Tuk tuk tuk. Galima užeiti? Pakalbėti apie nuosavybės atstatymą

„Belsk ir bus atidaryta“ – sako sena liaudies išmintis. Ir aš, kaip itin retai abejojantis liaudies posakių tikrumu, prieš keletą dienų pasibeldžiau. Į „Kauno dienos“ redakcijos duris. Tiesa, į virtualias duris. Ir čia noriu būti tikslus, todėl skaitytojui paaiškinsiu – virtualumu aš laikau ne tik internetą, kas pas mus šiaip ar taip dar gana nauja technologija, bet ir pokalbius telefonu. Taigi, paskambinau į redakciją, kur atsiliepė kažkuri atsakinga darbuotoja ir trumpai išdėsčiau savo klausimą: Nuosavybės atstatymas į tarybų valdžios nacionalizuotas piliečių žemes ne tik, kad negerėja, bet kuo toliau, tuo labiau degraduoja. Tarpe daugiau nei tūkstančio kauniečių, kurie vis dar kantriai [o gal tik naiviai?] tikisi sulaukti tikro teisingumo, esu ir aš, Romualdas Matelis. Gal gi dar redakcijai tai nėra iki „gyvo kaulo“ atsibodusi tema? Nes nors visa tai jau rašyta, aprašyta ir perrašyta dešimtis kartų, problema išlikusi, todėl jos nurašyti dar gi negalima… Ir man tos durys buvo atidarytos: „Prašome užeiti, pasukus numerį NNNNNNNNN“. O už šių durų virtualiai išvydau reporterį Tadą ŠIRVINSKĄ, apie kurį visada liksiu tik geros nuomonės. Žmogus nepatingėjo išklausyti ne tik mano nuosavybės Neatstatymo problemą ir ją aprašyti, bet ir paprašė aprodyti nuosavybės atstatymui siūlomus „sklypus“, o vėliau mano išsakytas faktus patikrino ir Nacionalinės žemės tarnybos Kauno skyriaus ir Kauno savivaldybės kabinetuose. Po ko šiandiena, 2013 metų birželio 7 dieną, popieriniame laikraščio variante skaitytojai išvydo straipsnį „Už protėvių žemę Kaune bruka beverčius sklypus“.

 Tokios neįprastos įžangos priežastis, šį rytą sulaukti net 8 skambučiai iš įvairių bičiulių ir pažįstamų. Beveik visi skambinusieji pakankamai neblogai žino mano ir daugelio kitų skriaudžiamų Lietuvos žmonių problemas. Tačiau vos ne be išimties visus mano pašnekovus domino kas kita: kaip gi čia atsitiko, kad laikraščio redakcija susirado būtent tave? Tad tenka atsakyti – ne, tiesa yra kita. Manęs nesusirado, nes ne aš vienas, o ir gal ne pats ryškiausias esu tarpe tų, kurie dangstantis įstatymais, vyriausybės paplėkusiais nutarimais ir netgi teismų ne visada įgaliais sprendimais yra brutaliai mulkinami, kvailinami ir niekinami. Pagalbos į redakciją kreipiausi pats ir labai džiaugiuosi, kad ji buvo suteikta. Tiesa, kiek tokia pagalbos forma kaip straipsnis viename iš skaitomiausių laikraščių, svarbi tiems, kurie valdo teisingumo svertus, parodys ateitis. Jau seniai nebebūdamas jaunatviškai naiviu, aš ne kartą pastebėjau, kad per du su viršum dešimtmečius, eilės valdininkų oda surambėjo taip smarkiai, kad jiems galėtų pavydėti net pitonai ar krokodilai, todėl reporterio plunksna dažnai jiems net juoko nebesukeliantis ginklas. Tačiau ten, aukštai aukštai, kartais matau ir tokių, kurie ne tik patys kažkodėl vis dar tiki, kad mes gyvename teisinėje valstybėje, bet šį savo tikėjimą neretai bando įpiršti ir visiems kitiems. Ir kaip nebūtų keista, tie kiti aplink juos, kartais ima ir reaguoja į idealistų pastabas. Todėl ir straipsnis šiandieninėje „Kauno dienoje“, toli gražu nėra toks jau nurašytas kovos už teisingumą atributas.

Bet gal pradėsiu nuo pradžių. Nes nesu tikras, kad mano straipsnelius skaito vis tie patys žmonės. Gal gi kai kas visas žemės NEgražinimo istorijas girdi pirmą kartą. O gal gi šis rašinys bus naudingas ateities istorikams, kurie panorės kuo tiksliau aprašyti šiandieninę, melo ir neteisybės liūne įklimpusią lietuvą. Taigi truputis konspektuotos istorijos.

DENACIONALIZACIJOS  PRADŽIA,  KURIĄ ALEGORIŠKAI GALIMA JAU VADINTI   PRIEŠISTORIJA

Vos ne iš karto, kai buvo paskelbtas Nepriklausomybės atkūrimo aktas, per televiziją ir kitur spaudoje buvo pradėta skelbti, kad jau galima savivaldybėms [o gal tada dar Vykdomiesiems komitetams(?)] paduoti raštiškus pageidavimus, jei tokie yra, atstatyti nuosavybę į okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę. Mano Tėvai [šiandiena abu jau Anapilyje, taip ir nesulaukę išsvajotojo teisingumo], o su jais ir aš, nuskubėjome į Kauno savivaldybę su namuose ranka parašytais pareiškimais. Tačiau ten mums paaiškinta, kad jau yra sukurti vieningos formos blankai, todėl mes turime ne pateikti atsineštus, o užpildyti jų nustatytos formos lapą, tada dar negirdėto pavadinimo dokumentą – PRAŠYMĄ atstatyti nuosavybės teises į Kauno mieste iki nacionalizacijos turėtą žemę [TSRS laikais įprasta dokumento, teikiamo valdininkams forma vadinosi Pareiškimas]. Tarsi viskas ir suprantama, blankas kur kas geriau, nes jei kiekvienas imtų neštis savo kūrybos pareiškimus, suprantama, valdininkams būtų be galo sunku juos iššifruoti: žmonės gi ne visi vienodai gabūs surašyti konkrečius savo pageidavimus. Tiesa, jau tada keistoka pasirodė, kad išduota tik po vieną blankutę, nes iki tol [kaip ir šiandiena] buvome įpratę, kad teikiami dokumentai surašomi du, vienodi, iš kurių vienas egzempliorius lieka pateikėjui. Tačiau tada visi buvome idealistai, gyvenome Nepriklausomybės euforija, o mums paaiškinta, kad valstybė kol kas labai neturtinga, neturi popieriaus, o ir kopijavimo technikos pajėgumai labai riboti…  Tai buvo 1991 metų vasaros pradžia. Berods birželio pirmosios dienos! Tų pačių metų pabaigoje mūsų, kaip ir daugelio, šeima, sulaukėme pakvietimo atvykti į Savivaldybę pakartotinai. Čia mums paaiškinta, kad senieji blankai buvo ne visai tinkami, be to tada dar nebuvo išleistas Nuosavybės atstatymo įstatymas, o dabar, jam jau esant, reikia perrašyti prašymus į naujus lapus. Gerai pamenu, kad jau tada man kilo įtarimas, kad taip gali būti sudrumstas eiliškumas, tačiau į tokią abejonę iškalusius „sklandaus“ atsakymo, kad jokių nukrypimų būti negali, nes mes jau esame suregistruoti į knygas, o naujas blankas yra tik formalumas ir, kad nuosavybės atstatymas vyks žaibiškai, nes jokių problemų jam įvykdyti nėra – „žemės sovietai neišsivežė, ji, kaip akivaizdu liko po mūsų kojomis“, į ginčus nesivėlėme ir paklusome prašymui perrašyti blankutes. Šiandiena, deja, puikiai suprantu, kad TAI BUVO DIDELĖ KLAIDA. Nes nuosavybės teisė daugeliui neatstatyta iki šiol, o ir daugeliui tų, kam laikoma atstatyta, padaryta grubiai pažeidžiant bet kokias teisingumo ir padorumo normas. O pažeidimams paslėpti kaip tik ir pasinaudota naujųjų blankų pildymu, kas valdininkams piktavaliams leido nekontroliuojamai manipuliuoti eiliškumu, švelniai tariant, žemes skiriant pagal pretendento akių ar plaukų spalvą, baso tembrą ir kitas, tik eiles sustatinėjusiems asmenims žinomas savybes. Mes gi, – tie, kurie anksčiau visų įtikėjome į tautos ne tik kaip nuosavybę atstatančios visuomenės padorumo sugrįžimą, bet ir teisingumo šviesą, likome paprasčiausiais mulkiais. Asmeniškai man tai, tiesa – nesėkmingai, prieš porą metų bandė įrodyti iš pažiūros garbi valdininkė, iš Vilniaus Nacionalinės žemės tarnybos atvykusi  Žemės reformos skyriau vedėjo pavaduotoja Irena BUJAVIČIENĖ. Kauno skyriaus patalpose, dalyvaujant tuometiniams skyriaus viršininkui, mįslingai iš gyvenimo pasitraukusiam P.SABECKIUI, ne mažiau paslaptingai prieš keletą savaičių iš darbo išėjusiai ilgametei žemėtvarkininkei N.BUZIENEI ir Žemės savininkų sąjungos tuometinei pirmininkei A.VENCKIENEI, ponia Irena BUJAVIČIENĖ įžūliai man į akis melavo, kad mano tėvų prašymas ne tik, kad paduotas 1991 metų lapkričio mėnesį [o iš tikro – tų metų birželį], bet anksčiau ir negalėjo būti paduotas, nes niekas Lietuvoje dar nežinojo, kad bus galima susigrąžinti nacionalizuotą žemę, o ir įstatymo šiuo klausimu tada dar nebuvo. Matyt ponia I.Bujavičienė niekaip negalėjo numatyti tokios nestandartinės aplinkybės, kad kartu su savo velioniais Tėvais aš pats asmeniškai buvau atvykęs ir padėjau jiems tvarkytis dokumentus. Nes ir iš tikro, tuomet mano bendraamžiai mažai susivokė žemės susigrąžinimo svarbos klausimais, o daugelis jų į tai žiūrėjo atvirai skeptiškai. Bet laikas jau pakeitė ir jų tuometinę mąstyseną, todėl kai kurie net praradusieji galimybę atgauti nacionalizuotas žemes, šiandiena su liūdesiu prisimena tada padarytas klaidas… Kai vėliau, elektroniniu paštu šiai poniai išsiunčiau Klaipėdos apskrities viršininko raštą, liudijantį, kad mano tėvai prašymą atstatyti nuosavybę į Palangoje buvusią žemę pateikė 1991 metų birželio viduryje, ji paprasčiausiai į tai nieko nebeatsakė. Ignoravo šį dokumentą tarsi jo negavusi. Ką gi, labai suprantama, tolimesnė diskusija perspektyvoje galėjo išvirsti į didelį skandalą, todėl pasirinkta ignoravimo taktika jai, matyt, pasirodė geriausia gynybos forma… Praleisdamas daugybę susirašinėjimų ir susitikimų su Žemės ūkio ministerijos Nacionalinės žemės tarnybos, apskričių valdytojų [viršininkų] administracijų ir savivaldybių administracijų darbuotojais, vykusių per prabėgusius kelis dešimtmečius, peršoksiu prie pastarųjų metų. Prie 2009 metų pabaigos, kai sulaukiau rašto iš Kauno žemėtvarkininkų, kuriame buvo siūloma per, berods porą savaičių, pasirinkti kompensuojamąjį sklypą Kauno mieste. Tiesa, nenurodyta kaip tai padaryti, todėl tik pasiskambinus man paaiškinta, kad viską išsirankioti reikia internete. Tokiais momentais, aš, nors ir pakankamai neblogai gebėdamas naudotis internetu, save mintimis pastatau į pirminio savininko vietą, įsivaizduoju, kad esu tas senukas, iš kurio kažkada, prieš 50 metų buvo atimta žemė, įsijaučiu, kad esu žmogus jau nebegalintis įsisavinti interneto mandrybių. Ką daryti? Ar gali taip „moderniškai“ elgiamasi su šiais žmonėmis? Kaip tokiam žmogui rinktis jam siūlomą kompensaciją? Ir atsakymą randu tik vieną – realiai niekaip. Beliktų tik besąlygiškai ieškoti ir tikėti geranoriškumu kokio nors jaunuolio, galimai studento, kuris sutiktų ekrane gilintis į siūlomas žemes ir nuoširdžiai analizuoti siūlomo sklypo visas charakteristikas. Bet taip pat realiai tikra, kad tokių žmonių nelabai ir pavyktų surasti. Ne todėl, kad jaunimas nenorėtų padėti senam žmogui, bet jau vien todėl, kad šiuolaikinis jaunas žmogus retai kada ir geba teisingai vertinti tokius faktorius, kurie gali atsirasti tik su metais, su patirtimi ir tik savo akimis matant siūlomą žemę. Vis tik, griežtai pareikalavus, N.Buzienė man atspausdina siūlomų žemių planus ant popieriaus ir pasiėmęs juos pradedu savo keistas ekskursijas aplink Kauną. Taip, neapsirikau, ne po Kauną, o aplink Kauną. Man, kaip pretendentui į nuosavybės atstatymą, visiškai nusispjaut, kad prieš keletą metų aplink Kauną buvusios dykvietės, kuriose šiandiena „suprojektuoti“ kompensaciniai sklypai, teoriškai inkorporuotos į Kauno miesto ribas. Realiai tai kaimo žemė dar negyvenamos pievos ir jos sudominti gali nebent kokius nors nemirtinguosius MakLaudus arba tuos, kuriems dar bene keturi ar nors trys dešimtmečiai nusimato kaip šviesaus rytojaus laiko etapas, per kurį šios stepės taps žydinčiais sodais. Man gi jau artėja 60-metis, o įvertindamas tai, kad mano nusavintos žemės yra beveik miesto centre – brangios ir patogios, aš noriu gauti deramą žemės sklypą, nes tik taip gali būti užtikrintas Konstitucijoje, Nuosavybės atstatymo įstatyme ir bet kokioje tarptautinėje teisėje įtvirtintas Teisingumas… Bet mygtukas START paspaustas ir aš išsiruošiu į kelionę aplink Kauną… [BUS DAUGIAU]

Straipsnis “Kauno dienoje“

Sekančią dieną straipsnis pasirodė ir internetinėje erdvėje:

Atgauti senelių žemę Kaune – misija neįmanoma

Paskelbta 2013-06-08, 05:10  Tadas Širvinskas

Susiję straipsniai:

Didžioji vagystė prasidės jau vasarį

R.Matelis: Nepriimti gamtos dovanų – nedovanotina klaida. Apie skalūnines dujas

Kartais atsiranda tokių kvailų diskusijų, į kurias labai nesinorėtų įsijungti. Nes jos paprasčiausiai alina. Jaučiasi, kad tavo oponentas ne diskutuoja, o dirba. Ir dirba už solidų atlygį, tad, kai pagalvoji, o kam gi tau kištis į tokias, atseit, diskusijas? Deja, bet tokios temos, dažnai būna labai rizikingos. Rizikingos visai mūsų tautai arba Lietuvai apskritai. Jose, be jokios abejonės, kaip ir šaltojo karo laikais, susigrumia Rytai ir Vakarai, o mes, tie, kurie bandome vadovautis tik savo sąžine, norim to ar nenorime, tampame eilinėmis pieškomis šioje be galo didelėje šachmatų lentoje.

Ne, jokiu būdu nenoriu, o ir negaliu apkaltinti parsidavimu už pinigus visų tų, kurie pakankamai aktyviai pasisako prieš skalūninių dujų išgavimą Lietuvoje. Tikriausiai 4/5 iš jų, nuoširdžiai patiklūs žmonės, todėl jau žengia paskui tuos slaptuosius profesionalus, kurių užduotis Lietuvą ir ateityje palikti paprasčiausia bomže gausiame pasaulio valstybių sąraše.

Būdamas tikrai visa širdimi atsidavęs savo tautai, jos istorinės šlovės puslapiams ir viltims į šviesią ateitį, aš visada gyvenime viską stebiu tarsi bešališkai, tarsi nepriklausyčiau niekam, o visa kas vyksta aplink mane, matyčiau per televizijos ekraną. Taip kur kas lengviau rasti tiesą, o tada jau ir susiformuoti savo nuomonę. Tokiu metodu stebiu mane supantį pasaulį jau didžiąją savo gyvenimo dalį, todėl savo liūdesiui, esu jau seniai priėjęs išvados, kad dauguma mane supančių žmonių paprasčiausiai nenori mąstyti ir visada mieliau renkasi svetimą, eksportuotą nuomonę, kurios priėmimą kaip savą sąlygoja paprasčiausiai primityvūs kriterijai: va tas ar anas labai turtingas, reiškia už mane žymiai protingesnis, reiškia jo tai jau neapgausi, o jo nuomonė yra teisingiausia.

Dujos yra giliau už vandenį

Bet ne apie motyvus sėdau rašyti šį kartą. Ir ne mane supančius žmones aptarinėti. Manau, kad ilgiau tylėti nebegaliu, nes absurdo nuostatos, kurios jau “įsodintos“ daugeliui tautiečių mūsų galimai turimų skalūninių dujų klausimu, tampa pavojingomis visiems mums. Patikėk, mielas skaitytojau, vandenį, kaip ir tu, geriu ir aš. Ir geriu jį tokį pat švarų, nors niekada nepirkau jokių vandens filtrų ir nesiruošiu to daryti ateityje. Tegul filtrai lieka lengvatikiams ir tiems, kurie iš to užsidirba didelius pinigus. O man rūpi tie, kurie arba jau tapo benamiais, arba artimoje ateityje gali nepelnytai papildyti jų gretas. Nes nekontroliuojamos mūsų šildymo kainos veda mus tik šia ir ne jokia kita kryptimi. O pasipriešinti tokiai padėčiai, bent iki šiandiena nelabai ir galėjome. Nes esame plikablauzdžiai [teatleidžia man tie, kurie save laiko bent jau pasiturinčiais], žmonės, neturintys nei savo aukso klodų, nei deimantų, nei jokių kitų naudingųjų iškasenų. Maža to, skirtingai nuo kokio nors po palme nuolat snaudžiančio afrikiečio, kuriam pati gamta laikas nuo laiko iš medžio viršūnės numeta kokį nors ananasą ar kokosą, mes neturime ir gausiai augmenijai palankaus klimato. Nuo išnykimo mus tegelbėja viena  adaptacija, kurios pasekmėje net ir per trumpą vasarą mūsų valstiečiai sugeba užauginti šiokį tokį daržovių ir grūdinių kultūrų derlių. Ne tik sau, bet ir mums, broliams iš miestų. Na ir dar kokį paršiuką ar karvytę užaugina. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, kai atsivėrė valstybių sienos ir jos įveikiamos lėktuvais, o ne raišu arkliuku, pinigų srautai keliauja nepalyginamai greičiau, o mus, nuolatinius biedniokus [nekalbu apie atskiras personas – išimtis iš taisyklių] vis labiau į neviltį varo jau vien vaizdai, stebint tegul ir eilinius vakarų turistus, ką jau bekalbėti apie magnatus iš stambių vakarų korporacijų… 

Ir tikrai nesuklysiu, kad ir mes norime gyventi padoriai, naudotis tokiomis galimybėmis, kurias paprastai turi bet kuris civilizuoto pasaulio atstovas. Ne kas kita, o būtent ši priežastis jau baigia sunaikinti visą mūsų tautą, kuri ieškodama geresnio gyvenimo, ko blogo visam laikui išsiblaškė po geresnį pasaulį. Mes galime save apgaudinėti teiginiais, kad dauguma jų sugrįš, galime dumti patys sau akis, tvirtindami, kad dauguma iš jų bėgo nuo mirties iš bado, tačiau pagrindinė masė išvyko ne dėl tokios jaudinančios priežasties – paprasčiausiai, jie, kaip ir visi normalūs žmonės, norėjo gyventi geriau, o to noro įgyvendinimui, jiems ir ryžto pakako.

Nors nesu pavyzdingas krikščionis, o greičiau tik formalus katalikas, vis tik tikiu į jėgas, kurios sukūrė žmoniją ir gal būt net kartkartėmis pakoreguoja mūsų gyvenimus. Todėl manau, kad Kūrėjas galimai nutarė pametėti mums gelbėjimosi ratą: atvedė prie žinios, kad ir mūsų, ne tik išrinktųjų žemės gelmės turi didžiąją išsigelbėjimo paslaptį – skalūnines dujas arba naftą. Tačiau nenorėkime, kad jis už mus ją ir išgavinėti imtų. Toliau eilė jau mūsų proto ir darbo vienybei, tačiau čia pat piestu stojasi ir kitos jėgos. Tai tos jėgos, kurios bijo prarasti iki šiol turėtą menkavertį vergą, kuris va, – ėmė grasinti tapti tokiu pačiu kaip ir jie. Suprantama, tokia padėtis negali tenkinti tų, kurie manosi visam laikui esantys aukštesni visa savo esybe. Kitaip niekaip nepaaiškinama kova už skalūninio aukso palikimą žemės gelmėse.

Kaip atpažinti tuos, kurie klysta natūraliai, patys prieš savo valią ir kaip tuos, kurie „ardosi“ pagal užsakymą? Tikslaus atsakymo nežinau, o rašydamas netiksliai, galėčiau nepelnytai įskaudinti gerus žmones. Todėl susilaikysiu nuo tokių rekomendacijų ir aprašysiu tik atskirus antiskalūnininkų mėtomų „argumentų“ požymius. Visų pirma reikia atkreipti dėmesį į tai, kad į šią kovą suplakta du skirtingi dalykai: galimybė Lietuvai įgauti didelį energetinį, o reiškia ir politinį nepriklausomumą ir kai kurių valdžios atstovų pastangas atiduoti dujų gavybą Lietuvoje amerikiečių kompanijai „Chevron“. Atkreipkite dėmesį – dar nėra jokio kontrakto su šia kompanija, o norint gąsdinti tautiečius, kai kuriuose straipsniuose jau rašoma, kad tai kompanija „Chevron Lietuva“! Tikrai meistriška manipuliacija žmonių jausmais. Ir platinama egzistuojanti ir gal net visai šviežiai sukurta medžiaga apie tos kompanijos antžmogiškumą iš viso pasaulio. Bet palaukite – o ko gi verta tokia medžiaga? Man regis, tik surūdijusio skatiko. Ji teparodo, kad pasaulyje yra nemažai vietų, kur žmonės gyvena tikrai demokratinėmis sąlygomis ir turi teisę laisvai reikšti savo mintis, net jei jos menkavertės arba atstovauja tik kažkokios grupelės asmeninius interesus. Pažvelkime į Lietuvą… Klonio gatvės tragedija sutraukė didžiąją dalį tautos. Ir net savotiškai neformaliai ją suvienijo. Tačiau ne tokia jau maža garsiakalbių grupelė nuolatos atakuoja vieningus kovotojus už D.K. laimingą vaikystę. Ir jie rašo straipsnius, ruošia klipus, kuria internetinius tinklapius. Jokia paslaptis, kad analogiškai elgiamasi ir kitose pasaulio šalyse. Ir ne tik pedofilijos atvejais, bet ir kovojant prieš finansinius konkurentus. Ten, kur sukasi dideli pinigai, jokia problema pasisamdyti režisierių ir sukurti „meninį“ klipą, kurio paskirtis atbaidyti žmones nuo vienos ar kitos kompanijos. Tai daroma jau seniai, o tokie filmai, kai jie nebetenka prasmės duotojoje šalyje, eksportuojami į kitas pasaulio dalis. Pasiekia jie ir Lietuvą. Taigi kas gali paneigti, kad didžioji dalis nuo „Chevron“ tolyn bloškiančių filmų tėra viešųjų ryšių nešvarūs darbai?

Bet tiek to, nežinau nieko apie tą „Chevron“, todėl negaliu jos nei pulti, nei ginti. Gal gi ir tikrai ji labai negera kompanija. Man ji tiesiog neįdomi, nes ir aš jos jokiu būdu nenoriu įsileisti į Lietuvą. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad aš išdrįsčiau lietuviams pasakyti – likite alkani ir sušalę, bet turimų žemės turtų nelieskite. Ir nebandykite gyventi normaliai, nes esate iš aukščiau numatyta kaip pažemintųjų tauta. Ne, mes esame pilnavertė tauta ir turime gyventi taip, kaip ir dauguma pasaulio civilizuotų žmonių. Tačiau kai tai rašau įvairiose laiškų grupėse, jų antiskalūniniai aktyvistai nei nenori girdėti tokių teiginių. Jų devizas vienas – Lietuva turi gyventi be savo energetinių šaltinių, kas reiškia, kad ji turi būti amžina išmaldų prašytoja. Aš su tuo nesutinku.

Nors jau eilę metų turime vis naujas, abejotino patikimumo ir savarankiškumo valdžias, tai nėra joks pagrindas manyti, kad ir ši, šiandieninė yra neįgali tautos klausimus spręsti protingai ir teisingai. Savaime suprantama, tautos patariamasis balsas reikalingas kiekvienai valdžiai, tačiau kaip bus toliau, jei kažkas manipuliuodamas tuo tautos balsu, jį siekia padaryti apgailėtiną? Aš be galo džiaugčiausi, jei ryt Vilniuje vyksiančio mitingo metu būtų kalbama apie tai, kad į Lietuvą nereikia įsileisti „Chevron“. Ir nors ką tik rašiau, kad nežinau ar ši kompanija gera ar bloga, vis tiek manau, kad jos įsileisti čia nereikia. Lietuva yra Valstybė, o ne kokia nors Lauručių kaimo seniūnaitija. Mes neprivalome žvalgytis nei į vieną užsienio valstybę, nes turime savas galvas, savus protus ir… veikimui laisvas rankas. Nors, suprantama, visada naudinga matyti ir tai, kas vyksta užsienyje. Tegul man kalba kas ką nori apie Norvegiją ir jos išgaunamus žemės turtus, tačiau aš esu tikras, kad ten žmonės laimingi, kad jų gelmių auksas realizuojamas. Ir tai įrodo ne tik tai, kad bene kas ketvirtas tautietis emigruoja būtent į šią šalį. Pagrindiniu to rodikliu norėčiau laikyti tą faktą, kad Norvegija iki šiol nėra Europos sąjungos šalis. Ką tai parodo? Ogi tai, kad ji finansiškai apsirūpinusi taip puikiai, kad jungimasis į Europos struktūras jai būtų vien nuostolis. 

Bet nepulsiu propaguoti šios skandinavų šalies, nes man ji vis tiek nėra joks idealas. Jau vien dėl šalto klimato aš niekada nenorėčiau gyventi šiaurėje. O ir vargu ar jų pasirinktas kelias naftos išgavimo erdvėje pats teisingiausias. Spėju, kad ne. Spėju, kad ir jiems savo laiku koją pakišo skubėjimas. Rusai turi gerą patarlę: „поспешиш – людей несмешиш [Jei pernelyg skubėsi – tai tik žmones prajuokinsi]“. Mes kartą jau prajuokinome. Kalbu apie laiką, kai Gedimino Vagnoriaus vyriausybė skubėjo išpardavinėti visą iš TSRS perimtą turtą ir tai darė arba nepragalvojusi visų įmanomų situacijų. Būtų liūdna jei taip pasielgtų ir dabartinė valdžia, tačiau tikėkimės, kad patirties jai pakanka.

Link ko suku? Ogi link visai paprastos ir nesudėtingos išeities. Mes neturime įsileisti užsienio kompanijų skalūninių dujų išgavimui. Mes turime kurti savo valstybinę kompaniją, kuri pradės eksploatuoti mūsų skalūnines dujas. Ir nereikia baidytis žodžio VALSTYBINĘ. Šių dujų gavyba tokia pat svarbi kaip ir pensija, sveikatos apsauga ar kitos valstybės garantijos, teikiamos kiekvienam be išimties žmogui. Tai strateginė mūsų valstybės sritis, todėl turi būti valstybės rankose. Ir valstybė čia turi būti ne mažiau ryžtinga, kaip ir karinės intervencijos atveju. Mitingai uždrausti dujų gavybą Lietuvoje yra absurdiški, o į juos rinksis daugumoje tie, kurie nutolę nuo savarankiško mąstymo. Ir jų teiginiai apie iš lietuvių atimamą geriamąjį vandenį yra nei juokingi, nei brandūs. Lietuva, visų pirma, jau mažai geria gruntinį vandenį – šuliniai eksploatuojami vis mažesnėje vienkiemių dalyje, o vandentiekiai naudoja upių vandenį, kurį valo ir tiekia mums. Tačiau tai, suprantama, nėra argumentas, jei manytume, kad požeminiai vandenys po Lietuva iš tiesų taps nuodingi. Bet netaps, tai nei teoriškai nėra įmanoma. Žinoma, tam tikra teritorija, tam tikram laikui užsiteršti gali. Gali ir šuliniai tam tikram laikui tapti nebeeksploatuotini, tačiau turint tinkamą technologijų kontrolę, tokios avarijos ne labiau tikėtinos, kaip ir lėktuvų kritimas ar traukinių susidūrimas.

Baigdamas šį straipsnį, noriu apibendrinti savo mintis. Teisinga yra kova tiek prieš „Chevroną“, tiek ir prieš bet kurią kitą užsienio korporaciją, kai kalbama apie ilgalaikės eksploatacijos sutarties pasirašymą ir toleruotina gal būtų nebent dalinio dalyvavimo junginys, jokiu būdu iš valstybės rankų neišleidžiant kontrolinio akcijų paketo. O tiesiausias ir teisingiausias kelias būtų sukurti savo, lietuvišką dujų gavybos įmonę į ją pasitelkiant įgudusius užsienio specialistus. Jei jau Andriaus Kubiliaus vyriausybė sugebėjo milijonus pažerti kažkokiam šveicarų bankų administravimo „genijui“, tai šiai sričiai specialistams gailėti gero atlygio nevalia.  Ir tada užvesime nuosavą ir galingą gavybos mašiną, kas neabejotinai leis atsitiesti Lietuvos žmonėms. O to pasekoje gyventi oriai ir garbingai.

R.Matelis: Palangos savivaldybės direktore. Įsiklausykite [papildyta]

Šį kartą savo skaitytojų netrukdysiu informacija apie piktybinius trukdžius pilnai ir normaliai atstatyti mano nuosavybę. Vietoje to pažvelkime: o gal Palangos administracijos vadovė bent jau labai myli savo miestiečius? Palangiškius? Apie tai, paprasčiausiai tegul byloja kai kurie, paskutinio meto dokumentai. Manau, kad tai leis ne ką blogiau suprasti koks gyvenimas kunkuliuoja šio kurorto užkulisiuose…

Papildyta – 2012-12-06 d.

[apačioje, mėlynai]

Romualdo Matelio ATVIRAS LAIŠKAS Palangos savivaldybės administracijos direktorei Akvilei KILIJONIENEI Kaunas, 2012 m. gruodžio 01 d. Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. spalio 25 d. priėmė Nutartį Civilinėje byloje Nr. 2S-1780-370/2012, kuria panaikino Palangos miesto apylinkės teismo 2012-05-22 d. Nutartį ir tenkindamas mano interesą ginančios antstolės R.V.  prašymą, paskyrė Jums 1000 lt. baudą mano naudai. Tai teisingas sprendimas, nes skirtingai nei Palangos apylinkės teismo teisėja Liucija PAULAUSKAITĖ, Klaipėdos apygardos Teismas įsigilino į esamą situaciją, tai yra į aplinkybes, į kurias, tarsi į voratinklį, jau eilę metų mane vynioja šiandiena jūsų vadovaujama Palangos savivaldybė, taip galimai tikėdamasi suvaržyti mano teisėtus reikalavimus. Tuo tarpu jūsų pareiga yra priešinga – teisingai atstatyti mano ir mano giminių nuosavybę į visą laisvą žemę. Tai, kad šiandiena mes turime, pasakysiu liaudiškai – galiojantį denacionalizacijos įstatymą – yra ne jūsų nuopelnas ar malonė, o visos Lietuvos gyventojų pasiekimas. Tame tarpe ir mano, bent jau kaip asmens dalyvavusio visuose, daugiau kaip dvidešimties metų senumo kraupiose išsivadavimo istorijose. Jūsų nuopelno tame, manau – nėra. Jau vien dėl jūsų jauno amžiaus jūs dar negalėjote įnešti kokį nors indėlį į tų dienų išsivaduojamuosius įvykius. Kai prieš du metus tapote Palangos savivaldybės administracijos direktore, aš asmeniškai užėjau pas jus ir tada, rodės, pakankamai nuoširdaus mūsų pokalbio metu, jus užtikrinau: aš nepretenduoju į nieką kas man nepriklauso, tačiau tai kas priklauso, aš turiu atgauti ir to sieksiu visomis įmanomomis teisėtomis priemonėmis. Berods tada jums nurodžiau ir savo vienintelį minusą: esu „nesusipratęs“ tipas, todėl niekada nedaviau ir neduosiu niekam jokių kyšių… Nežinau ar tada supratote ir ar patikėjote tuo ką sakiau, tačiau aš kalbėjau viską atvirai ir be užuolankų, todėl jei būtumėte norėjusi, būtumėte supratusi. Nesiimsiu spėlioti kiek esate savarankiška priimti sprendimus šiame poste jums priklausančiais klausimais, tačiau jei pasiryžote tapti direktore, savo pareigas privalote atlikti pilnai ir vadovaudamasi įstatymais, o ne kieno nors privačiais interesais. Priešingu atveju laikytina, kad ne tik neatliekate jums patikėtų darbų, bet ir piktnaudžiaujate savo tarnybine padėtimi. Kad Jūs tęsiate savo pirmtako Valerijaus Kuznecovo [ir dar anksčiau buvusių direktorių] savavaliavimo politiką, akivaizdu ne tik man. Tai, nors ir labai sunkiai, pradėjo suprasti ir teismai. Vis tik šį laišką rašau visų pirma jums, todėl kalbėsiu tik tiek, kiek tai sietina su jūsų veiksmais. Nežinau kiek turite šešėlinių patarėjų ir kas jums vieną po kitos pakiša „saliamoniškas“ idėjas, tačiau dalinai galiu spėti, kad prie jūsų neteisėtų veiksmų prisideda ir jūsų architektai bei teisininkai. Dar pirmais savo veiklos metais surašėte įsakymą, kurio neatitikimui įstatymams nereikia didelio teisinio išprusimo. Pakanka tik elementarios nuovokos ir bent minimumo administracinio darbo žinių. Tačiau jūs to neparodėte ir 2011 m. birželio 17 d. surašėte direktoriaus įsakymą Nr. A1-515, kuriuo pasikėsinote į 10 arų nuosavybės, priklausančios mano giminei. To iki tol nebuvo išdrįsę net anksčiau dirbusieji administracijos vadovai, t.y. iki šio įsakymo niekas neginčijo galimybės atstatyti nuosavybę į šią žemės dalį. 2011 metų lapkričio 11 d. Klaipėdos Teismas panaikino šį jūsų įsakymą. Jums dėl to pralaimėjimo, tikriausiai mažai „skaudėjo galvą“. Bet ne man. Turėjau begalę vargo ir rūpesčių, kol pasiekiau pelnytą pergalę, o tai, suprantama, padarė atatinkamą poveikį ir mano sveikatai. Bet, sakykime, tiek to ta mano sveikata. Norėjosi, kad pralaimėtos bylos padarytų teisingą poveikį jums, deja, to neatsitiko. Ko gero jau tada reikėjo finansinių nuobaudų. Bet niekas to klausimo nekėlė ir tai, galimai skatino jus tolimesnei savivalei. Tikriausiai todėl ir toliau tęsėte pirmtako Kuznecovo pradėtą pasišaipymo iš piliečių, teismų ir įstatymų politiką ir nevykdėte kito, jau „pražilusio“ 2009 m. balandžio 23 dienos sprendimo, kuris įpareigojo Palangos administraciją kartografinėje medžiagoje pateikti informaciją apie visą laisvą neužstatytą, mano giminės turėtą žemę. Tik vėliau man tapo suprantama kame slypi toks didelis nenoras plane parodyti visą tiesą: man priklausančios žemės kai kurios dalys jau lengva ranka išdalintos kur kas mielesniems ir, tikriausiai, įtakingesniems palangiškiams… Įrodyti teismuose, kad jūs nevykdote minėto teismo sprendimo man ir vėl prireikė daug pastangų ir sveikatos… Įrodžiau ir džiaugiuosi, kad tai jau praeityje… Taigi, aš esu pilnai įsitikinęs, kad Klaipėdos teismo JUMS paskirta bauda – 1000 lt. yra teisėta ir teisinga. Tiesa, gal per maža, nes Teismas nutartyje užsimena, kad galiu prašyti ir daugiau, netgi po 1000 litų už kiekvieną uždelstą dieną, o tų dienų jau keli šimtai. Liūdniausia, kad jūs manote priešingai ir vėl nepanorote paklūsti Teismo sprendimui. Patikėkite, direktore, ne visi aplink jus naivūs žmonės. Todėl būnant administracijos direktore, neverta apsimesti Nežiniuke, net jei taip elgtis pataria tarkime administracijos teisininkas Vytautas KORSAKAS, kuris bent jau atstovaudamas savivaldybę teismuose nesibodi teismui teikti MELAGINGUS PARODYMUS. Bauda vienareikšmiškai paskirta jums, Akvilei Kilijonienei, o ne Palangos miesto mokesčių mokėtojams arba visuomenei. Per gyvenimą pažinau labai daug mielų palangiškių, todėl tuo labiau jokiu būdu nesutinku, kad jums paskirtoji bauda, būtų man mokama iš jų įmokų. O jūs, matyt be pagrindo įtikėjusi piliečių tamsumu ir aktyvumo stoka, slepiate savo savanaudiškus veiksmus [tuo, visų pirma laikau faktą, kad rezervo pinigų skyrimo savo baudai sumokėti 2012 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. A1-1111, nepaviešinote internetinėje savivaldybės svetainėje http://www.palanga.lt/index.php?640658240], o įstatymams prieštaraujantiems norminiams aktams bandote uždėti teisinį apvalkalą ir toliau leidžiate „į gyvenimą“ ne tik niekinius, bet ir, mano nuomone, nusikalstamus dokumentus. Tokiu būdu 2012 m. lapkričio 7 d. jūs išleidžiate naują įsakymą Nr. A1-1111, kuriuo jums priklausančią sumokėti baudą skiriate „iš direktoriaus rezervo“! Direktore, taip negalima. Direktoriaus rezervo lėšos nėra jūsų asmeninės santaupos! Ir nereikia „kuistis“ anų kadencijų surašytuose tarybos nutarimuose, ieškant išsigelbėjimo. Tuo tarpu jūs, gal būt remdamasi, kad niekur nėra įrašyta teisinė norma, kad kaip teismai ir besibylinėjančios šalys, taip ir savivaldybių administracijų vadovaujantys darbuotojai be įstatymų laikymosi, privalo VADOVAUTIS IR PROTINGUMO KRITERIJAIS, savo minimą įsakymą „pagrindžiate“ 2007 m. rugsėjo 27 d. Palangos savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-218, 5.5 punktu ir akimirksniu nusiimate asmeninę atsakomybę, permesdama ją niekuo dėtiems palangiškiams. Šiandiena dar nežinau ar su šiuo laišku supažindinsiu Palangos Merą Šarūną Vaitkų, tačiau labai galimas atvejis, kad jis vis tiek jį skaitys. Kaip ir kiti šiandieninės Palangos tarybos nariai. Todėl noriu atkreipti jų dėmesį, kad mano paminėtas tarybos sprendimas iš tikro yra kiek ydingas ir turi spragų, kurios va, administracijos vadovams tarsi leidžia bandyti mulkinti daugelį aplink save esančiųjų, todėl turėtų būti neatidėliotinai pataisytas jį sukonkretinant. Dviprasmybių, manau, neturėtų likti. Ponia Kilijoniene, gal būt jūs tikėjotės, kad mane, jums skirtas sumokėti 1000 lt. taip labai pradžiugins, kad aš suglausiu ausis ir tylėsiu, kad tik kas iš manęs tų pinigų neatimtų. Bet jei taip, tai labai klydote. Jūs mane privertėte patirti kur kas didesnių išlaidų nei ši suma, todėl aš neatmetu galimybės ateityje reikalauti pilnos materialinės ir moralinės žalos atlyginimo, kurią, tikiuosi, teismai priteis iš valstybės, vėliau, regreso tvarka išlaikant iš kaltininkų. O šiuo atveju aš esu pasiryžęs sugrąžinti į Palangos miesto biudžetą šią sumą, tuoj pat kai sulauksiu baudos iš asmens, kuriam ši bauda priklauso, t.y. jūsų. Vardan to, kad būčiau tikras, kad kur nors neklystu, aš, vos sužinojęs, kad į mano sąskaitą atkeliavo pinigai iš Palangos rezervinio fondo, kreipiausi į Klaipėdos apygardos Teismą su prašymu išaiškinti ar tikrai nutartį vertinu teisingai ir baudą man turėjote sumokėti jūs, o ne Palangos administracija. Ir ne už ilgo gavau atsakymą [pridedu], kurį pasirašė Gerbiama Teisėja Danguolė Martinavičienė. Jame išsklaidytos bet kokios mano abejonės. Ir nors raštą ruošęs Mindaugas Udalcovas man nurodo, kad „Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo naudojimo taisyklių 19. punktu, rezervo lėšų panaudojimo kontrolę vykdo Palangos miesto savivaldybės kontrolieriaus tarnyba“, asmeniškai aš, kiek pakonsultuotas teisininkų, manau, kad apart lėšų neteisėto panaudojimo čia bus atsiradęs jūsų viešų ir privačių interesų konfliktas, todėl apie šią situaciją informavau ir Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją. Nemanau, kad klystu, nes jei sąlyginai nedidelę sumą – 1000 lt. praleisti kaip nereikšmingą faktą, tai kas gali paneigti, kad ateityje kam nors nekils noras „teisėtai“ iš rezervinio fondo įsigyti automobilį ar nusipirkti vilą? Todėl tikiu, kad Tarnybinės etikos komisija tai tinkamai įvertins ir priims tinkamą sprendimą. Jūsų žiniai ir dar viena naujiena… Šiandiena gavau dar vieną teismo Nutartį. Klaipėdos Apygardos administracinis Teismas viešame posėdyje apsvarstęs mano prašymą, priėmė naują 12 lapų Nutartį, kuria nusprendė panaikinti eilinį Jūsų neteisingą ir neteisėtą š.m. kovo 5 d. įsakymą. Tai jau nebe pirmas ir nebe antras jūsų pasirašytas įsakymas, kuris Teismų panaikinamas. Kiek ilgai tęsite savavaldžiavimą? Gal gi vieną kartą susimąstykite ir priimkite teisingą sprendimą? Ar ir toliau tęsite vilkinimo politiką, pradžiai, kaip ir daugelį kitų, skųsdami šią Nutartį Vyriausiam administraciniam Teismui, o vėliau, rašydami ir vėl imitacinius įsakymus, kuriuos vėl galimai naikins tie patys ir kiti Teismai? Juk žinote liaudies išmintį, kad nėra nieko amžino? Savavaldžiavimas – tame tarpe. Todėl kažkada su kaupu gali tekti atsakyti už savo veiksmus, kurie jau ženkliai prisidėjo ne tik prie mano sveikatos būklės sugadinimo, bet ir prie Lietuvos, kaip teisinės demokratinės valstybės autoriteto smukdymo. Nes ne vien Teismų darbas nusako apie šalį. Savivaldos institucijų veika, – dar labiau. Su viltimi į jūsų „prabudimą“ ir sąžiningą darbą bent jau antroje kadencijos pusėje…. Romualdas Matelis

.

.

Veiksmų eiga:

.

1.     Klaipėdos apygardos Teismas priėmė Nutartį:

.

 

 

.

.

Palangos savivaldybės administracijos direktorė NEpanoro mokėti baudos savo lėšomis. Labai suprantamas nenoras, bet nesuprantama drąsa asmeninę baudą skirti iš savivaldybės lėšų, „naiviai“ pasiremiant senos kadencijos visai kitokias situacijas nusakančiu dokumentu…

.

.

Palangos taryba 2007T-218

PALANGOS MIESTO SAVIVALDYBĖS TARYBA
6-OJO ŠAUKIMO 8-ASIS POSĖDIS
SPRENDIMAS
DĖL PALANGOS MIESTO SAVIVALDYBĖS ADMINISTRACIJOS DIREKTORIAUS
REZERVO NAUDOJIMO TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO

2007 m. rugsėjo 27 d. Nr. 2007T-218
Palanga

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo (Žin., 1990, Nr. 24-596; 2000, Nr. 61-1826; 2004, Nr. 4-47) 25 straipsnio 2 dalimi, Palangos miesto savivaldybės taryba n u s p r e n d ž i a:
1. Patvirtinti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo naudojimo taisykles (pridedama).
2. Pripažinti netekusiu galios Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. 104 ,,Dėl savivaldybės administracijos rezervo naudojimo tvarkos“.

Mero pavaduotojas, Rimantas Garolis, pavaduojantis merą
PATVIRTINTA
Palangos miesto savivaldybės tarybos
2007 m. rugsėjo 27 d.
sprendimo Nr. T2-218 1 punktu

PALANGOS MIESTO SAVIVALDYBĖS ADMINISTRACIJOS DIREKTORIAUS
REZERVO NAUDOJIMO TAISYKLĖS

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Savivaldybės administracijos direktoriaus rezervas (toliau – rezervas) –
savivaldybės biudžeto asignavimų dalis.
2. Rezervo dydis turi būti ne didesnis kaip 1 procentas patvirtintų savivaldybės
biudžeto asignavimų sumos.
3. Konkretus rezervo dydis nustatomas kasmet tvirtinant arba tikslinant atitinkamų biudžetinių metų savivaldybės biudžetą.
4. Šios taisyklės reglamentuoja rezervo naudojimą, skyrimą ir apskaitą Palangos miesto savivaldybėje.

II. REZERVO LĖŠŲ NAUDOJIMAS

5. Rezervo lėšos naudojamos:
5.1. ekstremalių situacijų, sukeltų dėl gamtinio, techninio, ekologinio ar socialinio pobūdžio priežasčių, padariniams likviduoti bendro naudojimo erdvėse savivaldybės teritorijoje;
5.2.
5.3. Palangos miesto vaikų ir jaunimo, vykstančių į užsienio valstybėse organizuojamus tarptautinius ar nacionalinius konkursus, sporto varžybas, kurių iš anksto negalima suplanuoti, kelionės, maitinimo ir nakvynės išlaidoms padengti iš dalies;
5.4. sportininkams, menininkams, sporto ir meno kolektyvams, garsinantiems
Palangos miesto vardą ir užėmusiems prizines vietas nacionalinėse, tarptautinėse varžybose ar konkursuose, skatinti;
5.5. Savivaldybės administracijos išlaidoms, susijusioms su teismo sprendimų vykdymu, padengti;
5.6. .

III. REZERVO LĖŠŲ SKYRIMAS

6. Sprendimą dėl lėšų skyrimo 5.1 numatytais atvejais priima Savivaldybės
administracijos direktorius.
7. Paraiškas dėl lėšų skyrimo 5.2 – 5.6 punktuose numatytais atvejais Savivaldybės administracijos direktoriui teikia:

_________________________________________

3. Vis tik nutariau pasitikslinti Klaipėdos Teisme ir sulaukiau atsakymo. Patikėkite, tai labai nelengvas darbas, tačiau… jei piktnaudžiautojai taip lengvai išvengs bausmių, tvarkos greitai nesulauksime. Tad tenka kartais ir pasiaukoti… Vardan ateities Lietuvos.

2012 m. gruodžio 06 d. papildymas:

Gruodžio 2 dieną [sekmadienį] aš Vyriausiajai Tarnybinės etikos komisijai elektroniniu paštu išsiunčiau prašymą ištirti ar Palangos administracijos direktorė nesupainiojo viešų ir privačių interesų, jai paskirtą baudą sumokėdamas iš savivaldybės lėšų. Šio rašto originalą pirmadienį išsiunčiau ir registruotu paštu. Žemiau pateikiu gautų iš VTEK elektroninių atsakymų kopijas

Вторник, 4 декабря 2012, 9:33 от Artūras P. <arturas@vtek.lt>:   Gerb. p. Mateli, Vyriausioji tarybinės etikos komisija (toliau – Komisija) el. paštu gavo Jūsų prašymą atlikti tyrimą. Informuojame, kad Komisija gali nuspręsti ar pradėti tyrimą pagal Jūsų nurodytas aplinkybes tik gavusi iš Jūsų originalų, pasirašytą prašymą su visais dokumentais paminėtais Jūsų prašyme ir patvirtinančiais Jūsų prašyme išdėstytas aplinkybes – teismų sprendimų kopijomis, savivaldybės administracijos įsakymais ir bet kokiais kitais dokumentais. Pagarbiai, Artūras Paliušis, Komisijos patarėjas

2012 m. gruodis 6 d. 15:50, M.R. laiskas <reromaka@mail.ru> rašė: Sveiki, tik šiandiena radau žemiau esantį Jūsų laišką. Viliuosi, kad originalų mano kreipimąsi esate jau gavęs, nes išsiunčiau jį šį pirmadienį. Atsakydamas į žemiau dėstomas mintis, turiu pastebėti, kad ne visus originalus ir turiu, nes kai kuriuos jų paėmiau iš Palangos savivaldybės internetinės svetainės. Tačiau turiu originalą bankinio pavedimo man iš savivaldybės sąskaitos į mano asmeninę sąskaitą, kas manau, yra nenuginčyjamas įrodymas. Ir taip manau ne tik aš, bet ir kai kurie Generalinės prokuratūros pareigūnai, kurie man būtent ir patarė pradžioje kreiptis į Jūsų instituciją. Kopijas, kurias turiu, išsiųsiu Jums elektroniniu paštu. Pagarbiai, R.Matelis

Четверг, 6 декабря 2012, 16:33 от Artūras P. <arturas@vtek.lt>: Gerb. p. Mateli, Informuoju, kad Jūsų prašymą gavome ir jis bus pateiktas Komisijai šių metų gruodžio 11 dienos posėdyje. Jei Komisija priims sprendimą pradėti tyrimą, paprašysime Jūsų visos informacijos kurią Jūs galėsite mums pateikti. Apie Komisijos priimtą sprendimą informuosime Jus raštu. Pagarbiai, Komisijos patarėjas, Artūras Paliušis Artūras Paliušis

Atrodo viskas vyksta sklandžiai, pagal įstatymais numatytą eigą. Belieka viltis, kad Tarnybinės etikos komisija neparodys abejingumo biudžeto lėšų pasisavinimui ir laukti gruodžio 11 d. pranešimo.

R.Matelis: Palangos kontrolierės atsakymas labai miglotas, deja

 Kur nepasuksi akių šiandieninėje Lietuvoje, pamatysi pakankamai nusivylusius veidus, kurie bylote byloja, kad teisingumo rasti čia nebeįmanoma. Neatsitiktinai ir komentaruose po mano probleminiais straipsniai, dažnas parašo, kad stebisi mano naivumu ieškant teisybės. Paprastai į tai atsakau, kad tikrai nesu naivus, viską suvokiu puikiai, tame tarpe ir tai, kiek sveikatos tenka suaukoti ant teisingumo židinio. Židinio, kuris nors tingiai ir monotoniškai, tačiau nuolatos skrudina TIESĄ.

Čia saugomos valdžios paslaptys

Bet pakaks alegorijų, nes  emocijos šiandieniniame mūsų gyvenime yra tik balastas, trukdantis užgesinti šį židinį. Dažnai emocijos gali tapti ir mūsų pralaimėjimų priežastimi. Turime, manau, vadovautis tuo, ką turime, t.y. ta įstatymine baze, kuri galioja šiandieninėje Lietuvoje ir lygiagrečiai dėti pastangas įtakoti netinkamų įstatymų korektūras. Tam yra daug atvirų kelių, tik jie gerokai nuo mūsų paslėpti. Tam yra atatinkamos tarnybos, apie kurias mes žinome labai miglotai. Paprastai tos tarnybos demonstruoja draugiškumą nusižengėliams ir yra įjungiamos tik tada, kai to prireikia įtakingiems šulams. Šulams, norintiems atsikratyti jiems nelojalaus žmogaus.Šiandiena, rašydamas šį raštą dar nežinau ar Vyriausioji tarnybinės etikos komisija priims nutarimą svarstyti Palangos administracijos direktorės grubų nusižengimą – teismo jai paskirtą asmeninę baudą nusprendusi užkelti ant eilinių palangiečių pečių, nes šios komisijos sprendimas priiminėjamas šiuo metu, kai rašau šį straipsnį. Labai nenustebsiu, jei bus palaikyta, kad direktorės pasisavintas 1000 lt. yra nereikšminga smulkmena ir net nepabandyta pagalvoti, kad daugelis Lietuvos žmonių už net du mėnesius savo darbo gauna būtent tokią sumą. Reiškia 1 tūkstantis litų leidžia jiems išgyventi. Tad ar nereikšminga tai suma?Vis tik jei aš apsirinku teigdamas, kad kontrolinių tarnybų veikla prabunda tada, kai to “prireikia įtakingiems šulams <…>, norintiems atsikratyti jiems nelojalaus žmogaus“, mano pareiškimas Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai[toliau ir VTEK] bus svarstomas, priimant ne šiaip simbolinį sprendimą, o numatant tokią nuobaudą, kuri ateityje sudrausmins ne tik Palangos valdininkus. O kol kas mano įtarimą sukėlė šiandiena ten svarstyta anoniminė apkalta. “Anoniminiame pranešime teigiama, kad R. Biknienė iš savo tarnybinio elektroninio pašto siuntinėja komercinius pasiūlymus darželių, kuriuos jai pavesta kuruoti, direktorėms vykti darbo dienomis į Druskininkuose esantį sveikatingumo ir poilsio kompleksą „Grand Spa Lietuva“, rašoma VTEK internetiniame puslapyje http://www.vtek.lt/vtek/index.php?option=com_content&view=article&id=1087:vtek-2012-12-11-posdio-darbotvark&catid=28:vtek-posdiai Manau, kad daugeliui tikrai bus įdomu palyginti dvi situacijas: a] galimą piktnaudžiavimą [apie kurį nėra gauta net oficiali, o tik anoniminė, informacija] siuntinėjant reklamą; b] akivaizdų piktnaudžiavimą, kai savivaldybės direktorė pora metų nevykdo teismo sprendimo, o už tai gautas baudas sumoka iš biudžeto. Ir “klaidos“ atitaisymą padaro tik sužinojusi apie mano skundą, pasiųstą į VTEK Na, o dabar kiek pasiseks glaustai, pabandysiu atkartoti įvykių aprašymą. Nebesikartosiu [apie tai yra senesniuose šio tinklapio rašiniuose], kaip  direktorės piktnaudžiavimas išvirto į baudą, tačiau galiu tvirtai pasakyti, kad jokiu būdu ne ji viena yra kalta dėl teismo sprendimo nevykdymo. Deja, mūsų įstatymai nuveda prie “atpirkimo ožių“ suradimo, paliekant eilę kitų piktnaudžiautojų tarsi po neliečiamybės gaubtu. Taigi, kai Klaipėdos apygardos teismas priėmė neskundžiamą nutartį direktorei skirti 1 tūkstantį litų mano naudai,  2012-11-07 d. direktorė parašė įsakymą Nr. A1-1111, kuriuo iš savivaldybės lėšų skyrė minimą sumą man. Ir tuoj pat tuos pinigus pervedė į mano atsiskaitomąją sąskaitą. Tačiau man nereikia pinigų iš tų, kas man niekuo nenusikalto. Gi biudžeto lėšos yra toks dalykas – kai jų pritrūks, proto bokštai sugalvos kokią nors naują pinigų rinkliavą iš miestiečių ir svečių, tad tokių pinigų savivaldybei nepritrūks.  Na ne, man eiliniai šio kurorto gyventojai ir poilsiautojai tikra nieko neskolingi. Gavęs tokius pinigus [o ir patį įsakymą – nežinau, gal jo paskirtis buvo man parodyti, kad jie viską galintys, o asmeniškai dėl tokių baudų nenukenčia?], aš tuoj pat išsiunčiau paklausimą dėl tokio veiksmo teisėtumo, baudą paskyrusiam Teismui. Ir gavau labai operatyvų atsakymą, kuriame praktiškai pakartota – bauda priklauso asmeniškai Akvilei KILIJONIENEI. Tame pat rašte, nors to ir neklausiau Teismo, man nurodoma, kad “rezervo lėšų panaudojimo kontrolę vykdo Palangos miesto savivaldybės kontrolieriaus tarnyba“. Kiek kitokios nuomonės buvo kai kurie prokuratūros atsakingi pareigūnai, kurie man pasiūlė kreiptis į VTEK. Kaip žinia, iš pasiūlymų neišvesi aritmetinio vidurkio, tad panaudojau abu siūlymus ir tą patį raštą išsiunčiau abiems adresais. Jei VTEK dar tik šiandiena svarsto mano pateiktą pažeidimą, Palangos savivaldybės kontrolės tarnyba jau suskubo pasiųsti “SIGNALĄ“ Vyriausiajai tarnybinės etikos Komisijai: ji atsakymą atsiuntė ne tik man, bet ir VTEK [apie tai šiandiena sužinojau šioje komisijoje telefonu], nors ši Komisija Palangos kontrolieriaus nuomonės apie situaciją nei neklausė. Na ką gi, besidomintiems valdininkų dažna darbo specifika tai nėra didelę nuostabą keliantis veiksmas. Analogiška praktika atėjo dar iš tarybinių laikų, kurią mes buvome įpratę simboliškai vadinti “Telefonine teise“. Tiek to… Kur kas svarbiau akį rėžiantis kontrolierės A.Kedienės palankumas vykstantiems piktnaudžiavimams, kurių aš, deja, neturėdamas tam teisinio pagrindo [nes teismo tai dar neįrodyta] negaliu įvardinti kaip savivaldybės lėšų grobstymo… Kontrolierė mano, kad viskas, liaudiškai sakant, čiki čiki Pinigai grąžinti, tad niekam jokio nuostolio. Važiuojam toliau, gi tik retais atvejais pasitaiko tokie fruktai kaip Matelis.

Na, o žemiau pateikiu šios situacijos “iliustracijas“, savo gautus ir rašytus kai kuriuos raštus… Palaukime ką nuspręs VTEK. Gal ir Kontrolierė, susipažinusi su šiuo mano rašinuku, permąstys savo skubotus vertinimus…

Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai El. paštas vtek@vtek.ltVilniaus g. 27, Vilnius, 01402

Palangos miesto Savivaldybės kontrolierei

Aušrai Kedienei

kontrole@palanga.lt

Vytauto g. 73, Palanga, 00134

 

Romualdo MATELIO

gyv. XXXXX, Kaunas, XXXXX

PRAŠYMAS

2012 m. gruodžio 01 d.

2012 m. spalio 25 d. Klaipėdos apygardos Teismas priėmė Nutartį byloje Nr. 2S-1780-370/2012, kuria Palangos savivaldybės administracijos direktorei paskyrė 1000 Lt. baudą mano naudai. Tai teisingas ir neskundžiamas sprendimas.

Deja, Palangos savivaldybės administracija, šį sprendimą „suprato“ neteisingai ir įvykdė neteisėtą veiką. Direktorė Akvilė Kilijonienė 2012 m. lapkričio 7 d. pasirašė ĮSAKYMĄ Nr. A1-1111, kuriuo minimą baudą man skyrė iš direktoriaus rezervo ir šią sumą jau pervedė į mano atsiskaitomąją sąskaitą. Minimo įsakymo galimai neatsitiktinai, o siekiant nuslėpti nuo visuomenės, neįtraukė jo Palangos savivaldybės svetainę, kurioje suregistruoti visi įsakymai nuo 2009 metų. Pateikiu šių įsakymų nuorodą: http://www.palanga.lt/index.php?4692363

Palangos savivaldybė šį įsakymą grindžia 2007 metų rugsėjo 27 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-218  5,5 punktu, kuriame rezervo lėšų panaudojimas numato: „Savivaldybės administracijos išlaidoms, susijusioms su teismo sprendimų vykdymu, padengti“. Teismo paskirtos baudos paskirtis yra galimai auklėjamojo poveikio: patirdamas asmeninį finansinį nuostolį administracijos vadovas ateityje turėtų padaryti išvadas ir savo darbe priiminėti sprendimus atsakingiau, tuo tarpu šiuo atveju materialinė našta nuo savivaldybės administracijos direktoriaus perkeliama Palangos miesto gyventojams. Taip galimai padaryta nusikalstama veika, o tam, dalinai, prielaidas sudaro minimas 2007 metų tarybos dokumentas, kuris, esu tikras, ateityje turėtų būti pakoreguotas 5,5 eilutėje galimai įterpiant žodžius „išskyrus asmenines darbuotojų nuobaudas“. Asmenines baudas apmokėti iš biudžeto ar savivaldybės lėšų yra akivaizdžiai nusikalstama veika.

Norėdamas tuo įsitikinti dar labiau, aš išsiunčiau paklausimą Klaipėdos apygardos Teismui ir gavau patvirtinimą, kad baudą direktorė sumokėti turėjo tikrai iš savo asmeninių lėšų.

Analogiškai, prieš pusantrų metų Palangos teismas mano naudai buvo priteisęs 200 litų baudą iš ankstesniojo direktoriaus Valerijaus Kuznecovo, tačiau pinigai manęs dar nepasiekę. Tiesa, š.m. vasarą, man pradėjus domėtis ar tie pinigai bus sumokėti, suskubta juos „surasti“ ir man skambinta. Skambinusioji moteris tada prisistatė kaip Palangos VMI darbuotoja, sakėsi, kad V.Kuznecovas, neva, pinigus sumokėjęs seniai, jie guli valstybės sąskaitoje ir ji dabar jau norinti juos man pervesti. Klausė mano sąskaitos numerio ir… asmens kodo. Nesakiau, nes tai man sukėlė įtarimą. Iki šiol esu atlikęs begalę bankinių atsiskaitymų, tačiau tokios praktikos, kad VMĮ teirautųsi asmens kodo ir tik vardan to, kad galėtų man pravesti priteistus pinigus, nėra buvę.

Manau, kad čia buvo meluojama, o dabar įtariu ir tai, kad anoji bauda buvo numatyta taip pat iš mokesčių mokėtojų pinigų. Tiesa, domėjimasis asmens kodu, nepaaiškinamas tuo labiau, nes VMI darbuotojams tokia informacija prieinama ir taip, be to, pravesti pinigams ji nėra reikalinga. Todėl galima įtarti ir kitokio pobūdžio kėslus.

Prašau ištirti šiuos abu atvejus, išsiaiškinti ar Valerijus Kuznecovas yra įmokėjęs į kokią nors sąskaitą baudą ir priimti įstatymų numatytus veiksmus, t.y. inicijuoti paskirtų baudų pervedimą į mano sąskaitą ir nubausti kaltuosius asmenis dėl savivaldybės lėšų pasisavinimo.

Priede pridedu atsakymą iš Klaipėdos apygardos teismo. Manau, visi kiti reikiami dokumentai Jums bus prieinami tiesiogiai. Tačiau jei kils būtinybė gauti kitus dokumentus, prašome informuoti, juos nedelsiant pateiksiu.

Romualdas MATELIS

Pal Savivald kontrolierės raštas dėl Kilij baudos

Palangos miesto Savivaldybės kontroliereiAušrai Kedieneikontrole@palanga.lt Vytauto g. 73, Palanga, 00134 VTEK       žiniai- tik elektroniniu paštu El. paštas vtek@vtek.ltTel. (8 5) 268 4048Vilniaus g. 27, Vilnius, 01402 Romualdo MATELIO gyv. XXXXXXX, xxxxxxx reromaka@mail.ru PAKLAUSIMAS Palangos miesto savivaldybės KONTROLIEREI Aušrai KEDIENEI Dėkoju už gautą elektroninį atsakymą, kuris, deja, man kelia eilę klausimų. Prašau atsakyti man į juos. Rašote, kad „mūsų nuomone, ši bauda buvo skirta už ankstesnės kadencijos Administracijos direktoriaus Valerijaus Kuznecovo, kuris šiuo metu nebedirba Palangos miesto savivaldybės administracijoje, veiksmus, todėl nurodyta suma Jums buvo sumokėta <…> iš Administracijos direktoriaus lėšų 2012-11-20. Išaiškėjus, kad  administracijos direktorė šią baudą turėjo sumokėti iš savo asmeninių lėšų, ji nedelsiant šias lėšas kompensavo (grąžino į savivaldybės biudžetą), todėl žala savivaldybės biudžetui nepadaryta“. Noriu paklausti ar šiame sakinyje žodžius mūsų nuomone turiu suprasti, kad tai Palangos miesto savivaldybės ir kontrolės tarnybos tokia nuomonė ar direktorės, atlikusios neteisėtus, savivaldybę skurdinančius veiksmus. Ir jei tai – Jūsų nuomonė, tai kaip ji tokia galėjo susiformuoti, jei Klaipėdos apygardos Teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendime nedviprasmiškai ir suprantamai parašyta: „<…> administracijos direktorei Akvilei Kilijonienei skirti 1000 Lt baudą <…>“? Gi regis negalėjote nežinoti, kad iki šio teismo sprendimo priėmimo V.Kuznecovas nedirba jau veik du metai. O ir turint nuomonę, kad baudą turėjo sumokėti V.Kuznecovas, kaip pavadinti veiksmus, kai net nebedirbančio asmens asmenines baudas mokėti iš Palangos miesto biudžeto? Antras klausimas… Jei direktorė A.Kilijonienė ir grąžino į savivaldybės biudžetą minimą 1000 lt. sumą, kokiu pagrindu tai buvo padaryta? Jei direktorė [su mano pagalba] pagaliau „susiprato“ sugrąžinti pinigus, tai turėjo būti teisiškai tinkamai įforminta, t.y. parašytas naujas įsakymas, kuriuo panaikinamas ankstesnis, 2012 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. A1-1111. Internetinėje Palangos savivaldybės svetainėje tai neparodoma, todėl man kyla pagrįstas klausimas ar toks įsakymas yra parašytas… Norėčiau gauti apie tai informaciją… Trečias klausimas – kodėl ne visi direktoriaus įsakymai yra viešinami internete, t.y. www.palanga.lt? Minimas įsakymas Nr. A1-1111 nerodomas iki šiol, nors po jo jau įkelta keliolika kur kas naujesnių įsakymų. Ar taip elgiamasi todėl, kad ne visos savivaldybės žinios turi pasiekti eilinį palangietį ar kitų vietovių LR piliečius? Šį raštą siunčiu elektroniniu paštu, originalas bus išsiųstas per „Lietuvos paštą“. R.Matelis Pal Savivald kontrolierės raštas dėl Kilij baudos

R.Matelis: Pokalbis su ministru K.STARKEVIČIUMI. Mintimis!.. Apie nuosavybės atstatymą Lietuvoje

Jau jaučiu savo skaitytojų šypsenas ir gal net mažą ironiją; tik pamanyk – pokalbis mintimis. Tačiau aš neturiu kito varianto, nes ponas K.Starkevičius tikrai nerastų motyvo leistis su manimi į gyvo žodžio diskusiją. Nežiūrint į tai, kad mums tekę bendrauti ir gyvai. Paskutinį kartą – prie Ramučių kultūros namų, kur jis buvo atvykęs su keletu kitų ministrų savo kadencijos pradžioje. Tada, prieš beveik ketverius metus, jam įteikiau raštą, kuriame detaliai įvardinau problemas, su kuriomis susiduriu siekdamas teisingo nuosavybės į nacionalizuotą žemę atstatymo. Po trumpo pokalbio, tada, likau laukti teigiamų postūmių: vis tik tikėjau šiuo žmogumi, nes jis man gyvenime kartą jau tarsi ir buvo bandęs padėti analogišku klausimu. Deja, „tarsi“ yra tarsi. Tada iki jo kadencijos, kaip Kauno apskrities viršininko, pabaigos buvo likę apie savaitė laiko. Dabar gi manau, kad nieko naujo nebūtų įvykę ir jei ta kadencija būtų tęsusis ilgiau.

 Šiam, virtualiam pokalbiui, mane paskatino šiandieninis žurnalisto Dano NAGELĖS straipsnis, „Respublikoje“: “Žemės reforma nesibaigs niekada“ (01) Malonu kai, nors vis rečiau, dar pasirodo reporterių, kurie išlieka dėmesingi didelėms teisingumo prarajoms. Ačiū, Gerbiamas Danai.

 Tiesą sakant, kai rašai kad ir kokį straipsnį, visada viliesi, kad jis pasieks ne tik atsitiktines ausis, bet ir adresatą. Tad kas gali paneigti, kad po šiuo pokalbiu gali atsirasti ir asmeniškų K.Starkevičiaus minčių tęsinys? Žinoma, bus-nebus, šiandiena nespėliosiu. O mano sumanyta schema, tikiuosi, niekam nepasirodys sudėtinga. Pokalbis čia bus suguldytas trimis eilėmis: korespondentas, ministras ir aš, Romualdas Matelis [paprastumo dėlei – visi inicialais]. Ir ketvirta eilutė  – menamam ministro atsakymui.

Tiesa, iš anksto pabrėžiu vieną “smulkmeną“ – man absoliučiai nepriimtina skambi gražbylystė – Žemės reforma. Jokiomis reformomis pas mus Lietuvoje nekvepia. Vyksta bolševikų kažkada nubuožintų Lietuvos žmonių tolimesnis alinimas, kuris vadinasi Nuosavybės atstatymu, tuo tarpu realybėje vykdomas sąmoningas nuosavybės NEATSTATYMAS.

D.N.	– Jūsų vadovaujama ministerija siūlo panaikinti galimybę už valstybės išperkamą turtą atsiskaityti vertybiniais popieriais. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje padaugėjo pinigų, kuriais galima atsiskaityti už žemę, o gal tos žemės, kurią galima grąžinti, miestuose daugiau atsirado?
K.S.	– Kol kas tokia mintis tik ministerijos viduje cirkuliuoja. Tikrai daugiau pinigų neatsirado. Juo labiau pagal rinkos vertę mes tikrai su savininkais negalėsime atsiskaityti. Pirmiausia tai būtų nesąžininga, nes ką tuomet pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę. Be to, tai yra neįmanoma, nes yra apskaičiuota, kad, norint su visais likusiais atsiskaityti pagal rinkos vertę, reikėtų apie 30 mlrd. litų. Iš kur tokius pinigus gausime?
R.M.	– Ministre, tikiu, kad daugiau pinigų neatsirado. Nes gi lyginant su paprasto, eilinio Lietuvos piliečio atlyginimais [nekalbant jau apie begalinę armiją bedarbių], Jūsų, ne tik ministrų, bet ir daugelio valstybinių įstaigų valdininkų atlyginimai nesuvokiamai dideli, tad argi gali mažas pajamas gaunantys žmogeliai sunešti jums nepažabotus apetitus siekiančius atlyginimus ir dar užtikrinti biudžetą, kuris pajėgtų teisingai atlyginti už okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę? Aišku, kad ne. Bet išeitį aš jums pasufleruosiu: visų pirma ir nesistenkite mokėti pinigais, o grąžinkite žmonėms turėtą žemę. Ir nemeluokite, kad jos nėra. Žemė gali būti vežama sunkvežimiais, bet ji niekada nebuvo išvežta iš Lietuvos. Žmonėms reikia atstatyti nuosavybę ne į žemę, o į žemės plotą, o plotai išliko kaip ir buvę. Tiesa, kurie užstatyti TSRS laiko pastatais, grąžinti nebeįmanoma, tačiau realybėje tie plotai tikrai ne tokie, kad už juos, teisingam atlyginimui reikėtų 30 mlrd. litų. Matyt prasti jūsų ekonomistai, pabandykite paskaičiuoti pats. Tam tikrai nereikės prisiminti sinusų, tangentų ar vektorinės algebros. Pakaks gerai veikiančio kalkuliatoriaus. O jei dar sąžiningai įvertinsite savo ir savo artimiausių pavaldinių atlyginimus ir jų naudingumo Lietuvai koeficientus, pinigų tikrai palaipsniui padaugės. O dėl sąžinės, ką pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę, tai aišku, kad skola neišnyko ir prieš tuos žmones. Tik negalima neįvertinti, kad tie, kas gavo pinigus tada, kai jie turėjo tam tikrą perkamąją galią, tam tikra prasme jau kažką atgavę, o kiti savo mylimos valstybės aplamai palikti prie suskilusios geldos. Todėl šiukštu manyti, kad jei kažkam prie 20 metų išmokėjote, kad ir 2000 lt., būtų nuskriausti atžvilgiu tų, kurie už tą patį šiandiena gautų 3000 lt. Nes perkamoji lito galia nuvertėjo taip smarkiai, kad už pinigus, kurie tau garantuodavo vidutinišką sodybą paežerėje, šiandiena tegali tikėtis pailsėti porą savaičių panašioje kaimo turizmo sodyboje.
D.N.	– O kodėl tada atsisakoma galimybės atsiskaityti vertybiniais popieriais? Gal jie buvo nepaklausūs?
K.S.	– Iš tikrųjų dabar nėra patrauklių įmonių, kurių akcijų žmonėms galėtume pasiūlyti. Anksčiau žmonės imdavo „Telekomo“ akcijomis, nes jos buvo paklausios. O dabar nieko panašaus pasiūlyti neturime.
R.M.	– Ar patrauklume esmė? Mane prieš XXX laiko, t.y. 20xx xxx xx d. pasiekė kiek kitokios žinios. Valstybės turto fondas mane informavo, kad vertybinių popierių nebėra aplamai [prisegu rašto kopiją]. Tai kam gi kalbėti spaudai apie neegzistuojančius dalykus? Sakykite tiesiai – vyriausybė ignoruoja LR seimo priimtus nuosavybės atlyginimo įstatymus, nors jei norėtų laikytis jų, turėtų nupirkti jų akcijų biržose. Nors ir krizė, akcijų biržos vertybinių popierių stygiumi nesiskundžia
D.N.	– Kol kas reforma į pabaigą eina tik kaimo vietovėse…
K.S.	– Taip, kaime žemė grąžinta beveik 100 proc. Ten tik teisinių problemų šiokių tokių yra. O mieste – didžiausios problemos Kaune ir Vilniuje, kur dar nepasiekta ir 50 proc.
R.M.	– Šioje vietoje teturiu tik klausimėlį: ar tai reiškia, kad šiuose miestuose patys didžiausi niekadėjai susirinkę? Ar, kad Nacionalinės žemės tarnybos žemėtvarkininkai čia jau seniai su sąžine atsisveikinę?
D.N.	– Žmonės, turėję žemės didmiesčiuose ar kurortuose, nesutinka jos persikelti kitur, imti pinigais ar akcijomis?
K.S.	– Būtent, kad nesutinka. Daug kas norėtų pinigais, tačiau sako, kad siūloma per maža suma. Aš tikslių skaičių nežinau, tačiau Kaune būtų apie 3,5 tūkst. žmonių, kuriems neatkurta nuosavybė, o Vilniuje – apie 5 tūkst.
R.M.	– O ar gali sutikti? Jūs sutiktumėte iš savo, jei neklystu, gimtosios Garliavos keltis į Pabradę ar Akmenę? „Sako“, kad per maža suma? Tai gal galėtumėte man paskolinti, kad ir pusvalandžiui 1 mln. litų? Tikrai viešai pasižadu skolą grąžinti sutartu laiku. Tik vietoje milijono atiduosiu 5000 lt. Jums gi neatrodys, kad tai labai negerai. Tikriausiai susiprasite, kad kartais reikia ir šiokių tokių nuolaidų padaryti.

D.N.	– Kiek valstybės siūloma žemės kaina skiriasi nuo rinkos vertės?
K.S.	– Labai daug skiriasi. Miestuose – nuo 20 iki 100 kartų. Ir kaimuose smarkiai skiriasi nuo rinkos vertės. Anksčiau beveik nesiskirdavo, bet pastaruoju metu ir kaimuose žemė brango, o valstybės kainos apskaičiavimo metodika nesikeitė. Ypač kaimuose aplink didžiuosius miestus skirtumas didelis.
R.M.	– Jūs teigiate, kad atlyginimas pinigais nuo 20 iki 100 kartų mažesnis už rinkos kainą? Aš jau esu paskaičiavęs ir paskelbęs tiek internete, tiek savo atvirame laiške premjerui A.Kubiliui, kad mano asmeniniu atveju siūlomas atlyginimas yra mažesnis virš 200 kartų! Tiek to, neaptarinėkime kiek šimtų kartų mažesnę kompensaciją siūlote. Pakalbėkime apie Konstitucijos imperatyvų reikalavimą, kad valstybė [jos institucijų asmenyje], turi būti vienodai lygi visiems savo piliečiams. Tai kaip gi gali būti, kad kai kam atlyginama tik 20, o kai kam net 100 kartų mažiau? Kame čia Konstitucijos laikymasis? Ar kolegės I.Šimonytės gerai apmokami pavaldiniai prarado gebėjimą gerai skaičiuoti?

D.N.	– Dar 2007-ųjų pabaigoje tuometinis premjeras Gediminas Kirkilas žadėjo, kad žemės reforma bus baigta dar 2008-aisiais. Ar bus kada nors reformos pabaiga?
K.S.	– Matote, 2008-ieji buvo rinkimų metai, todėl ir žadėjo tokius dalykus. Rinkiminiai pažadai. Mes to niekada nežadėsime, nes tokie pažadai yra nerealūs.
R.M.	– Jei apsiriksiu, pataisykite mane: o ar čia ne rinkiminė kompanija daryti tarsi viešą atgailą ir klaidinti visuomenę teisingumo atstatymo neįmanomumu? Ar šiandiena, besibaigiant kadencijai, jūs nemanote, kad paprasčiausiai nesugebėjote deramai dirbti prabėgusius ketverius metus? O gal manote, kad jei nesugebėjote jūs, tai to niekada nebesugebėtų ir niekas kitas jūsų poste? Gi ne atskirti piliečiai Lietuvoje turi teisę ir, tuo labiau – pareigą inicijuoti įstatymų pataisas, kurios užtikrintų Konstitucijoje įtvirtintą teisingumą, o būtent ministrai ir jų „svitos“. O aptariamas klausimas kaip tik Žemės ūkio ministerijos kompetencijoje. Ir jei matėte, kad netinkamai išlankstytas mūsų savivaldos įstatymas, kuris tapęs kliūtimi nuosavybės deramam grąžinimui, tai ar padarėte ką nors, kad ŽŪ ministerija nebūtų savivaldybių „įkaite“? Čia negaliu susilaikyti  ir nepaklausęs: gal jūs, suvokęs savo gabumų stygių, naujuose rinkimuose nebesibolatiruosite?
D.N.	– Kad reforma pasistūmėtų didmiesčiuose, reikia pinigų, bet valstybė jų neturi. Kokius siūlysite būdus paspartinti žemės reformą?
K.S.	– Ir toliau bus atsiskaitoma pinigais, o jei atsiras kažkur laisvos žemės – siūlysime natūra.
R.M.	– Atsiras… Laisvos žemės miestuose yra pakankamai, žemė negali atsirasti arba išnykti. Tą, berods dar rusų Lomonosovas yra įrodęs savo teoremomis. Vilniuje, jei apsirinku – pataisykite – regis arti 600 ha laisvos žemės. Kas valdo Lietuvą, jei ministras negali tinkamai įvertinti esamos situacijos ir pradėti tą žemę skubiai dalinti? Tiek Vilniuje ar Kaune, tiek kituose miestuose stovi dideli daugiaaukščių masyvai. Tarybiniai projektuotojai, neturėjo pareigos taupyti žemę, todėl tarp daugiaaukščių pastatų numatė milžiniškus atstumus. Tie, kas suinteresuoti nuosavybės neatstatymu, galimai bambėtų, kad skiriant neatlygintinai tuo didžiulius tuščius, niekieno nenaudojamus plotus, būtų sunaikinama žalieji plotai. Tačiau Jūs, ministre, negalite nesuvokti, kad piliečiai, statantys sau gyvenamą namą, niekada neapsiriboja asfaltuotu kiemu: ypač naujakuriai visada skuba apsiželdinti savo teritorijas, vėliau jas kruopščiai prižiūri. Tai kaip jūsų manymu žmonėms gražiau žvelgti  per langą: į metų metais nenušienautas pievas ir krūmų brūzgynus ar į dailiai tvarkomą privataus savininko kiemą?
D.N.	– Žmonės skundžiasi, kad kai kurios miestų savivaldybės ir laisvą žemę linkusios pasilaikyti sau: geriau tegul apauga krūmokšniais, bet savininkams negrąžina. Ar tai tiesa?
K.S.	– Tikrai yra tokių savivaldybių, kurios laisvos žemės neatiduoda į fondą. Tos laisvos žemės yra ir tame pačiame Vilniuje, ir Kaune. Net šalia miestų centrų yra laisvos nenaudojamos žemės, bet savivaldybės labai vangiai ją perveda į valstybės fondą.
R.M.	– Su tuo sutinku pilnai. Bet ir vėl gi – o koks Jūsų realus indėlis per prabėgusią kadenciją į tai, kad savivaldybės taip nesielgtų? Ar bandėte inicijuoti įstatymo pataisas? Juk vieša paslaptis, kad Lietuvoje tikra savivalda net nekvepia. Turime paralyžuotą savivaldą, kuri retai kada tenkina gyventojų poreikius. Tad ar reikia bijoti čia ką nors keisti? Sugriuvus TSRS, kaip deklaruojama visais valstybės lygmenimis, Lietuva eina demokratijos keliu. Tai kur gi ta demokratija, jei net ministras nekovoja už savo kompetencijos klausimų sprendimą?

1 2 Ministro kadenciją baigiantis konservatorius K.Starkevičius

SKIRTUMAS. Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius atskleidė, kad valstybė už negrąžintą žemę jos savininkams siūlo iki 100 kartų mažesnę sumą, nei turtas kainuoja rinkoje. Viktoro Purio nuotr.

Faktai [iš dienraščio „Respublika“.Nuo žemės reformos pradžios 1991 m. iki šių metų pradžios iš viso pateikta 731,38 tūkst. piliečių prašymų šalies kaimo vietovėse atkurti nuosavybės teises į 4,02 mln. hektarų žemės. Žemės grąžinimas šalies rajonų savivaldybių teritorijose, išskyrus atskiras priemiestines teritorijas, artėja prie pabaigos, nes jau priimta sprendimų atkurti nuosavybės teises į 3,96 mln. hektarų žemės, miško ir vandens telkinių. Tai sudaro 98,46 proc. piliečių prašymuose nurodyto turėto žemės ploto. Šių metų pradžios duomenimis, nuosavybės teisės į žemę kaimo vietovėse dar neatkurtos 26,1 tūkst. piliečių, tačiau 11,1 tūkst. piliečių grąžintinos žemės sklypai jau suprojektuoti, patvirtinti žemės reformos žemėtvarkos projektuose ir vyksta šių projektų įgyvendinimo darbai. Iki šių metų pradžios atkurti nuosavybės teises į 39,2 tūkst. hektarų žemės miestams iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtose teritorijose yra pateikti 51,5 tūkst. piliečių prašymų. Nuosavybės teisės į miestuose turėtą žemę atkurtos į 28,7 tūkst. hektarų, tai yra į 73,2 proc. piliečių prašymuose nurodyto ploto. Miestuose lieka atkurti nuosavybės teises į 10 tūkst. hektarų žemės. Vilniuje nuosavybės teisė atkurta vos į 32,3 proc. prašymuose nurodyto ploto, Kaune – į 58,2 proc., Panevėžyje – į 46,6 proc., Birštone – į 61,4 proc., Palangoje – į 52,9 proc. Kituose miestuose situacija kur kas geresnė. Parengta pagal dienraštį “Respublika“ From: Cia mano laiskas [mailto:reromaka@mail.ru] Sent: Tuesday, October 11, 2011 2:56 PM To: Valstybės turto fondas info@vtf.lt Subject: Paklausimas del atlyginimo uz zeme Laba diena, aš iki šios dienos nesu atgavęs nuosavybes už TSRS nacionalizuota žemę. Kaip žinia, įstatymas dėl nuosavybės atstatymo <…>, vienu iš savo punktu numato, kad kompensuojama gali buti vertybiniais popieriais. Plungės žemėtvarkos darbuotojai man teigia, kad akcijas aš galėčiau gauti LR Turto fonde. Noriu pasitikslinti ar si informacija nėra klaidinanti ir jei tikrai Turto fondas kompensuoja savininkams už jų turėtas žemes, tai kokia forma tai butu daroma. Pagarbiai, Romualdas Matelis, gyv. Xxxxxxxx reromaka@mail.ru, 2011-10-11 d. ================================================================================ Paklausimas del atlyginimo uz zeme От кого: “VINCIUNIENE, Irena“ <I.Vinciuniene@vtf.lt> Кому: “‘reromaka@mail.ru'“ <reromaka@mail.ru> Копии: “OVERLINGAS, Stasys“ <S.Overlingas@vtf.lt>, “GURSKIENE, Renata“ <Info@vtf.lt> Переадресовано от: Переадресовано для: Дата переадресации: Комментарий: 12 октября 2011, 14:46 1 файл важное Laba diena, Valstybės turto fondas nuo 2003 m. vykdė atlyginą valstybei priklausančiomis akcijomis už valstybės išperkamą žemę. Per šį laiką akcijomis buvo atlyginta 11,5 tūkst. piliečių. Šiuo metu visos atlyginimui skirtos akcijos jau yra perduotos piliečiams. Jei atlyginimui už valstybės išperkamą žemę dar bus skirta papildomai akcijų, atlyginimas akcijomis galės būti tęsiamas toliau. Dėl informacijos apie atlyginimą akcijomis Jūs galite kreiptis į Valstybės turto fondą šiais tel.: 85 2684921, 2684923 Pagarbiai Valstybės turto fondo Privatizavimo skyriaus viršininko pavaduotoja Irena Vinciūnienė , tel. 852684925

D.Kuolys: “Lietuvai reikia plačios demokratinės bangos“

Paskelbta 2012-07-28

Darius Kuolys atsako į viešumoje keliamus klausimus, kuriuos apibendrino ir pateikė Ramutė Bingelienė

I dalis

– Liepos 5-ąją, Valstybės dienos išvakarėse, Daukanto aikštėje buvo įsteigta „Lietuvos sąrašo“ partija. Liepos 27-ąją Teisingumo ministerija patvirtino jos steigimo dokumentus. Taip pat daug kalbėta apie Seimo rinkimams telkiamą platų Lietuvos sąrašą. Tačiau iš visų kalbų neaišku, kas turima omeny. Kiek tų sąrašų dabar yra, kas juos kuria? Gal pakomentuotumėte susidariusią padėtį?

– Matyt, reikėtų pradėti nuo pradžių. Plataus Lietuvos sąrašo, kaip demokratinių jėgų bangos, idėja buvo iškelta S. Daukanto aikštėje dar gegužės mėnesį.

Tai buvo natūralus atsakas į cinišką valdžios tylą. Ne vienerius metus piliečiai rinkosi šioje Vilniaus aikštėje pasisakydami prieš valdžios organizuotą žuvusio pulkininko Vytauto Pociūno šmeižtą. Šių metų vasarį čia protestuota prieš kriminalinio pasaulio susidorojimą su FNTT vadovais. Gegužės 17-osios rytą aikštėn susirinko žmonės, pasipiktinę valdžios smurtu Garliavoje. Piliečiai ėjo į aikštę, tikėdamiesi dialogo su išsirinkta valdžia. Vildamiesi, kad aukščiausi pareigūnai pagaliau paaiškins, kas Lietuvos valstybėje vyksta. Tačiau valdžia nuo tautos atsitvėrė tylos siena, taip nutraukdama moralinę sutartį su visuomene, įstumdama valstybę į rimtą politinę krizę.

Taigi Lietuvos sąrašas buvo pasiūlytas kaip kelias moralinei sutarčiai atkurti, politiniam susvetimėjimui įveikti. Kaip būdas piliečiams susigrąžinti demokratinę valstybę. Ši idėja nėra kieno nors nuosavybė – nei kurio nors judėjimo, nei kurios nors partijos. Idėja subrandinta piliečių, kurie, matydami dabartinės valdžios bejėgystę ir cinizmą, ieško alternatyvos į rinkimus einančiam Viktoro Uspaskich sąrašui. Norėta šiai idėjai suteikti stipresnes atramas, kad ji galėtų plačiau telkti permainų siekiančias jėgas. Manėme, kad viena iš tokių atramų gali būti savita, viena valdžios nesiekianti „Lietuvos sąrašo“ partija. Nors dėstėme argumentus, tokios pastangos sulaukė dalies „Drąsos kelio“ žmonių abejonių ir tam tikro nepasitikėjimo. Neringai Venckienei viešai pareiškus, kad ji vadovaus Lietuvos sąrašo formavimui „Drąsos kelio“ pagrindu, neprieštaravome jos valiai, viešai pasveikinome tokį sprendimą ir pristabdėme parašų rinkimą „Lietuvos sąrašo“ partijai steigti.

Vis dėlto „Drąsos keliui“ liepos 2-ąją pristačius visuomenei „Lietuvos sąrašo branduolį“, tapo aišku, kad vienos partijos pagrindu plataus, Seimo daugumo siekti galinčio Sąrašo sudaryti nepavyks. Tai pripažino ir kai kurie „Drąsos kelio“ žmonės. Netrukus jie viešai atsisakė Lietuvos sąrašo idėjos. Todėl mėgindami išsaugoti plačios srovės galimybę, ne tik atnaujinome, bet ir paspartinome parašų rinkimą. Liepos 5-ąją įsteigėme „Lietuvos sąrašo“ partiją. Iš anksto pareiškėme, kad ši partija skirta tik platesnei permainų bangai telkti, kad ji konkurencijos naujoms jėgoms nesudarys. Tokios nuostatos laikydamiesi, „Drąsos kelio“ lyderiams pasiūlėme du galimus bendro veikimo būdus: dar kartą pamėginti kartu sutelkti platų Lietuvos sąrašą arba, jei tai nebūtų priimtina, remti demokratinėms permainoms įsipareigojusius jų kandidatus vienmandatėse apygardose. „Drąsos kelias“ pasirinko antrąjį bendradarbiavimo būdą. Gerbiame tokį sprendimą ir remsime atskirus „Drąsos kelio“ žmones vienmandatėse.

– Ar toks kelias nėra per daug sudėtingas? Kodėl neprisidėjote prie „Drąsos kelio“ partijos kaip Valdas Vasiliauskas ir Povilas Gylys?

Iš tiesų, buvau ir lieku įsipareigojęs „Drąsos keliui“ padėti sudaryti jų rinkiminį sąrašą. Lietuvai svarbu, kad su šiuo sąrašu į Seimą ateitų kuo daugiau sąžiningų ir stiprių žmonių. Puiku, kad žinomi mokslininkai, visuomenininkai šiandien prisijungia prie „Drąsos kelio“ ir jį tvirtina. Tačiau turime matyti ir dabartinę tikrovę. „Drąsos kelio“, net didelės sėkmės atveju, nepakaks Seimo rinkimams laimėti. Mano dalyvavimas „Drąsos kelio“ sąraše padėties nepakeistų.

Lietuvos Respublikai kaip laisvų piliečių sąjungai atkurti reikia plačios demokratinės bangos. Reikia ir tos visuomenės dalies, kuri nesutinka su dabartine grupuočių savivale, kuri nori demokratinių permainų, tačiau nėra apsisprendusi tragiškos Garliavos istorijos atžvilgiu. Tokių žmonių yra daug ir jų pozicija taip pat gerbtina, jų talka bendram reikalui taip pat labai reikalinga. Šiandien būtina ir ilgalaikė, ne tik į dabartinius Seimo rinkimus orientuota, bendro piliečių veikimo perspektyva. Tik ją turėdami, galėsime susigrąžinti demokratinę valstybę, atkurti konstitucinę santvarką. Labai svarbu atrasti ne tik patikimus visuomenės ir valdžios dialogo, bendradarbiavimo būdus, užtikrinti pilietinę valdžios priežiūrą, bet susikurti pačios visuomenės susikalbėjimui ir sugyvenimui reikalingus idėjinius ir vertybinius pamatus. Juk Respublika – tai draugyste pagrįsta piliečių bendrija. Įprastais, vien į jėgos žaidimus nukreiptais, kovos logika grindžiamais sprendimais jos atgaivinti nepavyks. Respublika gali rastis tik iš piliečių pasitikėjimo, pagarbos ir bičiulystės ryšių. Juos megzti, stiprinti – vienas sudėtingiausių dabarties uždavinių. Tokiems uždaviniams reikalingi netradiciniai sprendimai. Tikimės, kad savita, „nepartinė“ „Lietuvos sąrašo“ partija kartu su kitais galės prie tokių sprendimų prisidėti.

[apie „Lietuvos sąrašo“ partijos siekius ir jos visuomenei siūlomą Lietuvos darbų sąrašą – antroje pokalbio dalyje]

R.Matelio atviras laiškas Premjerui A.KUBILIUI

Kuriame Lietuvos ateitį? Puiku, tik ar teisingą ateitį kuriame?

Lietuvos Respublikos Vyriausybės Vadovui,

Premjerui Andriui KUBILIUI

Gedimino pr. 11, Vilnius,

01103 mptarnyba@lrv.lt

2012 m. balandžio 22 d.

Romualdo MATELIO,

Xxxxxxxx g. xx-xx Kaune,

XXXXX, reromaka@mail.ru

.

VIEŠAS PAREIŠKIMAS – PRAŠYMAS

Ponas Premjere. Jūsų vadovavimo laike, nors ryškesnių poslinkių žemės nuosavybės atstatymo piliečiams klausimais, kurių nuosavybė okupacijos metais buvo neteisėtai nusavinta, tarsi ir nepasijuto, tačiau kai kurių „judesių“ atlikta. Ir, deja, man pavyko patirti ne tuos, kurie džiugintų, o priešingai: Jūsų vadovaujamų ministerijų kai kurie priimti nutarimai ir kitokie norminiai dokumentai leido pastebėti, kad jie ne tik, kad savo esme nenukreipti teisingumo atstatymo linkme, bet ir padaryti pažeidžiant LR Konstituciją ir galiojančius įstatymus.

Kadangi iš asmeninės praktikos žinau, kad nesate  mėgėjas pats atsakinėti į Jums adresuotus paklausimus, o persiunčiate juos į ministerijas, o iš viešųjų informacijos šaltinių jau tapo visuotinai žinoma, kad Jūsų nuomonė ne visada sutampa su ministrų nuomone, šio rašto pradžioje noriu išreikšti prašymą, kad į šį mano paklausimą atsakytumėte asmeniškai: gal gi Jūsų asmeninis požiūris į nuosavybės atstatymą netikėtai sutaps su manuoju, o tai man būtų didelis palengvinimas mano be galo nelengvoje kovoje už teisingą nuosavybės į mano tėvų turėtas žemes atstatymą. Be to – kas svarbiausia – šiame rašte kalbėsiu apie dokumentus, kuriuos yra išleidusi vyriausybė, o ne atskiros ministerijos.

Nors savęs nelaikau naiviu, vis tik pabandysiu paprašyti ir rasti galimybę priimti mane asmeniškai, nes mano nuosavybės atstatymo problema itin didelė ir akivaizdi, be to ji susijusi net su trimis Lietuvos regionais.

Norėdamas, kad galima būtų sklandžiau viską išdėstyti ir šiuo laišku stengdamasis itin neišsiplėtoti, pateiksiu tik du klausimus ir juos išdėstysiu dviemis atskiromis dalimis.

I dalis. Apie lygiaverčių sklypų suteikimą Kauno mieste

Visą vilties į būsimą teisingą nuosavybės atstatymą laikotarpį Kauno miestui galiojo žemiau esanti nuostata:

„Kauno mieste naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai, dydis“

 

Vietovės pavadinimas	Naujų žemės sklypų miestuose dydžiai, hektarais
	Numatoma perduoti individualiai statybai	Numatoma perduoti sodams, daržams ir kitoms panašioms reikmėms
Kaunas:  centrinėje miesto dalyjeteritorijose su išplėtota infrastruktūrateritorijose su neišplėtota infrastruktūra  kitose teritorijose	0,04Nuo 0,04 ir ne didesnį kaip 0,06Nuo 0,06 ir ne didesnį kaip 0,12 Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2 [ha]	Nenumatyta

Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω

Šie duomenys yra datuojami nuo 2000-10-09 ir yra paimti iš LR Seimo tinklapio, kur nurodoma, kad tokia nutarimo redakcija nustojo galioti tik 2007-06-06. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=111166&p_query=&p_tr2=2  Tačiau iš tikro nenustojo, nes  jau kitame – http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=298806&p_query=&p_tr2=2 puslapyje rašoma, jog Kaune tokios pačios normos išliko ir toliau, iki 2010-04-08.

Kas aktualaus šiose lentelėse? Ogi tai, kad kauniečiams, o tame tarpe ir man, mano jau mirusios Mamos asmenyje, buvo pažadėta skirti naujus sklypus „kitose teritorijose“ iki 20 arų ploto dydžio. Ir štai nuo 2010-04-08 d. ši eilutė paslaptingai dingo. Gal būt todėl, kad jau reikalingi asmenys suspėjo pasinaudoti ir atsiimti kompensacinį sklypą, o likusiesiems juos suteikti nebūtina? Ko gero… tačiau aš įsitikinęs, kad taip Jūsų vadovaujama Vyriausybė pažeidė vieną pagrindinių konstitucinių principų – būti visiems vienodai teisinga.

Kad man buvo numatyta skirti žemės pagal šį punktą, liudija ir daugybiniai Žemės ūkio ministerijos, NŽT ir Kauno žemėtvarkos raštai ir tas faktas, kad man buvo pateiktas vienas siūlymas pasirinkti žemės sklypą, tačiau jie buvo nesuvokiamai beverčiai, todėl aš pasinaudojau teisine galimybe laukti sekančio, o jei reikės ir dar sekančio siūlymo. Nes mano turėta žemė yra viena brangiausių Kaune ir Lietuvoje. O tokią galimybę man suteikė galiojantis įstatymas.

Kodėl tvirtinu, kad veiksmai, kuriuos atliko Vyriausybė, netikėtai išimdama įrašą apie Kaune „kitose teritorijose“ skirtiną sklypą iki 20 arų, yra neteisingi ir neteisėti?

Visų pirma todėl, kad Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymo[1997 m. liepos 1  d. Nr. VIII-359] 5 straipsnio 3 punktas nurodo, kad: „Piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste  tvirtina Vyriausybė miesto, rajono   savivaldybės siūlymu. Minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą). Maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha <…>, Kaune, <…>“.

Mano paryškintos dvi vietos: pirma – Vyriausybė dydį TVIRTINA. Tas patvirtinimas jau įvykęs seniai, jo niekas neginčijo. Gi pastarieji [2010 m.] Jūsų vadovaujamos vyriausybės veiksmai teisiškai reiškė ne tvirtinimą, o PAKEITIMĄ. O to daryti, kaip matome, įstatymas galimybės nenumatė, todėl laikytina, kad Vyriausybė priėmė sprendimą, nenumatytą Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme.

Ir antra… Net jei praleisti pro pirštus sąvokų „Tvirtinti“ ir „Keisti“ neadekvačias prasmes, čia pat nurodyta, kad toks veiksmas gali būti atliktas tik savivaldybės siūlymu. Norėdamas sužinoti ar Kauno m. savivaldybė iš tikrųjų pateikė Vyriausybei nesąžiningą ir neteisingą, eilėje sklypo laukiančių piliečių atžvilgiu siūlymą sumažinti sklypų dydį, aš oficialiu raštu kreipiausi į dabartinį [ir praeitos kadencijos] Kauno miesto merą Andrių Kupčinską [spausti ČIA], klausdamas kada, kieno iniciatyva ir kodėl pateiktas toks diskriminacinis siūlymas vyriausybei ir kas pavardžiui balsavo už tokio dokumento priėmimą. Ir netrukus sulaukiau atsakymo, kad Kauno savivaldybė niekada nesikreipė į LRV dėl sklypų Kaune sumažinimo! [spausti ČIA].

Iš to seka išvada, kad LR vyriausybė žemės plotų dydžius sumažino savo iniciatyva, be savivaldos institucijos ir siūlymo, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą. Esu įsitikinęs, kad tai pripažindama, Vyriausybė turi nedelsiant atitaisyti šią klaidą. Viliuosi, kad Jūsų sąžinė, o ir galimai artėjantys rinkimai, kas paprastai būna tam gera paskata, neleis Jums nueiti seniai pamėgtu keliu, t.y. laukti Teismų išaiškinimo šiais klausimais, nes situacija aiški ir be teismo įsikišimo.

Šiuo klausimu tarsi jau ir išsakiau viską, tačiau negaliu neišsakyti kelių sakinių apie moralines tokio veiksmo pasekmės. Po to, kai iš LRV nutarimo teksto netikėtai dingo „kitų teritorijų“ žemė ir Nacionalinė žemės tarnyba išplatino raštus tiems, kam tokiu būdu paprasčiausiai dingo galimybė gauti taip ilgai lauktą sklypą, aš dar kartą peržvelgiau kauniečių, jau dvidešimt ir daugiau metų eilėje laukiančių teisingumo atstatymo, sąrašą. Jis sutrumpėjo apie 500 žmonių. Ką tai reiškia, Premjere? Ogi tai, kad šis normų pakeitimas sulaužė didelio skaičiaus žmonių likimus. Taip, likimus, aš neapsirinku tai teigdamas, nes netekus tikėjimo savo valstybe, žmogus nebetenka ir tikėjimo šviesia savo ateitimi. Jis nebetenka tikėjimo, kad korupcija, o šiuo atveju jos atmaina – kyšininkavimas [ką kiekvienas galėjo padaryti anksčiau ir likti be problemų], yra blogis. Jis paprasčiausiai gal net pasijunta nebeturintis Tėvynės. Ir ar gali būti kitaip, kai teisingumo atstatymo laukėme >20 metų, žinome, kad daugeliui Lietuvos gyventojų, tokiomis pačiomis aplinkybėmis buvo suteikti „kompensaciniai“ sklypai, o likusiems nebeduodama nieko?

II dalis. Apie TEISINGĄ ATLYGINIMĄ už žemę, kai jos grąžinti natūra nebeįmanoma

Įkainiai, kuriuos atlyginant pinigais [arba vertybiniais popieriais, kurių, kaip teigia Turto fondas, atsakydamas į mano paklausimą, nebėra] už nebeįmanomą grąžinti žemę yra nustačiusi Vyriausybė, yra akivaizdi APGAULĖ! Lietuvos piliečių apgaulė. Kad nebūtų galimybės mane suprasti neteisingai, išdėstau viską pakankamai detaliai… pasiremdamas konkrečiu pavyzdžiu – mano paveldėtos žemės Palangos mieste pavyzdžiu ir straipsniu iš „Lietuvos ryto“ laikraščio. Jų galėčiau pateikti ir daugiau.

Palangos miesto centrinėje dalyje mano giminės paveldimos žemės plotas yra 3,78 ha. Šiuo metu iš šio ploto, man asmeniškai tenkanti dalis sudaro 1,0503 ha. LR Seimui papildžius Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą, piliečiams, laukiantiems nuosavybės atstatymo, atsirado galimybė pakeisti savo valią ir iki 2012 metų birželio pirmos dienos už negrąžintą ir neatlygintą žemę prašyti piniginės kompensacijos. Aš kreipiausi į NŽT Palangos miesto Žemėtvarkos skyrių, su paklausimu, kiek pinigų man būtų išmokėta. Atsakyme man nurodoma, kad už 1,0503 ha. žemės plotą valstybė man išmokėtų 5792 lt. [spausti čia]. Didesnio aiškumo dėlei paaiškinu, kad suma siūloma už >1 ha, rinkoje atitinka apytikriai 0,5 aro kainą, įvertinant žemę būtent toje vietoje, kur yra mano paveldima žemė.

Vis tik rinkos kaina yra labai nevienprasmiškas ir gana ginčytinas klausimas. Todėl įrodymą, kad vyriausybė stengiasi apgauti savo piliečius, pateiksiu kiek kitokiu pavyzdžiu … Mano paveldėtoje žemėje šiandiena įsikūrė „Pušyno“ poilsio namai. Patys poilsio namai [pastatas] užima labai nežymų plotą, o visa kita – realiai nenaudojamas milžiniškas kiemas su prūdeliu ir želdiniais.

Norėdamas sužinoti kokia mano paveldimos žemės vertė, jai tapus „Pušyno“ žeme, paimu Registrų Centro išduotą pažymą, kurioje nurodomi visi „Pušyno“ parametrai [spausti ČIA]:

Adresas	Palanga, Žvejų g. 1
Pagrindinė tikslinė paskirtis	Kita
Žemės sklypo plotas	2,7212 ha.
Užstatyta teritorija	0,2203 ha.
Indeksuota žemės sklypo vertė	1 780 318 Lt.
Nuosavybės teisė	Lietuvos Respublika, a/k 11110****
Sudaryta panaudos sutartis:	LR VRM Poilsio ir reabilitacijos centras„Pušynas“, a.k. 18871****
Įrašas galioja:	Nuo 2006-08-29

“Pušyno“ Registrų centro pažyma

Taigi, pačios valstybės nustatyta indeksuota žemės vertė [o ji keletą kartų žemesnė už vidutinę realią rinkos vertę] yra 1 mln. 780 318 lt. už 2,7212 ha. arba 654 240 Lt. už 1 ha. Tuo tarpu man siūloma už 1 ha. atsiimti 5514 lt.

Reiškia Valstybė pasisavintų 654240 – 5514 = 648726 lt. man priklausančios vertės!

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis teigia:  “Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Kad man atsiųstame atsakyme nėra nieko panašaus į Teisingumą, neabejotų nei vaikas. Situacija NEsuvokiama, todėl pabandžiau išsiaiškinti ar Teisingo atlyginimo sąvoka įtvirtinta tik Konstitucijoje ar ir įstatyme… Tame pačiame Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme, Bendrosiose nuostatose yra parašyta:   “Lietuvos Respublikos Seimas, <…> pabrėždamas, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš  okupaciją  įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą; <…> pabrėždamas,   kad   tęstinių   nuosavybės   teisių   atkūrimas  grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos  įstatymo  “Dėl  piliečių  nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį  turtą  atstatymo  tvarkos  ir  sąlygų“ nuostata –  Lietuvos  Respublikos  piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o  jei  šios  galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama;“

Ponas Premjere. Jums iš pirmo žvilgsnio gal gali pasirodyti nereikšmingu straipsnis apie Jūsų bendrapartietį 2012 m. balandžio 16 d. dienraštyje “Lietuvos rytas”, straipsnyje “Aukso gyslą veikėjas rado pajūrio žemėje“, kur aprašoma taip pat žemės nuosavybės istorija Palangoje. Straipsnis paremtas faktais iš teismų, o tarpe jų yra ir tokie duomenys: „28 arų žemės sklypą V.Š*****is vienam šiauliečiui pardavė už 3,3 mln. Litų“, „<…>beveik pusės hektaro ploto sklypą įvertinęs 35 tūkst. litų <…> Beveik 8 arų ploto žemės sklypą fiktyviuose tarpusavio sandoriuose abu verslininkai įvertino juokinga 5 tūkst. litų suma. Nepraėjus nė metams V.Š*****is abu šiuos sklypus bendrovei „Vanagupės parkas” pardavė už 7 mln. litų“. Tačiau čia atkreiptinas dėmesys, kad tiek už 3,3 mln. lt. parduotas 28 arų sklypas, tiek pusės hektaro žemės plotas, realizuotas už 7 mln. lt. yra finansiniu-vertiniu požiūriu kur kas mažesnės vertės zonoje, t.y. Palangos pakraštyje, prie „Vanagupės“ poilsiavietės, tuo tarpu mano žemė yra Palangos centrinėje dalyje, todėl jos ir vidutinė rinkos kaina yra gerokai aukštesnė.

Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį ir į šią pastraipą: „Po tokio teismo sprendimo Palangos apylinkės prokuratūra nusprendė, kad restitucijos taikyti negalima, nes žemės sklypus įsigiję asmenys ir bendrovės yra sąžiningi pirkėjai. Prokurorai mano, kad dėl apsimestinių sandorių nepagrįstai praturtėjęs ir valstybei turėjusią priklausyti žemę pardavęs V.Š*****is privalo sumokėti piniginę kompensaciją – 11,015 mln. litų, kuriuos jis gavo už žemės sklypus.“ O privačių asmenų atveju kaip su restitucija?

Ponas Premjere. Šis straipsnis ir jame aprašoma tikra istorija yra labai analogiška mano neatgaunamų žemių atžvilgiu. Tik dalyviai čia sukeisti vietomis priešingai. Straipsnyje aprašytas atvejis, kai privatus asmuo, melagingai vertindamas žemės kainą, apgaudinėjo valstybę. Gi mano atveju su manimi taip, deja, nori pasielgti valstybė. Iš to galima būtų padaryti net labai kraupią išvadą, kad Lietuvos valstybė ėmė konkuruoti su pavieniais privačiais asmenimis – „kas ką labiau sugebės apgauti“. O tai, jei taip būtų iš tikro, būtų jau tragedija šalies mastu. Tokia valstybė, neabejotinai liktų pasmerkta susinaikinimui. Neleiskite piliečiams ir užsienio nedraugams susidaryti tokių minčių, gelbėkite Lietuvos prestižą.

Baigdamas šį raštą, noriu jį sukonkretinti. Labai prašau Jūsų kritiškai įvertinti esamą, mano nurodytą situaciją ir:

–         Atšaukti Lietuvos Respublikos Vyriausybės   1998 m. liepos 23 d.  N u t a r i m o   Nr. 920, 2010-04-09 d.  pakeitimą [naują redakciją], kurio pasekoje po 20 metų laukimo, likusiai iki šiol neatgavusiai naujo žemės sklypo kauniečių daliai atimta galimybė jį atgauti, t.y. prašau įrašyti atgal eilutę, numatančią suteikiamo neatlygintinai sklypo dydį Kauno mieste „kitose teritorijose – Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2“.

–          Pakeisti Vyriausybės atlyginimo piliečiams už valstybės priverstinai išperkamą žemę metodiką, ko pasekmėje žmonėms būtų išmokamos kompensacijos, kurios atitiktų visuotinai suprantamą TEISINGUMO sąvoką.

Romualdas Matelis

Ir pabaigai keletas nuotraukų iš “Pušyno“, nors ir prižiūrimo, bet niekaip nenaudojamo teritorijos. Mano paveldimos žemės

This slideshow requires JavaScript.

Susiję temos:

Buvau susitikti su vyriausybės nariais….

R.Matelis: Teisingumo ministro mintys

Užklydau į Teisingumo ministro dienoraštį ir, kaip ne keista, likau patenkintas. Nors kiek ankstėliau čia esu rašęs, kad prie dabartinės teisinės tvarkos Lietuvoje, Teisingumo ministerija nereikalinga visai, šios mano mintys nėra kliūtis pareikšti pasitenkinimą asmeniškai ministru Remigijumi Šimašiumi. Tokia situacija teparodo, kad net ir protingas žmogus yra nulis, jei jis dirba ten, kur jis nieko negali keisti ar įtakoti.

Atkeliu straipsniuką iš R.Šimašiaus blog’o.

Kuo skiriasi geri teisininkai nuo blogų?

Pagrindinėje teisininkų kalvėje – Vilniaus universiteto Teisės fakultete – įteikiant diplomus  absolventams kaip svečiai susirinko ne tik šios mokyklos absolventai, dabar užimantys aukštas pareigas įvairiose institucijose. Ne tik švieži absolventai – pasitempę jaunuoliai ir išsičiustijusios panelės bei jų tėvai. Atėjo ir žmonės, kurie „ne prie ko“, t.y. su teise turi nedaug ką bendro.

Ir ką gi aš girdžiu, pavyzdžiui, iš gerbiamos Veronikos Povilionienės, kuri įteikė vieną iš prizų geriausiems studentams? Pirmiausiai, žinoma, girdžiu puikią dainą… Po jos girdžiu palinkėjimą, kad jaunieji teisininkai neužmirštų, jog visokie įstatymai ir nutarimai nėra svarbiausias dalykas – kad svarbiau yra tiesa, teisingumas, Dievas. Girdžiu palinkėjimą nebūti formalistais, nebūti įsikibusiais tik teisės aktų raidės. Šis palinkėjimas tarsi turėtų būti didelė naujiena ir lengvas akibrokštas teisininkų kalvėje. Tačiau paradoksas štai kur: tokias pačias tiesas teisės studijų metu studentams nuolat ir kala į galvą geri Universiteto dėstytojai. Ne kodeksų zubrinimas yra teisės studijų esmė, o gebėjimas atrasti tiesą ir teisingumą. Tą patį, kol dėsčiau, zulindavau ir bandydavau studentams įteigti ir aš pats.

Ar dauguma absolventų šiandien iš tikrųjų yra pasiruošę būti kūrybingais teisininkais, realizuojančiais teisingumą, o ne aklais teisinės sistemos sraigteliais, tikras visgi nesu. Kodėl – gal pakalbėsime kitą kartą. O dabar tiesiog pasakysiu savo nuomonę kuo labiausiai skiriasi geras teisininkas nuo blogo. Geras teisininkas visų pirma vadovaujasi vertybėmis ir prigimtine teise. Blogas teisininkas vadovaujasi instrukcijomis ir nurodymais. Geras teisininkas žino, kad teisės aktai yra tam, kad žmonės išspręstų savo ginčus ir taikiai sugyventų, o ne tam, kad prisikurtų biurokratinių problemų. Blogas teisininkas gi net nesvarsto kodėl priimtas teisės aktas ar atskiros juo nuostatos. Tai – politikų reikalas, sako jis, jie nusprendžia, mes vykdome.

Geras teisininkas galvoja kaip įstatymus panaudoti, kad būtų pasiekti jo kliento ir visuomenės tikslai. Blogas teisininkas savo klientui ir visuomenei aiškina kokie gali ir kokie negali būti jų tikslai, net kai jų siekimas niekam, išskyrus įstatymo raidę, nekliudo. Geras teisininkas skaito teisės aktą taip, tarsi jis būtų prasmingas, žmonėms gyvenimą palengvinantis dokumentas. Blogas teisininkas pritaiko teisės aktą paraidžiui, o vakare prie alaus bokalo su draugais guodžiasi kokie blogi teisės aktai. (Po to kai pasiguodžia, jie, skirtingai nuo gerų teisininkų, nepasivargina bent pirštą pajudinti, kad teisės aktas būtų pakeistas į gerą). Geras teisininkas žino, kad teisingumas yra teisėtumo sudedamoji dalis, o teisėtumas – teisingumo sudedamoji dalis. Blogas teisininkas gi nuolat postringauja apie tai, kuo skiriasi teisėtumas nuo teisingumo.

Geras teisininkas žino, kad teisėje svarbiausi ir praktiškiausi dalykai yra teisės principai, tarp jų – teisingumo, sąžiningumo, protingumo, proporcingumo. Blogas teisininkas principus laiko deklaracijomis, kurias kažkada iškalė egzaminui, o po to gali užmiršti. Geras teisininkas, susidūręs su neprotingu teisiniu reikalavimu, iš karto prisimena principus ir juos taiko. Blogas teisininkas taiko bet kokius reikalavimus, ir tai yra jo vienintelis principas. Geras teisininkas pripažįsta problemas, įskaitant savo, ir jas sprendžia. Blogas teisininkas yra visada teisus. Bent jau savo paties akyse.

Geras teisininkas bent bando šnekėti taip, kad jį suprastų bet koks žmogus. Blogas teisininkas didžiuojasi, kad bet kas iš gatvės jo kalbos negali suprasti. Būti geru teisininku nėra lengva. Tam reikia ne tik (ne tiek) išsilavinimo, kiek išminties ir drąsos. Reikia neužmiršti teisės tikslo – kad visuomenėje būtų teisingumas ir taika, ir kiekvieną teisinę problemą spręsti iš šio tikslo perspektyvos.

P.S. Kokias permainas beinicijuočiau kaip teisingumo ministras, nuolat tenka susidurti su blogų teisininkų suformuota kultūra. Tai, ką turi daryti geras teisininkas, dažnai tampa didele naujiena valstybės tarnautojams, pareigūnams. Dažniausiai jie būna daug kartų girdėję blogų teisininkų primygtinius patikinimus, kad negalima elgtis taip, kaip turėtų siūlyti geri teisininkai.

Todėl kreipiuosi į valstybės tarnautojus, pareigūnus, pačius teisininkus – meskite lauk iš galvos blogų teisininkų receptus ir elkitės kaip geri teisininkai.

  Autorius: Remigijus Šimašius

Gyvenimas Lietuvoje. I dalis: Bendravimas su valdžia

Asmeniškai aš apie 30 metų svajojau apie Lietuvos Nepriklausomybę. Kai kas supras, kad tai tikrai ilgas laukimas. Kai kam tai atrodys begalybė, o kai kam gal visai suprantamas laikotarpis. Tai priklauso nuo skaitytojo amžiaus. Pagaliau nesvarbu kas kaip tai vertinsite. Kur kas įdomiau – ko sulaukėme. Nes tai palietė daugelį: tiek tuos, kurie nebeapsikentę emigravo, tiek tuos, kurie kramto plutas laisvoje post tarybų Lietuvoje. Bet nesiruošiu šiame straipsnyje aimanuoti. Norint susigrąžinti prarastą gyvenimo kokybę, reikia atkakliai kovoti.

„Su kuo?“ – paklausite? Tebūnie tai atviras klausimas. Nes daugelis Jūsų atsakymus žinote ir be manęs. O apibendrintai pasakius – su tais, kurie pavertė mūsų gyvenimus minipragaru. Ir su tais, kurie manipuliuodami pažadais, agitacija ir… gerais ryšiais, susėdo į aukštus, nieko neįpareigojančius, bet gausias pajamas užtikrinančius krėslus.

Bet gausios pajamos gi ne viskas. Matomai todėl valdžioje esantys ponai susimąsto įvairių, tik jiems malonių pramogų. Nuo seno žmonės nuoboduliui vaikyti imdavosi kokių nors žaidimų. Bet ne visi mėgsta kortas, sprigtukus ar „Riči rač“, todėl nuolatos kuriama vis kas nors naujo. Žaidimų įvairovė neturintiems problemų kaip susimokėti už būstą ar duoną, pakankamai plati, tačiau su laiku įsivyrauja vis naujos ir naujos pasismaginimo formos. Iš senųjų žaidimų šiandieninės Valstybės vadovams dar labai įdomus žaidimas „Labirintas“, kurio metu partneris – eilinis paprastas žmogelis turi sukti galvą ne tik kaip patekti pas vadovaujantį darbuotoją, bet dažnu atveju ir pas gydytoją, architektą ir panašiai. Tačiau naujovių konstruktoriai nemiega taip pat ir tarpe kitų, sukūrė dar negirdėtą, nežinau ar pavadinimą turintį, bet labai įspūdingą žaidimą. „Atspėk su kuo kalbi“ – sąlyginai, prisimindamas seną TV laidą „Atspėk kainą“ pavadinsiu jį, nors ne mažiau tiktų ir „TU greit palūši“, nes šį žaidimą jei ir laimėsi, tai gyvenimą pasitrumpinęs bent dešimtmečiu būsi tikrai. Ši naujovė dideliu greičiu prasiskyrė kelią į pačius viršutinius valdžios piramidės sluoksnius ir pasiekė jau premjerą, jo kanclerius, ministrus ir kitus garbius ponus. Sako ir Prezidentė jį vis labiau mėgsta, bet aš kol kas dar neįsidrąsinau, tad bandau ši žaidimėlį su premjero komanda. Iš karto pasakysiu, kad tai simultano stiliaus žaidimas, jame turi žaisti vienas prieš visus, tuo tarpu tavo partneriai, kai pavargsta nuo tavo atkaklumo, gali bet kada keistis tarpusavyje. Maža to, partneriams galima naudoti ir samdomus asistentus, tad tavo šansai krenta dar labiau…

O koks gi prizas laimėjusiems? – tikriausiai pasidomėsite. Į tai konkretaus atsakymo neturiu, nes niekada nežaidžiau anoje barikadų pusėje, bet intuityviai jaučiu, kad prizai labai vertingi. Prisimenate seną frazę „Ne iš dvaro lošiam“? Tada tikrai lošdavom nebent iš kelių kapeikų, bet šiuo atveju man regis šis posakis tikrai nebegalioja. Nes bent jau tavo prarastas vertė kartais gali viršyti ir kelis dvarus. Tiesa, oponentas, nenorėdamas labai skaudinti tavęs, dažnai nustato tam tikras kainas, pagal kurias tu turėtum susivokti, kad tavo dvaras tikrai tik šuns būdos vertės.

Viena pirmųjų mano partijų buvo trumpa, o aš ją pralaimėjau pakankamai gėdingai. Nes pradėjau ją visai nesiruošęs, tad netrukus pasidaviau. Vis tik, ji klasikinė, todėl aš, tarsi koks padorus šachmatistas, aprašiau ją savo virtualiame vadovėlyje “www.matelislt.wordpress.com“. Jei kam įdomu, šis skyrius vadinasi „Ar Lietuva vienodai teisinga savo piliečiams? Atviras laiškas Premjerui A.Kubiliui“, o su juo susipažinti galite tiesiog pele spustelėję ant pavadinimo. Tada, išeidamas iš virtualaus vyriausybės kazino, teištariau: „Vyriausybės žodis turėtų skambėti solidžiai, o, deja, klausosi komiškai“

Pradėdamas antrąją savo partiją aš jau pasistudijavau taisykles, kurias dabar įprasta labiau vadinti įstatymais. Ir šią partiją pradedu kupinas ryžto nugalėti. Pilnai suvokiu, kad ji man kainuos gal minėtą dešimtį gyvenimo metų, o gal ir daugiau, bet žinau – lošiu ją iki pergalės. Tiesa, buvau pamiršęs paminėti, kad šis žaidimas turi ir vieną pliusą – ritinėdamas savo šešiaakį kamuoliuką, gali pataikyti ir ant gerų fantų, kurie vadinasi „Vietiniai teismai“ , „Strasbūro teismas“  arba „Lisabonos sutarties galios“ . Yra ir menkesnių, kaip „Kreipimasis į …, …“. Šie fantai nėra absoliutūs ir kartais gali ir nesuveikti, tačiau jei ridenimą darai pakankamai susikoncentravęs, panašiai kaip boulinge ar bilijarde, tikimybė labai didelė. Be to, pagal žaidimo taisykles, kai pasimato, kad tu gavai fantą, priešininkas turi teisę tau siūlyti išpirką. Na, sakysime, matydamas, kad tu laimi visą partiją, jis gali tau pasiūlyti laimėjimą 90% ir tada sutartumėte, kad tu atsisakai fanto. Suprantama, tokio aukšto procento tau tikrai niekas nesiūlys iš karto. Norėdamas įsitikinti tavo mąstymo gebėjimais jis pradžioje blefuos, siūlys 30, vėliau 50 procentų. Ir tik jei pamatys, kad tavo viršugalvį dengianti aura yra pakankamai stipri, jis suvoks, kad geriau parlaimėti 90 nei visą 100 procentų. Bet jis gali tai suvokti ir per vėlai, o tada, už dar tam tikrą savo sveikatos indėlį, tu laimėsi viską, kas tau priklauso. Žaidimas įdomus dar ir tuo, kad nugalėjęs pilietis įgauną dar vieną prizą – teisę kovoti superfinale. Dėl neturtinės žalos, t.y. prarastų sveikatos ląstelių kompensacijos. Ji neturi matematinių formulių, bet kartais iškrenta visai neblogas prizas.

Taigi antrąją partiją pradėjau tuo pačiu, paprastu, bet pakankamai motyvuotu ėjimu – laišku premjerui A.KUBILIUI. Kaip ir pirmąjį kartą, matyt nežinodamas atsakymo, jis laiško gal nelietė, o gal permetė jį kanclerio pavaduotojui O.ROMANČIKUI, kuris reagavo žaibiškai ir persiuntė jį Žemės ūkio ministerijai , ir, sutinkamai su žaidimo taisyklėmis apie tai signalizavo mane. Kadangi oponentas nepataikė [buvau įvardinęs raštą „Premjerui asmeniškai“] man atsirado galimybė daryti du ėjimus iš eilės ir aš tuo pasinaudojau. Pasiunčiau paklausimą kanclerio pavaduotojui „Ar premjeras matė mano laišką?“ ir Kreipimąsi į visus seimo narius .

Iš kanclerio pavaduotojo atskriejo automatiškai sugeneruotas atsakymas – O.ROMANČIKAS  ilsisi [atostogauja, matyt toks greitas atsakymas man pareikalavo tam tikros relaksacijos]. Todėl turėjau paruošti naują pasą artimiausiai esančiam žaidėjui. Šioje situacijoje juo buvo pats kancleris Deividas MATULIONIS.  Deja, dabar neatspėjau su kuo kalbu. Mat, kaip jau minėjau, gavęs laišką iš pareigūno niekada negali būti tikras, kad jis ir toliau su tavimi kalbės. Tad siunčiau Matulioniui , o gavau atsakymą iš, ko gero, laisvai samdomo asistento Dariaus STRODOMSKO, žaidžiančio savo patronės – Komunikacijos departamento Piliečių ir atviros Vyriausybės skyriaus vedėjos Vidos NAGURNAITĖS pavedimu. Kadangi čia, intensyviosios homoterapijos etape susidarė priverstinė pauzė, beveik galėčiau baigti ir šį rašinuką. Pažadėdamas, kad jo tęsinys, kaip ir pats žaidimas, bus nuolatos atnaujinamas.  Tačiau Vidos NAGURNAITĖS atsakymas, nors ir ne premjero, vis tiek reikalauja analizės. Nes žaidimas tuo ir klastingas, kad jame gali būti nematomų „povandeninių rifų“. Tad perkopijuoju šį 1,5 puslapio laiškelį ir paskaitykime jį…

Dabar įkeliu du “bazinius“ dokumentus [priedai Nr. 1, 2], kurių pagrindu ir atsirado šis straipsnis, o žemiau, žaliu šriftu mano analizė.

p. Deividui Matulioniui, Ministro Pirmininko Kancleriui deividas.matulionis@lrv.lt Romualdo Matelio, Gyv. Xxxxxxxx XX-XX Kaunas, XXXXX, reromaka@mail.ru 2012 m. balandžio 30 d. PAKLAUSIMAS             Šiandiena gavau LRV kanclerio pavaduotojo O.Romančiko pasirašytą raštą [ruoštą p. D.Strodomsko] Nr. M-831/33-243, kurio originalas išsiųstas į Žemės ūkio ministeriją. Juo Žemės ūkio ministerijos prašoma, kad išnagrinėtų mano „pareiškime keliamus klausimus“ [tai mano 2012 m. balandžio 22 d. Viešas pareiškimas – paklausimas Premjerui Andriui KUBILIUI,  [kopiją prisegu]. Šį pareiškimą aš buvau adresavęs A.Kubiliui su prierašu – asmeniškai, todėl noriu sužinoti ar ministras Pirmininkas jį skaitė asmeniškai ir ar jo nurodymu šis mano raštas persiųstas ŽŪM. Tuo pačiu, jei tai padaryta be Premjero nurodymo, norėčiau gauti informaciją kieno nurodymu ir kodėl priimtas toks sprendimas. Nes mano rašte keliami klausimai ne apie Žemės ūkio ministerijos veiklos klausimus, o LR Vyriausybės priimtus teisinius aktus. Šį paklausimą siunčiau gauto atsakymo autoriui, p. O.Romančikui, tačiau netrukus atskriejo automatinis pranešimas su tekstu „Esu atostogose. Darbo vietoje būsiu gegužės 10 dieną. O.Romančikas“ , todėl taupydamas laiką, peradresuoju savo paklausimą Jums, Gerb. D.Matulioni. Paklausimą Jums siunčiu elektroniniu paštu. Būsiu dėkingas, jei atsiųsite patvirtinimą apie jo gavimą. Neprieštarauju, kad ir atsakymas būtų siunčiamas tik elektroniniu paštu Pagarbiai, Romualdas Matelis                             _          _          _

~~~M~~~A~~~N~~~O~~~~~K~~~O~~~M~~~E~~~N~~~T~~~A~~~R~~~A~~~S~~

Pasilinksminimui pradėsiu nuo V.Nagurnaitės vadovaujamo skyriaus pavadinimo. „Piliečių ir atvirosios vyriausybės“ skyrius, na argi ne žavingai skamba? Tik susirašinėdamas, o reiškia sutikęs su primestu sveikatą alinančiu žaidimu, pilietis gali sužinoti, kad mūsų vyriausybė ATVIRA. Hmmm, kažin ką reiškia tas atvirumas? Gal, kad vyriausybė planuoja visus piliečius, bandančius apginti savo teisėtus interesus, ateityje atvirai pasiųsti po velnių? Nes tokių požymių matosi perskaičius kad ir vakarykštį Dano NAGELĖS straipsnį <Privatus turtas būtų atimamas viešiau> „Respublikoje“. Ir čia negaliu neprisiminti savo senėlesnio straipsniuko apie po raštais “mėtytu“, pakankamai cinišku užrašu “Tikime laisve”. Jame išreiškiau nusistebėjimą šia sąvoka, siuntinėjama piliečiams po raštais, kaip sudėtine atsakymo į paklausimus dalimi. Gerokai pasipiktinęs kėliau klausimą kokia gi laisve tiki Lietuvos valdžios institucijos? Ar tik ne laisve savivaliauti kaip tinkami? Tyla tada buvo, niekas niekaip tarsi ir nesureagavo, bet… vis tik sureagavo, nes netrukus pradėjau gauti raštus su kitokiu logotipu ir pakankamai mįslingu užrašu „Laisvės liepsna“. Tada pagalvojau, kad jau kažkieno laisvė ėmė liepsnoti. Aišku, gyvendamas Lietuvoje tikrai mačiau, kad valdininkų laisvė vis dar neliepsnoja. Bet žmonių, eilinių piliečių, po truputį – taip. Šiandiena, kaip matome, laiškai ateina jau ir be šio „svarbaus“ atributo. Gal susiprato, kad nereikia gyventojų erzinti? O gal nusprendė, kad tai žmonių laisvė jau suliepsnojo? Bet ne, jei taip vyriausybė mano, tai klysta. Jau vien Klonio gatvės įvykiai rodo, kad ne žmonių laisvė suliepsnojo, o valdžios dantys ėmė atšipinėti.

Na, paskaitykime toliau ponios Vidos atsakymą. Pirmoje 14 eilučių pastraipoje išsakyta viena mintis – Ministro pirmininko tarnyboje užregistruoti raštai turi teisę būti perduoti nagrinėti pavaldžioms institucijoms. Valio, gerbiamieji, nagrinėkite, aš neprieštarauju. Nagrinėkite kaip naujieną, kaip problemą ar dar kokiu aspektu. Aš gi pretenzijos dėl to nekėliau. Ir ant savo rašto nebuvau uždėjęs „grifo“ – VISIŠKAI SLAPTAI. Tačiau buvau užrašęs, kad savo raštą adresuoju “ASMENIŠKAI“ Premjerui. Tad ir kanclerio klausiu tik vieno dalyko – „noriu sužinoti ar ministras Pirmininkas jį skaitė asmeniškai ir ar jo nurodymu šis mano raštas persiųstas ŽŪM.“ Į antrą klausimo dalį tarsi ir atsakyta: ne premjeras nurodė, o pasinaudota sau susikurtu įstatymu [atrodo nesuklysiu manydamas, kad 2009 metais premjeru jau buvo A.Kubilius?]. O ar jis skaitė?

Antroje pastraipoje sužinome, kad ŽŪ ministerija paprašyta „<…> apie nagrinėjimo rezultatus informuoti (mane) bei Ministro pirmininko tarnybą. Gauta informacija <…> bus perduota ir Ministro pirmininko sekretoriatui“. Iš čia aiškėja, kad vyriausybėje funkcionuoja tarsi dvi, tarpusavyje mažai susijusios tarnybos – Ministro pirmininko tarnyba ir Ministro pirmininko sekretoriatas. Ką gi, pasitelkus logiką panašu, kad tarnyba veikia labiau savarankiškai, o sekretoriatas, matomai, kasdieniškai susijęs su premjeru. Puiku, reškia ŽŪM atsakymas [išvada] pasieks bent jau premjero duris. Tik ar prasivers jam? Nes iš tolo stebint galima pagalvoti, kad ten kokia nors sekretorė ir vėl gi pati nuspręs ar verta A.Kubiliui vargintis dėl kažkokio piliečio Matelio keliamo klausimo… O vis tik atsakymo aš lauksiu ne iš ŽŪ ministerijos, nes jos padalinys – NŽT man jau yra atsiuntęs menkavertį ir absurdišką atsakymą, o iš premjero. Nes noriu būti tikras, kad jis ASMENIŠKAI žino apie neteisybę, kurią daugelio per okupaciją nukentėjusių piliečių atžvilgiu, jo parašu įteisino LR Vyriausybė… Nes tai faktorius, kuris dabar moderniškai vadinamas reitingu. Ir jis laikytinas tiek paties premjero, tiek ir visos jo vadovaujamos Konservatorių partijos.

Trečioje pastraipoje matome švelnų kaltės dėl žmonių mulkinimo ir apiplėšimo suvertimą Žemės ūkio ministerijai. Gal būt, nežinau, tačiau mane pasiekusios žinios kitokios. Kažkodėl agentūra VBS mane informavo, kad tai Aplinkos ministerijos iniciatyva atliktas kompensuojamos žemės dydžio [liaudiškai sakant – netikėtai, daliai tautiečių – špygos atkišimas] sumažinimas nuo 20 iki 12 arų. Ir visai nedžiugina žinia, kad tai kolektyvinio darbo pasekmė. Nes kiekvienas mąstantis žmogus puikiai supranta, kad sveikatos apsaugos ministrui gali būti visai neįdomu ar kauniečiai gaus 20 ar 12 arų kančioje 20 metų lauktos žemės. Tad jis, kaip ir bet kuris kitas žmogus, šioje pozicijoje savęs paprasčiausiai gali neapsunkinti ir tik mechaniškai pakilnoti ranką kur yra kažkieno prašomas. Be to, esant tokiai tvarkai, kyla tam tikras įtarimas ar tikrai didi yra premjero pareigybė? Visame pasaulyje tai labai svarbi persona, nes ministras pirmininkas, tarsi tos šalies genijus, viską žino, kas vyksta jo valdžios plotuose. Pro garbų premjerą niekas nepraslysta nepastebėtas, jis taria galutinį žodį teisingai spendžiant visas socialines ir ekonomines bei panašias problemas. Kai kuriose valstybėse premjeras kur kas svarbesnis ir už prezidentą, nes tai žmogus asmenybė. Tikiuosi, netrukus sužinosime ką turime Lietuvoje…

O va paskutinioji, ketvirta pastraipa man kelia ir tam tikrą nusistebėjimą ir, gal, net pasipiktinimą. Ponia, o gal panelė V.Nagurnaitė, man maloniai paaiškina, kad aš galiu pasinaudoti Peticijų įstatymu ir parašyti peticiją, vardan to, kad vyriausybės „plika“ akimi matomi ir mano rašte jau detaliai išvardinti įstatymų ir Konstitucijos pažeidimai būtų pripažinti negaliojančiais. Atleiskite gerbiamoji Nagurnaite, bet ar Jūs suvokiate ką siūlote? Peticija geras dalykas, jei nori įteisinti kažkokį naują, visai ar daliai visuomenės svarbų teisinį aktą. Tačiau kam ji tada, kai aš jau viską išvardinau raštu premjerui? Tam , kad neįtinka rašto pavadinimas? Na jei jau taip, tai aš viešai pareiškiu, kad neprieštarauju, kad Jūs mano raštą Premjerui laikytumėte ne raštu o peticija. Regis visi puikiai suvokiame koks pasibaisėtinai niekingas ir valstybei beveik visada žalingas yra biurokratizmas. O jūs man siūlote rašyti peticiją… Ar tai ne biurokratizmas? Ar vyriausybėje dirba  robotai, kuriems reikia pateikti raštus tik pagal tam tikrus failus? O ar Jūs žinote koks sunkus darbas ruošti ir „stumti“ peticijas? Ar už tą milžinišką darbą man bus išmokėta premija ar atlyginimas? Tikriausiai po visų klaustukų sudėsite žodelius „NE“. Tada man belieka pridurti, kad aš, kaip ir visi LR piliečiai savo privalomų mokesčių tvarka, skiriu dalį lėšų vyriausybės išlaikymui. Vardan to, kad ji sklandžiai funkcionuotų ir tinkamai sureguliuotų mano ir visos tautos gyvenimą…

Be abejo, šis raštas tik mano minčių išraiškos grožinė forma. Vidai Nagurnaitei jau artimiausiu metu parašysiu oficialų raštą. Taip, kaip yra priimta civilizuotame pasaulyje. Tačiau skaitytojams biurokratiniai raštai tikrai vargu ar būtų įdomu, todėl pasistengiau išdėstyti situacijos absurdiškumą. Viliuosi, kad bent kažkam į užklydusiųjų į mano rašinukus, šis raštas atvėrė akis apie mūsų sistemos ydas. Tikiuosi, kad atsiras ir daugiau pasekėjų, kurie teisinėmis priemonėmis ir cenzūrine forma prabils apie kitus mūsų gyvenimo skaudulius. Nes kol kas visas gyvenimas sukasi tik peticijų lygmenyje. Pabaigai noriu padėkoti – Ačiū vyriausybei, kad man dar nesiūlo rengti referendumo.

R.Matelis: Laiškas, kurį V.02. išplatinau seimo nariams į asmenines dėžutes.

Žinau, kad toli gražu ne visiems, bet pagal gaunamus asmeninius laiškus į privatų susirašinėjimą, pastebėjau, kad daug kam įdomu ir, gal net svarbu, kokia eiga vystosi mano teisybės paieškos nuosavybės atstatymo klausimais.Svarbu gal dėl to, kad kažkas susitaikė su tokia neteisybe, o kai kas gal taip pat, kaip ir aš, kovoja už tikrąją kompensaciją arba paveldėtos nuosavybės atstatymą natūra.

Todėl įdedu laiško, kurį išsiunčiau kiekvienam seimo nariui į jų privačias elektronines pašto dėžutes, turinį.

=====================================================

Lietuvos Respublikos Seimo nariui,

Kiekvienam asmeniškai

Vardas.Pavarde@lrs.lt

2012 m. gegužės 02 d.

Romualdo MATELIO,

Xxxxxx g. XX-XX Kaune,

XXXXX, reromaka@mail.ru

VIEŠAS KREIPIMASIS-PRAŠYMAS

IMTIS  INICIATYVOS  TEISINGUMO  DEFORMACIJOMS  IŠTAISYTI

Gerbiamas Seimo nary. Kad kažkada teks rašyti kreipimąsi į Jus, Seimo narius, jaučiau jau senokai. Tačiau, kad galutinai suformuluoti tikslias mintis, tam prireikė nemažai laiko. Nes reikėjo Jums paruošti išsamų, gerai apgalvotą ir dokumentais pagrįstą esamos situacijos analizę. Situacijos, kuri šiandiena įsivyravo Lietuvoje, mūsų garbioje Tėvynėje, kuri daugelio valstybės, vyriausybės asmenyje vykdomų veiksnių, ima sparčiai prarasti tą pagarbą ne tik mūsų piliečių širdyse, bet ir užsienio valstybių akyse. Kitaip ir negali būti, kada neteisybė prasiveržia į patį gyvenimo viršų ir be skrupulų pradeda griauti bet kokius teisingumo likučius. Mes, tiek paprasti piliečiai, tiek, tuo labiau teisininkai, Seimo ir Vyriausybės nariai, ministerijų atsakingi darbuotojai ir šiaip valstybinių institucijų tarnautojai, pakankamai garsiai deklaruojame tezę, kad iš neteisybės negali atsirasti teisybė. Deklaruojame, tačiau praktikoje jau aiškiai matome visai priešingą vaizdą. Ir tai tęsiasi nebe pirmi metai. Prasidėjo tai dar gerokai anksčiau nei dirba Jūsų kadencijos Seimas ir mes, tie, kurie laukėme teisingo atstatymo į tarybų nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, o konkrečiai – žemę, kažkada vylėmės, kad va, naujasis Seimas gal įneš naujų vėjų ir išvėdins susikaupusį melo ir apgaulės tvaiką.

Panašu, kad klydome. Iki Jūsų kadencijos pabaigos liko jau labai nedaug laiko, o gerų poslinkių šioje srityje nėra. Priešingai, kai kurie Jūsų Vyriausybės atliekami veiksmai žemės grąžinimo arba atlyginimo už negalimą grąžinti žemę srityje, smarkiai pakrypo dar didesnio neteisingumo kryptimi. Ir nors šiam Seimui likęs vos pusmetis, tereikia tik politinės valios ir pilietiškumo jausmo ir padėtį galima kardinaliai atstatyti.

Aš labai apgailestauju, kad dabartinis Seimas nepadarė jokių teigiamų sprendimų viešojo intereso gynimo srityje. Tad po tam tikrų pasvarstymų, viešasis interesas ir toliau liko negintinas ne tik fizinių asmenų, bet net ir visuomeninių organizacijų. Ką tai reiškia? Ar tai demokratijos žavesio esminis akcentas? Manau, kad kiekvienas savyje Jūs suprantate, kad priešingai: situacija, kai net gausiai tautos daliai palikta tik nežymaus pabaksnojimo Seimui ar Vyriausybei galimybė, nėra demokratijos apraiška, o labiau primena mūsų visų smerkiamą autokratijos valdymo formą. Tad gal laikas tai pakeisti?

Vis tik, turiu liūdnai pasidžiaugti, man nėra atimta teisinė galimybė per savo asmeniškai patiriamą neteisingumo praktiką, viešai ir garsiai atskleisti Jums neteisybę ir negeroves, kurios smaugia ne tik mane, bet ir ženklią tautos ir piliečių dalį. Ir parodyti tas valstybės dviveidiškumo vietas, kurios matomos net jokio ekonominio ar politinio išsilavinimo neturintiems žmonėms. Nes to nematyti paprasčiausiai negalima. Arba galima tik visai tuo nesidomint. Noriu  tikėti, kad Jūs esate vienas iš tų Seimo narių, kurie nėra abejingi nei žmonių likimams, nei teisingumui, nei mūsų Valstybės prestižui pasaulio akivaizdoje. Todėl ir rašau šį kreipimąsi.

Taip jau lėmė mano likimas, kad mano velionė Mama, paveldėjo kai kurias žemes net trijose Lietuvos vietose: Kaune, Palangoje ir Plungėje. Vos Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, ji parašė prašymus atstatyti nuosavybę į visą turėtą nekilnojamąjį turtą. Prabėgo jau 21 metai ir ji, kaip ir mano velionis Tėvas nebesulaukė teisingumo savo Tėvynėje. Ne tik ji nesulaukė, tokių Lietuvoje jau labai nemažai. Teisė į žemę, mūsų Konstitucijoje įtvirtintą kaip neliečiamą nuosavybę, perėjo man ir mano giminėms [jų dalies tikrieji įstatyminiai ar testamentiniai perėmėjai taip pat jau mirę]. Kadangi, kaip minėjau, turiu teisę atstovauti tik savo privačius turtinius interesus, toliau kalbėsiu tik apie savo paveldėtą žemę. Prieš keletą dienų, labai panašaus turinio kaip žemiau, šiame rašte tekstas, laišką, išsiunčiau Premjerui A.Kubiliui. Jame jo prašiau asmeniškai įvertinti mano pateiktus faktus ir teiginius, nenukreipti mano rašto Žemės ūkio ministerijai, nes mano rašte atskleidžiami būtent Vyriausybės priimti neteisingi poįstatyminiai aktai, o ministerijos, būdamos tik Vyriausybės sudėtine dalimi, negali pakeiti tų dokumentų, kuriuos pasirašo Vyriausybės vadovas. Prašiau atrasti galimybę išimties tvarka priimti mane, nes, savaime suprantama, kad gyvu žodžiu nepalyginami lengviau išaiškinti visą neteisybę, kurią patiriu, tarpe daugelio kitų Lietuvos žmonių, nei ji pasimato skaitant raštą. Tuo labiau, kad jei ir tikėti premjero geranoriškumu, vis tik negalima atmesti galimybės, kad net ir jo aplinkoje gali atsirasti asmenų, kurie nėra  suinteresuoti tikru teisingumo, po TSRS nacionalizacijos atstatymu ir gali bandyti jam pateikinėti kitokią informaciją. Deja… Prieš dvi dienas sulaukiau Vyriausybės kanclerio pavaduotojo formalaus laiškelio, kuriuo esu informuojamas, kad mano raštas persiunčiamas Žemės ūkio ministerijai. Suprasčiau jei tai būtų pasikonsultavimo tikslu persiunčiama rašto kopija, tačiau yra, matomai, ne taip. Nes rezoliucinėje kanclerio pavaduotojo Olego Romančiko dalyje rašoma: „<…> prašyčiau išnagrinėti R.Matelio pareiškime keliamus klausimus ir apie nagrinėjimo rezultatus informuoti pareiškėją (kopija – Ministro Pirmininko tarnybai)“. Manau, kad ir Jums tai pasirodys suprantama – ministerija turi atsakyti man, o Vyriausybę tik informuoti. Na, luktelsim ir tikrovė netruks paaiškėti. Ko gero sulauksiu trafaretinio atsakymo, kad viskas atitinka galiojantiems Vyriausybės teisiniams aktams, nes tokį atsakymą jau esu gavęs iš Nacionalinės žemės tarnybos. Tačiau šiuo savo raštu ministrui Pirmininkui, aš kreipiausi ne dėl Nacionalinės žemės tarnybos vykdomų veiksmų neatitikimo LRV nutarimams, o kreipiausi į Vyriausybę, informuodamas, kad JOS PRIIMTI DOKUMENTAI NEATITINKA VISUOTINAI SUPRANTAMOMS TEISINGUMO SAMPRATOMS ir prašydamas juos pakeisti.

Dabar pereisiu prie konkrečios nuosavybės mano bylose, atstatymo. Tiesa, visko nevardinsiu. Čia galėčiau aprašyti ilgą mano bylinėjimosi vienoje nežymioje nuosavybės atstatymo dalyje dėl Palangos Savivaldybės administracijos piktnaudžiavimo nuosavybės atstatyme laisvoje, neužstatytoje žemės dalyje, tačiau visuotinai žinoma, kad Seimas nekontroliuoja teismų veiklos, todėl šią ilgo procesų vilkinimo dalį ateityje pateiksiu teismų tarybos verdiktui.

Siekdamas kaip įmanoma kompaktiškiau išdėstyti Jums visą neteisingumą, patiriamą iš valstybės, pateiksiu tik du klausimus ir juos išdėstysiu dviemis atskiromis dalimis.

I dalis. Apie lygiaverčių sklypų suteikimą Kauno mieste

Visą vilties į būsimą teisingą nuosavybės atstatymą laikotarpį Kauno miestui galiojo žemiau esanti nuostata:

„Kauno mieste naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai, dydis“

Vietovės pavadinimas

Naujų žemės sklypų miestuose dydžiai, hektarais
Numatoma perduoti individualiai statybai	Numatoma perduoti sodams, daržams ir kitoms panašioms reikmėms
Kaunas:
centrinėje miesto dalyje	0,04	Nenumatyta
teritorijose su išplėtota infrastruktūra	Nuo 0,04 ir ne didesnį kaip 0,06	Nenumatyta
teritorijose su neišplėtota infrastruktūra	Nuo 0,06 ir ne didesnį kaip 0,12	Nenumatyta
kitose teritorijose	Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2	Nenumatyta

Šie duomenys yra datuojami nuo 2000-10-09 ir yra paimti iš LR Seimo tinklapio, kur nurodoma, kad tokia nutarimo redakcija nustojo galioti tik 2007-06-06. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=111166&p_query=&p_tr2=2  Tačiau iš tikro nenustojo, nes  jau kitame – http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=298806&p_query=&p_tr2=2 puslapyje rašoma, jog Kaune tokios pačios normos išliko ir toliau, iki 2010-04-08.

Kas aktualaus šiose lentelėse? Ogi tai, kad kauniečiams, o tame tarpe ir man, mano velionės Mamos asmenyje, buvo pažadėta skirti naujus sklypus „kitose teritorijose“ iki 20 arų ploto dydžio. Ir štai nuo 2010-04-08 d. ši eilutė paslaptingai dingo. Gal būt todėl, kad jau reikalingi asmenys suspėjo pasinaudoti ir atsiimti kompensacinį sklypą, o likusiesiems juos suteikti nebūtina? Ko gero… tačiau aš įsitikinęs, kad taip Vyriausybė pažeidė vieną pagrindinių konstitucinių principų – būti visiems vienodai teisinga. tuo labiau, kad ir piniginės kompensacijos nesuteikiamos, o piliečiams skiriamos sumos tėra kompensacijos imitacija. ir  Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą pažeidė.

Kad man buvo numatyta skirti žemės pagal šį punktą, liudija ir daugybiniai Žemės ūkio ministerijos, NŽT ir Kauno žemėtvarkos raštai ir tas faktas, kad man buvo pateiktas vienas siūlymas pasirinkti žemės sklypą, tačiau jie buvo nesuvokiamai beverčiai, todėl aš pasinaudojau teisine galimybe laukti sekančio, o jei reikės ir dar sekančio siūlymo. Nes mano turėta žemė yra viena brangiausių Kaune ir Lietuvoje. O tokią galimybę man suteikė galiojantis įstatymas.

Kodėl tvirtinu, kad veiksmai, kuriuos atliko Vyriausybė, netikėtai išimdama įrašą apie Kaune „kitose teritorijose“ skirtiną sklypą iki 20 arų, yra neteisingi ir neteisėti?

Visų pirma todėl, kad Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymo[1997 m. liepos 1  d. Nr. VIII-359] 5 straipsnio 3 punktas nurodo, kad: „Piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste  tvirtina Vyriausybė miesto, rajono   savivaldybės siūlymu. Minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą). Maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha <…>, Kaune, <…>“.

Mano paryškintos dvi vietos: pirma – Vyriausybė dydį TVIRTINA. Tas patvirtinimas jau įvykęs seniai, jo niekas neginčijo. Gi pastarieji [2010 m.] Jūsų vadovaujamos vyriausybės veiksmai teisiškai reiškė ne tvirtinimą, o PAKEITIMĄ. O to daryti, kaip matome, įstatymas galimybės nenumatė, todėl laikytina, kad Vyriausybė priėmė sprendimą, nenumatytą Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme.

Ir antra… Net jei praleisti pro pirštus sąvokų „Tvirtinti“ ir „Keisti“ neadekvačias prasmes, čia pat nurodyta, kad toks veiksmas gali būti atliktas tik savivaldybės siūlymu. Norėdamas sužinoti ar Kauno m. savivaldybė iš tikrųjų pateikė Vyriausybei nesąžiningą ir neteisingą, eilėje sklypo laukiančių piliečių atžvilgiu siūlymą sumažinti sklypų dydį, aš oficialiu raštu kreipiausi į dabartinį [ir praeitos kadencijos] Kauno miesto merą Andrių Kupčinską [kopiją pateiksiu esant pirmam Jūsų prašymui], klausdamas kada, kieno iniciatyva ir kodėl pateiktas toks diskriminacinis siūlymas vyriausybei ir kas pavardžiui balsavo už tokio dokumento priėmimą. Ir netrukus sulaukiau atsakymo, kad Kauno savivaldybė niekada nesikreipė į LRV dėl sklypų Kaune sumažinimo! [kopiją pateiksiu esant pirmam Jūsų prašymui].

Iš to seka išvada, kad LR vyriausybė žemės plotų dydžius sumažino savo iniciatyva, be savivaldos institucijos ir siūlymo, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą. Esu įsitikinęs, kad tai pripažindama, Vyriausybė turi nedelsiant atitaisyti šią klaidą. Viliuosi, kad Jūsų sąžinė, o ir galimai artėjantys rinkimai, kas paprastai būna tam gera paskata, neleis Jums nueiti seniai pamėgtu keliu, t.y. laukti Teismų išaiškinimo šiais klausimais, nes situacija aiški ir be teismo įsikišimo.

Šiuo klausimu tarsi jau ir išsakiau viską, tačiau negaliu neišsakyti kelių sakinių apie moralines tokio veiksmo pasėkmes. Po to, kai iš LRV nutarimo teksto netikėtai dingo „kitų teritorijų“ žemė ir Nacionalinė žemės tarnyba išplatino raštus tiems, kam tokiu būdu paprasčiausiai dingo galimybė gauti taip ilgai lauktą sklypą, aš dar kartą peržvelgiau kauniečių, jau dvidešimt ir daugiau metų eilėje laukiančių teisingumo atstatymo, sąrašą. Jis sutrumpėjo apie 500 žmonių. Ką tai reiškia, Premjere? Ogi tai, kad šis normų pakeitimas sulaužė didelio skaičiaus žmonių likimus. Taip, likimus, aš neapsirinku tai teigdamas, nes netekus tikėjimo savo valstybe, žmogus nebetenka ir tikėjimo šviesia savo ateitimi. Jis nebetenka tikėjimo, kad korupcija, o šiuo atveju jos atmaina – kyšininkavimas [ką kiekvienas galėjo padaryti anksčiau ir likti be problemų], yra blogis. Jis paprasčiausiai gal net pasijunta nebeturintis Tėvynės. Ir ar gali būti kitaip, kai teisingumo atstatymo laukėme >20 metų, žinome, kad daugeliui Lietuvos gyventojų, tokiomis pačiomis aplinkybėmis buvo suteikti „kompensaciniai“ sklypai, o likusiems nebeduodama nieko?

II dalis. Apie TEISINGĄ ATLYGINIMĄ už žemę, kai jos grąžinti natūra nebeįmanoma

Įkainiai, kuriuos atlyginant pinigais [arba vertybiniais popieriais, kurių, kaip teigia Turto fondas, atsakydamas į mano paklausimą, nebėra] už nebeįmanomą grąžinti žemę yra nustačiusi Vyriausybė, yra akivaizdi APGAULĖ! Lietuvos piliečių apgaulė. Kad nebūtų galimybės mane suprasti neteisingai, išdėstau viską pakankamai detaliai… pasiremdamas konkrečiu pavyzdžiu – mano paveldėtos žemės Palangos mieste pavyzdžiu ir straipsniu iš „Lietuvos ryto“ laikraščio. Jų galėčiau pateikti ir daugiau.

Palangos miesto centrinėje dalyje mano giminės paveldimos žemės plotas yra 3,78 ha. Šiuo metu iš šio ploto, man asmeniškai tenkanti dalis sudaro 1,0503 ha. LR Seimui papildžius Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą, piliečiams, laukiantiems nuosavybės atstatymo, atsirado galimybė pakeisti savo valią ir iki 2012 metų birželio pirmos dienos už negrąžintą ir neatlygintą žemę prašyti piniginės kompensacijos. Aš kreipiausi į NŽT Palangos miesto Žemėtvarkos skyrių, su paklausimu, kiek pinigų man būtų išmokėta. Atsakyme man nurodoma, kad už 1,0503 ha. žemės plotą valstybė man išmokėtų 5792 lt. [kopiją pateiksiu esant pirmam Jūsų prašymui]. Didesnio aiškumo dėlei paaiškinu, kad suma siūloma už >1 ha, rinkoje atitinka apytikriai 0,5 aro kainą, įvertinant žemę būtent toje vietoje, kur yra mano paveldima žemė.

Vis tik rinkos kaina yra labai nevienprasmiškas ir gana ginčytinas klausimas. Todėl įrodymą, kad vyriausybė stengiasi apgauti savo piliečius, pateiksiu kiek kitokiu pavyzdžiu … Mano paveldėtoje žemėje šiandiena įsikūrė „Pušyno“ poilsio namai. Patys poilsio namai [pastatas] užima labai nežymų plotą, o visa kita – realiai nenaudojamas milžiniškas kiemas su prūdeliu ir želdiniais.

Norėdamas sužinoti kokia mano paveldimos žemės vertė, jai tapus „Pušyno“ žeme, paimu Registrų Centro išduotą pažymą, kurioje nurodomi visi „Pušyno“ parametrai [kopiją pateiksiu esant pirmam Jūsų prašymui]:

Adresas	Palanga, Žvejų g. 1
Pagrindinė tikslinė paskirtis	Kita
Žemės sklypo plotas	2,7212 ha.
Užstatyta teritorija	0,2203 ha.
Indeksuota žemės sklypo vertė	1 780 318 Lt.
Nuosavybės teisė	Lietuvos Respublika, a/k 11110****
Sudaryta panaudos sutartis:	LR VRM Poilsio ir reabilitacijos centras

„Pušynas“, a.k. 18871****Įrašas galioja:Nuo 2006-08-29

Taigi, pačios valstybės nustatyta indeksuota žemės vertė [o ji keletą kartų žemesnė už vidutinę realią rinkos vertę] yra 1 mln. 780 318 lt. už 2,7212 ha.

arba 654 240 Lt. už 1 ha. Tuo tarpu man siūloma už 1 ha. atsiimti 5514 lt.

Reiškia Valstybė pasisavintų 654 240 – 5514 = 648 726 lt. man priklausančios vertės!

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis teigia: http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm “Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Kad man atsiųstame atsakyme nėra nieko panašaus į Teisingumą, neabejotų nei vaikas. Situacija NEsuvokiama, todėl pabandžiau išsiaiškinti ar Teisingo atlyginimo sąvoka įtvirtinta tik Konstitucijoje ar ir įstatyme… Tame pačiame Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme, Bendrosiose nuostatose yra parašyta: „Lietuvos Respublikos Seimas, <…> pabrėždamas, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš  okupaciją  įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą; <…> pabrėždamas,   kad   tęstinių   nuosavybės   teisių   atkūrimas  grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos  įstatymo  “Dėl  piliečių  nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį  turtą  atstatymo  tvarkos  ir  sąlygų“ nuostata –  Lietuvos  Respublikos  piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o  jei  šios  galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama;“ http://www.zum.lt/min/index.cfm?fuseaction=displayHTML&attributes.file=File_828.cfm&langparam=LT

Ko, Gerb. Seimo nary,  aš tikiuosi iš Jūsų, kaip LR Seimo nario? Visų pirma, kad Jūsų įgyta patirtis leis Jums surasti teisinius svertus, kuriais remiantis galėsite padaryti poveikį Vyriausybei, ir ji, savitarpio sutarimu pripažins klaidą, bei atitaisys savo 1998 m. liepos 23 d.  N u t a r i m o   Nr. 920, 2010-04-09 d.  pakeitimą [naują redakciją], po kurio priėmimo išnyko Kaune [o gal ir kitur?] maksimalus neatlygintinai suteikiamos žemės ploto dydis iki 20 arų. Manau, kad toks pakeitimas galimai sąlygojo ir taip be galo aukštą korupcijos lygį Lietuvoje. Ir tuo pačiu negalima nepakeisti Vyriausybės atlyginimo piliečiams už valstybės priverstinai išperkamą žemę metodikos, ko pasekmėje žmonėms išmokamos [siūlomos] kompensacijos, niekaip neatitinka visuotinai elementariai suprantamos TEISINGUMO sąvokos.

Su pagarba –

Romualdas Matelis,

Kaunas, 2012 m. gegužės 2 d.

R.Matelis: Teko teikti dar vieną paklausimą LRV. Šį kartą kancleriui D.Matulioniui

Teisūs buvo komentatoriai, kurie perskaitę mano Atvirą pareiškimą premjerui A.Kubiliui [spausti ČIA], rašė, kad vargu ar sulauksiu jo atsakymo. Ima aiškėti, kad šio mano rašto kelionė kartojasi. Kai prieš metus laiko rašiau ministrui pirmininkui kitą atvirą laišką, jis taip pat buvo persiųstas į ŽŪM, o iš ten nukeliavo į Nacionalinę žemės tarnybą… Tai galite pamatyti čia

Tačiau aš nesuprantu tokio vadovavimo valstybei stiliaus, todėl šiandiena pat, vos gavęs kanclerio pavaduotojo O.Romančiko laišką, išsiunčiau jam paklausimą ar pats premjeras jį įpareigojo persiųsti mano raštą į ŽŪM. Deja, išsiuntus laišką su grifu patvirtinti gavimą, netrukus atskriejo žinutė, kad iki gegužės 10 d. šis pareigūnas atostogauja. teko persiųsti raštą dar kartą, šį – tiesiai kancleriui D.Matulioniui. Jūsų įdomumui šis trumpas susirašymas…

p. Deividui Matulioniui,

Ministro Pirmininko

Kancleriui

deividas.matulionis@lrv.lt

 

Romualdo Matelio,

Gyv. Xxxxxxxx XX-XX

Kaunas, XXXXX,

reromaka@mail.ru

2012 m. balandžio 30 d.

PAKLAUSIMAS

            Šiandiena gavau LRV kanclerio pavaduotojo O.Romančiko pasirašytą raštą [ruoštą p. D.Strodomsko] Nr. M-831/33-243, kurio originalas išsiųstas į Žemės ūkio ministeriją. Juo Žemės ūkio ministerijos prašoma, kad išnagrinėtų mano „pareiškime keliamus klausimus“ [tai mano 2012 m. balandžio 22 d. Viešas pareiškimas – paklausimas Premjerui Andriui KUBILIUI, kopiją prisegu].

Šį pareiškimą aš buvau adresavęs A.Kubiliui su prierašu – asmeniškai, todėl noriu sužinoti ar ministras Pirmininkas jį skaitė asmeniškai ir ar jo nurodymu šis mano raštas persiųstas ŽŪM.

Tuo pačiu, jei tai padaryta be Premjero nurodymo, norėčiau gauti informaciją kieno nurodymu ir kodėl priimtas toks sprendimas. Nes mano rašte keliami klausimai ne apie Žemės ūkio ministerijos veiklos klausimus, o LR Vyriausybės priimtus teisinius aktus.

Šį paklausimą siunčiau gauto atsakymo autoriui, p. O.Romančikui, tačiau netrukus atskriejo automatinis pranešimas su tekstu „Esu atostogose. Darbo vietoje būsiu gegužės 10 dieną. O.Romančikas“ , todėl taupydamas laiką, peradresuoju savo paklausimą Jums, Gerb. D.Matulioni.

Paklausimą Jums siunčiu elektroniniu paštu. Būsiu dėkingas, jei atsiųsite patvirtinimą apie jo gavimą. Neprieštarauju, kad ir atsakymas būtų siunčiamas tik elektroniniu paštu

Pagarbiai,

Romualdas Matelis                             _          _          _