Archive for the ‘Moralė’ Category

R.Matelis: Apie baimę būti diskredituotam

 

Gyvenime mes sutinkame daug įvairių žmonių. Pasitaiko malonių, su kuriais regis galėtum būti nuo ryto iki vakaro. Pasitaiko nuobodžių ar įkyrių asmenybių, kurioms nesinori gaišinti savo gyvenimo. Bet pasitaiko ir tokių, kurie be užuolankų, pasako tiesiai tau tai, ko tikėjaisi, jog niekas nemato, nežino, nesuuodžia. Pastarųjų nors ne tiek jau daug, jie mus išbalansuoja, paverčia mus bejėgiais ir silpnais. Taip pasitaiko, ko gero, kiekvienam iš mūsų. Tik kai skirtingos mūsų nuodėmės, skirtinga ir mūsų reakcija į jas. Taip yra realiame mūsų gyvenime. Ne kitaip ir virtualiame pasaulyje, tame tarpe ir Feijsbuke.

Jei natūraliame gyvenime mes šias problemas išspręsti galime gana sunkiai, nes netikėtai sutikus tokį žmogų, pabėgti nuo jo gana keblu – jis gali ateiti pas tave į namus ar darbą, tai virtualusis pasaulis tarsi leidžia visa tai išspręsti kur kas paprasčiau. Paspaudi mygtuką „Blokuoti“ ir bėdos kaip nebūta. Nei jis tavęs, nei tu jo nebematysi. Ir tik nebent tavo nemielas pažįstamas susikurs naują anketą, paprastai klonu vadinamą, teks padirbėti ši naujo ir dar kartą sugrįžti prie mygtuko „Blokuoti“.

Blokavimas nėra garbingas veiksmas, ypač jei esi viešas asmuo ir tave kas nors puola, apnuogindamas tavo tamsiąją gyvenimo pusę. Neretai virtualus tavo kaukės nuėmimas baisesnis už neigiamą nuomonę spaudoje, nes laikraščiai greitai nueina į nebūtį, o pasenusių straipsnių žmonės ne itin mėgsta. Tuo tarpu internetiniai pokalbiai, jei jų iniciatorius to nori, išlieka be galo ilgam, o stebukladarės internetinės paieškos akimirksniu iškelia aukštyn net dešimties metų senumo informaciją ar tiesiog šiaip rašytinius tekstus. Tad šis rašinėlis apie blokavimą, kuris mano nuomone, būna kartais ir pateisinamas.

Istorija yra parodžiusi, kad ne tik priešai, bet ir gerbėjai kartais gali būti kenksmingi ir net pražūtingi. Tikriausiai prisimenate atvejų, kai psichiškai sutrikę žmonės kėsinosi nužudyti jiems patikusias pramogų verslo žvaigždes, politikus, netgi valstybių prezidentus ir monarchus… Tiesa, nebūtina būti žvaigždute, gali būti tik eilinis žmogutis, bet į tavo virtualią aplinką ima ir įsisuka koks nors silpnos psichikos veikėjas, kuris ne tik nuolatos kompromituoja ir erzina tave, bet paprasčiausiai išmuša tave iš kasdienybės vėžių. Imi tada ir paspaudi tą primityvųjį „Block“ ir toliau gyveni savo gyvenimą… Ne tik silpnapročiai gali tave atakuoti internete. Čia gali pasitaikyti ir apsimetėlių nusikaltėlių, kurie vaidins tavo faną, o iš tikro sieks grėsmingų tikslų. Ar verta su tokiais išdykauti? Manau ne, manau, kad atsikratymas tokiais asmenimis nėra gėdingas veiksmas. Todėl esu ir pats užblokavęs keletą personų. Tačiau to niekada nedarau su tais, kurie nors ir priešingų gyvenimo vertybių išpažintojai, neperžengia padorumo ribų.

Šių vertybių skatinamas ir pats visada elgiuosi etiškai, o savo nuomonę dėstau ją motyvuodamas, įrodinėdamas kodėl taip ir ne kitaip. Nežiūrint to, esu užblokuotas ar bent jau pašalintas iš taip vadinamų draugų [ironiška, bet internetiniai „draugai“ dažnai net nepanašūs į draugus, o jais tampame vien todėl, kad norime sulaukti pranešimų apie oponento veiksmus] bene dešimties virtualių asmenybių. Kai kuriuos iš jų labai suprantu. Na nesutampa nuomonės nors tu ką ir ilgainiui tai tampa nepakenčiama, tad žmonės nebeištveria.

Bet kai mane blokuoja užsilipusieji ant didžiosios Lietuvos scenos, apima toks sarkastiškas džiaugsmas: „Aš buvau teisus. Tu pritrūkai argumentų, todėl pasislėpei nuo manęs. Bet aš gi tik eilinis nuomonės reiškėjas, o tu..? Tu save laikai tautos garsiakalbiu, išmintimi, vertybe, manaisi esąs politiku. O pasirodei daug silpnesniu už mane“.

Suprantu, kad daugeliui skaitytojų smalsu kas iš tų, neva, žvaigždučių yra mane užblokavęs. Sąrašas neilgas – tai Rasa JUKNEVIČIENĖ, Aušra MALDEIKIENĖ ir „Lietuvos žinių“ korespondentė Jurga TVASKIENĖ. Skardūs metalofonai, transliuojantys, deja, prasto skambesio muziką. O paskata šiam mano rašinėliui buvo žinia, kad Aušra MALDEIKIENĖ neištvėrė ne tik mano kritikos. Pasidavė ji ir gana gerai žinomai politikei Agnei ZUOKIENEI. Tad kas gi ji, ta virtualiai gležnoji Aušra? Mano akimis tai Vytauto Šustausko, Petro Gražulio ir kai kurių kitų politikų antrininkė. Tik save jau eilę metų reklamuojanti kaip ekonomikos žinovė. Mokslininkė, apie kurios pasiekimus mažai kas ką yra girdėjęs.

O plačiau apie šią situaciją rasite čia —>> Socialiniuose tinkluose susikirto dvi žinomos moterys – Agnė Zuokienė ir Seimo narė Aušra Maldeikienė. Panašu, kad konfliktas tarp moterų kilo tada, kai SODRA paskelbė visų šalies įmonių vidutinius darbuotojams mokamus atlyginimus

Kelionė į Aleppo, Syria. Pas Susan Koyali

Internetas, laikraščiai ir įvairiausi ekranai šiandiena sklidini užrašų su žodžiais Aleppo, Syrija. Tai vienas didžiausių sirų miestų, deja, kasdien vis labiau virstantis į griuvėsius…

Aš niekada nebuvau nei Aleppe, nei toje šalyje apskritai, tačiau prisiminimai apie šį miestą vis dar gyvi. Keista? Taip, keista ir man.

Buvo gal 1978 metai. Nerūpestingos mano jaunystės metai. Jau bene 6 metus dirbau Kauno ekskursijų vadovu, nežiūrint to, kad pats dar buvau jaunas ir be gyvenimiškos praktikos. Tokiame amžiuje greitai pasijunti asu, kietuoliu ar dar kuo norite. Tokiu tada jaučiausi ir aš. Ir ne tik jaunystė tai skatino, man tiesiog sekėsi šis darbas, jis buvo ir pragyvenimo šaltinis ir begalinis pomėgis.

Jei pirmuosius keturis – penkis metus man teko dirbti tik su tarybiniais turistais, tai tada man jau pakliūdavo užsieniečių – lenkų, vokiečių, bulgarų. Bet vieną dieną sužinojau, kad netrukus sulauksiu turistų iš Arabijos. Sunku, tikriausiai, įsivaizduoti kokie jausmai buvo tada apėmę mane. Ko gero pats tinkamiausias žodis būtų euforija.  Tai neišpasakytas jausmas, kuris be perstojimo svaigino. Tiesa, žinojau, kad šie turistai bus atvežami tik pusdieniui. Iš Vilniaus, kur jie buvo apsistoję savaitei laiko. Tačiau nesvarbu, Tarybų šalies gyventojui žinia, kad jis galės bendrauti, o maža to, dar ir pasakoti sirams, atrodė kažkas aukščiau už realybę.

Tą dieną, kai į Kauną atvyko ši grupė, prisimenu dar ir šiandiena. Nuo pat ryto sukau galvą kaip čia apsirengti, kankino dvejonės tarsi netrukus turėčiau lipti į sceną prieš visą pasaulį… Apie pietus į sutartą vietą atvažiavo autobusas. Paprastai turistus sutikdavome įlipdami į autobusą, prisistatydami ir trumpai nupasakodami ką apžiūrėsime Kaune. Taip buvo ir šį kartą, tik bendravimas nebuvo betarpiškas, mano žodžius, kiek pamąstęs į reikiamą užsienio kalbą išversdavo svečius atlydintis vertėjas.

Vaizdas įlipus į autobusą buvo nuostabus, tiesa, gerokai ir nustebinęs. Per turizmo sistemą “Sputnik“ daugumoje važiuodavo jauni keliautojai. Gi šiuo atveju prieš mane sėdėjo daug solidžių “dėdžių“. Arabai, sirai… – ši rasė iki tol man buvo visai nematyta, apie ją mąsčiau gal tik pagal susikurtą įvaizdį iš vaikystės pasakų “Tūkstantis ir viena naktis“. Su savo nacionaline simbolika, rūsčiais žvilgsniais ir emocinga laikysena. Nežiūrint to, nepasimečiau, papasakojau apie miestą, o kiek vėliau ekskursija tęsėsi po senamiestį ir Laisvės alėją.

Tarpe šių turistų neužtrukau pamatyti ir keletą jaunų merginų. Tiesiog sužavėjo jų drąsūs ir aštrūs žvilgsniai bei plačios šypsenos. Gyvenimas tuo ir žavingas, kad tarp mūsų visada veikia mums, o ir mokslui nežinomi magnetai. Tad man į akis kritusios arabų damos netrukus prisigretino prie manęs ir mes jau bandėme kalbėtis “privačiai“. Taip jau sutapo laikas, kad grupei viskas buvo papasakota, tad aš savo svečius “paleidau“ porai valandų laisvalaikio, po ko jie turėjo grįžti į autobusą ir važiuoti atgal į Vilnių. Bet koks dar laisvalaikis man ir dviem mano kompanijonėms, kurioms ne mažiau nei man norėjosi pabendrauti akis į akį. Be oficialių postų ir trafaretinių ekskursijų. Tačiau grupei pasklidus po miestą, su viešniomis dar liko ir du seni sirai. Seni? Taip, man tada jie tokie atrodė. Ir tik šiandiena, bandydamas atkelti laiko skraistę, aš susivokiu, kad jie buvo gal keturiasdešimtmečiai, bene porą dešimtmečių jaunesni už mane šiandiena. Tačiau maža patirtis su juodo gymio žmonėmis, o ir mano jaunas amžius [buvau gal 27-28 metų], tada viską rodė kitaip.

Iš kažkokių pašalinių šaltinių aš jau nuo mažens žinojau, kad gruzinai, armėnai ar, tuo labiau arabai yra labai valdingi, pavydūs ir griežti bei žiaurūs. Tad kaustė kažkokia pradinė baimė, kad gal diedulės tuoj užsius, kad bendrauju su jų merginomis ir prasidės neprognozuojamas konfliktas. Tačiau ne… Šie du vyrai, priešingai nei aš tikėjausi, netikėtai nusišypsojo ir prisistatė: vienas iš jų pasisakė esąs Aleppo aukso dirbinių parduotuvės savininkas, o kitas… nebepamenu kuo, bet irgi labai jau didelis činas. Tarybų šalyje nebūdavo net mažiausių privačių kioskelių, o prekyba auksu mūsų smegenyse buvo užkoduota kaip išskirtinė valstybės teisė. Tad tokia žinia mane bloškė kaip uraganinis vėjas: negalėjau patikėti savimi, kad kalbu su aukso prekeiviu.

Tačiau netrukus mano oligarchai dar kartą nusišypsojo ir, ko gero, taip pat kaip ir mano prasta anglų kalba pasakė: “You have a big love. Goodbye“. Ir nuėjo.

Likome trise. Merginos, pamenu kaip dabar, paklausė manęs kur gauti ice cream ir mes netrukus jau sėdėjome K.Donelaičio gatvėje buvusioje “Kava ledai“. Sėdėjome, kiek leido laikas ir anglų kalbos žinios, kalbėjome ir mintyse kūrėme būsimą didelę pažintį. Bet laikas negailestingai suko savo rodyklę ir pokabiai ėjo į pabaigą. Visi trys pasikeitėme adresais ir pasižadėjome nuo pat jų grįžimo namo, apsikeisti laiškais ir įspūdžiais iš kelionės apskritai.

Arti keturiasdešimties metų prabėgo nuo tų dienų… Gyvename jau visai kitame pasaulyje. Sirija, kažkada mums mažai žinoma šalis, šiandiena skamba viso pasaulio radijo ir TV kanalais. Aleppo miestas bene ryškiausiai. Aš taip niekada ir nebuvau šiame mieste, bet googlės pagalba atsivertęs jo griuvėsius jaučiuosi tarsi ten buvęs. Ir kažkaip liūdna, jaučiuosi tarsi praradęs kažką savo brangaus. Nors gal ir praradau. Praradau jaunystės idealus, jie jau seniai sudužo. Praradau neįvykusią, tačiau kažkada labai karštai puoselėtą draugystę. Aš taip ir negavau laiško iš Susan Koyali ir jos draugės, o matydamas šio miesto griuvėsius pagalvoju – o gal jos ten, po jais. Žiauru.

Šiandiena, deja, suprantu, kad tai kas sukasi jaunose galvose, yra idealai. O gyvenimas per kurį mums visiems tenka žengti, tėra nevykęs to idealo atspindys. Mes sukuriami tam, kad patys kurtume gėrį. Bet kuriame jo labai mažai, paskui save dažniausiai palikdami juodą šešėlį. Ir niūrų savo idealo atspindį.

R.Matelis: Ką daryti kai noriu į valdžią, o pasigirti nėra kuo? Arba gėdingi veiksmai

Šį kartą pabandysiu apžvelgti politiką Lietuvoje iš kitos pusės. Tai yra ne tuos, kurie yra valdžioje, o rinkėju valia nusmukdytuosius į opoziciją. Ar verti rinkėjų pasitikėjimo šie žmonės?

Gabrielius Landsbergis, Lietuvos Tėvynės sąjungos pirmininkas, „buvęs Europos parlamento narys kritikavo Žemės ūkio ministeriją ir V.Baltraitienę dėl korupcijos“, – 2016 m. rugpjūčio 26 d. skelbė virtualraštis „Delfi“. Praėjus vos trims dienoms po šios publikacijos savo puslapyje Feijsbuke jam antrina tos pačios konservatorių sąjungos vienas iš lyderių [atsiprašau jei klystu, nes tam yra ir kai kurių abejonių] Jurgis Razma. Ši partija, ilgus metus save nuolatos ramsčiusi savygira, prieš keturis metus rinkėjų valia buvo nustumta į politikos antraeilininkų gretas, tad tokiu elgesiu stebėtis gal ir neverta. Nei kiek nestebina ir politikos posto paveldėtojo G.Landsbergio elgesys. O va Jurgis Razma, stebina. Nes net ir nuolatos buvęs tarp parlamentarų, daugeliui kurių pagarbos pajusti man taip niekada ir nepavyko, asmeniškai jis sugebėdavo išlikti pakankamai solidus, objektyvus, nenusirisdavo iki pigaus bulvarinio politiko lygmens. Bet va, matyt, artėjantys rinkimai anksčiau ar vėliau padaro savo. O jei komanda abejotino solidumo, gal net nevalia pernelyg išsišokti…[?]

Bet absurdo vertę, bandydamas save sureikšminti, pradėjo G.Landsbergis, tad nuo jo pareiškimo ir pradėsiu.

„Dėl nuolatinių korupcijos skandalų ir iškilusių abejonių (…) siūlysiu TS-LKD frakcijai Seime (…) inicijuoti interpeliacijos procedūrą V.Baltraitienei“ – sako konservatorių sosto paveldėtojas. Garsus šūktelėjimas, kurio įgyvendinti jis, ko gero, nei nepabandys. Tačiau gi verta kažkada pabandyti prabilti, pasirodyti veikliu, tegul ir nuo zonduojamojo pareiškimo. Tik ar turi šis žmogus tokią moralinę teisę? Nes demokratinei valstybei, kokia esant Lietuvą deklaruoja vos ne absoliučiai visos politinės jėgos, nėra ir negali būti būdinga vietų partijos pirmininko poste, paveldimumas. Tikrai demokratinis pasaulis vienodai griežtai smerkia ir korupciją ir protekcionizmą. Nes pastarasis yra tik vienas iš sudėtinių korupcijos dalių. O kaip gi kitaip galima vertinti padėtį, kai buvęs partijos pirmininkas A.Kubilius savo paveldėtoju pasiūlo savo pirmtako anūką ir visi paklusniai pakelia rankas – „pritariam“. Ir akimirksniu mažai kam girdėtas anūkas tampa vienos iš ilgiausiai valdžiose užsėdėjusių vadu. Šioje vietoje turiu pastebėti, kad kai kurie TS-LKD gerbėjai jau kuris laikas įsidrąsino šią personą vadinti partijos lyderiu. Bet ar tikrai lyderis? Ne, mielieji, lyderiai ne skiriami, jais tampama už savo aktyvią ir pažangią veiklą. O gal aš paprasčiausiai atsilikęs? Gal kas nors žinote šio žmogaus iškilių darbų? Apart to, kad jis ir rinkimų sąraše savojoje partijoje tapo nereitinguotinu pirmuoju numeriu…

O kaip su Jurgiu Razma? Kažkurioje žiniatiekoje teko girdėti, kad jį jaunieji konservatoriai ėmė stumti į šoną, kaip ir daugelį senbuvių, ir dėl to įsižeidęs jis net atsisakė būti partijos rinkimų štabo nariu. Bet politikoje karščiuotis dažnai pavojinga, tad manau, kad gerbiamas Jurgis tai netrukus suprato todėl nutarė bent jau šioje kvailoje „interpopuliacijoje“ pasirodyti savu ir veikliu.

Pasigilinkime ką jis rašo savo Feijsbuko paskyroje… Kaip ir dera save sunkiasvoriu politiku laikančiam veikėjui, savo rašliavėlę jis pradeda nuo ultimatyvaus sakinio: „Žemės ūkio ministrė turi nedelsiant trauktis iš pareigų. A.Butkevičius turi atsiprašyti Latvijos ministro“. Ir toliau jau dengiasi Prezidentės skydu, esą po jos išsakytos nuomonės ministrė, net jei ji ir niekuo nekalta, turėjo bėgte lėkti pas premjerą, o šis stverti ragelį ir skambinti kaimyninės šalies ministrui. Tik ar tikrai turėjo? Ar taip būtų elgęsis jo buvęs patronas Andrius Kubilius? Ir nuo kada tokios ministro pirmininko pareigos? Liūdna, kad tiek metų politikoje besisukinėjantis seimūnas taip mažai išmano apie vyriausybės veiklą. Žinoma, atsiprašyti gal ir gero tono ženklas. Bet atsiprašymą jau ir padarė pati ministrė. Tad… Bet gi jau tas laikas kai trūks plyš reikia rodyti savo veiklumą, ko gero gerokai praretėjusiems rinkėjams. Tad ko gi nepadarysi dėl savojo AŠ.

O pabaigai – pasvarstymai apie ministrės kaltes. Tiek „lyderis“, tiek ir Razma postringauja, kad ŽŪM kontroliuojamų įstaigų vadovai įtariami korupcinėmis veikomis. Įtariami buvo ir tos pačios ministerijos buvusio ministro Kazio Starkevičiaus pavaldūs asmenys „mailiaus“ byloje, tik ar tada tą patį kalbėjo šiedu veikėjai? O, pagaliau, ar teismas nuteisė tuos įtariamuosius? Ne, teismas išteisino ir ponas Razma šiandiena gal gali teigti, kad jie buvo nekalti, todėl teisingai darė, kad Starkevičius neatsistatydino. Bet gi niekas nenuteistas ir šiuose įtarimuose. Tad kodėl Baltraitienė turėtų elgtis kitaip nei Starkevičius? Įtarimai įtarimais, o jei dėl kiekvieno įtarimo pradėsime švaistytis pareigūnais, tai ar netrukus į ministrus nebūsime priversti skirti kiekvieną melžėją, kuri anot seno proletariato vado gali valdyti valstybę?

Ir baigiamajame žodyje noriu paklausti ar tikrai nuoširdžiai kas nors mano, kad ministro pareiga bėgti į šoną nuo bet kurio sutikto verslininko? Net laukinių gentys, ko gero, nesugalvotų teigti tokias „išmintingas idėjas“. Civilizuotų šalių vadovai į keliones su savimi vežasi ne vieną ir ne du verslininkus. Nes jie nori, kad vystytųsi jų prekyba, gamyba ir ekonomika. Lietuviai – ne išimtis. Prezidentas Valdas Adamkus į kelione į užsienio šalis taip pat veždavosi dešimtis pramonininkų. Ir visa tai piešėme šviesiomis spalvomis. O kas gi nutiko blogo čia? Sąmokslo teorijos ir niekinga konkurencija dėl vietos po seimo kupolais. O kai nebėra minčių kaip tą padaryti civilizuotai, tinka ir nevykėliškai sukurptas skandalas? Šiuo atveju bandoma begėdiškai pasinaudoti ministrių B.Vėsaitės ir R.Šalaševičiūtės vertimo istorijomis. Bet ne visada švento Jono dienos. Regis šiuo atveju lėkšti tekstai nepadės. Nes rinkėjai jau susivokė, jiems reikalingi veiklūs, solidūs ir garbūs lyderiai.

R.Matelis: Iki prezidento rinkimų likus trims dienoms…

Iki naujų prezidento rinkimų liko trys dienos, todėl jau pats laikas apžvelgti susikristalizavusią situaciją. Tiesa, visos jos neaptarinėsiu, tačiau bent iš kelių pozicijų pažvelgti tikrai norisi. Kaip moralinis Naglio PUTEIKIO rėmėjas jau esu išreiškęs savo apsisprendimą balsuoti už jį. Ir ši nuostata nepakito iki pat galo. Nes būtent N.Puteikis parodė savo tvirtą stuburą ir nuostatas, be kurių aš nematau Lietuvos šviesesnių perspektyvų. Mums jau seniai nebereikia besiglaustančių pretendentų, tai yra tokių žmonių, kurie stebi kas kurioje situacijoje galingesnis ir tada šliejasi prie jų interesų. Lietuvai reikia prezidento, kuris savo sprendimus priiminės pagal visos Lietuvos poreikius, o ne pagal interesų grupių užsakymus. Gal karas Afganistane, o gal įgimtos savybės jį suformavo kaip tikrą kovotoją už svarbius tautai interesus. Todėl nuomonė atiduoti savo balsą už Naglį PUTEIKĮ pas mane išliko per visą rinkimų laikotarpį iki paskutinio momento. Tikiuosi, o ir internetiniai komentarai bei gyvi pokalbiai su žmonėmis tai rodo, kad į antrą turą pateks ligšiolinė prezidentė Dalia GRYBAUSKAITĖ ir Naglis PUTEIKIS.

Skirtingai negu kai kurie visuomeniniai aktyvistai, aš nelabai įžiūriu už ką reikėtų labai smerkti dabartinę prezidentę. Na nematau jos labai didelių nuodėmių, tačiau… aš nematau ir jos jokio atlikto darbo. Ilgas kadencijos laikas pats savaime reikalauja, kad geras prezidentas būtų atlikęs kur kas daugiau darbų. Be to aš esu įsitikinęs, kad prezidentinė kadencija turėtų būti viena. Pasaulyje nėra nepakeičiamų žmonių, todėl neteisingas įstatymas, leidžiantis rinkti tą patį žmogų antrą kartą. Be to, kadencijai pasibaigus, gyvenimas buvusio prezidento neužblokuoja, nesuvynioja į kokį nors kokoną, todėl tikrai geras, Lietuvai atsidavęs žmogus visada ras galimybių tęsti naudingą savo šaliai darbą kitomis formomis.

Plačiau neaptarinėsiu Vilniaus miesto mero A.ZUOKO, nors vieną susitikimą su juo ir apturėjau. Man susidarė nuomonė, kad tai itin gerai žodį valdantis žmogus, kas tarsi suteikia jam šiokių tokių šancų, tačiau… pasigilinus kiek labiau, man kai kurie jo teiginiai pasidarė nerimti. Viename savo reviu Kaune jis pabandė kaip labai teigiamą darbą pristatyti žinią, kad internete jau kuris laikas išviešinta visų Vilniaus savivaldybės įmonių vadovaujančių darbuotojų atlyginimai, kas tarsi padarė labai teigiamą poveikį vilniečiams. Iš pirmo žvilgsnio – tikrai, atrodo žavu. Bet labiau pagalvojus – ar tikrai taip? Ir tada supratau, kad viešai surašyti nepelnytai aukštus atlyginimus nėra jokia paslauga vilniečiams. Priešingai, tai tarsi apynasris eiliniams žmonėms: „Grožėkitės kokias sumas lupa savivaldybės valdininkai ir tylėkite. Nes jūsų balsas – na patys žinote, į niekur neina“. Taigi išviešinimas didelių atlyginimų gal pasitarnavo tik patiems oligarchiukams, nes po pradžioje patirto šoko dabar jie jau nebebijo dėl savo galimai pernelyg didelių algų iš miesto biudžeto. Tarybiniais laikais mes irgi matėme prabangias funkcionierių vilas, bet argi ką pakeisti galėjome? Ne. Todėl tokios informacijos buvimas iš mūsų darė dar didesnius vergus nei iki tol. Kai kurie rinkosi padlaižūnų gyvenimo būdą, vardan aukštesnės savo namų tvoros ir platesnės lovos miegamajame.

Šiuose rinkimuose, kaip ir visada, atsiradęs Lietuvai naujas žmogus – Bronis ROPĖ. Tiesa, savam Aukštaitijos krašte – jie nėra jokia naujiena, bet Lietuvos lygmeniu jis buvo žinomas labai mažai. Rinkiminės kompanijos starte jis atrodė labai neblogai – neklaninis, kuklus ir išmintingas žmogus. Tačiau vėliau, pasirodžius „eteryje“ Puteikiui ir rinkiminei kompanijai įsibėgėjus, tapo aišku, kad Bronis nepajėgs nurungti šio buvusio konservatorių „rakšties“. Ir šiandiena aš jau manau, kad klydome manydami, kad Ropė tikrai labai geras kandidatas. Nes tuo atveju, jei jis visa širdimi už Lietuvą ir geras permainas joje, mano įsitikinimu, jau likus savaitei iki rinkimų jis turėjo atsitraukti iš šios kompanijos ir savo rėmėjams patarti balsuoti už N.Puteikį. Taip nebūtų išskaidyti tautos balsai. Bet… to neįvyko ir tai įneš iki paskutinės dienos tam tikrą sąmyšį patriotų gretose.

Rolandas PAKSAS... Labai, na jau labai labai jis norėjo sugrįžti į Daukanto aikštės rūmus. Tačiau šiandiena, net jei jam būtų pavykę gauti leidimą kandidatuoti, aš už jį jau tikrai nebebalsuočiau. O kažkada atidaviau šiam žmogui visą save –gyniau kaip įmanydamas nuo sąmokslininkų. Nesulaukęs išbaigtinės pagalbos iš Europos institucijų, eksprezidentas R.Paksas netikėtai pasiūlė savo rėmėjams balsuoti už Zigmantą BALČYTĮ. Tiesa, kai kurie seni partiečiai sako negirdėję tokio nurodymo. Jei atvirai – man asmeniškai Z.Balčytis tikrai nėra blogis ir jei nebūtų Puteikio, aš gal net už jį ir savo balsą atiduočiau. Tačiau Puteikis, mano akimis vertinant, yra ne kas kita, o ano, dešimtmečiu ankstesnio Pakso antrininkas. Tik dar energingesnis ir išmanesnis. Jis savo visa esybe su tauta, su eiliniais žmonėmis. Nors joks ne priešas ir pasiturintiems, bet sąžiningiems verslininkams… Sunku pasakyti, gal amžius kai kuriems žmonėms nebeleidžia išlikti autoritetais tautai, bet, mano giliu įsitikinimu, Paksas save nokautavo. Labai abejoju ar jis dar turi besąlygiškų fanų, kuriems jo žodis atitiktų įstatymą, bet nuo savęs, šiuo veiksmu, jis ko gero galutinai atstūmė daugelį dar buvusių mąstančių rėmėjų. Nes toks veiksmas leidžia įtarti ne Pakso atsiradusią meilę socdemams, o jau gana aukštą lygį pasiekusį jo prisitaikėliškumą. Iš tokio pareiškimo –  jau galima drąsiai daryti prielaidas, kad nesugebėjęs susiderinti interesų su USPASKICH, PAKSAS tai netrukus pabandys padaryti su Butkevičiumi. Arba dar kitais žodžiais tariant – paseks savo amžino konkurento Artūro PAULAUSKO keliu, atvedusiu jį į Darbo partiją.

Ar sekmadienį vyksiantys rinkimai bus tautos teisingas pasirinkimas, parodys jau greita ateitis. PUTEIKIO rėmėjų tikrai daug, tačiau įdomu kaip elgsis B.Ropės ir kitų pretendentų pasekėjai. Juk jei savo pralaimėjimo neįvertino pats Bronis, tai jo rinkėjai situaciją mato akivaizdžiai…

R.Matelis: Ar Naglį Puteikį išrinksime prezidentu, priklauso tik nuo kiekvieno iš mūsų

 

prokurorai-apskunde-naglio-puteikio-isteisinima-2

Nors nuo Rolando PAKSO nuvertimo iš prezidento laikų, buvau smarkai nusivylęs prezidentinėmis temomis. Tačiau šie rinkimai, kuriuose į prezidentinių kandidatų sąrašą kiek netikėtai įsiterpė Naglis PUTEIKIS, vėl sužadino mano domėjimąsi šia tema. Tiesa, jei kalbant atvirai, pretendento N.PUTEIKIO sprendimas man nebuvo netikėtas. Nežinau kokiomis nuojautomis galėčiau bandyti grįsti savo bene metų senumo prognozes, bet jau 2012 metais aš kai kuriems savo aplinkos žmonėms sakiau: „man panašu, kad Puteikis gali bandyti tapti prezidentu“.

Kodėl gi Naglis Puteikis toks išskirtinis, kad panorau išdėstyti savo regėjimo lauką ne tik gerai pažįstamiems, bet ir straipsnio forma, tai yra tiems, kurių gyvenime gal nesu nei matęs? Atsakymas paprastas: mūsų visuomenėje jau seniai nebemačiau žmogaus, kuris keltų vilčių, kad jis kareivis, norintis bet kokia kaina sutvarkyti stipriai sueižėjusią mūsų šalį.

Naglį pažįstu ne taip jau seniai ir vargu ar galėčiau tvirtinti, kad esame gerai pažįstami. Tiesa, susitikę mes tikrai rastume apie ką pašnekėti, tačiau tai vadinti gera pažintimi aš nedrįsčiau. Čia jei kalbėti apie asmeninius santykius. Tuo tarpu manyti, kad jį gerai žinau – galiu. Nes internetinėje erdvėje per įvairius forumus ir NVO laiškų grupes jį matau pastoviai ir jau senai. Nors esu iš tų žmonių, kurie šimteriopai labiau vertina gyvą pokalbį nei virtualią erdvę, N.Puteikio atvejis kažkodėl kiek kitoks: jo nuostatos man visada kėlė gana didelį pasitikėjimą, nesvarbu kokia forma jos bebūtų pateiktos.

Nevargindamas tų, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių nenori nieko gero girdėti apie šį pretendentą į prezidentus, pranešu – šiame straipsnelyje nerasite sau tinkamų kozirių, tad ir vargintis gal neverta. Jį rašau tam, kad nedviprasmiškai patarti žmonėms – balsuokime už N.Puteikį. Nors tai gal ir ne idealas, geresnio atvejo neturime tikrai.

Tiesa, mano pažintis su Nagliu turėjo ir nelygumų. Mudu nesutarėme dėl Druskininkų mero elgesio A.Balkės skulptūros „Legenda“ atžvilgiu. Bet tai gal ir suprantama: aš realistas ir ne „prie meno“, todėl man visada kur kas svarbesnė tikroviška proza, nei sudievinta kasdienybės poezija. Pašalintoje Druskininkų skulptūrėlėje aš nemačiau jokio išskirtinumo, o miesto vadovo R.Malinausko elgesį vertinau teigiamai, nes jis, mano supratimu, teisingai laikosi pozicijos, kad miesto erdvės yra visų piliečių vienoda nuosavybė, todėl skulptūra galėtų likti amžiams tik tada, jei ji keltų visuotinį, o ne autoritarinį susižavėjimą. Tuo tarpu Naglis Puteikis, mano nuomone, yra tam tikras meninių kūrinių ir istorinio paveldo fanas, todėl jo pasipiktinimą mano straipsniu, palaikančiu merą R.Malinauską, aš iš dalies supratau. Kitaip kaip galima būtų paaiškinti Naglio nuspaustą stabdį Kretingos prakutusių verslininkų užmačioms istorinėje Klaipėdos miesto dalyje pastatyti keletą dangoraižiukų, kurie suniokotų miestą bet kokia istorine prasme. O šis stabdis iš jo atėmė daug gražių gyvenimo valandų: kova buvo labai arši, o jos metu išmėgintos pačios įvairiausios kovos formos. Bet apie tai jau esu rašęs tada kai tai vyko ir nebenoriu kartotis.

Bijodamas eilinį kartą itin smarkiai išplėtoti šią temą, suku iš karto prie Naglio PUTEIKIO, pretendento į prezidentus, analizės. Ko galima bus tikėtis, jei jis taps šalies vadovu? Įžvalgesni politologai jo išskirtinį bruožą – nesijungti į korumpuotas struktūras – galėjo pastebėti jau seniai. Būdamas Klaipėdos miesto tarybos nariu jis neplaukė pasroviui ir tiesą bei žmogiškumą gynė ne pasyviu rankos kilnojimu balsavimų metu, o piktavaliams atstatęs visą save. Tai nepatiko ne tik miestą valdančių kitų partijų atstovams, bet net ir tuometiniams jo bendrapartiečiams – konservatoriams. Todėl ten kildavo nemažai žodinių pasišpagavimų, o N.Puteikis įgijo nemažai baikščių priešų, kurie užsislaptinę [svetimais arba pasisavindami jo vardą] kūrė neva jo internetinius tinklapius ir juose rašinėdavo savo absurdiškus kliedesius, taip siekdami jį paniekinti, sugniuždyti ar sužlugdyti. Nepavyko. Šis riešutėlis pasirodė neįtikėtinai kietas jų dantims. Būdamas Klaipėdos miesto tarybos nariu, apart kitų klausimų, jis iškėlė į viešumą nesuvokiamai įžūliai išpučiamas taip vadintas tarybos narių kanceliarines išlaidas, kurios iš esmės tapo tarsi antruoju tarybos narių atlyginimu. Nepatiko tai didžiajai daugumai tarybos narių, kreivai į tai žiūrėjo ir vienas kitas eilinis pilietis. Nes jų nuomone nenormalu atsisakyti gaunamų pinigų, nesvarbu kokiu būdu jie bepasiektų tavo kišenę… O kaip tau atrodo, mielas skaitytojau? Ar teisingumas leidžia vieniems turėti geras pareigas ir jose dar lupti papildomas sumas? Beje, prisimenant, kad tokios lėšos paimamos iš visų mūsų sunešamų mokesčių. Iš mokesčių, kurių, kai juos švaistant pritrūkstama, pareikalaujama vėl gi iš mūsų…

Kai Vilniuje, o netrukus ir Kaune prasidėjo valdžios palaimintas reketas – renkami pinigai už automobilio pasistatymą centrinių miestų dalių gatvėse, beje, už surinktus pinigus neteikiant jokios paslaugos: nei apsaugos, nei tvarkingo parkavimo ir net neįrengiant patogaus užvažiavimo ant bordiūrų, Klaipėda dar skendėjo tyloje. Bet plėšikavimo virusas netruko nusigauti ir į uostamiestį. Man nesuvokiama, kodėl jau daugiau nei dešimtmetį vykdomam prievartiniam lupikavimui nepasipriešina pažangioji tautos dalis. Bet tokią padėtį laikau tarsi lakmusu visiems kitiems Lietuvos perspektyvos reikalams. Kol tauta nuolankiai atidavinės savo dažnai paskutinius pinigus saviems [ne okupaciniams] despotams, tol geresnio gyvenimo nematysime. Tačiau Naglis PUTEIKIS Klaipėdoje pakankamai aktyviai bandė pasipriešinti šiai savivalės formai. Suprantama, viskam nepakako laiko ir jėgų, tačiau paslapčia aš viliuosi, kad jei prezidentu taps Puteikis, jis prisimins ir panaikins šią anomaliją.

Į Lietuvos Respublikos seimą pretendentas pakliuvo ne nuo kadencijos pradžios. Pakliuvo per papildomus rinkimus, atsilaisvinus kažkuriais tai vietai. Tas likęs intervalas buvo jau nebeilgas, tačiau net ir tada Puteikis suspėjo pasižymėti savo principingumu. Todėl nekeista – matėme ir jo partijos lyderių A.Kubiliaus, R.Juknevičienės, K.Masiulio ir kitų galvoskausmį – ramybės drumstėjas netiko ne tik svetimų partijų nariams, bet ir saviems. Tik savais juos dar tada gal laikė Naglis. Iš tikro jis jiems buvo svetimas. Šioje vietoje aš jo niekada nesupratau iki galo. … Šie „saviečiai“ nuolatos stengėsi apriboti pretendento į prezidentus veiksmus ir galimybes, būtų jų valia, jis ir į seimą niekada nebūtų pakliuvęs. Bet… Naglis nebijojo savo žmonių, todėl drąsiai ėjo į vienamandates apygardas ir jose kilo aukštyn. Taip buvo ir naujuose rinkimuose į seimą, kurio nariu jis yra ir šiandiena. Tai geras ir – pabrėžiu – būtinas bruožas žmogui, siekiančiam valdyti ne kokią nors daugiabučio bendriją, o visą valstybę. Kada už valstybės vairo susėda skystablauzdžiai, blogiau gali būti tik tose pat vietose susėdę savanaudžiai. Tačiau abiem atvejais valstybė pasmerkiama skurdui ir korupcijai. Gi turėdama stiprų prezidentą šalis, net ir neturėdama tarptautinės galios, gali labai daug. Man patiko Naglio Puteikio viena kalba per televiziją, kur jis ramiai dėstė apie savo afganišką jaunystę. Net nežinau ar tai ne per drąsu, bet jo teiginys, kad „aš, praėjęs Afganistano košmarą, šiandiena nebemoku ko nors bijoti. Aš galiu nuvažiuoti ir į tą pačią Rusiją ir ten pasakyti – ką jūs darote, gi…“ nuskambėjo tikrai įspūdingai ir pakankamai įkvepiančiai. Nes iš tikro, su savimi nešantis gražias iniciatyvas ir gerus kėslus, bei pasižymint didele drąsa, pasiekti daug galima ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir vadovaujant savo tautai. Ir pasiekti taikiai, be karo pavojaus.

Ne vieną ir ne du kartus pretendentui teko susikirsti su teisėsauga, tačiau tai buvo konkretūs atvejai, atvejai, kai policija ar kitos jėgos struktūros buvo vertos pasmerkimo. Senutės Ramanauskienės iš Kauno Žaliakalnio byla, kai jėgų kupina, ištreniruota policininkė panaudojo kovinius veiksmus prieš galimai ligotą pensininkę, ne vietoje prekiavusią vaistažolėmis, ilgą laiką buvo prižiūrima seimo nario N.Puteikio. Ką padarysi, kad mūsų šalyje iš seimo narių atimtos realios bet kokios galios. Vis tik seimūno parama mažam nuskriaustam žmogui yra tarsi tabletė, todėl Puteikio poelgiai šioje ir kitose panašiose bylose vertintini tik kaip gerbtini. Nors labai liūdna buvo kartais girdėti kai kuriuos, šiaip jau tarsi pagarbos vertus policijos veteranus, kurie nei nebandė gilintis į konkrečias aplinkybes ir bet kuriuo atveju visus N.Puteikio veiksmus vertino kaip jo puolimą prieš visą policiją. Tokie teiginiai be galo absurdiški, todėl manau, kad jie būdavo surašyti su kažkokiomis kitomis, man nežinomomis intencijomis. Gaila, bet tokių faktų būta. Nes gindamas senukus Ramanauskienę ar prie Kauno Saulėtekio prekiavusį kitą pensininką, o tuo labiau – savo žmoną Niką Puteikienę, kuriai ant galvos atvykėliai iš viešbučio pažėrė krušą stiklo šukių ir skeveldrų, jis atliko tai, ką turėtume atlikti kiekvienas iš mūsų, nesvarbu kokiame statuse bebūtume.

Paskutiniu metu, jau rinkiminės kompanijos eigoje Naglio PUTEIKIO išsakomos idėjos, mintys ir planai, susilaukia ne tik visuomenininkų pasitenkinimo, bet ir žiniatiekos atstovų susižavėjimo. Pretendentą, gal ir ne visai noromis, giria net tie, kurie oi kaip labai nenorėtų matyti jo S.Daukanto aikštės Vilniuje rūmuose. Tačiau paneigti tai kas akivaizdu, ne visada ir įmanoma. Tad geras garsas sklinda. Ar jis pakankamas, kad N.Puteikis taptų Lietuvos vadovu, parodys ateities. Tačiau šio mano rašinio tikslas yra tik vienas – paraginti žmones, kad jie gerai įsiklausytų į tai ką surašiau, suderintų savo nuomonę su maniškiais teiginiais ir padarytų teisingas išvadas rinkimų metu. Pasyvumas čia netoleruotinas. Nei vienas iš mūsų neturime teisės į pasyvumą, t.y. į nuostatą „Nuspręs ir be manęs“. Ir tai tvirtinu jau vien dėl to, kad visi suprastumėme: tokių tingių personų Lietuvoje labai daug. O jei visi jie neateis į balsavimo apylinkes, visi ir pralaimės. Nes triumfuos tie, kurių prezidentas atstovaus ne Lietuvą, o tik jų privačius interesus.

Romualdas Matelis: Prancūzijoje dar nebuvau. Teks šią klaidą taisyti. Strasbūras.

Šiandiena gavau smūgį žemiau juosmens. Į tą vietą, kur iki šiol maniau esant draudžiama vieta. Pabūsiu atviras – esu priblokštas, nes maniausi savąją teisminę valstybę jau šiek tiek perpratęs. Klydau. Pasirodo Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, bent jau kai kolegijos sudėtyje yra teismo pirmininkas R.Piličiauskas, gali sau leisti priimti sprendimus, kurie … Tiek jau to, jau vidurnaktis, esu pavargęs ir neieškosiu šiandiena teisingo žodžio, dėl kurio galėčiau būti ramus, kad jis nepažeidžia leistinų normų… Daugybę metų, savo begale pasekmių nesukeliančių nutarčių ir sprendimų mane dusinę Lietuvos kai kurie administraciniai teismai, matyt pavargo labiau už mane. Gi nelengva, o  deklaratyviai – ir negalima iš neteisės suregzti teisę.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kurio sudėtyje Laimutis ALECHNAVIČIUS  (kolegijos pirm. ), Ramūnas GADLIAUSKAS  (pranešėjas) ir eilinis narys [tačiau iš tikro – šio teismo pirmininkas] Ričardas PILIČIAUSKAS 2014.03.05 d. 15:00 valandą, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą Nr. 3-63-3-00816-2013-6 | AS-552-180-14 *, kur pareiškėjas (apeliantas) Romualdas Matelis, atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija ( 125196077) ir trečiasis suinteresuotas asmuo Vytautas Jonas Norkus  ** ir nusprendė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013-11-28 nutartį palikti nepakeistą.

Savo skaitytojus su situacija detaliai supažindinsiu vėliau, o kol kas noriu tik paaiškinti, kad būtent šis LVAT kolegijos sprendimas, kad ir koks nesuvokiamas bebūtų, atvėrė man vartus į Strasbūro teismą. https://i1.wp.com/i.wp.pl/a/f/jpeg/22071/europejski_trybunal_praw_czlowieka_afp_550.jpeg Nes pagal Europos tarptautinę teisę į Strasbūrą kreiptis galima tik tada, kai išsemi visas teisines galimybes savojoje šalyje. Kaip tik  Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo [na arba Lietuvos aukščiausiojo teismo] sprendimas ir yra laikoma ta riba, kai piliečiai išsemia savo šalies teisingumą ir nebeturi kitos išeities. Tad… tad atsiprašau už tokį trumpą ir sausą savo rašinuką. Viliuosi, kad ateityje surašytieji bus kur kas įdomesni.

R.Matelis: Viešinu Žemėtvarkos [NŽT] požiūrį į nuosavybės grąžinimą. Arba „Tuk tuk tuk…“ II dalis

Tęsinys. Pradžia – 2013 m. birželio 7 d. Spausti ČIA

Pirmoje netrumpo straipsnio „Tuk tuk tuk. Ar galima užeiti? Pakalbėti nuosavybės atstatymo klausimais“ dalyje aprašiau pirmuosius valstybės žingsnius pradedant atstatyti piliečiams nuosavybės teises į TSRS nacionalizuotą žemę, o straipsnį baigiau prisiminimais  apie tai, kaip 2009 metais [o ir šiandiena] Kauno Žemėtvarkos darbuotojai pateikia pretendentams siūlymus pasirinkti kompensacinius sklypus.

Šioje dalyje apžvelgiu visa tai, ką pamačiau nuvykęs pasiūlytais adresais.

Pirma aplankyta vieta ieškant Kauno žemėtvarkos siūlomų kompensacinių sklypų – Šiaurės prospektas. Keistai čia sumąstę Kauno kūrėjai: viena gatvės pusė vadinasi Šiaurės prospektu, o priešingoji jau Islandijos plentas. Tuo pačiu Islandijos plentu vadinama ir autostrada Klaipėda – Vilnius, esanti per bene 1,5 km. nuo miesto krašto. Vis tik šnekamojoje kalboje ir antroji gatvės pusė dažniau vadinama Šiaurės prospektu, o šioje gatvės pusėje dar nuo TSRS laikų tęsiasi begalė buvusių kooperatinių garažų. Šiaip jau čia žinoma vieta, nes juose dirba daug įvairiausių automobilių remontininkų, todėl dažnas atvažiuoja pasitvarkyti sugedusį savo transportą.

Surasti čia esantį 5,83 aro žemės sklypą būtų tikrai sudėtinga, bet iš anksto pasivarčius maps.lt, viskas šiek tiek supaprastėja: kraštinio garažo pakraščiu į kalniuką kyla takelis. Matyt juo kažkas įpratęs gamtinių reikaliukų pasivaikščioti, nes už garažų „nugaros“ plyti brūzgynai krūmų su šiokiais tokiais stepių elementais, o toje vietoje, kur plane atžymėtas grąžintinas sklypas – didžiulė duobė. Lakesnės fantazijos žmogus čia gal manytų kažkada meteoritui nukritus. Na gal ne Tunguskos, bet labai jau ne menkam. Tačiau aš realistas ir suprantu, kad bene prieš 30 metų, kai čia laukuose imta statyti milžinišką virtinę garažų, žemė buvo  galingų buldozerių sustumdyta į didžiulius kalnus, o patys garažai,  nemąstant apie jokią plytų ar cemento ekonomiją, pastatyti vos ne triaukščio namo dydžio iš neparadinės pusės. Taip darbai vyko kur kas sparčiau. Nebeaprašinėsiu toliau šios vietos, nes visa tai jau aprašyta „Kauno dienoje“, o viena iš dviejų nuotraukų ir yra būtent iš šios vietos. Privalau tik liūdnai pajuokauti, kad turint atliekamų porą milijonų čia būtų įmanoma dar kartą suvežti buldozerius ir jie per kokią savaitę šią daubą, manau, įveiktų. Ir poros kilometrų ilgio kelia pravažiavimui, ko gero, įrengtų. Tiesa, problemų būtų kitokių: į Šiaurės prospektą nusitiesti kelią vargu ar įmanoma, tad reikėtų įvažiavimą voluotis į autostradą, nors tai, kiek žinau, pagal ES standartus yra draudžiama. Bet tie pora atliekamų milijonų, neabejotina, apsukrų žmogų išgelbėtų. Gi iš spaudos daugelis žinome, kad būna brangių tepaliukų, kurie taip perfect sutepa valdininkų liežuvius, kad šie absoliučiai nebegirgžda.

Ne taip jau toli nuo čia ir Ašigalio gatvė, tad vairuoju į ten. Jau iš anksto žinau, kad jei pasirinksiu čia siūlomą vienintelį sklypą, turėsiu prieš pensiją dar ir profesiją savo pakeisti. Ašigalio skl.1 Mat čia, 4,2 aro žemės plotelyje, kažkurie išmintingieji Kauno valdininkai numatė svarbų objektą statyti. Įvairūs reikalavimai ir reglamentai šiai žemei imperatyviai nurodo, kad čia Inžinerinės infrastruktūros teritorija, o pats sklypas skirtas susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų objektų statybai. Kad skaitytojui būtų paprasčiau susigaudyti, nuskanavau per du paveikslėlius šią žemę reglamentuojantį brėžinį. Bet neabejoju, susigaudyti paprasčiau bus tik tada, jei esate ilgametis projektuotojas. Mano velionis Tėvas, 36 gyvenimo metus paskyręs braižybos lentai, suprantama, kažką būtų supratęs, bet man, suprasti viską nuo A iki Ž nepakanka būti statybos inžinieriaus konstruktoriaus sūnumi. Ne itin daug naudos čia duoda ir inžinieriaus ekonomisto diplomas, todėl bandau gilintis į įrašus šiame brėžinyje. Ir kai ką suprantu… Ašigalio skl.2

Va, lentelėje surašyti apribojimai. Ryšių linijos apsaugos zona – po  2 m. Elektra mažiau įnoringa, tad jai žemės saugoma tik po metrą. Besotei vandentiekio ir kanalizacijos linijai skiriama net po 10 m. man siūlomos žemės ir po tiek pat – šilumos ir karšto vandens tiekimo linijoms. Viskas tarsi aišku, neaišku tik, o kas tada lieka man jei pasirinksiu šį sklypą, pasikeisiu profesiją ir imsiuosi statyti inžinerinių komunikacijų objektą. Nes viso šios žemės yra tik 4,2 aro.

Bet gudragalviai bičiuliai mane dar tada, tais 2009 metais buvo nuraminę: „nereikės tau nieko studijuoti ir, tuo labiau statyti“ – sakė jie. „Kai tik įsiforminsi šį sklypą, pas tave netruks ateiti šios srities asai, mestels tau ant stalo kokius 4 tūkstančius litukų ir tau beliks išlaužti mielą šypseną ir linktelėti galva. Nes puikiai suprasi, kad tokios svarbios srities specialistų-pirkėjų nelabai daugiau ir rasi“. Gal būt…

Ir vis tik, vartydamas šio adreso planą aš supratau dar kai ką. Inžinierius R.Kamaitis šį detalųjį planą suderino dar 2006 metų žiemą, o velionis P.Sabeckis jį pasirašė 2007 metų kovo 18 dieną. Pats detalusis planas mane, kaip pretendentą pasiekė jau po 2,5 metų, besibaigiant 2009 metams. Gerbiamieji, gi detalus planas, nors kai jis užbaigiamas gal tam tikruose kabinetuose ir aplaistomas brendžiu, vis tik nėra brendis, kurį reikėtų ilgą laiką brandinti rūsiuose. Tai ar tai nėra akivaizdus įrodymas to, kad su pretendentais į nuosavybės atstatymą absoliučiai nesiskaitoma ir gal net kažkuris piktas valdininkas paslapčia laukė, kad visi „jie“ išmirs ir nebereikės žemės duoti niekam? … Kai šių metų gegužės 4 dieną su žurnalistu lankėmės šiame sklype, šis žemės plotas ramiai snaudė ir toliau. Tai ar tikrai Kaune nėra laisvos žemės? Man taip neatrodo… O tada, 2009 metų žiemą, pasukau į Šilainių pakraštį, kur mane pasitikti turėjo ne prastesnis reginys. Čia, per vos kelis metrus nuo benzino kolonėlės, popieriuje buvo atžymėta trys sklypeliai po 5 arus. Kitoje jų pusėje dūzgė automobiliai. Žemaičių plentas nutyla gal tik kelioms valandom tada, kai daugelis žmonių sumiega. Tačiau jūs nesibaiminkite, šioje vietoje niekas ne tik, kad nesiūlė statytis gyvenamojo namo, bet tokias mintis net ir draudė: šių sklypų paskirtis, kaip ir ankstesniojo – nedviprasmiška. Čia, atsiėmęs 5 arų žemės gabalėlį privalėtum statyti kokius nors sandėlius. Kur tu gyvensi valdžiai nerūpėjo, svarbu, kad turėtum iš ko duonos riekę nusipirkti. O ką? Turėsi sandėlį, gal jį kam nors išnuomosi, gausi kokį litą antrą ir kompensacijų už šildymą neprašysi. Racionalu gi. Įdomu tik kodėl tada, kai daliai pretendentų priklausė atgauti kompensacinį sklypą iki 20 arų, būtent panašaus dydžio žemės gabaliukas padalintas net į keturis minimalius sklypelius? Tiesa, ši paslaptis vėliau paaiškėjo, Nacionalinės žemės tarnybos kai kurie atsakingi darbuotojai net neslėpė savo nuostatų, kad jie nori visiems pretendentams duoti žemės po lygiai. Todėl labai nustebo, kai viename teisminiame dokumente jiems priminiau, kad lygiava buvo taip vadinto išsivysčiusio socializmo įprastinis atributas. Tada visiems po lygiai dalino komunalinius butus, sodus, garažus ir net maisto paketus. Tuo tarpu dabar, jau eilę metų Lietuva oficialiai deklaruoja nebe lygiavą, o teisingumą, kas reiškia, kad turėjusiam pavyzdžiui 50 arų žemės duodama vienoks plotas, o visai kitoks tam, iš kurio tarybų valdžia nusavino tik 5 turėtus arus.

Tais, 2009 metais dar apžiūrėjau kelis siūlomus sklypus Ateities plente. Nebesiplėtosiu, tai buvo nesuvokiama. Žemės sklypai nupiešti ten, kur natūroje, šalia viaduko per geležinkelį, kol nevažiuodavo joks traukinys, rymojo brūzgynai. Tokioje vietoje drąsiai galėtum sakyti – gyvenu net ne prie geležinkelio, o jame… Absoliučiai niekam netinkamas žemės ruožas, todėl beliko apžiūrėti už miesto ribos, už Onkologinės ligoninės siūlomą daugelio sklypų pripieštą teritoriją.

Sekančią dieną grįžau pas žemėtvarkininkę N.Buzienę ir paprašiau, kad mane palydėtų į tą vietą, mat ten buvo suplanuota [nesiverčia liežuvis sakyti suprojektuota] gana daug sklypelių, kurie turėjo gyvenamąją paskirtį. Tačiau ši nustebo. Dar nei vienas neprašė jiems parodyti natūroje šias žemes – atrėžė man. Visi važiuoja patys. Suprantu, valstybei sunkmetis, bet ne man. Todėl mielai pasisiūlau nusivežti šią damą savo automobiliu: taip nei ji, nei tarnyba nepatirs nei menkiausio nuostolio, o aš savo akimis pamatysiu žemė, su kuria gal būt susiesiu savo gyvenimo perspektyvą. „Ne – sako Buzienė, – nevažiuosiu. Nes pati ten nesu buvusi“. Bandau ją įtikinti, kad ji, bent jau kaip ilgametė žemėtvarkininkė, man padės reperius, žyminčius sklypų ribas, atpažinti, tačiau ji atsisako važiuoti. Tada rašau raštą-reikalavimą ir paprašau jį užregistruoti. Neregistruoti nedrįso, o tą minutę jai išsprūdo – nėra ten jokių reperių sukalta. Ir žiūrėti nėra į ką. Laukai ir tiek… Viskas kas matosi, tai ant popieriaus. Pagaliau tampa aišku ir kodėl taip atkakliai siūloma viską ieškotis internete. Nes nėra į ką žiūrėti – katė tai gi maiše. Pagaliau tampa aišku ir kitkas – per daugiau nei 20 metų Žemėtvarka tik imitavo energingą darbą, o rezultate ne tik, kad neatžymėta žemės ribos, bet patys žemėtvarkininkai jau seniai prarado šią kvalifikaciją ir tapo tik keista juristų atmaina, nebegalinčia pateikti jokios informacijos savo tiesioginės specialybė klausimais.

[Bus daugiau]

Susiję straipsniai:
  “Respublika“    Didžioji vagystė prasidės jau vasarį

Tuk tuk tuk. Galima užeiti? Pakalbėti apie nuosavybės atstatymą

„Belsk ir bus atidaryta“ – sako sena liaudies išmintis. Ir aš, kaip itin retai abejojantis liaudies posakių tikrumu, prieš keletą dienų pasibeldžiau. Į „Kauno dienos“ redakcijos duris. Tiesa, į virtualias duris. Ir čia noriu būti tikslus, todėl skaitytojui paaiškinsiu – virtualumu aš laikau ne tik internetą, kas pas mus šiaip ar taip dar gana nauja technologija, bet ir pokalbius telefonu. Taigi, paskambinau į redakciją, kur atsiliepė kažkuri atsakinga darbuotoja ir trumpai išdėsčiau savo klausimą: Nuosavybės atstatymas į tarybų valdžios nacionalizuotas piliečių žemes ne tik, kad negerėja, bet kuo toliau, tuo labiau degraduoja. Tarpe daugiau nei tūkstančio kauniečių, kurie vis dar kantriai [o gal tik naiviai?] tikisi sulaukti tikro teisingumo, esu ir aš, Romualdas Matelis. Gal gi dar redakcijai tai nėra iki „gyvo kaulo“ atsibodusi tema? Nes nors visa tai jau rašyta, aprašyta ir perrašyta dešimtis kartų, problema išlikusi, todėl jos nurašyti dar gi negalima… Ir man tos durys buvo atidarytos: „Prašome užeiti, pasukus numerį NNNNNNNNN“. O už šių durų virtualiai išvydau reporterį Tadą ŠIRVINSKĄ, apie kurį visada liksiu tik geros nuomonės. Žmogus nepatingėjo išklausyti ne tik mano nuosavybės Neatstatymo problemą ir ją aprašyti, bet ir paprašė aprodyti nuosavybės atstatymui siūlomus „sklypus“, o vėliau mano išsakytas faktus patikrino ir Nacionalinės žemės tarnybos Kauno skyriaus ir Kauno savivaldybės kabinetuose. Po ko šiandiena, 2013 metų birželio 7 dieną, popieriniame laikraščio variante skaitytojai išvydo straipsnį „Už protėvių žemę Kaune bruka beverčius sklypus“.

 Tokios neįprastos įžangos priežastis, šį rytą sulaukti net 8 skambučiai iš įvairių bičiulių ir pažįstamų. Beveik visi skambinusieji pakankamai neblogai žino mano ir daugelio kitų skriaudžiamų Lietuvos žmonių problemas. Tačiau vos ne be išimties visus mano pašnekovus domino kas kita: kaip gi čia atsitiko, kad laikraščio redakcija susirado būtent tave? Tad tenka atsakyti – ne, tiesa yra kita. Manęs nesusirado, nes ne aš vienas, o ir gal ne pats ryškiausias esu tarpe tų, kurie dangstantis įstatymais, vyriausybės paplėkusiais nutarimais ir netgi teismų ne visada įgaliais sprendimais yra brutaliai mulkinami, kvailinami ir niekinami. Pagalbos į redakciją kreipiausi pats ir labai džiaugiuosi, kad ji buvo suteikta. Tiesa, kiek tokia pagalbos forma kaip straipsnis viename iš skaitomiausių laikraščių, svarbi tiems, kurie valdo teisingumo svertus, parodys ateitis. Jau seniai nebebūdamas jaunatviškai naiviu, aš ne kartą pastebėjau, kad per du su viršum dešimtmečius, eilės valdininkų oda surambėjo taip smarkiai, kad jiems galėtų pavydėti net pitonai ar krokodilai, todėl reporterio plunksna dažnai jiems net juoko nebesukeliantis ginklas. Tačiau ten, aukštai aukštai, kartais matau ir tokių, kurie ne tik patys kažkodėl vis dar tiki, kad mes gyvename teisinėje valstybėje, bet šį savo tikėjimą neretai bando įpiršti ir visiems kitiems. Ir kaip nebūtų keista, tie kiti aplink juos, kartais ima ir reaguoja į idealistų pastabas. Todėl ir straipsnis šiandieninėje „Kauno dienoje“, toli gražu nėra toks jau nurašytas kovos už teisingumą atributas.

Bet gal pradėsiu nuo pradžių. Nes nesu tikras, kad mano straipsnelius skaito vis tie patys žmonės. Gal gi kai kas visas žemės NEgražinimo istorijas girdi pirmą kartą. O gal gi šis rašinys bus naudingas ateities istorikams, kurie panorės kuo tiksliau aprašyti šiandieninę, melo ir neteisybės liūne įklimpusią lietuvą. Taigi truputis konspektuotos istorijos.

DENACIONALIZACIJOS  PRADŽIA,  KURIĄ ALEGORIŠKAI GALIMA JAU VADINTI   PRIEŠISTORIJA

Vos ne iš karto, kai buvo paskelbtas Nepriklausomybės atkūrimo aktas, per televiziją ir kitur spaudoje buvo pradėta skelbti, kad jau galima savivaldybėms [o gal tada dar Vykdomiesiems komitetams(?)] paduoti raštiškus pageidavimus, jei tokie yra, atstatyti nuosavybę į okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę. Mano Tėvai [šiandiena abu jau Anapilyje, taip ir nesulaukę išsvajotojo teisingumo], o su jais ir aš, nuskubėjome į Kauno savivaldybę su namuose ranka parašytais pareiškimais. Tačiau ten mums paaiškinta, kad jau yra sukurti vieningos formos blankai, todėl mes turime ne pateikti atsineštus, o užpildyti jų nustatytos formos lapą, tada dar negirdėto pavadinimo dokumentą – PRAŠYMĄ atstatyti nuosavybės teises į Kauno mieste iki nacionalizacijos turėtą žemę [TSRS laikais įprasta dokumento, teikiamo valdininkams forma vadinosi Pareiškimas]. Tarsi viskas ir suprantama, blankas kur kas geriau, nes jei kiekvienas imtų neštis savo kūrybos pareiškimus, suprantama, valdininkams būtų be galo sunku juos iššifruoti: žmonės gi ne visi vienodai gabūs surašyti konkrečius savo pageidavimus. Tiesa, jau tada keistoka pasirodė, kad išduota tik po vieną blankutę, nes iki tol [kaip ir šiandiena] buvome įpratę, kad teikiami dokumentai surašomi du, vienodi, iš kurių vienas egzempliorius lieka pateikėjui. Tačiau tada visi buvome idealistai, gyvenome Nepriklausomybės euforija, o mums paaiškinta, kad valstybė kol kas labai neturtinga, neturi popieriaus, o ir kopijavimo technikos pajėgumai labai riboti…  Tai buvo 1991 metų vasaros pradžia. Berods birželio pirmosios dienos!

Tų pačių metų pabaigoje mūsų, kaip ir daugelio, šeima, sulaukėme pakvietimo atvykti į Savivaldybę pakartotinai. Čia mums paaiškinta, kad senieji blankai buvo ne visai tinkami, be to tada dar nebuvo išleistas Nuosavybės atstatymo įstatymas, o dabar, jam jau esant, reikia perrašyti prašymus į naujus lapus. Gerai pamenu, kad jau tada man kilo įtarimas, kad taip gali būti sudrumstas eiliškumas, tačiau į tokią abejonę iškalusius „sklandaus“ atsakymo, kad jokių nukrypimų būti negali, nes mes jau esame suregistruoti į knygas, o naujas blankas yra tik formalumas ir, kad nuosavybės atstatymas vyks žaibiškai, nes jokių problemų jam įvykdyti nėra – „žemės sovietai neišsivežė, ji, kaip akivaizdu liko po mūsų kojomis“, į ginčus nesivėlėme ir paklusome prašymui perrašyti blankutes. Šiandiena, deja, puikiai suprantu, kad TAI BUVO DIDELĖ KLAIDA. Nes nuosavybės teisė daugeliui neatstatyta iki šiol, o ir daugeliui tų, kam laikoma atstatyta, padaryta grubiai pažeidžiant bet kokias teisingumo ir padorumo normas. O pažeidimams paslėpti kaip tik ir pasinaudota naujųjų blankų pildymu, kas valdininkams piktavaliams leido nekontroliuojamai manipuliuoti eiliškumu, švelniai tariant, žemes skiriant pagal pretendento akių ar plaukų spalvą, baso tembrą ir kitas, tik eiles sustatinėjusiems asmenims žinomas savybes. Mes gi, – tie, kurie anksčiau visų įtikėjome į tautos ne tik kaip nuosavybę atstatančios visuomenės padorumo sugrįžimą, bet ir teisingumo šviesą, likome paprasčiausiais mulkiais. Asmeniškai man tai, tiesa – nesėkmingai, prieš porą metų bandė įrodyti iš pažiūros garbi valdininkė, iš Vilniaus Nacionalinės žemės tarnybos atvykusi  Žemės reformos skyriau vedėjo pavaduotoja Irena BUJAVIČIENĖ. Kauno skyriaus patalpose, dalyvaujant tuometiniams skyriaus viršininkui, mįslingai iš gyvenimo pasitraukusiam P.SABECKIUI, ne mažiau paslaptingai prieš keletą savaičių iš darbo išėjusiai ilgametei žemėtvarkininkei N.BUZIENEI ir Žemės savininkų sąjungos tuometinei pirmininkei A.VENCKIENEI, ponia Irena BUJAVIČIENĖ įžūliai man į akis melavo, kad mano tėvų prašymas ne tik, kad paduotas 1991 metų lapkričio mėnesį [o iš tikro – tų metų birželį], bet anksčiau ir negalėjo būti paduotas, nes niekas Lietuvoje dar nežinojo, kad bus galima susigrąžinti nacionalizuotą žemę, o ir įstatymo šiuo klausimu tada dar nebuvo. Matyt ponia I.Bujavičienė niekaip negalėjo numatyti tokios nestandartinės aplinkybės, kad kartu su savo velioniais Tėvais aš pats asmeniškai buvau atvykęs ir padėjau jiems tvarkytis dokumentus. Nes ir iš tikro, tuomet mano bendraamžiai mažai susivokė žemės susigrąžinimo svarbos klausimais, o daugelis jų į tai žiūrėjo atvirai skeptiškai. Bet laikas jau pakeitė ir jų tuometinę mąstyseną, todėl kai kurie net praradusieji galimybę atgauti nacionalizuotas žemes, šiandiena su liūdesiu prisimena tada padarytas klaidas…

Kai vėliau, elektroniniu paštu šiai poniai išsiunčiau Klaipėdos apskrities viršininko raštą, liudijantį, kad mano tėvai prašymą atstatyti nuosavybę į Palangoje buvusią žemę pateikė 1991 metų birželio viduryje, ji paprasčiausiai į tai nieko nebeatsakė. Ignoravo šį dokumentą tarsi jo negavusi. Ką gi, labai suprantama, tolimesnė diskusija perspektyvoje galėjo išvirsti į didelį skandalą, todėl pasirinkta ignoravimo taktika jai, matyt, pasirodė geriausia gynybos forma…

Praleisdamas daugybę susirašinėjimų ir susitikimų su Žemės ūkio ministerijos Nacionalinės žemės tarnybos, apskričių valdytojų [viršininkų] administracijų ir savivaldybių administracijų darbuotojais, vykusių per prabėgusius kelis dešimtmečius, peršoksiu prie pastarųjų metų. Prie 2009 metų pabaigos, kai sulaukiau rašto iš Kauno žemėtvarkininkų, kuriame buvo siūloma per, berods porą savaičių, pasirinkti kompensuojamąjį sklypą Kauno mieste. Tiesa, nenurodyta kaip tai padaryti, todėl tik pasiskambinus man paaiškinta, kad viską išsirankioti reikia internete. Tokiais momentais, aš, nors ir pakankamai neblogai gebėdamas naudotis internetu, save mintimis pastatau į pirminio savininko vietą, įsivaizduoju, kad esu tas senukas, iš kurio kažkada, prieš 50 metų buvo atimta žemė, įsijaučiu, kad esu žmogus jau nebegalintis įsisavinti interneto mandrybių. Ką daryti? Ar gali taip „moderniškai“ elgiamasi su šiais žmonėmis? Kaip tokiam žmogui rinktis jam siūlomą kompensaciją? Ir atsakymą randu tik vieną – realiai niekaip. Beliktų tik besąlygiškai ieškoti ir tikėti geranoriškumu kokio nors jaunuolio, galimai studento, kuris sutiktų ekrane gilintis į siūlomas žemes ir nuoširdžiai analizuoti siūlomo sklypo visas charakteristikas. Bet taip pat realiai tikra, kad tokių žmonių nelabai ir pavyktų surasti. Ne todėl, kad jaunimas nenorėtų padėti senam žmogui, bet jau vien todėl, kad šiuolaikinis jaunas žmogus retai kada ir geba teisingai vertinti tokius faktorius, kurie gali atsirasti tik su metais, su patirtimi ir tik savo akimis matant siūlomą žemę.

Vis tik, griežtai pareikalavus, N.Buzienė man atspausdina siūlomų žemių planus ant popieriaus ir pasiėmęs juos pradedu savo keistas ekskursijas aplink Kauną. Taip, neapsirikau, ne po Kauną, o aplink Kauną. Man, kaip pretendentui į nuosavybės atstatymą, visiškai nusispjaut, kad prieš keletą metų aplink Kauną buvusios dykvietės, kuriose šiandiena „suprojektuoti“ kompensaciniai sklypai, teoriškai inkorporuotos į Kauno miesto ribas. Realiai tai kaimo žemė dar negyvenamos pievos ir jos sudominti gali nebent kokius nors nemirtinguosius MakLaudus arba tuos, kuriems dar bene keturi ar nors trys dešimtmečiai nusimato kaip šviesaus rytojaus laiko etapas, per kurį šios stepės taps žydinčiais sodais. Man gi jau artėja 60-metis, o įvertindamas tai, kad mano nusavintos žemės yra beveik miesto centre – brangios ir patogios, aš noriu gauti deramą žemės sklypą, nes tik taip gali būti užtikrintas Konstitucijoje, Nuosavybės atstatymo įstatyme ir bet kokioje tarptautinėje teisėje įtvirtintas Teisingumas…

Bet mygtukas START paspaustas ir aš išsiruošiu į kelionę aplink Kauną…

[BUS DAUGIAU]

Straipsnis "Kauno dienoje"

Straipsnis “Kauno dienoje“

Už protėvių žemę beverčiai sklypai 2 K.D. 2013 06 07

Sekančią dieną straipsnis pasirodė ir internetinėje erdvėje:

N.Puteikis: TS-LKD pirmininko rinkimai – Gedimino stulpai prieš kregždutę

TS-LKD pirmininko rinkimai – Gedimino stulpai prieš kregždutę

Tiesiog negalėjau neperkopijuoti šio Naglio Puteikio straipsnelio-nuomonės apie tai, kas vyksta jo partijos – Tėvynės sąjungos – Lietuvos Krikščionių demokratų viduje… Mano supratimu, šios Puteikio mintys labai teisingos ir drąsios – R.M.

V.Landsbergis ir I.Degutienė, mano manymu, TS-LKD nariams asocijuojasi su Sąjūdžio vertybėmis: idealizmu, viešumu, antikorupcija, tiesa, teisingumu, teise į mitingus, teise kritikuoti valdžią, socialiniu jautrumu, pagarba lietuvių istorijai, kalbai,  kultūrai, krikščioniškomis vertybėmis. Kalbant alegorijomis – žalia spalva, ąžuolo lapai, Gedimino stulpai.

A.Kubilius, mano galva, daugiau siejamas su modernumu, liberalumu, laisva rinka, turtingų, jaunų, sveikų žmonių interesais. Jei ženklais – balta spalva, kregždutė.

V.Landsbergio vadovaujamas TS-LKD Politikos komitetas jau daug metų bando ginčytis su A. Kubiliumi ir jo komanda, kad dažnai vertybiniai dalykai yra svarbiau, nei ekonomika. Bet diskusijų kasmet vis mažiau, nes TS-LKD mažėja aukščiau minėtų V.L. šalininkų. Jie miršta arba traukiasi iš partijos, ypač po to, kai nebuvo kietai ginami atleistieji FNTT vadovai V.Gailius, V.Giržadas, nebuvo vertinamas policijos smurtas Garliavos šturmo metu.

TS-LKD partijoje kasmet daugėja A.Kubiliaus šalininkų, kurie mano, kad ekonomika svarbiau nei eilinių žmonių rūpesčiai. TS-LKD reklaminiuose pristatymuose pradeda vyrauti liberalų, net libertarų požiūriai, pvz. A.Ramanausko-Greitai, A.Užkalnio, M.Adomėno.

I.Degutienei atsisakius kandidatuoti, nebebūtų kam atstovauti Sąjūdžio ir krikščioniškųjų vertybių. Todėl V.Landsbergis ir kandidatuoja – kad neprasidėtų dar viena idealistų išėjimo iš TS-LKD banga.

L.L.Andrikienė yra abiejų požiūrių kompromisinė šalininkė, todėl jai sunku tikėtis, kad ją pamatys balsuotojai, kurie rinksis arba žalią Landsbergio, arba baltą Kubiliaus spalvą, o ne kompromisą.

V.Stundį, skirtingai nei I.Degutienę, mano manymu, dauguma TS-LKD narių supranta kaip A.Kubiliaus šalininką, kaip prailgintą jo ranką, todėl jam taip pat sunku tikėtis sėkmės.

Naglis Puteikis

Romualdas Matelis: Su Rasa Juknevičiene kartais pasikalbu… Tik ar verta? Nežinau

Nors nemanau, kad su visais gyvenime sutiktais žmonėmis verta imti diskutuoti bet kuriomis temomis, nes naudos iš to, kaip sakoma – tiek, kiek iš ožio pieno, kartais vis tik pabandau. Nors ir nepuoselėdamas vilčių į tarpusavio supratimą. Šiandiena neišturėjau ir pareplikavau buvusios Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės lapelyje Facebook‘e. Ir ką Jūs manote? Ogi šį kartą sulaukiau ir jos atsakymų. Tiesa, kad rašė ji pati, yra tik mano prielaida, bet gal gi taip ir buvo?

Facebook‘as, tai tarsi tekanti kalnų upė: dalis vandens dar ilgai matoma šuoliuojanti įvairiais kriokliais, o dalis prasmenga į tarpeklius ar pasislepia po akmenimis, todėl kokia nors nuoroda į diskusiją jau po kurio laiko gali būti nutekėjusi. Įvertindamas tai, nutariau padaryti patirto įspūdžio fotografiją ir pateikti ją savo skaitytojams.

Žemiau pateikiu R.Juknevičienės išlietą širdgėlą dėl premjero A.Butkevičiaus ir keletą įsiterpusių jos gerbėjų komentarų. Be abejo, čia ir mano pokalbio ištraukėlės.

Rasa Juknevičienė 

Eksministrė Rasa Juknevičienė
Eksministrė Rasa Juknevičienė Facebook’e

Prieš 6 val. šalia Vilnius, Vilniaus Apskritis ·

·         Mane buvo sugraudinę jautrūs dabartinės valdžios, ypač premjero A. Butkevičiaus žodžiai apie neapsakomą jų puolimą, neduodant 100 dienų. Dabar žiūriu, kad yra visiškai atvirkščiai – beatodairiškai puolama buvusi Vyriausybė, Butkevičius aršiausias.

1Patinka · · Nebesekti pranešimų · Dalintis

Vincas Vyrukaitis Pakalni tu pakalni ir kas is tavys belike????/////

Prieš 2 val. · Patinka

Adomas Pakalnis o kas prabilo :))) turbut l.nuosirdziai didziuojate Algiu Greitai, kuris skleidzia krikscioniskas vertybes. Geda, o dar verkia kad kiti ant jusu pyla srutas.

Prieš 2 val. · Patinka

Vincas Vyrukaitis Kad jau Pyla tai pila ,net pakalnen teka

Prieš 2 val. · Patinka · 1

Adomas Pakalnis beleka kad senajam komunistui butu dziaugsmo oj nekomunistui Vincas juk dabar patriotas

Vincas Vyrukaitis TARP KITKO VINCAS NERA KONSERVATORIUS

maždaug prieš valandą · Patinka

Adomas Pakalnis o apie koki vinca kalbame? juk ne apie babyliu?

maždaug prieš valandą · Patinka

Matelis Romualdas 0 Jūs norite, kad palauktų 100 dienų po jūsų kadencijos pabaigos, Rasa? Hmmm, tikrai novatoriška mintis.

Prieš 57 min. · Patinka

Rasa Juknevičienė Tai juk jie sako, kad dirbti nori, kad kritikuoti negalima. Bet nedirba, net memorandumų internete neranda. Tik interviu paperkamuose laikraščiuose apie blogiečius iš buvusios Vyriausybės

Prieš 42 min. · Patinka · 1

Matelis Romualdas Irgi įdomi situacija… Ar nueinanti vyriausybė neprivalėjo perduoti viso valdyto ūkio? Ar nauja vyriausybė turi viską susirasti internete? Ir kaip jums pavyko nustatyti kurie tie paperkami laikraščiai? Ar ne pagal savo buvusį darbo braižą kartais vertinate?…Žiūrėti daugiau

Prieš 35 min. · Patinka

Rasa Juknevičienė PVM transportui sumažino buvęs Seimas dar 2012 metų pavasario sesijoje

Prieš 29 min. · Patinka

Vincas Vyrukaitis Mateli ar skaityt mokate …PVM sumazintas dar pernai pavasari, toks jus ir PASALINIS

Prieš 24 min. · Patinka

Matelis Romualdas Tada, šiuo atveju atsiimu savo susižavėjimą nauja vyriausybe. Vis tik keistoka, kodėl pernykštėje sesijoje priėmėte nutarimą sumažinti kainas [PVM] tik nuo tada, kai jau nebebūsite valdžioje. Gal gi manėte, kad kol valdžioje esate, reikalingas kiekvienas litukas, o ateinantys į valdžią tegul kukuoja be pinigų?…Žiūrėti daugiau

Prieš 23 min. · Patinka

Matelis Romualdas Vincai, moku, kaip ir jūs. Ir parašiau nedelsdamas atsakymą į šią žinią. O ujus tai tenkina? Tikriausiai jums gerai būtų net jei kadencijos pradžioje TS LKD būtų priėmusi nutarimus atstatyti visus mokesčius tik po to, kai jų jau nebebus?

Prieš 21 min. · Patinka

Vincas Vyrukaitis Ir pradzioje pagyrete o gale apspjaudete. PASALIETISKAI bet ANGAZUOTAI

Prieš 20 min. · Patinka

Matelis Romualdas: Vincai Vyrukaiti, ką aš ir kur pagyriau? Ir, o siaube, ką aš apspjaudžiau? Ar jūs kritišką, bet kultūringai dėstomą nuomonę laikote spjaudymu? Ar manote, kad gyvenimo pagrindinis variklis yra padlaižiavimas be jokios priežasties?

Prieš 16 min. · Patinka

Rasa Juknevičienė Sunku su tokia kompetencija, kaip Romualdo, ginčytis, bet prisiversdama pasakysiu, kad mokesčiams priimti yra nustatyta tvarka. Planuojant kitų metų biudžetą, reikia žinoti iš anksto, kokios bus pajamos. PVM – viena iš sudėtinių proceso dalių.

Prieš 13 min. · Patinka

Matelis Romualdas Beje, nors niekada nesispjaudžiau, tačiau kritikos nuėjusiais vyriausybei negailėjau nuo pat pradžių. Ir pirma mano kritika pasirodė dar tada, kai ponia rasa, su visa tuometine vyriausybe buvo atvykę į Kauno Girstučio Kultūros Centrą ir žadėjo atsakyti į visus kauniečių klausimus. O jei nesuspės, tada BŪTINAI ATSAKYS RAŠTU PER PAŠTĄ. Nesulaukiau atsakymo į savo raštelį, nors puikiai mačiau kaip jis keliavo iš vieno ministro rankų į kito. Mačiau nes jį buvau atsinešęs pasirašytą kompiuteriu [taip norėjau išreikšti pagarbą, nevarginant ministrų šifruojant rankraščius] ant kitos spalvos, nei buvo dalinama salėje, popieriaus… Labai jau sunkus buvo mano klausimas, tą suprantu. jame dėsčiau apie SODRĄ – ji įkurdinta į nepelnytai brangius pastatus. Nėra iš ko mokėti pensijų? Tada, rašiau – parduokite šiuos pastatus Amerikos magnatams, o SODROS darbuotojams nupirkite 1960 metų bendrabutį, tokį, kokiuose dabar dirba seniūnijos… Nes tie brangūs ir prabangūs rūmai visoje Lietuvoje, ne iš dangaus, o iš piliečių įmokų, už ką visų pirma turi būti mokama pensijos, leidžiančios žmogui likti gyvam.

Prieš 9 min. · Patinka

Matelis Romualdas Kompetencija… Tikrai gražus žodis. Tik šiuo atveju gal labiau tiktų lietuviškas – patirtis? Nes kompetenciją, paprastai suprantame kaip universitetuose įgytas žinias plius patyrimą toje srityje. O šiuo atveju, aš, kaip ekonomistas, nemanau turįs mažiau žinių už gydytoją. Tiesa, tam tikrų reglamentų, man, skirtingai nei Jūs – nebuvusiam daugelį metų seimo nariu, gal galima ir nežinoti. Beje, smalsu, ar atėjusi į “karo“ ministres iš karto pasijutote kompetetinga?

Prieš kelias sekundes. · Patinka

·

Rasa Juknevičienė Nelengva buvo, nelengva ir yra, bet visada pirmiausia išsiaiškinu, jei ko nežinau. Prokuroro tonu nesidrabstau, kad kažkas žmonių nemyli

Prieš 17 min. · Patinka

Matelis Romualdas Žinau… Apie negerai atliktus darbus galima ir labai miela intonacija. Tik kam tai?

Prieš 2 min. · Patinka

Komentuoti

O pabaigai – visiems džiugi žinia iš internetinių tyrų: Žinia apie atpigusius kelionių bilietus:

Su Kautra keliaukite pigiau

Keleiviai važiuojantys tarpmiestiniais „Kautros“ autobusais už bilietus mokės mažiau.

Nuo šių metų pradžios pridėtinės vertės mokestis keleivių vežimo paslaugoms mažėjo nuo 21 iki 9 proc. Nuo sausio KAUTROS tarpmiestinių bilietų kainos sumažėjo tokiu pačiu dydžiu, kokiu sumažinamas pridėtinės vertės mokestis.

Sumažėjusias kainas pajus keliaujantys visais KAUTROS tarpmiestiniais maršrutais. Pavyzdžiui, šiuo metu 20 litų kainuojantis bilietas važiuoti iš Vilniaus į Kauną atpigs iki 18 litų, kelionė iš Kauno į Klaipėdą vietoj 52 litų kainuos 47 litus.

  • <…>
http://www.autobusubilietai.lt/tarpmiestiniai-ir-tarptautiniai-tvarkarasciai/Su-Kautra-keliaukite-pigiau/?&utm_source=newsletter&utm_medium=email&utm_campaign=Keliaukite_pigiau

R.Matelis: Moraliai apsinuoginęs Kęstutis Masiulis man savotiškai patinka

Viliuosi, jog skaitytojas puikiai supras, kad žodį „patinka“ tarsi turėjau rašyti kabutėse. Nes žavėtis tuo, kas to nevertas, šiaip jau niekada nesugebu. Žavesio čia tik tiek, kad dar ir dar kartą pasimato kas kokiomis mintimis, viltimis ir lūkesčiai gyvena. O išeinant iš to ir, kad nei minutei neklydau, manydamas, kad TS LKD partijai, bent kol joje dominuoja tokios personos kaip Masiulis ar Kubilius, ne vieta politinėje scenoje. Tiesa, ši partija turi tam tikrą „talentą“, todėl, būdamas realistu, manau, kad jie dar ilgai ragais ir nagais brausis į seimo valdančiąsias koalicijas. Visgi vis labiau ryškėja ir antroji vizija: su tokiais žmonėmis šios partijos viltys bus bergždžios.

Bet ne apie pačią partiją prisėdau rašyti. Pakaks ir vieno jų stratego – Kęstučio Masiulio. Šis žmogus man būtų visai neįdomus, tačiau užkabino jo straipsnis Lietuvos jaunimas nedirbs agurkėlių fabrikuose, atspausdintas Delfi. Nes čia be jokios lupos pasimatė kas yra kas seimo dešiniųjų stovykloje. Neskaičiusiems, siūlyčiau pradžioje perskaityti jį nuo pradžios iki galo, nes jis neilgas, bet mąstančiam žmogui labai informatyvus. Dvelkiantis gal neapykanta paprastam žmogui arba absoliučiu nesusigaudymų gyvenimo realijose, parodantis šio profesoriaus požiūrį į šiandiena egzistuojančią socialinę atskirtį tarp mūsų tautiečių ir jo siekius tai tik didinti.

Pavartykime šio piliečio mintis papunkčiui. Štai pirmasis sakinys – „Viktoras Uspaskichas ir Algirdas Butkevičius nesugeba mąstyti strategiškai, matyti sisteminių problemų ir brėžti ilgalaikių tikslų. <…> V. Uspaskichas, sako, kad pirmenybę reikia suteikti maisto ir plataus vartojimo prekių gamybai, kur bus sukuriama daug darbo vietų. <…> Tokia politika, tai tėra trumpalaikiai ir abejotini metodai.“

Štai taip… Konservatorių žvaigždutė K.Masiulis nemano, kad Lietuvoje reikėtų sukurti daug darbo vietų ir tokius siekius laiko trumpalaikiais, o „naujadaras“ generuojanti ekonomika – nesuprantamas. Tarkime, kad esu mažai susigaudantis žmogus ir bandydamas išsiaiškinti kame čia reikalas, kreipiuosi į Tarptautinių žodžių žodyną. Čia žodis „GENERUOJANTIS“ nebelieka paslaptimi… Generuoti, pasirodo reiškia: gimdyti, gaminti, kurti,  o iš to paaiškėja, kad generuojanti ekonomika yra ne kas kita, o kurianti ekonomika. Atrodytų normalus tikslas. Bet ne K.Masiuliui. Jis mano, kad kurianti ekonomika ir joje, galimai 1100 Lt alga netenkins Lietuvos jaunimo. Šioje vietoje man pasirodo, kad gal profesorius kalba ne apie Lietuvos jaunimą, o mintyse turi savo vaikus, ar jų bičiulius. Tada gal ir taip, nors nevertėtų ignoruoti senos lietuvių liaudies patarlės, kad „nespjauk į šulinį, nes gali tekti iš jo gerti“. Tačiau nebūdamas orakulu, nesigilinsiu į masiulių jaunimo perspektyvas, o žvelgiu toliau ką paisto  rašliavos autorius… Matau, jo susižavėjimo sulaukė į Lietuvą perkeliamas „Danske“ banko paslaugų centras su 300 darbo vietų. <…> šios darbo vietos bus gerai apmokamos, dirbantys specialistai nuolat tobulės ir turės aukštai kvalifikacijai reikalingų žinių, o jų sukuriamas produktas turės aukštą pridėtinę vertę. Mat kaip… Tikėtina, kad tikrai „Danske“ bankas negamins jokios produkcijos ir vartysis tik finansinėse manipuliacijose. Iš tikro trijų šimtų darbo vietų turėtų pakakti vienai ar kelioms šios politinės negalios lyderių šeimoms, tačiau ar apie jas kalba Viktoras Uspaskich? Šiuo rašiniu nesiimu spėlioti ar V.Uspaskich iš tikro sieks įgyvendinti pažadus, tačiau jo kalbos labai racionalios ir įkvepiančios. Nes jis kalba apie visą Lietuvą, o jei taip, tada tie 300 vietų yra nulis. Tuo tarpu Masiuliui, panašu, visai ir neįdomi tauta. Jam, regis, pakanka savam „chore“ paniurnėti, kad jie ir tik jie yra tikroji Lietuva ir nebalsuojantys už TS yra ne kas kita, o Lietuvos priešai… Bet akivaizdžiai pamiršta, kad ir visi kiti lietuviai nėra dėmesio neverti menkystos. Ir, kad LR Konstitucija, kuri nustato, kad Lietuva turi būti visiems žmonėms vienodai teisinga šalis, nėra praeities atgyvena.

Man, kaip neturinčiam profesoriaus laipsnio, tarsi turėtų būti nepatogu mokinti tokio rango pilietį.  Tačiau, nors ir manydamas, kad šis ponas niekada neskaitys mano šio rašinuko, vis tik leisiu sau įsivaizduoti, kad mokinu jį ekonomikos pradžiamokslio. Taigi, ponas Kęstuti, dar kartą sugrįždamas prie jūsų rašliavos, imu kitą sakinuką… Kokia ironija –  jums taip nepasisekė, kad tėvai jus pakrikštijo tais pačiais, kaip ir jums paranoiškai nepatinkančio Karlo Markso inicialais. Bet jūs taip giliai dėl to nesisielokite, niekas tikrai nemano, kad jūs esate vienodo lygio asmenybės. Tik jei jau norite būti gerbtinas, pabandykite savo raštams pasitelkti bent jau elementariąją aritmetiką. Va, jūs tvirtinate, kad 700 darbuotojų … sukuria 1 proc. Lietuvos BVP. Ir norėtumėte, kad į tai būtų orientuota visa naujosios vyriausybės elgsena? Paskaičiuokime… Pagal šią logiką gaunasi, kad 7000 piliečių sukurtų net 10% BVP? O jei dar padauginsime iš dešimties, tai 70 tūkstančių Lietuvos piliečių sukurs visą 100 procentų Lietuvos Bendrojo vidaus produkto… O visi kiti? Net jei manytume, kad Lietuvoje likę jau tik 2,5 milijono žmonių, tai jie ką, nebereikalingi žmonės? Atmatos, nebeturintys teisės į egzistavimą? Nors ne, aišku, jūs sakysite, kad niekas jiems egzistuoti nedraudžia. Nes visi jie jau ir dabar tik egzistuoja. O tokia situacija yra ne kas kita, o jūsų minima „Sėkminga Andriaus Kubiliaus vyriausybės politika“.

O pabaigai noriu tik pateikti gyvenimo aksiomą: jei žmogus nesibrauna į valstybinę politiką, jam [gal?] ir neprivalu rūpintis savo valstybės piliečių išgyvenimo problemomis. Tačiau tie, kurie sau prisiskiria tautos ganytojo rolę, PRIVALO rūpintis, kad būtų užtikrinta kiekvieno gyventojo prigimtinė ir neatimama teisė į gyvybę. O tai reiškia į maistą, šilumą ir sveikatos apsaugą. Jūsų požiūris į valstybiškumą, per siauras, todėl turėtumėte suprasti, kad esate vertas spręsti tik sau aktualius klausimus. Neapsimetant tautos atstovu.

=======================================

Kai kas dar, susiję su K.Masiuliu…

1. K.Masiulis kreipėsi į teisėsaugą dėl programišių antpuolio – DELFI

2. Seimo narys K. Masiulis teisiamas už Gariūnų turgaus įžeidimą …