Savo politinių, teisinių ir kitokio pobūdžio rašinių paįvairinimui, čia, gal po savaitės parašysiu grožinį-dokumentinį kūrinėlį apie šiomis dienomis, gulint ligoninėje nuolatos stebėtas savo palatos kolegas lankančias moteris. Iš neturėjimo ką veikti kartais pamatai tokių įdomių situacijų, kurių įprastomis aplinkybėmis tikrai nepamatytum.
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Mano palatoje be manęs dar trys vyrai. Apyjaunis linksmas storuliukas iš Pakaunės ir du vyrai, kuriuos, nori nenori, o jau turi vadinti senais. Tik va gyvenimas savo spirgučius skirtingai žmonėms padalinęs. Jaunasis – vienišius, beveik niekieno nelankomas, o seneliukai abu turi lankančias žmonas. Abi pas juos ateina laiku, kasdiena tomis pačiomis valandomis. Iš išvaizdos jos gal kažkuo net panašios, tik viena visada labiau linksma, kita – nuolatos susirūpinusi. Jei būčiau amerikonas, mane turėtų žavėti ta, kuri savo veide neparodo jokio nerimo – na ir kas, kad vyras jau bando peržengti amžinybės slenkstį, visi gi ten keliausime – todėl nestokoja geros nuotaikos bruožų. Jei būčiau amerikonas, tikriausiai privalėčiau susidaryti blogą nuomonę apie antrąją, nes gi viešoje erdvėje nedera parodyti nors kruopelytę nerimo ar liūdesio, reikia šypsotis!!! Tokias nuostatas mums juk bando infiltruoti ne tik amerikiečiai ar jų satelitai vakariečiai, bet ir tie lietuvaičiai, kurie įtikėję, kad pagaliau tapo neatskiriama vakarų mentaliteto dalimi. Bet aš – ne. Aš manau, kad žmogaus akyse ar veide turi atsispindėti jo vidus. O jei veidas rodo ne tai, ką jaučia, vadinama paprastu lietuvišku žodžiu – veidmainyste.
Bet ne apie veidus šis rašinėlis. Apie sunkius ligonius ir jų gyvenimo palydoves. Abu senieji mano palatos žmogučiai jau sunkiose ligos stadijose. Jie sunkiai kvėpuoja, beveik nejuda, o jei nori apsiversti ant kito šono, jiems tai padėti turi slaugė ar seselė [atleiskite, vartoju senuosius terminus, nes naujų dar niekaip neišmokstu]. Arba, suprantama, atėjusios žmonos. Jūs paklausite – o kodėl tyliu apie vaikus? Kad nežinau… Vaikai, tikriausiai kaip ir visi dori lietuviai, susiradę gerus darbus užsieniuose, todėl čia jų nesimato. Tiesa, bene penktą dieną pas vieną jų atėjo jauna moteris, gal ir dukra. Bet ją mačiau tik tą kartą. O žmonos lankė kasdiena. Tik viena savo ligoniuką slaugė, o antra – šiaip “budėjo“. Užbėgdamas įvykiams iš priešakio, noriu Jus pradžiuginti, mano buvimo ligoninėje laike abu pacientai vis tik bent jau apgijo, o su vienu iš jų po 4 dienų aš jau net pasikalbėdavau.
Alfabetine tvarka savo palatiokus pavadinsiu Alfonsu ir Broniumi, o jų žmonas atitinkamai Adele ir Beata. Iš vėlesnių pokalbių sužinojau ir tai, kad Alfonsas su Adele vedę jau virš 30 metų, o Beata už Broniaus ištekėjo dar seniau. Panašumų daug, bet Beata nuolatos sulaukia mano nebylių simpatijų: ji nuolat kruta, bando pataisyti savo vyro pagalvę ar paklodę, įdėmiai stebi atneštą lašelinę, paglosto savo ligonio galvą, pamasažuoja kojas ir rankas, o kai išeina – ir nugarą. Nuolatos sutikrina vaistus, apie ligonio būseną teiraujasi pas sesutę, gilinasi į atliekamų tyrimų rezultatus. Visą laiką jaučiasi žmogaus rūpestingumas. Tuo tarpu Adelė palatoje panašesnė į žmogų šarvojimo salėje: reikia atbūti dar tas likusias valandas, tai ir būnu. Kur gi dėsiesi? Bet rūpesčio savo vyru nepastebiu. Jai nerūpi ar jam patogu gulėti, ji nesusigalvoja pakedenti pagalvę. Tiesa, kai jis suaimanuoja, ji savo gyvenimo bendrakeleiviui, tarsi mažam vaikui tuoj pakiša atsigerti – indelį su soske. Na jei jis man nesuprantama kalba jos paprašo apversti ant kito šono, ji nueina pas palatos seselę ir jos paprašo, kad ji tai padarytų. Nes pati nelabai sakosi, tai mokanti. Tiesa, sesutė nėra kokia kultūristė, jai taip pat sunku vartalioti aukštą, nors ir nestambų vyrą, tad ji paprašo pagalbos žmonos ir ši tada jai padeda. Šiek tiek…
Kaip jau minėjau, Adelė gana linksma moteris, ji visuomeniška ir bendraujanti. Tik nelabai yra su kuo ir apie ką čia pakalbėti. Tad nuolatos stebi rūpestingąją Beatą ir kai ši masažuoja savo vyrą, ši išsišiepusi nuolat kartoja savo pamėgtą klausimą: “o kažin ar tas vyras, jei čia gulėtumėte jūs, taip rūpintųsi jumis?“ Nesu itin stiprių nervų, nors daugelis mano priešingai, todėl kai prasideda tokios išminties išvaržos, stengiuosi išeiti į koridorių. Kad nesigadinčiau nuotaikos. Ne naujiena, kad žmonės tokie skirtingi. Bet vis tiek negaliu priprasti prie tų veidmainysčių: viena ateina, kad bet kokia kaina ištrauktų iš giltinės glėbio savo gyvenimo bendrakeleivį, o kita ateina, nes taip reikia.
… Kai išsirašiau iš ligoninės, tą pačią dieną su manimi jau iškeliavo gerokai pasitaisęs Bronius. Alfonsas dar liko. Tik aš – užuomarša, palatoje pamiršau vieną savo daikčiuką, tad po kelių dienų atėjau jo pasiimti. Alfonso jau nebebuvo, sakė, kad taip pat išrašytas į namus. Mintimis palinkėjau jam stiprybės savo veiksmuose. Nes iš pašalies jis vargu ar jos sulauks…
MATELIO Romualdo rašiniai 
4. Mano skaitytojų mintys