Keletą metų nepagrįstai buvau užmetęs savo rašinukus. Nes čia mano draugai mažai komentuodavo, o kai grįžtamojo ryšio trūksta, matyt tai logiška išdava.
Visą tą laiką vegetavau Feijsbuke, nors širdies gilumoje jo taip niekada ir nepamėgau. Jame man visada trūko nuoširdumo, jautėsi nuolatinė cenzorių akis. Tik ta akis buvo valinga, ji sugebėdavo apčiuopiamai neišsiduoti. Laimei, paskutiniu metu ji ėmė stokoti valios, nebesislėpdama pradėjo demonstruoti savo galią. Vis dažniau pakliūdavo straipsneliai, kurių autoriai guodėsi laikinais užblokavimais [banais] dėl vienokio ar kitokio teksto jų įrašuose ar komentaruose.
Vakar Feijsbuko botagas trinktelėjo ir man. Nebegalėjau prisijungti. Na ne tai ne, pamaniau, o šiandiena vis tik buvau prijungtas, bet iš manęs anglų kalba pareikalauta nurodyti savo tikrąją pavardę. Jokia paslaptis mano pavardė, bet per prievartą to reikalauti? Man tai nepriimtina.
Ką gi, virtuali erdvė nėra kažkoks alternatyvus pasaulis, veikiantis atskirai nuo mūsų kūnų ar minčių. Teisus buvau dar prieš 15 metų pareiškęs, kad internetiniai bendravimai tėra gerokai patobulintas telefonas. O telefonu naudotis mes išmokę jau nuo pat vaikystės. Bent jau daugelis iš mūsų. Taigi, atsinaujinus šaltajam karui pasaulyje, jis prasidėjo ir Feijsbuke. Nieko labai keisto.
WordPress visada kitoks. Jis niekada netrukdė laisvai minčiai, nevykdė rašančiųjų persekiojimo. Nors neesu garantuotas, kad laikai ir čia nepasikeis, tikiu, kad šiai dienai jis vis dar išlikęs demokratiškas ir solidus. Tuo pačiu WordPress’as visada sugeba pašalinti niekam neįdomiu spam’us ar flood’us, apsaugo mūsų rašinukus nuo grubių ar net ciniškų išpuolių, o surinktus nereikalingus komentarus vis tik palieka dienoraščio savininkui patikrinti – gal gi elektronika kažkada ėmė ir apsiriko.
Taigi, bičiuliai, lieku laukti jūsų minčių ir pasiūlomųjų temų.
WordPress.com statistika padeda susipažinti Jums su metine 2012 m. Matelio Romualdo rašinukų tinklaraščio ataskaita.
Spauskite ant mėlynos juostos ir matysite ištrauka (anglų kalba):
Kanų kino festivalyje 2012 buvo pateikti 4329 filmų. Apie šį dienoraštį 2012 m. savo nuomonę formavo 18.000 lankytojų. Jei kiekvienas būtų filmas, šis dienoraštis POWER 4 kino festivaliuose (versta Google)
Nors nemanau, kad su visais gyvenime sutiktais žmonėmis verta imti diskutuoti bet kuriomis temomis, nes naudos iš to, kaip sakoma – tiek, kiek iš ožio pieno, kartais vis tik pabandau. Nors ir nepuoselėdamas vilčių į tarpusavio supratimą. Šiandiena neišturėjau ir pareplikavau buvusios Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės lapelyje Facebook‘e. Ir ką Jūs manote? Ogi šį kartą sulaukiau ir jos atsakymų. Tiesa, kad rašė ji pati, yra tik mano prielaida, bet gal gi taip ir buvo?
Facebook‘as, tai tarsi tekanti kalnų upė: dalis vandens dar ilgai matoma šuoliuojanti įvairiais kriokliais, o dalis prasmenga į tarpeklius ar pasislepia po akmenimis, todėl kokia nors nuoroda į diskusiją jau po kurio laiko gali būti nutekėjusi. Įvertindamas tai, nutariau padaryti patirto įspūdžio fotografiją ir pateikti ją savo skaitytojams.
Žemiau pateikiu R.Juknevičienės išlietą širdgėlą dėl premjero A.Butkevičiaus ir keletą įsiterpusių jos gerbėjų komentarų. Be abejo, čia ir mano pokalbio ištraukėlės.
· Mane buvo sugraudinę jautrūs dabartinės valdžios, ypač premjero A. Butkevičiaus žodžiai apie neapsakomą jų puolimą, neduodant 100 dienų. Dabar žiūriu, kad yra visiškai atvirkščiai – beatodairiškai puolama buvusi Vyriausybė, Butkevičius aršiausias.
Adomas Pakalnis o kas prabilo :))) turbut l.nuosirdziai didziuojate Algiu Greitai, kuris skleidzia krikscioniskas vertybes. Geda, o dar verkia kad kiti ant jusu pyla srutas.
Rasa Juknevičienė Tai juk jie sako, kad dirbti nori, kad kritikuoti negalima. Bet nedirba, net memorandumų internete neranda. Tik interviu paperkamuose laikraščiuose apie blogiečius iš buvusios Vyriausybės
Matelis Romualdas Irgi įdomi situacija… Ar nueinanti vyriausybė neprivalėjo perduoti viso valdyto ūkio? Ar nauja vyriausybė turi viską susirasti internete? Ir kaip jums pavyko nustatyti kurie tie paperkami laikraščiai? Ar ne pagal savo buvusį darbo braižą kartais vertinate?…Žiūrėti daugiau
Matelis Romualdas Tada, šiuo atveju atsiimu savo susižavėjimą nauja vyriausybe. Vis tik keistoka, kodėl pernykštėje sesijoje priėmėte nutarimą sumažinti kainas [PVM] tik nuo tada, kai jau nebebūsite valdžioje. Gal gi manėte, kad kol valdžioje esate, reikalingas kiekvienas litukas, o ateinantys į valdžią tegul kukuoja be pinigų?…Žiūrėti daugiau
Matelis Romualdas Vincai, moku, kaip ir jūs. Ir parašiau nedelsdamas atsakymą į šią žinią. O ujus tai tenkina? Tikriausiai jums gerai būtų net jei kadencijos pradžioje TS LKD būtų priėmusi nutarimus atstatyti visus mokesčius tik po to, kai jų jau nebebus?
Matelis Romualdas: Vincai Vyrukaiti, ką aš ir kur pagyriau? Ir, o siaube, ką aš apspjaudžiau? Ar jūs kritišką, bet kultūringai dėstomą nuomonę laikote spjaudymu? Ar manote, kad gyvenimo pagrindinis variklis yra padlaižiavimas be jokios priežasties?
Rasa Juknevičienė Sunku su tokia kompetencija, kaip Romualdo, ginčytis, bet prisiversdama pasakysiu, kad mokesčiams priimti yra nustatyta tvarka. Planuojant kitų metų biudžetą, reikia žinoti iš anksto, kokios bus pajamos. PVM – viena iš sudėtinių proceso dalių.
Matelis Romualdas Beje, nors niekada nesispjaudžiau, tačiau kritikos nuėjusiais vyriausybei negailėjau nuo pat pradžių. Ir pirma mano kritika pasirodė dar tada, kai ponia rasa, su visa tuometine vyriausybe buvo atvykę į Kauno Girstučio Kultūros Centrą ir žadėjo atsakyti į visus kauniečių klausimus. O jei nesuspės, tada BŪTINAI ATSAKYS RAŠTU PER PAŠTĄ. Nesulaukiau atsakymo į savo raštelį, nors puikiai mačiau kaip jis keliavo iš vieno ministro rankų į kito. Mačiau nes jį buvau atsinešęs pasirašytą kompiuteriu [taip norėjau išreikšti pagarbą, nevarginant ministrų šifruojant rankraščius] ant kitos spalvos, nei buvo dalinama salėje, popieriaus… Labai jau sunkus buvo mano klausimas, tą suprantu. jame dėsčiau apie SODRĄ – ji įkurdinta į nepelnytai brangius pastatus. Nėra iš ko mokėti pensijų? Tada, rašiau – parduokite šiuos pastatus Amerikos magnatams, o SODROS darbuotojams nupirkite 1960 metų bendrabutį, tokį, kokiuose dabar dirba seniūnijos… Nes tie brangūs ir prabangūs rūmai visoje Lietuvoje, ne iš dangaus, o iš piliečių įmokų, už ką visų pirma turi būti mokama pensijos, leidžiančios žmogui likti gyvam.
Matelis Romualdas Kompetencija… Tikrai gražus žodis. Tik šiuo atveju gal labiau tiktų lietuviškas – patirtis? Nes kompetenciją, paprastai suprantame kaip universitetuose įgytas žinias plius patyrimą toje srityje. O šiuo atveju, aš, kaip ekonomistas, nemanau turįs mažiau žinių už gydytoją. Tiesa, tam tikrų reglamentų, man, skirtingai nei Jūs – nebuvusiam daugelį metų seimo nariu, gal galima ir nežinoti. Beje, smalsu, ar atėjusi į “karo“ ministres iš karto pasijutote kompetetinga?
Rasa Juknevičienė Nelengva buvo, nelengva ir yra, bet visada pirmiausia išsiaiškinu, jei ko nežinau. Prokuroro tonu nesidrabstau, kad kažkas žmonių nemyli
O pabaigai – visiems džiugi žinia iš internetinių tyrų: Žinia apie atpigusius kelionių bilietus:
Su Kautra keliaukite pigiau
Keleiviai važiuojantys tarpmiestiniais „Kautros“ autobusais už bilietus mokės mažiau.
Nuo šių metų pradžios pridėtinės vertės mokestis keleivių vežimo paslaugoms mažėjo nuo 21 iki 9 proc. Nuo sausio KAUTROS tarpmiestinių bilietų kainos sumažėjo tokiu pačiu dydžiu, kokiu sumažinamas pridėtinės vertės mokestis.
Sumažėjusias kainas pajus keliaujantys visais KAUTROS tarpmiestiniais maršrutais. Pavyzdžiui, šiuo metu 20 litų kainuojantis bilietas važiuoti iš Vilniaus į Kauną atpigs iki 18 litų, kelionė iš Kauno į Klaipėdą vietoj 52 litų kainuos 47 litus.
Tikriausiai smarkiai pavydėčiau žmogui, jei toks atsirastų, kuris puikiai susigaudo kas vyksta didžiojoje Lietuvos politikoje šiandiena. Bet tokių, vargu, ar yra. Tiesa, yra įvykių dalyviai, kurie atstovauja tam tikrus klanus ar bent jau interesų grupes ir neabejotinai žino ką daro. Kažkodėl manau, kad nei viena nei kita pusė nėra idealiai sterilios ir net nelabai gilinasi į tiesą. Daugeliui jų, atrodo, svarbu laimėti, nesigilinant į galimus padarinius. Nes pergalė vienaip ar kitaip atitiktų jų gerą perspektyvą. Bet atkreipkite dėmesį, rašau „daugeliui“, nes keletas tarp jų, mano manymu tikrai nuoširdžiai siekia pagaliau išvalyti Lietuvą nuo brudo, kurio jau prisikaupę iki ribos.
Šiame rašinuke nesistengsiu vertinti ar aptarinėti pagrindinių, vykstančio politinio uragano dalyvių. Nes tai man ir per sunku, ir galėčiau nugrybauti į lankas. Pasakysiu tik tiek, kad mano nuojauta sako, kad Seimo komisija, kuri prieš porą dienų užbaigė savo tyrimą dėl skandalo, susijusio su FNTT vadovų atleidimu, šį darbą atliko pakankamai kruopščiai ir principingai. Pasakysiu, kad manau, jog VRM ministras R.Palaitis šį kartą suklydo atleisdamas V. Gailių ir V.Giržadą. Ko gero suklydo ne todėl, kad pats manė juos esant negerais, nesąžiningais ar piktavaliais darbuotojais, o tuo labiau planų likviduoti „Snorą“ išdavikais, o todėl, kad pakluso balsui „iš anapus“, tai yra balsui tų jėgų, kurios jam pasirodė nenugalimos ir todėl jų paliepimus laikė nesvarstytinais, o vykdytinais. Žinoma, gal ne visi šiandiena gali būti absoliučiai tikri FNTT vadovų nekaltumu, tačiau man gyvenimo patirtis daug kartų yra įrodžiusi, kad tikrai kalti žmonės pajutę įkliuvę į keblią situaciją, paprastai suglaudžia sparnus ir tik kiek vėliau, viskam aprimus mažumėlę pasidairę, prasibrauna į gal mažiau tituluotus, tačiau ne mažiau pelningus postus. V. Gailius ir V.Giržadas ryžtingai stojo gintis, o tai yra viena iš būtinų principingų žmonių savybė. Manau, kad neklystu dėl jų padorumo.
Bet, kaip jau minėjau, nežinodamas tikros tiesos, neįsidrąsinsiu čia dėlioti savo išvedžiojimų apie pagrindines figūras kaip nedvejotinų aksiomų. Tuo labiau, kaip ir dažnai būna, šioje istorijoje man labai įdomu stebėti antrojo ir trečiojo ešelono figūras. Ir paspėlioti ar jie tikrai tiki tuo, ką garsiai propaguoja, ar tai tiesiog jų neišvengiama duona: kalbėti garsiai vien vardan to, kad būtų priimti į kažkurią komandą. Pakenčiama būtų dar jei šios figūros kalbėtų ne absoliutaus žinovo tonu ir neprieštarautų savo anksčiau skelbtoms „tiesoms“… Deja, matyt jau praeityje tie laikai, kai žmogus pagautas keitinėjant savo parodymus, mintis ar teiginius jausdavosi nemaloniai. Įsisavintos mums naujo gyvenimo „Demokratija“ normos, nebepaliko sarmatos jausmo dėl nestabilaus minčių dėstymo ir gal net priešingai – tai padarė juos „tvirtus“ it plienas nuomonių kaitaliojime.
Buvęs Klaipėdos prokuroras St.Stulpinas, man žinomas neseniai. Labiausiai iš laikraščių „Karštas komentaras“ ir „Laisvas laikraštis“. Minčių dėstymas šiuose leidiniuose man visada atrodė labai vertingas, nes tai tarsi disidentiškiausi Lietuvos leidiniai. O tokiems žmonėms aš dažnai jaučiu simpatijas. Todėl dar prieš porą savaičių buvau pasiruošęs St.Stulpiną užtarti bet kur ir bet kada. Juk tai žmogus, turintis gerą kalbos dikciją, nesvarbu net jei ta kalba parašyta popieriuje ar ekrane, o jo teiginiai atrodė kupini meilės skriaudžiamiesiems ar aplamai bet kuriam padoriam žmogui. Kai kuriose laiškų grupėse ar internetiniuose forumuose man teko pastebėti įgudusių teisininkų kritikos šio eksprokuroro adresu ir tokiais atvejais nepraleisdavau progos bent jau pareplikuoti, kad kalbėjimas prieš Stulpiną tiesiog negerbtinas ir kenkia pačiam rašančiajam. Bet… laikas mėgėjas kartais mus apstulbinti. Ir šiandiena jis tai padarė Stulpino asmenyje.
Kiek vėliau sužinojau, kad tuo metu generalinis prokuroras priiminėjo gana didelę grupę nevyriausybinių organizacijų aktyvistų, todėl ta situacija jau nebeatrodė tokia keista. Nors… ar visi išėjo kartu, nežinau. Tiek to, gal ne taip jau ir svarbu man kas su kuo ir kaip draugauja ar bendrauja. Įdomiau – kodėl ponas St.Stulpinas ir vėl netikėtai pajuto didelę simpatiją generaliniam ir paskutinio meto jo kalbos tiesiog persunktos meile tiek D.Valiu, tiek D.Raulušaičiui, tiek ir kai kuriems kitiems teisės korifėjams, kurie iki šiol buvo minimi ne pačiais geriausiais žodžiais.
Tiesą sakant stebina ne tik St.Stulpinas. Savo netikėta pozicija stebina visa„KK“ redakcija. Vos ne visuose straipsniuose pasijuto jos spjūvis buvusiems ištikimiems bičiuliams komentatoriams, kas labai jaučiasi iš jų reakcijos komentaruose. Gal todėl daugelis komentarų pradėta blokuoti: pabandžius parašyti bent kokią nuomonę, iššoka „šelmiškas“ angliškas užrašas „Your comment is awaiting moderation. 2012-02-25 – 20:09“, kas reiškia, kad komentaras laukia cenzoriaus peržiūros. Mano keli pasisakymai taip ir nebeišvydo ekrano užsklandos pakėlimo. Na ir tiek to, tai buvo netgi stimulu rašyti pas save, o ne ten, kur esi nepageidaujamas… Redakcija ne tik nustojo žavėtis savo buvusia palaikymo komanda, bet net ir keistai veikti: visa kas susiję su V.Gailiaus ir V. Giržado bandymu išteisinti, ji pradėjo keistai traktuoti kaip Prezidentės vertimą. Ir niekam nevalia tuo abejoti. Jokių įrodymų pateikti ponios Giedrės laikraštis net nebando – tiesiog žinokite, mes žinome už jus geriau… Dar daugiau, žmonės imti gąsdinti, kad jei kas pabandytų tuo abejoti, reiškia jie automatiškai pritaria A.Zuoko ar A.Mockaus klanams. Keista, kažkaip ne tik niekas kitas negirdėjęs tokių versijų, bet net nedrįsta ką nors pasisakyti tokioje šviesoje. Todėl nori nenori, o peršasi negeras jausmas, kad vyksta kažkas labai jau asmeniško – atleistieji FNTT vadovai, truks plyš negali grįžti į savo postus. Panašu ir į senamadiškų mamyčių auklėjamąsias pamokėles vaikučiams – jei manęs neklausysite – tuoj ateis dėdė milicininkas ir jus išsives.
Ko gero kam nors gali kilti ir klausimas kodėl neliečiu šiame rašinuke garsios Lietuvos šachmatininkėsKristinos Apanavičiūtės. Gi ji pastaraisiais mėnesiais tokia aktyvi šio dienraščio rašytoja. Bet jei taip, tai atsakymas mano būtų vienas: būna reiškinių, kurių aprašyti jaučiuosi ne tik nepajėgus, bet ir nematau jokios prasmės. Jau minėjau, kad teko girdėti „Karštojo komentaro“ santrumpą KK vadinant Kristinos kliedesiais. Man tokia šifruotė labai priimtina, todėl ir atsakymas čia slypi – na ar verta pradėti kalbėti apie tai kas yra absurdas? Kristina, manau niekas nepaneigs, savo mintis dėsto net dviejų trijų dienų tėkmėje mažiausiai dviem priešingomis kryptimis. Tai ji audringai palaiko D.Valį, tai ant jo… jau pila ne pačias poetiškiausias mintis. Tai ji piktinasi garsiaisiais teisėjais, tai juos aršiau už bet kokį Aro kareivėlį puola ginti. Ką galima dar komentuoti tokioje situacijoje? Tiesa, man ilgokai pamąsčius, kilo minčių… Ar tik nebus šachmatai čia viską sugadinę. Juk jie kas jais bent truputį žaidęs, puikiai žino: čia tu turi matyti ne tik savo ėjimus, bet ir visus galimus priešininko kelius. Tad gal Kristina prarado nuovokos jausmą kur šachmatai, o kur realus gyvenimas?
Laikas visagalys, regis dainavo Lukas su Virgilijum Noreika. Aš tikiu šiais žodžiais, laikas netruks išaiškinti kas slypi šiandiena po tokiu „pavydėtinu“ nestabilumu.
Jau praeitų, 2011 metų pabaigoje, tarsi gerokai prigesęs laužas, vėl plykstelėjo Neringos arba Arvydo Sabonio problema dėl ten atsiradusių pastatų, kuriuos imta vadinti bent jau man iki šiol negirdėtu terminu BOTELIAI. [Ką gi, turtėja mūsų kalba, šalia viešbučių kažkada atsirado gostinicos, kempingai, parkingai, vėliau hoteliai, dar vėliau – moteliai, o štai jau turime ir botelius]. Tiesą sakant, dar niekada nesu su niekuo diskutavęs šia tema. Ir, tikiuosi, kad smarkiai nediskutuosiu ir ateityje. Nes gyvenime turime kur kas opesnių problemų, negu gal keliasdešimties arų žemės lopinėlis, tegul ir labai gražiame Lietuvos kampelyje. Bet vieną kartą noriu pareikšti savo nuostatas šiuo klausimu, nes jos, bevartant laikraščių ir interneto puslapius, jau spėjo susiformuoti galutinai.
Miškai, upės, kalnai ir ežerai. Lygumos ir dykumos… Tai grožis, kurį, jei pasakysiu, kad Dievas sukūrė žmogui, tikriausiai niekas nesiginčys. Bet tada pasiginčysiu pats su savimi. Nes niekas iš mūsų negalime būti tikri, kad kūrėjas turėjo norą taip gausiai apdovanoti mus, žmones. O gal atvirkščiai? Gal Dievas sukūrė mus tam, kad mes, turėdami išskirtinį protą, tinkamai prižiūrėtume visą gamtos grožį? O jeigu taip, tai tada mūsų tiesioginė paskirtis visa tai ir daryti. Tvarkyti miškus, tame tarpe.
Akivaizdu, skirtingi žmonės skirtingai supranta šią pareigą, tačiau labiausiai dominuojanti nuomonė, deja, tokia, kad gamtoje mes turime nedaryti nieko. Nenulaužti šakelės, nepersodinti laukinio augaliuko, netvenkti upių ir, savaime suprantama, nešiukšlinti gamtos. Jei su pastaruoju teiginiu nesutikti negalima, tai visi kiti man labai abejotini. Nes Dievas sukūrė gamtą tokią, kad ji dažniausiai sugeba atsinaujinti: nulaužtas medis išleidžia net keletą atžalų, miške skurstanti nykstanti žibutė, parnešta ir patręšta mūsų darželyje sutviska visu savo įmanomu gražumu, o sugadintą orą įkvepia augalai ir jį sugražina vėl prisotintą deguonimi. Tad neretai man kyla mintis, kad tokia gamtos sauga tėra mišinys minčių tų žmonių, vieni iš kurių linkę viską palikti savieigai, kiti bijo konkurencijos, kad jo gausiai auginamas atsivežtines rožes su laiku gali nukonkuruoti mūsų laukų ir miškų gėlės, treti tiesiog tingi mąstyti ir aklai atkartoja kieno nors garsiai ištartus teiginius. Ne mielieji, jokiu būdu nesupraskite, kad aš pasisakau prieš gamtos apsaugą! Ne, gamtos priežiūra yra būtina. Jau vien dėl to, kad daugelis mūsų, homo sapiens’ų, paprasčiausiai tokiais nėra. Jie be jokių motyvų gali darkyti gamtą ir tikrai padaryti sunkiai pataisomą žalą planetai, o joje ir mums visiems. Tačiau ar nevertėtų dar ir dar kartą peržiūrėti nusistovėjusias nuostatas? Patikrinti ar tikrai jos pačios geriausios, ar jos visada atitinka Kūrėjo valią. Bet kadangi nesu itin religingas žmogus, toliau apie Dievo valią gal nei nesvarstysiu. Tačiau paanalizuosiu viską žmogiškomis akimis. Ir, kadangi, tema apie Neringą, kalbėsiu labiau apie miškus ir parkus.
Miškai yra viena svarbiausių Lietuvos problemų gamtosaugos klausimais. Nes į juos nuolatos, siekdami asmeninės naudos, kėsinasi kai kurie verslininkai. Tai ta kategorija žmonių, kurie be gailesčio galėtų išpjauti ir parduoti tokius plotus, pajamos už kuriuos jiems užtikrintų ne tik jų visą gyvenimo materialiąją kokybę, bet ir dar dešimtims kartų. Su tokiais monstrais būtina kovoti nuolatos. Tačiau ta kova turi būti protinga ir gerai suorientuota. Negalima neskirti kenkėjiškos veiklos mastų, tikslų ir pasekmių. O man atrodo, kad dažnai kovojama ne dėl daromos žalos, o dėl pavydo, kad kažkas gyvens gražesnėje aplinkoje nei kiti. Visose gyvenimo srityse šie reiškiniai matomi plika akimi, gamtosauga taip pat ne išimtis. Aklas įstatymų taikymas, mano įsitikinimu, nėra gėris. Kartais net žalingas. Nes įstatymų leidėjas, net jei jis ir labai išmintingas, popieriaus lape negali numatyti visų gyvenimo paletės spalvų. Aš prieš bene dešimt metų vienoje pamiškėje aptikau keletą nuskurusių žibučių. Jos neabejotinai ten atsitiktinai pasisėjo, bet perspektyvos ilgai išgyventi neturėjo. Parsivežiau į namus 6 augaliukus ir pasodinau tarpe kitų turimų gėlių. Per keletą metų jos sustiprėjo, tačiau vieną dieną pas mane atėjęs draugas pranešė, kad žibutės įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą, tad galėčiau dėl to turėti nemalonumų. Gal… juokas pro ašaras. Nes aš tas žibutes, nors ir pažeisdamas įstatymą, išgelbėjau. Su metais jos ėmė daugintis, tačiau nusprendžiau, kad man jų daug nereikia, todėl apsiribojau ties skaičiumi 15, o kitas, per keletą metų esu išnešęs ir pasodinę Kauno ąžuolyno pakraštyje. „Jokio čia didvyriškumo, nes žibučių ir taip visada buvo ąžuolyne“ – pasakys kuris nors skaitytojas. Ir jis bus teisus. Tačiau aš įsitikinęs, kad vis tik atlikau tą mažą gerą darbą, nes padauginau nykstančią rūšį, o dalį jų iškeldamas į parką, taip sustiprinau ir jų genetinį fondą: juk visuotinai žinoma, kad susikryžmindami su genetiškai tolimos šaknies kitais augalais, jie sutvirtėja.
Bet grįžkime prie miškų. Miškas yra nenuginčijamas mūsų gyvenimo gėris. Net išgyvenimo šaltinis, nes jis teikia ne tik maistą, bet ir valo orą. Tačiau požiūris į miškus, įvairiose pasaulio šalyse skiriasi smarkiai. Vienur pripažįstami sutvarkyti, išvalyti nuo sausuolių miškai, kitur manoma, kad visos išvartos turi išlikti, o žmogus neturi teisės niekaip kištis į šį procesą. Kaip minėjau, aš manau, kad labai galimas dalykas, kad žmonės tiesiog susireikšmino, manydami, kad miškas sukurtas tik jų naudai. Taip nėra, miškas ir žmogus, naudodami vienas kitą, turi sudaryti vieningą harmoniją. Aš įsitikinęs, kad kaip savo namų buitį, miestus ir visą supančią aplinką, taip ir miškus žmogus privalo prižiūrėti, juos valyti ir netgi atsodinti. Ir nemanau, kad kas nors blogo, jei žmogus įsikuria miške ar šalia jo. Deja, dalis visuomenės kažkodėl apie tai nesusimąsto ir skelbia arčiausiai nosies esančius teiginius. Tai atsitikę su automobilių parkavimu miestuose, taip yra ir miškuose – kažkas ima isteriškai kelti triukšmą dėl ne vietoje pastatyto namelio ir tuo triukšmu sugeba aplink save sutelkti daug „bendraminčių“. Rašau kabutėse, nes manau, kad dalis tokių žmonių aplamai neturi minčių išgarsintais klausimais, o tik kitokių tikslų skatinami įsijungia į „koncertą“ – pažiūrėkite, ir aš proto bokštų galerijoje. Liūdna. Prisimenu spaudoje plačiai garsintą Loretos Graužinienės istoriją. Nuosavam miške moteris pasistatė kilnojamą vežimėlį. Tragedija sukelta neregėto mąsto, o į ją įsijungė bene visos žiniatiekos priemonės. Tuo tarpu neabejotinai praleisdamos kitas svarbias žinias, nepastebėdamos tikrų pavojų, kurių pasekmėje visa visuomenė klimpo į korupcijos liūną. Parašiau moteris, bet akivaizdu, kad daliai rėksnių tai nebuvo tik moteris. Ji gi seimūnė, tuo metu dar pakankamai puolamos darbo partijos viena iš lyderių. Na gi tikrai kažkam buvo begalinis malonumas bent jau taip pakenkti žmogui. O iš esmės kas čia blogo ar nenormalaus? Nediskutuotina būtų jei ji tą vagonėlį pasistatytų valdiškoje žemėje ir nemokėtų mokesčių už naudojamą žemę. Bet ji pasistatė ten, kur žemė jos, kai tuo tarpu beveik visos daugiabučių namų bendrijos gyvena neišsipirkusios žemės ir nemoka prideramų mokesčių Valstybei. Ir tai nieko, nes tokių žmonių gal daugiau kaip pusė Lietuvos. O va Graužinienė viena, tikrai puikus malonumas įkasti už veiksmą, kuris neatnešė niekam jokios žalos. Na, bet esame žmonės, todėl visi vis tik dar kažkiek galime suprasti tą savyje nešiojamą bjaurų, deja, neišgyvendinamą jausmą – meilę arba neapykantą vienai ar kitai politinei jėgai. Tačiau Arvydas Sabonis! Lietuvos šlovė! Savo juodžiausiu darbu padėjęs pasaulio žmonėms pradėti ir vėl atskirti Lietuvą nuo Rusijos. Nes gi anksčiau mažai kas žinojo tokią Lithuania. O ši, pasaulinio ryškumo krepšinio žvaigždė leido pasauliui mus pažinti kaip lietuvius. Už ką bandoma keršyti jam ar jo bendrovei?
Aš suprantu, kad Lietuvoje, kaip ir kitose pasaulio valstybėse, gyvena įvairių tautybių žmonės. Suprantu, kad tam tikrai daliai nei neįdomu ar žinoma ta Lietuva ir jei žinoma, tai ar kaip gėrio ar blogio šalis? Aš suprantu, kad tai daliai žmonių vienintelis tikras malonumas yra kąsti. Nesvarbu kam, svarbu kąsti. Neturinčių gėrio sampratos asmenų visada buvo ir bus. Bet mane stebina jų gausa. Ir savo tokių nuostatų atviras paviešinimas stebina… Aš suprantu, kad tai tokie žmonės, kurie manosi, kad pasieks savo šlovės viršūnes, aklai propaguodami įstatymų šventumą, nors vargu ar kitose situacijose patys nepažeidinės įstatymų. Bet garsiai jie visada postringaus apie įstatymų šventumą, net tada, kai įstatymai akivaizdžiai kreivi.
Tačiau manau, jog protingi ir sąžiningi žmonės, turėtų mąstyti kur kas plačiau. Gyvename šalyje, kurioje plika akimi matosi, kad teisingumas tapęs dideliu deficitu. Gal jo tiesiog net nebėra. Nežiūrint to, kažkas iš aukštai aukštai, nuolatos mums bando parodyti, kad tas teisingumas yra. Ir tuo tikslu pasirenka į aukas garsius žmones… Tai labai panašu į tarybinių laikų paveldą. Tada, žmonės plačiai pasakojo, kad, pavyzdžiui, Kauno Mėsos kombinato kratėjos [taip tada vadindavosi dabartiniai apsaugininkai], vieną kartą per mėnesį smarkiai prisigerdavo. Kodėl? Ogi todėl, kad sąžinė jų to reikalavo, nes jiems būdavo nurodyta artimiausiu metu „suėsti“ ką nors iš savo tarpo. Situacija labai paprasta būdavo – visi dirbo kartu, visi vogė, bet kratėjai iš viršaus gaudavo nurodymus vieną iš iki tol pavyzdingai duokles mokėjusių asmenų suareštuoti, po ko jie pakliūdavo į kalėjimą. O tai buvo daroma dėl akių – atseit niekas tarybinėje visuomenėje nevagia, o jei toks netyčia atsiranda, jis tuoj pat deramai nubaudžiamas.
Kur link suku? O suku link to, kad šį kartą už auką pasirinktas A.Sabonis. Pasaulyje gerai žinomas sportininkas, kuris į turtingų žmonių sąrašus pakliuvo ne taip, kaip pas mus dažniausiai pasitaiko – ne su korumpuota komanda, o vienas, savo asmeninio darbo pasekmėje.
Pažiūrėkite:
Tiesa, kas galėtų paneigti, kad jis pasirinktas visai atsitiktinai? Gi galima kelti įvairių versijų, tarpe kurių įtarti net ir L.R. įtakingąją korporaciją, kuri galimai keršytų Saboniui už jo atkaklią meilę „Žalgiriui“ ir nesitaikstymą su antrosios komandos įgeidžiais. Bet nesu taip toli siekiantis, kad galėčiau tai tvirtinti, tai tik atsitiktinė mano spėlionė.
Ir vis tik kodėl už „pamoką“ tautai pasirinktas A.Sabonis? Gal jis korumpuotas kyšininkas? Ne, tokių žinių dar nepaskleidė niekas. Tai gal aklas pavydas, kad jis tapo milijonieriumi? Gal… Tokios versijos neatmetu. Tačiau gerbiamieji, ar jis savo milijonus susikrovė klasta, apgaule, kažką engdamas ar mulkindamas? Ne, jis juos susikrovė savo juodu darbu [vargu ar daug kas iš mūsų būtume turėję tokią valią, net jei būtume 2,5 metrų aukščio], savo sveikatos sąskaita [žmogus gal galėtų pretenduoti į liūdną labiausiai traumuotųjų sportininkų Gineso rekordą]. O ir jo neseniai patirtas širdies infarktas neabejotinai sporto pasekmė. Kas dar taip gražiai pašlovino Lietuvą? Gi daugelis skaitėme nostalgiškus Amerikos garsiausiųjų krepšinio grandų gailestį, kad jų šaliai taip ir neteko pamatyti pačios galingiausios formos Sabonio. Amerikiečiai, svetimos šalies piliečiai sugeba gražiai pagerbti mūsų garsų žmogų, o mes ką? Mes jam stengiamės įkąsti… Suprantu kaip skaudu turėtų būti žmogui, visą save atidavusiam Lietuvos šlovei ir manais už tai gaunančiam šaltą akmenį. O jūs ar suprantate?
O gal tikrai Sabonis labai subjaurojo Neringą, Lietuvos pasididžiavimą? Gal jis ten numato ateityje su danais auginti kiaules? Ne… Nieko panašaus. Tie pastatai, kuriuos man teko matyti tik ekranuose, yra tikrai gražūs. Čia ne Klaipėdos [N.Puteikio bylos] variantas, kur miesto centre, prie nieko nepriderinti išdygtų stiklo dangoraižiai. Ir tik skonio reikalas, kad vieniems jie gražūs, kitiems – ne. Pagaliau ar visi tie, kurie taip norite “atkeršyti“ Saboniui, tikrai esate įsitikinę, kad jie jums nepatinka? Abejoju. Šioje vietoje, mano giliu įsitikinimu, aklai tikima kraštosaugininkų išaiškinimais. O jie, man ne visada suprantami. Pavyzdžiui ar ne kvailystė, kai kur nors pamiškėje žmogus priverčiamas savo žemėje ieškotis kokių nors senų pamatų ir tik juos radęs ten gali statytis namą. Savoje žemėje… Man keistos tokios situacijos, tarsi tie, kurie gyveno prieš 100 metų, buvo tikresni tos žemės šeimininkai negu dabartiniai. O gal nepagalvojate, kad prie juos, dar tūkstantį metų anksčiau gyveno dar kiti žmonės… Ir jei jie ten neturėjo namo, tai gal imkime tikrinti ar tie, kur tie pasistatė ten namus prieš 100 metų, turėjo teisę ten statytis? Taip galime nueiti iki absoliutaus absurdo. Tačiau, kad to neatsitiktų, aš siūlau viską daryti remiantis savo protu. Nes niekas, dar laimei, niekada nebandė įrodinėti, kad mes, šios epochos žmonės esame kvailesni už savo protėvius.
O gal tikrai Sabonio boteliai griauna Lietuvos teisinę sistemą? Ir teisingumą joje? Gal jis tikrai niekadėjas, pasikėsinęs sugriauti mūsų iki šiol puikiai veikusius įstatymus? Abejoju ar nors vienas sutiksite su tokia prielaida. Kodėl mes, tylime arba tik panosėje bambame kai realiai išteisinamas seimo ekspirmininkas Viktoras Muntianas? Kodėl mes nekovojame prieš įvairias rentas ir manome, kad politikai yra išskirtinai Lietuvai nusipelniusieji? Kodėl mes tylime, kai valdžios atstovai išsimoka dešimtūkstantines algas ir premijas už labai abejotinos kvalifikacijos darbus? O gal jau esme susitaikę, kad tobuloje visuomenėje turi būti pateptųjų klasė ir jiems taip gyventi priklauso? Gal mes tikrai įtikėjome, kad visur pas mus jau tvarka ir laikas peržiūrėti tikrų Lietuvos patriotų negausų sąrašą? O gal Sabonis tik eilinis karjeristas ir joks ne patriotas? Tada siūlyčiau prisiminti, kaip atkakliai jį bandė į Rusiją išlupti Aleksandras Gomelskis. Kiek pastangų jį pasisavinti dėjo visa TSRS valdžia. Bet jis nepasidavė, jis visada norėjo atstovauti Lietuvai. Ir jai, kol jautėsi itin reikalingas, visada nuoširdžiai atstovavo. Tik vėliau, kai jau buvo apmažusios realios viltys tapti milijardieriumi, jis trumpam paliko Lietuvą, Europą ir išvyko į Ameriką.
Kodėl parašiau šį straipsnelį? Gi puikiai suvokiu, kad mano mintys neturi jokios įtakos tolimesnei teisinei įvykių eigai. Vis tik manau, kad kažkas prabus, susivoks ir pažvelgs į šią situaciją iš kitos pusės. Aišku, ne visi.
*************************
p.s.1. Kai vakar dar tebuvau parašęs šio straipsnelio impulsyvųjį variantą, ir paskleidžiau savo šią nuomonę vienoje laiškų grupėje – demokratinio judėjimo erdvėje, sulaukiau kelių pritariamų komentarų. Bet, nors nenustebau, sulaukiau ir priešingo komentaro. Jame pilietis A.R., pasiūlė man „nekristi po traukiniu kaip viena signatarė kad daug kartų darė”. Nežinau kuri čia signatarė taip darė, bet žmogiškai pasidarė kur kas smalsiau sužinoti ką nors plačiau apie šio laiško autorių. Mūsų laikais tai iš dalies leidžia visagalis internetas, nes pavardė ir vardas man žinomi. Tik iš pagarbos vyresnio amžiaus žmogui jos net nebandau viešinti, gi visi klystame. Vis tik jo pasakyta sekanti mintis – „Kaip sakė A. Solženicinas- NESUSIKURKITE STABŲ“, leido pajusti, kad žmogus ne itin suvokia garsaus rusų disidento mintis. Nes Sabonio niekas niekada nevadino ir nelaikė stabu. Jį paprasčiausiai žmonės gerbė už jo realius darbus. Stabai yra visai kas kita. Tai situacijos, kai mes gerbiame žmogų už nieką. Na, gal tik už gražbylystes.
p.s.2. Vakare man paskambino viena draugė, kuri pasiūlė: O tu jų paklausk, kodėl Sabonio boteliai turi būti nugriauti, o Palangoje, praktiškai ant kopų stovinčios vilos, kurios akivaizdžiai taip pastatytos pažeidžiant įstatymus, taip ir nejudinamos?
Linksma, paklausčiau aš “jų“, tik kas tie jie? Teisėjų gi nepakalusiu. Vyriausybė, jau įsitikinau anksčiau, į mano rimtesnius klausimus neatsakinėja. Tad gal skaitytojai man ką galite atsakyti?
istoriją. Nuosavam miške moteris pasistatė kilnojamą vežimėlį. Tragedija sukelta neregėto mąsto, o į ją įsijungė bene visos žiniatiekos priemonės. Tuo tarpu neabejotinai praleisdamos kitas svarbias žinias, nepastebėdamos tikrų pavojų, kurių pasekmėje visa visuomenė klimpo į korupcijos liūną. Parašiau moteris, bet akivaizdu, kad daliai rėksnių tai nebuvo tik moteris. Ji gi seimūnė, tuo metu dar pakankamai puolamos darbo partijos viena iš lyderių. Na gi tikrai kažkam buvo begalinis malonumas bent jau taip pakenkti žmogui. O iš esmės kas čia blogo ar nenormalaus? Nediskutuotina būtų jei ji tą vagonėlį pasistatytų valdiškoje žemėje ir nemokėtų mokesčių už naudojamą žemę. Bet ji pasistatė ten, kur žemė jos, kai tuo tarpu beveik visos daugiabučių namų bendrijos gyvena neišsipirkusios žemės ir nemoka prideramų mokesčių Valstybei. Ir tai nieko, nes tokių žmonių gal daugiau kaip pusė Lietuvos. O va Graužinienė viena, tikrai puikus malonumas įkasti už veiksmą, kuris neatnešė niekam jokios žalos. Na, bet esame žmonės, todėl visi vis tik dar kažkiek galime suprasti tą savyje nešiojamą bjaurų, deja, neišgyvendinamą jausmą – meilę arba neapykantą vienai ar kitai politinei jėgai. Tačiau Arvydas Sabonis! Lietuvos šlovė! Savo juodžiausiu darbu padėjęs pasaulio žmonėms pradėti ir vėl atskirti Lietuvą nuo Rusijos. Nes gi anksčiau mažai kas žinojo tokią Lithuania. O ši, pasaulinio ryškumo krepšinio žvaigždė leido pasauliui mus pažinti kaip lietuvius. Už ką bandoma keršyti jam ar jo bendrovei?
MATELIO Romualdo rašiniai 
4. Mano skaitytojų mintys