Archive for the ‘Apskaita’ Category

R.Matelis: 110 „Swedbank” darbuotojų jau nusipjovė šaką ant kurios sėdėjo

Pernai „Swedbank” darbuotojų skaičius per metus sumažėjo 110-ia iki 2293 – skelbia DELFI.lt. Nes, neva, šis bankas Lietuvoje, pernai surinko 367 mln. litų grynojo pelno, kai 2011 m. bankas jo “užsidirbo” net 590 mln. Sveikinu darbščiąsias lietuvaites, kruopščiai pjovusias savo šaką ant kurios sėdėjo. Ir tuo pačiu linkiu ateityje į viską “žvelgt giliau”. Užuojauta naujosioms Darbo biržų pacientėms.

„Praėjusieji metai buvo pažymėti kelių banko pelningumui turėjusių veiksnių. Dėl istoriškai žemiausios rinkos palūkanų normos ir pasikeitusios verslo aplinkos smuko banko pajamos ir kapitalo grąža susitraukė beveik 11 procentinių punktų iki 12,8 proc., – sako „Swedbank“ Lietuvoje vadovas Antanas Danys. – Šiais metais palūkanų norma, tikėtina, išliks rekordinėse žemumose, ir tai toliau turės neigiamos įtakos bankų sektoriui. Tačiau žemos palūkanos yra gera žinia verslui, turinčiam poreikį skolintis – verslo investicijos turėtų augti”. – skelbiama portale. Gal būt, tačiau aš norėčiau šias mintis papildyti savosiomis: tokie finansinio nuosmūkio požymiai akivaizdžiai rodo, kad lietuvių tauta pradeda atsikvošėti ir vis platesniu ratu apeina šį, iš esmės niekada palankių sąlygų nei skolintojams nei besiskolinantiesiems nesiūliusį banką. Tai akivaizdus požymis, kad gražbylių era eina į pabaigą, kas labai sveikintina tiek moraliniu, tiek patriotiniu aspektu pažvelgus. Regis artėja normalios ir sveikos konkurencijos laikas, t.y. laikas, apie kurį mes, visus tuos du su virš Nepriklausomybės dešimtmečius, kaip ir iki jos atgavimo, mažai ką težinojome. Spėju, kad nusivylusiųjų bankų eilėje toliau rikiuojasi SEB’as ir DNB bankai, nors puikiai žinau, kad naivuoliai tokiu mano spėjimu garsiai stebėsis: “Kaip gi taip, gi tai patys stabiliausi Lietuvos bankai?” Ir jei tikrai kam nors kils toks klausimas, aš jam pritarsiu tik iš dalies, vienoje vietoje. Taip, šie bankai stabiliai naudojosi prestižo imidžu. Bet gi iš esmės nieko gero nedavė savo klientams: nei palankių paskolų, nei gerų palūkanų nešantiems pas juos pinigus. Todėl tikrai “sirpo” gerokai greičiau už kitus, likusius mažiukais, kaip Šiaulių, Medicinos ir kiti likusieji bankai. Bent jau laikas nuo laiko skyrusieji dėmesį realiam savo patrauklumui, o reiškia savo klientui – žmogui. Verta priminti ir tai, kad mano išvardintieji pirmieji trys nei nėra Lietuvos bankai. Tai tik skandinaviškųjų bankų vietininkai Lietuvoje.

Na, o deformavusieji realią rinkos ekonomiką ir normalius civilizuotos šalies verslo ir gyventojų tarpusavio santykius, mano supratimu, visada skaudžiau ritasi žemyn atėjus tam tikram laikui.

Tačiau sugrįžtu prie 110 darbuotojų, netekusių darbo. Nors Sweedbanko klientu realiai nebebuvau jau labai seniai, kartais tekdavo užsukti į jo padalinius tam tikrų klausimų pasprendimui. Kaip ir į kitus, aukščiau paminėtus bankus. Tokių vizitų metu atkreipiau ne kartą dėmesį į daugelio šio banko darbuotojų nuoširdų atsinešimą į darbdavio nurodymus. Be jokios abejonės, joms buvo nurodyta visur ir visada vesti agitaciją, kad eilėse stovintys mokesčių mokėtojai pradėtų naudotis internetine bankininkyste. Ir daugelis jų labai nuoširdžiai tai darė: “Atsidarykite internetinę sąskaitą ir jums nereikės vaikščioti pas mus, įvairius mokesčius tada galėsite sumokėti neišeidami iš namų”, – paprastai panašūs sakiniai skambėjo sulaukus savo eilės. Į tai visada atsakydavau, kad jos pjaunasi šaką, ant kurios pačios sėdi. Paaiškindavau, kad jei aš ir dar daugelis mano žmonių nebeisime į banką, jos taps bankui nebereikalingos. Tvirtinau, kad bankas emocijų nepripažįsta, o jo vienintelis tikslas yra pinigų gausa, todėl ateityje jis mažins ne tik savo darbuotojų [reiškia išlaidas atlyginimams], bet ir aptarnavimo filialų skaičių [reiškia išlaidas už šildymą, elektrą, biuro techniką ir t.t.], kas reiškia, kad visą pelną jie susigriebinės be tarpininkų, elektronikos, kuri valgyti neprašo, sąskaita. Daugelis netikėjo… Neabejoju, kad bent kas antra, šiandiena galimai lūkuriuojanti darbo biržos koridoriuose, pamena mano paaiškinimus ir gailisi laiku nepatikėjusi išmintingu patarimu. Be abejo, bankai visada apginkluoti stebėjimo aparatūra, todėl absoliučiai ignoruoti vadovų paliepimus, nebūtų buvę protinga ir tada, bet šią primestą pareigą reikėjo atlikti kuo formaliau. Deja, darbuotojos neįsiklausė ir klydo, nes itin nuoširdžiai ir atkakliai piršo žmonėms abejotinos vertės pasiūlymą. Įmonėms internetinė bankininkystė, taip, naudinga dažnu atveju. Nes atsiskaitymai vyksta dažnai visą dieną, tad buhalterės nuolatiniai vizitai į banką ir atgal, kartais smarkiai nuostolingi. tačiau privačiam asmeniui nereikėtų atsisakyti galimybės bent kartą per mėnesį prasimankštinti, pabendrauti su sutiktais žmonėmis ir tuo pačiu apsaugoti savo bankinius rekvizitus nuo galimų internetinių įsilaužėlių.

Mąstykime kas vyksta aplink mus, tada gyvenime mažiau nuoskaudų patirsime.

Su šia tema susišaukiantis pranešimas šiandieninėje SEB banko svetainėje:

Dėl padažnėjusių internetinių sukčių bandymų užkrėsti banko klientų, besinaudojančių el. bankininkystės paslaugomis, kompiuterius virusais

Gerbiamieji Klientai,

pranešame, kad pastarosiomis dienomis padaugėjo internetinių sukčių bandymų užkrėsti banko klientų, besinaudojančių el. bankininkystės paslaugomis, kompiuterius kenkėjiška programine įranga.

Prašome būti atidiems, kai atveriate el. laiškus, naršote po internetą. Ypač tikrinkite nepažįstamų asmenų el. žinutes – tiek el. pašto, tiek socialinių tinklų paskyrose, kuriose yra nuorodų (angl. hyperlink), niekuomet nespauskite įtartinų nuorodų. Primename, kad dažniausiai kenksmingos programėlės platinamos el. paštu siunčiamais dokumentais ir nesaugiuose tinklalapiuose. Todėl kviečiame naudoti originalias antivirusines programas, laiku įdiegti sistemos ir antivirusinės programos atnaujinimus. Aptikę virusą, kreipkitės į kompiuterių specialistus.

Atkreipiame Jūsų dėmesį į galimą virusu apkrėsto kompiuterio požymį:

– Jei jungiantis prie banko paslaugų internetu svetainės, suvedus atpažinimo kodą ir slaptažodžius, Jums nepavyksta prisijungti prie banko paslaugų internetu svetainės, o prisijungimo lange matote pranešimą apie techninius nesklandumus (pranešimo pavyzdys) arba kurį laiką matote besitęsiančio veiksmo paveikslėlį (su besisukančio rato simboliu), tikėtina, kad Jūsų kompiuteris yra užkrėstas virusu.

Tokiu atveju rekomenduojame nenaudoti šio kompiuterio prisijungiant prie banko paslaugų internetu svetainės ir paskambinti į SEB banką telefonu 1528 arba +370 52682800 (visą parą). Šiais telefonais taip pat kviečiame pranešti bankui apie įtartinus el. laiškus.

Daugiau informacijos apie tai, kaip apsaugoti savo kompiuterį, rasite banko interneto svetainės skiltyje Saugus bankas.

 

Romualdas Matelis: Apskaita gatvėje, o vartotojas už borto?

Tikriausiai gautume šoką, jei vieną dieną atėję į banką pasidėti pinigų, išgirstume pasiūlymą juos palikti kokioje nors IKI ar Maximos saugojimo kameroje. Taip, aišku, ir nebus. Tačiau, o kaip su mūsų apskaitos skaitikliais, kurie išrikiuoti beveik visų miestų gatvėse? Juk jie ir reguliuoja mūsų piniginių plotį.

Lietuvoje pirmieji iš gyventojų atiminėti apskaitos priemones pradėjo elektrikai. Tada jie dar vadinosi paprasčiausiai „Elektros tinklais“. Šias tradicijas mielai tęsė ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ [VST, dabar LESTO]. Kuria prasme atiminėti, manau, skaitytojas susigaudys: iki tol ramiai gyventojų butuose buvę skaitliukai pradėti iškėlinėti į lauką, dažniausiai į gatvėje sumontuotą stovelį arba tiesiog ant elektros stulpo. Nesunku nuspėti ir kam tai buvo daroma. Tiesa, vienareikšmio atsakymo aš nežinau, gal būt jo ir nebuvo. Nes čia galėjo susigretinti net keli interesai. Spėju, kad vienas iš jų buvo iki Elektros tinklų privatizacijos prichvatizuoti kuo daugiau valdiškų pinigų. Nes iškėlimus, kaip taisyklė, vykdė koks nors UAB‘as, o kainos tokio nesudėtingo darbo būdavo tiesiog paauksuotos. Antrasis interesas, kurio niekas garsiai niekada neįvardijo, bet visi jį tarsi ir jautėme – o gal gi savo bute mes sustabdome tą skaitliuką. Arba kaip nors nuimame plombas ir atsukame rodmenis atgal. O va gatvėje tai padaryti jau bus neįmanoma.

Netrukus savo „giminaičių“ pavyzdžiu užsikrėtė ir dujų tiekėjai. „Lietuvos dujos“, nors dar ir nepasiekė tokio masiškumo, žingsnis po žingsnio vejasi elektrikus. Spėju, kad surinkti milijonai už gyventojams tiekiamas dujas, ne taip jau paprastai sulenda į privačias kišenes, gal gi atsiranda institucija Lietuvoje, kuri atlieka realų auditą [reviziją] ir patikrina kokio dydžio yra realios dujotiekių išlaidos, kokios pajamos ir, radusi nežmonišką pelną, gal būt, lieptų sumažinti mums tiekiamų dujų kainas. Tačiau dabar… dabar ir auditoriams nepaliekama šansų, nes išlaidos tarsi ir išaugusios, nesunku pirštu bakstelėti į kokį nors popieriuką: „va kiek sumokame už apskaitos prietaisų iškėlimą. Mums vis dar trūksta pinigų. Mūsų pelnas visai nedidelis“.

Kažkas gal galėtų bandyti ir pateisinti tokį elgesį. Jei įtikėtų, kad tikrai lietuviai masiškai vagia dujas ar elektrą. Tačiau ar tai padaryti paprastam žmogui įmanoma? Manau, kad ne, nes, kad ir kur bebūtų apskaita, plombos ant jos ne šiaip sau švininės „balvankės“ kaip kažkada. Šiuolaikinės plombos itin sudėtingos. O įžūlus vagis ir gatvėje jaučiasi kaip namuose. Žinome tai visi, skaitome gi įvairias kriminalines kronikas.

Tačiau dabar pažvelkime į visa tai iš kitos pusės. Net socialistinės diktatūros metais nebuvo taip  paniekinta žmogaus  teisė žinoti, kad jis moka už tikrai savo sunaudotą energijos kiekį. Dabar, kai save įvardijame kaip gyvenančius demokratijos sąlygomis, realybėje matome, kad ta demokratija, toli gražu, ne visada skirta mums, vartotojams. Tačiau kai kurie įstatyminiai aktai tikrai demokratiški tik didžiosioms monopolijoms. Įdėmiai peržvelkime kokias sutartis mums yra primetę elektros ir dujų tiekėjai.

Prieš keletą metų, kai elektros tiekėjai bandė iškelti mano skaitliuką iš buto į gatvę, nesutikau. Nes ne mano valdoje esantis skaitliukas tampa bet kam prieinamas, reiškia net nepilnametis šposininkas gali atsidaryti dėžutės dureles ir, pavyzdžiui, nuplėšti plombą. O atsakomybę už tai parašu būčiau prisiėmęs aš. Ir ji ne simbolinė, tiekėjui radus nuimtą plombą, jis iš manęs galėtų reikalauti apmokėti maksimaliu esančių įrengimų pajėgumu net už kelis mėnesius. Lyg viską įsijungęs, naudočiau elektrą dieną naktį. Na, bet elektros reikalai jau praeityje. Po ilgos ir nelengvos kovos, mano interesus vis tik apgynė Vyriausioji ginčų komisija, kuri neleido iškelti mano skaitliuko, o elektrikus įpareigojo pasistatyti antrą, kontrolinį skaitiklį. Neleido ir nuimti plombų nuo mano bute likusiojo, pagal kurio rodmenis moku ir šiandiena. O būtent bent jau nuimti plombą labai troško VST darbuotojai. Klausimas kodėl? Atsakymas tik vienas – jie kažkodėl labai nenorėjo, kad aš turėčiau galimybę, esant reikalui, įrodyti, kad mano skaitliukas rodo tikrą sunaudojimą. Gi jei jis būtų be plombos, būtų galima teigti, kad aš manipuliuoju savo apskaitos prietaisu.

Šių metų pradžioje mane pradėjo atakuoti ir „Lietuvos dujų“ Kauno filialas: „Norime iškelti jūsų skaitliuką į lauką“. Vėl teko prirašyti kupetą raštų, kol agresyviosios „Lietuvos dujos“ buvo apramintos. Tiesa, nežinau kiek ilgam, bet to tikiuosi. Vartau rankose „Lietuvos dujų“ Kauno filialo tipinės sutarties kopiją, kurios taip ir nepasirašiau. Jos 4 skyriuje [„Vartotojas privalo“], 4.6 eilutėje įrašyta: „leisti Tiekėjo įgaliotiems atstovams <…> atlikti skaitiklių <…> iškėlimą“. Ar tai ne primetamas beteisiškumas? Gi situacija ta pati, gatvėje aš negaliu užtikrinti jokio skaitiklio saugumo. Maža to, „Lietuvos dujos“, kaip žinia, yra privataus kapitalo įmonė, tad kodėl aš turėčiau tikėti, kad ten dirba šventieji ir niekada man nebus padidinti skaitiklio parodymai? O jei jie bus padidinti, turėsiu mokėti brangiau. Štai todėl ir pradėjau, kad pinigams turi būti derama apsauga, o ne metalinė dėžutė, kuriai tinka bet koks raktelis.

Nebesiplėtodamas pasidžiaugsiu, kad mano, regis, nelygioje kovoje su milžinišku monstru – „Lietuvos dujų“ Kauno filialu, šį kartą nereikėjo važiuoti iki LR Vyriausios ginčų komisijos. Mane suprato Valstybinė Vartotojų teisių apsaugos tarnyba, kuri įsigilino į savo anksčiau ratifikuotą „Lietuvos dujų“ tipinę sutartį ir 2011-10-11 d. priėmė naują Nutarimą Nr. 10-599, kuriuo konstatavo, kad Kauno vartotojams besąlygiškai primetamos tipinės sutarties net keturi punktai [4.3, 4.6, 10 ir 12] neatitinka Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punkto [nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu], todėl AB „Lietuvos dujos“ Kauno filialui pasiūlyta per 14 dienų nuo šio nutarimo gavimo, „pakeisti, panaikinti ar netaikyti“ šių punktų santykiuose su vartotojais.

Džiaugiuosi apgynęs viešąjį interesą, nes jei ne man, tai kažkam kitam tikrai galėjo kilti didelių ir sunkiai nekaltumą įrodytinų nemalonumų, neįdėmiai pasirašius tokią sutartį. O dabar galiu jau beveik nuraminti bent jau kauniečius, kad Jums nebereikės nervintis dėl gatvėje esančių skaitliukų techninio stovio. Rašau „beveik“, nes dar nežinau šios AB reakcijos, tačiau jei ji nesutiks su šiuo Vartotojų apsaugos tarnybos nutarimu, pastaroji kreipsis į tesimą, kur, tikėkimės, privers „Lietuvos dujas“ paisyti įstatymų.

O jei Jūs gyvenate ne Kaune… Ar pas Jus nėra tokių diskriminacinių punktų? Jei yra, patariu – pasistenkite juos atšaukti, precedentas jau yra.

Apačioje pridedu Valstybinės Vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimą ir jo techninės klaidos pataisymą.

Romualdas Matelis,

ekonomistas

Vieniems – didelės teisės, kitiems – tik sunkios pareigos