R.Matelis: Siekti asmeninės gerovės, bet kokia kaina. Apie kinologus

  _  

Nežinau kaip kitiems, bet mane apima toks šlykštus jausmas, kada tampa sunku net valdytis, kai matai žmogų, kuris bet kokia kaina bando tave paversti kvailiu. Ir visa tai daroma grynai vardan savo galimos finansinės gerovės. Tokių pavyzdžių kiekvienas galėtume rasti aibes, tačiau klausimas ne kiek ir kokių jų yra, o tame, ar mes patys save gerbiame, jei mums kartais demonstruojama tokia nuomonė? Pasakysiu dar plačiau: ar gerbia save redakcijos, spausdindamos akivaizdžiai finansinės naudos siekiančius straipsnius? Aš manau, kad ne. Nors suprantama, kad gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis, būdamas laikraščio savininku aš tikrai neleisčiau gadinti savo leidinio prestižo. Ir tegul atlaidžiai žiūri į mano šiuos teiginius dienraščių redaktoriai ar bosai, nes tame, ką tvirtinu, tiesos daug. Bet čia teoriniai pamąstymai, o dabar pereisiu prie konkrečios temos.

Vakar dienos žinių sraute pasitaikė ir toks rašinukas: Prekiautojus keturkojais veja iš turgaus. Jei vertinti ir neabejotinai jo užsakovų komentarus po straipsniu, tai tuščias, nieko įdomaus nepranešantis, bet savo esme man šlykštus rašinėlis. Niekada giliai nesidomėjau “Ūkio banko“ savininko kapitalo apimtimi, bet neįmanoma nežinoti, kad “Kauno diena“ tarsi jam priklausantis laikraštis. O jei jau taip, tai tuo labiau manęs niekas neįtikins, kad koks nors šunų augintojas sugebėjo papirkti patį V.Romanovą. Ne, matyt savininkas tinkamai neprižiūri savo nuosavybės, o tuo puikiai pasinaudoja redaktoriai ar kiti atsakingi darbuotojai.

Straipsnio esmė [tingintiems skaityti], ne nauja. Veislinių šunų ir kačių savininkai jau daug metų nori įkinkyti Lietuvos įstatymdavystę savo finansinei padėčiai pagerinti. Ne visi jie tobuli, todėl tai išsidavę jau ne kartą ir įvairiose situacijose. Tikslas jų tik vienas – ne išveisti ar išsaugoti kokią nors įdomią, unikalią ir patrauklią veislę, o paprasčiausiai uždirbti daug pinigų. Kažkas gali ir toliau manyti, kad kinologų ir panašūs klubai turi paskirtį suburt šunų augintojų fanus, o aš, manau nedaug suklysiu, teigdamas, kad tai tik eilinė grupuotė, turinti vieną tikslą – pinigus. Kodėl sakau, kad mažai suklysiu? Ogi todėl, kad tarpe jų neabejotinai yra tikrai fanų, kurie čia pakliuvę dėl didelio susidomėjimo augintiniais. Tačiau tokie entuziastai paprastai lieka be postų, kuriuos užima pelno siekiantys karjeristai.

Dar prieš eilę metų man teko ilgokai klavišais kautis su tokiais žmonėmis “Bitėplius“ forume. Tada buvo bukai kalama mintis, kad reikia priimti įstatymą, kuris draustų beveislių šunų ir kačių laikymą. Motyvuota, kad tik klubininkai gali deramai patikrinti šunų psichiką nuo pat jų gimimo, todėl taip jie išgelbėtų pasaulį nuo šunų dantų. Nenorėjo girdėti tada to forumo “entuziastai“ nei, kad spaudoje daug aprašytų atvejų, kai būtent žmones ir vaikus apkandžioja veisliniai, klubuose įsigyti šunys [tada buvo šviežia istorija apie Jonavoje smarkiai apkandžiotą vaiką Čiau čiau veislės šuns. Neįdomūs jiems buvo ir mano argumentai, kai aš parašiau, kad gal ir maistą leiskime auginti tik tiems, kas sėklas naudoja ne savo, o perka parduotuvėse, nes kas žino kokia bus suvalgyto agurko psichika? :))

Komentaruose keliais vardais pasirašę veikėjai labai pritaria straipsniui. Nors be abejonės tie pritariantys patys tiesiogiai susiję su šiuo verslu. Kai kurie pavirkauja kaip sunku užauginti veislinį šuniuką. Na tai neauginkite jei Jums neapsimoka. Bet auginate, reiškia meluojate, kad tai neva ne pelninga, o grynas nuostolis.

Bet tiek to tie žmogeliai, kurie labai jau nori priverstinai žmones suvaryti pirkti iš jų. Tokiu amoralių asmenybių buvo ir bus. Tačiau jei toks įstatymas ar kitas norminis aktas iš tikro būtų priimtas, jų iniciatorius tikrai turėtume įtraukti į Gėdos knygą. Tai būtų absoliutus demokratijos sutraiškymas. Kokią teisę man kažkas turi nurodyti, kad aš turiu puikuotis kažkieno išrašytu “diplomu“? Mano skonis yra mano skonis ir man dažnu atveju gali būti kur kas gražesnis jokios veilsės neturintis šuo, negu jūsų pudeliai, straforšyrai ir t.t. Aš nesuvokiu kodėl žmogus turi ploti tada, kai jam nepatiko spektaklis. Aš nesuprantu kodėl turėčiau girti architektą, nesugebėjusį nieko sukurti ir todėl Kauno pilį padariusį tarsi bičių korį. Ir tuo labiau nesuprantu kodėl turėčiau mokėti pinigus kažkokiam klubininkui už tai, kad jis savo kalę ar šunį nuvežė pas tokį patį klubininką vokietį. Ne, nerevizuoju aš jų hobio, tegul vežioja jei turi iš to džiaugsmą. Bet ar turi tą džiaugsmą? Labai abejoju, man atrodo, kad jie turi tik pinigų siekį.

Berašant šias mintis ką tik toptelėjo mintis – o ar veislinių šunų ar kačių veisėjai moka LATGA’i? Autorinių teisių reketininkams… Gi turėtų, nes išveista šuns veislė, be jokių abejonių toks pat autorinis darbas, kaip ir sukurta kompiuterinė programa ar Druskininkuose, Grūto parke stovinti Lenino skulptūra. Labai abejoju, bet manau, kad va čia vertėtų kelti šį klausimą viešumon. Gal tada “kuklesniais“ taptų bent jau ta įžūlioji klubininkų dalis, kuri už dviejų gyvenimo džiaugsmą patiriančių gyvūnų sutenerystę įsigudrinę jau priverstinai imti reikalauti pinigų. Iš visų, be išlygų.

“Sterilizuoti [iškastruoti – R.M.] reikia beveislius šunis ir kates“ – skelbia klubininkai proto bokštai. O gal patys mielieji sterilizuokitės, a? Idant ateities kartoms nepersiduotų jūsų reketiški siekiai REIKALAUTI PINIGŲ iš bet ko, kuris nori namuose turėti paprastą šuniuką ar katytę. “Pilnos gatvės kakučių, va koks rezultatas beveislių šunų mylėtojų“ antrina kitas. O ne, mielieji, čia joks ne įrodymas, netgi priešingai. Beveislių šunų augintojai dažniausiai jų ir nevedžioja po miestą. Juos laiko savo kiemuose ir susitvarko patys. O “veisliniai“ entuziastai kaip tik veržiasi į gatves pademonstruoti savo “kūrinius“ ir sukrauna masę “turtų“ šaligatvių pakraščiuose. Nekraukite savo įpročių ant beveislių gyvūnų augintojų.

Gėda, tikrai nuoširdžiai gėda, kad kažkas atranda savyje drąsos pradėti tokias temas, brukti pseudo argumentus visai tautai. Laimei, tikiuosi, tokių nėra daug. Tik jie garsiai rėkauja.

Linksmi ir liūdni Naujieji metai

☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥

Visų pirma savo skaitytojus, o reiškia bičiulius ir draugus, nuoširdžiai sveikinu su Naujaisiais, 2013 Metais. Ir nors šioje datoje slypi skaičius 13, linkiu, kad velniškumo juose tebūtų tiek, kiek mes jo randame Kauno Velnių [A.Žmuidzinavičiaus] muziejuje. Jei realistišku žvilgsniu, tai vargu ar ne per pigu būtų linkėti laimės, meilės ir pinigų. Šie dalykai ateina [arba neateina] nevartydami kalendoriaus. Ir nekreipdami dėmesio į mūsų buvusius linkėjimus. Vis tik noriu palinkėti to, kas priklauso nuo mūsų pačių, nes jei kažko sieksime, tai ir pasieksime. Todėl visiems linkiu darnos, susiklausymo, vienybės geruose darbuose ir… suprantama, – sveikatos. Tiesa, ji ne visada ir ne  visai mūsų rankose, tačiau pasirinktas gyvenimo būdas labai smarkiai įtakoja ją. Būkime laimingi tiek, kiek tai įmanoma.

☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥

Šio šventinio įrašo pavadinimas jus, ko gero, suklaidino. Pamanėte, kad rašysiu apie gerus ir blogus 2012 metų nutikimus? Ne… Mintis mano kiek kita. Rašau visa tai dar neatėjus Naujiesiems, o kaip žinia, metams baigiantis verta peržvelgti prabėgusius 12 mėnesių. Tačiau aš siūlau prisiminimais peržvelgti ne paskutinius metus, o visą savo gyvenimą.

Net nežinau kaip, kada ir kodėl, bet Naujieji Metai mano gyvenime tapusi svarbiausia švente. Ji sumažino bet kokias asmenines ar net religines progas. Gal pas jus vertybių skalė kiek kitokia, tačiau tai neturėtų mums sutrukdyti prisiminti prabėgusias naujametines šventes. Man [ir ne tik man, o ir visiems skaitytojams, manau] būtų labai malonu, jei Jūs parašytumėte savo įsimintiniausius naujųjų sutikimus. Komentaruose vieta neribojama, tad kodėl gi nepasipasakoti? 😀 ☺

Nors, tiesą sakant, tai įvertinti gal nėra toks jau lengvas reikalas. Vis tik blogiausi naujieji man buvo, ko gero, jaunystėje. Prisimenu, buvau apie 22 metų amžiaus. Tai laikas, kai turi masę draugų, visi jie geri, įdomūs ir nepakartojami. Jaunystėje mes švenčiam bet ką ir visa tai visada teikia džiaugsmą. Tad ir tais, gal 1977 metais, pamenu, mūsų kompanija, gal apie 20 žmonių, buvome sutarę švęsti audringai ir gerokai iš anksto pasiruošus. Nmatėme salę ir ją išsinuomavome. Užsisakėme maistą, gėrimus, muziką. Šventė turėjo būti aukštame lygyje, kaip tada mėgome vadinti. Ir… gruodžio 30 dienos vėlų vakarą, iki saliutų likus bene 25 valandoms, aš… išsikviečiau taksi. Žiema buvo labai snieguota, panašiai, kaip praėjusios Kalėdos. Ir… lipant į atvažiavusį automobilį, paslydo koja ir trakštelėjo kaulas. Kelionės maršrutą teko keisti, vietoje namų, nuvažiavau į Traumatologinį punktą, kur man suteikta naujametinė dovana – gipsas.

Oi kaip skaudu buvo vienam, be kompanijos per langą stebėti raketas ir saliutus…

Tačiau visas tas praleistas progas puiki kompensavo net treji Naujieji, kuriuos galėčiau laikyti geriausiais savo gyvenime. Bene prieš 10 metų sumaniau Naujuosius sutikti kur nors užsienyje. Į taikinį pakliuvo Praha, Čekijos sostinė. Po kelių metų tokį šventimo būdą pakartojau ir išvažiavau į Budapeštą. Nežinau ar visų skonį atitinka toks sutikimas, tačiau net ir šiandiena gailiuosi, kad sėdžiu namuose, prie kompo, nes šventė, sutapatinta su ekskursija į ten, kur esi dar nebuvęs, iš tikro puiki relaksacijos forma. Tokių kelionių metu visi grupėje tampame bendraminčiais ir bendrajausmiais: nereikia niekuo rūpintis, nes užsakytas stalas restorane, pakili atmosfera ir visiems bendra euforija. Tokių švenčių metu akimirksniu tampi savas net su tais, kurių kalbos nei vieno žodžio nemoki. O dar skirtingų šalių skirtingos tradicijos… Pavyzdžiui labai stebėjomės, kad Vengrijoje taip ir nepamatėme nei vienos raketos. Jau nekalbant apie saliutus. Tai draudžia jų įstatymai. Tačiau visa tai kompensuoja jiems tradicinės triūbos, kurios prieš Naujuosius pardavinėjamos kas 5 metrai – visur, net šaltose gatvėse. Vengriškos triūbos būna įvairios, jei taupote pinigus, galite įsigyti net kartoninę, su plastmasiniu įdėklu. Tiesa, jų garsas silnokas. Tačiau jei paaukosite kiek didesnę sumą, įsigysite tokią, kuri švilpia panašiai, kaip garvežys. Taigi, manau jau suvokiate koks miestas būna jau keletą dienų iki naujųjų. Triukšmas, triukšmas ir dar kartą triukšmas. Gal ne visiems, bet man tai labai kėlė nuotaiką.

Bet, ko gero, įspūdingiausi Naujieji man buvo prieš 8 metus. Tą kart nutariau sujungti į vieną – savo 50-metį ir Naujųjų sutikimą. O kokie naujieji, jei be karnavalo? Šiai šventei vienintelį kartą gyvenime tapau net scenaristu: nutariau, kad būsiu smėlio karjerų generolu. Tokio pavadinimo filmas vaikščiojo po Lietuvos kino teatrus mano jaunystėje, deja, dėl nebežinomų priežasčių aš jo likau nematęs. Tad nei nebandydamas plagijuoti tą filmą, susigalvojau koks turėtų būti toks “generolas“. Pasisiuvau geltonos medžiagos kostiumą, parduotuvėse “Armijai ir civiliams“ prisipirkau kariškos atributikos ir, atėjus laikui, patraukiau į užsakytą salę restorane “Metų laikai“. Tuo metu mano šventė dubliavosi su aktyviai veikusiu mano įkurtu internetiniu forumu “Brandūs žmonės“ [kas iš esmės buvo tarsi klubas], turėjusiu vieną išskirtinę savybę – į jį buvo susibūrę tikrai nuostabūs bendraminčiai, o apsiriboti vien bendravimu per ekraną nei vienas nei nemanėme. Mes į natūralius “meetus“ rinkdavomės kas mėnesį ir tokie pobūviai, manau, buvo tarsi restauruota, jau senokai nutolusi jaunystė. Tokių žmonių būryje malonu ir be progos, o čia… buvo du viename. 😀

Hmmm., bene pirmą kartą parašiau tikrai dienoraštį. Ne straipsnį, ne apžvalgą ar konstataciją. Gal būt kai kam iš Jūsų tai bus įdomu ir tai taps užkratu ne tik skaityti, bet ir parašyti apie savo gyvenimo ekstreminius “taškus“? Su didele viltimi lieku laukti.