Kiek pamenu, įvairūs žmonės visada šiek tiek mėgo ginčytis apie dovanų vertę. Ir apie gėlių įteikinėjimą. Aš visada buvau gėlių priešas. Ir dovanos pinigais, taip pat…
Ne, tikriausiai ne taip supratai mano bičiuli. Gėlės man gražu, aš jas labai mėgstu. Kažkada tai slėpiau nuo bendraamžių, nes rodyti savo pomėgį gėlėms būtų buvę nevyriška. 🙂 Tačiau man visada patinka augančios gėlės. Ir jų pas mane dabar jau visada pilnas sodas. Nebebijau būti nevyrišku, išaugau iš to amžiaus. Nieko tokio ir nusiskinti keletą žiedų pasimerkimui į vazą. Tačiau aš visada buvau prieš jų pirkimą ir nešimą kaip meilės, draugiškumo ar dar kažkokio pseudo jausmo įrodymą. Gėles, mano supratimu, tinka nešti tik Anapilin iškeliavusiems. Nors jie jų jau nebemato. Bet… Dovanos gi į kapus ar prie karsto nenuneši.
Netrukus teks eiti į vieną pokylį. Sveikinti žmogų su tam tikru jubiliejumi. Tad ir prisiminiau šią temą, o gal gi Tu parašysi savo nuomonę komentaruose? Toks bendravimas visada malonus, net jei nuomonės ir skirtingos. Žinau, kad ten, kur eisiu, gaji tradicijas nešti ne dovanas, o vokelius su pinigais. Man tai ne mažesnis absurdas, nei skintų gėlių nešimas. Kai eini sveikinti žmogų, manau, jam reikia nešti dovaną. Ji gali būti ir labai kukli, simboliška, bet tai turi būti daiktas. Gyvenimas dažnai ir netikėtai išblaško draugus, išdrasko kolektyvus, o dovanėlė išlieka ilgam, kartais visam gyvenimui. Aišku, emocijomis sotus nebūsi, tačiau kiekvienas gi kažkada susiduriame su senu reliktu, o jie, savo ruožtu, sukelia mielų prisiminimų bangą. O pinigai? Na kokia gi dovana yra pinigai? Jokia. Daugelį metų stebiu pinigus renkančius aktyvistus, kurie juos vėliau įteikia nuo šeimos, nuo kolektyvo, nuo draugų. Tas pats aktyvistas, kuris tau dar vakar perdavė “kolektyvinę dovaną“ – vokelį su pinigais, žiūrėk, ryt jau iš tavęs prašo – “ar nepamiršai, už savaitės Vyckos gimtadienis. Mes metamės po 25 lt., ar prisidėsi?“ Bet gi tai smetoniška savišalpos kasa, apie kurią man dar vaikui pasakojo Mama. Šiandiena gavau 250 lt. savo gimtadienio proga, o iki sekančio visus juos turėsiu grąžinti. Per 10 kartų, bet turėsiu grąžinti. Ir jokio prisiminimo. Tik ironiškas “Kaip mes per gyvenimą šventinį “biznį“ darėme… Davėme davėme, o po to atgavome atgal…
Ir kaip čia neprisiminsi senos pasakos apie gobšą bubulę, kurios senis sugavo auksinę žuvelę..
MATELIO Romualdo rašiniai 
4. Mano skaitytojų mintys