Archive for the ‘Laisvi žmonės’ Category

Romualdas M.: Perku iš… savęs

laughBig

Prieš savaitę kilo mintis pažaisti… pačiam su savimi ir su savo šeima. Žaidimas neįmantrus, sugalvotas mano paties. Itin rimtiems ponams jis, tikriausiai, pasirodys keistas ar net kvailas, bet man jis kol kas visai patiko.

Kas tai per idėja? Kažkada seniai, berods Jysk parduotuvėje, pamačiau nebrangią, akiai patrauklią taupyklę [iš esmės – paprastą skardinę su “urna” monetoms mesti dangtelyje], kurią nusipirkau ir ji jau guli namuose bene porą metų. Ir va dabar sumaniau ją panaudoti. Esu didelis kavos gurmanas, kava mano kasdienybe tapo nuo 20 metų amžiaus, o jos vidutiniškai išgeriu 4-5 puodelius per dieną. Pusę mėnesio normos paprastai išgeriu namuose, bet toks jau tas mano charakteris [o gal giliai įaugęs įprotis?], kad kur kas labiau kavą mėgstu gerti bariukuose ir kavinukėse. Tiesa, ne visos kavos formos man patinka, beveik negeriu automatų pilstomos kavos, nemėgstu Latte putų, nors šiaip balta kava paskutiniais metai sudaro apie 70 procentu viso raciono.

laugh1small

 laugh_1635460iŽinia, baruose už kavą permokame smarkiai: tas pats puodelis kokiame nors viešojo maitinimo taške kainuoja apie 3,5-4 litus, o namuose jo kaina būtų…. dar nežinau, bet jau greitai sužinosiu. Sąlyginai įkainavome vieną kavos puodelį namų sąlygomis vienu litu. Nusipirkome kilogramą kavos ir… dabar, kai geriame ją, iš anksto susimokame sau – į taupyklę. :))

Kilogramo kainą [keturių pakelių po 250 gr.], suprantama, žinome.

Įdomu kiek surinksime įplaukų iš savęs kilogramui pasibaigus. Ir koks bus pelnas. depositphotos_1686794-Smile-Laugh

„Flešmobo“ organizatorei L.Šulcienei skirta 500 litų bauda | Alkas.lt

„Flešmobo“ organizatorei L.Šulcienei skirta 500 litų bauda | Alkas.lt.

Kauno miesto apylinkės teismas (Teisėjas Rimantas SIPAVIČIUS) trečiadienį paskelbė nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje KTU dėstytoja Lina Šulcienė pripažinta pažeidusi susirinkimų įstatymą.

Teisiamoji L.Šulcienė su atstovu E.Dambrausku

Teismas nustatė, kad L.Šulcienė šių metų gegužės 19 d. organizavo eitynes nuo Kauno Šv. Arkangelo (Įgulos) bažnyčios iki Rotušės aikštės, apie susirinkimą raštišku pranešimu neinformavusi Susirinkimų įstatyme numatytos institucijos bei negavusi pažymėjimo dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos.

Įrodyta, kad gegužės 19 d., 15 val., prie Kauno Šv. Arkangelo (Įgulos) bažnyčios susirinko 400-500 žmonių, kurie reiškė pasipiktinimą dėl teisėsaugos veiksmų, vykusių Garliavoje gegužės 17 d. Netrukus žmonių būrys pajudėjo link Rotušės aikštės, skandavo „gėda, gėda“, nešė kelis plakatus bei vėliavas. Po pusvalandžio iki 1300-1500 asmenų išaugusi minia susirinko prie R. Kalantos paminklo. 16 val. dalis žmonių išsiskirstė, o kita dalis, apie 200 žmonių, nuėjo į Rotušės aikštę. Vėliau asmenys susibūrė ir sakė kalbas prie Maironio paminklo, rašoma KMAT pranešime.

Lina Šulcienė pripažįsta gegužės 19 d. organizavus „flešmobą“ – eiseną po aštuonis užklijuotomis burnomis.

Ji prašė leidimo mitingui, bet vietoj to gavo pasiūlymą organizuoti „flašmobą“ – taip ir padarė. Tačiau, nuo gegužės 17-osios įvykių įkaitę žmonės, susipainiojo, kas kur vyksta (tądien mitingas vyko Vilniuje) ir spontaniškai pradėjo mitinguoti prieš pat prasidedant „flašmobui“. Žmonės, vieni kitų nepažįstantys, tai vienur, tai kitur kalbėjo pro garsiakalbius. Visa Laisvės alėja sruvo žmonėmis, kurie jungėsi, kur papuola. Prie Linos eisenos užklijuotomis burnomis irgi jungėsi žmonės, bet, kadangi žmonėmis plūdo visa Laisvės alėja, tai Lina ir kaltinama viskuo, kas tądien ten vyko.

Už administracinės teisės pažeidimo padarymą L.Šulcienei skirta 500 litų bauda. Nutarimas per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno miesto apylinkės teismą.

R.Matelis: V.Šapranausko jumoras man suprantamas retai. Bet mintys – 1:1

 

…aktorius sako, kad Lietuvoje mažai meno kritikų, kurių nuomonės artistai paiso. „Į tokius kaip šis renginys kritikai apskritai nevaikšto. Jie gi mat intelektualai, – ironizuoja Vytautas, – man buvo svarbi kritikų nuomonė, kai aš buvau jaunas. O dabar manau, kad tai yra lengviausia pasaulyje profesija. Kiekvienas gali būti kritiku. Man labai juokinga, kai atsistoja kritikai prie kokio nors ypač abstraktaus, tarkime, Picasso paveikslo, ir bando įžvelgti, ką jis tuo norėjo pasakyti. O tas Picasso turbūt pusiau girtas pasidrabstė dažais ir jokios gilios minties ten nebuvo

Arba va šis sakinys: “Aktorius patikina, kad jaunystėje ir jam žvaigždžių liga nebuvo svetima. Vytautas taip pat sekdavo kiekvieną apie save pasirodžiusią naujieną, o jo mama išsikirpdavo ir kruopščiai kaupdavo visus straipsnius apie sūnų”. Tikra tiesa, labai gerai prisimenu, kai didesnio džiaugsmo už kažkokį komplimentą nei nebūdavo. Tik vėliau supratau, kad toks požiūris ir savęs patenkinimas yra tuščias ir niekur nevedantis. Na, gal vedantis, bet dažniau į nereikalingą įtampą. Nes tie, kas tave giria, vėliau suvokia tave kaip skolininką: jie tave liaubsino, dabar tu jiems kažką gero duoj.

 

R.Matelis: Teisingumo ministro mintys

Užklydau į Teisingumo ministro dienoraštį ir, kaip ne keista, likau patenkintas. Nors kiek ankstėliau čia esu rašęs, kad prie dabartinės teisinės tvarkos Lietuvoje, Teisingumo ministerija nereikalinga visai, šios mano mintys nėra kliūtis pareikšti pasitenkinimą asmeniškai ministru Remigijumi Šimašiumi. Tokia situacija teparodo, kad net ir protingas žmogus yra nulis, jei jis dirba ten, kur jis nieko negali keisti ar įtakoti.

Atkeliu straipsniuką iš R.Šimašiaus blog’o.

Kuo skiriasi geri teisininkai nuo blogų?

Pagrindinėje teisininkų kalvėje – Vilniaus universiteto Teisės fakultete – įteikiant diplomus  absolventams kaip svečiai susirinko ne tik šios mokyklos absolventai, dabar užimantys aukštas pareigas įvairiose institucijose. Ne tik švieži absolventai – pasitempę jaunuoliai ir išsičiustijusios panelės bei jų tėvai. Atėjo ir žmonės, kurie „ne prie ko“, t.y. su teise turi nedaug ką bendro.

Ir ką gi aš girdžiu, pavyzdžiui, iš gerbiamos Veronikos Povilionienės, kuri įteikė vieną iš prizų geriausiems studentams? Pirmiausiai, žinoma, girdžiu puikią dainą… Po jos girdžiu palinkėjimą, kad jaunieji teisininkai neužmirštų, jog visokie įstatymai ir nutarimai nėra svarbiausias dalykas – kad svarbiau yra tiesa, teisingumas, Dievas. Girdžiu palinkėjimą nebūti formalistais, nebūti įsikibusiais tik teisės aktų raidės. Šis palinkėjimas tarsi turėtų būti didelė naujiena ir lengvas akibrokštas teisininkų kalvėje. Tačiau paradoksas štai kur: tokias pačias tiesas teisės studijų metu studentams nuolat ir kala į galvą geri Universiteto dėstytojai. Ne kodeksų zubrinimas yra teisės studijų esmė, o gebėjimas atrasti tiesą ir teisingumą. Tą patį, kol dėsčiau, zulindavau ir bandydavau studentams įteigti ir aš pats.

Ar dauguma absolventų šiandien iš tikrųjų yra pasiruošę būti kūrybingais teisininkais, realizuojančiais teisingumą, o ne aklais teisinės sistemos sraigteliais, tikras visgi nesu. Kodėl – gal pakalbėsime kitą kartą. O dabar tiesiog pasakysiu savo nuomonę kuo labiausiai skiriasi geras teisininkas nuo blogo. Geras teisininkas visų pirma vadovaujasi vertybėmis ir prigimtine teise. Blogas teisininkas vadovaujasi instrukcijomis ir nurodymais. Geras teisininkas žino, kad teisės aktai yra tam, kad žmonės išspręstų savo ginčus ir taikiai sugyventų, o ne tam, kad prisikurtų biurokratinių problemų. Blogas teisininkas gi net nesvarsto kodėl priimtas teisės aktas ar atskiros juo nuostatos. Tai – politikų reikalas, sako jis, jie nusprendžia, mes vykdome.

Geras teisininkas galvoja kaip įstatymus panaudoti, kad būtų pasiekti jo kliento ir visuomenės tikslai. Blogas teisininkas savo klientui ir visuomenei aiškina kokie gali ir kokie negali būti jų tikslai, net kai jų siekimas niekam, išskyrus įstatymo raidę, nekliudo. Geras teisininkas skaito teisės aktą taip, tarsi jis būtų prasmingas, žmonėms gyvenimą palengvinantis dokumentas. Blogas teisininkas pritaiko teisės aktą paraidžiui, o vakare prie alaus bokalo su draugais guodžiasi kokie blogi teisės aktai. (Po to kai pasiguodžia, jie, skirtingai nuo gerų teisininkų, nepasivargina bent pirštą pajudinti, kad teisės aktas būtų pakeistas į gerą). Geras teisininkas žino, kad teisingumas yra teisėtumo sudedamoji dalis, o teisėtumas – teisingumo sudedamoji dalis. Blogas teisininkas gi nuolat postringauja apie tai, kuo skiriasi teisėtumas nuo teisingumo.

Geras teisininkas žino, kad teisėje svarbiausi ir praktiškiausi dalykai yra teisės principai, tarp jų – teisingumo, sąžiningumo, protingumo, proporcingumo. Blogas teisininkas principus laiko deklaracijomis, kurias kažkada iškalė egzaminui, o po to gali užmiršti. Geras teisininkas, susidūręs su neprotingu teisiniu reikalavimu, iš karto prisimena principus ir juos taiko. Blogas teisininkas taiko bet kokius reikalavimus, ir tai yra jo vienintelis principas. Geras teisininkas pripažįsta problemas, įskaitant savo, ir jas sprendžia. Blogas teisininkas yra visada teisus. Bent jau savo paties akyse.

Geras teisininkas bent bando šnekėti taip, kad jį suprastų bet koks žmogus. Blogas teisininkas didžiuojasi, kad bet kas iš gatvės jo kalbos negali suprasti. Būti geru teisininku nėra lengva. Tam reikia ne tik (ne tiek) išsilavinimo, kiek išminties ir drąsos. Reikia neužmiršti teisės tikslo – kad visuomenėje būtų teisingumas ir taika, ir kiekvieną teisinę problemą spręsti iš šio tikslo perspektyvos.

P.S. Kokias permainas beinicijuočiau kaip teisingumo ministras, nuolat tenka susidurti su blogų teisininkų suformuota kultūra. Tai, ką turi daryti geras teisininkas, dažnai tampa didele naujiena valstybės tarnautojams, pareigūnams. Dažniausiai jie būna daug kartų girdėję blogų teisininkų primygtinius patikinimus, kad negalima elgtis taip, kaip turėtų siūlyti geri teisininkai.

Todėl kreipiuosi į valstybės tarnautojus, pareigūnus, pačius teisininkus – meskite lauk iš galvos blogų teisininkų receptus ir elkitės kaip geri teisininkai.

R.Matelis: Kaltinamasis Letas Palmaitis. Viena pirmųjų Kregždžių?

Šiandiena nepilnas tris valandas praleidau Kauno apylinkės teisme. Čia vyko žmogaus, rizikuojančio savo sveikata ir perspektyva, baudžiamoji byla. Tai garbaus amžiaus žmogus, jau pensininkas, pagal profesiją – filologas, Letas PALMAITIS. O jo pakliuvimo ant kaltinamųjų kėdutės istorija ne atsitiktinė. Nuskriaustieji – du jauni vyrai, Generalinės prokuratūros atstovai Justas LAUCIUS ir Mindaugas DŪDA. Juos rėmė, tai yra kaltinamąjį aktą skaitė Kauno prokuroras A.Meilutis.

========================================================================================

Piketuoja KJDJ nariai

Valandą prieš teismo paskirtą posėdį, per pagarbų, įstatymų numatytą atstumą nuo pastato sienos, jau rinkosi mini piketo dalyviai iš KJDJ, kurie norėjo atkreipti visuomenės dėmesį į čia prasidėsiantį, bent jau Kaune, ko gero, precedento neturėjusį teismo procesą. Kaltinamasis – Letas Palmaitis, kai kurių žiniatiekos šaltinių duomenimis – filologijos mokslų daktaras, bent jau teismo salėje neprisiskyręs sau garbaus mokslinio laipsnio, o teisėjos B.Drozdienės paklaustas sakėsi esąs pensininkas, iki tol dirbęs vyresniuoju moksliniu bendradarbiu Vilniaus universitete, pradėtas teisti už generalinės prokuratūros prokurorų Justo LAUCIAUS

Nukentėjusiu laikomas prokuroras

ir Mindaugo DŪDOS šmeižtą ir įžeidimą. Teismas, reikia tikėti, priims sprendimą kurio šiame straipsnyje gal labai nebandysiu spėlioti. Ir nors jis labai lauktinas, man ne mažiau įdomu buvo stebėti visą jo eigą ir pabandyti skaitytojui pareikšti savo nuomones ir dvejones. Tiesa, eiklieji reporteriai profesionalai, kai rašau šį rašinuką, jau spėjo paskelbti savo įspūdžius ir verdiktus ir, ko nesitikėjau anksčiau, jie ne mažiau įdomūs už patį procesą. Kai kuriuo atveju norėtųsi žodį ĮDOMŪS rašyti kabutėse, bet tai esmės nekeičia, tad tebūnie BE jų.

Tiesą sakant apie piketą labai nei nėra ką rašyti, nes didelis šaltis ir įstatymai neleido daryti jį bent kiek gausesniu, todėl grupelė visuomenininkų, kartkartėmis sulaukdama vieno kito pravažiuojančio automobilio pritariamo pasignalinimo, jau prieš tęsimo posėdį sugužėjo į teismo foje. O čia būriavosi tikrai nemažas būrys, viena dėl ko ir darau išvadą, kad vyko precedento neturintis posėdis. Žmonių tarpe matėsi daug žinomų iškilių asmenų, kuriuos vieno dienraščio plunksnagraužys netruks paskelbti „neaiškiais visuomenininkais, nuolatiniais protesto akcijų dalyviais, savo nuomonę ypač aršiai reikšti pamėgusiais kauniečiais bei politinio gyvenimo užribyje atsidūrusiais veikėjais“. Ką gi, kiekvienas turi savo vertinimo kriterijus ir vertybių skales, tačiau kažkaip krenta į akis ar tik ne konkurentus įžvelgė dalyje susirinkusiųjų šis serijinis rašeiva, įvardindamas juos ypač aršiai reikšti savo nuomonę pamėgusiais kauniečiais. Kita vertus, aš, jei būčiau apmokamas žurnalistas ir turėčiau tokią nuomonę, kokia išreikšta jo laikraštyje, ko gero nerašyčiau apie tokį sambūrį, nes… ne tik nenorėčiau susigadinti savo autoritetą skaitytojų tarpe, bet ir bijočiau užsitraukti darbdavio nemalonę, imdamasis skelbti tarsi dėmesio nevertą žinią. Bet kiekvienam savo.

Nežinau kas teismuose atsakingas už patalpų paskirstymą ir ar iš nenutuokimo apie būsimą rezonansą, ar priešingai – siekiant įmanomai paslėpti proceso eigą nuo nereikalingų žvilgsnių, tačiau salė buvo paskirta nepateisinamai maža.

Dar iki teismo posėdžio pradžios, koridorius buvo sausakimšas

Realiai joje sėdimas vietas tegalėjo susirasti gal tik kas šeštas – septintas atvykusysis. Tokia situacija negalėtų būti vadinama patenkinama, o teisėjos B.Drozdienės pareiškimas, kad salėje gali likti tik tie, kas rado sėdimą vietą, manau, nepateisinamas, nederantis valstybės prestižą atstovaujančiam asmeniui. Nes tikrai ne susirinkusiųjų kaltė, kad tų vietų taip maža, o laimei, iki šiol dar ir negirdėta praktika į teismus eiti su savo kėdėmis. Nors ir nesidžiaugtų žmonės stovėdami ilgame procese, teisėja jiems net neleido likti salėje ir pareikalavo išeiti. Pilnai suprantama į tai buvo ir žmonių reakcija, kai jie ėmė reikšti nepasitenkinimą žodžiais, kad teisėjai yra mokesčių mokėtojų išlaikytiniai, o toks draudimas prieštarauja Konstitucijai. Žinoma, abejotina ar tai buvo teisingi teiginiai, bent jau aš asmeniškai ne kartą esu pasisakęs, kad nereikėtų žmonėms „sapnuoti“, kad valdininkai ar pareigūnai yra jų tarnai. To nėra, nebuvo ir niekada nebus, tačiau savitarpio supratimas tarp tų, kurie gauna atlygį už darbą iš biudžeto, t.y. iš mokesčių mokėtojų lėšų ir tų, kurie juos moka, turėtų būti ir to siekti yra abiejų šalių pareiga. Deja, šiuo atveju to nesijuto.

Asmeniškai aš būčiau linkęs manyti, kad net iš pažiūros ne naujokei teisėjai, pasidarė baisoka vesti sudėtingą bylą didelėje auditorijoje, todėl ji pabandė iš karto ją sumažinti iki minimumo. 0 kadangi prieš akis dar gyvas teismo posėdis Klaipėdoje, kur seimo nario Naglio Puteikio baudžiamąją bylą  vedė kita Teisėja – Inga KRUŠIENĖ, akivaizdu, kad ši Temidės atstovė su pareigomis panašioje situacijoje susitvarkė kur kas sėkmingiau.

Vis tik pats teismo procesas toliau vyko pakankamai sklandžiai. Jei nekreipti dėmesio į vieną iš salės išprašytą žmogų, pastebėjus, kad jis darosi garso įrašą. Keistoka, kad tai užkliuvo teisėjai, nes posėdis gi viešas, tačiau būsiu atviras, aš jau antrą kartą NEpavydžiu teisėjams sprendžiant pakankamai nelengvas bylas. Nes nei už ką nenorėčiau būti jų vietoje. Gi iš vienos pusės tarsi ir kolegos, prokurorai ir, tuo labiau, galimai dideli nepasitenkinimo debesys iš tam tikrų aukštų valstybės pareigūnų jei tą bylą išspręsi ne prokurorų naudai, iš kitos pusės žmogus, kuris akivaizdžiai pritrūko kantrybės stebėti betvarkę ir teisiamas už sąmoningą poelgį, taip siekdamas išjudinti ir išgyvendinti valstybėje vis labiau bujojančią neteisybę. Ir tik naivuoliai arba jais apsimetantys gali manyti, kad teisėjai gyvena kitoje planetoje ir to nežino. Iš tikro gi mūsų teisingumo skelbėjai gyvena šalia mūsų: tuose pačiuose namuose, gal net su mumis tose pačiose laiptinėse ir mato viską. Nes NEvaikšto užsirišę akių, kaip juos kažkodėl, nuo seno esame linkę vaizduoti piešiniuose ir ikonėlėse.

Nors jau sakiau, kad nesiimsiu prognozuoti bylos baigties, visa eiga man rodė, kad teisėja B.Drozdienė stengėsi bylą pakreipti tarsi taikos sutarties linkme. Nebuvo panašu, kad ji atkakliai ieškotų kaip pagilinti teisiamojo problemą ar kaltę, todėl bylą vedė pakankamai korektiškai, o laikas nuo laiko jautėsi jos tarsi vidinis noras viską subalansuoti. Tačiau tai sekėsi sunkiai, nes Dr. Letas Palmaitis akivaizdžiai neslėpė savo siekio ir toliau eiti pasirinktu keliu, tai yra nukentėjusiais laikomų prokurorų atžvilgiu turėjo jau seniai susiformuotą nuomonę ir nerodė pastangų atgailauti dėl jos. Tiesa, man nepatiko teisėjos sprendimas iš keturių L.Palmaičio pasirinktų liudininkų palikti tik du. Jei, sakykime, liudininkų skaičius buvo mažinamas dėl bylos trukmės sutrumpinimo, tai vis tiek negražu buvo atmesti kaip liudytojus Lietuvos signatarą Endriukaitį ir, tuo labiau, visai Lietuvai kaip išskirtinį moralės šviesulį, žinomą kunigą, monsinjorą Alfonsą Svarinską.

Liudyti L.Palmaičio byloje, deja, neleista žinomam Lietuvos disidentui kunigui, monsinjorui Alfonsui SVARINSKUI

Liudyti L.Palmaičio byloje, deja, neleista žinomam Lietuvos disidentui kunigui, monsinjorui Alfonsui SVARINSKUI

Tokiu teiginiu niekaip nenorėčiau būti suprastas, kaip nuvertinantis seimo narį Naglį Puteikį arba „XXI amžiaus“ leidinio redaktorių Edvardą Šiugždą, kuriuos truputį pažįstu ir kurių kalbos teismo salėje, buvo šaunios, tačiau vis tiek konstatuočiau, kad stiprių liudininkų tarsi ir pabijota… Motyvai, kodėl pasirinkti būtent tie liudytojai man pasirodė neįtikinantys.

Nenorėčiau plėtotis nukentėjusiųjų prokurorų atžvilgiu, nes tikrai mažai ką išmanau Eglės Kusaitės bylose, tačiau pirmą kartą matydamas šiuos du iš spaudos jau senokai žinomus pareigūnus, negaliu neišsakyti savo subjektyvios nuomonės. Jei mažesnį stažą turintis prokuroras M.Dūda man pasirodė bent jau turintis tikro prokuroro įvaizdį, tai nuo 2003 metų šioje sistemoje dirbantis Justas Laucius tikrai nepuošia prokuratūros. O tuo labiau generalinės. Ne, kalbu ne apie išvaizdą, abu atrodė tvarkingi ir pasitempę, tačiau J.Laucius neturi paprasčiausiai šiai pareigybei privalomų savybių – suprantamai reikšti savo mintis, parinkti teismo salei tinkamą balso tembrą ir decibelus. Atmetus šią mano nuomonę kaip subjektyvią, manau, kad bus pakankamai objektyvu teigti, kad šie nukentėjusieji nesugebėjo bent jau salės publikos įtikinti savo nepriekaištinga reputacija. Ne, aš nepretenduoju tapti sekančia kregžde po Leto Palmaičio baudžiamoje byloje, todėl nesiimu tvirtinti jų teisumu ar pakaltinamumu, tačiau jų kalbos priminė mokinukų pasigiriamąsias kalbas: abu didesnę savo pasisakymo dalį skyrė kartojimui, kad neturi jokių nuobaudų, net administracinių, kad jų tirtos bylos bent jau susiję klausimuose su E.Kusaite ir Breste, galimai, nužudytu Vytautu Pociūnu, niekieno iš teisėsaugos nebuvo sukritikuotos. Žodžiu – geri vyrai, nors ir neturi skambių darbo akordų, tik va internete neteisingai apšmeižti. Labai įdomiai nuskambėjo vieno iš prokurorų, neprisimenu tiksliai, bet regis kaltintojo poziciją palaikiusio Kauno prokuroro A.Meilučio maždaug toks klausimas teisiamajam: „Ar jūs turite Eglės Kusaitės bylos oficialią medžiagą?“ Mano akimis tai pigus bandymas sutriuškinti žmogų. Tiesa, gaila, kad L.Palmaitis nesumetė tuo metu atsakyti, kad jam, kaip fiziniam asmeniui tokia prabanga neįmanoma, tačiau pasinaudodamas proga, kad yra teismo salėje jis galėjo prašyti teismo, kad ta byla būtų išreikalauta iš E.Kusaitės bylą nagrinėjančio teismo ir tokiu būdu greičiausiai būtų galėjęs joje rasti savo pozicijai sustiprinti reikalingų įrašų. Tiesa, ko gero, toks pageidavimas būtų atmestas, tačiau tai leistų tikėtis, kad jo pralaimėjimas, jei toks ir bus skelbiamas, būtų kur kas švelnesnis: valstybė gi negali nuteisti žmogaus, neleisdama jam tinkamai apsiginti.

Apgailestauju, tačiau sveikatos būsena man neleido išsėdėti teismo salėje iki galo, todėl salę palikau kiek anksčiau, gal po poros valandų. Vis tik turiu pasidžiaugti, kad pavyko pamatyti visų pagrindinių dalyvių kalbas, išgirsti argumentus ir pajusti jų tikrąją vertę. Pabaigai noriu išreikšti dar vieną nuomonę: man gerbtinu pasirodžiusiam L.Palmaičiui, regis kiek pritrūko teisminės patirties. Nors visa salės atmosfera aiškiai alsavo jo vieninteliu noru padaryti gyvenimą Lietuvoje teisingesniu ir gerbtinesniu, savo pasisakymuose jis tai nepakankamai akcentavo. O gaila. Teismai, to nevalia ignoruoti, visada visų pirma vertina tai, kas išreiškiama žodžiais ar raštu. Todėl manau, o jei dar atsiras galimybė, primygtinai ir patariu, būtina salėje pabrėžti, kad veiksmais, įvardinant pareigūnus tam tikrais terminais, buvo siekiama tik vieno – atstatyti Lietuvos pašlijusį teisinį autoritetą. Ir, kad tai skatino ne kas kita, o jo patriotizmo jausmas.

Ir pabaigai apie šio straipsnio pavadinimą… Mano intuityvinė nuojauta sako, kad Lietuvoje jau subrendo aktyvus apgaulėms, melui, korupcijai ir kitiems vis dar pulsuojantiems bjauriems reiškiniams žiedas. Panašu, kad tokių unikalių reiškinių, kaip L.Palmaičio byla, gali daugėti. Ir mano nuojauta sako, kad dar ir dar kažkas mus nustebins netolimoje ateityje, o L.Palmaitis yra tik pirmoji kregždė. Norėčiau klysti. O gal taip ir yra?

p.s. Labai atsiprašau Gerbiamo Leto Palmaičio, tačiau dar iki bylos jo nepažinodamas iš veido, nespėjau užfiksuoti jo nuotraukos. O “skolintis” iš laikraščių, nenoriu… Gal vėliau ištaisysiu šią klaidą.

Kiti šaltiniai apie Letą Palmaitį:

Letas Palmaitis: „Pasaulinės oligarchijos bandymas užgrobti valdžią pasaulyje – jokia globalizacija“

Teismo suole privalo sėdėti ne tik Letas Palmaitis. wvw.ekspertai.eu

Prokurorus nusikaltėliais išvadinęs kaunietis stojo prieš teismą

Vėlesni straipsniai apie Letą Palmaitį:

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

Linksmi ir liūdni Naujieji metai

☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥

Visų pirma savo skaitytojus, o reiškia bičiulius ir draugus, nuoširdžiai sveikinu su Naujaisiais, 2013 Metais. Ir nors šioje datoje slypi skaičius 13, linkiu, kad velniškumo juose tebūtų tiek, kiek mes jo randame Kauno Velnių [A.Žmuidzinavičiaus] muziejuje. Jei realistišku žvilgsniu, tai vargu ar ne per pigu būtų linkėti laimės, meilės ir pinigų. Šie dalykai ateina [arba neateina] nevartydami kalendoriaus. Ir nekreipdami dėmesio į mūsų buvusius linkėjimus. Vis tik noriu palinkėti to, kas priklauso nuo mūsų pačių, nes jei kažko sieksime, tai ir pasieksime. Todėl visiems linkiu darnos, susiklausymo, vienybės geruose darbuose ir… suprantama, – sveikatos. Tiesa, ji ne visada ir ne  visai mūsų rankose, tačiau pasirinktas gyvenimo būdas labai smarkiai įtakoja ją. Būkime laimingi tiek, kiek tai įmanoma.

☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥

Šio šventinio įrašo pavadinimas jus, ko gero, suklaidino. Pamanėte, kad rašysiu apie gerus ir blogus 2012 metų nutikimus? Ne… Mintis mano kiek kita. Rašau visa tai dar neatėjus Naujiesiems, o kaip žinia, metams baigiantis verta peržvelgti prabėgusius 12 mėnesių. Tačiau aš siūlau prisiminimais peržvelgti ne paskutinius metus, o visą savo gyvenimą.

Net nežinau kaip, kada ir kodėl, bet Naujieji Metai mano gyvenime tapusi svarbiausia švente. Ji sumažino bet kokias asmenines ar net religines progas. Gal pas jus vertybių skalė kiek kitokia, tačiau tai neturėtų mums sutrukdyti prisiminti prabėgusias naujametines šventes. Man [ir ne tik man, o ir visiems skaitytojams, manau] būtų labai malonu, jei Jūs parašytumėte savo įsimintiniausius naujųjų sutikimus. Komentaruose vieta neribojama, tad kodėl gi nepasipasakoti? 😀

Nors, tiesą sakant, tai įvertinti gal nėra toks jau lengvas reikalas. Vis tik blogiausi naujieji man buvo, ko gero, jaunystėje. Prisimenu, buvau apie 22 metų amžiaus. Tai laikas, kai turi masę draugų, visi jie geri, įdomūs ir nepakartojami. Jaunystėje mes švenčiam bet ką ir visa tai visada teikia džiaugsmą. Tad ir tais, gal 1977 metais, pamenu, mūsų kompanija, gal apie 20 žmonių, buvome sutarę švęsti audringai ir gerokai iš anksto pasiruošus. Nmatėme salę ir ją išsinuomavome. Užsisakėme maistą, gėrimus, muziką. Šventė turėjo būti aukštame lygyje, kaip tada mėgome vadinti. Ir… gruodžio 30 dienos vėlų vakarą, iki saliutų likus bene 25 valandoms, aš… išsikviečiau taksi. Žiema buvo labai snieguota, panašiai, kaip praėjusios Kalėdos. Ir… lipant į atvažiavusį automobilį, paslydo koja ir trakštelėjo kaulas. Kelionės maršrutą teko keisti, vietoje namų, nuvažiavau į Traumatologinį punktą, kur man suteikta naujametinė dovana – gipsas.

Oi kaip skaudu buvo vienam, be kompanijos per langą stebėti raketas ir saliutus…

Tačiau visas tas praleistas progas puiki kompensavo net treji Naujieji, kuriuos galėčiau laikyti geriausiais savo gyvenime. Bene prieš 10 metų sumaniau Naujuosius sutikti kur nors užsienyje. Į taikinį pakliuvo Praha, Čekijos sostinė. Po kelių metų tokį šventimo būdą pakartojau ir išvažiavau į Budapeštą. Nežinau ar visų skonį atitinka toks sutikimas, tačiau net ir šiandiena gailiuosi, kad sėdžiu namuose, prie kompo, nes šventė, sutapatinta su ekskursija į ten, kur esi dar nebuvęs, iš tikro puiki relaksacijos forma. Tokių kelionių metu visi grupėje tampame bendraminčiais ir bendrajausmiais: nereikia niekuo rūpintis, nes užsakytas stalas restorane, pakili atmosfera ir visiems bendra euforija. Tokių švenčių metu akimirksniu tampi savas net su tais, kurių kalbos nei vieno žodžio nemoki. O dar skirtingų šalių skirtingos tradicijos… Pavyzdžiui labai stebėjomės, kad Vengrijoje taip ir nepamatėme nei vienos raketos. Jau nekalbant apie saliutus. Tai draudžia jų įstatymai. Tačiau visa tai kompensuoja jiems tradicinės triūbos, kurios prieš Naujuosius pardavinėjamos kas 5 metrai – visur, net šaltose gatvėse. Vengriškos triūbos būna įvairios, jei taupote pinigus, galite įsigyti net kartoninę, su plastmasiniu įdėklu. Tiesa, jų garsas silnokas. Tačiau jei paaukosite kiek didesnę sumą, įsigysite tokią, kuri švilpia panašiai, kaip garvežys. Taigi, manau jau suvokiate koks miestas būna jau keletą dienų iki naujųjų. Triukšmas, triukšmas ir dar kartą triukšmas. Gal ne visiems, bet man tai labai kėlė nuotaiką.

Bet, ko gero, įspūdingiausi Naujieji man buvo prieš 8 metus. Tą kart nutariau sujungti į vieną – savo 50-metį ir Naujųjų sutikimą. O kokie naujieji, jei be karnavalo? Šiai šventei vienintelį kartą gyvenime tapau net scenaristu: nutariau, kad būsiu smėlio karjerų generolu. Tokio pavadinimo filmas vaikščiojo po Lietuvos kino teatrus mano jaunystėje, deja, dėl nebežinomų priežasčių aš jo likau nematęs. Tad nei nebandydamas plagijuoti tą filmą, susigalvojau koks turėtų būti toks “generolas”. Pasisiuvau geltonos medžiagos kostiumą, parduotuvėse “Armijai ir civiliams” prisipirkau kariškos atributikos ir, atėjus laikui, patraukiau į užsakytą salę restorane “Metų laikai”. Tuo metu mano šventė dubliavosi su aktyviai veikusiu mano įkurtu internetiniu forumu “Brandūs žmonės” [kas iš esmės buvo tarsi klubas], turėjusiu vieną išskirtinę savybę – į jį buvo susibūrę tikrai nuostabūs bendraminčiai, o apsiriboti vien bendravimu per ekraną nei vienas nei nemanėme. Mes į natūralius “meetus” rinkdavomės kas mėnesį ir tokie pobūviai, manau, buvo tarsi restauruota, jau senokai nutolusi jaunystė. Tokių žmonių būryje malonu ir be progos, o čia… buvo du viename. 😀

Hmmm., bene pirmą kartą parašiau tikrai dienoraštį. Ne straipsnį, ne apžvalgą ar konstataciją. Gal būt kai kam iš Jūsų tai bus įdomu ir tai taps užkratu ne tik skaityti, bet ir parašyti apie savo gyvenimo ekstreminius “taškus”? Su didele viltimi lieku laukti.