Šiandiena gavau smūgį žemiau juosmens. Į tą vietą, kur iki šiol maniau esant draudžiama vieta. Pabūsiu atviras – esu priblokštas, nes maniausi savąją teisminę valstybę jau šiek tiek perpratęs. Klydau. Pasirodo Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, bent jau kai kolegijos sudėtyje yra teismo pirmininkas R.Piličiauskas, gali sau leisti priimti sprendimus, kurie … Tiek jau to, jau vidurnaktis, esu pavargęs ir neieškosiu šiandiena teisingo žodžio, dėl kurio galėčiau būti ramus, kad jis nepažeidžia leistinų normų… Daugybę metų, savo begale pasekmių nesukeliančių nutarčių ir sprendimų mane dusinę Lietuvos kai kurie administraciniai teismai, matyt pavargo labiau už mane. Gi nelengva, o deklaratyviai – ir negalima iš neteisės suregzti teisę.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kurio sudėtyje Laimutis ALECHNAVIČIUS (kolegijos pirm. ), Ramūnas GADLIAUSKAS (pranešėjas) ir eilinis narys [tačiau iš tikro – šio teismo pirmininkas] Ričardas PILIČIAUSKAS2014.03.05 d. 15:00 valandą, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą Nr. 3-63-3-00816-2013-6 | AS-552-180-14 *, kur pareiškėjas (apeliantas) Romualdas Matelis, atsakovasPalangos miesto savivaldybės administracija ( 125196077) ir trečiasis suinteresuotas asmuo Vytautas Jonas Norkus **ir nusprendė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013-11-28 nutartį palikti nepakeistą.
Savo skaitytojus su situacija detaliai supažindinsiu vėliau, o kol kas noriu tik paaiškinti, kad būtent šis LVAT kolegijos sprendimas, kad ir koks nesuvokiamas bebūtų, atvėrė man vartus į Strasbūro teismą. Nes pagal Europos tarptautinę teisę į Strasbūrą kreiptis galima tik tada, kai išsemi visas teisines galimybes savojoje šalyje. Kaip tik Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo [na arba Lietuvos aukščiausiojo teismo] sprendimas ir yra laikoma ta riba, kai piliečiai išsemia savo šalies teisingumą ir nebeturi kitos išeities. Tad… tad atsiprašau už tokį trumpą ir sausą savo rašinuką. Viliuosi, kad ateityje surašytieji bus kur kas įdomesni.
Jei Jums atsibodo Jūsų butas, automobilis ar norite pasikeisti savo turimą sklypą į kitą, natūralu, kad Jūs pasistengsite išplatinti savo sukurtą skelbimą. Tai galima padaryti, jį pateikiant laikraštyje arba įkeliant į tam skirtas internetines svetaines. Pakalbėkime apie antrąjį variantą, pabandykime jį įkelti į www.domo.plius.lt
“Atėję“ šiuo adresu mes turime šiam tinklapiui avansu susimokėti, o tam yra skirti trys būdai: internetinė bankininkystė, banko kortele arba SMS žinute iš savojo telefono. Mįslių nebūtų, jei visi trys būdai būtų lygiateisiai. Bet ne, jei norite papildyti SMS žinute iš savo telefono, turėsite sumokėti DVIGUBAI BRANGIAU! Ne 2, ne 3 ir net ne 10, o visu 100 % brangiau.
Akimirkai įsijauskime, kad esame domo.plius savininkai ar vadovai. Koks gi mūsų tikslas vystant šią veiklą? Manau, atspėjote visi – pagrindinis tikslas yra gauti maksimalų pelną. Kiek antraeiliai tikslai, tikriausiai, yra turėti gerą savo firmos vardą, įsigyti patikimų partnerių ir t.t. ir jokiu būdu neturėtų būti tikslas žongliruoti savo paslaugomis, t.y. vienokiam klientui pateikinėti vienokią sąskaitą, kitokiam – kitokią. Nebent jei tai galėtų sąlygoti tavo pelno dydį.
Kai bankai primygtinai siūlo gyventojams mokėti internetu, situacija suprantama: jie nori visus įpratinti susimokėti už bet ką internetu, kas jiems leis ir toliau siaurinti savo filialų tinklą, o reiškia – nebereikės mokėti už patalpas ir jų šildymą, bus galima atleisti į gatvę daugelį darbuotojų [kokie beviltiškai naivūs bankų padalinių operatoriai, siūlantys internetinę bankininkystę žmonėms – jie kertasi šaką ant kurios sėdi], o išlaidų sumažėjimas, suprantama, savininkams didins pelną.
Tačiau KAM skelbimų lentos savininkams ar vadovams reikia truks pliš pinigus gauti per banką – per kortelę arba internetinę bankininkystę?
Berods Lomonosovas nustatė, kad medžiaga iš niekur neatsiranda ir be pėdsako neišnyksta. Suprantama, jo epochoje dar nebuvo internetinių bankininkysčių ar kreditinių bei debitorinių kortelių, o tai gal būtų ir apie jas ką parašęs. Todėl savotiškai naują aksiomą bandau skurti aš:
XXI amžiaus kapitalistai, be jokio suinteresuotumo nedaro nieko, tad jei jau jie ką nors padarė, reiškia turėjo tą tikslą.
Tad belieka paspėlioti. Man kyla kelios padrikos versijos, jas surašau, o Jūs, mieli skaitytojai, pasirinkite vieną iš Jums tinkančių atsakymų. Žinoma, jei turite savo versiją, parašykite ją…
1. Skelbimų portalų vadovai labai myli bankus, todėl besąlygiškai ir be naudos sau [o gal net atbaidydami dalį savo vartotojų] kovoja už bankų šviesesnį rytojų, skatindami savo vartotojus naudotis internetiniais mokėjimais.
2. Skelbimų portalų vadovai yra užkietėję kolekcionieriai ir renka ne bet ką, o mūsų esminius asmeninius duomenis [asmens kodus, sąskaitas ir t.t.]
3. Šių firmų vadai iš prigimties yra statistikos mėgėjai, todėl jiems įdomu kokių bankų paslaugomis labiausiai naudojasi jų klientai.
4. Kažkas iš pašalies jų paprašė surinkti tuos mūsų duomenis ir jie tai uoliai atlieka.
5. Iš naivumo. Tiesiog pamanė, kad tokiu būdu taps labai moderniška kompanija.
Na, o kol suksite galvas su šiomis mįslėmis, galite pasižiūrėti į žemiau esančias iliustracijas, kurios, gal dar aiškiau, nei mano straipsnelis parodo apie ką kalba eina…
============================================
============================================
Papildyti sąskaitą per elektroninę bankininkystę yra 2 kartus pigiau, nei trumpąja SMS žinute.
Atlikę apmokėjimą spauskite žemiau esantį mygtuką “Atnaujinti“. Atnaujinti
Sąskaitos papildymas banko kortele
Suma: Lt (5 pliusai – 5 litai)
Jei norite gauti sąskaitą faktūrą parašykite laišką į finance@plius.lt nurodydami įmonės rekvizitus, apmokėjimo datą ir paskutinius 4 mokėjimo kortelės nr. skaičius
Paskutiniu metu mano bylinėjimosi su įvairiais valdininkais maratone buvo susidariusi tam tikra pauzė. Ją sąlygojo ilgesni terminai sprendimų paskelbimui ir kitos, panašios aplinkybės. Tačiau…
…šią savaitę suplaukė daug naujos informacijos, kurią nuodugniai išanalizuoti dar nesuspėjau. Vis tik, labai apibendrintai, jau galiu paskelbti, kad Lietuvos Vyriausiasis administracinis Teismas [kitur dar ir LVAT], mano byloje prieš Nacionalinę žemės tarnybą ir Lietuvos vyriausybę [nors pastaroji taip iki galo ir nebuvo pripažinta kaip atsakovė], kur bylos pradžia susiformavo po to, kai pernai netikėtai iš eilės neatlygintinai gauti naują, iki 20 arų žemės sklypą Kauno mieste, buvo išbraukta mano velionė Mama Birutė Matelienė, pakankamai plačiai praskleidė gaubusį paslapties šydą, apie ką rašiau šių metų rugsėjo ir spalio mėnesiais, savo straipsniuose Vyriausiojo administracinio teismo vadovai pateikė mįslę ir Į Vyriausiojo administracinio teismo mįslę man neatsakyta. Spalio 25 dieną LVAT priėmė nutartį, kuri vienaip žiūrint gal ir labai nebloga, tačiau ją vertinant kitais kriterijais, manęs itin džiuginti gal ir negali: aukštasis Teismas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės kai kurie veiksmai nuosavybės atstatymo atžvilgiu neprieštarauja Konstitucijai. Liūdna šioje situacijoje tai, kad kaip žinia, Konstituciniame Teisme viskas sukasi labai lėtai, tad, ko blogo, byla bus išnagrinėta tik po keturių metų, o turint omenyje, kad mano gyvenimo didelė dalis jau suaukota laukiant teisingumo ir jau artėja prie kritinės ribos, tai be galo ilgas laikas. Tuo labiau turint omenyje, kad Konstitucinis teismas ne visada priima sprendimus, kurie mums būna pilnai suvokiami ir gali dar tekti prašyti pagalbos iš tolimojo Strasbūro, kur bylos prigula poilsio dar solidesniam laiko tarpui, ši nutartis tikrai jau neatrodo labai džiugi. Vis tik kreipimosi į Konstitucinį Teismą turinys, sušildo smarkiai, nes LVAT teisėjai jį surašė labai įtikinamai, praktiškai nepraleisdami nei vieno mano kelto klausimo. Bet tai mano pirminės nuostatos šiuo klausimu, gal gi įdėmiai išstudijavęs visus 14 lapų rasiu dar ir kitokių niuansų, bet kol kas jaučiu labai didelį dėkingumą šios ir, aišku, prieš tai buvusios kolegijų teisėjams bent jau už tikrai nuoširdžią ir giliai analitinę visos bylos analizę ir mano keltų problemų teisingą suvokimą. Tačiau apie šią LVAT bylą dar grįšiu artimoje ateityje, o šiandiena, nekantriausiems savo ištikimiems skaitytojams jau įdedu nuorodą į Konstitucinio teismo tinklapį, kuriame ši kreipimasis jau atspausdintas ir jam suteiktas numeris 82.
Šiandiena noriu pasidžiaugti kitu – Klaipėdos apygardos teismo sprendimu… Kai kas iš Jūsų, manau, pamenate kai kuriuos mano rašinukus apie Palangos savivaldybės administracijos akibrokštus teismų atžvilgiu. Omenyje turiu savo bylą, kuri buvo laimėta Klaipėdos apygardos administraciniame teisme dar 2009 metų balandžio mėnesį, tačiau šis sprendimas buvo apskųstas LVAT, o šis teismas, dėl tuo metu susidariusiu didelių eilių, tik po metų laiko peržiūrėjęs šį Palangos savivaldybės administracijos skundą, jį atmetė. Taigi, Klaipėdos administracinio teismo sprendimas, kuriuo savivaldybė buvo įpareigota pateikti visą išsamią informaciją apie mano senelių turėtą žemę topografinėje medžiagoje, įsigaliojo 2010 metų birželio mėnesį ir turėjo būti įvykdytas jau po mėnesio laiko. Tačiau ne. Palangos savivaldybės administracija nei už ką nenorėjo pateikinėti išsamios informacijos, nes tada paaiškėtų, kad dar daug mano paveldimos žemės yra laisvos ir ją privalu grąžinti. O administracijos direkcija, matyt buvo [ir tebėra] įsitikinusi, kad yra kur kas mielesnių už mane žmonių, kurie su džiaugsmu priglaustų mano priklausančias žemes, tad kaip gi čia dabar imti ir atiduoti tą žemę teisėtiems jos paveldėtojams… Vilkinant sprendimo vykdymą, buvo atlikta eilė nusikalstamų veiksmų, pradedant imitaciniu naujo įsakymo surašymu, teismo sprendimo vykdymą prižiūrinčios antstolės veiksmų skundimu į teismą ir panašiais veiksmais, laikas slinko, aišku, ne mano naudai. Neabejotinai buvo tikimasi, kad toks nesiskaitymas su įstatymais, palauš mane galutinai ir aš, kaip ir daugelis lietuvių analogiškose situacijose, mintyse palaidosiu man priklausančią nuosavybę… Apsiriko. Baudžiamuosius šios istorijos aspektus jau kelintą kartą nagrinėja Klaipėdos STT [tyrėja J.GAVEIKIENĖ], į kurios rankas, per Klaipėdos apygardos prokuratūrą visa medžiaga pateko iš Generalinės prokuratūros ir viliuosi, kad šį kartą Klaipėdos STT jau iš esmės peržvelgs šią bylą, nors, kad to daryti labai nenori, aš supratau jau per ankstesnius jų tyrimus. Vis tik anksčiau ar vėliau, tikiuosi, ši institucija privalės pamiršti savo simpatijas kai kuriems Palangos aukštiems veikėjams ir turės priimti sprendimus, kuriuos diktuoja ne emocijos, o Lietuvos Respublikos įstatymai. Šiuo atveju noriu padėkoti kai kuriems Generalinės prokuratūros pareigūnams ir pačiam Generaliniam Prokurorui Dariui VALIUI, kuris buvo mane priėmęs asmeniškai ir, panašu – suprato, kad Palangos mieste ir Klaipėdos apygardoje jau pernelyg ryškiai toleruojamas nebaudžiamumas ir savavaldžiavimas.
Grįžtant prie teismų „karuselės“ Palangos klausimais, nebesiplėtosiu į visas detales. Tiesiog trumpai galiu pasakyti, kad teismo posėdžių ir sprendimų bei nutarčių lavina mane vienu metu jau išmušinėjo iš pusiausvyros tikrąja to žodžio prasme. Nes jų per tą, sąlyginai neilgą laiką jau buvo ne vienas ir ne dvi dešimtys. Vis tik prieš porą metų Palangos apylinkės teismas, nors ir labai nenoriai, Palangos savivaldybės administracijos buvusiam direktoriui Valerijui Kuznecovui paskyrė 200 lt. baudą. Sutikite, bauda tikrai simbolinė, nes vienas mano vizitas į Palangą man kainuodavo ne ką mažiau. Tačiau netrukus po šios baudos, ir toliau savivaldybei nevykdant minėto Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimo, antstolė paprašė teismo skirti ir antrąją baudą. Palangos teismas ir toliau rodė didelę meilę savo miesto valdžiai, todėl antrąją baudą paskyrė tik 600 lt. Nors sprendimas vilkinamas buvo jau ne mėnesį ir ne du, o visus pusantrų metų. Savivaldybės administracijos direktorė Akvilė Kilijonienė su tokia bauda nesutiko ir apskundė šį sprendimą Klaipėdos apygardos teismui, o šis [teisėjas Žydrūnas BERTAŠIUS] nesugebėjo išspręsti ar ankstesniojo teismo sprendimas įvykdytas, baudą panaikino ir grąžino bylą nagrinėti atgal į Palangos apylinkės teismą iš naujo… Nesu mėgėjas sąmokslo teorijų, tačiau šiuo atveju man išliko įtarimas, kad tai galėjo būti tolimesnio nuosavybės atstatymo vilkinimo sudėtinė dalis: gi Klaipėda ir Palanga vos ne vienas ir tas pats miestas, o dar turint omenyje, kad kai kurie teisininkai galimai susiję ir studijų laikų ryšiais… Tiek to, nesigilinsiu į tai, ko tiksliai gal niekada ir nesužinosiu. Kur kas svarbiau, kad į vilkinimo grandinę, tiesiogiai ar ne visai, įsijungė ir Palangos Temidė. Keletą teismo posėdžių buvo paskirta apgaulei, man siūlyta Taikos sutartis, kurios iš tikro nei nebandyta siekti. Nebent aš nei iš šio, nei iš to pradėčiau manyti, kad man visai ir nereikia atgauti visko, kas priklauso. O paskutinis Palangos teismo posėdis ir įvykiai po jo, mane privertė jau kreiptis į teisėju etikos komisiją [apie tai taip esu rašęs šiame savo tinklapyje], nes teisėja Liucija Paulauskaitė ne tik, kad be pagrindo priėmė Palangos savivaldybės administracijos direktorės išteisinamąjį sprendimą, bet ir jo net man neišsiuntė, taip bandydama atimti mano galimybę apskųsti šį sprendimą aukštesnės instancijos teismui. Vis tik aš, net ir neturėdamas šios nutarties, ją apskundžiau Klaipėdos apygardos teismui. „Be motyvų“, tačiau taip sustabdydamas laikrodį. Nors ir to bandyta nepripažinti. Vis tik, ko gero mano skundas pasiekęs Teisėju tarybą suvaidino savo vaidmenį ir mano atskirasis skundas buvo priimtas, o prabėgus netrumpam laikui, pagaliau ir išspręstas. Šį kartą Klaipėdos apygardos teismas mano skundą nukreipė nebe minėtajam teisėjui Ž.Bertašiui, kuris kaip parodė ankstesnės bylos nagrinėjimas, ne itin pajėgus nuspręsti kada koks teismo sprendimas būna įvykdytas, o kada ne, o pakliuvo Teisėjai Danguolei MARTINAVIČIENEI. Teismas vyko rašytinio proceso tvarka, tad man nei netekę matyti šios Teisėjos, tačiau ir be to reiškiu jai didžiausią pagarbą, nes jos nutartis, kitaip įvardinti nei negalėčiau, tarsi gaivaus oro gūsis priplėkusioje lietuviško Temidės aplinkoje. Be abejo, aš puikiai suprantu, kad bet kurioje byloje kiekvienas iš mūsų vertina tuos teisėjus, kurie priėmė jiems palankius sprendimus, tačiau mano byla kiek kitokia: čia esmė ne tame, kad sprendimas palankus man. Čia svarbiausia, kad atsirado Teisėja iš didžiosios raidės, kuri sugebėjo įžvelgti daugelį mūsų suvyniojusį teisinį nihilizmą, valdininkų nepagarbą įstatymams ir teismų sprendimams, pasityčiojimą iš bet kokio teisinės valstybės statuso, kurį deklaruoja Lietuva ir nusprendė tam duoti atkirtį. Ji negrąžino, kaip dažniausiu atveju įprasta, bylos dar kartą nagrinėti į L.Paulauskaitės teismą Palangoje [jei neklystu, per tą laiką ši teisėja tapo Palangos apylinkės teismo pirmininke, gal todėl jos etiką svarstyti ir atsisakė teisėjų taryba?], o nutarė pati išspręsti šią bylą iš esmės. Ir tai padarė – paskyrė Palangos savivaldybės administracijos direktorei Akvilei KILIJONIENEI ne 600, o visą 1000 litų, t.y. maksimalią, įstatymu numatytą baudą. Suprantu, kad tokių pareigų asmenims tūkstantis litų yra, liaudiškai sakant, tik drambliui bombonkė, tačiau čia ne mažiau svarbus ir ženklas tai pačiai administracijai, kad pakaks! Kad atėjo laikas laikytis įstatymų, nes ne visi Lietuvos piliečiai yra teisiniai analfabetai.
Artimiausiuose Klaipėdos apygardos administracinio teismo posėdžiuose bus sprendžiami kiti, ne mažiau aktualūs mano nuosavybės atstatymo klausimai: vienas iš jų, atviras Palangos teisininko Vytauto KORSAKO apsimetinėjimas Nežiniuku. Jis mat, atstovaudamas tą pačią direktorę, neįtaria nieko blogo, kad važinėti į savo valdą man priklausančiu žemės ruožu Palangos savivaldybė kažin kokia forma leidusi, ko gero, įtakingam palangiškiui Arūnui GRIGALAUSKUI. Šis Lietuvos teniso federacijos prezidento pavaduotojas, Vėtros poilsio namų direktorius, Rotary klubo atstovas, prieš dešimtmetį buvęs Palangos tarybos narys dar tada patylomis susitvarkė sau leidimus disponuoti mano giminei grąžintina žeme, o Palangos savivaldybė galimai taip ilgai ir nevykdė Klaipėdos teismo sprendimo, nes reikėjo truks plyš išlaikyti paslaptyje šį antikonstitucinį veiksmą. Taigi, viliuosi kad artimiausiame teismo posėdyje ponui Korsakui jau bus atšalęs noras neteisiniams veiksmams įteisinti pasitelkinėti vietinius gyventojus, kurie, neva, gali patvirtinti, kad man negražinamos žemės negrąžinamos „zakonno“.
Tai tokia mano šios dienos nuomonė, o kaip bus iš tikro, netrukus parodys ateitis.
Tai, ką rasite žemiau – ne straipsnis. Ir net ne rašinukas. Tai paprasčiausiai mano laiškas, atsakymas vienoje googlegruop [laiškų grupėje] į užmaskuotą internetinio balsavimo propagandą. Matyt, nepavykus atvirais tekstais paguldyti ant menčių patriotiškai nusiteikusiųjų mąstančių piliečių, propagandistai “povandenininkai“ ėmėsi naujos taktikos. Ir ta taktika šiaip jau visai nebloga. Ta prasme, kad visa apgaulė įvyniota į tikrai kokybišką “patalą“: daug ir įtikinamai kalbama apie būtinumą keisti referendumo įstatymą, sumažinant referendumą remiančių parašų rinkimą nuo 300 tūkstančių iki 100 000, kad tauta turėtų realias galimybes išnaudoti Konstitucijos teikiamą tautos prioritetinio vaidmens valstybės valdyme, kortą, “atsisakyti konsultacinio referendumo instituto egzistavimo nacionalinėje Lietuvos teisinėje sistemoje, kaip menkaverčio ir neturinčio esminės naudos teisinės ir politinės sistemos tobulinimui“ ir panašiai. Tiesa, realių žingsnių nenurodoma, tik skambūs žodžiai, kurių, skirtingai nei dar prieš keletą metų, valdžia jau nebebijo, nes įsitikino savo nenugalimumu. Ir taip sau netyčia, ketvirtuoju punktu tame laiške įrašyta sakinys, kurio tiesiog negalėjau neperbraukti. Vardan to, kad matytumėte koks “nekaltas“ punktas įspraustas tame tekste buvo.
Mano pastabos išdėstytos žemiau, atsiprašau už vietomis prasibrovusią ironiją – pasirodo, net ir labai gebėdamas valdyti savo emocijas, kartais prarandu šį privalumą…
Taigi, pradėsiu nuo atsitiktinai aplankiusios alegorijos… Šiandiena mes {Lietuva} važiuojame intensyvaus eismo magistrale. Pakankamai dideliu greičiu. Bet jau kuris laikas pradėjo pliaupti didelis lietus, jis vis didėja, o mūsų automobilio stiklų valytuvai neveikia. Salone sėdintys keleiviai siūlo stabtelėti arba bent jau smarkiai sumažinti greitį. Tačiau keli „entuziastai“ ima garsiai įrodinėti priešingai – blogas matomumas – nieko tokio. Maža to, jie siūlo vairuotojui visai užsirišti akis juoda skepeta ir visu greičiu pirmyn! Kas bus tas bus!!!
Ir nors čia ne mįslė, kur nuvažiuos toks automobilis [o mūsų atveju – Lietuva], kiekvienas atsakykite sau patys…
*****************
Naujesniam savo skaitytojui pabrėždamas, kad kompiuterijoje, nors ir ne specialistas, nesu ir naujokas, o interneto “galaktikose“ nardau jau apie 10 metų, turiu pasakyti, jog būtų netikusi mintis, jei tokia užklystų, kad prieš internetinį balsavimą piestu stojasi tik tie, kurie nieko apie jį neišmano ir gal tik elektroninį laišką šiaip ne taip sugeba parašyti…
Mąstantiems ir akylai gyvenimą stebintiems žmonėms šiandiena aišku, kad pas mus vykstantys rinkimai skaidrumu nepasižymi. Klastotėms kelias užkertamas toli gražu ne visur ir ne visada. Tai tęsiasi jau nebe pirmi metai, o mes, piliečiai vis tylime. Tačiau padėtis rinkimuose, kaip ir bet kuriame kitame darbų bare, galėtų būti nesunkiai pataisoma. Pavyzdžiui galima pasiekti, kad balsų skaičiavimo komisijos nepasitenkintu tuo, kad jose dalyvauja įvairių partijų atstovai, nes tie atstovai dažnai būna „bebalsiai“, mato nešvarius dalykus, bet dėl savo asmeninių charakterio savybių arba dėl „bendro“ susitarimo su dominuojančių partijų atstovais, visa tai praleidžia pro pirštus. Ir tada rezultatai būna tokie, kokius turime. O gi galima siekti ir atsiekti, kad balsų skaičiavimo komisijos balsus skaičiuotų viešai, prieš visą Lietuvą, pavyzdžiui visus skaičiavimus filmuojant ir tiesiogiai transliuojant per televiziją. Ar tada liktų galimybės klastoti? Jei ir liktų, tai labai jau sumažėtų. Bet kažkodėl didieji “patriotai“ tyli apie televizijos įjungimą į rinkimus. Ko gero todėl, kad taip kai kam būtų kur kas blogiau net už internetinio balsavimo atmetimą…
Tačiau dažnas internetinio balsavimo šalininkas tvirtina tuos pačius, iki skausmo atsibodusius kliedesius. Jie sako, kad internetiniu balsavimu bus galima pasiekti skaidrumo. Gerbiamieji ponai, kas tai per skaidrumas? Greičio – taip. „Elektronai“ su gyventojų balsais internetu į centrinę būstinę tikrai sulėks žaibo greitumu. Tačiau nepamirškime, kad visose pervažose būna tik vienas, gal du ar trys iešmininkai, kurie pagal savo supratimą nukreipia vagonus tik jiems vieniems tuo metu suprantama kryptimi… Neabejotina, kad prie centrinio serverio pulto sėdės ne dievas, o žmogus. Žmogus, kuris, jei panorės, nukreips gyventojų balsus ten, kur jam atrodys, kad reikia. Tiesa, ne, tai nebus toks savarankiškas iešmininkas, jis vykdys valią tų įtakingų asmenų, kurie vėliau jį pilnai apgins, jei kas nors kėsintųsi patikrinti elektroniškai jo atlikto darbo sąžiningumą.
Internetinio balsavimo „entuziastai“ paprastai visada teikia labai „svarų“ argumentą: „Internetinis balsavimas padarys lengvai prieinamą balsavimą jaunimui“. Nejuokinkite ponai, nesame tokie kvaili, kad nesuprastume, jog rinkimai vyksta tik kartą per ketverius metus. Na dar rinkimai į tarybas ir prezidento rinkimai. Taigi, blogiausiu atveju,- per ketverius metus balsuojame tris kartus. O balsavimų apylinkės, dažnu atveju, arčiau negu maisto parduotuvės į kurias bent jau kas trečią dieną einame. Tai apie ką kalbate, entuziastai? Apie tai, kad jaunam žmogui nepakeliama našta nueiti į rinkimų apylinkę ir atlikti savo pareigą kartą per 16 mėnesių??? Sakote, kai internetas namuose, balsuos ir tie, kurie tingi net ir taip retai nueiti iki apylinkės? Gal ir balsuos. Tik ar tas jų, tingi9nių balsavimas ko nors vertas? Ar tautai reikia balsų tų asobų, kurios neturi noro nueiti ir pabalsuoti įprastu būdu? O ar Jūs garantuojate, kad tokie žmonės galvos už ką balsuoti? Ar esate tikri, kad jie nebaksnos klavišų kaip papuolė, tuo dar labiau deformuodami mūsų gyvenimo perspektyvas?
Aaa, kai kas dar sako, kad į užsienį išvykusiems emigrantams sunku pasiekti, tarkime, Oslą… Norvegija mat tokia ilga… Na taip, čia internetas būtų kur kas arčiau. Bet… Pridėkite ranką prie širdies ir pasakykite, ar visi emigrantai išlikę tokiais dideliais patriotais, ar tikrai visi jie įdėmiai stebi savo ekranuose kas vyksta ŠIANDIENA Lietuvoje ir gerai gaudosi už ką verta balsuoti? Pagaliau, jei jie išvykę į ten su mintimi į Lietuvą niekada nebegrįžti, ar jiems tikrai labai svarbu, kas čia kaip vyks artimiausius ketverius metus? Galite tuščiai ir neatsakingai balbatulinti liežuviais, kad kalbu labai nepatriotiškai, tačiau tiesos mano šiuose klausimuose labai daug… Nežiūrint to, kad kaip ir daugelis mūsų, likusiųjų Lietuvoje, turiu emigravusių savo mielų draugų ir bičiulių.
Man būna net šleikštu klausytis argumentų, kai kas nors ima teigti, kad tokiu, internetiniu būdu, bus užkirstas kelias net rinkėjų papirkinėjimui. Tai demagogija, kuri tolygi sakant, kad juoda yra balta. Nesutinkate? Na tada paprieštaraukite… Va, sakykime aš paprastas žmogelis, pas kurį nesunkiai, kad ir už tris litus galima nusipirkti balsą. Nes man dzin kas bus toje valdžioje. Mane anksčiau, sakykime, pirkdavo gatvėje, sodindavo į autobusą ir veždavo į apylinkę. Ten, autobusui sustojus tolėliau, liepdavo mums po vieną eiti su tam tikru laiko intervalu ir balsuoti už Miką. Prieš tai įdavę tą pažadėtą pinigėlį. Nuėjęs į kabiną aš likdavau vienas ir galėjau daryti ką noriu. Pavyzdžiui, jei mano sąžinė dar nepragerta iki galo, aš galėjau galvoti – Jūs ką, asilai, manote, kad nupirkote mane? O aš tikrai nebalsuosiu už Miką,, nes man patinka labiau Anzelmas. Bet jums pasakysiu, kad pabalsavau kaip lieptas. Taip sakant – sukčiui sukčiaus ir rezultatas. A va kai bus internetinis balsavimas, mano „sponsorius“ ateis pas mane į namus, atsistos už nugaros ir stebės kaip aš savo balsą nusiunčiau… Čia jau nori nenori teks balsuoti už Miką.
Taigi tiek šia laisva tema. Tiesa, dar vieną mįslę-nemįslę paliksiu Jums: ar lietuviai tikrai jau protingesni už visus pasaulyje, kad veržiasi antri [po estų, kurie, su kai kuriais pakalbėjus, jau seniai keiksnoja internetinį balsavimą] į tokį absurdo spektaklį kaip internetinis balsavimas?
Objektyviai parašyti apie Kedžių šeimos tragediją – labai sunkus uždavinys. Nes čia veikia padidinto jautrumo faktoriai, o visiškai būti tikram susiklosčiusių tragedijų tikslumu – neįmanoma. Tačiau vėlesni valstybės veiksmai Neringos Venckienės atžvilgiu, matomi ir be padidinamojo stiklo. Matosi, kad daug kas daroma ne taip, kaip turėtų būti. Matoma akivaizdi logikos stoka. Matomas noras užbaigti viską bet kokia forma, išskyrus teisingumo paieškas. Todėl rašau… Nors ir niekada nebuvau šių įvykių sūkuriuose.
Dar nuo tarybinių laikų gerai prisimenu teisėje vartojamą sąvoką „Afekto būsena“. Iš principo šis terminas man niekada nebuvo paslaptingas, gal todėl, kad teise domėjausi visą gyvenimą. O gal todėl, kad jis panašus į plačiai vartojamą sąvoką „efektas“, kuri kažkuo tapati su afektu. Vis tik prieš pradėdamas rašyti šias eilutes, nukreipiau savo žvilgsnį į Wikipediją ir turimą seną Tarptautinių žodžių žodyną, idant šnekėčiau tiksliai, o ne iš piršto laužtomis sąvokomis.
Taigi matome, [http://lt.wikipedia.org/wiki/Afektas] kad Afektas yra stipri ir palyginti trumpa emocinė reakcija, dažniausiai kylanti, kai staiga pakinta subjektui svarbios gyvenimo aplinkybės, o šią būseną lydi net vidaus organų funkcijų sutrikimai. Savais žodžiais tariant, tai yra akimirkos liga arba žmogaus būsena, už kurią jis negali būti atsakingas. Tiesa, Baudžiamasis kodeksas pilnai neatleidžia nuo atsakomybės nusikaltimą padariusių asmenų, nes ši būsena paprastai prisimenama tik žmogžudystės arba labai sunkaus sužalojimo atvejais, tačiau realioje teismų praktikoje, dažniausiu atveju tokie nusikaltimai nurašomi arba skiriamos tik lygtinės bausmės. Dar 1936 metais išleistas tarptautinių žodžių žodynas aiškino, kad AFEKTAS (lot.), tai smarki jausminė reakcija į staigius, stiprius jaudinimus; griežtai pasireiškiąs jausmas.
Šiame rašinėlyje neturiu tikslo analizuoti žmogžudysčių. Mintys sukasi tik apie pačią afekto būseną, jos stiprumą ir… dažnu atveju – neišvengiamumą. Manau, kiekvienas iš mūsų galėtume savo asmeninėje patirtyje atrasti situacijų, kada esame buvę beveik afekto būsenoje. Nes lietuviškai, mano nuomone, afektą galima vadinti įtūžiu, o tai pasitaiko kiekvienam. Tad visai suprantama afekto galima būsena teisėjai Neringai Venckienei. Nes…
Valstybė, o mūsų atveju tai yra prokuratūra ir seimas, panaikinti šios teisėjos neliečiamumą galėtų ne anksčiau, nei būtų bent jau oficialiai įrodyta, kad J.Furmanavičių ir V.Naruševičienę nužudė D.Kedys. O kol valstybės vardu [teismo] tokia išvada nėra paskelbta, be išlygų privalu pripažinti, kad abi versijos, tiek ta, kad tai padarė Drąsius Kedys, tiek, kad jis pats buvo auka [juo pasinaudota] yra lygiateisės. Visiškai suprantama, kad eiliniai piliečiai gali galvoti arba įtikėti tiek viena, tiek kita iš jų; čia jau paprasčiausiai gyvenimiškos patirties ir žmogaus įžvalgumo klausimas. Tuo labiau, kad situacija yra išskirtinio painumo. Ir nevalia pamiršti, kad tam painumui atsirasti, sąlygas sudarė būtent ta pati prokuratūrą ir policija. Tiesa, asmenys šiose struktūrose gal kiek nauji, tačiau kai kalbama apie valstybę, ją suprantame kaip juridinį vienetą, todėl personų pasikeitimas esmės nekeičia.
Tokia nuostata vadovaujantis siūlau ir pažvelgti į tai, ką turime šiandiena. Anapilyje ir D.Kedys, ir J.Furmanavičius, ir V.Naruševičienė, ir A.Ūsas – jie įrodymų jau nebepateiks. Tačiau Drąsiui Kedžiui būnant gyvam, jo sesuo Neringa Venckienė visada buvo šalia. Nes abu gyveno toje pačioje vietoje, be to, praktiškai kartu su savo Tėvais. Kas galėjo geriau žinoti tikrąsias Drąsiaus gyvenimo nuostatas ir požiūrį į jo vaiko tvirkinimą, jei jis tuo buvo įsitikinęs, jei ne jo tėvai ir sesuo su jos vyru? Niekas. Nei kaimynai, nei kokie nors tyrėjai, nei, tuo labiau B.Varsackas ar V.Kondratjevas. Tik va, galimybės demonstruoti savo žinojimą, atvirkščiai proporcingos realijoms. Venckienė, reikia manyti, žino viską, o V.Kondratjevas tik iš bylos medžiagos. Čia taip teoriškai, nes bent jau man niekaip neišeitų patikėti, kad jis teismo sprendimą priiminėjo pagal tai ką „žino“, o ne pagal tai, kaip reikėjo. Kažkam reikėjo… Na ką gi gali žinoti pilietis, gyvenantis kažkur Kėdainiuose? Tik jam suneštus „faktus“, kurie toli gražu ne visada yra faktais, o dažnai būna tik gražiai sukurtos versijos.
Neringa Venckienė, jei ji yra absoliučiai tikra, kad jos brolis, o vėliau ir visa šeima kažkokių pragaištingų jėgų numatyti ir padaryti aukomis, kitaip nei stresu ar afekto būsena nei negalėjo reaguoti į neteisingus teismų sprendimus. Teismų, kurių teisingumu, kaip vienintele išeitimi, ji galimai patikėjusi, pati pasirinko šią profesiją. Todėl smūgiai, kurie galimai jai trenkiami kondratjevų plunksnakočiais, pilnai suvoktini kaip sukėlusieji afekto būseną.
Mes visada viską matuojame. Nueitą kelią kilometrais, įsigytas prekes kilogramais arba vienetais. Šaltį ar šiltį – Celsijaus laipsniais. Tik skriaudų kiekiui, o, tuo labiau, netektims išmatuoti dar nenustatėme mato vieneto. Bet savyje jį vis tiek turime, žinome, kad bet kokiu atveju aukščiausia vertybė yra žmogaus gyvybė. Ir didžiausias nusikaltimas – ją atimti. Toliau seka pasikėsinimai į orumą, kančių sukėlimai ir taip toliau. Tiesa, nužmogėję cinikai visa tai matuoja litais [pinigais]: už tam tikrą jų sumą jie gali atimti gyvybę, už kitokią sumą apginti ją atėmusįjį. Niekada taip ir netapusieji žmogumi gali net džiaugtis artimo netektimi, jei po to jam liks kažkoks turtas. Tai tarsi ne mūsų pasaulio asmenybių nuostatos. Bet jų kartais pasimato tiek daug, kad gali imi abejoti ar tikrai jie ne mūsų pasaulio atstovai. O gal gi mes ne čia pataikėme gimti?
Artėja seimo komisijos verdikto N.Venckienei, diena. Ir jei ši diena ir neparodys mūsų tautos žmogiškumo vertės, tai komisijos narių žmogiškoji vertė paaiškės neabejotinai. Tautos vertė paaiškės kiek vėliau, tada, kai ji skirstys savo balsus šiems seimo nariams į naująjį seimą. Normalus žmogus negali nesuvokti kokį skausmą patiria ši teisėja, todėl negali nepritarti jos drąsiems pareiškimams, tegul formaliai ir pažeidžiantiems etikos normas. Nes kas gali duoti nurodymą elgtis mandagiai ir maloniai su žmonėmis, kurie prisidengę įstatymais priima, galimai nežmoniškus sprendimus?
Teismai į mano gyvenimą atėjo jau seniai, 1992 metais. Tik nesu tikras ar tai, ką turime šiandiena ir tada, šviežiai sudygusioje Nepriklausomybėje, galima lyginti. Aišku, kažkiek galima, bet tada teismai turėjo didesnį autoritetą visuomenės akyse nei šiandiena. Gal būt tam yra ir objektyvių, ar kitais žodžiais sakant, labiau pateisinamų priežasčių, tačiau visa tai gali būti tik sąlyginis faktorius, kuris ne pats įtakojo teismų objektyvumą, o atvirkščiai. Gal teismų teisingumo pasikeitimas lėmė pakankamai kitokią auditoriją teismų salėse šiandiena, nei ji buvo prieš du dešimtmečius.
Nori nenori, o tada, posovietinėje Lietuvoje su teismais artimiau susipažinę buvo kur kas mažesnė gyventojų dalis nei šiandiena. Nes, mano manymu, į teismus žmonės ėjo pagrinde apginti savo ginčytinas tiesas. T.y. tiesas, kai abi pusės kažkurioje gyvenimo stadijoje buvo įsitikinusios savo teisumu ir paprasčiausiai nepajėgdavo susitarti geruoju. O kaip šiandiena? Akivaizdu, kad šiandiena teismai iš dalies tapo pragyvenimo šaltiniu ne tik teisininkams ir kitos specifikos juristams, bet ir jais manipuliuojantiems asmenims. Ko gero dažniau kryžiažodžius žaidžiantis skaitytojas jau atspėjo ką turiu omenyje. O tiems, kurie nesusigaudė, atsakysiu – kalbu apie daugelį prievartinių lupikavimo formų, kurios „demokratiškai“ įaugo į taip vadinamą demokratijos dirvą. Čia nekalbėsiu apie tuos, kurie nepajėgia susimokėti už dujas, vandenį ar šildymą; gyvenimas daugelį privertė viską naudoti taupiai, tačiau vis tik įklimpti į skolas. Tai tarsi natūralu, nors žodį „tarsi“ rašau ne atsitiktinai, nes mano įsitikinimu, tikros demokratijos šalyje gyvenimas turi būti taip sureguliuotas, kad neturintys piktnaudžiavimo siekių, galėtų susimokėti už pirmo būtinumo arba kitaip sakant – už būtinus gyvybinius poreikius užtikrinančias reikmes.
Teismų salytėse vis dažniau rengiami posėdžiai svarstyti bylas tų žmonių, kurie niekada neprašė ir nesinaudojo kažkokiomis paslaugomis, o už jas priversti mokėti. Tokioms mokėjimų rūšims priskirčiau tiek daugiabučius namus administruojančių bendrovių, tiek automobilių apmokestinimą už stovėjimą miesto gatvėse organizuojančių, tiek jokios logikos neatitinkančias šiukšlių surinkėjų rinkliavas. Ne taip jau ir seniai, šiai bylų rūšiai atsiradęs ir gamybinius procesus atitinkantis būdvardis – konvejerinės bylos. Jos piktina daugelį, nes mokėti už negaunamas paslaugas tikrai nežmoniška. O ypač jei nėra iš ko mokėti. O tokių žmonių vis daugėja ir jei jie sunkiai gaudosi Temidės labirintuose, jie paprasčiausiai teismo yra nuskriaudžiami. Nes teismai, nors ir pagal įstatymus privalo įsigilinti į realias bet kurios bylos peripetijas, dažniausiai to nedaro: jie perskaito kiek panašesnį į susidariusią situaciją, įstatymą ar kitą normatyvinį dokumentą ir paskiria baudą plius sumokėti skolą, kurios iš tikro niekada ir nebuvo. Na ar teisinga reikalauti mokėti už administravimą, kai ne tik gyventojai, bet ir administruojančios įmonės atstovai teismuose nežino kaip paaiškinti kas tai per paslauga? Na ar teisinga, jei pilietis dirbantis kur nors atokiau nuo centro atvažiavęs į darbą pasistato automobilį ir gali be rūpesčio dirbti, o žmogus, gal labai sunkiai susiradęs darbą miesto centre, turi mokėti už valandą iki 4 ar 5 litų? Ir kodėl, vardan kokio teisingumo pilietis, per gyvenimą sugebėjęs įsigyti didesnį butą, šiandiena turi mokėti šiukšlininkams per mėnesį tiek, kiek atliekų realiai surenka gal tik per metus? Visa tai neabejotinai smukdo teismų autoritetą. Tačiau ar čia tie teismai kalti? Jei ir kalti, tai labai jau minimaliai. Kalti čia mūsų išrinktieji, tie, kurie ne tik laimina, bet ir dažnu atveju galimai randa stimulą sukurti nedemokratiškus norminius aktus ir juos buldozeriniu principu įskiepyti į gyvenimą. Tačiau tai tik viena mūsų demokratinio principo teismų ląstelė, tik tas vienas šaukštas deguto, kuris pagadina statinaitę medaus. O tokių šaukštų jau labai nemažai, tad galima spėlioti ar ateities lietuviai, liūdnai juokaudami, neskelbs naujos patarlės… Kad šaukštas medaus gadina statinę deguto.
Pagrindinę kaltę ne teismams, o įstatymų leidėjams aš būčiau linkęs versti ir dėl klastingų nuskurdinimo siekių turinčių reklamų. Nors čia gal ne visada ir ne vien jų tiesioginė kaltė: tarsi turime pakankamai neblogą melagingą reklamą draudžiantį įstatymą, bet reklamą kontroliuojančios instancijos dažniausiai nuobodžiauja. Jei niekas nepasiskundė, jie tarsi ir neturi teisės ką nors tikrinti. O kodėl? Kam gi pakenktų savarankiškai šias pareigas atliekanti tarnyba? Gal nebent nesveikoms kažkieno ambicijoms. Bet pagrinde, tai žalią šviesą sukčiavimui uždegančios įstatyminės nuostatos. Gi kontroliuojančios įstaigos darbuotojas yra taip pat LR pilietis, tai kodėl jis turi laukti skundo iš kito piliečio ir tik tada imasi tam tikrų veiksmų? Kam tai naudinga? Atsakymas paprastas – dažnas „revizorius“ gali tuo tik džiaugtis – nėra skundų nėra darbo. O atlyginimas tai humaniškas, neskirsto žmonių į dirbančius ir nedirbančius. Bet nesikabinėsiu prie šių tarnybų, gal gi jie turi pakankamai skundų ir dirba be atokvėpio. Kaip sakant nemačiau, tai negaliu ir tvirtai teigti. Tik va melagingos reklamos pas mus netrūksta. Paimkime kad ir greitus kreditus siūlančias bendroves. Ar kas nors suvedinėja statistiką, kiek naivuolių, apsuktomis nuo pažadų galvomis, vėliau pėdino į teismus, o iš jų išėję juos keikė. Vargu ar yra tokia statistika. Nes ji net kenktų. Kam kenktų? Ogi „demokratijos“ plėtrai…
Tačiau tai tik teismų gyvenimo sekluma į kurią paprastai subrenda maži žmogeliai. Tad ir smūgiai čia, nors skaudūs, toli negirdimi. O pagrindiniai arimai kitur, ten kur grumiasi sunkiasvoriai. Kur didelės sumos ir konkrečiai nulemti žmonių gyvenimai.
Bet apie juos parašysiu kitą kartą. Šios pačios temos tęsinyje. O dabar – labanakt. J
Tikriausiai smarkiai pavydėčiau žmogui, jei toks atsirastų, kuris puikiai susigaudo kas vyksta didžiojoje Lietuvos politikoje šiandiena. Bet tokių, vargu, ar yra. Tiesa, yra įvykių dalyviai, kurie atstovauja tam tikrus klanus ar bent jau interesų grupes ir neabejotinai žino ką daro. Kažkodėl manau, kad nei viena nei kita pusė nėra idealiai sterilios ir net nelabai gilinasi į tiesą. Daugeliui jų, atrodo, svarbu laimėti, nesigilinant į galimus padarinius. Nes pergalė vienaip ar kitaip atitiktų jų gerą perspektyvą. Bet atkreipkite dėmesį, rašau „daugeliui“, nes keletas tarp jų, mano manymu tikrai nuoširdžiai siekia pagaliau išvalyti Lietuvą nuo brudo, kurio jau prisikaupę iki ribos.
Šiame rašinuke nesistengsiu vertinti ar aptarinėti pagrindinių, vykstančio politinio uragano dalyvių. Nes tai man ir per sunku, ir galėčiau nugrybauti į lankas. Pasakysiu tik tiek, kad mano nuojauta sako, kad Seimo komisija, kuri prieš porą dienų užbaigė savo tyrimą dėl skandalo, susijusio su FNTT vadovų atleidimu, šį darbą atliko pakankamai kruopščiai ir principingai. Pasakysiu, kad manau, jog VRM ministras R.Palaitis šį kartą suklydo atleisdamas V. Gailių ir V.Giržadą. Ko gero suklydo ne todėl, kad pats manė juos esant negerais, nesąžiningais ar piktavaliais darbuotojais, o tuo labiau planų likviduoti „Snorą“ išdavikais, o todėl, kad pakluso balsui „iš anapus“, tai yra balsui tų jėgų, kurios jam pasirodė nenugalimos ir todėl jų paliepimus laikė nesvarstytinais, o vykdytinais. Žinoma, gal ne visi šiandiena gali būti absoliučiai tikri FNTT vadovų nekaltumu, tačiau man gyvenimo patirtis daug kartų yra įrodžiusi, kad tikrai kalti žmonės pajutę įkliuvę į keblią situaciją, paprastai suglaudžia sparnus ir tik kiek vėliau, viskam aprimus mažumėlę pasidairę, prasibrauna į gal mažiau tituluotus, tačiau ne mažiau pelningus postus. V. Gailius ir V.Giržadas ryžtingai stojo gintis, o tai yra viena iš būtinų principingų žmonių savybė. Manau, kad neklystu dėl jų padorumo.
Bet, kaip jau minėjau, nežinodamas tikros tiesos, neįsidrąsinsiu čia dėlioti savo išvedžiojimų apie pagrindines figūras kaip nedvejotinų aksiomų. Tuo labiau, kaip ir dažnai būna, šioje istorijoje man labai įdomu stebėti antrojo ir trečiojo ešelono figūras. Ir paspėlioti ar jie tikrai tiki tuo, ką garsiai propaguoja, ar tai tiesiog jų neišvengiama duona: kalbėti garsiai vien vardan to, kad būtų priimti į kažkurią komandą. Pakenčiama būtų dar jei šios figūros kalbėtų ne absoliutaus žinovo tonu ir neprieštarautų savo anksčiau skelbtoms „tiesoms“… Deja, matyt jau praeityje tie laikai, kai žmogus pagautas keitinėjant savo parodymus, mintis ar teiginius jausdavosi nemaloniai. Įsisavintos mums naujo gyvenimo „Demokratija“ normos, nebepaliko sarmatos jausmo dėl nestabilaus minčių dėstymo ir gal net priešingai – tai padarė juos „tvirtus“ it plienas nuomonių kaitaliojime.
Buvęs Klaipėdos prokuroras St.Stulpinas, man žinomas neseniai. Labiausiai iš laikraščių „Karštas komentaras“ ir „Laisvas laikraštis“. Minčių dėstymas šiuose leidiniuose man visada atrodė labai vertingas, nes tai tarsi disidentiškiausi Lietuvos leidiniai. O tokiems žmonėms aš dažnai jaučiu simpatijas. Todėl dar prieš porą savaičių buvau pasiruošęs St.Stulpiną užtarti bet kur ir bet kada. Juk tai žmogus, turintis gerą kalbos dikciją, nesvarbu net jei ta kalba parašyta popieriuje ar ekrane, o jo teiginiai atrodė kupini meilės skriaudžiamiesiems ar aplamai bet kuriam padoriam žmogui. Kai kuriose laiškų grupėse ar internetiniuose forumuose man teko pastebėti įgudusių teisininkų kritikos šio eksprokuroro adresu ir tokiais atvejais nepraleisdavau progos bent jau pareplikuoti, kad kalbėjimas prieš Stulpiną tiesiog negerbtinas ir kenkia pačiam rašančiajam. Bet… laikas mėgėjas kartais mus apstulbinti. Ir šiandiena jis tai padarė Stulpino asmenyje.
Kiek vėliau sužinojau, kad tuo metu generalinis prokuroras priiminėjo gana didelę grupę nevyriausybinių organizacijų aktyvistų, todėl ta situacija jau nebeatrodė tokia keista. Nors… ar visi išėjo kartu, nežinau. Tiek to, gal ne taip jau ir svarbu man kas su kuo ir kaip draugauja ar bendrauja. Įdomiau – kodėl ponas St.Stulpinas ir vėl netikėtai pajuto didelę simpatiją generaliniam ir paskutinio meto jo kalbos tiesiog persunktos meile tiek D.Valiu, tiek D.Raulušaičiui, tiek ir kai kuriems kitiems teisės korifėjams, kurie iki šiol buvo minimi ne pačiais geriausiais žodžiais.
Tiesą sakant stebina ne tik St.Stulpinas. Savo netikėta pozicija stebina visa„KK“ redakcija. Vos ne visuose straipsniuose pasijuto jos spjūvis buvusiems ištikimiems bičiuliams komentatoriams, kas labai jaučiasi iš jų reakcijos komentaruose. Gal todėl daugelis komentarų pradėta blokuoti: pabandžius parašyti bent kokią nuomonę, iššoka „šelmiškas“ angliškas užrašas „Your comment is awaiting moderation. 2012-02-25 – 20:09“, kas reiškia, kad komentaras laukia cenzoriaus peržiūros. Mano keli pasisakymai taip ir nebeišvydo ekrano užsklandos pakėlimo. Na ir tiek to, tai buvo netgi stimulu rašyti pas save, o ne ten, kur esi nepageidaujamas… Redakcija ne tik nustojo žavėtis savo buvusia palaikymo komanda, bet net ir keistai veikti: visa kas susiję su V.Gailiaus ir V. Giržado bandymu išteisinti, ji pradėjo keistai traktuoti kaip Prezidentės vertimą. Ir niekam nevalia tuo abejoti. Jokių įrodymų pateikti ponios Giedrės laikraštis net nebando – tiesiog žinokite, mes žinome už jus geriau… Dar daugiau, žmonės imti gąsdinti, kad jei kas pabandytų tuo abejoti, reiškia jie automatiškai pritaria A.Zuoko ar A.Mockaus klanams. Keista, kažkaip ne tik niekas kitas negirdėjęs tokių versijų, bet net nedrįsta ką nors pasisakyti tokioje šviesoje. Todėl nori nenori, o peršasi negeras jausmas, kad vyksta kažkas labai jau asmeniško – atleistieji FNTT vadovai, truks plyš negali grįžti į savo postus. Panašu ir į senamadiškų mamyčių auklėjamąsias pamokėles vaikučiams – jei manęs neklausysite – tuoj ateis dėdė milicininkas ir jus išsives.
Ko gero kam nors gali kilti ir klausimas kodėl neliečiu šiame rašinuke garsios Lietuvos šachmatininkėsKristinos Apanavičiūtės. Gi ji pastaraisiais mėnesiais tokia aktyvi šio dienraščio rašytoja. Bet jei taip, tai atsakymas mano būtų vienas: būna reiškinių, kurių aprašyti jaučiuosi ne tik nepajėgus, bet ir nematau jokios prasmės. Jau minėjau, kad teko girdėti „Karštojo komentaro“ santrumpą KK vadinant Kristinos kliedesiais. Man tokia šifruotė labai priimtina, todėl ir atsakymas čia slypi – na ar verta pradėti kalbėti apie tai kas yra absurdas? Kristina, manau niekas nepaneigs, savo mintis dėsto net dviejų trijų dienų tėkmėje mažiausiai dviem priešingomis kryptimis. Tai ji audringai palaiko D.Valį, tai ant jo… jau pila ne pačias poetiškiausias mintis. Tai ji piktinasi garsiaisiais teisėjais, tai juos aršiau už bet kokį Aro kareivėlį puola ginti. Ką galima dar komentuoti tokioje situacijoje? Tiesa, man ilgokai pamąsčius, kilo minčių… Ar tik nebus šachmatai čia viską sugadinę. Juk jie kas jais bent truputį žaidęs, puikiai žino: čia tu turi matyti ne tik savo ėjimus, bet ir visus galimus priešininko kelius. Tad gal Kristina prarado nuovokos jausmą kur šachmatai, o kur realus gyvenimas?
Laikas visagalys, regis dainavo Lukas su Virgilijum Noreika. Aš tikiu šiais žodžiais, laikas netruks išaiškinti kas slypi šiandiena po tokiu „pavydėtinu“ nestabilumu.
Nežinau kaip kitiems, bet mane apima toks šlykštus jausmas, kada tampa sunku net valdytis, kai matai žmogų, kuris bet kokia kaina bando tave paversti kvailiu. Ir visa tai daroma grynai vardan savo galimos finansinės gerovės. Tokių pavyzdžių kiekvienas galėtume rasti aibes, tačiau klausimas ne kiek ir kokių jų yra, o tame, ar mes patys save gerbiame, jei mums kartais demonstruojama tokia nuomonė? Pasakysiu dar plačiau: ar gerbia save redakcijos, spausdindamos akivaizdžiai finansinės naudos siekiančius straipsnius? Aš manau, kad ne. Nors suprantama, kad gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis, būdamas laikraščio savininku aš tikrai neleisčiau gadinti savo leidinio prestižo. Ir tegul atlaidžiai žiūri į mano šiuos teiginius dienraščių redaktoriai ar bosai, nes tame, ką tvirtinu, tiesos daug. Bet čia teoriniai pamąstymai, o dabar pereisiu prie konkrečios temos.
Vakar dienos žinių sraute pasitaikė ir toks rašinukas: Prekiautojus keturkojais veja iš turgaus. Jei vertinti ir neabejotinai jo užsakovų komentarus po straipsniu, tai tuščias, nieko įdomaus nepranešantis, bet savo esme man šlykštus rašinėlis. Niekada giliai nesidomėjau “Ūkio banko“ savininko kapitalo apimtimi, bet neįmanoma nežinoti, kad “Kauno diena“ tarsi jam priklausantis laikraštis. O jei jau taip, tai tuo labiau manęs niekas neįtikins, kad koks nors šunų augintojas sugebėjo papirkti patį V.Romanovą. Ne, matyt savininkas tinkamai neprižiūri savo nuosavybės, o tuo puikiai pasinaudoja redaktoriai ar kiti atsakingi darbuotojai.
Straipsnio esmė [tingintiems skaityti], ne nauja. Veislinių šunų ir kačių savininkai jau daug metų nori įkinkyti Lietuvos įstatymdavystę savo finansinei padėčiai pagerinti. Ne visi jie tobuli, todėl tai išsidavę jau ne kartą ir įvairiose situacijose. Tikslas jų tik vienas – ne išveisti ar išsaugoti kokią nors įdomią, unikalią ir patrauklią veislę, o paprasčiausiai uždirbti daug pinigų. Kažkas gali ir toliau manyti, kad kinologų ir panašūs klubai turi paskirtį suburt šunų augintojų fanus, o aš, manau nedaug suklysiu, teigdamas, kad tai tik eilinė grupuotė, turinti vieną tikslą – pinigus. Kodėl sakau, kad mažai suklysiu? Ogi todėl, kad tarpe jų neabejotinai yra tikrai fanų, kurie čia pakliuvę dėl didelio susidomėjimo augintiniais. Tačiau tokie entuziastai paprastai lieka be postų, kuriuos užima pelno siekiantys karjeristai.
Dar prieš eilę metų man teko ilgokai klavišais kautis su tokiais žmonėmis “Bitėplius“ forume. Tada buvo bukai kalama mintis, kad reikia priimti įstatymą, kuris draustų beveislių šunų ir kačių laikymą. Motyvuota, kad tik klubininkai gali deramai patikrinti šunų psichiką nuo pat jų gimimo, todėl taip jie išgelbėtų pasaulį nuo šunų dantų. Nenorėjo girdėti tada to forumo “entuziastai“ nei, kad spaudoje daug aprašytų atvejų, kai būtent žmones ir vaikus apkandžioja veisliniai, klubuose įsigyti šunys [tada buvo šviežia istorija apie Jonavoje smarkiai apkandžiotą vaiką Čiau čiau veislės šuns. Neįdomūs jiems buvo ir mano argumentai, kai aš parašiau, kad gal ir maistą leiskime auginti tik tiems, kas sėklas naudoja ne savo, o perka parduotuvėse, nes kas žino kokia bus suvalgyto agurko psichika? :))
Komentaruose keliais vardais pasirašę veikėjai labai pritaria straipsniui. Nors be abejonės tie pritariantys patys tiesiogiai susiję su šiuo verslu. Kai kurie pavirkauja kaip sunku užauginti veislinį šuniuką. Na tai neauginkite jei Jums neapsimoka. Bet auginate, reiškia meluojate, kad tai neva ne pelninga, o grynas nuostolis.
Bet tiek to tie žmogeliai, kurie labai jau nori priverstinai žmones suvaryti pirkti iš jų. Tokiu amoralių asmenybių buvo ir bus. Tačiau jei toks įstatymas ar kitas norminis aktas iš tikro būtų priimtas, jų iniciatorius tikrai turėtume įtraukti į Gėdos knygą. Tai būtų absoliutus demokratijos sutraiškymas. Kokią teisę man kažkas turi nurodyti, kad aš turiu puikuotis kažkieno išrašytu “diplomu“? Mano skonis yra mano skonis ir man dažnu atveju gali būti kur kas gražesnis jokios veilsės neturintis šuo, negu jūsų pudeliai, straforšyrai ir t.t. Aš nesuvokiu kodėl žmogus turi ploti tada, kai jam nepatiko spektaklis. Aš nesuprantu kodėl turėčiau girti architektą, nesugebėjusį nieko sukurti ir todėl Kauno pilį padariusį tarsi bičių korį. Ir tuo labiau nesuprantu kodėl turėčiau mokėti pinigus kažkokiam klubininkui už tai, kad jis savo kalę ar šunį nuvežė pas tokį patį klubininką vokietį. Ne, nerevizuoju aš jų hobio, tegul vežioja jei turi iš to džiaugsmą. Bet ar turi tą džiaugsmą? Labai abejoju, man atrodo, kad jie turi tik pinigų siekį.
Berašant šias mintis ką tik toptelėjo mintis – o ar veislinių šunų ar kačių veisėjai moka LATGA’i? Autorinių teisių reketininkams… Gi turėtų, nes išveista šuns veislė, be jokių abejonių toks pat autorinis darbas, kaip ir sukurta kompiuterinė programa ar Druskininkuose, Grūto parke stovinti Lenino skulptūra. Labai abejoju, bet manau, kad va čia vertėtų kelti šį klausimą viešumon. Gal tada “kuklesniais“ taptų bent jau ta įžūlioji klubininkų dalis, kuri už dviejų gyvenimo džiaugsmą patiriančių gyvūnų sutenerystę įsigudrinę jau priverstinai imti reikalauti pinigų. Iš visų, be išlygų.
“Sterilizuoti [iškastruoti – R.M.] reikia beveislius šunis ir kates“ – skelbia klubininkai proto bokštai. O gal patys mielieji sterilizuokitės, a? Idant ateities kartoms nepersiduotų jūsų reketiški siekiai REIKALAUTI PINIGŲ iš bet ko, kuris nori namuose turėti paprastą šuniuką ar katytę. “Pilnos gatvės kakučių, va koks rezultatas beveislių šunų mylėtojų“ antrina kitas. O ne, mielieji, čia joks ne įrodymas, netgi priešingai. Beveislių šunų augintojai dažniausiai jų ir nevedžioja po miestą. Juos laiko savo kiemuose ir susitvarko patys. O “veisliniai“ entuziastai kaip tik veržiasi į gatves pademonstruoti savo “kūrinius“ ir sukrauna masę “turtų“ šaligatvių pakraščiuose. Nekraukite savo įpročių ant beveislių gyvūnų augintojų.
Gėda, tikrai nuoširdžiai gėda, kad kažkas atranda savyje drąsos pradėti tokias temas, brukti pseudo argumentus visai tautai. Laimei, tikiuosi, tokių nėra daug. Tik jie garsiai rėkauja.
Vytautas Matulevičius man visada buvo pakankamas autoritetas. Toje plotmėje, kad be skurpulų reiškia savo teisingą nuomonę. Tad šiandiena nutariau pasiskolinti jo įžvalgas. Kurios, panašu ir šį kartą labai teisingos
Prieš prezidentę Dalią Grybauskaitę telkiasi dar neregėtos pajėgos. Į kovą kyla ne tik teisės korifėjai ar politologai, bet ir įtakingi Seimo valdančiosios daugumos atstovai ir net Vyriausybės nariai. Kas nutiko, kad valstybės vadovei ryžosi pasipriešinti net tie, kurie ligi šiol sau neleisdavo nė menkiausios užuominos, jog turi savo, juo labiau – kitokią nuomonę?
Išmušė lemiama valanda. Drąsiaus Kedžio dukros byla pasiekė tokią ribą, kad dabar arba – arba. Arba mergaitė bus sugrąžinta motinai ir jų niekas daugiau nematys, arba ji liks su savo teta teisėja ir taps pagrindine figūra Andriaus Ūso byloje, kurios laukia pakartotinas nagrinėjimas.
Jeigu liks su teta, gali nutikti ir taip, kad teismas pagaliau bus priverstas atsižvelgti į mergaitės parodymus. O tuomet – jau grandininė reakcija. Atsižvelgs teismas į mergaitės parodymus – teks pateikti kaltinimus motinai. Iškils motinai reali grėsmė netekti laisvės – ji pradės bendradarbiauti su teisėsauga. Pradės bendradarbiauti – išaiškės viskas, ką ligi šiol bendromis jėgomis pavyko nuslėpti. Lietuva sprogs – taip, kaip kadaise sprogo Latvija, kurioje į pedofiliją buvo įklimpusi daugybė itin įtakingų bei garsių žmonių, įskaitant vieną ministrą ir patį šalies premjerą. Tačiau Latvijoje nebuvo serijinių žmogžudysčių grandinės, taigi mūsų krašte sprogimas gali būti nepalyginamai baisesnis.
Dabar įsivaizduokime, kad sprendžiantis štai tokiam reikalui staiga skersai kelio ir vėl atsistoja prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Iš pradžių ji nesutiko, kad Neringa Venckienė būtų atleista iš teisėjų, po to perspėjo, kad vykdant teismo sprendimą dėl vaiko netoleruotinas prievartos naudojimas, o dabar dar ir pareiškė, kad “ponia Venckienė vykdo teismo sprendimą ir siūlo atiduoti mergaitę, jeigu pati mergaitė su tuo sutinka ir nori eiti pas mamą.“
Ką su tuo, pasakykite, daryti? Juk tai – ne kokio Garliavos karštakošio nuomonė, į kurią galima ir nekreipti dėmesio, o nuosekli valstybės vadovės pozicija.
Yra vienintelis kelias – apkaltinti prezidentę, kad ji griauna teisinės valstybės pagrindus. Pirmasis pasiaukojo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas profesorius Vytautas Nekrošius. Tačiau jo žodžiai prezidentei anaiptol nepadarė įspūdžio. Tuomet netikėtai prisidėjo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras, dar ne taip seniai į pedofilijos bylą ir mergaitės likimą žvelgęs lyg ir kitomis akimis. Ir net aptakusis teisingumo ministras Remigijus Šimašius ryžosi pareikšti, kad teismo sprendimas dėl mergaitės grąžinimo motinai nėra vykdomas.
Teismų sprendimus iš tikrųjų būtina vykdyti. Tai – esminis bet kurios teisinės valstybės principas. Bet štai kokia dilema: paklūstant teismui pripažįstama, kad valstybė yra teisinė ir kad joje, priimant sprendimus, vadovaujamasi tik įstatymais ir Konstitucija. Jeigu valstybė tokia nėra, tuomet, paklūstant teismų valiai, paklūstama ne teisingumui ir įstatymų galiai, o tam, kas su jais nesuderinama. Kitaip sakant – teisminei savivalei.
Būtent tokia dilema dabar ir iškilo valstybės vadovei. Palaikysi Neringą Venckienę – būsi apkaltinta teisinės valstybės griovimu. Nepalaikysi – ne tik nuvilsi savo rinkėjus, bet ir leisi galutinai įsigalėti teisiniam banditizmui, veidmainiškai vadinamam teisinės valstybės vardu. Šiame epizode prezidentė pasirinko teisingą poziciją: negalima sugriauti to, ko objektyviai nėra. Galima sugriauti tik ilgai ir kruopščiai puoselėtą mitą, už kurio slypi neadekvati galia ir jos teikiami malonumai.
Jeigu Lietuva būtų teisinė valstybė, Drąsiaus Kedžio dukters byla būtų išspręsta dar esant gyvam jos tėvui. Jeigu Lietuva būtų teisinė valstybė, šioje byloje nebūtų tiek mirčių. O jeigu kas nors ir žūtų, teisėsauga laikytų savo garbės reikalu išsiaiškinti, kodėl žuvo būtent tie, kurie daugiausia žinojo. Tuo labiau ji pati nedalyvautų kuriant abejotinas nelaimingų atsitikimų versijas. Jeigu Lietuva būtų teisinė valstybė, teismas niekuomet nepriimtų sprendimo grąžinti dukros motinai, virš kurios kabo baisių įtarimų šešėlis. Teismas palauktų, kol paaiškės tiesa Andriaus Ūso byloje, ir tik tada tartų savo žodį. Jeigu Lietuva būtų tokia, kaip teigiama, niekam neateitų į galvą mintis, kad į teisėjos būstą įmanoma įsiveržti per jėgą. Teisinėje valstybėje generalinis prokuroras pirmiausia pateiktų prašymą parlamentui panaikinti teisėjos neliečiamybę, ir jeigu šis sutiktų, tik tuomet būtų imamasi veiksmų.
Pagaliau jeigu mūsų šalis būtų teisinė valstybė, kurioje galią turi ne tik teismų nepriklausomumo principas, bet ir parlamentinės kontrolės teisė, ši istorija jau seniai būtų rimtai parūpusi ir Lietuvos Seimui. Tačiau tautos atstovai, matyt, vadovaujasi nuostata, kad verčiau jau leisti sunaikinti aikštingą teisėją, negu per kitus rinkimus įgyti pavojingą varžovę.
Bergždžios viltys: kuo įnirtingiau teisėja bus naikinama, tuo sparčiau Lietuvoje gausės jos šalininkų gretos. Prezidentė tai jau, matyt, suprato – kaip ir tai, kad Lietuvos teisininkų elitas, sykį jau nušalinęs prezidentą Rolandą Paksą, save regi aukščiau už tautos rinktą valdžią.
Prasideda lemiamas kovos už įtaką ir tiesą etapas.
Šiomis dienomis kai kurie apžvalgininkai cituoja buvusios Latvijos prezidentės Vairos Vykės Freibergos žodžius. Tą dieną, kai buvo paskelbta šalies parlamento komisijos ataskaita dėl pedofilijos aplinkybių tyrimo, ji pavadino juoda diena šalies istorijoje.
Sutapimas ar ne, tačiau toje ataskaitoje buvo minima ir tuometinio šalies teisingumo ministro pavardė. Tai nejučiom prisimeni, skaitydamas mūsų įtakingų teisininkų straipsnius, kuriuose bandoma įrodyti, kad pedofilijos skandalas Lietuvoje laužtas iš piršto.
Tik tuomet neaišku, dėl ko gi verda tokia kova.
Join 2 003 other subscribers
Šiais rašinukais bandau nors minimaliai apšviesti prieblandoje skendinčią, pilką Lietuvos kasdienybę
Nes pagal Europos tarptautinę teisę į Strasbūrą kreiptis galima tik tada, kai išsemi visas teisines galimybes savojoje šalyje. Kaip tik Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo [na arba Lietuvos aukščiausiojo teismo] sprendimas ir yra laikoma ta riba, kai piliečiai išsemia savo šalies teisingumą ir nebeturi kitos išeities. Tad… tad atsiprašau už tokį trumpą ir sausą savo rašinuką. Viliuosi, kad ateityje surašytieji bus kur kas įdomesni.
Latvia
MATELIO Romualdo rašiniai 
4. Mano skaitytojų mintys