Archive for the ‘R.Matelio straipsnis’ Category

R.Matelis: Mero A.KUPČINSKO man jau pakaks. Tikiuosi ir Jums

 II dalis

 

I dalis ČIA
Jei manęs kas nors paklaustų kas per žmogus yra Andrius KUPČINSKAS, ko gero, nieko blogo pasakyti negalėčiau. „Žmogus kaip žmogus“, – tikriausiai suformuluočiau atsakymą. Tačiau Kaunas ne tik didelis ir svarbus Lietuvos miestas, jis yra ir daugelio mūsų vilčių, lūkesčių ir poreikių patenkinimo miestas. O kas žino, esant tokiai politikai kaip šiandiena, gal dar ir vėl sostine jam teks būti… Todėl jam vadovauti turi ne eilinių gebėjimų, o apsukrus, talentingas ir teisingas žmogus. Kita vertus, Kauno meras turi būti ORUS, o jo išsakyti ŽODŽIAI TURI BŪTI SVARŪS ir niekam nekelti abejonių dėl jų teisingumo. Ar tokioje rolėje sugeba ir gali būti A.Kupčinskas?

11041755_897660860256051_4114393082288422988_nKo gero, ne. Ko gero Kauno merui dar stipriai trūksta solidumo, todėl net per rinkimus, prasidėjus II turui, daugelį smarkiai papiktino neetiška ir nekorektiška reklama su milicininko [suprask – Matijošaičio] ir kažkokio eigulio [suprask – patrioto Kupčinsko] kepurėmis. Beje, meras neretai mėgsta pabrėžti, kad jis nėra pralobęs ir gyvena pagal savo ne itin didelį atlyginimą, tad kaip gi čia su tais milžiniškais stendais, kurių kainos šiaip jau yra kosminės? Ar jie merui iškabinti su nuolaida, ar vis tik jiems pinigų “pavyko“ užsidirbti? Bet tiek to tą savigarbos stokojančią Andriaus reklamą… Kur kas bjauriau yra tai [nes parodo TS-LKP partijoje dar vis tūnant kažkurį nevykėlį, kuris „komponuoja reklaminius veiksmus“], kad akivaizdžiai buksuojantys “tradiciniai“ politikai konservatoriai, nuolatos bando niekinti žmogų pagal profesiją. Taip bandyti susirinkti balsų sau yra paprasčiausiai kvaila ir neperspektyvu. Negaliu neprisiminti akivaizdžiai to paties konservatorių „chormeisterio“ kai buvo puolamas R.PAKSAS: pamanykite, prezidentu būti išdrįso lakūnas… O ar lakūnas kuo nors nepagarbi profesija tokioms pareigoms? Tikriausiai toks kritikas pats net keleiviu į lėktuvą bijotų įlipti… Taip ir čia – bandoma kąsti už milicininko [policininko] buvusią veiklą? Ir kam čia tada pataikaujama? Nusikaltėliams? Gal… Vis tik tai tikrai apgailėtini brovimosi į mero postą Kupčinsko metodai. Kaip ir tai, ką vakar perskaitėme spaudoje – Žaliakalnio gyventojams į dėžutes sumėtyti lapeliai, juodinantys V.MATIJOŠAITĮ! Na ne, sere mere, taip į savo nusėdėtą krėslą jūs jau nebesugrįšite. Garantuoju!

Jau minėjau, kad Kauno meras, be jokių diskusijų turi būti teisingas žmogus. O va prieš rinkimų pradžią jis paskelbia, kad TS-LKD Kauno skyrius, pirmieji pagaliau atpigino šildymą Kaune. Gerbiamieji skaitytojai, ar tai ne viršūnė? Tai akivaizdus veiksmas, parodantis, kad Kupčinskasi rinkėjus vertina ne labiau, nei mažamečius vaikus, kurie, jo manymu, net nesugeba aritmetinių tiesų suvokti. Jokia paslaptis, kad 2013/2014 metų žiema buvo gana šilta, tačiau šių metų žiema jau ir rekordiškai įvardinta: šalčių tarsi visai nebūta. Deja, sąskaitos už šildymą daugiabučių gyventojams jei ne didesnės, tai bent jau tokios pat. O turėjo būti smarkiai mažesnės. Ir tai įvardinama kaip atpiginome šildymą? Eigulių bendruomenės organizuotame gyventojų susitikime su pretendentais į merus viena senyva moteris atsistojo ir pasakė tiesiai, be užuolankų: „Man nereikia jokio atsakymo, nes tai ką aš pasakysiu yra ne klausimas, o paprastas pastebėjimas: Andrius KUPČINSKAS meluoja, kad atpigino šildymą. Jis neatpigo nei kiek, mes visi tą žinome. Negražu taip elgtis“ [čia cituoju iš atminties]. Ir vietoje mero dalyvavęs šiaip jau gana sėkmingai gebantis manipuliuoti auditorija Marijus PANCERIS, šioje vietoje tapo bejėgiu. Nes faktas niekada nebūna nuginčijamas gražbylystėmis.

Nueinantis meras eilę metų mėgsta vis džiaugtis Kaune įrengtais duračiu [čia mano asmeninis terminas, aš įsitikinęs, kad ateityje žodis „dviratis“ bus pakeistas į teisingą žodį „DURATIS“] takais, kažkada net pats žadėjo į darbą duračiu važinėti. Gerbiamieji, na gal ir aš ne viską suprantu, bet kame gi čia tas žygdarbis? Ar per Laisvės alėją ir Ąžuolyną nubrėžtos baltų dažų linijos? Tada jau jūs man atleiskite, kad aš nieko nebesuprantu. Ar čia merui reikia šlovintis dėl tokių „žygdarbių“? Bet va apie Laisvės alėja tai jau ir laikas pakalbėti… Dar prieš ketvertą penketą metų buvo gyvai kalbama, kad „atgaivinsime Laisvės alėjos dvasią“. Bet kalbomis retai kas ir retai kada atsigaivina, o darbų jokių nesimatė. Tiesa, prieš antros kadencijos rinkimus, meras Andrius buvo visus pradžiuginęs, nes iki 17 valandos sutrumpino mokėjimo už automobilių stovėjimą centre, laiką. Bet o viešpatie, kokie naivūs mes buvome tada: tas sutrumpintas laikas teegzistavo iki naujų postų išsidalinimo. Ir po to ne tik vėl prailgėjo, bet savo kainomis dar labiau iš miesto centro išvaikė žmones. Nes nors sakyti garsiai, kad brangu mokėti už nieką, nedrįstą niekas [vis tik tokie baikštūs jau esame], kiekvienas tą turi galvoje ir todėl mąsto: o ko man į tą centrą važiuoti? Kad pinigus už nieką sumokėti? Taigi ilgalaikis kalbėjimas apie centro atgaivinimą, kuris akivaizdžiai neįvyko, pakeistas į Laisvės alėjos atnaujinimą. Šis „judesys“, nors ir reikalingas, tarsi paslėpė neįvykdytus pažadus ir pavertė juos į perspektyvią dirvą pasipinigautojams. Nes čia atsiveria dideli klodai, milijoninės sumos gatvės rekonstrukcijai. Tačiau jei įvertintume viską iš pašalies, Laisvės alėja „numarinta jau labai daug metų ir tokia bus dar ilgai.

Kai kovo devintą dieną laikraščio 15 min. korespondentai pateikė klausimą A.Kupčinskui: „Prieš 2011 metų rinkimus žadėjote, kad po „Žalgirio“ arenos atėjo eilė Laisvės alėjos rekonstrukcijai. Taip pat žadėjote įkurti studentų centrą Nemuno saloje, pradėti statyti Kongresų rūmus. Tad kodėl Laisvės alėja vis dar tokia pati, nėra Kongresų rūmų pamatų, studentų centro Nemuno saloje?“, sekė toks paprastas ir tarsi ne to paties buvusio žadėtojo atsakymas: „Žinoma, visko nespėjome ir tą pripažįstu. Neįmanoma visko padaryti per vieną kadenciją“. O žadėti buvo galima? Kaip ir įtikinėti, kad šildymas atpigo? Ir dar įsiklausykime, ‚sakoma pripažįstu, kad visko nespėjome“. Betgi, kad iš išvardytų darbų šiame klausime jūs nieko „nespėjote“. … Nors aš asmeniškai tai ir džiaugiuosi, kad tie Kongresų rūmai nepradėti. Nereikia jų Kaunui. Bent jau dar ne laikas jiems atsirasti. Net jei tai ir už svetimus, ES pinigus būtų daroma.

Nebesiplėtosiu, pagal komentarus spaudoje esu įsitikinęs, kad A.KUPČINSKAS nebebus renkamas. Nežiūrint to, kad jam nesuvokiamus palaikymus ėmė reikšti žmonės, kurie, švelniai tariant niekaip nesusiję su sprendimais ar Kaunui reikia Kupčinsko valdžios. Čia turi omenyje europarlamentaro A.MAZURONIO ir Palangos mero, konservatoriaus Š.VAITKAUS palaikomuosius pareiškimus. Ech, … politinė kultūra Lietuvoje dar keista. Man atrodo, kad tokių pareiškimų autoriai paprasčiausiai turėtų ilgai labai nepatogiai jaustis.

Tai va ir viskas, ką norėjau pasakyti savo bičiuliams kauniečiams. Iki. Susitiksime sekmadienį prie urnų.

R.Matelis: Jūs manote, kad aš meru rinksiu A.Kupčinską? Tada jūs klystate.

I dalis

Aštuonerius pastaruosius metus [su trumpa pauze], Kaunui vadovauja meras Andrius KUPČINSKAS. Daug tai ar mažai? Jei mąstytume valstybės ar miesto amžiumi, galima būtų manyti, kad mažai. Tačiau mero patirtį mes turime vertinti žmogaus sąmoningo gyvenimo ribose ir aštuonių metų laikotarpis tada pasirodo visai nemažas. Jei kalbėtume apie daugelio valstybių prezidentus, tai ilgiau užsibūti šiame poste neleidžia net įstatymai. Dar gal prieš trisdešimt metų žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ buvo skelbiama, kad Vakarų psichologai ir sociologai nustatė, jog tose pačiose pareigose žmogui dera dirbti ne ilgiau nei septynis metus. Nes po to seka tam tikra atrofacija ir užsibuvusiųjų darbo rezultatai ima ženkliai smukti. Tokie tyrimai ne vienkartiniai, jais tenka tikėti ir šiandiena. Juos patvirtina ir mūsų stebėjimai, jei tokius vykdome, nes tai paslėpti yra sunku.

Kadangi atstovauju tik savo asmeninę nuomone, rašysiu vienaskaitoje. Ir pabandysiu trumpai apžvelgti mero A.Kupčinsko meravimo taką. Taip jau lėmė gyvenimas, kad tada, kai šis jaunuolis tapo meru, aš dirbau Kauno miesto Rinkimų apygardoje. Kadangi jau 25 metai kovoju dėl teisingo savo nuosavybės į kažkada nacionalizuotą žemę atstatymo, dar tada, kai Kupčinskas tapo Kauno meru ir savivaldybės salėje dėstė būsimas savo meravimo vizijas, labai ryškiai atkreipiau savo dėmesį į pažadą, kad kauniečiams sparčiai ir sąžiningai bus atstatoma nuosavybė į išlikusį nekilnojamąjį turtą arba, nesant galimybės atstatyti jos į buvusį turtą, bus suteikiami derami sklypai kitoje vietoje. Apygardos komisijos nariams buvo privalu dalyvauti inauguracinėje išrinkto mero kalboje, todėl tai buvo pirmasis mero pažadas, kuris įsirėžė man į atmintį. Deja, deja, tai ir teliko pažadu. Gerokai vėliau, jau po kelerių metų, vienas iš konservatorių lyderių man asmeniškai pareiškė: Kaune yra daug laisvų gerų žemių, bet Kauno savivaldybė absoliučiai nusišalinusi nuo nuosavybės atstatymo klausimų sprendimo, todėl žmonėms brukami nieko neverti sklypai, kurie tik teoriškai yra miesto ribose, o iš tikro jiems siūlomi žemės gabalėliai yra Pakaunės vietovėse. … Šiame straipsnelyje savo vizito į mero kabinetą nuosavybės klausimu, vykusiu dar I kadencijos pabaigoje, tik pažymėsiu, kad jis buvo daugiau negu keistas: meras apie 80 procentų mano priėmimo laiko su kažkuo kalbėjosi telefonu, o man teko tenkintis pokalbiu su iki gyvo kaulo atsibodusiais valdininkais, pas kuriuos patekti nebūtų reikėję tuo metu lauktų penkerių savaičių… Gal, sakau, tą kartą meras taip bandė išvengti akistatos prieš faktą, kad mulkinami kažkada neteisėtai nacionalizuotų žemių savininkai? Gal, bet veiksmų, padėčiai ištaisyti, jis taip niekada ir nesiėmė.

Tiesa, šiandiena ir už tokį priėmimą gal jau tektų būti kažkiek dėkingam, nes mero Kupčinsko meravimo metais, kauniečiams buvo pilnai ir galutinai užvertos savivaldybės durys, todėl miestiečiams, atėjusiems į Kauno savivaldybę belieka vienintelis džiaugsmas „pasiskuti“ senovinėmis besisukančiomis įėjimo durimis: pirmyn ir atgal – namo. Nors savivaldybės pirmame aukšte dirba budintis policininkas, jo kompetencija patikrinti atvykstančius žmones čia nebepasitikima. Nejaugi Kauno savivaldybės vadovai net patys save laiko tokiais nusidėjusiais, kad net bijo savo gyventojų? O gal jei į kabinetus užeidinėtų bet kas iš gatvės, ten tektų nuolatos imituoti kur kas rimtesnę darbo atmosferą nei ji yra ir tai kai kam sudarytų nemažai nepatogumų? O gal prasti reikalai su darbo drausme ir to neturėtų žinoti pašaliečiai? Bet neieškosiu atsakymo, nes svarbiau už viską yra tai, kad gyventojų išrinkti atstovai nuo jų atsitvėrė neįveikiamais užraktais ir tai sukelia daug minčių…

Vis tik įdomiausia bus pabandyti apibendrinti ką gero Kaunui nuveikė aptariamasis meras… Be abejo, įvairias smulkmenas paliksiu už šio rašinėlio ribų, nes smulkmenos todėl ir smulkmenos, kad jų daugelis nei nepastebi. Tačiau Kauno meras yra tokia figūra, kurios darbo indėlis turi būti vienodai gerai matomas tiek trumparegiams, tiek toliaregiams. Pirmasis ‚šaršalas‘ apie gerą mero Andriaus darbą, ko gero, buvo „Žalgirio“ sporto arenos statyba. Kol ta statyba vyko, aš labai nuoširdžiai džiaugiausi meru Kupčinsku. Žiniatiekoje mirksėjusios žinutės tvirtino, kad naujoji arena bus puiki ir dešimteriopai pigesnė nei ją norėjo prastumti ‚korumpuotasis‘ A.Garbaravičius [prieš tai buvęs Kauno meras]. Bet netrukus, po arenos atidarymo, aš ją nužvelgiau iš išorės ir… „-O bože bože, – pasakytų koks nors rusų starovieras“. Nes savo išore nuo, tarkime, M.K.Čiurlionio tilto, šie sporto rūmai priminė ne ką kita, o kokią nors, ne visai naują tarybinių laikų gamyklą. Jokio iškilmingumo, jokios pastato pompastikos, jiems priešpastatant atvirus ventiliacijos vamzdynus ir surūdijusias „dekoracijas“. Kurias neseniai, gal prieš savaitę, kaip didelį šimtmečio įvykį Andrius Kupčinskas pabandė pridengti elementariu bėgančiu elektroniniu užrašu „Žalgirio“ arena“, analogišku „Soliario“ autobusų ir troleibusų informacijos užrašams… Tiesiog pasiaukojantis mero visos kadencijos darbas? Ar kas tai? O gal tai skonio neturintis meras? O gal deramų patarėjų stoka? Ar tiesiog meras, kuris neturi tvirtų savo nuostatų? Deja, nežinau atsakymo.

Bet gal gi grožis spindi viduje, vis dar kirbėjo maža viltis? Tačiau po kurio laiko apsilankęs šiame ‘kluone‘ pamačiau labai nykų vaizdą: čia ir vėl „dusino“ puošmenų vaidmenį atliekantys vamzdynai ir elektros kabeliai, o bufetas [o gal kas nors tai drįstų vadinti kavine?] tiesiog pribloškė savo „žaismingumu“. Niekada anksčiau, gyvenime, nebūčiau pagalvojęs, kad grožiu gali tapti šiukšlių eksponavimas permatomose šiukšliadėžėse, bet čia buvo ir dar šiandiena yra būtent taip…

Tiesą sakant, nebelabai viską prisimenu iš I kadencijos – per daug laiko praėjo. Na, o kaip su antrąja? Mane visada glumino [ir ne tik mane, o daugumą mūsų] gatvių danga ir šuliniai, kurie sumontuoti labai kreivai ir arba per giliai, arba per iškiliai. Tai laužo mūsų automobilius, kenkia nuotaikai ir net darbingumui. Todėl labai apsidžiaugiau, kai prasidėjus rinkiminiam turui [prieš antrąją kadenciją], meras viešai įsipareigojo iki naujos kadencijos pabaigos, kartu su savo konservatorių komanda, užtikrinti VISŲ GATVIŲ ŠULINIŲ DANGČIUS IŠKELTI į esfalto lygį. Tuo metu, suprasdamas, kad tai didelis darbas, tikėjausi, jog tai bus pradėta jau pirmaisiais metais. Bet ne. Gatvėse įdubos buvo neliečiamos. Vaizdas nesikeitė ir antraisiais bei trečiaisiais metais. Ir tik 2014 metų vasaros pabaigoje pamačiau pradedant daryti tai, ko žmonėms reikėjo tiek ilgai laukti ir kas daugumą jų vertė nuolatos leisti pinigus automobilių remontui. Su tam tikru kartėliu, bet vis tiek apsidžiaugiau. Tačiau ir tą maža laimės kibirkštėlė pasirodė per ankstyva. Darbai „paknibinėti“ tai šen, tai ten, o kur pačios svarbiausios miesto vietos, viskas palikta kaip buvę. Nagi pabandykite be įtampos pravažiuoti Kauno Savanorių prospektu, kai užsikelsite į kalną. Iki sankryžos su Taikos prospektu. Garantuoju – nepavyks, nes bent jau dešinysis jūsų automobilio ratas laužysis į giliai įsmukusius šulinių dangčius. Kai kur ir kairysis… Kuklumas nėra mano kasdieninė būsena, todėl prisijungęs prie savo paskyros Feijsbuke, mero lentoje parašiau maždaug tokią atvirą pastabėlę: „Savanorių prospektas, prestižinė miesto arterija, o šuliniai ten „pamiršti“. Netrukus buvau tiesiog priblokštas: meras man patarė kreiptis į „Kauno vandenų“ vadovą ir net nurodė telefoną. Kas tai? Sumani dalykiška mero veikla ar noras pamiršti savo pažadus? Juokais tą situaciją, žinoma, pakomentavau kaip mero išsiblaškymą, t.y. tai, kad meras gal sumaišė kuris iš mūsų yra meras ir kuriam priklauso rūpintis šiomis problemomis.

Čia negaliu neprisiminti ir kito panašaus atvejo, kai prieš keletą metų man įkyrėjo pavojinga ir nuolat judri Pašilės ir Rytų gatvių sankryža, kuria tekdavo gana dažnai važiuoti. Pavojinga ji tuo, kad važiuojant iš Rytų gatvės, pažvelgus į kairią pusę tematai aukštą mūrinę piliečio tvorą, o ir iš dešinės ne ką geriau – čia bent jau vasarą lapoja tanki gyvatvorė, todėl važiuojamąją dalį iš abiejų pusių gali pamatyti tik iškišęs savo automobilio „snapą“ į važiuojamąją dalį. Be jokių abejonių, jei koks žioplys, važiuojantis pagrindine Pašilės gatve atsitrenktų į tave, liktum kaltas, kaip įvažiavęs į sankryžą neįsitikinęs, kad tai netrukdo kitiems eismo dalyviams. (…) Bet čia situacija įdomi dar ir tuo, kad ši gyvatvorė saugo nuo kelio dulkių paties mero daugiabutį. Tad mano pastebėjimas Feijsbūke, Andriaus Kupčinsko saite dėl eismo saugumo prastos būklės, buvo sutiktas net ne žodžiais, o kažkokiomis internetinėmis ikonėlėmis. Ir liūdna ir pikta, kai taip reaguojama į teisingas pastabas.

Jau prieš daugelį metų meras Kupčinskas tvirtino, kad jis išspręs dviejų, miesto vaiduokliais tapusių, o iš esmės – kažkada didingais turėjusių būti pastatų-viešbučių „Respublika“ ir „Britanika“ klausimus. Tada jis teigė, kad netrukus bus užbaigta jų statyba ir Kaunas žavės mus visus savo naujais architektūriniais šedevrais. Bet nepavyko, … todėl prieš porą savaitėlių išgirdome kitą pseudodžiaugsmingą jo žinią – šie pastatai pagaliau kažkieno bus nugriauti. Juokingu, tokių pareiškimų nepavadinsi, nes galutiniame rezultate paaiškėja, kad miesto vadas tesugeba griauti tai, ko įrengti taip ir nesugebėjo. Nors ir nugriauti iki kadencijos pabaigos, nesuspėjo, ji pasibaigė. Iš to, mieli kauniečiai, peršasi išvada, kad jums siūloma rinkti nebe merą kūrėją, o merą griovėją. Beje, griovimų srityje aš Andriaus Kupčinsko prastu žodžiu minėti negalėčiau. Efektingai kažkada nugriovė buvusį Kauno centro pasididžiavimą – Merkurijaus univermagą, o ciksint paskutinėms meravimo sekundėms dar ir tarybinio meno apraiškas nuo Aleksoto tilto atramų suspėjo nulupti. Palaimino dviejų ponių veiksmus nugriaunant buvusį „Lietuvos“ viešbučio filialą į jo vietą pastatant stiklo vaiduoklį, ko gero su šelmiška šypsena žvelgdavo į kampu su savivaldybės pastatu stovintį namą, kuris išdarkytas ant jo stogo užmaunant apverstą akvariumą. Auksinio tualeto jau nei neminėsiu, nes gerai nei nežinau ar čia Andriaus, ar jo konkurento R.Mikaičio veiklos padarinys. Bet šiai daliai gal pakaks. Geros dienos Jums…

R.Matelis: Litas mums yra ir herbas, ir himnas, ir vėliava. Išsaugokime jį

Aušra Maldeikienė, mano akimis žiūrint, gana populiari savo privačių nuomonių reiškėja Lietuvos žiniatiekoje. Kai kas mano, kad ji dar ir gera ekonomistė. Ir nesvarbu, kad mano nuomonė šiais klausimais kitokia, nes kai kalbame apie euro įvedimą Lietuvoje, svarbu bet kurios mintys, kurios paskleistos garsiai ir plačiai. Būtent todėl, radęs Maldeikienės straipsnelį Delfio tyruose, laikau, kad būtina paviešinti savo padarytą analizę jos mintims.

Nors čia tik iš dalies į temą, noriu dar ir dar kartą atkreipti visų skaitančiųjų dėmesį į savo susiformavusią nuomonę euro įvedimo Lietuvoje klausimu:

ESU ĮSITIKINĘS, KAD LIETUVOJE ŠIANDIENA PAKANKA PRIIMTI POLITEKONOMINĮ SPRENDIMĄ, KAD MŪSŲ ŠALYJE ATĖJO LAIKAS PRIIMTI TAM TIKRĄ DIREKTYVĄ, KURĮ NURODYTŲ, JOG LIETUVOJE LYGIATEISIŠKAI CIRKULIUOJA DVI VALIUTOS: NACIONALINĖ – LITAS IR TARPTAUTINĖ – EURAS. PILIEČIAI LAISVI RINKTIS KURIAI VALIUTAI ATIDUOTI PRIORITETĄ, TAČIAU VISOJE LIETUVOS TERITORIJOJE ABI VALIUTOS YRA VIENODAI PRIVALOMOS PRIIMTI TIEK PERKANT PREKES AR GAUNANT PASLAUGAS, TIEK IR KITUOSE FIZINIŲ IR JURIDINIŲ ASMENŲ TARPUSAVIO ATSISKAITYMUOSE.

 

„Galiu galvą duoti nukirsti, kad Lietuvoje su euru bus kaip Estijoje“ – žurnalistui Audriui Sarcevičiui siūlosi VU docentė, visuomenėje neretai vertinama tarsi įžvalgia ekonomiste, ponia Aušra Maldeikienė. Bet aš labai abejoju ar tos galvos kam nors reikia, nes jei įdėmiai pasiskaitai jos mintis, tenka įsitikinti, kad ta galva gal ne tokia jau ir vertybė. Tačiau šio mano rašinuko tikslas ne Maldeikienės vertė, o LITO IŠSAUGOJIMAS ir euro galios apribojimas mūsų šalyje. Nors ne, gal nesu labai tikslus. Euro riboti gal ir nereikia, tegul jis veikia sau įprastu ritmu. Man gi svarbu apsaugoti lietuvišką herbą, himną ir vėliavą viename – lietuvišką pinigą LITĄ. Nes 50 metų apie jį viltingai svajojusi tauta nėra nusipelniusi jo netekti tik todėl, kad…. tik todėl jog tokie dabartinės Lietuvos valdžios ir kai kurių euroentuziastų įnoriai. O rimtų argumentų gi niekas taip ir nepateikė. Tame tarpe ir kai ko gerbiama A.Maldeikienė [toliau tekste trumpinys A.M.]. Tad pažiūrėkime ką ji šį kartą suvardino žurnalistui. Paanalizuokime.

Analizė yra analizė, ji geriausiai suprantama tada, kai aptariami teiginiai cituojami. Todėl šis rašinukas bus dėstomas citatos surašymu ir jos aptarimu.

 

A.M.:

– Lietuva jau prieš 12 metų fiksuotu kursu susiejo litą su euru, tad dabar nebereikėtų gręžiotis atgal, mano Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto docentė Aušra Maldeikienė.

Jei jau kalbame apie lito sunaikinimą ir euro įvedimą, šiuos klausimus svarstančiai personai vertėtų neklaidinti žmonių. Neteko girdėti protesto balsų, kad kas nors keltų nepasitenkinimą dėl lito susiejimo su euru santykio, o jei tokie ir atsirastų, tai būtų visai kita tema. Dabar gi kalbama apie kitos, svetimos ir dirbtinos valiutos įsiviešpatavimą mūsų valstybėje ir tai nėra vienas ir tas pats kas kalba apie mūsų nacionalinės valiutos kursą.

DSC02457

A.M.:

– Aš negaliu vertinti, mano supratimu, nesąmonės. Jeigu pono J. Pankos lietuviškumas priklauso nuo valiutos, kurią jis naudoja, tai galiu pasakyti, kad aš savo gyvenime esu naudojusi daugelio šalių valiutą. Kai, pavyzdžiui, mokiausi ar buvau stažuotėse kitose šalyse. Kaip buvau lietuvė, taip ir likau lietuvė. Emociniai argumentai mane mažai veikia. Tai, kad sovietinio rublio buvo lietuviškas žodis, man buvo labai baisu ir man visai nebaisu dabar naudoti litus, ant kurių užrašyta lietuviškai, bet iš tiesų tam tikra forma tai euro atmaina. Jaučiuosi dabar daug laisvesnė. Gal ponas J. Panka Sovietų Sąjungoje jautėsi laisvas ir jo tapatybė buvo labai gražiai atskleista, bet aš jaučiausi uždaryta kalėjime. O tai, kad tame kalėjime man leidžia lietuviškai šnekėti… Aš ir taip visada su savim galiu lietuviškai pasišnekėti.

Šią ekonomistės Maldeikienės sakinių laviną bet kuris bešališkas žmogus vertins, manau, vienodai – norėjosi pasakyti kažką protingo, ale nesigavo… Vis tik iš viso to galima susidaryti pakankamai aiškų įspūdį, kad gerbiamai ekonomistei sunkiai prieinamos tautinės savigarbos ir pasididžiavimo sąvokos, todėl jas pabandyta pakeisti nevykusia ironija.

A.M.: į žurnalisto klausimą apie euro įvedimo kainą – 1 milijardą litų atsako labai „šmaikščiai“:

– Viskas pasaulyje kainuoja. <…> Iš parduotuvės be 50 litų išeini – jogurtukas, sviestukas … Tai kainuoja. Galiu pataupyti apie mėnesį, o po to bus tik viena vienkartinė „išlaida“ –kapinėse pakas. <…> Bet iš tiesų kalba yra apie rimtesnius dalykus – apie tai, kiek mes galėsime gauti papildomų pajamų iš to. Jeigu kažką dirbi, kažką investuoji, dažniausiai iš to gauni naudos. <…> Paprastai yra manoma, kad tokiai mažai, atvirai ekonomikai, kokia yra Lietuva, svarbu užsienio prekyba. Litais mes kitose šalyse pardavinėti negalime, mums reikia turėti tą valiutą, kurią naudoja mūsų pirkėjas. Jeigu mūsų pirkėjams reikės pirkti litus, kurie bus nekonvertuojami arba konvertuojami menkoje zonoje ir dar visą laiką svyruos, tada mūsų pirkėjai ne taip noriai pirks mūsų prekes. Kada mes turime bendrą valiutą, tuomet mūsų prekės tampa paklausesnės ir galime daugiau jų parduoti. Jei galime daugiau jų parduoti, reiškia, kad yra daugiau darbo vietų mūsų žmonėms ir turime didesnį bendrą pajamų srautą.

Rimtesniam pašnekovui pasakyčiau tiesiai: nesvaik, pirkėjas perka prekę, jos kokybę, deficitiškumą ir paklausumą, o ne mūsų litus. Užsienio rinkose niekas nei iki šiol, nei ateityje neprekiaus litais. Dažniausiai prekiaujama eurais arba doleriais ir tai daro ne tik „mažos, atviros ekonomikos“ kaip Lietuva, bet ir didžiausia pasaulio valstybė – Kinija. Lietuviškų prekių paklausumas nuo mūsų euro įsivedimo nepadidės. Esmė slypi pačioje kainoje ir kokybėje arba jų santykyje.

A.M.:

– <…> mes už tą milijardą perkame galimybę turėti daugiau darbo vietų. Man atrodo, kad tai yra naudinga.

Na, čia jau negirdėtas sąmojus. Ar iki šiol lietuviai atsisakydavo dirbti, nes jiems atlyginimai buvo siūlomi litais? O gal besivystančių Azijos šalių imigrantai noriau suvažiuos į Lietuvą, nes pinigus taupyti jiems mieliau eurais? Tiek to, pasakysiu tiesiai, bet mandagiai – ir garsiems žmonėms pasitaiko nusišnekėti. Dažniausiai tai būna už gerą atlygį, o kaip yra Maldeikienės atveju, man belieka tik spėlioti.

 

A.M.:

– <…> Euras yra šiek tiek dirbtinė valiuta. Jos darbas iš dalies yra būti atsvara tarptautinei valiutai – JAV doleriui – tam tikroje zonoje. <…> euro zona vienija šalis, kurios turi labai skirtingas ekonomikas, tarkime, Estija, Vokietija ir Graikija skiriasi daug kuo: socialine struktūra, ūkio struktūra ir t.t. Kas gali atsitikti? Vienoje šalyje gali būti krizė, kitoje šalyje gali būti ekonomikos pakilimas. Jeigu turi bendrą valiutą, turi ir bendrą ekonominę politiką. Vienur gali reikėti stabdyti ekonomiką, kitoje šalyje gali reikėti skatinti ekonomiką. Taip gali atsitikti.

Ir štai Aušra ima ir netikėtai pripažįsta, kad euro įvedimas pasitarnaus kažkam kitam, bet ne lietuviams. Gal Graikijai, gal Bulgarijai, Gal Vokietijai. O tai gal ir Lietuvai? O ne, mielieji. Valstybei gali pasitarnauti tik darbas: doras, sąžiningas ir nuoširdus. Kokybiškas ir paklausus. Nes nėra pasaulyje pirkėjo ar vartotojo, kuris atsisakytų pirkti jam reikalingą prekę todėl, kad gamintojo šalyje vartojama kita nei pas jį valiuta. O valiutos turi įprastą savybę – keistis į kitas valiutas. Ir tas keitimas nėra toks jau brangus. Pagaliau valstybių – ES narių rankose nustatyti ir keitimo maržas, t.y. viršutinę keitimo kainos ribą. Gi jau keletą metų stebime kaip Europos sąjungos vadovybė ėmėsi nustatinėti mobiliųjų telefonų operatorių teikiamų paslaugų įkainius, tad kas gi jiems draudžia tą patį daryti ir valiutų srityje? Niekas, reikia tik noro. Bet akivaizdu – tai nėra joks probleminis klausimas. Nebent bankams skirtingų valiutų egzistavimas trukdo dar labiau mažinti savo darbuotojų skaičių, todėl valiutų suvienodinimas yra ne kas kita, o valstybės paklusimas bankų diktatui.

Ir vis tik į straipsnio pabaigą nustebino Aušros MALDEIKIENĖS atvirumas… Gal tiesiog praslydo pro vidinę cenzūrą atvira mintis..? O ji tokia:

Didžioji dalis ekonominių dalykų yra politinių sutarimų objektas. Mūsų tautai aiškinama, kad ekonomika yra ne retorika, neva egzistuoja kažkokia ekonomika–teisybė. <…>.

R.Matelis: Iki prezidento rinkimų likus trims dienoms…

Iki naujų prezidento rinkimų liko trys dienos, todėl jau pats laikas apžvelgti susikristalizavusią situaciją. Tiesa, visos jos neaptarinėsiu, tačiau bent iš kelių pozicijų pažvelgti tikrai norisi. Kaip moralinis Naglio PUTEIKIO rėmėjas jau esu išreiškęs savo apsisprendimą balsuoti už jį. Ir ši nuostata nepakito iki pat galo. Nes būtent N.Puteikis parodė savo tvirtą stuburą ir nuostatas, be kurių aš nematau Lietuvos šviesesnių perspektyvų. Mums jau seniai nebereikia besiglaustančių pretendentų, tai yra tokių žmonių, kurie stebi kas kurioje situacijoje galingesnis ir tada šliejasi prie jų interesų. Lietuvai reikia prezidento, kuris savo sprendimus priiminės pagal visos Lietuvos poreikius, o ne pagal interesų grupių užsakymus. Gal karas Afganistane, o gal įgimtos savybės jį suformavo kaip tikrą kovotoją už svarbius tautai interesus. Todėl nuomonė atiduoti savo balsą už Naglį PUTEIKĮ pas mane išliko per visą rinkimų laikotarpį iki paskutinio momento. Tikiuosi, o ir internetiniai komentarai bei gyvi pokalbiai su žmonėmis tai rodo, kad į antrą turą pateks ligšiolinė prezidentė Dalia GRYBAUSKAITĖ ir Naglis PUTEIKIS.

Skirtingai negu kai kurie visuomeniniai aktyvistai, aš nelabai įžiūriu už ką reikėtų labai smerkti dabartinę prezidentę. Na nematau jos labai didelių nuodėmių, tačiau… aš nematau ir jos jokio atlikto darbo. Ilgas kadencijos laikas pats savaime reikalauja, kad geras prezidentas būtų atlikęs kur kas daugiau darbų. Be to aš esu įsitikinęs, kad prezidentinė kadencija turėtų būti viena. Pasaulyje nėra nepakeičiamų žmonių, todėl neteisingas įstatymas, leidžiantis rinkti tą patį žmogų antrą kartą. Be to, kadencijai pasibaigus, gyvenimas buvusio prezidento neužblokuoja, nesuvynioja į kokį nors kokoną, todėl tikrai geras, Lietuvai atsidavęs žmogus visada ras galimybių tęsti naudingą savo šaliai darbą kitomis formomis.

Plačiau neaptarinėsiu Vilniaus miesto mero A.ZUOKO, nors vieną susitikimą su juo ir apturėjau. Man susidarė nuomonė, kad tai itin gerai žodį valdantis žmogus, kas tarsi suteikia jam šiokių tokių šancų, tačiau… pasigilinus kiek labiau, man kai kurie jo teiginiai pasidarė nerimti. Viename savo reviu Kaune jis pabandė kaip labai teigiamą darbą pristatyti žinią, kad internete jau kuris laikas išviešinta visų Vilniaus savivaldybės įmonių vadovaujančių darbuotojų atlyginimai, kas tarsi padarė labai teigiamą poveikį vilniečiams. Iš pirmo žvilgsnio – tikrai, atrodo žavu. Bet labiau pagalvojus – ar tikrai taip? Ir tada supratau, kad viešai surašyti nepelnytai aukštus atlyginimus nėra jokia paslauga vilniečiams. Priešingai, tai tarsi apynasris eiliniams žmonėms: „Grožėkitės kokias sumas lupa savivaldybės valdininkai ir tylėkite. Nes jūsų balsas – na patys žinote, į niekur neina“. Taigi išviešinimas didelių atlyginimų gal pasitarnavo tik patiems oligarchiukams, nes po pradžioje patirto šoko dabar jie jau nebebijo dėl savo galimai pernelyg didelių algų iš miesto biudžeto. Tarybiniais laikais mes irgi matėme prabangias funkcionierių vilas, bet argi ką pakeisti galėjome? Ne. Todėl tokios informacijos buvimas iš mūsų darė dar didesnius vergus nei iki tol. Kai kurie rinkosi padlaižūnų gyvenimo būdą, vardan aukštesnės savo namų tvoros ir platesnės lovos miegamajame.

Šiuose rinkimuose, kaip ir visada, atsiradęs Lietuvai naujas žmogus – Bronis ROPĖ. Tiesa, savam Aukštaitijos krašte – jie nėra jokia naujiena, bet Lietuvos lygmeniu jis buvo žinomas labai mažai. Rinkiminės kompanijos starte jis atrodė labai neblogai – neklaninis, kuklus ir išmintingas žmogus. Tačiau vėliau, pasirodžius „eteryje“ Puteikiui ir rinkiminei kompanijai įsibėgėjus, tapo aišku, kad Bronis nepajėgs nurungti šio buvusio konservatorių „rakšties“. Ir šiandiena aš jau manau, kad klydome manydami, kad Ropė tikrai labai geras kandidatas. Nes tuo atveju, jei jis visa širdimi už Lietuvą ir geras permainas joje, mano įsitikinimu, jau likus savaitei iki rinkimų jis turėjo atsitraukti iš šios kompanijos ir savo rėmėjams patarti balsuoti už N.Puteikį. Taip nebūtų išskaidyti tautos balsai. Bet… to neįvyko ir tai įneš iki paskutinės dienos tam tikrą sąmyšį patriotų gretose.

Rolandas PAKSAS... Labai, na jau labai labai jis norėjo sugrįžti į Daukanto aikštės rūmus. Tačiau šiandiena, net jei jam būtų pavykę gauti leidimą kandidatuoti, aš už jį jau tikrai nebebalsuočiau. O kažkada atidaviau šiam žmogui visą save –gyniau kaip įmanydamas nuo sąmokslininkų. Nesulaukęs išbaigtinės pagalbos iš Europos institucijų, eksprezidentas R.Paksas netikėtai pasiūlė savo rėmėjams balsuoti už Zigmantą BALČYTĮ. Tiesa, kai kurie seni partiečiai sako negirdėję tokio nurodymo. Jei atvirai – man asmeniškai Z.Balčytis tikrai nėra blogis ir jei nebūtų Puteikio, aš gal net už jį ir savo balsą atiduočiau. Tačiau Puteikis, mano akimis vertinant, yra ne kas kita, o ano, dešimtmečiu ankstesnio Pakso antrininkas. Tik dar energingesnis ir išmanesnis. Jis savo visa esybe su tauta, su eiliniais žmonėmis. Nors joks ne priešas ir pasiturintiems, bet sąžiningiems verslininkams… Sunku pasakyti, gal amžius kai kuriems žmonėms nebeleidžia išlikti autoritetais tautai, bet, mano giliu įsitikinimu, Paksas save nokautavo. Labai abejoju ar jis dar turi besąlygiškų fanų, kuriems jo žodis atitiktų įstatymą, bet nuo savęs, šiuo veiksmu, jis ko gero galutinai atstūmė daugelį dar buvusių mąstančių rėmėjų. Nes toks veiksmas leidžia įtarti ne Pakso atsiradusią meilę socdemams, o jau gana aukštą lygį pasiekusį jo prisitaikėliškumą. Iš tokio pareiškimo –  jau galima drąsiai daryti prielaidas, kad nesugebėjęs susiderinti interesų su USPASKICH, PAKSAS tai netrukus pabandys padaryti su Butkevičiumi. Arba dar kitais žodžiais tariant – paseks savo amžino konkurento Artūro PAULAUSKO keliu, atvedusiu jį į Darbo partiją.

Ar sekmadienį vyksiantys rinkimai bus tautos teisingas pasirinkimas, parodys jau greita ateitis. PUTEIKIO rėmėjų tikrai daug, tačiau įdomu kaip elgsis B.Ropės ir kitų pretendentų pasekėjai. Juk jei savo pralaimėjimo neįvertino pats Bronis, tai jo rinkėjai situaciją mato akivaizdžiai…

R.Matelis: Ar Naglį Puteikį išrinksime prezidentu, priklauso tik nuo kiekvieno iš mūsų

 

prokurorai-apskunde-naglio-puteikio-isteisinima-2

Nors nuo Rolando PAKSO nuvertimo iš prezidento laikų, buvau smarkai nusivylęs prezidentinėmis temomis. Tačiau šie rinkimai, kuriuose į prezidentinių kandidatų sąrašą kiek netikėtai įsiterpė Naglis PUTEIKIS, vėl sužadino mano domėjimąsi šia tema. Tiesa, jei kalbant atvirai, pretendento N.PUTEIKIO sprendimas man nebuvo netikėtas. Nežinau kokiomis nuojautomis galėčiau bandyti grįsti savo bene metų senumo prognozes, bet jau 2012 metais aš kai kuriems savo aplinkos žmonėms sakiau: „man panašu, kad Puteikis gali bandyti tapti prezidentu“.

Kodėl gi Naglis Puteikis toks išskirtinis, kad panorau išdėstyti savo regėjimo lauką ne tik gerai pažįstamiems, bet ir straipsnio forma, tai yra tiems, kurių gyvenime gal nesu nei matęs? Atsakymas paprastas: mūsų visuomenėje jau seniai nebemačiau žmogaus, kuris keltų vilčių, kad jis kareivis, norintis bet kokia kaina sutvarkyti stipriai sueižėjusią mūsų šalį.

Naglį pažįstu ne taip jau seniai ir vargu ar galėčiau tvirtinti, kad esame gerai pažįstami. Tiesa, susitikę mes tikrai rastume apie ką pašnekėti, tačiau tai vadinti gera pažintimi aš nedrįsčiau. Čia jei kalbėti apie asmeninius santykius. Tuo tarpu manyti, kad jį gerai žinau – galiu. Nes internetinėje erdvėje per įvairius forumus ir NVO laiškų grupes jį matau pastoviai ir jau senai. Nors esu iš tų žmonių, kurie šimteriopai labiau vertina gyvą pokalbį nei virtualią erdvę, N.Puteikio atvejis kažkodėl kiek kitoks: jo nuostatos man visada kėlė gana didelį pasitikėjimą, nesvarbu kokia forma jos bebūtų pateiktos.

Nevargindamas tų, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių nenori nieko gero girdėti apie šį pretendentą į prezidentus, pranešu – šiame straipsnelyje nerasite sau tinkamų kozirių, tad ir vargintis gal neverta. Jį rašau tam, kad nedviprasmiškai patarti žmonėms – balsuokime už N.Puteikį. Nors tai gal ir ne idealas, geresnio atvejo neturime tikrai.

Tiesa, mano pažintis su Nagliu turėjo ir nelygumų. Mudu nesutarėme dėl Druskininkų mero elgesio A.Balkės skulptūros „Legenda“ atžvilgiu. Bet tai gal ir suprantama: aš realistas ir ne „prie meno“, todėl man visada kur kas svarbesnė tikroviška proza, nei sudievinta kasdienybės poezija. Pašalintoje Druskininkų skulptūrėlėje aš nemačiau jokio išskirtinumo, o miesto vadovo R.Malinausko elgesį vertinau teigiamai, nes jis, mano supratimu, teisingai laikosi pozicijos, kad miesto erdvės yra visų piliečių vienoda nuosavybė, todėl skulptūra galėtų likti amžiams tik tada, jei ji keltų visuotinį, o ne autoritarinį susižavėjimą. Tuo tarpu Naglis Puteikis, mano nuomone, yra tam tikras meninių kūrinių ir istorinio paveldo fanas, todėl jo pasipiktinimą mano straipsniu, palaikančiu merą R.Malinauską, aš iš dalies supratau. Kitaip kaip galima būtų paaiškinti Naglio nuspaustą stabdį Kretingos prakutusių verslininkų užmačioms istorinėje Klaipėdos miesto dalyje pastatyti keletą dangoraižiukų, kurie suniokotų miestą bet kokia istorine prasme. O šis stabdis iš jo atėmė daug gražių gyvenimo valandų: kova buvo labai arši, o jos metu išmėgintos pačios įvairiausios kovos formos. Bet apie tai jau esu rašęs tada kai tai vyko ir nebenoriu kartotis.

Bijodamas eilinį kartą itin smarkiai išplėtoti šią temą, suku iš karto prie Naglio PUTEIKIO, pretendento į prezidentus, analizės. Ko galima bus tikėtis, jei jis taps šalies vadovu? Įžvalgesni politologai jo išskirtinį bruožą – nesijungti į korumpuotas struktūras – galėjo pastebėti jau seniai. Būdamas Klaipėdos miesto tarybos nariu jis neplaukė pasroviui ir tiesą bei žmogiškumą gynė ne pasyviu rankos kilnojimu balsavimų metu, o piktavaliams atstatęs visą save. Tai nepatiko ne tik miestą valdančių kitų partijų atstovams, bet net ir tuometiniams jo bendrapartiečiams – konservatoriams. Todėl ten kildavo nemažai žodinių pasišpagavimų, o N.Puteikis įgijo nemažai baikščių priešų, kurie užsislaptinę [svetimais arba pasisavindami jo vardą] kūrė neva jo internetinius tinklapius ir juose rašinėdavo savo absurdiškus kliedesius, taip siekdami jį paniekinti, sugniuždyti ar sužlugdyti. Nepavyko. Šis riešutėlis pasirodė neįtikėtinai kietas jų dantims. Būdamas Klaipėdos miesto tarybos nariu, apart kitų klausimų, jis iškėlė į viešumą nesuvokiamai įžūliai išpučiamas taip vadintas tarybos narių kanceliarines išlaidas, kurios iš esmės tapo tarsi antruoju tarybos narių atlyginimu. Nepatiko tai didžiajai daugumai tarybos narių, kreivai į tai žiūrėjo ir vienas kitas eilinis pilietis. Nes jų nuomone nenormalu atsisakyti gaunamų pinigų, nesvarbu kokiu būdu jie bepasiektų tavo kišenę… O kaip tau atrodo, mielas skaitytojau? Ar teisingumas leidžia vieniems turėti geras pareigas ir jose dar lupti papildomas sumas? Beje, prisimenant, kad tokios lėšos paimamos iš visų mūsų sunešamų mokesčių. Iš mokesčių, kurių, kai juos švaistant pritrūkstama, pareikalaujama vėl gi iš mūsų…

Kai Vilniuje, o netrukus ir Kaune prasidėjo valdžios palaimintas reketas – renkami pinigai už automobilio pasistatymą centrinių miestų dalių gatvėse, beje, už surinktus pinigus neteikiant jokios paslaugos: nei apsaugos, nei tvarkingo parkavimo ir net neįrengiant patogaus užvažiavimo ant bordiūrų, Klaipėda dar skendėjo tyloje. Bet plėšikavimo virusas netruko nusigauti ir į uostamiestį. Man nesuvokiama, kodėl jau daugiau nei dešimtmetį vykdomam prievartiniam lupikavimui nepasipriešina pažangioji tautos dalis. Bet tokią padėtį laikau tarsi lakmusu visiems kitiems Lietuvos perspektyvos reikalams. Kol tauta nuolankiai atidavinės savo dažnai paskutinius pinigus saviems [ne okupaciniams] despotams, tol geresnio gyvenimo nematysime. Tačiau Naglis PUTEIKIS Klaipėdoje pakankamai aktyviai bandė pasipriešinti šiai savivalės formai. Suprantama, viskam nepakako laiko ir jėgų, tačiau paslapčia aš viliuosi, kad jei prezidentu taps Puteikis, jis prisimins ir panaikins šią anomaliją.

Į Lietuvos Respublikos seimą pretendentas pakliuvo ne nuo kadencijos pradžios. Pakliuvo per papildomus rinkimus, atsilaisvinus kažkuriais tai vietai. Tas likęs intervalas buvo jau nebeilgas, tačiau net ir tada Puteikis suspėjo pasižymėti savo principingumu. Todėl nekeista – matėme ir jo partijos lyderių A.Kubiliaus, R.Juknevičienės, K.Masiulio ir kitų galvoskausmį – ramybės drumstėjas netiko ne tik svetimų partijų nariams, bet ir saviems. Tik savais juos dar tada gal laikė Naglis. Iš tikro jis jiems buvo svetimas. Šioje vietoje aš jo niekada nesupratau iki galo. … Šie „saviečiai“ nuolatos stengėsi apriboti pretendento į prezidentus veiksmus ir galimybes, būtų jų valia, jis ir į seimą niekada nebūtų pakliuvęs. Bet… Naglis nebijojo savo žmonių, todėl drąsiai ėjo į vienamandates apygardas ir jose kilo aukštyn. Taip buvo ir naujuose rinkimuose į seimą, kurio nariu jis yra ir šiandiena. Tai geras ir – pabrėžiu – būtinas bruožas žmogui, siekiančiam valdyti ne kokią nors daugiabučio bendriją, o visą valstybę. Kada už valstybės vairo susėda skystablauzdžiai, blogiau gali būti tik tose pat vietose susėdę savanaudžiai. Tačiau abiem atvejais valstybė pasmerkiama skurdui ir korupcijai. Gi turėdama stiprų prezidentą šalis, net ir neturėdama tarptautinės galios, gali labai daug. Man patiko Naglio Puteikio viena kalba per televiziją, kur jis ramiai dėstė apie savo afganišką jaunystę. Net nežinau ar tai ne per drąsu, bet jo teiginys, kad „aš, praėjęs Afganistano košmarą, šiandiena nebemoku ko nors bijoti. Aš galiu nuvažiuoti ir į tą pačią Rusiją ir ten pasakyti – ką jūs darote, gi…“ nuskambėjo tikrai įspūdingai ir pakankamai įkvepiančiai. Nes iš tikro, su savimi nešantis gražias iniciatyvas ir gerus kėslus, bei pasižymint didele drąsa, pasiekti daug galima ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir vadovaujant savo tautai. Ir pasiekti taikiai, be karo pavojaus.

Ne vieną ir ne du kartus pretendentui teko susikirsti su teisėsauga, tačiau tai buvo konkretūs atvejai, atvejai, kai policija ar kitos jėgos struktūros buvo vertos pasmerkimo. Senutės Ramanauskienės iš Kauno Žaliakalnio byla, kai jėgų kupina, ištreniruota policininkė panaudojo kovinius veiksmus prieš galimai ligotą pensininkę, ne vietoje prekiavusią vaistažolėmis, ilgą laiką buvo prižiūrima seimo nario N.Puteikio. Ką padarysi, kad mūsų šalyje iš seimo narių atimtos realios bet kokios galios. Vis tik seimūno parama mažam nuskriaustam žmogui yra tarsi tabletė, todėl Puteikio poelgiai šioje ir kitose panašiose bylose vertintini tik kaip gerbtini. Nors labai liūdna buvo kartais girdėti kai kuriuos, šiaip jau tarsi pagarbos vertus policijos veteranus, kurie nei nebandė gilintis į konkrečias aplinkybes ir bet kuriuo atveju visus N.Puteikio veiksmus vertino kaip jo puolimą prieš visą policiją. Tokie teiginiai be galo absurdiški, todėl manau, kad jie būdavo surašyti su kažkokiomis kitomis, man nežinomomis intencijomis. Gaila, bet tokių faktų būta. Nes gindamas senukus Ramanauskienę ar prie Kauno Saulėtekio prekiavusį kitą pensininką, o tuo labiau – savo žmoną Niką Puteikienę, kuriai ant galvos atvykėliai iš viešbučio pažėrė krušą stiklo šukių ir skeveldrų, jis atliko tai, ką turėtume atlikti kiekvienas iš mūsų, nesvarbu kokiame statuse bebūtume.

Paskutiniu metu, jau rinkiminės kompanijos eigoje Naglio PUTEIKIO išsakomos idėjos, mintys ir planai, susilaukia ne tik visuomenininkų pasitenkinimo, bet ir žiniatiekos atstovų susižavėjimo. Pretendentą, gal ir ne visai noromis, giria net tie, kurie oi kaip labai nenorėtų matyti jo S.Daukanto aikštės Vilniuje rūmuose. Tačiau paneigti tai kas akivaizdu, ne visada ir įmanoma. Tad geras garsas sklinda. Ar jis pakankamas, kad N.Puteikis taptų Lietuvos vadovu, parodys ateities. Tačiau šio mano rašinio tikslas yra tik vienas – paraginti žmones, kad jie gerai įsiklausytų į tai ką surašiau, suderintų savo nuomonę su maniškiais teiginiais ir padarytų teisingas išvadas rinkimų metu. Pasyvumas čia netoleruotinas. Nei vienas iš mūsų neturime teisės į pasyvumą, t.y. į nuostatą „Nuspręs ir be manęs“. Ir tai tvirtinu jau vien dėl to, kad visi suprastumėme: tokių tingių personų Lietuvoje labai daug. O jei visi jie neateis į balsavimo apylinkes, visi ir pralaimės. Nes triumfuos tie, kurių prezidentas atstovaus ne Lietuvą, o tik jų privačius interesus.

Romualdas Matelis: Prancūzijoje dar nebuvau. Teks šią klaidą taisyti. Strasbūras.

Šiandiena gavau smūgį žemiau juosmens. Į tą vietą, kur iki šiol maniau esant draudžiama vieta. Pabūsiu atviras – esu priblokštas, nes maniausi savąją teisminę valstybę jau šiek tiek perpratęs. Klydau. Pasirodo Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, bent jau kai kolegijos sudėtyje yra teismo pirmininkas R.Piličiauskas, gali sau leisti priimti sprendimus, kurie … Tiek jau to, jau vidurnaktis, esu pavargęs ir neieškosiu šiandiena teisingo žodžio, dėl kurio galėčiau būti ramus, kad jis nepažeidžia leistinų normų… Daugybę metų, savo begale pasekmių nesukeliančių nutarčių ir sprendimų mane dusinę Lietuvos kai kurie administraciniai teismai, matyt pavargo labiau už mane. Gi nelengva, o  deklaratyviai – ir negalima iš neteisės suregzti teisę.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kurio sudėtyje Laimutis ALECHNAVIČIUS  (kolegijos pirm. ), Ramūnas GADLIAUSKAS  (pranešėjas) ir eilinis narys [tačiau iš tikro – šio teismo pirmininkas] Ričardas PILIČIAUSKAS 2014.03.05 d. 15:00 valandą, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą Nr. 3-63-3-00816-2013-6 | AS-552-180-14 *, kur pareiškėjas (apeliantas) Romualdas Matelis, atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija ( 125196077) ir trečiasis suinteresuotas asmuo Vytautas Jonas Norkus  ** ir nusprendė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013-11-28 nutartį palikti nepakeistą.

Savo skaitytojus su situacija detaliai supažindinsiu vėliau, o kol kas noriu tik paaiškinti, kad būtent šis LVAT kolegijos sprendimas, kad ir koks nesuvokiamas bebūtų, atvėrė man vartus į Strasbūro teismą. https://i1.wp.com/i.wp.pl/a/f/jpeg/22071/europejski_trybunal_praw_czlowieka_afp_550.jpeg Nes pagal Europos tarptautinę teisę į Strasbūrą kreiptis galima tik tada, kai išsemi visas teisines galimybes savojoje šalyje. Kaip tik  Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo [na arba Lietuvos aukščiausiojo teismo] sprendimas ir yra laikoma ta riba, kai piliečiai išsemia savo šalies teisingumą ir nebeturi kitos išeities. Tad… tad atsiprašau už tokį trumpą ir sausą savo rašinuką. Viliuosi, kad ateityje surašytieji bus kur kas įdomesni.

R.Matelis: Laiškas V.Vasiliauskui, Lietuvos banko vadovui

vasiliauskas-lrt-stop-kadras-2Nors oficialiąją šio laiško versiją, išdėstytą popieriuje, Lietuvos banko valdybos pirmininkui išsiunčiau kaip pareiškimą, tekstas daug maž autentiškas. Su gal tik mažais nesminiais pakeitimais. Jis štai čia:

UAB „Medicinos bankas“, o, gal būt, ir kiti Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai pradėjo reikalauti iš savo klientų pasirašyti įvairius sutikimus, tarpe kurių ir „Sutikimas tvarkyti asmens duomenis“. Šiame „sutikime“, be kita ko, dvejomis žvaigždutėmis [**] pažymėta kas bus tiems, kurie nesutiks, kad jo duomenimis bankas galėtų manipuliuoti pagal galimai tik jiems suprantamus Lietuvos Respublikos įstatymus: NESUTIKUS, BANKAS TURI TEISĘ NESUDARYTI BANKO SĄSKAITOS SUTARTIES“, – rašoma pateikiamame blanke.

Tačiau net šis, abejotinos teisinės galios pagrasinimas, yra dar ne viskas. Realybėje, asmenys nesutinkantys pasirašyti šio sutikimo, jau šiandiena yra šantažuojami, kad ir esamos sutartys bus nedelsiant nutraukiamos. Tai buvo daroma atvykus į Kauno filialą V.Krėvės prospekte, tą patį išgirdau ir šiandiena paskambinęs į šio banko centrinę būstinę Vilniuje, telefonu (8 5) 264 4830. Kažkodėl neabejoju, kad ši situacija Jums žinoma, todėl prašau šį mano pareiškimą priimti kaip viešą informaciją, kurią galimai skelbsiu ir internete.

Susidariusi padėtis, visų pirma, reikalauja aptarti pačią tokio reikalavimo esmę. Toks piliečių prievartavimas visų pirma yra politinis, o ne finansinis ar ekonominis aktas, o kaip žinia, politinius sprendimus Lietuvoje patikėta daryti Lietuvos Respublikos Seimui, įstatymų leidybos forma. Ir seimas tai daugiau ar mažiau sėkmingai daro. Tuo tarpu bankų, tiek komercinių, tiek valstybinių paskirtis ir tikslai yra visai kitokie. Štai Jūsų vadovaujamas Lietuvos bankas savo misija ir pagrindiniais tikslais nurodo: puoselėti šalies pinigų, kredito ir atsiskaitymų sistemų patvarumą ir vientisumą, jų stabilų, patikimą ir efektyvų funkcionavimą, palaikyti kainų stabilumą. Medicinos bankas internetiniame puslapyje, savo misija nurodo padėti klientams kurti bei vystyti nuosavą verslą finansuojant jo augimą, o tikslu įvardina pelningos ir stabilios banko veiklos užtikrinimą. Todėl akivaizdu, kad bankai Lietuvoje iki šiol dar neturėjo nei tikslų, nei teisinio pagrindo pradėti kaupti duomenis apie piliečius, jais keisti ir kitaip manipuliuoti. Tačiau, o kaip yra šiandiena?

Kalbant su žemutinės grandies bankų specialistais, akivaizdu, kad jie nei nežino iš viršaus jiems nuleistų naujų nurodymų esmės ir prasmės, todėl keista būtų jei jie dar bandytų galvoti apie tokių veikų galimas pasekmes. Tačiau piliečiai, jei jie nori būti visapusiškai saugūs, privalo apgalvotai reaguoti į tokius, kaip aprašytasis, reikalavimus. Ir tai tikrai nėra joks požymis, kad pilietis, saugantis savo asmeninius duomenis, yra linkęs nusikalsti ar net tai jau padaręs. Paprasčiausiai visi turime žinoti, kad Lietuvos teisinė sistema vis dar nepateisinamai mažo pajėgumo, todėl liaudiškas, kažkada vieno kino filmo išpopuliarintas posakis, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas, tebėra realistiškas ir šiandiena.

Bet visa tai tik teorija. Pažvelkime ką gi Medicinos bankas teigia priverstinai brukamu „sutikimu“.  Tekstas neilgas, tad percituoju jį:

„SUTINKU, kad UAB Medicinos bankas (toliau – Bankas) tvarkytų mano asmens duomenis, įskaitant asmens kodą,  Banko sąskaitos sutarties vykdymo ir kitais teisėtais tikslais ir juos teiktų tretiesiems asmenims Lietuvos respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

Esu informuotas (-ta) apie savo teisę susipažinti su Banke tvarkomais mano asmens duomenimis ir teise reikalauti ištaisyti neteisingus, neišsamius ir netikslius asmens duomenis.“

Gerbiamas Valdybos Pirmininke, kas tai? Kokių tikslų siekiama verčiant piliečius, banko klientus arba indėlininkus pasirašyti tokius sutikimus? Juk jei, kaip teigia Medicinos banko žemutinės grandies specialistės, omenyje turima tik teisėti, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyti duomenų panaudojimo atvejai, tai kam reikalingas piliečio sutikimas? Gi nei vienoje gyvenimo srityje, ko gero, nei vienoje pasaulio šalyje neimami piliečių raštiški sutikimai laikytis įstatymų. Tačiau jei gerai pasigilinsime į šiuos du sakinius, brukamus bankų, galime įžvelgti ir kažkokių klastos momentų. Ir ar ne dėl jų bandoma surinkti klientų parašus?

Paaiškinkite man, prašau, ką reiškia „Tvarkyti mano asmens duomenis, įskaitant asmens kodą“? Nors, ko gero abu nesame lituanistai, puikiai suprantame, ką reiškia žodis „Tvarkyti“. Tvarkyti mes galime kambarius, sugedusį mechanizmą arba nuotraukas savo albume. Zodynas.lt dar nurodo, kad tvarkyti galima gyvenimą, buitį, sąskaitas… Bet kokiu  atveju tai suprantama sąvoka, kurią dažnu atveju galima apibudinti kaip tam tikrą reorganizaciją arba tiesiog sugedusio daikto taisymą. Tačiau kaip gi bankininkas ruošiasi tvarkyti mano asmens kodą? Ir kaip kitus asmens duomenis tvarkys? Nesuprantu… Gi gal nesiruošia Medicinos banko ekonomistai ar buhalteriai keisti mano pavardės, gimimo metų ar kitų duomenų?  Tai kame tada reikalas? Tai gal jokio tvarkymo nei nebus? Gal paprasčiausiai nėra kaip skelbtis, kad parūpo pradėti prekyba Lietuvos piliečių duomenimis, todėl duomenų tvarkymas šiuo atveju teatlieka „vatos“ vaidmenį į kurį suvyniojamas duomenų perdavinėjimas kažkokioms trečiosioms šalims?

Gerbiamas Pirmininke. Prisiminus kažkada žiniatiekos pagarsintą ir sparnuotąja tapusią Jūsų frazę apie ne šio pasaulio dimensijas, norisi tikėti, kad pripažinsite, jog savo duomenų saugojimas nuo trečiųjų šalių yra vis dar šio pasaulio dimensija, ji teisėta, todėl bet kokie bankininkų nurodymai jų atsisakyti yra galiojantiems LR įstatymams prieštaraujantys aktai ir tokia veika nedelsiant turi būti nutraukta. Atvejai, kai teismas suteikia galimybę prokuratūrai, policijai ar kitai teisėsaugos institucijai gauti duomenis apie vieną ar kitą įtariamąjį, nėra diskutuotini, jie turi būti vykdomi ir šiam tikslui pasiekti nėra būtinas joks piliečių raštiškas sutikimas.

Prašau Jūsų, kaip Lietuvos banko kuris yra priežiūros institucija ir stebi ar finansų rinkos dalyviai laikosi įstatymų, Vadovo, pripažinti, kad demokratinėje šalyje negali būti prievartos, kada komercinė struktūra daro spaudimą fiziniams asmenims, reikalaudama iš jų atsisakyti savo asmens duomenų apsaugos ir perleisti ją jai. Lietuvos bankas, pagal savo skelbiamus įsipareigojimus, nagrinėja vartotojų ir prižiūrimų įstaigų tarpusavio ginčus, teikia rekomendacijas, kaip, Lietuvos banko nuomone, turėtų būti išspręstas konkretus ginčas tarp vartotojo ir finansų įstaigos. Todėl prašau Jūsų imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias neteisiniams komercinių bankų, o visų pirma – Medicinos banko veiksmams.

Pagarbiai Romualdas Matelis

R.Matelis: Apie pastatų prievartinę renovaciją

R.Matelis: Apie pastatų prievartinę renovaciją trumpai

Kadangi daugiaaukštyje esu per gyvenimą gyvenęs ne ilgesnį, nei kelis kartus po 2 savaitės laiką, renovacijos tema iki šiol man buvo įdomi ne tiek analitiškai, kiek emociniu požiūriu. Tačiau, paskutiniu metu atėjus naujai vyriausybei, o joje esant keletui pažįstamų ministrų, visos šios peripetijos tapo jau įdomesnėmis. Tad vis dažniau ir vis giliau susimąstau šiais klausimais.

Piešinio autorius “Rytis Daukantas“ <rytis.daukantas@gmail.com>

Visų pirma į daugiabučius supančias naujienas – esamas ir būsimas, pabandžiau žvelgti iš kažkurio šalies vadovaujančio asmens pozicijos ir, būsiu atviras, nepavydžiu jiems. Čia kaip besielgsi, aišku, kad nepatenkintų vis tiek bus. Nes tų didžiųjų namų aprengimas šiltomis stiklo ar akmens vatos šimtasiūlėmis, brangus dalykas. Ir ypač ką nors spręsti sunku, jei vertinsime, kad gyvename demokratinėje, rinkos ekonomika grįstoje valstybėlėje. Tiesa, visa tai tik deklaratyvu, o gi realios demokratijos matosi ne daugiau, kaip sovietiniais metais per geležinės uždangos skylutes matėme. Rinkos ekonomika pas mus taip pat labai jau laukinė, nes plėšiama vadovaujantis ne kokiomis nors darbo ir žaliavų sąnaudomis produkto pagaminimui, o pagal tai, koks paslaugos ar prekės tiekėjo apetitas. Ir kam jau kam, o jam patenkinti pas mus tikrai žalia šviesa visur dega. Tad namų renovacija, kiek man teko pasigilinti į neoficialius duomenis, bus daugiametė našta visiems renovuotinų namų gyventojams. Tiesa, turčiai visa tai priims be tuščio skrandžio opų, o vargingoji ir valstybės užmirštoji gyventojų dalis, jei ir neišplėtos savižudybių ir taip jau gausios statistikos, tai paliks šį žiaurų pasaulį dėl paspartintos senatvės ligų ir netgi bado, kuris, tiems, kas nepabandė gyventi iš 4 ar 6 šimtų dažnai atrodo kaip nevykusi fantazija. Bet tebūnie tai lieka kaip emocionalioji mano rašinio dalis…

Gyventojų masė pas mus labai nevienalytė. Kažkas sugebėjo gerai išsiauklėti vaikus ir gyvena darnų, tęstinumo tradicijomis grįstą gyvenimą. Šiems žmonėms problemų kyla mažiausiai, nes jie beveik tikri, kad butas, kuriame jie gyvena liks jų vaikams, o šie, savo ruožtu visa tai paliks savo vaikams. Tačiau kaip ten beauklėtume vaikus, maža vilties, kad jie kažkada stos prie valstybės vairo ir normalizuos padriką Lietuvos gyvenimą. O jei ne, tada ir jie, ko gero, susikraus čemodanus ir pasuks į vakarus. Ir jei vis dar bus paklausa, gal būt parduos savo butus, o už gautus pinigus įsikurs savo naujose tėvynėse.

Tačiau jau šiandiena labai nemažai vienišų tėvų, kurių vaikai amžiams įsitvirtino kitame pasaulio kampe ir į Lietuvą sugrįžta kartą per metus ar dar rečiau. Kol jie dviese, dar, suprantama, lengviau. Bet… kažkada teks likti tik vienam iš dviejų ir kasdiena akimis bendrauti tik su senomis nuotraukomis arba [o “laime“] su monitoriumi rodančiu vis rečiau gulančias eilutes virtualiame popieriaus lape. Ne tokia jau maža dalis, ypač moterų, nuo jaunystės užsiaugino vaikus gyvendamos vienos. Čia visiškai nesvarbu dėl ko taip gavosi, faktas yra tai, kad jos nei nepatyrė džiaugsmo gyventi dviese ir auginti vaikus arba tas laikas buvo nykstamai mažas. Deja, bet ir jų vaikai ne mažiau noriai iškeliauja savomis kryptimis. Tad geidžiamų paveldėtojų kaip ir nebėra, yra tik juridiniai teisių į turtą perėmėjai, kuriems gautas nekilnojamas turtas bus labiau gyvenimo loterijos laimėjimas nei užtarnautas arba pelnytas giminės turto įgijimas.

Kur kas mažesnė dalis, bet tokių taip pat yra, šeimų nei nesukūrę arba vaikų nesusilaukę asmenys. Jų gyvenimai susiklostė taip, kad jokio realaus paveldėtojo nėra. Tiesa, ir šiuo atveju, po jų mirties atsiras kažkas, kas vaidins teisėtą paveldėtoją pagal įstatymą, nors tikrojo nekilnojamojo turto gal nei nebus matę akyse. Paviršutiniški, į cinišką kritiką linkę žmonės  visada ras savo “sąmojų“ teigdami, kad reikėjo kitaip gyventi, kad turimus vaikus reikėjo mokėti išsiauklėti, kad reikėjo būti mažiau išrankiems ir čiupti vieną ar kitą netoliese buvusį žmogų į savo sutuoktinius. Bet tokie pliurpalai ne tik, kad nieko verti, bet ir nemoralūs. Gyvenimas yra margas, netolygus ir ne visiems vienodai teisingas, jis galėjo pasisukti kita vaga ir tada tas pats kritikas gal būtų likęs šiandiena ironizuojamojo vietoje.

Tikiu, skaitytojas jau suprato, kad kalbu apie tai, kad renovacija daugeliui žmonių yra nepelnyta katastrofa. Šiandiena brangius mokesčius už būsto šildymą pakeis dar didesni mokesčiai už namų apšildymą. Ir tie mokesčiai daugeliui vyresnio amžiaus žmonių taps tarsi neobaudžiava: lažą mokėti reikės iki gyvos galvos, vardan menamo ateities žmogaus, kuris kažkada, po tavęs apsigyvens tavo bute.

Tai kažkur kitur. O pas mus nebus?

Įvertinant laukinio kapitalizmo keistai mielą būdą savivaliauti, galima būti beveik tikriems, kad po 25 ar 30 metų, kai pagaliau bus išmokėtos duoklės už buto apšiltinimą ir tarsi jau turėtų pradėti reikštis taupaus šildymo privalumai, šilumininkai, prisitaikydami prie naujų sąlygų [o tam jie turės daugelį metų], atitinkamai pakels kainas už tiekiamą šilumą, tad realaus pagerėjimo nepajus niekas ir niekada. Oi, ne, ne taip sakau -pagerėjimą visą tą laiką jaus bankininkai, suteikę paskolas ir statybininkai, galimai nepelnytai brangiai pralobę už pagrindinės Lietuvos gyventojų masės būstų apkamšymą mineralinėmis vatomis. Ir šilumos tiekimo tarpininkai visada džiaugsis: Lietuva gi ilgų šalčių viešpatavimo zona, čia šilumininkai jaučiasi kaip rojuje ir jiems niekada neprilygs jų kolegos gyvenantys dievo šiluma apdalintose šalyse. Visi kiti bus nuolatiniai jų įkaitai. Taškas.

Tiesa, taškas reiškia tik sakinio ar atskiros situacijos pabaigą. Tuo tarpu ši tema apipinta ne vien aptartomis subtilybėmis. Būdamas “Brėžnevo anūkas“ [ta prasme, kad augau valdant L.Brežnevui], savo tada dar geromis akimis regėjau kaip dygo pirmieji tarybinės Lietuvos daugiaaukščiai. Gimiau ir augau Kaune todėl turėjau laimę matyti kaip per kopūstų ir kitokių žemės ūkio kultūrų laukus buvo tiesiamas Taikos prospektas, vėliau nutįso Centrinis Bulvaras [dabar tai V.Krėvės pr.], žemėlapiuose atsirado pramonės prospektas. Tada buvau vaikas, bet nuolatos girdėjau suaugusiųjų susižavėjimą, kad naujieji namai statomi su 25 metų garantija. Suprantama, tokia teorinė garantija nereiškė, kad šie namai ilgiau nestovės, tačiau toks laikas leido manyti, kad bent jau po 60 metų juos valdžia griaus ir statys naujus. Kai prasidėjo blokinių namų bumas buvau jau paauglys, bet vis dar mėgdavome pašmirinėti po statybas, todėl matėme savo akimis, kad dideli ir masyvūs blokai buvo sutvirtinami vos keliose vietose, suvirinant betone įlietas metalines plokšteles. Statybos nuo tada vyko nepaliaujamai, todėl šiandiena turime palyginus naujų ir senų blokinių pastatų, bet senajam V.Krėvės prospektui, o tiksliau – jame stovintiems namams šiandiena jau apytikriai po 40 metų. Reiškia nuo garantinio stovėjimo laikas šiandiena viršytas 15 metų. Viskas tvarkoje, nebandau imti skambinti pavojaus varpais, kad laikas jau bėgti iš šių namų, bet… … Pridėkime prie šio amžiaus dar paskolų sugrąžinimo metus ir susivoksime, kad šiems pastatams tapus jau iš tikro taupiais, jie bus bebyrantys ir beįrantys. Nes jiems jau bus po 75-80 metų ir geležiniai suvirinimo įtvarai bus likę tik simboliais, nebegarantuojančiais jokio saugumo. Prisimenu, dar sovietiniais metai televizija rodydavo Amerikoje sprogdinamus daugiaaukščius, nes jie jau atitarnavo savo. Bus tas pats ir pas mus. Ir jei mūsų šalyje vis dar klestės “laisvoji rinka“, gyventojai patys turės pasirinkti: palikti savo butus ir ieškotis kito būsto ar rizikuoti savo gyvybėmis ir laukti kol tie senieji blokai užspaus bemiegantį ar pusryčiaujant.

Kur link lenkiu? Ogi prie elementaraus ekonominio supratimo. Protingi žmonės negali vadovautis emocijomis, jie turi suvokti bet kokios investicijos prasmę. Besiplečianti namų renovacija yra rizika, nei kiek ne mažiau pavojinga nei surengtos futbolo rungtynės minų lauke. Tiesa, visa tai ekonomine prasme. Tad ar nors truputi moralu vykdyti prievartines renovacijas? Manau ne. O ką manote Jūs?

Viliuosi, kad ši, be galo daugeliui aktuali tema neliks skaitytojų nepastebėta. O jei taip, parašysiu ir naujesnių pamąstymų šia tema. Netylėkime, nors daugeliui mūsų, deja, būdinga stebėtojų rolės. Nes tik kalbantys gali užtikrinti savo ateitį.

Ta pačia tema:

Po namo renovacijos namus užpuola pelėsis   [Ačiū Arvydui AUGONIUI už nuorodą]

Vėliau [šia tema] pasirodę straipsniai:

J.Lapėnienė, L.Jankauskienė, Z.Paškevičienė: “’Pamatę sąskaitas už renovaciją klausia, kas čia negerai“’

Ar tikrai renovacija toks baubas. Delfi pilietis

R.Matelis: Viešinu Žemėtvarkos [NŽT] požiūrį į nuosavybės grąžinimą. Arba „Tuk tuk tuk…“ II dalis

Tęsinys. Pradžia – 2013 m. birželio 7 d. Spausti ČIA

Pirmoje netrumpo straipsnio „Tuk tuk tuk. Ar galima užeiti? Pakalbėti nuosavybės atstatymo klausimais“ dalyje aprašiau pirmuosius valstybės žingsnius pradedant atstatyti piliečiams nuosavybės teises į TSRS nacionalizuotą žemę, o straipsnį baigiau prisiminimais  apie tai, kaip 2009 metais [o ir šiandiena] Kauno Žemėtvarkos darbuotojai pateikia pretendentams siūlymus pasirinkti kompensacinius sklypus.

Šioje dalyje apžvelgiu visa tai, ką pamačiau nuvykęs pasiūlytais adresais.

Pirma aplankyta vieta ieškant Kauno žemėtvarkos siūlomų kompensacinių sklypų – Šiaurės prospektas. Keistai čia sumąstę Kauno kūrėjai: viena gatvės pusė vadinasi Šiaurės prospektu, o priešingoji jau Islandijos plentas. Tuo pačiu Islandijos plentu vadinama ir autostrada Klaipėda – Vilnius, esanti per bene 1,5 km. nuo miesto krašto. Vis tik šnekamojoje kalboje ir antroji gatvės pusė dažniau vadinama Šiaurės prospektu, o šioje gatvės pusėje dar nuo TSRS laikų tęsiasi begalė buvusių kooperatinių garažų. Šiaip jau čia žinoma vieta, nes juose dirba daug įvairiausių automobilių remontininkų, todėl dažnas atvažiuoja pasitvarkyti sugedusį savo transportą.

Surasti čia esantį 5,83 aro žemės sklypą būtų tikrai sudėtinga, bet iš anksto pasivarčius maps.lt, viskas šiek tiek supaprastėja: kraštinio garažo pakraščiu į kalniuką kyla takelis. Matyt juo kažkas įpratęs gamtinių reikaliukų pasivaikščioti, nes už garažų „nugaros“ plyti brūzgynai krūmų su šiokiais tokiais stepių elementais, o toje vietoje, kur plane atžymėtas grąžintinas sklypas – didžiulė duobė. Lakesnės fantazijos žmogus čia gal manytų kažkada meteoritui nukritus. Na gal ne Tunguskos, bet labai jau ne menkam. Tačiau aš realistas ir suprantu, kad bene prieš 30 metų, kai čia laukuose imta statyti milžinišką virtinę garažų, žemė buvo  galingų buldozerių sustumdyta į didžiulius kalnus, o patys garažai,  nemąstant apie jokią plytų ar cemento ekonomiją, pastatyti vos ne triaukščio namo dydžio iš neparadinės pusės. Taip darbai vyko kur kas sparčiau. Nebeaprašinėsiu toliau šios vietos, nes visa tai jau aprašyta „Kauno dienoje“, o viena iš dviejų nuotraukų ir yra būtent iš šios vietos. Privalau tik liūdnai pajuokauti, kad turint atliekamų porą milijonų čia būtų įmanoma dar kartą suvežti buldozerius ir jie per kokią savaitę šią daubą, manau, įveiktų. Ir poros kilometrų ilgio kelia pravažiavimui, ko gero, įrengtų. Tiesa, problemų būtų kitokių: į Šiaurės prospektą nusitiesti kelią vargu ar įmanoma, tad reikėtų įvažiavimą voluotis į autostradą, nors tai, kiek žinau, pagal ES standartus yra draudžiama. Bet tie pora atliekamų milijonų, neabejotina, apsukrų žmogų išgelbėtų. Gi iš spaudos daugelis žinome, kad būna brangių tepaliukų, kurie taip perfect sutepa valdininkų liežuvius, kad šie absoliučiai nebegirgžda.

Ne taip jau toli nuo čia ir Ašigalio gatvė, tad vairuoju į ten. Jau iš anksto žinau, kad jei pasirinksiu čia siūlomą vienintelį sklypą, turėsiu prieš pensiją dar ir profesiją savo pakeisti. Ašigalio skl.1 Mat čia, 4,2 aro žemės plotelyje, kažkurie išmintingieji Kauno valdininkai numatė svarbų objektą statyti. Įvairūs reikalavimai ir reglamentai šiai žemei imperatyviai nurodo, kad čia Inžinerinės infrastruktūros teritorija, o pats sklypas skirtas susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų objektų statybai. Kad skaitytojui būtų paprasčiau susigaudyti, nuskanavau per du paveikslėlius šią žemę reglamentuojantį brėžinį. Bet neabejoju, susigaudyti paprasčiau bus tik tada, jei esate ilgametis projektuotojas. Mano velionis Tėvas, 36 gyvenimo metus paskyręs braižybos lentai, suprantama, kažką būtų supratęs, bet man, suprasti viską nuo A iki Ž nepakanka būti statybos inžinieriaus konstruktoriaus sūnumi. Ne itin daug naudos čia duoda ir inžinieriaus ekonomisto diplomas, todėl bandau gilintis į įrašus šiame brėžinyje. Ir kai ką suprantu… Ašigalio skl.2

Va, lentelėje surašyti apribojimai. Ryšių linijos apsaugos zona – po  2 m. Elektra mažiau įnoringa, tad jai žemės saugoma tik po metrą. Besotei vandentiekio ir kanalizacijos linijai skiriama net po 10 m. man siūlomos žemės ir po tiek pat – šilumos ir karšto vandens tiekimo linijoms. Viskas tarsi aišku, neaišku tik, o kas tada lieka man jei pasirinksiu šį sklypą, pasikeisiu profesiją ir imsiuosi statyti inžinerinių komunikacijų objektą. Nes viso šios žemės yra tik 4,2 aro.

Bet gudragalviai bičiuliai mane dar tada, tais 2009 metais buvo nuraminę: „nereikės tau nieko studijuoti ir, tuo labiau statyti“ – sakė jie. „Kai tik įsiforminsi šį sklypą, pas tave netruks ateiti šios srities asai, mestels tau ant stalo kokius 4 tūkstančius litukų ir tau beliks išlaužti mielą šypseną ir linktelėti galva. Nes puikiai suprasi, kad tokios svarbios srities specialistų-pirkėjų nelabai daugiau ir rasi“. Gal būt…

Ir vis tik, vartydamas šio adreso planą aš supratau dar kai ką. Inžinierius R.Kamaitis šį detalųjį planą suderino dar 2006 metų žiemą, o velionis P.Sabeckis jį pasirašė 2007 metų kovo 18 dieną. Pats detalusis planas mane, kaip pretendentą pasiekė jau po 2,5 metų, besibaigiant 2009 metams. Gerbiamieji, gi detalus planas, nors kai jis užbaigiamas gal tam tikruose kabinetuose ir aplaistomas brendžiu, vis tik nėra brendis, kurį reikėtų ilgą laiką brandinti rūsiuose. Tai ar tai nėra akivaizdus įrodymas to, kad su pretendentais į nuosavybės atstatymą absoliučiai nesiskaitoma ir gal net kažkuris piktas valdininkas paslapčia laukė, kad visi „jie“ išmirs ir nebereikės žemės duoti niekam? … Kai šių metų gegužės 4 dieną su žurnalistu lankėmės šiame sklype, šis žemės plotas ramiai snaudė ir toliau. Tai ar tikrai Kaune nėra laisvos žemės? Man taip neatrodo… O tada, 2009 metų žiemą, pasukau į Šilainių pakraštį, kur mane pasitikti turėjo ne prastesnis reginys. Čia, per vos kelis metrus nuo benzino kolonėlės, popieriuje buvo atžymėta trys sklypeliai po 5 arus. Kitoje jų pusėje dūzgė automobiliai. Žemaičių plentas nutyla gal tik kelioms valandom tada, kai daugelis žmonių sumiega. Tačiau jūs nesibaiminkite, šioje vietoje niekas ne tik, kad nesiūlė statytis gyvenamojo namo, bet tokias mintis net ir draudė: šių sklypų paskirtis, kaip ir ankstesniojo – nedviprasmiška. Čia, atsiėmęs 5 arų žemės gabalėlį privalėtum statyti kokius nors sandėlius. Kur tu gyvensi valdžiai nerūpėjo, svarbu, kad turėtum iš ko duonos riekę nusipirkti. O ką? Turėsi sandėlį, gal jį kam nors išnuomosi, gausi kokį litą antrą ir kompensacijų už šildymą neprašysi. Racionalu gi. Įdomu tik kodėl tada, kai daliai pretendentų priklausė atgauti kompensacinį sklypą iki 20 arų, būtent panašaus dydžio žemės gabaliukas padalintas net į keturis minimalius sklypelius? Tiesa, ši paslaptis vėliau paaiškėjo, Nacionalinės žemės tarnybos kai kurie atsakingi darbuotojai net neslėpė savo nuostatų, kad jie nori visiems pretendentams duoti žemės po lygiai. Todėl labai nustebo, kai viename teisminiame dokumente jiems priminiau, kad lygiava buvo taip vadinto išsivysčiusio socializmo įprastinis atributas. Tada visiems po lygiai dalino komunalinius butus, sodus, garažus ir net maisto paketus. Tuo tarpu dabar, jau eilę metų Lietuva oficialiai deklaruoja nebe lygiavą, o teisingumą, kas reiškia, kad turėjusiam pavyzdžiui 50 arų žemės duodama vienoks plotas, o visai kitoks tam, iš kurio tarybų valdžia nusavino tik 5 turėtus arus.

Tais, 2009 metais dar apžiūrėjau kelis siūlomus sklypus Ateities plente. Nebesiplėtosiu, tai buvo nesuvokiama. Žemės sklypai nupiešti ten, kur natūroje, šalia viaduko per geležinkelį, kol nevažiuodavo joks traukinys, rymojo brūzgynai. Tokioje vietoje drąsiai galėtum sakyti – gyvenu net ne prie geležinkelio, o jame… Absoliučiai niekam netinkamas žemės ruožas, todėl beliko apžiūrėti už miesto ribos, už Onkologinės ligoninės siūlomą daugelio sklypų pripieštą teritoriją.

Sekančią dieną grįžau pas žemėtvarkininkę N.Buzienę ir paprašiau, kad mane palydėtų į tą vietą, mat ten buvo suplanuota [nesiverčia liežuvis sakyti suprojektuota] gana daug sklypelių, kurie turėjo gyvenamąją paskirtį. Tačiau ši nustebo. Dar nei vienas neprašė jiems parodyti natūroje šias žemes – atrėžė man. Visi važiuoja patys. Suprantu, valstybei sunkmetis, bet ne man. Todėl mielai pasisiūlau nusivežti šią damą savo automobiliu: taip nei ji, nei tarnyba nepatirs nei menkiausio nuostolio, o aš savo akimis pamatysiu žemė, su kuria gal būt susiesiu savo gyvenimo perspektyvą. „Ne – sako Buzienė, – nevažiuosiu. Nes pati ten nesu buvusi“. Bandau ją įtikinti, kad ji, bent jau kaip ilgametė žemėtvarkininkė, man padės reperius, žyminčius sklypų ribas, atpažinti, tačiau ji atsisako važiuoti. Tada rašau raštą-reikalavimą ir paprašau jį užregistruoti. Neregistruoti nedrįso, o tą minutę jai išsprūdo – nėra ten jokių reperių sukalta. Ir žiūrėti nėra į ką. Laukai ir tiek… Viskas kas matosi, tai ant popieriaus. Pagaliau tampa aišku ir kodėl taip atkakliai siūloma viską ieškotis internete. Nes nėra į ką žiūrėti – katė tai gi maiše. Pagaliau tampa aišku ir kitkas – per daugiau nei 20 metų Žemėtvarka tik imitavo energingą darbą, o rezultate ne tik, kad neatžymėta žemės ribos, bet patys žemėtvarkininkai jau seniai prarado šią kvalifikaciją ir tapo tik keista juristų atmaina, nebegalinčia pateikti jokios informacijos savo tiesioginės specialybė klausimais.

[Bus daugiau]

Susiję straipsniai:
  “Respublika“    Didžioji vagystė prasidės jau vasarį

Tuk tuk tuk. Galima užeiti? Pakalbėti apie nuosavybės atstatymą

„Belsk ir bus atidaryta“ – sako sena liaudies išmintis. Ir aš, kaip itin retai abejojantis liaudies posakių tikrumu, prieš keletą dienų pasibeldžiau. Į „Kauno dienos“ redakcijos duris. Tiesa, į virtualias duris. Ir čia noriu būti tikslus, todėl skaitytojui paaiškinsiu – virtualumu aš laikau ne tik internetą, kas pas mus šiaip ar taip dar gana nauja technologija, bet ir pokalbius telefonu. Taigi, paskambinau į redakciją, kur atsiliepė kažkuri atsakinga darbuotoja ir trumpai išdėsčiau savo klausimą: Nuosavybės atstatymas į tarybų valdžios nacionalizuotas piliečių žemes ne tik, kad negerėja, bet kuo toliau, tuo labiau degraduoja. Tarpe daugiau nei tūkstančio kauniečių, kurie vis dar kantriai [o gal tik naiviai?] tikisi sulaukti tikro teisingumo, esu ir aš, Romualdas Matelis. Gal gi dar redakcijai tai nėra iki „gyvo kaulo“ atsibodusi tema? Nes nors visa tai jau rašyta, aprašyta ir perrašyta dešimtis kartų, problema išlikusi, todėl jos nurašyti dar gi negalima… Ir man tos durys buvo atidarytos: „Prašome užeiti, pasukus numerį NNNNNNNNN“. O už šių durų virtualiai išvydau reporterį Tadą ŠIRVINSKĄ, apie kurį visada liksiu tik geros nuomonės. Žmogus nepatingėjo išklausyti ne tik mano nuosavybės Neatstatymo problemą ir ją aprašyti, bet ir paprašė aprodyti nuosavybės atstatymui siūlomus „sklypus“, o vėliau mano išsakytas faktus patikrino ir Nacionalinės žemės tarnybos Kauno skyriaus ir Kauno savivaldybės kabinetuose. Po ko šiandiena, 2013 metų birželio 7 dieną, popieriniame laikraščio variante skaitytojai išvydo straipsnį „Už protėvių žemę Kaune bruka beverčius sklypus“.

 Tokios neįprastos įžangos priežastis, šį rytą sulaukti net 8 skambučiai iš įvairių bičiulių ir pažįstamų. Beveik visi skambinusieji pakankamai neblogai žino mano ir daugelio kitų skriaudžiamų Lietuvos žmonių problemas. Tačiau vos ne be išimties visus mano pašnekovus domino kas kita: kaip gi čia atsitiko, kad laikraščio redakcija susirado būtent tave? Tad tenka atsakyti – ne, tiesa yra kita. Manęs nesusirado, nes ne aš vienas, o ir gal ne pats ryškiausias esu tarpe tų, kurie dangstantis įstatymais, vyriausybės paplėkusiais nutarimais ir netgi teismų ne visada įgaliais sprendimais yra brutaliai mulkinami, kvailinami ir niekinami. Pagalbos į redakciją kreipiausi pats ir labai džiaugiuosi, kad ji buvo suteikta. Tiesa, kiek tokia pagalbos forma kaip straipsnis viename iš skaitomiausių laikraščių, svarbi tiems, kurie valdo teisingumo svertus, parodys ateitis. Jau seniai nebebūdamas jaunatviškai naiviu, aš ne kartą pastebėjau, kad per du su viršum dešimtmečius, eilės valdininkų oda surambėjo taip smarkiai, kad jiems galėtų pavydėti net pitonai ar krokodilai, todėl reporterio plunksna dažnai jiems net juoko nebesukeliantis ginklas. Tačiau ten, aukštai aukštai, kartais matau ir tokių, kurie ne tik patys kažkodėl vis dar tiki, kad mes gyvename teisinėje valstybėje, bet šį savo tikėjimą neretai bando įpiršti ir visiems kitiems. Ir kaip nebūtų keista, tie kiti aplink juos, kartais ima ir reaguoja į idealistų pastabas. Todėl ir straipsnis šiandieninėje „Kauno dienoje“, toli gražu nėra toks jau nurašytas kovos už teisingumą atributas.

Bet gal pradėsiu nuo pradžių. Nes nesu tikras, kad mano straipsnelius skaito vis tie patys žmonės. Gal gi kai kas visas žemės NEgražinimo istorijas girdi pirmą kartą. O gal gi šis rašinys bus naudingas ateities istorikams, kurie panorės kuo tiksliau aprašyti šiandieninę, melo ir neteisybės liūne įklimpusią lietuvą. Taigi truputis konspektuotos istorijos.

DENACIONALIZACIJOS  PRADŽIA,  KURIĄ ALEGORIŠKAI GALIMA JAU VADINTI   PRIEŠISTORIJA

Vos ne iš karto, kai buvo paskelbtas Nepriklausomybės atkūrimo aktas, per televiziją ir kitur spaudoje buvo pradėta skelbti, kad jau galima savivaldybėms [o gal tada dar Vykdomiesiems komitetams(?)] paduoti raštiškus pageidavimus, jei tokie yra, atstatyti nuosavybę į okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę. Mano Tėvai [šiandiena abu jau Anapilyje, taip ir nesulaukę išsvajotojo teisingumo], o su jais ir aš, nuskubėjome į Kauno savivaldybę su namuose ranka parašytais pareiškimais. Tačiau ten mums paaiškinta, kad jau yra sukurti vieningos formos blankai, todėl mes turime ne pateikti atsineštus, o užpildyti jų nustatytos formos lapą, tada dar negirdėto pavadinimo dokumentą – PRAŠYMĄ atstatyti nuosavybės teises į Kauno mieste iki nacionalizacijos turėtą žemę [TSRS laikais įprasta dokumento, teikiamo valdininkams forma vadinosi Pareiškimas]. Tarsi viskas ir suprantama, blankas kur kas geriau, nes jei kiekvienas imtų neštis savo kūrybos pareiškimus, suprantama, valdininkams būtų be galo sunku juos iššifruoti: žmonės gi ne visi vienodai gabūs surašyti konkrečius savo pageidavimus. Tiesa, jau tada keistoka pasirodė, kad išduota tik po vieną blankutę, nes iki tol [kaip ir šiandiena] buvome įpratę, kad teikiami dokumentai surašomi du, vienodi, iš kurių vienas egzempliorius lieka pateikėjui. Tačiau tada visi buvome idealistai, gyvenome Nepriklausomybės euforija, o mums paaiškinta, kad valstybė kol kas labai neturtinga, neturi popieriaus, o ir kopijavimo technikos pajėgumai labai riboti…  Tai buvo 1991 metų vasaros pradžia. Berods birželio pirmosios dienos!

Tų pačių metų pabaigoje mūsų, kaip ir daugelio, šeima, sulaukėme pakvietimo atvykti į Savivaldybę pakartotinai. Čia mums paaiškinta, kad senieji blankai buvo ne visai tinkami, be to tada dar nebuvo išleistas Nuosavybės atstatymo įstatymas, o dabar, jam jau esant, reikia perrašyti prašymus į naujus lapus. Gerai pamenu, kad jau tada man kilo įtarimas, kad taip gali būti sudrumstas eiliškumas, tačiau į tokią abejonę iškalusius „sklandaus“ atsakymo, kad jokių nukrypimų būti negali, nes mes jau esame suregistruoti į knygas, o naujas blankas yra tik formalumas ir, kad nuosavybės atstatymas vyks žaibiškai, nes jokių problemų jam įvykdyti nėra – „žemės sovietai neišsivežė, ji, kaip akivaizdu liko po mūsų kojomis“, į ginčus nesivėlėme ir paklusome prašymui perrašyti blankutes. Šiandiena, deja, puikiai suprantu, kad TAI BUVO DIDELĖ KLAIDA. Nes nuosavybės teisė daugeliui neatstatyta iki šiol, o ir daugeliui tų, kam laikoma atstatyta, padaryta grubiai pažeidžiant bet kokias teisingumo ir padorumo normas. O pažeidimams paslėpti kaip tik ir pasinaudota naujųjų blankų pildymu, kas valdininkams piktavaliams leido nekontroliuojamai manipuliuoti eiliškumu, švelniai tariant, žemes skiriant pagal pretendento akių ar plaukų spalvą, baso tembrą ir kitas, tik eiles sustatinėjusiems asmenims žinomas savybes. Mes gi, – tie, kurie anksčiau visų įtikėjome į tautos ne tik kaip nuosavybę atstatančios visuomenės padorumo sugrįžimą, bet ir teisingumo šviesą, likome paprasčiausiais mulkiais. Asmeniškai man tai, tiesa – nesėkmingai, prieš porą metų bandė įrodyti iš pažiūros garbi valdininkė, iš Vilniaus Nacionalinės žemės tarnybos atvykusi  Žemės reformos skyriau vedėjo pavaduotoja Irena BUJAVIČIENĖ. Kauno skyriaus patalpose, dalyvaujant tuometiniams skyriaus viršininkui, mįslingai iš gyvenimo pasitraukusiam P.SABECKIUI, ne mažiau paslaptingai prieš keletą savaičių iš darbo išėjusiai ilgametei žemėtvarkininkei N.BUZIENEI ir Žemės savininkų sąjungos tuometinei pirmininkei A.VENCKIENEI, ponia Irena BUJAVIČIENĖ įžūliai man į akis melavo, kad mano tėvų prašymas ne tik, kad paduotas 1991 metų lapkričio mėnesį [o iš tikro – tų metų birželį], bet anksčiau ir negalėjo būti paduotas, nes niekas Lietuvoje dar nežinojo, kad bus galima susigrąžinti nacionalizuotą žemę, o ir įstatymo šiuo klausimu tada dar nebuvo. Matyt ponia I.Bujavičienė niekaip negalėjo numatyti tokios nestandartinės aplinkybės, kad kartu su savo velioniais Tėvais aš pats asmeniškai buvau atvykęs ir padėjau jiems tvarkytis dokumentus. Nes ir iš tikro, tuomet mano bendraamžiai mažai susivokė žemės susigrąžinimo svarbos klausimais, o daugelis jų į tai žiūrėjo atvirai skeptiškai. Bet laikas jau pakeitė ir jų tuometinę mąstyseną, todėl kai kurie net praradusieji galimybę atgauti nacionalizuotas žemes, šiandiena su liūdesiu prisimena tada padarytas klaidas…

Kai vėliau, elektroniniu paštu šiai poniai išsiunčiau Klaipėdos apskrities viršininko raštą, liudijantį, kad mano tėvai prašymą atstatyti nuosavybę į Palangoje buvusią žemę pateikė 1991 metų birželio viduryje, ji paprasčiausiai į tai nieko nebeatsakė. Ignoravo šį dokumentą tarsi jo negavusi. Ką gi, labai suprantama, tolimesnė diskusija perspektyvoje galėjo išvirsti į didelį skandalą, todėl pasirinkta ignoravimo taktika jai, matyt, pasirodė geriausia gynybos forma…

Praleisdamas daugybę susirašinėjimų ir susitikimų su Žemės ūkio ministerijos Nacionalinės žemės tarnybos, apskričių valdytojų [viršininkų] administracijų ir savivaldybių administracijų darbuotojais, vykusių per prabėgusius kelis dešimtmečius, peršoksiu prie pastarųjų metų. Prie 2009 metų pabaigos, kai sulaukiau rašto iš Kauno žemėtvarkininkų, kuriame buvo siūloma per, berods porą savaičių, pasirinkti kompensuojamąjį sklypą Kauno mieste. Tiesa, nenurodyta kaip tai padaryti, todėl tik pasiskambinus man paaiškinta, kad viską išsirankioti reikia internete. Tokiais momentais, aš, nors ir pakankamai neblogai gebėdamas naudotis internetu, save mintimis pastatau į pirminio savininko vietą, įsivaizduoju, kad esu tas senukas, iš kurio kažkada, prieš 50 metų buvo atimta žemė, įsijaučiu, kad esu žmogus jau nebegalintis įsisavinti interneto mandrybių. Ką daryti? Ar gali taip „moderniškai“ elgiamasi su šiais žmonėmis? Kaip tokiam žmogui rinktis jam siūlomą kompensaciją? Ir atsakymą randu tik vieną – realiai niekaip. Beliktų tik besąlygiškai ieškoti ir tikėti geranoriškumu kokio nors jaunuolio, galimai studento, kuris sutiktų ekrane gilintis į siūlomas žemes ir nuoširdžiai analizuoti siūlomo sklypo visas charakteristikas. Bet taip pat realiai tikra, kad tokių žmonių nelabai ir pavyktų surasti. Ne todėl, kad jaunimas nenorėtų padėti senam žmogui, bet jau vien todėl, kad šiuolaikinis jaunas žmogus retai kada ir geba teisingai vertinti tokius faktorius, kurie gali atsirasti tik su metais, su patirtimi ir tik savo akimis matant siūlomą žemę.

Vis tik, griežtai pareikalavus, N.Buzienė man atspausdina siūlomų žemių planus ant popieriaus ir pasiėmęs juos pradedu savo keistas ekskursijas aplink Kauną. Taip, neapsirikau, ne po Kauną, o aplink Kauną. Man, kaip pretendentui į nuosavybės atstatymą, visiškai nusispjaut, kad prieš keletą metų aplink Kauną buvusios dykvietės, kuriose šiandiena „suprojektuoti“ kompensaciniai sklypai, teoriškai inkorporuotos į Kauno miesto ribas. Realiai tai kaimo žemė dar negyvenamos pievos ir jos sudominti gali nebent kokius nors nemirtinguosius MakLaudus arba tuos, kuriems dar bene keturi ar nors trys dešimtmečiai nusimato kaip šviesaus rytojaus laiko etapas, per kurį šios stepės taps žydinčiais sodais. Man gi jau artėja 60-metis, o įvertindamas tai, kad mano nusavintos žemės yra beveik miesto centre – brangios ir patogios, aš noriu gauti deramą žemės sklypą, nes tik taip gali būti užtikrintas Konstitucijoje, Nuosavybės atstatymo įstatyme ir bet kokioje tarptautinėje teisėje įtvirtintas Teisingumas…

Bet mygtukas START paspaustas ir aš išsiruošiu į kelionę aplink Kauną…

[BUS DAUGIAU]

Straipsnis "Kauno dienoje"

Straipsnis “Kauno dienoje“

Už protėvių žemę beverčiai sklypai 2 K.D. 2013 06 07

Sekančią dieną straipsnis pasirodė ir internetinėje erdvėje:

R.Matelis: Dviguba pilietybė – būtinybė ar užslėpta interesų dvikova?

Gyvenimas lekia sparčiai, todėl net sunku patikėti, kad emigracija iš Lietuvos jau pakankamai senas reiškinys. Ir ji tokia didelė, kad apie ją tylėti jau seniai neįmanoma. Tiesa, kalbama apie ją gana įvairiai: vieni tai priima kaip neišvengiamybę, kiti tai vertina kaip lengvabūdiškumą arba gero gyvenimo siekį. Emigracija iš pagrindų pakeitė visų mūsų gyvenimą ir įgavo pakankamai neįtikėtinų formų bei dar daugiau tų formų aiškinimų. Ir, toli gražu, tie aiškinimai neketina susilieti į vieningą teoriją.
Rimtesnių mokslinių traktatų šia tema, atrodo, nėra parašyta, o kol taip, pabandysiu savo pamąstymus parašyti ir aš. Juo labiau, kad artėja diena, kai Lietuvos valdžia turės padaryti pakankamai svarbų sprendimą: leisti dvigubą pilietybę ar ne. Ir rašau tai su viltimi, kad mano mintys gal gi pasieks ausis tų, kurie nuoširdžiai nežino kaip tinkamai pasielgti. Ir, gal tai bus į naudą visiems…
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai aktualu tik patiems emigrantams. Nes tarsi koks skirtumas tiems, kurie likę savo gimtinėje ir nesiruošia keisti gyvenamosios vietos į užsienį. Jei taip būtų, klausimas gal būtų ne toks sunkus: apsukresni užsienio lietuviai rastų būdų kaip prisitrinti prie Lietuvos valdžios ir netruktų gauti palaiminimą būti amerikiečiais ir lietuviečiais vienu ir tuo pačiu metu. Tačiau ne. Šis klausimas pakankamai sudėtingas ir išvykusiems, ir likusiems, ir pačiai Lietuvai apskritai.
Pradėsiu gal nuo Lietuvos interesų, nors apie tai kalbėti noriu mažiausiai. Mūsų šalis turi pagrįstą norą apsisaugoti tiek nuo mažai geidžiamų imigrantų iš tolimųjų šalių, tiek bijo savo buvusių sugyventinių – rusų ar lenkų, kurie, pagal kai kuriuos mąstytojus, gavę dvigubą pilietybę, nevaržomai galės gyventi čia ir tuo pat metu galimai šnipinės kaimyninės šalies naudai. O, gal būt, netgi bus inicijuojami nedraugiškos valstybės supirkti Lietuvos žemes ir taip tarsi oficialiai okupuoti Lietuvą. Yra tokios teorijos, jas girdėjome daugelis, tačiau spręsti kiek tai realu, nėra lengva. Tam nepakanka turėti didelę gyvenimišką patirtį, tam reikėtų ir prieiti prie slaptos informacijos, kuri akylai saugoma specialiųjų tarnybų seifuose. Vis tik aš nemanau, kad tokios grėsmės būtų realios, nes Lietuva nėra joks Dievo apdovanotas kampelis į kurį taip labai noriai vėl ir vėl veržtųsi rusai ar lenkai. Pastarieji, gal dar kiek skatinami subjektyvios nostalgijos Vilniaus kraštui, gali turėti tokių minčių, tuo tarpu rusai, man regis pavargo vadovauti į visas puses per tūkstančius kilometrų, apie ką spręsti, gal būt galima vien iš to, kad sovietinės kariuomenės išvedimas iš Lietuvos nors ir nebuvo toks jau absoliučiai laisvanoriškas, vis tik buvo sąlyginai taikus. Nors patyrėme aukų, pasaulio ir Lietuvos istorijos pamokos rodo, kad tiek okupacijos, tiek išsivaduojamieji keliais būna kur kas kruvinesni.
Diena iš dienos vis garsiau pasigirsta ir naujesnės teorijos apie galimas invazijas iš Azijos ar islamo dominuojamų šalių. Pasaulis visas, ne tik Lietuva ima jausti stiprų pavojų ypač gausiausios gyventojų skaičiumi ir sparčiai ekonomiškai kylančios Kinijos, todėl apie galimą kinų antplūdį šnekėti tampa netgi madinga. Viena vertus taip bandoma susigrąžinti vis labiau tolstančius pirkėjus iš europinių rinkų, kita vertus – toks pavojus iškyla ir iš tikrųjų. Nėra Kinija stebuklų šalis savo gamtinėmis sąlygomis, klimatu ar kitais teritoriniais faktoriais, nors būdama pakankamai didelė turi ir tikrai įspūdingų vietovių. Vis tik tam tikrą dalį kinų jau seniai vilioja vakarietiški kraštai, todėl jau labai didelės jų diasporos egzistuoja tiek Amerikoje, tiek ir Vakarų Europos šalyse. Ir jei Lietuva priimtų supaprastintą – dvigubos pilietybės Konstituciją, nebeįmanomu taptų ir kiniečių ignoravimas: leisdami dvigubą pilietybę savo emigrantams, turėtume leisti tokią pat įgyti ir imigrantams iš užsienio. To netruktų pareikalauti ne tik Kinija, Turkija ar Libanas, bet net ir manomai draugiškos Europos Sąjungos šalys. Patys dusdami nuo atvykėlių, jie tokiu reikalavimu gal net tikėtųsi sumažinti imigrantų skaičių savo teritorijose. Todėl manau, kad šiuo aspektu Lietuvos valstybė, įsivedusi dvigubos pilietybės galimybę, daugiau ar mažiau tikrai nukentėtų.
Tačiau palikę valstybinius interesus pažvelkime į grynai mūsų emigrantų poreikius turėti dvigubą pilietybę. Ir pažvelkime labai paprastai, be užslėptų teorinių išvedžiojimų. Kam lietuviui, išvykusiam į Vakarus ar Rytus ir, ko blogo niekada nebegrįšiančiam, bereikalinga Lietuvos pilietybė? Dažnai girdžiu tokių sunkių teiginių, kuriais, kol bent pats gyvenu Lietuvos žemėje, niekada nepatikėsiu. Esą, tarkime, Amerikoje gyvenančiam lietuviui, jei jis, priimdamas JAV pilietybę neteks jos Lietuvoje, nebebus įmanoma čia laisvai atvažiuoti, o atvykus legaliai, po kurio laiko jis turės palikti savo gimtinę. Nes jis jau užsienietis. Na netikiu aš, kad tokios problemos gali susidaryti. Tuo labiau, kad kol kas mes esame tarsi draugiška Amerikai valstybė. Bet net jei tokia problema ir kiltų iš tikrųjų, ją galima pašalinti protingai paredagavus veikiančius įstatymus. Ir Konstitucija šioje dalyje ne prie ko. Gi savaime suprantama, kad kas jau kas, o lietuvis Lietuvoje visada turi jaustis laisvas nuo kokių nors judėjimo ar viešnagės apsunkinimų. Kita kalba ar mūsų emigrantas savo atvykimu į Lietuvą turėtų sudaryti kokių nors sunkumų čia likusiesiems. Ne paslaptis, kad vietinius žmones vis labiau erzina periodiškai į Lietuvą sugrįžtančių tautiečių įprotis remontuotis savo sveikatą.
Lietuva netapo tokia pažangia vakarietiška šalimi apie kokią svajojome gyvendami tarybiniame narvelyje, tai yra kurioje nebebūtų jokių eilių, klientas visada ir visur būtų laukiamas su šypsena, o aptarnavimo kokybė būtų itin aukšta. Ne. Šiandiena turime neabejotinas komplikacijas tiek su pragyvenimo lygiu, tiek su aptarnavimo kultūra ir kokybe, o medicinoje tai jaučiama tuo labiau. Patekti pas gydytoją per trumpą laiką, ligai dar neįsisenėjus praktiškai neįmanoma, o tai labai slogiai atsiliepia sveikatą praradusiems žmonėms. Suprantama, vis dar turintys gerus pragyvenimo šaltinius tokį gyvenimo akibrokštą jaučia gal kur kas mažiau, nes apart privalomojo sveikatos draudimo susimokėjus papildomai, eilės gerokai sutrumpėja, bet gi ar daug kas iš mūsų turi tokias galimybes? Tuo labiau nepamirštant to, kad sveikata – itin opus klausimas vyresnės kartos, tai yra labiausiai atstumtai ir silpniausiajai, gyventojų daliai. Ir kai galvojame apie emigrantų viešnages pas stomatologus, kardiologus ar bet kurios kitos specializacijos medikus, atsiranda savaiminis susipriešinimas. Kaip ten bebūtų, o atvykęs tautietis nėra toks nemokus, kaip vietinis vidutiniokas, todėl paprastam Lietuvos gyventojui eilės nepelnytai dar labiau pailgėja. Ir tada jau atsiranda pastoviųjų gyventojų ir emigrantų interesų konfliktas, o tai įvertindami žmonės stoja prieš dvigubą pilietybę.
Bet pamąstykime – o kam gi tam lietuviui svečioje šalyje reikalinga antra pilietybė? Ji suteikia daugiau ir platesnes galimybes gyventi komfortabiliai? Tikriausiai taip. Ir būtų labai jau negarbinga pavydėti kitam laimės. Tegul imasi, nors mano akimis žiūrint, dvigubos pilietybės buvimas tiesiog absoliučiai panaikina pačios pilietybės prasmę. Nes mano nuomone pilietybė yra tarsi priesaika mylėti ir būti ištikimam tik savo vienintelei šaliai. Antros pilietybės turėjimas bet kurį žmogų paverčia tarsi dviveidžiu, o kad ši sąvoka neturi teigiamų prasmių, žinoma kiekvienam. Ir jau vien iš šių paskatų vertinant mes neturėtume sutikti su dvigubos pilietybės atsiradimo galimybe. Tačiau kaip gi tada su tuo galimu pavydu savo artimui? Kaip su natūraliu kiekvieno žmogaus siekiu gyventi kuo geriau? Aklavietė?
Ne, aklavietės jokios nėra. Ir jokia Konstitucija nemaišo Lietuvos gyventojų normaliam siekui gyventi kuo geriau. Tereikia didesnio lankstumo. Mes negalime atstumti savo išvykusiųjų žmonių. Netgi jei kyla labai didelės abejonės ar jie dar kada nors panorės sugrįžti nuolatiniam gyvenimui į Lietuvą. Tačiau neturime ir išskirtinai mylėti pabėgusiųjų, tai yra suruošti jiems geresnes galimybes nei likusiems „nevykėliams“ kurie atlaiko visas socialines skriaudas ir niekur neišvažiuoja.
Tad ką daryti? – paklausite. Ir pagaliau atskleisiu savo nuomonę, ką iki šiol delsiau. Mes turime įvesti naują sąvoką, tegul gal pasaulyje dar nei negirdėtą sąvoką – PILIETYBĖS SUSPENDAVIMĄ. Seimui priėmus naują įstatymą ar jau galiojančių įstatymų pataisas, turi būti nustatoma, kad Lietuvos pilietis turi teisę sustabdyti savo pilietybę, jei jis išvyksta ilgesniam laikui gyventi į užsienį ir ten ruošiasi gauti kitos šalies pilietybę. Gal būt tame įstatyme reikėtų numatyti ir aplinkybes, kokios laisvės ir galimybės jam bus teikiamos laikinai sugrįžus į Lietuvą, vardan to, kad išnyktų galimybė piktnaudžiauti mano jau paminėta medicina ar kitais panašiais atvejais. O kai žmogus susiruoš sugrįžti į Tėvynę nuolatiniam gyvenimui, jis atsisakys užsienio šalies pilietybės ir be jokių didelių vilkinimų vėl taps Lietuvos pilnateisiu piliečiu. Tiesa, pilietybės suspendavimas neturėtų būti begaliniu. Manau, kad išvykusiems užsidirbti į turtingesnes šalis, turėtų pakakti penkerių ar šešerių metų. O jei jis niekaip nebeprisiruošia namo ilgesnį laiką, Lietuva tokius turėtų skaityti kaip visiškai nutraukusius savo pilietybę ir jos gavimas iš naujo turėtų vykti bendra tvarka, kokia pilietybė įgyjama šiandiena. Ko gero ne mažiau svarbu numatyti ir kiek kartų per gyvenimą Lietuvos pilietis gali suspenduoti savo pilietybę, tačiau vertinant tai, kad užsienio šalys nesimėto savo pilietybėmis ir jas duoda ne bet kam, tikėtina, kad tokių kartų oper žmogaus gyvenimą pakaktų ne daugiau dviejų.
Todėl apibendrintas mano siūlymas toks: neturime menkinti savo pilietybės vertės leidžiant ją dubliuoti su kitų šalių pilietybe. Neturime ir varžyti savo piliečių galimybės iš gyvenimo pasiimti visa tai, ką jis jiems pasiūlo. Todėl neturime įteisinti dvigubos pilietybės buvimo, o turime įsivesti PILIETYBĖS SUSPENDAVIMO [SUSTABDYMO] SĄVOKĄ Ir atitinkamą įstatymą. Laikinai išvykusiems  piliečiams tokio kompromiso tikrai, manau, pakaks. Esu tikras, kad tokiai galimybei neturėtų priekaištų ir geros valios Lietuvos sėslieji gyventojai. Nejudinkime bent jau šioje dalyje savo Konstitucijos, gerbkime save, savo artimus žmones ir valstybės pagrindinį įstatymą – Konstituciją.