Archive for the ‘Nuosavybės atstatymas’ Category

R.Matelis: Jūs manote, kad aš meru rinksiu A.Kupčinską? Tada jūs klystate.

I dalis

Aštuonerius pastaruosius metus [su trumpa pauze], Kaunui vadovauja meras Andrius KUPČINSKAS. Daug tai ar mažai? Jei mąstytume valstybės ar miesto amžiumi, galima būtų manyti, kad mažai. Tačiau mero patirtį mes turime vertinti žmogaus sąmoningo gyvenimo ribose ir aštuonių metų laikotarpis tada pasirodo visai nemažas. Jei kalbėtume apie daugelio valstybių prezidentus, tai ilgiau užsibūti šiame poste neleidžia net įstatymai. Dar gal prieš trisdešimt metų žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ buvo skelbiama, kad Vakarų psichologai ir sociologai nustatė, jog tose pačiose pareigose žmogui dera dirbti ne ilgiau nei septynis metus. Nes po to seka tam tikra atrofacija ir užsibuvusiųjų darbo rezultatai ima ženkliai smukti. Tokie tyrimai ne vienkartiniai, jais tenka tikėti ir šiandiena. Juos patvirtina ir mūsų stebėjimai, jei tokius vykdome, nes tai paslėpti yra sunku.

Kadangi atstovauju tik savo asmeninę nuomone, rašysiu vienaskaitoje. Ir pabandysiu trumpai apžvelgti mero A.Kupčinsko meravimo taką. Taip jau lėmė gyvenimas, kad tada, kai šis jaunuolis tapo meru, aš dirbau Kauno miesto Rinkimų apygardoje. Kadangi jau 25 metai kovoju dėl teisingo savo nuosavybės į kažkada nacionalizuotą žemę atstatymo, dar tada, kai Kupčinskas tapo Kauno meru ir savivaldybės salėje dėstė būsimas savo meravimo vizijas, labai ryškiai atkreipiau savo dėmesį į pažadą, kad kauniečiams sparčiai ir sąžiningai bus atstatoma nuosavybė į išlikusį nekilnojamąjį turtą arba, nesant galimybės atstatyti jos į buvusį turtą, bus suteikiami derami sklypai kitoje vietoje. Apygardos komisijos nariams buvo privalu dalyvauti inauguracinėje išrinkto mero kalboje, todėl tai buvo pirmasis mero pažadas, kuris įsirėžė man į atmintį. Deja, deja, tai ir teliko pažadu. Gerokai vėliau, jau po kelerių metų, vienas iš konservatorių lyderių man asmeniškai pareiškė: Kaune yra daug laisvų gerų žemių, bet Kauno savivaldybė absoliučiai nusišalinusi nuo nuosavybės atstatymo klausimų sprendimo, todėl žmonėms brukami nieko neverti sklypai, kurie tik teoriškai yra miesto ribose, o iš tikro jiems siūlomi žemės gabalėliai yra Pakaunės vietovėse. … Šiame straipsnelyje savo vizito į mero kabinetą nuosavybės klausimu, vykusiu dar I kadencijos pabaigoje, tik pažymėsiu, kad jis buvo daugiau negu keistas: meras apie 80 procentų mano priėmimo laiko su kažkuo kalbėjosi telefonu, o man teko tenkintis pokalbiu su iki gyvo kaulo atsibodusiais valdininkais, pas kuriuos patekti nebūtų reikėję tuo metu lauktų penkerių savaičių… Gal, sakau, tą kartą meras taip bandė išvengti akistatos prieš faktą, kad mulkinami kažkada neteisėtai nacionalizuotų žemių savininkai? Gal, bet veiksmų, padėčiai ištaisyti, jis taip niekada ir nesiėmė.

Tiesa, šiandiena ir už tokį priėmimą gal jau tektų būti kažkiek dėkingam, nes mero Kupčinsko meravimo metais, kauniečiams buvo pilnai ir galutinai užvertos savivaldybės durys, todėl miestiečiams, atėjusiems į Kauno savivaldybę belieka vienintelis džiaugsmas „pasiskuti“ senovinėmis besisukančiomis įėjimo durimis: pirmyn ir atgal – namo. Nors savivaldybės pirmame aukšte dirba budintis policininkas, jo kompetencija patikrinti atvykstančius žmones čia nebepasitikima. Nejaugi Kauno savivaldybės vadovai net patys save laiko tokiais nusidėjusiais, kad net bijo savo gyventojų? O gal jei į kabinetus užeidinėtų bet kas iš gatvės, ten tektų nuolatos imituoti kur kas rimtesnę darbo atmosferą nei ji yra ir tai kai kam sudarytų nemažai nepatogumų? O gal prasti reikalai su darbo drausme ir to neturėtų žinoti pašaliečiai? Bet neieškosiu atsakymo, nes svarbiau už viską yra tai, kad gyventojų išrinkti atstovai nuo jų atsitvėrė neįveikiamais užraktais ir tai sukelia daug minčių…

Vis tik įdomiausia bus pabandyti apibendrinti ką gero Kaunui nuveikė aptariamasis meras… Be abejo, įvairias smulkmenas paliksiu už šio rašinėlio ribų, nes smulkmenos todėl ir smulkmenos, kad jų daugelis nei nepastebi. Tačiau Kauno meras yra tokia figūra, kurios darbo indėlis turi būti vienodai gerai matomas tiek trumparegiams, tiek toliaregiams. Pirmasis ‚šaršalas‘ apie gerą mero Andriaus darbą, ko gero, buvo „Žalgirio“ sporto arenos statyba. Kol ta statyba vyko, aš labai nuoširdžiai džiaugiausi meru Kupčinsku. Žiniatiekoje mirksėjusios žinutės tvirtino, kad naujoji arena bus puiki ir dešimteriopai pigesnė nei ją norėjo prastumti ‚korumpuotasis‘ A.Garbaravičius [prieš tai buvęs Kauno meras]. Bet netrukus, po arenos atidarymo, aš ją nužvelgiau iš išorės ir… „-O bože bože, – pasakytų koks nors rusų starovieras“. Nes savo išore nuo, tarkime, M.K.Čiurlionio tilto, šie sporto rūmai priminė ne ką kita, o kokią nors, ne visai naują tarybinių laikų gamyklą. Jokio iškilmingumo, jokios pastato pompastikos, jiems priešpastatant atvirus ventiliacijos vamzdynus ir surūdijusias „dekoracijas“. Kurias neseniai, gal prieš savaitę, kaip didelį šimtmečio įvykį Andrius Kupčinskas pabandė pridengti elementariu bėgančiu elektroniniu užrašu „Žalgirio“ arena“, analogišku „Soliario“ autobusų ir troleibusų informacijos užrašams… Tiesiog pasiaukojantis mero visos kadencijos darbas? Ar kas tai? O gal tai skonio neturintis meras? O gal deramų patarėjų stoka? Ar tiesiog meras, kuris neturi tvirtų savo nuostatų? Deja, nežinau atsakymo.

Bet gal gi grožis spindi viduje, vis dar kirbėjo maža viltis? Tačiau po kurio laiko apsilankęs šiame ‘kluone‘ pamačiau labai nykų vaizdą: čia ir vėl „dusino“ puošmenų vaidmenį atliekantys vamzdynai ir elektros kabeliai, o bufetas [o gal kas nors tai drįstų vadinti kavine?] tiesiog pribloškė savo „žaismingumu“. Niekada anksčiau, gyvenime, nebūčiau pagalvojęs, kad grožiu gali tapti šiukšlių eksponavimas permatomose šiukšliadėžėse, bet čia buvo ir dar šiandiena yra būtent taip…

Tiesą sakant, nebelabai viską prisimenu iš I kadencijos – per daug laiko praėjo. Na, o kaip su antrąja? Mane visada glumino [ir ne tik mane, o daugumą mūsų] gatvių danga ir šuliniai, kurie sumontuoti labai kreivai ir arba per giliai, arba per iškiliai. Tai laužo mūsų automobilius, kenkia nuotaikai ir net darbingumui. Todėl labai apsidžiaugiau, kai prasidėjus rinkiminiam turui [prieš antrąją kadenciją], meras viešai įsipareigojo iki naujos kadencijos pabaigos, kartu su savo konservatorių komanda, užtikrinti VISŲ GATVIŲ ŠULINIŲ DANGČIUS IŠKELTI į esfalto lygį. Tuo metu, suprasdamas, kad tai didelis darbas, tikėjausi, jog tai bus pradėta jau pirmaisiais metais. Bet ne. Gatvėse įdubos buvo neliečiamos. Vaizdas nesikeitė ir antraisiais bei trečiaisiais metais. Ir tik 2014 metų vasaros pabaigoje pamačiau pradedant daryti tai, ko žmonėms reikėjo tiek ilgai laukti ir kas daugumą jų vertė nuolatos leisti pinigus automobilių remontui. Su tam tikru kartėliu, bet vis tiek apsidžiaugiau. Tačiau ir tą maža laimės kibirkštėlė pasirodė per ankstyva. Darbai „paknibinėti“ tai šen, tai ten, o kur pačios svarbiausios miesto vietos, viskas palikta kaip buvę. Nagi pabandykite be įtampos pravažiuoti Kauno Savanorių prospektu, kai užsikelsite į kalną. Iki sankryžos su Taikos prospektu. Garantuoju – nepavyks, nes bent jau dešinysis jūsų automobilio ratas laužysis į giliai įsmukusius šulinių dangčius. Kai kur ir kairysis… Kuklumas nėra mano kasdieninė būsena, todėl prisijungęs prie savo paskyros Feijsbuke, mero lentoje parašiau maždaug tokią atvirą pastabėlę: „Savanorių prospektas, prestižinė miesto arterija, o šuliniai ten „pamiršti“. Netrukus buvau tiesiog priblokštas: meras man patarė kreiptis į „Kauno vandenų“ vadovą ir net nurodė telefoną. Kas tai? Sumani dalykiška mero veikla ar noras pamiršti savo pažadus? Juokais tą situaciją, žinoma, pakomentavau kaip mero išsiblaškymą, t.y. tai, kad meras gal sumaišė kuris iš mūsų yra meras ir kuriam priklauso rūpintis šiomis problemomis.

Čia negaliu neprisiminti ir kito panašaus atvejo, kai prieš keletą metų man įkyrėjo pavojinga ir nuolat judri Pašilės ir Rytų gatvių sankryža, kuria tekdavo gana dažnai važiuoti. Pavojinga ji tuo, kad važiuojant iš Rytų gatvės, pažvelgus į kairią pusę tematai aukštą mūrinę piliečio tvorą, o ir iš dešinės ne ką geriau – čia bent jau vasarą lapoja tanki gyvatvorė, todėl važiuojamąją dalį iš abiejų pusių gali pamatyti tik iškišęs savo automobilio „snapą“ į važiuojamąją dalį. Be jokių abejonių, jei koks žioplys, važiuojantis pagrindine Pašilės gatve atsitrenktų į tave, liktum kaltas, kaip įvažiavęs į sankryžą neįsitikinęs, kad tai netrukdo kitiems eismo dalyviams. (…) Bet čia situacija įdomi dar ir tuo, kad ši gyvatvorė saugo nuo kelio dulkių paties mero daugiabutį. Tad mano pastebėjimas Feijsbūke, Andriaus Kupčinsko saite dėl eismo saugumo prastos būklės, buvo sutiktas net ne žodžiais, o kažkokiomis internetinėmis ikonėlėmis. Ir liūdna ir pikta, kai taip reaguojama į teisingas pastabas.

Jau prieš daugelį metų meras Kupčinskas tvirtino, kad jis išspręs dviejų, miesto vaiduokliais tapusių, o iš esmės – kažkada didingais turėjusių būti pastatų-viešbučių „Respublika“ ir „Britanika“ klausimus. Tada jis teigė, kad netrukus bus užbaigta jų statyba ir Kaunas žavės mus visus savo naujais architektūriniais šedevrais. Bet nepavyko, … todėl prieš porą savaitėlių išgirdome kitą pseudodžiaugsmingą jo žinią – šie pastatai pagaliau kažkieno bus nugriauti. Juokingu, tokių pareiškimų nepavadinsi, nes galutiniame rezultate paaiškėja, kad miesto vadas tesugeba griauti tai, ko įrengti taip ir nesugebėjo. Nors ir nugriauti iki kadencijos pabaigos, nesuspėjo, ji pasibaigė. Iš to, mieli kauniečiai, peršasi išvada, kad jums siūloma rinkti nebe merą kūrėją, o merą griovėją. Beje, griovimų srityje aš Andriaus Kupčinsko prastu žodžiu minėti negalėčiau. Efektingai kažkada nugriovė buvusį Kauno centro pasididžiavimą – Merkurijaus univermagą, o ciksint paskutinėms meravimo sekundėms dar ir tarybinio meno apraiškas nuo Aleksoto tilto atramų suspėjo nulupti. Palaimino dviejų ponių veiksmus nugriaunant buvusį „Lietuvos“ viešbučio filialą į jo vietą pastatant stiklo vaiduoklį, ko gero su šelmiška šypsena žvelgdavo į kampu su savivaldybės pastatu stovintį namą, kuris išdarkytas ant jo stogo užmaunant apverstą akvariumą. Auksinio tualeto jau nei neminėsiu, nes gerai nei nežinau ar čia Andriaus, ar jo konkurento R.Mikaičio veiklos padarinys. Bet šiai daliai gal pakaks. Geros dienos Jums…

Reklama

Romualdas Matelis: Prancūzijoje dar nebuvau. Teks šią klaidą taisyti. Strasbūras.

Šiandiena gavau smūgį žemiau juosmens. Į tą vietą, kur iki šiol maniau esant draudžiama vieta. Pabūsiu atviras – esu priblokštas, nes maniausi savąją teisminę valstybę jau šiek tiek perpratęs. Klydau. Pasirodo Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, bent jau kai kolegijos sudėtyje yra teismo pirmininkas R.Piličiauskas, gali sau leisti priimti sprendimus, kurie … Tiek jau to, jau vidurnaktis, esu pavargęs ir neieškosiu šiandiena teisingo žodžio, dėl kurio galėčiau būti ramus, kad jis nepažeidžia leistinų normų… Daugybę metų, savo begale pasekmių nesukeliančių nutarčių ir sprendimų mane dusinę Lietuvos kai kurie administraciniai teismai, matyt pavargo labiau už mane. Gi nelengva, o  deklaratyviai – ir negalima iš neteisės suregzti teisę.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kurio sudėtyje Laimutis ALECHNAVIČIUS  (kolegijos pirm. ), Ramūnas GADLIAUSKAS  (pranešėjas) ir eilinis narys [tačiau iš tikro – šio teismo pirmininkas] Ričardas PILIČIAUSKAS 2014.03.05 d. 15:00 valandą, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą Nr. 3-63-3-00816-2013-6 | AS-552-180-14 *, kur pareiškėjas (apeliantas) Romualdas Matelis, atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija ( 125196077) ir trečiasis suinteresuotas asmuo Vytautas Jonas Norkus  ** ir nusprendė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013-11-28 nutartį palikti nepakeistą.

Savo skaitytojus su situacija detaliai supažindinsiu vėliau, o kol kas noriu tik paaiškinti, kad būtent šis LVAT kolegijos sprendimas, kad ir koks nesuvokiamas bebūtų, atvėrė man vartus į Strasbūro teismą. https://i1.wp.com/i.wp.pl/a/f/jpeg/22071/europejski_trybunal_praw_czlowieka_afp_550.jpeg Nes pagal Europos tarptautinę teisę į Strasbūrą kreiptis galima tik tada, kai išsemi visas teisines galimybes savojoje šalyje. Kaip tik  Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo [na arba Lietuvos aukščiausiojo teismo] sprendimas ir yra laikoma ta riba, kai piliečiai išsemia savo šalies teisingumą ir nebeturi kitos išeities. Tad… tad atsiprašau už tokį trumpą ir sausą savo rašinuką. Viliuosi, kad ateityje surašytieji bus kur kas įdomesni.

R.Matelis: Viešinu Žemėtvarkos [NŽT] požiūrį į nuosavybės grąžinimą. Arba „Tuk tuk tuk…“ II dalis

Tęsinys. Pradžia – 2013 m. birželio 7 d. Spausti ČIA

Pirmoje netrumpo straipsnio „Tuk tuk tuk. Ar galima užeiti? Pakalbėti nuosavybės atstatymo klausimais“ dalyje aprašiau pirmuosius valstybės žingsnius pradedant atstatyti piliečiams nuosavybės teises į TSRS nacionalizuotą žemę, o straipsnį baigiau prisiminimais  apie tai, kaip 2009 metais [o ir šiandiena] Kauno Žemėtvarkos darbuotojai pateikia pretendentams siūlymus pasirinkti kompensacinius sklypus.

Šioje dalyje apžvelgiu visa tai, ką pamačiau nuvykęs pasiūlytais adresais.

Pirma aplankyta vieta ieškant Kauno žemėtvarkos siūlomų kompensacinių sklypų – Šiaurės prospektas. Keistai čia sumąstę Kauno kūrėjai: viena gatvės pusė vadinasi Šiaurės prospektu, o priešingoji jau Islandijos plentas. Tuo pačiu Islandijos plentu vadinama ir autostrada Klaipėda – Vilnius, esanti per bene 1,5 km. nuo miesto krašto. Vis tik šnekamojoje kalboje ir antroji gatvės pusė dažniau vadinama Šiaurės prospektu, o šioje gatvės pusėje dar nuo TSRS laikų tęsiasi begalė buvusių kooperatinių garažų. Šiaip jau čia žinoma vieta, nes juose dirba daug įvairiausių automobilių remontininkų, todėl dažnas atvažiuoja pasitvarkyti sugedusį savo transportą.

Surasti čia esantį 5,83 aro žemės sklypą būtų tikrai sudėtinga, bet iš anksto pasivarčius maps.lt, viskas šiek tiek supaprastėja: kraštinio garažo pakraščiu į kalniuką kyla takelis. Matyt juo kažkas įpratęs gamtinių reikaliukų pasivaikščioti, nes už garažų „nugaros“ plyti brūzgynai krūmų su šiokiais tokiais stepių elementais, o toje vietoje, kur plane atžymėtas grąžintinas sklypas – didžiulė duobė. Lakesnės fantazijos žmogus čia gal manytų kažkada meteoritui nukritus. Na gal ne Tunguskos, bet labai jau ne menkam. Tačiau aš realistas ir suprantu, kad bene prieš 30 metų, kai čia laukuose imta statyti milžinišką virtinę garažų, žemė buvo  galingų buldozerių sustumdyta į didžiulius kalnus, o patys garažai,  nemąstant apie jokią plytų ar cemento ekonomiją, pastatyti vos ne triaukščio namo dydžio iš neparadinės pusės. Taip darbai vyko kur kas sparčiau. Nebeaprašinėsiu toliau šios vietos, nes visa tai jau aprašyta „Kauno dienoje“, o viena iš dviejų nuotraukų ir yra būtent iš šios vietos. Privalau tik liūdnai pajuokauti, kad turint atliekamų porą milijonų čia būtų įmanoma dar kartą suvežti buldozerius ir jie per kokią savaitę šią daubą, manau, įveiktų. Ir poros kilometrų ilgio kelia pravažiavimui, ko gero, įrengtų. Tiesa, problemų būtų kitokių: į Šiaurės prospektą nusitiesti kelią vargu ar įmanoma, tad reikėtų įvažiavimą voluotis į autostradą, nors tai, kiek žinau, pagal ES standartus yra draudžiama. Bet tie pora atliekamų milijonų, neabejotina, apsukrų žmogų išgelbėtų. Gi iš spaudos daugelis žinome, kad būna brangių tepaliukų, kurie taip perfect sutepa valdininkų liežuvius, kad šie absoliučiai nebegirgžda.

Ne taip jau toli nuo čia ir Ašigalio gatvė, tad vairuoju į ten. Jau iš anksto žinau, kad jei pasirinksiu čia siūlomą vienintelį sklypą, turėsiu prieš pensiją dar ir profesiją savo pakeisti. Ašigalio skl.1 Mat čia, 4,2 aro žemės plotelyje, kažkurie išmintingieji Kauno valdininkai numatė svarbų objektą statyti. Įvairūs reikalavimai ir reglamentai šiai žemei imperatyviai nurodo, kad čia Inžinerinės infrastruktūros teritorija, o pats sklypas skirtas susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų objektų statybai. Kad skaitytojui būtų paprasčiau susigaudyti, nuskanavau per du paveikslėlius šią žemę reglamentuojantį brėžinį. Bet neabejoju, susigaudyti paprasčiau bus tik tada, jei esate ilgametis projektuotojas. Mano velionis Tėvas, 36 gyvenimo metus paskyręs braižybos lentai, suprantama, kažką būtų supratęs, bet man, suprasti viską nuo A iki Ž nepakanka būti statybos inžinieriaus konstruktoriaus sūnumi. Ne itin daug naudos čia duoda ir inžinieriaus ekonomisto diplomas, todėl bandau gilintis į įrašus šiame brėžinyje. Ir kai ką suprantu… Ašigalio skl.2

Va, lentelėje surašyti apribojimai. Ryšių linijos apsaugos zona – po  2 m. Elektra mažiau įnoringa, tad jai žemės saugoma tik po metrą. Besotei vandentiekio ir kanalizacijos linijai skiriama net po 10 m. man siūlomos žemės ir po tiek pat – šilumos ir karšto vandens tiekimo linijoms. Viskas tarsi aišku, neaišku tik, o kas tada lieka man jei pasirinksiu šį sklypą, pasikeisiu profesiją ir imsiuosi statyti inžinerinių komunikacijų objektą. Nes viso šios žemės yra tik 4,2 aro.

Bet gudragalviai bičiuliai mane dar tada, tais 2009 metais buvo nuraminę: „nereikės tau nieko studijuoti ir, tuo labiau statyti“ – sakė jie. „Kai tik įsiforminsi šį sklypą, pas tave netruks ateiti šios srities asai, mestels tau ant stalo kokius 4 tūkstančius litukų ir tau beliks išlaužti mielą šypseną ir linktelėti galva. Nes puikiai suprasi, kad tokios svarbios srities specialistų-pirkėjų nelabai daugiau ir rasi“. Gal būt…

Ir vis tik, vartydamas šio adreso planą aš supratau dar kai ką. Inžinierius R.Kamaitis šį detalųjį planą suderino dar 2006 metų žiemą, o velionis P.Sabeckis jį pasirašė 2007 metų kovo 18 dieną. Pats detalusis planas mane, kaip pretendentą pasiekė jau po 2,5 metų, besibaigiant 2009 metams. Gerbiamieji, gi detalus planas, nors kai jis užbaigiamas gal tam tikruose kabinetuose ir aplaistomas brendžiu, vis tik nėra brendis, kurį reikėtų ilgą laiką brandinti rūsiuose. Tai ar tai nėra akivaizdus įrodymas to, kad su pretendentais į nuosavybės atstatymą absoliučiai nesiskaitoma ir gal net kažkuris piktas valdininkas paslapčia laukė, kad visi „jie“ išmirs ir nebereikės žemės duoti niekam? … Kai šių metų gegužės 4 dieną su žurnalistu lankėmės šiame sklype, šis žemės plotas ramiai snaudė ir toliau. Tai ar tikrai Kaune nėra laisvos žemės? Man taip neatrodo… O tada, 2009 metų žiemą, pasukau į Šilainių pakraštį, kur mane pasitikti turėjo ne prastesnis reginys. Čia, per vos kelis metrus nuo benzino kolonėlės, popieriuje buvo atžymėta trys sklypeliai po 5 arus. Kitoje jų pusėje dūzgė automobiliai. Žemaičių plentas nutyla gal tik kelioms valandom tada, kai daugelis žmonių sumiega. Tačiau jūs nesibaiminkite, šioje vietoje niekas ne tik, kad nesiūlė statytis gyvenamojo namo, bet tokias mintis net ir draudė: šių sklypų paskirtis, kaip ir ankstesniojo – nedviprasmiška. Čia, atsiėmęs 5 arų žemės gabalėlį privalėtum statyti kokius nors sandėlius. Kur tu gyvensi valdžiai nerūpėjo, svarbu, kad turėtum iš ko duonos riekę nusipirkti. O ką? Turėsi sandėlį, gal jį kam nors išnuomosi, gausi kokį litą antrą ir kompensacijų už šildymą neprašysi. Racionalu gi. Įdomu tik kodėl tada, kai daliai pretendentų priklausė atgauti kompensacinį sklypą iki 20 arų, būtent panašaus dydžio žemės gabaliukas padalintas net į keturis minimalius sklypelius? Tiesa, ši paslaptis vėliau paaiškėjo, Nacionalinės žemės tarnybos kai kurie atsakingi darbuotojai net neslėpė savo nuostatų, kad jie nori visiems pretendentams duoti žemės po lygiai. Todėl labai nustebo, kai viename teisminiame dokumente jiems priminiau, kad lygiava buvo taip vadinto išsivysčiusio socializmo įprastinis atributas. Tada visiems po lygiai dalino komunalinius butus, sodus, garažus ir net maisto paketus. Tuo tarpu dabar, jau eilę metų Lietuva oficialiai deklaruoja nebe lygiavą, o teisingumą, kas reiškia, kad turėjusiam pavyzdžiui 50 arų žemės duodama vienoks plotas, o visai kitoks tam, iš kurio tarybų valdžia nusavino tik 5 turėtus arus.

Tais, 2009 metais dar apžiūrėjau kelis siūlomus sklypus Ateities plente. Nebesiplėtosiu, tai buvo nesuvokiama. Žemės sklypai nupiešti ten, kur natūroje, šalia viaduko per geležinkelį, kol nevažiuodavo joks traukinys, rymojo brūzgynai. Tokioje vietoje drąsiai galėtum sakyti – gyvenu net ne prie geležinkelio, o jame… Absoliučiai niekam netinkamas žemės ruožas, todėl beliko apžiūrėti už miesto ribos, už Onkologinės ligoninės siūlomą daugelio sklypų pripieštą teritoriją.

Sekančią dieną grįžau pas žemėtvarkininkę N.Buzienę ir paprašiau, kad mane palydėtų į tą vietą, mat ten buvo suplanuota [nesiverčia liežuvis sakyti suprojektuota] gana daug sklypelių, kurie turėjo gyvenamąją paskirtį. Tačiau ši nustebo. Dar nei vienas neprašė jiems parodyti natūroje šias žemes – atrėžė man. Visi važiuoja patys. Suprantu, valstybei sunkmetis, bet ne man. Todėl mielai pasisiūlau nusivežti šią damą savo automobiliu: taip nei ji, nei tarnyba nepatirs nei menkiausio nuostolio, o aš savo akimis pamatysiu žemė, su kuria gal būt susiesiu savo gyvenimo perspektyvą. „Ne – sako Buzienė, – nevažiuosiu. Nes pati ten nesu buvusi“. Bandau ją įtikinti, kad ji, bent jau kaip ilgametė žemėtvarkininkė, man padės reperius, žyminčius sklypų ribas, atpažinti, tačiau ji atsisako važiuoti. Tada rašau raštą-reikalavimą ir paprašau jį užregistruoti. Neregistruoti nedrįso, o tą minutę jai išsprūdo – nėra ten jokių reperių sukalta. Ir žiūrėti nėra į ką. Laukai ir tiek… Viskas kas matosi, tai ant popieriaus. Pagaliau tampa aišku ir kodėl taip atkakliai siūloma viską ieškotis internete. Nes nėra į ką žiūrėti – katė tai gi maiše. Pagaliau tampa aišku ir kitkas – per daugiau nei 20 metų Žemėtvarka tik imitavo energingą darbą, o rezultate ne tik, kad neatžymėta žemės ribos, bet patys žemėtvarkininkai jau seniai prarado šią kvalifikaciją ir tapo tik keista juristų atmaina, nebegalinčia pateikti jokios informacijos savo tiesioginės specialybė klausimais.

[Bus daugiau]

Susiję straipsniai:
  “Respublika“    Didžioji vagystė prasidės jau vasarį

Tuk tuk tuk. Galima užeiti? Pakalbėti apie nuosavybės atstatymą

„Belsk ir bus atidaryta“ – sako sena liaudies išmintis. Ir aš, kaip itin retai abejojantis liaudies posakių tikrumu, prieš keletą dienų pasibeldžiau. Į „Kauno dienos“ redakcijos duris. Tiesa, į virtualias duris. Ir čia noriu būti tikslus, todėl skaitytojui paaiškinsiu – virtualumu aš laikau ne tik internetą, kas pas mus šiaip ar taip dar gana nauja technologija, bet ir pokalbius telefonu. Taigi, paskambinau į redakciją, kur atsiliepė kažkuri atsakinga darbuotoja ir trumpai išdėsčiau savo klausimą: Nuosavybės atstatymas į tarybų valdžios nacionalizuotas piliečių žemes ne tik, kad negerėja, bet kuo toliau, tuo labiau degraduoja. Tarpe daugiau nei tūkstančio kauniečių, kurie vis dar kantriai [o gal tik naiviai?] tikisi sulaukti tikro teisingumo, esu ir aš, Romualdas Matelis. Gal gi dar redakcijai tai nėra iki „gyvo kaulo“ atsibodusi tema? Nes nors visa tai jau rašyta, aprašyta ir perrašyta dešimtis kartų, problema išlikusi, todėl jos nurašyti dar gi negalima… Ir man tos durys buvo atidarytos: „Prašome užeiti, pasukus numerį NNNNNNNNN“. O už šių durų virtualiai išvydau reporterį Tadą ŠIRVINSKĄ, apie kurį visada liksiu tik geros nuomonės. Žmogus nepatingėjo išklausyti ne tik mano nuosavybės Neatstatymo problemą ir ją aprašyti, bet ir paprašė aprodyti nuosavybės atstatymui siūlomus „sklypus“, o vėliau mano išsakytas faktus patikrino ir Nacionalinės žemės tarnybos Kauno skyriaus ir Kauno savivaldybės kabinetuose. Po ko šiandiena, 2013 metų birželio 7 dieną, popieriniame laikraščio variante skaitytojai išvydo straipsnį „Už protėvių žemę Kaune bruka beverčius sklypus“.

 Tokios neįprastos įžangos priežastis, šį rytą sulaukti net 8 skambučiai iš įvairių bičiulių ir pažįstamų. Beveik visi skambinusieji pakankamai neblogai žino mano ir daugelio kitų skriaudžiamų Lietuvos žmonių problemas. Tačiau vos ne be išimties visus mano pašnekovus domino kas kita: kaip gi čia atsitiko, kad laikraščio redakcija susirado būtent tave? Tad tenka atsakyti – ne, tiesa yra kita. Manęs nesusirado, nes ne aš vienas, o ir gal ne pats ryškiausias esu tarpe tų, kurie dangstantis įstatymais, vyriausybės paplėkusiais nutarimais ir netgi teismų ne visada įgaliais sprendimais yra brutaliai mulkinami, kvailinami ir niekinami. Pagalbos į redakciją kreipiausi pats ir labai džiaugiuosi, kad ji buvo suteikta. Tiesa, kiek tokia pagalbos forma kaip straipsnis viename iš skaitomiausių laikraščių, svarbi tiems, kurie valdo teisingumo svertus, parodys ateitis. Jau seniai nebebūdamas jaunatviškai naiviu, aš ne kartą pastebėjau, kad per du su viršum dešimtmečius, eilės valdininkų oda surambėjo taip smarkiai, kad jiems galėtų pavydėti net pitonai ar krokodilai, todėl reporterio plunksna dažnai jiems net juoko nebesukeliantis ginklas. Tačiau ten, aukštai aukštai, kartais matau ir tokių, kurie ne tik patys kažkodėl vis dar tiki, kad mes gyvename teisinėje valstybėje, bet šį savo tikėjimą neretai bando įpiršti ir visiems kitiems. Ir kaip nebūtų keista, tie kiti aplink juos, kartais ima ir reaguoja į idealistų pastabas. Todėl ir straipsnis šiandieninėje „Kauno dienoje“, toli gražu nėra toks jau nurašytas kovos už teisingumą atributas.

Bet gal pradėsiu nuo pradžių. Nes nesu tikras, kad mano straipsnelius skaito vis tie patys žmonės. Gal gi kai kas visas žemės NEgražinimo istorijas girdi pirmą kartą. O gal gi šis rašinys bus naudingas ateities istorikams, kurie panorės kuo tiksliau aprašyti šiandieninę, melo ir neteisybės liūne įklimpusią lietuvą. Taigi truputis konspektuotos istorijos.

DENACIONALIZACIJOS  PRADŽIA,  KURIĄ ALEGORIŠKAI GALIMA JAU VADINTI   PRIEŠISTORIJA

Vos ne iš karto, kai buvo paskelbtas Nepriklausomybės atkūrimo aktas, per televiziją ir kitur spaudoje buvo pradėta skelbti, kad jau galima savivaldybėms [o gal tada dar Vykdomiesiems komitetams(?)] paduoti raštiškus pageidavimus, jei tokie yra, atstatyti nuosavybę į okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę. Mano Tėvai [šiandiena abu jau Anapilyje, taip ir nesulaukę išsvajotojo teisingumo], o su jais ir aš, nuskubėjome į Kauno savivaldybę su namuose ranka parašytais pareiškimais. Tačiau ten mums paaiškinta, kad jau yra sukurti vieningos formos blankai, todėl mes turime ne pateikti atsineštus, o užpildyti jų nustatytos formos lapą, tada dar negirdėto pavadinimo dokumentą – PRAŠYMĄ atstatyti nuosavybės teises į Kauno mieste iki nacionalizacijos turėtą žemę [TSRS laikais įprasta dokumento, teikiamo valdininkams forma vadinosi Pareiškimas]. Tarsi viskas ir suprantama, blankas kur kas geriau, nes jei kiekvienas imtų neštis savo kūrybos pareiškimus, suprantama, valdininkams būtų be galo sunku juos iššifruoti: žmonės gi ne visi vienodai gabūs surašyti konkrečius savo pageidavimus. Tiesa, jau tada keistoka pasirodė, kad išduota tik po vieną blankutę, nes iki tol [kaip ir šiandiena] buvome įpratę, kad teikiami dokumentai surašomi du, vienodi, iš kurių vienas egzempliorius lieka pateikėjui. Tačiau tada visi buvome idealistai, gyvenome Nepriklausomybės euforija, o mums paaiškinta, kad valstybė kol kas labai neturtinga, neturi popieriaus, o ir kopijavimo technikos pajėgumai labai riboti…  Tai buvo 1991 metų vasaros pradžia. Berods birželio pirmosios dienos!

Tų pačių metų pabaigoje mūsų, kaip ir daugelio, šeima, sulaukėme pakvietimo atvykti į Savivaldybę pakartotinai. Čia mums paaiškinta, kad senieji blankai buvo ne visai tinkami, be to tada dar nebuvo išleistas Nuosavybės atstatymo įstatymas, o dabar, jam jau esant, reikia perrašyti prašymus į naujus lapus. Gerai pamenu, kad jau tada man kilo įtarimas, kad taip gali būti sudrumstas eiliškumas, tačiau į tokią abejonę iškalusius „sklandaus“ atsakymo, kad jokių nukrypimų būti negali, nes mes jau esame suregistruoti į knygas, o naujas blankas yra tik formalumas ir, kad nuosavybės atstatymas vyks žaibiškai, nes jokių problemų jam įvykdyti nėra – „žemės sovietai neišsivežė, ji, kaip akivaizdu liko po mūsų kojomis“, į ginčus nesivėlėme ir paklusome prašymui perrašyti blankutes. Šiandiena, deja, puikiai suprantu, kad TAI BUVO DIDELĖ KLAIDA. Nes nuosavybės teisė daugeliui neatstatyta iki šiol, o ir daugeliui tų, kam laikoma atstatyta, padaryta grubiai pažeidžiant bet kokias teisingumo ir padorumo normas. O pažeidimams paslėpti kaip tik ir pasinaudota naujųjų blankų pildymu, kas valdininkams piktavaliams leido nekontroliuojamai manipuliuoti eiliškumu, švelniai tariant, žemes skiriant pagal pretendento akių ar plaukų spalvą, baso tembrą ir kitas, tik eiles sustatinėjusiems asmenims žinomas savybes. Mes gi, – tie, kurie anksčiau visų įtikėjome į tautos ne tik kaip nuosavybę atstatančios visuomenės padorumo sugrįžimą, bet ir teisingumo šviesą, likome paprasčiausiais mulkiais. Asmeniškai man tai, tiesa – nesėkmingai, prieš porą metų bandė įrodyti iš pažiūros garbi valdininkė, iš Vilniaus Nacionalinės žemės tarnybos atvykusi  Žemės reformos skyriau vedėjo pavaduotoja Irena BUJAVIČIENĖ. Kauno skyriaus patalpose, dalyvaujant tuometiniams skyriaus viršininkui, mįslingai iš gyvenimo pasitraukusiam P.SABECKIUI, ne mažiau paslaptingai prieš keletą savaičių iš darbo išėjusiai ilgametei žemėtvarkininkei N.BUZIENEI ir Žemės savininkų sąjungos tuometinei pirmininkei A.VENCKIENEI, ponia Irena BUJAVIČIENĖ įžūliai man į akis melavo, kad mano tėvų prašymas ne tik, kad paduotas 1991 metų lapkričio mėnesį [o iš tikro – tų metų birželį], bet anksčiau ir negalėjo būti paduotas, nes niekas Lietuvoje dar nežinojo, kad bus galima susigrąžinti nacionalizuotą žemę, o ir įstatymo šiuo klausimu tada dar nebuvo. Matyt ponia I.Bujavičienė niekaip negalėjo numatyti tokios nestandartinės aplinkybės, kad kartu su savo velioniais Tėvais aš pats asmeniškai buvau atvykęs ir padėjau jiems tvarkytis dokumentus. Nes ir iš tikro, tuomet mano bendraamžiai mažai susivokė žemės susigrąžinimo svarbos klausimais, o daugelis jų į tai žiūrėjo atvirai skeptiškai. Bet laikas jau pakeitė ir jų tuometinę mąstyseną, todėl kai kurie net praradusieji galimybę atgauti nacionalizuotas žemes, šiandiena su liūdesiu prisimena tada padarytas klaidas…

Kai vėliau, elektroniniu paštu šiai poniai išsiunčiau Klaipėdos apskrities viršininko raštą, liudijantį, kad mano tėvai prašymą atstatyti nuosavybę į Palangoje buvusią žemę pateikė 1991 metų birželio viduryje, ji paprasčiausiai į tai nieko nebeatsakė. Ignoravo šį dokumentą tarsi jo negavusi. Ką gi, labai suprantama, tolimesnė diskusija perspektyvoje galėjo išvirsti į didelį skandalą, todėl pasirinkta ignoravimo taktika jai, matyt, pasirodė geriausia gynybos forma…

Praleisdamas daugybę susirašinėjimų ir susitikimų su Žemės ūkio ministerijos Nacionalinės žemės tarnybos, apskričių valdytojų [viršininkų] administracijų ir savivaldybių administracijų darbuotojais, vykusių per prabėgusius kelis dešimtmečius, peršoksiu prie pastarųjų metų. Prie 2009 metų pabaigos, kai sulaukiau rašto iš Kauno žemėtvarkininkų, kuriame buvo siūloma per, berods porą savaičių, pasirinkti kompensuojamąjį sklypą Kauno mieste. Tiesa, nenurodyta kaip tai padaryti, todėl tik pasiskambinus man paaiškinta, kad viską išsirankioti reikia internete. Tokiais momentais, aš, nors ir pakankamai neblogai gebėdamas naudotis internetu, save mintimis pastatau į pirminio savininko vietą, įsivaizduoju, kad esu tas senukas, iš kurio kažkada, prieš 50 metų buvo atimta žemė, įsijaučiu, kad esu žmogus jau nebegalintis įsisavinti interneto mandrybių. Ką daryti? Ar gali taip „moderniškai“ elgiamasi su šiais žmonėmis? Kaip tokiam žmogui rinktis jam siūlomą kompensaciją? Ir atsakymą randu tik vieną – realiai niekaip. Beliktų tik besąlygiškai ieškoti ir tikėti geranoriškumu kokio nors jaunuolio, galimai studento, kuris sutiktų ekrane gilintis į siūlomas žemes ir nuoširdžiai analizuoti siūlomo sklypo visas charakteristikas. Bet taip pat realiai tikra, kad tokių žmonių nelabai ir pavyktų surasti. Ne todėl, kad jaunimas nenorėtų padėti senam žmogui, bet jau vien todėl, kad šiuolaikinis jaunas žmogus retai kada ir geba teisingai vertinti tokius faktorius, kurie gali atsirasti tik su metais, su patirtimi ir tik savo akimis matant siūlomą žemę.

Vis tik, griežtai pareikalavus, N.Buzienė man atspausdina siūlomų žemių planus ant popieriaus ir pasiėmęs juos pradedu savo keistas ekskursijas aplink Kauną. Taip, neapsirikau, ne po Kauną, o aplink Kauną. Man, kaip pretendentui į nuosavybės atstatymą, visiškai nusispjaut, kad prieš keletą metų aplink Kauną buvusios dykvietės, kuriose šiandiena „suprojektuoti“ kompensaciniai sklypai, teoriškai inkorporuotos į Kauno miesto ribas. Realiai tai kaimo žemė dar negyvenamos pievos ir jos sudominti gali nebent kokius nors nemirtinguosius MakLaudus arba tuos, kuriems dar bene keturi ar nors trys dešimtmečiai nusimato kaip šviesaus rytojaus laiko etapas, per kurį šios stepės taps žydinčiais sodais. Man gi jau artėja 60-metis, o įvertindamas tai, kad mano nusavintos žemės yra beveik miesto centre – brangios ir patogios, aš noriu gauti deramą žemės sklypą, nes tik taip gali būti užtikrintas Konstitucijoje, Nuosavybės atstatymo įstatyme ir bet kokioje tarptautinėje teisėje įtvirtintas Teisingumas…

Bet mygtukas START paspaustas ir aš išsiruošiu į kelionę aplink Kauną…

[BUS DAUGIAU]

Straipsnis "Kauno dienoje"

Straipsnis “Kauno dienoje“

Už protėvių žemę beverčiai sklypai 2 K.D. 2013 06 07

Sekančią dieną straipsnis pasirodė ir internetinėje erdvėje:

R.Matelis: Palangos savivaldybės direktore. Įsiklausykite [papildyta]

Šį kartą savo skaitytojų netrukdysiu informacija apie piktybinius trukdžius pilnai ir normaliai atstatyti mano nuosavybę. Vietoje to pažvelkime: o gal Palangos administracijos vadovė bent jau labai myli savo miestiečius? Palangiškius? Apie tai, paprasčiausiai tegul byloja kai kurie, paskutinio meto dokumentai. Manau, kad tai leis ne ką blogiau suprasti koks gyvenimas kunkuliuoja šio kurorto užkulisiuose…

Papildyta – 2012-12-06 d.

[apačioje, mėlynai]

Romualdo Matelio ATVIRAS LAIŠKAS

Palangos savivaldybės administracijos direktorei Akvilei KILIJONIENEI

Kaunas,

2012 m. gruodžio 01 d.

Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. spalio 25 d. priėmė Nutartį Civilinėje byloje Nr. 2S-1780-370/2012, kuria panaikino Palangos miesto apylinkės teismo 2012-05-22 d. Nutartį ir tenkindamas mano interesą ginančios antstolės R.V.  prašymą, paskyrė Jums 1000 lt. baudą mano naudai. Tai teisingas sprendimas, nes skirtingai nei Palangos apylinkės teismo teisėja Liucija PAULAUSKAITĖ, Klaipėdos apygardos Teismas įsigilino į esamą situaciją, tai yra į aplinkybes, į kurias, tarsi į voratinklį, jau eilę metų mane vynioja šiandiena jūsų vadovaujama Palangos savivaldybė, taip galimai tikėdamasi suvaržyti mano teisėtus reikalavimus. Tuo tarpu jūsų pareiga yra priešinga – teisingai atstatyti mano ir mano giminių nuosavybę į visą laisvą žemę.

Tai, kad šiandiena mes turime, pasakysiu liaudiškai – galiojantį denacionalizacijos įstatymą – yra ne jūsų nuopelnas ar malonė, o visos Lietuvos gyventojų pasiekimas. Tame tarpe ir mano, bent jau kaip asmens dalyvavusio visuose, daugiau kaip dvidešimties metų senumo kraupiose išsivadavimo istorijose. Jūsų nuopelno tame, manau – nėra. Jau vien dėl jūsų jauno amžiaus jūs dar negalėjote įnešti kokį nors indėlį į tų dienų išsivaduojamuosius įvykius.

Kai prieš du metus tapote Palangos savivaldybės administracijos direktore, aš asmeniškai užėjau pas jus ir tada, rodės, pakankamai nuoširdaus mūsų pokalbio metu, jus užtikrinau: aš nepretenduoju į nieką kas man nepriklauso, tačiau tai kas priklauso, aš turiu atgauti ir to sieksiu visomis įmanomomis teisėtomis priemonėmis. Berods tada jums nurodžiau ir savo vienintelį minusą: esu „nesusipratęs“ tipas, todėl niekada nedaviau ir neduosiu niekam jokių kyšių… Nežinau ar tada supratote ir ar patikėjote tuo ką sakiau, tačiau aš kalbėjau viską atvirai ir be užuolankų, todėl jei būtumėte norėjusi, būtumėte supratusi.

Nesiimsiu spėlioti kiek esate savarankiška priimti sprendimus šiame poste jums priklausančiais klausimais, tačiau jei pasiryžote tapti direktore, savo pareigas privalote atlikti pilnai ir vadovaudamasi įstatymais, o ne kieno nors privačiais interesais. Priešingu atveju laikytina, kad ne tik neatliekate jums patikėtų darbų, bet ir piktnaudžiaujate savo tarnybine padėtimi. Kad Jūs tęsiate savo pirmtako Valerijaus Kuznecovo [ir dar anksčiau buvusių direktorių] savavaliavimo politiką, akivaizdu ne tik man. Tai, nors ir labai sunkiai, pradėjo suprasti ir teismai. Vis tik šį laišką rašau visų pirma jums, todėl kalbėsiu tik tiek, kiek tai sietina su jūsų veiksmais.

Nežinau kiek turite šešėlinių patarėjų ir kas jums vieną po kitos pakiša „saliamoniškas“ idėjas, tačiau dalinai galiu spėti, kad prie jūsų neteisėtų veiksmų prisideda ir jūsų architektai bei teisininkai. Dar pirmais savo veiklos metais surašėte įsakymą, kurio neatitikimui įstatymams nereikia didelio teisinio išprusimo. Pakanka tik elementarios nuovokos ir bent minimumo administracinio darbo žinių. Tačiau jūs to neparodėte ir 2011 m. birželio 17 d. surašėte direktoriaus įsakymą Nr. A1-515, kuriuo pasikėsinote į 10 arų nuosavybės, priklausančios mano giminei. To iki tol nebuvo išdrįsę net anksčiau dirbusieji administracijos vadovai, t.y. iki šio įsakymo niekas neginčijo galimybės atstatyti nuosavybę į šią žemės dalį. 2011 metų lapkričio 11 d. Klaipėdos Teismas panaikino šį jūsų įsakymą. Jums dėl to pralaimėjimo, tikriausiai mažai „skaudėjo galvą“. Bet ne man. Turėjau begalę vargo ir rūpesčių, kol pasiekiau pelnytą pergalę, o tai, suprantama, padarė atatinkamą poveikį ir mano sveikatai. Bet, sakykime, tiek to ta mano sveikata. Norėjosi, kad pralaimėtos bylos padarytų teisingą poveikį jums, deja, to neatsitiko. Ko gero jau tada reikėjo finansinių nuobaudų. Bet niekas to klausimo nekėlė ir tai, galimai skatino jus tolimesnei savivalei. Tikriausiai todėl ir toliau tęsėte pirmtako Kuznecovo pradėtą pasišaipymo iš piliečių, teismų ir įstatymų politiką ir nevykdėte kito, jau „pražilusio“ 2009 m. balandžio 23 dienos sprendimo, kuris įpareigojo Palangos administraciją kartografinėje medžiagoje pateikti informaciją apie visą laisvą neužstatytą, mano giminės turėtą žemę. Tik vėliau man tapo suprantama kame slypi toks didelis nenoras plane parodyti visą tiesą: man priklausančios žemės kai kurios dalys jau lengva ranka išdalintos kur kas mielesniems ir, tikriausiai, įtakingesniems palangiškiams… Įrodyti teismuose, kad jūs nevykdote minėto teismo sprendimo man ir vėl prireikė daug pastangų ir sveikatos… Įrodžiau ir džiaugiuosi, kad tai jau praeityje…

Taigi, aš esu pilnai įsitikinęs, kad Klaipėdos teismo JUMS paskirta bauda – 1000 lt. yra teisėta ir teisinga. Tiesa, gal per maža, nes Teismas nutartyje užsimena, kad galiu prašyti ir daugiau, netgi po 1000 litų už kiekvieną uždelstą dieną, o tų dienų jau keli šimtai. Liūdniausia, kad jūs manote priešingai ir vėl nepanorote paklūsti Teismo sprendimui.

Patikėkite, direktore, ne visi aplink jus naivūs žmonės. Todėl būnant administracijos direktore, neverta apsimesti Nežiniuke, net jei taip elgtis pataria tarkime administracijos teisininkas Vytautas KORSAKAS, kuris bent jau atstovaudamas savivaldybę teismuose nesibodi teismui teikti MELAGINGUS PARODYMUS. Bauda vienareikšmiškai paskirta jums, Akvilei Kilijonienei, o ne Palangos miesto mokesčių mokėtojams arba visuomenei. Per gyvenimą pažinau labai daug mielų palangiškių, todėl tuo labiau jokiu būdu nesutinku, kad jums paskirtoji bauda, būtų man mokama iš jų įmokų. O jūs, matyt be pagrindo įtikėjusi piliečių tamsumu ir aktyvumo stoka, slepiate savo savanaudiškus veiksmus [tuo, visų pirma laikau faktą, kad rezervo pinigų skyrimo savo baudai sumokėti 2012 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. A1-1111, nepaviešinote internetinėje savivaldybės svetainėje http://www.palanga.lt/index.php?640658240], o įstatymams prieštaraujantiems norminiams aktams bandote uždėti teisinį apvalkalą ir toliau leidžiate „į gyvenimą“ ne tik niekinius, bet ir, mano nuomone, nusikalstamus dokumentus. Tokiu būdu 2012 m. lapkričio 7 d. jūs išleidžiate naują įsakymą Nr. A1-1111, kuriuo jums priklausančią sumokėti baudą skiriate „iš direktoriaus rezervo“!

Direktore, taip negalima. Direktoriaus rezervo lėšos nėra jūsų asmeninės santaupos! Ir nereikia „kuistis“ anų kadencijų surašytuose tarybos nutarimuose, ieškant išsigelbėjimo. Tuo tarpu jūs, gal būt remdamasi, kad niekur nėra įrašyta teisinė norma, kad kaip teismai ir besibylinėjančios šalys, taip ir savivaldybių administracijų vadovaujantys darbuotojai be įstatymų laikymosi, privalo VADOVAUTIS IR PROTINGUMO KRITERIJAIS, savo minimą įsakymą „pagrindžiate“ 2007 m. rugsėjo 27 d. Palangos savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-218, 5.5 punktu ir akimirksniu nusiimate asmeninę atsakomybę, permesdama ją niekuo dėtiems palangiškiams.

Šiandiena dar nežinau ar su šiuo laišku supažindinsiu Palangos Merą Šarūną Vaitkų, tačiau labai galimas atvejis, kad jis vis tiek jį skaitys. Kaip ir kiti šiandieninės Palangos tarybos nariai. Todėl noriu atkreipti jų dėmesį, kad mano paminėtas tarybos sprendimas iš tikro yra kiek ydingas ir turi spragų, kurios va, administracijos vadovams tarsi leidžia bandyti mulkinti daugelį aplink save esančiųjų, todėl turėtų būti neatidėliotinai pataisytas jį sukonkretinant. Dviprasmybių, manau, neturėtų likti.

Ponia Kilijoniene, gal būt jūs tikėjotės, kad mane, jums skirtas sumokėti 1000 lt. taip labai pradžiugins, kad aš suglausiu ausis ir tylėsiu, kad tik kas iš manęs tų pinigų neatimtų. Bet jei taip, tai labai klydote. Jūs mane privertėte patirti kur kas didesnių išlaidų nei ši suma, todėl aš neatmetu galimybės ateityje reikalauti pilnos materialinės ir moralinės žalos atlyginimo, kurią, tikiuosi, teismai priteis iš valstybės, vėliau, regreso tvarka išlaikant iš kaltininkų. O šiuo atveju aš esu pasiryžęs sugrąžinti į Palangos miesto biudžetą šią sumą, tuoj pat kai sulauksiu baudos iš asmens, kuriam ši bauda priklauso, t.y. jūsų.

Vardan to, kad būčiau tikras, kad kur nors neklystu, aš, vos sužinojęs, kad į mano sąskaitą atkeliavo pinigai iš Palangos rezervinio fondo, kreipiausi į Klaipėdos apygardos Teismą su prašymu išaiškinti ar tikrai nutartį vertinu teisingai ir baudą man turėjote sumokėti jūs, o ne Palangos administracija. Ir ne už ilgo gavau atsakymą [pridedu], kurį pasirašė Gerbiama Teisėja Danguolė Martinavičienė. Jame išsklaidytos bet kokios mano abejonės. Ir nors raštą ruošęs Mindaugas Udalcovas man nurodo, kad „Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo naudojimo taisyklių 19. punktu, rezervo lėšų panaudojimo kontrolę vykdo Palangos miesto savivaldybės kontrolieriaus tarnyba“, asmeniškai aš, kiek pakonsultuotas teisininkų, manau, kad apart lėšų neteisėto panaudojimo čia bus atsiradęs jūsų viešų ir privačių interesų konfliktas, todėl apie šią situaciją informavau ir Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją. Nemanau, kad klystu, nes jei sąlyginai nedidelę sumą – 1000 lt. praleisti kaip nereikšmingą faktą, tai kas gali paneigti, kad ateityje kam nors nekils noras „teisėtai“ iš rezervinio fondo įsigyti automobilį ar nusipirkti vilą? Todėl tikiu, kad Tarnybinės etikos komisija tai tinkamai įvertins ir priims tinkamą sprendimą.

Jūsų žiniai ir dar viena naujiena… Šiandiena gavau dar vieną teismo Nutartį. Klaipėdos Apygardos administracinis Teismas viešame posėdyje apsvarstęs mano prašymą, priėmė naują 12 lapų Nutartį, kuria nusprendė panaikinti eilinį Jūsų neteisingą ir neteisėtą š.m. kovo 5 d. įsakymą. Tai jau nebe pirmas ir nebe antras jūsų pasirašytas įsakymas, kuris Teismų panaikinamas. Kiek ilgai tęsite savavaldžiavimą? Gal gi vieną kartą susimąstykite ir priimkite teisingą sprendimą? Ar ir toliau tęsite vilkinimo politiką, pradžiai, kaip ir daugelį kitų, skųsdami šią Nutartį Vyriausiam administraciniam Teismui, o vėliau, rašydami ir vėl imitacinius įsakymus, kuriuos vėl galimai naikins tie patys ir kiti Teismai? Juk žinote liaudies išmintį, kad nėra nieko amžino? Savavaldžiavimas – tame tarpe. Todėl kažkada su kaupu gali tekti atsakyti už savo veiksmus, kurie jau ženkliai prisidėjo ne tik prie mano sveikatos būklės sugadinimo, bet ir prie Lietuvos, kaip teisinės demokratinės valstybės autoriteto smukdymo. Nes ne vien Teismų darbas nusako apie šalį. Savivaldos institucijų veika, – dar labiau.

Su viltimi į jūsų „prabudimą“ ir sąžiningą darbą bent jau antroje kadencijos pusėje….

Romualdas Matelis

.

.

Veiksmų eiga:

.

1.     Klaipėdos apygardos Teismas priėmė Nutartį:

.

KlAT bauda 1000 1 l.

  KlAT bauda 1000 2 l.

 

KlAT bauda 1000 3 l.KlAT bauda 1000 4 l.

.

.

Palangos savivaldybės administracijos direktorė NEpanoro mokėti baudos savo lėšomis. Labai suprantamas nenoras, bet nesuprantama drąsa asmeninę baudą skirti iš savivaldybės lėšų, „naiviai“ pasiremiant senos kadencijos visai kitokias situacijas nusakančiu dokumentu…

.

PAL DIR ISAK

.

Palangos taryba 2007T-218

PALANGOS MIESTO SAVIVALDYBĖS TARYBA
6-OJO ŠAUKIMO 8-ASIS POSĖDIS
SPRENDIMAS
DĖL PALANGOS MIESTO SAVIVALDYBĖS ADMINISTRACIJOS DIREKTORIAUS
REZERVO NAUDOJIMO TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO

2007 m. rugsėjo 27 d. Nr. 2007T-218
Palanga

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo (Žin., 1990, Nr. 24-596; 2000, Nr. 61-1826; 2004, Nr. 4-47) 25 straipsnio 2 dalimi, Palangos miesto savivaldybės taryba n u s p r e n d ž i a:
1. Patvirtinti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo naudojimo taisykles (pridedama).
2. Pripažinti netekusiu galios Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. 104 ,,Dėl savivaldybės administracijos rezervo naudojimo tvarkos“.

Mero pavaduotojas, Rimantas Garolis, pavaduojantis merą
PATVIRTINTA
Palangos miesto savivaldybės tarybos
2007 m. rugsėjo 27 d.
sprendimo Nr. T2-218 1 punktu

PALANGOS MIESTO SAVIVALDYBĖS ADMINISTRACIJOS DIREKTORIAUS
REZERVO NAUDOJIMO TAISYKLĖS

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Savivaldybės administracijos direktoriaus rezervas (toliau – rezervas) –
savivaldybės biudžeto asignavimų dalis.
2. Rezervo dydis turi būti ne didesnis kaip 1 procentas patvirtintų savivaldybės
biudžeto asignavimų sumos.
3. Konkretus rezervo dydis nustatomas kasmet tvirtinant arba tikslinant atitinkamų biudžetinių metų savivaldybės biudžetą.
4. Šios taisyklės reglamentuoja rezervo naudojimą, skyrimą ir apskaitą Palangos miesto savivaldybėje.

II. REZERVO LĖŠŲ NAUDOJIMAS

5. Rezervo lėšos naudojamos:
5.1. ekstremalių situacijų, sukeltų dėl gamtinio, techninio, ekologinio ar socialinio pobūdžio priežasčių, padariniams likviduoti bendro naudojimo erdvėse savivaldybės teritorijoje;
5.2.
5.3. Palangos miesto vaikų ir jaunimo, vykstančių į užsienio valstybėse organizuojamus tarptautinius ar nacionalinius konkursus, sporto varžybas, kurių iš anksto negalima suplanuoti, kelionės, maitinimo ir nakvynės išlaidoms padengti iš dalies;
5.4. sportininkams, menininkams, sporto ir meno kolektyvams, garsinantiems
Palangos miesto vardą ir užėmusiems prizines vietas nacionalinėse, tarptautinėse varžybose ar konkursuose, skatinti;
5.5. Savivaldybės administracijos išlaidoms, susijusioms su teismo sprendimų vykdymu, padengti;
5.6. .

III. REZERVO LĖŠŲ SKYRIMAS

6. Sprendimą dėl lėšų skyrimo 5.1 numatytais atvejais priima Savivaldybės
administracijos direktorius.
7. Paraiškas dėl lėšų skyrimo 5.2 – 5.6 punktuose numatytais atvejais Savivaldybės administracijos direktoriui teikia:

_________________________________________

3. Vis tik nutariau pasitikslinti Klaipėdos Teisme ir sulaukiau atsakymo. Patikėkite, tai labai nelengvas darbas, tačiau… jei piktnaudžiautojai taip lengvai išvengs bausmių, tvarkos greitai nesulauksime. Tad tenka kartais ir pasiaukoti… Vardan ateities Lietuvos.

KlAT išaiškinimas

2012 m. gruodžio 06 d. papildymas:

Gruodžio 2 dieną [sekmadienį] aš Vyriausiajai Tarnybinės etikos komisijai elektroniniu paštu išsiunčiau prašymą ištirti ar Palangos administracijos direktorė nesupainiojo viešų ir privačių interesų, jai paskirtą baudą sumokėdamas iš savivaldybės lėšų. Šio rašto originalą pirmadienį išsiunčiau ir registruotu paštu. Žemiau pateikiu gautų iš VTEK elektroninių atsakymų kopijas

Вторник, 4 декабря 2012, 9:33 от Artūras P. <arturas@vtek.lt>:

 

Gerb. p. Mateli,
Vyriausioji tarybinės etikos komisija (toliau – Komisija) el. paštu gavo Jūsų prašymą atlikti tyrimą. Informuojame, kad Komisija gali nuspręsti ar pradėti tyrimą pagal Jūsų nurodytas aplinkybes tik gavusi iš Jūsų originalų, pasirašytą prašymą su visais dokumentais paminėtais Jūsų prašyme ir patvirtinančiais Jūsų prašyme išdėstytas aplinkybes – teismų sprendimų kopijomis, savivaldybės administracijos įsakymais ir bet kokiais kitais dokumentais.

Pagarbiai,

Artūras Paliušis,
Komisijos patarėjas

2012 m. gruodis 6 d. 15:50, M.R. laiskas <reromaka@mail.ru> rašė:

Sveiki,
tik šiandiena radau žemiau esantį Jūsų laišką. Viliuosi, kad originalų mano kreipimąsi esate jau gavęs, nes išsiunčiau jį šį pirmadienį.
Atsakydamas į žemiau dėstomas mintis, turiu pastebėti, kad ne visus originalus ir turiu, nes kai kuriuos jų paėmiau iš Palangos savivaldybės internetinės svetainės. Tačiau turiu originalą bankinio pavedimo man iš savivaldybės sąskaitos į mano asmeninę sąskaitą, kas manau, yra nenuginčyjamas įrodymas. Ir taip manau ne tik aš, bet ir kai kurie Generalinės prokuratūros pareigūnai, kurie man būtent ir patarė pradžioje kreiptis į Jūsų instituciją.
Kopijas, kurias turiu, išsiųsiu Jums elektroniniu paštu.

Pagarbiai, R.Matelis

 

Четверг, 6 декабря 2012, 16:33 от Artūras P. <arturas@vtek.lt>:

Gerb. p. Mateli,

Informuoju, kad Jūsų prašymą gavome ir jis bus pateiktas Komisijai šių metų gruodžio 11 dienos posėdyje. Jei Komisija priims sprendimą pradėti tyrimą, paprašysime Jūsų visos informacijos kurią Jūs galėsite mums pateikti. Apie Komisijos priimtą sprendimą informuosime Jus raštu.

Pagarbiai,

Komisijos patarėjas,

Artūras Paliušis
Artūras Paliušis

Atrodo viskas vyksta sklandžiai, pagal įstatymais numatytą eigą. Belieka viltis, kad Tarnybinės etikos komisija neparodys abejingumo biudžeto lėšų pasisavinimui ir laukti gruodžio 11 d. pranešimo.

R.Matelis: Palangos kontrolierės atsakymas labai miglotas, deja

 Kur nepasuksi akių šiandieninėje Lietuvoje, pamatysi pakankamai nusivylusius veidus, kurie bylote byloja, kad teisingumo rasti čia nebeįmanoma. Neatsitiktinai ir komentaruose po mano probleminiais straipsniai, dažnas parašo, kad stebisi mano naivumu ieškant teisybės. Paprastai į tai atsakau, kad tikrai nesu naivus, viską suvokiu puikiai, tame tarpe ir tai, kiek sveikatos tenka suaukoti ant teisingumo židinio. Židinio, kuris nors tingiai ir monotoniškai, tačiau nuolatos skrudina TIESĄ.

Čia saugomos valdžios paslaptys
Čia saugomos valdžios paslaptys
Bet pakaks alegorijų, nes  emocijos šiandieniniame mūsų gyvenime yra tik balastas, trukdantis užgesinti šį židinį. Dažnai emocijos gali tapti ir mūsų pralaimėjimų priežastimi. Turime, manau, vadovautis tuo, ką turime, t.y. ta įstatymine baze, kuri galioja šiandieninėje Lietuvoje ir lygiagrečiai dėti pastangas įtakoti netinkamų įstatymų korektūras. Tam yra daug atvirų kelių, tik jie gerokai nuo mūsų paslėpti. Tam yra atatinkamos tarnybos, apie kurias mes žinome labai miglotai. Paprastai tos tarnybos demonstruoja draugiškumą nusižengėliams ir yra įjungiamos tik tada, kai to prireikia įtakingiems šulams. Šulams, norintiems atsikratyti jiems nelojalaus žmogaus.Šiandiena, rašydamas šį raštą dar nežinau ar Vyriausioji tarnybinės etikos komisija priims nutarimą svarstyti Palangos administracijos direktorės grubų nusižengimą – teismo jai paskirtą asmeninę baudą nusprendusi užkelti ant eilinių palangiečių pečių, nes šios komisijos sprendimas priiminėjamas šiuo metu, kai rašau šį straipsnį. Labai nenustebsiu, jei bus palaikyta, kad direktorės pasisavintas 1000 lt. yra nereikšminga smulkmena ir net nepabandyta pagalvoti, kad daugelis Lietuvos žmonių už net du mėnesius savo darbo gauna būtent tokią sumą. Reiškia 1 tūkstantis litų leidžia jiems išgyventi. Tad ar nereikšminga tai suma?Vis tik jei aš apsirinku teigdamas, kad kontrolinių tarnybų veikla prabunda tada, kai to “prireikia įtakingiems šulams <…>, norintiems atsikratyti jiems nelojalaus žmogaus“, mano pareiškimas Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai[toliau ir VTEK] bus svarstomas, priimant ne šiaip simbolinį sprendimą, o numatant tokią nuobaudą, kuri ateityje sudrausmins ne tik Palangos valdininkus. O kol kas mano įtarimą sukėlė šiandiena ten svarstyta anoniminė apkalta. “Anoniminiame pranešime teigiama, kad R. Biknienė iš savo tarnybinio elektroninio pašto siuntinėja komercinius pasiūlymus darželių, kuriuos jai pavesta kuruoti, direktorėms vykti darbo dienomis į Druskininkuose esantį sveikatingumo ir poilsio kompleksą „Grand Spa Lietuva“, rašoma VTEK internetiniame puslapyje http://www.vtek.lt/vtek/index.php?option=com_content&view=article&id=1087:vtek-2012-12-11-posdio-darbotvark&catid=28:vtek-posdiai Manau, kad daugeliui tikrai bus įdomu palyginti dvi situacijas:

a] galimą piktnaudžiavimą [apie kurį nėra gauta net oficiali, o tik anoniminė, informacija] siuntinėjant reklamą;

b] akivaizdų piktnaudžiavimą, kai savivaldybės direktorė pora metų nevykdo teismo sprendimo, o už tai gautas baudas sumoka iš biudžeto. Ir “klaidos“ atitaisymą padaro tik sužinojusi apie mano skundą, pasiųstą į VTEK

Na, o dabar kiek pasiseks glaustai, pabandysiu atkartoti įvykių aprašymą. Nebesikartosiu [apie tai yra senesniuose šio tinklapio rašiniuose], kaip  direktorės piktnaudžiavimas išvirto į baudą, tačiau galiu tvirtai pasakyti, kad jokiu būdu ne ji viena yra kalta dėl teismo sprendimo nevykdymo. Deja, mūsų įstatymai nuveda prie “atpirkimo ožių“ suradimo, paliekant eilę kitų piktnaudžiautojų tarsi po neliečiamybės gaubtu.

Taigi, kai Klaipėdos apygardos teismas priėmė neskundžiamą nutartį direktorei skirti 1 tūkstantį litų mano naudai,  2012-11-07 d. direktorė parašė įsakymą Nr. A1-1111, kuriuo iš savivaldybės lėšų skyrė minimą sumą man. Ir tuoj pat tuos pinigus pervedė į mano atsiskaitomąją sąskaitą. Tačiau man nereikia pinigų iš tų, kas man niekuo nenusikalto. Gi biudžeto lėšos yra toks dalykas – kai jų pritrūks, proto bokštai sugalvos kokią nors naują pinigų rinkliavą iš miestiečių ir svečių, tad tokių pinigų savivaldybei nepritrūks.  Na ne, man eiliniai šio kurorto gyventojai ir poilsiautojai tikra nieko neskolingi.

Gavęs tokius pinigus [o ir patį įsakymą – nežinau, gal jo paskirtis buvo man parodyti, kad jie viską galintys, o asmeniškai dėl tokių baudų nenukenčia?], aš tuoj pat išsiunčiau paklausimą dėl tokio veiksmo teisėtumo, baudą paskyrusiam Teismui. Ir gavau labai operatyvų atsakymą, kuriame praktiškai pakartota – bauda priklauso asmeniškai Akvilei KILIJONIENEI. Tame pat rašte, nors to ir neklausiau Teismo, man nurodoma, kad “rezervo lėšų panaudojimo kontrolę vykdo Palangos miesto savivaldybės kontrolieriaus tarnyba“. Kiek kitokios nuomonės buvo kai kurie prokuratūros atsakingi pareigūnai, kurie man pasiūlė kreiptis į VTEK. Kaip žinia, iš pasiūlymų neišvesi aritmetinio vidurkio, tad panaudojau abu siūlymus ir tą patį raštą išsiunčiau abiems adresais.

Jei VTEK dar tik šiandiena svarsto mano pateiktą pažeidimą, Palangos savivaldybės kontrolės tarnyba jau suskubo pasiųsti “SIGNALĄ“ Vyriausiajai tarnybinės etikos Komisijai: ji atsakymą atsiuntė ne tik man, bet ir VTEK [apie tai šiandiena sužinojau šioje komisijoje telefonu], nors ši Komisija Palangos kontrolieriaus nuomonės apie situaciją nei neklausė. Na ką gi, besidomintiems valdininkų dažna darbo specifika tai nėra didelę nuostabą keliantis veiksmas. Analogiška praktika atėjo dar iš tarybinių laikų, kurią mes buvome įpratę simboliškai vadinti “Telefonine teise“. Tiek to…

Kur kas svarbiau akį rėžiantis kontrolierės A.Kedienės palankumas vykstantiems piktnaudžiavimams, kurių aš, deja, neturėdamas tam teisinio pagrindo [nes teismo tai dar neįrodyta] negaliu įvardinti kaip savivaldybės lėšų grobstymo… Kontrolierė mano, kad viskas, liaudiškai sakant, čiki čiki Pinigai grąžinti, tad niekam jokio nuostolio. Važiuojam toliau, gi tik retais atvejais pasitaiko tokie fruktai kaip Matelis.

Na, o žemiau pateikiu šios situacijos “iliustracijas“, savo gautus ir rašytus kai kuriuos raštus… Palaukime ką nuspręs VTEK. Gal ir Kontrolierė, susipažinusi su šiuo mano rašinuku, permąstys savo skubotus vertinimus…

Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai
El. paštas vtek@vtek.ltVilniaus g. 27, Vilnius, 01402

Palangos miesto Savivaldybės kontrolierei

Aušrai Kedienei

kontrole@palanga.lt

Vytauto g. 73, Palanga, 00134

 

Romualdo MATELIO

gyv. XXXXX, Kaunas, XXXXX

PRAŠYMAS

2012 m. gruodžio 01 d.

2012 m. spalio 25 d. Klaipėdos apygardos Teismas priėmė Nutartį byloje Nr. 2S-1780-370/2012, kuria Palangos savivaldybės administracijos direktorei paskyrė 1000 Lt. baudą mano naudai. Tai teisingas ir neskundžiamas sprendimas.

Deja, Palangos savivaldybės administracija, šį sprendimą „suprato“ neteisingai ir įvykdė neteisėtą veiką. Direktorė Akvilė Kilijonienė 2012 m. lapkričio 7 d. pasirašė ĮSAKYMĄ Nr. A1-1111, kuriuo minimą baudą man skyrė iš direktoriaus rezervo ir šią sumą jau pervedė į mano atsiskaitomąją sąskaitą. Minimo įsakymo galimai neatsitiktinai, o siekiant nuslėpti nuo visuomenės, neįtraukė jo Palangos savivaldybės svetainę, kurioje suregistruoti visi įsakymai nuo 2009 metų. Pateikiu šių įsakymų nuorodą: http://www.palanga.lt/index.php?4692363

Palangos savivaldybė šį įsakymą grindžia 2007 metų rugsėjo 27 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-218  5,5 punktu, kuriame rezervo lėšų panaudojimas numato: „Savivaldybės administracijos išlaidoms, susijusioms su teismo sprendimų vykdymu, padengti“. Teismo paskirtos baudos paskirtis yra galimai auklėjamojo poveikio: patirdamas asmeninį finansinį nuostolį administracijos vadovas ateityje turėtų padaryti išvadas ir savo darbe priiminėti sprendimus atsakingiau, tuo tarpu šiuo atveju materialinė našta nuo savivaldybės administracijos direktoriaus perkeliama Palangos miesto gyventojams. Taip galimai padaryta nusikalstama veika, o tam, dalinai, prielaidas sudaro minimas 2007 metų tarybos dokumentas, kuris, esu tikras, ateityje turėtų būti pakoreguotas 5,5 eilutėje galimai įterpiant žodžius „išskyrus asmenines darbuotojų nuobaudas“. Asmenines baudas apmokėti iš biudžeto ar savivaldybės lėšų yra akivaizdžiai nusikalstama veika.

Norėdamas tuo įsitikinti dar labiau, aš išsiunčiau paklausimą Klaipėdos apygardos Teismui ir gavau patvirtinimą, kad baudą direktorė sumokėti turėjo tikrai iš savo asmeninių lėšų.

Analogiškai, prieš pusantrų metų Palangos teismas mano naudai buvo priteisęs 200 litų baudą iš ankstesniojo direktoriaus Valerijaus Kuznecovo, tačiau pinigai manęs dar nepasiekę. Tiesa, š.m. vasarą, man pradėjus domėtis ar tie pinigai bus sumokėti, suskubta juos „surasti“ ir man skambinta. Skambinusioji moteris tada prisistatė kaip Palangos VMI darbuotoja, sakėsi, kad V.Kuznecovas, neva, pinigus sumokėjęs seniai, jie guli valstybės sąskaitoje ir ji dabar jau norinti juos man pervesti. Klausė mano sąskaitos numerio ir… asmens kodo. Nesakiau, nes tai man sukėlė įtarimą. Iki šiol esu atlikęs begalę bankinių atsiskaitymų, tačiau tokios praktikos, kad VMĮ teirautųsi asmens kodo ir tik vardan to, kad galėtų man pravesti priteistus pinigus, nėra buvę.

Manau, kad čia buvo meluojama, o dabar įtariu ir tai, kad anoji bauda buvo numatyta taip pat iš mokesčių mokėtojų pinigų. Tiesa, domėjimasis asmens kodu, nepaaiškinamas tuo labiau, nes VMI darbuotojams tokia informacija prieinama ir taip, be to, pravesti pinigams ji nėra reikalinga. Todėl galima įtarti ir kitokio pobūdžio kėslus.

Prašau ištirti šiuos abu atvejus, išsiaiškinti ar Valerijus Kuznecovas yra įmokėjęs į kokią nors sąskaitą baudą ir priimti įstatymų numatytus veiksmus, t.y. inicijuoti paskirtų baudų pervedimą į mano sąskaitą ir nubausti kaltuosius asmenis dėl savivaldybės lėšų pasisavinimo.

Priede pridedu atsakymą iš Klaipėdos apygardos teismo. Manau, visi kiti reikiami dokumentai Jums bus prieinami tiesiogiai. Tačiau jei kils būtinybė gauti kitus dokumentus, prašome informuoti, juos nedelsiant pateiksiu.

Romualdas MATELIS

 Pal Savivald kontrolierės raštas dėl Kilij baudos
Palangos miesto Savivaldybės kontroliereiAušrai Kedieneikontrole@palanga.lt

Vytauto g. 73, Palanga, 00134

VTEK       žiniai- tik elektroniniu paštu
El. paštas vtek@vtek.ltTel. (8 5) 268 4048Vilniaus g. 27, Vilnius, 01402

Romualdo MATELIO

gyv. XXXXXXX, xxxxxxx

reromaka@mail.ru

PAKLAUSIMAS

Palangos miesto savivaldybės KONTROLIEREI Aušrai KEDIENEI

Dėkoju už gautą elektroninį atsakymą, kuris, deja, man kelia eilę klausimų. Prašau atsakyti man į juos.

Rašote, kad „mūsų nuomone, ši bauda buvo skirta už ankstesnės kadencijos Administracijos direktoriaus Valerijaus Kuznecovo, kuris šiuo metu nebedirba Palangos miesto savivaldybės administracijoje, veiksmus, todėl nurodyta suma Jums buvo sumokėta <…> iš Administracijos direktoriaus lėšų 2012-11-20. Išaiškėjus, kad  administracijos direktorė šią baudą turėjo sumokėti iš savo asmeninių lėšų, ji nedelsiant šias lėšas kompensavo (grąžino į savivaldybės biudžetą), todėl žala savivaldybės biudžetui nepadaryta“. Noriu paklausti ar šiame sakinyje žodžius mūsų nuomone turiu suprasti, kad tai Palangos miesto savivaldybės ir kontrolės tarnybos tokia nuomonė ar direktorės, atlikusios neteisėtus, savivaldybę skurdinančius veiksmus. Ir jei tai – Jūsų nuomonė, tai kaip ji tokia galėjo susiformuoti, jei Klaipėdos apygardos Teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendime nedviprasmiškai ir suprantamai parašyta: „<…> administracijos direktorei Akvilei Kilijonienei skirti 1000 Lt baudą <…>“? Gi regis negalėjote nežinoti, kad iki šio teismo sprendimo priėmimo V.Kuznecovas nedirba jau veik du metai. O ir turint nuomonę, kad baudą turėjo sumokėti V.Kuznecovas, kaip pavadinti veiksmus, kai net nebedirbančio asmens asmenines baudas mokėti iš Palangos miesto biudžeto?

Antras klausimas… Jei direktorė A.Kilijonienė ir grąžino į savivaldybės biudžetą minimą 1000 lt. sumą, kokiu pagrindu tai buvo padaryta? Jei direktorė [su mano pagalba] pagaliau „susiprato“ sugrąžinti pinigus, tai turėjo būti teisiškai tinkamai įforminta, t.y. parašytas naujas įsakymas, kuriuo panaikinamas ankstesnis, 2012 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. A1-1111. Internetinėje Palangos savivaldybės svetainėje tai neparodoma, todėl man kyla pagrįstas klausimas ar toks įsakymas yra parašytas… Norėčiau gauti apie tai informaciją…

Trečias klausimas – kodėl ne visi direktoriaus įsakymai yra viešinami internete, t.y. www.palanga.lt? Minimas įsakymas Nr. A1-1111 nerodomas iki šiol, nors po jo jau įkelta keliolika kur kas naujesnių įsakymų. Ar taip elgiamasi todėl, kad ne visos savivaldybės žinios turi pasiekti eilinį palangietį ar kitų vietovių LR piliečius?

Šį raštą siunčiu elektroniniu paštu, originalas bus išsiųstas per „Lietuvos paštą“.

R.Matelis

Pal Savivald kontrolierės raštas dėl Kilij baudos

R.Matelis: Nuosavybės klausimai juda skausmingai lėtai. Bet juda.

 Paskutiniu metu mano bylinėjimosi su įvairiais valdininkais maratone buvo susidariusi tam tikra pauzė. Ją sąlygojo ilgesni terminai sprendimų paskelbimui ir kitos, panašios aplinkybės. Tačiau…

…šią savaitę suplaukė daug naujos informacijos, kurią nuodugniai išanalizuoti dar nesuspėjau. Vis tik, labai apibendrintai, jau galiu paskelbti, kad Lietuvos Vyriausiasis administracinis Teismas [kitur dar ir LVAT], mano byloje prieš Nacionalinę žemės tarnybą ir Lietuvos vyriausybę [nors pastaroji  taip iki galo ir nebuvo pripažinta kaip atsakovė], kur bylos pradžia susiformavo po to, kai pernai netikėtai iš eilės neatlygintinai gauti naują, iki 20 arų žemės sklypą Kauno mieste, buvo išbraukta mano velionė Mama Birutė Matelienė, pakankamai plačiai praskleidė gaubusį paslapties šydą, apie ką rašiau šių metų rugsėjo ir spalio mėnesiais, savo straipsniuose Vyriausiojo administracinio teismo vadovai pateikė mįslę  ir Į Vyriausiojo administracinio teismo mįslę man neatsakyta. Spalio 25 dieną LVAT priėmė nutartį, kuri vienaip žiūrint gal ir labai nebloga, tačiau ją vertinant kitais kriterijais, manęs itin džiuginti gal ir negali: aukštasis Teismas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės kai kurie veiksmai nuosavybės atstatymo atžvilgiu neprieštarauja Konstitucijai. Liūdna šioje situacijoje tai, kad kaip žinia, Konstituciniame Teisme viskas sukasi labai lėtai, tad, ko blogo, byla bus išnagrinėta tik po keturių metų, o turint omenyje, kad mano gyvenimo didelė dalis jau suaukota laukiant teisingumo ir jau artėja prie kritinės ribos, tai be galo ilgas laikas. Tuo labiau turint omenyje, kad Konstitucinis teismas ne visada priima sprendimus, kurie mums būna pilnai suvokiami ir gali dar tekti prašyti pagalbos iš tolimojo Strasbūro, kur bylos prigula poilsio dar solidesniam laiko tarpui, ši nutartis tikrai jau neatrodo labai džiugi. Vis tik kreipimosi į Konstitucinį Teismą turinys, sušildo smarkiai, nes LVAT teisėjai jį surašė labai įtikinamai, praktiškai nepraleisdami nei vieno mano kelto klausimo. Bet tai mano pirminės nuostatos šiuo klausimu, gal gi įdėmiai išstudijavęs visus 14 lapų rasiu dar ir kitokių niuansų, bet kol kas jaučiu labai didelį dėkingumą šios ir, aišku, prieš tai buvusios kolegijų teisėjams bent jau už tikrai nuoširdžią ir giliai analitinę visos bylos analizę ir mano keltų problemų teisingą suvokimą. Tačiau apie šią LVAT bylą dar grįšiu artimoje ateityje, o šiandiena, nekantriausiems savo ištikimiems skaitytojams jau įdedu nuorodą į Konstitucinio teismo tinklapį, kuriame ši kreipimasis jau atspausdintas ir jam suteiktas numeris 82.

 Šiandiena noriu pasidžiaugti kitu – Klaipėdos apygardos teismo sprendimu… Kai kas iš Jūsų, manau, pamenate kai kuriuos mano rašinukus apie Palangos savivaldybės administracijos akibrokštus teismų atžvilgiu. Omenyje turiu savo bylą, kuri buvo laimėta Klaipėdos apygardos administraciniame teisme dar 2009 metų balandžio mėnesį, tačiau šis sprendimas buvo apskųstas LVAT, o šis teismas, dėl tuo metu susidariusiu didelių eilių, tik po metų laiko peržiūrėjęs šį Palangos savivaldybės administracijos skundą, jį atmetė. Taigi, Klaipėdos administracinio teismo sprendimas, kuriuo savivaldybė buvo įpareigota pateikti visą išsamią informaciją apie mano senelių turėtą žemę topografinėje medžiagoje, įsigaliojo 2010 metų birželio mėnesį ir turėjo būti įvykdytas jau po mėnesio laiko. Tačiau ne. Palangos savivaldybės administracija nei už ką nenorėjo pateikinėti išsamios informacijos, nes tada paaiškėtų, kad dar daug mano paveldimos žemės yra laisvos ir ją privalu grąžinti. O administracijos direkcija, matyt buvo [ir tebėra] įsitikinusi, kad yra kur kas mielesnių už mane žmonių, kurie su džiaugsmu priglaustų mano priklausančias žemes, tad kaip gi čia dabar imti ir atiduoti tą žemę teisėtiems jos paveldėtojams… Vilkinant sprendimo vykdymą, buvo atlikta eilė nusikalstamų veiksmų, pradedant imitaciniu naujo įsakymo surašymu, teismo sprendimo vykdymą prižiūrinčios antstolės veiksmų skundimu į teismą ir panašiais veiksmais, laikas slinko, aišku, ne mano naudai. Neabejotinai buvo tikimasi, kad toks nesiskaitymas su įstatymais, palauš mane galutinai ir aš, kaip ir daugelis lietuvių analogiškose situacijose, mintyse palaidosiu man priklausančią nuosavybę… Apsiriko. Baudžiamuosius šios istorijos aspektus jau kelintą kartą nagrinėja Klaipėdos STT [tyrėja J.GAVEIKIENĖ], į kurios rankas, per Klaipėdos apygardos prokuratūrą visa medžiaga pateko iš Generalinės prokuratūros ir viliuosi, kad šį kartą Klaipėdos STT jau iš esmės peržvelgs šią bylą, nors, kad to daryti labai nenori, aš supratau jau per ankstesnius jų tyrimus. Vis tik anksčiau ar vėliau, tikiuosi, ši institucija privalės pamiršti savo simpatijas kai kuriems Palangos aukštiems veikėjams ir turės priimti sprendimus, kuriuos diktuoja ne emocijos, o Lietuvos Respublikos įstatymai. Šiuo atveju noriu padėkoti kai kuriems Generalinės prokuratūros pareigūnams ir pačiam Generaliniam Prokurorui Dariui VALIUI, kuris buvo mane priėmęs asmeniškai ir, panašu – suprato, kad Palangos mieste ir Klaipėdos apygardoje jau pernelyg ryškiai toleruojamas nebaudžiamumas ir savavaldžiavimas.

Grįžtant prie teismų „karuselės“ Palangos klausimais, nebesiplėtosiu į visas detales. Tiesiog trumpai galiu pasakyti, kad teismo posėdžių ir sprendimų bei nutarčių lavina mane vienu metu jau išmušinėjo iš pusiausvyros tikrąja to žodžio prasme. Nes jų per tą, sąlyginai neilgą laiką jau buvo ne vienas ir ne dvi dešimtys. Vis tik prieš porą metų Palangos apylinkės teismas, nors ir labai nenoriai, Palangos savivaldybės administracijos buvusiam direktoriui Valerijui Kuznecovui paskyrė 200 lt. baudą. Sutikite, bauda tikrai simbolinė, nes vienas mano vizitas į Palangą man kainuodavo ne ką mažiau. Tačiau netrukus po šios baudos, ir toliau savivaldybei nevykdant minėto Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimo, antstolė paprašė teismo skirti ir antrąją baudą. Palangos teismas ir toliau rodė didelę meilę savo miesto valdžiai, todėl antrąją baudą paskyrė tik 600 lt. Nors sprendimas vilkinamas buvo jau ne mėnesį ir ne du, o visus pusantrų metų. Savivaldybės administracijos direktorė Akvilė Kilijonienė su tokia bauda nesutiko ir apskundė šį sprendimą Klaipėdos apygardos teismui, o šis [teisėjas Žydrūnas BERTAŠIUS] nesugebėjo išspręsti ar ankstesniojo teismo sprendimas įvykdytas, baudą panaikino ir grąžino bylą nagrinėti atgal į Palangos apylinkės teismą iš naujo… Nesu mėgėjas sąmokslo teorijų, tačiau šiuo atveju man išliko įtarimas, kad tai galėjo būti tolimesnio nuosavybės atstatymo vilkinimo sudėtinė dalis: gi Klaipėda ir Palanga vos ne vienas ir tas pats miestas, o dar turint omenyje, kad kai kurie teisininkai galimai susiję ir studijų laikų ryšiais… Tiek to, nesigilinsiu į tai, ko tiksliai gal niekada ir nesužinosiu. Kur kas svarbiau, kad į vilkinimo grandinę, tiesiogiai ar ne visai, įsijungė ir Palangos Temidė. Keletą teismo posėdžių buvo paskirta apgaulei, man siūlyta Taikos sutartis, kurios iš tikro nei nebandyta siekti. Nebent aš nei iš šio, nei iš to pradėčiau manyti, kad man visai ir nereikia atgauti visko, kas priklauso. O paskutinis Palangos teismo posėdis ir įvykiai po jo, mane privertė jau kreiptis į teisėju etikos komisiją [apie tai taip esu rašęs šiame savo tinklapyje], nes teisėja Liucija Paulauskaitė ne tik, kad be pagrindo priėmė Palangos savivaldybės administracijos direktorės išteisinamąjį sprendimą, bet ir jo net man neišsiuntė, taip bandydama atimti mano galimybę apskųsti šį sprendimą aukštesnės instancijos teismui. Vis tik aš, net ir neturėdamas šios nutarties, ją apskundžiau Klaipėdos apygardos teismui. „Be motyvų“, tačiau taip sustabdydamas laikrodį. Nors ir to bandyta nepripažinti. Vis tik, ko gero mano skundas pasiekęs Teisėju tarybą suvaidino savo vaidmenį ir mano atskirasis skundas buvo priimtas, o prabėgus netrumpam laikui, pagaliau ir išspręstas. Šį kartą Klaipėdos apygardos teismas mano skundą nukreipė nebe minėtajam teisėjui Ž.Bertašiui, kuris kaip parodė ankstesnės bylos nagrinėjimas, ne itin pajėgus nuspręsti kada koks teismo sprendimas būna įvykdytas, o kada ne, o pakliuvo Teisėjai Danguolei MARTINAVIČIENEI. Teismas vyko rašytinio proceso tvarka, tad man nei netekę matyti šios Teisėjos, tačiau ir be to reiškiu jai didžiausią pagarbą, nes jos nutartis, kitaip įvardinti nei negalėčiau, tarsi gaivaus oro gūsis priplėkusioje lietuviško Temidės aplinkoje. Be abejo, aš puikiai suprantu, kad bet kurioje byloje kiekvienas iš mūsų vertina tuos teisėjus, kurie priėmė jiems palankius sprendimus, tačiau mano byla kiek kitokia: čia esmė ne tame, kad sprendimas palankus man. Čia svarbiausia, kad atsirado Teisėja iš didžiosios raidės, kuri sugebėjo įžvelgti daugelį mūsų suvyniojusį teisinį nihilizmą, valdininkų nepagarbą įstatymams ir teismų sprendimams, pasityčiojimą iš bet kokio teisinės valstybės statuso, kurį deklaruoja Lietuva ir nusprendė tam duoti atkirtį. Ji negrąžino, kaip dažniausiu atveju įprasta, bylos dar kartą nagrinėti į L.Paulauskaitės teismą Palangoje [jei neklystu, per tą laiką ši teisėja tapo Palangos apylinkės teismo pirmininke, gal todėl jos etiką svarstyti ir atsisakė teisėjų taryba?], o nutarė pati išspręsti šią bylą iš esmės. Ir tai padarė – paskyrė Palangos savivaldybės administracijos direktorei Akvilei KILIJONIENEI ne 600, o visą 1000 litų, t.y. maksimalią, įstatymu numatytą baudą. Suprantu, kad tokių pareigų asmenims tūkstantis litų yra, liaudiškai sakant, tik drambliui bombonkė, tačiau čia ne mažiau svarbus ir ženklas tai pačiai administracijai, kad pakaks! Kad atėjo laikas laikytis įstatymų, nes ne visi Lietuvos piliečiai yra teisiniai analfabetai.

Artimiausiuose Klaipėdos apygardos administracinio teismo posėdžiuose bus sprendžiami kiti, ne mažiau aktualūs mano nuosavybės atstatymo klausimai: vienas iš jų, atviras Palangos teisininko Vytauto KORSAKO apsimetinėjimas Nežiniuku. Jis mat, atstovaudamas tą pačią direktorę, neįtaria nieko blogo, kad važinėti į savo valdą man priklausančiu žemės ruožu Palangos savivaldybė kažin kokia forma leidusi, ko gero, įtakingam palangiškiui Arūnui GRIGALAUSKUI. Šis Lietuvos teniso federacijos prezidento pavaduotojas, Vėtros poilsio namų direktorius, Rotary klubo atstovas, prieš dešimtmetį buvęs Palangos tarybos narys dar tada patylomis susitvarkė sau leidimus disponuoti mano giminei grąžintina žeme, o Palangos savivaldybė galimai taip ilgai ir nevykdė Klaipėdos teismo sprendimo, nes reikėjo truks plyš išlaikyti paslaptyje šį antikonstitucinį veiksmą. Taigi, viliuosi kad artimiausiame teismo posėdyje ponui Korsakui jau bus atšalęs noras neteisiniams veiksmams įteisinti pasitelkinėti vietinius gyventojus, kurie, neva, gali patvirtinti, kad man negražinamos žemės negrąžinamos „zakonno“.

Tai tokia mano šios dienos nuomonė, o kaip bus iš tikro, netrukus parodys ateitis.