R.Matelis: Jūs manote, kad aš meru rinksiu A.Kupčinską? Tada jūs klystate.

I dalis

Aštuonerius pastaruosius metus [su trumpa pauze], Kaunui vadovauja meras Andrius KUPČINSKAS. Daug tai ar mažai? Jei mąstytume valstybės ar miesto amžiumi, galima būtų manyti, kad mažai. Tačiau mero patirtį mes turime vertinti žmogaus sąmoningo gyvenimo ribose ir aštuonių metų laikotarpis tada pasirodo visai nemažas. Jei kalbėtume apie daugelio valstybių prezidentus, tai ilgiau užsibūti šiame poste neleidžia net įstatymai. Dar gal prieš trisdešimt metų žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ buvo skelbiama, kad Vakarų psichologai ir sociologai nustatė, jog tose pačiose pareigose žmogui dera dirbti ne ilgiau nei septynis metus. Nes po to seka tam tikra atrofacija ir užsibuvusiųjų darbo rezultatai ima ženkliai smukti. Tokie tyrimai ne vienkartiniai, jais tenka tikėti ir šiandiena. Juos patvirtina ir mūsų stebėjimai, jei tokius vykdome, nes tai paslėpti yra sunku.

Kadangi atstovauju tik savo asmeninę nuomone, rašysiu vienaskaitoje. Ir pabandysiu trumpai apžvelgti mero A.Kupčinsko meravimo taką. Taip jau lėmė gyvenimas, kad tada, kai šis jaunuolis tapo meru, aš dirbau Kauno miesto Rinkimų apygardoje. Kadangi jau 25 metai kovoju dėl teisingo savo nuosavybės į kažkada nacionalizuotą žemę atstatymo, dar tada, kai Kupčinskas tapo Kauno meru ir savivaldybės salėje dėstė būsimas savo meravimo vizijas, labai ryškiai atkreipiau savo dėmesį į pažadą, kad kauniečiams sparčiai ir sąžiningai bus atstatoma nuosavybė į išlikusį nekilnojamąjį turtą arba, nesant galimybės atstatyti jos į buvusį turtą, bus suteikiami derami sklypai kitoje vietoje. Apygardos komisijos nariams buvo privalu dalyvauti inauguracinėje išrinkto mero kalboje, todėl tai buvo pirmasis mero pažadas, kuris įsirėžė man į atmintį. Deja, deja, tai ir teliko pažadu. Gerokai vėliau, jau po kelerių metų, vienas iš konservatorių lyderių man asmeniškai pareiškė: Kaune yra daug laisvų gerų žemių, bet Kauno savivaldybė absoliučiai nusišalinusi nuo nuosavybės atstatymo klausimų sprendimo, todėl žmonėms brukami nieko neverti sklypai, kurie tik teoriškai yra miesto ribose, o iš tikro jiems siūlomi žemės gabalėliai yra Pakaunės vietovėse. … Šiame straipsnelyje savo vizito į mero kabinetą nuosavybės klausimu, vykusiu dar I kadencijos pabaigoje, tik pažymėsiu, kad jis buvo daugiau negu keistas: meras apie 80 procentų mano priėmimo laiko su kažkuo kalbėjosi telefonu, o man teko tenkintis pokalbiu su iki gyvo kaulo atsibodusiais valdininkais, pas kuriuos patekti nebūtų reikėję tuo metu lauktų penkerių savaičių… Gal, sakau, tą kartą meras taip bandė išvengti akistatos prieš faktą, kad mulkinami kažkada neteisėtai nacionalizuotų žemių savininkai? Gal, bet veiksmų, padėčiai ištaisyti, jis taip niekada ir nesiėmė.

Tiesa, šiandiena ir už tokį priėmimą gal jau tektų būti kažkiek dėkingam, nes mero Kupčinsko meravimo metais, kauniečiams buvo pilnai ir galutinai užvertos savivaldybės durys, todėl miestiečiams, atėjusiems į Kauno savivaldybę belieka vienintelis džiaugsmas „pasiskuti“ senovinėmis besisukančiomis įėjimo durimis: pirmyn ir atgal – namo. Nors savivaldybės pirmame aukšte dirba budintis policininkas, jo kompetencija patikrinti atvykstančius žmones čia nebepasitikima. Nejaugi Kauno savivaldybės vadovai net patys save laiko tokiais nusidėjusiais, kad net bijo savo gyventojų? O gal jei į kabinetus užeidinėtų bet kas iš gatvės, ten tektų nuolatos imituoti kur kas rimtesnę darbo atmosferą nei ji yra ir tai kai kam sudarytų nemažai nepatogumų? O gal prasti reikalai su darbo drausme ir to neturėtų žinoti pašaliečiai? Bet neieškosiu atsakymo, nes svarbiau už viską yra tai, kad gyventojų išrinkti atstovai nuo jų atsitvėrė neįveikiamais užraktais ir tai sukelia daug minčių…

Vis tik įdomiausia bus pabandyti apibendrinti ką gero Kaunui nuveikė aptariamasis meras… Be abejo, įvairias smulkmenas paliksiu už šio rašinėlio ribų, nes smulkmenos todėl ir smulkmenos, kad jų daugelis nei nepastebi. Tačiau Kauno meras yra tokia figūra, kurios darbo indėlis turi būti vienodai gerai matomas tiek trumparegiams, tiek toliaregiams. Pirmasis ‚šaršalas‘ apie gerą mero Andriaus darbą, ko gero, buvo „Žalgirio“ sporto arenos statyba. Kol ta statyba vyko, aš labai nuoširdžiai džiaugiausi meru Kupčinsku. Žiniatiekoje mirksėjusios žinutės tvirtino, kad naujoji arena bus puiki ir dešimteriopai pigesnė nei ją norėjo prastumti ‚korumpuotasis‘ A.Garbaravičius [prieš tai buvęs Kauno meras]. Bet netrukus, po arenos atidarymo, aš ją nužvelgiau iš išorės ir… „-O bože bože, – pasakytų koks nors rusų starovieras“. Nes savo išore nuo, tarkime, M.K.Čiurlionio tilto, šie sporto rūmai priminė ne ką kita, o kokią nors, ne visai naują tarybinių laikų gamyklą. Jokio iškilmingumo, jokios pastato pompastikos, jiems priešpastatant atvirus ventiliacijos vamzdynus ir surūdijusias „dekoracijas“. Kurias neseniai, gal prieš savaitę, kaip didelį šimtmečio įvykį Andrius Kupčinskas pabandė pridengti elementariu bėgančiu elektroniniu užrašu „Žalgirio“ arena“, analogišku „Soliario“ autobusų ir troleibusų informacijos užrašams… Tiesiog pasiaukojantis mero visos kadencijos darbas? Ar kas tai? O gal tai skonio neturintis meras? O gal deramų patarėjų stoka? Ar tiesiog meras, kuris neturi tvirtų savo nuostatų? Deja, nežinau atsakymo.

Bet gal gi grožis spindi viduje, vis dar kirbėjo maža viltis? Tačiau po kurio laiko apsilankęs šiame ‘kluone‘ pamačiau labai nykų vaizdą: čia ir vėl „dusino“ puošmenų vaidmenį atliekantys vamzdynai ir elektros kabeliai, o bufetas [o gal kas nors tai drįstų vadinti kavine?] tiesiog pribloškė savo „žaismingumu“. Niekada anksčiau, gyvenime, nebūčiau pagalvojęs, kad grožiu gali tapti šiukšlių eksponavimas permatomose šiukšliadėžėse, bet čia buvo ir dar šiandiena yra būtent taip…

Tiesą sakant, nebelabai viską prisimenu iš I kadencijos – per daug laiko praėjo. Na, o kaip su antrąja? Mane visada glumino [ir ne tik mane, o daugumą mūsų] gatvių danga ir šuliniai, kurie sumontuoti labai kreivai ir arba per giliai, arba per iškiliai. Tai laužo mūsų automobilius, kenkia nuotaikai ir net darbingumui. Todėl labai apsidžiaugiau, kai prasidėjus rinkiminiam turui [prieš antrąją kadenciją], meras viešai įsipareigojo iki naujos kadencijos pabaigos, kartu su savo konservatorių komanda, užtikrinti VISŲ GATVIŲ ŠULINIŲ DANGČIUS IŠKELTI į esfalto lygį. Tuo metu, suprasdamas, kad tai didelis darbas, tikėjausi, jog tai bus pradėta jau pirmaisiais metais. Bet ne. Gatvėse įdubos buvo neliečiamos. Vaizdas nesikeitė ir antraisiais bei trečiaisiais metais. Ir tik 2014 metų vasaros pabaigoje pamačiau pradedant daryti tai, ko žmonėms reikėjo tiek ilgai laukti ir kas daugumą jų vertė nuolatos leisti pinigus automobilių remontui. Su tam tikru kartėliu, bet vis tiek apsidžiaugiau. Tačiau ir tą maža laimės kibirkštėlė pasirodė per ankstyva. Darbai „paknibinėti“ tai šen, tai ten, o kur pačios svarbiausios miesto vietos, viskas palikta kaip buvę. Nagi pabandykite be įtampos pravažiuoti Kauno Savanorių prospektu, kai užsikelsite į kalną. Iki sankryžos su Taikos prospektu. Garantuoju – nepavyks, nes bent jau dešinysis jūsų automobilio ratas laužysis į giliai įsmukusius šulinių dangčius. Kai kur ir kairysis… Kuklumas nėra mano kasdieninė būsena, todėl prisijungęs prie savo paskyros Feijsbuke, mero lentoje parašiau maždaug tokią atvirą pastabėlę: „Savanorių prospektas, prestižinė miesto arterija, o šuliniai ten „pamiršti“. Netrukus buvau tiesiog priblokštas: meras man patarė kreiptis į „Kauno vandenų“ vadovą ir net nurodė telefoną. Kas tai? Sumani dalykiška mero veikla ar noras pamiršti savo pažadus? Juokais tą situaciją, žinoma, pakomentavau kaip mero išsiblaškymą, t.y. tai, kad meras gal sumaišė kuris iš mūsų yra meras ir kuriam priklauso rūpintis šiomis problemomis.

Čia negaliu neprisiminti ir kito panašaus atvejo, kai prieš keletą metų man įkyrėjo pavojinga ir nuolat judri Pašilės ir Rytų gatvių sankryža, kuria tekdavo gana dažnai važiuoti. Pavojinga ji tuo, kad važiuojant iš Rytų gatvės, pažvelgus į kairią pusę tematai aukštą mūrinę piliečio tvorą, o ir iš dešinės ne ką geriau – čia bent jau vasarą lapoja tanki gyvatvorė, todėl važiuojamąją dalį iš abiejų pusių gali pamatyti tik iškišęs savo automobilio „snapą“ į važiuojamąją dalį. Be jokių abejonių, jei koks žioplys, važiuojantis pagrindine Pašilės gatve atsitrenktų į tave, liktum kaltas, kaip įvažiavęs į sankryžą neįsitikinęs, kad tai netrukdo kitiems eismo dalyviams. (…) Bet čia situacija įdomi dar ir tuo, kad ši gyvatvorė saugo nuo kelio dulkių paties mero daugiabutį. Tad mano pastebėjimas Feijsbūke, Andriaus Kupčinsko saite dėl eismo saugumo prastos būklės, buvo sutiktas net ne žodžiais, o kažkokiomis internetinėmis ikonėlėmis. Ir liūdna ir pikta, kai taip reaguojama į teisingas pastabas.

Jau prieš daugelį metų meras Kupčinskas tvirtino, kad jis išspręs dviejų, miesto vaiduokliais tapusių, o iš esmės – kažkada didingais turėjusių būti pastatų-viešbučių „Respublika“ ir „Britanika“ klausimus. Tada jis teigė, kad netrukus bus užbaigta jų statyba ir Kaunas žavės mus visus savo naujais architektūriniais šedevrais. Bet nepavyko, … todėl prieš porą savaitėlių išgirdome kitą pseudodžiaugsmingą jo žinią – šie pastatai pagaliau kažkieno bus nugriauti. Juokingu, tokių pareiškimų nepavadinsi, nes galutiniame rezultate paaiškėja, kad miesto vadas tesugeba griauti tai, ko įrengti taip ir nesugebėjo. Nors ir nugriauti iki kadencijos pabaigos, nesuspėjo, ji pasibaigė. Iš to, mieli kauniečiai, peršasi išvada, kad jums siūloma rinkti nebe merą kūrėją, o merą griovėją. Beje, griovimų srityje aš Andriaus Kupčinsko prastu žodžiu minėti negalėčiau. Efektingai kažkada nugriovė buvusį Kauno centro pasididžiavimą – Merkurijaus univermagą, o ciksint paskutinėms meravimo sekundėms dar ir tarybinio meno apraiškas nuo Aleksoto tilto atramų suspėjo nulupti. Palaimino dviejų ponių veiksmus nugriaunant buvusį „Lietuvos“ viešbučio filialą į jo vietą pastatant stiklo vaiduoklį, ko gero su šelmiška šypsena žvelgdavo į kampu su savivaldybės pastatu stovintį namą, kuris išdarkytas ant jo stogo užmaunant apverstą akvariumą. Auksinio tualeto jau nei neminėsiu, nes gerai nei nežinau ar čia Andriaus, ar jo konkurento R.Mikaičio veiklos padarinys. Bet šiai daliai gal pakaks. Geros dienos Jums…

Romualdas Matelis: Prancūzijoje dar nebuvau. Teks šią klaidą taisyti. Strasbūras.

Šiandiena gavau smūgį žemiau juosmens. Į tą vietą, kur iki šiol maniau esant draudžiama vieta. Pabūsiu atviras – esu priblokštas, nes maniausi savąją teisminę valstybę jau šiek tiek perpratęs. Klydau. Pasirodo Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, bent jau kai kolegijos sudėtyje yra teismo pirmininkas R.Piličiauskas, gali sau leisti priimti sprendimus, kurie … Tiek jau to, jau vidurnaktis, esu pavargęs ir neieškosiu šiandiena teisingo žodžio, dėl kurio galėčiau būti ramus, kad jis nepažeidžia leistinų normų… Daugybę metų, savo begale pasekmių nesukeliančių nutarčių ir sprendimų mane dusinę Lietuvos kai kurie administraciniai teismai, matyt pavargo labiau už mane. Gi nelengva, o  deklaratyviai – ir negalima iš neteisės suregzti teisę.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kurio sudėtyje Laimutis ALECHNAVIČIUS  (kolegijos pirm. ), Ramūnas GADLIAUSKAS  (pranešėjas) ir eilinis narys [tačiau iš tikro – šio teismo pirmininkas] Ričardas PILIČIAUSKAS 2014.03.05 d. 15:00 valandą, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą Nr. 3-63-3-00816-2013-6 | AS-552-180-14 *, kur pareiškėjas (apeliantas) Romualdas Matelis, atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija ( 125196077) ir trečiasis suinteresuotas asmuo Vytautas Jonas Norkus  ** ir nusprendė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013-11-28 nutartį palikti nepakeistą.

Savo skaitytojus su situacija detaliai supažindinsiu vėliau, o kol kas noriu tik paaiškinti, kad būtent šis LVAT kolegijos sprendimas, kad ir koks nesuvokiamas bebūtų, atvėrė man vartus į Strasbūro teismą.  Nes pagal Europos tarptautinę teisę į Strasbūrą kreiptis galima tik tada, kai išsemi visas teisines galimybes savojoje šalyje. Kaip tik  Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo [na arba Lietuvos aukščiausiojo teismo] sprendimas ir yra laikoma ta riba, kai piliečiai išsemia savo šalies teisingumą ir nebeturi kitos išeities. Tad… tad atsiprašau už tokį trumpą ir sausą savo rašinuką. Viliuosi, kad ateityje surašytieji bus kur kas įdomesni.

R.Matelis: Viešinu Žemėtvarkos [NŽT] požiūrį į nuosavybės grąžinimą. Arba „Tuk tuk tuk…“ II dalis

Tęsinys. Pradžia – 2013 m. birželio 7 d. Spausti ČIA

Pirmoje netrumpo straipsnio „Tuk tuk tuk. Ar galima užeiti? Pakalbėti nuosavybės atstatymo klausimais“ dalyje aprašiau pirmuosius valstybės žingsnius pradedant atstatyti piliečiams nuosavybės teises į TSRS nacionalizuotą žemę, o straipsnį baigiau prisiminimais  apie tai, kaip 2009 metais [o ir šiandiena] Kauno Žemėtvarkos darbuotojai pateikia pretendentams siūlymus pasirinkti kompensacinius sklypus. Šioje dalyje apžvelgiu visa tai, ką pamačiau nuvykęs pasiūlytais adresais.

Pirma aplankyta vieta ieškant Kauno žemėtvarkos siūlomų kompensacinių sklypų – Šiaurės prospektas. Keistai čia sumąstę Kauno kūrėjai: viena gatvės pusė vadinasi Šiaurės prospektu, o priešingoji jau Islandijos plentas. Tuo pačiu Islandijos plentu vadinama ir autostrada Klaipėda – Vilnius, esanti per bene 1,5 km. nuo miesto krašto. Vis tik šnekamojoje kalboje ir antroji gatvės pusė dažniau vadinama Šiaurės prospektu, o šioje gatvės pusėje dar nuo TSRS laikų tęsiasi begalė buvusių kooperatinių garažų. Šiaip jau čia žinoma vieta, nes juose dirba daug įvairiausių automobilių remontininkų, todėl dažnas atvažiuoja pasitvarkyti sugedusį savo transportą.

Surasti čia esantį 5,83 aro žemės sklypą būtų tikrai sudėtinga, bet iš anksto pasivarčius maps.lt, viskas šiek tiek supaprastėja: kraštinio garažo pakraščiu į kalniuką kyla takelis. Matyt juo kažkas įpratęs gamtinių reikaliukų pasivaikščioti, nes už garažų „nugaros“ plyti brūzgynai krūmų su šiokiais tokiais stepių elementais, o toje vietoje, kur plane atžymėtas grąžintinas sklypas – didžiulė duobė. Lakesnės fantazijos žmogus čia gal manytų kažkada meteoritui nukritus. Na gal ne Tunguskos, bet labai jau ne menkam. Tačiau aš realistas ir suprantu, kad bene prieš 30 metų, kai čia laukuose imta statyti milžinišką virtinę garažų, žemė buvo  galingų buldozerių sustumdyta į didžiulius kalnus, o patys garažai,  nemąstant apie jokią plytų ar cemento ekonomiją, pastatyti vos ne triaukščio namo dydžio iš neparadinės pusės. Taip darbai vyko kur kas sparčiau. Nebeaprašinėsiu toliau šios vietos, nes visa tai jau aprašyta „Kauno dienoje“, o viena iš dviejų nuotraukų ir yra būtent iš šios vietos. Privalau tik liūdnai pajuokauti, kad turint atliekamų porą milijonų čia būtų įmanoma dar kartą suvežti buldozerius ir jie per kokią savaitę šią daubą, manau, įveiktų. Ir poros kilometrų ilgio kelia pravažiavimui, ko gero, įrengtų. Tiesa, problemų būtų kitokių: į Šiaurės prospektą nusitiesti kelią vargu ar įmanoma, tad reikėtų įvažiavimą voluotis į autostradą, nors tai, kiek žinau, pagal ES standartus yra draudžiama. Bet tie pora atliekamų milijonų, neabejotina, apsukrų žmogų išgelbėtų. Gi iš spaudos daugelis žinome, kad būna brangių tepaliukų, kurie taip perfect sutepa valdininkų liežuvius, kad šie absoliučiai nebegirgžda.

Ne taip jau toli nuo čia ir Ašigalio gatvė, tad vairuoju į ten. Jau iš anksto žinau, kad jei pasirinksiu čia siūlomą vienintelį sklypą, turėsiu prieš pensiją dar ir profesiją savo pakeisti.  Mat čia, 4,2 aro žemės plotelyje, kažkurie išmintingieji Kauno valdininkai numatė svarbų objektą statyti. Įvairūs reikalavimai ir reglamentai šiai žemei imperatyviai nurodo, kad čia Inžinerinės infrastruktūros teritorija, o pats sklypas skirtas susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų objektų statybai. Kad skaitytojui būtų paprasčiau susigaudyti, nuskanavau per du paveikslėlius šią žemę reglamentuojantį brėžinį. Bet neabejoju, susigaudyti paprasčiau bus tik tada, jei esate ilgametis projektuotojas. Mano velionis Tėvas, 36 gyvenimo metus paskyręs braižybos lentai, suprantama, kažką būtų supratęs, bet man, suprasti viską nuo A iki Ž nepakanka būti statybos inžinieriaus konstruktoriaus sūnumi. Ne itin daug naudos čia duoda ir inžinieriaus ekonomisto diplomas, todėl bandau gilintis į įrašus šiame brėžinyje. Ir kai ką suprantu…

Va, lentelėje surašyti apribojimai. Ryšių linijos apsaugos zona – po  2 m. Elektra mažiau įnoringa, tad jai žemės saugoma tik po metrą. Besotei vandentiekio ir kanalizacijos linijai skiriama net po 10 m. man siūlomos žemės ir po tiek pat – šilumos ir karšto vandens tiekimo linijoms. Viskas tarsi aišku, neaišku tik, o kas tada lieka man jei pasirinksiu šį sklypą, pasikeisiu profesiją ir imsiuosi statyti inžinerinių komunikacijų objektą. Nes viso šios žemės yra tik 4,2 aro.

Bet gudragalviai bičiuliai mane dar tada, tais 2009 metais buvo nuraminę: „nereikės tau nieko studijuoti ir, tuo labiau statyti“ – sakė jie. „Kai tik įsiforminsi šį sklypą, pas tave netruks ateiti šios srities asai, mestels tau ant stalo kokius 4 tūkstančius litukų ir tau beliks išlaužti mielą šypseną ir linktelėti galva. Nes puikiai suprasi, kad tokios svarbios srities specialistų-pirkėjų nelabai daugiau ir rasi“. Gal būt…

Ir vis tik, vartydamas šio adreso planą aš supratau dar kai ką. Inžinierius R.Kamaitis šį detalųjį planą suderino dar 2006 metų žiemą, o velionis P.Sabeckis jį pasirašė 2007 metų kovo 18 dieną. Pats detalusis planas mane, kaip pretendentą pasiekė jau po 2,5 metų, besibaigiant 2009 metams. Gerbiamieji, gi detalus planas, nors kai jis užbaigiamas gal tam tikruose kabinetuose ir aplaistomas brendžiu, vis tik nėra brendis, kurį reikėtų ilgą laiką brandinti rūsiuose. Tai ar tai nėra akivaizdus įrodymas to, kad su pretendentais į nuosavybės atstatymą absoliučiai nesiskaitoma ir gal net kažkuris piktas valdininkas paslapčia laukė, kad visi „jie“ išmirs ir nebereikės žemės duoti niekam? … Kai šių metų gegužės 4 dieną su žurnalistu lankėmės šiame sklype, šis žemės plotas ramiai snaudė ir toliau. Tai ar tikrai Kaune nėra laisvos žemės? Man taip neatrodo… O tada, 2009 metų žiemą, pasukau į Šilainių pakraštį, kur mane pasitikti turėjo ne prastesnis reginys. Čia, per vos kelis metrus nuo benzino kolonėlės, popieriuje buvo atžymėta trys sklypeliai po 5 arus. Kitoje jų pusėje dūzgė automobiliai. Žemaičių plentas nutyla gal tik kelioms valandom tada, kai daugelis žmonių sumiega. Tačiau jūs nesibaiminkite, šioje vietoje niekas ne tik, kad nesiūlė statytis gyvenamojo namo, bet tokias mintis net ir draudė: šių sklypų paskirtis, kaip ir ankstesniojo – nedviprasmiška. Čia, atsiėmęs 5 arų žemės gabalėlį privalėtum statyti kokius nors sandėlius. Kur tu gyvensi valdžiai nerūpėjo, svarbu, kad turėtum iš ko duonos riekę nusipirkti. O ką? Turėsi sandėlį, gal jį kam nors išnuomosi, gausi kokį litą antrą ir kompensacijų už šildymą neprašysi. Racionalu gi. Įdomu tik kodėl tada, kai daliai pretendentų priklausė atgauti kompensacinį sklypą iki 20 arų, būtent panašaus dydžio žemės gabaliukas padalintas net į keturis minimalius sklypelius? Tiesa, ši paslaptis vėliau paaiškėjo, Nacionalinės žemės tarnybos kai kurie atsakingi darbuotojai net neslėpė savo nuostatų, kad jie nori visiems pretendentams duoti žemės po lygiai. Todėl labai nustebo, kai viename teisminiame dokumente jiems priminiau, kad lygiava buvo taip vadinto išsivysčiusio socializmo įprastinis atributas. Tada visiems po lygiai dalino komunalinius butus, sodus, garažus ir net maisto paketus. Tuo tarpu dabar, jau eilę metų Lietuva oficialiai deklaruoja nebe lygiavą, o teisingumą, kas reiškia, kad turėjusiam pavyzdžiui 50 arų žemės duodama vienoks plotas, o visai kitoks tam, iš kurio tarybų valdžia nusavino tik 5 turėtus arus.

Tais, 2009 metais dar apžiūrėjau kelis siūlomus sklypus Ateities plente. Nebesiplėtosiu, tai buvo nesuvokiama. Žemės sklypai nupiešti ten, kur natūroje, šalia viaduko per geležinkelį, kol nevažiuodavo joks traukinys, rymojo brūzgynai. Tokioje vietoje drąsiai galėtum sakyti – gyvenu net ne prie geležinkelio, o jame… Absoliučiai niekam netinkamas žemės ruožas, todėl beliko apžiūrėti už miesto ribos, už Onkologinės ligoninės siūlomą daugelio sklypų pripieštą teritoriją.

Sekančią dieną grįžau pas žemėtvarkininkę N.Buzienę ir paprašiau, kad mane palydėtų į tą vietą, mat ten buvo suplanuota [nesiverčia liežuvis sakyti suprojektuota] gana daug sklypelių, kurie turėjo gyvenamąją paskirtį. Tačiau ši nustebo. Dar nei vienas neprašė jiems parodyti natūroje šias žemes – atrėžė man. Visi važiuoja patys. Suprantu, valstybei sunkmetis, bet ne man. Todėl mielai pasisiūlau nusivežti šią damą savo automobiliu: taip nei ji, nei tarnyba nepatirs nei menkiausio nuostolio, o aš savo akimis pamatysiu žemė, su kuria gal būt susiesiu savo gyvenimo perspektyvą. „Ne – sako Buzienė, – nevažiuosiu. Nes pati ten nesu buvusi“. Bandau ją įtikinti, kad ji, bent jau kaip ilgametė žemėtvarkininkė, man padės reperius, žyminčius sklypų ribas, atpažinti, tačiau ji atsisako važiuoti. Tada rašau raštą-reikalavimą ir paprašau jį užregistruoti. Neregistruoti nedrįso, o tą minutę jai išsprūdo – nėra ten jokių reperių sukalta. Ir žiūrėti nėra į ką. Laukai ir tiek… Viskas kas matosi, tai ant popieriaus. Pagaliau tampa aišku ir kodėl taip atkakliai siūloma viską ieškotis internete. Nes nėra į ką žiūrėti – katė tai gi maiše. Pagaliau tampa aišku ir kitkas – per daugiau nei 20 metų Žemėtvarka tik imitavo energingą darbą, o rezultate ne tik, kad neatžymėta žemės ribos, bet patys žemėtvarkininkai jau seniai prarado šią kvalifikaciją ir tapo tik keista juristų atmaina, nebegalinčia pateikti jokios informacijos savo tiesioginės specialybė klausimais.

[Bus daugiau]

Susiję straipsniai:

“Respublika“    Didžioji vagystė prasidės jau vasarį

Tuk tuk tuk. Galima užeiti? Pakalbėti apie nuosavybės atstatymą

„Belsk ir bus atidaryta“ – sako sena liaudies išmintis. Ir aš, kaip itin retai abejojantis liaudies posakių tikrumu, prieš keletą dienų pasibeldžiau. Į „Kauno dienos“ redakcijos duris. Tiesa, į virtualias duris. Ir čia noriu būti tikslus, todėl skaitytojui paaiškinsiu – virtualumu aš laikau ne tik internetą, kas pas mus šiaip ar taip dar gana nauja technologija, bet ir pokalbius telefonu. Taigi, paskambinau į redakciją, kur atsiliepė kažkuri atsakinga darbuotoja ir trumpai išdėsčiau savo klausimą: Nuosavybės atstatymas į tarybų valdžios nacionalizuotas piliečių žemes ne tik, kad negerėja, bet kuo toliau, tuo labiau degraduoja. Tarpe daugiau nei tūkstančio kauniečių, kurie vis dar kantriai [o gal tik naiviai?] tikisi sulaukti tikro teisingumo, esu ir aš, Romualdas Matelis. Gal gi dar redakcijai tai nėra iki „gyvo kaulo“ atsibodusi tema? Nes nors visa tai jau rašyta, aprašyta ir perrašyta dešimtis kartų, problema išlikusi, todėl jos nurašyti dar gi negalima… Ir man tos durys buvo atidarytos: „Prašome užeiti, pasukus numerį NNNNNNNNN“. O už šių durų virtualiai išvydau reporterį Tadą ŠIRVINSKĄ, apie kurį visada liksiu tik geros nuomonės. Žmogus nepatingėjo išklausyti ne tik mano nuosavybės Neatstatymo problemą ir ją aprašyti, bet ir paprašė aprodyti nuosavybės atstatymui siūlomus „sklypus“, o vėliau mano išsakytas faktus patikrino ir Nacionalinės žemės tarnybos Kauno skyriaus ir Kauno savivaldybės kabinetuose. Po ko šiandiena, 2013 metų birželio 7 dieną, popieriniame laikraščio variante skaitytojai išvydo straipsnį „Už protėvių žemę Kaune bruka beverčius sklypus“.

 Tokios neįprastos įžangos priežastis, šį rytą sulaukti net 8 skambučiai iš įvairių bičiulių ir pažįstamų. Beveik visi skambinusieji pakankamai neblogai žino mano ir daugelio kitų skriaudžiamų Lietuvos žmonių problemas. Tačiau vos ne be išimties visus mano pašnekovus domino kas kita: kaip gi čia atsitiko, kad laikraščio redakcija susirado būtent tave? Tad tenka atsakyti – ne, tiesa yra kita. Manęs nesusirado, nes ne aš vienas, o ir gal ne pats ryškiausias esu tarpe tų, kurie dangstantis įstatymais, vyriausybės paplėkusiais nutarimais ir netgi teismų ne visada įgaliais sprendimais yra brutaliai mulkinami, kvailinami ir niekinami. Pagalbos į redakciją kreipiausi pats ir labai džiaugiuosi, kad ji buvo suteikta. Tiesa, kiek tokia pagalbos forma kaip straipsnis viename iš skaitomiausių laikraščių, svarbi tiems, kurie valdo teisingumo svertus, parodys ateitis. Jau seniai nebebūdamas jaunatviškai naiviu, aš ne kartą pastebėjau, kad per du su viršum dešimtmečius, eilės valdininkų oda surambėjo taip smarkiai, kad jiems galėtų pavydėti net pitonai ar krokodilai, todėl reporterio plunksna dažnai jiems net juoko nebesukeliantis ginklas. Tačiau ten, aukštai aukštai, kartais matau ir tokių, kurie ne tik patys kažkodėl vis dar tiki, kad mes gyvename teisinėje valstybėje, bet šį savo tikėjimą neretai bando įpiršti ir visiems kitiems. Ir kaip nebūtų keista, tie kiti aplink juos, kartais ima ir reaguoja į idealistų pastabas. Todėl ir straipsnis šiandieninėje „Kauno dienoje“, toli gražu nėra toks jau nurašytas kovos už teisingumą atributas.

Bet gal pradėsiu nuo pradžių. Nes nesu tikras, kad mano straipsnelius skaito vis tie patys žmonės. Gal gi kai kas visas žemės NEgražinimo istorijas girdi pirmą kartą. O gal gi šis rašinys bus naudingas ateities istorikams, kurie panorės kuo tiksliau aprašyti šiandieninę, melo ir neteisybės liūne įklimpusią lietuvą. Taigi truputis konspektuotos istorijos.

DENACIONALIZACIJOS  PRADŽIA,  KURIĄ ALEGORIŠKAI GALIMA JAU VADINTI   PRIEŠISTORIJA

Vos ne iš karto, kai buvo paskelbtas Nepriklausomybės atkūrimo aktas, per televiziją ir kitur spaudoje buvo pradėta skelbti, kad jau galima savivaldybėms [o gal tada dar Vykdomiesiems komitetams(?)] paduoti raštiškus pageidavimus, jei tokie yra, atstatyti nuosavybę į okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę. Mano Tėvai [šiandiena abu jau Anapilyje, taip ir nesulaukę išsvajotojo teisingumo], o su jais ir aš, nuskubėjome į Kauno savivaldybę su namuose ranka parašytais pareiškimais. Tačiau ten mums paaiškinta, kad jau yra sukurti vieningos formos blankai, todėl mes turime ne pateikti atsineštus, o užpildyti jų nustatytos formos lapą, tada dar negirdėto pavadinimo dokumentą – PRAŠYMĄ atstatyti nuosavybės teises į Kauno mieste iki nacionalizacijos turėtą žemę [TSRS laikais įprasta dokumento, teikiamo valdininkams forma vadinosi Pareiškimas]. Tarsi viskas ir suprantama, blankas kur kas geriau, nes jei kiekvienas imtų neštis savo kūrybos pareiškimus, suprantama, valdininkams būtų be galo sunku juos iššifruoti: žmonės gi ne visi vienodai gabūs surašyti konkrečius savo pageidavimus. Tiesa, jau tada keistoka pasirodė, kad išduota tik po vieną blankutę, nes iki tol [kaip ir šiandiena] buvome įpratę, kad teikiami dokumentai surašomi du, vienodi, iš kurių vienas egzempliorius lieka pateikėjui. Tačiau tada visi buvome idealistai, gyvenome Nepriklausomybės euforija, o mums paaiškinta, kad valstybė kol kas labai neturtinga, neturi popieriaus, o ir kopijavimo technikos pajėgumai labai riboti…  Tai buvo 1991 metų vasaros pradžia. Berods birželio pirmosios dienos! Tų pačių metų pabaigoje mūsų, kaip ir daugelio, šeima, sulaukėme pakvietimo atvykti į Savivaldybę pakartotinai. Čia mums paaiškinta, kad senieji blankai buvo ne visai tinkami, be to tada dar nebuvo išleistas Nuosavybės atstatymo įstatymas, o dabar, jam jau esant, reikia perrašyti prašymus į naujus lapus. Gerai pamenu, kad jau tada man kilo įtarimas, kad taip gali būti sudrumstas eiliškumas, tačiau į tokią abejonę iškalusius „sklandaus“ atsakymo, kad jokių nukrypimų būti negali, nes mes jau esame suregistruoti į knygas, o naujas blankas yra tik formalumas ir, kad nuosavybės atstatymas vyks žaibiškai, nes jokių problemų jam įvykdyti nėra – „žemės sovietai neišsivežė, ji, kaip akivaizdu liko po mūsų kojomis“, į ginčus nesivėlėme ir paklusome prašymui perrašyti blankutes. Šiandiena, deja, puikiai suprantu, kad TAI BUVO DIDELĖ KLAIDA. Nes nuosavybės teisė daugeliui neatstatyta iki šiol, o ir daugeliui tų, kam laikoma atstatyta, padaryta grubiai pažeidžiant bet kokias teisingumo ir padorumo normas. O pažeidimams paslėpti kaip tik ir pasinaudota naujųjų blankų pildymu, kas valdininkams piktavaliams leido nekontroliuojamai manipuliuoti eiliškumu, švelniai tariant, žemes skiriant pagal pretendento akių ar plaukų spalvą, baso tembrą ir kitas, tik eiles sustatinėjusiems asmenims žinomas savybes. Mes gi, – tie, kurie anksčiau visų įtikėjome į tautos ne tik kaip nuosavybę atstatančios visuomenės padorumo sugrįžimą, bet ir teisingumo šviesą, likome paprasčiausiais mulkiais. Asmeniškai man tai, tiesa – nesėkmingai, prieš porą metų bandė įrodyti iš pažiūros garbi valdininkė, iš Vilniaus Nacionalinės žemės tarnybos atvykusi  Žemės reformos skyriau vedėjo pavaduotoja Irena BUJAVIČIENĖ. Kauno skyriaus patalpose, dalyvaujant tuometiniams skyriaus viršininkui, mįslingai iš gyvenimo pasitraukusiam P.SABECKIUI, ne mažiau paslaptingai prieš keletą savaičių iš darbo išėjusiai ilgametei žemėtvarkininkei N.BUZIENEI ir Žemės savininkų sąjungos tuometinei pirmininkei A.VENCKIENEI, ponia Irena BUJAVIČIENĖ įžūliai man į akis melavo, kad mano tėvų prašymas ne tik, kad paduotas 1991 metų lapkričio mėnesį [o iš tikro – tų metų birželį], bet anksčiau ir negalėjo būti paduotas, nes niekas Lietuvoje dar nežinojo, kad bus galima susigrąžinti nacionalizuotą žemę, o ir įstatymo šiuo klausimu tada dar nebuvo. Matyt ponia I.Bujavičienė niekaip negalėjo numatyti tokios nestandartinės aplinkybės, kad kartu su savo velioniais Tėvais aš pats asmeniškai buvau atvykęs ir padėjau jiems tvarkytis dokumentus. Nes ir iš tikro, tuomet mano bendraamžiai mažai susivokė žemės susigrąžinimo svarbos klausimais, o daugelis jų į tai žiūrėjo atvirai skeptiškai. Bet laikas jau pakeitė ir jų tuometinę mąstyseną, todėl kai kurie net praradusieji galimybę atgauti nacionalizuotas žemes, šiandiena su liūdesiu prisimena tada padarytas klaidas… Kai vėliau, elektroniniu paštu šiai poniai išsiunčiau Klaipėdos apskrities viršininko raštą, liudijantį, kad mano tėvai prašymą atstatyti nuosavybę į Palangoje buvusią žemę pateikė 1991 metų birželio viduryje, ji paprasčiausiai į tai nieko nebeatsakė. Ignoravo šį dokumentą tarsi jo negavusi. Ką gi, labai suprantama, tolimesnė diskusija perspektyvoje galėjo išvirsti į didelį skandalą, todėl pasirinkta ignoravimo taktika jai, matyt, pasirodė geriausia gynybos forma… Praleisdamas daugybę susirašinėjimų ir susitikimų su Žemės ūkio ministerijos Nacionalinės žemės tarnybos, apskričių valdytojų [viršininkų] administracijų ir savivaldybių administracijų darbuotojais, vykusių per prabėgusius kelis dešimtmečius, peršoksiu prie pastarųjų metų. Prie 2009 metų pabaigos, kai sulaukiau rašto iš Kauno žemėtvarkininkų, kuriame buvo siūloma per, berods porą savaičių, pasirinkti kompensuojamąjį sklypą Kauno mieste. Tiesa, nenurodyta kaip tai padaryti, todėl tik pasiskambinus man paaiškinta, kad viską išsirankioti reikia internete. Tokiais momentais, aš, nors ir pakankamai neblogai gebėdamas naudotis internetu, save mintimis pastatau į pirminio savininko vietą, įsivaizduoju, kad esu tas senukas, iš kurio kažkada, prieš 50 metų buvo atimta žemė, įsijaučiu, kad esu žmogus jau nebegalintis įsisavinti interneto mandrybių. Ką daryti? Ar gali taip „moderniškai“ elgiamasi su šiais žmonėmis? Kaip tokiam žmogui rinktis jam siūlomą kompensaciją? Ir atsakymą randu tik vieną – realiai niekaip. Beliktų tik besąlygiškai ieškoti ir tikėti geranoriškumu kokio nors jaunuolio, galimai studento, kuris sutiktų ekrane gilintis į siūlomas žemes ir nuoširdžiai analizuoti siūlomo sklypo visas charakteristikas. Bet taip pat realiai tikra, kad tokių žmonių nelabai ir pavyktų surasti. Ne todėl, kad jaunimas nenorėtų padėti senam žmogui, bet jau vien todėl, kad šiuolaikinis jaunas žmogus retai kada ir geba teisingai vertinti tokius faktorius, kurie gali atsirasti tik su metais, su patirtimi ir tik savo akimis matant siūlomą žemę. Vis tik, griežtai pareikalavus, N.Buzienė man atspausdina siūlomų žemių planus ant popieriaus ir pasiėmęs juos pradedu savo keistas ekskursijas aplink Kauną. Taip, neapsirikau, ne po Kauną, o aplink Kauną. Man, kaip pretendentui į nuosavybės atstatymą, visiškai nusispjaut, kad prieš keletą metų aplink Kauną buvusios dykvietės, kuriose šiandiena „suprojektuoti“ kompensaciniai sklypai, teoriškai inkorporuotos į Kauno miesto ribas. Realiai tai kaimo žemė dar negyvenamos pievos ir jos sudominti gali nebent kokius nors nemirtinguosius MakLaudus arba tuos, kuriems dar bene keturi ar nors trys dešimtmečiai nusimato kaip šviesaus rytojaus laiko etapas, per kurį šios stepės taps žydinčiais sodais. Man gi jau artėja 60-metis, o įvertindamas tai, kad mano nusavintos žemės yra beveik miesto centre – brangios ir patogios, aš noriu gauti deramą žemės sklypą, nes tik taip gali būti užtikrintas Konstitucijoje, Nuosavybės atstatymo įstatyme ir bet kokioje tarptautinėje teisėje įtvirtintas Teisingumas… Bet mygtukas START paspaustas ir aš išsiruošiu į kelionę aplink Kauną… [BUS DAUGIAU]

Straipsnis “Kauno dienoje“

Sekančią dieną straipsnis pasirodė ir internetinėje erdvėje:

Atgauti senelių žemę Kaune – misija neįmanoma

Paskelbta 2013-06-08, 05:10  Tadas Širvinskas

Susiję straipsniai:

Didžioji vagystė prasidės jau vasarį

R.Matelis: Palangos savivaldybės direktore. Įsiklausykite [papildyta]

Šį kartą savo skaitytojų netrukdysiu informacija apie piktybinius trukdžius pilnai ir normaliai atstatyti mano nuosavybę. Vietoje to pažvelkime: o gal Palangos administracijos vadovė bent jau labai myli savo miestiečius? Palangiškius? Apie tai, paprasčiausiai tegul byloja kai kurie, paskutinio meto dokumentai. Manau, kad tai leis ne ką blogiau suprasti koks gyvenimas kunkuliuoja šio kurorto užkulisiuose…

Papildyta – 2012-12-06 d.

[apačioje, mėlynai]

Romualdo Matelio ATVIRAS LAIŠKAS Palangos savivaldybės administracijos direktorei Akvilei KILIJONIENEI Kaunas, 2012 m. gruodžio 01 d. Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. spalio 25 d. priėmė Nutartį Civilinėje byloje Nr. 2S-1780-370/2012, kuria panaikino Palangos miesto apylinkės teismo 2012-05-22 d. Nutartį ir tenkindamas mano interesą ginančios antstolės R.V.  prašymą, paskyrė Jums 1000 lt. baudą mano naudai. Tai teisingas sprendimas, nes skirtingai nei Palangos apylinkės teismo teisėja Liucija PAULAUSKAITĖ, Klaipėdos apygardos Teismas įsigilino į esamą situaciją, tai yra į aplinkybes, į kurias, tarsi į voratinklį, jau eilę metų mane vynioja šiandiena jūsų vadovaujama Palangos savivaldybė, taip galimai tikėdamasi suvaržyti mano teisėtus reikalavimus. Tuo tarpu jūsų pareiga yra priešinga – teisingai atstatyti mano ir mano giminių nuosavybę į visą laisvą žemę. Tai, kad šiandiena mes turime, pasakysiu liaudiškai – galiojantį denacionalizacijos įstatymą – yra ne jūsų nuopelnas ar malonė, o visos Lietuvos gyventojų pasiekimas. Tame tarpe ir mano, bent jau kaip asmens dalyvavusio visuose, daugiau kaip dvidešimties metų senumo kraupiose išsivadavimo istorijose. Jūsų nuopelno tame, manau – nėra. Jau vien dėl jūsų jauno amžiaus jūs dar negalėjote įnešti kokį nors indėlį į tų dienų išsivaduojamuosius įvykius. Kai prieš du metus tapote Palangos savivaldybės administracijos direktore, aš asmeniškai užėjau pas jus ir tada, rodės, pakankamai nuoširdaus mūsų pokalbio metu, jus užtikrinau: aš nepretenduoju į nieką kas man nepriklauso, tačiau tai kas priklauso, aš turiu atgauti ir to sieksiu visomis įmanomomis teisėtomis priemonėmis. Berods tada jums nurodžiau ir savo vienintelį minusą: esu „nesusipratęs“ tipas, todėl niekada nedaviau ir neduosiu niekam jokių kyšių… Nežinau ar tada supratote ir ar patikėjote tuo ką sakiau, tačiau aš kalbėjau viską atvirai ir be užuolankų, todėl jei būtumėte norėjusi, būtumėte supratusi. Nesiimsiu spėlioti kiek esate savarankiška priimti sprendimus šiame poste jums priklausančiais klausimais, tačiau jei pasiryžote tapti direktore, savo pareigas privalote atlikti pilnai ir vadovaudamasi įstatymais, o ne kieno nors privačiais interesais. Priešingu atveju laikytina, kad ne tik neatliekate jums patikėtų darbų, bet ir piktnaudžiaujate savo tarnybine padėtimi. Kad Jūs tęsiate savo pirmtako Valerijaus Kuznecovo [ir dar anksčiau buvusių direktorių] savavaliavimo politiką, akivaizdu ne tik man. Tai, nors ir labai sunkiai, pradėjo suprasti ir teismai. Vis tik šį laišką rašau visų pirma jums, todėl kalbėsiu tik tiek, kiek tai sietina su jūsų veiksmais. Nežinau kiek turite šešėlinių patarėjų ir kas jums vieną po kitos pakiša „saliamoniškas“ idėjas, tačiau dalinai galiu spėti, kad prie jūsų neteisėtų veiksmų prisideda ir jūsų architektai bei teisininkai. Dar pirmais savo veiklos metais surašėte įsakymą, kurio neatitikimui įstatymams nereikia didelio teisinio išprusimo. Pakanka tik elementarios nuovokos ir bent minimumo administracinio darbo žinių. Tačiau jūs to neparodėte ir 2011 m. birželio 17 d. surašėte direktoriaus įsakymą Nr. A1-515, kuriuo pasikėsinote į 10 arų nuosavybės, priklausančios mano giminei. To iki tol nebuvo išdrįsę net anksčiau dirbusieji administracijos vadovai, t.y. iki šio įsakymo niekas neginčijo galimybės atstatyti nuosavybę į šią žemės dalį. 2011 metų lapkričio 11 d. Klaipėdos Teismas panaikino šį jūsų įsakymą. Jums dėl to pralaimėjimo, tikriausiai mažai „skaudėjo galvą“. Bet ne man. Turėjau begalę vargo ir rūpesčių, kol pasiekiau pelnytą pergalę, o tai, suprantama, padarė atatinkamą poveikį ir mano sveikatai. Bet, sakykime, tiek to ta mano sveikata. Norėjosi, kad pralaimėtos bylos padarytų teisingą poveikį jums, deja, to neatsitiko. Ko gero jau tada reikėjo finansinių nuobaudų. Bet niekas to klausimo nekėlė ir tai, galimai skatino jus tolimesnei savivalei. Tikriausiai todėl ir toliau tęsėte pirmtako Kuznecovo pradėtą pasišaipymo iš piliečių, teismų ir įstatymų politiką ir nevykdėte kito, jau „pražilusio“ 2009 m. balandžio 23 dienos sprendimo, kuris įpareigojo Palangos administraciją kartografinėje medžiagoje pateikti informaciją apie visą laisvą neužstatytą, mano giminės turėtą žemę. Tik vėliau man tapo suprantama kame slypi toks didelis nenoras plane parodyti visą tiesą: man priklausančios žemės kai kurios dalys jau lengva ranka išdalintos kur kas mielesniems ir, tikriausiai, įtakingesniems palangiškiams… Įrodyti teismuose, kad jūs nevykdote minėto teismo sprendimo man ir vėl prireikė daug pastangų ir sveikatos… Įrodžiau ir džiaugiuosi, kad tai jau praeityje… Taigi, aš esu pilnai įsitikinęs, kad Klaipėdos teismo JUMS paskirta bauda – 1000 lt. yra teisėta ir teisinga. Tiesa, gal per maža, nes Teismas nutartyje užsimena, kad galiu prašyti ir daugiau, netgi po 1000 litų už kiekvieną uždelstą dieną, o tų dienų jau keli šimtai. Liūdniausia, kad jūs manote priešingai ir vėl nepanorote paklūsti Teismo sprendimui. Patikėkite, direktore, ne visi aplink jus naivūs žmonės. Todėl būnant administracijos direktore, neverta apsimesti Nežiniuke, net jei taip elgtis pataria tarkime administracijos teisininkas Vytautas KORSAKAS, kuris bent jau atstovaudamas savivaldybę teismuose nesibodi teismui teikti MELAGINGUS PARODYMUS. Bauda vienareikšmiškai paskirta jums, Akvilei Kilijonienei, o ne Palangos miesto mokesčių mokėtojams arba visuomenei. Per gyvenimą pažinau labai daug mielų palangiškių, todėl tuo labiau jokiu būdu nesutinku, kad jums paskirtoji bauda, būtų man mokama iš jų įmokų. O jūs, matyt be pagrindo įtikėjusi piliečių tamsumu ir aktyvumo stoka, slepiate savo savanaudiškus veiksmus [tuo, visų pirma laikau faktą, kad rezervo pinigų skyrimo savo baudai sumokėti 2012 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. A1-1111, nepaviešinote internetinėje savivaldybės svetainėje http://www.palanga.lt/index.php?640658240], o įstatymams prieštaraujantiems norminiams aktams bandote uždėti teisinį apvalkalą ir toliau leidžiate „į gyvenimą“ ne tik niekinius, bet ir, mano nuomone, nusikalstamus dokumentus. Tokiu būdu 2012 m. lapkričio 7 d. jūs išleidžiate naują įsakymą Nr. A1-1111, kuriuo jums priklausančią sumokėti baudą skiriate „iš direktoriaus rezervo“! Direktore, taip negalima. Direktoriaus rezervo lėšos nėra jūsų asmeninės santaupos! Ir nereikia „kuistis“ anų kadencijų surašytuose tarybos nutarimuose, ieškant išsigelbėjimo. Tuo tarpu jūs, gal būt remdamasi, kad niekur nėra įrašyta teisinė norma, kad kaip teismai ir besibylinėjančios šalys, taip ir savivaldybių administracijų vadovaujantys darbuotojai be įstatymų laikymosi, privalo VADOVAUTIS IR PROTINGUMO KRITERIJAIS, savo minimą įsakymą „pagrindžiate“ 2007 m. rugsėjo 27 d. Palangos savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-218, 5.5 punktu ir akimirksniu nusiimate asmeninę atsakomybę, permesdama ją niekuo dėtiems palangiškiams. Šiandiena dar nežinau ar su šiuo laišku supažindinsiu Palangos Merą Šarūną Vaitkų, tačiau labai galimas atvejis, kad jis vis tiek jį skaitys. Kaip ir kiti šiandieninės Palangos tarybos nariai. Todėl noriu atkreipti jų dėmesį, kad mano paminėtas tarybos sprendimas iš tikro yra kiek ydingas ir turi spragų, kurios va, administracijos vadovams tarsi leidžia bandyti mulkinti daugelį aplink save esančiųjų, todėl turėtų būti neatidėliotinai pataisytas jį sukonkretinant. Dviprasmybių, manau, neturėtų likti. Ponia Kilijoniene, gal būt jūs tikėjotės, kad mane, jums skirtas sumokėti 1000 lt. taip labai pradžiugins, kad aš suglausiu ausis ir tylėsiu, kad tik kas iš manęs tų pinigų neatimtų. Bet jei taip, tai labai klydote. Jūs mane privertėte patirti kur kas didesnių išlaidų nei ši suma, todėl aš neatmetu galimybės ateityje reikalauti pilnos materialinės ir moralinės žalos atlyginimo, kurią, tikiuosi, teismai priteis iš valstybės, vėliau, regreso tvarka išlaikant iš kaltininkų. O šiuo atveju aš esu pasiryžęs sugrąžinti į Palangos miesto biudžetą šią sumą, tuoj pat kai sulauksiu baudos iš asmens, kuriam ši bauda priklauso, t.y. jūsų. Vardan to, kad būčiau tikras, kad kur nors neklystu, aš, vos sužinojęs, kad į mano sąskaitą atkeliavo pinigai iš Palangos rezervinio fondo, kreipiausi į Klaipėdos apygardos Teismą su prašymu išaiškinti ar tikrai nutartį vertinu teisingai ir baudą man turėjote sumokėti jūs, o ne Palangos administracija. Ir ne už ilgo gavau atsakymą [pridedu], kurį pasirašė Gerbiama Teisėja Danguolė Martinavičienė. Jame išsklaidytos bet kokios mano abejonės. Ir nors raštą ruošęs Mindaugas Udalcovas man nurodo, kad „Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo naudojimo taisyklių 19. punktu, rezervo lėšų panaudojimo kontrolę vykdo Palangos miesto savivaldybės kontrolieriaus tarnyba“, asmeniškai aš, kiek pakonsultuotas teisininkų, manau, kad apart lėšų neteisėto panaudojimo čia bus atsiradęs jūsų viešų ir privačių interesų konfliktas, todėl apie šią situaciją informavau ir Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją. Nemanau, kad klystu, nes jei sąlyginai nedidelę sumą – 1000 lt. praleisti kaip nereikšmingą faktą, tai kas gali paneigti, kad ateityje kam nors nekils noras „teisėtai“ iš rezervinio fondo įsigyti automobilį ar nusipirkti vilą? Todėl tikiu, kad Tarnybinės etikos komisija tai tinkamai įvertins ir priims tinkamą sprendimą. Jūsų žiniai ir dar viena naujiena… Šiandiena gavau dar vieną teismo Nutartį. Klaipėdos Apygardos administracinis Teismas viešame posėdyje apsvarstęs mano prašymą, priėmė naują 12 lapų Nutartį, kuria nusprendė panaikinti eilinį Jūsų neteisingą ir neteisėtą š.m. kovo 5 d. įsakymą. Tai jau nebe pirmas ir nebe antras jūsų pasirašytas įsakymas, kuris Teismų panaikinamas. Kiek ilgai tęsite savavaldžiavimą? Gal gi vieną kartą susimąstykite ir priimkite teisingą sprendimą? Ar ir toliau tęsite vilkinimo politiką, pradžiai, kaip ir daugelį kitų, skųsdami šią Nutartį Vyriausiam administraciniam Teismui, o vėliau, rašydami ir vėl imitacinius įsakymus, kuriuos vėl galimai naikins tie patys ir kiti Teismai? Juk žinote liaudies išmintį, kad nėra nieko amžino? Savavaldžiavimas – tame tarpe. Todėl kažkada su kaupu gali tekti atsakyti už savo veiksmus, kurie jau ženkliai prisidėjo ne tik prie mano sveikatos būklės sugadinimo, bet ir prie Lietuvos, kaip teisinės demokratinės valstybės autoriteto smukdymo. Nes ne vien Teismų darbas nusako apie šalį. Savivaldos institucijų veika, – dar labiau. Su viltimi į jūsų „prabudimą“ ir sąžiningą darbą bent jau antroje kadencijos pusėje…. Romualdas Matelis

.

.

Veiksmų eiga:

.

1.     Klaipėdos apygardos Teismas priėmė Nutartį:

.

 

 

.

.

Palangos savivaldybės administracijos direktorė NEpanoro mokėti baudos savo lėšomis. Labai suprantamas nenoras, bet nesuprantama drąsa asmeninę baudą skirti iš savivaldybės lėšų, „naiviai“ pasiremiant senos kadencijos visai kitokias situacijas nusakančiu dokumentu…

.

.

Palangos taryba 2007T-218

PALANGOS MIESTO SAVIVALDYBĖS TARYBA
6-OJO ŠAUKIMO 8-ASIS POSĖDIS
SPRENDIMAS
DĖL PALANGOS MIESTO SAVIVALDYBĖS ADMINISTRACIJOS DIREKTORIAUS
REZERVO NAUDOJIMO TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO

2007 m. rugsėjo 27 d. Nr. 2007T-218
Palanga

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo (Žin., 1990, Nr. 24-596; 2000, Nr. 61-1826; 2004, Nr. 4-47) 25 straipsnio 2 dalimi, Palangos miesto savivaldybės taryba n u s p r e n d ž i a:
1. Patvirtinti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo naudojimo taisykles (pridedama).
2. Pripažinti netekusiu galios Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. 104 ,,Dėl savivaldybės administracijos rezervo naudojimo tvarkos“.

Mero pavaduotojas, Rimantas Garolis, pavaduojantis merą
PATVIRTINTA
Palangos miesto savivaldybės tarybos
2007 m. rugsėjo 27 d.
sprendimo Nr. T2-218 1 punktu

PALANGOS MIESTO SAVIVALDYBĖS ADMINISTRACIJOS DIREKTORIAUS
REZERVO NAUDOJIMO TAISYKLĖS

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Savivaldybės administracijos direktoriaus rezervas (toliau – rezervas) –
savivaldybės biudžeto asignavimų dalis.
2. Rezervo dydis turi būti ne didesnis kaip 1 procentas patvirtintų savivaldybės
biudžeto asignavimų sumos.
3. Konkretus rezervo dydis nustatomas kasmet tvirtinant arba tikslinant atitinkamų biudžetinių metų savivaldybės biudžetą.
4. Šios taisyklės reglamentuoja rezervo naudojimą, skyrimą ir apskaitą Palangos miesto savivaldybėje.

II. REZERVO LĖŠŲ NAUDOJIMAS

5. Rezervo lėšos naudojamos:
5.1. ekstremalių situacijų, sukeltų dėl gamtinio, techninio, ekologinio ar socialinio pobūdžio priežasčių, padariniams likviduoti bendro naudojimo erdvėse savivaldybės teritorijoje;
5.2.
5.3. Palangos miesto vaikų ir jaunimo, vykstančių į užsienio valstybėse organizuojamus tarptautinius ar nacionalinius konkursus, sporto varžybas, kurių iš anksto negalima suplanuoti, kelionės, maitinimo ir nakvynės išlaidoms padengti iš dalies;
5.4. sportininkams, menininkams, sporto ir meno kolektyvams, garsinantiems
Palangos miesto vardą ir užėmusiems prizines vietas nacionalinėse, tarptautinėse varžybose ar konkursuose, skatinti;
5.5. Savivaldybės administracijos išlaidoms, susijusioms su teismo sprendimų vykdymu, padengti;
5.6. .

III. REZERVO LĖŠŲ SKYRIMAS

6. Sprendimą dėl lėšų skyrimo 5.1 numatytais atvejais priima Savivaldybės
administracijos direktorius.
7. Paraiškas dėl lėšų skyrimo 5.2 – 5.6 punktuose numatytais atvejais Savivaldybės administracijos direktoriui teikia:

_________________________________________

3. Vis tik nutariau pasitikslinti Klaipėdos Teisme ir sulaukiau atsakymo. Patikėkite, tai labai nelengvas darbas, tačiau… jei piktnaudžiautojai taip lengvai išvengs bausmių, tvarkos greitai nesulauksime. Tad tenka kartais ir pasiaukoti… Vardan ateities Lietuvos.

2012 m. gruodžio 06 d. papildymas:

Gruodžio 2 dieną [sekmadienį] aš Vyriausiajai Tarnybinės etikos komisijai elektroniniu paštu išsiunčiau prašymą ištirti ar Palangos administracijos direktorė nesupainiojo viešų ir privačių interesų, jai paskirtą baudą sumokėdamas iš savivaldybės lėšų. Šio rašto originalą pirmadienį išsiunčiau ir registruotu paštu. Žemiau pateikiu gautų iš VTEK elektroninių atsakymų kopijas

Вторник, 4 декабря 2012, 9:33 от Artūras P. <arturas@vtek.lt>:   Gerb. p. Mateli, Vyriausioji tarybinės etikos komisija (toliau – Komisija) el. paštu gavo Jūsų prašymą atlikti tyrimą. Informuojame, kad Komisija gali nuspręsti ar pradėti tyrimą pagal Jūsų nurodytas aplinkybes tik gavusi iš Jūsų originalų, pasirašytą prašymą su visais dokumentais paminėtais Jūsų prašyme ir patvirtinančiais Jūsų prašyme išdėstytas aplinkybes – teismų sprendimų kopijomis, savivaldybės administracijos įsakymais ir bet kokiais kitais dokumentais. Pagarbiai, Artūras Paliušis, Komisijos patarėjas

2012 m. gruodis 6 d. 15:50, M.R. laiskas <reromaka@mail.ru> rašė: Sveiki, tik šiandiena radau žemiau esantį Jūsų laišką. Viliuosi, kad originalų mano kreipimąsi esate jau gavęs, nes išsiunčiau jį šį pirmadienį. Atsakydamas į žemiau dėstomas mintis, turiu pastebėti, kad ne visus originalus ir turiu, nes kai kuriuos jų paėmiau iš Palangos savivaldybės internetinės svetainės. Tačiau turiu originalą bankinio pavedimo man iš savivaldybės sąskaitos į mano asmeninę sąskaitą, kas manau, yra nenuginčyjamas įrodymas. Ir taip manau ne tik aš, bet ir kai kurie Generalinės prokuratūros pareigūnai, kurie man būtent ir patarė pradžioje kreiptis į Jūsų instituciją. Kopijas, kurias turiu, išsiųsiu Jums elektroniniu paštu. Pagarbiai, R.Matelis

Четверг, 6 декабря 2012, 16:33 от Artūras P. <arturas@vtek.lt>: Gerb. p. Mateli, Informuoju, kad Jūsų prašymą gavome ir jis bus pateiktas Komisijai šių metų gruodžio 11 dienos posėdyje. Jei Komisija priims sprendimą pradėti tyrimą, paprašysime Jūsų visos informacijos kurią Jūs galėsite mums pateikti. Apie Komisijos priimtą sprendimą informuosime Jus raštu. Pagarbiai, Komisijos patarėjas, Artūras Paliušis Artūras Paliušis

Atrodo viskas vyksta sklandžiai, pagal įstatymais numatytą eigą. Belieka viltis, kad Tarnybinės etikos komisija neparodys abejingumo biudžeto lėšų pasisavinimui ir laukti gruodžio 11 d. pranešimo.

R.Matelis: Palangos kontrolierės atsakymas labai miglotas, deja

 Kur nepasuksi akių šiandieninėje Lietuvoje, pamatysi pakankamai nusivylusius veidus, kurie bylote byloja, kad teisingumo rasti čia nebeįmanoma. Neatsitiktinai ir komentaruose po mano probleminiais straipsniai, dažnas parašo, kad stebisi mano naivumu ieškant teisybės. Paprastai į tai atsakau, kad tikrai nesu naivus, viską suvokiu puikiai, tame tarpe ir tai, kiek sveikatos tenka suaukoti ant teisingumo židinio. Židinio, kuris nors tingiai ir monotoniškai, tačiau nuolatos skrudina TIESĄ.

Čia saugomos valdžios paslaptys

Bet pakaks alegorijų, nes  emocijos šiandieniniame mūsų gyvenime yra tik balastas, trukdantis užgesinti šį židinį. Dažnai emocijos gali tapti ir mūsų pralaimėjimų priežastimi. Turime, manau, vadovautis tuo, ką turime, t.y. ta įstatymine baze, kuri galioja šiandieninėje Lietuvoje ir lygiagrečiai dėti pastangas įtakoti netinkamų įstatymų korektūras. Tam yra daug atvirų kelių, tik jie gerokai nuo mūsų paslėpti. Tam yra atatinkamos tarnybos, apie kurias mes žinome labai miglotai. Paprastai tos tarnybos demonstruoja draugiškumą nusižengėliams ir yra įjungiamos tik tada, kai to prireikia įtakingiems šulams. Šulams, norintiems atsikratyti jiems nelojalaus žmogaus.Šiandiena, rašydamas šį raštą dar nežinau ar Vyriausioji tarnybinės etikos komisija priims nutarimą svarstyti Palangos administracijos direktorės grubų nusižengimą – teismo jai paskirtą asmeninę baudą nusprendusi užkelti ant eilinių palangiečių pečių, nes šios komisijos sprendimas priiminėjamas šiuo metu, kai rašau šį straipsnį. Labai nenustebsiu, jei bus palaikyta, kad direktorės pasisavintas 1000 lt. yra nereikšminga smulkmena ir net nepabandyta pagalvoti, kad daugelis Lietuvos žmonių už net du mėnesius savo darbo gauna būtent tokią sumą. Reiškia 1 tūkstantis litų leidžia jiems išgyventi. Tad ar nereikšminga tai suma?Vis tik jei aš apsirinku teigdamas, kad kontrolinių tarnybų veikla prabunda tada, kai to “prireikia įtakingiems šulams <…>, norintiems atsikratyti jiems nelojalaus žmogaus“, mano pareiškimas Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai[toliau ir VTEK] bus svarstomas, priimant ne šiaip simbolinį sprendimą, o numatant tokią nuobaudą, kuri ateityje sudrausmins ne tik Palangos valdininkus. O kol kas mano įtarimą sukėlė šiandiena ten svarstyta anoniminė apkalta. “Anoniminiame pranešime teigiama, kad R. Biknienė iš savo tarnybinio elektroninio pašto siuntinėja komercinius pasiūlymus darželių, kuriuos jai pavesta kuruoti, direktorėms vykti darbo dienomis į Druskininkuose esantį sveikatingumo ir poilsio kompleksą „Grand Spa Lietuva“, rašoma VTEK internetiniame puslapyje http://www.vtek.lt/vtek/index.php?option=com_content&view=article&id=1087:vtek-2012-12-11-posdio-darbotvark&catid=28:vtek-posdiai Manau, kad daugeliui tikrai bus įdomu palyginti dvi situacijas: a] galimą piktnaudžiavimą [apie kurį nėra gauta net oficiali, o tik anoniminė, informacija] siuntinėjant reklamą; b] akivaizdų piktnaudžiavimą, kai savivaldybės direktorė pora metų nevykdo teismo sprendimo, o už tai gautas baudas sumoka iš biudžeto. Ir “klaidos“ atitaisymą padaro tik sužinojusi apie mano skundą, pasiųstą į VTEK Na, o dabar kiek pasiseks glaustai, pabandysiu atkartoti įvykių aprašymą. Nebesikartosiu [apie tai yra senesniuose šio tinklapio rašiniuose], kaip  direktorės piktnaudžiavimas išvirto į baudą, tačiau galiu tvirtai pasakyti, kad jokiu būdu ne ji viena yra kalta dėl teismo sprendimo nevykdymo. Deja, mūsų įstatymai nuveda prie “atpirkimo ožių“ suradimo, paliekant eilę kitų piktnaudžiautojų tarsi po neliečiamybės gaubtu. Taigi, kai Klaipėdos apygardos teismas priėmė neskundžiamą nutartį direktorei skirti 1 tūkstantį litų mano naudai,  2012-11-07 d. direktorė parašė įsakymą Nr. A1-1111, kuriuo iš savivaldybės lėšų skyrė minimą sumą man. Ir tuoj pat tuos pinigus pervedė į mano atsiskaitomąją sąskaitą. Tačiau man nereikia pinigų iš tų, kas man niekuo nenusikalto. Gi biudžeto lėšos yra toks dalykas – kai jų pritrūks, proto bokštai sugalvos kokią nors naują pinigų rinkliavą iš miestiečių ir svečių, tad tokių pinigų savivaldybei nepritrūks.  Na ne, man eiliniai šio kurorto gyventojai ir poilsiautojai tikra nieko neskolingi. Gavęs tokius pinigus [o ir patį įsakymą – nežinau, gal jo paskirtis buvo man parodyti, kad jie viską galintys, o asmeniškai dėl tokių baudų nenukenčia?], aš tuoj pat išsiunčiau paklausimą dėl tokio veiksmo teisėtumo, baudą paskyrusiam Teismui. Ir gavau labai operatyvų atsakymą, kuriame praktiškai pakartota – bauda priklauso asmeniškai Akvilei KILIJONIENEI. Tame pat rašte, nors to ir neklausiau Teismo, man nurodoma, kad “rezervo lėšų panaudojimo kontrolę vykdo Palangos miesto savivaldybės kontrolieriaus tarnyba“. Kiek kitokios nuomonės buvo kai kurie prokuratūros atsakingi pareigūnai, kurie man pasiūlė kreiptis į VTEK. Kaip žinia, iš pasiūlymų neišvesi aritmetinio vidurkio, tad panaudojau abu siūlymus ir tą patį raštą išsiunčiau abiems adresais. Jei VTEK dar tik šiandiena svarsto mano pateiktą pažeidimą, Palangos savivaldybės kontrolės tarnyba jau suskubo pasiųsti “SIGNALĄ“ Vyriausiajai tarnybinės etikos Komisijai: ji atsakymą atsiuntė ne tik man, bet ir VTEK [apie tai šiandiena sužinojau šioje komisijoje telefonu], nors ši Komisija Palangos kontrolieriaus nuomonės apie situaciją nei neklausė. Na ką gi, besidomintiems valdininkų dažna darbo specifika tai nėra didelę nuostabą keliantis veiksmas. Analogiška praktika atėjo dar iš tarybinių laikų, kurią mes buvome įpratę simboliškai vadinti “Telefonine teise“. Tiek to… Kur kas svarbiau akį rėžiantis kontrolierės A.Kedienės palankumas vykstantiems piktnaudžiavimams, kurių aš, deja, neturėdamas tam teisinio pagrindo [nes teismo tai dar neįrodyta] negaliu įvardinti kaip savivaldybės lėšų grobstymo… Kontrolierė mano, kad viskas, liaudiškai sakant, čiki čiki Pinigai grąžinti, tad niekam jokio nuostolio. Važiuojam toliau, gi tik retais atvejais pasitaiko tokie fruktai kaip Matelis.

Na, o žemiau pateikiu šios situacijos “iliustracijas“, savo gautus ir rašytus kai kuriuos raštus… Palaukime ką nuspręs VTEK. Gal ir Kontrolierė, susipažinusi su šiuo mano rašinuku, permąstys savo skubotus vertinimus…

Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai El. paštas vtek@vtek.ltVilniaus g. 27, Vilnius, 01402

Palangos miesto Savivaldybės kontrolierei

Aušrai Kedienei

kontrole@palanga.lt

Vytauto g. 73, Palanga, 00134

 

Romualdo MATELIO

gyv. XXXXX, Kaunas, XXXXX

PRAŠYMAS

2012 m. gruodžio 01 d.

2012 m. spalio 25 d. Klaipėdos apygardos Teismas priėmė Nutartį byloje Nr. 2S-1780-370/2012, kuria Palangos savivaldybės administracijos direktorei paskyrė 1000 Lt. baudą mano naudai. Tai teisingas ir neskundžiamas sprendimas.

Deja, Palangos savivaldybės administracija, šį sprendimą „suprato“ neteisingai ir įvykdė neteisėtą veiką. Direktorė Akvilė Kilijonienė 2012 m. lapkričio 7 d. pasirašė ĮSAKYMĄ Nr. A1-1111, kuriuo minimą baudą man skyrė iš direktoriaus rezervo ir šią sumą jau pervedė į mano atsiskaitomąją sąskaitą. Minimo įsakymo galimai neatsitiktinai, o siekiant nuslėpti nuo visuomenės, neįtraukė jo Palangos savivaldybės svetainę, kurioje suregistruoti visi įsakymai nuo 2009 metų. Pateikiu šių įsakymų nuorodą: http://www.palanga.lt/index.php?4692363

Palangos savivaldybė šį įsakymą grindžia 2007 metų rugsėjo 27 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-218  5,5 punktu, kuriame rezervo lėšų panaudojimas numato: „Savivaldybės administracijos išlaidoms, susijusioms su teismo sprendimų vykdymu, padengti“. Teismo paskirtos baudos paskirtis yra galimai auklėjamojo poveikio: patirdamas asmeninį finansinį nuostolį administracijos vadovas ateityje turėtų padaryti išvadas ir savo darbe priiminėti sprendimus atsakingiau, tuo tarpu šiuo atveju materialinė našta nuo savivaldybės administracijos direktoriaus perkeliama Palangos miesto gyventojams. Taip galimai padaryta nusikalstama veika, o tam, dalinai, prielaidas sudaro minimas 2007 metų tarybos dokumentas, kuris, esu tikras, ateityje turėtų būti pakoreguotas 5,5 eilutėje galimai įterpiant žodžius „išskyrus asmenines darbuotojų nuobaudas“. Asmenines baudas apmokėti iš biudžeto ar savivaldybės lėšų yra akivaizdžiai nusikalstama veika.

Norėdamas tuo įsitikinti dar labiau, aš išsiunčiau paklausimą Klaipėdos apygardos Teismui ir gavau patvirtinimą, kad baudą direktorė sumokėti turėjo tikrai iš savo asmeninių lėšų.

Analogiškai, prieš pusantrų metų Palangos teismas mano naudai buvo priteisęs 200 litų baudą iš ankstesniojo direktoriaus Valerijaus Kuznecovo, tačiau pinigai manęs dar nepasiekę. Tiesa, š.m. vasarą, man pradėjus domėtis ar tie pinigai bus sumokėti, suskubta juos „surasti“ ir man skambinta. Skambinusioji moteris tada prisistatė kaip Palangos VMI darbuotoja, sakėsi, kad V.Kuznecovas, neva, pinigus sumokėjęs seniai, jie guli valstybės sąskaitoje ir ji dabar jau norinti juos man pervesti. Klausė mano sąskaitos numerio ir… asmens kodo. Nesakiau, nes tai man sukėlė įtarimą. Iki šiol esu atlikęs begalę bankinių atsiskaitymų, tačiau tokios praktikos, kad VMĮ teirautųsi asmens kodo ir tik vardan to, kad galėtų man pravesti priteistus pinigus, nėra buvę.

Manau, kad čia buvo meluojama, o dabar įtariu ir tai, kad anoji bauda buvo numatyta taip pat iš mokesčių mokėtojų pinigų. Tiesa, domėjimasis asmens kodu, nepaaiškinamas tuo labiau, nes VMI darbuotojams tokia informacija prieinama ir taip, be to, pravesti pinigams ji nėra reikalinga. Todėl galima įtarti ir kitokio pobūdžio kėslus.

Prašau ištirti šiuos abu atvejus, išsiaiškinti ar Valerijus Kuznecovas yra įmokėjęs į kokią nors sąskaitą baudą ir priimti įstatymų numatytus veiksmus, t.y. inicijuoti paskirtų baudų pervedimą į mano sąskaitą ir nubausti kaltuosius asmenis dėl savivaldybės lėšų pasisavinimo.

Priede pridedu atsakymą iš Klaipėdos apygardos teismo. Manau, visi kiti reikiami dokumentai Jums bus prieinami tiesiogiai. Tačiau jei kils būtinybė gauti kitus dokumentus, prašome informuoti, juos nedelsiant pateiksiu.

Romualdas MATELIS

Pal Savivald kontrolierės raštas dėl Kilij baudos

Palangos miesto Savivaldybės kontroliereiAušrai Kedieneikontrole@palanga.lt Vytauto g. 73, Palanga, 00134 VTEK       žiniai- tik elektroniniu paštu El. paštas vtek@vtek.ltTel. (8 5) 268 4048Vilniaus g. 27, Vilnius, 01402 Romualdo MATELIO gyv. XXXXXXX, xxxxxxx reromaka@mail.ru PAKLAUSIMAS Palangos miesto savivaldybės KONTROLIEREI Aušrai KEDIENEI Dėkoju už gautą elektroninį atsakymą, kuris, deja, man kelia eilę klausimų. Prašau atsakyti man į juos. Rašote, kad „mūsų nuomone, ši bauda buvo skirta už ankstesnės kadencijos Administracijos direktoriaus Valerijaus Kuznecovo, kuris šiuo metu nebedirba Palangos miesto savivaldybės administracijoje, veiksmus, todėl nurodyta suma Jums buvo sumokėta <…> iš Administracijos direktoriaus lėšų 2012-11-20. Išaiškėjus, kad  administracijos direktorė šią baudą turėjo sumokėti iš savo asmeninių lėšų, ji nedelsiant šias lėšas kompensavo (grąžino į savivaldybės biudžetą), todėl žala savivaldybės biudžetui nepadaryta“. Noriu paklausti ar šiame sakinyje žodžius mūsų nuomone turiu suprasti, kad tai Palangos miesto savivaldybės ir kontrolės tarnybos tokia nuomonė ar direktorės, atlikusios neteisėtus, savivaldybę skurdinančius veiksmus. Ir jei tai – Jūsų nuomonė, tai kaip ji tokia galėjo susiformuoti, jei Klaipėdos apygardos Teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendime nedviprasmiškai ir suprantamai parašyta: „<…> administracijos direktorei Akvilei Kilijonienei skirti 1000 Lt baudą <…>“? Gi regis negalėjote nežinoti, kad iki šio teismo sprendimo priėmimo V.Kuznecovas nedirba jau veik du metai. O ir turint nuomonę, kad baudą turėjo sumokėti V.Kuznecovas, kaip pavadinti veiksmus, kai net nebedirbančio asmens asmenines baudas mokėti iš Palangos miesto biudžeto? Antras klausimas… Jei direktorė A.Kilijonienė ir grąžino į savivaldybės biudžetą minimą 1000 lt. sumą, kokiu pagrindu tai buvo padaryta? Jei direktorė [su mano pagalba] pagaliau „susiprato“ sugrąžinti pinigus, tai turėjo būti teisiškai tinkamai įforminta, t.y. parašytas naujas įsakymas, kuriuo panaikinamas ankstesnis, 2012 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. A1-1111. Internetinėje Palangos savivaldybės svetainėje tai neparodoma, todėl man kyla pagrįstas klausimas ar toks įsakymas yra parašytas… Norėčiau gauti apie tai informaciją… Trečias klausimas – kodėl ne visi direktoriaus įsakymai yra viešinami internete, t.y. www.palanga.lt? Minimas įsakymas Nr. A1-1111 nerodomas iki šiol, nors po jo jau įkelta keliolika kur kas naujesnių įsakymų. Ar taip elgiamasi todėl, kad ne visos savivaldybės žinios turi pasiekti eilinį palangietį ar kitų vietovių LR piliečius? Šį raštą siunčiu elektroniniu paštu, originalas bus išsiųstas per „Lietuvos paštą“. R.Matelis Pal Savivald kontrolierės raštas dėl Kilij baudos

R.Matelis: Nuosavybės klausimai juda skausmingai lėtai. Bet juda.

 Paskutiniu metu mano bylinėjimosi su įvairiais valdininkais maratone buvo susidariusi tam tikra pauzė. Ją sąlygojo ilgesni terminai sprendimų paskelbimui ir kitos, panašios aplinkybės. Tačiau…

…šią savaitę suplaukė daug naujos informacijos, kurią nuodugniai išanalizuoti dar nesuspėjau. Vis tik, labai apibendrintai, jau galiu paskelbti, kad Lietuvos Vyriausiasis administracinis Teismas [kitur dar ir LVAT], mano byloje prieš Nacionalinę žemės tarnybą ir Lietuvos vyriausybę [nors pastaroji  taip iki galo ir nebuvo pripažinta kaip atsakovė], kur bylos pradžia susiformavo po to, kai pernai netikėtai iš eilės neatlygintinai gauti naują, iki 20 arų žemės sklypą Kauno mieste, buvo išbraukta mano velionė Mama Birutė Matelienė, pakankamai plačiai praskleidė gaubusį paslapties šydą, apie ką rašiau šių metų rugsėjo ir spalio mėnesiais, savo straipsniuose Vyriausiojo administracinio teismo vadovai pateikė mįslę  ir Į Vyriausiojo administracinio teismo mįslę man neatsakyta. Spalio 25 dieną LVAT priėmė nutartį, kuri vienaip žiūrint gal ir labai nebloga, tačiau ją vertinant kitais kriterijais, manęs itin džiuginti gal ir negali: aukštasis Teismas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės kai kurie veiksmai nuosavybės atstatymo atžvilgiu neprieštarauja Konstitucijai. Liūdna šioje situacijoje tai, kad kaip žinia, Konstituciniame Teisme viskas sukasi labai lėtai, tad, ko blogo, byla bus išnagrinėta tik po keturių metų, o turint omenyje, kad mano gyvenimo didelė dalis jau suaukota laukiant teisingumo ir jau artėja prie kritinės ribos, tai be galo ilgas laikas. Tuo labiau turint omenyje, kad Konstitucinis teismas ne visada priima sprendimus, kurie mums būna pilnai suvokiami ir gali dar tekti prašyti pagalbos iš tolimojo Strasbūro, kur bylos prigula poilsio dar solidesniam laiko tarpui, ši nutartis tikrai jau neatrodo labai džiugi. Vis tik kreipimosi į Konstitucinį Teismą turinys, sušildo smarkiai, nes LVAT teisėjai jį surašė labai įtikinamai, praktiškai nepraleisdami nei vieno mano kelto klausimo. Bet tai mano pirminės nuostatos šiuo klausimu, gal gi įdėmiai išstudijavęs visus 14 lapų rasiu dar ir kitokių niuansų, bet kol kas jaučiu labai didelį dėkingumą šios ir, aišku, prieš tai buvusios kolegijų teisėjams bent jau už tikrai nuoširdžią ir giliai analitinę visos bylos analizę ir mano keltų problemų teisingą suvokimą. Tačiau apie šią LVAT bylą dar grįšiu artimoje ateityje, o šiandiena, nekantriausiems savo ištikimiems skaitytojams jau įdedu nuorodą į Konstitucinio teismo tinklapį, kuriame ši kreipimasis jau atspausdintas ir jam suteiktas numeris 82.

 Šiandiena noriu pasidžiaugti kitu – Klaipėdos apygardos teismo sprendimu… Kai kas iš Jūsų, manau, pamenate kai kuriuos mano rašinukus apie Palangos savivaldybės administracijos akibrokštus teismų atžvilgiu. Omenyje turiu savo bylą, kuri buvo laimėta Klaipėdos apygardos administraciniame teisme dar 2009 metų balandžio mėnesį, tačiau šis sprendimas buvo apskųstas LVAT, o šis teismas, dėl tuo metu susidariusiu didelių eilių, tik po metų laiko peržiūrėjęs šį Palangos savivaldybės administracijos skundą, jį atmetė. Taigi, Klaipėdos administracinio teismo sprendimas, kuriuo savivaldybė buvo įpareigota pateikti visą išsamią informaciją apie mano senelių turėtą žemę topografinėje medžiagoje, įsigaliojo 2010 metų birželio mėnesį ir turėjo būti įvykdytas jau po mėnesio laiko. Tačiau ne. Palangos savivaldybės administracija nei už ką nenorėjo pateikinėti išsamios informacijos, nes tada paaiškėtų, kad dar daug mano paveldimos žemės yra laisvos ir ją privalu grąžinti. O administracijos direkcija, matyt buvo [ir tebėra] įsitikinusi, kad yra kur kas mielesnių už mane žmonių, kurie su džiaugsmu priglaustų mano priklausančias žemes, tad kaip gi čia dabar imti ir atiduoti tą žemę teisėtiems jos paveldėtojams… Vilkinant sprendimo vykdymą, buvo atlikta eilė nusikalstamų veiksmų, pradedant imitaciniu naujo įsakymo surašymu, teismo sprendimo vykdymą prižiūrinčios antstolės veiksmų skundimu į teismą ir panašiais veiksmais, laikas slinko, aišku, ne mano naudai. Neabejotinai buvo tikimasi, kad toks nesiskaitymas su įstatymais, palauš mane galutinai ir aš, kaip ir daugelis lietuvių analogiškose situacijose, mintyse palaidosiu man priklausančią nuosavybę… Apsiriko. Baudžiamuosius šios istorijos aspektus jau kelintą kartą nagrinėja Klaipėdos STT [tyrėja J.GAVEIKIENĖ], į kurios rankas, per Klaipėdos apygardos prokuratūrą visa medžiaga pateko iš Generalinės prokuratūros ir viliuosi, kad šį kartą Klaipėdos STT jau iš esmės peržvelgs šią bylą, nors, kad to daryti labai nenori, aš supratau jau per ankstesnius jų tyrimus. Vis tik anksčiau ar vėliau, tikiuosi, ši institucija privalės pamiršti savo simpatijas kai kuriems Palangos aukštiems veikėjams ir turės priimti sprendimus, kuriuos diktuoja ne emocijos, o Lietuvos Respublikos įstatymai. Šiuo atveju noriu padėkoti kai kuriems Generalinės prokuratūros pareigūnams ir pačiam Generaliniam Prokurorui Dariui VALIUI, kuris buvo mane priėmęs asmeniškai ir, panašu – suprato, kad Palangos mieste ir Klaipėdos apygardoje jau pernelyg ryškiai toleruojamas nebaudžiamumas ir savavaldžiavimas.

Grįžtant prie teismų „karuselės“ Palangos klausimais, nebesiplėtosiu į visas detales. Tiesiog trumpai galiu pasakyti, kad teismo posėdžių ir sprendimų bei nutarčių lavina mane vienu metu jau išmušinėjo iš pusiausvyros tikrąja to žodžio prasme. Nes jų per tą, sąlyginai neilgą laiką jau buvo ne vienas ir ne dvi dešimtys. Vis tik prieš porą metų Palangos apylinkės teismas, nors ir labai nenoriai, Palangos savivaldybės administracijos buvusiam direktoriui Valerijui Kuznecovui paskyrė 200 lt. baudą. Sutikite, bauda tikrai simbolinė, nes vienas mano vizitas į Palangą man kainuodavo ne ką mažiau. Tačiau netrukus po šios baudos, ir toliau savivaldybei nevykdant minėto Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimo, antstolė paprašė teismo skirti ir antrąją baudą. Palangos teismas ir toliau rodė didelę meilę savo miesto valdžiai, todėl antrąją baudą paskyrė tik 600 lt. Nors sprendimas vilkinamas buvo jau ne mėnesį ir ne du, o visus pusantrų metų. Savivaldybės administracijos direktorė Akvilė Kilijonienė su tokia bauda nesutiko ir apskundė šį sprendimą Klaipėdos apygardos teismui, o šis [teisėjas Žydrūnas BERTAŠIUS] nesugebėjo išspręsti ar ankstesniojo teismo sprendimas įvykdytas, baudą panaikino ir grąžino bylą nagrinėti atgal į Palangos apylinkės teismą iš naujo… Nesu mėgėjas sąmokslo teorijų, tačiau šiuo atveju man išliko įtarimas, kad tai galėjo būti tolimesnio nuosavybės atstatymo vilkinimo sudėtinė dalis: gi Klaipėda ir Palanga vos ne vienas ir tas pats miestas, o dar turint omenyje, kad kai kurie teisininkai galimai susiję ir studijų laikų ryšiais… Tiek to, nesigilinsiu į tai, ko tiksliai gal niekada ir nesužinosiu. Kur kas svarbiau, kad į vilkinimo grandinę, tiesiogiai ar ne visai, įsijungė ir Palangos Temidė. Keletą teismo posėdžių buvo paskirta apgaulei, man siūlyta Taikos sutartis, kurios iš tikro nei nebandyta siekti. Nebent aš nei iš šio, nei iš to pradėčiau manyti, kad man visai ir nereikia atgauti visko, kas priklauso. O paskutinis Palangos teismo posėdis ir įvykiai po jo, mane privertė jau kreiptis į teisėju etikos komisiją [apie tai taip esu rašęs šiame savo tinklapyje], nes teisėja Liucija Paulauskaitė ne tik, kad be pagrindo priėmė Palangos savivaldybės administracijos direktorės išteisinamąjį sprendimą, bet ir jo net man neišsiuntė, taip bandydama atimti mano galimybę apskųsti šį sprendimą aukštesnės instancijos teismui. Vis tik aš, net ir neturėdamas šios nutarties, ją apskundžiau Klaipėdos apygardos teismui. „Be motyvų“, tačiau taip sustabdydamas laikrodį. Nors ir to bandyta nepripažinti. Vis tik, ko gero mano skundas pasiekęs Teisėju tarybą suvaidino savo vaidmenį ir mano atskirasis skundas buvo priimtas, o prabėgus netrumpam laikui, pagaliau ir išspręstas. Šį kartą Klaipėdos apygardos teismas mano skundą nukreipė nebe minėtajam teisėjui Ž.Bertašiui, kuris kaip parodė ankstesnės bylos nagrinėjimas, ne itin pajėgus nuspręsti kada koks teismo sprendimas būna įvykdytas, o kada ne, o pakliuvo Teisėjai Danguolei MARTINAVIČIENEI. Teismas vyko rašytinio proceso tvarka, tad man nei netekę matyti šios Teisėjos, tačiau ir be to reiškiu jai didžiausią pagarbą, nes jos nutartis, kitaip įvardinti nei negalėčiau, tarsi gaivaus oro gūsis priplėkusioje lietuviško Temidės aplinkoje. Be abejo, aš puikiai suprantu, kad bet kurioje byloje kiekvienas iš mūsų vertina tuos teisėjus, kurie priėmė jiems palankius sprendimus, tačiau mano byla kiek kitokia: čia esmė ne tame, kad sprendimas palankus man. Čia svarbiausia, kad atsirado Teisėja iš didžiosios raidės, kuri sugebėjo įžvelgti daugelį mūsų suvyniojusį teisinį nihilizmą, valdininkų nepagarbą įstatymams ir teismų sprendimams, pasityčiojimą iš bet kokio teisinės valstybės statuso, kurį deklaruoja Lietuva ir nusprendė tam duoti atkirtį. Ji negrąžino, kaip dažniausiu atveju įprasta, bylos dar kartą nagrinėti į L.Paulauskaitės teismą Palangoje [jei neklystu, per tą laiką ši teisėja tapo Palangos apylinkės teismo pirmininke, gal todėl jos etiką svarstyti ir atsisakė teisėjų taryba?], o nutarė pati išspręsti šią bylą iš esmės. Ir tai padarė – paskyrė Palangos savivaldybės administracijos direktorei Akvilei KILIJONIENEI ne 600, o visą 1000 litų, t.y. maksimalią, įstatymu numatytą baudą. Suprantu, kad tokių pareigų asmenims tūkstantis litų yra, liaudiškai sakant, tik drambliui bombonkė, tačiau čia ne mažiau svarbus ir ženklas tai pačiai administracijai, kad pakaks! Kad atėjo laikas laikytis įstatymų, nes ne visi Lietuvos piliečiai yra teisiniai analfabetai.

Artimiausiuose Klaipėdos apygardos administracinio teismo posėdžiuose bus sprendžiami kiti, ne mažiau aktualūs mano nuosavybės atstatymo klausimai: vienas iš jų, atviras Palangos teisininko Vytauto KORSAKO apsimetinėjimas Nežiniuku. Jis mat, atstovaudamas tą pačią direktorę, neįtaria nieko blogo, kad važinėti į savo valdą man priklausančiu žemės ruožu Palangos savivaldybė kažin kokia forma leidusi, ko gero, įtakingam palangiškiui Arūnui GRIGALAUSKUI. Šis Lietuvos teniso federacijos prezidento pavaduotojas, Vėtros poilsio namų direktorius, Rotary klubo atstovas, prieš dešimtmetį buvęs Palangos tarybos narys dar tada patylomis susitvarkė sau leidimus disponuoti mano giminei grąžintina žeme, o Palangos savivaldybė galimai taip ilgai ir nevykdė Klaipėdos teismo sprendimo, nes reikėjo truks plyš išlaikyti paslaptyje šį antikonstitucinį veiksmą. Taigi, viliuosi kad artimiausiame teismo posėdyje ponui Korsakui jau bus atšalęs noras neteisiniams veiksmams įteisinti pasitelkinėti vietinius gyventojus, kurie, neva, gali patvirtinti, kad man negražinamos žemės negrąžinamos „zakonno“.

Tai tokia mano šios dienos nuomonė, o kaip bus iš tikro, netrukus parodys ateitis.

R.Matelis: Pokalbis su ministru K.STARKEVIČIUMI. Mintimis!.. Apie nuosavybės atstatymą Lietuvoje

Jau jaučiu savo skaitytojų šypsenas ir gal net mažą ironiją; tik pamanyk – pokalbis mintimis. Tačiau aš neturiu kito varianto, nes ponas K.Starkevičius tikrai nerastų motyvo leistis su manimi į gyvo žodžio diskusiją. Nežiūrint į tai, kad mums tekę bendrauti ir gyvai. Paskutinį kartą – prie Ramučių kultūros namų, kur jis buvo atvykęs su keletu kitų ministrų savo kadencijos pradžioje. Tada, prieš beveik ketverius metus, jam įteikiau raštą, kuriame detaliai įvardinau problemas, su kuriomis susiduriu siekdamas teisingo nuosavybės į nacionalizuotą žemę atstatymo. Po trumpo pokalbio, tada, likau laukti teigiamų postūmių: vis tik tikėjau šiuo žmogumi, nes jis man gyvenime kartą jau tarsi ir buvo bandęs padėti analogišku klausimu. Deja, „tarsi“ yra tarsi. Tada iki jo kadencijos, kaip Kauno apskrities viršininko, pabaigos buvo likę apie savaitė laiko. Dabar gi manau, kad nieko naujo nebūtų įvykę ir jei ta kadencija būtų tęsusis ilgiau.

 Šiam, virtualiam pokalbiui, mane paskatino šiandieninis žurnalisto Dano NAGELĖS straipsnis, „Respublikoje“: “Žemės reforma nesibaigs niekada“ (01) Malonu kai, nors vis rečiau, dar pasirodo reporterių, kurie išlieka dėmesingi didelėms teisingumo prarajoms. Ačiū, Gerbiamas Danai.

 Tiesą sakant, kai rašai kad ir kokį straipsnį, visada viliesi, kad jis pasieks ne tik atsitiktines ausis, bet ir adresatą. Tad kas gali paneigti, kad po šiuo pokalbiu gali atsirasti ir asmeniškų K.Starkevičiaus minčių tęsinys? Žinoma, bus-nebus, šiandiena nespėliosiu. O mano sumanyta schema, tikiuosi, niekam nepasirodys sudėtinga. Pokalbis čia bus suguldytas trimis eilėmis: korespondentas, ministras ir aš, Romualdas Matelis [paprastumo dėlei – visi inicialais]. Ir ketvirta eilutė  – menamam ministro atsakymui.

Tiesa, iš anksto pabrėžiu vieną “smulkmeną“ – man absoliučiai nepriimtina skambi gražbylystė – Žemės reforma. Jokiomis reformomis pas mus Lietuvoje nekvepia. Vyksta bolševikų kažkada nubuožintų Lietuvos žmonių tolimesnis alinimas, kuris vadinasi Nuosavybės atstatymu, tuo tarpu realybėje vykdomas sąmoningas nuosavybės NEATSTATYMAS.

D.N.	– Jūsų vadovaujama ministerija siūlo panaikinti galimybę už valstybės išperkamą turtą atsiskaityti vertybiniais popieriais. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje padaugėjo pinigų, kuriais galima atsiskaityti už žemę, o gal tos žemės, kurią galima grąžinti, miestuose daugiau atsirado?
K.S.	– Kol kas tokia mintis tik ministerijos viduje cirkuliuoja. Tikrai daugiau pinigų neatsirado. Juo labiau pagal rinkos vertę mes tikrai su savininkais negalėsime atsiskaityti. Pirmiausia tai būtų nesąžininga, nes ką tuomet pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę. Be to, tai yra neįmanoma, nes yra apskaičiuota, kad, norint su visais likusiais atsiskaityti pagal rinkos vertę, reikėtų apie 30 mlrd. litų. Iš kur tokius pinigus gausime?
R.M.	– Ministre, tikiu, kad daugiau pinigų neatsirado. Nes gi lyginant su paprasto, eilinio Lietuvos piliečio atlyginimais [nekalbant jau apie begalinę armiją bedarbių], Jūsų, ne tik ministrų, bet ir daugelio valstybinių įstaigų valdininkų atlyginimai nesuvokiamai dideli, tad argi gali mažas pajamas gaunantys žmogeliai sunešti jums nepažabotus apetitus siekiančius atlyginimus ir dar užtikrinti biudžetą, kuris pajėgtų teisingai atlyginti už okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę? Aišku, kad ne. Bet išeitį aš jums pasufleruosiu: visų pirma ir nesistenkite mokėti pinigais, o grąžinkite žmonėms turėtą žemę. Ir nemeluokite, kad jos nėra. Žemė gali būti vežama sunkvežimiais, bet ji niekada nebuvo išvežta iš Lietuvos. Žmonėms reikia atstatyti nuosavybę ne į žemę, o į žemės plotą, o plotai išliko kaip ir buvę. Tiesa, kurie užstatyti TSRS laiko pastatais, grąžinti nebeįmanoma, tačiau realybėje tie plotai tikrai ne tokie, kad už juos, teisingam atlyginimui reikėtų 30 mlrd. litų. Matyt prasti jūsų ekonomistai, pabandykite paskaičiuoti pats. Tam tikrai nereikės prisiminti sinusų, tangentų ar vektorinės algebros. Pakaks gerai veikiančio kalkuliatoriaus. O jei dar sąžiningai įvertinsite savo ir savo artimiausių pavaldinių atlyginimus ir jų naudingumo Lietuvai koeficientus, pinigų tikrai palaipsniui padaugės. O dėl sąžinės, ką pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę, tai aišku, kad skola neišnyko ir prieš tuos žmones. Tik negalima neįvertinti, kad tie, kas gavo pinigus tada, kai jie turėjo tam tikrą perkamąją galią, tam tikra prasme jau kažką atgavę, o kiti savo mylimos valstybės aplamai palikti prie suskilusios geldos. Todėl šiukštu manyti, kad jei kažkam prie 20 metų išmokėjote, kad ir 2000 lt., būtų nuskriausti atžvilgiu tų, kurie už tą patį šiandiena gautų 3000 lt. Nes perkamoji lito galia nuvertėjo taip smarkiai, kad už pinigus, kurie tau garantuodavo vidutinišką sodybą paežerėje, šiandiena tegali tikėtis pailsėti porą savaičių panašioje kaimo turizmo sodyboje.
D.N.	– O kodėl tada atsisakoma galimybės atsiskaityti vertybiniais popieriais? Gal jie buvo nepaklausūs?
K.S.	– Iš tikrųjų dabar nėra patrauklių įmonių, kurių akcijų žmonėms galėtume pasiūlyti. Anksčiau žmonės imdavo „Telekomo“ akcijomis, nes jos buvo paklausios. O dabar nieko panašaus pasiūlyti neturime.
R.M.	– Ar patrauklume esmė? Mane prieš XXX laiko, t.y. 20xx xxx xx d. pasiekė kiek kitokios žinios. Valstybės turto fondas mane informavo, kad vertybinių popierių nebėra aplamai [prisegu rašto kopiją]. Tai kam gi kalbėti spaudai apie neegzistuojančius dalykus? Sakykite tiesiai – vyriausybė ignoruoja LR seimo priimtus nuosavybės atlyginimo įstatymus, nors jei norėtų laikytis jų, turėtų nupirkti jų akcijų biržose. Nors ir krizė, akcijų biržos vertybinių popierių stygiumi nesiskundžia
D.N.	– Kol kas reforma į pabaigą eina tik kaimo vietovėse…
K.S.	– Taip, kaime žemė grąžinta beveik 100 proc. Ten tik teisinių problemų šiokių tokių yra. O mieste – didžiausios problemos Kaune ir Vilniuje, kur dar nepasiekta ir 50 proc.
R.M.	– Šioje vietoje teturiu tik klausimėlį: ar tai reiškia, kad šiuose miestuose patys didžiausi niekadėjai susirinkę? Ar, kad Nacionalinės žemės tarnybos žemėtvarkininkai čia jau seniai su sąžine atsisveikinę?
D.N.	– Žmonės, turėję žemės didmiesčiuose ar kurortuose, nesutinka jos persikelti kitur, imti pinigais ar akcijomis?
K.S.	– Būtent, kad nesutinka. Daug kas norėtų pinigais, tačiau sako, kad siūloma per maža suma. Aš tikslių skaičių nežinau, tačiau Kaune būtų apie 3,5 tūkst. žmonių, kuriems neatkurta nuosavybė, o Vilniuje – apie 5 tūkst.
R.M.	– O ar gali sutikti? Jūs sutiktumėte iš savo, jei neklystu, gimtosios Garliavos keltis į Pabradę ar Akmenę? „Sako“, kad per maža suma? Tai gal galėtumėte man paskolinti, kad ir pusvalandžiui 1 mln. litų? Tikrai viešai pasižadu skolą grąžinti sutartu laiku. Tik vietoje milijono atiduosiu 5000 lt. Jums gi neatrodys, kad tai labai negerai. Tikriausiai susiprasite, kad kartais reikia ir šiokių tokių nuolaidų padaryti.

D.N.	– Kiek valstybės siūloma žemės kaina skiriasi nuo rinkos vertės?
K.S.	– Labai daug skiriasi. Miestuose – nuo 20 iki 100 kartų. Ir kaimuose smarkiai skiriasi nuo rinkos vertės. Anksčiau beveik nesiskirdavo, bet pastaruoju metu ir kaimuose žemė brango, o valstybės kainos apskaičiavimo metodika nesikeitė. Ypač kaimuose aplink didžiuosius miestus skirtumas didelis.
R.M.	– Jūs teigiate, kad atlyginimas pinigais nuo 20 iki 100 kartų mažesnis už rinkos kainą? Aš jau esu paskaičiavęs ir paskelbęs tiek internete, tiek savo atvirame laiške premjerui A.Kubiliui, kad mano asmeniniu atveju siūlomas atlyginimas yra mažesnis virš 200 kartų! Tiek to, neaptarinėkime kiek šimtų kartų mažesnę kompensaciją siūlote. Pakalbėkime apie Konstitucijos imperatyvų reikalavimą, kad valstybė [jos institucijų asmenyje], turi būti vienodai lygi visiems savo piliečiams. Tai kaip gi gali būti, kad kai kam atlyginama tik 20, o kai kam net 100 kartų mažiau? Kame čia Konstitucijos laikymasis? Ar kolegės I.Šimonytės gerai apmokami pavaldiniai prarado gebėjimą gerai skaičiuoti?

D.N.	– Dar 2007-ųjų pabaigoje tuometinis premjeras Gediminas Kirkilas žadėjo, kad žemės reforma bus baigta dar 2008-aisiais. Ar bus kada nors reformos pabaiga?
K.S.	– Matote, 2008-ieji buvo rinkimų metai, todėl ir žadėjo tokius dalykus. Rinkiminiai pažadai. Mes to niekada nežadėsime, nes tokie pažadai yra nerealūs.
R.M.	– Jei apsiriksiu, pataisykite mane: o ar čia ne rinkiminė kompanija daryti tarsi viešą atgailą ir klaidinti visuomenę teisingumo atstatymo neįmanomumu? Ar šiandiena, besibaigiant kadencijai, jūs nemanote, kad paprasčiausiai nesugebėjote deramai dirbti prabėgusius ketverius metus? O gal manote, kad jei nesugebėjote jūs, tai to niekada nebesugebėtų ir niekas kitas jūsų poste? Gi ne atskirti piliečiai Lietuvoje turi teisę ir, tuo labiau – pareigą inicijuoti įstatymų pataisas, kurios užtikrintų Konstitucijoje įtvirtintą teisingumą, o būtent ministrai ir jų „svitos“. O aptariamas klausimas kaip tik Žemės ūkio ministerijos kompetencijoje. Ir jei matėte, kad netinkamai išlankstytas mūsų savivaldos įstatymas, kuris tapęs kliūtimi nuosavybės deramam grąžinimui, tai ar padarėte ką nors, kad ŽŪ ministerija nebūtų savivaldybių „įkaite“? Čia negaliu susilaikyti  ir nepaklausęs: gal jūs, suvokęs savo gabumų stygių, naujuose rinkimuose nebesibolatiruosite?
D.N.	– Kad reforma pasistūmėtų didmiesčiuose, reikia pinigų, bet valstybė jų neturi. Kokius siūlysite būdus paspartinti žemės reformą?
K.S.	– Ir toliau bus atsiskaitoma pinigais, o jei atsiras kažkur laisvos žemės – siūlysime natūra.
R.M.	– Atsiras… Laisvos žemės miestuose yra pakankamai, žemė negali atsirasti arba išnykti. Tą, berods dar rusų Lomonosovas yra įrodęs savo teoremomis. Vilniuje, jei apsirinku – pataisykite – regis arti 600 ha laisvos žemės. Kas valdo Lietuvą, jei ministras negali tinkamai įvertinti esamos situacijos ir pradėti tą žemę skubiai dalinti? Tiek Vilniuje ar Kaune, tiek kituose miestuose stovi dideli daugiaaukščių masyvai. Tarybiniai projektuotojai, neturėjo pareigos taupyti žemę, todėl tarp daugiaaukščių pastatų numatė milžiniškus atstumus. Tie, kas suinteresuoti nuosavybės neatstatymu, galimai bambėtų, kad skiriant neatlygintinai tuo didžiulius tuščius, niekieno nenaudojamus plotus, būtų sunaikinama žalieji plotai. Tačiau Jūs, ministre, negalite nesuvokti, kad piliečiai, statantys sau gyvenamą namą, niekada neapsiriboja asfaltuotu kiemu: ypač naujakuriai visada skuba apsiželdinti savo teritorijas, vėliau jas kruopščiai prižiūri. Tai kaip jūsų manymu žmonėms gražiau žvelgti  per langą: į metų metais nenušienautas pievas ir krūmų brūzgynus ar į dailiai tvarkomą privataus savininko kiemą?
D.N.	– Žmonės skundžiasi, kad kai kurios miestų savivaldybės ir laisvą žemę linkusios pasilaikyti sau: geriau tegul apauga krūmokšniais, bet savininkams negrąžina. Ar tai tiesa?
K.S.	– Tikrai yra tokių savivaldybių, kurios laisvos žemės neatiduoda į fondą. Tos laisvos žemės yra ir tame pačiame Vilniuje, ir Kaune. Net šalia miestų centrų yra laisvos nenaudojamos žemės, bet savivaldybės labai vangiai ją perveda į valstybės fondą.
R.M.	– Su tuo sutinku pilnai. Bet ir vėl gi – o koks Jūsų realus indėlis per prabėgusią kadenciją į tai, kad savivaldybės taip nesielgtų? Ar bandėte inicijuoti įstatymo pataisas? Juk vieša paslaptis, kad Lietuvoje tikra savivalda net nekvepia. Turime paralyžuotą savivaldą, kuri retai kada tenkina gyventojų poreikius. Tad ar reikia bijoti čia ką nors keisti? Sugriuvus TSRS, kaip deklaruojama visais valstybės lygmenimis, Lietuva eina demokratijos keliu. Tai kur gi ta demokratija, jei net ministras nekovoja už savo kompetencijos klausimų sprendimą?

1 2 Ministro kadenciją baigiantis konservatorius K.Starkevičius

SKIRTUMAS. Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius atskleidė, kad valstybė už negrąžintą žemę jos savininkams siūlo iki 100 kartų mažesnę sumą, nei turtas kainuoja rinkoje. Viktoro Purio nuotr.

Faktai [iš dienraščio „Respublika“.Nuo žemės reformos pradžios 1991 m. iki šių metų pradžios iš viso pateikta 731,38 tūkst. piliečių prašymų šalies kaimo vietovėse atkurti nuosavybės teises į 4,02 mln. hektarų žemės. Žemės grąžinimas šalies rajonų savivaldybių teritorijose, išskyrus atskiras priemiestines teritorijas, artėja prie pabaigos, nes jau priimta sprendimų atkurti nuosavybės teises į 3,96 mln. hektarų žemės, miško ir vandens telkinių. Tai sudaro 98,46 proc. piliečių prašymuose nurodyto turėto žemės ploto. Šių metų pradžios duomenimis, nuosavybės teisės į žemę kaimo vietovėse dar neatkurtos 26,1 tūkst. piliečių, tačiau 11,1 tūkst. piliečių grąžintinos žemės sklypai jau suprojektuoti, patvirtinti žemės reformos žemėtvarkos projektuose ir vyksta šių projektų įgyvendinimo darbai. Iki šių metų pradžios atkurti nuosavybės teises į 39,2 tūkst. hektarų žemės miestams iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtose teritorijose yra pateikti 51,5 tūkst. piliečių prašymų. Nuosavybės teisės į miestuose turėtą žemę atkurtos į 28,7 tūkst. hektarų, tai yra į 73,2 proc. piliečių prašymuose nurodyto ploto. Miestuose lieka atkurti nuosavybės teises į 10 tūkst. hektarų žemės. Vilniuje nuosavybės teisė atkurta vos į 32,3 proc. prašymuose nurodyto ploto, Kaune – į 58,2 proc., Panevėžyje – į 46,6 proc., Birštone – į 61,4 proc., Palangoje – į 52,9 proc. Kituose miestuose situacija kur kas geresnė. Parengta pagal dienraštį “Respublika“ From: Cia mano laiskas [mailto:reromaka@mail.ru] Sent: Tuesday, October 11, 2011 2:56 PM To: Valstybės turto fondas info@vtf.lt Subject: Paklausimas del atlyginimo uz zeme Laba diena, aš iki šios dienos nesu atgavęs nuosavybes už TSRS nacionalizuota žemę. Kaip žinia, įstatymas dėl nuosavybės atstatymo <…>, vienu iš savo punktu numato, kad kompensuojama gali buti vertybiniais popieriais. Plungės žemėtvarkos darbuotojai man teigia, kad akcijas aš galėčiau gauti LR Turto fonde. Noriu pasitikslinti ar si informacija nėra klaidinanti ir jei tikrai Turto fondas kompensuoja savininkams už jų turėtas žemes, tai kokia forma tai butu daroma. Pagarbiai, Romualdas Matelis, gyv. Xxxxxxxx reromaka@mail.ru, 2011-10-11 d. ================================================================================ Paklausimas del atlyginimo uz zeme От кого: “VINCIUNIENE, Irena“ <I.Vinciuniene@vtf.lt> Кому: “‘reromaka@mail.ru'“ <reromaka@mail.ru> Копии: “OVERLINGAS, Stasys“ <S.Overlingas@vtf.lt>, “GURSKIENE, Renata“ <Info@vtf.lt> Переадресовано от: Переадресовано для: Дата переадресации: Комментарий: 12 октября 2011, 14:46 1 файл важное Laba diena, Valstybės turto fondas nuo 2003 m. vykdė atlyginą valstybei priklausančiomis akcijomis už valstybės išperkamą žemę. Per šį laiką akcijomis buvo atlyginta 11,5 tūkst. piliečių. Šiuo metu visos atlyginimui skirtos akcijos jau yra perduotos piliečiams. Jei atlyginimui už valstybės išperkamą žemę dar bus skirta papildomai akcijų, atlyginimas akcijomis galės būti tęsiamas toliau. Dėl informacijos apie atlyginimą akcijomis Jūs galite kreiptis į Valstybės turto fondą šiais tel.: 85 2684921, 2684923 Pagarbiai Valstybės turto fondo Privatizavimo skyriaus viršininko pavaduotoja Irena Vinciūnienė , tel. 852684925

R.Matelis: Ką nuspręs Teisėjų etikos Komisija?

Nors visada gyvenime stengiuosi išlaikyti taktą ir visuotinai priimtinas bendravimo normas ir prie to jau seniai esu pripratęs, kartais susiformuoja situacijos, kai reikia peržengti šios ramovės slenkstį. Kiek toli tai gali nuvesti, šiandiena dar negaliu prognozuoti. Vis tik viliuosi, kad tai, kas nebeleidžia toliau būti užsisklendus sąlyginėje tyloje, bus pastebėta iš karto. Ir tinkamai įvertinta. Bet kol kas tai tik viltis…

2012 m. rugpjūčio 6 d., intarpas

Naudodamasis tam tikrais įrankiais, matau, kad kasdiena į šią temą ateina besidominčių šios istorijos tęsiniu. Malonu žinoti.

Ką atsakė TED komisija jau galite pažiūrėti čia –>>> http://piktnaudziavimas.wordpress.com/2012/08/06/r-matelis-teiseju-etikos-ir-drausmes-komisija-jau-nusprende-atostogauti-gi-vasara/ Nieko kito nebeliko šiuo klausimu, kaip tik rašyti šio atsakymo recenziją. Tą šiomis dienomis ir darau

Nuosavybės į žemę  klausimai, kuriuos mano šeima, įskaitant ir tolimus gimines, sprendžia jau apie 22 metus, tarsi senas neteptas, bet laimei – tvirtas traktorius, juda pirmyn. Tik juda labai braškėdamas. Matyt taip ir turi būti, nes tepimu neužsiėmiau niekada. Jei tai iš tikro būtų koks metalinis mechanizmas, suprantama, būčiau jau seniai sutepęs. Bet moralinių tepinių nepripažinau ir, ko gero, niekada nepripažinsiu.

Tiesa, susimąstyti apie tokių nuostatų tvirtumą, man tenka. Neretai vėl ir vėl iš naujo svarstau kodėl korupcija oficialiai pasmerkta, jei ji tokia daugeliui artima? Kam  reikalingas toks „žaidimas“? Bet atsakymo nerandu. Tik pavienės spėlionės. Gal tai Darvino ar dar kažkurio gamtininko atrastoji natūraliosios atrankos sudėtinė dalis? O jei būtų viskas popieriuje, tai jau vadintųsi civilizacijos pasiekimu?

Vis tik NEsu pilnai nusivylęs teisine padėtimi Lietuvoje. Nes mozaikiškai, nors ir neproporcingai ir labai netolygiai, tačiau teismuose kartais pavyksta apginti tiesą. Yra padorių teisėjų, kurie priima sprendimus, ne pagal įtakingųjų įgeidžius, o pagal sąžinę. Nežinau, gal jie ne visada vienodai  elgiasi, bet būna ir taip, teko tai patirti. Iš dalies įsivaizduoju kaip jiems tokiais būti nelengva, suprantu kokia kaina įmanoma tokiais išlikti, tačiau ne mažiau suvokiu ir tą kitą jausmą, kuris turėtų lydėti teisėją gal net visą gyvenimą, kai jis pardavęs sąžinę korumpuotiems ar proteguotiems „kolegoms“, bent jau kartas nuo karto blaškytųsi savo veiksmų prisiminimuose. Nes tai ateina visiems, tuo esu tikras. Tik laiko klausimas kada toks bumerangas sugrįš. Būdamas nebe jaunuolis, ne kartą gyvenime stebėjau nuo savo šlovės olimpų nulipusius žmones. Dažniausiai tai būna išėjusieji į pensiją, o kartu ir netekusieji buvusių postų. Tai pavėluotai prablaivo tokius žmones: gyvenimas jau negrįžtamai besibaigiąs ir jie pasijunta nebereikalingi ir niekam neįdomūs. Dažnu atveju tokios buvusios „žvaigždės“ ir savo vaikų nesugebėjo išsiauklėti „savais“, todėl šie tik formaliai su jais retsykiais pabendrauja. Be meilės, be atjautos… Битая карта – yra toks rusiškas posakis, kas lietuviškai reiškia, kad ta korta jau praradusi savo galią, o tuo pačiu ir nors kieno nors žavesį. Ir tada šie žmonės eina pas bet ką, nes jiems nebėra prasčiokų, nebėra runkelių. Yra tik nenumaldomas troškimas su kuo nors pabendrauti. Ir net aptarti koks neteisingas pasaulis juos supa. Vėlu, deja.

Negerų teisėjų buvimą  sąlygoja ne tik sąžinė ir pagundos. Prie tokios devalvacijos ženkliai prisideda ir pati sistema, valstybė, kurioje jie turi veikti. Ir net įstatymai, kurie dažnai švelniai tariant yra keisti. Visi mes esame nuo vaikystės susiję su tam tikra aplinka, kurią vadiname gimtine. Nebūtina net gimti kuriame nors Lietuvos kampelyje – jei ilgėliau gyveni viename ar kitame miestelyje, visi netrunka tapti pažįstamais, o kai kurie ir bičiuliais. Teisėjas turi būti objektyvus, tą suprantame visi. Bet ar taip visada įmanoma? Va, jei gyveni provincijoje, o esi teisėjas, ar lengva nuteisti savo aplinkos žmogų kito, atvykėlio ar netgi visai prašalaičio naudai? Ko gero sunku. Tad kodėl įstatymai verčia, kad teismai bylas spręstų pagal atsakovo buvimo vietą? Argi blogai būtų, jei pretendentas į teisingumą galėtų iš karto rinktis bešališką teismą? Juk pralaimėjimo atveju teisiajam priklauso visos bylinėjimosi išlaidos. Tame tarpe ir kelionės. Kitaip sakant – nuostoliai kompensuojami. Na, tiek to, nepakeisiu įstatymų, tad nesiplėtosiu šia kryptimi. Grįžtu prie piktybiško nuosavybės NEatstatymo Palangoje, o gal netrukus reikės rašyti ir apie analogiškas problemas Kaune.

Ilgai ir atkakliai kovojęs už teisingą nuosavybės atstatymą į visą laisvą žemę šiame Lietuvos kurorte Klaipėdos apygardos administraciniame teisme, pagaliau pasiekiau pergalę. Tačiau su ja nenorėjo sutikti kai kurie Palangos valdininkai. Neabejojau, kad nebetekę vilties man pažerti tik kelis trupinius iš viso priklausančio kepalo, jie sąmoningai ėmėsi viską vilkinti. Tačiau tada dar nežinojau, kad tai sąlygoje ne vien nesveikos ambicijos, bet ir paslėptas interesas. Dabar jau žinau, bet kol kas nerašysiu. Palauksiu kol visus tuos klausimus išnagrinės teismai. O tada, 2009 metų vasarą, neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik laukti, kad mano laimėjimą patvirtintų Vyriausias administracinis teismas. Ir jis tai padarė: žemai lenkiuosi prieš teisėjus A.Bakavecką, L.Baltrūnaitę ir A.Sutkevičių, nes jie, be mažiausio poveikio iš šalies, priėmė teisingą sprendimą. Palangos savivaldybės atstovė Daiva Zubytė į teismą net neatvyko: argi galėčiau tokią poziciją vertinti kitaip nei sąmoningą vilkinimą? Nes visiems tuo metu buvo žinoma – vyriausiame teisme eilės ne trumpesnės nei metams laiko. Tiek to… savivaldybė išnaudojo įstatymais leistą vilkinimą. Tačiau toliau viskas turėtų normalizuotis, o teismo sprendimas vykdomas.

Patikėjote tokiu scenarijum? Tada jūs dar naivesni už mane. Nuo to laiko, kai teismo sprendimas įsiteisėjo, praėjo jau virš dviejų metų… Nuo to laiko jau priimta dar apie 50 teismų nutarčių ir sprendimų, bet Palanga, jos savivaldybės administracijos vadovų asmenyje, viską vilkina ir šiandiena. Neaprašinėsiu viską detaliai, taip tapčiau tranu, čiulpiančiu savo skaitytojo laiką, o visas aprašymas iš manęs atimtų dar bent dvi paras. Teisės paslapčių galima mokytis universitetuose arba kolegijose, bet ne menkesnė patirtis ir praktikoje įgyjama. Dar prieš du metus kreipiausi į Palangos antstolę, kuri, regis, energingai ir ryžtingai ėmėsi darbo. Ji kreipėsi į Palangos teismą su prašymu paskirti baudą Palangos savivaldybės administracijos direktoriui už teismo sprendimo nevykdymą… Pirmasis posėdis, pagaliau paskyręs nuobaudą direktoriui V.Kuznecovui, įvyko 2011 metų liepos 5 dieną, t.y. praėjus jau 14 mėnesių nuo tos dienos, kai sprendimas turėjo būti įvykdytas. Kiekvienas tai gali vertinti savaip, tačiau paskirtoji bauda – tik 200 litų ir tik po to, kai kadencijai pasibaigus V.Kuznecovas jau nebebuvo direktoriumi, man regis sako daug ką. Tuo labiau įvertinant, kad Palangos teisėjos „užmiršo“ apie šią baudą informuoti savivaldybę… Na tiek to, gal gi prasidės jau nuosavybės atstatymas… Bet ne, visi atsakingieji savivaldybės asmenys ir toliau lyg niekur nieko „snūduriavo“, gal todėl, kad vasara, aplink vien poilsiautojai? Leiskite nusijuokti, pasibaigė ta vasara, bet ir kiti sezonai neatnešė nieko naujo. Juk 200 litų už kažkam sugadintus gyvenimo metus visai smulkmė…

Bet antstolė nesnūduriavo ir jau 2011 metų rugpjūčio mėnesį kreipėsi su nauju prašymu skirti antrą baudą į Palangos teismą. Antroji bauda buvo vos didesnė ir vėl akivaizdžiai neadekvati prabėgusiam laikui. 600 litų, kurie Palangos savivaldybei pasirodė vis tik per dideli ir jie šį nutarimą apskundė Klaipėdos apygardos teismui. Net nespėliosiu kodėl ir kaip į šią nuobaudą žvelgė teisėjas Žydrūnas BERTAŠIUS, tačiau jo sprendimas panaikinti baudą buvo gal net provokacinis: gal gi Matelis apskųs jį apeliacinės instancijos teismui, o taip jis, galimai praras dar apie metus laiko. Neskundžiau, nes mano tikslas kuo skubiau atgauti paveldimą nuosavybę, o ne bylinėtis. Tačiau šiandiena nei nežinau ar laimėjau ką nors, nes Palangos apylinkės teisėja Liucija Paulauskaitė nebeskubėjo ir net nebenorėjo dar kartą grįžti prie šių klausimų: per visą žiemą, matyt, įtemptai mąsčiusi, pavasarį, šių metų kovo 3 dieną priėmė itin keistą nutartį – sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Klaipėdos apygardos administraciniame teisme bus išnagrinėta kita mano nuosavybės byla. Tarsi Palangos teismas tiesiog nepajėgus suvokti ar senas Klaipėdos administracinio teismo sprendimas jau įvykdytas ar dar ne. Vis tik, mano prašymu ir šiek tiek pasikeitus aplinkybėms, prie šios bylos sugrįžta ir gegužės 22 dieną priimta dar „saliamoniškesnė“ nutartis – baudos nebeskirti visai. Tai kas, kad jau 26 mėnesiai teismo sprendimas neįvykdytas? Kas tas Matelis iš Kauno? Kur kas svarbiau geri santykiai su savo miesto valdžia. Ko gero, tokios mintys sukosi teisėjos galvoje, nes net teismo posėdžio metu man akcentuojant, kad savivaldybės nusikalstamo vilkinimo pasekmėje jau du paveldėtojai, mano Tėvai nebesulaukė teisingumo, Liucija Paulauskaitė netikėtai mane nutraukė ir pareikalavo gerbti teismą. Tarsi tiesos sakymas posėdžio metu būtų jam didelė nepagarba… Gi aš manau, kad toks teismo sprendimas pats savaime parodė nepagarbą kito teismo įsiteisėjusiam sprendimui…

Šiuo raštu, be kita ko, noriu labai padėkoti keletui klaipėdiečių, kurie parodė susidomėjimą nuosavybės klausimais ir atvyko prie teismo [žr. nuotraukose], deja, nebuvo įleisti stebėti teismo posėdžio…

Esant tokioms aplinkybėms man nebeliko nieko kito, kaip tokį elgesį apskųsti Lietuvos Teisėjų etikos Komisijai. Koks bus jos sprendimas, tikiuosi, netrukus sužinosime…

Gegužės 17 diena, prieš Palangos teismo posėdį

Žemiau perspausdinu šį skundą.

PRAŠYMAS [SKUNDAS]I. Prašyme naudojami trumpiniaiKlaipėdos Apygardos administracinis teismas – „KlAAT“,Klaipėdos Administracinis teismas –„KlAT“

Lietuvos Vyriausiasis administracinis Teismas –  „LVAT“

Palangos miesto apylinkės teismas – „Palangos teismas“

Palangos m. savivaldybės administracija – „Palangos administracija“ arba ir „PSA“

Nutartis arba sprendimas – „Procesinis sprendimas“ arba ir „PS“

II. Faktinės aplinkybės, susijusios su abejone teisėjų bešališkumu

 1. 2009 m. balandžio 23 d. Klaipėdos Apygardos administracinis teismas iš dalies patenkino mano skundą ir priėmė Procesinį sprendimą: “<…> Įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administraciją, ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Palangos miesto žemėtvarkos skyriui pateikti informaciją kartografinėje medžiagoje apie visą laisvą [neužstatytą] Jono ir Pranės Norkų turėtą žemę”. Palangos m. Savivaldybės administracija su nutartimi nesutiko ir apskundė ją Lietuvos Vyriausiajam administraciniam Teismui.

 2. 2010 m. balandžio 19 d. LVAT priėmė PS, kuriuo paliko galioti KlAAT PS nepakeistu. Teismo nutartis įsiteisėjo, tačiau Palangos administracija Teismų procesinius sprendimus ignoravo ir faktiškai jų nevykdė: 2010 m. birželio 30 d. PSA direktorius išleido imitacinį įsakymą Nr. A1-481, kuris buvo žodis į žodį perrašytas ir teismų jau vertintas kaip neteisingas 2007 m. birželio 11 d. PSA direktoriaus įsakymo Nr. A1-489 kopija, tekste teįterpiant žodžius „vykdant Klaipėdos apygardos administracinio teismo nutartį“.

 3. 2010 m. rugpjūčio 13 d. KlAAT man išduotas Vykdomasis raštas, kurį aš pateikiau Palangos antstolei Redai Vizgaudienei, o ši kreipėsi į PSA su reikalavimu vykdyti teismo sprendimą. PSA tinkamai nereagavo į antstolės reikalavimą, o pabandė apkaltinti ją viršijant savo įgaliojimus. Tokiu būdu Palangos teismui 2010 m. spalio 19 d. buvo paduotas skundas prieš antstolę R.Vizgaudienę. Palangos teismas 2010-10-21 d. atsisakė priimti PSA skundą, todėl ši PS Palangos administracija apskundė Klaipėdos apygardos teismui, kuris 2011 m. sausio 26 d. išnagrinėjo skundą ir priėmė PS panaikinti Palangos teismo nutartį ir skundą grąžinti Palangos teismui nagrinėti iš esmės.

 4. 2010 m. lapkričio 10 d. antstolė R.Vizgaudienė [savo ruožtu] kreipėsi į Palangos teismą su prašymu dėl teismo sprendimo neįvykdymo klausimo išsprendimo ir skirti PSA direktoriui piniginę baudą. Palangos teismas [teisėja E.Žakevičiūtė] 2011 m.  vasario 11 d. skundą atmetė, todėl aš šį PS apskundžiau KlAT, kuris [teisėjų kolegijos pirmininkė E.Morkūnienė] 2011 m. gegužės 19 d. išnagrinėjo mano skundą ir įpareigojo Palangos teismą nagrinėti antstolės pateiktą skundą iš naujo.

 5. 2011 m. liepos 5 d. Palangos teismas [teisėja D.Jakštienė] išnagrinėjo antstolės skundą pakartotinai ir priėmė nutartį skirti Palangos administracijos direktoriui [jau tuo metu nebedirbusiam šiose pareigose] 200.00 lt. baudą. Apie paskirtą baudą Palangos teismas, deja, „pamiršo“ informuoti PSA.

 6. 2011 m.  rugpjūčio 12 d., PSA ir toliau nevykdant teismų PS, antstolė R.Vizgaudienė kreipėsi į Palangos teismą su nauju prašymu paskirti Palangos administracijos direktoriui naują baudą už tolesnį KlAAT PS nevykdymą.

 7. 2011 m. rugpjūčio 24 d. Palangos teismas [teisėja D.Jakštienė] priėmė PS – skirti antrą baudą PSA direktoriui, sumoje 600 lt. PSA šį sprendimą apskundė KlAT.

 8. 2011 m. lapkričio 3 d. KlAT [teisėjas Ž.Bertašius] priėmė PS panaikinti Palangos teismo sprendimą ir grąžinti jį atgal į Palangą nagrinėti iš naujo.

 9. 2011 m.  gruodžio 14 d. Palangos teismas [teisėja L.Paulauskaitė] iš naujo nagrinėjo šią bylą. Posėdis pradėtas ryte, 11:45 val., bet po 10 min. teisėja L.Paulauskaitė netikėtai paskelbė 2,5 valandos pertrauką ir išėjo iš salės. Pertraukos metu, ne mažiau netikėtai, PSA teisininkas V.Korsakas man primygtinai ėmė siūlyti sudaryti Taikos sutartį, prašė sutikti su jo prašymu teismui bylos nagrinėjimą atkelti trims savaitėms. Po 2,5 valandos, tęsiant teismo posėdį, PSA atstovo paprašytas teismas bylos nagrinėjimą nukėlė į 2012 m. sausio 19 d.

 10. 2012 m. sausio 18 d., iki tol nesulaukęs PSA Taikos sutarties projekto, Palangos teismą [teisėją L.Paulauskaitę] telefonu ir elektroniniu paštu informavau, kad teisininkas, man paskambinus jam, informavo, jog sausio 19 d. bus Vilniuje ir net nežino ar kas nors teisme atstovaus PSA, o įsipareigojimo teismui – sutarties nėra paruošęs ir jos nebus. Prašiau teismo šios bylos nagrinėjimą nukelti į kitą artimiausią datą, nes mano kelionė, nesant sutarties projektui ir nedalyvaujant PSA atstovui būtų greičiausiai beprasmė, o byla būtų atidėta. Teismas sutiko su tokiu mano situacijos vertinimu ir paskyrė naują posėdžio datą – vasario 15 d.

 11. 2012 m. vasario 15 d. Palangos teisme vyko naujas posėdis [teisėja L.Paulauskaitė], kurio nutartis paskelbta 2012-03-06 d., o šiuo PS nutarta šią civilinę bylą sustabdyti iki bus išnagrinėtas mano skundas Klaipėdos apygardos administraciniame teisme dėl PSA 2012 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. A1-30, kuris netikėtai atsirado man laukiant žadėtos Taikos sutarties.

 12. 2012 m. kovo 5 d. PSA direktorė parašė naują įsakymą Nr. 174, kuriuo pati, nelaukdama KlAAT sprendimo, panaikino savo sausio 13 d. įsakymą. Esant tokioms aplinkybėms aš atsiėmiau savo skundą iš KlAAT, kaip nebelikus skundžiamo subjekto, o 2012 m. balandžio 7 d. paprašiau Palangos teismo pirmininkės D.Jakštienės atnaujinti bylos dėl baudos Palangos administracijos direktoriui, nagrinėjimą.

 13. 2012 m. gegužės 17 d. Palangos teisme įvyko naujas teismo posėdis, kuriam teismas buvo nepasiruošęs: salėje, kur turėjo vykti bylos nagrinėjimas, buvo užimta, o teisėja L.Paulauskaitė, praėjus 20 minučių bylai skirto laiko, man ir antstolei R.Vizgaudienei nurodė eiti į jos kabinetą. Bylos svarstyme neleista dalyvauti keletui stebėti posėdžio atvykusių visuomenininkų. Posėdžio PS paskelbimas nurodytas 2012-05-22 d. Šio procesinio dokumento nesu gavęs iki šios dienos, todėl, nežinodamas teismo motyvų, negaliu jo deramai apskųsti.

 14. 2012 m. gegužės 23 d., paskambinęs telefonu Palangos teismo sekretorei, sužinojau, kad antstolės prašymas paskirti antrą baudą PSA direktoriui atmestas, o nutarimas man išsiųstas paštu. Dar po dviejų dienų nesulaukęs šios siuntos, skambinau pakartotinai, tačiau sekretoriato darbuotoja pakartojo tą patį – PS man išsiųstas Neregistruotu (?) laišku.

 15. 2012 m. gegužės 30 d., nesulaukęs minimos nutarties ir nenorėdamas praleisti apskundimo termino, išsiunčiau apeliacinį skundą [be motyvų] į KlAT, kuriuo apskundžiau Palangos teismo 2012-05-22 d. PS.

 16. 2012 m. birželio 5 d. KlAT [teisėja R.Zubernienė] priėmė nutartį atsisakyti priimti mano atskirąjį skundą dėl Palangos teismo 2012-05-22 d. nutarties ir man skundą grąžino, paaiškinant, kad atskirąjį skundą galiu teikti tik per Palangos teismą ir turiu prašyti Palangos teismo atnaujinti skundo padavimo terminą.

 17. 2012 m. birželio 14 d. Palangos Teismas [teisėja D.Jakštienė] priėmė nutartį, kuria atsisakė priimti mano atskirąjį skundą dėl praleisto termino ir grąžinti jį man.

 18. 2012 m. birželio 26 d. Palangos teismas [teisėja L.Paulauskaitė] priėmė nutartį atnaujinti terminą dėl 2012-05-22 d. nutarties skundui paduoti ir skundą priimti.

 19. 2012 m. liepos 2 d. aš dar vis nesu gavęs Palangos teismo gegužės 22 d. nutarties.

 III. Situacijos chronologinis aprašymas

 Šiuo skundu noriu atkreipti LR Teisėjų etikos komisijos ir Teisėjų tarybos dėmesį į Palangos miesto apylinkės teismo teisėjos Liucijos Paulauskaitės ir iš dalies, teisėjos Dianos Jakštienės veiksmus, sprendžiant su mano nuosavybės atstatymu Palangoje susijusias bylas, kurie, galimai, pažeidžia mano teisėtus interesus ir lūkesčius į bešališką teismą. Rašydamas šį raštą viliuosi, kad Teisėjų etikos komisija objektyviai nustatys ir kritiškai įvertins Palangos teisme įsigalėjusią tvarką, kuria, galimai proteguojami, Palangos savivaldybės administracijos vadovų neteisėti veiksmai, o pats teismas, pamindamas visuotinai žinomas Teisinės valstybės principus, savo veiksmais nuvertina kitų teismų sprendimus, taip sudarydamas sąlygas valdininkams [ir, galimai – politikams] pažeidinėti Konstituciją, nevykdyti LR galiojančių įstatymų ir žeminti teismų, kaip teisingumo garantų šalyje, autoritetą, o visuomenei didina nepasitikėjimą teismų priimamais sprendimais.

 Bendram Garbios Etikos komisijos situacijos suvokimui, aukščiau esančias FAKTINES APLINKYBES išdėsčiau pilnai, nors ne visos jos tiesiogiai susijusios su mano šiuo skundu. Noriu paaiškinti, kad aplinkybės, verčiančios mane ne tik jausti, bet ir manyti, kad paminėtos Palangos teisėjos nėra bešališkos nurodytose bylose, prasidėjo tik nuo tada, kai į Palangos administraciją ir kiek vėliau į Palangos teismą, mano prašymu, gindama mano Klaipėdos apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiu sprendimu įtvirtintą interesą kreipėsi Palangos antstolė R.Vizgaudienė. Palangos administracija, nenorėdama vykdyti įsigaliojusio Klaipėdos administracinio teismo sprendimo, 2010 m. birželio 30 d. parašė naują, susijusį su mano nuosavybės atstatymu, imitacinį įsakymą. Kad naujasis, PSA direktoriaus įsakymas yra tik apsimestinis, nesunkiai galėjo įsitikinti ne tik antstolė, bet ir teisinio išsilavinimo neturintis asmuo: įsakymas parašytas, matyt, paskubomis, todėl jis nurašytas žodis į žodį toks pats kaip ir senasis, išleistas dar 2007 m. birželio 11 d., kurį iš esmės buvau apskundęs Klaipėdos apygardos administraciniam teismui ir kurio netinkamumą pripažino Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, palikdamas galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistu. Naujame įsakyme PSA tik įterpė žodžius „Vykdydamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą“, o visi kiti žodžiai, įskaitant net kablelius ir taškus, palikti nepakeisti. Antstolės reikalavimą vykdyti teismo sprendimą Palangos savivaldybė sutiko priešiškai ir suskubo paduoti prieš ją skundą į Palangos teismą, kuriame teigė, kad antstolė Reda Vizgaudienė neturi teisės tikrinti jų imitacinio įsakymo teisingumo. Palangos apylinkės teismas atsisakė priimti šį skundą: apie tai buvau informuotas telefonu ir tai, tuo metu mane labai pradžiugino, nes teikė viltį į teisingą bylos baigtį. Netrukus mane pasiekė kita žinia, kad PSA tokį sprendimą apskundė Klaipėdos apygardos teismui. Nors tuo metu ir tikėjau, kad Palangos teismas jau pirmomis dienomis pasirodė principingas, nutariau tuo įsitikinti iki galo, todėl nuvažiavau į Klaipėdos apygardos teismą susipažinti su skundo atmetimo motyvais ir kita bylos medžiaga. Perskaičius byloje esančius dokumentus ir sužinojus, kad šis skundas Klaipėdoje bus svarstomas tik po trijų mėnesių, man kilo jau pirmasis įtarimas, kad tai gali būti labiau vilkinimo požymių turintis veiksmas, negu sąžiningas Palangos teismo nutarimas. Toliau besigilinant į bylos medžiagą šis įtarimas tik sustiprėjo: pasirodė, kad Palangos teismas nepriėmė skundo ne dėl jo nepagrįstumo, o todėl, kad Palangos administracijos atstovo įgaliojime trūko vieno įrašo. Norint teisingai ir, galimai, per trumpiausią laiką išspręsti bylą, PSA atstovai, kurių įstaiga yra praktiškai kitoje gatvės pusėje, galėjo savo įgaliojimą pataisyti per pusvalandį, tačiau pasirinktas kitas, laiką nutolinantis kelias – skųsti sprendimą Klaipėdos teismui, matomai akivaizdžiai žinant, kad ten šis skundas savivaldybei „laimės“ dar bent tris mėnesius. Galiu ir apsirikti, bet vėliau man pasirodė, kad tokia įvykių eiga galėjo būti aptarta ir su Palangos teismu. Tuo labiau, kad KlAT, savo  2011 m. sausio 26 d. priimtu PS nustatė, kad ginčijamas įgaliojimas yra pakankamas, todėl byla grąžinta Palangos teismui nagrinėti iš naujo… Vėliau, Palangos teismas, savivaldybės skundą nagrinėjęs iš naujo, jį atmetė, nes nebuvo jokios galimybės pripažinti, kad antstolė neturi teisės suvokti, kad naujasis įsakymas yra senojo, teismo jau paneigto įsakymo, paprasčiausia kopija.

 Tuo tarpu Anstolės skundą Palangos teismui prieš PSA, Palangos teismas atmetė ir tik man, kaip suinteresuotam asmeniui šį PS apskundus KlAT, Apygardos teismas jį grąžino Palangos teismui nagrinėti iš naujo. Tik po šio, ir vėl laiką susiurbusio veiksmo Palangos apylinkės teismas priėmė PS – skirti 200 lt. baudą PSA direktoriui V.Kuznecovui. Gal tik sutapimas, tačiau bauda direktoriui buvo paskirta būtent tada, kai jau praėjo nauji rinkimai į vietines tarybas, o su jais savo kadenciją jau buvo pabaigęs ir tuometinis PSA direktorius, o jo vietoje jau dirbo nauja direktorė A.Kilijonienė, kuri, deja, tęsia savo pirmtako blogą tradiciją – mano įsitikinimu – piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Tačiau ta aplinkybė, kuri paaiškėjo jau gerokai po šio, seniai įsiteisėjusio PS, aš laikau kaip sąmoningą aplinkybę: Palangos teismas „pamiršo“ apie priimtą sprendimą informuoti Palangos miesto savivaldybės administraciją. O tai vėliau sąlygojo Klaipėdos apygardos teismo teisėjo Ž.Bertašiaus PS – patenkinti PSA skundą dėl antrosios baudos, sumoje 600 lt direktorei paskyrimo ir grąžinti bylą Palangos teismui nagrinėti iš naujo. Noriu atkreipti Jūsų dėmesį, kad nuo pirminio antrosios baudos paskyrimo jau praėjo beveik metai laiko, o įsiteisėjusio sprendimo nėra iki šiol. Ir nėra dėl Palangos teismo daromų „klaidų“, kurios akivaizdžiai skatina PSA vadovybę nereaguoti į teismų priimamus sprendimus, juos ignoruoti ir, kaip paskutiniais mėnesiais man ėmė aiškėti, tai daryti ne atsitiktinai ir ne iš tingumo, o aiškiai siekiant nuslėpti kur kas didesnius įstatymų pažeidimus ir ignoravimus, kurie, tikiuosi, ateityje gali būti teismų pripažinti kaip nusikalstami.

Kad teisėja Liucija Paulauskaitė nėra objektyvi šioje byloje, akivaizdžiai man ėmė aiškėti paskutiniaisiais mėnesiais. Tačiau kartkartėmis įsiterpiantys kadenciją baigiančios teismo pirmininkės D.Jakštienės veiksmai ir rolė šioje bylinėjimosi  dalyje kelia ne mažiau abejonių. Mane yra pasiekę internetinių piliečių pranešimai-patarimai reikalauti viso Palangos teismo nusišalinimo, nes, šių šaltinių duomenimis, Palangos administracijos naujasis teisininkas Vytautas Korsakas yra buvęs šių teisėjų kolega, t.y. prieš keletą metų yra dirbęs Palangos teisme kartu su L.Paulauskaite ir D.Jakštiene. Tačiau aš nesivėliau į dar didesnes teisines gilumas: visų pirma nesu tikras tokių teiginių teisingumu, antra – neįžvelgiau būtinumo protestuoti net jei V.Korsakas tikrai buvęs šio teismo darbuotoju. Todėl įvardiju tai tik tarp kitko, nebent jei Etikos komisijai tai taptų įdomu ir ji pati panorėtų pasigilinti į šias aplinkybes.

 Vis tik, kad V.Korsakas galimai neblogas teisėjos bičiulis aš ėmiau įtarinėti po 2011 m.  gruodžio 14 d. vykusio teismo posėdžio, o tiksliau, netgi jo metu. Atvykus į teismo pastatą mane pasitiko kažkokie neįprasti p. V.Korsako ir teisėjos L.Paulauskaitės tiriantys žvilgsniai, tačiau pats keistumas prasidėjo posėdžio pradžioje: paprašius leidimo darytis garso įrašą [juos darausi visuose posėdžiuose, prieš tai gavęs teisėjo sutikimą], teisėja nerišliai ėmė klausinėti kodėl man jis reikalingas, teigė, kad ir taip teismas tą daro, bet vėliau leido. Pravedusi įžanginę įprastinę kalbą, išaiškinusi šalių pareigas ir teises, ir sutikrinusi kas dalyvauja, ji netikėtai vietoj bylos nagrinėjimo pradžios paskelbė 2,5 valandos pertrauką. Be jokių motyvų. Ir išėjo iš salės. Tuoj po to V.Korsakas priėjo prie manęs ir mįslingai ėmė klausinėti kokia mano nuomonė apie galimą Taikos sutartį. Į tai atsakiau, kad taikos sutartis, jei ji priimtina abiems pusėms, mano nuomone yra teisingas sprendimas. Tačiau jai turi būti tinkamai ir iš anksto pasiruošta. V.Korsakas netikėtai pasižadėjo per tris savaites pilnai įvykdyti vis vilkinamą teismo sprendimą ir labai atsargiai klausinėjo ar aš sutiksiu su tokiu laiku. Sutikau, nes maniau, kad tai būtų tikrai civilizuotas, nors ir nepateisinamai uždelstas klausimo sprendimas. Pasibaigus ilgai pertraukai V.Korsakas išsakė L.Paulauskaitei apie mūsų preliminarų sutarimą ir teisėja, tuo nei kiek nenustebusi paskyrė kitą datą. Ne už trijų savaičių, o dar vėliau – už mėnesio. Deja, mano tikėjimas gerais palangiškių norais buvo per naivus. Artėjant paskirtai teismo posėdžio datai, bet nesulaukęs sutartos Taikos sutarties projekto paskambinau V.Korsakui, kuris lyg niekur nieko man atsakė, kad jis jokio projekto neparuošęs, o ir net nežino ar dalyvaus kas nors iš savivaldybės teismo posėdyje, sakė: „gal ką nors direktorė atsiųs, o aš tai išvažiuoju į Vilnių“. Tapo aišku, kad taikos sutarties nebus, o visa tai buvo ir vėl eilinis laiko atitolinimas. Dabar jau galiu spėti, kad tas laikas buvo panaudotas naujam neteisingam įsakymo surašymui ir išleidimui, kuriame man skirta tik dalis laisvos [neužstatytos] mano paveldimos žemės. Esu įsitikinęs, kad teisėja L.Paulauskaitė, matydama tokią apgaulę [PSA, prašydama teismo atidėti nagrinėjimą pretekstu taikos sutarties ruošimui, tai įtvirtino oficialiu raštu, kurio kopiją išreikalavau ir sau], turėjo pritaikyti administracines drausminančias priemones. Bet į tai sureaguota labai nuolankiai… Vėliau sekusiame teismo posėdyje, iš manęs sužinojusi, kad aš naująjį PSA įsakymą jau esu apskundęs Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, teisėja L.Paulauskaitė priėmė nutartį visai sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, kol bus išspręstas naujojo įsakymo panaikinimo klausimas. Sunku vertinti tokį žingsnį kitaip, kaip oficialų ir bepriežastinį teismo nusišalinimą nuo bylos svarstymo, nes mano Klaipėdos teismui apskųstas naujasis įsakymas mažai kuo siejosi su jau seniai įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymu. Negaliu patikėti, kad teisėja neįvertino tokios aplinkybės, kad galimai pralaimėjusi šią bylą PSA naująjį PS skųs į LVAT, o šiame teisme esančios eilės pasiglemš dar metus laiko.

 Tačiau vėliau besikeičiančios aplinkybės [PSA pati atšaukė savo sausio mėnesio įsakymą] viską pakoregavo savaip, todėl man atsiėmus skundą iš KlAAT, bylą vėl buvo galima tęsti, todėl parašiau Palangos teismui prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą. Tai buvo padaryta, o posėdis paskirtas š.m. gegužės 17 d.

 Nustatytu laiku atvykus į teismą, skelbimų lentoje esančiame grafike nurodytą salę radau užimtą. Netrukus paskui mane atvyko keletas piliečių, panorusių stebėti mano žemės negrąžinimo bylą, kas labai suerzino teisėją L.Paulauskaitę. Laikas ėjo, o mes, bylos dalyviai ir stebėtojai stovėjome koridoriuje. Praėjus apie 20 minučių nuo paskirto posėdžio pradžios, teisėjos sekretorė išėjo į koridorių ir pranešė, kad laisvos salės nėra [(!), tarsi posėdis būtų iš anksto nenumatytas], todėl bylos dalyviai turi eiti į teisėjos asmeninį kabinetą, o stebėtojai įleidžiami nebus. Tokiomis aplinkybėmis teisėjos valia tesimo posėdis tapo uždaru ir net su manimi į Palangą atvykusi mano žmona į kabinetą pateko ne iš karto. Esu įsitikinęs, kad tai taip pat vienas iš Teismų įstatymo pažeidimų, padarytų teisėjos L.Paulauskaitės.

 Šio posėdžio metu, man sakant savo kalbą ir minint, kad dėl Palangos savivaldybės administracijos piktybinio nuosavybės atstatymo vilkinimo, teisingumo jau nebesulaukė mano abu velioniai tėvai, o ir mano sveikata jau gerokai sumenkus ir galimai siekiama mane palaužti moraliai ar net taip sulaukti paskutinio pretendento išėjimo į Anapilį, teisėja L.Paulauskaitė tai kažkodėl palaikė kaip nepagarbą teismui ir mane pertraukė reikalavimu gerbti teismą. Tik man ryžtingai patvirtinus, kad teismą gerbiu ir neturiu jokių užmačių elgtis kitaip, galėjau toliau tęsti savo kalbą [esant reikalui, šio posėdžio audioįrašą taip pat turiu]. Tokios jos nepagrįstos pastabos trikdė mano susikoncentravimą, esu įsitikinęs, kad teisėjas turėtų būti tikras, kad jo pastaba reiškiama ten, kur ji yra būtina ir teisinga. Šiame teismo posėdyje nedalyvavo joks PSA atstovas, tačiau tai nekėlė jokios nuostabos teisėjai, kas leido manyti, kad ir tokia aplinkybė jai buvo žinoma iš anksto, o PSA teisininkas jai iš anksto neabejojo savo pergale. Pasibaigus teismo posėdžiui teisėja pranešė, kad PS bus skelbiamas gegužės 22 dieną, tačiau man atvykti į paskelbimą nėra būtina, apie jį būsiu informuotas raštu. Negalėdamas būti abejingu bylos baigčiai ir norėdamas kuo greičiau sužinoti apie priimtą PS, nustatytą dieną paskambinau į Palangos teismą. Buvau informuotas, kad antstolės pareiškimas atmestas, o nutartis man išsiųsta paštu. Ją apskųsti galėsiu per 7 dienas. Nutarties nesulaukiau ne tik per visą apskundimo laiką, bet nesu jos matęs iki dabar. Kaip, beje ir nežinau kuo baigėsi į Palangos teismą iš Klaipėdos grįžęs PSA skundas prieš antstolę, nes manęs Palangos teismas apie tai nesivargino informuoti. Iš pačios antstolės tik žodžiu esu sužinojęs, kad Palangos tą skundą atmetė.

 Atrodytų jau pakankamai pažeidimų, kad kreipčiausi į Jus su skundu, tačiau stengiausi būti kantrus ir neskubėti – gal gi pavyks apsieiti be pagalbos iš Teisėjų tarybos ar Etikos komisijos. Tačiau tolimesni Palangos skundžiamų teisėjų veiksmai jau viršijo visas įmanomas ribas. Nesulaukęs gegužės 22 d. skelbtos nutarties, todėl nežinodamas jos motyvų, tačiau nenorėdamas praleisti 7 d. termino, išsiunčiau skundą [be motyvų] į KlAT, tačiau iš čia jis man grąžintas, nes pagal CPK nuostatas Palangos teismą turiu skųsti per tą patį Palangos teismą. Ir nors manau, kad Klaipėdos apygardos teismas turėjo atsižvelgti į realią padėti ir priimti skundą, nes skunde buvau nurodęs, kad baigiasi apskundimo terminas, o nutartis man neatsiunčiama, man skundas grąžintas, patariant prašyti Palangos teismo atstatyti terminą. Kodėl turiu prašyti atstatyti terminą man ir iki šiol neaišku, nes aš jo nepraleidau: ta aplinkybė, kad aš kreipiausi į Klaipėdos apygardos teismą turėjo būti pripažinta kaip „laikrodžio sustabdymas“, tačiau ne… Tada išsiunčiau skundą be motyvų į Palangos teismą, bet teisėja D.Jakštienė jo nepriėmė ir grąžino. Motyvas – aš neįrašiau prašymo atnaujinti terminą. Teko rašyti dar kartą, atliekant tą formalų, nors mano įsitikinimu, neteisingą „reveransą“ – pridėti prašymą atstatyti terminą. Ir pagaliau Palangos teisėja L.Paulauskaitė priėmė nutartį terminą atnaujinti ir priimti mano atskirąjį skundą. Deja, ši nutartis taip pat neinformatyvi, nes nenurodoma iki kada man pratęstas terminas. Tačiau svarbiausia, kad abiejuose skunduose Klaipėdos apygardos teismui per Palangos teismą prašiau pagaliau man atsiųsti gegužės 22 d. nutartį, tačiau abu kartus vokuose taip ir nebuvo įdėta minima nutartis, kas rodo, kad mano atžvilgiu naudojamas ir toliau moralinis spaudimas atsisakyti savo teisėtų reikalavimų į pilną nuosavybės atstatymą.

 Ta pačia proga noriu atkreipti Etikos komisijos dėmesį, kad mano paminėti dokumentų neteisingi rašymo ir išsiuntimo momentai nėra vienetiniai. Tokiu būdu, aplaidžiai žiūrint į savo pareigas, nebuvo išsiųstas sprendimas apie 200 lt. baudos paskyrimą administracijos direktoriui, tokiu būdu ir man niekaip neišsiunčiama teismo nutartis. Analogiškai, paskutinėje teismo nutartyje neįrašytas terminas iki kada pratęstas mano skundo padavimo terminas. O panašia ir netgi man nesuprantama aplaidumo aplinkybe, manau, reikia laikyti ir tokią situaciją: kadangi pareiškėja šiose visose bylose buvo antstolė Reda Vizgaudienė ir ji prašė teismo skirti baudą PSA direktoriui, aš visą laiką buvau įsitikinęs, kad tokios paskirtos baudos eina į valstybės biudžetą. Tačiau paskutinio, gegužės 17 d. posėdžio metu antstolė, savo kalboje prašė teismo paskirti baudą R.Matelio naudai. Mane tai nustebino, pasibaigus posėdžiui pamaniau, kad paprasčiausiai antstolė suklydo išsireikšdama. Todėl grįžęs namo susiradau seną, jau seniai įsiteisėjusį 2011 m. liepos 5 d. Palangos teismo [teisėja D.Jakštienė]  sprendimą, kuriuo 200 lt. bauda paskirta buvusiam direktoriui V.Kuznecovui. Deja, šiame sprendime nenurodyta kam Valerijus Kuznecovas turėjo sumokėti šią baudą. Priimtoje nutartyje rašoma tik „paskirti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriui Valerijui Kuznecovui 200 litų baudą“ ir nenurodoma kam ir per kiek laiko jis ją turi sumokėti. Atsiradus tokiam neaiškumui, 2012-06-21 d. išsiunčiau paklausimą Palangos teismo pirmininkei kam ta nutartimi turėjo sumokėti baudą direktorius. Oficialaus atsakymo dar nesu sulaukęs, tačiau 2012 m. birželio 26 d. sulaukiau keistoko skambučio iš Palangos teismo. Skambinusi moteris prisistatė kaip Palangos teismo sekretorė, prašė manęs nurodyti savo bankinę sąskaitą, kurią reikia pateikti mokesčių inspekcijai, kad ji man pervestų 200 lt., nes bauda paskirta mano naudai. Pokalbio metu buvau priblokštas: nejaugi už V.Kuznecovą man minimus pinigus ruošiasi mokėti Mokesčių inspekcija? Tačiau kalbėjusi moteris sakė, kad „taip, kol kas pinigus praves VMI“. Tokia tvarka man kelia didelę nuostabą, nes iki šiol buvau įsitikinęs, kad paskirtas baudas, nesvarbu kam jos turi būti sumokėtos, turi mokėti pats kaltininkas, o jei jis to nepadaro gera valia, priteistas sumas turi iš jo išieškoti antstolis.

 IV. Pareiškėjo prašymas

Gerbiama Teisėjų etikos Komisija. Prašau Jūsų nuodugniai įsigilinti į mano išdėstytą problemą, teisėjų L.Paulauskaitės ir D.Jakštienės pareigybinę elgseną ir etikos normų laikymąsi atliekant savo pareigą ir vadovaujantis komisijos nuostatais bei dalinai Teisėjų tarybos kompetencijos aprašu, tinkamaiįvertinti ir priimti teisingą sprendimą šių teisėjų atžvilgiu. Manant, kad tikslinga mane kviestis apklausai į komisijos posėdį, prašau mane apie tai informuoti – visada sutiksiu pakartotinai ir išsamiai paaiškinti šiame rašte išdėstytas, o jei reikės – ir kitas aplinkybes.

2012 m. gegužės 17 d.

Panašios temos:

A.Račas: Ypatingoji padėtis Lietuvoje truks amžinai?

R.Matelio atviras laiškas Premjerui A.KUBILIUI

Kuriame Lietuvos ateitį? Puiku, tik ar teisingą ateitį kuriame?

Lietuvos Respublikos Vyriausybės Vadovui,

Premjerui Andriui KUBILIUI

Gedimino pr. 11, Vilnius,

01103 mptarnyba@lrv.lt

2012 m. balandžio 22 d.

Romualdo MATELIO,

Xxxxxxxx g. xx-xx Kaune,

XXXXX, reromaka@mail.ru

.

VIEŠAS PAREIŠKIMAS – PRAŠYMAS

Ponas Premjere. Jūsų vadovavimo laike, nors ryškesnių poslinkių žemės nuosavybės atstatymo piliečiams klausimais, kurių nuosavybė okupacijos metais buvo neteisėtai nusavinta, tarsi ir nepasijuto, tačiau kai kurių „judesių“ atlikta. Ir, deja, man pavyko patirti ne tuos, kurie džiugintų, o priešingai: Jūsų vadovaujamų ministerijų kai kurie priimti nutarimai ir kitokie norminiai dokumentai leido pastebėti, kad jie ne tik, kad savo esme nenukreipti teisingumo atstatymo linkme, bet ir padaryti pažeidžiant LR Konstituciją ir galiojančius įstatymus.

Kadangi iš asmeninės praktikos žinau, kad nesate  mėgėjas pats atsakinėti į Jums adresuotus paklausimus, o persiunčiate juos į ministerijas, o iš viešųjų informacijos šaltinių jau tapo visuotinai žinoma, kad Jūsų nuomonė ne visada sutampa su ministrų nuomone, šio rašto pradžioje noriu išreikšti prašymą, kad į šį mano paklausimą atsakytumėte asmeniškai: gal gi Jūsų asmeninis požiūris į nuosavybės atstatymą netikėtai sutaps su manuoju, o tai man būtų didelis palengvinimas mano be galo nelengvoje kovoje už teisingą nuosavybės į mano tėvų turėtas žemes atstatymą. Be to – kas svarbiausia – šiame rašte kalbėsiu apie dokumentus, kuriuos yra išleidusi vyriausybė, o ne atskiros ministerijos.

Nors savęs nelaikau naiviu, vis tik pabandysiu paprašyti ir rasti galimybę priimti mane asmeniškai, nes mano nuosavybės atstatymo problema itin didelė ir akivaizdi, be to ji susijusi net su trimis Lietuvos regionais.

Norėdamas, kad galima būtų sklandžiau viską išdėstyti ir šiuo laišku stengdamasis itin neišsiplėtoti, pateiksiu tik du klausimus ir juos išdėstysiu dviemis atskiromis dalimis.

I dalis. Apie lygiaverčių sklypų suteikimą Kauno mieste

Visą vilties į būsimą teisingą nuosavybės atstatymą laikotarpį Kauno miestui galiojo žemiau esanti nuostata:

„Kauno mieste naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai, dydis“

 

Vietovės pavadinimas	Naujų žemės sklypų miestuose dydžiai, hektarais
	Numatoma perduoti individualiai statybai	Numatoma perduoti sodams, daržams ir kitoms panašioms reikmėms
Kaunas:  centrinėje miesto dalyjeteritorijose su išplėtota infrastruktūrateritorijose su neišplėtota infrastruktūra  kitose teritorijose	0,04Nuo 0,04 ir ne didesnį kaip 0,06Nuo 0,06 ir ne didesnį kaip 0,12 Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2 [ha]	Nenumatyta

Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω

Šie duomenys yra datuojami nuo 2000-10-09 ir yra paimti iš LR Seimo tinklapio, kur nurodoma, kad tokia nutarimo redakcija nustojo galioti tik 2007-06-06. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=111166&p_query=&p_tr2=2  Tačiau iš tikro nenustojo, nes  jau kitame – http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=298806&p_query=&p_tr2=2 puslapyje rašoma, jog Kaune tokios pačios normos išliko ir toliau, iki 2010-04-08.

Kas aktualaus šiose lentelėse? Ogi tai, kad kauniečiams, o tame tarpe ir man, mano jau mirusios Mamos asmenyje, buvo pažadėta skirti naujus sklypus „kitose teritorijose“ iki 20 arų ploto dydžio. Ir štai nuo 2010-04-08 d. ši eilutė paslaptingai dingo. Gal būt todėl, kad jau reikalingi asmenys suspėjo pasinaudoti ir atsiimti kompensacinį sklypą, o likusiesiems juos suteikti nebūtina? Ko gero… tačiau aš įsitikinęs, kad taip Jūsų vadovaujama Vyriausybė pažeidė vieną pagrindinių konstitucinių principų – būti visiems vienodai teisinga.

Kad man buvo numatyta skirti žemės pagal šį punktą, liudija ir daugybiniai Žemės ūkio ministerijos, NŽT ir Kauno žemėtvarkos raštai ir tas faktas, kad man buvo pateiktas vienas siūlymas pasirinkti žemės sklypą, tačiau jie buvo nesuvokiamai beverčiai, todėl aš pasinaudojau teisine galimybe laukti sekančio, o jei reikės ir dar sekančio siūlymo. Nes mano turėta žemė yra viena brangiausių Kaune ir Lietuvoje. O tokią galimybę man suteikė galiojantis įstatymas.

Kodėl tvirtinu, kad veiksmai, kuriuos atliko Vyriausybė, netikėtai išimdama įrašą apie Kaune „kitose teritorijose“ skirtiną sklypą iki 20 arų, yra neteisingi ir neteisėti?

Visų pirma todėl, kad Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymo[1997 m. liepos 1  d. Nr. VIII-359] 5 straipsnio 3 punktas nurodo, kad: „Piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste  tvirtina Vyriausybė miesto, rajono   savivaldybės siūlymu. Minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą). Maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha <…>, Kaune, <…>“.

Mano paryškintos dvi vietos: pirma – Vyriausybė dydį TVIRTINA. Tas patvirtinimas jau įvykęs seniai, jo niekas neginčijo. Gi pastarieji [2010 m.] Jūsų vadovaujamos vyriausybės veiksmai teisiškai reiškė ne tvirtinimą, o PAKEITIMĄ. O to daryti, kaip matome, įstatymas galimybės nenumatė, todėl laikytina, kad Vyriausybė priėmė sprendimą, nenumatytą Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme.

Ir antra… Net jei praleisti pro pirštus sąvokų „Tvirtinti“ ir „Keisti“ neadekvačias prasmes, čia pat nurodyta, kad toks veiksmas gali būti atliktas tik savivaldybės siūlymu. Norėdamas sužinoti ar Kauno m. savivaldybė iš tikrųjų pateikė Vyriausybei nesąžiningą ir neteisingą, eilėje sklypo laukiančių piliečių atžvilgiu siūlymą sumažinti sklypų dydį, aš oficialiu raštu kreipiausi į dabartinį [ir praeitos kadencijos] Kauno miesto merą Andrių Kupčinską [spausti ČIA], klausdamas kada, kieno iniciatyva ir kodėl pateiktas toks diskriminacinis siūlymas vyriausybei ir kas pavardžiui balsavo už tokio dokumento priėmimą. Ir netrukus sulaukiau atsakymo, kad Kauno savivaldybė niekada nesikreipė į LRV dėl sklypų Kaune sumažinimo! [spausti ČIA].

Iš to seka išvada, kad LR vyriausybė žemės plotų dydžius sumažino savo iniciatyva, be savivaldos institucijos ir siūlymo, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą. Esu įsitikinęs, kad tai pripažindama, Vyriausybė turi nedelsiant atitaisyti šią klaidą. Viliuosi, kad Jūsų sąžinė, o ir galimai artėjantys rinkimai, kas paprastai būna tam gera paskata, neleis Jums nueiti seniai pamėgtu keliu, t.y. laukti Teismų išaiškinimo šiais klausimais, nes situacija aiški ir be teismo įsikišimo.

Šiuo klausimu tarsi jau ir išsakiau viską, tačiau negaliu neišsakyti kelių sakinių apie moralines tokio veiksmo pasekmės. Po to, kai iš LRV nutarimo teksto netikėtai dingo „kitų teritorijų“ žemė ir Nacionalinė žemės tarnyba išplatino raštus tiems, kam tokiu būdu paprasčiausiai dingo galimybė gauti taip ilgai lauktą sklypą, aš dar kartą peržvelgiau kauniečių, jau dvidešimt ir daugiau metų eilėje laukiančių teisingumo atstatymo, sąrašą. Jis sutrumpėjo apie 500 žmonių. Ką tai reiškia, Premjere? Ogi tai, kad šis normų pakeitimas sulaužė didelio skaičiaus žmonių likimus. Taip, likimus, aš neapsirinku tai teigdamas, nes netekus tikėjimo savo valstybe, žmogus nebetenka ir tikėjimo šviesia savo ateitimi. Jis nebetenka tikėjimo, kad korupcija, o šiuo atveju jos atmaina – kyšininkavimas [ką kiekvienas galėjo padaryti anksčiau ir likti be problemų], yra blogis. Jis paprasčiausiai gal net pasijunta nebeturintis Tėvynės. Ir ar gali būti kitaip, kai teisingumo atstatymo laukėme >20 metų, žinome, kad daugeliui Lietuvos gyventojų, tokiomis pačiomis aplinkybėmis buvo suteikti „kompensaciniai“ sklypai, o likusiems nebeduodama nieko?

II dalis. Apie TEISINGĄ ATLYGINIMĄ už žemę, kai jos grąžinti natūra nebeįmanoma

Įkainiai, kuriuos atlyginant pinigais [arba vertybiniais popieriais, kurių, kaip teigia Turto fondas, atsakydamas į mano paklausimą, nebėra] už nebeįmanomą grąžinti žemę yra nustačiusi Vyriausybė, yra akivaizdi APGAULĖ! Lietuvos piliečių apgaulė. Kad nebūtų galimybės mane suprasti neteisingai, išdėstau viską pakankamai detaliai… pasiremdamas konkrečiu pavyzdžiu – mano paveldėtos žemės Palangos mieste pavyzdžiu ir straipsniu iš „Lietuvos ryto“ laikraščio. Jų galėčiau pateikti ir daugiau.

Palangos miesto centrinėje dalyje mano giminės paveldimos žemės plotas yra 3,78 ha. Šiuo metu iš šio ploto, man asmeniškai tenkanti dalis sudaro 1,0503 ha. LR Seimui papildžius Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą, piliečiams, laukiantiems nuosavybės atstatymo, atsirado galimybė pakeisti savo valią ir iki 2012 metų birželio pirmos dienos už negrąžintą ir neatlygintą žemę prašyti piniginės kompensacijos. Aš kreipiausi į NŽT Palangos miesto Žemėtvarkos skyrių, su paklausimu, kiek pinigų man būtų išmokėta. Atsakyme man nurodoma, kad už 1,0503 ha. žemės plotą valstybė man išmokėtų 5792 lt. [spausti čia]. Didesnio aiškumo dėlei paaiškinu, kad suma siūloma už >1 ha, rinkoje atitinka apytikriai 0,5 aro kainą, įvertinant žemę būtent toje vietoje, kur yra mano paveldima žemė.

Vis tik rinkos kaina yra labai nevienprasmiškas ir gana ginčytinas klausimas. Todėl įrodymą, kad vyriausybė stengiasi apgauti savo piliečius, pateiksiu kiek kitokiu pavyzdžiu … Mano paveldėtoje žemėje šiandiena įsikūrė „Pušyno“ poilsio namai. Patys poilsio namai [pastatas] užima labai nežymų plotą, o visa kita – realiai nenaudojamas milžiniškas kiemas su prūdeliu ir želdiniais.

Norėdamas sužinoti kokia mano paveldimos žemės vertė, jai tapus „Pušyno“ žeme, paimu Registrų Centro išduotą pažymą, kurioje nurodomi visi „Pušyno“ parametrai [spausti ČIA]:

Adresas	Palanga, Žvejų g. 1
Pagrindinė tikslinė paskirtis	Kita
Žemės sklypo plotas	2,7212 ha.
Užstatyta teritorija	0,2203 ha.
Indeksuota žemės sklypo vertė	1 780 318 Lt.
Nuosavybės teisė	Lietuvos Respublika, a/k 11110****
Sudaryta panaudos sutartis:	LR VRM Poilsio ir reabilitacijos centras„Pušynas“, a.k. 18871****
Įrašas galioja:	Nuo 2006-08-29

“Pušyno“ Registrų centro pažyma

Taigi, pačios valstybės nustatyta indeksuota žemės vertė [o ji keletą kartų žemesnė už vidutinę realią rinkos vertę] yra 1 mln. 780 318 lt. už 2,7212 ha. arba 654 240 Lt. už 1 ha. Tuo tarpu man siūloma už 1 ha. atsiimti 5514 lt.

Reiškia Valstybė pasisavintų 654240 – 5514 = 648726 lt. man priklausančios vertės!

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis teigia:  “Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Kad man atsiųstame atsakyme nėra nieko panašaus į Teisingumą, neabejotų nei vaikas. Situacija NEsuvokiama, todėl pabandžiau išsiaiškinti ar Teisingo atlyginimo sąvoka įtvirtinta tik Konstitucijoje ar ir įstatyme… Tame pačiame Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme, Bendrosiose nuostatose yra parašyta:   “Lietuvos Respublikos Seimas, <…> pabrėždamas, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš  okupaciją  įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą; <…> pabrėždamas,   kad   tęstinių   nuosavybės   teisių   atkūrimas  grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos  įstatymo  “Dėl  piliečių  nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį  turtą  atstatymo  tvarkos  ir  sąlygų“ nuostata –  Lietuvos  Respublikos  piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o  jei  šios  galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama;“

Ponas Premjere. Jums iš pirmo žvilgsnio gal gali pasirodyti nereikšmingu straipsnis apie Jūsų bendrapartietį 2012 m. balandžio 16 d. dienraštyje “Lietuvos rytas”, straipsnyje “Aukso gyslą veikėjas rado pajūrio žemėje“, kur aprašoma taip pat žemės nuosavybės istorija Palangoje. Straipsnis paremtas faktais iš teismų, o tarpe jų yra ir tokie duomenys: „28 arų žemės sklypą V.Š*****is vienam šiauliečiui pardavė už 3,3 mln. Litų“, „<…>beveik pusės hektaro ploto sklypą įvertinęs 35 tūkst. litų <…> Beveik 8 arų ploto žemės sklypą fiktyviuose tarpusavio sandoriuose abu verslininkai įvertino juokinga 5 tūkst. litų suma. Nepraėjus nė metams V.Š*****is abu šiuos sklypus bendrovei „Vanagupės parkas” pardavė už 7 mln. litų“. Tačiau čia atkreiptinas dėmesys, kad tiek už 3,3 mln. lt. parduotas 28 arų sklypas, tiek pusės hektaro žemės plotas, realizuotas už 7 mln. lt. yra finansiniu-vertiniu požiūriu kur kas mažesnės vertės zonoje, t.y. Palangos pakraštyje, prie „Vanagupės“ poilsiavietės, tuo tarpu mano žemė yra Palangos centrinėje dalyje, todėl jos ir vidutinė rinkos kaina yra gerokai aukštesnė.

Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį ir į šią pastraipą: „Po tokio teismo sprendimo Palangos apylinkės prokuratūra nusprendė, kad restitucijos taikyti negalima, nes žemės sklypus įsigiję asmenys ir bendrovės yra sąžiningi pirkėjai. Prokurorai mano, kad dėl apsimestinių sandorių nepagrįstai praturtėjęs ir valstybei turėjusią priklausyti žemę pardavęs V.Š*****is privalo sumokėti piniginę kompensaciją – 11,015 mln. litų, kuriuos jis gavo už žemės sklypus.“ O privačių asmenų atveju kaip su restitucija?

Ponas Premjere. Šis straipsnis ir jame aprašoma tikra istorija yra labai analogiška mano neatgaunamų žemių atžvilgiu. Tik dalyviai čia sukeisti vietomis priešingai. Straipsnyje aprašytas atvejis, kai privatus asmuo, melagingai vertindamas žemės kainą, apgaudinėjo valstybę. Gi mano atveju su manimi taip, deja, nori pasielgti valstybė. Iš to galima būtų padaryti net labai kraupią išvadą, kad Lietuvos valstybė ėmė konkuruoti su pavieniais privačiais asmenimis – „kas ką labiau sugebės apgauti“. O tai, jei taip būtų iš tikro, būtų jau tragedija šalies mastu. Tokia valstybė, neabejotinai liktų pasmerkta susinaikinimui. Neleiskite piliečiams ir užsienio nedraugams susidaryti tokių minčių, gelbėkite Lietuvos prestižą.

Baigdamas šį raštą, noriu jį sukonkretinti. Labai prašau Jūsų kritiškai įvertinti esamą, mano nurodytą situaciją ir:

–         Atšaukti Lietuvos Respublikos Vyriausybės   1998 m. liepos 23 d.  N u t a r i m o   Nr. 920, 2010-04-09 d.  pakeitimą [naują redakciją], kurio pasekoje po 20 metų laukimo, likusiai iki šiol neatgavusiai naujo žemės sklypo kauniečių daliai atimta galimybė jį atgauti, t.y. prašau įrašyti atgal eilutę, numatančią suteikiamo neatlygintinai sklypo dydį Kauno mieste „kitose teritorijose – Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2“.

–          Pakeisti Vyriausybės atlyginimo piliečiams už valstybės priverstinai išperkamą žemę metodiką, ko pasekmėje žmonėms būtų išmokamos kompensacijos, kurios atitiktų visuotinai suprantamą TEISINGUMO sąvoką.

Romualdas Matelis

Ir pabaigai keletas nuotraukų iš “Pušyno“, nors ir prižiūrimo, bet niekaip nenaudojamo teritorijos. Mano paveldimos žemės

This slideshow requires JavaScript.

Susiję temos:

Buvau susitikti su vyriausybės nariais….

Gyvenimas Lietuvoje. I dalis: Bendravimas su valdžia

Asmeniškai aš apie 30 metų svajojau apie Lietuvos Nepriklausomybę. Kai kas supras, kad tai tikrai ilgas laukimas. Kai kam tai atrodys begalybė, o kai kam gal visai suprantamas laikotarpis. Tai priklauso nuo skaitytojo amžiaus. Pagaliau nesvarbu kas kaip tai vertinsite. Kur kas įdomiau – ko sulaukėme. Nes tai palietė daugelį: tiek tuos, kurie nebeapsikentę emigravo, tiek tuos, kurie kramto plutas laisvoje post tarybų Lietuvoje. Bet nesiruošiu šiame straipsnyje aimanuoti. Norint susigrąžinti prarastą gyvenimo kokybę, reikia atkakliai kovoti.

„Su kuo?“ – paklausite? Tebūnie tai atviras klausimas. Nes daugelis Jūsų atsakymus žinote ir be manęs. O apibendrintai pasakius – su tais, kurie pavertė mūsų gyvenimus minipragaru. Ir su tais, kurie manipuliuodami pažadais, agitacija ir… gerais ryšiais, susėdo į aukštus, nieko neįpareigojančius, bet gausias pajamas užtikrinančius krėslus.

Bet gausios pajamos gi ne viskas. Matomai todėl valdžioje esantys ponai susimąsto įvairių, tik jiems malonių pramogų. Nuo seno žmonės nuoboduliui vaikyti imdavosi kokių nors žaidimų. Bet ne visi mėgsta kortas, sprigtukus ar „Riči rač“, todėl nuolatos kuriama vis kas nors naujo. Žaidimų įvairovė neturintiems problemų kaip susimokėti už būstą ar duoną, pakankamai plati, tačiau su laiku įsivyrauja vis naujos ir naujos pasismaginimo formos. Iš senųjų žaidimų šiandieninės Valstybės vadovams dar labai įdomus žaidimas „Labirintas“, kurio metu partneris – eilinis paprastas žmogelis turi sukti galvą ne tik kaip patekti pas vadovaujantį darbuotoją, bet dažnu atveju ir pas gydytoją, architektą ir panašiai. Tačiau naujovių konstruktoriai nemiega taip pat ir tarpe kitų, sukūrė dar negirdėtą, nežinau ar pavadinimą turintį, bet labai įspūdingą žaidimą. „Atspėk su kuo kalbi“ – sąlyginai, prisimindamas seną TV laidą „Atspėk kainą“ pavadinsiu jį, nors ne mažiau tiktų ir „TU greit palūši“, nes šį žaidimą jei ir laimėsi, tai gyvenimą pasitrumpinęs bent dešimtmečiu būsi tikrai. Ši naujovė dideliu greičiu prasiskyrė kelią į pačius viršutinius valdžios piramidės sluoksnius ir pasiekė jau premjerą, jo kanclerius, ministrus ir kitus garbius ponus. Sako ir Prezidentė jį vis labiau mėgsta, bet aš kol kas dar neįsidrąsinau, tad bandau ši žaidimėlį su premjero komanda. Iš karto pasakysiu, kad tai simultano stiliaus žaidimas, jame turi žaisti vienas prieš visus, tuo tarpu tavo partneriai, kai pavargsta nuo tavo atkaklumo, gali bet kada keistis tarpusavyje. Maža to, partneriams galima naudoti ir samdomus asistentus, tad tavo šansai krenta dar labiau…

O koks gi prizas laimėjusiems? – tikriausiai pasidomėsite. Į tai konkretaus atsakymo neturiu, nes niekada nežaidžiau anoje barikadų pusėje, bet intuityviai jaučiu, kad prizai labai vertingi. Prisimenate seną frazę „Ne iš dvaro lošiam“? Tada tikrai lošdavom nebent iš kelių kapeikų, bet šiuo atveju man regis šis posakis tikrai nebegalioja. Nes bent jau tavo prarastas vertė kartais gali viršyti ir kelis dvarus. Tiesa, oponentas, nenorėdamas labai skaudinti tavęs, dažnai nustato tam tikras kainas, pagal kurias tu turėtum susivokti, kad tavo dvaras tikrai tik šuns būdos vertės.

Viena pirmųjų mano partijų buvo trumpa, o aš ją pralaimėjau pakankamai gėdingai. Nes pradėjau ją visai nesiruošęs, tad netrukus pasidaviau. Vis tik, ji klasikinė, todėl aš, tarsi koks padorus šachmatistas, aprašiau ją savo virtualiame vadovėlyje “www.matelislt.wordpress.com“. Jei kam įdomu, šis skyrius vadinasi „Ar Lietuva vienodai teisinga savo piliečiams? Atviras laiškas Premjerui A.Kubiliui“, o su juo susipažinti galite tiesiog pele spustelėję ant pavadinimo. Tada, išeidamas iš virtualaus vyriausybės kazino, teištariau: „Vyriausybės žodis turėtų skambėti solidžiai, o, deja, klausosi komiškai“

Pradėdamas antrąją savo partiją aš jau pasistudijavau taisykles, kurias dabar įprasta labiau vadinti įstatymais. Ir šią partiją pradedu kupinas ryžto nugalėti. Pilnai suvokiu, kad ji man kainuos gal minėtą dešimtį gyvenimo metų, o gal ir daugiau, bet žinau – lošiu ją iki pergalės. Tiesa, buvau pamiršęs paminėti, kad šis žaidimas turi ir vieną pliusą – ritinėdamas savo šešiaakį kamuoliuką, gali pataikyti ir ant gerų fantų, kurie vadinasi „Vietiniai teismai“ , „Strasbūro teismas“  arba „Lisabonos sutarties galios“ . Yra ir menkesnių, kaip „Kreipimasis į …, …“. Šie fantai nėra absoliutūs ir kartais gali ir nesuveikti, tačiau jei ridenimą darai pakankamai susikoncentravęs, panašiai kaip boulinge ar bilijarde, tikimybė labai didelė. Be to, pagal žaidimo taisykles, kai pasimato, kad tu gavai fantą, priešininkas turi teisę tau siūlyti išpirką. Na, sakysime, matydamas, kad tu laimi visą partiją, jis gali tau pasiūlyti laimėjimą 90% ir tada sutartumėte, kad tu atsisakai fanto. Suprantama, tokio aukšto procento tau tikrai niekas nesiūlys iš karto. Norėdamas įsitikinti tavo mąstymo gebėjimais jis pradžioje blefuos, siūlys 30, vėliau 50 procentų. Ir tik jei pamatys, kad tavo viršugalvį dengianti aura yra pakankamai stipri, jis suvoks, kad geriau parlaimėti 90 nei visą 100 procentų. Bet jis gali tai suvokti ir per vėlai, o tada, už dar tam tikrą savo sveikatos indėlį, tu laimėsi viską, kas tau priklauso. Žaidimas įdomus dar ir tuo, kad nugalėjęs pilietis įgauną dar vieną prizą – teisę kovoti superfinale. Dėl neturtinės žalos, t.y. prarastų sveikatos ląstelių kompensacijos. Ji neturi matematinių formulių, bet kartais iškrenta visai neblogas prizas.

Taigi antrąją partiją pradėjau tuo pačiu, paprastu, bet pakankamai motyvuotu ėjimu – laišku premjerui A.KUBILIUI. Kaip ir pirmąjį kartą, matyt nežinodamas atsakymo, jis laiško gal nelietė, o gal permetė jį kanclerio pavaduotojui O.ROMANČIKUI, kuris reagavo žaibiškai ir persiuntė jį Žemės ūkio ministerijai , ir, sutinkamai su žaidimo taisyklėmis apie tai signalizavo mane. Kadangi oponentas nepataikė [buvau įvardinęs raštą „Premjerui asmeniškai“] man atsirado galimybė daryti du ėjimus iš eilės ir aš tuo pasinaudojau. Pasiunčiau paklausimą kanclerio pavaduotojui „Ar premjeras matė mano laišką?“ ir Kreipimąsi į visus seimo narius .

Iš kanclerio pavaduotojo atskriejo automatiškai sugeneruotas atsakymas – O.ROMANČIKAS  ilsisi [atostogauja, matyt toks greitas atsakymas man pareikalavo tam tikros relaksacijos]. Todėl turėjau paruošti naują pasą artimiausiai esančiam žaidėjui. Šioje situacijoje juo buvo pats kancleris Deividas MATULIONIS.  Deja, dabar neatspėjau su kuo kalbu. Mat, kaip jau minėjau, gavęs laišką iš pareigūno niekada negali būti tikras, kad jis ir toliau su tavimi kalbės. Tad siunčiau Matulioniui , o gavau atsakymą iš, ko gero, laisvai samdomo asistento Dariaus STRODOMSKO, žaidžiančio savo patronės – Komunikacijos departamento Piliečių ir atviros Vyriausybės skyriaus vedėjos Vidos NAGURNAITĖS pavedimu. Kadangi čia, intensyviosios homoterapijos etape susidarė priverstinė pauzė, beveik galėčiau baigti ir šį rašinuką. Pažadėdamas, kad jo tęsinys, kaip ir pats žaidimas, bus nuolatos atnaujinamas.  Tačiau Vidos NAGURNAITĖS atsakymas, nors ir ne premjero, vis tiek reikalauja analizės. Nes žaidimas tuo ir klastingas, kad jame gali būti nematomų „povandeninių rifų“. Tad perkopijuoju šį 1,5 puslapio laiškelį ir paskaitykime jį…

Dabar įkeliu du “bazinius“ dokumentus [priedai Nr. 1, 2], kurių pagrindu ir atsirado šis straipsnis, o žemiau, žaliu šriftu mano analizė.

p. Deividui Matulioniui, Ministro Pirmininko Kancleriui deividas.matulionis@lrv.lt Romualdo Matelio, Gyv. Xxxxxxxx XX-XX Kaunas, XXXXX, reromaka@mail.ru 2012 m. balandžio 30 d. PAKLAUSIMAS             Šiandiena gavau LRV kanclerio pavaduotojo O.Romančiko pasirašytą raštą [ruoštą p. D.Strodomsko] Nr. M-831/33-243, kurio originalas išsiųstas į Žemės ūkio ministeriją. Juo Žemės ūkio ministerijos prašoma, kad išnagrinėtų mano „pareiškime keliamus klausimus“ [tai mano 2012 m. balandžio 22 d. Viešas pareiškimas – paklausimas Premjerui Andriui KUBILIUI,  [kopiją prisegu]. Šį pareiškimą aš buvau adresavęs A.Kubiliui su prierašu – asmeniškai, todėl noriu sužinoti ar ministras Pirmininkas jį skaitė asmeniškai ir ar jo nurodymu šis mano raštas persiųstas ŽŪM. Tuo pačiu, jei tai padaryta be Premjero nurodymo, norėčiau gauti informaciją kieno nurodymu ir kodėl priimtas toks sprendimas. Nes mano rašte keliami klausimai ne apie Žemės ūkio ministerijos veiklos klausimus, o LR Vyriausybės priimtus teisinius aktus. Šį paklausimą siunčiau gauto atsakymo autoriui, p. O.Romančikui, tačiau netrukus atskriejo automatinis pranešimas su tekstu „Esu atostogose. Darbo vietoje būsiu gegužės 10 dieną. O.Romančikas“ , todėl taupydamas laiką, peradresuoju savo paklausimą Jums, Gerb. D.Matulioni. Paklausimą Jums siunčiu elektroniniu paštu. Būsiu dėkingas, jei atsiųsite patvirtinimą apie jo gavimą. Neprieštarauju, kad ir atsakymas būtų siunčiamas tik elektroniniu paštu Pagarbiai, Romualdas Matelis                             _          _          _

~~~M~~~A~~~N~~~O~~~~~K~~~O~~~M~~~E~~~N~~~T~~~A~~~R~~~A~~~S~~

Pasilinksminimui pradėsiu nuo V.Nagurnaitės vadovaujamo skyriaus pavadinimo. „Piliečių ir atvirosios vyriausybės“ skyrius, na argi ne žavingai skamba? Tik susirašinėdamas, o reiškia sutikęs su primestu sveikatą alinančiu žaidimu, pilietis gali sužinoti, kad mūsų vyriausybė ATVIRA. Hmmm, kažin ką reiškia tas atvirumas? Gal, kad vyriausybė planuoja visus piliečius, bandančius apginti savo teisėtus interesus, ateityje atvirai pasiųsti po velnių? Nes tokių požymių matosi perskaičius kad ir vakarykštį Dano NAGELĖS straipsnį <Privatus turtas būtų atimamas viešiau> „Respublikoje“. Ir čia negaliu neprisiminti savo senėlesnio straipsniuko apie po raštais “mėtytu“, pakankamai cinišku užrašu “Tikime laisve”. Jame išreiškiau nusistebėjimą šia sąvoka, siuntinėjama piliečiams po raštais, kaip sudėtine atsakymo į paklausimus dalimi. Gerokai pasipiktinęs kėliau klausimą kokia gi laisve tiki Lietuvos valdžios institucijos? Ar tik ne laisve savivaliauti kaip tinkami? Tyla tada buvo, niekas niekaip tarsi ir nesureagavo, bet… vis tik sureagavo, nes netrukus pradėjau gauti raštus su kitokiu logotipu ir pakankamai mįslingu užrašu „Laisvės liepsna“. Tada pagalvojau, kad jau kažkieno laisvė ėmė liepsnoti. Aišku, gyvendamas Lietuvoje tikrai mačiau, kad valdininkų laisvė vis dar neliepsnoja. Bet žmonių, eilinių piliečių, po truputį – taip. Šiandiena, kaip matome, laiškai ateina jau ir be šio „svarbaus“ atributo. Gal susiprato, kad nereikia gyventojų erzinti? O gal nusprendė, kad tai žmonių laisvė jau suliepsnojo? Bet ne, jei taip vyriausybė mano, tai klysta. Jau vien Klonio gatvės įvykiai rodo, kad ne žmonių laisvė suliepsnojo, o valdžios dantys ėmė atšipinėti.

Na, paskaitykime toliau ponios Vidos atsakymą. Pirmoje 14 eilučių pastraipoje išsakyta viena mintis – Ministro pirmininko tarnyboje užregistruoti raštai turi teisę būti perduoti nagrinėti pavaldžioms institucijoms. Valio, gerbiamieji, nagrinėkite, aš neprieštarauju. Nagrinėkite kaip naujieną, kaip problemą ar dar kokiu aspektu. Aš gi pretenzijos dėl to nekėliau. Ir ant savo rašto nebuvau uždėjęs „grifo“ – VISIŠKAI SLAPTAI. Tačiau buvau užrašęs, kad savo raštą adresuoju “ASMENIŠKAI“ Premjerui. Tad ir kanclerio klausiu tik vieno dalyko – „noriu sužinoti ar ministras Pirmininkas jį skaitė asmeniškai ir ar jo nurodymu šis mano raštas persiųstas ŽŪM.“ Į antrą klausimo dalį tarsi ir atsakyta: ne premjeras nurodė, o pasinaudota sau susikurtu įstatymu [atrodo nesuklysiu manydamas, kad 2009 metais premjeru jau buvo A.Kubilius?]. O ar jis skaitė?

Antroje pastraipoje sužinome, kad ŽŪ ministerija paprašyta „<…> apie nagrinėjimo rezultatus informuoti (mane) bei Ministro pirmininko tarnybą. Gauta informacija <…> bus perduota ir Ministro pirmininko sekretoriatui“. Iš čia aiškėja, kad vyriausybėje funkcionuoja tarsi dvi, tarpusavyje mažai susijusios tarnybos – Ministro pirmininko tarnyba ir Ministro pirmininko sekretoriatas. Ką gi, pasitelkus logiką panašu, kad tarnyba veikia labiau savarankiškai, o sekretoriatas, matomai, kasdieniškai susijęs su premjeru. Puiku, reškia ŽŪM atsakymas [išvada] pasieks bent jau premjero duris. Tik ar prasivers jam? Nes iš tolo stebint galima pagalvoti, kad ten kokia nors sekretorė ir vėl gi pati nuspręs ar verta A.Kubiliui vargintis dėl kažkokio piliečio Matelio keliamo klausimo… O vis tik atsakymo aš lauksiu ne iš ŽŪ ministerijos, nes jos padalinys – NŽT man jau yra atsiuntęs menkavertį ir absurdišką atsakymą, o iš premjero. Nes noriu būti tikras, kad jis ASMENIŠKAI žino apie neteisybę, kurią daugelio per okupaciją nukentėjusių piliečių atžvilgiu, jo parašu įteisino LR Vyriausybė… Nes tai faktorius, kuris dabar moderniškai vadinamas reitingu. Ir jis laikytinas tiek paties premjero, tiek ir visos jo vadovaujamos Konservatorių partijos.

Trečioje pastraipoje matome švelnų kaltės dėl žmonių mulkinimo ir apiplėšimo suvertimą Žemės ūkio ministerijai. Gal būt, nežinau, tačiau mane pasiekusios žinios kitokios. Kažkodėl agentūra VBS mane informavo, kad tai Aplinkos ministerijos iniciatyva atliktas kompensuojamos žemės dydžio [liaudiškai sakant – netikėtai, daliai tautiečių – špygos atkišimas] sumažinimas nuo 20 iki 12 arų. Ir visai nedžiugina žinia, kad tai kolektyvinio darbo pasekmė. Nes kiekvienas mąstantis žmogus puikiai supranta, kad sveikatos apsaugos ministrui gali būti visai neįdomu ar kauniečiai gaus 20 ar 12 arų kančioje 20 metų lauktos žemės. Tad jis, kaip ir bet kuris kitas žmogus, šioje pozicijoje savęs paprasčiausiai gali neapsunkinti ir tik mechaniškai pakilnoti ranką kur yra kažkieno prašomas. Be to, esant tokiai tvarkai, kyla tam tikras įtarimas ar tikrai didi yra premjero pareigybė? Visame pasaulyje tai labai svarbi persona, nes ministras pirmininkas, tarsi tos šalies genijus, viską žino, kas vyksta jo valdžios plotuose. Pro garbų premjerą niekas nepraslysta nepastebėtas, jis taria galutinį žodį teisingai spendžiant visas socialines ir ekonomines bei panašias problemas. Kai kuriose valstybėse premjeras kur kas svarbesnis ir už prezidentą, nes tai žmogus asmenybė. Tikiuosi, netrukus sužinosime ką turime Lietuvoje…

O va paskutinioji, ketvirta pastraipa man kelia ir tam tikrą nusistebėjimą ir, gal, net pasipiktinimą. Ponia, o gal panelė V.Nagurnaitė, man maloniai paaiškina, kad aš galiu pasinaudoti Peticijų įstatymu ir parašyti peticiją, vardan to, kad vyriausybės „plika“ akimi matomi ir mano rašte jau detaliai išvardinti įstatymų ir Konstitucijos pažeidimai būtų pripažinti negaliojančiais. Atleiskite gerbiamoji Nagurnaite, bet ar Jūs suvokiate ką siūlote? Peticija geras dalykas, jei nori įteisinti kažkokį naują, visai ar daliai visuomenės svarbų teisinį aktą. Tačiau kam ji tada, kai aš jau viską išvardinau raštu premjerui? Tam , kad neįtinka rašto pavadinimas? Na jei jau taip, tai aš viešai pareiškiu, kad neprieštarauju, kad Jūs mano raštą Premjerui laikytumėte ne raštu o peticija. Regis visi puikiai suvokiame koks pasibaisėtinai niekingas ir valstybei beveik visada žalingas yra biurokratizmas. O jūs man siūlote rašyti peticiją… Ar tai ne biurokratizmas? Ar vyriausybėje dirba  robotai, kuriems reikia pateikti raštus tik pagal tam tikrus failus? O ar Jūs žinote koks sunkus darbas ruošti ir „stumti“ peticijas? Ar už tą milžinišką darbą man bus išmokėta premija ar atlyginimas? Tikriausiai po visų klaustukų sudėsite žodelius „NE“. Tada man belieka pridurti, kad aš, kaip ir visi LR piliečiai savo privalomų mokesčių tvarka, skiriu dalį lėšų vyriausybės išlaikymui. Vardan to, kad ji sklandžiai funkcionuotų ir tinkamai sureguliuotų mano ir visos tautos gyvenimą…

Be abejo, šis raštas tik mano minčių išraiškos grožinė forma. Vidai Nagurnaitei jau artimiausiu metu parašysiu oficialų raštą. Taip, kaip yra priimta civilizuotame pasaulyje. Tačiau skaitytojams biurokratiniai raštai tikrai vargu ar būtų įdomu, todėl pasistengiau išdėstyti situacijos absurdiškumą. Viliuosi, kad bent kažkam į užklydusiųjų į mano rašinukus, šis raštas atvėrė akis apie mūsų sistemos ydas. Tikiuosi, kad atsiras ir daugiau pasekėjų, kurie teisinėmis priemonėmis ir cenzūrine forma prabils apie kitus mūsų gyvenimo skaudulius. Nes kol kas visas gyvenimas sukasi tik peticijų lygmenyje. Pabaigai noriu padėkoti – Ačiū vyriausybei, kad man dar nesiūlo rengti referendumo.