Archive for the ‘Trupinėlis mano biografijos’ Category

R.Matelis: Viešinu Žemėtvarkos [NŽT] požiūrį į nuosavybės grąžinimą. Arba „Tuk tuk tuk…“ II dalis

Tęsinys. Pradžia – 2013 m. birželio 7 d. Spausti ČIA

Pirmoje netrumpo straipsnio „Tuk tuk tuk. Ar galima užeiti? Pakalbėti nuosavybės atstatymo klausimais“ dalyje aprašiau pirmuosius valstybės žingsnius pradedant atstatyti piliečiams nuosavybės teises į TSRS nacionalizuotą žemę, o straipsnį baigiau prisiminimais  apie tai, kaip 2009 metais [o ir šiandiena] Kauno Žemėtvarkos darbuotojai pateikia pretendentams siūlymus pasirinkti kompensacinius sklypus.

Šioje dalyje apžvelgiu visa tai, ką pamačiau nuvykęs pasiūlytais adresais.

Pirma aplankyta vieta ieškant Kauno žemėtvarkos siūlomų kompensacinių sklypų – Šiaurės prospektas. Keistai čia sumąstę Kauno kūrėjai: viena gatvės pusė vadinasi Šiaurės prospektu, o priešingoji jau Islandijos plentas. Tuo pačiu Islandijos plentu vadinama ir autostrada Klaipėda – Vilnius, esanti per bene 1,5 km. nuo miesto krašto. Vis tik šnekamojoje kalboje ir antroji gatvės pusė dažniau vadinama Šiaurės prospektu, o šioje gatvės pusėje dar nuo TSRS laikų tęsiasi begalė buvusių kooperatinių garažų. Šiaip jau čia žinoma vieta, nes juose dirba daug įvairiausių automobilių remontininkų, todėl dažnas atvažiuoja pasitvarkyti sugedusį savo transportą.

Surasti čia esantį 5,83 aro žemės sklypą būtų tikrai sudėtinga, bet iš anksto pasivarčius maps.lt, viskas šiek tiek supaprastėja: kraštinio garažo pakraščiu į kalniuką kyla takelis. Matyt juo kažkas įpratęs gamtinių reikaliukų pasivaikščioti, nes už garažų „nugaros“ plyti brūzgynai krūmų su šiokiais tokiais stepių elementais, o toje vietoje, kur plane atžymėtas grąžintinas sklypas – didžiulė duobė. Lakesnės fantazijos žmogus čia gal manytų kažkada meteoritui nukritus. Na gal ne Tunguskos, bet labai jau ne menkam. Tačiau aš realistas ir suprantu, kad bene prieš 30 metų, kai čia laukuose imta statyti milžinišką virtinę garažų, žemė buvo  galingų buldozerių sustumdyta į didžiulius kalnus, o patys garažai,  nemąstant apie jokią plytų ar cemento ekonomiją, pastatyti vos ne triaukščio namo dydžio iš neparadinės pusės. Taip darbai vyko kur kas sparčiau. Nebeaprašinėsiu toliau šios vietos, nes visa tai jau aprašyta „Kauno dienoje“, o viena iš dviejų nuotraukų ir yra būtent iš šios vietos. Privalau tik liūdnai pajuokauti, kad turint atliekamų porą milijonų čia būtų įmanoma dar kartą suvežti buldozerius ir jie per kokią savaitę šią daubą, manau, įveiktų. Ir poros kilometrų ilgio kelia pravažiavimui, ko gero, įrengtų. Tiesa, problemų būtų kitokių: į Šiaurės prospektą nusitiesti kelią vargu ar įmanoma, tad reikėtų įvažiavimą voluotis į autostradą, nors tai, kiek žinau, pagal ES standartus yra draudžiama. Bet tie pora atliekamų milijonų, neabejotina, apsukrų žmogų išgelbėtų. Gi iš spaudos daugelis žinome, kad būna brangių tepaliukų, kurie taip perfect sutepa valdininkų liežuvius, kad šie absoliučiai nebegirgžda.

Ne taip jau toli nuo čia ir Ašigalio gatvė, tad vairuoju į ten. Jau iš anksto žinau, kad jei pasirinksiu čia siūlomą vienintelį sklypą, turėsiu prieš pensiją dar ir profesiją savo pakeisti. Ašigalio skl.1 Mat čia, 4,2 aro žemės plotelyje, kažkurie išmintingieji Kauno valdininkai numatė svarbų objektą statyti. Įvairūs reikalavimai ir reglamentai šiai žemei imperatyviai nurodo, kad čia Inžinerinės infrastruktūros teritorija, o pats sklypas skirtas susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų objektų statybai. Kad skaitytojui būtų paprasčiau susigaudyti, nuskanavau per du paveikslėlius šią žemę reglamentuojantį brėžinį. Bet neabejoju, susigaudyti paprasčiau bus tik tada, jei esate ilgametis projektuotojas. Mano velionis Tėvas, 36 gyvenimo metus paskyręs braižybos lentai, suprantama, kažką būtų supratęs, bet man, suprasti viską nuo A iki Ž nepakanka būti statybos inžinieriaus konstruktoriaus sūnumi. Ne itin daug naudos čia duoda ir inžinieriaus ekonomisto diplomas, todėl bandau gilintis į įrašus šiame brėžinyje. Ir kai ką suprantu… Ašigalio skl.2

Va, lentelėje surašyti apribojimai. Ryšių linijos apsaugos zona – po  2 m. Elektra mažiau įnoringa, tad jai žemės saugoma tik po metrą. Besotei vandentiekio ir kanalizacijos linijai skiriama net po 10 m. man siūlomos žemės ir po tiek pat – šilumos ir karšto vandens tiekimo linijoms. Viskas tarsi aišku, neaišku tik, o kas tada lieka man jei pasirinksiu šį sklypą, pasikeisiu profesiją ir imsiuosi statyti inžinerinių komunikacijų objektą. Nes viso šios žemės yra tik 4,2 aro.

Bet gudragalviai bičiuliai mane dar tada, tais 2009 metais buvo nuraminę: „nereikės tau nieko studijuoti ir, tuo labiau statyti“ – sakė jie. „Kai tik įsiforminsi šį sklypą, pas tave netruks ateiti šios srities asai, mestels tau ant stalo kokius 4 tūkstančius litukų ir tau beliks išlaužti mielą šypseną ir linktelėti galva. Nes puikiai suprasi, kad tokios svarbios srities specialistų-pirkėjų nelabai daugiau ir rasi“. Gal būt…

Ir vis tik, vartydamas šio adreso planą aš supratau dar kai ką. Inžinierius R.Kamaitis šį detalųjį planą suderino dar 2006 metų žiemą, o velionis P.Sabeckis jį pasirašė 2007 metų kovo 18 dieną. Pats detalusis planas mane, kaip pretendentą pasiekė jau po 2,5 metų, besibaigiant 2009 metams. Gerbiamieji, gi detalus planas, nors kai jis užbaigiamas gal tam tikruose kabinetuose ir aplaistomas brendžiu, vis tik nėra brendis, kurį reikėtų ilgą laiką brandinti rūsiuose. Tai ar tai nėra akivaizdus įrodymas to, kad su pretendentais į nuosavybės atstatymą absoliučiai nesiskaitoma ir gal net kažkuris piktas valdininkas paslapčia laukė, kad visi „jie“ išmirs ir nebereikės žemės duoti niekam? … Kai šių metų gegužės 4 dieną su žurnalistu lankėmės šiame sklype, šis žemės plotas ramiai snaudė ir toliau. Tai ar tikrai Kaune nėra laisvos žemės? Man taip neatrodo… O tada, 2009 metų žiemą, pasukau į Šilainių pakraštį, kur mane pasitikti turėjo ne prastesnis reginys. Čia, per vos kelis metrus nuo benzino kolonėlės, popieriuje buvo atžymėta trys sklypeliai po 5 arus. Kitoje jų pusėje dūzgė automobiliai. Žemaičių plentas nutyla gal tik kelioms valandom tada, kai daugelis žmonių sumiega. Tačiau jūs nesibaiminkite, šioje vietoje niekas ne tik, kad nesiūlė statytis gyvenamojo namo, bet tokias mintis net ir draudė: šių sklypų paskirtis, kaip ir ankstesniojo – nedviprasmiška. Čia, atsiėmęs 5 arų žemės gabalėlį privalėtum statyti kokius nors sandėlius. Kur tu gyvensi valdžiai nerūpėjo, svarbu, kad turėtum iš ko duonos riekę nusipirkti. O ką? Turėsi sandėlį, gal jį kam nors išnuomosi, gausi kokį litą antrą ir kompensacijų už šildymą neprašysi. Racionalu gi. Įdomu tik kodėl tada, kai daliai pretendentų priklausė atgauti kompensacinį sklypą iki 20 arų, būtent panašaus dydžio žemės gabaliukas padalintas net į keturis minimalius sklypelius? Tiesa, ši paslaptis vėliau paaiškėjo, Nacionalinės žemės tarnybos kai kurie atsakingi darbuotojai net neslėpė savo nuostatų, kad jie nori visiems pretendentams duoti žemės po lygiai. Todėl labai nustebo, kai viename teisminiame dokumente jiems priminiau, kad lygiava buvo taip vadinto išsivysčiusio socializmo įprastinis atributas. Tada visiems po lygiai dalino komunalinius butus, sodus, garažus ir net maisto paketus. Tuo tarpu dabar, jau eilę metų Lietuva oficialiai deklaruoja nebe lygiavą, o teisingumą, kas reiškia, kad turėjusiam pavyzdžiui 50 arų žemės duodama vienoks plotas, o visai kitoks tam, iš kurio tarybų valdžia nusavino tik 5 turėtus arus.

Tais, 2009 metais dar apžiūrėjau kelis siūlomus sklypus Ateities plente. Nebesiplėtosiu, tai buvo nesuvokiama. Žemės sklypai nupiešti ten, kur natūroje, šalia viaduko per geležinkelį, kol nevažiuodavo joks traukinys, rymojo brūzgynai. Tokioje vietoje drąsiai galėtum sakyti – gyvenu net ne prie geležinkelio, o jame… Absoliučiai niekam netinkamas žemės ruožas, todėl beliko apžiūrėti už miesto ribos, už Onkologinės ligoninės siūlomą daugelio sklypų pripieštą teritoriją.

Sekančią dieną grįžau pas žemėtvarkininkę N.Buzienę ir paprašiau, kad mane palydėtų į tą vietą, mat ten buvo suplanuota [nesiverčia liežuvis sakyti suprojektuota] gana daug sklypelių, kurie turėjo gyvenamąją paskirtį. Tačiau ši nustebo. Dar nei vienas neprašė jiems parodyti natūroje šias žemes – atrėžė man. Visi važiuoja patys. Suprantu, valstybei sunkmetis, bet ne man. Todėl mielai pasisiūlau nusivežti šią damą savo automobiliu: taip nei ji, nei tarnyba nepatirs nei menkiausio nuostolio, o aš savo akimis pamatysiu žemė, su kuria gal būt susiesiu savo gyvenimo perspektyvą. „Ne – sako Buzienė, – nevažiuosiu. Nes pati ten nesu buvusi“. Bandau ją įtikinti, kad ji, bent jau kaip ilgametė žemėtvarkininkė, man padės reperius, žyminčius sklypų ribas, atpažinti, tačiau ji atsisako važiuoti. Tada rašau raštą-reikalavimą ir paprašau jį užregistruoti. Neregistruoti nedrįso, o tą minutę jai išsprūdo – nėra ten jokių reperių sukalta. Ir žiūrėti nėra į ką. Laukai ir tiek… Viskas kas matosi, tai ant popieriaus. Pagaliau tampa aišku ir kodėl taip atkakliai siūloma viską ieškotis internete. Nes nėra į ką žiūrėti – katė tai gi maiše. Pagaliau tampa aišku ir kitkas – per daugiau nei 20 metų Žemėtvarka tik imitavo energingą darbą, o rezultate ne tik, kad neatžymėta žemės ribos, bet patys žemėtvarkininkai jau seniai prarado šią kvalifikaciją ir tapo tik keista juristų atmaina, nebegalinčia pateikti jokios informacijos savo tiesioginės specialybė klausimais.

[Bus daugiau]

Susiję straipsniai:
  “Respublika“    Didžioji vagystė prasidės jau vasarį
Reklama

Tuk tuk tuk. Galima užeiti? Pakalbėti apie nuosavybės atstatymą

„Belsk ir bus atidaryta“ – sako sena liaudies išmintis. Ir aš, kaip itin retai abejojantis liaudies posakių tikrumu, prieš keletą dienų pasibeldžiau. Į „Kauno dienos“ redakcijos duris. Tiesa, į virtualias duris. Ir čia noriu būti tikslus, todėl skaitytojui paaiškinsiu – virtualumu aš laikau ne tik internetą, kas pas mus šiaip ar taip dar gana nauja technologija, bet ir pokalbius telefonu. Taigi, paskambinau į redakciją, kur atsiliepė kažkuri atsakinga darbuotoja ir trumpai išdėsčiau savo klausimą: Nuosavybės atstatymas į tarybų valdžios nacionalizuotas piliečių žemes ne tik, kad negerėja, bet kuo toliau, tuo labiau degraduoja. Tarpe daugiau nei tūkstančio kauniečių, kurie vis dar kantriai [o gal tik naiviai?] tikisi sulaukti tikro teisingumo, esu ir aš, Romualdas Matelis. Gal gi dar redakcijai tai nėra iki „gyvo kaulo“ atsibodusi tema? Nes nors visa tai jau rašyta, aprašyta ir perrašyta dešimtis kartų, problema išlikusi, todėl jos nurašyti dar gi negalima… Ir man tos durys buvo atidarytos: „Prašome užeiti, pasukus numerį NNNNNNNNN“. O už šių durų virtualiai išvydau reporterį Tadą ŠIRVINSKĄ, apie kurį visada liksiu tik geros nuomonės. Žmogus nepatingėjo išklausyti ne tik mano nuosavybės Neatstatymo problemą ir ją aprašyti, bet ir paprašė aprodyti nuosavybės atstatymui siūlomus „sklypus“, o vėliau mano išsakytas faktus patikrino ir Nacionalinės žemės tarnybos Kauno skyriaus ir Kauno savivaldybės kabinetuose. Po ko šiandiena, 2013 metų birželio 7 dieną, popieriniame laikraščio variante skaitytojai išvydo straipsnį „Už protėvių žemę Kaune bruka beverčius sklypus“.

 Tokios neįprastos įžangos priežastis, šį rytą sulaukti net 8 skambučiai iš įvairių bičiulių ir pažįstamų. Beveik visi skambinusieji pakankamai neblogai žino mano ir daugelio kitų skriaudžiamų Lietuvos žmonių problemas. Tačiau vos ne be išimties visus mano pašnekovus domino kas kita: kaip gi čia atsitiko, kad laikraščio redakcija susirado būtent tave? Tad tenka atsakyti – ne, tiesa yra kita. Manęs nesusirado, nes ne aš vienas, o ir gal ne pats ryškiausias esu tarpe tų, kurie dangstantis įstatymais, vyriausybės paplėkusiais nutarimais ir netgi teismų ne visada įgaliais sprendimais yra brutaliai mulkinami, kvailinami ir niekinami. Pagalbos į redakciją kreipiausi pats ir labai džiaugiuosi, kad ji buvo suteikta. Tiesa, kiek tokia pagalbos forma kaip straipsnis viename iš skaitomiausių laikraščių, svarbi tiems, kurie valdo teisingumo svertus, parodys ateitis. Jau seniai nebebūdamas jaunatviškai naiviu, aš ne kartą pastebėjau, kad per du su viršum dešimtmečius, eilės valdininkų oda surambėjo taip smarkiai, kad jiems galėtų pavydėti net pitonai ar krokodilai, todėl reporterio plunksna dažnai jiems net juoko nebesukeliantis ginklas. Tačiau ten, aukštai aukštai, kartais matau ir tokių, kurie ne tik patys kažkodėl vis dar tiki, kad mes gyvename teisinėje valstybėje, bet šį savo tikėjimą neretai bando įpiršti ir visiems kitiems. Ir kaip nebūtų keista, tie kiti aplink juos, kartais ima ir reaguoja į idealistų pastabas. Todėl ir straipsnis šiandieninėje „Kauno dienoje“, toli gražu nėra toks jau nurašytas kovos už teisingumą atributas.

Bet gal pradėsiu nuo pradžių. Nes nesu tikras, kad mano straipsnelius skaito vis tie patys žmonės. Gal gi kai kas visas žemės NEgražinimo istorijas girdi pirmą kartą. O gal gi šis rašinys bus naudingas ateities istorikams, kurie panorės kuo tiksliau aprašyti šiandieninę, melo ir neteisybės liūne įklimpusią lietuvą. Taigi truputis konspektuotos istorijos.

DENACIONALIZACIJOS  PRADŽIA,  KURIĄ ALEGORIŠKAI GALIMA JAU VADINTI   PRIEŠISTORIJA

Vos ne iš karto, kai buvo paskelbtas Nepriklausomybės atkūrimo aktas, per televiziją ir kitur spaudoje buvo pradėta skelbti, kad jau galima savivaldybėms [o gal tada dar Vykdomiesiems komitetams(?)] paduoti raštiškus pageidavimus, jei tokie yra, atstatyti nuosavybę į okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę. Mano Tėvai [šiandiena abu jau Anapilyje, taip ir nesulaukę išsvajotojo teisingumo], o su jais ir aš, nuskubėjome į Kauno savivaldybę su namuose ranka parašytais pareiškimais. Tačiau ten mums paaiškinta, kad jau yra sukurti vieningos formos blankai, todėl mes turime ne pateikti atsineštus, o užpildyti jų nustatytos formos lapą, tada dar negirdėto pavadinimo dokumentą – PRAŠYMĄ atstatyti nuosavybės teises į Kauno mieste iki nacionalizacijos turėtą žemę [TSRS laikais įprasta dokumento, teikiamo valdininkams forma vadinosi Pareiškimas]. Tarsi viskas ir suprantama, blankas kur kas geriau, nes jei kiekvienas imtų neštis savo kūrybos pareiškimus, suprantama, valdininkams būtų be galo sunku juos iššifruoti: žmonės gi ne visi vienodai gabūs surašyti konkrečius savo pageidavimus. Tiesa, jau tada keistoka pasirodė, kad išduota tik po vieną blankutę, nes iki tol [kaip ir šiandiena] buvome įpratę, kad teikiami dokumentai surašomi du, vienodi, iš kurių vienas egzempliorius lieka pateikėjui. Tačiau tada visi buvome idealistai, gyvenome Nepriklausomybės euforija, o mums paaiškinta, kad valstybė kol kas labai neturtinga, neturi popieriaus, o ir kopijavimo technikos pajėgumai labai riboti…  Tai buvo 1991 metų vasaros pradžia. Berods birželio pirmosios dienos!

Tų pačių metų pabaigoje mūsų, kaip ir daugelio, šeima, sulaukėme pakvietimo atvykti į Savivaldybę pakartotinai. Čia mums paaiškinta, kad senieji blankai buvo ne visai tinkami, be to tada dar nebuvo išleistas Nuosavybės atstatymo įstatymas, o dabar, jam jau esant, reikia perrašyti prašymus į naujus lapus. Gerai pamenu, kad jau tada man kilo įtarimas, kad taip gali būti sudrumstas eiliškumas, tačiau į tokią abejonę iškalusius „sklandaus“ atsakymo, kad jokių nukrypimų būti negali, nes mes jau esame suregistruoti į knygas, o naujas blankas yra tik formalumas ir, kad nuosavybės atstatymas vyks žaibiškai, nes jokių problemų jam įvykdyti nėra – „žemės sovietai neišsivežė, ji, kaip akivaizdu liko po mūsų kojomis“, į ginčus nesivėlėme ir paklusome prašymui perrašyti blankutes. Šiandiena, deja, puikiai suprantu, kad TAI BUVO DIDELĖ KLAIDA. Nes nuosavybės teisė daugeliui neatstatyta iki šiol, o ir daugeliui tų, kam laikoma atstatyta, padaryta grubiai pažeidžiant bet kokias teisingumo ir padorumo normas. O pažeidimams paslėpti kaip tik ir pasinaudota naujųjų blankų pildymu, kas valdininkams piktavaliams leido nekontroliuojamai manipuliuoti eiliškumu, švelniai tariant, žemes skiriant pagal pretendento akių ar plaukų spalvą, baso tembrą ir kitas, tik eiles sustatinėjusiems asmenims žinomas savybes. Mes gi, – tie, kurie anksčiau visų įtikėjome į tautos ne tik kaip nuosavybę atstatančios visuomenės padorumo sugrįžimą, bet ir teisingumo šviesą, likome paprasčiausiais mulkiais. Asmeniškai man tai, tiesa – nesėkmingai, prieš porą metų bandė įrodyti iš pažiūros garbi valdininkė, iš Vilniaus Nacionalinės žemės tarnybos atvykusi  Žemės reformos skyriau vedėjo pavaduotoja Irena BUJAVIČIENĖ. Kauno skyriaus patalpose, dalyvaujant tuometiniams skyriaus viršininkui, mįslingai iš gyvenimo pasitraukusiam P.SABECKIUI, ne mažiau paslaptingai prieš keletą savaičių iš darbo išėjusiai ilgametei žemėtvarkininkei N.BUZIENEI ir Žemės savininkų sąjungos tuometinei pirmininkei A.VENCKIENEI, ponia Irena BUJAVIČIENĖ įžūliai man į akis melavo, kad mano tėvų prašymas ne tik, kad paduotas 1991 metų lapkričio mėnesį [o iš tikro – tų metų birželį], bet anksčiau ir negalėjo būti paduotas, nes niekas Lietuvoje dar nežinojo, kad bus galima susigrąžinti nacionalizuotą žemę, o ir įstatymo šiuo klausimu tada dar nebuvo. Matyt ponia I.Bujavičienė niekaip negalėjo numatyti tokios nestandartinės aplinkybės, kad kartu su savo velioniais Tėvais aš pats asmeniškai buvau atvykęs ir padėjau jiems tvarkytis dokumentus. Nes ir iš tikro, tuomet mano bendraamžiai mažai susivokė žemės susigrąžinimo svarbos klausimais, o daugelis jų į tai žiūrėjo atvirai skeptiškai. Bet laikas jau pakeitė ir jų tuometinę mąstyseną, todėl kai kurie net praradusieji galimybę atgauti nacionalizuotas žemes, šiandiena su liūdesiu prisimena tada padarytas klaidas…

Kai vėliau, elektroniniu paštu šiai poniai išsiunčiau Klaipėdos apskrities viršininko raštą, liudijantį, kad mano tėvai prašymą atstatyti nuosavybę į Palangoje buvusią žemę pateikė 1991 metų birželio viduryje, ji paprasčiausiai į tai nieko nebeatsakė. Ignoravo šį dokumentą tarsi jo negavusi. Ką gi, labai suprantama, tolimesnė diskusija perspektyvoje galėjo išvirsti į didelį skandalą, todėl pasirinkta ignoravimo taktika jai, matyt, pasirodė geriausia gynybos forma…

Praleisdamas daugybę susirašinėjimų ir susitikimų su Žemės ūkio ministerijos Nacionalinės žemės tarnybos, apskričių valdytojų [viršininkų] administracijų ir savivaldybių administracijų darbuotojais, vykusių per prabėgusius kelis dešimtmečius, peršoksiu prie pastarųjų metų. Prie 2009 metų pabaigos, kai sulaukiau rašto iš Kauno žemėtvarkininkų, kuriame buvo siūloma per, berods porą savaičių, pasirinkti kompensuojamąjį sklypą Kauno mieste. Tiesa, nenurodyta kaip tai padaryti, todėl tik pasiskambinus man paaiškinta, kad viską išsirankioti reikia internete. Tokiais momentais, aš, nors ir pakankamai neblogai gebėdamas naudotis internetu, save mintimis pastatau į pirminio savininko vietą, įsivaizduoju, kad esu tas senukas, iš kurio kažkada, prieš 50 metų buvo atimta žemė, įsijaučiu, kad esu žmogus jau nebegalintis įsisavinti interneto mandrybių. Ką daryti? Ar gali taip „moderniškai“ elgiamasi su šiais žmonėmis? Kaip tokiam žmogui rinktis jam siūlomą kompensaciją? Ir atsakymą randu tik vieną – realiai niekaip. Beliktų tik besąlygiškai ieškoti ir tikėti geranoriškumu kokio nors jaunuolio, galimai studento, kuris sutiktų ekrane gilintis į siūlomas žemes ir nuoširdžiai analizuoti siūlomo sklypo visas charakteristikas. Bet taip pat realiai tikra, kad tokių žmonių nelabai ir pavyktų surasti. Ne todėl, kad jaunimas nenorėtų padėti senam žmogui, bet jau vien todėl, kad šiuolaikinis jaunas žmogus retai kada ir geba teisingai vertinti tokius faktorius, kurie gali atsirasti tik su metais, su patirtimi ir tik savo akimis matant siūlomą žemę.

Vis tik, griežtai pareikalavus, N.Buzienė man atspausdina siūlomų žemių planus ant popieriaus ir pasiėmęs juos pradedu savo keistas ekskursijas aplink Kauną. Taip, neapsirikau, ne po Kauną, o aplink Kauną. Man, kaip pretendentui į nuosavybės atstatymą, visiškai nusispjaut, kad prieš keletą metų aplink Kauną buvusios dykvietės, kuriose šiandiena „suprojektuoti“ kompensaciniai sklypai, teoriškai inkorporuotos į Kauno miesto ribas. Realiai tai kaimo žemė dar negyvenamos pievos ir jos sudominti gali nebent kokius nors nemirtinguosius MakLaudus arba tuos, kuriems dar bene keturi ar nors trys dešimtmečiai nusimato kaip šviesaus rytojaus laiko etapas, per kurį šios stepės taps žydinčiais sodais. Man gi jau artėja 60-metis, o įvertindamas tai, kad mano nusavintos žemės yra beveik miesto centre – brangios ir patogios, aš noriu gauti deramą žemės sklypą, nes tik taip gali būti užtikrintas Konstitucijoje, Nuosavybės atstatymo įstatyme ir bet kokioje tarptautinėje teisėje įtvirtintas Teisingumas…

Bet mygtukas START paspaustas ir aš išsiruošiu į kelionę aplink Kauną…

[BUS DAUGIAU]

Straipsnis "Kauno dienoje"

Straipsnis “Kauno dienoje“

Už protėvių žemę beverčiai sklypai 2 K.D. 2013 06 07

Sekančią dieną straipsnis pasirodė ir internetinėje erdvėje:

Senosios Kauno knaipės: Versalis [Vakaras, Jaunimo kavinė]

Jau senokai esu primiršęs savo siekį aprašyti bent įdomesnius savo laikų restoranus, tačiau prisimindamas savo skaitytojai Kristinai kažkada duotą pažadą, sugrįžtu prie šios temos. Manęs prašyta pasidalinti prisiminimais apie „Versalį“ ir „Žalią kalną“. Pastarasis man žinomas truputį mažiau, nes savo „kolegų“ – daugybės tarybinių Kauno restoranų tarpe buvo gerokai jaunesnis, todėl apie jį, gal kiek vėliau.

Vasario 16-osios [buvusioje Liepos 21-osios] gatvėje daugelį metų kviesdavo žmones

Vasario 16-osios [buvusioje Liepos 21-osios] gatvėje daugelį metų žmones viliodavo “Versalis“

Restoranas „Versalis“ šurmuliavo jau labai seniai. Dar tada, kai vaizdžiai sakant, manęs nebuvo nei mano Tėvų „detaliuosiuose planuose“. Kai kurių istorinių šaltinių duomenimis, Versalis buvo trečiasis pagal svarbą Laikinosios sostinės restoranas dar tada, kai jame noriai apsilankydavo ir Prezidentas A.Smetona. Kitų anos kartos žmonių nuomone, jis buvo antrasis, po „Metropolio“. Nesiimčiau tvirtinti to, ko pats nepergyvenau, pagaliau gal tai ir ne taip svarbu: faktas yra tai, kad Metropolis, Versalis ir Konrado kavinė buvo reikšmingiausios vakarinio susibūrimo vietos ikikariniame Kaune.

Bijau tiksliai pasakyti – 17 ar 18 metų buvo man, kai pirmąjį kartą atvėriau šios kavinės duris. Suprantama, tai buvo tarsi koks nusikaltimas, nes pagal to meto įstatymus ir normatyvus, į panašias pasilinksminimo įstaigas buvo galima lankytis tik jau turint 18 metų, tai yra būnant pilnamečiu. Bet į tokius ir panašius įstatymus mes paprasčiausiai nekreipėme dėmesio. Būdamas jaunuoliu aš visada svajojau kuo greičiau išaugti iš šios kategorijos ir tapti suaugusiuoju. Turiu pripažinti, kad man tai gana neblogai sekėsi: daugelis tų, kurie nežinojo mano amžiaus, buvo linkę man duoti 2-3, o gal ir dar daugiau metų. Tada, gal 1972 metais, ši kavinė turėjo primityvų pavadinimą – „Jaunimo kavinė“. Nors mums, to laiko jau „sunokusiems“, kaip save laikėme, jaunuoliams, tokie pavadinimai atrodė be galo lėkšti, neturėdami jokio kito pasirinkimo, šia kavinę vadinome tiesiog „Jaunimke“. Tačiau kažkas netruko prisikasti iki senesniųjų laikų istorijos ir po Kauną išplito žinia, kad Smetonos laikais tai buvo Versalis. Toks pavadinimas skambėjo labai ‘prašmatniai‘, todėl netrukus Jaunimkės vardas buvo išstumtas ir sugrįžo Versalis.

Komunizmo epochos lyderiams tokia situacija tikti negalėjo niekaip – tik pamanykite, jaunimas, gimęs jau gerokai po karo, „nurašė“ oficialųjį ir sugrįžo prie buržuazinio pavadinimo [taip tada buvo oficialiai vadinami Nepriklausomos Lietuvos metai] Versalio! Skandalas, kuris galėjo netrukus pasiekt Vilnių ar net Maskvą ir taip sukelti netgi atitinkamą „valymą“ Kauno partkome ir Vykdomajame komitete. Žmonijos istorijos gūsiuose žinoma daugelis visuomeninių ekonominių formacijų keitimų, tačiau visose jose – viena išliko stabilu ir iki šių dienų: valdžia niekada nenorėjo prarasti savo krėslų. Todėl imta sukti galvas kaip išeiti iš situacijos. Ir netrukus surastas jiems gana pavykęs sprendimas: Jaunimo kavinė uždaryta sąlyginai neilgam remontui, o po jo atidarytas jau restoranas, kurio iškaba skelbė – „Vakaras“. Toks pavadinimas atitiko laikmetį. Nesiimsiu tvirtinti ar tada mes save dar laikėme hipiais ar jau tai blėso, tačiau gyvoje kalboje madinga buvo kalbėti kiek filosofiškai, ką mes tada vadinome paprastu ir visiems suprantamu žodžiu psichodelika. Nors žinojome, kad kažkur Vakaruose labai paplitę narkotikai ir jie yra pražūtingi, jie atrodė mums kietas dalykas. Nes tai yra Vakaruose. Žinojome, kad nuo narkotikų tampama psichais, tačiau labiau priimtina buvo manyti, kad tai yra kaifas, todėl kaifuoti arba būti psichodeliku buvo vienodai intriguojantis dalykas. Tik pačių narkotikų per geležinę siena mes niekada nesulaukėme ir nepabandėme. Šiandiena kai kur randu rašančių žmonių, kurie tvirtina, kad narkotikai buvo paplitę ir prie ruso. Absurdas, bet, ko gero, tai tos pačios ideologinės kovos, tik dabar jau prieš komunizmą, metodas. Tiesa, vienas kitas jaunuolis įsismagindavo gerti paprasčiausias raminančias tabletes didesniais nei galima, kiekiais ir jie tikrai „apsinešdavo“. Kaifo gaudymo dėlei kvailesni jaunuoliai net kavą be nuosėdų šaukšteliais kimšo sau į burnas ir jautėsi apsinešę kaip tikri narkomanai. Bet tema ne apie tai, tad grįžtu prie „Versalio“. Tiksliau – prie Jaunimkės…

Ko gero daugelis mano skaitytojų lieka suintriguotas, kodėl gi restoranai buvo tarsi tabu, o jų vietas buvo užėmę kavinės? Atvirai sakant aš to nežinau ir šiandiena. Tiesiog taip buvo. Tarybų Sąjungoje buvo susiformavusi tradicija, kad restoranas, tai jau kažkas tokio iš laukinių Vakarų, todėl nelabai tinka tarybiniams piliečiui. Kvaila, bet taip buvo. 0 realiai žiūrint į netolimą praeitį, galiu pasakyti tvirtai – tai tik žodžių žaismas. Mes vis tiek mėgome labiau manyti, kad lankomės restoranuose, kaip padvelkus anglų kalbos madai dar vadinome restrongais. Kituose didžiuosiuose TSRS miestuose aš pastebėdavau šiokius tokius nežymius skirtumus tarp šių formuluočių, bet ne Kaune. Pavyzdžiui daugelyje Latvijos, Estijos, Rusijos ir kitų respublikų – restoranuose grojo ansambliai ir buvo šokama, tuo tarpu kavinėse – ne. Restoranuose, šalia vyno, trauktinės, likerio, romo, kalvadosar konjako, galėdavai užsisakyti ir alaus. Bet ne Kaune. Kaune alus buvo be rašalo įrašytas į smerktiniausių svaigalų sąrašą, todėl jo net senajame Metropolyje pasitaikydavo itin retai. Alus buvo tik gastronomuose ir aludėse. O šiaip jau – gerti alų skaitėsi prasčiokų ir neišsiauklėjusių tipelių reikalas. Tuo  labiau – netinkantis moterims. Šiandiena tai daugeliui keista ar ne?

Oficialiai Kaune buvo tik trys restoranai: „Metropolis“ Laisvės alėjoje, „Kąstytis“ Šančiuose ir mano jau seniau dalinai aprašyta „Baltija“ tuometiniame Lenino prospekte [dabar – Vytauto pr.]. Tačiau šiaip turėjome jų labai daug. Jau minėjau, nesigilinome kas kaip vadinasi. Viską vertinome pagal tai, ar toje įstaigoje leidžiama šokti, ar groja ansamblis. Ir Kaunas visada pelnytai buvo laikomas šios srities lyderiu Lietuvoje. Puikiai pamenu, kad kažkada kruopščiai skaičiavome kiek turime „restoranų“ ir gautas rezultatas mus net pribloškė: Kaune buvo 33 restrongai. Tiesa, įskaitant ir miesto prieigose buvusius Žibintą, Du milžinus, gal net ir Kubilą. Tačiau mūsų, tuometinio Kauno jaunimo tarpe populiariausi buvo Centro kabakai [tai dar vienas žargonas, analogiškas knaipei ir kitiems] „Orba“ [„Orbita“], „Tulpė“, „Baltija“, „Bialas“ [„Bialystokas“], „Metras“ [„Metropolis“], „Tartukai“ [„Tartu“] ir „Bombėjus“ [Geležinkelio stoties restoranas].

Buvęs pagrindinis įėjimas

Buvęs pagrindinis įėjimas

Versalis, mums – vyrukams, visada buvo mielas tuo, kad jame nuolatos atsirasdavo nematytų merginų. Sunku pasakyti kas tai sąlygojo, tačiau čia jų dauguma susirinkdavo iš tolimesnių Kauno ir jo priemiesčių rajonų. Na, o po to, kai Jaunimkė tapo Vakaru, čia buvo atrestauruotas ir šokių salytės besisukantis ratas. Tai buvo užmiršta dar nuo Smetonos laikų ir… netikėtai prisiminta. Spėju nesunkiai suprasite, kad ta salės dalis prie scenos su muzikantais, kuri skirta šokimui, buvo apvali ir muzikantams pradėjus groti, ji būdavo įjungiama. Malonumas didelis tik tol, kol esi daug maž blaivas. Gi smarkiau įkaušusiems net ir pakankamai lėtas grindų po kojomis sukimasis ratu būdavo jau rimtas išbandymas. Bet šiaip jau tai nebuvo kliūtis smagiam šokiui. Beje, jei kas sunkiai tai įsivaizduoja, panašų vaizdą gali pamatyti šiandieniniame „Delano“ Hypermaximos patalpose. Tik čia ratu sukami ne šokėjai, o sėdintys su visais staliukais.

Versalis realiai buvo Laisvės alėjos restoranas, nors ir per 50 metrų nutolęs nuo jos. Šalia jo pagrindinio įėjimo buvo dar vienos durys, kurios vedė į mažesnį bariuką, kartais naudotą kaip banketinę salytę. Dienos metu savo populiarumu tviskėjo ši patalpėlė, nes ji ir atsidarydavo anksti, jau nuo 8 valandos ryto, ir kainos joje buvo gerokai mažesnės. Taip jau buvo sureguliuotos valstybinės patiekalų kainos, kad porcijos buvo vienodos, bet norintys papietauti salėje, kuri dirba iki nakties, moka gerokai brangiau. Ši salytė, kurią juokais vadindavome „Pavakarys“, gana nesėkmingai dėl vietos po saule kovoja ir šiandiena: patalpa nuolatos nuomojama, bet ilgėliau čia neužsilaiko nei viena šeima, bandanti viešojo maitinimo verslą. Tad po Nepriklausomybės atstatymo čia pasikeitė bene apie 10 savininkų, o kauniečių nebepritraukia nei vieni. Tuo tarpu pagrindinė restorano patalpa neatgaivinta iki pat šiandien. Kartais susimąstau, kad yra gyvenime klausimų, atsakymų į kuriuos nebesužinosiu niekada. Jų tarpe ir tai – o kas gi bendro tarp restoranų ir politikos, kad atgavus Nepriklausomybę išnyko beveik visi, tada tikrai pagrįstai miestą puošę ir garsinę barai, kavinės, alinės ir kiti pasilinksminimo taškai.

Mano ankstyvos jaunystės metais  Kaunas labai akivaizdžiai dalinosi į grupes pagal gyvenamąją vietą. Centras, Žaliakalnis, Senamiestis, Vilijampolė, Karmalitai ir kiti, visi turėjo savo zonas ir eiti į svetimą buvo ganėtinai pavojinga. Tačiau jau apie 1975 metus teritorinis pasiskirstymas ėmė sparčiai nykti. Matyt vis daugiau įsigydavome automobilių, o tai leido plėsti ir savo pažintines geografijas. Vis tik miesto centras ir Senamiestis jau kur kas anksčiau tapo neutraliomis zonomis, kurios nors ir turėjo savo vadus, jose nebebuvo pavojinga būti ir atvykusiam iš kitur. Versalis turėjo stiprius savo administratorius, kurie būdami kovinių šakų geri sportininkai tobulai suvaldydavo kylančius konfliktus, todėl muštynės čia nebuvo itin dažnas reiškinys, o jei kokie santykių aiškinimaisi iškildavo, jie vykdavo jau už restorano durų. Administratorių pareiga buvo ir užtikrinti padavėjų saugumą, nes senesnių metų kavinėse, beveik be išimties, padavėjomis dirbo merginos ir tik gal nuo 1975 metų ši situacija ėmė sparčiai keistis: vis daugiau padavėjų atsirasdavo vyrukų, o ir administratorėmis ėmė dirbti moterys.

Tais laikais, kaip, beje, ir šiandiena, vertinama buvo „gyva“ muzika, tai yra scenoje grojantys muzikantai. Laikai, žinoma, keitėsi, todėl aš per gyvenimą atsimenu bene keturias bangas, kai pakaitomis buvo šlovinama tai muzikantų vedami vakarai, tai garso įrašai. Vis tik Versalyje visada grojo geri ir populiarūs ansambliai, kurie nepalikdavo abejingų, todėl tik labai dideli „mėmės“ išsėdėdavo visą vakarą nepakilę nuo staliuko. Jei kažkada, dar iki man atvykus į pirmąjį apsilankymą prie staliukų susėsdavo daugumoje mišrios kompanijos, tai mano laikais tai jau buvo pakankama retenybė. Paprastai prie staliukų sėdėdavo arba tik merginos arba tik vyrukai ir pastarieji, užgrojus muzikai, nardydavo tarp staliukų, ieškodami sau kadriuko [taip vadindavome vieni kitus]. Sunkiai suprantama buvo ko eiti berniukui su mergina į restoraną, nes tai, šiaip jau buvo naujų pažinčių vieta. Na, o kur jaunimas ir naujos pažintys, ten ir svaiginantis kaifas. Todėl visada į kavines ėjome su didelių džiaugsmu.

Ir dar apie kainas… Dauguma kuklesniųjų, o paprastai tokiais buvo iš provincijų atvykę studentai, kurie ne taip jau greitai adaptuodavosi didelio miesto sąlygomis, net nesuprasdavo kaip nespekuliuojant galima turėti pinigų į restoraną. Ir netgi tie, kurie į juos ateidavo retkarčiais, tik per savo asmenines šventes, buvo tokios pačios nuomonės, todėl jie, jei jau kartą per metus į ten ateidavo, išleisdavo tikrai daug, gal būt tiek pat, kiek „etatiniai“ lankytojai išleisdavo tik per dešimt apsilankymų. Paradoksas? Visai ne. Tiesiog už restoranų durų klaidžiojo mitai, kad restoranuose viskas labai brangu, kad ten reikia visiems mokėti už viską, o jei jau sėdai prie stalo, būtina užsisakyti visko: ir valgyti, ir gerti, ir užsigerti, ir kažkokio deserto. Jis paprastai palikdavo ir arbatpinigių, mokėjo pinigus „šveicarams“ už įėjimą atvykus ir už apsiausto uždėjimą einant namo. Tuo tarpu dažnesnieji dalyviai nebepermokėdavo beveik niekur. Sklandų įėjimą sąlygojo pažintys, prie stalo visai nebebuvo gėda sėdėti su taure vyno ir puodeliu kavos. Tiesa, įsismaginus tekdavo pakloti pinigėlių muzikantams, nes „valdiškas“ grojimas baigdavosi 23:30 val., o  to gi maža. Todėl nešdavome po 5-10 rublių, kad išreikšti muzikinį sveikinimą, dažniausiai, naujai išrinktajai. Tokiu būdu vakarą pratęsdavome pusvalandžiu ir ilgiau. O šiaip – gero vyno taurė kainavo 76 kapeikos, puodelis kavos – 10 kap., tad net su rubliu jau galima buvo dalinai dreifuoti prie staliuko. Tiesa, tokiu atveju naktį reikėtų grįžti namo pėsčiomis, o tai ne visada būdavo saugu. Taigi, bent porą rublių turėti einant namo visada buvo pageidautina, nors šiaip, tais metais tiek daug kelionei taksi neišleisdavome. Jau vien todėl, kad tada taksistai turėdavo pareiga imti pakeleivingus žmones ir skaitliuko mušama suma turėdavo būti dalinama iš keleivių skaičiaus. Tiesa, iš to laimėdavome visi – ir keleiviai, ir taksistai, nes gi mes vis tik palikdavome kiek daugiau kapeikų nei priklauso.

Apie pačias vakarones rašyti sunku: atmintyje jau prasitrynė daugelis tada efektyvių momentų. O ir pasakoti ką nors labiau tiktų vardais ar pravardėmis, tačiau daugelio iš tų laikų dalyvių jau nebėra. Kas Anapilyje, kas vakaruose, kas neaišku kur išnykęs… Vis tik ateityje gal dar ką nors prisiminsiu ir pikantiškesnio, tai nėra būtina prie konkrečiai Versalio temos. Kur kas daugiau išlikusių įspūdžių apie Orbitą, tad gal dar bus daugiau. O gal mano virtualus pašnekovas ką nors papildys? Būtų labai malonu tokių rasti.

Romualdas

_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^

Vereta Rupeikaitė, “Kauno dienos“ žurnalistė, pasirodo yra parašiusi straipsnį panašia tema dar praeitų metų pabaigoje: “Legendinių kavinių liūtai… …“

Romualdas M.: Perku iš… savęs

laughBig

Prieš savaitę kilo mintis pažaisti… pačiam su savimi ir su savo šeima. Žaidimas neįmantrus, sugalvotas mano paties. Itin rimtiems ponams jis, tikriausiai, pasirodys keistas ar net kvailas, bet man jis kol kas visai patiko.

Kas tai per idėja? Kažkada seniai, berods Jysk parduotuvėje, pamačiau nebrangią, akiai patrauklią taupyklę [iš esmės – paprastą skardinę su “urna“ monetoms mesti dangtelyje], kurią nusipirkau ir ji jau guli namuose bene porą metų. Ir va dabar sumaniau ją panaudoti. Esu didelis kavos gurmanas, kava mano kasdienybe tapo nuo 20 metų amžiaus, o jos vidutiniškai išgeriu 4-5 puodelius per dieną. Pusę mėnesio normos paprastai išgeriu namuose, bet toks jau tas mano charakteris [o gal giliai įaugęs įprotis?], kad kur kas labiau kavą mėgstu gerti bariukuose ir kavinukėse. Tiesa, ne visos kavos formos man patinka, beveik negeriu automatų pilstomos kavos, nemėgstu Latte putų, nors šiaip balta kava paskutiniais metai sudaro apie 70 procentu viso raciono.

laugh1small

 laugh_1635460iŽinia, baruose už kavą permokame smarkiai: tas pats puodelis kokiame nors viešojo maitinimo taške kainuoja apie 3,5-4 litus, o namuose jo kaina būtų…. dar nežinau, bet jau greitai sužinosiu. Sąlyginai įkainavome vieną kavos puodelį namų sąlygomis vienu litu. Nusipirkome kilogramą kavos ir… dabar, kai geriame ją, iš anksto susimokame sau – į taupyklę. :))

Kilogramo kainą [keturių pakelių po 250 gr.], suprantama, žinome.

Įdomu kiek surinksime įplaukų iš savęs kilogramui pasibaigus. Ir koks bus pelnas. depositphotos_1686794-Smile-Laugh

R.Matelis: Ką nuspręs Teisėjų etikos Komisija?

Nors visada gyvenime stengiuosi išlaikyti taktą ir visuotinai priimtinas bendravimo normas ir prie to jau seniai esu pripratęs, kartais susiformuoja situacijos, kai reikia peržengti šios ramovės slenkstį. Kiek toli tai gali nuvesti, šiandiena dar negaliu prognozuoti. Vis tik viliuosi, kad tai, kas nebeleidžia toliau būti užsisklendus sąlyginėje tyloje, bus pastebėta iš karto. Ir tinkamai įvertinta. Bet kol kas tai tik viltis…

2012 m. rugpjūčio 6 d., intarpas

Naudodamasis tam tikrais įrankiais, matau, kad kasdiena į šią temą ateina besidominčių šios istorijos tęsiniu. Malonu žinoti.

Ką atsakė TED komisija jau galite pažiūrėti čia –>>> http://piktnaudziavimas.wordpress.com/2012/08/06/r-matelis-teiseju-etikos-ir-drausmes-komisija-jau-nusprende-atostogauti-gi-vasara/ Nieko kito nebeliko šiuo klausimu, kaip tik rašyti šio atsakymo recenziją. Tą šiomis dienomis ir darau

Nuosavybės į žemę  klausimai, kuriuos mano šeima, įskaitant ir tolimus gimines, sprendžia jau apie 22 metus, tarsi senas neteptas, bet laimei – tvirtas traktorius, juda pirmyn. Tik juda labai braškėdamas. Matyt taip ir turi būti, nes tepimu neužsiėmiau niekada. Jei tai iš tikro būtų koks metalinis mechanizmas, suprantama, būčiau jau seniai sutepęs. Bet moralinių tepinių nepripažinau ir, ko gero, niekada nepripažinsiu.

Tiesa, susimąstyti apie tokių nuostatų tvirtumą, man tenka. Neretai vėl ir vėl iš naujo svarstau kodėl korupcija oficialiai pasmerkta, jei ji tokia daugeliui artima? Kam  reikalingas toks „žaidimas“? Bet atsakymo nerandu. Tik pavienės spėlionės. Gal tai Darvino ar dar kažkurio gamtininko atrastoji natūraliosios atrankos sudėtinė dalis? O jei būtų viskas popieriuje, tai jau vadintųsi civilizacijos pasiekimu?

Vis tik NEsu pilnai nusivylęs teisine padėtimi Lietuvoje. Nes mozaikiškai, nors ir neproporcingai ir labai netolygiai, tačiau teismuose kartais pavyksta apginti tiesą. Yra padorių teisėjų, kurie priima sprendimus, ne pagal įtakingųjų įgeidžius, o pagal sąžinę. Nežinau, gal jie ne visada vienodai  elgiasi, bet būna ir taip, teko tai patirti. Iš dalies įsivaizduoju kaip jiems tokiais būti nelengva, suprantu kokia kaina įmanoma tokiais išlikti, tačiau ne mažiau suvokiu ir tą kitą jausmą, kuris turėtų lydėti teisėją gal net visą gyvenimą, kai jis pardavęs sąžinę korumpuotiems ar proteguotiems „kolegoms“, bent jau kartas nuo karto blaškytųsi savo veiksmų prisiminimuose. Nes tai ateina visiems, tuo esu tikras. Tik laiko klausimas kada toks bumerangas sugrįš. Būdamas nebe jaunuolis, ne kartą gyvenime stebėjau nuo savo šlovės olimpų nulipusius žmones. Dažniausiai tai būna išėjusieji į pensiją, o kartu ir netekusieji buvusių postų. Tai pavėluotai prablaivo tokius žmones: gyvenimas jau negrįžtamai besibaigiąs ir jie pasijunta nebereikalingi ir niekam neįdomūs. Dažnu atveju tokios buvusios „žvaigždės“ ir savo vaikų nesugebėjo išsiauklėti „savais“, todėl šie tik formaliai su jais retsykiais pabendrauja. Be meilės, be atjautos… Битая карта – yra toks rusiškas posakis, kas lietuviškai reiškia, kad ta korta jau praradusi savo galią, o tuo pačiu ir nors kieno nors žavesį. Ir tada šie žmonės eina pas bet ką, nes jiems nebėra prasčiokų, nebėra runkelių. Yra tik nenumaldomas troškimas su kuo nors pabendrauti. Ir net aptarti koks neteisingas pasaulis juos supa. Vėlu, deja.

Negerų teisėjų buvimą  sąlygoja ne tik sąžinė ir pagundos. Prie tokios devalvacijos ženkliai prisideda ir pati sistema, valstybė, kurioje jie turi veikti. Ir net įstatymai, kurie dažnai švelniai tariant yra keisti. Visi mes esame nuo vaikystės susiję su tam tikra aplinka, kurią vadiname gimtine. Nebūtina net gimti kuriame nors Lietuvos kampelyje – jei ilgėliau gyveni viename ar kitame miestelyje, visi netrunka tapti pažįstamais, o kai kurie ir bičiuliais. Teisėjas turi būti objektyvus, tą suprantame visi. Bet ar taip visada įmanoma? Va, jei gyveni provincijoje, o esi teisėjas, ar lengva nuteisti savo aplinkos žmogų kito, atvykėlio ar netgi visai prašalaičio naudai? Ko gero sunku. Tad kodėl įstatymai verčia, kad teismai bylas spręstų pagal atsakovo buvimo vietą? Argi blogai būtų, jei pretendentas į teisingumą galėtų iš karto rinktis bešališką teismą? Juk pralaimėjimo atveju teisiajam priklauso visos bylinėjimosi išlaidos. Tame tarpe ir kelionės. Kitaip sakant – nuostoliai kompensuojami. Na, tiek to, nepakeisiu įstatymų, tad nesiplėtosiu šia kryptimi. Grįžtu prie piktybiško nuosavybės NEatstatymo Palangoje, o gal netrukus reikės rašyti ir apie analogiškas problemas Kaune.

Ilgai ir atkakliai kovojęs už teisingą nuosavybės atstatymą į visą laisvą žemę šiame Lietuvos kurorte Klaipėdos apygardos administraciniame teisme, pagaliau pasiekiau pergalę. Tačiau su ja nenorėjo sutikti kai kurie Palangos valdininkai. Neabejojau, kad nebetekę vilties man pažerti tik kelis trupinius iš viso priklausančio kepalo, jie sąmoningai ėmėsi viską vilkinti. Tačiau tada dar nežinojau, kad tai sąlygoje ne vien nesveikos ambicijos, bet ir paslėptas interesas. Dabar jau žinau, bet kol kas nerašysiu. Palauksiu kol visus tuos klausimus išnagrinės teismai. O tada, 2009 metų vasarą, neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik laukti, kad mano laimėjimą patvirtintų Vyriausias administracinis teismas. Ir jis tai padarė: žemai lenkiuosi prieš teisėjus A.Bakavecką, L.Baltrūnaitę ir A.Sutkevičių, nes jie, be mažiausio poveikio iš šalies, priėmė teisingą sprendimą. Palangos savivaldybės atstovė Daiva Zubytė į teismą net neatvyko: argi galėčiau tokią poziciją vertinti kitaip nei sąmoningą vilkinimą? Nes visiems tuo metu buvo žinoma – vyriausiame teisme eilės ne trumpesnės nei metams laiko. Tiek to… savivaldybė išnaudojo įstatymais leistą vilkinimą. Tačiau toliau viskas turėtų normalizuotis, o teismo sprendimas vykdomas.

Patikėjote tokiu scenarijum? Tada jūs dar naivesni už mane. Nuo to laiko, kai teismo sprendimas įsiteisėjo, praėjo jau virš dviejų metų… Nuo to laiko jau priimta dar apie 50 teismų nutarčių ir sprendimų, bet Palanga, jos savivaldybės administracijos vadovų asmenyje, viską vilkina ir šiandiena. Neaprašinėsiu viską detaliai, taip tapčiau tranu, čiulpiančiu savo skaitytojo laiką, o visas aprašymas iš manęs atimtų dar bent dvi paras. Teisės paslapčių galima mokytis universitetuose arba kolegijose, bet ne menkesnė patirtis ir praktikoje įgyjama. Dar prieš du metus kreipiausi į Palangos antstolę, kuri, regis, energingai ir ryžtingai ėmėsi darbo. Ji kreipėsi į Palangos teismą su prašymu paskirti baudą Palangos savivaldybės administracijos direktoriui už teismo sprendimo nevykdymą… Pirmasis posėdis, pagaliau paskyręs nuobaudą direktoriui V.Kuznecovui, įvyko 2011 metų liepos 5 dieną, t.y. praėjus jau 14 mėnesių nuo tos dienos, kai sprendimas turėjo būti įvykdytas. Kiekvienas tai gali vertinti savaip, tačiau paskirtoji bauda – tik 200 litų ir tik po to, kai kadencijai pasibaigus V.Kuznecovas jau nebebuvo direktoriumi, man regis sako daug ką. Tuo labiau įvertinant, kad Palangos teisėjos „užmiršo“ apie šią baudą informuoti savivaldybę… Na tiek to, gal gi prasidės jau nuosavybės atstatymas… Bet ne, visi atsakingieji savivaldybės asmenys ir toliau lyg niekur nieko „snūduriavo“, gal todėl, kad vasara, aplink vien poilsiautojai? Leiskite nusijuokti, pasibaigė ta vasara, bet ir kiti sezonai neatnešė nieko naujo. Juk 200 litų už kažkam sugadintus gyvenimo metus visai smulkmė…

Bet antstolė nesnūduriavo ir jau 2011 metų rugpjūčio mėnesį kreipėsi su nauju prašymu skirti antrą baudą į Palangos teismą. Antroji bauda buvo vos didesnė ir vėl akivaizdžiai neadekvati prabėgusiam laikui. 600 litų, kurie Palangos savivaldybei pasirodė vis tik per dideli ir jie šį nutarimą apskundė Klaipėdos apygardos teismui. Net nespėliosiu kodėl ir kaip į šią nuobaudą žvelgė teisėjas Žydrūnas BERTAŠIUS, tačiau jo sprendimas panaikinti baudą buvo gal net provokacinis: gal gi Matelis apskųs jį apeliacinės instancijos teismui, o taip jis, galimai praras dar apie metus laiko. Neskundžiau, nes mano tikslas kuo skubiau atgauti paveldimą nuosavybę, o ne bylinėtis. Tačiau šiandiena nei nežinau ar laimėjau ką nors, nes Palangos apylinkės teisėja Liucija Paulauskaitė nebeskubėjo ir net nebenorėjo dar kartą grįžti prie šių klausimų: per visą žiemą, matyt, įtemptai mąsčiusi, pavasarį, šių metų kovo 3 dieną priėmė itin keistą nutartį – sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Klaipėdos apygardos administraciniame teisme bus išnagrinėta kita mano nuosavybės byla. Tarsi Palangos teismas tiesiog nepajėgus suvokti ar senas Klaipėdos administracinio teismo sprendimas jau įvykdytas ar dar ne. Vis tik, mano prašymu ir šiek tiek pasikeitus aplinkybėms, prie šios bylos sugrįžta ir gegužės 22 dieną priimta dar „saliamoniškesnė“ nutartis – baudos nebeskirti visai. Tai kas, kad jau 26 mėnesiai teismo sprendimas neįvykdytas? Kas tas Matelis iš Kauno? Kur kas svarbiau geri santykiai su savo miesto valdžia. Ko gero, tokios mintys sukosi teisėjos galvoje, nes net teismo posėdžio metu man akcentuojant, kad savivaldybės nusikalstamo vilkinimo pasekmėje jau du paveldėtojai, mano Tėvai nebesulaukė teisingumo, Liucija Paulauskaitė netikėtai mane nutraukė ir pareikalavo gerbti teismą. Tarsi tiesos sakymas posėdžio metu būtų jam didelė nepagarba… Gi aš manau, kad toks teismo sprendimas pats savaime parodė nepagarbą kito teismo įsiteisėjusiam sprendimui…

Šiuo raštu, be kita ko, noriu labai padėkoti keletui klaipėdiečių, kurie parodė susidomėjimą nuosavybės klausimais ir atvyko prie teismo [žr. nuotraukose], deja, nebuvo įleisti stebėti teismo posėdžio…

Esant tokioms aplinkybėms man nebeliko nieko kito, kaip tokį elgesį apskųsti Lietuvos Teisėjų etikos Komisijai. Koks bus jos sprendimas, tikiuosi, netrukus sužinosime…

Gegužės 17 diena, prieš Palangos teismo posėdį

Žemiau perspausdinu šį skundą.

PRAŠYMAS [SKUNDAS]I. Prašyme naudojami trumpiniaiKlaipėdos Apygardos administracinis teismas – „KlAAT“,Klaipėdos Administracinis teismas –„KlAT

Lietuvos Vyriausiasis administracinis Teismas –  „LVAT

Palangos miesto apylinkės teismas – „Palangos teismas

Palangos m. savivaldybės administracija – „Palangos administracija“ arba ir „PSA

Nutartis arba sprendimas – „Procesinis sprendimas“ arba ir „PS

II. Faktinės aplinkybės, susijusios su abejone teisėjų bešališkumu

 1. 2009 m. balandžio 23 d. Klaipėdos Apygardos administracinis teismas iš dalies patenkino mano skundą ir priėmė Procesinį sprendimą: “<…> Įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administraciją, ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Palangos miesto žemėtvarkos skyriui pateikti informaciją kartografinėje medžiagoje apie visą laisvą [neužstatytą] Jono ir Pranės Norkų turėtą žemę”. Palangos m. Savivaldybės administracija su nutartimi nesutiko ir apskundė ją Lietuvos Vyriausiajam administraciniam Teismui.

 2. 2010 m. balandžio 19 d. LVAT priėmė PS, kuriuo paliko galioti KlAAT PS nepakeistu. Teismo nutartis įsiteisėjo, tačiau Palangos administracija Teismų procesinius sprendimus ignoravo ir faktiškai jų nevykdė: 2010 m. birželio 30 d. PSA direktorius išleido imitacinį įsakymą Nr. A1-481, kuris buvo žodis į žodį perrašytas ir teismų jau vertintas kaip neteisingas 2007 m. birželio 11 d. PSA direktoriaus įsakymo Nr. A1-489 kopija, tekste teįterpiant žodžius „vykdant Klaipėdos apygardos administracinio teismo nutartį“.

 3. 2010 m. rugpjūčio 13 d. KlAAT man išduotas Vykdomasis raštas, kurį aš pateikiau Palangos antstolei Redai Vizgaudienei, o ši kreipėsi į PSA su reikalavimu vykdyti teismo sprendimą. PSA tinkamai nereagavo į antstolės reikalavimą, o pabandė apkaltinti ją viršijant savo įgaliojimus. Tokiu būdu Palangos teismui 2010 m. spalio 19 d. buvo paduotas skundas prieš antstolę R.Vizgaudienę. Palangos teismas 2010-10-21 d. atsisakė priimti PSA skundą, todėl ši PS Palangos administracija apskundė Klaipėdos apygardos teismui, kuris 2011 m. sausio 26 d. išnagrinėjo skundą ir priėmė PS panaikinti Palangos teismo nutartį ir skundą grąžinti Palangos teismui nagrinėti iš esmės.

 4. 2010 m. lapkričio 10 d. antstolė R.Vizgaudienė [savo ruožtu] kreipėsi į Palangos teismą su prašymu dėl teismo sprendimo neįvykdymo klausimo išsprendimo ir skirti PSA direktoriui piniginę baudą. Palangos teismas [teisėja E.Žakevičiūtė] 2011 m.  vasario 11 d. skundą atmetė, todėl aš šį PS apskundžiau KlAT, kuris [teisėjų kolegijos pirmininkė E.Morkūnienė] 2011 m. gegužės 19 d. išnagrinėjo mano skundą ir įpareigojo Palangos teismą nagrinėti antstolės pateiktą skundą iš naujo.

 5. 2011 m. liepos 5 d. Palangos teismas [teisėja D.Jakštienė] išnagrinėjo antstolės skundą pakartotinai ir priėmė nutartį skirti Palangos administracijos direktoriui [jau tuo metu nebedirbusiam šiose pareigose] 200.00 lt. baudą. Apie paskirtą baudą Palangos teismas, deja, „pamiršo“ informuoti PSA.

 6. 2011 m.  rugpjūčio 12 d., PSA ir toliau nevykdant teismų PS, antstolė R.Vizgaudienė kreipėsi į Palangos teismą su nauju prašymu paskirti Palangos administracijos direktoriui naują baudą už tolesnį KlAAT PS nevykdymą.

 7. 2011 m. rugpjūčio 24 d. Palangos teismas [teisėja D.Jakštienė] priėmė PS – skirti antrą baudą PSA direktoriui, sumoje 600 lt. PSA šį sprendimą apskundė KlAT.

 8. 2011 m. lapkričio 3 d. KlAT [teisėjas Ž.Bertašius] priėmė PS panaikinti Palangos teismo sprendimą ir grąžinti jį atgal į Palangą nagrinėti iš naujo.

 9. 2011 m.  gruodžio 14 d. Palangos teismas [teisėja L.Paulauskaitė] iš naujo nagrinėjo šią bylą. Posėdis pradėtas ryte, 11:45 val., bet po 10 min. teisėja L.Paulauskaitė netikėtai paskelbė 2,5 valandos pertrauką ir išėjo iš salės. Pertraukos metu, ne mažiau netikėtai, PSA teisininkas V.Korsakas man primygtinai ėmė siūlyti sudaryti Taikos sutartį, prašė sutikti su jo prašymu teismui bylos nagrinėjimą atkelti trims savaitėms. Po 2,5 valandos, tęsiant teismo posėdį, PSA atstovo paprašytas teismas bylos nagrinėjimą nukėlė į 2012 m. sausio 19 d.

 10. 2012 m. sausio 18 d., iki tol nesulaukęs PSA Taikos sutarties projekto, Palangos teismą [teisėją L.Paulauskaitę] telefonu ir elektroniniu paštu informavau, kad teisininkas, man paskambinus jam, informavo, jog sausio 19 d. bus Vilniuje ir net nežino ar kas nors teisme atstovaus PSA, o įsipareigojimo teismui – sutarties nėra paruošęs ir jos nebus. Prašiau teismo šios bylos nagrinėjimą nukelti į kitą artimiausią datą, nes mano kelionė, nesant sutarties projektui ir nedalyvaujant PSA atstovui būtų greičiausiai beprasmė, o byla būtų atidėta. Teismas sutiko su tokiu mano situacijos vertinimu ir paskyrė naują posėdžio datą – vasario 15 d.

 11. 2012 m. vasario 15 d. Palangos teisme vyko naujas posėdis [teisėja L.Paulauskaitė], kurio nutartis paskelbta 2012-03-06 d., o šiuo PS nutarta šią civilinę bylą sustabdyti iki bus išnagrinėtas mano skundas Klaipėdos apygardos administraciniame teisme dėl PSA 2012 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. A1-30, kuris netikėtai atsirado man laukiant žadėtos Taikos sutarties.

 12. 2012 m. kovo 5 d. PSA direktorė parašė naują įsakymą Nr. 174, kuriuo pati, nelaukdama KlAAT sprendimo, panaikino savo sausio 13 d. įsakymą. Esant tokioms aplinkybėms aš atsiėmiau savo skundą iš KlAAT, kaip nebelikus skundžiamo subjekto, o 2012 m. balandžio 7 d. paprašiau Palangos teismo pirmininkės D.Jakštienės atnaujinti bylos dėl baudos Palangos administracijos direktoriui, nagrinėjimą.

 13. 2012 m. gegužės 17 d. Palangos teisme įvyko naujas teismo posėdis, kuriam teismas buvo nepasiruošęs: salėje, kur turėjo vykti bylos nagrinėjimas, buvo užimta, o teisėja L.Paulauskaitė, praėjus 20 minučių bylai skirto laiko, man ir antstolei R.Vizgaudienei nurodė eiti į jos kabinetą. Bylos svarstyme neleista dalyvauti keletui stebėti posėdžio atvykusių visuomenininkų. Posėdžio PS paskelbimas nurodytas 2012-05-22 d. Šio procesinio dokumento nesu gavęs iki šios dienos, todėl, nežinodamas teismo motyvų, negaliu jo deramai apskųsti.

 14. 2012 m. gegužės 23 d., paskambinęs telefonu Palangos teismo sekretorei, sužinojau, kad antstolės prašymas paskirti antrą baudą PSA direktoriui atmestas, o nutarimas man išsiųstas paštu. Dar po dviejų dienų nesulaukęs šios siuntos, skambinau pakartotinai, tačiau sekretoriato darbuotoja pakartojo tą patį – PS man išsiųstas Neregistruotu (?) laišku.

 15. 2012 m. gegužės 30 d., nesulaukęs minimos nutarties ir nenorėdamas praleisti apskundimo termino, išsiunčiau apeliacinį skundą [be motyvų] į KlAT, kuriuo apskundžiau Palangos teismo 2012-05-22 d. PS.

 16. 2012 m. birželio 5 d. KlAT [teisėja R.Zubernienė] priėmė nutartį atsisakyti priimti mano atskirąjį skundą dėl Palangos teismo 2012-05-22 d. nutarties ir man skundą grąžino, paaiškinant, kad atskirąjį skundą galiu teikti tik per Palangos teismą ir turiu prašyti Palangos teismo atnaujinti skundo padavimo terminą.

 17. 2012 m. birželio 14 d. Palangos Teismas [teisėja D.Jakštienė] priėmė nutartį, kuria atsisakė priimti mano atskirąjį skundą dėl praleisto termino ir grąžinti jį man.

 18. 2012 m. birželio 26 d. Palangos teismas [teisėja L.Paulauskaitė] priėmė nutartį atnaujinti terminą dėl 2012-05-22 d. nutarties skundui paduoti ir skundą priimti.

 19. 2012 m. liepos 2 d. aš dar vis nesu gavęs Palangos teismo gegužės 22 d. nutarties.

 III. Situacijos chronologinis aprašymas

 Šiuo skundu noriu atkreipti LR Teisėjų etikos komisijos ir Teisėjų tarybos dėmesį į Palangos miesto apylinkės teismo teisėjos Liucijos Paulauskaitės ir iš dalies, teisėjos Dianos Jakštienės veiksmus, sprendžiant su mano nuosavybės atstatymu Palangoje susijusias bylas, kurie, galimai, pažeidžia mano teisėtus interesus ir lūkesčius į bešališką teismą. Rašydamas šį raštą viliuosi, kad Teisėjų etikos komisija objektyviai nustatys ir kritiškai įvertins Palangos teisme įsigalėjusią tvarką, kuria, galimai proteguojami, Palangos savivaldybės administracijos vadovų neteisėti veiksmai, o pats teismas, pamindamas visuotinai žinomas Teisinės valstybės principus, savo veiksmais nuvertina kitų teismų sprendimus, taip sudarydamas sąlygas valdininkams [ir, galimai – politikams] pažeidinėti Konstituciją, nevykdyti LR galiojančių įstatymų ir žeminti teismų, kaip teisingumo garantų šalyje, autoritetą, o visuomenei didina nepasitikėjimą teismų priimamais sprendimais.

 Bendram Garbios Etikos komisijos situacijos suvokimui, aukščiau esančias FAKTINES APLINKYBES išdėsčiau pilnai, nors ne visos jos tiesiogiai susijusios su mano šiuo skundu. Noriu paaiškinti, kad aplinkybės, verčiančios mane ne tik jausti, bet ir manyti, kad paminėtos Palangos teisėjos nėra bešališkos nurodytose bylose, prasidėjo tik nuo tada, kai į Palangos administraciją ir kiek vėliau į Palangos teismą, mano prašymu, gindama mano Klaipėdos apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiu sprendimu įtvirtintą interesą kreipėsi Palangos antstolė R.Vizgaudienė. Palangos administracija, nenorėdama vykdyti įsigaliojusio Klaipėdos administracinio teismo sprendimo, 2010 m. birželio 30 d. parašė naują, susijusį su mano nuosavybės atstatymu, imitacinį įsakymą. Kad naujasis, PSA direktoriaus įsakymas yra tik apsimestinis, nesunkiai galėjo įsitikinti ne tik antstolė, bet ir teisinio išsilavinimo neturintis asmuo: įsakymas parašytas, matyt, paskubomis, todėl jis nurašytas žodis į žodį toks pats kaip ir senasis, išleistas dar 2007 m. birželio 11 d., kurį iš esmės buvau apskundęs Klaipėdos apygardos administraciniam teismui ir kurio netinkamumą pripažino Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, palikdamas galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistu. Naujame įsakyme PSA tik įterpė žodžius „Vykdydamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą“, o visi kiti žodžiai, įskaitant net kablelius ir taškus, palikti nepakeisti. Antstolės reikalavimą vykdyti teismo sprendimą Palangos savivaldybė sutiko priešiškai ir suskubo paduoti prieš ją skundą į Palangos teismą, kuriame teigė, kad antstolė Reda Vizgaudienė neturi teisės tikrinti jų imitacinio įsakymo teisingumo. Palangos apylinkės teismas atsisakė priimti šį skundą: apie tai buvau informuotas telefonu ir tai, tuo metu mane labai pradžiugino, nes teikė viltį į teisingą bylos baigtį. Netrukus mane pasiekė kita žinia, kad PSA tokį sprendimą apskundė Klaipėdos apygardos teismui. Nors tuo metu ir tikėjau, kad Palangos teismas jau pirmomis dienomis pasirodė principingas, nutariau tuo įsitikinti iki galo, todėl nuvažiavau į Klaipėdos apygardos teismą susipažinti su skundo atmetimo motyvais ir kita bylos medžiaga. Perskaičius byloje esančius dokumentus ir sužinojus, kad šis skundas Klaipėdoje bus svarstomas tik po trijų mėnesių, man kilo jau pirmasis įtarimas, kad tai gali būti labiau vilkinimo požymių turintis veiksmas, negu sąžiningas Palangos teismo nutarimas. Toliau besigilinant į bylos medžiagą šis įtarimas tik sustiprėjo: pasirodė, kad Palangos teismas nepriėmė skundo ne dėl jo nepagrįstumo, o todėl, kad Palangos administracijos atstovo įgaliojime trūko vieno įrašo. Norint teisingai ir, galimai, per trumpiausią laiką išspręsti bylą, PSA atstovai, kurių įstaiga yra praktiškai kitoje gatvės pusėje, galėjo savo įgaliojimą pataisyti per pusvalandį, tačiau pasirinktas kitas, laiką nutolinantis kelias – skųsti sprendimą Klaipėdos teismui, matomai akivaizdžiai žinant, kad ten šis skundas savivaldybei „laimės“ dar bent tris mėnesius. Galiu ir apsirikti, bet vėliau man pasirodė, kad tokia įvykių eiga galėjo būti aptarta ir su Palangos teismu. Tuo labiau, kad KlAT, savo  2011 m. sausio 26 d. priimtu PS nustatė, kad ginčijamas įgaliojimas yra pakankamas, todėl byla grąžinta Palangos teismui nagrinėti iš naujo… Vėliau, Palangos teismas, savivaldybės skundą nagrinėjęs iš naujo, jį atmetė, nes nebuvo jokios galimybės pripažinti, kad antstolė neturi teisės suvokti, kad naujasis įsakymas yra senojo, teismo jau paneigto įsakymo, paprasčiausia kopija.

 Tuo tarpu Anstolės skundą Palangos teismui prieš PSA, Palangos teismas atmetė ir tik man, kaip suinteresuotam asmeniui šį PS apskundus KlAT, Apygardos teismas jį grąžino Palangos teismui nagrinėti iš naujo. Tik po šio, ir vėl laiką susiurbusio veiksmo Palangos apylinkės teismas priėmė PS – skirti 200 lt. baudą PSA direktoriui V.Kuznecovui. Gal tik sutapimas, tačiau bauda direktoriui buvo paskirta būtent tada, kai jau praėjo nauji rinkimai į vietines tarybas, o su jais savo kadenciją jau buvo pabaigęs ir tuometinis PSA direktorius, o jo vietoje jau dirbo nauja direktorė A.Kilijonienė, kuri, deja, tęsia savo pirmtako blogą tradiciją – mano įsitikinimu – piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Tačiau ta aplinkybė, kuri paaiškėjo jau gerokai po šio, seniai įsiteisėjusio PS, aš laikau kaip sąmoningą aplinkybę: Palangos teismas „pamiršo“ apie priimtą sprendimą informuoti Palangos miesto savivaldybės administraciją. O tai vėliau sąlygojo Klaipėdos apygardos teismo teisėjo Ž.Bertašiaus PS – patenkinti PSA skundą dėl antrosios baudos, sumoje 600 lt direktorei paskyrimo ir grąžinti bylą Palangos teismui nagrinėti iš naujo. Noriu atkreipti Jūsų dėmesį, kad nuo pirminio antrosios baudos paskyrimo jau praėjo beveik metai laiko, o įsiteisėjusio sprendimo nėra iki šiol. Ir nėra dėl Palangos teismo daromų „klaidų“, kurios akivaizdžiai skatina PSA vadovybę nereaguoti į teismų priimamus sprendimus, juos ignoruoti ir, kaip paskutiniais mėnesiais man ėmė aiškėti, tai daryti ne atsitiktinai ir ne iš tingumo, o aiškiai siekiant nuslėpti kur kas didesnius įstatymų pažeidimus ir ignoravimus, kurie, tikiuosi, ateityje gali būti teismų pripažinti kaip nusikalstami.

Kad teisėja Liucija Paulauskaitė nėra objektyvi šioje byloje, akivaizdžiai man ėmė aiškėti paskutiniaisiais mėnesiais. Tačiau kartkartėmis įsiterpiantys kadenciją baigiančios teismo pirmininkės D.Jakštienės veiksmai ir rolė šioje bylinėjimosi  dalyje kelia ne mažiau abejonių. Mane yra pasiekę internetinių piliečių pranešimai-patarimai reikalauti viso Palangos teismo nusišalinimo, nes, šių šaltinių duomenimis, Palangos administracijos naujasis teisininkas Vytautas Korsakas yra buvęs šių teisėjų kolega, t.y. prieš keletą metų yra dirbęs Palangos teisme kartu su L.Paulauskaite ir D.Jakštiene. Tačiau aš nesivėliau į dar didesnes teisines gilumas: visų pirma nesu tikras tokių teiginių teisingumu, antra – neįžvelgiau būtinumo protestuoti net jei V.Korsakas tikrai buvęs šio teismo darbuotoju. Todėl įvardiju tai tik tarp kitko, nebent jei Etikos komisijai tai taptų įdomu ir ji pati panorėtų pasigilinti į šias aplinkybes.

 Vis tik, kad V.Korsakas galimai neblogas teisėjos bičiulis aš ėmiau įtarinėti po 2011 m.  gruodžio 14 d. vykusio teismo posėdžio, o tiksliau, netgi jo metu. Atvykus į teismo pastatą mane pasitiko kažkokie neįprasti p. V.Korsako ir teisėjos L.Paulauskaitės tiriantys žvilgsniai, tačiau pats keistumas prasidėjo posėdžio pradžioje: paprašius leidimo darytis garso įrašą [juos darausi visuose posėdžiuose, prieš tai gavęs teisėjo sutikimą], teisėja nerišliai ėmė klausinėti kodėl man jis reikalingas, teigė, kad ir taip teismas tą daro, bet vėliau leido. Pravedusi įžanginę įprastinę kalbą, išaiškinusi šalių pareigas ir teises, ir sutikrinusi kas dalyvauja, ji netikėtai vietoj bylos nagrinėjimo pradžios paskelbė 2,5 valandos pertrauką. Be jokių motyvų. Ir išėjo iš salės. Tuoj po to V.Korsakas priėjo prie manęs ir mįslingai ėmė klausinėti kokia mano nuomonė apie galimą Taikos sutartį. Į tai atsakiau, kad taikos sutartis, jei ji priimtina abiems pusėms, mano nuomone yra teisingas sprendimas. Tačiau jai turi būti tinkamai ir iš anksto pasiruošta. V.Korsakas netikėtai pasižadėjo per tris savaites pilnai įvykdyti vis vilkinamą teismo sprendimą ir labai atsargiai klausinėjo ar aš sutiksiu su tokiu laiku. Sutikau, nes maniau, kad tai būtų tikrai civilizuotas, nors ir nepateisinamai uždelstas klausimo sprendimas. Pasibaigus ilgai pertraukai V.Korsakas išsakė L.Paulauskaitei apie mūsų preliminarų sutarimą ir teisėja, tuo nei kiek nenustebusi paskyrė kitą datą. Ne už trijų savaičių, o dar vėliau – už mėnesio. Deja, mano tikėjimas gerais palangiškių norais buvo per naivus. Artėjant paskirtai teismo posėdžio datai, bet nesulaukęs sutartos Taikos sutarties projekto paskambinau V.Korsakui, kuris lyg niekur nieko man atsakė, kad jis jokio projekto neparuošęs, o ir net nežino ar dalyvaus kas nors iš savivaldybės teismo posėdyje, sakė: „gal ką nors direktorė atsiųs, o aš tai išvažiuoju į Vilnių“. Tapo aišku, kad taikos sutarties nebus, o visa tai buvo ir vėl eilinis laiko atitolinimas. Dabar jau galiu spėti, kad tas laikas buvo panaudotas naujam neteisingam įsakymo surašymui ir išleidimui, kuriame man skirta tik dalis laisvos [neužstatytos] mano paveldimos žemės. Esu įsitikinęs, kad teisėja L.Paulauskaitė, matydama tokią apgaulę [PSA, prašydama teismo atidėti nagrinėjimą pretekstu taikos sutarties ruošimui, tai įtvirtino oficialiu raštu, kurio kopiją išreikalavau ir sau], turėjo pritaikyti administracines drausminančias priemones. Bet į tai sureaguota labai nuolankiai… Vėliau sekusiame teismo posėdyje, iš manęs sužinojusi, kad aš naująjį PSA įsakymą jau esu apskundęs Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, teisėja L.Paulauskaitė priėmė nutartį visai sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, kol bus išspręstas naujojo įsakymo panaikinimo klausimas. Sunku vertinti tokį žingsnį kitaip, kaip oficialų ir bepriežastinį teismo nusišalinimą nuo bylos svarstymo, nes mano Klaipėdos teismui apskųstas naujasis įsakymas mažai kuo siejosi su jau seniai įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymu. Negaliu patikėti, kad teisėja neįvertino tokios aplinkybės, kad galimai pralaimėjusi šią bylą PSA naująjį PS skųs į LVAT, o šiame teisme esančios eilės pasiglemš dar metus laiko.

 Tačiau vėliau besikeičiančios aplinkybės [PSA pati atšaukė savo sausio mėnesio įsakymą] viską pakoregavo savaip, todėl man atsiėmus skundą iš KlAAT, bylą vėl buvo galima tęsti, todėl parašiau Palangos teismui prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą. Tai buvo padaryta, o posėdis paskirtas š.m. gegužės 17 d.

 Nustatytu laiku atvykus į teismą, skelbimų lentoje esančiame grafike nurodytą salę radau užimtą. Netrukus paskui mane atvyko keletas piliečių, panorusių stebėti mano žemės negrąžinimo bylą, kas labai suerzino teisėją L.Paulauskaitę. Laikas ėjo, o mes, bylos dalyviai ir stebėtojai stovėjome koridoriuje. Praėjus apie 20 minučių nuo paskirto posėdžio pradžios, teisėjos sekretorė išėjo į koridorių ir pranešė, kad laisvos salės nėra [(!), tarsi posėdis būtų iš anksto nenumatytas], todėl bylos dalyviai turi eiti į teisėjos asmeninį kabinetą, o stebėtojai įleidžiami nebus. Tokiomis aplinkybėmis teisėjos valia tesimo posėdis tapo uždaru ir net su manimi į Palangą atvykusi mano žmona į kabinetą pateko ne iš karto. Esu įsitikinęs, kad tai taip pat vienas iš Teismų įstatymo pažeidimų, padarytų teisėjos L.Paulauskaitės.

 Šio posėdžio metu, man sakant savo kalbą ir minint, kad dėl Palangos savivaldybės administracijos piktybinio nuosavybės atstatymo vilkinimo, teisingumo jau nebesulaukė mano abu velioniai tėvai, o ir mano sveikata jau gerokai sumenkus ir galimai siekiama mane palaužti moraliai ar net taip sulaukti paskutinio pretendento išėjimo į Anapilį, teisėja L.Paulauskaitė tai kažkodėl palaikė kaip nepagarbą teismui ir mane pertraukė reikalavimu gerbti teismą. Tik man ryžtingai patvirtinus, kad teismą gerbiu ir neturiu jokių užmačių elgtis kitaip, galėjau toliau tęsti savo kalbą [esant reikalui, šio posėdžio audioįrašą taip pat turiu]. Tokios jos nepagrįstos pastabos trikdė mano susikoncentravimą, esu įsitikinęs, kad teisėjas turėtų būti tikras, kad jo pastaba reiškiama ten, kur ji yra būtina ir teisinga. Šiame teismo posėdyje nedalyvavo joks PSA atstovas, tačiau tai nekėlė jokios nuostabos teisėjai, kas leido manyti, kad ir tokia aplinkybė jai buvo žinoma iš anksto, o PSA teisininkas jai iš anksto neabejojo savo pergale. Pasibaigus teismo posėdžiui teisėja pranešė, kad PS bus skelbiamas gegužės 22 dieną, tačiau man atvykti į paskelbimą nėra būtina, apie jį būsiu informuotas raštu. Negalėdamas būti abejingu bylos baigčiai ir norėdamas kuo greičiau sužinoti apie priimtą PS, nustatytą dieną paskambinau į Palangos teismą. Buvau informuotas, kad antstolės pareiškimas atmestas, o nutartis man išsiųsta paštu. Ją apskųsti galėsiu per 7 dienas. Nutarties nesulaukiau ne tik per visą apskundimo laiką, bet nesu jos matęs iki dabar. Kaip, beje ir nežinau kuo baigėsi į Palangos teismą iš Klaipėdos grįžęs PSA skundas prieš antstolę, nes manęs Palangos teismas apie tai nesivargino informuoti. Iš pačios antstolės tik žodžiu esu sužinojęs, kad Palangos tą skundą atmetė.

 Atrodytų jau pakankamai pažeidimų, kad kreipčiausi į Jus su skundu, tačiau stengiausi būti kantrus ir neskubėti – gal gi pavyks apsieiti be pagalbos iš Teisėjų tarybos ar Etikos komisijos. Tačiau tolimesni Palangos skundžiamų teisėjų veiksmai jau viršijo visas įmanomas ribas. Nesulaukęs gegužės 22 d. skelbtos nutarties, todėl nežinodamas jos motyvų, tačiau nenorėdamas praleisti 7 d. termino, išsiunčiau skundą [be motyvų] į KlAT, tačiau iš čia jis man grąžintas, nes pagal CPK nuostatas Palangos teismą turiu skųsti per tą patį Palangos teismą. Ir nors manau, kad Klaipėdos apygardos teismas turėjo atsižvelgti į realią padėti ir priimti skundą, nes skunde buvau nurodęs, kad baigiasi apskundimo terminas, o nutartis man neatsiunčiama, man skundas grąžintas, patariant prašyti Palangos teismo atstatyti terminą. Kodėl turiu prašyti atstatyti terminą man ir iki šiol neaišku, nes aš jo nepraleidau: ta aplinkybė, kad aš kreipiausi į Klaipėdos apygardos teismą turėjo būti pripažinta kaip „laikrodžio sustabdymas“, tačiau ne… Tada išsiunčiau skundą be motyvų į Palangos teismą, bet teisėja D.Jakštienė jo nepriėmė ir grąžino. Motyvas – aš neįrašiau prašymo atnaujinti terminą. Teko rašyti dar kartą, atliekant tą formalų, nors mano įsitikinimu, neteisingą „reveransą“ – pridėti prašymą atstatyti terminą. Ir pagaliau Palangos teisėja L.Paulauskaitė priėmė nutartį terminą atnaujinti ir priimti mano atskirąjį skundą. Deja, ši nutartis taip pat neinformatyvi, nes nenurodoma iki kada man pratęstas terminas. Tačiau svarbiausia, kad abiejuose skunduose Klaipėdos apygardos teismui per Palangos teismą prašiau pagaliau man atsiųsti gegužės 22 d. nutartį, tačiau abu kartus vokuose taip ir nebuvo įdėta minima nutartis, kas rodo, kad mano atžvilgiu naudojamas ir toliau moralinis spaudimas atsisakyti savo teisėtų reikalavimų į pilną nuosavybės atstatymą.

 Ta pačia proga noriu atkreipti Etikos komisijos dėmesį, kad mano paminėti dokumentų neteisingi rašymo ir išsiuntimo momentai nėra vienetiniai. Tokiu būdu, aplaidžiai žiūrint į savo pareigas, nebuvo išsiųstas sprendimas apie 200 lt. baudos paskyrimą administracijos direktoriui, tokiu būdu ir man niekaip neišsiunčiama teismo nutartis. Analogiškai, paskutinėje teismo nutartyje neįrašytas terminas iki kada pratęstas mano skundo padavimo terminas. O panašia ir netgi man nesuprantama aplaidumo aplinkybe, manau, reikia laikyti ir tokią situaciją: kadangi pareiškėja šiose visose bylose buvo antstolė Reda Vizgaudienė ir ji prašė teismo skirti baudą PSA direktoriui, aš visą laiką buvau įsitikinęs, kad tokios paskirtos baudos eina į valstybės biudžetą. Tačiau paskutinio, gegužės 17 d. posėdžio metu antstolė, savo kalboje prašė teismo paskirti baudą R.Matelio naudai. Mane tai nustebino, pasibaigus posėdžiui pamaniau, kad paprasčiausiai antstolė suklydo išsireikšdama. Todėl grįžęs namo susiradau seną, jau seniai įsiteisėjusį 2011 m. liepos 5 d. Palangos teismo [teisėja D.Jakštienė]  sprendimą, kuriuo 200 lt. bauda paskirta buvusiam direktoriui V.Kuznecovui. Deja, šiame sprendime nenurodyta kam Valerijus Kuznecovas turėjo sumokėti šią baudą. Priimtoje nutartyje rašoma tik „paskirti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriui Valerijui Kuznecovui 200 litų baudą“ ir nenurodoma kam ir per kiek laiko jis ją turi sumokėti. Atsiradus tokiam neaiškumui, 2012-06-21 d. išsiunčiau paklausimą Palangos teismo pirmininkei kam ta nutartimi turėjo sumokėti baudą direktorius. Oficialaus atsakymo dar nesu sulaukęs, tačiau 2012 m. birželio 26 d. sulaukiau keistoko skambučio iš Palangos teismo. Skambinusi moteris prisistatė kaip Palangos teismo sekretorė, prašė manęs nurodyti savo bankinę sąskaitą, kurią reikia pateikti mokesčių inspekcijai, kad ji man pervestų 200 lt., nes bauda paskirta mano naudai. Pokalbio metu buvau priblokštas: nejaugi už V.Kuznecovą man minimus pinigus ruošiasi mokėti Mokesčių inspekcija? Tačiau kalbėjusi moteris sakė, kad „taip, kol kas pinigus praves VMI“. Tokia tvarka man kelia didelę nuostabą, nes iki šiol buvau įsitikinęs, kad paskirtas baudas, nesvarbu kam jos turi būti sumokėtos, turi mokėti pats kaltininkas, o jei jis to nepadaro gera valia, priteistas sumas turi iš jo išieškoti antstolis.

 IV. Pareiškėjo prašymas

Gerbiama Teisėjų etikos Komisija. Prašau Jūsų nuodugniai įsigilinti į mano išdėstytą problemą, teisėjų L.Paulauskaitės ir D.Jakštienės pareigybinę elgseną ir etikos normų laikymąsi atliekant savo pareigą ir vadovaujantis komisijos nuostatais bei dalinai Teisėjų tarybos kompetencijos aprašu, tinkamaiįvertinti ir priimti teisingą sprendimą šių teisėjų atžvilgiu. Manant, kad tikslinga mane kviestis apklausai į komisijos posėdį, prašau mane apie tai informuoti – visada sutiksiu pakartotinai ir išsamiai paaiškinti šiame rašte išdėstytas, o jei reikės – ir kitas aplinkybes.

Palanga 2012

2012 m. gegužės 17 d.

Panašios temos:

A.Račas: Ypatingoji padėtis Lietuvoje truks amžinai?

Gyvenimas Lietuvoje. I dalis: Bendravimas su valdžia

Asmeniškai aš apie 30 metų svajojau apie Lietuvos Nepriklausomybę. Kai kas supras, kad tai tikrai ilgas laukimas. Kai kam tai atrodys begalybė, o kai kam gal visai suprantamas laikotarpis. Tai priklauso nuo skaitytojo amžiaus. Pagaliau nesvarbu kas kaip tai vertinsite. Kur kas įdomiau – ko sulaukėme. Nes tai palietė daugelį: tiek tuos, kurie nebeapsikentę emigravo, tiek tuos, kurie kramto plutas laisvoje post tarybų Lietuvoje. Bet nesiruošiu šiame straipsnyje aimanuoti. Norint susigrąžinti prarastą gyvenimo kokybę, reikia atkakliai kovoti.

Su kuo?“ – paklausite? Tebūnie tai atviras klausimas. Nes daugelis Jūsų atsakymus žinote ir be manęs. O apibendrintai pasakius – su tais, kurie pavertė mūsų gyvenimus minipragaru. Ir su tais, kurie manipuliuodami pažadais, agitacija ir… gerais ryšiais, susėdo į aukštus, nieko neįpareigojančius, bet gausias pajamas užtikrinančius krėslus.

Bet gausios pajamos gi ne viskas. Matomai todėl valdžioje esantys ponai susimąsto įvairių, tik jiems malonių pramogų. Nuo seno žmonės nuoboduliui vaikyti imdavosi kokių nors žaidimų. Bet ne visi mėgsta kortas, sprigtukus ar „Riči rač“, todėl nuolatos kuriama vis kas nors naujo. Žaidimų įvairovė neturintiems problemų kaip susimokėti už būstą ar duoną, pakankamai plati, tačiau su laiku įsivyrauja vis naujos ir naujos pasismaginimo formos. Iš senųjų žaidimų šiandieninės Valstybės vadovams dar labai įdomus žaidimas „Labirintas“, kurio metu partneris – eilinis paprastas žmogelis turi sukti galvą ne tik kaip patekti pas vadovaujantį darbuotoją, bet dažnu atveju ir pas gydytoją, architektą ir panašiai. Tačiau naujovių konstruktoriai nemiega taip pat ir tarpe kitų, sukūrė dar negirdėtą, nežinau ar pavadinimą turintį, bet labai įspūdingą žaidimą. „Atspėk su kuo kalbi“ – sąlyginai, prisimindamas seną TV laidą „Atspėk kainą“ pavadinsiu jį, nors ne mažiau tiktų ir „TU greit palūši“, nes šį žaidimą jei ir laimėsi, tai gyvenimą pasitrumpinęs bent dešimtmečiu būsi tikrai. Ši naujovė dideliu greičiu prasiskyrė kelią į pačius viršutinius valdžios piramidės sluoksnius ir pasiekė jau premjerą, jo kanclerius, ministrus ir kitus garbius ponus. Sako ir Prezidentė jį vis labiau mėgsta, bet aš kol kas dar neįsidrąsinau, tad bandau ši žaidimėlį su premjero komanda. Iš karto pasakysiu, kad tai simultano stiliaus žaidimas, jame turi žaisti vienas prieš visus, tuo tarpu tavo partneriai, kai pavargsta nuo tavo atkaklumo, gali bet kada keistis tarpusavyje. Maža to, partneriams galima naudoti ir samdomus asistentus, tad tavo šansai krenta dar labiau…

O koks gi prizas laimėjusiems? – tikriausiai pasidomėsite. Į tai konkretaus atsakymo neturiu, nes niekada nežaidžiau anoje barikadų pusėje, bet intuityviai jaučiu, kad prizai labai vertingi. Prisimenate seną frazę „Ne iš dvaro lošiam“? Tada tikrai lošdavom nebent iš kelių kapeikų, bet šiuo atveju man regis šis posakis tikrai nebegalioja. Nes bent jau tavo prarastas vertė kartais gali viršyti ir kelis dvarus. Tiesa, oponentas, nenorėdamas labai skaudinti tavęs, dažnai nustato tam tikras kainas, pagal kurias tu turėtum susivokti, kad tavo dvaras tikrai tik šuns būdos vertės.

Viena pirmųjų mano partijų buvo trumpa, o aš ją pralaimėjau pakankamai gėdingai. Nes pradėjau ją visai nesiruošęs, tad netrukus pasidaviau. Vis tik, ji klasikinė, todėl aš, tarsi koks padorus šachmatistas, aprašiau ją savo virtualiame vadovėlyje “www.matelislt.wordpress.com“. Jei kam įdomu, šis skyrius vadinasi „Ar Lietuva vienodai teisinga savo piliečiams? Atviras laiškas Premjerui A.Kubiliui“, o su juo susipažinti galite tiesiog pele spustelėję ant pavadinimo. Tada, išeidamas iš virtualaus vyriausybės kazino, teištariau: „Vyriausybės žodis turėtų skambėti solidžiai, o, deja, klausosi komiškai“

Pradėdamas antrąją savo partiją aš jau pasistudijavau taisykles, kurias dabar įprasta labiau vadinti įstatymais. Ir šią partiją pradedu kupinas ryžto nugalėti. Pilnai suvokiu, kad ji man kainuos gal minėtą dešimtį gyvenimo metų, o gal ir daugiau, bet žinau – lošiu ją iki pergalės. Tiesa, buvau pamiršęs paminėti, kad šis žaidimas turi ir vieną pliusą – ritinėdamas savo šešiaakį kamuoliuką, gali pataikyti ir ant gerų fantų, kurie vadinasi „Vietiniai teismai“ , „Strasbūro teismas“  arba „Lisabonos sutarties galios“ . Yra ir menkesnių, kaip „Kreipimasis į …, …“. Šie fantai nėra absoliutūs ir kartais gali ir nesuveikti, tačiau jei ridenimą darai pakankamai susikoncentravęs, panašiai kaip boulinge ar bilijarde, tikimybė labai didelė. Be to, pagal žaidimo taisykles, kai pasimato, kad tu gavai fantą, priešininkas turi teisę tau siūlyti išpirką. Na, sakysime, matydamas, kad tu laimi visą partiją, jis gali tau pasiūlyti laimėjimą 90% ir tada sutartumėte, kad tu atsisakai fanto. Suprantama, tokio aukšto procento tau tikrai niekas nesiūlys iš karto. Norėdamas įsitikinti tavo mąstymo gebėjimais jis pradžioje blefuos, siūlys 30, vėliau 50 procentų. Ir tik jei pamatys, kad tavo viršugalvį dengianti aura yra pakankamai stipri, jis suvoks, kad geriau parlaimėti 90 nei visą 100 procentų. Bet jis gali tai suvokti ir per vėlai, o tada, už dar tam tikrą savo sveikatos indėlį, tu laimėsi viską, kas tau priklauso. Žaidimas įdomus dar ir tuo, kad nugalėjęs pilietis įgauną dar vieną prizą – teisę kovoti superfinale. Dėl neturtinės žalos, t.y. prarastų sveikatos ląstelių kompensacijos. Ji neturi matematinių formulių, bet kartais iškrenta visai neblogas prizas.

Taigi antrąją partiją pradėjau tuo pačiu, paprastu, bet pakankamai motyvuotu ėjimu – laišku premjerui A.KUBILIUI. Kaip ir pirmąjį kartą, matyt nežinodamas atsakymo, jis laiško gal nelietė, o gal permetė jį kanclerio pavaduotojui O.ROMANČIKUI, kuris reagavo žaibiškai ir persiuntė jį Žemės ūkio ministerijai , ir, sutinkamai su žaidimo taisyklėmis apie tai signalizavo mane. Kadangi oponentas nepataikė [buvau įvardinęs raštą „Premjerui asmeniškai“] man atsirado galimybė daryti du ėjimus iš eilės ir aš tuo pasinaudojau. Pasiunčiau paklausimą kanclerio pavaduotojui „Ar premjeras matė mano laišką?“ ir Kreipimąsi į visus seimo narius .

Iš kanclerio pavaduotojo atskriejo automatiškai sugeneruotas atsakymas – O.ROMANČIKAS  ilsisi [atostogauja, matyt toks greitas atsakymas man pareikalavo tam tikros relaksacijos]. Todėl turėjau paruošti naują pasą artimiausiai esančiam žaidėjui. Šioje situacijoje juo buvo pats kancleris Deividas MATULIONIS.  Deja, dabar neatspėjau su kuo kalbu. Mat, kaip jau minėjau, gavęs laišką iš pareigūno niekada negali būti tikras, kad jis ir toliau su tavimi kalbės. Tad siunčiau Matulioniui , o gavau atsakymą iš, ko gero, laisvai samdomo asistento Dariaus STRODOMSKO, žaidžiančio savo patronės – Komunikacijos departamento Piliečių ir atviros Vyriausybės skyriaus vedėjos Vidos NAGURNAITĖS pavedimu. Kadangi čia, intensyviosios homoterapijos etape susidarė priverstinė pauzė, beveik galėčiau baigti ir šį rašinuką. Pažadėdamas, kad jo tęsinys, kaip ir pats žaidimas, bus nuolatos atnaujinamas.  Tačiau Vidos NAGURNAITĖS atsakymas, nors ir ne premjero, vis tiek reikalauja analizės. Nes žaidimas tuo ir klastingas, kad jame gali būti nematomų „povandeninių rifų“. Tad perkopijuoju šį 1,5 puslapio laiškelį ir paskaitykime jį…

Dabar įkeliu du “bazinius“ dokumentus [priedai Nr. 1, 2], kurių pagrindu ir atsirado šis straipsnis, o žemiau, žaliu šriftu mano analizė.

p. Deividui Matulioniui,

Ministro Pirmininko

Kancleriui

deividas.matulionis@lrv.lt

Romualdo Matelio,

Gyv. Xxxxxxxx XX-XX

Kaunas, XXXXX,

reromaka@mail.ru

2012 m. balandžio 30 d.

PAKLAUSIMAS

            Šiandiena gavau LRV kanclerio pavaduotojo O.Romančiko pasirašytą raštą [ruoštą p. D.Strodomsko] Nr. M-831/33-243, kurio originalas išsiųstas į Žemės ūkio ministeriją. Juo Žemės ūkio ministerijos prašoma, kad išnagrinėtų mano „pareiškime keliamus klausimus“ [tai mano 2012 m. balandžio 22 d. Viešas pareiškimas – paklausimas Premjerui Andriui KUBILIUI[kopiją prisegu].

Šį pareiškimą aš buvau adresavęs A.Kubiliui su prierašu – asmeniškai, todėl noriu sužinoti ar ministras Pirmininkas jį skaitė asmeniškai ir ar jo nurodymu šis mano raštas persiųstas ŽŪM.

Tuo pačiu, jei tai padaryta be Premjero nurodymo, norėčiau gauti informaciją kieno nurodymu ir kodėl priimtas toks sprendimas. Nes mano rašte keliami klausimai ne apie Žemės ūkio ministerijos veiklos klausimus, o LR Vyriausybės priimtus teisinius aktus.

Šį paklausimą siunčiau gauto atsakymo autoriui, p. O.Romančikui, tačiau netrukus atskriejo automatinis pranešimas su tekstu „Esu atostogose. Darbo vietoje būsiu gegužės 10 dieną. O.Romančikas“ , todėl taupydamas laiką, peradresuoju savo paklausimą Jums, Gerb. D.Matulioni.

Paklausimą Jums siunčiu elektroniniu paštu. Būsiu dėkingas, jei atsiųsite patvirtinimą apie jo gavimą. Neprieštarauju, kad ir atsakymas būtų siunčiamas tik elektroniniu paštu

Pagarbiai,

Romualdas Matelis                             _          _          _

 

 

 

~~~M~~~A~~~N~~~O~~~~~K~~~O~~~M~~~E~~~N~~~T~~~A~~~R~~~A~~~S~~

Pasilinksminimui pradėsiu nuo V.Nagurnaitės vadovaujamo skyriaus pavadinimo. „Piliečių ir atvirosios vyriausybės“ skyrius, na argi ne žavingai skamba? Tik susirašinėdamas, o reiškia sutikęs su primestu sveikatą alinančiu žaidimu, pilietis gali sužinoti, kad mūsų vyriausybė ATVIRA. Hmmm, kažin ką reiškia tas atvirumas? Gal, kad vyriausybė planuoja visus piliečius, bandančius apginti savo teisėtus interesus, ateityje atvirai pasiųsti po velnių? Nes tokių požymių matosi perskaičius kad ir vakarykštį Dano NAGELĖS straipsnį <Privatus turtas būtų atimamas viešiau>Respublikoje“. Ir čia negaliu neprisiminti savo senėlesnio straipsniuko apie po raštais “mėtytu“, pakankamai cinišku užrašu “Tikime laisve”. Jame išreiškiau nusistebėjimą šia sąvoka, siuntinėjama piliečiams po raštais, kaip sudėtine atsakymo į paklausimus dalimi. Gerokai pasipiktinęs kėliau klausimą kokia gi laisve tiki Lietuvos valdžios institucijos? Ar tik ne laisve savivaliauti kaip tinkami? Tyla tada buvo, niekas niekaip tarsi ir nesureagavo, bet… vis tik sureagavo, nes netrukus pradėjau gauti raštus su kitokiu logotipu ir pakankamai mįslingu užrašu „Laisvės liepsna“. Tada pagalvojau, kad jau kažkieno laisvė ėmė liepsnoti. Aišku, gyvendamas Lietuvoje tikrai mačiau, kad valdininkų laisvė vis dar neliepsnoja. Bet žmonių, eilinių piliečių, po truputį – taip. Šiandiena, kaip matome, laiškai ateina jau ir be šio „svarbaus“ atributo. Gal susiprato, kad nereikia gyventojų erzinti? O gal nusprendė, kad tai žmonių laisvė jau suliepsnojo? Bet ne, jei taip vyriausybė mano, tai klysta. Jau vien Klonio gatvės įvykiai rodo, kad ne žmonių laisvė suliepsnojo, o valdžios dantys ėmė atšipinėti.

Na, paskaitykime toliau ponios Vidos atsakymą. Pirmoje 14 eilučių pastraipoje išsakyta viena mintis – Ministro pirmininko tarnyboje užregistruoti raštai turi teisę būti perduoti nagrinėti pavaldžioms institucijoms. Valio, gerbiamieji, nagrinėkite, aš neprieštarauju. Nagrinėkite kaip naujieną, kaip problemą ar dar kokiu aspektu. Aš gi pretenzijos dėl to nekėliau. Ir ant savo rašto nebuvau uždėjęs „grifo“ – VISIŠKAI SLAPTAI. Tačiau buvau užrašęs, kad savo raštą adresuoju “ASMENIŠKAI“ Premjerui. Tad ir kanclerio klausiu tik vieno dalyko – „noriu sužinoti ar ministras Pirmininkas jį skaitė asmeniškai ir ar jo nurodymu šis mano raštas persiųstas ŽŪM.“ Į antrą klausimo dalį tarsi ir atsakyta: ne premjeras nurodė, o pasinaudota sau susikurtu įstatymu [atrodo nesuklysiu manydamas, kad 2009 metais premjeru jau buvo A.Kubilius?]. O ar jis skaitė?

Antroje pastraipoje sužinome, kad ŽŪ ministerija paprašyta „<…> apie nagrinėjimo rezultatus informuoti (mane) bei Ministro pirmininko tarnybą. Gauta informacija <…> bus perduota ir Ministro pirmininko sekretoriatui“. Iš čia aiškėja, kad vyriausybėje funkcionuoja tarsi dvi, tarpusavyje mažai susijusios tarnybos – Ministro pirmininko tarnyba ir Ministro pirmininko sekretoriatas. Ką gi, pasitelkus logiką panašu, kad tarnyba veikia labiau savarankiškai, o sekretoriatas, matomai, kasdieniškai susijęs su premjeru. Puiku, reškia ŽŪM atsakymas [išvada] pasieks bent jau premjero duris. Tik ar prasivers jam? Nes iš tolo stebint galima pagalvoti, kad ten kokia nors sekretorė ir vėl gi pati nuspręs ar verta A.Kubiliui vargintis dėl kažkokio piliečio Matelio keliamo klausimo… O vis tik atsakymo aš lauksiu ne iš ŽŪ ministerijos, nes jos padalinys – NŽT man jau yra atsiuntęs menkavertį ir absurdišką atsakymą, o iš premjero. Nes noriu būti tikras, kad jis ASMENIŠKAI žino apie neteisybę, kurią daugelio per okupaciją nukentėjusių piliečių atžvilgiu, jo parašu įteisino LR Vyriausybė… Nes tai faktorius, kuris dabar moderniškai vadinamas reitingu. Ir jis laikytinas tiek paties premjero, tiek ir visos jo vadovaujamos Konservatorių partijos.

Trečioje pastraipoje matome švelnų kaltės dėl žmonių mulkinimo ir apiplėšimo suvertimą Žemės ūkio ministerijai. Gal būt, nežinau, tačiau mane pasiekusios žinios kitokios. Kažkodėl agentūra VBS mane informavo, kad tai Aplinkos ministerijos iniciatyva atliktas kompensuojamos žemės dydžio [liaudiškai sakant – netikėtai, daliai tautiečių – špygos atkišimas] sumažinimas nuo 20 iki 12 arų. Ir visai nedžiugina žinia, kad tai kolektyvinio darbo pasekmė. Nes kiekvienas mąstantis žmogus puikiai supranta, kad sveikatos apsaugos ministrui gali būti visai neįdomu ar kauniečiai gaus 20 ar 12 arų kančioje 20 metų lauktos žemės. Tad jis, kaip ir bet kuris kitas žmogus, šioje pozicijoje savęs paprasčiausiai gali neapsunkinti ir tik mechaniškai pakilnoti ranką kur yra kažkieno prašomas. Be to, esant tokiai tvarkai, kyla tam tikras įtarimas ar tikrai didi yra premjero pareigybė? Visame pasaulyje tai labai svarbi persona, nes ministras pirmininkas, tarsi tos šalies genijus, viską žino, kas vyksta jo valdžios plotuose. Pro garbų premjerą niekas nepraslysta nepastebėtas, jis taria galutinį žodį teisingai spendžiant visas socialines ir ekonomines bei panašias problemas. Kai kuriose valstybėse premjeras kur kas svarbesnis ir už prezidentą, nes tai žmogus asmenybė. Tikiuosi, netrukus sužinosime ką turime Lietuvoje…

O va paskutinioji, ketvirta pastraipa man kelia ir tam tikrą nusistebėjimą ir, gal, net pasipiktinimą. Ponia, o gal panelė V.Nagurnaitė, man maloniai paaiškina, kad aš galiu pasinaudoti Peticijų įstatymu ir parašyti peticiją, vardan to, kad vyriausybės „plika“ akimi matomi ir mano rašte jau detaliai išvardinti įstatymų ir Konstitucijos pažeidimai būtų pripažinti negaliojančiais. Atleiskite gerbiamoji Nagurnaite, bet ar Jūs suvokiate ką siūlote? Peticija geras dalykas, jei nori įteisinti kažkokį naują, visai ar daliai visuomenės svarbų teisinį aktą. Tačiau kam ji tada, kai aš jau viską išvardinau raštu premjerui? Tam , kad neįtinka rašto pavadinimas? Na jei jau taip, tai aš viešai pareiškiu, kad neprieštarauju, kad Jūs mano raštą Premjerui laikytumėte ne raštu o peticija. Regis visi puikiai suvokiame koks pasibaisėtinai niekingas ir valstybei beveik visada žalingas yra biurokratizmas. O jūs man siūlote rašyti peticiją… Ar tai ne biurokratizmas? Ar vyriausybėje dirba  robotai, kuriems reikia pateikti raštus tik pagal tam tikrus failus? O ar Jūs žinote koks sunkus darbas ruošti ir „stumti“ peticijas? Ar už tą milžinišką darbą man bus išmokėta premija ar atlyginimas? Tikriausiai po visų klaustukų sudėsite žodelius „NE“. Tada man belieka pridurti, kad aš, kaip ir visi LR piliečiai savo privalomų mokesčių tvarka, skiriu dalį lėšų vyriausybės išlaikymui. Vardan to, kad ji sklandžiai funkcionuotų ir tinkamai sureguliuotų mano ir visos tautos gyvenimą…

Be abejo, šis raštas tik mano minčių išraiškos grožinė forma. Vidai Nagurnaitei jau artimiausiu metu parašysiu oficialų raštą. Taip, kaip yra priimta civilizuotame pasaulyje. Tačiau skaitytojams biurokratiniai raštai tikrai vargu ar būtų įdomu, todėl pasistengiau išdėstyti situacijos absurdiškumą. Viliuosi, kad bent kažkam į užklydusiųjų į mano rašinukus, šis raštas atvėrė akis apie mūsų sistemos ydas. Tikiuosi, kad atsiras ir daugiau pasekėjų, kurie teisinėmis priemonėmis ir cenzūrine forma prabils apie kitus mūsų gyvenimo skaudulius. Nes kol kas visas gyvenimas sukasi tik peticijų lygmenyje. Pabaigai noriu padėkoti – Ačiū vyriausybei, kad man dar nesiūlo rengti referendumo.

R.Matelis: Laiškas, kurį V.02. išplatinau seimo nariams į asmenines dėžutes.

Žinau, kad toli gražu ne visiems, bet pagal gaunamus asmeninius laiškus į privatų susirašinėjimą, pastebėjau, kad daug kam įdomu ir, gal net svarbu, kokia eiga vystosi mano teisybės paieškos nuosavybės atstatymo klausimais.Svarbu gal dėl to, kad kažkas susitaikė su tokia neteisybe, o kai kas gal taip pat, kaip ir aš, kovoja už tikrąją kompensaciją arba paveldėtos nuosavybės atstatymą natūra.

Todėl įdedu laiško, kurį išsiunčiau kiekvienam seimo nariui į jų privačias elektronines pašto dėžutes, turinį.

=====================================================

Lietuvos Respublikos Seimo nariui,

Kiekvienam asmeniškai

Vardas.Pavarde@lrs.lt

2012 m. gegužės 02 d.

Romualdo MATELIO,

Xxxxxx g. XX-XX Kaune,

XXXXX, reromaka@mail.ru

VIEŠAS KREIPIMASIS-PRAŠYMAS

IMTIS  INICIATYVOS  TEISINGUMO  DEFORMACIJOMS  IŠTAISYTI

Gerbiamas Seimo nary. Kad kažkada teks rašyti kreipimąsi į Jus, Seimo narius, jaučiau jau senokai. Tačiau, kad galutinai suformuluoti tikslias mintis, tam prireikė nemažai laiko. Nes reikėjo Jums paruošti išsamų, gerai apgalvotą ir dokumentais pagrįstą esamos situacijos analizę. Situacijos, kuri šiandiena įsivyravo Lietuvoje, mūsų garbioje Tėvynėje, kuri daugelio valstybės, vyriausybės asmenyje vykdomų veiksnių, ima sparčiai prarasti tą pagarbą ne tik mūsų piliečių širdyse, bet ir užsienio valstybių akyse. Kitaip ir negali būti, kada neteisybė prasiveržia į patį gyvenimo viršų ir be skrupulų pradeda griauti bet kokius teisingumo likučius. Mes, tiek paprasti piliečiai, tiek, tuo labiau teisininkai, Seimo ir Vyriausybės nariai, ministerijų atsakingi darbuotojai ir šiaip valstybinių institucijų tarnautojai, pakankamai garsiai deklaruojame tezę, kad iš neteisybės negali atsirasti teisybė. Deklaruojame, tačiau praktikoje jau aiškiai matome visai priešingą vaizdą. Ir tai tęsiasi nebe pirmi metai. Prasidėjo tai dar gerokai anksčiau nei dirba Jūsų kadencijos Seimas ir mes, tie, kurie laukėme teisingo atstatymo į tarybų nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, o konkrečiai – žemę, kažkada vylėmės, kad va, naujasis Seimas gal įneš naujų vėjų ir išvėdins susikaupusį melo ir apgaulės tvaiką.

Panašu, kad klydome. Iki Jūsų kadencijos pabaigos liko jau labai nedaug laiko, o gerų poslinkių šioje srityje nėra. Priešingai, kai kurie Jūsų Vyriausybės atliekami veiksmai žemės grąžinimo arba atlyginimo už negalimą grąžinti žemę srityje, smarkiai pakrypo dar didesnio neteisingumo kryptimi. Ir nors šiam Seimui likęs vos pusmetis, tereikia tik politinės valios ir pilietiškumo jausmo ir padėtį galima kardinaliai atstatyti.

Aš labai apgailestauju, kad dabartinis Seimas nepadarė jokių teigiamų sprendimų viešojo intereso gynimo srityje. Tad po tam tikrų pasvarstymų, viešasis interesas ir toliau liko negintinas ne tik fizinių asmenų, bet net ir visuomeninių organizacijų. Ką tai reiškia? Ar tai demokratijos žavesio esminis akcentas? Manau, kad kiekvienas savyje Jūs suprantate, kad priešingai: situacija, kai net gausiai tautos daliai palikta tik nežymaus pabaksnojimo Seimui ar Vyriausybei galimybė, nėra demokratijos apraiška, o labiau primena mūsų visų smerkiamą autokratijos valdymo formą. Tad gal laikas tai pakeisti?

Vis tik, turiu liūdnai pasidžiaugti, man nėra atimta teisinė galimybė per savo asmeniškai patiriamą neteisingumo praktiką, viešai ir garsiai atskleisti Jums neteisybę ir negeroves, kurios smaugia ne tik mane, bet ir ženklią tautos ir piliečių dalį. Ir parodyti tas valstybės dviveidiškumo vietas, kurios matomos net jokio ekonominio ar politinio išsilavinimo neturintiems žmonėms. Nes to nematyti paprasčiausiai negalima. Arba galima tik visai tuo nesidomint. Noriu  tikėti, kad Jūs esate vienas iš tų Seimo narių, kurie nėra abejingi nei žmonių likimams, nei teisingumui, nei mūsų Valstybės prestižui pasaulio akivaizdoje. Todėl ir rašau šį kreipimąsi.

Taip jau lėmė mano likimas, kad mano velionė Mama, paveldėjo kai kurias žemes net trijose Lietuvos vietose: Kaune, Palangoje ir Plungėje. Vos Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, ji parašė prašymus atstatyti nuosavybę į visą turėtą nekilnojamąjį turtą. Prabėgo jau 21 metai ir ji, kaip ir mano velionis Tėvas nebesulaukė teisingumo savo Tėvynėje. Ne tik ji nesulaukė, tokių Lietuvoje jau labai nemažai. Teisė į žemę, mūsų Konstitucijoje įtvirtintą kaip neliečiamą nuosavybę, perėjo man ir mano giminėms [jų dalies tikrieji įstatyminiai ar testamentiniai perėmėjai taip pat jau mirę]. Kadangi, kaip minėjau, turiu teisę atstovauti tik savo privačius turtinius interesus, toliau kalbėsiu tik apie savo paveldėtą žemę. Prieš keletą dienų, labai panašaus turinio kaip žemiau, šiame rašte tekstas, laišką, išsiunčiau Premjerui A.Kubiliui. Jame jo prašiau asmeniškai įvertinti mano pateiktus faktus ir teiginius, nenukreipti mano rašto Žemės ūkio ministerijai, nes mano rašte atskleidžiami būtent Vyriausybės priimti neteisingi poįstatyminiai aktai, o ministerijos, būdamos tik Vyriausybės sudėtine dalimi, negali pakeiti tų dokumentų, kuriuos pasirašo Vyriausybės vadovas. Prašiau atrasti galimybę išimties tvarka priimti mane, nes, savaime suprantama, kad gyvu žodžiu nepalyginami lengviau išaiškinti visą neteisybę, kurią patiriu, tarpe daugelio kitų Lietuvos žmonių, nei ji pasimato skaitant raštą. Tuo labiau, kad jei ir tikėti premjero geranoriškumu, vis tik negalima atmesti galimybės, kad net ir jo aplinkoje gali atsirasti asmenų, kurie nėra  suinteresuoti tikru teisingumo, po TSRS nacionalizacijos atstatymu ir gali bandyti jam pateikinėti kitokią informaciją. Deja… Prieš dvi dienas sulaukiau Vyriausybės kanclerio pavaduotojo formalaus laiškelio, kuriuo esu informuojamas, kad mano raštas persiunčiamas Žemės ūkio ministerijai. Suprasčiau jei tai būtų pasikonsultavimo tikslu persiunčiama rašto kopija, tačiau yra, matomai, ne taip. Nes rezoliucinėje kanclerio pavaduotojo Olego Romančiko dalyje rašoma: „<…> prašyčiau išnagrinėti R.Matelio pareiškime keliamus klausimus ir apie nagrinėjimo rezultatus informuoti pareiškėją (kopija – Ministro Pirmininko tarnybai)“. Manau, kad ir Jums tai pasirodys suprantama – ministerija turi atsakyti man, o Vyriausybę tik informuoti. Na, luktelsim ir tikrovė netruks paaiškėti. Ko gero sulauksiu trafaretinio atsakymo, kad viskas atitinka galiojantiems Vyriausybės teisiniams aktams, nes tokį atsakymą jau esu gavęs iš Nacionalinės žemės tarnybos. Tačiau šiuo savo raštu ministrui Pirmininkui, aš kreipiausi ne dėl Nacionalinės žemės tarnybos vykdomų veiksmų neatitikimo LRV nutarimams, o kreipiausi į Vyriausybę, informuodamas, kad JOS PRIIMTI DOKUMENTAI NEATITINKA VISUOTINAI SUPRANTAMOMS TEISINGUMO SAMPRATOMS ir prašydamas juos pakeisti.

Dabar pereisiu prie konkrečios nuosavybės mano bylose, atstatymo. Tiesa, visko nevardinsiu. Čia galėčiau aprašyti ilgą mano bylinėjimosi vienoje nežymioje nuosavybės atstatymo dalyje dėl Palangos Savivaldybės administracijos piktnaudžiavimo nuosavybės atstatyme laisvoje, neužstatytoje žemės dalyje, tačiau visuotinai žinoma, kad Seimas nekontroliuoja teismų veiklos, todėl šią ilgo procesų vilkinimo dalį ateityje pateiksiu teismų tarybos verdiktui.

Siekdamas kaip įmanoma kompaktiškiau išdėstyti Jums visą neteisingumą, patiriamą iš valstybės, pateiksiu tik du klausimus ir juos išdėstysiu dviemis atskiromis dalimis.

I dalis. Apie lygiaverčių sklypų suteikimą Kauno mieste

Visą vilties į būsimą teisingą nuosavybės atstatymą laikotarpį Kauno miestui galiojo žemiau esanti nuostata:

„Kauno mieste naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai, dydis“

Vietovės pavadinimas

Naujų žemės sklypų miestuose dydžiai, hektarais

Numatoma perduoti individualiai statybai

Numatoma perduoti sodams, daržams ir kitoms panašioms reikmėms

Kaunas:

centrinėje miesto dalyje

0,04

Nenumatyta

teritorijose su išplėtota infrastruktūra

Nuo 0,04 ir ne didesnį kaip 0,06

 

Nenumatyta

 

teritorijose su neišplėtota infrastruktūra

Nuo 0,06 ir ne didesnį kaip 0,12

Nenumatyta

 

kitose teritorijose

Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2

 

Nenumatyta

Šie duomenys yra datuojami nuo 2000-10-09 ir yra paimti iš LR Seimo tinklapio, kur nurodoma, kad tokia nutarimo redakcija nustojo galioti tik 2007-06-06. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=111166&p_query=&p_tr2=2  Tačiau iš tikro nenustojo, nes  jau kitame – http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=298806&p_query=&p_tr2=2 puslapyje rašoma, jog Kaune tokios pačios normos išliko ir toliau, iki 2010-04-08.

Kas aktualaus šiose lentelėse? Ogi tai, kad kauniečiams, o tame tarpe ir man, mano velionės Mamos asmenyje, buvo pažadėta skirti naujus sklypus „kitose teritorijose“ iki 20 arų ploto dydžio. Ir štai nuo 2010-04-08 d. ši eilutė paslaptingai dingo. Gal būt todėl, kad jau reikalingi asmenys suspėjo pasinaudoti ir atsiimti kompensacinį sklypą, o likusiesiems juos suteikti nebūtina? Ko gero… tačiau aš įsitikinęs, kad taip Vyriausybė pažeidė vieną pagrindinių konstitucinių principų – būti visiems vienodai teisinga. tuo labiau, kad ir piniginės kompensacijos nesuteikiamos, o piliečiams skiriamos sumos tėra kompensacijos imitacija. ir  Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą pažeidė.

Kad man buvo numatyta skirti žemės pagal šį punktą, liudija ir daugybiniai Žemės ūkio ministerijos, NŽT ir Kauno žemėtvarkos raštai ir tas faktas, kad man buvo pateiktas vienas siūlymas pasirinkti žemės sklypą, tačiau jie buvo nesuvokiamai beverčiai, todėl aš pasinaudojau teisine galimybe laukti sekančio, o jei reikės ir dar sekančio siūlymo. Nes mano turėta žemė yra viena brangiausių Kaune ir Lietuvoje. O tokią galimybę man suteikė galiojantis įstatymas.

Kodėl tvirtinu, kad veiksmai, kuriuos atliko Vyriausybė, netikėtai išimdama įrašą apie Kaune „kitose teritorijose“ skirtiną sklypą iki 20 arų, yra neteisingi ir neteisėti?

Visų pirma todėl, kad Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymo[1997 m. liepos 1  d. Nr. VIII-359] 5 straipsnio 3 punktas nurodo, kad: Piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste  tvirtina Vyriausybė miesto, rajono   savivaldybės siūlymu. Minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą). Maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha <…>, Kaune, <…>“.

Mano paryškintos dvi vietos: pirma – Vyriausybė dydį TVIRTINA. Tas patvirtinimas jau įvykęs seniai, jo niekas neginčijo. Gi pastarieji [2010 m.] Jūsų vadovaujamos vyriausybės veiksmai teisiškai reiškė ne tvirtinimą, o PAKEITIMĄ. O to daryti, kaip matome, įstatymas galimybės nenumatė, todėl laikytina, kad Vyriausybė priėmė sprendimą, nenumatytą Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme.

Ir antra… Net jei praleisti pro pirštus sąvokų „Tvirtinti“ ir „Keisti“ neadekvačias prasmes, čia pat nurodyta, kad toks veiksmas gali būti atliktas tik savivaldybės siūlymu. Norėdamas sužinoti ar Kauno m. savivaldybė iš tikrųjų pateikė Vyriausybei nesąžiningą ir neteisingą, eilėje sklypo laukiančių piliečių atžvilgiu siūlymą sumažinti sklypų dydį, aš oficialiu raštu kreipiausi į dabartinį [ir praeitos kadencijos] Kauno miesto merą Andrių Kupčinską [kopiją pateiksiu esant pirmam Jūsų prašymui], klausdamas kada, kieno iniciatyva ir kodėl pateiktas toks diskriminacinis siūlymas vyriausybei ir kas pavardžiui balsavo už tokio dokumento priėmimą. Ir netrukus sulaukiau atsakymo, kad Kauno savivaldybė niekada nesikreipė į LRV dėl sklypų Kaune sumažinimo! [kopiją pateiksiu esant pirmam Jūsų prašymui].

Iš to seka išvada, kad LR vyriausybė žemės plotų dydžius sumažino savo iniciatyva, be savivaldos institucijos ir siūlymo, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą. Esu įsitikinęs, kad tai pripažindama, Vyriausybė turi nedelsiant atitaisyti šią klaidą. Viliuosi, kad Jūsų sąžinė, o ir galimai artėjantys rinkimai, kas paprastai būna tam gera paskata, neleis Jums nueiti seniai pamėgtu keliu, t.y. laukti Teismų išaiškinimo šiais klausimais, nes situacija aiški ir be teismo įsikišimo.

Šiuo klausimu tarsi jau ir išsakiau viską, tačiau negaliu neišsakyti kelių sakinių apie moralines tokio veiksmo pasėkmes. Po to, kai iš LRV nutarimo teksto netikėtai dingo „kitų teritorijų“ žemė ir Nacionalinė žemės tarnyba išplatino raštus tiems, kam tokiu būdu paprasčiausiai dingo galimybė gauti taip ilgai lauktą sklypą, aš dar kartą peržvelgiau kauniečių, jau dvidešimt ir daugiau metų eilėje laukiančių teisingumo atstatymo, sąrašą. Jis sutrumpėjo apie 500 žmonių. Ką tai reiškia, Premjere? Ogi tai, kad šis normų pakeitimas sulaužė didelio skaičiaus žmonių likimus. Taip, likimus, aš neapsirinku tai teigdamas, nes netekus tikėjimo savo valstybe, žmogus nebetenka ir tikėjimo šviesia savo ateitimi. Jis nebetenka tikėjimo, kad korupcija, o šiuo atveju jos atmaina – kyšininkavimas [ką kiekvienas galėjo padaryti anksčiau ir likti be problemų], yra blogis. Jis paprasčiausiai gal net pasijunta nebeturintis Tėvynės. Ir ar gali būti kitaip, kai teisingumo atstatymo laukėme >20 metų, žinome, kad daugeliui Lietuvos gyventojų, tokiomis pačiomis aplinkybėmis buvo suteikti „kompensaciniai“ sklypai, o likusiems nebeduodama nieko?

II dalis. Apie TEISINGĄ ATLYGINIMĄ už žemę, kai jos grąžinti natūra nebeįmanoma

Įkainiai, kuriuos atlyginant pinigais [arba vertybiniais popieriais, kurių, kaip teigia Turto fondas, atsakydamas į mano paklausimą, nebėra] už nebeįmanomą grąžinti žemę yra nustačiusi Vyriausybė, yra akivaizdi APGAULĖ! Lietuvos piliečių apgaulė. Kad nebūtų galimybės mane suprasti neteisingai, išdėstau viską pakankamai detaliai… pasiremdamas konkrečiu pavyzdžiu – mano paveldėtos žemės Palangos mieste pavyzdžiu ir straipsniu iš „Lietuvos ryto“ laikraščio. Jų galėčiau pateikti ir daugiau.

Palangos miesto centrinėje dalyje mano giminės paveldimos žemės plotas yra 3,78 ha. Šiuo metu iš šio ploto, man asmeniškai tenkanti dalis sudaro 1,0503 ha. LR Seimui papildžius Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą, piliečiams, laukiantiems nuosavybės atstatymo, atsirado galimybė pakeisti savo valią ir iki 2012 metų birželio pirmos dienos už negrąžintą ir neatlygintą žemę prašyti piniginės kompensacijos. Aš kreipiausi į NŽT Palangos miesto Žemėtvarkos skyrių, su paklausimu, kiek pinigų man būtų išmokėta. Atsakyme man nurodoma, kad 1,0503 ha. žemės plotą valstybė man išmokėtų 5792 lt. [kopiją pateiksiu esant pirmam Jūsų prašymui]. Didesnio aiškumo dėlei paaiškinu, kad suma siūloma už >1 ha, rinkoje atitinka apytikriai 0,5 aro kainą, įvertinant žemę būtent toje vietoje, kur yra mano paveldima žemė.

Vis tik rinkos kaina yra labai nevienprasmiškas ir gana ginčytinas klausimas. Todėl įrodymą, kad vyriausybė stengiasi apgauti savo piliečius, pateiksiu kiek kitokiu pavyzdžiu … Mano paveldėtoje žemėje šiandiena įsikūrė „Pušyno“ poilsio namai. Patys poilsio namai [pastatas] užima labai nežymų plotą, o visa kita – realiai nenaudojamas milžiniškas kiemas su prūdeliu ir želdiniais.

Norėdamas sužinoti kokia mano paveldimos žemės vertė, jai tapus „Pušyno“ žeme, paimu Registrų Centro išduotą pažymą, kurioje nurodomi visi „Pušyno“ parametrai [kopiją pateiksiu esant pirmam Jūsų prašymui]:

Adresas Palanga, Žvejų g. 1
Pagrindinė tikslinė paskirtis Kita
Žemės sklypo plotas 2,7212 ha.
Užstatyta teritorija 0,2203 ha.
Indeksuota žemės sklypo vertė 1 780 318 Lt.
Nuosavybės teisė Lietuvos Respublika, a/k 11110****
Sudaryta panaudos sutartis: LR VRM Poilsio ir reabilitacijos centras

„Pušynas“, a.k. 18871****Įrašas galioja:Nuo 2006-08-29

Taigi, pačios valstybės nustatyta indeksuota žemės vertė [o ji keletą kartų žemesnė už vidutinę realią rinkos vertę] yra 1 mln. 780 318 lt. už 2,7212 ha.

arba 654 240 Lt. už 1 ha. Tuo tarpu man siūloma už 1 ha. atsiimti 5514 lt.

Reiškia Valstybė pasisavintų 654 240 – 5514 = 648 726 lt. man priklausančios vertės!

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis teigia: http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Kad man atsiųstame atsakyme nėra nieko panašaus į Teisingumą, neabejotų nei vaikas. Situacija NEsuvokiama, todėl pabandžiau išsiaiškinti ar Teisingo atlyginimo sąvoka įtvirtinta tik Konstitucijoje ar ir įstatyme… Tame pačiame Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme, Bendrosiose nuostatose yra parašyta: Lietuvos Respublikos Seimas, <…> pabrėždamas, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš  okupaciją  įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą; <…> pabrėždamas,   kad   tęstinių   nuosavybės   teisių   atkūrimas  grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos  įstatymo  “Dėl  piliečių  nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį  turtą  atstatymo  tvarkos  ir  sąlygų“ nuostata –  Lietuvos  Respublikos  piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o  jei  šios  galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama; http://www.zum.lt/min/index.cfm?fuseaction=displayHTML&attributes.file=File_828.cfm&langparam=LT

Ko, Gerb. Seimo nary,  aš tikiuosi iš Jūsų, kaip LR Seimo nario? Visų pirma, kad Jūsų įgyta patirtis leis Jums surasti teisinius svertus, kuriais remiantis galėsite padaryti poveikį Vyriausybei, ir ji, savitarpio sutarimu pripažins klaidą, bei atitaisys savo 1998 m. liepos 23 d.  N u t a r i m o   Nr. 920, 2010-04-09 d.  pakeitimą [naują redakciją], po kurio priėmimo išnyko Kaune [o gal ir kitur?] maksimalus neatlygintinai suteikiamos žemės ploto dydis iki 20 arų. Manau, kad toks pakeitimas galimai sąlygojo ir taip be galo aukštą korupcijos lygį Lietuvoje. Ir tuo pačiu negalima nepakeisti Vyriausybės atlyginimo piliečiams už valstybės priverstinai išperkamą žemę metodikos, ko pasekmėje žmonėms išmokamos [siūlomos] kompensacijos, niekaip neatitinka visuotinai elementariai suprantamos TEISINGUMO sąvokos.

Su pagarba –

Romualdas Matelis,

Kaunas, 2012 m. gegužės 2 d.