A. Akstinavičiui, Socialdemokratų sąjunga
D. Kuoliui, Lietuvos sąrašas
A. Matulevičiui, Tautos vienybės sąjunga
R. Ozolui, Už teisingumą
E. Skrupskeliui, Centro partija
G. Songailai, Tautininkų sąjunga
J. Varkalai, Drąsos kelias Gerbiamieji, šis laiškas, kuriuo kreipiuosi į Jus, yra padiktuotas tiek bendros situacijos, kuri pagrįstai įvardinama išsivaikščiojančia Lietuva, tiek ir mano asmeninio nerimo, kuriam visai nedaug tetrūksta, kad jį galėčiau pavadinti egzistenciniu. Išties taip ir yra – pastarieji keli metai mano šeimai kainavo dviejų vyresniųjų vaikų bei dviejų anūkų emigraciją ir vieną mirtį, kurią siečiau su stresine iš šios nesibaigiančios krizės kylančia būsena. Tokia tad padėtis, kuri mano supratimu yra daugiau ar mažiau panaši daugelyje Lietuvos šeimų.Nestovėjau po medžiu Garliavos mergaitės dramos metu, bet buvau tarp tų, kurie rengė ir vedė pirmuosius palaikymo mitingus Londone, po kurių valdžiažmogiai nebegalėjo apsimesdami teigti, kad “tai tik menkas nesusipratimas vienoje iš provincijų“. Labai daug vilčių dėjau į vieningą junginį, galintį sudaryti realią atsvarą tai savivalei, kurią ramiausiu veidu vykdo dabartinė oficialioji valdžia ir galbūt jos šešėliniai diriguotojai – todėl dabar labai skausmingai išgyvenu, matydamas, kaip tas darinys eiži ir byra dar nė nesusiformavęs.
Keisčiausia – o gal kaip tik priešingai, dėsninga? – kad visų galimų sudedamųjų jėgų lyderiai bei aktyvūs nariai, su kuriais tenka kalbėtis, lyg susitarę rodo pirštais vienas į kitą, sakydami, kad jie patys “už vienybę, bet štai tie ir anie viską sugriovė, išdavė ir su jais neįmanoma susitarti“. Ar tikrai taip yra? Ir net jei yra – negi nebegalima nieko padaryti, kad taip nebūtų? Negi net išsivaikščiojančios Lietuvos ir prievartaujamų mūsų vaikų akivaizdoje nebemokame tartis? Jei tikrai taip, tuomet gal išties vėluojame emigruoti iš savo namų, o gal ir palikti juos tuo kitu, nebeatšaukiamu būdu?..
Praėjusiame amžiuje Lietuva buvo prarasta neiššovus nė vieno šovinio. Aš nenoriu jos prarasti tol, kol neiššausiu paskutinio.
Štai todėl viešai kreipiuosi į visus čia išvardintus partijų bei judėjimų lyderius ir kviečiu Jus nepaisant jokių aplinkybių itin realistiškai įvertinti situaciją ir tapti ne politikieriais, žadžiančiais taktinius žaidimus savo sugebėjių ar užsakovų pageidavimo lygyje, o tikrais Lietuvos politikais – patriotais, kokiais iškilus istoriniam šansui ir įsisąmonintai būtinybei iš vakarykščių ūkininkų vaikų virto pirmosios Nepriklausomybės akto signatarai. Prašau Jūsų nesusmulkėti iki “trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“, bet padavus vieni kitiems rankas – o jeigu taip neišeina, tegu ir sukandus dantis – šiandien padaryti viską, kas įmanoma, o jei to negana ir tai kas neįmanoma, bet reikalinga, kad sustabdytume šitą nesibaigiantį klimpimą į vis labiau įtraukiančią pelkę. Trečio šanso istorija gali ir nebesuteikti.
Labai tikiuosi, kad Jūsų tarpe neatsiras nė vieno, kuris bent jau nepamėgintų rasti to, kas mus jungia, o ne skiria. Todėl sakau – ieškokime ir raskime vieni kituose tai, kas gera ir kas skatina kurti, ir nekreipkime dėmesio į tikrus ar menamus trūkumus, kurių taip gausiai papila tie, kurių netramdomai savivalei mūsų vienybė yra pati didžiausia grėsmė. Nes jų principas yra “skaldyk ir valdyk“, o mūsų tebus “Vienybe težydi“.
Su meile ir viltimi
Šarūnas Navickis
P.S. Šį laišką įsipareigoju išsiųsti taip pat ir tiesiogiai visiems čia įrašytiems adresatams, konkrečiai siūlydamas susirinkti prie apskrito stalo, pasiūlant dienotvarkę, laiką ir vietą.
P.P.S. Nesu jokios partijos narys bei nepriklausau jokiam rinkiminiam sąrašui, o šis laiškas yra mano asmeninė iniciatyva.
Kazimieras MOTIEKA
TEISINGUMAS JAU PER DAŽNAI UŽMIRŠTAMAS
Iš didžiosios politikos prieš dvidešimtmetį pasitraukęs teisininkas su nostalgija prisimena kovą dėl Nepriklausomybės ir už ją mūru stojusią tautos vienybę. „Kai Sovietų Sąjunga pradėjo ekonominę blokadą, žmonės mus ragino neatsitraukti ir nepasiduoti. Gyventojai tikėjo, kad tik atsilaikę pagaliau pasieksime savo tikslą“, – prisimena jis. Tačiau dabar valdžia nuo gyventojų atsitvėrė stora siena, valstybės interesus užgožia partinės ar klaninės ambicijos.
TEISMO SPRENDIMAI DĖL VAIKO TURI SKIRTIS NUO SPRENDIMŲ DĖL SUSKILUSIŲ GELDŲ
Apie krašto bėdas ir jų atsiradimo priežastis, teisinės sistemos spragas, šį ir būsimąjį Seimą – „Lietuvos žinių“ interviu su Kazimieru Motieka:
Į didžiąją politiką nesiveržiate, materialinės naudos, akivaizdu, taip pat nesigviešiate, tačiau Jūsų balsas rezonansinių įvykių fone tampa vis labiau girdimas. Kodėl nusprendėte nebetylėti?
Kiekvienas, kuriam bent kiek rūpi krašto reikalai, aiškiai mato, kad valstybėje tvarkomasi tikrai ne per geriausiai. Ekonomiką stengiamasi plėtoti ne kieno nors kito, o žmonių gerovės sąskaita. Latvijoje ir Estijoje, – kurios pažengė gerokai toliau, remiamas smulkusis ir vidutinis verslas, skatinamas darbo vietų kūrimas, todėl tai atsiliepė ekonomikai, kuri sugebėjo gerokai greičiau atsistoti ant kojų. Deja, Lietuvoje to nėra. Žmonės, jų gerovė ir valstybės ekonomika – du visiškai skirtingi dalykai. Labai keista iš valstybės institucijų vadovų lūpų girdėti žodžius, kad gyventojai nebadauja, viskas lyg ir gerai. Ar galima taip sakyti, kai žmonės savo minimalius poreikius sugeba patenkinti tik dėl šešėlinės ekonomikos? Vieni užsiima kontrabanda, kiti sukčiauja gaudami paramą, o priemonių, kad pagaliau būtų atkreiptas dėmesys į žmogų ir į jo poreikius, nesiimama.
Valstybės kūrėjai Lietuvos ateitį matė visiškai kitokią. Kodėl šiandien turime tiek bėdų?
Daugiau kaip prieš dešimt metų Seime pasakiau, kad kol kas nė viena Lietuvos valdžia nesirūpino ryšiais su visuomene. Valdžia yra atitrūkusi nuo žmonių. Tai yra mūsų pagrindinė problema. Atkuriant Nepriklausomybę žmonės mumis stipriai tikėjo ir tas tikėjimas neišsitrynė iki šiol. Aukščiausiojoje Taryboje, gaudavome daugybę gyventojų laiškų. Tuomet, kai Sovietų Sąjunga pradėjo ekonominę blokadą, žmonės mus ragino neatsitraukti. Jie žadėjo pirkti durpėmis kūrenamas „buržuikas“ ir jomis šildytis, kad tik nepasiduotume dėl rusų naftos ir anglių. Tai buvo didžiausias žmonių pasiaukojimas. Jie siekė būti laisvi ir sukurti laisvą valstybę. Deja, šiandiena valdžios atstovai į tribūnas lipa arogantiškai diktuodami, kas esą turi būti padaryta.
Ne per seniausiai vykusio mitingo metu pažymėjote, kad valstybėje labai stinga patriotiškumo. Kaip suprantate patriotiškumą valstybės valdyme ir kokiose srityse jo labiausiai pasigendate?
Dabartinis Seimas yra užverstas įvairiausiais klausimais, kurių dauguma yra valstybinės reikšmės. Tačiau kiekviena frakcija, partija ar Seimo narių grupė akivaizdžiai jaučia prievolę žerti kritiką, pasirodyti pranašesnė už kitas. Taip keliama sumaištis. Tačiau jei sprendžiami iš tiesų svarbūs klausimai, visos frakcijos pirmiausia turi būti už Lietuvą. Valstybės interesai turi būti aukščiau už bet kokią partinę platformą ar priklausomybę.
Kad valstybėje negerai, pajutome dar rengdami Būtingės naftos terminalo projektą. Jis mums buvo gyvybiškai svarbus, nes tuomet buvome „pririšti prie vieno naftos vamzdžio“. Tačiau kad ir kaip mums jo reikėjo, planavimas užtruko daug metų. Premjerai su sraigtasparniais skraidė virš statybai numatytos vietos, o priėmus sprendimą nukirsti kelias pušeles Melnragėje planavimas vėl prasidėdavo iš naujo. Netrukus buvome pakviesti į Estiją. Šios valstybės prezidentas mums pristatė naftos terminalą, kurį jie sugebėjo pastatyti greta Talino vos per kelerius metus, nes jiems jo taip pat gyvybiškai reikėjo. Štai kur yra valstybinis mąstymas.
Ruošiamės statyti suskystintų dujų terminalą, o Seimas ką tik pritarė ir atominės jėgainės statybai. Ar nebaisu, kad vėl kelerius metus riesimės, kaip tąsyk dėl trijų pušelių?
Keleri metai dar nedaug. Žinoma, valstybinės reikšmės objektus būtina planuoti labai atsakingai. Tačiau dabar situacija kitokia. Mūsų Nepriklausomybė dar niekada nebuvo tokia saugi. Esame Europos Sąjungos ir NATO nariai. Civilizuotų šalių susitarimais reikia tikėti. Juk anksčiau rusų naikintuvai mūsų oro erdvę skrosdavo be jokio leidimo, o dabar, kai turime NATO oro policiją, tokie incidentai liovėsi.
Jūs, kaip žmogus, galintis pažvelgti į teisėtvarką iš vidaus, ar matote ten įsigalėjusių problemų?
Teisės srityje visada viena pusė bus patenkinta, kita – ne, kadangi vieni bylą laimi, kiti pralaimi. Vis dėlto akivaizdu, kad padaryta klaidų. Kad ir dėl mergaitės Garliavoje. Esu pasisakęs prieš skubotą teismo sprendimo vykdymą. Ši situacija yra visiškas absurdas. Su žmogumi buvo pasielgta kaip su daiktu. Kita bėda – teismai, prokuratūra yra atėmę iš savęs teisę suklysti ir įsitikinę, kad viskas jų paliepimu yra beatodairiškai teisinga. Tačiau sprendimus priima gyvi žmonės. Jie gali pasielgti ir klaidingai. Valstybėje turėtų būti atsižvelgiama ne tik į teisėtumą, bet ir į teisingumą. Teisingumas yra konstitucinė nuostata, tačiau pernelyg dažnai užmirštamas.
Prieš 22 metus, dėdamas parašą ant Nepriklausomybės Akto, galvojote apie kitokią Lietuvą?Svarbiausia, kad esame laisvi. Jeigu okupacijos metais problemas mums primesdavo kažkas kitas, dabar visos bėdos yra mūsų pačių ir tik mes nuspręsime, kaip su jomis susitvarkyti. Deja, kol kas jas sprendžiame ne visai tinkamai. Šiuo metu atsirandantys visuomeniniai judėjimai išreiškia žmonių nuomonę apie dabartinę padėtį. Seimas pagaliau turi surimtėti ir tapti institucija, pateisinančia Lietuvos žmonių lūkesčius. Tačiau padėjęs parašą ant Nepriklausomybės Akto niekada dėl to nesigailėjau ir nesigailėsiu.
| Šis laiko raštas yra skirtas liudyti tiesą žmonėms, nes didžioji dalis Lietuvos žiniasklaidos, kaip sovietų laikais, šiandien ją slepia, manipuliuoja žmonėmis, stengiasi juos įbauginti ir supriešinti. Siekdami susigrąžinti valstybę ir atkurti laisvų piliečių visuomenę, pradėkime nuo laisvo žodžio – nuo „Aikštės žinių“.Liudvikas JakimavičiusDarius Kuolys | |||
Kunigo Roberto Grigo kalba Simono Daukantoaikštėje, Vilniuje gegužės 19 dieną |
|||
| Brangūs žmonės, Lietuvos piliečiai,Gegužės 17-osios data žymi nusikaltimą. Žvelgiu į jūsų veidus ir mąstau, kad, jeigu pridėtų jūsų nuotrauką (kol kas negausaus susibūrimo nuotrauką) prie tų, kurias mes turime išsaugoję iš Sausio 13-osios budėjimo, iš Baltijos kelio, matytume nuostabų panašumą tarp tų veidų ir jūsų veidų štai čia.Esate tos pačios dvasios žmonės. Daugelis iš jūsų – iš mūsų čia esančių – galėjome prisisegti Nepriklausomos valstybės atkūrimo apdovanojimus, Vyčio kryžius, Sausio 13-osios medalius. Kodėl susirinkome tada, tomis dienomis, kai būrėmės į Sąjūdį, leidome pogrindžio spaudą, budėjome sausio 13-ąją? Tuomet tikėjome, kad mūsų valstybė bus kitokia, bus žmoniška Lietuva, bus Lietuva, kurioje valdžia yra mūsų, yra mūsų skiriama ir tarnauja pašaipa parašė viename laiške: „Man atrodo, kad jūs esate pernelyg dievobaimingi“.Bėda, kad didelė dalis mūsų tautiečių, einančių teisėsaugos pareigūnų, politikų pareigas, yra perdėtai „pareigingi“. Galbūt tai yra įprasta tokiose šalyse, kaip Baltarusija, Rusija ar Ukraina, kur didžiąją, deja, jų istorijos dalį valdžia su savo piliečiais elgiasi kaip okupantas. Visą laiką buvo jie ir mes, valdžia iržmonės, engiantieji ir engiamieji. Lietuvoje mes turime patirties, ir tikėkime: įtvirtinsime nuostatą, kad valdžia vykdys žmonių įgaliojimus, vykdys žmonių valią, o ne savo slaptų šešėlinių ir klaninių struktūrų užmačias. Ką turėjau omeny sakydamas, kad mūsų pareigūnai pernelyg pareigingi? Yra įstatymo ir pareigos vykdymas, kuris nesikerta su žmoniškumo principais, ir yra tokių įsakymų, kai pareigūnai siunčiami prieš taikius namus, kai turi padėti įgyvendinti nežmonišką sprendimą naudoti prievartą prieš vaiką ir daugybė kitų, panašių atvejų, kai doras žmogus turi pasakyti ne, aš tame nedalyvausiu, nes tai yra prieš mano sąžinę. Žmogus turi būti pasiruošęs panašiose situacijose susidurti su įvairiais asmeniniais nemalonumais, karjeros lūžiais, algos netekimu ar sumažinimu. Istorijoje (ir mūsų tėvynėje, ir pasaulyje) tokių atvejų yra buvę – tokio sveiko pilietinio pasipriešinimo, nedalyvavimo, kada žmogus, matydamas, kad iš jo valdžia ar valstybė reikalauja jo sąžinei prieštaraujančių dalykų, atsisakė juos vykdyti. Su kausmu turime pastebėti, kad tokio žmoniškumo, tokio pilietiškumo daigai mūsų šalyje dar tiktai dygsta, nes, jeigu jie būtų mūsų visuomenės daugumos savastis, mes nebūtume ten matę tų šimtų uniformuotų pareigūnų: mūsų pagimdytų, užaugintų lietuvių policininkų, kurie sutiko tame košmare dalyvauti ir naudoti fizinę jėgą. Mes nebūtume ten matę vaiko teisių apsaugos pareigūnių, kurios, tarsi ieškodamos paguodos pas vaiką, sako: „Na, tau sunku, bet ir mums sunku. Mes duodame tau du pasirinkimus (čia, žinot, toks modernios psichologijos triukas): arba eini dabar, arba po minutės“. Modernios psichologijos dogmos aiškina, kad taip geriau, nes, jeigu sakysi tu negali rinktis, tiktai eik, tai bus trauma, o jeigu po minutės, tai jau būsi paguostas. Mūsų seneliai prisimena, kai stribai ir okupantai juos trėmė, kai kurie žmoniškesni buvo, nes kartais duodavo dvidešimt minučių pasirengti. Ir tai sako vaikui žmonės, baigę aukštąjį mokslą, turintys ginti vaiko teises. Tu gali rėkti, sako, verkti, šaukti, tai yra normalu. Mes neturime palaikyti jokių asmens kultų. Man atrodo, kad mūsų lietuviai dar turi Rusijoje labai įsišaknijusį sindromą: geras caras, bet blogi bajorai ir ministrai, jis nieko nežino, jis negali nieko padaryti. | O mūsų nepelnytai vertinama prezidentė po to smurto akto, kurį matė visa Lietuva (kai vaikas kaip negyvėlis iš namų išnešamas kojomis pirmyn), sako: „Reiktų sudaryti komisiją ir ištirti, ar nebuvo naudojama prievarta prieš vaiką“. Geras „caras“, arba geras prezidentas, turi veiksmais, o ne gražiomis deklaracijomis, parodyti, kas yra jo vertybės ir jo politika. Evangelija moko: pažinsite iš jų darbų, iš jų vaisių, kas jie yra – gėris ar blogis. Visa Lietuva matė ir girdėjo per TV3 įrašą, kai buvo uždrausta filmuot (ir, tarp kitko, tai irgi yra tam tikras besikeičiančios mūsų valdžios, mūsų besikeičiančios Lietuvos ženklas, kai į sieną nusukinėjamos filmavimo kameros, kad niekas negalėtų pamatyti tiesos). Prisimenat? Mes pradėjome nuo to viešumo, Gorbačiovo pavadinto glasnostj, ir tai išlaisvino mus iš tironijos. Dabar, kada uždengiamos kameros ir niekas negali matyti to, kas vyksta, – ar tai nėra akivaizdus sugrįžimas į mūsų nelaisvės būseną, į diktatūrą? Kažkas sugebėjo įrašyti mergaitės balsą, kai ji šaukė ne, nenoriu, niekada neisiu. Ir vaikas išnešamas. Norintis išeitų savo kojomis, ten, kur nori, ir gyventų su tais žmonėmis, su kuriais nori, o prezidentė sako:„reikia tirti, ar nebuvo prievartos“. Šį kartą visa Lietuva matė.Kuo laikomi žmonės? Lietuva yra ne aklas nežmoniškų įstatymų vykdymas, Lietuva yra atsisakymas dalyvauti nežmoniškume. Vienas iš mūsų išsilaisvinimo rėmėjų ir draugų, Nobelio premijos laureatas Aleksandras Solženicynas, totalitarizmo viduržiemyje rašė: „Mes negalime jėga pašalinti šito smurto, mes negalime kurti organizacijų, mes negalime, galbūt, greitai ir čia pat pakeisti nežmoniškos būsenos, bet kiekvienas iš mūsų gali nedalyvauti mele“. Nei žodžiu, nei viešuose pasisakymuose, nei palaikydami viešai melagingus autoritetus, nei eidami balsuoti už tuos, kurie mus engia, – kiekvienas pilietis, net nerizikuodamas labai daug, gali atsisakyti remti melo ir smurto struktūrą – ir jinai akimirksniu subyrės. Be abejo, reikia tam tikros kritinės piliečių masės.Savo kreipimesi aš parašiau: „Kviečiu Lietuvą į visuotinį taikų valdžios boikotą, kol nebus sustabdytas smurtas prieš vaiką ir nebus nubausti kaltieji“. Ar mes galime įsivaizduoti tokį boikotą? Esame kultūringa, civilizuota tauta. Iš tikrųjų ta gegužės septynioliktoji buvo ribinė data. Pirmą kartą mūsų nepriklausomoje Lietuvoj smurtas (valdžios smurtas, policijos smurtas) buvo panaudotas prieš taikius piliečius. Tiesa, buvo dar tas nelaimingas atvejis, kai žmonės dėl ekonominių aplinkybių ėjo daužyti seimo langų. Tuomet buvo pogromas. Ir visuomenė suprato teisėsaugininkų veiksmus. Šis atvejis, kaip mes visi suprantame, yra visiškai kitas.Boikotas, kokį įsivaizduoju, tai mūsų taikus pasipriešinimas ir rezistencija. Tokį Indijoje su nuostabiu dvasios tyrumu ir taika atliko Mahatma Gandi. Mūsiškis irgi gali būti panašių formų.Boikotas. Atitaisykite neteisybę, tada bendradarbiausime. Yra begalė kitų taikaus pilietinio pasipriešinimo ir boikoto formų, kurias galime panaudoti. Viena iš jų yra rinkimai. Galime iš tikrųjų nušluoti tuos pareigūnus ir tuos jų atstovus, tas politines jėgas, kurios nesustabdė ir nestabdo šio nežmoniškumo, ir išrinkti kitus. Išrinkime tuos žmones (mes juos matėme per visą šitą ilgą, košmariškai ilgai besitęsiančią dramą), kurie buvo vaiko pusėje, kurie buvo teisės ir taikių derybų, susitarimų, o ne smurto naudojimo pusėje. Mes juos matėme. Yra Lietuvoje padorių žmonių ir juos reikia palaikyti. | ||
| Rašytojas Valdas PAPIEVIS Ant visos Lietuvos jie tą „kaldrą“ užmetė Filosofas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Arvydas JUOZAITIS | |||
| Man atrodo, kad: agresyvėjanti teisėsauga, tautos teisingumo sampratą ginančius žmones vadinanti minia, gauja ir dar baisiau, yra Lietuvos praradimas; agresyvėjanti paperkama žiniasklaida, parsiduodanti bet kada ir bet kaip, yra Lietuvos praradimas; agresyvėjanti teisėtvarka, apginkluojanti šimtus karių ir metanti juos į mūšį prieš vienos šeimos taikų namą, yra Lietuvos praradimas; Ir pagaliau: agresyviai bejėgė Seimo ir Vyriausybės koalicija, nedrįstanti pašalinti nė vieno pareigūno, atsakingo už Lietuvos naikinimą, yra mūsų Tėvynės nelaimė.KRONIKAGegužės 17 d. 10 val. valdžios smurtu pasipiktinę piliečiai spontaniškai susirinko Vilniuje, S. Daukanto aikštėje prie prezidentūros, ir paskelbė šioje vietoje nuolatinę pilietinio pasipriešinimo akciją. Liudvika Pociūnienė, Nijolė Sadūnaitė ir Darius Kuolys paprašė susitikimo su prezidente. Prezidentė susitikti atsisakė. Seimo nariai Aurelija Stancikienė ir Naglis Puteikis kreipėsi raštu į Vilniaus miesto savivaldybę kviesdami suderinti šią pilietinio protesto akciją.Gegužės 19 d. 12 val. Vilniuje, S. Daukanto aikštėje prie prezidentūros piliečiai susirinko į sueigą „Už laisvę ir tiesą“. Sueigoje kalbėjo kunigas Robertas Grigas, žurnalistė Liudvika Pociūnienė, poetė Erika Drungytė, profesorius Povilas Gylys bei kiti. Iš S. Daukanto aikštės per du tūkstančius žmonių, suvažiavę iš visos Lietuvos, patraukė Gedimino prospektu į Nepriklausomybės aikštę prie seimo, kur buvo sugiedotas Lietuvos himnas, o kunigas Robertas Grigas sukalbėjo maldą už Lietuvą. Akcijoje dalyvavo daug žinomų Lietuvos menininkų ir mokslininkų. Kviesdami suderinti šia sueigą ir eiseną, seimo nariai raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, tačiau savivaldybės pareigūnų pažadėto raštiško suderinimo nesulaukė. | Gegužės 21 d. TV 3 laidoje „Kodėl“ buvo paviešintas profesorės onkologės Laimos Bloznelytės liudijmas, kad Andrius Ūsas ketino naikinti įkalčius, bei danų vaiko teisių specialistų reakcija į mergaitės „poėmį“.
SKELBIMAI Gegužės 24 d. S. Daukanto aikštėje sutikime Prezidentę Dalią Grybauskaitę su duona ir druska. Daugiau informacijos http://www.uzteisinguma.lt Pilietinės vaikštynės ir sueiga „Už laisvę ir tiesą, prieš melą ir smurtą“ Valdžios smurtu ir melu pasipiktinę piliečiai šį šeštadienį, gegužės 26 dieną, 13 valandą, renkasi Vilniuje prie seimo Nepriklausomybės aikštėje. Iš čia rengiamos pilietinės vaikštynės Gedimino prospektu iki S. Daukanto aikštės, prie prezidentūros, kur vyks piliečių sueiga „Už laisvę ir tiesą, prieš melą ir smurtą“. Vaikštynėse ir sueigoje bus ginama konstitucinė Lietuvos Respublikos santvarka, piliečių teisės ir laisvės, pasisakoma prieš grupuočių savivalę. Gegužės 29 dieną, antradienį, 10 valandą, Vilniaus miesto antrajame apylinkės teisme (Laisvės prospektas 79 A) dėl piliečių sueigos Vilniaus Nepriklausomybės aikštėje sukvietimo toliau bus teisiami Kovo 11-osios Akto signatarai Bronislovas Genzelis ir Romualdas Ozolas bei Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Alvydas Medalinskas. Nepriklausomybės Akto signatarus Lietuvos Respublikos teismas teis už šių metų kovo 17 dieną prie Seimo surengtą renginį, kuris buvo skirtas šalies parlamentarizmui paremti, kuriame Seimas ragintas susigrąžinti Tautos Atstovybės galias ir principingai ginti konstitucinę santvarką. Iniciatyvinė grupė Už teisingumą kviečia pilietes ir piliečius, branginančius Konstitucijos laiduotą susirinkimų laisvę, teismo dieną būti kartu su teisiamais signatarais |
||
Jolanta Lipkevičienė, |
Socialinės veiklos Asociacija “Šviesos kampelio” direktorė | ||
| SUSIRŪPINIMAS DĖL PROJEKTŲ VYKDYMO MOKYKLOSE SKATINANT JAUNIMĄ EKSPERIMENTUOTI PASIRENKANT LYTĮ IR SEKSUALINĖS ORIENTACIJOS ĮVAIROVES | |||
LR švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui |
2012-03-01 |
||
| Gerbiamas Ministre šį raštą pakartotinai jau siunčiame jums trečią kartą. Nuo pirmojo išsiuntimo 2011-06-23 priminsime, kad praėję daugiau kaip aštuoni mėnesiai. Raštą vėl jums pakartojame. Mes esame sunerimę, dėl spaudoje (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-01-25-laima-vabasiene-kokios-tolerancijos-bus-mokoma-mokykloje/56601) pasirodžiusių pareiškimų apie Lietuvos mokyklas turinčius pasiekti mokymo projektus, kurių ugdymo turinys gali labai neigiamai paveikti mokinių psichiką, moralę, seksualinę tapatybę ir socialinę saviraišką. Įžvelgiame po rafinuotais pavadinimais „Mokytojų, moksleivių, tėvų ir NVO atstovų tarpkultūrinių gebėjimų plėtra“ paslėptą grėsmę šeimos vertybėms, bei vaikams. Kalbame apie parengtą projektą apipintą tarsi nekaltomis frazėmis (paraiškos kodas VP1-2.2-ŠMM-05-K-01-043) „Mokytojų, moksleivių, tėvų ir NVO atstovų tarpkultūrinių gebėjimų plėtra“, kuriam prašoma 827 969,00 Lt suma, remiasi J. Reingardės, N. Vasiliauskaitės R. Erentaitės parengtu tyrimu „Tolerancija ir multikultūrinis ugdymas bendrojo lavinimo mokyklose“. Minėtas tyrimas yra parengtas pabėgėlių integracijos programos rėmuose, tačiau tyrimo rekomendacijose kaip svarbiausia problema išskiriama tai, kad mokyklose per mažai kalbama apie homoseksualumą.Nesutinkame, kad šis projektas pasiektų Lietuvos mokyklų moksleivius, nes jis prieštarauja šeimoje ugdomoms vertybėms ir moralės normoms. Mokyklose vykdomos ugdymo programos pirmiausiai turi būti suderintos ir su tėvais.Anot A. Maceinos, lytinis švietimas siejasi su fizinio gėrio sritimi. Jo metu gaunamos žinios dirgina paauglių vaizduotę, kuri paralyžiuoja dorinę valią. Kai nėra valios, visos įgytos žinios tampa daugiau žalingomis, negu naudingomis. Žmogus suvokiamas kaip aukštesniųjų jausmų neturintis robotas. Pradžioje sudirginami žemesnieji instinktai, o vėliau pasiūloma, kaip apsisaugoti nuo nepageidaujamų pasekmių. Jei žmonės neturės valios valdyti lytinį instinktą, tai net ir apsisaugojimo priemonės nepadės.Mokyklos uždavinys- lytinis auklėjimas, o ne švietimas. Reikia ruošti vaikus gyvenimui šeimoje, kilnioje meilėje, o ne tik gyvuliškų instinktų patenkinimo plotmėje. J. Reingardė, N. Vasiliauskaitė, R. Erentaitė apklausę vaikus rado daugybę mąstymo stereotipų, pradedant šeimos samprata, baigiant kitataučiais ir homoseksualais. Bet ar visada stereotipai yra blogis? Jie, pavyzdžiui, gali rodyti, kas žmogui yra sveika, patikrinta daugelio kartų tradicija. Tačiau šiame projekte raginama naikinti visus stereotipus. Ar ne keista, pasitelkiant minėtą „gender“ programą: „rekomenduotina mokyklos aplinkoje ypač stiprinti švietimą lyčių lygybės ir seksualinės orientacijos įvairovės bei nediskriminavimo srityje. Būtina ugdyti mokinių gebėjimą atpažinti heteroseksizmą ir jo poveikį skirtingoms socialinėms grupėms, taip pat pristatyti alternatyvias lyties bei seksualumo sampratas. Homofobija neatsiejama nuo dualistinio patriarchalinio lyčių modelio taikymo“. Kitaip tariant, teigiama, kad gerai sutarsim su pabėgėliais, jei homoseksualumą paskelbsime norma, o gal siekiamybe, o tradicinę lyčių skirtingumo sampratą ir santykius – blogio priežastimi?Ar ne šeimoje per šimtmečius išsaugotas mūsų tautinis identitetas, nepriklausoma dvasia, ar ne tradicinėse aukštos moralės šeimose išaugo mūsų šviesuoliai? Šių dienų žymiausi Lietuvos edukologai, tyrę ugdymą šeimoje, taip pat pripažįsta, jog šeima yra tobuliausias vaiko auginimo institutas. | Todėl ir mokyklose vykdomos ugdymo programos pirmiausiai turi atitikti šeimoje ugdomoms vertybėms ir moralės normoms. Vienas žymiausių Lietuvos pedagogų ir filosofų S. Šalkauskis tvirtino, jog ugdymas šeimoje yra ypatingas, neprilygstantis jokiai kitai institucijai, nes jame jaučiamos vyriškumo ir moteriškumo įtakos, yra harmoningas ir visuminis, būna pagrindu visiems kitiems ugdymo laipsniams. Pagal švietimą reglamentuojančius dokumentus tai mokykla padeda šeimai, o šeima pedagogams išugdyti visapusišką asmenybę. Pagal Vaiko gerovės valstybės koncepcijos (Įsigaliojo nuo 2003.05.31) 1.2.1.2. punktą „šeima ir valstybė dalijasi vaiko gerovės užtikrinimo atsakomybe“,kaip tėvai galės būti atsakingi jai jų vaikus mokyklose mokys amoralių teorijų?Šio projekto vykdymas prieštarauja Valstybinei šeimos politikos koncepcijai, kuri iškelia šeimos išskirtinę vertę asmens ir visuomenės gyvenime:Jei 1.4. Šeima – esminis visuomenės gėris, kylantis iš žmogaus prigimties ir užtikrinantis vaikų bei visų kartų gerovę ir sveikos visuomenės raidą, tautos bei valstybės gyvybingumą ir kūrybingumą ir valstybė ir nevyriausybinės institucijos privalo užtikrinti šeimos integralumui palankią aplinką, plėtodamos ir tobulindamos jos teisinę ir socialinę bazę.1.7.8. 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (Žin., 1995, Nr. 60-1501) preambule: „(…) šeimai, kaip pagrindinei visuomenės ląstelei ir natūraliai visų jos narių, ypač vaikų, augimo ir gerovės aplinkai, turi būti suteikta reikiama apsauga ir pagalba, kad ji galėtų prisiimti visas pareigas visuomenei“.Šis punktas tai pat patvirtina, kad šeimai turi būti suteikta reikiama apsauga ir pagalba, kad ji galėtų prisiimti visas pareigas visuomenei.1.8.3. Šeima yra pirminis socialinis institutas, kuris kiekvienoje visuomenėje užtikrina socialų gyvenimo būdą grindžiančių vertybių, elgesio normų, formalių ir neformalių taisyklių visumą. Visuomenės gyvenimas pakrinka, jei šeimai stinga palaikymo ir apsaugos.1.8.4.Žmogaus teisės pirmiausia įgyvendinamos per šeimą, ne skaidant ją į atskirus narius, bet stiprinat jų tarpusavio atsakomybę.3.1. Valstybinės šeimos politikos tikslas – numatyti ir vykdyti šeimos institutą palaikančią ir stiprinančią bendrą politiką, kuri užtikrintų bendrąsias sąlygas teikiant diferencijuotą valstybės ir visuomeninių institucijų pagalbą šeimai visose srityse, siekiant, kad būtų sudarytos sąlygos jai būti autonomišku, atsakingu, tvirtu, stabiliu, aktyviu ir savarankišku institutu, gebančiu visavertiškai atlikti savo funkcijas.4.1. Švietimo ir kultūros sistema grindžiama glaudžiu šeimos, mokyklos ir visuomenės bendradarbiavimu,padedant šeimai ugdyti asmenį, pajėgų suvokti pasaulį, savarankiškai ir kartu su kitais spręsti savo ir visuomenės gyvenimo problemas.Mums įdomu kokiose Lietuvos mokyklose šis projektas jau yra vykdomas ir kokia yra numatyta tolimesnė jo eiga. Prašome išdėstyti raštu ir savo poziciją šio projekto atžvilgiu .Direktorė Jolanta Lipkevičienė
|
||
| Ar Povilas Gylys raudoną kaspiną pakeis į žalią mitinguodamas su jėgos struktūrų visuomeninkų lyderiu ? |
Elona Antakauskė2011 m. gegužės 23 d. |
|
| Garliava – žodis iki skausmo įkyrėjęs, bet viešoje erdvėje netylantis. Žodis Garliava įeis į istoriją, nes šiame Lietuvos miestelyje pirmą kartą panaudota brutalių smogikų jėga prieš taikius piliečius. Filmuoti 2012 05 17 dienos ryto įvykių vaizdai aplėkė Lietuvą ir pasaulį, sukeldami negatyvią reakciją, kompromituodami mūsų valstybines institucijas.Bet, yra vienas ,,bet‘‘ ar šita užpuolimo akcija buvo galima be policijos pareigūnų, iki dantų ginkluotų smogikų, stojusių prieš moteris, garbaus amžiaus žmones?Be abejo ne. Privačioje valdoje žmonės ramiai vaikštinėjo, meldėsi. Iki 2012 05 17 dienos ryto Garliavoje, Venckų ir Kedžių namuose lankėsi daug politikų, menininkų, inteligentijos, visuomeninkų. Kai kurie iš jų bandė ieškoti racionalių problemos sprendimo būdų, kai kurie reiškė nuoširdų palaikymą, kiti tiesiog tyliai pritarė N. Venckienės šeimos nuostatai.Garliavoje lankėsi ir dabartinis NDJ pirmininkas P.Gylys bei jo pavaduotojas NPPSS pirmininkas Vytautas Bakas, anksčiau turėję kitą nuomonę mergaitės klausimu.Kas pakeitė šių, save vadinančių visuomenininkais vyrų poziciją, kokie lankymosi Garliavoje tikslai? Atsakymą į šį klausimą randame P. Gylio interviu ,,Laisvam laikraščiui‘‘:,, Šiandien esu ne politikas, o Nepartinio demokratinio judėjimo vadovas. Aš tikrai nuoširdžiai nuvažiavau į Garliavą paremti žmones, kovojančius už teisingumą, neturėdamas jokio politinio išskaičiavimo, išskyrus vieną politinį išskaičiavimą – gelbėt valstybę!..– Duok Dieve, kad NDJ pavyktų apsijungti su charizmatiškąja „Drąsos kelio“ lydere Neringa Venckiene ir, konstruktyviai bendradarbiaujant, pakoreguoti jos ėjimo į didžiąją politiką amplitudę!.. Galbūt tada galėtume tikėtis, kad Lietuvoje atsiras rimta politinė jėga, pajėgi mesti iššūkį šalyje plačiai išsikerojusiai korupcinei, teisinio nihilizmo sistemai?‘‘http://www.laisvaslaikrastis.lt/news/814/53/d,detalus/
Jėgos struktūrų NPPSS pirmininkas V. Bakas yra tų pačių pareigūnų smogikų visuomeninkų lyderis, kartu ir NDJ pirmininko pavaduotojas. V.Bakas nepasisakė, kad šalyje nėra karinė padėtis ir nėra būtinybės sukelti iki ausų ginkluotus būrius, vykdant galimai duotą įsakymą dėl tokių jėgų panaudojimo. Deja 2012 05 17 dieną neadekvačios smogikų jėgos buvo panaudotos. Vytauto Bako ir Povilo Gylio dalyvavimas mitinguojančių akcijose ir tuo pačiu faktinis atsakingumas kitiems, priešingiems įsipareigojimams, yra daugiau, negu nesąžiningas. Jų valdžios troškimas bekompromisinis, neturintis net formalios moralės požymių. Policijos pareigūnai ne pirmą kartą naudoja neadekvačią ir nepagrįstą jėgą prieš taikius piliečius. Toks jėgos panaudojimas kaskart vis baisesnis ir brutalesnis. Kodėl būtent dėl pareigūnų jėgos panaudojimo atvejų, Lietuvos piliečių žalojimo, tyli NPPSS pirmininkas ir NDJ pirmininko pavaduotojas visuomenininkas Vytautas Bakas? Ar pavyks Povilui Gyliui raudoną kaspiną pakeisti į žalią? Elona Antakauskė |
“Į svetainę dedu mano akimis dėmesio vertus straipsnius, nežiūrint to, kad jie ne visada gali pilnai atitikti mano asmenines nuostatas“ Romualdas Matelis | |
MATELIO Romualdo rašiniai 
Posted by Accecyaftenry on 2013.05.23 at 13:12
Pritariu išsakytoms mintims.