Posts Tagged ‘Prokuroras’

R.Matelis: Apie naują N.Puteikio bylos etapą, deja, neparašysiu

Šiandiena, kovo 22 d. Klaipėdos apygardos teisme prasidėjo antrasis seimo nario Naglio Puteikio raundas-simultanas prieš prokuratūrą ir įžūlų [galimai korumpuotą] verslą. Plačiau apie bylos esmę jau esu rašęs po teismo posėdžio Klaipėdos apylinkės teisme [ž. ČIA].

Deja, neturėjęs galimybės, o tiksliau laiko stebėti visą bylą, savo akimis mačiau tik teismo posėdžio pradžią. Nes vienu šūviu buvau nutaręs nušauti net tris zuikius. Tad pirmasis “zuikis“ liko tik pašautas – N.Puteikio posėdyje tebuvau apie 15 minučių, po ko turėjau išskubėti savo reikalais į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, kuris prieš mano valią tapęs bemaž trečiaisiais namais ir į Klaipėdos apygardos prokuratūrą. Mano nuosavybės atstatymo klausimai Palangos mieste, ir toliau piktybiškai vilkinami ir čia aš praktiškai neturiu kito pasirinkimo. Tik kovoti iki galo. Apie tai parašysiu kitoje temoje, o dabar apie N.Puteikio bylą, kurią labiau iliustruos apačioje esančios nuotraukos, negu mano pasakojimas.

Ankstų rytą, 5:30 val., autobusu SETRA iš Kauno išvažiavome grupė entuziastų. Žmonių, norinčių savo akimis matyti teisingumo sunkų skverbimąsi į Lietuvos gyvenimą. Kryžkalnyje  už bendrakeleivius prisijungė dar keletas šiauliečių ir tauragiškis, tad į Klaipėdą atvykome beveik pilnas autobusas. Nors buvome ankstyvi, prie Klaipėdos apygardos teismo jau laukė ne mažiau patriotiškai nusiteikusių pajūrio aktyvistų grupė. Vis tik, bent iš pažiūros, man pasirodė, kad šį kartą mūsų buvo šiek tiek mažiau. Tai suprantama, ne visi gi turime galimybę palikti darbo vietas ir susirinkti prie teismo. Be to entuziazmą galėjo kiek sumažinti ir pirmosios bylos nesklandumai, kai posėdžiui buvo parinkta maža salytė ir galimai ilgą kelią atkakusieji žmonės turėjo laiką leisti teismo koridoriuose. Laimei, šį kartą viskas vyko kur kas žmoniškiau, teismo sekretorė dar prieš bylą paprašyta surasti didesnę salė, tą padarė nerodydama jokių ambicijų. Tad sugužėjome į salę, kurios efektą padidino ypač didelis narvas teisiamiesiems. Lakios fantazijos žmonėms tai buvo kraupoka atrakcija, vieni niūriai apžiūrinėjo stambių grotų architektūrinį šedevrą, kiti ne stengėsi jame nusifotografuoti. Bet viskas suprantama, teismas nėra muziejus ar koncertų salė, jame turi būti užtikrinta dalyvių apsauga, tad turi būti ir narvai.

Netrukus į salę įžengęs N.Puteikis, man pasirodė kiek neįprastai suglumęs, tačiau ne tiek, kad būtų dėl ko jaudintis. Priežastis, pasirodo, buvo visai paprasta: jam prisistatė advokatas, kuris nebuvo planuotas nei sapnuose. N.Puteikis iki šiol sąmoningai nesikvietė jokio advokato, nes jo įsitikinimu, negali kitas žmogus, net jei tai ir aukštos klasės teisininkas, kalbėti apie tariamą baudžiamąjį nusikaltimą geriau už patį teisiamąjį. Ir šioje vietoje asmeniškai aš jam labai pritariu. Pats jau daugelyje bylų vaikštau be advokato ir taip tikrai išvengiu galimo bylos nukreipimo negera linkme. Tuo tarpu savo laikotarpį, kai turtinius interesus nuosavybės atstatymo byloje gyniau su advokatės R.Čilinskaitės “pagalba“, prisimenu su liūdesiu. Esu įsitikinęs, kad būtent dėl jos kai kurių netinkamų formuluočių mano klausimai mane alina iki šiandien.

Netrukus į salę atvyko ir teisėjų trio: Savinijus Katauskas, Linas Pauliukėnas ir  jiems pirmininkaujanti Violeta Miliuvienė. Pirmasis įspūdis man rodė, kad jie nusiteikę galimiems nesklandumams santykiuose su žiūrovais, todėl stengėsi parodyti išskirtinį stiprumą. Tas labai jautėsi iš pirmininkaujančios teisėjos. Tai buvo geras ženklas, nes psichologiškai mąstant, rodė, kad jie suvokia, kad ši byla nėra įprastinė, t.y. tokia, kai teisiamųjų suole sėdi eilinis kriminalinis nusikaltėlis ar koks nors aferistas.

Neturiu ką rašyti apie posėdžio pradžią, nes nieko tokio įstringančio nepastebėjau. Išskyrus vieną niuansą – teisėja balsu paklausė kuris iš salėje esančiųjų yra išteisintasis Naglis Puteikis ir akimis perbraukė salės pirmuosius suolus. Nors išteisintasis [kaip šaunu vis tik pabuvoti teismuose, va, ėmiau ir sužinojau naują teisminį terminą :)] seime dar tikrai naujokas ir teoriškai galima jo nepažinoti iš veido, įvertinant tai, kad jis jau eilę metų drumsčia nenorinčių pagal įstatymus gyventi klaipėdiečių ramybę, aš nepatikėjau, kad tai buvo nuoširdi paieška. Mano įsitikinimu dauguma teismo procesų Lietuvoje yra tik spektakliai, kurie, na ką padarysi, toks gyvenimas, yra privalomi. Vis tik manau, kad daugumos bylų atveju teisėjų galvose jau būna aiški proceso baigtis. Nes jie yra šių spektaklių režisieriai, tad argi jie galėtų nežinoti scenarijaus atmintinai?

Kaip ir pirmosios instancijos teisme, griežtoji kolegijos pirmininkė man nepasirodė neigiama. O apie kitus du teisėjus nei nebandžiau susidaryti tvirtos nuomonės, nes tai buvo mažai aktualu. Mano įsitikinimu itin retai būna atvejų, kad antrasis ir trečiasis narys imtų nesutikti su pirmininkaujančiojo nuomone. O tokį įsitikinimą nulėmė paprasčiausia gyvenimiška patirtis. Vien Konstitucinio teismo bylų analizė parodo, kad dažniausiai visos bylos priimamos vieningai. Tiksliau sakant – vienbalsiai. Nors tos bylos būna oi kaip smarkiai abejotinos.

Dar keliais žodžiais apie dalyvius… Išteisintąjam salėje pareiškus nusistebėjimą, dėl netikėto advokato šalia jo atsiradimo, šis nepasimetė. Korektiškumas išlaikytas ir iš teisėjų pusės: paaiškinta, kad tokio pobūdžio bylose valstybė, nori to ar nenori, o advokatą skiria kaip būtiną proceso dalyvį. Aišku, čia taip pat sudėtinė spektaklio dalis. Juk neįmanomas vaidinimas, jei, pavyzdžiui, neatvyktų apšvietėjas. 🙂 Tuo tarpu prokuroras Jevgenij’us Michailovskis, mano manymu, sėdėjo be mažiausios vilties, kad jo skundas apygardos teismui bus patenkintas. Tiesiog į darbą gi reikia eiti, nors kartais ir labai nesinori.

Tokioje fazėje aš ir apleidau salę. Po visų savo vojažų, vėl susitikęs su kolektyvu, nieko labai įspūdingo ir nebesužinojau. Teisėja atsiklaususi proceso dalyvių ar jie ne prieš, kad byla bus vedama pagal sutrumpinto proceso tvarką, jį vedė pakankamai operatyviai. Tiesa, stebėtojų nuomone, netikėtasis advokatas tapo savotišku šviesuliu ginant N.Puteikį: jo kalba buvo sklandi ir motyvuota… gera žinoti, kad Lietuvoje dar turime advokatų, kurie ir be materialinio paskatinimo savo darbą atlieka nuo širdies ir su ugnele. Šlovė tokiems žmonėms.

O čia pažadėtosios nuotraukos:

This slideshow requires JavaScript.

Plačiau apie bylą parašė:

N.Puteikį teisme palaikė gausios visuomenininkų pajėgos (nuotraukos)

Reklama

R.Matelis: Jei tu už Gailių, reiškia verti Prezidentę? Apie “Karštojo komentaro“ konvulsijas

Tikriausiai smarkiai pavydėčiau žmogui, jei toks atsirastų, kuris puikiai susigaudo kas vyksta didžiojoje Lietuvos politikoje šiandiena. Bet tokių, vargu, ar yra. Tiesa, yra įvykių dalyviai, kurie atstovauja tam tikrus klanus ar bent jau interesų grupes ir neabejotinai žino ką daro. Kažkodėl manau, kad nei viena nei kita pusė nėra idealiai sterilios ir net nelabai gilinasi į tiesą. Daugeliui jų, atrodo, svarbu laimėti, nesigilinant į galimus padarinius. Nes pergalė vienaip ar kitaip atitiktų jų gerą perspektyvą. Bet atkreipkite dėmesį, rašau „daugeliui“, nes keletas tarp jų, mano manymu tikrai nuoširdžiai siekia pagaliau išvalyti Lietuvą nuo brudo, kurio jau prisikaupę iki ribos.

Šiame rašinuke nesistengsiu vertinti ar aptarinėti pagrindinių, vykstančio politinio uragano dalyvių. Nes tai man ir per sunku, ir galėčiau nugrybauti į lankas. Pasakysiu tik tiek, kad mano nuojauta sako, kad Seimo komisija, kuri prieš porą dienų užbaigė savo tyrimą dėl skandalo, susijusio su FNTT vadovų atleidimu, šį darbą atliko pakankamai kruopščiai ir principingai. Pasakysiu, kad manau, jog VRM ministras R.Palaitis šį kartą suklydo atleisdamas V. Gailių ir V.Giržadą. Ko gero suklydo ne todėl, kad pats manė juos esant negerais, nesąžiningais ar piktavaliais darbuotojais, o tuo labiau planų likviduoti „Snorą“  išdavikais, o todėl, kad pakluso balsui „iš anapus“, tai yra balsui tų jėgų, kurios jam pasirodė nenugalimos ir todėl jų paliepimus laikė nesvarstytinais, o vykdytinais. Žinoma, gal ne visi šiandiena gali būti absoliučiai tikri FNTT vadovų nekaltumu, tačiau man gyvenimo patirtis daug kartų yra įrodžiusi, kad tikrai kalti žmonės pajutę įkliuvę į keblią situaciją, paprastai suglaudžia sparnus ir tik kiek vėliau, viskam aprimus mažumėlę pasidairę, prasibrauna į gal mažiau tituluotus, tačiau ne mažiau pelningus postus. V. Gailius ir V.Giržadas ryžtingai stojo gintis, o tai yra viena iš būtinų principingų žmonių savybė. Manau, kad neklystu dėl jų padorumo.

Bet, kaip jau minėjau, nežinodamas tikros tiesos, neįsidrąsinsiu čia dėlioti savo išvedžiojimų apie pagrindines figūras kaip nedvejotinų aksiomų. Tuo labiau, kaip ir dažnai būna, šioje istorijoje man labai įdomu stebėti antrojo ir trečiojo ešelono figūras. Ir paspėlioti ar jie tikrai tiki tuo, ką garsiai propaguoja, ar tai tiesiog jų neišvengiama duona: kalbėti garsiai vien vardan to, kad būtų priimti į kažkurią komandą. Pakenčiama būtų dar jei šios figūros kalbėtų ne absoliutaus žinovo tonu ir neprieštarautų savo anksčiau skelbtoms „tiesoms“… Deja, matyt jau praeityje tie laikai, kai žmogus pagautas keitinėjant savo parodymus, mintis ar teiginius jausdavosi nemaloniai. Įsisavintos mums naujo gyvenimo „Demokratija“ normos, nebepaliko sarmatos jausmo dėl nestabilaus minčių dėstymo ir gal net priešingai – tai padarė juos „tvirtus“ it plienas nuomonių kaitaliojime.

Buvęs Klaipėdos prokuroras St.Stulpinas, man žinomas neseniai. Labiausiai iš laikraščių „Karštas komentaras“ ir „Laisvas laikraštis“. Minčių dėstymas šiuose leidiniuose man visada atrodė labai vertingas, nes tai tarsi disidentiškiausi Lietuvos leidiniai. O tokiems žmonėms aš dažnai jaučiu simpatijas. Todėl dar prieš porą savaičių buvau pasiruošęs St.Stulpiną užtarti bet kur ir bet kada. Juk tai žmogus, turintis gerą kalbos dikciją, nesvarbu net jei ta kalba parašyta popieriuje ar ekrane, o jo teiginiai atrodė kupini meilės skriaudžiamiesiems ar aplamai bet kuriam padoriam žmogui. Kai kuriose laiškų grupėse ar internetiniuose forumuose man teko pastebėti įgudusių teisininkų kritikos šio eksprokuroro adresu ir tokiais atvejais nepraleisdavau progos bent jau pareplikuoti, kad kalbėjimas prieš Stulpiną tiesiog negerbtinas ir kenkia pačiam rašančiajam. Bet… laikas mėgėjas kartais mus apstulbinti. Ir šiandiena jis tai padarė Stulpino asmenyje.

Tiesa, vienas reiškinys mane nustebino jau kiek anksčiau. Garsiojo vasario 22 d. mitingo dieną, ponas St.Stulpinas lankysis pas generalinį prokurorą D.Valį(?) Man tai pasirodė labai keista, nes iki tol buvau susiformavęs nuomonę, kad jis atleistas iš prokuratūros sistemos negrįžtamai. O ir savo pasisakymais „KK“ laikraštyje [kalbu apie „Karštąjį komentarą“, nors jau teko girdėti šią santrumpą vadinant „Kristinos kliedesiais“] jis greičiausiai turėtų būti persona non grata generalinio prokuroro kabinete. Gi sunku būtų suvokti, kad sakiniai „Jeigu generalinis prokuroras Darius Valys negali, nenori ar nesugeba savo pareigų atlikti tinkamai, tai jis turėtų nedelsiant pats atsistatydinti, nelaukiant kol tai privers padaryti tauta. Mes visi turime suprasti, kad dėl neatsakingų Vitalijaus Kondratjevo ir generalinio prokuroro Dariaus Valio veiksmų ar neveikimo teisėsauga atsidūrė aklavietėje, nes prieš vaiką negalima jokia prievarta“  (2012-02-16 10:38)  sukeltų D.Valio žavesį ir dėl to [nebe]prokuroras būtų priimamas neatlaukęs priklausančių metų eilėje.

Kiek vėliau sužinojau, kad tuo metu generalinis prokuroras priiminėjo gana didelę grupę nevyriausybinių organizacijų aktyvistų, todėl ta situacija jau nebeatrodė tokia keista. Nors… ar visi išėjo kartu, nežinau. Tiek to, gal ne taip jau ir svarbu man kas su kuo ir kaip draugauja ar bendrauja. Įdomiau – kodėl ponas St.Stulpinas ir vėl netikėtai pajuto didelę simpatiją generaliniam ir paskutinio meto jo kalbos tiesiog persunktos meile tiek D.Valiu, tiek D.Raulušaičiui, tiek ir kai kuriems kitiems teisės korifėjams, kurie iki šiol buvo minimi ne pačiais geriausiais žodžiais.

Tiesą sakant stebina ne tik St.Stulpinas. Savo netikėta pozicija stebina visa „KK“ redakcija. Vos ne visuose straipsniuose pasijuto jos spjūvis buvusiems ištikimiems bičiuliams komentatoriams, kas labai jaučiasi iš jų reakcijos komentaruose. Gal todėl daugelis komentarų pradėta blokuoti: pabandžius parašyti bent kokią nuomonę, iššoka „šelmiškas“ angliškas užrašas „Your comment is awaiting moderation. 2012-02-25 – 20:09“, kas reiškia, kad komentaras laukia cenzoriaus peržiūros. Mano keli pasisakymai taip ir nebeišvydo ekrano užsklandos pakėlimo. Na ir tiek to, tai buvo netgi stimulu rašyti pas save, o ne ten, kur esi nepageidaujamas… Redakcija ne tik nustojo žavėtis savo buvusia palaikymo komanda, bet net ir keistai veikti: visa kas susiję su V.Gailiaus ir V. Giržado bandymu išteisinti, ji pradėjo keistai traktuoti kaip Prezidentės vertimą. Ir niekam nevalia tuo abejoti. Jokių įrodymų pateikti ponios Giedrės laikraštis net nebando – tiesiog žinokite, mes žinome už jus geriau… Dar daugiau, žmonės imti gąsdinti, kad jei kas pabandytų tuo abejoti, reiškia jie automatiškai pritaria A.Zuoko ar A.Mockaus klanams. Keista, kažkaip ne tik niekas kitas negirdėjęs tokių versijų, bet net nedrįsta ką nors pasisakyti tokioje šviesoje. Todėl nori nenori, o peršasi negeras jausmas, kad vyksta kažkas labai jau asmeniško – atleistieji FNTT vadovai, truks plyš negali grįžti į savo postus. Panašu ir į senamadiškų mamyčių auklėjamąsias pamokėles vaikučiams – jei manęs neklausysite – tuoj ateis dėdė milicininkas ir jus išsives.

Ko gero kam nors gali kilti ir klausimas kodėl neliečiu šiame rašinuke garsios Lietuvos šachmatininkės Kristinos Apanavičiūtės. Gi ji pastaraisiais mėnesiais tokia aktyvi šio dienraščio rašytoja. Bet jei taip, tai atsakymas mano būtų vienas: būna reiškinių, kurių aprašyti jaučiuosi ne tik nepajėgus, bet ir nematau jokios prasmės. Jau minėjau, kad teko girdėti „Karštojo komentaro“ santrumpą KK vadinant Kristinos kliedesiais. Man tokia šifruotė labai priimtina, todėl ir atsakymas čia slypi –  na ar verta pradėti kalbėti apie tai kas yra absurdas? Kristina, manau niekas nepaneigs, savo mintis dėsto net dviejų trijų dienų tėkmėje mažiausiai dviem priešingomis kryptimis. Tai ji audringai palaiko D.Valį, tai ant jo… jau pila ne pačias poetiškiausias mintis. Tai ji piktinasi garsiaisiais teisėjais, tai juos aršiau už bet kokį Aro kareivėlį puola ginti. Ką galima dar komentuoti tokioje situacijoje? Tiesa, man ilgokai pamąsčius, kilo minčių… Ar tik nebus šachmatai čia viską sugadinę. Juk jie kas jais bent truputį žaidęs, puikiai žino: čia tu turi matyti ne tik savo ėjimus, bet ir visus galimus priešininko kelius. Tad gal Kristina prarado nuovokos jausmą kur šachmatai, o kur realus gyvenimas?

Laikas visagalys, regis dainavo Lukas su Virgilijum Noreika. Aš tikiu šiais žodžiais, laikas netruks išaiškinti kas slypi šiandiena po tokiu „pavydėtinu“ nestabilumu.

Ne mano straipsniai ta pačia tema:

1. Artūras Račas: “Stabas E.Kūris ir jo jovalas“

2. Aurimas Guoga: “FNTT pareigūnų atleidimo skandalas: kaip susigaudyti?“

3. 2012-03-11 d. papildau Algimanto Matulevičiaus 2012-03-10 d. pasakyta kalba Kauno mitinge

R.Matelis: Kaltinamasis Letas Palmaitis. Viena pirmųjų Kregždžių?

Šiandiena nepilnas tris valandas praleidau Kauno apylinkės teisme. Čia vyko žmogaus, rizikuojančio savo sveikata ir perspektyva, baudžiamoji byla. Tai garbaus amžiaus žmogus, jau pensininkas, pagal profesiją – filologas, Letas PALMAITIS. O jo pakliuvimo ant kaltinamųjų kėdutės istorija ne atsitiktinė. Nuskriaustieji – du jauni vyrai, Generalinės prokuratūros atstovai Justas LAUCIUS ir Mindaugas DŪDA. Juos rėmė, tai yra kaltinamąjį aktą skaitė Kauno prokuroras A.Meilutis.

========================================================================================

Piketuoja KJDJ nariai

Valandą prieš teismo paskirtą posėdį, per pagarbų, įstatymų numatytą atstumą nuo pastato sienos, jau rinkosi mini piketo dalyviai iš KJDJ, kurie norėjo atkreipti visuomenės dėmesį į čia prasidėsiantį, bent jau Kaune, ko gero, precedento neturėjusį teismo procesą. Kaltinamasis – Letas Palmaitis, kai kurių žiniatiekos šaltinių duomenimis – filologijos mokslų daktaras, bent jau teismo salėje neprisiskyręs sau garbaus mokslinio laipsnio, o teisėjos B.Drozdienės paklaustas sakėsi esąs pensininkas, iki tol dirbęs vyresniuoju moksliniu bendradarbiu Vilniaus universitete, pradėtas teisti už generalinės prokuratūros prokurorų Justo LAUCIAUS

Nukentėjusiu laikomas prokuroras

ir Mindaugo DŪDOS šmeižtą ir įžeidimą. Teismas, reikia tikėti, priims sprendimą kurio šiame straipsnyje gal labai nebandysiu spėlioti. Ir nors jis labai lauktinas, man ne mažiau įdomu buvo stebėti visą jo eigą ir pabandyti skaitytojui pareikšti savo nuomones ir dvejones. Tiesa, eiklieji reporteriai profesionalai, kai rašau šį rašinuką, jau spėjo paskelbti savo įspūdžius ir verdiktus ir, ko nesitikėjau anksčiau, jie ne mažiau įdomūs už patį procesą. Kai kuriuo atveju norėtųsi žodį ĮDOMŪS rašyti kabutėse, bet tai esmės nekeičia, tad tebūnie BE jų.

Tiesą sakant apie piketą labai nei nėra ką rašyti, nes didelis šaltis ir įstatymai neleido daryti jį bent kiek gausesniu, todėl grupelė visuomenininkų, kartkartėmis sulaukdama vieno kito pravažiuojančio automobilio pritariamo pasignalinimo, jau prieš tęsimo posėdį sugužėjo į teismo foje. O čia būriavosi tikrai nemažas būrys, viena dėl ko ir darau išvadą, kad vyko precedento neturintis posėdis. Žmonių tarpe matėsi daug žinomų iškilių asmenų, kuriuos vieno dienraščio plunksnagraužys netruks paskelbti „neaiškiais visuomenininkais, nuolatiniais protesto akcijų dalyviais, savo nuomonę ypač aršiai reikšti pamėgusiais kauniečiais bei politinio gyvenimo užribyje atsidūrusiais veikėjais“. Ką gi, kiekvienas turi savo vertinimo kriterijus ir vertybių skales, tačiau kažkaip krenta į akis ar tik ne konkurentus įžvelgė dalyje susirinkusiųjų šis serijinis rašeiva, įvardindamas juos ypač aršiai reikšti savo nuomonę pamėgusiais kauniečiais. Kita vertus, aš, jei būčiau apmokamas žurnalistas ir turėčiau tokią nuomonę, kokia išreikšta jo laikraštyje, ko gero nerašyčiau apie tokį sambūrį, nes… ne tik nenorėčiau susigadinti savo autoritetą skaitytojų tarpe, bet ir bijočiau užsitraukti darbdavio nemalonę, imdamasis skelbti tarsi dėmesio nevertą žinią. Bet kiekvienam savo.

Nežinau kas teismuose atsakingas už patalpų paskirstymą ir ar iš nenutuokimo apie būsimą rezonansą, ar priešingai – siekiant įmanomai paslėpti proceso eigą nuo nereikalingų žvilgsnių, tačiau salė buvo paskirta nepateisinamai maža.

Dar iki teismo posėdžio pradžios, koridorius buvo sausakimšas

Realiai joje sėdimas vietas tegalėjo susirasti gal tik kas šeštas – septintas atvykusysis. Tokia situacija negalėtų būti vadinama patenkinama, o teisėjos B.Drozdienės pareiškimas, kad salėje gali likti tik tie, kas rado sėdimą vietą, manau, nepateisinamas, nederantis valstybės prestižą atstovaujančiam asmeniui. Nes tikrai ne susirinkusiųjų kaltė, kad tų vietų taip maža, o laimei, iki šiol dar ir negirdėta praktika į teismus eiti su savo kėdėmis. Nors ir nesidžiaugtų žmonės stovėdami ilgame procese, teisėja jiems net neleido likti salėje ir pareikalavo išeiti. Pilnai suprantama į tai buvo ir žmonių reakcija, kai jie ėmė reikšti nepasitenkinimą žodžiais, kad teisėjai yra mokesčių mokėtojų išlaikytiniai, o toks draudimas prieštarauja Konstitucijai. Žinoma, abejotina ar tai buvo teisingi teiginiai, bent jau aš asmeniškai ne kartą esu pasisakęs, kad nereikėtų žmonėms „sapnuoti“, kad valdininkai ar pareigūnai yra jų tarnai. To nėra, nebuvo ir niekada nebus, tačiau savitarpio supratimas tarp tų, kurie gauna atlygį už darbą iš biudžeto, t.y. iš mokesčių mokėtojų lėšų ir tų, kurie juos moka, turėtų būti ir to siekti yra abiejų šalių pareiga. Deja, šiuo atveju to nesijuto.

Asmeniškai aš būčiau linkęs manyti, kad net iš pažiūros ne naujokei teisėjai, pasidarė baisoka vesti sudėtingą bylą didelėje auditorijoje, todėl ji pabandė iš karto ją sumažinti iki minimumo. 0 kadangi prieš akis dar gyvas teismo posėdis Klaipėdoje, kur seimo nario Naglio Puteikio baudžiamąją bylą  vedė kita Teisėja – Inga KRUŠIENĖ, akivaizdu, kad ši Temidės atstovė su pareigomis panašioje situacijoje susitvarkė kur kas sėkmingiau.

Vis tik pats teismo procesas toliau vyko pakankamai sklandžiai. Jei nekreipti dėmesio į vieną iš salės išprašytą žmogų, pastebėjus, kad jis darosi garso įrašą. Keistoka, kad tai užkliuvo teisėjai, nes posėdis gi viešas, tačiau būsiu atviras, aš jau antrą kartą NEpavydžiu teisėjams sprendžiant pakankamai nelengvas bylas. Nes nei už ką nenorėčiau būti jų vietoje. Gi iš vienos pusės tarsi ir kolegos, prokurorai ir, tuo labiau, galimai dideli nepasitenkinimo debesys iš tam tikrų aukštų valstybės pareigūnų jei tą bylą išspręsi ne prokurorų naudai, iš kitos pusės žmogus, kuris akivaizdžiai pritrūko kantrybės stebėti betvarkę ir teisiamas už sąmoningą poelgį, taip siekdamas išjudinti ir išgyvendinti valstybėje vis labiau bujojančią neteisybę. Ir tik naivuoliai arba jais apsimetantys gali manyti, kad teisėjai gyvena kitoje planetoje ir to nežino. Iš tikro gi mūsų teisingumo skelbėjai gyvena šalia mūsų: tuose pačiuose namuose, gal net su mumis tose pačiose laiptinėse ir mato viską. Nes NEvaikšto užsirišę akių, kaip juos kažkodėl, nuo seno esame linkę vaizduoti piešiniuose ir ikonėlėse.

Nors jau sakiau, kad nesiimsiu prognozuoti bylos baigties, visa eiga man rodė, kad teisėja B.Drozdienė stengėsi bylą pakreipti tarsi taikos sutarties linkme. Nebuvo panašu, kad ji atkakliai ieškotų kaip pagilinti teisiamojo problemą ar kaltę, todėl bylą vedė pakankamai korektiškai, o laikas nuo laiko jautėsi jos tarsi vidinis noras viską subalansuoti. Tačiau tai sekėsi sunkiai, nes Dr. Letas Palmaitis akivaizdžiai neslėpė savo siekio ir toliau eiti pasirinktu keliu, tai yra nukentėjusiais laikomų prokurorų atžvilgiu turėjo jau seniai susiformuotą nuomonę ir nerodė pastangų atgailauti dėl jos. Tiesa, man nepatiko teisėjos sprendimas iš keturių L.Palmaičio pasirinktų liudininkų palikti tik du. Jei, sakykime, liudininkų skaičius buvo mažinamas dėl bylos trukmės sutrumpinimo, tai vis tiek negražu buvo atmesti kaip liudytojus Lietuvos signatarą Endriukaitį ir, tuo labiau, visai Lietuvai kaip išskirtinį moralės šviesulį, žinomą kunigą, monsinjorą Alfonsą Svarinską.

Liudyti L.Palmaičio byloje, deja, neleista žinomam Lietuvos disidentui kunigui, monsinjorui Alfonsui SVARINSKUI

Liudyti L.Palmaičio byloje, deja, neleista žinomam Lietuvos disidentui kunigui, monsinjorui Alfonsui SVARINSKUI

Tokiu teiginiu niekaip nenorėčiau būti suprastas, kaip nuvertinantis seimo narį Naglį Puteikį arba „XXI amžiaus“ leidinio redaktorių Edvardą Šiugždą, kuriuos truputį pažįstu ir kurių kalbos teismo salėje, buvo šaunios, tačiau vis tiek konstatuočiau, kad stiprių liudininkų tarsi ir pabijota… Motyvai, kodėl pasirinkti būtent tie liudytojai man pasirodė neįtikinantys.

Nenorėčiau plėtotis nukentėjusiųjų prokurorų atžvilgiu, nes tikrai mažai ką išmanau Eglės Kusaitės bylose, tačiau pirmą kartą matydamas šiuos du iš spaudos jau senokai žinomus pareigūnus, negaliu neišsakyti savo subjektyvios nuomonės. Jei mažesnį stažą turintis prokuroras M.Dūda man pasirodė bent jau turintis tikro prokuroro įvaizdį, tai nuo 2003 metų šioje sistemoje dirbantis Justas Laucius tikrai nepuošia prokuratūros. O tuo labiau generalinės. Ne, kalbu ne apie išvaizdą, abu atrodė tvarkingi ir pasitempę, tačiau J.Laucius neturi paprasčiausiai šiai pareigybei privalomų savybių – suprantamai reikšti savo mintis, parinkti teismo salei tinkamą balso tembrą ir decibelus. Atmetus šią mano nuomonę kaip subjektyvią, manau, kad bus pakankamai objektyvu teigti, kad šie nukentėjusieji nesugebėjo bent jau salės publikos įtikinti savo nepriekaištinga reputacija. Ne, aš nepretenduoju tapti sekančia kregžde po Leto Palmaičio baudžiamoje byloje, todėl nesiimu tvirtinti jų teisumu ar pakaltinamumu, tačiau jų kalbos priminė mokinukų pasigiriamąsias kalbas: abu didesnę savo pasisakymo dalį skyrė kartojimui, kad neturi jokių nuobaudų, net administracinių, kad jų tirtos bylos bent jau susiję klausimuose su E.Kusaite ir Breste, galimai, nužudytu Vytautu Pociūnu, niekieno iš teisėsaugos nebuvo sukritikuotos. Žodžiu – geri vyrai, nors ir neturi skambių darbo akordų, tik va internete neteisingai apšmeižti. Labai įdomiai nuskambėjo vieno iš prokurorų, neprisimenu tiksliai, bet regis kaltintojo poziciją palaikiusio Kauno prokuroro A.Meilučio maždaug toks klausimas teisiamajam: „Ar jūs turite Eglės Kusaitės bylos oficialią medžiagą?“ Mano akimis tai pigus bandymas sutriuškinti žmogų. Tiesa, gaila, kad L.Palmaitis nesumetė tuo metu atsakyti, kad jam, kaip fiziniam asmeniui tokia prabanga neįmanoma, tačiau pasinaudodamas proga, kad yra teismo salėje jis galėjo prašyti teismo, kad ta byla būtų išreikalauta iš E.Kusaitės bylą nagrinėjančio teismo ir tokiu būdu greičiausiai būtų galėjęs joje rasti savo pozicijai sustiprinti reikalingų įrašų. Tiesa, ko gero, toks pageidavimas būtų atmestas, tačiau tai leistų tikėtis, kad jo pralaimėjimas, jei toks ir bus skelbiamas, būtų kur kas švelnesnis: valstybė gi negali nuteisti žmogaus, neleisdama jam tinkamai apsiginti.

Apgailestauju, tačiau sveikatos būsena man neleido išsėdėti teismo salėje iki galo, todėl salę palikau kiek anksčiau, gal po poros valandų. Vis tik turiu pasidžiaugti, kad pavyko pamatyti visų pagrindinių dalyvių kalbas, išgirsti argumentus ir pajusti jų tikrąją vertę. Pabaigai noriu išreikšti dar vieną nuomonę: man gerbtinu pasirodžiusiam L.Palmaičiui, regis kiek pritrūko teisminės patirties. Nors visa salės atmosfera aiškiai alsavo jo vieninteliu noru padaryti gyvenimą Lietuvoje teisingesniu ir gerbtinesniu, savo pasisakymuose jis tai nepakankamai akcentavo. O gaila. Teismai, to nevalia ignoruoti, visada visų pirma vertina tai, kas išreiškiama žodžiais ar raštu. Todėl manau, o jei dar atsiras galimybė, primygtinai ir patariu, būtina salėje pabrėžti, kad veiksmais, įvardinant pareigūnus tam tikrais terminais, buvo siekiama tik vieno – atstatyti Lietuvos pašlijusį teisinį autoritetą. Ir, kad tai skatino ne kas kita, o jo patriotizmo jausmas.

Ir pabaigai apie šio straipsnio pavadinimą… Mano intuityvinė nuojauta sako, kad Lietuvoje jau subrendo aktyvus apgaulėms, melui, korupcijai ir kitiems vis dar pulsuojantiems bjauriems reiškiniams žiedas. Panašu, kad tokių unikalių reiškinių, kaip L.Palmaičio byla, gali daugėti. Ir mano nuojauta sako, kad dar ir dar kažkas mus nustebins netolimoje ateityje, o L.Palmaitis yra tik pirmoji kregždė. Norėčiau klysti. O gal taip ir yra?

p.s. Labai atsiprašau Gerbiamo Leto Palmaičio, tačiau dar iki bylos jo nepažinodamas iš veido, nespėjau užfiksuoti jo nuotraukos. O “skolintis“ iš laikraščių, nenoriu… Gal vėliau ištaisysiu šią klaidą.

Kiti šaltiniai apie Letą Palmaitį:

Letas Palmaitis: „Pasaulinės oligarchijos bandymas užgrobti valdžią pasaulyje – jokia globalizacija“

Teismo suole privalo sėdėti ne tik Letas Palmaitis. wvw.ekspertai.eu

Prokurorus nusikaltėliais išvadinęs kaunietis stojo prieš teismą

Vėlesni straipsniai apie Letą Palmaitį:

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

R.Matelis: Be įžangos ir tęsinio apie Kedžių tragediją

Šiandiena gruodžio 30 diena. Realiai – paskutinė metų darbo diena, nes rytoj visi jau mintimis bus prie savų ar miesto eglučių. Tačiau ši diena šį kartą išskirtinė ir kitu kampu: šiandiena paskutinė diena D.Kedytės perdavimo jos motinai L.Stankūnaitei. Keista diena parinkta Kėdainių teismo: sulaukta žiemos [nors kaip ne keista, šiltos], išlaukta iki pat metų pabaigos. Na, bet tiek to tas datas ir orus, nors jie kažkam kažką tikriausiai reiškia – galima spėlioti, bet galima ir nepataikyti.
Visą šios pedofilijos bylos laiką aš pakankamai akylai stebėjau vykstančius įvykius. Tiesa, Klonio gatvėje buvau tik porą kartų. Ir tai todėl, kad mano galva nepajėgi iki galo užčiuopti tiesą. Gal ir todėl, kad asmeniškai niekada neteko matyti pedofilų, gal ir todėl, kad ši byla itin supainiota ir net turintiems įgūdžių belieka kelti versijas, tuo tarpu nustatyti tikros tiesos nepavyksta. Situacija tokia, manau, neatsitiktinai, nes, ko gero, ją naudojasi ir tiesioginiai dalyviai ir ji imta naudoti pašalinių asmenų visai kitų tikslų įgyvendinimui. Kažkur vakar skaičiau, kad čia gal net tarpvalstybinių klausimų sfera tapęs klausimas, tik labai gudriai užmaskuotas. Tikiu ir aš tokia versija, nors pagrinde, manau, čia slypi tikrai valstybę užvaldžiusių įtakingų mafijozu interesai.
Asmeniškai aš, deja, neturiu tvirtos nuomonės kas čia teisus, kas aferistai. Nežinau ir kas nuoširdžiai klysta, o kas nori tik išgarsėti po svetimo skausmo vėliava. Tiesa, aš kur kas labiau liknęs tikėti Venskų versijomis, jiems atiduočiau 75% savo patiklumo. L.Stankūnaitės interesams didesnio palankumo nedrįsčiau reikšti. Bet… O gal… Vis tik ji akivaizdžiai pralošinėja visuomenės reitingų prasme. Pralošinėja visų pirma todėl, kad daugelis tiki, jog ji pardavinėjo, skolino ar nuomavo savo dukrą, o su tokiomis motinomis tauta nelinkusi taikstytis. Visuomenė geriau sutiks gyventi alkana ir nuskurdusi, tačiau skriaudžiamų ir išnaudojamų vaikų ji nelinkusi palikti nelaimėje. Tai puikus žmonių bruožas, tačiau lygiagrečiai eina ir linčo jausmas, o jis ne visada geras, nes dažniausiai kyla ne iš tikros tiesos, o iš emocijų ir panašumų į tiesą. L.Stankūnaitės nelaimė ir jos arogancija: ji natūraliai nemoka būti švelni, moteriška ir net nemoka to suvaidinti. Todėl iš tikrai su šia situacija nesusijusių žmonių tarpo pritarimo sulaukia tik iš kitų, tokių pačių “stuobrių“, gal dar ir iš dorovės jausmo neturinčių asmenų. Nes ne paslaptis, kad nors ir nežymi dalis, tačiau tarp mūsų yra ir tokių, kurie pedofilijose neįžiūri nieko blogo – pamanykite, palaižė vaiką, gal kyštelėjo šipuliuką ir sukelti tokią tragediją! Ką gi, kiekvienas mūsų dar vaikystėje įgavome vis skirtingas gyvenimo vertybių pamokas ir jas nešamės per savo gyvenimus… Nors nepažinęs asmeniškai žmogaus, negaliu apie nieką konkrečiai to teigti.
Vis tik teisūs visi tie, kurie tvirtina, kad Lietuvos teisėsaugos sistema yra absoliučiai neįgali.
Pradedant nuo žemiausių policijos grandžių ir baigiant aukštais prokurorais ir teisėjais. Na neturėtų normaliame pasaulyje taip būti, kad tikros tiesos pagrindinės gijos tarsi teisėsaugininkų rankose, o pačios tiesos jau pusantrų metų niekas nesugeba išvilkti į dienos šviesą. Maža to, man atrodo, kad mūsų teisėsauga nori bet kokia kaina, be skurpulų tą tiesą palikti ramybėje ir sukurti savąją, taip tarsi padėdami tašką šioje kraupioje byloje. Ir tai atrodo neatsitiktinai. Teisėjo V.Kondratjevo priimtas sprendimas akivaizdus to įrodymas. Čia jau nereikia būti dideliu aiškiariagiu: skubėjimas akivaizdus, deja, neparemtas jokiais motyvais. Toks teisėjas tikrai akivaizdus Lietuvos teisėsaugos pūlinys. Nes jis net nepasivargino savo veiksmų [tiksliau – priimto sprendimo absurdiškumo] pavynioti į vatą. Matyt tikėjosi, kad teisėjai ir šiuo atveju liks dievai ir niekas neišdrįs jų sprendimų revizuoti. Net ne teisininkui labai lengvai suprantama, kad Kedžių šalininkų ir net neutralių žmonių [turiu omenyje visų pirma V.Landsbergį] išsakytos mintys apie tai, kad mergaitei neleista teisme pareikšti savo nuomonės, kad ji bus perduota į absoliučiai nesaugią aplinką, kad sprendimas perduoti vaiką motinai, kol nepasibaigę kiti, tiesiogiai su tragedija susiję teismai, yra pirmalaikis, leidžia suvokti, kad kažkas teisėjui Kondratjevui yra pasufleravęs, kad kitos bylų baigtys yra nuspręstos jau iš anksto, o tai didelė klaida. To išsiduoti protingas, tegul ir tendencingas teisėjas neturėjo.
Jei kalbėti apie vaiko nuomonės formavimą, aš manau, kad visai žmogiška, kad abi šalys, pernelyg nekreipdamos dėmesio į galiojančius įstatymus ar kokius nors moralinius kodeksus, deda savo karštligiškas pastangas vaiko palankumui laimėti. Ir jei taip, tai čia viena iš šalių yra teisi, kita – aferistinė. Nes vos ne visi konflikto dalyviai žino didžiąją dalį tiesos. L.Stankūnaitė tikrai žino ar jos dukra buvo tvirkinama, N.Venskienės pusė, reikia manyti, žino ar Drąsius bent jau susijęs su žudynėmis. Sakau “didžiąją dalį“ neatsitiktinai. Nes manau, kad kai kurie įvykiai prie šios istorijos yra tikrai prikabinti ir apie juos negalėjo žinoti nei gyvi išlikę istorijos dalyviai, nei kuris nors iš anapilin išėjusiųjų. Nesuvokiamai skubiai įvyko komisaro V.Račkausko ir jo kolegos Ulpio pašalinimas. Man kažkodėl visa tai labiau panašu į kėdžių perstumdymą ar net į nuvarytų arklių pašalinimą. Liudininkas taip pat man neatrodo tikras. Dar labiau – jis nepanašus net į savo iniciatyva “gimusįjį“. Sklandi eiga šiuo klausimu, man panaši į gerą veiksmų sukoordinavimą: atėjo, pasakė, prokurorai nedelsdami patikrino, o visi nebepageidaujami pareigūnai surašė atsistatydinimus ir išsiskirstė. Tada liudininkas kaip sraigė susitraukė į savo kiautą ir užmigo žiemos miegu. Gal pavasarį prabus, o gal jau ir ne…
Panašu, kad šiandiena D.Kedytė nebus paimta iš jau jos tapusių namų. Tai šaunu, tačiau kokia bus viso to tolimesnė eiga, belieka spėlioti. Labai panašu, kad kažkas labai rimtai bando šiuo pagrindu nuversti Prezidentę. Tačiau aš kažkodėl manau, kad tai nepavyks. Nes D.Grybauskaitė labai protinga moteris, ji galimai išstudijavusi buvusio prezidento R.Pakso klaidas. Ir esant rimtiems bandymams ją nuversti, aš nenustebčiau jei ji, kaip vyriausias kariuomenės vadas, trumpam įvestų net tiesioginį prezidentinį valdymą. O su ja kovoti šešėlinėms struktūroms būtų ir kur kas sunkiau. Nes mūsų Prezidentė jau gerai žinoma ir visoje Europoje ir pasaulyje. R.Paksas buvo silpnesnis, silpnesnė buvo ir jo komanda, bet jį nugnybti buvo taip pat nelengva ir pergalė prieš jį pasiekta vos ne vos. O šiuo atveju riešutėlis dar kietesnis. Laimei. Ir priešai jos, tokie kaip A.Sakalas, regis jau su atšimpančiais snapais…Be to labai akivaizdžiai išsiduoda savo kėslus [žr., kad ir šią laidelę, kur Aloyzas pakviestas kalbėti apie Kedžio tragediją, nukrypsta prie Prezidentės]
Tačiau budrumo ir atsargumo prarasti neturėtume nei mes, tauta, nei Prezidentė.

R.Matelis: N.Puteikio byla. Panašumai ir skirtumai…

Vakar, gruodžio pirmąją dieną, teko sudalyvauti Klaipėdos apylinkės teisme vykusioje baudžiamoje byloje, kurią Klaipėdos apygardos prokuratūra iškėlė šio miesto seimo nariui Nagliui Puteikiui.


Įtempta ir nelengva byla realiai užtruko visą dieną, o prasidėjo pakankamai gausiu mitingu netoli teismo rūmų. Čia savo palaikymą teisiamojo naudai išreiškė politiškai ir pilietiškai aktyvūs žmonės iš visos Lietuvos. Suprantama, vaizdą neobjektyviai pagražinčiau, jei bandyčiau visa tai aprašyti tarsi masinį mitingą: ne, vienu metu, kai iki posėdžio pradžios buvo likę apie pusvalandį, pabandžiau suskaičiuoti susirinkusius žmones. Ar pavyko tai padaryti tiksliai nesiimčiau tvirtinti, bet žmonių buvo ne mažiau 50. Ir gal tai pakankamai normalus rodiklis – vis tik buvo darbo diena, o į šį renginį, kiek žinau, nekvietė nei laikraščiai, nei radijas… Bet tiek to mitingą, tai tik smulki sudedamoji dalis to proceso, kuriuo užsimota prieš iškilesnes asmenybes, nesitaikstančias su elementarių žmogiškų vertybių traiškymu.
Pradėsiu gal nuo savo subjektyvios nuomonės apie teisėją, svarsčiusią prokurorų skundą. Įvertindamas tai, kad byla tikrai nelengva, nes, kaip ten bebūtų, o priimti tinkamus sprendimus  tokiuose konfliktuose tikrai nepavydėtina pareiga, teisėja man pasirodė nebloga. Žinoma, sužinojęs jos sprendimą, gal būt ir pakeisiu šią nuomonę, bet kol kas, bent jau jos elgesį vertinu tikrai gerai. Aišku, klaidų mes darome visi, tačiau svarbu, kad jos nebūtų esminės. Teisėjos Ingridos KRUŠIENĖS atsisakymą prijungti prie bylos N.Puteikio prašomą detalųjį planą, nors ir vertinčiau neigiamai, manau, kad tai nėra didelis brokas, nes teisėjai tokias klaidas nesunkiai gali ir ištaisyti, atėjus momentui priimant kitą sprendimą. O šiuo atveju gal ji tenorėjo parodyti savo objektyvumą.

Kita vertus, manau, kad p. Naglis, jei tai būtų labai svarbu, galėjo tą  dokumentą pateikti dar iki bylos nagrinėjimo. Nes tokiais atvejais, remiantis mano patirtimi, paprastai dokumentai neatmetami. Tačiau šis teisėjos sprendimas sukėlė audringą susirinkusiųjų reakciją, kuri buvo išreikšta gausiu ŪŪŪŪŪŪŪ. Teisėjai padarius pastabą susirinkusiems, į tai tinkamai nesureaguota, todėl pasikartojus salės reakcijai, teisėja pareikalavo dviejose eilėse sėdėjusiems palikti salę. Tai negalėjo man patikti, nes ir aš įsitikinęs, kad Naglis Puteikis šioje byloje yra teisus, tačiau objektyviai vertinant, emocijos negali būti reiškiamos bet kur ir bet kada. Jei pabandytume įsijausti į teisėjo analogišką reakciją, kai teisiamųjų suole sėdėtų koks nors žulikas ir savo emocijas lietų jo sėbrai, gi visi sakytume, kad teisėja padarė labai gerai. Beje, pažymėtina, kad tolimesnių proceso eigoje, kai vieno, jam nepalankaus dokumento prijungimui prieštaravo prokuroras, teisėja nusprendė jį prijungti, taip tarsi ir įnešdama objektyvų balansą. Bet pakaks apie antraeilius reikalus.
Apie konfliktinę situaciją iš interneto ir spaudos žinojau jau senokai. Tiesa, konfliktu gal tai net ne visai teisinga vadinti. Čia labiau tiktų teigti, kad N.Puteikio atsisakymas pasirašyti leidimą “Kretingos grūdų“ dukterinei įmonei “Investicijų Kvadrantas“, buvo akibrokštas Lietuvoje, deja, jau nusistovėjusiai “tvarkai“ nuolaidžiauti stambiajam kapitalui. Mes nei vienas gal neturime teisės teigti, kad visa tai korupcija. Ir neturime todėl, kad kyšininkams visada pakanka proto susimokėti ne viešai, ant scenos, o asmeniškai. Deja, bet vakarietiškos formos demokratija, kurią esame priėmę tarsi katalikybę – besąlygiškai, neleidžia net akivaizdžių dalykų vadinti tikraisiais vardais. Jei mes arba koks nors teismas nėra to įrodęs. Nes tada kažkas netruks įrodyti, kad mes PATYS ESAME NUSIKALTĘ. Paradoksalus tas gyvenimas, bet jis, deja, toks. Ir, laimei, vakarietiška demokratija bent jau nevaržo mūsų minties laisvės. Tačiau, jei Klaipėdos istorijos ir neišdrįsiu vadinti korumpuota, tai turiu neatimamą teisę teigti, kad oficialūs leidimai Klaipėdos centre statyti pigius [savo technologijomis] dangoraižius,  tuo kardinaliai pakeičiant visą istorinį uostamiesčio veidą, yra absoliučiai prieštaraujantis bet kokiai pateisinamai logikai. Ypač žinant, kad tai būtų atlikta ne metams ar dviem, o tokį vaizdą klaipėdiečiai ir miesto svečiai turėtų matyti jau visą likusį savo gyvenimą. Naglis Puteikis, pagautas emocijų, net du kartus išrėžė, kad jis geriau sutiktų atsėdėti kalėjime, negu prieš savo vaikus ateityje teisintis, kad būtent jis leido taip sudarkyti miestą. Gražūs žodžiai, o atviru klausimu vis dar lieka ar civilizuotoje valstybėje bus daleista, kad žmogus nukentėtų už patriotizmą ir teisingus sprendimus? Tai netrukus sužinosime, o pagal būsimą nutartį galėsime matyti ir ko verta Lietuva aplamai kaip demokratiją deklaruojanti valstybė.
Dar iki šio teismo, kaltinamasis N.Puteikis yra ne kartą pabrėžęs, kad Klaipėdos STT ir prokuratūra, kurios bandė priversti jį besąlygiškai pasirašyti viešojo intereso neatitinkantį dokumentą, savo veiksmais akivaizdžiai demonstruoja, kad joms mažai arba visai neįdomus viešojo intereso gynimas, o bandantiems šiuo klausimu talkinti iš šalies, parodoma akivaizdi priešprieša. Nebuvau su juo kartu, tad nemačiau to savo akimis. Tačiau labai tuo tikiu, ypač po vakarykštės dienos, kai savo kaltinimus pareiškė prokuroras Jurijus MICHAILOVSKIS. Kadangi pats esu ne kartą susidūręs su prokuratūros darbo specifika, o ir  tekę seime klausytis Generalinio prokuroro pavaduotojo kalbos, kai jis dalinai pripažino, kad nėra bent patenkinamo išaiškinimo kas tai yra VIEŠASIS INTERESAS ir juo DAŽNAI reikia vadovautis pagal nuojautą, akivaizdu buvo, kad salėje kaltinimą organizavusiems prokurorams su nuojautomis  prastai . Interesas čia neginčijamai verslininkų, tačiau advokatai gi brangūs. Be to, advokatai turi gerą uoslę ir suvokę objekto kainą ir galimą pelningumą, neabejotinai užsiprašytų solidžios sumos. Tad kodėl gi komersantams nesukontaktuoti su prokurorais? Ko gero tai paneigti būtų sunku. Ir nebūtina, nes verslininkas yra verslininkas. Tačiau teisėsaugos atžvilgiu tai jau labai juoda dėmė. Tuo įdomesnė man pasirodė ši situacija, kai aš pats asmeniškai praėjęs analogišką kelią, kuriuo žengia ir teisiamas seimūnas. Tik barikadų pusė mano atveju kita. 20 metų neatgaudamas savo laisvos, neužstatytos žemės Palangoje, o prieš kurį laiką net laimėjęs sunkią bylą Klaipėdos administraciniame teisme, aš nesulaukiau Palangos savivaldybės jokių veiksmų teismo sprendimo vykdymo prasme. Tad gavęs vykdomąjį raštą kreipiausi į teismo antstolį, kad jis išspręstu šį klausimą. Tačiau ir į antstolį nekreipta dėmesio, maža to, jis paduotas į apylinkės teismą kaip viršijantis savo įgaliojimus. Neva jis turi nesuvokti ar teismo sprendimas įvykdytas ar ne. Taip ir toliau tęsiamas vilkinimas, todėl kreipiausi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą, o po jo ir nubausti Palangos savivaldybės administracijos direktorių V.Kuznecovą pagal tuo pačius Baudžiamojo kodekso straipsnius, kurie vakar buvo inkriminuojami N.Puteikiui. Mano skundas nukeliavo į tą pačią Klaipėdos prokuratūrą, kuri persiuntė jį toliau – Klaipėdos STT. Čia jauna, gal dar mažai patirties, o gal ir drąsos turinti tyrėja Renata D. nesurado nusikaltimo požymių ir pradėti ikiteisminį tyrimą atsisakė. Be jokių motyvų, nors įstatymas besąlygiškai ją įpareigoja tai padaryti. Po pakartotinio skundo, analogiško ir vėl nemotyvuoto atsakymo sulaukiau jau iš Klaipėdos apygardos prokuratūros. Po trečiojo skundo man atsakyti teikėsi jau ir Generalinės prokuratūros atstovai, o po ketvirtojo ir pats D.Raulušaitis surašė man savo parašą ant vis dar iš esmės nieko nepasakančio rašto – jame taip pat nebuvo jokio motyvo, tik tvirtinimas, kad motyvas buvo ankstesniuose atsakymuose. Gal ir buvo, deja, tik tarp eilučių. Tuo metu, ko dar nespėjau parašyti savo skaitytojui, nuobodžiai tiksėjo laikrodis, kuris mane artino prie asmeninio priėmimo pas Generalinio prokuroro pavaduotoją. Ir vieną dieną jis paskelbė, kad tas laikas atėjo. Gavau pakvietimą į priėmimą.
Generalinio prokuroro pavaduotojas, pasirodo, malonus žmogus. Kalbėtis su tokiais žmonėmis savotiškai tikrai miela. Net tada, kai pajunti, kad jis taip pat neturi jokio noro pradėti spręsti tavo aktualių problemų. Tavo, nors jos visu 100 procentu atitinka viešojo intereso sampratą. Kaip gi kitaip gali būti teisinėje valstybėje, jei ignoruojami, atkakliai ignoruojami teismo sprendimai? Taigi su Dariumi Raulušaičiu bendravau netoli 1,5 valandos. Ar galėčiau būti nedėkingas už tokį ilgą laiką, turint omenyje, kad Lietuvos teisiniai klausimai sunkiai serga ir juos nuolatos reikia tai čia, tai ten reanimuoti? Aišku ne, tačiau pokalbis vyko tarsi į vienus vartus: man kartas nuo karto buvo tvirtinama – va tau įvartis į tavo vartus, o aš tegalėjau sakyti “ne, aš jo nepraleidau“. Nes ir nepraleidau. Baigiantis pokalbiui, aš vis tik turėjau “išsiduoti“, kad sulaukęs šio pokalbio “suvestinės“ raštu, dabar jau turėsiu teisę [ir ja būtinai pasinaudosiu] registruotis į priėmimą pas Darių Valį. Jis patvirtino, kad tai mano teisė ir maloniai išsiskyrėme. O, po 25 dienų aš… sulaukiau jau džiugaus atsakymo: nutarta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo Palangos savivaldybės administracijos direktoriui ir tai padaryti patikėta ir vėl Klaipėdos apygardos prokuratūrai. Na, čia gal leisiu sau pasišaipyti, kad Generalinė prokuratūra matyt nelabai žino ką veikia jos Klaipėdos padalinys, nes šie akimirksniu tą raštą ir vėl permetė Klaipėdos STT. Pagal kompetenciją, kiek supratau, STT ne kyšininkus dabar jau turi gaudyti, o tiesiog pagal popieriukus nustatinėti ar atliktas teismo sprendimas. Ką gi, laikai keičiasi. Netrukus aš ir vėl sėdėjau Klaipėdos STT tyrėjos kabinete, kur jau kita tyrėja mane paguodė, kad greitai šis klausimas nebus išspręstas. Nes dideli darbo krūviai. Suprantu, o kaip gi. Jei dabar jau komersantų privatūs interesai tapo viešuoju interesu, suprantama, – darbų tikrai daug. Palauksiu, Puteikį nuteisti gi kur kas svarbiau, jis gi ne šiaip kokios savivaldybės administracijos direktorius…

O dabar ir vėl sugrįžkime į teismo salę. Jei pradžioje tarsi ir palaikiau teisėją Ingridą KRUŠIENĘ, vis tik šiek tiek kritikos jai turiu. Teismo salėje savo parodymus davė net keturi liudytojai. Vieno iš jų, žvelgiant į situaciją realiai, liudytoju aš nevadinčiau. Tai kaltintojas, UAB “Kvadrantas“ vadas, tik pasislėpęs po prokuratūros vėliava [oficiali ieškinio teikėja – Klaipėdos prokuratūra]. Bet labiausiai man nepatiko liudytoja, projektuotoja A.JANKUVIENĖ. Bijodama nepataikyti į temą ir taip užsitraukti projekto užsakovų nepasitenkinimą, ji visą laiką išsisukinėjo nuo tiesaus atsakymo arba bendrai atsisakė atsakyti į N.Puteikio teikiamus klausimus. Ir teisėja su tuo taikstėsi. Mano supratimu to negalėjo būti. Kitaip kam ta “lyrinė“ dalis, kai liudytojas duoda priesaiką, jei tuoj pat ją laužo. Kažkodėl manau, kad teisėja turėjo pareikalauti atsakinėti iš esmės, o ne artikeliais ir panosiniu niurnėjimu. Kitaip kur gi teisMinis objektyvumas, jei liudytojai gali liudyti tik toje dalyje, kur jiems atrodo tai naudinga?

This slideshow requires JavaScript.

Kadangi mūsų, kauniečių grupė buvo atvykusi užsakytu autobusu ir jautėmės pakankamai pavargę [išvykome iš Kauno 5:30 val.], nutarėme pabaigos nei nebelaukti. Buvo aišku, kad nutartis tą pačią dieną skelbiama tikrai nebus, o esminius bylos punktus jau suspėjome išgirsti savo ausimis ir pamatyti savo akimis. Tad per paskelbtą bene ketvirtą pertraukėlę, susėdome į savo busiką ir pasukome į namus. Diskusijų ir emocijų pakeliui dar užteko ilgam. Kiek pavyko sužinoti vėliau, iš internetinių pranešimų, nuosprendis bus skelbiamas 2012 m. sausio 12 dieną [ačiū Henrikui L. mane pataisiusiam]. Laukti liko nebe daug. Paviršutiniškai apžvelgdamas visą šią nemalonią bylą, vis tik tikiuosi sėkmingos pabaigos. Nes ne kartą esu skaitęs įstatymą, kuris teismą įpareigoja gilintis ne formaliai tik į sprendžiamą klausimą, bet ir į jo įvairias papildomas aplinkybes. O jos, nėra tokios jau neesminės. Pavyzdžiui proceso metu paaiškėjo, kad projektas nebuvo suderintas su aplinkinių sklypų gyventojais, kurie jokiu būdu nenori šių stiklo pastatų. O jei nenori, tik teismas gali nuspręsti ar kaimynų pretenzijos pagrįstos. Ir tas teismas turi būti Civilinio proceso forma, tad baudžiamoji byla, mano supratimu negali tuo pačiu išspręsti ir šio klausimo. O jei negali, turėtų laikyti, kad projektas nebuvo tinkamai pateiktas Nagliui Puteikiui, todėl jo atsiskymas jį pasirašyti yra teisėtas. Nes gi Klaipėdos administracinio teismo nutartyje buvo numatyta, kad jis turi pasirašyti tik tinkamai parengtą projektą.

Na ką, belieka laukti. Palaukime…