R.Matelis: Apie pastatų prievartinę renovaciją

R.Matelis: Apie pastatų prievartinę renovaciją trumpai

Kadangi daugiaaukštyje esu per gyvenimą gyvenęs ne ilgesnį, nei kelis kartus po 2 savaitės laiką, renovacijos tema iki šiol man buvo įdomi ne tiek analitiškai, kiek emociniu požiūriu. Tačiau, paskutiniu metu atėjus naujai vyriausybei, o joje esant keletui pažįstamų ministrų, visos šios peripetijos tapo jau įdomesnėmis. Tad vis dažniau ir vis giliau susimąstau šiais klausimais.

Piešinio autorius “Rytis Daukantas“ <rytis.daukantas@gmail.com>

Visų pirma į daugiabučius supančias naujienas – esamas ir būsimas, pabandžiau žvelgti iš kažkurio šalies vadovaujančio asmens pozicijos ir, būsiu atviras, nepavydžiu jiems. Čia kaip besielgsi, aišku, kad nepatenkintų vis tiek bus. Nes tų didžiųjų namų aprengimas šiltomis stiklo ar akmens vatos šimtasiūlėmis, brangus dalykas. Ir ypač ką nors spręsti sunku, jei vertinsime, kad gyvename demokratinėje, rinkos ekonomika grįstoje valstybėlėje. Tiesa, visa tai tik deklaratyvu, o gi realios demokratijos matosi ne daugiau, kaip sovietiniais metais per geležinės uždangos skylutes matėme. Rinkos ekonomika pas mus taip pat labai jau laukinė, nes plėšiama vadovaujantis ne kokiomis nors darbo ir žaliavų sąnaudomis produkto pagaminimui, o pagal tai, koks paslaugos ar prekės tiekėjo apetitas. Ir kam jau kam, o jam patenkinti pas mus tikrai žalia šviesa visur dega. Tad namų renovacija, kiek man teko pasigilinti į neoficialius duomenis, bus daugiametė našta visiems renovuotinų namų gyventojams. Tiesa, turčiai visa tai priims be tuščio skrandžio opų, o vargingoji ir valstybės užmirštoji gyventojų dalis, jei ir neišplėtos savižudybių ir taip jau gausios statistikos, tai paliks šį žiaurų pasaulį dėl paspartintos senatvės ligų ir netgi bado, kuris, tiems, kas nepabandė gyventi iš 4 ar 6 šimtų dažnai atrodo kaip nevykusi fantazija. Bet tebūnie tai lieka kaip emocionalioji mano rašinio dalis…

Gyventojų masė pas mus labai nevienalytė. Kažkas sugebėjo gerai išsiauklėti vaikus ir gyvena darnų, tęstinumo tradicijomis grįstą gyvenimą. Šiems žmonėms problemų kyla mažiausiai, nes jie beveik tikri, kad butas, kuriame jie gyvena liks jų vaikams, o šie, savo ruožtu visa tai paliks savo vaikams. Tačiau kaip ten beauklėtume vaikus, maža vilties, kad jie kažkada stos prie valstybės vairo ir normalizuos padriką Lietuvos gyvenimą. O jei ne, tada ir jie, ko gero, susikraus čemodanus ir pasuks į vakarus. Ir jei vis dar bus paklausa, gal būt parduos savo butus, o už gautus pinigus įsikurs savo naujose tėvynėse.

Tačiau jau šiandiena labai nemažai vienišų tėvų, kurių vaikai amžiams įsitvirtino kitame pasaulio kampe ir į Lietuvą sugrįžta kartą per metus ar dar rečiau. Kol jie dviese, dar, suprantama, lengviau. Bet… kažkada teks likti tik vienam iš dviejų ir kasdiena akimis bendrauti tik su senomis nuotraukomis arba [o “laime“] su monitoriumi rodančiu vis rečiau gulančias eilutes virtualiame popieriaus lape. Ne tokia jau maža dalis, ypač moterų, nuo jaunystės užsiaugino vaikus gyvendamos vienos. Čia visiškai nesvarbu dėl ko taip gavosi, faktas yra tai, kad jos nei nepatyrė džiaugsmo gyventi dviese ir auginti vaikus arba tas laikas buvo nykstamai mažas. Deja, bet ir jų vaikai ne mažiau noriai iškeliauja savomis kryptimis. Tad geidžiamų paveldėtojų kaip ir nebėra, yra tik juridiniai teisių į turtą perėmėjai, kuriems gautas nekilnojamas turtas bus labiau gyvenimo loterijos laimėjimas nei užtarnautas arba pelnytas giminės turto įgijimas.

Kur kas mažesnė dalis, bet tokių taip pat yra, šeimų nei nesukūrę arba vaikų nesusilaukę asmenys. Jų gyvenimai susiklostė taip, kad jokio realaus paveldėtojo nėra. Tiesa, ir šiuo atveju, po jų mirties atsiras kažkas, kas vaidins teisėtą paveldėtoją pagal įstatymą, nors tikrojo nekilnojamojo turto gal nei nebus matę akyse. Paviršutiniški, į cinišką kritiką linkę žmonės  visada ras savo “sąmojų“ teigdami, kad reikėjo kitaip gyventi, kad turimus vaikus reikėjo mokėti išsiauklėti, kad reikėjo būti mažiau išrankiems ir čiupti vieną ar kitą netoliese buvusį žmogų į savo sutuoktinius. Bet tokie pliurpalai ne tik, kad nieko verti, bet ir nemoralūs. Gyvenimas yra margas, netolygus ir ne visiems vienodai teisingas, jis galėjo pasisukti kita vaga ir tada tas pats kritikas gal būtų likęs šiandiena ironizuojamojo vietoje.

Tikiu, skaitytojas jau suprato, kad kalbu apie tai, kad renovacija daugeliui žmonių yra nepelnyta katastrofa. Šiandiena brangius mokesčius už būsto šildymą pakeis dar didesni mokesčiai už namų apšildymą. Ir tie mokesčiai daugeliui vyresnio amžiaus žmonių taps tarsi neobaudžiava: lažą mokėti reikės iki gyvos galvos, vardan menamo ateities žmogaus, kuris kažkada, po tavęs apsigyvens tavo bute.

Tai kažkur kitur. O pas mus nebus?

Įvertinant laukinio kapitalizmo keistai mielą būdą savivaliauti, galima būti beveik tikriems, kad po 25 ar 30 metų, kai pagaliau bus išmokėtos duoklės už buto apšiltinimą ir tarsi jau turėtų pradėti reikštis taupaus šildymo privalumai, šilumininkai, prisitaikydami prie naujų sąlygų [o tam jie turės daugelį metų], atitinkamai pakels kainas už tiekiamą šilumą, tad realaus pagerėjimo nepajus niekas ir niekada. Oi, ne, ne taip sakau -pagerėjimą visą tą laiką jaus bankininkai, suteikę paskolas ir statybininkai, galimai nepelnytai brangiai pralobę už pagrindinės Lietuvos gyventojų masės būstų apkamšymą mineralinėmis vatomis. Ir šilumos tiekimo tarpininkai visada džiaugsis: Lietuva gi ilgų šalčių viešpatavimo zona, čia šilumininkai jaučiasi kaip rojuje ir jiems niekada neprilygs jų kolegos gyvenantys dievo šiluma apdalintose šalyse. Visi kiti bus nuolatiniai jų įkaitai. Taškas.

Tiesa, taškas reiškia tik sakinio ar atskiros situacijos pabaigą. Tuo tarpu ši tema apipinta ne vien aptartomis subtilybėmis. Būdamas “Brėžnevo anūkas“ [ta prasme, kad augau valdant L.Brežnevui], savo tada dar geromis akimis regėjau kaip dygo pirmieji tarybinės Lietuvos daugiaaukščiai. Gimiau ir augau Kaune todėl turėjau laimę matyti kaip per kopūstų ir kitokių žemės ūkio kultūrų laukus buvo tiesiamas Taikos prospektas, vėliau nutįso Centrinis Bulvaras [dabar tai V.Krėvės pr.], žemėlapiuose atsirado pramonės prospektas. Tada buvau vaikas, bet nuolatos girdėjau suaugusiųjų susižavėjimą, kad naujieji namai statomi su 25 metų garantija. Suprantama, tokia teorinė garantija nereiškė, kad šie namai ilgiau nestovės, tačiau toks laikas leido manyti, kad bent jau po 60 metų juos valdžia griaus ir statys naujus. Kai prasidėjo blokinių namų bumas buvau jau paauglys, bet vis dar mėgdavome pašmirinėti po statybas, todėl matėme savo akimis, kad dideli ir masyvūs blokai buvo sutvirtinami vos keliose vietose, suvirinant betone įlietas metalines plokšteles. Statybos nuo tada vyko nepaliaujamai, todėl šiandiena turime palyginus naujų ir senų blokinių pastatų, bet senajam V.Krėvės prospektui, o tiksliau – jame stovintiems namams šiandiena jau apytikriai po 40 metų. Reiškia nuo garantinio stovėjimo laikas šiandiena viršytas 15 metų. Viskas tvarkoje, nebandau imti skambinti pavojaus varpais, kad laikas jau bėgti iš šių namų, bet… … Pridėkime prie šio amžiaus dar paskolų sugrąžinimo metus ir susivoksime, kad šiems pastatams tapus jau iš tikro taupiais, jie bus bebyrantys ir beįrantys. Nes jiems jau bus po 75-80 metų ir geležiniai suvirinimo įtvarai bus likę tik simboliais, nebegarantuojančiais jokio saugumo. Prisimenu, dar sovietiniais metai televizija rodydavo Amerikoje sprogdinamus daugiaaukščius, nes jie jau atitarnavo savo. Bus tas pats ir pas mus. Ir jei mūsų šalyje vis dar klestės “laisvoji rinka“, gyventojai patys turės pasirinkti: palikti savo butus ir ieškotis kito būsto ar rizikuoti savo gyvybėmis ir laukti kol tie senieji blokai užspaus bemiegantį ar pusryčiaujant.

Kur link lenkiu? Ogi prie elementaraus ekonominio supratimo. Protingi žmonės negali vadovautis emocijomis, jie turi suvokti bet kokios investicijos prasmę. Besiplečianti namų renovacija yra rizika, nei kiek ne mažiau pavojinga nei surengtos futbolo rungtynės minų lauke. Tiesa, visa tai ekonomine prasme. Tad ar nors truputi moralu vykdyti prievartines renovacijas? Manau ne. O ką manote Jūs?

Viliuosi, kad ši, be galo daugeliui aktuali tema neliks skaitytojų nepastebėta. O jei taip, parašysiu ir naujesnių pamąstymų šia tema. Netylėkime, nors daugeliui mūsų, deja, būdinga stebėtojų rolės. Nes tik kalbantys gali užtikrinti savo ateitį.

Ta pačia tema:

Po namo renovacijos namus užpuola pelėsis   [Ačiū Arvydui AUGONIUI už nuorodą]

Vėliau [šia tema] pasirodę straipsniai:

J.Lapėnienė, L.Jankauskienė, Z.Paškevičienė: “’Pamatę sąskaitas už renovaciją klausia, kas čia negerai“’

Ar tikrai renovacija toks baubas. Delfi pilietis

… renovuotų namų gyventojus pribloškė sąskaitos  …

R.Matelis: 110 „Swedbank” darbuotojų jau nusipjovė šaką ant kurios sėdėjo

Pernai „Swedbank” darbuotojų skaičius per metus sumažėjo 110-ia iki 2293 – skelbia DELFI.lt. Nes, neva, šis bankas Lietuvoje, pernai surinko 367 mln. litų grynojo pelno, kai 2011 m. bankas jo “užsidirbo“ net 590 mln. Sveikinu darbščiąsias lietuvaites, kruopščiai pjovusias savo šaką ant kurios sėdėjo. Ir tuo pačiu linkiu ateityje į viską “žvelgt giliau“. Užuojauta naujosioms Darbo biržų pacientėms.

„Praėjusieji metai buvo pažymėti kelių banko pelningumui turėjusių veiksnių. Dėl istoriškai žemiausios rinkos palūkanų normos ir pasikeitusios verslo aplinkos smuko banko pajamos ir kapitalo grąža susitraukė beveik 11 procentinių punktų iki 12,8 proc., – sako „Swedbank“ Lietuvoje vadovas Antanas Danys. – Šiais metais palūkanų norma, tikėtina, išliks rekordinėse žemumose, ir tai toliau turės neigiamos įtakos bankų sektoriui. Tačiau žemos palūkanos yra gera žinia verslui, turinčiam poreikį skolintis – verslo investicijos turėtų augti”. – skelbiama portale. Gal būt, tačiau aš norėčiau šias mintis papildyti savosiomis: tokie finansinio nuosmūkio požymiai akivaizdžiai rodo, kad lietuvių tauta pradeda atsikvošėti ir vis platesniu ratu apeina šį, iš esmės niekada palankių sąlygų nei skolintojams nei besiskolinantiesiems nesiūliusį banką. Tai akivaizdus požymis, kad gražbylių era eina į pabaigą, kas labai sveikintina tiek moraliniu, tiek patriotiniu aspektu pažvelgus. Regis artėja normalios ir sveikos konkurencijos laikas, t.y. laikas, apie kurį mes, visus tuos du su virš Nepriklausomybės dešimtmečius, kaip ir iki jos atgavimo, mažai ką težinojome. Spėju, kad nusivylusiųjų bankų eilėje toliau rikiuojasi SEB’as ir DNB bankai, nors puikiai žinau, kad naivuoliai tokiu mano spėjimu garsiai stebėsis: “Kaip gi taip, gi tai patys stabiliausi Lietuvos bankai?“ Ir jei tikrai kam nors kils toks klausimas, aš jam pritarsiu tik iš dalies, vienoje vietoje. Taip, šie bankai stabiliai naudojosi prestižo imidžu. Bet gi iš esmės nieko gero nedavė savo klientams: nei palankių paskolų, nei gerų palūkanų nešantiems pas juos pinigus. Todėl tikrai “sirpo“ gerokai greičiau už kitus, likusius mažiukais, kaip Šiaulių, Medicinos ir kiti likusieji bankai. Bent jau laikas nuo laiko skyrusieji dėmesį realiam savo patrauklumui, o reiškia savo klientui – žmogui. Verta priminti ir tai, kad mano išvardintieji pirmieji trys nei nėra Lietuvos bankai. Tai tik skandinaviškųjų bankų vietininkai Lietuvoje.

Na, o deformavusieji realią rinkos ekonomiką ir normalius civilizuotos šalies verslo ir gyventojų tarpusavio santykius, mano supratimu, visada skaudžiau ritasi žemyn atėjus tam tikram laikui.

Tačiau sugrįžtu prie 110 darbuotojų, netekusių darbo. Nors Sweedbanko klientu realiai nebebuvau jau labai seniai, kartais tekdavo užsukti į jo padalinius tam tikrų klausimų pasprendimui. Kaip ir į kitus, aukščiau paminėtus bankus. Tokių vizitų metu atkreipiau ne kartą dėmesį į daugelio šio banko darbuotojų nuoširdų atsinešimą į darbdavio nurodymus. Be jokios abejonės, joms buvo nurodyta visur ir visada vesti agitaciją, kad eilėse stovintys mokesčių mokėtojai pradėtų naudotis internetine bankininkyste. Ir daugelis jų labai nuoširdžiai tai darė: “Atsidarykite internetinę sąskaitą ir jums nereikės vaikščioti pas mus, įvairius mokesčius tada galėsite sumokėti neišeidami iš namų“, – paprastai panašūs sakiniai skambėjo sulaukus savo eilės. Į tai visada atsakydavau, kad jos pjaunasi šaką, ant kurios pačios sėdi. Paaiškindavau, kad jei aš ir dar daugelis mano žmonių nebeisime į banką, jos taps bankui nebereikalingos. Tvirtinau, kad bankas emocijų nepripažįsta, o jo vienintelis tikslas yra pinigų gausa, todėl ateityje jis mažins ne tik savo darbuotojų [reiškia išlaidas atlyginimams], bet ir aptarnavimo filialų skaičių [reiškia išlaidas už šildymą, elektrą, biuro techniką ir t.t.], kas reiškia, kad visą pelną jie susigriebinės be tarpininkų, elektronikos, kuri valgyti neprašo, sąskaita. Daugelis netikėjo… Neabejoju, kad bent kas antra, šiandiena galimai lūkuriuojanti darbo biržos koridoriuose, pamena mano paaiškinimus ir gailisi laiku nepatikėjusi išmintingu patarimu. Be abejo, bankai visada apginkluoti stebėjimo aparatūra, todėl absoliučiai ignoruoti vadovų paliepimus, nebūtų buvę protinga ir tada, bet šią primestą pareigą reikėjo atlikti kuo formaliau. Deja, darbuotojos neįsiklausė ir klydo, nes itin nuoširdžiai ir atkakliai piršo žmonėms abejotinos vertės pasiūlymą. Įmonėms internetinė bankininkystė, taip, naudinga dažnu atveju. Nes atsiskaitymai vyksta dažnai visą dieną, tad buhalterės nuolatiniai vizitai į banką ir atgal, kartais smarkiai nuostolingi. tačiau privačiam asmeniui nereikėtų atsisakyti galimybės bent kartą per mėnesį prasimankštinti, pabendrauti su sutiktais žmonėmis ir tuo pačiu apsaugoti savo bankinius rekvizitus nuo galimų internetinių įsilaužėlių.

Mąstykime kas vyksta aplink mus, tada gyvenime mažiau nuoskaudų patirsime.

Su šia tema susišaukiantis pranešimas šiandieninėje SEB banko svetainėje: Dėl padažnėjusių internetinių sukčių bandymų užkrėsti banko klientų, besinaudojančių el. bankininkystės paslaugomis, kompiuterius virusais Gerbiamieji Klientai, pranešame, kad pastarosiomis dienomis padaugėjo internetinių sukčių bandymų užkrėsti banko klientų, besinaudojančių el. bankininkystės paslaugomis, kompiuterius kenkėjiška programine įranga. Prašome būti atidiems, kai atveriate el. laiškus, naršote po internetą. Ypač tikrinkite nepažįstamų asmenų el. žinutes – tiek el. pašto, tiek socialinių tinklų paskyrose, kuriose yra nuorodų (angl. hyperlink), niekuomet nespauskite įtartinų nuorodų. Primename, kad dažniausiai kenksmingos programėlės platinamos el. paštu siunčiamais dokumentais ir nesaugiuose tinklalapiuose. Todėl kviečiame naudoti originalias antivirusines programas, laiku įdiegti sistemos ir antivirusinės programos atnaujinimus. Aptikę virusą, kreipkitės į kompiuterių specialistus. Atkreipiame Jūsų dėmesį į galimą virusu apkrėsto kompiuterio požymį: – Jei jungiantis prie banko paslaugų internetu svetainės, suvedus atpažinimo kodą ir slaptažodžius, Jums nepavyksta prisijungti prie banko paslaugų internetu svetainės, o prisijungimo lange matote pranešimą apie techninius nesklandumus (pranešimo pavyzdys) arba kurį laiką matote besitęsiančio veiksmo paveikslėlį (su besisukančio rato simboliu), tikėtina, kad Jūsų kompiuteris yra užkrėstas virusu. Tokiu atveju rekomenduojame nenaudoti šio kompiuterio prisijungiant prie banko paslaugų internetu svetainės ir paskambinti į SEB banką telefonu 1528 arba +370 52682800 (visą parą). Šiais telefonais taip pat kviečiame pranešti bankui apie įtartinus el. laiškus. Daugiau informacijos apie tai, kaip apsaugoti savo kompiuterį, rasite banko interneto svetainės skiltyje Saugus bankas.

R.Matelis: Visagino atominė elektrinė tieks pigią elektrą?

Prieš penkias minutes įsijungiu savo “bliūdo“ transliuojamą vienintelį lietuvišką LTV kanalą ir pataikau į laidelę “Teisė [ne]žinoti“.  Sukviestieji veidai gerai pažįstami – V.Uspaskich, L.Balsys, A.Anušauskas ir R.žilinskas, tema taip pat: reikia Lietuvai atominės elektrinės ar ne? Retas svečias esu lietuviškoje televizijoje, bet iš kažkur žinau, kad šią laidą veda Rita Miliūtė, o jei taip, tai geriau pasileisiu kokį nors itališką muzikinį kanalą, nes nemėgstu laidų kuriose kvailinami žmonės. Geriau Felicita paklausyti. Nemėgstu  klausytis sinoptikų ir Miliūtės… Tačiau netikėtai įsitikinu, kad vedantysis kitas, jis man nekelia rūgštaus pojūčio…

Vis tik pakanka šią laidą pažiūrėti penkias minutes, kad suprasčiau jog čia girdėsiu tą patį per tą patį. Tą patį, ką vakar girdėjau per radiją važiuodamas automobiliu, o užvakar skaičiau bene tris spamo pavidale gautus laiškus, gundančius arba sutikti su atomine arba jai priešintis… Lyg mano balsas būtų toks svarbus… Nejuokinkite žmonės, argi čia tema? Kad referendumas nepavyks, aišku ir taip. Pas mus tokia šalies konstrukcija, kad referendumas nesigaus. Kaip ir iš akmens sunkos neišspausi. O jei ir būtų tokia viltis, kas iš to? Asmeniškai aš labai puikiai suprantu, kad čia ne ta valstybė, bent jau kol kas, kurioje tautai būtų prasmė statyti arba nestatyti. Nes pas mus ne tautinė, o interesų valstybė. Ir magnatų interesai visada svarbesni už paprastų žmonių lūkesčius. Todėl aš abejingai stebiu visą pradėtą kudakavimą už arba prieš.

Tačiau savo nuomonę vis tik turiu. Tokią ne vientisą, o labiau fragmentišką ar epizodinę. Va, tūlas saliamonas sako, kad Lietuvai pilnai pakaktų vėjo malūnų ir saulės baterijų ant namų stogų. Spėju, kad jo nuomonė susiformavo kažkur Ispanijoje, ten kur žiemą vasarą šilta ir elektra reikalinga gal tik kavamalei ir dulkių siurbliui. Na, dar šaldytuvui… O Lietuvoje siaubingi šalčiai pasitaiko. Tokie, kokių nelabai suvokia gal net 4/5 pasaulio populiacijos. Todėl žiemą, kai saulė “šalta“, vienas vėjas tikrai neužtikrintų mūsų visų poreikių. Bet jokių abejonių, kad kaip papildomas elektros išgavimo būdas tai būtų labai teisinga. Kaip ir visokios hidro elektrinės.

Bet ne. Konfliktuojančios šalys, kaip ir dera, stengiasi laikytis tik kraštutinumų. Arba gryn atomas, arba tik vėjas su saule. Na, dar sako, kad giliai į žemę įsirausus galima kažkiek šilumos žiemą ištraukti. Tiesa, ta šiluma tikrąją to žodžio prasme – tik šiluma. Karščiu jos nepavadinsi, nes, kiek girdėjau, radiatorius įšildo tik iki 10-12 laipsnių.

Atomo šalininkai įsitikinę irgi labai įdomiai. Jie suvokia, kad ta naujoji elektrinė, kuri veikti pradėtų tik gal 2021 metais, o atsipirktų, t.y. pradėtų būti ekonomiška [jei pradėtų], dar gal tik po 25 metų…, todėl, matyt, mano, kad ją statydami padarys kilnų darbą savo anūkams. Mat anie kai gims ir užaugs, turės nuosavą atominę elektrinę ir jausis tarsi gimę šalia nuosavos aukso kasyklos. 0, turėdami nuosavą atominę, tai mes pagaliau pabėgsime nuo ruso. Nuo jo naftos ir dujų jau būsime kaip ir nepriklausomi… Ne, kolegos ir mieli skaitytojai, tai primena labai jau gyvenimo nepažįstančių žmonių elgesį.

Man patiko per radiją pateiktas moters klausimas: “O kur mes tas atomines atliekas dėsime?“ Va šis klausimas yra be galo aktualus ir labai toliaregiškas. Mes šiandiena manome, kad atominė elektrinė pigi. Gerai, o kodėl ji pigi? Nes mažai kuro reikės? Gal būt. Bet argi negali būti, kad tada, kai po 10 metų ji ims veikti, tie, kurie tą kurą išgauna, sumanys jo kainą pakelti žymiai labiau nei jis kainuoja šiandiena? Gali! Gal pakilti net ne 2, ne 10, o 100 kartų. Nes visi uranai, plutoniai ir panašios būtinos radioaktyvios medžiagos gi yra retenybė ir jų, man regis, pasaulyje turi tip pat kaip ir naftos ar dujų, tik keletas šalių. Akivaizdu, kad Lietuva savų žaliavų neturi. Matome kas darosi su benzinu, su dujomis, tai kodėl gi to paties nebus su uranu? Bus.

O atliekas, – geras buvo klausytojos pastebėjimas, – kur dėsime? Gal nuvešime į atvirą jūrą ir išpilsime? Ne brangieji, ne tie laikai. To nebus galima daryti. Atliekas iš mūsų gal priims taip pat tik neaprėpiama Rusija. Gal dar kokia Kinija. Žodžiu, atliekas priimti gali sutikti tik didžiosios valstybės, kurios turi toli nuo gyvenamųjų vietų nutolusių kampelių. O iš kur mums šiandiena žinoti, kad tos šalys ir čia nesumanys užsikelti kainų? Labai įmanoma, kad taip ir bus. Ir ką tada? Žaliava bus brangi, atliekų laidojimo vietos brangios tai ir elektra nebegalės būti pigi. Galutiniame rezultate, prakonstravę savo “šviesią“ ateitį ir tam suaukoję masę pinigų ir daugelį metų, vieną rytą galime suvokti, kad ta elektra mūsų jau be galo brangi, o mes, eilinį kartą tapę jos įkaitais?

Paneikite tai, jei kas turite argumentų…

==== Valstybė ====

Sveiki užeinantys bičiuliai ir nepažįstamieji. Palengva ruošiu savo nuomonę apie Valstybę. Bet, kad ji būtų išsamesnė, man reikalinga Jūsų pagalba.
Kokia?
Ogi visai nesudėtinga. Man paprasčiausiai norėtųsi, kad mano šios temos komentaruose surašytumėte kiekvienas savo nuomonę kokios yra valstybės pagrindinės ir šalutinės funkcijos. Kam mums reikalinga valstybė? Ką ji mums duoda? Kodėl yra gražu būti savo valstybės patriotu ir t.t ir panašiai.
Tikiuosi nerašysite vadovėlinių frazių, nes viskas reikalinga tas, kas plaukia iš širdies.

Iš anksto ačiū! Romualdas.

Romualdas Matelis: Ką mąsto valdžia? Apie planuojamą indėlių apmokestinimą

Jei apie prabangos mokesčius, kurie liečia nekilnojamąjį turtą ir transporto priemones dar galima kažką diskutuoti, tai kalbėti, svarstyti ar dvejoti apie indėlių apmokestinimą tiesiog absurdiška. Nes tokie planai paneigia bet kokią demokratiją ir jos liaupsinamą rinkos ekonomiką. Jie nukreipti prieš savo piliečius, įmones ir bankus, o reiškia – prieš Lietuvos valstybę. Na ar ne paradoksalu? Lietuvos Respublikos Seimas užsimojo prieš savo Valstybę.

Tarybų valdžia, nors nežmoniškai siekė priversti savo piliečius atsižavėti pinigų ar turtų vaikymosi, vis tik iki tokio absurdo nepriėjo. Indėliai Taupomosiose kasose nebuvo apmokestinti niekada. Tiesa, jei pas tave atsirastų itin didelės sumos, galima būdavo tikėtis, kad būsi iškviestas į taip  vadintą OBChSS ir tavo įplaukos bus ištirtos pakankamai nuodugniai, po ko gal bus ir nacionalizuotos. Tą visi žinojo, todėl tie, kurie valstybinį turtą vogė dideliais kiekiais, pinigų į bankus paprasčiausiai nei nedėjo. Nežinau kokias konkrečiai slaptavietes turėjo tarybiniai milijonieriai, bet tai, šiuo atveju ir nesvarbu. Pagal paskutiniųjų dešimtmečių tautosaką, sakykime, kad tokie žmonės pinigus laikė kojinėse. Dabar, mes turime vis labiau įsivažiuojantį privalomąjį turto deklaravimą, kurio vienintelė paskirtis yra užtikrinti visų mūsų turimų įplaukų ir turto skaidrumą ir švarumą. Aš tikiu, kad ši sistema gal ir prastai veikia arba neveikia visai, tačiau ar tai gali būti stimulu ir toliau vykdant prievartinį deklaravimą, lygiagrečiai imantis tarsi dar ir papildomų svieto lyginimo procesų? Ir šiuo atveju, kai kalbama apie apmokestinimą jau nuo 400 lt., siekiančių metinių palūkanų, ar tai ne grubus žmogaus teisių pažeidimas? Juk tie pinigai, kurie užtikrino palūkanas, jau kartą ir taip solidžiai sumažinti įvairiomis mokesčių formomis. Ir dabar laikoma, kad papildomai uždirbti 33 litai per mėnesį yra prabangos uždarbis?

Kokį signalą siunčia normaliam, taupiam žmogui toks įstatymo punktas? Atsakymas visai paprastas: gyvenk su lyg šia diena. Išleisk viską ką uždirbai! Neruošk perspektyvos sau ir savo vaikams!

Kokią ekonominę prasmę tai suteiks visuomenei? Atsakymas ir vėl lengvai suvokiamas: kiekvienas sąžiningai uždirbantis ir normaliai mąstantis žmogus, kaip anų laikų nedemokratijos sąlygomis ir vėl bus priverstas sukti galvą kaip išvengti naujų Valstybės lupikavimo mokesčių. Dėl to galimai dažnai taps įstatymų pažeidėju, o reiškia nusikalstančiu žmogumi. Dalis tikrai atsiims savo indėlius ir rizikuos juos laikyti namuose. Tuo tarpu judresni ir veiklesni žmonės pinigus ims išvežinėti į užsienio bankus. Ir, bandant nuspėti atsargiųjų maršrutus, galimai savo pinigus patikės Rusijos ar Baltarusijos bankams. Nes labai įmanoma, kad pagal atsirasiančius naujus, Europos Sąjungoje įsigaliosiančius teisinius aktus, ES šalių bankai privalės teikti informaciją Lietuvai apie indėlininkų iš Lietuvos laikomas santaupas. Dalis  piliečių, kurie turės mažas sumas, jas rizikuos užrašinėti ant kitų, savų lėšų neturinčių fizinių asmenų, o tai tikrai ne visada pasiteisins. Prasidės naujos rūšies nusikaltimų banga, kai tik garbės žodžio tvarka patvirtinti sandoriai bus netęsimi, kas iššauks ne tik naują teismų bangą, bet ir nugriaudės įvairiais kriminaliniais nusikaltimais. Pagaliau, būkime atviri, 400 litų palūkanų per metus gi yra niekingai maža suma. Žmonės, norintys susitaupyti savo nuosavam butui [nekalbu jau apie namą], jų bus priversti laukti dar ilgesnį laiką. Ar valstybės vadovai ir jiems artimi sluoksniai gerbia tuos, kurie sunkiai dirba ir taupo savo geresniam gyvenimui?

Pagaliau kaip tai atsilieps bankams? Čia atsakymas taip pat aiškus. Bankai nuo tokio apmokestinimo nukentės gana smarkiai. Visi. Nes, kaip minėjau, tikėtina, kad didelė lėšų dalis iškeliaus į užsienį arba nuguls po lovomis ir kilimėliais. Lietuva, savo nemokšiška ekonomine politika, jau ženkliai sunaikinusi smulkųjį ir vidutinįjį verslą, panašu, pradeda vidutiniųjų bankų ir smulkių kredito unijų griovimą. Tik ar užteks jai tada lėšų apmokėti bankrutavusių kredito įstaigų indėlininkų nuostolius?

Paimkime patį paprasčiausią ekonominį pavyzduką. Atsiverskime šios dienos bankų mokamų palūkanų puslapį tinklapyje bankai.lt ir pažiūrėkime kas ką siūlo. Čia matome, kad labiausiai išsireklamavę stambieji „Sweedbank“ ir SEB bankai siūlo tik atitinkamai 1,7 ir 1,8 % metinių palūkanų. Tuo tarpu smulkiosios, ko gero, sunkiai išgyvenančios, bet kur kas humaniškesnės kredito unijos – „Sostinės kreditas“, „Centrinė taupomoji KU“ ir „Vilniaus KU“, gyventojams už laikomus indėlius siūlo net 4,7-4,8 % metinių  palūkanų. Tai pakankamai skirtingos palūkanos, tačiau… Jei iki šiandiena daugelis turėdavo pakankamai nelengvą galvosūkį: rinktis didesnes palūkanas ir, tarsi rizikuoti, nes tas gerasis bankas gali bankrutuoti [tokia nuomonė gana gaji], o tada, nors valstybė ir pilnai apdraudusi indėlius iki 350000 lt. jie gali būti ilgam prarasti [o nepamirškime, kad didelė žmonių dalis, paskutiniuoju metu vis labiau nepasitiki Valstybės garantijomis] ar pasitenkinti mažesnėmis palūkanomis, save paguodžiant, kad didieji bankai išgyvens kur kas ilgiau, tai dabar tokio galvosūkio tarsi ir nebelieka. Atsakymas aiškus, vis tiek iš manęs bus atimta dalis uždirbtų palūkanų, tai kam man rizikuoti? Eisiu ten, kur mažesnis prieauglis, bet didesnė ramybė. Tiesa, asmeniškai aš niekada negalvoju, kad iš tikro SEB ar Sweedbank bankai turi mažesnę tikimybę bankrutuoti, deja, mane supančių žmonių nuomonės gana akivaizdžiai tokios.

Pabandykime paskaičiuoti… Sakykime, aš turiu susitaupęs 15000 lt. Pasidėjęs juos banke su mokamais 1,7 %, aš per metus uždirbsiu 255 lt. ir nuo šios sumos man nereikės atiduoti valstybei nieko. Dabar, aš dar nesugriautos rinkos ekonomikos pasekoje, galiu rinktis ir Akademinę kredito uniją, kur už tuos pačius 15 tūkstančių po metų  uždirbsiu 480 lt. Tačiau jei palūkanos virš 400 litų bus apmokestinamos 15 %, aš užmiršiu kelią į šią ar kitas, geras palūkanas mokančias unijas ir bankus. Nes nuo 480 lt. atskaičius 15 procentų [72 litus], man liks tik 408 litai. Ir tada man nebeliks stimulo eiti į smulkiuosius bakus: gi dėl 8 litų per metus tikrai nebeapsimoka gaišti laiko net ieškant kas kokias palūkanas moka. Jausimės tarsi sugrįžę į sovietmetį, kur ir kainos ir palūkanos visur buvo vienodos.

Aš, jokio mokslinio laipsnio neturintis, eilinis ekonomistas. Bet numatomų sprendimų absurdiškumą suvokiu labai akivaizdžiai. Manau, tai suvokia ir bet kuris skaičiuoti mokantis žmogus. Tad kyla pagrįstas klausimas, ką gi veikia mūsų valdžia? Netikiu, kad didžioji seimūnų ir Vyriausybės aparato darbuotojų dalis, o tame tarpe ir premjeras A.Kubilius, nesuvoktų tokių paprastų dalykų: vien neapgalvotų įstatymų pataisų projektų paskelbimas pakerta ir taip šlubą piliečių pasitikėjimą savo Valstybe. O be pasitikėjimo kur nueisime? Nejaugi šalies vadovai abejingi Lietuvos ateičiai?

O čia –>>> jei dar yra noro ką nors paskaityti. Visi vampyrai bijo šviesos

Romualdas Matelis: Ką mąsto valdžia? Apie ruošiamus transporto mokesčius

Nors intuityviai tarsi jaučiu, kad mano skaitytojų gretose tarsi daugiau vyresnių skaitytojų,  žinau,  kad užeina ir jaunimas. O jie gal ne viską pamena, ne viską žino iš tų laikų, kas man atrodo tarsi buvę vakar. Taigi, keliais žodžiais apie tokius tolimus ir tuo pačiu artimus perestroikos laikus… Jei iki M.Gorbačiovo pradėtos demokratizacijos ar  kaip tą laiką bepavadintum, darbinės veikos srityje gyvenome pakankamai santūrų ir monotonišką gyvenimą, tai pradėjus liberalizuoti individualią, o kiek vėliau ir kooperatinę veiklas, Lietuvoje gyvenimas tarsi užvirė. Suaktyvėjo entuziastingi žmonės, kurie troško veikti plačiau, turėti daugiau ir siekė gyventi pagal sugebėjimus. Deja, šiuo metu “entuziazmą“ rodyti ėmė ir nusikalstamas pasaulis, kuris pajuto nebaudžiamumą ir ėmė elgtis tolydžio vis labiau šokiruojančiai. To pasekmėje   pradžioje ištuštėjo restoranai, nes juose būti tapo pavojinga, vėliau ėmė tuštėti ir gatvės. Bent jau tamsiu paros metu. Nuo cenzūros vis labiau atrišama spauda pradėjo garsinti įvairias kriminalines kronikas, o turguose pradėjo suktis taip vadinti nuoperskai – antpirščiai, po kuriais būdavo pametinėjamas juodas angliukas ir žaidėjas [paprastai pasirinkta auka] turėdavo atspėti po kuriuo iš jų jis liko kai visi trys antgaliai sustabdomi. Formavosi taip vadinamos šešėlinio pasaulio šeimos. O joms augant skleidėsi vėl ir vėl nauji nusikalstami akibrokštai, savo apimtimi primenantys visas vaivorykštės spalvas. Spauda paskelbė, kad mafijozai iš čigonų ėmė reikalauti mokėti duokles už lietuvišką orą, o nepaklūstantieji būdavo fiziškai “apdorojami“. Bet čigonų Lietuvoje ne tiek jau daug, tad “apetitą“ imta tenkinti ir savųjų sąskaita. Tuo metu viena geriausių automašinų Tarybų sąjungoje buvo laikomas 7-tas Žiguli [arba VAZ]. Kauno, o ir kitų Lietuvos miestų “šeimos“ nutarė, kad su septintukais važinėti gali tik jų leidimą gavusieji. O tai būdavo arba jiems priklausantys autoritetai arba už tokią galimybę susimokantys žmonės….

Toliau nebekapstydamas praeities, noriu skaitytojo paklausti: ar Jums tai neprimena dabarties? Bus apmokestintos prabangios / brangios mašinos? Ir tie pinigai eis į “kasą“? Tiesa, šeimynine kasa vadintos rinkliavos dabar skamba solidžiau – biudžetas. Tik ir anų laikų kasa ir dabartinis biudžetas turi daug panašumų. Tiek savo užpildymu, tiek ir ištuštinimu. Bent jau man. Nes nei tada, nei dabar nelabai bandoma atsiskaityti už biudžeto panaudojimą. O galvoti apie pasitarimus su tauta negali būti nei kalbos. Su naiviu sarkazmu tad galima paspėlioti – gal gi tuometinės šeimos jaunimas suaugo? Ir gal dabar šias tradicijas bando tęsti valstybiniu mastu? Norėčiau klysti, bet kol kas nerandu tvirtų argumentų kitokiai nuomonei.

Bet nebūdami valdžioje ar arti biudžeto, gal tiesiog pilietiškai pasvarstykime apie tai ką skubama pradėti daryti. Nesigilindamas į konkrečius teisinius aktus, paprasčiausiai, iš bendro teisinio išprusimo žinau, kad už vieną nusižengimą negalima bausti du kartus. O kaip su tais nusidėjėliais, kurie dirba ir uždirba daug? Ar juos galime bausti kelis kartus už tą patį? Už tai, kad jie turi daugiau nei vidutinis žmogus, pinigų? Regis ne. Regis, kad vardan to, kad būtume civilizuota ir bent kiek teisinė valstybė, turime apsispręsti ir “bausti“  tik vieną kartą. Taigi, normaliu atveju atskaitos tašku turėtų būti atlyginimas. Ir nuo jo atskaičiuojami mokesčiai… Tačiau dabar, panašu, manoma, kad nuo algos reikės atskaičiuoti progresyvinę tvarka. Su tuo sutinka dauguma žmonių, aš tame tarpe. Tuo labiau žinant, kad daugelis valstybinių įmonių pareigūnų gauna pernelyg aukštus atlyginimus, jei juos vertinsime pagal analogiškas veiklas privačiame sektoriuje. Ir jei pagal pagrindinių būtinųjų prekių kainas vertinsime. Taigi, sutarkime – nuo didėjančios algos, turi būti atskaitomas ir didesnis procentas. Tačiau su likusiais pinigais, žmonės turi turėti laisvą valią elgtis kaip tinkami. O prie ko esame vedami? Atsakymas nesunkiai suvokiamas: prie švaistūniško gyvenimo būdo. Jei likusią dalį pinigų pilietis pravalgys, pragers ar dar kažkur išmėtys, tai jis nebebus antrą kartą valstybės “baudžiamas“. Viskas kas liko – jo. Bet jei jis sutaupys brangiai, galingai mašinai, tai turės dar kartą atsegti savo piniginę ir sumokėti jau transporto rinkliavą. Tad retorinis klausimas skaitytojui – ar tai gera tvarka, kuri braunasi į mūsų gyvenimus?

Patikėkit mielieji, aš tikrai nelinkęs proteguoti turčių. Tuo labiau, kad niekada jų tarpe ir nebuvau. Rašau tai grynai iš sąžinės paskatų. Ir iš to jausmo, kurį savyje manyčiau galiu vadinti padorumu. Gyvenime būna sunkių klausimų, kada atsiduri tarsi kryžkelėje ir turi rinktis vieną iš keleto krypčių. Todėl aš manau, kad dubliuoti mokesčius yra tikrai netoliaregiška ir negarbinga. O tuo labiau, turint omenyje, kad tai ir neperspektyvu. Turtingi žmonės, ne mes, eilinukai. Jie sugebės greitai pasipriešinti tokiai tvarkai. Ir tai ateityje gali tapti tik akstinu jiems visai išsivaduoti iš bet kokių padidintų mokesčių, tame tarpe ir progresyvinio atskaitymo nuo atlyginimo gaunantiems dideles pajamas. O tai jau būtų nesąžininga ir liūdna kitų, eilinių, sunkiai gyvenančių piliečių atžvilgiu. Antra vertus, berods K.Masiulis tvirtino, kad jei bus uždėti mokesčiai brangioms mašinoms, netrukus bet kokie automobiliai pateks į prabangiųjų sąrašą. Tad po kelių metų, neva visi turėsime mokėti už automobilius. Aš tikiu tokia perspektyva ir todėl sakau, kad tai, visumoje būtų papildomas žmonių ir jų bent kokio verslumo žlugdymas. Nes net beviltiškai barškantis automobilis jau ir taip yra daugeliui piliečių prabanga. Kuro kainos nežmoniškos ir valstybės realiai nereguliuojamos. Prie to dar pridėkime tepalus ir įvairius remontus. Nepamirškime ir PRIVALOMOJO vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo [kuris jau dešimtmetį man kelia ironišką juoką vien dėl savo pavadinimo] ir mokesčių, kurie iš mūsų reketuojami už automobilių parkavimą miestų gatvėse. Taigi vairuotojai gręžiami kasdien ir iš visų pusių. Gal pakaks? Na, o jei jau bus įvesti tie prabangaus transporto mokesčiai, tai jie turi būti tikrai tik prabangioms mašinoms, kurių rinkos vertė ne mažesnė kaip 60000 lt.

Romualdas Matelis: Ką mąsto valdžia? Apie brangaus būsto apmokestinimą

Pastarosiomis dienomis žiniatiekoje, o ir prie įvairių staliukų, dažnos diskusijos apie naująją Lietuvos valdžios mokesčių politiką. Kitaip ir būti negali, nes suruošti siurprizai, panašu, palies   vos ne kiekvieną žmogų: vienus labai aštriai, kitus vos pastebimai. Nežiūrint to, daugelis džiūgauja, o stambesnės žuvys drebia priekaištus ir kuria pseudo teorijas. Kitaip gal ir būti negali, toks jau tas mūsų drumzlinas gyvenimas, kad dažnai be priežasties  krykštaujame kai kažkam nepasiseka, o kartais gailimės to, kuris vargu ar to gailesčio vertas.
Žiūrint į tai, kas paskubomis sukurpta, negalima nesutikti, kad seimas ir vyriausybė savo veiksmais primena skęstančio laivo denyje besiblaškančius jūreivius. Mokesčiai nustatyti be jokios analitinės logikos, be pamatuoto aptarimo tarp savų ir su tautos atstovais. Nieko nepadarysi, gyvename lietuviškoje demokratijoje, kuri, bent man, visada panaši į aukščiausią diktatūros išsivystymo formą. Kai kas sako, kad vis tik demokratija pas mus akivaizdi, nes galima rašyti ir kalbėti tai, ką manai. Ačiū už bent šią galimybę, tačiau tai tik vienas, mūsų sudėtingo statinio kampinis akmuo. O kur visa kita?
Nebuvau seimo salėje, kai buvo priiminėjami naujieji įstatymai. Apie juos težinau iš spaudos, kaip ir dauguma mirtingųjų. Tačiau vaizdas toks, kad bene trys ar keturi seimūnai iš pusantro šimto, padėliojo iš tribūnos savo sapnus ir jiems pritarta. Neabejoju, kad netrukus bus dar daug korektūrų ir pakeitimų, tačiau ar tai puošia Lietuvą? Žinoma, kažkas su džiaugsmu man pasakys seną, jau seniai atsibodusią frazę, kad net civilizuotieji italai ar intelektualieji japonai seime susimuša – suprask, Lietuva tokiame fone atrodo tiesiog labai puikiai. O po kurio laiko, gal kas nors užsakys kokį pagiriamąjį straipsnį kokiame nors suvargusiame bulvariniame Londono laikraštėlyje ir su pasimėgavimu rodys tautai – va kaip šiltai apie mus rašo Vakarai.
Bet grįžtu atgal prie šiandiena pasirinktos temos – brangaus [arba milijoninio] nekilnojamojo turto apmokestinimo. Iš esmės tai gal ir nėra pati didžiausia blogybė iš viso priimto įstatymų paketo. Ir gal visai ne blogybė, bet ne todėl, kad manyčiau, kad valstybės biudžetas yra pagrindinė to priežastis. Ne, apie valstybės biudžetą sutikčiau kalbėti tik tada, kai matyčiau, kad kitų būdų jau nebėra. O dabar, prisimindamas Michailo Gorbačiovo mėgtą terminologiją, turiu pasakyti, kad dar niekas realiai nebandė išieškoti visų įmanomų vidinių rezervų. O, bent kiek mąstančiam žmogui, manau, turėtų būti aišku, kad nuo to būtina pradėti. Aš jau esu rašęs savo straipsniuose [blog‘uose], kad niekaip nepateisinami prabangūs SODRŲ rūmai. Ir čia kalba eina ne tik apie pastatų kainas, kurios išleistos akivaizdžiai iš mūsų visų lėšų, bet ir apie jų neekonomišką architektūrinį sprendimą. Lietuvos visų finansinių vargų, lyginant su Vakarų šalimis, viena iš pagrindinių bėdų yra tai, kad gyvename šalto klimato zonoje, kur vos ne pusę metų turime šildytis. O tas šildymas mums brangus, gerokai brangesnis už kur kas šaltesnėje zonoje gyvenančius rusus. Nes jie turi dievo skirtus gamtinius išteklius. Net neįmanoma lyginti mūsų priverstinių nuostolių su tais kraštais, kur žiemos tik simbolinės. Už dujas, kol kas pagrindinį šilumos šaltinį, rusiškąjam Gasprom‘ui mes mokame milžiniškus pinigus. Tiek savo būstuose, tiek visuomeninės paskirties patalpose, tiek ir bet kurioje darbovietėje. Tačiau mokėti, kai to nėra būtina argi protinga? SODROS vien Kauno skyriuje, aš drįsčiau teigti, – pusė visos erdvės ne tik, kad neišnaudojama, bet jos ir neįmanoma kada nors panaudoti. Nes ten didžiuliai holai per visus keturis pastato aukštus. Tad šildome oranžerijas, skirtas net ne augalams, o neaišku kam. Tai grožis? Gal būt, jei kažkam hoby yra mėtyti pinigus į bet kur. Man, suvokiant finansinius nuostolius ir girdint, kad nėra už ką mokėti pensijas, tai liūdnas vaizdas. Todėl visus neteisingai pastatytus SODRŲ pastatus, jei būtų mano valia, nurodyčiau, parduoti, o šios, gerai dirbti nesugebančios institucijos darbuotojus perkelčiau į 1970 metų statybos bendrabučius. Na, panašiai, kokiuose dabar įsikūrę daugelis seniūnijų.

This slideshow requires JavaScript.

Vis tik manau, kad brangių ir prabangių pastatų apmokestinimas yra gerai. Ir, ko gero, būtinas. Ne todėl, kad per šiuos mokesčius pasireikštų tautos pavydas turtingiesiems. Ne. Čia aš įžvelgiu kur kas gilesnę prasmę. Visame skurstančiame pasaulyje lygiagrečiai vyksta ir nuolatinės varžybos. Nedidelis procentas turtingųjų, o reiškia, šiaip jau protingų žmonių, yra paprasčiausiai susirgę turtomanija. Jie visomis įmanomomis formomis stengiasi per savo sukauptus turtus pademonstruoti aplinkiniams savo išskirtinumą. Tai nėra lengva liga ir jos gydymui, ko gero, niekas niekada neišras jokių tablečių. Tačiau apmokestinimas gali paveikti gydomai: oligarchai ar tiesiog šiaip turtuoliai susimąstys kiek jiems visko reikia iš tikrųjų. Ir daugelis jų ims sveikti – sukauptus viršpelnius nebekraus tokiais besaikiais mastais į nekilnojamąjį turtą ir kitus prabangos ženklus. Jie tikrai nenukentės, jei apsiribos savo šeimos gyvenamąjį plotą, pavyzdžiui iki 25 kvadratinių metrų vienam ten gyvenančiam šeimos nariui. O turimus pinigus panaudos kur kas tikslingiau – kelionėms, pramogoms ir poilsiui. Iš to laimėti turėtų visi: ir turtingieji, ir varganesnė tautos dalis. Savaime suprantama, laimės ir šalies biudžetas. Tik jei jis bus ir toliau besaikiai švaistomas įvairioms išvykoms, įforminamomis komandiruotėmis, „kanceliarinėmis“ išrinktųjų ir paskirtųjų išlaidoms, bei prie šalies gyventojų atlyginimo vidurkio nepriderintoms algoms, biudžetas nuolatos bus deficitinis.
Taigi, įvedami pastatų prabangos mokesčiai nėra absoliutus blogis. Greičiau visai teigiamas niuansas, aišku, su sąlyga, kad jis bus nustatytas protingo dydžio ir taikomas protingiems viršpločiams. Transporto ir indėlių mokesčiai matytini jau kiek kitoje šviesoje, todėl apie juos parašysiu vėliau.

R.Matelis: Prekybininkai testuoja mūsų protą? Apie ‘R Kiosk’ siūlomas lėles

Prisipažinsiu – kai sumąstau parašyti kritinį straipsnį, tam būnu pilnai pribrendęs ir nerašyti tiesiog negaliu. O mintys tokiais atvejais liejasi laisvai. Tačiau šis kartas visiškai kitoks. Jau kelias dienas vis susimąstau kaip čia visa tai, kas sukasi galvoje aprašyti, nuo kurio galo pradėti? Nes ne tiek jau dažnai tenka rašyti apie absurdus.

Prieš pat Naujuosius metus, kažkodėl nutariau, kad reikia susimokėti mokesčius. Pasiėmiau dvi knygeles ir tiek pat sąskaitų ir atvykau į “R Kiosk“. Čia paprastai atlieku visus savo mokėjimus, nes čia pigiausia – po 0,40 lt. už kiekvieną įmoką. Apie šią norvegų firmą, po kurios vardu slypi ir buvusi lietuviška įmonė “Lietuvos spauda“, niekada nebuvau blogos nuomonės. Man čia visai patinka ir laikraštuką, ir cigarečių nusipirkti. Neretai paimu ir popierinį puodelį kavos, o tokiais atvejais man neretai pasiūlo ir kokį nors keksą ar roksą. Žodžiu šie kioskai atitinka mano skonį.
Taigi ir dabar atėjau su nemaža suma. Vien už dujas ir elektrą man šį kartą teko mokėti apie tūkstantį litų, o suskaičiavus grąžą pardavėja ėmė vynioti man lipdukų juostą. Tikrąja to žodžio prasme vynioti, nes kaip netrukus sužinojau, už įmokėtus 10 lt. duodamas vienas lipdukas. Taigi, man priklausė apie 100 tų lipnių popierėlių. Lipdukai, aišku, jau nebe naujiena. Juos dalina visur ir visi kas tik netingi – tiek Maximos, tiek Rimi, IKI ir kiti. Ir “R Kiosk“ juos jau pusmetį dalino, o už juos siūlė pirkti krepšinio kamuolius. Tačiau pastebėjau, kad šie dar nematyto apipavidalinimo, kaip dabar madoje sakyti – dizaino. Tad laukdamas tingiai pasiteiravau kokie puodai man bus siūlomi.

Atsakymas pranoko bet kokį mano skepticizmą tokioms akcijoms. Buvau tiesiog priblokštas kai man parodė lentynose sumestas skudurines lėles. Tokio meno, kokį pamačiau, aš, būdamas žmogus “ne prie meno“, neimčiau net už dyką. Na, jei net į rankas tokią dovaną įspraustų, pasijusčiau labai nemaloniai kvailai ir, tikriausiai nežinodamas ką į tai atsakyti, atatupstas išeičiau į gatvę ir tuoj pat imčiau ieškoti šiukšlių dėžės, kad kuo skubiau pabėgti nuo tokios nemalonios situacijos.
Tačiau tai dar ne viskas. Galutinai mane subalamutino pamatytos šių skudurėlių kainos. Jos siekė net 50 lt. Ir čia ne šiaip sau perkant, o kantriai renkant lipdukus ir juos vėliau [tikriausiai reikėtų su labai pakilia nuotaika ir iškilminga apranga] atsinešus į kioską įteikiant kaip įrodymą, kad esi lojalus klientas. Ar jau suspėjote įvertinti situaciją? Gerai tiems, kas čia moka mokesčius. O jei kas to nedaro [gi patiklieji moka internetu arba jiems mokesčius nurašo pagal debitorinę sutartį], tai už kiekvieną lipduką turėtų išleisti ne mažiau 10 lt. Ir tai daryti privalėtų net 30 kartų!!!

Būsiu atviras, tokiais atvejais aš imu mąstyti, kad nieko nebesuprantu šiame gyvenime. Ar gali atsirasti žmonių, kuriems šie absurdiški “meno kūriniai“ taip patiktų, kad jie leistų sau tokias išlaidas? Vis tik – R Kiosk tik kioskas, tad čia kad kažką nupirkti už dešimt litų, dar reikia gerai pamąstyti ką pirkti…

Ir kokios mintys sukosi pas tuos, kurie sugalvojo tokią akciją? Aš tai manau, kad kažkas užsakė tautos protinio potencialo patikrą. Kad kažkam labai įdomu kiek per visą Lietuvą atsiras tokių, kurie paprasčiausiai pasiduoda bet kokiais reklamai – jei siūlo, reiškia čia kažkas gero slypi. Pirksiu, kad neatsilikti nuo kitų. O kokia to pirkinio prasmė?