Archive for the ‘VIEŠAS LAIŠKAS’ Category

Tuk tuk tuk. Galima užeiti? Pakalbėti apie nuosavybės atstatymą

„Belsk ir bus atidaryta“ – sako sena liaudies išmintis. Ir aš, kaip itin retai abejojantis liaudies posakių tikrumu, prieš keletą dienų pasibeldžiau. Į „Kauno dienos“ redakcijos duris. Tiesa, į virtualias duris. Ir čia noriu būti tikslus, todėl skaitytojui paaiškinsiu – virtualumu aš laikau ne tik internetą, kas pas mus šiaip ar taip dar gana nauja technologija, bet ir pokalbius telefonu. Taigi, paskambinau į redakciją, kur atsiliepė kažkuri atsakinga darbuotoja ir trumpai išdėsčiau savo klausimą: Nuosavybės atstatymas į tarybų valdžios nacionalizuotas piliečių žemes ne tik, kad negerėja, bet kuo toliau, tuo labiau degraduoja. Tarpe daugiau nei tūkstančio kauniečių, kurie vis dar kantriai [o gal tik naiviai?] tikisi sulaukti tikro teisingumo, esu ir aš, Romualdas Matelis. Gal gi dar redakcijai tai nėra iki „gyvo kaulo“ atsibodusi tema? Nes nors visa tai jau rašyta, aprašyta ir perrašyta dešimtis kartų, problema išlikusi, todėl jos nurašyti dar gi negalima… Ir man tos durys buvo atidarytos: „Prašome užeiti, pasukus numerį NNNNNNNNN“. O už šių durų virtualiai išvydau reporterį Tadą ŠIRVINSKĄ, apie kurį visada liksiu tik geros nuomonės. Žmogus nepatingėjo išklausyti ne tik mano nuosavybės Neatstatymo problemą ir ją aprašyti, bet ir paprašė aprodyti nuosavybės atstatymui siūlomus „sklypus“, o vėliau mano išsakytas faktus patikrino ir Nacionalinės žemės tarnybos Kauno skyriaus ir Kauno savivaldybės kabinetuose. Po ko šiandiena, 2013 metų birželio 7 dieną, popieriniame laikraščio variante skaitytojai išvydo straipsnį „Už protėvių žemę Kaune bruka beverčius sklypus“.

 Tokios neįprastos įžangos priežastis, šį rytą sulaukti net 8 skambučiai iš įvairių bičiulių ir pažįstamų. Beveik visi skambinusieji pakankamai neblogai žino mano ir daugelio kitų skriaudžiamų Lietuvos žmonių problemas. Tačiau vos ne be išimties visus mano pašnekovus domino kas kita: kaip gi čia atsitiko, kad laikraščio redakcija susirado būtent tave? Tad tenka atsakyti – ne, tiesa yra kita. Manęs nesusirado, nes ne aš vienas, o ir gal ne pats ryškiausias esu tarpe tų, kurie dangstantis įstatymais, vyriausybės paplėkusiais nutarimais ir netgi teismų ne visada įgaliais sprendimais yra brutaliai mulkinami, kvailinami ir niekinami. Pagalbos į redakciją kreipiausi pats ir labai džiaugiuosi, kad ji buvo suteikta. Tiesa, kiek tokia pagalbos forma kaip straipsnis viename iš skaitomiausių laikraščių, svarbi tiems, kurie valdo teisingumo svertus, parodys ateitis. Jau seniai nebebūdamas jaunatviškai naiviu, aš ne kartą pastebėjau, kad per du su viršum dešimtmečius, eilės valdininkų oda surambėjo taip smarkiai, kad jiems galėtų pavydėti net pitonai ar krokodilai, todėl reporterio plunksna dažnai jiems net juoko nebesukeliantis ginklas. Tačiau ten, aukštai aukštai, kartais matau ir tokių, kurie ne tik patys kažkodėl vis dar tiki, kad mes gyvename teisinėje valstybėje, bet šį savo tikėjimą neretai bando įpiršti ir visiems kitiems. Ir kaip nebūtų keista, tie kiti aplink juos, kartais ima ir reaguoja į idealistų pastabas. Todėl ir straipsnis šiandieninėje „Kauno dienoje“, toli gražu nėra toks jau nurašytas kovos už teisingumą atributas.

Bet gal pradėsiu nuo pradžių. Nes nesu tikras, kad mano straipsnelius skaito vis tie patys žmonės. Gal gi kai kas visas žemės NEgražinimo istorijas girdi pirmą kartą. O gal gi šis rašinys bus naudingas ateities istorikams, kurie panorės kuo tiksliau aprašyti šiandieninę, melo ir neteisybės liūne įklimpusią lietuvą. Taigi truputis konspektuotos istorijos.

DENACIONALIZACIJOS  PRADŽIA,  KURIĄ ALEGORIŠKAI GALIMA JAU VADINTI   PRIEŠISTORIJA

Vos ne iš karto, kai buvo paskelbtas Nepriklausomybės atkūrimo aktas, per televiziją ir kitur spaudoje buvo pradėta skelbti, kad jau galima savivaldybėms [o gal tada dar Vykdomiesiems komitetams(?)] paduoti raštiškus pageidavimus, jei tokie yra, atstatyti nuosavybę į okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę. Mano Tėvai [šiandiena abu jau Anapilyje, taip ir nesulaukę išsvajotojo teisingumo], o su jais ir aš, nuskubėjome į Kauno savivaldybę su namuose ranka parašytais pareiškimais. Tačiau ten mums paaiškinta, kad jau yra sukurti vieningos formos blankai, todėl mes turime ne pateikti atsineštus, o užpildyti jų nustatytos formos lapą, tada dar negirdėto pavadinimo dokumentą – PRAŠYMĄ atstatyti nuosavybės teises į Kauno mieste iki nacionalizacijos turėtą žemę [TSRS laikais įprasta dokumento, teikiamo valdininkams forma vadinosi Pareiškimas]. Tarsi viskas ir suprantama, blankas kur kas geriau, nes jei kiekvienas imtų neštis savo kūrybos pareiškimus, suprantama, valdininkams būtų be galo sunku juos iššifruoti: žmonės gi ne visi vienodai gabūs surašyti konkrečius savo pageidavimus. Tiesa, jau tada keistoka pasirodė, kad išduota tik po vieną blankutę, nes iki tol [kaip ir šiandiena] buvome įpratę, kad teikiami dokumentai surašomi du, vienodi, iš kurių vienas egzempliorius lieka pateikėjui. Tačiau tada visi buvome idealistai, gyvenome Nepriklausomybės euforija, o mums paaiškinta, kad valstybė kol kas labai neturtinga, neturi popieriaus, o ir kopijavimo technikos pajėgumai labai riboti…  Tai buvo 1991 metų vasaros pradžia. Berods birželio pirmosios dienos!

Tų pačių metų pabaigoje mūsų, kaip ir daugelio, šeima, sulaukėme pakvietimo atvykti į Savivaldybę pakartotinai. Čia mums paaiškinta, kad senieji blankai buvo ne visai tinkami, be to tada dar nebuvo išleistas Nuosavybės atstatymo įstatymas, o dabar, jam jau esant, reikia perrašyti prašymus į naujus lapus. Gerai pamenu, kad jau tada man kilo įtarimas, kad taip gali būti sudrumstas eiliškumas, tačiau į tokią abejonę iškalusius „sklandaus“ atsakymo, kad jokių nukrypimų būti negali, nes mes jau esame suregistruoti į knygas, o naujas blankas yra tik formalumas ir, kad nuosavybės atstatymas vyks žaibiškai, nes jokių problemų jam įvykdyti nėra – „žemės sovietai neišsivežė, ji, kaip akivaizdu liko po mūsų kojomis“, į ginčus nesivėlėme ir paklusome prašymui perrašyti blankutes. Šiandiena, deja, puikiai suprantu, kad TAI BUVO DIDELĖ KLAIDA. Nes nuosavybės teisė daugeliui neatstatyta iki šiol, o ir daugeliui tų, kam laikoma atstatyta, padaryta grubiai pažeidžiant bet kokias teisingumo ir padorumo normas. O pažeidimams paslėpti kaip tik ir pasinaudota naujųjų blankų pildymu, kas valdininkams piktavaliams leido nekontroliuojamai manipuliuoti eiliškumu, švelniai tariant, žemes skiriant pagal pretendento akių ar plaukų spalvą, baso tembrą ir kitas, tik eiles sustatinėjusiems asmenims žinomas savybes. Mes gi, – tie, kurie anksčiau visų įtikėjome į tautos ne tik kaip nuosavybę atstatančios visuomenės padorumo sugrįžimą, bet ir teisingumo šviesą, likome paprasčiausiais mulkiais. Asmeniškai man tai, tiesa – nesėkmingai, prieš porą metų bandė įrodyti iš pažiūros garbi valdininkė, iš Vilniaus Nacionalinės žemės tarnybos atvykusi  Žemės reformos skyriau vedėjo pavaduotoja Irena BUJAVIČIENĖ. Kauno skyriaus patalpose, dalyvaujant tuometiniams skyriaus viršininkui, mįslingai iš gyvenimo pasitraukusiam P.SABECKIUI, ne mažiau paslaptingai prieš keletą savaičių iš darbo išėjusiai ilgametei žemėtvarkininkei N.BUZIENEI ir Žemės savininkų sąjungos tuometinei pirmininkei A.VENCKIENEI, ponia Irena BUJAVIČIENĖ įžūliai man į akis melavo, kad mano tėvų prašymas ne tik, kad paduotas 1991 metų lapkričio mėnesį [o iš tikro – tų metų birželį], bet anksčiau ir negalėjo būti paduotas, nes niekas Lietuvoje dar nežinojo, kad bus galima susigrąžinti nacionalizuotą žemę, o ir įstatymo šiuo klausimu tada dar nebuvo. Matyt ponia I.Bujavičienė niekaip negalėjo numatyti tokios nestandartinės aplinkybės, kad kartu su savo velioniais Tėvais aš pats asmeniškai buvau atvykęs ir padėjau jiems tvarkytis dokumentus. Nes ir iš tikro, tuomet mano bendraamžiai mažai susivokė žemės susigrąžinimo svarbos klausimais, o daugelis jų į tai žiūrėjo atvirai skeptiškai. Bet laikas jau pakeitė ir jų tuometinę mąstyseną, todėl kai kurie net praradusieji galimybę atgauti nacionalizuotas žemes, šiandiena su liūdesiu prisimena tada padarytas klaidas…

Kai vėliau, elektroniniu paštu šiai poniai išsiunčiau Klaipėdos apskrities viršininko raštą, liudijantį, kad mano tėvai prašymą atstatyti nuosavybę į Palangoje buvusią žemę pateikė 1991 metų birželio viduryje, ji paprasčiausiai į tai nieko nebeatsakė. Ignoravo šį dokumentą tarsi jo negavusi. Ką gi, labai suprantama, tolimesnė diskusija perspektyvoje galėjo išvirsti į didelį skandalą, todėl pasirinkta ignoravimo taktika jai, matyt, pasirodė geriausia gynybos forma…

Praleisdamas daugybę susirašinėjimų ir susitikimų su Žemės ūkio ministerijos Nacionalinės žemės tarnybos, apskričių valdytojų [viršininkų] administracijų ir savivaldybių administracijų darbuotojais, vykusių per prabėgusius kelis dešimtmečius, peršoksiu prie pastarųjų metų. Prie 2009 metų pabaigos, kai sulaukiau rašto iš Kauno žemėtvarkininkų, kuriame buvo siūloma per, berods porą savaičių, pasirinkti kompensuojamąjį sklypą Kauno mieste. Tiesa, nenurodyta kaip tai padaryti, todėl tik pasiskambinus man paaiškinta, kad viską išsirankioti reikia internete. Tokiais momentais, aš, nors ir pakankamai neblogai gebėdamas naudotis internetu, save mintimis pastatau į pirminio savininko vietą, įsivaizduoju, kad esu tas senukas, iš kurio kažkada, prieš 50 metų buvo atimta žemė, įsijaučiu, kad esu žmogus jau nebegalintis įsisavinti interneto mandrybių. Ką daryti? Ar gali taip „moderniškai“ elgiamasi su šiais žmonėmis? Kaip tokiam žmogui rinktis jam siūlomą kompensaciją? Ir atsakymą randu tik vieną – realiai niekaip. Beliktų tik besąlygiškai ieškoti ir tikėti geranoriškumu kokio nors jaunuolio, galimai studento, kuris sutiktų ekrane gilintis į siūlomas žemes ir nuoširdžiai analizuoti siūlomo sklypo visas charakteristikas. Bet taip pat realiai tikra, kad tokių žmonių nelabai ir pavyktų surasti. Ne todėl, kad jaunimas nenorėtų padėti senam žmogui, bet jau vien todėl, kad šiuolaikinis jaunas žmogus retai kada ir geba teisingai vertinti tokius faktorius, kurie gali atsirasti tik su metais, su patirtimi ir tik savo akimis matant siūlomą žemę.

Vis tik, griežtai pareikalavus, N.Buzienė man atspausdina siūlomų žemių planus ant popieriaus ir pasiėmęs juos pradedu savo keistas ekskursijas aplink Kauną. Taip, neapsirikau, ne po Kauną, o aplink Kauną. Man, kaip pretendentui į nuosavybės atstatymą, visiškai nusispjaut, kad prieš keletą metų aplink Kauną buvusios dykvietės, kuriose šiandiena „suprojektuoti“ kompensaciniai sklypai, teoriškai inkorporuotos į Kauno miesto ribas. Realiai tai kaimo žemė dar negyvenamos pievos ir jos sudominti gali nebent kokius nors nemirtinguosius MakLaudus arba tuos, kuriems dar bene keturi ar nors trys dešimtmečiai nusimato kaip šviesaus rytojaus laiko etapas, per kurį šios stepės taps žydinčiais sodais. Man gi jau artėja 60-metis, o įvertindamas tai, kad mano nusavintos žemės yra beveik miesto centre – brangios ir patogios, aš noriu gauti deramą žemės sklypą, nes tik taip gali būti užtikrintas Konstitucijoje, Nuosavybės atstatymo įstatyme ir bet kokioje tarptautinėje teisėje įtvirtintas Teisingumas…

Bet mygtukas START paspaustas ir aš išsiruošiu į kelionę aplink Kauną…

[BUS DAUGIAU]

Straipsnis "Kauno dienoje"

Straipsnis “Kauno dienoje“

Už protėvių žemę beverčiai sklypai 2 K.D. 2013 06 07

Sekančią dieną straipsnis pasirodė ir internetinėje erdvėje:
Reklama

R.Matelis: Nepriimti gamtos dovanų – nedovanotina klaida. Apie skalūnines dujas

Gaz balionas220p

Kartais atsiranda tokių kvailų diskusijų, į kurias labai nesinorėtų įsijungti. Nes jos paprasčiausiai alina. Jaučiasi, kad tavo oponentas ne diskutuoja, o dirba. Ir dirba už solidų atlygį, tad, kai pagalvoji, o kam gi tau kištis į tokias, atseit, diskusijas? Deja, bet tokios temos, dažnai būna labai rizikingos. Rizikingos visai mūsų tautai arba Lietuvai apskritai. Jose, be jokios abejonės, kaip ir šaltojo karo laikais, susigrumia Rytai ir Vakarai, o mes, tie, kurie bandome vadovautis tik savo sąžine, norim to ar nenorime, tampame eilinėmis pieškomis šioje be galo didelėje šachmatų lentoje.

Ne, jokiu būdu nenoriu, o ir negaliu apkaltinti parsidavimu už pinigus visų tų, kurie pakankamai aktyviai pasisako prieš skalūninių dujų išgavimą Lietuvoje. Tikriausiai 4/5 iš jų, nuoširdžiai patiklūs žmonės, todėl jau žengia paskui tuos slaptuosius profesionalus, kurių užduotis Lietuvą ir ateityje palikti paprasčiausia bomže gausiame pasaulio valstybių sąraše.

Būdamas tikrai visa širdimi atsidavęs savo tautai, jos istorinės šlovės puslapiams ir viltims į šviesią ateitį, aš visada gyvenime viską stebiu tarsi bešališkai, tarsi nepriklausyčiau niekam, o visa kas vyksta aplink mane, matyčiau per televizijos ekraną. Taip kur kas lengviau rasti tiesą, o tada jau ir susiformuoti savo nuomonę. Tokiu metodu stebiu mane supantį pasaulį jau didžiąją savo gyvenimo dalį, todėl savo liūdesiui, esu jau seniai priėjęs išvados, kad dauguma mane supančių žmonių paprasčiausiai nenori mąstyti ir visada mieliau renkasi svetimą, eksportuotą nuomonę, kurios priėmimą kaip savą sąlygoja paprasčiausiai primityvūs kriterijai: va tas ar anas labai turtingas, reiškia už mane žymiai protingesnis, reiškia jo tai jau neapgausi, o jo nuomonė yra teisingiausia.

Dujos yra giliau už vandenį

Bet ne apie motyvus sėdau rašyti šį kartą. Ir ne mane supančius žmones aptarinėti. Manau, kad ilgiau tylėti nebegaliu, nes absurdo nuostatos, kurios jau “įsodintos“ daugeliui tautiečių mūsų galimai turimų skalūninių dujų klausimu, tampa pavojingomis visiems mums. Patikėk, mielas skaitytojau, vandenį, kaip ir tu, geriu ir aš. Ir geriu jį tokį pat švarų, nors niekada nepirkau jokių vandens filtrų ir nesiruošiu to daryti ateityje. Tegul filtrai lieka lengvatikiams ir tiems, kurie iš to užsidirba didelius pinigus. O man rūpi tie, kurie arba jau tapo benamiais, arba artimoje ateityje gali nepelnytai papildyti jų gretas. Nes nekontroliuojamos mūsų šildymo kainos veda mus tik šia ir ne jokia kita kryptimi. O pasipriešinti tokiai padėčiai, bent iki šiandiena nelabai ir galėjome. Nes esame plikablauzdžiai [teatleidžia man tie, kurie save laiko bent jau pasiturinčiais], žmonės, neturintys nei savo aukso klodų, nei deimantų, nei jokių kitų naudingųjų iškasenų. Maža to, skirtingai nuo kokio nors po palme nuolat snaudžiančio afrikiečio, kuriam pati gamta laikas nuo laiko iš medžio viršūnės numeta kokį nors ananasą ar kokosą, mes neturime ir gausiai augmenijai palankaus klimato. Nuo išnykimo mus tegelbėja viena  adaptacija, kurios pasekmėje net ir per trumpą vasarą mūsų valstiečiai sugeba užauginti šiokį tokį daržovių ir grūdinių kultūrų derlių. Ne tik sau, bet ir mums, broliams iš miestų. Na ir dar kokį paršiuką ar karvytę užaugina. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, kai atsivėrė valstybių sienos ir jos įveikiamos lėktuvais, o ne raišu arkliuku, pinigų srautai keliauja nepalyginamai greičiau, o mus, nuolatinius biedniokus [nekalbu apie atskiras personas – išimtis iš taisyklių] vis labiau į neviltį varo jau vien vaizdai, stebint tegul ir eilinius vakarų turistus, ką jau bekalbėti apie magnatus iš stambių vakarų korporacijų… gaz ugnis37

Ir tikrai nesuklysiu, kad ir mes norime gyventi padoriai, naudotis tokiomis galimybėmis, kurias paprastai turi bet kuris civilizuoto pasaulio atstovas. Ne kas kita, o būtent ši priežastis jau baigia sunaikinti visą mūsų tautą, kuri ieškodama geresnio gyvenimo, ko blogo visam laikui išsiblaškė po geresnį pasaulį. Mes galime save apgaudinėti teiginiais, kad dauguma jų sugrįš, galime dumti patys sau akis, tvirtindami, kad dauguma iš jų bėgo nuo mirties iš bado, tačiau pagrindinė masė išvyko ne dėl tokios jaudinančios priežasties – paprasčiausiai, jie, kaip ir visi normalūs žmonės, norėjo gyventi geriau, o to noro įgyvendinimui, jiems ir ryžto pakako.

Nors nesu pavyzdingas krikščionis, o greičiau tik formalus katalikas, vis tik tikiu į jėgas, kurios sukūrė žmoniją ir gal būt net kartkartėmis pakoreguoja mūsų gyvenimus. Todėl manau, kad Kūrėjas galimai nutarė pametėti mums gelbėjimosi ratą: atvedė prie žinios, kad ir mūsų, ne tik išrinktųjų žemės gelmės turi didžiąją išsigelbėjimo paslaptį – skalūnines dujas arba naftą. Tačiau nenorėkime, kad jis už mus ją ir išgavinėti imtų. Toliau eilė jau mūsų proto ir darbo vienybei, tačiau čia pat piestu stojasi ir kitos jėgos. Tai tos jėgos, kurios bijo prarasti iki šiol turėtą menkavertį vergą, kuris va, – ėmė grasinti tapti tokiu pačiu kaip ir jie. Suprantama, tokia padėtis negali tenkinti tų, kurie manosi visam laikui esantys aukštesni visa savo esybe. Kitaip niekaip nepaaiškinama kova už skalūninio aukso palikimą žemės gelmėse.

Kaip atpažinti tuos, kurie klysta natūraliai, patys prieš savo valią ir kaip tuos, kurie „ardosi“ pagal užsakymą? Tikslaus atsakymo nežinau, o rašydamas netiksliai, galėčiau nepelnytai įskaudinti gerus žmones. Todėl susilaikysiu nuo tokių rekomendacijų ir aprašysiu tik atskirus antiskalūnininkų mėtomų „argumentų“ požymius. Visų pirma reikia atkreipti dėmesį į tai, kad į šią kovą suplakta du skirtingi dalykai: galimybė Lietuvai įgauti didelį energetinį, o reiškia ir politinį nepriklausomumą ir kai kurių valdžios atstovų pastangas atiduoti dujų gavybą Lietuvoje amerikiečių kompanijai „Chevron“. Atkreipkite dėmesį – dar nėra jokio kontrakto su šia kompanija, o norint gąsdinti tautiečius, kai kuriuose straipsniuose jau rašoma, kad tai kompanija „Chevron Lietuva“! Tikrai meistriška manipuliacija žmonių jausmais. Ir platinama egzistuojanti ir gal net visai šviežiai sukurta medžiaga apie tos kompanijos antžmogiškumą iš viso pasaulio. Bet palaukite – o ko gi verta tokia medžiaga? Man regis, tik surūdijusio skatiko. Ji teparodo, kad pasaulyje yra nemažai vietų, kur žmonės gyvena tikrai demokratinėmis sąlygomis ir turi teisę laisvai reikšti savo mintis, net jei jos menkavertės arba atstovauja tik kažkokios grupelės asmeninius interesus. Pažvelkime į Lietuvą… Klonio gatvės tragedija sutraukė didžiąją dalį tautos. Ir net savotiškai neformaliai ją suvienijo. Tačiau ne tokia jau maža garsiakalbių grupelė nuolatos atakuoja vieningus kovotojus už D.K. laimingą vaikystę. Ir jie rašo straipsnius, ruošia klipus, kuria internetinius tinklapius. Jokia paslaptis, kad analogiškai elgiamasi ir kitose pasaulio šalyse. Ir ne tik pedofilijos atvejais, bet ir kovojant prieš finansinius konkurentus. Ten, kur sukasi dideli pinigai, jokia problema pasisamdyti režisierių ir sukurti „meninį“ klipą, kurio paskirtis atbaidyti žmones nuo vienos ar kitos kompanijos. Tai daroma jau seniai, o tokie filmai, kai jie nebetenka prasmės duotojoje šalyje, eksportuojami į kitas pasaulio dalis. Pasiekia jie ir Lietuvą. Taigi kas gali paneigti, kad didžioji dalis nuo „Chevron“ tolyn bloškiančių filmų tėra viešųjų ryšių nešvarūs darbai?

Bet tiek to, nežinau nieko apie tą „Chevron“, todėl negaliu jos nei pulti, nei ginti. Gal gi ir tikrai ji labai negera kompanija. Man ji tiesiog neįdomi, nes ir aš jos jokiu būdu nenoriu įsileisti į Lietuvą. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad aš išdrįsčiau lietuviams pasakyti – likite alkani ir sušalę, bet turimų žemės turtų nelieskite. Ir nebandykite gyventi normaliai, nes esate iš aukščiau numatyta kaip pažemintųjų tauta. Ne, mes esame pilnavertė tauta ir turime gyventi taip, kaip ir dauguma pasaulio civilizuotų žmonių. Tačiau kai tai rašau įvairiose laiškų grupėse, jų antiskalūniniai aktyvistai nei nenori girdėti tokių teiginių. Jų devizas vienas – Lietuva turi gyventi be savo energetinių šaltinių, kas reiškia, kad ji turi būti amžina išmaldų prašytoja. Aš su tuo nesutinku.

Nors jau eilę metų turime vis naujas, abejotino patikimumo ir savarankiškumo valdžias, tai nėra joks pagrindas manyti, kad ir ši, šiandieninė yra neįgali tautos klausimus spręsti protingai ir teisingai. Savaime suprantama, tautos patariamasis balsas reikalingas kiekvienai valdžiai, tačiau kaip bus toliau, jei kažkas manipuliuodamas tuo tautos balsu, jį siekia padaryti apgailėtiną? Aš be galo džiaugčiausi, jei ryt Vilniuje vyksiančio mitingo metu būtų kalbama apie tai, kad į Lietuvą nereikia įsileisti „Chevron“. Ir nors ką tik rašiau, kad nežinau ar ši kompanija gera ar bloga, vis tiek manau, kad jos įsileisti čia nereikia. Lietuva yra Valstybė, o ne kokia nors Lauručių kaimo seniūnaitija. Mes neprivalome žvalgytis nei į vieną užsienio valstybę, nes turime savas galvas, savus protus ir… veikimui laisvas rankas. Nors, suprantama, visada naudinga matyti ir tai, kas vyksta užsienyje. Tegul man kalba kas ką nori apie Norvegiją ir jos išgaunamus žemės turtus, tačiau aš esu tikras, kad ten žmonės laimingi, kad jų gelmių auksas realizuojamas. Ir tai įrodo ne tik tai, kad bene kas ketvirtas tautietis emigruoja būtent į šią šalį. Pagrindiniu to rodikliu norėčiau laikyti tą faktą, kad Norvegija iki šiol nėra Europos sąjungos šalis. Ką tai parodo? Ogi tai, kad ji finansiškai apsirūpinusi taip puikiai, kad jungimasis į Europos struktūras jai būtų vien nuostolis. Gaz objekt ctures-2

Bet nepulsiu propaguoti šios skandinavų šalies, nes man ji vis tiek nėra joks idealas. Jau vien dėl šalto klimato aš niekada nenorėčiau gyventi šiaurėje. O ir vargu ar jų pasirinktas kelias naftos išgavimo erdvėje pats teisingiausias. Spėju, kad ne. Spėju, kad ir jiems savo laiku koją pakišo skubėjimas. Rusai turi gerą patarlę: „поспешиш – людей несмешиш [Jei pernelyg skubėsi – tai tik žmones prajuokinsi]“. Mes kartą jau prajuokinome. Kalbu apie laiką, kai Gedimino Vagnoriaus vyriausybė skubėjo išpardavinėti visą iš TSRS perimtą turtą ir tai darė arba nepragalvojusi visų įmanomų situacijų. Būtų liūdna jei taip pasielgtų ir dabartinė valdžia, tačiau tikėkimės, kad patirties jai pakanka.

Link ko suku? Ogi link visai paprastos ir nesudėtingos išeities. Mes neturime įsileisti užsienio kompanijų skalūninių dujų išgavimui. Mes turime kurti savo valstybinę kompaniją, kuri pradės eksploatuoti mūsų skalūnines dujas. Ir nereikia baidytis žodžio VALSTYBINĘ. Šių dujų gavyba tokia pat svarbi kaip ir pensija, sveikatos apsauga ar kitos valstybės garantijos, teikiamos kiekvienam be išimties žmogui. Tai strateginė mūsų valstybės sritis, todėl turi būti valstybės rankose. Ir valstybė čia turi būti ne mažiau ryžtinga, kaip ir karinės intervencijos atveju. Mitingai uždrausti dujų gavybą Lietuvoje yra absurdiški, o į juos rinksis daugumoje tie, kurie nutolę nuo savarankiško mąstymo. Ir jų teiginiai apie iš lietuvių atimamą geriamąjį vandenį yra nei juokingi, nei brandūs. Lietuva, visų pirma, jau mažai geria gruntinį vandenį – šuliniai eksploatuojami vis mažesnėje vienkiemių dalyje, o vandentiekiai naudoja upių vandenį, kurį valo ir tiekia mums. Tačiau tai, suprantama, nėra argumentas, jei manytume, kad požeminiai vandenys po Lietuva iš tiesų taps nuodingi. Bet netaps, tai nei teoriškai nėra įmanoma. Žinoma, tam tikra teritorija, tam tikram laikui užsiteršti gali. Gali ir šuliniai tam tikram laikui tapti nebeeksploatuotini, tačiau turint tinkamą technologijų kontrolę, tokios avarijos ne labiau tikėtinos, kaip ir lėktuvų kritimas ar traukinių susidūrimas.

Baigdamas šį straipsnį, noriu apibendrinti savo mintis. Teisinga yra kova tiek prieš „Chevroną“, tiek ir prieš bet kurią kitą užsienio korporaciją, kai kalbama apie ilgalaikės eksploatacijos sutarties pasirašymą ir toleruotina gal būtų nebent dalinio dalyvavimo junginys, jokiu būdu iš valstybės rankų neišleidžiant kontrolinio akcijų paketo. O tiesiausias ir teisingiausias kelias būtų sukurti savo, lietuvišką dujų gavybos įmonę į ją pasitelkiant įgudusius užsienio specialistus. Jei jau Andriaus Kubiliaus vyriausybė sugebėjo milijonus pažerti kažkokiam šveicarų bankų administravimo „genijui“, tai šiai sričiai specialistams gailėti gero atlygio nevaliaGaz objekt 15_4 Ir tada užvesime nuosavą ir galingą gavybos mašiną, kas neabejotinai leis atsitiesti Lietuvos žmonėms. O to pasekoje gyventi oriai ir garbingai.

R.Matelis: Palangos savivaldybės direktore. Įsiklausykite [papildyta]

Šį kartą savo skaitytojų netrukdysiu informacija apie piktybinius trukdžius pilnai ir normaliai atstatyti mano nuosavybę. Vietoje to pažvelkime: o gal Palangos administracijos vadovė bent jau labai myli savo miestiečius? Palangiškius? Apie tai, paprasčiausiai tegul byloja kai kurie, paskutinio meto dokumentai. Manau, kad tai leis ne ką blogiau suprasti koks gyvenimas kunkuliuoja šio kurorto užkulisiuose…

Papildyta – 2012-12-06 d.

[apačioje, mėlynai]

Romualdo Matelio ATVIRAS LAIŠKAS

Palangos savivaldybės administracijos direktorei Akvilei KILIJONIENEI

Kaunas,

2012 m. gruodžio 01 d.

Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. spalio 25 d. priėmė Nutartį Civilinėje byloje Nr. 2S-1780-370/2012, kuria panaikino Palangos miesto apylinkės teismo 2012-05-22 d. Nutartį ir tenkindamas mano interesą ginančios antstolės R.V.  prašymą, paskyrė Jums 1000 lt. baudą mano naudai. Tai teisingas sprendimas, nes skirtingai nei Palangos apylinkės teismo teisėja Liucija PAULAUSKAITĖ, Klaipėdos apygardos Teismas įsigilino į esamą situaciją, tai yra į aplinkybes, į kurias, tarsi į voratinklį, jau eilę metų mane vynioja šiandiena jūsų vadovaujama Palangos savivaldybė, taip galimai tikėdamasi suvaržyti mano teisėtus reikalavimus. Tuo tarpu jūsų pareiga yra priešinga – teisingai atstatyti mano ir mano giminių nuosavybę į visą laisvą žemę.

Tai, kad šiandiena mes turime, pasakysiu liaudiškai – galiojantį denacionalizacijos įstatymą – yra ne jūsų nuopelnas ar malonė, o visos Lietuvos gyventojų pasiekimas. Tame tarpe ir mano, bent jau kaip asmens dalyvavusio visuose, daugiau kaip dvidešimties metų senumo kraupiose išsivadavimo istorijose. Jūsų nuopelno tame, manau – nėra. Jau vien dėl jūsų jauno amžiaus jūs dar negalėjote įnešti kokį nors indėlį į tų dienų išsivaduojamuosius įvykius.

Kai prieš du metus tapote Palangos savivaldybės administracijos direktore, aš asmeniškai užėjau pas jus ir tada, rodės, pakankamai nuoširdaus mūsų pokalbio metu, jus užtikrinau: aš nepretenduoju į nieką kas man nepriklauso, tačiau tai kas priklauso, aš turiu atgauti ir to sieksiu visomis įmanomomis teisėtomis priemonėmis. Berods tada jums nurodžiau ir savo vienintelį minusą: esu „nesusipratęs“ tipas, todėl niekada nedaviau ir neduosiu niekam jokių kyšių… Nežinau ar tada supratote ir ar patikėjote tuo ką sakiau, tačiau aš kalbėjau viską atvirai ir be užuolankų, todėl jei būtumėte norėjusi, būtumėte supratusi.

Nesiimsiu spėlioti kiek esate savarankiška priimti sprendimus šiame poste jums priklausančiais klausimais, tačiau jei pasiryžote tapti direktore, savo pareigas privalote atlikti pilnai ir vadovaudamasi įstatymais, o ne kieno nors privačiais interesais. Priešingu atveju laikytina, kad ne tik neatliekate jums patikėtų darbų, bet ir piktnaudžiaujate savo tarnybine padėtimi. Kad Jūs tęsiate savo pirmtako Valerijaus Kuznecovo [ir dar anksčiau buvusių direktorių] savavaliavimo politiką, akivaizdu ne tik man. Tai, nors ir labai sunkiai, pradėjo suprasti ir teismai. Vis tik šį laišką rašau visų pirma jums, todėl kalbėsiu tik tiek, kiek tai sietina su jūsų veiksmais.

Nežinau kiek turite šešėlinių patarėjų ir kas jums vieną po kitos pakiša „saliamoniškas“ idėjas, tačiau dalinai galiu spėti, kad prie jūsų neteisėtų veiksmų prisideda ir jūsų architektai bei teisininkai. Dar pirmais savo veiklos metais surašėte įsakymą, kurio neatitikimui įstatymams nereikia didelio teisinio išprusimo. Pakanka tik elementarios nuovokos ir bent minimumo administracinio darbo žinių. Tačiau jūs to neparodėte ir 2011 m. birželio 17 d. surašėte direktoriaus įsakymą Nr. A1-515, kuriuo pasikėsinote į 10 arų nuosavybės, priklausančios mano giminei. To iki tol nebuvo išdrįsę net anksčiau dirbusieji administracijos vadovai, t.y. iki šio įsakymo niekas neginčijo galimybės atstatyti nuosavybę į šią žemės dalį. 2011 metų lapkričio 11 d. Klaipėdos Teismas panaikino šį jūsų įsakymą. Jums dėl to pralaimėjimo, tikriausiai mažai „skaudėjo galvą“. Bet ne man. Turėjau begalę vargo ir rūpesčių, kol pasiekiau pelnytą pergalę, o tai, suprantama, padarė atatinkamą poveikį ir mano sveikatai. Bet, sakykime, tiek to ta mano sveikata. Norėjosi, kad pralaimėtos bylos padarytų teisingą poveikį jums, deja, to neatsitiko. Ko gero jau tada reikėjo finansinių nuobaudų. Bet niekas to klausimo nekėlė ir tai, galimai skatino jus tolimesnei savivalei. Tikriausiai todėl ir toliau tęsėte pirmtako Kuznecovo pradėtą pasišaipymo iš piliečių, teismų ir įstatymų politiką ir nevykdėte kito, jau „pražilusio“ 2009 m. balandžio 23 dienos sprendimo, kuris įpareigojo Palangos administraciją kartografinėje medžiagoje pateikti informaciją apie visą laisvą neužstatytą, mano giminės turėtą žemę. Tik vėliau man tapo suprantama kame slypi toks didelis nenoras plane parodyti visą tiesą: man priklausančios žemės kai kurios dalys jau lengva ranka išdalintos kur kas mielesniems ir, tikriausiai, įtakingesniems palangiškiams… Įrodyti teismuose, kad jūs nevykdote minėto teismo sprendimo man ir vėl prireikė daug pastangų ir sveikatos… Įrodžiau ir džiaugiuosi, kad tai jau praeityje…

Taigi, aš esu pilnai įsitikinęs, kad Klaipėdos teismo JUMS paskirta bauda – 1000 lt. yra teisėta ir teisinga. Tiesa, gal per maža, nes Teismas nutartyje užsimena, kad galiu prašyti ir daugiau, netgi po 1000 litų už kiekvieną uždelstą dieną, o tų dienų jau keli šimtai. Liūdniausia, kad jūs manote priešingai ir vėl nepanorote paklūsti Teismo sprendimui.

Patikėkite, direktore, ne visi aplink jus naivūs žmonės. Todėl būnant administracijos direktore, neverta apsimesti Nežiniuke, net jei taip elgtis pataria tarkime administracijos teisininkas Vytautas KORSAKAS, kuris bent jau atstovaudamas savivaldybę teismuose nesibodi teismui teikti MELAGINGUS PARODYMUS. Bauda vienareikšmiškai paskirta jums, Akvilei Kilijonienei, o ne Palangos miesto mokesčių mokėtojams arba visuomenei. Per gyvenimą pažinau labai daug mielų palangiškių, todėl tuo labiau jokiu būdu nesutinku, kad jums paskirtoji bauda, būtų man mokama iš jų įmokų. O jūs, matyt be pagrindo įtikėjusi piliečių tamsumu ir aktyvumo stoka, slepiate savo savanaudiškus veiksmus [tuo, visų pirma laikau faktą, kad rezervo pinigų skyrimo savo baudai sumokėti 2012 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. A1-1111, nepaviešinote internetinėje savivaldybės svetainėje http://www.palanga.lt/index.php?640658240], o įstatymams prieštaraujantiems norminiams aktams bandote uždėti teisinį apvalkalą ir toliau leidžiate „į gyvenimą“ ne tik niekinius, bet ir, mano nuomone, nusikalstamus dokumentus. Tokiu būdu 2012 m. lapkričio 7 d. jūs išleidžiate naują įsakymą Nr. A1-1111, kuriuo jums priklausančią sumokėti baudą skiriate „iš direktoriaus rezervo“!

Direktore, taip negalima. Direktoriaus rezervo lėšos nėra jūsų asmeninės santaupos! Ir nereikia „kuistis“ anų kadencijų surašytuose tarybos nutarimuose, ieškant išsigelbėjimo. Tuo tarpu jūs, gal būt remdamasi, kad niekur nėra įrašyta teisinė norma, kad kaip teismai ir besibylinėjančios šalys, taip ir savivaldybių administracijų vadovaujantys darbuotojai be įstatymų laikymosi, privalo VADOVAUTIS IR PROTINGUMO KRITERIJAIS, savo minimą įsakymą „pagrindžiate“ 2007 m. rugsėjo 27 d. Palangos savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-218, 5.5 punktu ir akimirksniu nusiimate asmeninę atsakomybę, permesdama ją niekuo dėtiems palangiškiams.

Šiandiena dar nežinau ar su šiuo laišku supažindinsiu Palangos Merą Šarūną Vaitkų, tačiau labai galimas atvejis, kad jis vis tiek jį skaitys. Kaip ir kiti šiandieninės Palangos tarybos nariai. Todėl noriu atkreipti jų dėmesį, kad mano paminėtas tarybos sprendimas iš tikro yra kiek ydingas ir turi spragų, kurios va, administracijos vadovams tarsi leidžia bandyti mulkinti daugelį aplink save esančiųjų, todėl turėtų būti neatidėliotinai pataisytas jį sukonkretinant. Dviprasmybių, manau, neturėtų likti.

Ponia Kilijoniene, gal būt jūs tikėjotės, kad mane, jums skirtas sumokėti 1000 lt. taip labai pradžiugins, kad aš suglausiu ausis ir tylėsiu, kad tik kas iš manęs tų pinigų neatimtų. Bet jei taip, tai labai klydote. Jūs mane privertėte patirti kur kas didesnių išlaidų nei ši suma, todėl aš neatmetu galimybės ateityje reikalauti pilnos materialinės ir moralinės žalos atlyginimo, kurią, tikiuosi, teismai priteis iš valstybės, vėliau, regreso tvarka išlaikant iš kaltininkų. O šiuo atveju aš esu pasiryžęs sugrąžinti į Palangos miesto biudžetą šią sumą, tuoj pat kai sulauksiu baudos iš asmens, kuriam ši bauda priklauso, t.y. jūsų.

Vardan to, kad būčiau tikras, kad kur nors neklystu, aš, vos sužinojęs, kad į mano sąskaitą atkeliavo pinigai iš Palangos rezervinio fondo, kreipiausi į Klaipėdos apygardos Teismą su prašymu išaiškinti ar tikrai nutartį vertinu teisingai ir baudą man turėjote sumokėti jūs, o ne Palangos administracija. Ir ne už ilgo gavau atsakymą [pridedu], kurį pasirašė Gerbiama Teisėja Danguolė Martinavičienė. Jame išsklaidytos bet kokios mano abejonės. Ir nors raštą ruošęs Mindaugas Udalcovas man nurodo, kad „Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo naudojimo taisyklių 19. punktu, rezervo lėšų panaudojimo kontrolę vykdo Palangos miesto savivaldybės kontrolieriaus tarnyba“, asmeniškai aš, kiek pakonsultuotas teisininkų, manau, kad apart lėšų neteisėto panaudojimo čia bus atsiradęs jūsų viešų ir privačių interesų konfliktas, todėl apie šią situaciją informavau ir Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją. Nemanau, kad klystu, nes jei sąlyginai nedidelę sumą – 1000 lt. praleisti kaip nereikšmingą faktą, tai kas gali paneigti, kad ateityje kam nors nekils noras „teisėtai“ iš rezervinio fondo įsigyti automobilį ar nusipirkti vilą? Todėl tikiu, kad Tarnybinės etikos komisija tai tinkamai įvertins ir priims tinkamą sprendimą.

Jūsų žiniai ir dar viena naujiena… Šiandiena gavau dar vieną teismo Nutartį. Klaipėdos Apygardos administracinis Teismas viešame posėdyje apsvarstęs mano prašymą, priėmė naują 12 lapų Nutartį, kuria nusprendė panaikinti eilinį Jūsų neteisingą ir neteisėtą š.m. kovo 5 d. įsakymą. Tai jau nebe pirmas ir nebe antras jūsų pasirašytas įsakymas, kuris Teismų panaikinamas. Kiek ilgai tęsite savavaldžiavimą? Gal gi vieną kartą susimąstykite ir priimkite teisingą sprendimą? Ar ir toliau tęsite vilkinimo politiką, pradžiai, kaip ir daugelį kitų, skųsdami šią Nutartį Vyriausiam administraciniam Teismui, o vėliau, rašydami ir vėl imitacinius įsakymus, kuriuos vėl galimai naikins tie patys ir kiti Teismai? Juk žinote liaudies išmintį, kad nėra nieko amžino? Savavaldžiavimas – tame tarpe. Todėl kažkada su kaupu gali tekti atsakyti už savo veiksmus, kurie jau ženkliai prisidėjo ne tik prie mano sveikatos būklės sugadinimo, bet ir prie Lietuvos, kaip teisinės demokratinės valstybės autoriteto smukdymo. Nes ne vien Teismų darbas nusako apie šalį. Savivaldos institucijų veika, – dar labiau.

Su viltimi į jūsų „prabudimą“ ir sąžiningą darbą bent jau antroje kadencijos pusėje….

Romualdas Matelis

.

.

Veiksmų eiga:

.

1.     Klaipėdos apygardos Teismas priėmė Nutartį:

.

KlAT bauda 1000 1 l.

  KlAT bauda 1000 2 l.

 

KlAT bauda 1000 3 l.KlAT bauda 1000 4 l.

.

.

Palangos savivaldybės administracijos direktorė NEpanoro mokėti baudos savo lėšomis. Labai suprantamas nenoras, bet nesuprantama drąsa asmeninę baudą skirti iš savivaldybės lėšų, „naiviai“ pasiremiant senos kadencijos visai kitokias situacijas nusakančiu dokumentu…

.

PAL DIR ISAK

.

Palangos taryba 2007T-218

PALANGOS MIESTO SAVIVALDYBĖS TARYBA
6-OJO ŠAUKIMO 8-ASIS POSĖDIS
SPRENDIMAS
DĖL PALANGOS MIESTO SAVIVALDYBĖS ADMINISTRACIJOS DIREKTORIAUS
REZERVO NAUDOJIMO TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO

2007 m. rugsėjo 27 d. Nr. 2007T-218
Palanga

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo (Žin., 1990, Nr. 24-596; 2000, Nr. 61-1826; 2004, Nr. 4-47) 25 straipsnio 2 dalimi, Palangos miesto savivaldybės taryba n u s p r e n d ž i a:
1. Patvirtinti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo naudojimo taisykles (pridedama).
2. Pripažinti netekusiu galios Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. 104 ,,Dėl savivaldybės administracijos rezervo naudojimo tvarkos“.

Mero pavaduotojas, Rimantas Garolis, pavaduojantis merą
PATVIRTINTA
Palangos miesto savivaldybės tarybos
2007 m. rugsėjo 27 d.
sprendimo Nr. T2-218 1 punktu

PALANGOS MIESTO SAVIVALDYBĖS ADMINISTRACIJOS DIREKTORIAUS
REZERVO NAUDOJIMO TAISYKLĖS

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Savivaldybės administracijos direktoriaus rezervas (toliau – rezervas) –
savivaldybės biudžeto asignavimų dalis.
2. Rezervo dydis turi būti ne didesnis kaip 1 procentas patvirtintų savivaldybės
biudžeto asignavimų sumos.
3. Konkretus rezervo dydis nustatomas kasmet tvirtinant arba tikslinant atitinkamų biudžetinių metų savivaldybės biudžetą.
4. Šios taisyklės reglamentuoja rezervo naudojimą, skyrimą ir apskaitą Palangos miesto savivaldybėje.

II. REZERVO LĖŠŲ NAUDOJIMAS

5. Rezervo lėšos naudojamos:
5.1. ekstremalių situacijų, sukeltų dėl gamtinio, techninio, ekologinio ar socialinio pobūdžio priežasčių, padariniams likviduoti bendro naudojimo erdvėse savivaldybės teritorijoje;
5.2.
5.3. Palangos miesto vaikų ir jaunimo, vykstančių į užsienio valstybėse organizuojamus tarptautinius ar nacionalinius konkursus, sporto varžybas, kurių iš anksto negalima suplanuoti, kelionės, maitinimo ir nakvynės išlaidoms padengti iš dalies;
5.4. sportininkams, menininkams, sporto ir meno kolektyvams, garsinantiems
Palangos miesto vardą ir užėmusiems prizines vietas nacionalinėse, tarptautinėse varžybose ar konkursuose, skatinti;
5.5. Savivaldybės administracijos išlaidoms, susijusioms su teismo sprendimų vykdymu, padengti;
5.6. .

III. REZERVO LĖŠŲ SKYRIMAS

6. Sprendimą dėl lėšų skyrimo 5.1 numatytais atvejais priima Savivaldybės
administracijos direktorius.
7. Paraiškas dėl lėšų skyrimo 5.2 – 5.6 punktuose numatytais atvejais Savivaldybės administracijos direktoriui teikia:

_________________________________________

3. Vis tik nutariau pasitikslinti Klaipėdos Teisme ir sulaukiau atsakymo. Patikėkite, tai labai nelengvas darbas, tačiau… jei piktnaudžiautojai taip lengvai išvengs bausmių, tvarkos greitai nesulauksime. Tad tenka kartais ir pasiaukoti… Vardan ateities Lietuvos.

KlAT išaiškinimas

2012 m. gruodžio 06 d. papildymas:

Gruodžio 2 dieną [sekmadienį] aš Vyriausiajai Tarnybinės etikos komisijai elektroniniu paštu išsiunčiau prašymą ištirti ar Palangos administracijos direktorė nesupainiojo viešų ir privačių interesų, jai paskirtą baudą sumokėdamas iš savivaldybės lėšų. Šio rašto originalą pirmadienį išsiunčiau ir registruotu paštu. Žemiau pateikiu gautų iš VTEK elektroninių atsakymų kopijas

Вторник, 4 декабря 2012, 9:33 от Artūras P. <arturas@vtek.lt>:

 

Gerb. p. Mateli,
Vyriausioji tarybinės etikos komisija (toliau – Komisija) el. paštu gavo Jūsų prašymą atlikti tyrimą. Informuojame, kad Komisija gali nuspręsti ar pradėti tyrimą pagal Jūsų nurodytas aplinkybes tik gavusi iš Jūsų originalų, pasirašytą prašymą su visais dokumentais paminėtais Jūsų prašyme ir patvirtinančiais Jūsų prašyme išdėstytas aplinkybes – teismų sprendimų kopijomis, savivaldybės administracijos įsakymais ir bet kokiais kitais dokumentais.

Pagarbiai,

Artūras Paliušis,
Komisijos patarėjas

2012 m. gruodis 6 d. 15:50, M.R. laiskas <reromaka@mail.ru> rašė:

Sveiki,
tik šiandiena radau žemiau esantį Jūsų laišką. Viliuosi, kad originalų mano kreipimąsi esate jau gavęs, nes išsiunčiau jį šį pirmadienį.
Atsakydamas į žemiau dėstomas mintis, turiu pastebėti, kad ne visus originalus ir turiu, nes kai kuriuos jų paėmiau iš Palangos savivaldybės internetinės svetainės. Tačiau turiu originalą bankinio pavedimo man iš savivaldybės sąskaitos į mano asmeninę sąskaitą, kas manau, yra nenuginčyjamas įrodymas. Ir taip manau ne tik aš, bet ir kai kurie Generalinės prokuratūros pareigūnai, kurie man būtent ir patarė pradžioje kreiptis į Jūsų instituciją.
Kopijas, kurias turiu, išsiųsiu Jums elektroniniu paštu.

Pagarbiai, R.Matelis

 

Четверг, 6 декабря 2012, 16:33 от Artūras P. <arturas@vtek.lt>:

Gerb. p. Mateli,

Informuoju, kad Jūsų prašymą gavome ir jis bus pateiktas Komisijai šių metų gruodžio 11 dienos posėdyje. Jei Komisija priims sprendimą pradėti tyrimą, paprašysime Jūsų visos informacijos kurią Jūs galėsite mums pateikti. Apie Komisijos priimtą sprendimą informuosime Jus raštu.

Pagarbiai,

Komisijos patarėjas,

Artūras Paliušis
Artūras Paliušis

Atrodo viskas vyksta sklandžiai, pagal įstatymais numatytą eigą. Belieka viltis, kad Tarnybinės etikos komisija neparodys abejingumo biudžeto lėšų pasisavinimui ir laukti gruodžio 11 d. pranešimo.

R.Matelis: Palangos kontrolierės atsakymas labai miglotas, deja

 Kur nepasuksi akių šiandieninėje Lietuvoje, pamatysi pakankamai nusivylusius veidus, kurie bylote byloja, kad teisingumo rasti čia nebeįmanoma. Neatsitiktinai ir komentaruose po mano probleminiais straipsniai, dažnas parašo, kad stebisi mano naivumu ieškant teisybės. Paprastai į tai atsakau, kad tikrai nesu naivus, viską suvokiu puikiai, tame tarpe ir tai, kiek sveikatos tenka suaukoti ant teisingumo židinio. Židinio, kuris nors tingiai ir monotoniškai, tačiau nuolatos skrudina TIESĄ.

Čia saugomos valdžios paslaptys
Čia saugomos valdžios paslaptys
Bet pakaks alegorijų, nes  emocijos šiandieniniame mūsų gyvenime yra tik balastas, trukdantis užgesinti šį židinį. Dažnai emocijos gali tapti ir mūsų pralaimėjimų priežastimi. Turime, manau, vadovautis tuo, ką turime, t.y. ta įstatymine baze, kuri galioja šiandieninėje Lietuvoje ir lygiagrečiai dėti pastangas įtakoti netinkamų įstatymų korektūras. Tam yra daug atvirų kelių, tik jie gerokai nuo mūsų paslėpti. Tam yra atatinkamos tarnybos, apie kurias mes žinome labai miglotai. Paprastai tos tarnybos demonstruoja draugiškumą nusižengėliams ir yra įjungiamos tik tada, kai to prireikia įtakingiems šulams. Šulams, norintiems atsikratyti jiems nelojalaus žmogaus.Šiandiena, rašydamas šį raštą dar nežinau ar Vyriausioji tarnybinės etikos komisija priims nutarimą svarstyti Palangos administracijos direktorės grubų nusižengimą – teismo jai paskirtą asmeninę baudą nusprendusi užkelti ant eilinių palangiečių pečių, nes šios komisijos sprendimas priiminėjamas šiuo metu, kai rašau šį straipsnį. Labai nenustebsiu, jei bus palaikyta, kad direktorės pasisavintas 1000 lt. yra nereikšminga smulkmena ir net nepabandyta pagalvoti, kad daugelis Lietuvos žmonių už net du mėnesius savo darbo gauna būtent tokią sumą. Reiškia 1 tūkstantis litų leidžia jiems išgyventi. Tad ar nereikšminga tai suma?Vis tik jei aš apsirinku teigdamas, kad kontrolinių tarnybų veikla prabunda tada, kai to “prireikia įtakingiems šulams <…>, norintiems atsikratyti jiems nelojalaus žmogaus“, mano pareiškimas Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai[toliau ir VTEK] bus svarstomas, priimant ne šiaip simbolinį sprendimą, o numatant tokią nuobaudą, kuri ateityje sudrausmins ne tik Palangos valdininkus. O kol kas mano įtarimą sukėlė šiandiena ten svarstyta anoniminė apkalta. “Anoniminiame pranešime teigiama, kad R. Biknienė iš savo tarnybinio elektroninio pašto siuntinėja komercinius pasiūlymus darželių, kuriuos jai pavesta kuruoti, direktorėms vykti darbo dienomis į Druskininkuose esantį sveikatingumo ir poilsio kompleksą „Grand Spa Lietuva“, rašoma VTEK internetiniame puslapyje http://www.vtek.lt/vtek/index.php?option=com_content&view=article&id=1087:vtek-2012-12-11-posdio-darbotvark&catid=28:vtek-posdiai Manau, kad daugeliui tikrai bus įdomu palyginti dvi situacijas:

a] galimą piktnaudžiavimą [apie kurį nėra gauta net oficiali, o tik anoniminė, informacija] siuntinėjant reklamą;

b] akivaizdų piktnaudžiavimą, kai savivaldybės direktorė pora metų nevykdo teismo sprendimo, o už tai gautas baudas sumoka iš biudžeto. Ir “klaidos“ atitaisymą padaro tik sužinojusi apie mano skundą, pasiųstą į VTEK

Na, o dabar kiek pasiseks glaustai, pabandysiu atkartoti įvykių aprašymą. Nebesikartosiu [apie tai yra senesniuose šio tinklapio rašiniuose], kaip  direktorės piktnaudžiavimas išvirto į baudą, tačiau galiu tvirtai pasakyti, kad jokiu būdu ne ji viena yra kalta dėl teismo sprendimo nevykdymo. Deja, mūsų įstatymai nuveda prie “atpirkimo ožių“ suradimo, paliekant eilę kitų piktnaudžiautojų tarsi po neliečiamybės gaubtu.

Taigi, kai Klaipėdos apygardos teismas priėmė neskundžiamą nutartį direktorei skirti 1 tūkstantį litų mano naudai,  2012-11-07 d. direktorė parašė įsakymą Nr. A1-1111, kuriuo iš savivaldybės lėšų skyrė minimą sumą man. Ir tuoj pat tuos pinigus pervedė į mano atsiskaitomąją sąskaitą. Tačiau man nereikia pinigų iš tų, kas man niekuo nenusikalto. Gi biudžeto lėšos yra toks dalykas – kai jų pritrūks, proto bokštai sugalvos kokią nors naują pinigų rinkliavą iš miestiečių ir svečių, tad tokių pinigų savivaldybei nepritrūks.  Na ne, man eiliniai šio kurorto gyventojai ir poilsiautojai tikra nieko neskolingi.

Gavęs tokius pinigus [o ir patį įsakymą – nežinau, gal jo paskirtis buvo man parodyti, kad jie viską galintys, o asmeniškai dėl tokių baudų nenukenčia?], aš tuoj pat išsiunčiau paklausimą dėl tokio veiksmo teisėtumo, baudą paskyrusiam Teismui. Ir gavau labai operatyvų atsakymą, kuriame praktiškai pakartota – bauda priklauso asmeniškai Akvilei KILIJONIENEI. Tame pat rašte, nors to ir neklausiau Teismo, man nurodoma, kad “rezervo lėšų panaudojimo kontrolę vykdo Palangos miesto savivaldybės kontrolieriaus tarnyba“. Kiek kitokios nuomonės buvo kai kurie prokuratūros atsakingi pareigūnai, kurie man pasiūlė kreiptis į VTEK. Kaip žinia, iš pasiūlymų neišvesi aritmetinio vidurkio, tad panaudojau abu siūlymus ir tą patį raštą išsiunčiau abiems adresais.

Jei VTEK dar tik šiandiena svarsto mano pateiktą pažeidimą, Palangos savivaldybės kontrolės tarnyba jau suskubo pasiųsti “SIGNALĄ“ Vyriausiajai tarnybinės etikos Komisijai: ji atsakymą atsiuntė ne tik man, bet ir VTEK [apie tai šiandiena sužinojau šioje komisijoje telefonu], nors ši Komisija Palangos kontrolieriaus nuomonės apie situaciją nei neklausė. Na ką gi, besidomintiems valdininkų dažna darbo specifika tai nėra didelę nuostabą keliantis veiksmas. Analogiška praktika atėjo dar iš tarybinių laikų, kurią mes buvome įpratę simboliškai vadinti “Telefonine teise“. Tiek to…

Kur kas svarbiau akį rėžiantis kontrolierės A.Kedienės palankumas vykstantiems piktnaudžiavimams, kurių aš, deja, neturėdamas tam teisinio pagrindo [nes teismo tai dar neįrodyta] negaliu įvardinti kaip savivaldybės lėšų grobstymo… Kontrolierė mano, kad viskas, liaudiškai sakant, čiki čiki Pinigai grąžinti, tad niekam jokio nuostolio. Važiuojam toliau, gi tik retais atvejais pasitaiko tokie fruktai kaip Matelis.

Na, o žemiau pateikiu šios situacijos “iliustracijas“, savo gautus ir rašytus kai kuriuos raštus… Palaukime ką nuspręs VTEK. Gal ir Kontrolierė, susipažinusi su šiuo mano rašinuku, permąstys savo skubotus vertinimus…

Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai
El. paštas vtek@vtek.ltVilniaus g. 27, Vilnius, 01402

Palangos miesto Savivaldybės kontrolierei

Aušrai Kedienei

kontrole@palanga.lt

Vytauto g. 73, Palanga, 00134

 

Romualdo MATELIO

gyv. XXXXX, Kaunas, XXXXX

PRAŠYMAS

2012 m. gruodžio 01 d.

2012 m. spalio 25 d. Klaipėdos apygardos Teismas priėmė Nutartį byloje Nr. 2S-1780-370/2012, kuria Palangos savivaldybės administracijos direktorei paskyrė 1000 Lt. baudą mano naudai. Tai teisingas ir neskundžiamas sprendimas.

Deja, Palangos savivaldybės administracija, šį sprendimą „suprato“ neteisingai ir įvykdė neteisėtą veiką. Direktorė Akvilė Kilijonienė 2012 m. lapkričio 7 d. pasirašė ĮSAKYMĄ Nr. A1-1111, kuriuo minimą baudą man skyrė iš direktoriaus rezervo ir šią sumą jau pervedė į mano atsiskaitomąją sąskaitą. Minimo įsakymo galimai neatsitiktinai, o siekiant nuslėpti nuo visuomenės, neįtraukė jo Palangos savivaldybės svetainę, kurioje suregistruoti visi įsakymai nuo 2009 metų. Pateikiu šių įsakymų nuorodą: http://www.palanga.lt/index.php?4692363

Palangos savivaldybė šį įsakymą grindžia 2007 metų rugsėjo 27 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-218  5,5 punktu, kuriame rezervo lėšų panaudojimas numato: „Savivaldybės administracijos išlaidoms, susijusioms su teismo sprendimų vykdymu, padengti“. Teismo paskirtos baudos paskirtis yra galimai auklėjamojo poveikio: patirdamas asmeninį finansinį nuostolį administracijos vadovas ateityje turėtų padaryti išvadas ir savo darbe priiminėti sprendimus atsakingiau, tuo tarpu šiuo atveju materialinė našta nuo savivaldybės administracijos direktoriaus perkeliama Palangos miesto gyventojams. Taip galimai padaryta nusikalstama veika, o tam, dalinai, prielaidas sudaro minimas 2007 metų tarybos dokumentas, kuris, esu tikras, ateityje turėtų būti pakoreguotas 5,5 eilutėje galimai įterpiant žodžius „išskyrus asmenines darbuotojų nuobaudas“. Asmenines baudas apmokėti iš biudžeto ar savivaldybės lėšų yra akivaizdžiai nusikalstama veika.

Norėdamas tuo įsitikinti dar labiau, aš išsiunčiau paklausimą Klaipėdos apygardos Teismui ir gavau patvirtinimą, kad baudą direktorė sumokėti turėjo tikrai iš savo asmeninių lėšų.

Analogiškai, prieš pusantrų metų Palangos teismas mano naudai buvo priteisęs 200 litų baudą iš ankstesniojo direktoriaus Valerijaus Kuznecovo, tačiau pinigai manęs dar nepasiekę. Tiesa, š.m. vasarą, man pradėjus domėtis ar tie pinigai bus sumokėti, suskubta juos „surasti“ ir man skambinta. Skambinusioji moteris tada prisistatė kaip Palangos VMI darbuotoja, sakėsi, kad V.Kuznecovas, neva, pinigus sumokėjęs seniai, jie guli valstybės sąskaitoje ir ji dabar jau norinti juos man pervesti. Klausė mano sąskaitos numerio ir… asmens kodo. Nesakiau, nes tai man sukėlė įtarimą. Iki šiol esu atlikęs begalę bankinių atsiskaitymų, tačiau tokios praktikos, kad VMĮ teirautųsi asmens kodo ir tik vardan to, kad galėtų man pravesti priteistus pinigus, nėra buvę.

Manau, kad čia buvo meluojama, o dabar įtariu ir tai, kad anoji bauda buvo numatyta taip pat iš mokesčių mokėtojų pinigų. Tiesa, domėjimasis asmens kodu, nepaaiškinamas tuo labiau, nes VMI darbuotojams tokia informacija prieinama ir taip, be to, pravesti pinigams ji nėra reikalinga. Todėl galima įtarti ir kitokio pobūdžio kėslus.

Prašau ištirti šiuos abu atvejus, išsiaiškinti ar Valerijus Kuznecovas yra įmokėjęs į kokią nors sąskaitą baudą ir priimti įstatymų numatytus veiksmus, t.y. inicijuoti paskirtų baudų pervedimą į mano sąskaitą ir nubausti kaltuosius asmenis dėl savivaldybės lėšų pasisavinimo.

Priede pridedu atsakymą iš Klaipėdos apygardos teismo. Manau, visi kiti reikiami dokumentai Jums bus prieinami tiesiogiai. Tačiau jei kils būtinybė gauti kitus dokumentus, prašome informuoti, juos nedelsiant pateiksiu.

Romualdas MATELIS

 Pal Savivald kontrolierės raštas dėl Kilij baudos
Palangos miesto Savivaldybės kontroliereiAušrai Kedieneikontrole@palanga.lt

Vytauto g. 73, Palanga, 00134

VTEK       žiniai- tik elektroniniu paštu
El. paštas vtek@vtek.ltTel. (8 5) 268 4048Vilniaus g. 27, Vilnius, 01402

Romualdo MATELIO

gyv. XXXXXXX, xxxxxxx

reromaka@mail.ru

PAKLAUSIMAS

Palangos miesto savivaldybės KONTROLIEREI Aušrai KEDIENEI

Dėkoju už gautą elektroninį atsakymą, kuris, deja, man kelia eilę klausimų. Prašau atsakyti man į juos.

Rašote, kad „mūsų nuomone, ši bauda buvo skirta už ankstesnės kadencijos Administracijos direktoriaus Valerijaus Kuznecovo, kuris šiuo metu nebedirba Palangos miesto savivaldybės administracijoje, veiksmus, todėl nurodyta suma Jums buvo sumokėta <…> iš Administracijos direktoriaus lėšų 2012-11-20. Išaiškėjus, kad  administracijos direktorė šią baudą turėjo sumokėti iš savo asmeninių lėšų, ji nedelsiant šias lėšas kompensavo (grąžino į savivaldybės biudžetą), todėl žala savivaldybės biudžetui nepadaryta“. Noriu paklausti ar šiame sakinyje žodžius mūsų nuomone turiu suprasti, kad tai Palangos miesto savivaldybės ir kontrolės tarnybos tokia nuomonė ar direktorės, atlikusios neteisėtus, savivaldybę skurdinančius veiksmus. Ir jei tai – Jūsų nuomonė, tai kaip ji tokia galėjo susiformuoti, jei Klaipėdos apygardos Teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendime nedviprasmiškai ir suprantamai parašyta: „<…> administracijos direktorei Akvilei Kilijonienei skirti 1000 Lt baudą <…>“? Gi regis negalėjote nežinoti, kad iki šio teismo sprendimo priėmimo V.Kuznecovas nedirba jau veik du metai. O ir turint nuomonę, kad baudą turėjo sumokėti V.Kuznecovas, kaip pavadinti veiksmus, kai net nebedirbančio asmens asmenines baudas mokėti iš Palangos miesto biudžeto?

Antras klausimas… Jei direktorė A.Kilijonienė ir grąžino į savivaldybės biudžetą minimą 1000 lt. sumą, kokiu pagrindu tai buvo padaryta? Jei direktorė [su mano pagalba] pagaliau „susiprato“ sugrąžinti pinigus, tai turėjo būti teisiškai tinkamai įforminta, t.y. parašytas naujas įsakymas, kuriuo panaikinamas ankstesnis, 2012 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. A1-1111. Internetinėje Palangos savivaldybės svetainėje tai neparodoma, todėl man kyla pagrįstas klausimas ar toks įsakymas yra parašytas… Norėčiau gauti apie tai informaciją…

Trečias klausimas – kodėl ne visi direktoriaus įsakymai yra viešinami internete, t.y. www.palanga.lt? Minimas įsakymas Nr. A1-1111 nerodomas iki šiol, nors po jo jau įkelta keliolika kur kas naujesnių įsakymų. Ar taip elgiamasi todėl, kad ne visos savivaldybės žinios turi pasiekti eilinį palangietį ar kitų vietovių LR piliečius?

Šį raštą siunčiu elektroniniu paštu, originalas bus išsiųstas per „Lietuvos paštą“.

R.Matelis

Pal Savivald kontrolierės raštas dėl Kilij baudos

R.Matelis: Pokalbis su ministru K.STARKEVIČIUMI. Mintimis!.. Apie nuosavybės atstatymą Lietuvoje

Jau jaučiu savo skaitytojų šypsenas ir gal net mažą ironiją; tik pamanyk – pokalbis mintimis. Tačiau aš neturiu kito varianto, nes ponas K.Starkevičius tikrai nerastų motyvo leistis su manimi į gyvo žodžio diskusiją. Nežiūrint į tai, kad mums tekę bendrauti ir gyvai. Paskutinį kartą – prie Ramučių kultūros namų, kur jis buvo atvykęs su keletu kitų ministrų savo kadencijos pradžioje. Tada, prieš beveik ketverius metus, jam įteikiau raštą, kuriame detaliai įvardinau problemas, su kuriomis susiduriu siekdamas teisingo nuosavybės į nacionalizuotą žemę atstatymo. Po trumpo pokalbio, tada, likau laukti teigiamų postūmių: vis tik tikėjau šiuo žmogumi, nes jis man gyvenime kartą jau tarsi ir buvo bandęs padėti analogišku klausimu. Deja, „tarsi“ yra tarsi. Tada iki jo kadencijos, kaip Kauno apskrities viršininko, pabaigos buvo likę apie savaitė laiko. Dabar gi manau, kad nieko naujo nebūtų įvykę ir jei ta kadencija būtų tęsusis ilgiau.

 Šiam, virtualiam pokalbiui, mane paskatino šiandieninis žurnalisto Dano NAGELĖS straipsnis, „Respublikoje“: “Žemės reforma nesibaigs niekada“ (01) Malonu kai, nors vis rečiau, dar pasirodo reporterių, kurie išlieka dėmesingi didelėms teisingumo prarajoms. Ačiū, Gerbiamas Danai.

 Tiesą sakant, kai rašai kad ir kokį straipsnį, visada viliesi, kad jis pasieks ne tik atsitiktines ausis, bet ir adresatą. Tad kas gali paneigti, kad po šiuo pokalbiu gali atsirasti ir asmeniškų K.Starkevičiaus minčių tęsinys? Žinoma, bus-nebus, šiandiena nespėliosiu. O mano sumanyta schema, tikiuosi, niekam nepasirodys sudėtinga. Pokalbis čia bus suguldytas trimis eilėmis: korespondentas, ministras ir aš, Romualdas Matelis [paprastumo dėlei – visi inicialais]. Ir ketvirta eilutė  – menamam ministro atsakymui.

Tiesa, iš anksto pabrėžiu vieną “smulkmeną“ – man absoliučiai nepriimtina skambi gražbylystė – Žemės reforma. Jokiomis reformomis pas mus Lietuvoje nekvepia. Vyksta bolševikų kažkada nubuožintų Lietuvos žmonių tolimesnis alinimas, kuris vadinasi Nuosavybės atstatymu, tuo tarpu realybėje vykdomas sąmoningas nuosavybės NEATSTATYMAS.

D.N. – Jūsų vadovaujama ministerija siūlo panaikinti galimybę už valstybės išperkamą turtą atsiskaityti vertybiniais popieriais. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje padaugėjo pinigų, kuriais galima atsiskaityti už žemę, o gal tos žemės, kurią galima grąžinti, miestuose daugiau atsirado?
K.S. Kol kas tokia mintis tik ministerijos viduje cirkuliuoja. Tikrai daugiau pinigų neatsirado. Juo labiau pagal rinkos vertę mes tikrai su savininkais negalėsime atsiskaityti. Pirmiausia tai būtų nesąžininga, nes ką tuomet pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę. Be to, tai yra neįmanoma, nes yra apskaičiuota, kad, norint su visais likusiais atsiskaityti pagal rinkos vertę, reikėtų apie 30 mlrd. litų. Iš kur tokius pinigus gausime?
R.M.

– Ministre, tikiu, kad daugiau pinigų neatsirado. Nes gi lyginant su paprasto, eilinio Lietuvos piliečio atlyginimais [nekalbant jau apie begalinę armiją bedarbių], Jūsų, ne tik ministrų, bet ir daugelio valstybinių įstaigų valdininkų atlyginimai nesuvokiamai dideli, tad argi gali mažas pajamas gaunantys žmogeliai sunešti jums nepažabotus apetitus siekiančius atlyginimus ir dar užtikrinti biudžetą, kuris pajėgtų teisingai atlyginti už okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę? Aišku, kad ne. Bet išeitį aš jums pasufleruosiu: visų pirma ir nesistenkite mokėti pinigais, o grąžinkite žmonėms turėtą žemę. Ir nemeluokite, kad jos nėra. Žemė gali būti vežama sunkvežimiais, bet ji niekada nebuvo išvežta iš Lietuvos. Žmonėms reikia atstatyti nuosavybę ne į žemę, o į žemės plotą, o plotai išliko kaip ir buvę. Tiesa, kurie užstatyti TSRS laiko pastatais, grąžinti nebeįmanoma, tačiau realybėje tie plotai tikrai ne tokie, kad už juos, teisingam atlyginimui reikėtų 30 mlrd. litų. Matyt prasti jūsų ekonomistai, pabandykite paskaičiuoti pats. Tam tikrai nereikės prisiminti sinusų, tangentų ar vektorinės algebros. Pakaks gerai veikiančio kalkuliatoriaus. O jei dar sąžiningai įvertinsite savo ir savo artimiausių pavaldinių atlyginimus ir jų naudingumo Lietuvai koeficientus, pinigų tikrai palaipsniui padaugės.

O dėl sąžinės, ką pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę, tai aišku, kad skola neišnyko ir prieš tuos žmones. Tik negalima neįvertinti, kad tie, kas gavo pinigus tada, kai jie turėjo tam tikrą perkamąją galią, tam tikra prasme jau kažką atgavę, o kiti savo mylimos valstybės aplamai palikti prie suskilusios geldos. Todėl šiukštu manyti, kad jei kažkam prie 20 metų išmokėjote, kad ir 2000 lt., būtų nuskriausti atžvilgiu tų, kurie už tą patį šiandiena gautų 3000 lt. Nes perkamoji lito galia nuvertėjo taip smarkiai, kad už pinigus, kurie tau garantuodavo vidutinišką sodybą paežerėje, šiandiena tegali tikėtis pailsėti porą savaičių panašioje kaimo turizmo sodyboje.

D.N. – O kodėl tada atsisakoma galimybės atsiskaityti vertybiniais popieriais? Gal jie buvo nepaklausūs?
K.S. – Iš tikrųjų dabar nėra patrauklių įmonių, kurių akcijų žmonėms galėtume pasiūlyti. Anksčiau žmonės imdavo „Telekomo“ akcijomis, nes jos buvo paklausios. O dabar nieko panašaus pasiūlyti neturime.
R.M.

– Ar patrauklume esmė? Mane prieš XXX laiko, t.y. 20xx xxx xx d. pasiekė kiek kitokios žinios. Valstybės turto fondas mane informavo, kad vertybinių popierių nebėra aplamai [prisegu rašto kopiją]. Tai kam gi kalbėti spaudai apie neegzistuojančius dalykus? Sakykite tiesiai – vyriausybė ignoruoja LR seimo priimtus nuosavybės atlyginimo įstatymus, nors jei norėtų laikytis jų, turėtų nupirkti jų akcijų biržose. Nors ir krizė, akcijų biržos vertybinių popierių stygiumi nesiskundžia

D.N. – Kol kas reforma į pabaigą eina tik kaimo vietovėse…
K.S. – Taip, kaime žemė grąžinta beveik 100 proc. Ten tik teisinių problemų šiokių tokių yra. O mieste – didžiausios problemos Kaune ir Vilniuje, kur dar nepasiekta ir 50 proc.
R.M.

– Šioje vietoje teturiu tik klausimėlį: ar tai reiškia, kad šiuose miestuose patys didžiausi niekadėjai susirinkę? Ar, kad Nacionalinės žemės tarnybos žemėtvarkininkai čia jau seniai su sąžine atsisveikinę?

D.N. – Žmonės, turėję žemės didmiesčiuose ar kurortuose, nesutinka jos persikelti kitur, imti pinigais ar akcijomis?
K.S. – Būtent, kad nesutinka. Daug kas norėtų pinigais, tačiau sako, kad siūloma per maža suma. Aš tikslių skaičių nežinau, tačiau Kaune būtų apie 3,5 tūkst. žmonių, kuriems neatkurta nuosavybė, o Vilniuje – apie 5 tūkst.
R.M.

– O ar gali sutikti? Jūs sutiktumėte iš savo, jei neklystu, gimtosios Garliavos keltis į Pabradę ar Akmenę? „Sako“, kad per maža suma? Tai gal galėtumėte man paskolinti, kad ir pusvalandžiui 1 mln. litų? Tikrai viešai pasižadu skolą grąžinti sutartu laiku. Tik vietoje milijono atiduosiu 5000 lt. Jums gi neatrodys, kad tai labai negerai. Tikriausiai susiprasite, kad kartais reikia ir šiokių tokių nuolaidų padaryti.

D.N. – Kiek valstybės siūloma žemės kaina skiriasi nuo rinkos vertės?
K.S. – Labai daug skiriasi. Miestuose – nuo 20 iki 100 kartų. Ir kaimuose smarkiai skiriasi nuo rinkos vertės. Anksčiau beveik nesiskirdavo, bet pastaruoju metu ir kaimuose žemė brango, o valstybės kainos apskaičiavimo metodika nesikeitė. Ypač kaimuose aplink didžiuosius miestus skirtumas didelis.
R.M.

– Jūs teigiate, kad atlyginimas pinigais nuo 20 iki 100 kartų mažesnis už rinkos kainą? Aš jau esu paskaičiavęs ir paskelbęs tiek internete, tiek savo atvirame laiške premjerui A.Kubiliui, kad mano asmeniniu atveju siūlomas atlyginimas yra mažesnis virš 200 kartų! Tiek to, neaptarinėkime kiek šimtų kartų mažesnę kompensaciją siūlote. Pakalbėkime apie Konstitucijos imperatyvų reikalavimą, kad valstybė [jos institucijų asmenyje], turi būti vienodai lygi visiems savo piliečiams. Tai kaip gi gali būti, kad kai kam atlyginama tik 20, o kai kam net 100 kartų mažiau? Kame čia Konstitucijos laikymasis? Ar kolegės I.Šimonytės gerai apmokami pavaldiniai prarado gebėjimą gerai skaičiuoti?

D.N. – Dar 2007-ųjų pabaigoje tuometinis premjeras Gediminas Kirkilas žadėjo, kad žemės reforma bus baigta dar 2008-aisiais. Ar bus kada nors reformos pabaiga?
K.S. Matote, 2008-ieji buvo rinkimų metai, todėl ir žadėjo tokius dalykus. Rinkiminiai pažadai. Mes to niekada nežadėsime, nes tokie pažadai yra nerealūs.
R.M.

– Jei apsiriksiu, pataisykite mane: o ar čia ne rinkiminė kompanija daryti tarsi viešą atgailą ir klaidinti visuomenę teisingumo atstatymo neįmanomumu? Ar šiandiena, besibaigiant kadencijai, jūs nemanote, kad paprasčiausiai nesugebėjote deramai dirbti prabėgusius ketverius metus? O gal manote, kad jei nesugebėjote jūs, tai to niekada nebesugebėtų ir niekas kitas jūsų poste? Gi ne atskirti piliečiai Lietuvoje turi teisę ir, tuo labiau – pareigą inicijuoti įstatymų pataisas, kurios užtikrintų Konstitucijoje įtvirtintą teisingumą, o būtent ministrai ir jų „svitos“. O aptariamas klausimas kaip tik Žemės ūkio ministerijos kompetencijoje. Ir jei matėte, kad netinkamai išlankstytas mūsų savivaldos įstatymas, kuris tapęs kliūtimi nuosavybės deramam grąžinimui, tai ar padarėte ką nors, kad ŽŪ ministerija nebūtų savivaldybių „įkaite“? Čia negaliu susilaikyti  ir nepaklausęs: gal jūs, suvokęs savo gabumų stygių, naujuose rinkimuose nebesibolatiruosite?

D.N. – Kad reforma pasistūmėtų didmiesčiuose, reikia pinigų, bet valstybė jų neturi. Kokius siūlysite būdus paspartinti žemės reformą?
K.S. – Ir toliau bus atsiskaitoma pinigais, o jei atsiras kažkur laisvos žemės – siūlysime natūra.
R.M.

– Atsiras… Laisvos žemės miestuose yra pakankamai, žemė negali atsirasti arba išnykti. Tą, berods dar rusų Lomonosovas yra įrodęs savo teoremomis. Vilniuje, jei apsirinku – pataisykite – regis arti 600 ha laisvos žemės. Kas valdo Lietuvą, jei ministras negali tinkamai įvertinti esamos situacijos ir pradėti tą žemę skubiai dalinti? Tiek Vilniuje ar Kaune, tiek kituose miestuose stovi dideli daugiaaukščių masyvai. Tarybiniai projektuotojai, neturėjo pareigos taupyti žemę, todėl tarp daugiaaukščių pastatų numatė milžiniškus atstumus. Tie, kas suinteresuoti nuosavybės neatstatymu, galimai bambėtų, kad skiriant neatlygintinai tuo didžiulius tuščius, niekieno nenaudojamus plotus, būtų sunaikinama žalieji plotai. Tačiau Jūs, ministre, negalite nesuvokti, kad piliečiai, statantys sau gyvenamą namą, niekada neapsiriboja asfaltuotu kiemu: ypač naujakuriai visada skuba apsiželdinti savo teritorijas, vėliau jas kruopščiai prižiūri. Tai kaip jūsų manymu žmonėms gražiau žvelgti  per langą: į metų metais nenušienautas pievas ir krūmų brūzgynus ar į dailiai tvarkomą privataus savininko kiemą?

D.N. – Žmonės skundžiasi, kad kai kurios miestų savivaldybės ir laisvą žemę linkusios pasilaikyti sau: geriau tegul apauga krūmokšniais, bet savininkams negrąžina. Ar tai tiesa?
K.S. – Tikrai yra tokių savivaldybių, kurios laisvos žemės neatiduoda į fondą. Tos laisvos žemės yra ir tame pačiame Vilniuje, ir Kaune. Net šalia miestų centrų yra laisvos nenaudojamos žemės, bet savivaldybės labai vangiai ją perveda į valstybės fondą.
R.M.

– Su tuo sutinku pilnai. Bet ir vėl gi – o koks Jūsų realus indėlis per prabėgusią kadenciją į tai, kad savivaldybės taip nesielgtų? Ar bandėte inicijuoti įstatymo pataisas? Juk vieša paslaptis, kad Lietuvoje tikra savivalda net nekvepia. Turime paralyžuotą savivaldą, kuri retai kada tenkina gyventojų poreikius. Tad ar reikia bijoti čia ką nors keisti? Sugriuvus TSRS, kaip deklaruojama visais valstybės lygmenimis, Lietuva eina demokratijos keliu. Tai kur gi ta demokratija, jei net ministras nekovoja už savo kompetencijos klausimų sprendimą?

1 2

Kazys STARKEVIČIUS

Ministro kadenciją baigiantis konservatorius K.Starkevičius

SKIRTUMAS. Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius atskleidė, kad valstybė už negrąžintą žemę jos savininkams siūlo iki 100 kartų mažesnę sumą, nei turtas kainuoja rinkoje. Viktoro Purio nuotr.
Faktai [iš dienraščio „Respublika“.Nuo žemės reformos pradžios 1991 m. iki šių metų pradžios iš viso pateikta 731,38 tūkst. piliečių prašymų šalies kaimo vietovėse atkurti nuosavybės teises į 4,02 mln. hektarų žemės. Žemės grąžinimas šalies rajonų savivaldybių teritorijose, išskyrus atskiras priemiestines teritorijas, artėja prie pabaigos, nes jau priimta sprendimų atkurti nuosavybės teises į 3,96 mln. hektarų žemės, miško ir vandens telkinių. Tai sudaro 98,46 proc. piliečių prašymuose nurodyto turėto žemės ploto. Šių metų pradžios duomenimis, nuosavybės teisės į žemę kaimo vietovėse dar neatkurtos 26,1 tūkst. piliečių, tačiau 11,1 tūkst. piliečių grąžintinos žemės sklypai jau suprojektuoti, patvirtinti žemės reformos žemėtvarkos projektuose ir vyksta šių projektų įgyvendinimo darbai.

Iki šių metų pradžios atkurti nuosavybės teises į 39,2 tūkst. hektarų žemės miestams iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtose teritorijose yra pateikti 51,5 tūkst. piliečių prašymų. Nuosavybės teisės į miestuose turėtą žemę atkurtos į 28,7 tūkst. hektarų, tai yra į 73,2 proc. piliečių prašymuose nurodyto ploto. Miestuose lieka atkurti nuosavybės teises į 10 tūkst. hektarų žemės. Vilniuje nuosavybės teisė atkurta vos į 32,3 proc. prašymuose nurodyto ploto, Kaune – į 58,2 proc., Panevėžyje – į 46,6 proc., Birštone – į 61,4 proc., Palangoje – į 52,9 proc. Kituose miestuose situacija kur kas geresnė.

Parengta pagal dienraštį “Respublika“

From: Cia mano laiskas [mailto:reromaka@mail.ru]
Sent: Tuesday, October 11, 2011 2:56 PM
To: Valstybės turto fondas info@vtf.lt
Subject: Paklausimas del atlyginimo uz zeme

Laba diena,
aš iki šios dienos nesu atgavęs nuosavybes už TSRS nacionalizuota žemę. Kaip žinia, įstatymas dėl nuosavybės atstatymo <…>, vienu iš savo punktu numato, kad kompensuojama gali buti vertybiniais popieriais. Plungės žemėtvarkos darbuotojai man teigia, kad akcijas aš galėčiau gauti LR Turto fonde.
Noriu pasitikslinti ar si informacija nėra klaidinanti ir jei tikrai Turto fondas kompensuoja savininkams už jų turėtas žemes, tai kokia forma tai butu daroma.

Pagarbiai,

Romualdas Matelis, gyv. Xxxxxxxx
reromaka@mail.ru,
2011-10-11 d.

================================================================================

Paklausimas del atlyginimo uz zeme

От кого: “VINCIUNIENE, Irena“ <I.Vinciuniene@vtf.lt>
Кому: “‘reromaka@mail.ru'“ <reromaka@mail.ru>
Копии: “OVERLINGAS, Stasys“ <S.Overlingas@vtf.lt>, “GURSKIENE, Renata“ <Info@vtf.lt>
Переадресовано от:
Переадресовано для:
Дата переадресации:
Комментарий:

12 октября 2011, 14:46 1 файл важное

Laba diena,

Valstybės turto fondas nuo 2003 m. vykdė atlyginą valstybei priklausančiomis akcijomis už valstybės išperkamą žemę. Per šį laiką akcijomis buvo atlyginta 11,5 tūkst. piliečių. Šiuo metu visos atlyginimui skirtos akcijos jau yra perduotos piliečiams.

Jei atlyginimui už valstybės išperkamą žemę dar bus skirta papildomai akcijų, atlyginimas akcijomis galės būti tęsiamas toliau.

Dėl informacijos apie atlyginimą akcijomis Jūs galite kreiptis į Valstybės turto fondą šiais tel.: 85 2684921, 2684923

Pagarbiai Valstybės turto fondo

Privatizavimo skyriaus viršininko pavaduotoja

Irena Vinciūnienė , tel. 852684925

D.Kuolys: “Lietuvai reikia plačios demokratinės bangos“

Darius Kuolys atsako į viešumoje keliamus klausimus, kuriuos apibendrino ir pateikė Ramutė Bingelienė

I dalis

– Liepos 5-ąją, Valstybės dienos išvakarėse, Daukanto aikštėje buvo įsteigta „Lietuvos sąrašo“ partija. Liepos 27-ąją Teisingumo ministerija patvirtino jos steigimo dokumentus. Taip pat daug kalbėta apie Seimo rinkimams telkiamą platų Lietuvos sąrašą. Tačiau iš visų kalbų neaišku, kas turima omeny. Kiek tų sąrašų dabar yra, kas juos kuria? Gal pakomentuotumėte susidariusią padėtį?

– Matyt, reikėtų pradėti nuo pradžių. Plataus Lietuvos sąrašo, kaip demokratinių jėgų bangos, idėja buvo iškelta S. Daukanto aikštėje dar gegužės mėnesį.

Tai buvo natūralus atsakas į cinišką valdžios tylą. Ne vienerius metus piliečiai rinkosi šioje Vilniaus aikštėje pasisakydami prieš valdžios organizuotą žuvusio pulkininko Vytauto Pociūno šmeižtą. Šių metų vasarį čia protestuota prieš kriminalinio pasaulio susidorojimą su FNTT vadovais. Gegužės 17-osios rytą aikštėn susirinko žmonės, pasipiktinę valdžios smurtu Garliavoje. Piliečiai ėjo į aikštę, tikėdamiesi dialogo su išsirinkta valdžia. Vildamiesi, kad aukščiausi pareigūnai pagaliau paaiškins, kas Lietuvos valstybėje vyksta. Tačiau valdžia nuo tautos atsitvėrė tylos siena, taip nutraukdama moralinę sutartį su visuomene, įstumdama valstybę į rimtą politinę krizę.

Taigi Lietuvos sąrašas buvo pasiūlytas kaip kelias moralinei sutarčiai atkurti, politiniam susvetimėjimui įveikti. Kaip būdas piliečiams susigrąžinti demokratinę valstybę. Ši idėja nėra kieno nors nuosavybė – nei kurio nors judėjimo, nei kurios nors partijos. Idėja subrandinta piliečių, kurie, matydami dabartinės valdžios bejėgystę ir cinizmą, ieško alternatyvos į rinkimus einančiam Viktoro Uspaskich sąrašui. Norėta šiai idėjai suteikti stipresnes atramas, kad ji galėtų plačiau telkti permainų siekiančias jėgas. Manėme, kad viena iš tokių atramų gali būti savita, viena valdžios nesiekianti „Lietuvos sąrašo“ partija. Nors dėstėme argumentus, tokios pastangos sulaukė dalies „Drąsos kelio“ žmonių abejonių ir tam tikro nepasitikėjimo. Neringai Venckienei viešai pareiškus, kad ji vadovaus Lietuvos sąrašo formavimui „Drąsos kelio“ pagrindu, neprieštaravome jos valiai, viešai pasveikinome tokį sprendimą ir pristabdėme parašų rinkimą „Lietuvos sąrašo“ partijai steigti.

Vis dėlto „Drąsos keliui“ liepos 2-ąją pristačius visuomenei „Lietuvos sąrašo branduolį“, tapo aišku, kad vienos partijos pagrindu plataus, Seimo daugumo siekti galinčio Sąrašo sudaryti nepavyks. Tai pripažino ir kai kurie „Drąsos kelio“ žmonės. Netrukus jie viešai atsisakė Lietuvos sąrašo idėjos. Todėl mėgindami išsaugoti plačios srovės galimybę, ne tik atnaujinome, bet ir paspartinome parašų rinkimą. Liepos 5-ąją įsteigėme „Lietuvos sąrašo“ partiją. Iš anksto pareiškėme, kad ši partija skirta tik platesnei permainų bangai telkti, kad ji konkurencijos naujoms jėgoms nesudarys. Tokios nuostatos laikydamiesi, „Drąsos kelio“ lyderiams pasiūlėme du galimus bendro veikimo būdus: dar kartą pamėginti kartu sutelkti platų Lietuvos sąrašą arba, jei tai nebūtų priimtina, remti demokratinėms permainoms įsipareigojusius jų kandidatus vienmandatėse apygardose. „Drąsos kelias“ pasirinko antrąjį bendradarbiavimo būdą. Gerbiame tokį sprendimą ir remsime atskirus „Drąsos kelio“ žmones vienmandatėse.

– Ar toks kelias nėra per daug sudėtingas? Kodėl neprisidėjote prie „Drąsos kelio“ partijos kaip Valdas Vasiliauskas ir Povilas Gylys?

Iš tiesų, buvau ir lieku įsipareigojęs „Drąsos keliui“ padėti sudaryti jų rinkiminį sąrašą. Lietuvai svarbu, kad su šiuo sąrašu į Seimą ateitų kuo daugiau sąžiningų ir stiprių žmonių. Puiku, kad žinomi mokslininkai, visuomenininkai šiandien prisijungia prie „Drąsos kelio“ ir jį tvirtina. Tačiau turime matyti ir dabartinę tikrovę. „Drąsos kelio“, net didelės sėkmės atveju, nepakaks Seimo rinkimams laimėti. Mano dalyvavimas „Drąsos kelio“ sąraše padėties nepakeistų.

Lietuvos Respublikai kaip laisvų piliečių sąjungai atkurti reikia plačios demokratinės bangos. Reikia ir tos visuomenės dalies, kuri nesutinka su dabartine grupuočių savivale, kuri nori demokratinių permainų, tačiau nėra apsisprendusi tragiškos Garliavos istorijos atžvilgiu. Tokių žmonių yra daug ir jų pozicija taip pat gerbtina, jų talka bendram reikalui taip pat labai reikalinga. Šiandien būtina ir ilgalaikė, ne tik į dabartinius Seimo rinkimus orientuota, bendro piliečių veikimo perspektyva. Tik ją turėdami, galėsime susigrąžinti demokratinę valstybę, atkurti konstitucinę santvarką. Labai svarbu atrasti ne tik patikimus visuomenės ir valdžios dialogo, bendradarbiavimo būdus, užtikrinti pilietinę valdžios priežiūrą, bet susikurti pačios visuomenės susikalbėjimui ir sugyvenimui reikalingus idėjinius ir vertybinius pamatus. Juk Respublika – tai draugyste pagrįsta piliečių bendrija. Įprastais, vien į jėgos žaidimus nukreiptais, kovos logika grindžiamais sprendimais jos atgaivinti nepavyks. Respublika gali rastis tik iš piliečių pasitikėjimo, pagarbos ir bičiulystės ryšių. Juos megzti, stiprinti – vienas sudėtingiausių dabarties uždavinių. Tokiems uždaviniams reikalingi netradiciniai sprendimai. Tikimės, kad savita, „nepartinė“ „Lietuvos sąrašo“ partija kartu su kitais galės prie tokių sprendimų prisidėti.

[apie „Lietuvos sąrašo“ partijos siekius ir jos visuomenei siūlomą Lietuvos darbų sąrašą – antroje pokalbio dalyje]

R.Matelio atviras laiškas Premjerui A.KUBILIUI