Posts Tagged ‘Puteikis’

R.Matelis: Iki prezidento rinkimų likus trims dienoms…

Iki naujų prezidento rinkimų liko trys dienos, todėl jau pats laikas apžvelgti susikristalizavusią situaciją. Tiesa, visos jos neaptarinėsiu, tačiau bent iš kelių pozicijų pažvelgti tikrai norisi. Kaip moralinis Naglio PUTEIKIO rėmėjas jau esu išreiškęs savo apsisprendimą balsuoti už jį. Ir ši nuostata nepakito iki pat galo. Nes būtent N.Puteikis parodė savo tvirtą stuburą ir nuostatas, be kurių aš nematau Lietuvos šviesesnių perspektyvų. Mums jau seniai nebereikia besiglaustančių pretendentų, tai yra tokių žmonių, kurie stebi kas kurioje situacijoje galingesnis ir tada šliejasi prie jų interesų. Lietuvai reikia prezidento, kuris savo sprendimus priiminės pagal visos Lietuvos poreikius, o ne pagal interesų grupių užsakymus. Gal karas Afganistane, o gal įgimtos savybės jį suformavo kaip tikrą kovotoją už svarbius tautai interesus. Todėl nuomonė atiduoti savo balsą už Naglį PUTEIKĮ pas mane išliko per visą rinkimų laikotarpį iki paskutinio momento. Tikiuosi, o ir internetiniai komentarai bei gyvi pokalbiai su žmonėmis tai rodo, kad į antrą turą pateks ligšiolinė prezidentė Dalia GRYBAUSKAITĖ ir Naglis PUTEIKIS.

Skirtingai negu kai kurie visuomeniniai aktyvistai, aš nelabai įžiūriu už ką reikėtų labai smerkti dabartinę prezidentę. Na nematau jos labai didelių nuodėmių, tačiau… aš nematau ir jos jokio atlikto darbo. Ilgas kadencijos laikas pats savaime reikalauja, kad geras prezidentas būtų atlikęs kur kas daugiau darbų. Be to aš esu įsitikinęs, kad prezidentinė kadencija turėtų būti viena. Pasaulyje nėra nepakeičiamų žmonių, todėl neteisingas įstatymas, leidžiantis rinkti tą patį žmogų antrą kartą. Be to, kadencijai pasibaigus, gyvenimas buvusio prezidento neužblokuoja, nesuvynioja į kokį nors kokoną, todėl tikrai geras, Lietuvai atsidavęs žmogus visada ras galimybių tęsti naudingą savo šaliai darbą kitomis formomis.

Plačiau neaptarinėsiu Vilniaus miesto mero A.ZUOKO, nors vieną susitikimą su juo ir apturėjau. Man susidarė nuomonė, kad tai itin gerai žodį valdantis žmogus, kas tarsi suteikia jam šiokių tokių šancų, tačiau… pasigilinus kiek labiau, man kai kurie jo teiginiai pasidarė nerimti. Viename savo reviu Kaune jis pabandė kaip labai teigiamą darbą pristatyti žinią, kad internete jau kuris laikas išviešinta visų Vilniaus savivaldybės įmonių vadovaujančių darbuotojų atlyginimai, kas tarsi padarė labai teigiamą poveikį vilniečiams. Iš pirmo žvilgsnio – tikrai, atrodo žavu. Bet labiau pagalvojus – ar tikrai taip? Ir tada supratau, kad viešai surašyti nepelnytai aukštus atlyginimus nėra jokia paslauga vilniečiams. Priešingai, tai tarsi apynasris eiliniams žmonėms: „Grožėkitės kokias sumas lupa savivaldybės valdininkai ir tylėkite. Nes jūsų balsas – na patys žinote, į niekur neina“. Taigi išviešinimas didelių atlyginimų gal pasitarnavo tik patiems oligarchiukams, nes po pradžioje patirto šoko dabar jie jau nebebijo dėl savo galimai pernelyg didelių algų iš miesto biudžeto. Tarybiniais laikais mes irgi matėme prabangias funkcionierių vilas, bet argi ką pakeisti galėjome? Ne. Todėl tokios informacijos buvimas iš mūsų darė dar didesnius vergus nei iki tol. Kai kurie rinkosi padlaižūnų gyvenimo būdą, vardan aukštesnės savo namų tvoros ir platesnės lovos miegamajame.

Šiuose rinkimuose, kaip ir visada, atsiradęs Lietuvai naujas žmogus – Bronis ROPĖ. Tiesa, savam Aukštaitijos krašte – jie nėra jokia naujiena, bet Lietuvos lygmeniu jis buvo žinomas labai mažai. Rinkiminės kompanijos starte jis atrodė labai neblogai – neklaninis, kuklus ir išmintingas žmogus. Tačiau vėliau, pasirodžius „eteryje“ Puteikiui ir rinkiminei kompanijai įsibėgėjus, tapo aišku, kad Bronis nepajėgs nurungti šio buvusio konservatorių „rakšties“. Ir šiandiena aš jau manau, kad klydome manydami, kad Ropė tikrai labai geras kandidatas. Nes tuo atveju, jei jis visa širdimi už Lietuvą ir geras permainas joje, mano įsitikinimu, jau likus savaitei iki rinkimų jis turėjo atsitraukti iš šios kompanijos ir savo rėmėjams patarti balsuoti už N.Puteikį. Taip nebūtų išskaidyti tautos balsai. Bet… to neįvyko ir tai įneš iki paskutinės dienos tam tikrą sąmyšį patriotų gretose.

Rolandas PAKSAS... Labai, na jau labai labai jis norėjo sugrįžti į Daukanto aikštės rūmus. Tačiau šiandiena, net jei jam būtų pavykę gauti leidimą kandidatuoti, aš už jį jau tikrai nebebalsuočiau. O kažkada atidaviau šiam žmogui visą save –gyniau kaip įmanydamas nuo sąmokslininkų. Nesulaukęs išbaigtinės pagalbos iš Europos institucijų, eksprezidentas R.Paksas netikėtai pasiūlė savo rėmėjams balsuoti už Zigmantą BALČYTĮ. Tiesa, kai kurie seni partiečiai sako negirdėję tokio nurodymo. Jei atvirai – man asmeniškai Z.Balčytis tikrai nėra blogis ir jei nebūtų Puteikio, aš gal net už jį ir savo balsą atiduočiau. Tačiau Puteikis, mano akimis vertinant, yra ne kas kita, o ano, dešimtmečiu ankstesnio Pakso antrininkas. Tik dar energingesnis ir išmanesnis. Jis savo visa esybe su tauta, su eiliniais žmonėmis. Nors joks ne priešas ir pasiturintiems, bet sąžiningiems verslininkams… Sunku pasakyti, gal amžius kai kuriems žmonėms nebeleidžia išlikti autoritetais tautai, bet, mano giliu įsitikinimu, Paksas save nokautavo. Labai abejoju ar jis dar turi besąlygiškų fanų, kuriems jo žodis atitiktų įstatymą, bet nuo savęs, šiuo veiksmu, jis ko gero galutinai atstūmė daugelį dar buvusių mąstančių rėmėjų. Nes toks veiksmas leidžia įtarti ne Pakso atsiradusią meilę socdemams, o jau gana aukštą lygį pasiekusį jo prisitaikėliškumą. Iš tokio pareiškimo –  jau galima drąsiai daryti prielaidas, kad nesugebėjęs susiderinti interesų su USPASKICH, PAKSAS tai netrukus pabandys padaryti su Butkevičiumi. Arba dar kitais žodžiais tariant – paseks savo amžino konkurento Artūro PAULAUSKO keliu, atvedusiu jį į Darbo partiją.

Ar sekmadienį vyksiantys rinkimai bus tautos teisingas pasirinkimas, parodys jau greita ateitis. PUTEIKIO rėmėjų tikrai daug, tačiau įdomu kaip elgsis B.Ropės ir kitų pretendentų pasekėjai. Juk jei savo pralaimėjimo neįvertino pats Bronis, tai jo rinkėjai situaciją mato akivaizdžiai…

R.Matelis: Ar Naglį Puteikį išrinksime prezidentu, priklauso tik nuo kiekvieno iš mūsų

 

prokurorai-apskunde-naglio-puteikio-isteisinima-2

Nors nuo Rolando PAKSO nuvertimo iš prezidento laikų, buvau smarkai nusivylęs prezidentinėmis temomis. Tačiau šie rinkimai, kuriuose į prezidentinių kandidatų sąrašą kiek netikėtai įsiterpė Naglis PUTEIKIS, vėl sužadino mano domėjimąsi šia tema. Tiesa, jei kalbant atvirai, pretendento N.PUTEIKIO sprendimas man nebuvo netikėtas. Nežinau kokiomis nuojautomis galėčiau bandyti grįsti savo bene metų senumo prognozes, bet jau 2012 metais aš kai kuriems savo aplinkos žmonėms sakiau: „man panašu, kad Puteikis gali bandyti tapti prezidentu“.

Kodėl gi Naglis Puteikis toks išskirtinis, kad panorau išdėstyti savo regėjimo lauką ne tik gerai pažįstamiems, bet ir straipsnio forma, tai yra tiems, kurių gyvenime gal nesu nei matęs? Atsakymas paprastas: mūsų visuomenėje jau seniai nebemačiau žmogaus, kuris keltų vilčių, kad jis kareivis, norintis bet kokia kaina sutvarkyti stipriai sueižėjusią mūsų šalį.

Naglį pažįstu ne taip jau seniai ir vargu ar galėčiau tvirtinti, kad esame gerai pažįstami. Tiesa, susitikę mes tikrai rastume apie ką pašnekėti, tačiau tai vadinti gera pažintimi aš nedrįsčiau. Čia jei kalbėti apie asmeninius santykius. Tuo tarpu manyti, kad jį gerai žinau – galiu. Nes internetinėje erdvėje per įvairius forumus ir NVO laiškų grupes jį matau pastoviai ir jau senai. Nors esu iš tų žmonių, kurie šimteriopai labiau vertina gyvą pokalbį nei virtualią erdvę, N.Puteikio atvejis kažkodėl kiek kitoks: jo nuostatos man visada kėlė gana didelį pasitikėjimą, nesvarbu kokia forma jos bebūtų pateiktos.

Nevargindamas tų, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių nenori nieko gero girdėti apie šį pretendentą į prezidentus, pranešu – šiame straipsnelyje nerasite sau tinkamų kozirių, tad ir vargintis gal neverta. Jį rašau tam, kad nedviprasmiškai patarti žmonėms – balsuokime už N.Puteikį. Nors tai gal ir ne idealas, geresnio atvejo neturime tikrai.

Tiesa, mano pažintis su Nagliu turėjo ir nelygumų. Mudu nesutarėme dėl Druskininkų mero elgesio A.Balkės skulptūros „Legenda“ atžvilgiu. Bet tai gal ir suprantama: aš realistas ir ne „prie meno“, todėl man visada kur kas svarbesnė tikroviška proza, nei sudievinta kasdienybės poezija. Pašalintoje Druskininkų skulptūrėlėje aš nemačiau jokio išskirtinumo, o miesto vadovo R.Malinausko elgesį vertinau teigiamai, nes jis, mano supratimu, teisingai laikosi pozicijos, kad miesto erdvės yra visų piliečių vienoda nuosavybė, todėl skulptūra galėtų likti amžiams tik tada, jei ji keltų visuotinį, o ne autoritarinį susižavėjimą. Tuo tarpu Naglis Puteikis, mano nuomone, yra tam tikras meninių kūrinių ir istorinio paveldo fanas, todėl jo pasipiktinimą mano straipsniu, palaikančiu merą R.Malinauską, aš iš dalies supratau. Kitaip kaip galima būtų paaiškinti Naglio nuspaustą stabdį Kretingos prakutusių verslininkų užmačioms istorinėje Klaipėdos miesto dalyje pastatyti keletą dangoraižiukų, kurie suniokotų miestą bet kokia istorine prasme. O šis stabdis iš jo atėmė daug gražių gyvenimo valandų: kova buvo labai arši, o jos metu išmėgintos pačios įvairiausios kovos formos. Bet apie tai jau esu rašęs tada kai tai vyko ir nebenoriu kartotis.

Bijodamas eilinį kartą itin smarkiai išplėtoti šią temą, suku iš karto prie Naglio PUTEIKIO, pretendento į prezidentus, analizės. Ko galima bus tikėtis, jei jis taps šalies vadovu? Įžvalgesni politologai jo išskirtinį bruožą – nesijungti į korumpuotas struktūras – galėjo pastebėti jau seniai. Būdamas Klaipėdos miesto tarybos nariu jis neplaukė pasroviui ir tiesą bei žmogiškumą gynė ne pasyviu rankos kilnojimu balsavimų metu, o piktavaliams atstatęs visą save. Tai nepatiko ne tik miestą valdančių kitų partijų atstovams, bet net ir tuometiniams jo bendrapartiečiams – konservatoriams. Todėl ten kildavo nemažai žodinių pasišpagavimų, o N.Puteikis įgijo nemažai baikščių priešų, kurie užsislaptinę [svetimais arba pasisavindami jo vardą] kūrė neva jo internetinius tinklapius ir juose rašinėdavo savo absurdiškus kliedesius, taip siekdami jį paniekinti, sugniuždyti ar sužlugdyti. Nepavyko. Šis riešutėlis pasirodė neįtikėtinai kietas jų dantims. Būdamas Klaipėdos miesto tarybos nariu, apart kitų klausimų, jis iškėlė į viešumą nesuvokiamai įžūliai išpučiamas taip vadintas tarybos narių kanceliarines išlaidas, kurios iš esmės tapo tarsi antruoju tarybos narių atlyginimu. Nepatiko tai didžiajai daugumai tarybos narių, kreivai į tai žiūrėjo ir vienas kitas eilinis pilietis. Nes jų nuomone nenormalu atsisakyti gaunamų pinigų, nesvarbu kokiu būdu jie bepasiektų tavo kišenę… O kaip tau atrodo, mielas skaitytojau? Ar teisingumas leidžia vieniems turėti geras pareigas ir jose dar lupti papildomas sumas? Beje, prisimenant, kad tokios lėšos paimamos iš visų mūsų sunešamų mokesčių. Iš mokesčių, kurių, kai juos švaistant pritrūkstama, pareikalaujama vėl gi iš mūsų…

Kai Vilniuje, o netrukus ir Kaune prasidėjo valdžios palaimintas reketas – renkami pinigai už automobilio pasistatymą centrinių miestų dalių gatvėse, beje, už surinktus pinigus neteikiant jokios paslaugos: nei apsaugos, nei tvarkingo parkavimo ir net neįrengiant patogaus užvažiavimo ant bordiūrų, Klaipėda dar skendėjo tyloje. Bet plėšikavimo virusas netruko nusigauti ir į uostamiestį. Man nesuvokiama, kodėl jau daugiau nei dešimtmetį vykdomam prievartiniam lupikavimui nepasipriešina pažangioji tautos dalis. Bet tokią padėtį laikau tarsi lakmusu visiems kitiems Lietuvos perspektyvos reikalams. Kol tauta nuolankiai atidavinės savo dažnai paskutinius pinigus saviems [ne okupaciniams] despotams, tol geresnio gyvenimo nematysime. Tačiau Naglis PUTEIKIS Klaipėdoje pakankamai aktyviai bandė pasipriešinti šiai savivalės formai. Suprantama, viskam nepakako laiko ir jėgų, tačiau paslapčia aš viliuosi, kad jei prezidentu taps Puteikis, jis prisimins ir panaikins šią anomaliją.

Į Lietuvos Respublikos seimą pretendentas pakliuvo ne nuo kadencijos pradžios. Pakliuvo per papildomus rinkimus, atsilaisvinus kažkuriais tai vietai. Tas likęs intervalas buvo jau nebeilgas, tačiau net ir tada Puteikis suspėjo pasižymėti savo principingumu. Todėl nekeista – matėme ir jo partijos lyderių A.Kubiliaus, R.Juknevičienės, K.Masiulio ir kitų galvoskausmį – ramybės drumstėjas netiko ne tik svetimų partijų nariams, bet ir saviems. Tik savais juos dar tada gal laikė Naglis. Iš tikro jis jiems buvo svetimas. Šioje vietoje aš jo niekada nesupratau iki galo. … Šie „saviečiai“ nuolatos stengėsi apriboti pretendento į prezidentus veiksmus ir galimybes, būtų jų valia, jis ir į seimą niekada nebūtų pakliuvęs. Bet… Naglis nebijojo savo žmonių, todėl drąsiai ėjo į vienamandates apygardas ir jose kilo aukštyn. Taip buvo ir naujuose rinkimuose į seimą, kurio nariu jis yra ir šiandiena. Tai geras ir – pabrėžiu – būtinas bruožas žmogui, siekiančiam valdyti ne kokią nors daugiabučio bendriją, o visą valstybę. Kada už valstybės vairo susėda skystablauzdžiai, blogiau gali būti tik tose pat vietose susėdę savanaudžiai. Tačiau abiem atvejais valstybė pasmerkiama skurdui ir korupcijai. Gi turėdama stiprų prezidentą šalis, net ir neturėdama tarptautinės galios, gali labai daug. Man patiko Naglio Puteikio viena kalba per televiziją, kur jis ramiai dėstė apie savo afganišką jaunystę. Net nežinau ar tai ne per drąsu, bet jo teiginys, kad „aš, praėjęs Afganistano košmarą, šiandiena nebemoku ko nors bijoti. Aš galiu nuvažiuoti ir į tą pačią Rusiją ir ten pasakyti – ką jūs darote, gi…“ nuskambėjo tikrai įspūdingai ir pakankamai įkvepiančiai. Nes iš tikro, su savimi nešantis gražias iniciatyvas ir gerus kėslus, bei pasižymint didele drąsa, pasiekti daug galima ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir vadovaujant savo tautai. Ir pasiekti taikiai, be karo pavojaus.

Ne vieną ir ne du kartus pretendentui teko susikirsti su teisėsauga, tačiau tai buvo konkretūs atvejai, atvejai, kai policija ar kitos jėgos struktūros buvo vertos pasmerkimo. Senutės Ramanauskienės iš Kauno Žaliakalnio byla, kai jėgų kupina, ištreniruota policininkė panaudojo kovinius veiksmus prieš galimai ligotą pensininkę, ne vietoje prekiavusią vaistažolėmis, ilgą laiką buvo prižiūrima seimo nario N.Puteikio. Ką padarysi, kad mūsų šalyje iš seimo narių atimtos realios bet kokios galios. Vis tik seimūno parama mažam nuskriaustam žmogui yra tarsi tabletė, todėl Puteikio poelgiai šioje ir kitose panašiose bylose vertintini tik kaip gerbtini. Nors labai liūdna buvo kartais girdėti kai kuriuos, šiaip jau tarsi pagarbos vertus policijos veteranus, kurie nei nebandė gilintis į konkrečias aplinkybes ir bet kuriuo atveju visus N.Puteikio veiksmus vertino kaip jo puolimą prieš visą policiją. Tokie teiginiai be galo absurdiški, todėl manau, kad jie būdavo surašyti su kažkokiomis kitomis, man nežinomomis intencijomis. Gaila, bet tokių faktų būta. Nes gindamas senukus Ramanauskienę ar prie Kauno Saulėtekio prekiavusį kitą pensininką, o tuo labiau – savo žmoną Niką Puteikienę, kuriai ant galvos atvykėliai iš viešbučio pažėrė krušą stiklo šukių ir skeveldrų, jis atliko tai, ką turėtume atlikti kiekvienas iš mūsų, nesvarbu kokiame statuse bebūtume.

Paskutiniu metu, jau rinkiminės kompanijos eigoje Naglio PUTEIKIO išsakomos idėjos, mintys ir planai, susilaukia ne tik visuomenininkų pasitenkinimo, bet ir žiniatiekos atstovų susižavėjimo. Pretendentą, gal ir ne visai noromis, giria net tie, kurie oi kaip labai nenorėtų matyti jo S.Daukanto aikštės Vilniuje rūmuose. Tačiau paneigti tai kas akivaizdu, ne visada ir įmanoma. Tad geras garsas sklinda. Ar jis pakankamas, kad N.Puteikis taptų Lietuvos vadovu, parodys ateities. Tačiau šio mano rašinio tikslas yra tik vienas – paraginti žmones, kad jie gerai įsiklausytų į tai ką surašiau, suderintų savo nuomonę su maniškiais teiginiais ir padarytų teisingas išvadas rinkimų metu. Pasyvumas čia netoleruotinas. Nei vienas iš mūsų neturime teisės į pasyvumą, t.y. į nuostatą „Nuspręs ir be manęs“. Ir tai tvirtinu jau vien dėl to, kad visi suprastumėme: tokių tingių personų Lietuvoje labai daug. O jei visi jie neateis į balsavimo apylinkes, visi ir pralaimės. Nes triumfuos tie, kurių prezidentas atstovaus ne Lietuvą, o tik jų privačius interesus.

N.Puteikis: TS-LKD pirmininko rinkimai – Gedimino stulpai prieš kregždutę

TS-LKD pirmininko rinkimai – Gedimino stulpai prieš kregždutę

Tiesiog negalėjau neperkopijuoti šio Naglio Puteikio straipsnelio-nuomonės apie tai, kas vyksta jo partijos – Tėvynės sąjungos – Lietuvos Krikščionių demokratų viduje… Mano supratimu, šios Puteikio mintys labai teisingos ir drąsios – R.M.

V.Landsbergis ir I.Degutienė, mano manymu, TS-LKD nariams asocijuojasi su Sąjūdžio vertybėmis: idealizmu, viešumu, antikorupcija, tiesa, teisingumu, teise į mitingus, teise kritikuoti valdžią, socialiniu jautrumu, pagarba lietuvių istorijai, kalbai,  kultūrai, krikščioniškomis vertybėmis. Kalbant alegorijomis – žalia spalva, ąžuolo lapai, Gedimino stulpai.

A.Kubilius, mano galva, daugiau siejamas su modernumu, liberalumu, laisva rinka, turtingų, jaunų, sveikų žmonių interesais. Jei ženklais – balta spalva, kregždutė.

V.Landsbergio vadovaujamas TS-LKD Politikos komitetas jau daug metų bando ginčytis su A. Kubiliumi ir jo komanda, kad dažnai vertybiniai dalykai yra svarbiau, nei ekonomika. Bet diskusijų kasmet vis mažiau, nes TS-LKD mažėja aukščiau minėtų V.L. šalininkų. Jie miršta arba traukiasi iš partijos, ypač po to, kai nebuvo kietai ginami atleistieji FNTT vadovai V.Gailius, V.Giržadas, nebuvo vertinamas policijos smurtas Garliavos šturmo metu.

TS-LKD partijoje kasmet daugėja A.Kubiliaus šalininkų, kurie mano, kad ekonomika svarbiau nei eilinių žmonių rūpesčiai. TS-LKD reklaminiuose pristatymuose pradeda vyrauti liberalų, net libertarų požiūriai, pvz. A.Ramanausko-Greitai, A.Užkalnio, M.Adomėno.

I.Degutienei atsisakius kandidatuoti, nebebūtų kam atstovauti Sąjūdžio ir krikščioniškųjų vertybių. Todėl V.Landsbergis ir kandidatuoja – kad neprasidėtų dar viena idealistų išėjimo iš TS-LKD banga.

L.L.Andrikienė yra abiejų požiūrių kompromisinė šalininkė, todėl jai sunku tikėtis, kad ją pamatys balsuotojai, kurie rinksis arba žalią Landsbergio, arba baltą Kubiliaus spalvą, o ne kompromisą.

V.Stundį, skirtingai nei I.Degutienę, mano manymu, dauguma TS-LKD narių supranta kaip A.Kubiliaus šalininką, kaip prailgintą jo ranką, todėl jam taip pat sunku tikėtis sėkmės.

Naglis Puteikis

R.Matelis: Politinis kastuvas, skirtas mero pamatams išklibinti?

Druskininkai

Druskininkai, A.Balkės skulptūra “Legenda”

Nors gyvenime nesu mėgėjas reikšti savo nuomonę apie dalykus, kurių gerai nežinau, šį kartą bandau tai daryti. Druskininkų miestas ir gyvenimas jame man tarsi anapus ribos, jame niekada nebuvau pastovus gyventojas, o ir poilsiavęs ne tiek jau daug, kad galėčiau teigti, kad viską čia žinau. Tačiau sakydamas „anapus ribos“, omenyje turiu ne mane skyrusią nepermatomą sieną. Ne. Veikiau šį miestą, kartas nuo karto, mačiau tarsi per langą. Na, arba televizoriaus ekrane.

Gi kita vertus tokia situacija gal kaip tik leidžia kur kas objektyviau viską vertinti. Nes jei čia turėčiau bičiulių ar draugų, nebūtų lengva atsilaikyti prieš jų vienokias ar kitokias nuomones ir nuostatas. O šiuo atveju, esu čia vykstančius įvykius tarsi stebintis iš viršaus, iš taško, kur objektyviai nuomonei kelias pats tiesiausias. Tad tokiais žodžiais save padrąsinęs pradedu minčių mozaikos dėlionę.

Prieš keletą dienų, dar būdamas šiame kurorte, sumaniau pasigilinti į prasidėjusio puolimo prieš merą R.Malinauską esmę ir aplinkybes ir pradines nuostatas surašiau savo rašinyne. Tai buvo kiek paviršutiniškas įspūdžių išdėliojimas ir visai nesitikėjau, kad gyvenimas pastūmės rašyti šį tęsinį. Na, bet jei jau taip gavosi, gailėtis neturiu ko. Priešingai, jei jau mano mintraštis sukėlė kad ir nedidelį aidą, tuo galiu tik džiaugtis: reiškia rašiau ne veltui. Kur kas būtų liūdniau, jei po mano pasisakymo tvyrotų absoliuti tyla. Šiame savo straipsnelyje pabandysiu paanalizuoti tik trijų, tačiau labai aktyvių įvykių Druskininkuose dalyvių išsakytas nuomones.

N.Puteikis man autoritetu buvo nuo pirmos pažinties dienos

N.Puteikio pavardę pirmą kartą išgirdau internete, Netlog‘o tinklapyje, kurį prieš keletą metų buvau labai pamėgęs. Žavėjo jo tiesus žodis, keliamos aktualios problemos, analitiškas žvilgsnis į mus supančią kasdienybę ir, kas mane itin stebino, jo visai ne konservatoriška elgsena daugeliu problemų sprendime. Šimtą kartų teisūs tie, kurie sako, kad svarbiausia ne žmogaus partiškumas, o jo elgesys ir siekiai gyvenime. Nors kiek vėliau man iškilo klausimas – o ar gali doras žmogus būti tarpe gėriui abejingų ar net demonstratyviai jį atmetančiųjų? Atsakymo į šį klausimą nežinau dar ir šiandiena ir nors viliuosi kažkada jį surasti, tuo labai tikras nesu. Nes aplinka, kurioje būname, negali nedaryti absoliučiai jokio poveikio.

Kiek vėliau Naglį Puteikį pažinau jau ir asmeniškai. Ir tas pažinimas manęs nenuvylė: priešingai, būtent po to net ėmiau šiek tiek keisti nuomonę apie virtualias pažintis, nes iki tol, jų atžvilgiu buvau gana skeptiškas. Tačiau pažinimas, ko gero, nėra konstanta arba nekintamas reiškinys. Psichologai tvirtina, kad nei vienas žmogus net pats savęs negali pažinti iki galo, tai yra negali būti tikras kaip ateityje jis elgtųsi vienoje ar kitoje situacijoje. Todėl mąstantis žmogus tai turėtų visada vertinti ir itin smarkiai nesistebėti jei jo vienaip ar kitaip anksčiau apibudinta persona, su laiku ėmė ir pasikeitė. Bent jau aš pripratau prie tokios gyvenimo realijos. Kai grynai iš asmeninių nuostatų važiavau į Naglio teismus Klaipėdoje, kur jį bandyta nuteisti už nepajudinamas nuostatas kultūros paveldo srityje ir, po to, tuos teismus aprašinėjau savo blog‘uose, su džiaugsmu girdėjau ne vieną nuomonę, kad man pasisekė puikiai išlaikyti objektyvumą. Regis panašiai mąstė ir pats N.Puteikis, – man taip leidžia galvoti jo nevienkartinis „apsilankymas“ komentarų skiltyse. Tikiuosi ir dabar jis sutiks, kad rašau atvirai ir principingai, nors šis tekstas tikrai nesutampa su jo šiandieniniais pareiškimais viešose erdvėse.

Niekada neskubėjau pritarti kolegoms iš nevyriausybinių organizacijų, kai jie teigdavo, kad pakliuvimas į valdžią sugadina kiekvieną žmogų. Manau, kad tie, kurie pakliuvę, kad ir į seimą mums ima rodytis kitokiais nei juos pažinojome anksčiau, gal ne tiek labai pasikeitė, o paprasčiausiai mes patys jų savo laiku nesugebėjome deramai pažinti. Bet būna ir kitaip – komanda, į kurią įsiliejama daro itin stiprų poveikį, o jausmas, kad be jų, greitai gali likti nuliu, gal taip pat padaro savo. Tačiau nelįsdamas giliau į šiuos klausimus, turiu pripažinti, kad vakarykštis N.Puteikio komentaras po mano straipsniu, nustebino. Situacija, besiformuojanti Druskininkuose šiandiena, akivaizdžiai veidmainiška. Tarsi keliamas klausimas dėl nedidelės skulptūrėlės šiame mieste pašalinimo, o iš tikro kišamas politinis kastuvas po mero R.Malinausko pamatais. Man tokie politiniai manevrai visada buvo itin negražūs: jei jau kyla noras pašalinti kokį nors vadovą, tai ir ieškokime jo neatitikimo užimamoms pareigoms, priežasčių. Ir išsakykime jas tiesiai šviesiai, o ne prisidengę meninių vertybių angelais sargais.

Kad geriau viskas matytųsi, pradėkime nuo startinio taško. Liepos pirmomis dienomis Druskininkuose demontuotas susidėvėjęs fontanas su jame stovėjusia skulptoriaus A.Balkės skulptūra „Legenda“. „Menas priklauso liaudžiai“ – berods laikoma kažkada Lenino ištartu teiginiu. Abejoju ar pirmasis tai sugalvojo Iljičius, tačiau nors tai būtų pasakyta ir paties liucipieriaus, tai yra absoliuti tiesa. Menas, kuris nepriimtinas žmonėms, savaime suprantama, neturėtų puikuotis miestų teritorijose. Šiais savo teiginiais jokiu būdu nenorėčiau sumenkinti aptariamos „Legendos“ vertės. Tuo labiau, kad pamatęs šio kūrinio nuotraukėlę, tikrai nesusidariau nuomonės, kad tai dėmesio nevertas akmenukas. Tačiau gyventojų nuomonėms atstovauti pas mus patikėta miestų taryboms ir jų vadovams. Tad kas gi daugiau, jei ne merai ir savivaldybių administracijų vadovai turėtų tarti galutinį žodį, sprendžiant „būti ar nebūti“ vienam ar kitam kultūros objektui? Aišku, visai kita kalba apie tai kaip pas mus veikia vadinamoji atstovaujamoji demokratija: ji tikrai nevykusi, tačiau tai jau ne Druskininkų, o gal net ir ne Lietuvos išskirtinė problema. Ir, be jokios abejonės ją reikia spręsti. Tik ne bandant pasikasti po vienu ar kitu meru, o civilizuotai, per savo turimus parlamentarus. Tačiau tema apie skulptūrą, o tiksliau – apie bandymą meną naudoti politiniams tikslams, tad labai nesuksiu į šoną. Kodėl manau, kad seimo narys N.Puteikis kryptelėjo į šoną nuo savo tiesaus kelio? Ogi todėl, kad ši skulptūra nėra išimtis Lietuvos kasdienybėje. Kaune, bene prieš dešimtmetį, stiklo lakštais uždangstytas buvęs „Miestprojekto“ pastatas Vienybės aikštėje. O tai gi buvo gerbtino ir talentingo architekto Algimanto SPRINDŽIO autorinis darbas. Kaip ir didžiajai daliai kauniečių artimas „Merkurijus“ Laisvės alėjoje. Kodėl tylėta tada? Na tiek to tą Miestprojektą, tai buvo senokai, tačiau ar vandalizmo akto – Merkurijaus griovimo nematyta ne todėl, kad tai praktiškai laimino konservatorių atstovas, Kauno meras Andrius Kupčinskas? Ir nematoma šiandiena, kai Kauno centre žiojėja buvusio univermago „skylė“ jau bene 6 metai? Džiaugiuosi, mielas Nagli, kad sudalyvavai protesto akcijose dėl Kauno centrą sudarkiusio „akvariumo“ šalia Kauno savivaldybės. Tačiau kodėl šiuo atveju nebuvo kaltas Kauno meras, o Druskininkuose besąlygiškai kaltas meras? Dėl jokių autoritetingų komisijų oficialiai neįvardinto atlikto neteisingo veiksmo… Gal kažkam negražus buvo ir Kauno Merkurijus? Gal, nes nėra ir negali būti objekto, kuris vienodai patiktų visiems. Ir todėl renkamos miestų tarybos, kurios privalo priimti sprendimus, taip neleisdamos kilti begalinėms diskusijoms. Tačiau aš, visą gyvenimą praleidęs gimtajame Kaune, žinau puikiai – „Merkurijaus“ gedėjo didžioji dalis mano kartos kauniečių. O 20 metų atidavęs turizmui, drąsiai galiu tvirtinti, kad tai buvo tikrai mūsų miesto prestižą kėlęs statinys: puikiai prisimenu lenkų, vokiečių, ispanų turistų pagyrimus, kurie teigdavo, kad Merkurijus sėkmingai galėtų papuošti daugelį Vakarų Europos miestų…

Fontanėlis Druskininkuose… taip pat nieko naujo. Kaune, Sporto halės prieigose daug metų buvo taip vadinamieji Dainuojantys fontanai. Tarybų Sąjungoje garsesni šio tipo fontanai buvo tik Jerevane. Atstačius Nepriklausomybę, man nežinomi meno atstovai nusprendė jį išmontuoti ir jo vietoje pastatyti skulptūrą Dariui ir Girėnui… Neneigiu, garbė Kaune turėti gražų monumentą šiems iškiliems, Lietuvą pasaulyje išgarsinusiems lakūnams. Tačiau net ir šiandiena čia nebaigta tvarkyti aplinka – aplink paminklą sijoto žvyro sankasa. Tuomet, kai nuspręsta išardyti čia buvusį fontaną, kėliau klausimą miesto tarybos atstovams – neardykime fontano. Statykime skulptūrą fontano viduryje. Taip išlaikysime ir tai, kas gero sukurta okupacijos metais, ir pagerbsime tautos didvyrius. Tuo labiau, kad kam jau kam, o lakūnams, nugalėjusiems Atlantą, buti baseino viduryje būtų labai simboliška. Niekas negirdėjo… Ir niekas nekaitino politinių batalijų…

Mielas Nagli, vertinti galima įvairiai, tačiau aš manau, kad pats skulptūros perkėlimas iš vienos vietos į kitą nėra joks barbarizmo aktas. Kiek žinau, skulptoriaus A.Balkės kūrinys nėra sunaikintas, jis tik nukeltas ir galimai ateityje bus įkurdintas kitoje Druskininkų vietoje. Gi mes visi palaikėme estus, kai jie sovietinių okupantų paminklus perkėlė į kitą, nuošalesnę vietą. Ir Kaune Vytauto Didžiojo paminklą atkūrėme jau kitoje vietoje. Aš tikrai visada buvau aktyvus šalininkas, kad Vytautas stovėtų šalia savivaldos pastato ir džiaugiuosi, kad taip ir atsitiko. Tiesa, slapta tikėjausi, kad tai įpareigos miesto tarybos deputatus sąžiningai atlikti savo pareigas, deja, taip neatsitiko. Vis tik ar galėtume į vieną gretą pagal reikšmingumą statyti aptariamą skulptūrą Legenda ir Vytautą Didijį? Manau – ne. Tad kas gali šiandiena įtikinti Lietuvą, kad Druskininkų skulptūra stovėjo pačioje tinkamiausioje vietoje? Jei gerai susigaudžiau, ponas Balkė dar neseniai buvo Druskininkų vyriausias dailininkas. Tad kas galėtų tvirtai paneigti, kad šios pareigos tada nepadėjo ir šiai skulptūrai atsirasti ten, iš kur jos kai kas taip nenori iškelti? Bet, kaip jau minėjau, mažai žinau apie Druskininkus, todėl tai tik mano viena iš prielaidų.

„Labiausiai “veža” atsisakymas parodyti kūrinio liekanas“? Bet gi tai tik eilinis, sakyčiau privatus konfliktas, kurį „XXI amžiaus ES valstybėje“ derėtų spręsti teisme, o ne penkis mėnesius ne itin sėkmingai renkant parašiukus. Bet regis ir šios problemos nebelikę… Tik, va, skulptoriui A.Balkei nepavyko deramoje šviesoje pamatyti skulptūros „liekanų“. Sutikite, tai jau kiek juokinga. Kaip ir jo ekspertiškas požiūris, kad tos „liekanos“ į polietileną suvyniotos tik prieš jam atvykstant į sandėlius. Negaliu nesusilaikyti retoriškai nepaklausęs – o ar aikštėje, kurioje ji stovėjo, ji buvo po skėčiu? Idant saulės spinduliai ir lietus nesugadintų akmens, iš kurio ji padaryta?

Keista skaityti ir, kad kaltindami merą, cituojate vicemerą… Iš to peršasi išvada, kad Druskininkų taryba laikosi pakankamai vieningai šio, sukelto skandalo, atžvilgiu. Tai kodėl gi turėtume manyti, kad miestiečiai yra kitokios nuomonės? O kaip ne kaip, o Druskininkai – visų pirma jo gyventojų miestas. Ir tik po to Lietuvos. Jau praeityje tarybinė santvarka, kai Maskvoje buvo sprendžiama kaip turi atrodyti kiekvienas „neobjatnos rodinos“ kampelis.

Manau, Gerbiamas Nagli, kad tokios Jūsų nuostatos tikrai neteikia objektyvaus žmogaus įvaizdžio. Bet tai tik mano nuomonė…

Šūkis – „TieSOS“

Nuo pat prasidėjusios akcijos TieSOS visada širdimi buvau su jos iniciatoriais ir tęsėjais, o savo Netlogo puslapį papuošiau įspūdinga nuotraukėlę, vienas iš pirmųjų.   Džiaugiausi ir atsiradusiu „Tiesos“ tinklapiu. Tačiau dabar imu kiek abejoti jos išlikusiu skaidrumu. To priežastimi tapo vakar perskaitytas Ramutės Bingelienės straipsnis „Druskininkų miesto mero Ričardo Malinausko pareiškimas“. Kaip be jokių ekspertų pagalbos atskiriame darbinį drabužį nuo išeiginio kostiumo, taip sėkmingai visi matome kada autorius objektyviai dėsto savo nuomonę, o kada ji rašo pagal iš anksto parinktą schemą. Abejoju ar esu kada matęs autorę, tačiau straipsnis, mano akimis, tikrai neįtikinantis. Nesistatydamas tikslo atlikti nuodugnią analizę, parinkau tik keletą citatų.

„…mes panagrinėsime tik keletą esminių dalykų, kad išties būtų galima pamatyti, kas čia ką klaidina“, rašo autorė. Galima būtų pajuokauti, kaip vertinama situacijos, kai žmogus save vadina „mes“, tačiau gal tai ne jokia jau klaida? Gal tikrai straipsnį rašė grupė „bendraminčių“, ką aš įvardinau kaip „iš anksto parinktą schemą“? Tiek to, tai neverta platesnės diskusijos, situacija…

Nesuvokiama autorės „analizė“ lyginant jų pačių per 5 mėnesius surinktus 160 parašų, su dar spalio pabaigoje surinktais 600 parašų, vienaip ar kitaip pritariančių savivaldybės veiksmams: ar ne akivaizdu, kad 4 kartus didesnis kiekis surinktas per trumpesnį laiką? Ir dar… „<…>parašai po šiuo pačios savivaldybės parengtu laišku buvo rinkti gerokai anksčiau – spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje, kai Druskininkų savivaldybės taryboje svarstant Tado Gutausko „Skydo“ investicinį projektą kai kuriems Tarybos nariams kilo klausimas: „O ką apie visa tai mano druskininkiečiai?…“ Tai kas gi čia smerktino? Argi negerai, kad tarybos nariams kilo abejonė dėl vietinių gyventojų nuomonės ir jie, savivaldybės vardu, atliko tokią apklausą? Sprendžia patys – blogai. Sprendžia atsiklausę visuomenės – dar blogiau. Gerai būtų tik jei nieko nespręstų ir nedarytų?

Taigi kas ką klaidina? Ar per 160 laisvųjų menininkų, mokslininkų ir piliečių, pasirašiusių kreipimąsi į Ministrą pirmininką Algirdą Butkevičių ir raginančių atkurti sunaikintą skulptūrą, ar Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, savo pranešime teigiantis, esą du dešimtmečius visiems akis badęs nuostolingas įrenginys buvo demontuotas teisėtai, šimtams druskininkiečių tokį demontavimą sveikinant“ – klausia Ramutė Bingelienė. Kadangi klausimas retorinis, pabandau atsakyti: iš to, kas surašyta, peršasi nuomonė, kad labiausiai visus klaidina pati autorė. Pretenzijos reiškiamos, kad 600 parašų lapuose, dauguma pasirašiusiųjų yra biudžetinių įstaigų darbuotojai, o 160 parašų sudėjo „laisvieji“ menininkai. Linksma skaityti tokius vaikams tinkamus argumentus. Ką reiškia „laisvi menininkai“? Kas gi Lietuvoje suteikinėja tokius „titulus“? Gi jau daugeli metų žinome ir ką reiškia LNK televizija.. Na, o nežinantiems – pasakysiu. Tai „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“. Tik ar nuo to jau ėmėte tikėti, kad jis tikrai laisvas nuo netiesos, nuo abejotinos ir net neteisingos informacijos skleidimo? O gal tai reiškia menininkus – bedarbius? Na, tokius, kurie neturi jokių darbo sutarčių su įstaigomis ir daro kas ką sumanęs? Jei jau kažkas imtųsi analizuoti Druskininkų mero vertėjų sąrašą, neabejoju, kad ten tokių atsirastų tik vienas kitas. Jei iš viso atsirastų. Deja, autorė stengiasi priversti skaitytoją tiesiog aklai patikėti jos teiginiais. Atleiskite, Ramute, bet aš taip nemoku…

Mano tinklapio naujasis komentatorius Gintaras Žilys

Apie tuos komentatorius, kurie suirzo pamatę mano „neteisingas“ mintis straipsnyje „Meras R.Malinauskas man ima patikti…” neverta nei ką nors rašyti. Akivaizdžiai nieko vertos pretenzijos, kurių tikslas aiškus – jiems būtų labai miela, kad mano rašinukų niekas nerastų. Tačiau va Gintaras Žilys man pasirodė kitoks. Jis bando kalbėti normalia kalba ir tai mane džiugina. Kitas dalykas, kad su jo išsakytomis mintimis man sutikti sunku. Tiesa, komentare po mano rašinuku jis teišsakė vieną mintį – „Tik jautrus ir subtilus architekto-menininko (o ne kokio nors mero) žvilgsnis gali nuspręsti, kokie turi atrodyti Druskininkai“, tačiau skaitytojai man atsiuntė ir jo straipsnį iš laikraščio, kur nuomonė išguldyta kur kas plačiau. Negraži man, o ir neteisinga, akivaizdžiai susireikšminanti čia paminėta citata. Nes aš niekada nesutiksiu, kad diplomas apsprendžia teisę spręsti miesto ar šiaip kokios nors vietovės likimą. Ne, turime daug kitų profesijų žmonių, kurie nei kiek ne prasčiau suvokia grožį ir gėrį, nei diplomuoti piliečiai architektai ar menininkai. Kaip ir baigusių architektūrą ar dailę, o nieko įkvepiančio nesugebančių gyvenime sukurti. Beje, man gyvenime teko sutikti profesionalų žurnalistų, kurie niekaip nenorėjo tikėti, kad nesu studijavęs žurnalistikos, o esu ekonomistas. Žurnalistika gal kai kam atrodo taip pat priskirtina menui, nes bent jau tarpe minimų 160 parašų radau ne tiek jau mažai žmonių, įvardintų žurnalistais. Tad tiems galiu pranešti, kad tokie plunksnos grandai, kaip Artūras Račas ar Rimvydas Valatka taip pat baigę ne žurnalistikos ir net ne literatūros mokslus. Na, o apie tai, kad mero postas tuo labiau neatima jo teisės ir galimybės turėti gerą skonį, kalbėti, manau, nei neverta.

Vietoje apibendrinimo

Tiesą sakant, jau pavargau nuo šio rašinio. Ko gero matydamas mane dabar rašantį šiuos sakinius, vienas šmaikštuolis mano draugas eilinį kartą pasakytų – „dirbi kaip už pinigus“. Ir jis būtų teisus. Užsivedžiau, nes ieškoti gyvenimo tiesų yra ne tik mane įsukusio gyvenimo būtinybė, bet ir hobby. Užsivedžiau todėl, kad savo akimis pamačiau puikiai tvarkomus Druskininkus ir jo gyventojų daugumos pasitenkinimą savo miesto valdžia. Tai unikalus reiškinys, nes Lietuvoje ne taip jau daug rasime miestų ar miestelių, kur dauguma džiaugtųsi turimu meru. Džiaugiasi juo ir poilsiautojai, todėl pikta, kad kažkas su įniršiu bando visa tai nutraukti. Kažkam, regis, galioja ta nevykusi patarlė – „kuo blogiau, tuo geriau“. Nors gal ši patarlė ir ne prie ko. Nes jaučiasi stiprus politinis fonas: laikas jau pradėti krimsti socdemus, nes ketveri metai netruks praeiti. Pasikartosiu – niekada nebuvau socialdemokratų fanas, tačiau jei jau tautos valia priėjome išvados, kad atėjo jų valanda, tai dirbtinai kliudyti jų veiklai nėra jokio reikalo. Kaltuosius barkime už tikrai jų padarytus blogus darbus. Ir šalinkime iš postų, bauskime. Tačiau vadovautis vien pretekstais – negarbinga ir neperspektyvu.

 

 

 

R.Matelis: Apie naują N.Puteikio bylos etapą, deja, neparašysiu

Šiandiena, kovo 22 d. Klaipėdos apygardos teisme prasidėjo antrasis seimo nario Naglio Puteikio raundas-simultanas prieš prokuratūrą ir įžūlų [galimai korumpuotą] verslą. Plačiau apie bylos esmę jau esu rašęs po teismo posėdžio Klaipėdos apylinkės teisme [ž. ČIA].

Deja, neturėjęs galimybės, o tiksliau laiko stebėti visą bylą, savo akimis mačiau tik teismo posėdžio pradžią. Nes vienu šūviu buvau nutaręs nušauti net tris zuikius. Tad pirmasis “zuikis” liko tik pašautas – N.Puteikio posėdyje tebuvau apie 15 minučių, po ko turėjau išskubėti savo reikalais į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, kuris prieš mano valią tapęs bemaž trečiaisiais namais ir į Klaipėdos apygardos prokuratūrą. Mano nuosavybės atstatymo klausimai Palangos mieste, ir toliau piktybiškai vilkinami ir čia aš praktiškai neturiu kito pasirinkimo. Tik kovoti iki galo. Apie tai parašysiu kitoje temoje, o dabar apie N.Puteikio bylą, kurią labiau iliustruos apačioje esančios nuotraukos, negu mano pasakojimas.

Ankstų rytą, 5:30 val., autobusu SETRA iš Kauno išvažiavome grupė entuziastų. Žmonių, norinčių savo akimis matyti teisingumo sunkų skverbimąsi į Lietuvos gyvenimą. Kryžkalnyje  už bendrakeleivius prisijungė dar keletas šiauliečių ir tauragiškis, tad į Klaipėdą atvykome beveik pilnas autobusas. Nors buvome ankstyvi, prie Klaipėdos apygardos teismo jau laukė ne mažiau patriotiškai nusiteikusių pajūrio aktyvistų grupė. Vis tik, bent iš pažiūros, man pasirodė, kad šį kartą mūsų buvo šiek tiek mažiau. Tai suprantama, ne visi gi turime galimybę palikti darbo vietas ir susirinkti prie teismo. Be to entuziazmą galėjo kiek sumažinti ir pirmosios bylos nesklandumai, kai posėdžiui buvo parinkta maža salytė ir galimai ilgą kelią atkakusieji žmonės turėjo laiką leisti teismo koridoriuose. Laimei, šį kartą viskas vyko kur kas žmoniškiau, teismo sekretorė dar prieš bylą paprašyta surasti didesnę salė, tą padarė nerodydama jokių ambicijų. Tad sugužėjome į salę, kurios efektą padidino ypač didelis narvas teisiamiesiems. Lakios fantazijos žmonėms tai buvo kraupoka atrakcija, vieni niūriai apžiūrinėjo stambių grotų architektūrinį šedevrą, kiti ne stengėsi jame nusifotografuoti. Bet viskas suprantama, teismas nėra muziejus ar koncertų salė, jame turi būti užtikrinta dalyvių apsauga, tad turi būti ir narvai.

Netrukus į salę įžengęs N.Puteikis, man pasirodė kiek neįprastai suglumęs, tačiau ne tiek, kad būtų dėl ko jaudintis. Priežastis, pasirodo, buvo visai paprasta: jam prisistatė advokatas, kuris nebuvo planuotas nei sapnuose. N.Puteikis iki šiol sąmoningai nesikvietė jokio advokato, nes jo įsitikinimu, negali kitas žmogus, net jei tai ir aukštos klasės teisininkas, kalbėti apie tariamą baudžiamąjį nusikaltimą geriau už patį teisiamąjį. Ir šioje vietoje asmeniškai aš jam labai pritariu. Pats jau daugelyje bylų vaikštau be advokato ir taip tikrai išvengiu galimo bylos nukreipimo negera linkme. Tuo tarpu savo laikotarpį, kai turtinius interesus nuosavybės atstatymo byloje gyniau su advokatės R.Čilinskaitės “pagalba”, prisimenu su liūdesiu. Esu įsitikinęs, kad būtent dėl jos kai kurių netinkamų formuluočių mano klausimai mane alina iki šiandien.

Netrukus į salę atvyko ir teisėjų trio: Savinijus Katauskas, Linas Pauliukėnas ir  jiems pirmininkaujanti Violeta Miliuvienė. Pirmasis įspūdis man rodė, kad jie nusiteikę galimiems nesklandumams santykiuose su žiūrovais, todėl stengėsi parodyti išskirtinį stiprumą. Tas labai jautėsi iš pirmininkaujančios teisėjos. Tai buvo geras ženklas, nes psichologiškai mąstant, rodė, kad jie suvokia, kad ši byla nėra įprastinė, t.y. tokia, kai teisiamųjų suole sėdi eilinis kriminalinis nusikaltėlis ar koks nors aferistas.

Neturiu ką rašyti apie posėdžio pradžią, nes nieko tokio įstringančio nepastebėjau. Išskyrus vieną niuansą – teisėja balsu paklausė kuris iš salėje esančiųjų yra išteisintasis Naglis Puteikis ir akimis perbraukė salės pirmuosius suolus. Nors išteisintasis [kaip šaunu vis tik pabuvoti teismuose, va, ėmiau ir sužinojau naują teisminį terminą :)] seime dar tikrai naujokas ir teoriškai galima jo nepažinoti iš veido, įvertinant tai, kad jis jau eilę metų drumsčia nenorinčių pagal įstatymus gyventi klaipėdiečių ramybę, aš nepatikėjau, kad tai buvo nuoširdi paieška. Mano įsitikinimu dauguma teismo procesų Lietuvoje yra tik spektakliai, kurie, na ką padarysi, toks gyvenimas, yra privalomi. Vis tik manau, kad daugumos bylų atveju teisėjų galvose jau būna aiški proceso baigtis. Nes jie yra šių spektaklių režisieriai, tad argi jie galėtų nežinoti scenarijaus atmintinai?

Kaip ir pirmosios instancijos teisme, griežtoji kolegijos pirmininkė man nepasirodė neigiama. O apie kitus du teisėjus nei nebandžiau susidaryti tvirtos nuomonės, nes tai buvo mažai aktualu. Mano įsitikinimu itin retai būna atvejų, kad antrasis ir trečiasis narys imtų nesutikti su pirmininkaujančiojo nuomone. O tokį įsitikinimą nulėmė paprasčiausia gyvenimiška patirtis. Vien Konstitucinio teismo bylų analizė parodo, kad dažniausiai visos bylos priimamos vieningai. Tiksliau sakant – vienbalsiai. Nors tos bylos būna oi kaip smarkiai abejotinos.

Dar keliais žodžiais apie dalyvius… Išteisintąjam salėje pareiškus nusistebėjimą, dėl netikėto advokato šalia jo atsiradimo, šis nepasimetė. Korektiškumas išlaikytas ir iš teisėjų pusės: paaiškinta, kad tokio pobūdžio bylose valstybė, nori to ar nenori, o advokatą skiria kaip būtiną proceso dalyvį. Aišku, čia taip pat sudėtinė spektaklio dalis. Juk neįmanomas vaidinimas, jei, pavyzdžiui, neatvyktų apšvietėjas. 🙂 Tuo tarpu prokuroras Jevgenij’us Michailovskis, mano manymu, sėdėjo be mažiausios vilties, kad jo skundas apygardos teismui bus patenkintas. Tiesiog į darbą gi reikia eiti, nors kartais ir labai nesinori.

Tokioje fazėje aš ir apleidau salę. Po visų savo vojažų, vėl susitikęs su kolektyvu, nieko labai įspūdingo ir nebesužinojau. Teisėja atsiklaususi proceso dalyvių ar jie ne prieš, kad byla bus vedama pagal sutrumpinto proceso tvarką, jį vedė pakankamai operatyviai. Tiesa, stebėtojų nuomone, netikėtasis advokatas tapo savotišku šviesuliu ginant N.Puteikį: jo kalba buvo sklandi ir motyvuota… gera žinoti, kad Lietuvoje dar turime advokatų, kurie ir be materialinio paskatinimo savo darbą atlieka nuo širdies ir su ugnele. Šlovė tokiems žmonėms.

O čia pažadėtosios nuotraukos:

This slideshow requires JavaScript.

Plačiau apie bylą parašė:

N.Puteikį teisme palaikė gausios visuomenininkų pajėgos (nuotraukos)

Pilietinė akcija Už Lietuvą! Už teisingumą!

Pranešimas spaudai                                                       Vilnius, 2012 m. kovo 16 d.

Pilietinė akcija Lietuvą! teisingumą!                                          

Rytoj, šeštadienį, kovo 17 dieną, 14 valandą, prie Seimo, Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje įvyks pilietinė akcija Už Lietuvą! Už teisingumą!

Tai vasario 22 dieną prie Prezidento rūmų surengto mitingo, reikalavusio, kad valdžia atkurtų valstybėje teisingumą, išskaidrintų politikų ir šešėlinio verslo ryšius, tąsa.

======================================================

Šiandiena, kovo 18 d. su malonumu galiu įterpti net du mitingo video įrašus:

1) variantas

2) variantas

======================================================

Lietuvos piliečiai kviečiami šį šeštadienį susirinkti prie šalies Parlamento ir dar kartą pareikalauti, kad būtų kuo greičiau išviešinti visų partijų, aukštų politikų, teisėtvarkos ir slaptųjų tarnybų pareigūnų ryšiai su nusikalstamomis struktūromis. Taip pat raginama atkurti teisingumą – nedelsiant sugrąžinti į pareigas be pagrindo nušalintus Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovus generolą Vitalijų Gailių ir majorą Vytautą Giržadą. Reikalaujama atleisti iš pareigų ne tik vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį, bet ir generalinį prokurorą Darių Valį bei jo pavaduotoją Darių Raulušaitį, o į šias pareigas paskirti principingus, sąžiningus ir profesionalius pareigūnus.

Akcijos dalyviai kviečiami paraginti Seimą susigrąžinti Tautos Atstovybės galias. Reikalaujama, kad Seimas užtikrintų parlamentinę Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Generalinės prokuratūros kontrolę, sutramdytų VSD pareigūnų savivalę ir jų neteisėtą kišimąsi į visuomenės gyvenimą. Akcijos rengėjai ragina nedelsiant išviešinti VSD vykdytos kabinetinės „liustracijos“ duomenis ir išlaisvinti buvusius KGB bendradarbius Seime, Vyriausybėje, teisėtvarkoje, žiniasklaidoje nuo dabartinio VSD šantažo.

Seimas kviečiamas atstatydinti parlamento vadovus – Seimo vicepirmininką Algį Čapliką, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininką Stasį Šedbarą, Žmogaus teisių komiteto pirmininką Arminą Lydeką. Taip pat Parlamentas raginamas įsteigti ypatingojo prokuroro instituciją Vytauto Pociūno, Kauno pedofilijos ir žudynių, Eglės Kusaitės, kitų galimų VSD bei Generalinės prokuratūros nusikaltimų ir politinės korupcijos byloms ištirti.

Pilietinės Akcijos organizatoriai – į grupę Už teisingumą susibūrę Nepriklausomybės Akto signatarai Bronislovas Genzelis ir Romualdas Ozolas, Seimo narys Naglis Puteikis, visuomenininkai Alvydas Medalinskas, Šarūnas Valentinavičius, Audrius Nakas ir Darius Kuolys – kviečia visuomenę susitelkti ir pasiekti, kad šalies valdžia stotų ne nusikaltėlių, bet valstybės pusėn. Primindami šv. Augustino žodžius, jog valstybė be teisingumo esanti tik plėšikų gauja, jie ragina piliečius susigrąžinti Lietuvos Respublikąorią, garbingą ir teisingą.

Akcijos organizatoriai taip pat atkreipia dėmesį į precedento neturintį Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos elgesį. Šio departamento Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas pamėgino perimti iš piliečių visuomeninės akcijos organizavimą ir be rengėjų žinios išplatino žiniasklaidai klaidinančią informaciją apie renginio laiką. Akcijos rengėjai pastebi, kad tokių brutalių priemonių prieš savo krašto visuomenę pastaruoju metu nedrįsta imtis net dabartinės Rusijos valdžia.

 

Daugiau informacijos:

Alvydas Medalinskas  tel. 8 606 00242

Naglis Puteikis  tel. 8 607 83336

Darius Kuolys  tel. 8 671 32461

R.Matelis: Kaltinamasis Letas Palmaitis. Viena pirmųjų Kregždžių?

Šiandiena nepilnas tris valandas praleidau Kauno apylinkės teisme. Čia vyko žmogaus, rizikuojančio savo sveikata ir perspektyva, baudžiamoji byla. Tai garbaus amžiaus žmogus, jau pensininkas, pagal profesiją – filologas, Letas PALMAITIS. O jo pakliuvimo ant kaltinamųjų kėdutės istorija ne atsitiktinė. Nuskriaustieji – du jauni vyrai, Generalinės prokuratūros atstovai Justas LAUCIUS ir Mindaugas DŪDA. Juos rėmė, tai yra kaltinamąjį aktą skaitė Kauno prokuroras A.Meilutis.

========================================================================================

Piketuoja KJDJ nariai

Valandą prieš teismo paskirtą posėdį, per pagarbų, įstatymų numatytą atstumą nuo pastato sienos, jau rinkosi mini piketo dalyviai iš KJDJ, kurie norėjo atkreipti visuomenės dėmesį į čia prasidėsiantį, bent jau Kaune, ko gero, precedento neturėjusį teismo procesą. Kaltinamasis – Letas Palmaitis, kai kurių žiniatiekos šaltinių duomenimis – filologijos mokslų daktaras, bent jau teismo salėje neprisiskyręs sau garbaus mokslinio laipsnio, o teisėjos B.Drozdienės paklaustas sakėsi esąs pensininkas, iki tol dirbęs vyresniuoju moksliniu bendradarbiu Vilniaus universitete, pradėtas teisti už generalinės prokuratūros prokurorų Justo LAUCIAUS

Nukentėjusiu laikomas prokuroras

ir Mindaugo DŪDOS šmeižtą ir įžeidimą. Teismas, reikia tikėti, priims sprendimą kurio šiame straipsnyje gal labai nebandysiu spėlioti. Ir nors jis labai lauktinas, man ne mažiau įdomu buvo stebėti visą jo eigą ir pabandyti skaitytojui pareikšti savo nuomones ir dvejones. Tiesa, eiklieji reporteriai profesionalai, kai rašau šį rašinuką, jau spėjo paskelbti savo įspūdžius ir verdiktus ir, ko nesitikėjau anksčiau, jie ne mažiau įdomūs už patį procesą. Kai kuriuo atveju norėtųsi žodį ĮDOMŪS rašyti kabutėse, bet tai esmės nekeičia, tad tebūnie BE jų.

Tiesą sakant apie piketą labai nei nėra ką rašyti, nes didelis šaltis ir įstatymai neleido daryti jį bent kiek gausesniu, todėl grupelė visuomenininkų, kartkartėmis sulaukdama vieno kito pravažiuojančio automobilio pritariamo pasignalinimo, jau prieš tęsimo posėdį sugužėjo į teismo foje. O čia būriavosi tikrai nemažas būrys, viena dėl ko ir darau išvadą, kad vyko precedento neturintis posėdis. Žmonių tarpe matėsi daug žinomų iškilių asmenų, kuriuos vieno dienraščio plunksnagraužys netruks paskelbti „neaiškiais visuomenininkais, nuolatiniais protesto akcijų dalyviais, savo nuomonę ypač aršiai reikšti pamėgusiais kauniečiais bei politinio gyvenimo užribyje atsidūrusiais veikėjais“. Ką gi, kiekvienas turi savo vertinimo kriterijus ir vertybių skales, tačiau kažkaip krenta į akis ar tik ne konkurentus įžvelgė dalyje susirinkusiųjų šis serijinis rašeiva, įvardindamas juos ypač aršiai reikšti savo nuomonę pamėgusiais kauniečiais. Kita vertus, aš, jei būčiau apmokamas žurnalistas ir turėčiau tokią nuomonę, kokia išreikšta jo laikraštyje, ko gero nerašyčiau apie tokį sambūrį, nes… ne tik nenorėčiau susigadinti savo autoritetą skaitytojų tarpe, bet ir bijočiau užsitraukti darbdavio nemalonę, imdamasis skelbti tarsi dėmesio nevertą žinią. Bet kiekvienam savo.

Nežinau kas teismuose atsakingas už patalpų paskirstymą ir ar iš nenutuokimo apie būsimą rezonansą, ar priešingai – siekiant įmanomai paslėpti proceso eigą nuo nereikalingų žvilgsnių, tačiau salė buvo paskirta nepateisinamai maža.

Dar iki teismo posėdžio pradžios, koridorius buvo sausakimšas

Realiai joje sėdimas vietas tegalėjo susirasti gal tik kas šeštas – septintas atvykusysis. Tokia situacija negalėtų būti vadinama patenkinama, o teisėjos B.Drozdienės pareiškimas, kad salėje gali likti tik tie, kas rado sėdimą vietą, manau, nepateisinamas, nederantis valstybės prestižą atstovaujančiam asmeniui. Nes tikrai ne susirinkusiųjų kaltė, kad tų vietų taip maža, o laimei, iki šiol dar ir negirdėta praktika į teismus eiti su savo kėdėmis. Nors ir nesidžiaugtų žmonės stovėdami ilgame procese, teisėja jiems net neleido likti salėje ir pareikalavo išeiti. Pilnai suprantama į tai buvo ir žmonių reakcija, kai jie ėmė reikšti nepasitenkinimą žodžiais, kad teisėjai yra mokesčių mokėtojų išlaikytiniai, o toks draudimas prieštarauja Konstitucijai. Žinoma, abejotina ar tai buvo teisingi teiginiai, bent jau aš asmeniškai ne kartą esu pasisakęs, kad nereikėtų žmonėms „sapnuoti“, kad valdininkai ar pareigūnai yra jų tarnai. To nėra, nebuvo ir niekada nebus, tačiau savitarpio supratimas tarp tų, kurie gauna atlygį už darbą iš biudžeto, t.y. iš mokesčių mokėtojų lėšų ir tų, kurie juos moka, turėtų būti ir to siekti yra abiejų šalių pareiga. Deja, šiuo atveju to nesijuto.

Asmeniškai aš būčiau linkęs manyti, kad net iš pažiūros ne naujokei teisėjai, pasidarė baisoka vesti sudėtingą bylą didelėje auditorijoje, todėl ji pabandė iš karto ją sumažinti iki minimumo. 0 kadangi prieš akis dar gyvas teismo posėdis Klaipėdoje, kur seimo nario Naglio Puteikio baudžiamąją bylą  vedė kita Teisėja – Inga KRUŠIENĖ, akivaizdu, kad ši Temidės atstovė su pareigomis panašioje situacijoje susitvarkė kur kas sėkmingiau.

Vis tik pats teismo procesas toliau vyko pakankamai sklandžiai. Jei nekreipti dėmesio į vieną iš salės išprašytą žmogų, pastebėjus, kad jis darosi garso įrašą. Keistoka, kad tai užkliuvo teisėjai, nes posėdis gi viešas, tačiau būsiu atviras, aš jau antrą kartą NEpavydžiu teisėjams sprendžiant pakankamai nelengvas bylas. Nes nei už ką nenorėčiau būti jų vietoje. Gi iš vienos pusės tarsi ir kolegos, prokurorai ir, tuo labiau, galimai dideli nepasitenkinimo debesys iš tam tikrų aukštų valstybės pareigūnų jei tą bylą išspręsi ne prokurorų naudai, iš kitos pusės žmogus, kuris akivaizdžiai pritrūko kantrybės stebėti betvarkę ir teisiamas už sąmoningą poelgį, taip siekdamas išjudinti ir išgyvendinti valstybėje vis labiau bujojančią neteisybę. Ir tik naivuoliai arba jais apsimetantys gali manyti, kad teisėjai gyvena kitoje planetoje ir to nežino. Iš tikro gi mūsų teisingumo skelbėjai gyvena šalia mūsų: tuose pačiuose namuose, gal net su mumis tose pačiose laiptinėse ir mato viską. Nes NEvaikšto užsirišę akių, kaip juos kažkodėl, nuo seno esame linkę vaizduoti piešiniuose ir ikonėlėse.

Nors jau sakiau, kad nesiimsiu prognozuoti bylos baigties, visa eiga man rodė, kad teisėja B.Drozdienė stengėsi bylą pakreipti tarsi taikos sutarties linkme. Nebuvo panašu, kad ji atkakliai ieškotų kaip pagilinti teisiamojo problemą ar kaltę, todėl bylą vedė pakankamai korektiškai, o laikas nuo laiko jautėsi jos tarsi vidinis noras viską subalansuoti. Tačiau tai sekėsi sunkiai, nes Dr. Letas Palmaitis akivaizdžiai neslėpė savo siekio ir toliau eiti pasirinktu keliu, tai yra nukentėjusiais laikomų prokurorų atžvilgiu turėjo jau seniai susiformuotą nuomonę ir nerodė pastangų atgailauti dėl jos. Tiesa, man nepatiko teisėjos sprendimas iš keturių L.Palmaičio pasirinktų liudininkų palikti tik du. Jei, sakykime, liudininkų skaičius buvo mažinamas dėl bylos trukmės sutrumpinimo, tai vis tiek negražu buvo atmesti kaip liudytojus Lietuvos signatarą Endriukaitį ir, tuo labiau, visai Lietuvai kaip išskirtinį moralės šviesulį, žinomą kunigą, monsinjorą Alfonsą Svarinską.

Liudyti L.Palmaičio byloje, deja, neleista žinomam Lietuvos disidentui kunigui, monsinjorui Alfonsui SVARINSKUI

Liudyti L.Palmaičio byloje, deja, neleista žinomam Lietuvos disidentui kunigui, monsinjorui Alfonsui SVARINSKUI

Tokiu teiginiu niekaip nenorėčiau būti suprastas, kaip nuvertinantis seimo narį Naglį Puteikį arba „XXI amžiaus“ leidinio redaktorių Edvardą Šiugždą, kuriuos truputį pažįstu ir kurių kalbos teismo salėje, buvo šaunios, tačiau vis tiek konstatuočiau, kad stiprių liudininkų tarsi ir pabijota… Motyvai, kodėl pasirinkti būtent tie liudytojai man pasirodė neįtikinantys.

Nenorėčiau plėtotis nukentėjusiųjų prokurorų atžvilgiu, nes tikrai mažai ką išmanau Eglės Kusaitės bylose, tačiau pirmą kartą matydamas šiuos du iš spaudos jau senokai žinomus pareigūnus, negaliu neišsakyti savo subjektyvios nuomonės. Jei mažesnį stažą turintis prokuroras M.Dūda man pasirodė bent jau turintis tikro prokuroro įvaizdį, tai nuo 2003 metų šioje sistemoje dirbantis Justas Laucius tikrai nepuošia prokuratūros. O tuo labiau generalinės. Ne, kalbu ne apie išvaizdą, abu atrodė tvarkingi ir pasitempę, tačiau J.Laucius neturi paprasčiausiai šiai pareigybei privalomų savybių – suprantamai reikšti savo mintis, parinkti teismo salei tinkamą balso tembrą ir decibelus. Atmetus šią mano nuomonę kaip subjektyvią, manau, kad bus pakankamai objektyvu teigti, kad šie nukentėjusieji nesugebėjo bent jau salės publikos įtikinti savo nepriekaištinga reputacija. Ne, aš nepretenduoju tapti sekančia kregžde po Leto Palmaičio baudžiamoje byloje, todėl nesiimu tvirtinti jų teisumu ar pakaltinamumu, tačiau jų kalbos priminė mokinukų pasigiriamąsias kalbas: abu didesnę savo pasisakymo dalį skyrė kartojimui, kad neturi jokių nuobaudų, net administracinių, kad jų tirtos bylos bent jau susiję klausimuose su E.Kusaite ir Breste, galimai, nužudytu Vytautu Pociūnu, niekieno iš teisėsaugos nebuvo sukritikuotos. Žodžiu – geri vyrai, nors ir neturi skambių darbo akordų, tik va internete neteisingai apšmeižti. Labai įdomiai nuskambėjo vieno iš prokurorų, neprisimenu tiksliai, bet regis kaltintojo poziciją palaikiusio Kauno prokuroro A.Meilučio maždaug toks klausimas teisiamajam: „Ar jūs turite Eglės Kusaitės bylos oficialią medžiagą?“ Mano akimis tai pigus bandymas sutriuškinti žmogų. Tiesa, gaila, kad L.Palmaitis nesumetė tuo metu atsakyti, kad jam, kaip fiziniam asmeniui tokia prabanga neįmanoma, tačiau pasinaudodamas proga, kad yra teismo salėje jis galėjo prašyti teismo, kad ta byla būtų išreikalauta iš E.Kusaitės bylą nagrinėjančio teismo ir tokiu būdu greičiausiai būtų galėjęs joje rasti savo pozicijai sustiprinti reikalingų įrašų. Tiesa, ko gero, toks pageidavimas būtų atmestas, tačiau tai leistų tikėtis, kad jo pralaimėjimas, jei toks ir bus skelbiamas, būtų kur kas švelnesnis: valstybė gi negali nuteisti žmogaus, neleisdama jam tinkamai apsiginti.

Apgailestauju, tačiau sveikatos būsena man neleido išsėdėti teismo salėje iki galo, todėl salę palikau kiek anksčiau, gal po poros valandų. Vis tik turiu pasidžiaugti, kad pavyko pamatyti visų pagrindinių dalyvių kalbas, išgirsti argumentus ir pajusti jų tikrąją vertę. Pabaigai noriu išreikšti dar vieną nuomonę: man gerbtinu pasirodžiusiam L.Palmaičiui, regis kiek pritrūko teisminės patirties. Nors visa salės atmosfera aiškiai alsavo jo vieninteliu noru padaryti gyvenimą Lietuvoje teisingesniu ir gerbtinesniu, savo pasisakymuose jis tai nepakankamai akcentavo. O gaila. Teismai, to nevalia ignoruoti, visada visų pirma vertina tai, kas išreiškiama žodžiais ar raštu. Todėl manau, o jei dar atsiras galimybė, primygtinai ir patariu, būtina salėje pabrėžti, kad veiksmais, įvardinant pareigūnus tam tikrais terminais, buvo siekiama tik vieno – atstatyti Lietuvos pašlijusį teisinį autoritetą. Ir, kad tai skatino ne kas kita, o jo patriotizmo jausmas.

Ir pabaigai apie šio straipsnio pavadinimą… Mano intuityvinė nuojauta sako, kad Lietuvoje jau subrendo aktyvus apgaulėms, melui, korupcijai ir kitiems vis dar pulsuojantiems bjauriems reiškiniams žiedas. Panašu, kad tokių unikalių reiškinių, kaip L.Palmaičio byla, gali daugėti. Ir mano nuojauta sako, kad dar ir dar kažkas mus nustebins netolimoje ateityje, o L.Palmaitis yra tik pirmoji kregždė. Norėčiau klysti. O gal taip ir yra?

p.s. Labai atsiprašau Gerbiamo Leto Palmaičio, tačiau dar iki bylos jo nepažinodamas iš veido, nespėjau užfiksuoti jo nuotraukos. O “skolintis” iš laikraščių, nenoriu… Gal vėliau ištaisysiu šią klaidą.

Kiti šaltiniai apie Letą Palmaitį:

Letas Palmaitis: „Pasaulinės oligarchijos bandymas užgrobti valdžią pasaulyje – jokia globalizacija“

Teismo suole privalo sėdėti ne tik Letas Palmaitis. wvw.ekspertai.eu

Prokurorus nusikaltėliais išvadinęs kaunietis stojo prieš teismą

Vėlesni straipsniai apie Letą Palmaitį:

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~