Archive for the ‘Anarchija’ Category

R.Matelis: „Afekto būsena N.Venckienei neleistina?“

Objektyviai parašyti apie Kedžių šeimos tragediją – labai sunkus uždavinys. Nes čia veikia padidinto jautrumo faktoriai, o visiškai būti tikram susiklosčiusių tragedijų tikslumu – neįmanoma. Tačiau vėlesni valstybės veiksmai Neringos Venckienės atžvilgiu, matomi ir be padidinamojo stiklo. Matosi, kad daug kas daroma ne taip, kaip turėtų būti. Matoma akivaizdi logikos stoka. Matomas noras užbaigti viską bet kokia forma, išskyrus teisingumo paieškas. Todėl rašau… Nors ir niekada nebuvau šių įvykių sūkuriuose.

Dar nuo tarybinių laikų gerai prisimenu teisėje vartojamą sąvoką „Afekto būsena“. Iš principo šis terminas man niekada nebuvo paslaptingas, gal todėl, kad teise domėjausi visą gyvenimą. O gal todėl, kad jis panašus į plačiai vartojamą sąvoką „efektas“, kuri kažkuo tapati su afektu. Vis tik prieš pradėdamas rašyti šias eilutes, nukreipiau savo žvilgsnį į Wikipediją ir turimą seną Tarptautinių žodžių žodyną, idant šnekėčiau tiksliai, o ne iš piršto laužtomis sąvokomis.

Taigi matome, [http://lt.wikipedia.org/wiki/Afektas] kad Afektas yra stipri ir palyginti trumpa emocinė reakcija, dažniausiai kylanti, kai staiga pakinta subjektui svarbios gyvenimo aplinkybės, o šią būseną lydi net vidaus organų funkcijų sutrikimai. Savais žodžiais tariant, tai yra akimirkos liga arba žmogaus būsena, už kurią jis negali būti atsakingas. Tiesa, Baudžiamasis kodeksas pilnai neatleidžia nuo atsakomybės nusikaltimą padariusių asmenų, nes ši būsena paprastai prisimenama tik žmogžudystės arba labai sunkaus sužalojimo atvejais, tačiau realioje teismų praktikoje, dažniausiu atveju tokie nusikaltimai nurašomi arba skiriamos tik lygtinės bausmės. Dar 1936 metais išleistas tarptautinių žodžių žodynas aiškino, kad AFEKTAS (lot.), tai smarki jausminė reakcija į staigius, stiprius jaudinimus; griežtai pasireiškiąs jausmas.

Šiame rašinėlyje neturiu tikslo analizuoti žmogžudysčių. Mintys sukasi tik apie pačią afekto būseną, jos stiprumą ir… dažnu atveju – neišvengiamumą. Manau, kiekvienas iš mūsų galėtume savo asmeninėje patirtyje atrasti situacijų, kada esame buvę beveik afekto būsenoje. Nes lietuviškai, mano nuomone, afektą galima vadinti įtūžiu, o tai pasitaiko kiekvienam. Tad visai suprantama afekto galima būsena teisėjai Neringai Venckienei. Nes…

Valstybė, o mūsų atveju tai yra prokuratūra ir seimas, panaikinti šios teisėjos neliečiamumą galėtų ne anksčiau, nei būtų bent jau oficialiai įrodyta, kad J.Furmanavičių ir V.Naruševičienę nužudė D.Kedys. O kol valstybės vardu [teismo] tokia išvada nėra paskelbta, be išlygų privalu pripažinti, kad abi versijos, tiek ta, kad tai padarė Drąsius Kedys, tiek, kad jis pats buvo auka [juo pasinaudota] yra lygiateisės. Visiškai suprantama, kad eiliniai piliečiai gali galvoti arba įtikėti tiek viena, tiek kita iš jų; čia jau paprasčiausiai gyvenimiškos patirties ir žmogaus įžvalgumo klausimas. Tuo labiau, kad situacija yra išskirtinio painumo. Ir nevalia pamiršti, kad tam painumui atsirasti, sąlygas sudarė būtent ta pati prokuratūrą ir policija. Tiesa, asmenys šiose struktūrose gal kiek nauji, tačiau kai kalbama apie valstybę, ją suprantame kaip juridinį vienetą, todėl personų pasikeitimas esmės nekeičia.

Tokia nuostata vadovaujantis siūlau ir pažvelgti į tai, ką turime šiandiena. Anapilyje ir D.Kedys, ir J.Furmanavičius, ir V.Naruševičienė, ir A.Ūsas – jie įrodymų jau nebepateiks. Tačiau Drąsiui Kedžiui būnant gyvam, jo sesuo Neringa Venckienė visada buvo šalia. Nes abu gyveno toje pačioje vietoje, be to, praktiškai kartu su savo Tėvais. Kas galėjo geriau žinoti tikrąsias Drąsiaus gyvenimo nuostatas ir požiūrį į jo vaiko tvirkinimą, jei jis tuo buvo įsitikinęs, jei ne jo tėvai ir sesuo su jos vyru? Niekas. Nei kaimynai, nei kokie nors tyrėjai, nei, tuo labiau B.Varsackas ar V.Kondratjevas. Tik va, galimybės demonstruoti savo žinojimą, atvirkščiai proporcingos realijoms. Venckienė, reikia manyti, žino viską, o V.Kondratjevas tik iš bylos medžiagos. Čia taip teoriškai, nes bent jau man niekaip neišeitų patikėti, kad jis teismo sprendimą priiminėjo pagal tai ką „žino“, o ne pagal tai, kaip reikėjo. Kažkam reikėjo… Na ką gi gali žinoti pilietis, gyvenantis kažkur Kėdainiuose? Tik jam suneštus „faktus“, kurie toli gražu ne visada yra faktais, o dažnai būna tik gražiai sukurtos versijos.

Neringa Venckienė, jei ji yra absoliučiai tikra, kad jos brolis, o vėliau ir visa šeima kažkokių pragaištingų jėgų numatyti ir padaryti aukomis, kitaip nei stresu ar afekto būsena nei negalėjo reaguoti į neteisingus teismų sprendimus. Teismų, kurių teisingumu, kaip vienintele išeitimi, ji galimai patikėjusi, pati pasirinko šią profesiją. Todėl smūgiai, kurie galimai jai trenkiami kondratjevų plunksnakočiais, pilnai suvoktini kaip sukėlusieji afekto būseną.

Mes visada viską matuojame. Nueitą kelią kilometrais, įsigytas prekes kilogramais arba vienetais. Šaltį ar šiltį – Celsijaus laipsniais. Tik skriaudų kiekiui, o, tuo labiau, netektims išmatuoti dar nenustatėme mato vieneto. Bet savyje jį vis tiek turime, žinome, kad bet kokiu atveju aukščiausia vertybė yra žmogaus gyvybė. Ir didžiausias nusikaltimas –  ją atimti. Toliau seka pasikėsinimai į orumą, kančių sukėlimai ir taip toliau. Tiesa, nužmogėję cinikai visa tai matuoja litais [pinigais]: už tam tikrą jų sumą jie gali atimti gyvybę, už kitokią sumą apginti ją atėmusįjį. Niekada taip ir netapusieji žmogumi gali net džiaugtis artimo netektimi, jei po to jam liks kažkoks turtas. Tai tarsi ne mūsų pasaulio asmenybių nuostatos. Bet jų kartais pasimato tiek daug, kad gali imi abejoti ar tikrai jie ne mūsų pasaulio atstovai. O gal gi mes ne čia pataikėme gimti?

Artėja seimo komisijos verdikto N.Venckienei, diena. Ir jei ši diena ir neparodys mūsų tautos žmogiškumo vertės, tai komisijos narių žmogiškoji vertė paaiškės neabejotinai. Tautos vertė paaiškės kiek vėliau, tada, kai ji skirstys savo balsus šiems seimo nariams į naująjį seimą. Normalus žmogus negali nesuvokti kokį skausmą patiria ši teisėja, todėl negali nepritarti jos drąsiems pareiškimams, tegul formaliai ir pažeidžiantiems etikos normas. Nes kas gali duoti nurodymą elgtis mandagiai ir maloniai su žmonėmis, kurie prisidengę įstatymais priima, galimai nežmoniškus sprendimus?

Reklama

R.Matelis: Seimo prabudimas? Džiugu ir liūdna tuo pačiu metu

Jau kelintą dieną per kai kurias radijo stotis pasiklausau informacijos apie pakankamai plačiai nušviečiama kai kurių seimo narių iniciatyvą pažaboti GRAFFENIJUS [graffiti “genijus“]. Atvirai sakant, pastatų ir tvorų gadinimas mane piktino jau prieš 20 metų, t.y. tada kai visa tai tik prasidėjo. Iki šių dienų aš jau išmokau į tai nebereaguoti, nes suvokiau, kad savyje nuolatos nešiotis šleikštulį paprasčiausiai kenkia sveikatai. :))
Vis tik ši informacija labai pradžiugino, nes niekada nemaniau, kad taip susirinkdami Vakarų šiukšles, tapsime modernesniais, laisvesniais, kad nuo to imsime gyventi geriau. Labai gerai prisimenu tuos laikus, kai šie akibrokštai tik prasidėjo. Tada, tuo pačiu metu plačiai ėmė plisti ir kita bacila – mokyklose nenorintys mokytis mokinukai vis dažniau imdavo informuoti direktorius ir policiją apie užminuotas mokyklas. To pasekoje į mokyklą sulėkdavo spec pajėgos, jas, nors ir intuityviai jausdami, kad tai paauglių apgaulė, tikrino, o vaikams tą dieną nebūdavo pamokų. Tai buvo du, šalia vienas kito einantys galvosūkiai teisėsaugai ir ilgai tai tęstis negalėjo. Kai atsirado tikras noras užbaigti paauglių patyčias su mokyklomis, viskas išspręsta gana greitai – priimti atitinkami teisiniai aktai ir visa mokyklų problema liko užmarštyje. Tačiau seimūnams ir vyriausybei, graffiti, matomai, pasirodė visai linksmas šposas. Todėl šis klausimas užsitęsė kelis dešimtmečius.
Niekada neturėjau ryškesnės nuomonės apie seimo narį V.Žiemelį. Na pasiklausydavau, kad jo sūnus kažkoks žemių pirklys, besiruošiąs susipirkti visą Lietuvą, bet tam dėmesio niekada neskyriau, nes kur nekilnojamas turtas, ten visada ir pavydas. O pavydas neretai grindžiamas melu. Bet va dabar jau apie šį parlamentarą turėsiu nuomonę. Ir, deja, pakankamai prastą. Kelis kartus paklausęs jo motyvų, buvau lengvai šokiruotas. Tik pamanykite, gaila jaunimą skriausti, nes gal tas paauglys ateityje norės tapti geru teisėju, o mes jam būsime jau sugadinę gyvenimą. Na tiek to, nedėstysiu savo nuomonės ar labai geri būtų teisėjai, kurie nuo jaunų dienų be gailesčio gadino žmonių turtą. Tačiau smalsu, o ką gi V.Žiemelis mąsto apie analogiškas bausmes tiems paaugliams, kurie “minuoja“ mokyklas? Aišku, nesužinosiu ką jis mano. Ir tiek to. Tik jei sutikčiau Vidmantą, būtinai paklausčiau ar jis yra ėmesis kokių nors priemonių mokyklų “minavimo“ legalizavimui. Juk dvigubi standartai nėra demokratinės valstybės bruožas.

This slideshow requires JavaScript.


p.s. Pastatų bjaurojimas, mano giliu įsitikinimu, yra viena šlykščiausių mūsų visuomenės ydų. Tiesą sakant aš nesu tikras, kad tuo užsiima viena jaunimas. Tačiau teršalų šalinimas neabejotinai kainuoja labai brangiai. Todėl metų metais jie vienus piktina, o kiti, kuriems iš savo lėšų tenka tai tvarkyti, skaudina. Problema yra ir ją spręsti būtina. Apie tai esu rašęs jau prieš metus ir seniau.

O šioje foto vaizdukas iš Vilniaus: bandymas atstatyti pastato šalia ŽŪ ministerijos išvaizdą nesėkmingas