Šiandiena prabudau vėlai, nes naktis buvo bemiegė, teko pasiknaisioti juridiniuose interneto tyruose, kurie ne tokie jau maži. Nors rytas jau rudeniškai šaltas, o naktį vietomis net pasirodė pirmoji šalna, pabudino mieli saulės spinduliai, kas sudarė iliuziją, kad vis dar vasara. Prisimenu garsiosios anglų premjerės Margaret Techer kažkada duotą interviu, kad pusryčiams ji tik geria kavą su citrina, tokiu būdu nesuvaržydama savo veiklumo bent jau pirmąjį pusdienį. Bet aš elgiuosi kitaip. Mėgstu liaudies patarles ir posakius, o vienas iš jų sako, kad pusryčius suvalgyk pats [suprask – vienas], pietus pasidalink su draugu, o vakarienę atiduok priešui. Vis tik nesu absoliutus tautos idėjų fanas, todėl ir vakarienės priešams nedalinu. O kažin ir ar imtų, nes mano turimi priešai labai pasiturintys, jie sėdi trijų miestų savivaldybėse ir nuolatos suka galvas ką čia dar padarius, kad negrąžinti R.M. ir kitiems savininkams jiems priklausančios, nacionalizuotos žemės. Mūsų respublikoje, sutinkamai su galiojančiais įstatymais, sėdėjimas tokiose kėdėse gi gerai apmokamas “darbas“, tad ir pusryčiai pas juos, spėju, kur kas geresni nei mano.
Papusryčiavau visai neblogai, nors ir ne oligarchiškai, o po to prisėdau ir vėl prie interneto. Bet mintimis vis dar sugrįždavau prie savo ką tik suvalgytų autonominių pusryčių – tarp dviejų baltos forminės duonos riekių įspraustų kelių, liaudiškai šprotais vadinamų žuvelių, kurias užsikaitinau specialioje elektrinėje keptuvėje – žnyplėse, oficialiai, ko gero, skrudintuve vadinamoje.
Nei kiek neabejoju, kad jūs suklusote – kas čia per naujadaras autonominiai pusryčiai? Taip tai mano sugalvotas naujas išsireiškimas ir todėl šiuo rašinuku sieksiu, kad jis būtų įteisintas kaip mano autorinis darbas. 😀 Gaila, tik, kad išrastiems žodžiams nesuteikiami vardai, todėl negaliu siekti, kad ateities kartos šį terminą vadintu mano vardu. 🙂
Bet gi jums itin nekantru sužinoti kas tai, tie autonominiai pusryčiai. Tiesą sakant anksčiau niekada ir nesusimąsčiau apie tai, tą supratau tik skaitydamas Nekilnojamojo turto skelbimus. Tik pamanykite, dabar ko ne visi brangūs namai Lietuvoje parduodami su autonominiu šildymu. Mažiau eruditas gali niekaip ir nesuprasti kas čia per šildymas, nes anksčiau turėdavome tik šildymą malkomis, anglimi, briketais arba dujomis, o dabar jie visi tapo autonominiais. Paskambinėjus agentams ir pasidomėjus kas čia per kuro rūšis, paaiškėjo, kad čia nieko naujo. Tai tas pats kuras, tik dabar jį gali naudoti kada užsinori. Ir šildymo kiekį reguliuojiesi pats, ne pagal kieno nors primetamą valią… Na taip, kai kalbame apie būstus daugiabučiuose, pabrėžti , kad butas atskirtas nuo daugeliui privalomų “komunų“, kur kiek ir kokios tau reikia šilumos nusprendžia šildymą organizuojančios įmonės, svarbu. Tačiau kai aprašomi nuosavi namai, tokia informacija akivaizdžiai perteklinė ir pakaktų parašyti ar namas šildomas kietu ar dujiniu kuru…
Bet va, reklama [atsiprašau, gal jau turėčiau vadinti viešaisiais ryšiais?] nenuilstamai tobulina mūsų žodyną.
Vis tik, gerokai pamąstęs apie sąvoką “autonomija“, supratau, kad esu labai autonomiškas žmogus, nes visada einu ten kur noriu, bendrauju su tuo, kas man patinka ir net valgau… tai, ką susigalvoju. Taigi, mano pusryčiai būna visada autonominiai. Kitokiais jie taptų tik tada, jei maisto komponentes rinkčiausi ne iš galvos, o iš “Šeimininkės vadovų“.
- Autonominio šildymo pradininkai
MATELIO Romualdo rašiniai 
4. Mano skaitytojų mintys