Šiandiena jūs išsiruošėte į polikliniką. Pas stomatologą, kur jums jau seniai reikia, nes dar kiek uždelsus, gali tekti išrauti dantį. Jau ir taip neleistinai buvote uždelsęs, na, bet dar gal nevėlu. Reikalas rimtas, nes dantys ne tik išvaizdos klausimas, jie tampriai susiję ir su visa jūsų sveikata, o tai reiškia su visa jūsų gyvenimo perspektyva.
Išsukus į gatvę, regis, tvirtai žengiate pasirinkta kryptimi, tačiau… netikėtai prieš akis išdygsta kolega. Taip, būtent kolega, nes su juo yra tekę dirbti. Draugu jo tikrai niekada nepavadintumėte, nes ne kartą jau įsitikinote jo elgsenos klastingumu: tai žmogus, prieš tavo akis nuolatos demonstruojantis šypseną ir visada už akių niekinantis kitus. Vardan taip jo įsivaizduojamos asmeninės karjeros. Gal jis net savo autoritetą taip suvokia. Na nepakeliui jums su juo, nors niekada į atlapus susikibti ir neteko…
– Kur išsiruošęs, draugeli? – užkalbina jis jus ir sužinojęs, kad einate pas dantistą, suskumba jus atkalbinėti. – Einam geriau į bariuką, vaišinu škotišku viskiu, aš ką tik algą pasiėmęs. Stomatologas niekur nepabėgs…
Jūs intuityviai jaučiate, kad šis žmogus sunerimo, kad jūs galite ir toliau trykšti sveikata ir energija. Ne veltui net pavaišinti siūlosi. Bet pagunda taip pat didelė, tuo labiau, kad viskis iš tikro tas gėrimas, kuriam nesate abejingas. Taigi, jūs stovite moralinėje kryžkelėje. Kryžkelėje, kur gerai žinote, vienas kelias tikras, svarbus ir jums tikrai reikalingas, o kitas abejotinas ir net smarkiai rizikingas. Gi ryt gal ir vėl neberasite nei laiko, nei noro eiti ten, kur šiandiena esate išsiruošęs.
* * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * *
Atleisk man skaitytojau už gal ne visai talentingą literatūrinį bandymą. Jis tiesiog taip, minties mankštai. Dantistas ir kolega – išgalvoti personažai, kurie, mano manymu, padės lengviau susigaudyti tame, apie ką noriu su tavimi padiskutuoti. Tema apie tai ar mokame gyventi plačiąja to žodžio prasme. Ar mokame atskirti kas aplink mus tikra, o kas dažnai mums priverstinai “implantuojama“ į smegenis. O pakalbėti noriu apie daug ką: apie pasaulinį klimato atšilimą ir apie GMO, apie septynis pasaulio oligarchus, kurie nori sumažinti mūsų populiaciją iki 2 milijardų ir apie niekingus krikščionybės nešėjus, okupavusius mūsų kilnias pagoniškas sielas. Tik visko neaprėpsiu, tad tau leidus pradėsiu nuo antro galo. Nuo krikščionybės Lietuvoje. Ir, gal bendrai nuo senosios Lietuvos istorijos.
Kadangi paskutiniais metais vis labiau mintimis susiliejau su kovotojais už Lietuvos šviesesnę perspektyvą, matau, kad reikalai dar nėra tokie blogi, kaip mėgstame kartais visa tai vertinti. Akivaizdu, kad mylinčių Lietuvą žmonių dar su žiburiu ieškoti nereikia. Tačiau, tarsi senoje rusų multiplikacinėje pasakoje, daugelį mūsų apgaubęs tingumo ir pasyvumo debesėlis. Na nėra jis toks labai tirštas, bet ir pakankamas tam, kad tie, kurie kažką bando su ugnele ir užsidegimu, neretai greitai išsikvėptų. Tačiau ir ne pasyvumas pas mus pats didžiausias priešas. Didžiausi kovotojų už teisingumą [jei norite – demokratiją] pavojai tyko įvairaus plauko infiltrantuose, t.y. iškalbingose asmenybėse, kurie nuolatos ir atkakliai stengiasi nukreipti visų dėmesį kitomis, niekaip nesusijusiomis su mūsų nūdiena, kryptimis.
Aš vis dažniau pastebiu nežinia iš kur netikėtai nusileidžiančius straipsnius apie krikščionybės žalą, apie tai kokie niekingi buvo jos nešėjai į Lietuvą, apie žiaurius inkvizicijos laikus ir panašiai. Ir tuose straipsniuose galimai daug tiesos, todėl jie daugelį užkabina. Ne tik diskusijom, gal net ir mąstymo kriterijų pervertinimui. Tačiau tai jau istorija, įvykę faktai, kurių vykdytojų nei palikuonių nebelikę. Na pagalvokime, nuo krikščionybės įvedimo pas mus praėjo jau eilė šimtmečių, o jei įvertintume, kad per šimtą metų pasikeičia apytikriai 5 kartos, tai nesunkiai suvoktume, kad tokių straipsnių autoriai bando revanšuotis prieš tuos, kurie jau prieš 25-30 kartų apleido šį pasaulį. Tad prieš ką kovoti siūlo šių straipsnių autoriai? Prieš bevardes šimtametes vėles?
Šiandieniniame mūsų pasaulyje religija, nors ir turinti tam tikrą įtaką, pasireiškiančią, deja, ir politikoje, nėra didžiųjų blogybių nešėja. Nesvarbu apie kurią bekalbėtume. Priklausomumas katalikams ar pagonims neturi jokios įtakos mūsų socialinei padėčiai ar karjerai. Skirtingai nuo partiškumo, niekas nieko neįkalbinėja eiti į sekmadienines pamaldas, gal, išskyrus kunigus per pamokslus mišiose. Taigi, žilosios istorijos analizė, o tuo labiau emocijos, į kurias neretai įsiveliame, neveda mūsų į jokią šviesesnę perspektyvą. Ir jei mes iš tikro norime šviesesnio rytojaus, tiek moraline, tiek socialine prasmėmis, mes turėtume nepamesti savo tikrųjų vertybių. Nes jos turi būti besąlygiškai orientuotos į ateitį, į perspektyvą, o ne į šimtamečių įvykių analizę. Bent kiek mąstantys žmonės, manau, suvokia – tam tikros visuomenės grupelės suinteresuotos nukreipti mūsų dėmesį nuo realių problemų sprendimo. Daugelis, ko gero, ir puikiai jaučiame – tas ar anas tiesiog infiltruotas skleisti dezorentuojančias temas. Jiems į talką nejučia ateina ir iš tikro keistuoliai, tai yra žmonės, savo veiksmais gana aktyvūs, bet neturintys pastovaus gyvenimo vektoriaus – šiandiena jie teigia viena, o ryt, pasigavę naujų idėjų, jau suka mus kita, gal net priešinga kryptimi.
Ir pabaigai parašysiu savo vieną nuostatą: istoriją palikime specialistams. Ir laisvalaikio skaitiniams palikime. Istorijos rato atgal niekas dar nepasuko, o jei ir pasuko, tai tik dalinai ir labai trumpam. Lietuvai šiandiena labai reikalinga vienybė. O, kad ji atsirastų, visų pirma reikia atkurti pagarbą žmogui. O pagarba neapsiriboja vien rankos paspaudimu. Jei gerbiame žmogų, turime stebėti ir jo gyvenimą ir prireikus jam padėti. Lietuva turi rūpintis savo žmonių išgyvenimo galimybėmis ir solidumu. Tik tada ji ir vėl galės tikėtis būti patriotų šalimi. Tad nesikapstykime religijų šaknyne, o žvelkime į priekį, į ateitį. Nes vienu metu kuriant ateitį ir gręžiojantis į kunigaikštystės laikus, gausime istorijos ir perspektyvos mutinį. Ir tikrai nerealu, kad jis gausis skanus ir pavykęs.
O ką manote Jūs?
MATELIO Romualdo rašiniai 
4. Mano skaitytojų mintys