Senosios Kauno knaipės: Versalis [Vakaras, Jaunimo kavinė]

Jau senokai esu primiršęs savo siekį aprašyti bent įdomesnius savo laikų restoranus, tačiau prisimindamas savo skaitytojai Kristinai kažkada duotą pažadą, sugrįžtu prie šios temos. Manęs prašyta pasidalinti prisiminimais apie „Versalį“ ir „Žalią kalną“. Pastarasis man žinomas truputį mažiau, nes savo „kolegų“ – daugybės tarybinių Kauno restoranų tarpe buvo gerokai jaunesnis, todėl apie jį, gal kiek vėliau.

Vasario 16-osios [buvusioje Liepos 21-osios] gatvėje daugelį metų žmones viliodavo “Versalis“

Restoranas „Versalis“ šurmuliavo jau labai seniai. Dar tada, kai vaizdžiai sakant, manęs nebuvo nei mano Tėvų „detaliuosiuose planuose“. Kai kurių istorinių šaltinių duomenimis, Versalis buvo trečiasis pagal svarbą Laikinosios sostinės restoranas dar tada, kai jame noriai apsilankydavo ir Prezidentas A.Smetona. Kitų anos kartos žmonių nuomone, jis buvo antrasis, po „Metropolio“. Nesiimčiau tvirtinti to, ko pats nepergyvenau, pagaliau gal tai ir ne taip svarbu: faktas yra tai, kad Metropolis, Versalis ir Konrado kavinė buvo reikšmingiausios vakarinio susibūrimo vietos ikikariniame Kaune.

Bijau tiksliai pasakyti – 17 ar 18 metų buvo man, kai pirmąjį kartą atvėriau šios kavinės duris. Suprantama, tai buvo tarsi koks nusikaltimas, nes pagal to meto įstatymus ir normatyvus, į panašias pasilinksminimo įstaigas buvo galima lankytis tik jau turint 18 metų, tai yra būnant pilnamečiu. Bet į tokius ir panašius įstatymus mes paprasčiausiai nekreipėme dėmesio. Būdamas jaunuoliu aš visada svajojau kuo greičiau išaugti iš šios kategorijos ir tapti suaugusiuoju. Turiu pripažinti, kad man tai gana neblogai sekėsi: daugelis tų, kurie nežinojo mano amžiaus, buvo linkę man duoti 2-3, o gal ir dar daugiau metų. Tada, gal 1972 metais, ši kavinė turėjo primityvų pavadinimą – „Jaunimo kavinė“. Nors mums, to laiko jau „sunokusiems“, kaip save laikėme, jaunuoliams, tokie pavadinimai atrodė be galo lėkšti, neturėdami jokio kito pasirinkimo, šia kavinę vadinome tiesiog „Jaunimke“. Tačiau kažkas netruko prisikasti iki senesniųjų laikų istorijos ir po Kauną išplito žinia, kad Smetonos laikais tai buvo Versalis. Toks pavadinimas skambėjo labai ‘prašmatniai‘, todėl netrukus Jaunimkės vardas buvo išstumtas ir sugrįžo Versalis.

Komunizmo epochos lyderiams tokia situacija tikti negalėjo niekaip – tik pamanykite, jaunimas, gimęs jau gerokai po karo, „nurašė“ oficialųjį ir sugrįžo prie buržuazinio pavadinimo [taip tada buvo oficialiai vadinami Nepriklausomos Lietuvos metai] Versalio! Skandalas, kuris galėjo netrukus pasiekt Vilnių ar net Maskvą ir taip sukelti netgi atitinkamą „valymą“ Kauno partkome ir Vykdomajame komitete. Žmonijos istorijos gūsiuose žinoma daugelis visuomeninių ekonominių formacijų keitimų, tačiau visose jose – viena išliko stabilu ir iki šių dienų: valdžia niekada nenorėjo prarasti savo krėslų. Todėl imta sukti galvas kaip išeiti iš situacijos. Ir netrukus surastas jiems gana pavykęs sprendimas: Jaunimo kavinė uždaryta sąlyginai neilgam remontui, o po jo atidarytas jau restoranas, kurio iškaba skelbė – „Vakaras“. Toks pavadinimas atitiko laikmetį. Nesiimsiu tvirtinti ar tada mes save dar laikėme hipiais ar jau tai blėso, tačiau gyvoje kalboje madinga buvo kalbėti kiek filosofiškai, ką mes tada vadinome paprastu ir visiems suprantamu žodžiu psichodelika. Nors žinojome, kad kažkur Vakaruose labai paplitę narkotikai ir jie yra pražūtingi, jie atrodė mums kietas dalykas. Nes tai yra Vakaruose. Žinojome, kad nuo narkotikų tampama psichais, tačiau labiau priimtina buvo manyti, kad tai yra kaifas, todėl kaifuoti arba būti psichodeliku buvo vienodai intriguojantis dalykas. Tik pačių narkotikų per geležinę siena mes niekada nesulaukėme ir nepabandėme. Šiandiena kai kur randu rašančių žmonių, kurie tvirtina, kad narkotikai buvo paplitę ir prie ruso. Absurdas, bet, ko gero, tai tos pačios ideologinės kovos, tik dabar jau prieš komunizmą, metodas. Tiesa, vienas kitas jaunuolis įsismagindavo gerti paprasčiausias raminančias tabletes didesniais nei galima, kiekiais ir jie tikrai „apsinešdavo“. Kaifo gaudymo dėlei kvailesni jaunuoliai net kavą be nuosėdų šaukšteliais kimšo sau į burnas ir jautėsi apsinešę kaip tikri narkomanai. Bet tema ne apie tai, tad grįžtu prie „Versalio“. Tiksliau – prie Jaunimkės…

Ko gero daugelis mano skaitytojų lieka suintriguotas, kodėl gi restoranai buvo tarsi tabu, o jų vietas buvo užėmę kavinės? Atvirai sakant aš to nežinau ir šiandiena. Tiesiog taip buvo. Tarybų Sąjungoje buvo susiformavusi tradicija, kad restoranas, tai jau kažkas tokio iš laukinių Vakarų, todėl nelabai tinka tarybiniams piliečiui. Kvaila, bet taip buvo. 0 realiai žiūrint į netolimą praeitį, galiu pasakyti tvirtai – tai tik žodžių žaismas. Mes vis tiek mėgome labiau manyti, kad lankomės restoranuose, kaip padvelkus anglų kalbos madai dar vadinome restrongais. Kituose didžiuosiuose TSRS miestuose aš pastebėdavau šiokius tokius nežymius skirtumus tarp šių formuluočių, bet ne Kaune. Pavyzdžiui daugelyje Latvijos, Estijos, Rusijos ir kitų respublikų – restoranuose grojo ansambliai ir buvo šokama, tuo tarpu kavinėse – ne. Restoranuose, šalia vyno, trauktinės, likerio, romo, ar konjako, galėdavai užsisakyti ir alaus. Bet ne Kaune. Kaune alus buvo be rašalo įrašytas į smerktiniausių svaigalų sąrašą, todėl jo net senajame Metropolyje pasitaikydavo itin retai. Alus buvo tik gastronomuose ir aludėse. O šiaip jau – gerti alų skaitėsi prasčiokų ir neišsiauklėjusių tipelių reikalas. Tuo  labiau – netinkantis moterims. Šiandiena tai daugeliui keista ar ne?

Oficialiai Kaune buvo tik trys restoranai: „Metropolis“ Laisvės alėjoje, „Kąstytis“ Šančiuose ir mano jau seniau dalinai aprašyta „Baltija“ tuometiniame Lenino prospekte [dabar – Vytauto pr.]. Tačiau šiaip turėjome jų labai daug. Jau minėjau, nesigilinome kas kaip vadinasi. Viską vertinome pagal tai, ar toje įstaigoje leidžiama šokti, ar groja ansamblis. Ir Kaunas visada pelnytai buvo laikomas šios srities lyderiu Lietuvoje. Puikiai pamenu, kad kažkada kruopščiai skaičiavome kiek turime „restoranų“ ir gautas rezultatas mus net pribloškė: Kaune buvo 33 restrongai. Tiesa, įskaitant ir miesto prieigose buvusius Žibintą, Du milžinus, gal net ir Kubilą. Tačiau mūsų, tuometinio Kauno jaunimo tarpe populiariausi buvo Centro kabakai [tai dar vienas žargonas, analogiškas knaipei ir kitiems] „Orba“ [„Orbita“], „Tulpė“, „Baltija“, „Bialas“ [„Bialystokas“], „Metras“ [„Metropolis“], „Tartukai“ [„Tartu“] ir „Bombėjus“ [Geležinkelio stoties restoranas].

Buvęs pagrindinis įėjimas

Versalis, mums – vyrukams, visada buvo mielas tuo, kad jame nuolatos atsirasdavo nematytų merginų. Sunku pasakyti kas tai sąlygojo, tačiau čia jų dauguma susirinkdavo iš tolimesnių Kauno ir jo priemiesčių rajonų. Na, o po to, kai Jaunimkė tapo Vakaru, čia buvo atrestauruotas ir šokių salytės besisukantis ratas. Tai buvo užmiršta dar nuo Smetonos laikų ir… netikėtai prisiminta. Spėju nesunkiai suprasite, kad ta salės dalis prie scenos su muzikantais, kuri skirta šokimui, buvo apvali ir muzikantams pradėjus groti, ji būdavo įjungiama. Malonumas didelis tik tol, kol esi daug maž blaivas. Gi smarkiau įkaušusiems net ir pakankamai lėtas grindų po kojomis sukimasis ratu būdavo jau rimtas išbandymas. Bet šiaip jau tai nebuvo kliūtis smagiam šokiui. Beje, jei kas sunkiai tai įsivaizduoja, panašų vaizdą gali pamatyti šiandieniniame „Delano“ Hypermaximos patalpose. Tik čia ratu sukami ne šokėjai, o sėdintys su visais staliukais.

Versalis realiai buvo Laisvės alėjos restoranas, nors ir per 50 metrų nutolęs nuo jos. Šalia jo pagrindinio įėjimo buvo dar vienos durys, kurios vedė į mažesnį bariuką, kartais naudotą kaip banketinę salytę. Dienos metu savo populiarumu tviskėjo ši patalpėlė, nes ji ir atsidarydavo anksti, jau nuo 8 valandos ryto, ir kainos joje buvo gerokai mažesnės. Taip jau buvo sureguliuotos valstybinės patiekalų kainos, kad porcijos buvo vienodos, bet norintys papietauti salėje, kuri dirba iki nakties, moka gerokai brangiau. Ši salytė, kurią juokais vadindavome „Pavakarys“, gana nesėkmingai dėl vietos po saule kovoja ir šiandiena: patalpa nuolatos nuomojama, bet ilgėliau čia neužsilaiko nei viena šeima, bandanti viešojo maitinimo verslą. Tad po Nepriklausomybės atstatymo čia pasikeitė bene apie 10 savininkų, o kauniečių nebepritraukia nei vieni. Tuo tarpu pagrindinė restorano patalpa neatgaivinta iki pat šiandien. Kartais susimąstau, kad yra gyvenime klausimų, atsakymų į kuriuos nebesužinosiu niekada. Jų tarpe ir tai – o kas gi bendro tarp restoranų ir politikos, kad atgavus Nepriklausomybę išnyko beveik visi, tada tikrai pagrįstai miestą puošę ir garsinę barai, kavinės, alinės ir kiti pasilinksminimo taškai.

Mano ankstyvos jaunystės metais  Kaunas labai akivaizdžiai dalinosi į grupes pagal gyvenamąją vietą. Centras, Žaliakalnis, Senamiestis, Vilijampolė, Karmalitai ir kiti, visi turėjo savo zonas ir eiti į svetimą buvo ganėtinai pavojinga. Tačiau jau apie 1975 metus teritorinis pasiskirstymas ėmė sparčiai nykti. Matyt vis daugiau įsigydavome automobilių, o tai leido plėsti ir savo pažintines geografijas. Vis tik miesto centras ir Senamiestis jau kur kas anksčiau tapo neutraliomis zonomis, kurios nors ir turėjo savo vadus, jose nebebuvo pavojinga būti ir atvykusiam iš kitur. Versalis turėjo stiprius savo administratorius, kurie būdami kovinių šakų geri sportininkai tobulai suvaldydavo kylančius konfliktus, todėl muštynės čia nebuvo itin dažnas reiškinys, o jei kokie santykių aiškinimaisi iškildavo, jie vykdavo jau už restorano durų. Administratorių pareiga buvo ir užtikrinti padavėjų saugumą, nes senesnių metų kavinėse, beveik be išimties, padavėjomis dirbo merginos ir tik gal nuo 1975 metų ši situacija ėmė sparčiai keistis: vis daugiau padavėjų atsirasdavo vyrukų, o ir administratorėmis ėmė dirbti moterys.

Tais laikais, kaip, beje, ir šiandiena, vertinama buvo „gyva“ muzika, tai yra scenoje grojantys muzikantai. Laikai, žinoma, keitėsi, todėl aš per gyvenimą atsimenu bene keturias bangas, kai pakaitomis buvo šlovinama tai muzikantų vedami vakarai, tai garso įrašai. Vis tik Versalyje visada grojo geri ir populiarūs ansambliai, kurie nepalikdavo abejingų, todėl tik labai dideli „mėmės“ išsėdėdavo visą vakarą nepakilę nuo staliuko. Jei kažkada, dar iki man atvykus į pirmąjį apsilankymą prie staliukų susėsdavo daugumoje mišrios kompanijos, tai mano laikais tai jau buvo pakankama retenybė. Paprastai prie staliukų sėdėdavo arba tik merginos arba tik vyrukai ir pastarieji, užgrojus muzikai, nardydavo tarp staliukų, ieškodami sau kadriuko [taip vadindavome vieni kitus]. Sunkiai suprantama buvo ko eiti berniukui su mergina į restoraną, nes tai, šiaip jau buvo naujų pažinčių vieta. Na, o kur jaunimas ir naujos pažintys, ten ir svaiginantis kaifas. Todėl visada į kavines ėjome su didelių džiaugsmu.

Ir dar apie kainas… Dauguma kuklesniųjų, o paprastai tokiais buvo iš provincijų atvykę studentai, kurie ne taip jau greitai adaptuodavosi didelio miesto sąlygomis, net nesuprasdavo kaip nespekuliuojant galima turėti pinigų į restoraną. Ir netgi tie, kurie į juos ateidavo retkarčiais, tik per savo asmenines šventes, buvo tokios pačios nuomonės, todėl jie, jei jau kartą per metus į ten ateidavo, išleisdavo tikrai daug, gal būt tiek pat, kiek „etatiniai“ lankytojai išleisdavo tik per dešimt apsilankymų. Paradoksas? Visai ne. Tiesiog už restoranų durų klaidžiojo mitai, kad restoranuose viskas labai brangu, kad ten reikia visiems mokėti už viską, o jei jau sėdai prie stalo, būtina užsisakyti visko: ir valgyti, ir gerti, ir užsigerti, ir kažkokio deserto. Jis paprastai palikdavo ir arbatpinigių, mokėjo pinigus „šveicarams“ už įėjimą atvykus ir už apsiausto uždėjimą einant namo. Tuo tarpu dažnesnieji dalyviai nebepermokėdavo beveik niekur. Sklandų įėjimą sąlygojo pažintys, prie stalo visai nebebuvo gėda sėdėti su taure vyno ir puodeliu kavos. Tiesa, įsismaginus tekdavo pakloti pinigėlių muzikantams, nes „valdiškas“ grojimas baigdavosi 23:30 val., o  to gi maža. Todėl nešdavome po 5-10 rublių, kad išreikšti muzikinį sveikinimą, dažniausiai, naujai išrinktajai. Tokiu būdu vakarą pratęsdavome pusvalandžiu ir ilgiau. O šiaip – gero vyno taurė kainavo 76 kapeikos, puodelis kavos – 10 kap., tad net su rubliu jau galima buvo dalinai dreifuoti prie staliuko. Tiesa, tokiu atveju naktį reikėtų grįžti namo pėsčiomis, o tai ne visada būdavo saugu. Taigi, bent porą rublių turėti einant namo visada buvo pageidautina, nors šiaip, tais metais tiek daug kelionei taksi neišleisdavome. Jau vien todėl, kad tada taksistai turėdavo pareiga imti pakeleivingus žmones ir skaitliuko mušama suma turėdavo būti dalinama iš keleivių skaičiaus. Tiesa, iš to laimėdavome visi – ir keleiviai, ir taksistai, nes gi mes vis tik palikdavome kiek daugiau kapeikų nei priklauso.

Apie pačias vakarones rašyti sunku: atmintyje jau prasitrynė daugelis tada efektyvių momentų. O ir pasakoti ką nors labiau tiktų vardais ar pravardėmis, tačiau daugelio iš tų laikų dalyvių jau nebėra. Kas Anapilyje, kas vakaruose, kas neaišku kur išnykęs… Vis tik ateityje gal dar ką nors prisiminsiu ir pikantiškesnio, tai nėra būtina prie konkrečiai Versalio temos. Kur kas daugiau išlikusių įspūdžių apie Orbitą, tad gal dar bus daugiau. O gal mano virtualus pašnekovas ką nors papildys? Būtų labai malonu tokių rasti.

Romualdas

_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^

Vereta Rupeikaitė, “Kauno dienos“ žurnalistė, pasirodo yra parašiusi straipsnį panašia tema dar praeitų metų pabaigoje: “Legendinių kavinių liūtai… …“

Romualdas MATELIS: „Teisingumo vertė Lietuvoje – keli skatikai. Ar pakels jo vertę valdžia ar teismai?“

22 metai… Toks laiko tarpas niekingai trumpas, jei kalbėtume apie mūsų planetą. Ne ką vertesnis jis pasirodytų ir jei bandytume kalbėti apie valstybę arba tautą. Tačiau jei į tokį laiko tarpsnį pažvelgtume per žmogaus gyvenimo trukmės lęšį, jis jau visiems atrodytų be galo ilgas. Nes kiekvienas puikiai suvokiame, kad tai, ko blogo, tik gal kiek daugiau nei trečdalis vidutinės žmogaus gyvenimo trukmės. Kiekvienas iš mūsų, kuris jau sulaukęs brandos amžiaus, turime jau begalę savo jaunystės prisiminimuose nugrimzdusių draugų, kurių, deja, žinome, jau niekada nebepamatysime.

50 metų trukusi sovietinė okupacija, tai laikotarpis, kuris prarijo ištisas kelias kartas. Kai kas taip niekada gyvenime ir neprisilietė prie Lietuvos Nepriklausomybės: jie gimė narve, pagyveno tam tikrą tarpsnį ir… išėjo į ten, iš kur nebegrįžtama. Gaila tų žmonių, todėl tarsi nežymią paguodą matome tame, kad vis tik didesnė tautos dalis per savo gyvenimą bent kažkiek matė ir laisvės. Kas jaunystėje buvo spėjęs įkvėpti gaivios Nepriklausomybės gūsį, kas jau gerokai senstelėjęs sulaukė išsvajoto tautos savarankiškumo. Bet ar tikrai sulaukė? Šiandiena šia tema galima ginčytis tarpusavyje iki nukritimo ir neprieiti vieningos nuomonės. Keista? Gal ne taip jau ir keista. Nes ilgus metus mus supusios sąlygos, deja, daugeliui spėjusios tapti natūraliomis, nebe visiems leidžia suvokti kur esame ir ko taip ilgai troško mūsų tėvai ir senoliai. Adaptavusis brandaus socializmo sąlygomis, nebe kiekvienam pavyksta suvokti kas yra gėris ir kokį nuostabų jausmą jis gali sukelti, jei jį teikiame savo broliams ir seserims, draugams ir net visai nepažįstamiems. Už tai daugumai labai puikiai suprantamu tapo arši ir bekompromisinė kova dėl bet kurios, reikalingos arba visai nebūtinos materialinės vertybės. Ženkli dalis mūsų žmonių nustojo skirti gėrį nuo blogio, o sąžinė tapo tik paplėkusia praeities atgyvena. Pilnos piniginės prasibrovė į visus gyvenimo švyturius, o jų klastinga šviesa atėmė mus supančios aplinkos realų suvokimą. Valdžia, kas automatiškai ėmė garantuoti šiuos pseudo šviesulius, tapo vieninteliu gyvenimo troškimu.

Kaip nebūtų liūdna daryti tokias konstatacijas, dar liūdniau suvokti, kad buvusi tarybų valdžia čia ne pagrindinė kaltininkė. Taip, ji demoralizavo didelę žmonių dalį, tačiau net ji pati savyje nebuvo tokia be gailesčio žiauri ir abejinga blogiui, kokią turime šiandiena. Ne, tegul nesupyksta tie, kuriems pasirodys, kad teisinu sovietinę okupaciją –  to jokiu būdu negalėčiau daryti jau vien todėl, kad mano sąmonėje neišoperuojamai įaugę tie nežmoniški genocido metai, kai didžiąją imperiją valdė despotai stalinai, dzeržinskiai ir berijos. Atėmę iš manęs galimybę kada nors matyti savo dieduką, priešokupacinės Lietuvos armijos karininką, sušaudytą Sibiro politinių kalinių kalėjime. Tačiau kaip bet kokios gamtos stichijos, taip ir kraugerių epocha vėliau atslūgo ir mano kartoje jau gyveno tik pasyvioji baimė. Kalbu apie tą jausmą, kurį mums daugeliui, slapčia, savo be galo karčios patirties rezultate, buvo įskiepyje Tėvai. Laimei, bent jau mano karta, gimusieji keletą metų po rezistencinio pasipriešinimo palaužimo, tikros kraugerystės nebepatyrė. Todėl, nors buvome ir pakankamai atsargūs, palaipsniui jau ir drąsėjome. Romo Kalantos auka ir po to sekusioji mažoji lietuvių revoliucija, akivaizdus to įrodymas: mes nebebuvome epušės lapai, nors ir puikiai suvokėme, kad drakonas, visu svoriu užkritęs ant mūsų, tik nebe toks agresyvus, bet nusikelti jį vis tiek ne mūsų jėgoms. Tiesa, netolima praeitis parodė, kad šioje vietoje mes klydome, bet ta klaida nėra nei apmaudi, nei smerktina. Tiesiog klydome. Kodėl klydome, jei būsime sąžiningi, neturime vienareikšmio atsakymo ir šiandiena. Tik prielaidas, bet jos gana skirtingos…

– Mes nugalėjome! – šiandiena šūkalioja pavieniai mano amžininkai. Bet tai daugumoje mažai moralines vertybes išpažįstantys žmogeliai. Tai, paprastai tie, kuriems Tiesa yra tik išmislas. Tai dažnai tie, kurie per kraupius sausio įvykius sėdėjo namuose užsisklendę duris ir į viešumą išlindo tik prasidėjus giedrai. Jie puikiai „sukosi“ ir prie okupacinės valdžios, vadovavo komjaunimui ir tuometinėms, nieko nesprendžiančioms profsąjungoms, bet galimai jautėsi vis dar nepakankamai įvertinti. O tikrumoje nugalėjome ne mes. Tikrumoje savo nevykusį gyvenimą atgyveno didysis drakonas, jis nusilpo ir ėmė merdėti. Jo kūną vargino ne atskiri spazmai, o pilnumoje įsigalėję traukuliai. Ir jis, gavęs keletą stiprių spyrių nuo savo amžinojo konkurento – kapitalizmo, ėmė pasidavinėti, kol galiausiai sukniubo. Ne, jokiu būdu negalėčiau nors kiek sumenkinti tikrųjų patriotų, susiliejusių į persitvarkymo, o vėliau ir išsivadavimo Sąjūdį, veiklos ir ryžto. Tai buvo itin žvali, iškili ir išprususi tautos dalis ir savo veiksmais puikiai pagrindė seną patarlę, kad mažas akmenėlis didelį vežimą verčia. Tačiau negalima nesuvokti, kad ne kiekvienas akmenėlis tokius vežimus verčia: tam turi būti ir akivaizdus nuolydis, ir neteisingas vežimo svorio subalansavimas.

Tačiau imperijos šermenys jau tolokai praeityje, o mano šio rašinio tikslas tikrai ne anų metų analizė. Man rūpi tai, kuo gyvename šiandiena, tuo labiau, kai turime dviejų epochų akistatą ir tikrai nėra aišku kuriai daugiau pliusiukų sudėliotų tauta jei kas nors sumąstytų tokį referendumą. Nes išsvajotoji [o gal okupacijos pasekmėje – labiau dirbtinai išreklamuota] demokratija, nebeturėdama konkurento, iššiepė daugeliui mūsų savo jau raukšlėtus nasrus ir parodė ne mažiau sutręšusius, bet dar skaudžiai kandančius dantis. Demokratija, ko gero, jau sparčiai sensta ir tik ta aplinkybė, kad ji dar sąlyginai neseniai buvo nugalėtoja, o naujasis konkurentas dar neužaugęs, jai dar sudaro tarsi tam tikrą saugumo iliuziją. Bet ji jau nebeturi savo patrauklumo ir, man atrodo, kad to pasekoje ji kasdiena vis labiau išsikvepia. Jos papuošalai tapo tik menkaverčiais blizgučiais – pilnos gėrybių vitrinos vis tik yra tik vitrinos, o jos daugeliui mūsų tapo tuo pačiu, ką mes matėme ir sovietmečiu. Taip pat per stiklą, tik tai buvo televizijos ekranai. O per stiklą medaus nepalaižysi…

Aš nematau didelio skirtumo kaip mes vadinsime turimą epochą – demokratija ar tiesiog kapitalizmu. Rausiantis vadovėlyje, žinoma, surasčiau kuris iš jų yra kūnas, o kuris tik skraistė. Tačiau tai ir nėra svarbu. Tiek demokratija, tiek kapitalizmas tik mulkina mus, neva, mes turime lygias galimybes į bet ką. Iš tikro gi, net pilnametystės sulaukęs jaunuolis jau aiškiai suvokia, kad jo galimybės kur kas menkesnės, o gal net nulinės, lyginant su kilmingu bendraamžiu. Bet palaukite, kilmingu? O ar tokių turime? Aš labai abejoju, nes visas gerasis tautos genofondas sovietmečiu buvo išnaikintas arba išblaškytas po pasaulį. O pagaliau kas tas genofondas? Tarsi tai sakydami, turėtume galvoti apie mumyse glūdinčius DNR. Bet nėra nei to, nes joks mokslas iki šiol nėra paskelbęs, kad pas kažką iš mūsų geri DNR, o pas kažką – blogi. Žinoma, jei negalvosime apie natūralius apsigimimus, kurių pasitaikė visais laikais tiek tarp turtingųjų, tiek tarp biedniokų. Viena, ko gaila, tai tautos kultūros. Ji nunyko arba bent jau labai sumenko. O su ja pasitraukė ir vertybės. Būtent todėl šiandiena mažai kam rūpi tikrasis žmogaus intelektas – kam vertinti šiandiena tai, kas savaime neduoda pajamų? Kad intelekto nebereikia nei varguoliams, nei turtuoliams, puikiai įrodo ir tai, kokie žmonės vis gausiau išrenkami į seimą, ir tai, kokie paskiriami į atsakingus postus. Pagaliau ir tai, kokios televizijos ir radijo laidos turi aukščiausius reitingus. Aš pats puikiai prisimenu savo jaunystę ir žinau, kokia ji maištinga, kaip veržliai braunasi prie naujienų. Bet tam yra tam tikras gyvenimo tarpsnis. O šiandiena? Šiandiena net senukai aptarinėja neretai atvirai nusišnekančius ar drastiškai vulgariai bandančius nusipirkti vietą scenoje „meno“ veikėjus. Todėl aš neretai mąstau, kad gal ta laiminga aplinkybė, kad nepatyrėme karo baisumų, deja, sąlygoja tai, kad mes daugelis taip ir nesubrendome? Tiesa, nuojauta ir loginis mąstymas man kužda, kad visa tai laikina situacija, kad netrukus ir vėl sugrįš pas žmones tradicinės vertybės, nes be jų gyvenimas taps ne gyvenimu, o egzistencija. O žmogus taip jau sutvertas, kad ilgai negalės gėrėtis beprasmybėmis. Tik laiko klausimas, kada atsiras lyderiai vėl atvesiantys tautą į tiesų, šimtmečiais patikrintą kelią. Bet kol kas turime situaciją, kurią galima drąsiai vadinti būtent vienu iš demokratijos, vargu ar bepagydomos ligos požymių.

Kas stipresnis, tas ir teisus, – įvardindavo neva džiunglių įstatymu alegorijų mėgėjai. Ir tai suprantama, ten, miškuose ir slėniuose tikrai egzistuoja tokia gamtos tvarka. Bet žmonės, save įvardinę skambia lotyniška sąvoka HOMO SAPIENS [mąstantis žmogus], visada matė savo išskirtinumą prieš kitas gyvybės formas būtent tame, kad jie išmokę žmonių tarpusavio santykius ir santykius tarp atskirų individų ir valstybės reguliuoti įstatymais, o tai reiškė, kad įmanomai – teisingumo principais. Bet kur jie, tie, kurie tai darė su tikru užsidegimu? Galima manyti, kad visais laikais studijuoti teisę rinkosi būtent tie, kuriems sąžinė buvo pagrindinis gyvenimo stimuliatorius. O ką turime šiandiena? Taip vadinama rinkos ekonomika, ko gero, sugniuždė tą vienintelį mūsų pranašumą prieš kitas gyvybės formas. Nes teisė ir teisingumas, vargu ar išliko daugumos Temidės tarnų pašaukimu. Čia, galima manyti, į priekį prasibrovė taip pat materialinių vertybių švyturiai. Kitaip argi galėtume turėti tokius žemus teismų reitingus? Teisininko, savo profesijos patrioto, aukščiausia garbės pakopa, neabejotinai turėtų būti geras jo vardas. Bet panašu, kad ir čia viską nustelbę materialiniai pseudo švyturiai. O suprantamą teisininko pasididžiavimą savo teisingomis ir išmintingomis nutartimis, pakeitęs noras būti neliečiamam ir netikrinamam. Jausti tarsi su šventojo aureole. Suprantama, bloga aplinka, neabejotinai daro didelį neigiamą poveikį ir tiems, kurie gal būt norėtų priiminėti teisingus sprendimus. Nes galimai visose gyvenimo srityse įsivyravusi baimė tarti teisingą žodį, kuris nepatiks galingiesiems materialinių vertybių valdytojams, iš dalies suprantamas jausmas kai galvojame apie sistemą, kuri niekaip neužtikrina saugios socialinės aplinkos.

Vis tik visus pinigų klapčiukus [ir čia kalbu nebūtinai apie Temidės žmones] aš būčiau linkęs suskirstyti į dvi dalis. Vienus į pasyviuosius, kurie savyje jaučiasi per silpni ką nors keisti ir todėl pasirinkę plaukimą pasroviui ir į tuos, kurie bado patys reguliuoti tas sroves. Jei pirmuosius iš dalies galima ir suprasti, tai antrieji yra tikros visuomenės piktžolės. Čia kalbu apie tuos, kurie deda pastangas tas sroves nukreipinėti ne pagal gamtos numatytas trajektorijas, o viską suvesti tik sau palankia kryptimi. Tik kur gi ta gamtos galybė, kad taip ilgai neparuošiamas deramas atkirtis savavaldžiautojams? Atsakymo nežinau, bet tikiu, kad jis netrukus atsiras pats. Nes vis daugiau atsirandančių mozolių ant visuomenės kūno, negalės nepažadinti tų, kurie ilgą laiką pasyviai žvalgėsi į kitus ir tingiai laukė savaiminio doros sugrįžimo. Teisingumas negali nesugrįžti, nes kitaip laukia absoliutus visuomenės išsigimimas, degradacija, o galutinėje pasekmėje ir susinaikinimas. Neįtikėtina, kad žmonija sutiktų sugrįžti į pirmykštę bendruomenę, nors tokių požymių šiandiena aš matau. Teisingumas turi ir vėl iškilti aukščiau visko, o mes privalome kiekvienas pagal savo sugebėjimus tą inicijuoti.

Tai tiek gal tos „lyrinės“ dalies. Tiek tos teorijos. Dabar pereisiu prie konkrečių gyvenimo neteisingumo svarsčių, užgulusių ne tik mane, bet ir pakankamai ženklią silpnosios mūsų visuomenės dalį. Pereisiu prie daug kam jau užmirštos nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo. Tiesa, ir čia negaliu nesugrįžti prie sovietinės imperijos kasdienybės ciklų. Gyvenome vienaip, o teigėme kitaip. Pasaulio bendruomenės tai vertino kaip sunkiai suvokiamą žmogaus teisių paniekinimą, bet mes gyvenome… Mes buvome išmokę per egzaminus sakyti, kad ten, Vakaruose, žmogus nuo ryto iki vakaro engiamas, nors širdyje galvodavome, kad yra priešingai. Prisimenu daug kam sunkiai įveikiamą mokslinio komunizmo valstybinį egzaminą. Be jo, mūsų apsiginti diplomai, būtų neįgavę teisinės formos. Mano grupiokės, artėjant šiam egzaminui, drebėjo iš baimės. O aš, prisimenu, juokiausi iš jų. Ir mokinau jas – „Tai gi taip viskas paprasta. Tiesiog viską sakykite priešingai negu manote ir egzaminas išlaikytas“. Tokia tikrovė tuo pačiu ir juokino ir smarkiai slėgė. Gi negali jaustis itin maloniai, kai esi priverstas kalbėti prieš savo įsitikinimus, tačiau melas buvo labai nesudėtingas, o jo pateikinėti kažkokia įtikinama forma nei nereikėjo. Vis tik tai buvo šlykšti mūsų kasdienybė. Tokios, kitur nei sovietuose, būti, atrodė, nei negalėjo būti. Bet pasirodo, galėjo. Nežinau ar tai sąlygoja tai, kad Lietuvoje dar vis dominuoja buvusieji komjaunuoliai, ar todėl, kad ir visas Vakarų pasaulis jau sugedęs, bet analogiškai gyvename ir šiandiena. Tik dabar meluoja jau ne studentai, o tie patys, kurie melu grindė savo gyvenimą okupacinėse struktūrose. Ir tas melas tokiomis aplinkybėmis, dešimteriopai šlykštesnis, o su juo taikstytis negalima niekaip.

Man dar prieš akis egzaminas, kurį turėsiu laikyti teismuose. Ir tik po jų aš galėsiu parašyti naują, išsamų referatą apie tai. Jei nors truputi tikėti, kad Lietuvos Konstitucija yra tikrai šventas teisingumo pagrindas, reikia tikėti ir savo pergale. Naivus aš ar ne, nežinau, bet tikiu nugalėsiąs melą ir apgaulę. Nuosavybės teisių atstatymas į paveldėtą nekilnojamąjį turtą pas mane užsitęsė taip ilgai tik dėl mano velionio Tėvuko begaliniu tikėjimu Nepriklausomybės atstačiusios Lietuvos dora. Jie, praėjęs Sibiro universitetus, mane nuolatos ramino: „Neskubėkime į teismus, Lietuva dar silpna, neatgavusi jėgų, todėl dar negali visko deramai sutvarkyti. Jau jau, netrukus viskas susitvarkys, luktelėkime dar šiek tiek“. Tiesą sakant aš savyje nesutikdavau su jo šiomis mintimis, nes mačiau labai daug priešingų požymių. Tačiau jo senas amžius, silpna sveikata ir patriotiniai jausmai, neleido man nepaklūsti, tad visa tai tęsėsi… Ir pasiekė šią dieną.

Prieš mėnesį laiko gavau iš kelių žemėtvarkos tarnybų laiškus, kuriuose buvau tarsi džiuginamas – seimas priėmė laikiną įstatymą, pagal kurį visi pretendentai į nuosavybės atstatymą, iki šių metų birželio 1 d. gali pakeisti savo valią ir parašyti prašymą, vietoje natūra atstatomos nuosavybės į turėtą žemę, išmokėti pinigais. Kiek jų būtų mokama, raštuose neužsiminta ir tai kvepėjo klasta. Parašiau prašymus į šias žemėtvarkas, kalbėti konkrečių skaičių kalba, o ne užuominomis ir netrukus sulaukiau atsakymų. Suprantama, deramo atlygio nesitikėjau, tačiau tai, ko sulaukiau, pranoko net blogiausius sapnus. Už Kaune man nesugrąžintus 27 arus brangios žemės [rajonas, kuriame yra nacionalizuota žemė šiandiena yra antras iš brangiausių Kaune] man pasiūlyta 21 tūkstantis litų suma. Čia turiu pastebėti, kad per sovietmetį mano tėvams pavyko išlaikyti savo valdyme 9,5 aro, ši žemė nors Savivaldybės potvarkiu jau seniai grąžinta, iki šiol, dėl Kauno valdininkų kaltės neįregistruota Registrų centre. Nežiūrint to, per paskutinius keletą metų mane tiesiog atakavo keli greta esančių daugiaaukščių namų gyventojai, su prašymais parduoti tuos nepilnus 10 arų. Aš visada jiems atsakydavau, kad man pačiam čia gera gyventi ir neturiu jokio tikslo emigruoti nežinai kur, tačiau vieną kartą juokais pasakiau vienam jų – „Jei duosit 3 milijonus, gal ir parduosiu“. Reakcija buvo tokia: „Gal šiek tiek per daug, bet už vieną milijoną nupirkčiau jau šiandien pat“. Taigi rinkos kainą, sprendžiant pagal šį atvejį nors ir nėra tvirtas rodiklis, tačiau pasako daug ką… Na ar galėtų kas nors tvirtinti, net įvertinant esančią stagnaciją nekilnojamojo turto rinkoje, kad tris kartus didesnis žemės plotas yra vertas 21 tūkstančio? Aišku ne. Bet valstybė, kurios Konstitucijoje be jokių dviprasmybių parašyta, kad jei žemė iš piliečio priverstinai išperkama, už ją turi būti TEISINGAI atlyginama, PASIRODO, GALI. Ne, gerbiamieji, negali. Valstybė tik apsimeta visagale ir tuo pačiu demonstruoja, kad vadovaujantiems ponams Konstitucija tik vaikiškos pasakos.  Ar ilgai tai gali tęstis? Va čia ir klausimas kaip į tai reaguos Teismai. Viliuosi, kad bent prieš visą pasaulį Lietuvos valdininkai nenorės parodyti to, ką rodo daugeliui iš mūsų po vieną…

Sulaukęs visų Nacionalinės žemės tarnybų atsakymų, kuriuose atsiskleidė piliečius pašiepiančios piniginės vertės, parašiau apibendrintą pareiškimą Nacionalinei žemės tarnybai prie LŽŪ ministerijos, kuriame paprašiau kritiškai įvertinti visus šiuos paistalus ir įpareigoti pavaldžius skyrius apskaičiuoti Teisingo atlyginimo dydį. Šioje vietoje buvau priverstas pažymėti savo įsitikinimą, kad tiek skaitydami Konstituciją, tiek ir nuosavybės atstatymo įstatymą, kurio bendrojoje dalyje įrašyta ta pati konstitucinė nuostata teisingai atlyginti, valdininkai ir vyriausybė galimai paprasčiausiai praleido žodį „Teisingai“ ir to rezultate gavosi bet kokia, iš debesėlio nukabinta kompensacijos suma. Tačiau netrukęs ateiti atsakymas, kuriame nebuvo atsakoma net į eilę mano pateiktų klausimų, skambėjo maždaug pagal sparnuotąja tapusia rusiška fraze – „Vsio zakonno“. Šiandiena teko išsiųsti į NŽT jau naują raštą, kurį perkopijuoju šio rašinio apačioje. Baiginėju ir atskirą raštą premjerui A.Kubiliui, kurio tekstą Jums tikiuosi paviešinti jau rytoj. Tiesa, dalis Jūsų gal dar prisimenate mano vieną atvirą paklausimą Premjerui A.Kubiliui praeitų metų vasarą ir žinote, kad ministras pirmininkas nežinojo ką atsakyti į klausimą „Ar Lietuva oficialiai yra Teisinė valstybė, ar tik tautosakiniame lygmenyje?“ bei dar kelis klausimus, todėl kreipėsi pagalbos į Žemės ūkio ministrą, persiųsdamas mano paklausimą jam. Deja, žemės ūkio specialistams, manau, tai dar labiau nežinoma mįslė, todėl man į tai taip ir nebuvo niekaip atsakyta. Tačiau dabar aš jau labiau apsiskaitęs ir žinau, kad į paklausimus vyriausybė piliečiams atsakyti privalo, todėl tikiuosi ir į šį ir į kitus savo raštus atsakymų sulauksiu ir apie tai būtinai informuosiu ir savo platų skaitytojų ratą.

Ateityje paviešinsiu ir kitas turimas įdomesnes žinias iš teisinės valstybės vadovų ar jų pavaldinių. Paprasčiausiai tam šiandiena man niekaip neužtenka laiko, nes spaudžia teisminiai klausimai dėl nuosavybės deramo atstatymo Palangoje… O teismai griežti, juose nustatyti terminai „siauri“. Pražiopsojus juos gali jau visai „teisėtai“ nebetekti vilties į teisingą nuosavybės atstatymą. 22 valstybės vilkinti metai – niekieno ir niekaip nepasmerkti, bet piliečiams galioja kitokios datos – 30, 20 ir net 7 dienos. Ir jų pažeisti nevalia, tvarkykis nors ir be miego.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijosVadovui Algiui BAGDONUIalgis.bagdonas@nzt.lt 2012 04 17 Romualdo MATELIO gyv. Xxxxxx g. XX-XX Kaunas, XXXXX, rexxxxxka@mail.ru PAREIŠKIMAS [dėl NŽT prie ŽŪM atsakymo į mano 2012-03-31 d. raštą] Dėkoju už atsakymą ir už „paraginimą“ jį skųsti LR Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau manau, kad šis raginimas per ankstyvas, nes likote neatsakę į mano raštą, todėl negalėčiau net tinkamai suformuluoti paties skundo turinio. Tikiuosi, kad tik per apsirikimą įrašėte, kad išnagrinėjote mano skundą, nes atsakyme liko daug neatsakytų vietų. Iš esmės Jūsų atsakymas rodo tik tai, kad manote, kad Jums pavaldūs skyriai paskaičiavimus atliko teisingai, t.y. „vadovaujantis Žemės įvertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205“, tačiau nepaaiškinote man kaip ši tvarka sietina su Konstitucine nuostata TEISINGAI ATLYGINTI už valstybės išperkamą žemę, nors tikiuosi, jog sutiksite, kad LR Konstitucija yra aukščiausios galios teisinis aktas, kurio pagrindu priimami įstatymai ir tik tada, remiantis šiais įstatymais yra priimami LRV nutarimai. Savo atsakyme Jūs, p. A.Bagdonai, absoliučiai nepasisakėte apie mano pateiktus Registrų centro įkainavimus to juridinio subjekto, kuris šiuo metu yra užėmęs mano paveldimą žemę, t.y. apie „Pušyno“ pensionato valstybinės įmonės Registrų centras nustatytą kainą. Gal, kaip Žemės ūkio ministerijai pavaldi institucija, Nacionalinė žemės tarnyba paprasčiausiai vengia bandyti analizuoti LRV nutarimo – aukščiau stovinčios organizacijos priimtų aktų teisėtumą ir teisingumą Lietuvos piliečių atžvilgiu? Nors aš įsitikinęs, kad Teisinei demokratinei valstybei tokios savybės neturėtų būti įmanomos, tai galimai tik autokratinės šalies valdymo stilius. Todėl man paprasčiausiai kyla klausimas, kaip Nacionalinė žemės tarnyba supranta teisingą atlyginimą. Panašų klausimą atskiru raštu pateikiu ir LR premjerui Andriui Kubiliui, tačiau tik esant kelių suinteresuotų institucijų atskiroms nuomonėms galima pasiekti bendrą teisingą sprendimą. Nuosavybės atstatymo įstatyme, toje dalyje, kuri liečia nuosavybės atstatymą į pastatus, yra paaiškinta labai suprantamai: teisingu atlyginimu laikoma tokia pinigų suma, už kurią pilietis gali nusipirkti lygiavertį pastatą, lygiavertėje vietoje. Deja, aiškinant išperkamos žemės teisingą apmokėjimą, tokio aiškaus išaiškinimo nėra. Vis tik peršasi išvada, kad atlyginant už bet kurį nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, remiantis protingumo kriterijumi ir šiuo atveju pilietis, už gautą kompensaciją turėtų galėti nusipirkti kitą, tokio pat dydžio toje pačioje vietoje žemės sklypą. Kitaip kuo gi pasireikštų Konstitucijos numatomas TEISINGAS ATLYGINIMAS? Ta pačia proga noriu sužinoti kokios yra mano galimybės atsiimti natūra bent didesnę dalį „Pušyno“ poilsio namų teritorijos, nes ji, mano paveldimos žemės rėžyje, yra apie 90% laisva, neužstatyta žemė ir niekaip nenaudojama jokioms rekreacijos reikmėms. Aš niekada nesu atsisakęs pretenzijų į nuosavybės natūra atstatymą šiai žemei, todėl prašau man išaiškinti ką turėčiau daryti, kad galėčiau atgauti paveldimą žemę. Čia, užbėgdamas galimoms manipuliacijoms už akių, turiu pažymėti, kad praeitų metų birželio mėnesį 2. turėjau kelialapį ir gydžiausi „Pušyne“ todėl puikiai mačiau, kad kiemas poilsiautojams nėra reikalingas, nežiūrint to, kad jis tikrai gražiai apsodintas gėlėmis. Nevargindamas Jūsų plačios apimties raštais, viliuosi, kad mano klausimai yra suprantami. O apibendrindamas juos vis tik dar kartą juos pakartosiu: 1.   Prašau man paaiškinti kas yra TEISINGAS atlyginimas į valstybės išperkamą žemę, kada nėra įmanomą jos grąžinti pretendentams? Ir kuo pasireiškia tas teisingumas? 2.   Ar tai, kad Registrų centras yra nustatęs, kad „Pušyno“ pensionato 1 ha. kiemo kaina yra 654 240 lt. yra teisingi duomenys? 3.   Kauno Žemėtvarkos sk. mane informavo, kad už man neatstatomą nuosavybę į 0,2752 ha žemės, aš gaučiau 21135 lt., kuriuo man valstybė mokėtų galimai neapibrėžtą ilgą laiką. Ar įmanoma už minimus 21 tūkstantį litų Kaune, mano gimtajame Žaliakalnyje, kur žemės pačios brangiausios, nusipirkti kitą 27 arų dydžio žemės plotą? Aš sąmoningai, taupydamas Jūsų laiką, nepateikinėsiu klausimų kitų mano nacionalizuotų žemių klausimu, nes tikiuosi, kad visose Lietuvos vietovėse vadovaujatės bent jau analogiškomis nuostatomis. Be kita ko, norėdamas išvengti galimų nemalonių situacijų, informuoju Jus, kad visus savo susirašinėjimus ir kitus šios rūšies dokumentus, aš skelbiu internete, taip siekdamas viešumo, todėl iš anksto atsiriboju nuo bet kokių galimų pretenzijų ateityje, kad tai darau neįspėjęs ir tarsi pažeisdamas susirašinėjimo konfidencialumą. Pagarbiai                                                                                                             _             _             _                             R.Matelis

Romualdas Matelis: PERESTROIJKA mano gyvenime

**********=**********=**********=**********=**********=**********=**********

Šį, deja, ne iki galo pabaigtą savo autobiografinį straipsniuką, pradėjau dar prieš tris metus NetLog’e. Tačiau dabar sumąsčiau jį atkelti į čia, į WordPress‘a. Tikiu, kad mano autentiški prisiminimai iš tokių, tarsi dar nelabai senų laikų, kažkam gyvenime bus įdomūs. Neabejoju, kad kaip ir visur gyvenime, bus ir nepatenkintų – gi rašau viską objektyviai, nei pagražindamas, nei patamsindamas, o ne visiems tiesa patinka. Toks jau tas gyvenimas… Bet gero skaitymo visiems čia užsukusiems

**********=**********=**********=**********=**********=**********=**********

Pradedu savo prisiminimus apie TSRS imperijos paskutinįjį etapą – Perestroijką ir save joje. Gal ne visiems tai bus įdomu, gal tiems, kas jos nematė, o ir girdėjo ne itin daug, tai tik senos nuobodžios pasakos. Tačiau dar daug yra ir mano amžininkų, kurie tikrai su malonumu prisimins tą neseną laiką. O tuo pačiu ir sužinos tai, ko anksčiau nežinojo.

Įžangai – minimaliai apie save
Taip jau susiklostė mano gyvenimas, kad dar būdamas vienuoliktoku  susipažinau mielą merginą iš Kauno senamiesčio. Jaunystėje, o gal tai reikėtų vadinti dar paauglyste, gi viskas labai greitai. Tada dar nereikia kažkokių svarių aplinkybių pažinčiai. Tiesiog kažkokiomis aplinkybėmis imi ir susipažįsti.

Tiek šalia jos, tiek šalia manęs visada būdavo dar krūvos geresnių ar menkesnių draugų, tačiau mudu būdavome tarsi vienas kitą suprantantys iš pusės žodžio.
Nežinau kiek laiko mudu jau buvome pažįstami, kai vieną dieną ji man pasigyrė, kad jau apie mėnesį dirba ekskursijų vadove. Nustebau, o tiksliau net nepatikėjau. Pamaniau, kad buvau pervertinęs savo draugę, o ji tokia kaip ir visos – mėgėja girtis ir net meluoti. Tačiau klydau – ji sakė tiesą. Tuo įsitikinau jau po keleto dienų, kai ji mane nusivedė į LLKJS komiteto Kauno miesto skyriuje įsikūrusį Tarptautinio jaunimo turizmo biurą “Sputnik“. Nors pasiryžti eiti ten bandyti tartis, kad ir mane priimtų dirbti ekskursijų vadovu nebuvo lengva, nes maniausi esąs beveik nemokantis rusų kalbos, o tuo labiau dar neturintis ne tik aukštojo, bet ir nesuspėjęs baigti vidurinio mokslo, Nijolė mane įkalbėjo – ji gi irgi dar tik abiturientė, o ją jau priėmė. Be to “Sputnikas“ dar naujai atsiradusi organizacija, todėl pradžioje didelių reikalavimų savo darbuotojams nekelia. O čia ir turistai… taip pat daugumoje yra mokiniai, todėl ir pačiam būti tokiame statuse visai garbinga….
Taigi, tapau ekskursijų vadovu. Nors dar labai menkos orientacijos, o tuo labiau – išprusimo. Kad kokybiškai pravesti ekskursiją po Kauną, reikia – nori to ar nenori, turėti daug istorinių žinių, išmanyti architektūrą, turėti organizacinių sugebėjimų. Na, pastarųjų gal man ir netrūko, tačiau su dviem pirmaisiais reikalai buvo prastoki. Tuo labiau, kad ir istorijos pamokose man dažniausiai buvo nuobodu. Atrodydavo – kas ta istorija? Gi atsilikimas. Va dabar kokie mes kieti esame, o tada, prieš šimtą ar daugiau metų… Ar verta dėl tų negrįžtamai nebūtin išėjusiųjų dar laužyti galvas. Bet dabar, kai suvokiau, kad pradėsiu bent jau laisvalaikiu turistams pasakoti apie savo mielą Kauną, viskas jau atrodė visiškai kitaip. Kaune jau eilę metų veikė alternatyvus biuras – Kauno Kelionių ir ekskursijų biuras. Jis buvo kur kas solidesnis, tačiau man ten dar nesišvietė, nes ten pirmasis reikalavimas buvo aukštasis išsilavinimas. O man jis atrodė dar taip toli… Ten buvo reikalaujama dirbti pagal paruoštą metodinę medžiagą, o visas darbas su turistais buvo paskaičiuotas valandomis ir minutėmis. KKEB savo darbuotojams nurodydavo net ir pilną maršrutą kokiomis gatvėmis reikia vedžioti turistus, tuo tarpu sputnikiečiai turėjo visišką veiksmų laisvę, todėl darbas kurį mes ten dirbome, šiuolaikinio jaunimo terminais sakant buvo vežantis…. Jis užkabindavo daugelį, o mane įtraukė ir visam mano gyvenimui.

Gorbačiovas Michailas, I TSRS prezidentas

Dar gal dešimtmetį iki Gorbačiovo pradėtos perestroijkos, aš dažnai sėdėdavau prie televizoriaus. Tarpe kitų, tikrai tam laikui įdomių laidų iš Maskvos, viena iš įdomesnių būdavo “Kino keliautojų klubas“. Šių laidų metu tarybinis žmogus galėdavo kaip niekada aiškiai pamatyti daugelį uždraustų užsienio šalių. Na ir kas, kad ekrane, vis tiek tokios laidos nepamirštamos, nes kitaip neįpratęs, jausdavaisi kaip pilnateisis turistas. Šiandiena galiu bandyti netgi teigti, kad tai ką pamatydavome tose laidose, buvo informatyviau, negu iš tikro aplankyti užsienio šalį. Ne, jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad tai geriau. Tikra kelionė turi kur kas daugiau savo žavesio ir įspūdžių, tačiau informacijos gavimo požiūriu, žiūrėdami televizijos laidas, mes dažnai galime sužinoti kur kas daugiau nei iš vietinio ekskursijų vadovo.

Bet ne apie TV laidų kokybę noriu pasakyti. Aš iki šiandiena ryškų ryškiausiai prisimenu, kaip dažnai man suspausdavo širdį žiūrint kino kelionių laidas. Pavyzdžiui Maskvos televedantysis kartais pateikdavo tokią frazę: “Monako, miniatiūrinė Europos valstybėlė, kuri neturi jokios pramonės, o visa šalis gyvena tik iš turizmo. Ir gyvena pakankamai gerai“. Ir man netrukdavo užvirti kraujas, o tuo pačių įsismelkti liūdesys – kodėl aš, šiandiena jau pripažintas ekskursijų vadovas, turiu skursti už TSRS sienų, kada laisvame pasaulyje galėčiau gyventi laimingai ir be rūpesčių…
Ir vis dėl to, man buvo lemta sulaukti. Sulaukti to laiko, kada tarsi per didelius šalčius pasigirsta garsai nešildomo pastato sienose, o dabar ėmė braškėti imperijos sienos. Su Gorbačiovo paskelbta Perestroijka jau buvome apsipratę. Tiesa, mažai tikėjome, kad ji gali kažkur nuvesti. Tačiau vieną vakarą, kai aš įprastai žiūrėjau TV programą “Vremia“, aš nebepatikėjau savo ausimis. Vedantysis komentatorius [taip tada dažniausiai vadinome telereporterius], paskelbė TSRS Aukščiausiosios tarybos nutarimą – nuo rytdienos, siekiant dar labiau suaktyvinti tarybinę ekonomiką, leidžiama imti steigti buitinio gyventojų aptarnavimo kooperatyvus, kurie turės konkuruoti su valstybinėmis įmonėmis ir taip kelti bendrą šalies kokybinį ir ekonominį verslo lygį. Ir svarbiausia, kad tai galės daryti jau nebe valstybė, o privatūs asmenys. Tiesa, kaip tada buvo sakoma, kooperatyvai negalės “kabėti“ ore. Jie turės būti steigiami prie esančių giminingų valstybinių įmonių. Nežiūrint to, jie patys reguliuos savo veiklos parametrus, patys ir skirstysis savo gautas pajamas…. Tai buvo neįtikėtina fantastika. Tai buvo kažkas nerealaus. Tai buvo ta žinia, kurios aš laukiau visą savo gyvenimą. Tai buvo pranešimas, kuris man nebeleido tą naktį dorai net užmigti…

Sekantį rytą aš jau pravėriau Kauno vykdomojo komiteto duris… Visur aplinkui – man taip atrodė – jautėsi jau tikrasis Perestroijkos kvapas… Ir jis buvo neįtikėtinai nuostabus… Pagaliau mes tampame žmonėmis.
Niekada nebuvau naivus ar lengvatikis, todėl tikrai nesitikėjau, kad įžengus į Vykdomojo komiteto pastatą būsiu pasitiktas su gėlėmis ir orkestru. Puikiai suvokiau, kad metų metais ten dirbantiems valdininkams, Gorbačiovas tapo tik dideliu šašu ant nosies, kuris maišo žvelgti į jų pasirinktą gyvenimo kelią. Tačiau žinojau ir tai, kad būtent jie visi ten užsibuvo ir patys tai jautė todėl, nors labiau už kitus turi imunitetą bet kokiems gyvenimo atšalimams ir skersvėjams, tampa vis baikštesni. Vis tik Gorbačiovo Perestroijka energijos ir idėjų kupiniems jauniems žmonėms stimuliavo labai didelę, iki tol kažkur genuose glūdėjusią jėgą ir ryžtą. O dabar ji išsiveržė pro visus tuos šarvus, kurie mus saugojo nuo negandų visą ligtolinį gyvenimą. Mane taip pat.
Yra posakis, kuris skelbia, kad kiekviename humore yra bent jau trečdalis teisybės. Gal būt. Prisimenu, kai vienu metu kiek aktyviau bendravau su savo vaikystės kaimynu, kuris perestroijkos metais buvo vienos gydymo įstaigos komjaunimo sekretorius. Apie mano sunkią kovą už turizmo kooperatyvo įsteigimą, vienu metu jis juokais man pasakė: Perestroijka yra tik tam, kad patikrinti kiek dar yra likę jūsų, „kontrų niedabytųjų“[čia rusų kalbos nemokančiam jaunimui noriu išversti – kontra niedobytąją dar Lenino laikais buvo vadinami turtingesni, kapitalistiškai aktyvesni žmonės]. Ir tokie pašmaikštavimai, aišku, visada man kėlė šiokią tokią baimę – o gal jo šiame pasakyme net ne 30, o visas 100% tiesos. Gal manęs, kaip ir mano dieduko, buvusio Lietuvos Armijos karinio komendanto, laukia nauji trėmimai pas baltąsias meškas?

Mano Diedukas, kapitonas Jonas Matelis su savo sūnumis: kairėje mano velionis Tėvukas Algimantas Teodoras Matelis, dešinėje jo brolis Keistutis Matelis. Deja, nei vieno jau nebėra

Vykdomajame komitete sužinojau, kad dėl kooperatyvų steigimo reikia kreiptis į juristę. Tuo metu tai buvo Živilė U. ir nors ją mačiau pirmą kartą ji man pasirodė maloni ir teikė vilčių. Tačiau tos viltys švytėjo ne ilgiau, negu tęsėsi sapnas pirmąją naktį po to, kai išgirdau apie leidimą kurti kooperatyvus. Susiskambinusi su kažkuo ir kažkur pusvalandžiui pasivaikščiojusi, ji sugrįžo su niūria žinia: turizmo kooperatyvo kurti negalima. Nes tai yra ideologinis darbas. O Maskva leido kurti buitinio gyventojų aptarnavimo kooperatyvus.- Gerai, – bandžiau keisti pokalbio trajektoriją. – Tada aš pasakojimui apie Kauną imsiu vadovą iš ekskursijų biuro. O visa kita – nakvynė, maitinimas, transporto paslaugos gi ir yra buitis… Tačiau ne, man buvo nedviprasmiškai parodyta, kad mano svajonės bergždžios ir geriau toliau nebegaišinti nei savęs nei jos.
Bet aš galvojau kitaip, todėl ją gaišinau dar ilgai ir nuobodžiai. Gal apie 6 mėnesius. Tiesa, ne taip jau tankiai, nes po kurio laiko mano vizitai jau suko į Kauno vykdomojo komiteto vadovų kabinetus, pas pirmąjį ir antrąjį LKP partijos sekretorius ir net pas Ministrų tarybos pirmininką. Priimdavo, jie, aišku mane ne taip jau dažnai, bet pavardę buvo išmokę puikiai, net neabejoju. Nes net po metų laiko Laisvės alėjoje mane sutikęs Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Zigmas K., stabtelėjęs pakalbino pavarde, žinoma su priklausiniu „draugas“, pasiteiravo kaip mano kooperatyvas, ar jau veikia. Tiesa, tai nebuvo draugiškas jo rūpestis mano firma. Greičiau ironija, nes jis manė, kad aš jo taip ir neturiu. Bet jei taip manė, tai klydo. Nes aš jau sukau savo verslo karuselę.
Bet tiek to tie visi mano keliai ir koridoriai kuriais vaikščiojau. Ilgai aš dar vargau su įvairiais LTSR pareigūnais, kol galiausiai apsisprendžiau važiuoti į Maskvą. Pasiryžau pamatyti patį M.Gorbačiovą ir išdėstyti savo bėdas. Taip, aš buvau kupinas ryžto nugalėti ir tai man vis tik pavyko. Tiesa, ne taip jau tiesiai, tačiau pavyko. Gorbačiovo taip ir nepamačiau, už tai apie valandą laiko diskutavau su jo referente, kuri sugebėjo mane įtikinti, kad šiuo klausimu aš turiu kreiptis į TSRS Aukščiausios tarybos pirmininką A.Gromyko. Šio imperijos vado aš, deja, taip pat nepamačiau, nes tą dieną, kai man buvo paskirtas priėmimo laikas, jis kažkur išvyko, tad mane priėmė pirmasis jo pavaduotojas, Baltarusijos TSR Aukščiausios tarybos pirmininkas Georgijus Tarazėvič‘ius.

Kelionė į Maskvą niekada nebuvo sudėtingas dalykas. Bilieto kaina būdavo pilnai suprantama – 21 rub. jei važiuosi kupė, o plackartiniame vagone pakako ir 17 rublių. Kooperatyvų gimimo epochoje tai nebuvo labai jau iššaukiančiai pigu, nes rublis dar buvo stabilus ir turėjo savo vertę, bet per bent keletą mėnesių kelionei į ten ir atgal galėjo sukrapštyti bet kuris normalus žmogus. Va nakvynė tai buvo epochos galvosūkis daugeliui. Nes bet koks viešbutis tarybų šalyje buvo amžinas deficitas. Nesvarbu kalbėsime apie Rusiją ar Gruziją, Lietuvą ar Kazachstaną. Tiesa, aš turėjau kažkokį net man pačiam nesuprantamą talentą, todėl skirtingai nuo kitų savo draugų ar kolegų, niekada neturėjau apsinakvydinimo galvosūkių. Ir niekada nevežiau jokių kyšių administratoriams, nors kiti net prisikrovę didelius lagaminus, vežė dešras ar dar kažką, kad tik nereikėtų nakvoti sėdint stoties perone. Vis tik nakvynės kainos Maskvoje buvo pakankamai aukštos, bent jau pagal mano tuometinę kišenę, todėl teko pasukti galvą kokį čia originalesnį sprendimą susigalvoti, kad išlaidos būtų minimalios. Bet viskas susiklostė labai gerai.
Tuo metu aš dirbau Kauno Vytauto kultūros ir poilsio parke, į kurį, beje, papuoliau būtent dėl savo steigiamo kooperatyvo. Nors mano atlyginimas buvo ir labai mizernas – 90 rub./mėn., jį pilnai kompensavo ta aplinkybė, kad parke aš buvau tarsi šešėlinis direktoriaus pavaduotojas. Visada buvau kviečiamas į taip vadintus gamybinius susirinkimus, visada parko vadovai skyrė didelį dėmesį mano nuomonei bet kuriais ten vykusios veiklos klausimais. Tad bemąstant kaip čia susiorganizavus valdišką kelionę į šalies sostinę, man toptelėjo mintis, kad jau keletą metų į Vilnių gastrolėms atvažiuoja čekų luna parkai. Pagal tuometinę spaudą buvo akivaizdu, kad jie yra labai populiarūs, nes atvykus čekų atrakcionams į Vingio parką, Lietuvos keliais nusidriekdavo vilktinės autobusų iš visų jos kampelių. Tad parko Direktorių R.Butkevičių ir užkalbinau vieną dieną: – šefe, niekaip nesuprantu kodėl mes nusileidžiame Vilniui? Argi Kauno Ąžuolynas kuom nors menkesnis už Vilniaus Vingį, kad mes niekada dar nesame sulaukę luna parko?
Į tai direktorius man atsakė su atlaidžia šypsena: Maskvos Kultūros ministerija yra nustačiusi, kad luna parkai gali būti siunčiami tik į milijoninius TSRS miestus. Ir visas sąjunginių respublikų sostines, nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus. Deja, Kaunas neatitiko nei pirmo, nei antrojo reikalavimo.
– Blefas, – tada atsakiau jam. – Maskvoje stebuklingą galią turi lietuviškas servelatas ir spalvota degtinė. Mane “Sojuzgoscirkas“ supras, – bandžiau su humoru paprieštarauti savo vadui. Bet jis turėjo tvirtą savo nuomonę šiuo klausimu, tad mūsų pokalbis pirmą kartą įgavo net nemalonaus konflikto atspalvį. Dar po keliolikos minučių pokalbio jis man išdrožė: – Romualdai, jei tu užsinorėjai pasibastyti po Maskvą, man makaronų nei nekabink. Sakyk tą tiesiai ir nekvailink, kad tu gausi luna parką.
Nieko baisaus neįvyko, jis gal net nujautė, kad aš skverbiuosi į Maskvą dėl savo kooperatyvo, nes daugeliu steigimo klausimų aš su juo konsultuodavausi ir tardavausi visai atvirai. Tik luna-parko tema jį savotiškai sudirgino. Nes, pasirodo dėl jo jau keletą metų kalbėta LTSR Kultūros ministerijoje ir net pats ministras yra bandęs įkalbėti Maskvos šulus, bet tai jam nepavyko. Todėl suprantama, kad suerzino kažkokio eilinio parko kultmasovyko užmojis perspjauti visus kietuolius. Bet manęs giliai nesujaudino net ši žinia, aš intuityviai tikėjau savo pergale. Todėl, tąkart mes priėjome Savotiško kompromiso – jis ir toliau galvos, kad aš tik šiaip noriu patenkinti savo kelionės aistrą, o aš galiu galvoti, kad aš gausiu tą luna parką, bet grįžęs turėsiu nulenkęs galvą atgailauti, kad elgiausi nesąžiningai ir kvailai pūsdamas tokius kvarabus. Ir sutarėme mano komandiruotės datą. Viskas jau būtų gerai, jeigu… jeigu neatsitiktų dar geresnis dalykas. Tuo metu aš laikiau keliasdešimt kambarinių dekoratyvinių paukštelių ir tos pačios dienos, kai galutinai suderinau savo komandiruote vakarą, atėjęs į Kauno Dekoratyvinių paukštelių klubo susirinkimą sužinojau netikėtą žinią: Maskvoje nuolat veikiančioje TSRS Liaudies ūkio pasiekimų parodoje [ВВДНХ], netrukus bus dviejų savaičių paroda apie namuose auginamus įvairius augintinius.

**********=**********=**********=**********=**********=*

**********=**********=**********=**********=**********=*

**********=**********=**********=**********=**********=*
Lietuvai skirta viena vieta, o tai reiškia, kad vienas žmogus iš Lietuvos turi būti siunčiamas į tą parodą kartu su dalimi savo augintinių. Didieji Lietuvos miestai, kurie turėjo analogiškus klubus, metė burtus kieno atstovas turi važiuoti. Išpuolė Kaunui, o Kauno paukštelių augintojai nutarė siųsti mane. Ne, aš tikrai toli gražu nebuvau surinkęs įdomiausią kolekciją Kaune. Tačiau visiems pasirodė svarbiausia ne paukščiai [jų pas daugelį Maskvos augintojų yra kur kas daugiau ir įvairesnių negu pas bet kurį mūsiškį], o tai, kad aš buvau žinomas kaip daugelį šia tema teorinių veikalų perskaitęs asmuo, tad jei kils kokių klausimų, gėdos Lietuvai neturėčiau padaryti.
Taigi, nors iki komandiruotės buvo likę gal apie dvi savaites, aš, apsiginklavęs dviem komandiruotėmis mintimis jau keliavau į Maskvą.

                                        **********=**********

Kaip jau minėjau, pasiekti Maskvą tarybiniais laikais nebuvo sudėtinga. Netgi priešingai – labai patogu. Nes bene trys kasdiena kursavę traukiniai išvažiuodavo vakare ir anksti ryte keleiviai išsilaipindavo „Baltarusijos“ stotyje [Беларуский вокзал]. Vienas iš jų buvo tiesioginis, Kaunas-Maskva kitas Vilnius-Maskva, o trečiasis į Kauną atvykdavo iš Karaliaučiaus [Калининград]. Kauno traukinys būdavo pats priimtiniausias tiek tuo, kad lengviau būdavo galima pasirinkti vagoną, tiek ir savo išvykimo laiku. Jis į geležinkelio tunelį įlįsdavo 19:15 val., tad jau apie aštuntą vakaro daugelis keleivių skubėdavo į vagoną restoraną, kur net jei esi namuose jau pavakarieniavęs, gali pasiėmęs šimtgramį ar daugiau „Starkos“ ar „Užuovėjos“ pakankamai įdomiai praleisti laiką iki pat pogulio. O anksti rytą, dar valandą iki galinio sustojimo, keliaujančiuosius garsiu balsu pažadindavo palydovės. Ir kelionė baigta. Nors mikriukai jau seniai nebebuvo naujiena ir Kaune, Maskvoje jų maršrutai buvo išsidėstę labai gausiai ir patogiai, tad pasiekti daugelį TSRS sostinės vietų buvo galima net neperlipant i Metro. Tiesa, atvejais, kai tavo pasirinktas kelionės taškas labai toli, kelionė požeminiu traukiniu būdavo patogesnė ir operatyvesnė.
Kaip ne kaip, o mano pirmasis lankytinas taškas buvo VDNCH, nes ten būtent buvau laukiamas kaip parodos dalyvis, tuo tarpu „Sojuzgoscirk“ apie mano egzistavimą šiame pasaulyje nei nenutuokė. Kaip parodos dalyvis aš turėjau gauti nukreipimą į viešbutį, o tai, nors ir nebuvo man didelė laimė, nes tokiems eiliniams kaip aš dalyviams maža vilties gauti geresnį korpusą, buvo pirminis normalaus įsikurdinimo garantas. Tiesa sakant, aš ir iki šiol nesu supratęs koks tikslas ieškotis komfortabilaus viešbučio atvykus į kažkurią užsienio šalį. Man visada svarbu, kad jis būtų arti centro, nes būtent ten aš norėsiu praleisti savo vakarus. O televizorius jame bus ar nebus, aš jo tikrai nesijungsiu. Nedomina manęs niekada ir prabangios vonios ar dideli veidrodžiai jose. Nes ne tuo tikslu važiuoju šimtus ar net tūkstančius kilometrų, kad ten tuoj pradėti gyventi tokį pat gyvenimą, kokį gyvenu namuose kasdienybėje. Viešbutis man yra tik miego prieglobstis ir daugiau nieko. Tad ir Maskvoje žiūrėjau tik į jo geografinę padėti. Ir tai man pavyko, kaip rusai sako – неотходя от кассы. Atsakinga darbuotoja man pasiūlė komfortabilų kambarį gerokai toli tiek nuo centro, tiek nuo parodos. Tačiau sužinojusi, kad mane domina tik atstumas, net nudžiugo ir aš gavau kambariuką pačioje VDNCh teritorijoje. Pasisekė, nes apart mano norimų kriterijų, pasirodė, kad viešbučio direktorius Algimantas Gurauskas. Jūs nesunkiai nuspėsite, kad Maskvoje rasti vadovaujančias pareigas užimantį lietuvį nebuvo labai jau eilinis įvykis. Kaip ir jam pas save sulaukti tautiečio kliento. Todėl, nežiūrint didoko amžiaus skirtumo, tarp mūsų užsimezgė maloni pažintis.

Įėjimas į ВДНХ

-Na ką aš… Aš jau seniai surusėjęs, – pasakė jis man dar pirmojo pokalbio metu. Nors kalba buvo pakankamai švari. Bent jau lyginant su kai kuriais jaunystės draugais, kurie tarybinėje armijoje pabuvę vos porą metų, sugrįžę po tarnybos kartais vos suregzdavo sakinį be rusiškų žodžių. „Tarnavau tam, kur kromie kamneij ničievo nėra“ – kaip dabar prisimenu Vytelio, savo vieno mokyklos laikų draugelio pirmuosius žodžius po kariuomenės. Sunku tai vienareikšmiškai vertinti – vieni, gyvendami dominuojančioje kitoje kalboje net per keliasdešimt metų, jos taip ir neišmoksta, kiti labai greitai pamiršta gimtąją ir prireikia kažkiek laiko, kad galėtų vėl kalbėtis su saviškiais taip, kaip kalbėjo iki išvykimo…
Vis tik Gurausko kalboje labai greitai pagavau nostalgijos gaidelę ir tai buvo malonu, nes jutau, kad žmogus bendrauja noriai ir nuoširdžiai. Tiesa, tai buvo tik šiaip kažkokio artimesnio pašnekovo radimas, nes Maskvoje draugų kaip ir neturėjau. Na, gal išskyrus keletą kažkada buvusių mano turistų, tačiau dabar prieš mane buvo žmogus, kuris per 25 gyvenimo Maskvoje metus, čia viską žinojo puikiai ir aš galėjau tikėtis nuoširdžių patarimų kaip prasibrauti iki M.Gorbačiovo ar bent prie luna-parkų valdžios. Gi ne kiekvienam emigrantui pavyksta tapti Maskvos viešbučio direktoriumi. Ir neklydau. Užbėgant įvykiams už akių, turiu pasakyti, kad jis ne tik suteikė man pradinę vertingą informaciją apie būsimus vizitus, bet patarė ir kaip parodoje užsiimti geresnes pozicija. O ateityje jis dar ne kartą padėjo ne tik man, bet ir keletą kartų užbroniravo viešbučius į Maskvą įvairiais reikalais vykusiam mano Tėvukui. Gaila tik, kad jis, nors ir mano atkakliai įkalbinėtas sugrįžti į Lietuvą, tam neberado drąsos. Neapsilankė net ir nors kelioms dienoms, jam rodėsi, kad Lietuva ir mylima, bet jis jai jau nebereikalingas ir neįdomus.
Puikiausiai išsimiegojęs, sekantį rytą atvykau į VDNCh trečiąjį paviljoną, kur palengva kurdinosi neaprėpiamos „tėvynės“ kolegos. Iš tikro tai pamačius jų atsivežtą turtą – gausybę retų, natūroje nematytų paukščių, tapo labai nejauku. Jaučiausi tarsi bomželis pakliuvęs į Vienos balių. Nors apranga gal ir nebuvau prasčiausiųjų tarpe, tačiau su savo keliomis nimfomis, kanarėlėmis ir banguotukėmis buvau pionierius tarp studentų diplomantų. Bet tiek to, gi siunčiantieji viską puikiai tai žinojo. Ir jie man sakė – „nesibaimink, svarbu tavo išprusimo lygis. Paukščiais maskviečių vis tiek nenustebinsi“. Tad ir apsiraminau. O gėdintis ir nebuvo labai ko, nes vėliau tokių kaip aš privažiavo ir iš kitų respublikų. Tiek to ta paroda, gal toliau nebevarginsiu su detalėmis. Ne toks šio rašymo tikslas. Tikslas buvo TSKP generalinis sekretorius, todėl sekantį rytą aš jau klaidžiojau metro ir miesto gatvėmis, o apie pietus pasiekiau Kremlių, šalia kurio buvo pastatas skirtas gyventojų priėmimui. Kažkokiu keistu būdu jau po trijų valandų sėdėjau Gorbačiovo referentės kabinete ir įraudęs iš baimės to, ką darau ir savo tiesos įtikinėjimo mišinio, dėsčiau kodėl man būtina pakliūti būtent pas Michailą Sergėjėvičių Gorbačiovą.
Pirmasis mano žygis baigėsi tarsi pralaimėjimu. Ilgai, bet labai įtikinamai ir mandagiai mane „perorientuoti“ bandžius moteris laimėjo. Ji mane įtikino, kad Gorbačiovas nesprendžia kooperatyvų kūrimo klausimų, nežiūrint to, kad jis ir ne kas kitas yra perestroijkos iniciatorius. „Šie klausimai sprendžiami TSRS Aukščiausioje taryboje, todėl Jums reikia pas Andrėjų Gromyko – bene dešimtį kartų vis iš naujo kartojo man referentė. O į mano gana drąsų atkirtimą, kad A.Gromyko yra senosios politikos atstovas, todėl jam pertvarka [perestroijka] tik formalus dalykas ji kantriai atsakinėjo – ne, aš mąstau neteisingai. Būtent anksčiau, dar prie Černenkos ir kitų partijos vadų jis dirbo prisitaikėliškai, o prie Gorbačiovo jam atsivėrė antras kvėpavimas, nes jis įgavo teisę elgtis absoliučiai pagal savo sąžinę. Pasirinkimo kaip ir nebeturėjau. O ir nebegalėjau gi eiti toliau ir bandyti paneiginėti Gromykos sąžinę… Tad porą dienų tolimesniems veiksmams kaupęsis parodoje, ketvirtąjį rytą [buvo ketvirtadienis] išvykau į TSRS Aukščiausiosios tarybos priimamąjį.
Rytas buvo gražus, o klaidžioti labai neteko. Jau buvau išmokęs, ralistų terminais sakant, kelionės legendą iki čionykštės stotelės, tad išlipus iš metro ir autobuso, beliko susirasti gatvę ir namą, pažymėtą man reikiamu numeriu. Bet dar tik atradus reikiamą gatvelę [lyginant su Maskva, ji buvo nedidelė ir siaura, su ne labai aukštais namai], mane ištiko netikėtumo smūgis. Gatvė buvo sklidina žmonių, kažkas panašaus į dabar kartais per TV rodomus gausius streikus Prancūzijoje ar kažkokiame kitame pasaulio krašte… Tačiau ne, niekas čia nestreikavo. Tai kaip supratau vėliau, buvo paprasčiausia minia tokių pat kaip aš, minia žmonių suvažiavusių iš visos TSRS, pabandyti rasti teisingumą, išsikovoti tai, kas jų manymu jiems priklausė. O kadangi priimamasis dirbo nuo 10 valandos, visi laukė kol bus atvertos šio pastato durys.

Man ir šiandiena liko neaišku kaip pastatas, kuris man rodėsi toks nedidelis, galėjo sutalpinti tokią jūrą žmonių. Bet sutalpino. Nes prasidėjus priėmimo laikui visi, kad ir vėžlio žingsniu, netrukus sugužėjo vidun. Pagaliau ir aš peržengiau priimamojo slenkstį ir tada pamačiau prieš save nusidriekusį ilgą holą. Gale buvo tik du langeliai: virš vieno kabėjo užrašas TSRS, virš kito – RTFSR. Tą pačia akimirką mane suėmė juokas, staiga prisiminiau seną tiems laikams anekdotą – „Traukinys Tbilisi – Ryga, vyks per TSRS teritoriją“. Manau kažkas ir iš Jūsų prisimena jį… Šiandiena jaunuolis nebelabai ir supras koks čia juokas, o tada juokėmės. Nes TSRS buvo viskas; ir Gruzija, ir Latvija, ir visa teritorija per kurią važiuodavo tie traukiniai. O šios, neva, traukinių informatorės pranešimo sąskambis buvo toks, lyg tai Latvija ar Gruzija būtų užsienio valstybės… Ech… keičiasi laikai, keičiasi ir sąvokos.
Nežiūrint mano nesulaikomos šypsenos, aš iš karto suvokiau, kad man reikia persirikiuoti į eilę, kuri vedė prie TSRS langelio. Nes Lietuva gi niekada nebuvo Rusijos federacijos dalis. Dar gera valandėlė ir aš buvau jau per 10 žmonių nuo langelio. Tikslas artėjo kažkaip nepastebimai sparčiai, o tuo metu prie manęs priėjo moteris, kuri trumpai instruktavo – „Iš anksto atverskite paso su nuotrauka puslapį ir priėję prie langelio neprašomi jį pateikite viduje esančiai darbuotojai. Tuo pačiu nelaukdami klausimų, informuokite ją kokiu tikslu esate atvykę“. – Tai nors ir nebuvo absoliuti naujiena, visus laukiančiuosius drausmino, o dabar, kai galiu visa tai palyginti su pas mus veikiančiais kompiuteriniais „Vieno langelio“ principais, galiu net tvirtinti, kad gyvas bendravimas su žmogumi buvo tikrai efektyvesnis nei dabartinės elektroninės sistemos. Nes jos veikia nerangiai, dažnai klysta, o interesantus suskirsto pagal logiškai sunkiai suvokiamus principus.
Jau būdamas per keturis   penkis  žmones nuo tikslo, pagaliau primečiau,   kad   vienam   piliečiui   skiriama ne ilgiau kaip 30 sekundžių.   Stulbinančiai   puiki   darbo  organizacija.  Tik   aš sudrumsčiau šią tradiciją. Mano klausimas pasirodė nestandartinis, todėl pasimetusi  darbuotoja  bene  tris  kartus  iš naujo tikslinosi mano atvykimo tikslą.  Po to  kažkur  ėjo pasitarti ir galiausiai nusprendė  į  kurį kabinetą  mane siųsti…  Taip,  nuo  pirmųjų kooperatyvų gimimo buvo tepraėję vos aštuoni mėnesiai, tad spėju, kad jei ir ne pats pirmasis buvau tokiu klausimu, tai tikrai patekau į pirmąjį penketuką. Tą rodė tiek minimos registratorės, tiek ir kitų pareigūnų,  su kuriais teko kontaktuoti veido išraiška.  Jei visus susirinkusiuosius buvo galima suskirstyti į keletą kabinetų – kas dėl negauto buto,  kas dėl nusuktos   paskyros  automobiliui, tai skųstis dėl draudimo įsteigti kooperatyvą čia dar niekas nebuvo pramynęs keliuko. Tad galiausiai mane nuspręsta pasiųsti pas skyriaus  vadovą  Čerenkovą   [ech  kaip  keistai  jaučiuosi,  kai nebeprisimenu jo vardo ir tėvavardžio [очество] – Rusijoje tai visada buvo būtinas pagarbos atributas.

–Sveiki, prašom užeiti, – pakvietė mane Čerenkovas vos man kyštelėjus nosį į kabinetą. – Jūs Matielis iš Lietuvos? – Ir rankos mostu pasiūlė prisėsti. – Tai kame ten pas jus problemos? Kooperatyvo įkurti neleidžia?
Nenoriu būti didelis pagyrūnas, todėl turiu pasakyti, kad pokalbio pradžioje, nežiūrint to, kad buvau lyg ir viską apsvarstęs ir tinkamai pasiruošęs bet kokiems netikėtumams, šiek tiek jutausi sutrikęs, todėl net pats savo balse nelabai girdėjau sau įprasto balso tvirtumo. Tačiau po kurio laiko atsigavau ir tolimesniu pokalbiu jau likau patenkintas. Bet iki tam tikros ribos. Buvau išklausytas, po to apibertas gerai pragalvotais klausimais – kiek gi Kaune gyventojų, kokiame plote jis išsidėstęs, ką jame jau tokio įdomaus gali pamatyti atvykęs turistas, kokias paslaugas aš jiems teiksiu ir tada, kai į dalį jų atsakiau, jis manęs netikėtai paklausė. – O ar Jūs gerai išstudijavote naująjį įstatymą? Ar Jūs atkreipėte dėmesį, kad įstatyme parašyta, kad apie kooperatyvo reikalingumą, tai apsvarstę, sprendžia Vykdomieji komitetai? [suprask – Жираф большой, ему видней]. Įtampa augo, tačiau aš jau nuo mokyklos suolo buvau gerai įsisąmoninęs tarybinę tikrovę: kaip gyvename, taip gyvename, bet santykiuose su partiniais ar vietinių tarybų organais būtina nepamiršti kartas nuo karto įterpti „patriotinių“ frazių. Todėl atsakiau jam, kad šią aplinkybę žinau puikiai, tačiau viename nesename savo pasisakyme draugas M.Gorbačiovas yra nedviprasmiškai pasakęs, kad šalyje nebegalima vadovautis visur tinkančiais standartais, o būtina kiekvieną atvejį spręsti individualiai, įsigilinant į konkrečias aplinkybes. Ir mano atvejis yra būtent toks, prie kurio prieiti būtina labai atidžiai… Nors nuo pat pradžios iki galo pokalbis buvo labai korektiškas ir tokio tono iniciatorius buvo draugas Čerenkovas, po tokių savo pareiškimų pajutau augant sunkiai nusakomą įtampą. Buvau paprašytas paaiškinti kuom gi jau toks ypatingas mano atvejis, kad net Maskva turėtų imtis spręsti mano problemą. Su labai giliai paslėpta ironijos gaidele, jis pasiteiravo: – gi Kaune Ekskursijų biuras egzistuoja ir toliau. Ir tikriausiai dirba visai neblogai? Į tai jam atsakiau, kad ar gerai dirba objektyviai gal galėtų atsakyti Kaune apsilankę turistai, tačiau aš savo veikloje esu numatęs papildomų paslaugų, kurių šiaip ar taip, biuras neteikia ir vargu ar teiks. Tada buvau paprašytas papasakoti ką aš manau tobulinti, kokias teikti papildomas paslaugas. Tai nebuvo sunkus klausimas, jo tikėjausi iš anksto. Tuo labiau, kad ir iš tikro jau buvau savo planuose susidaręs naujas kalkuliacijas, o į jas įtraukęs „Undinės“ pirties lankymą, įskaitant pasiplaukiojimą baseine, turistų pavėžinimą Videotrolibaru, vienos dienos išvyką į Latviją [gal Liepoją, gal Rygą] arba į Kaliningradą, arba į Gardiną. Mano kalkuliacijose buvo numatyta ir po tris nuotraukas kiekvienam turistui prie įdomesnių, atmintinų objektų. Viena iš vakarienių naktiniame bare [gal „Orbita“, gal „Kaukas“, gal „Pasimatymas“, gal…], o pietų maitinimo racioną tikrinti asmeniškai ne rečiau kaip tris kartus per savaitę. Niuansų buvo ir daugiau ir juos su laiku aš sąžiningai įvykdžiau. Bet praktika buvo kur kas vėliau, o dabar tęsėsi dialogas. Ir jis tolydžio sunkėjo. Kai atsakęs į pakankamai detalius, o ir sunkius klausimus aš akimirkai imdavau džiaugtis, kaip studentas va va jau išlaikantis egzaminą, pasigirsdavo naujas, dar sudėtingesnis klausimas. Situacija keblėjo,nes mane ėmė išmušinėti iš vėžių tai, kad klausimai rodė, kad jis pasiruošęs mane bet kokia kaina sudirbti, o intonacija buvo stabiliai maloni. Ėmė atrodyti, kad šis žmogus turi paprasta akimi mano neįžiūrimo sarkazmo dozę ir ja tik puikuojasi. Kai įtemptas pokalbis persirito jau per 50 minučių, aš buvau jau palaužtas. Šmėkštelėjo mintis, kad reikia viską nutraukti ir mandagiai ištarus, kad „Jūs mane įtikinote, kad Tarybų Sąjungai nereikia tokio kooperatyvo ir sprukti iš kabineto į pilkšvą Maskvos gatvę. Bet aš dar delsiau.
Sunku pasakyti kiek dar realiai man būtų užtekę parako toliau ginti savo pozicijas, bet staiga ir visai ne į temą jis ištarė: – „O Jūs žinote? Man patinka jūsų ryžtas. Ir tai ką jūs išdėstėte – taip pat. Ar jūs ilgam atvažiavote į Maskvą? Kada važiuojate atgal? O savaitės? Puiku. Gal jūs galėtumėte užeiti pas mus dar kartą rytoj?
Toks netikėtas posūkis mane tiesiog apsvaigino. Maskva buvo nuostabi, namai gražūs, o žmonės, rodėsi maloniai šypsojosi. Ėjau gatve net nesukdamas galvos kur einu. Koks gi skirtumas, bet kur po manimi kursuoja traukiniai, o Kolcevąja linija iš bet kur parveš į viešbutį.
Bet neperšokęs per griovį, nesakyk OP. Aš ir pats puikiai supratau, kad laukia dar sunkesnis etapas, tačiau dabar, sekantį rytą į vakar sausakimšą gatvę atvažiavau su dar platesne aura aplink savo galvą. Laimėsiu! – sukosi viena mintis. Bet įsukus į Aukščiausios tarybos priimamojo gatvę, pamačiau ją tuščią. „Pasiklydau“, – sunerimau, nes iki paskirtojo laiko buvo likę visai mažai, o jei vėl grįžti atgal į metro, jei aš nuklydau ne į tą pusę, tai taip gali ir sugriūti visa tai, ką puoselėjau bent jau tris mėnesius. O siaube… Bet ne, na gi viskas kaip vakar. Namai gi tikrai tie patys. Va, vakar aš su minia įėjau pro šias duris. Tik kodėl tada nebėra tos masės žmonių? Ir tik vėliau aš sužinosiu, kad aš atsitiktinai buvau patekęs į priėmimo dieną. Tad didžiosios šalies žmonės taip tirštai buvo susispietę ne vien todėl, kad jų geografija išsidėsčiusi per kelis žemynus, bet ir todėl, kad savaitėje buvo tik dvi priėmimo dienos… O dabar aš, lyg ir neabejotinai atpažinęs duris, pabandžiau paklibinti jų rankeną. Tą pačią akimirką už stiklinių durų, viduje aš įžiurėjau ten stovinčius keturis milicininkus su Kalašnikovo automatais ant pečių. Nustėrau ir ėmiau trauktis atgal. Matyt vis tik ne čia atsiradau. Tačiau iš už durų netruko išlįsti ir vienas milicininkas, kuris skardžiu balsu manęs paklausė:

„Kak familija?“   [как фамилия?]
– Oi ne, aš paprasčiausia ne čia pataikiau – išlemenau išsigandusiu balsu.

Bet jis to nenorėjo girdėti ir vėl sukomandavo – „Kaк _фамилия? “

Pasakiau, kur gi dėsiesi, tačiau jutausi tarsi būčiau kažką vogęs ir esu pagautas. Kažkoks siaubas, iš kur čia taip? O tada jis išsitraukė nedidelį bloknotėlį, parkeriuku pervedė per vieną jo lapelį ir kareiviškai apsisukęs „Aplink“ padavė sekančią komandą – „Следуите за мной“. Kur? Kodėl jis čia manęs laukė? – apėmė neramios mintys. – Kodėl ginkluoti jie? Gal ne veltui mano vaikystės draugelis sakė, kad perestroijkos tikslas yra surinkti visus kontras niedobytas ir išvežti į Sibirą, taip užbaigiant antrąjį etapą? Gi niekas, absoliučiai niekas niekada ir nesužinotų kur aš pakliuvau. Nes apie šį vizitą nepasisakiau net naujiems kolegoms viešbutyje. Nes nenorėjau, kad žinotų. O dabar va. Bet ėjau, kur gi dėsiesi.
Įžengęs į liftą jis be žodžių pasislinko į šoną, taip parodydamas, kad su juo keltis kažkur viršum turiu ir aš. O kai lifte pastebėjau, kad jis spaudžia septintą aukštą, ir jis dar ne paskutinis, supratau, kad esu ne tokiame jau mažame name, kaip jis man atrodė vakar. Atsidarius lifto durims patekome į koridorių. Pakankamai tamsų ir niūrų. Bent jau man tada taip atrodė, o daugiau gyvenime aš jame ir nebuvau. Čia dar viena netikėtumas – milicininkas man kažkodėl liepė užsirašyti – „Вас принимает первый заместитель председателя президиума верховного совета CCCP, товарищ Георгий Станиславович Таразевич“. Nesitikėjęs tokio posūkio taip pat kareiviškai greita sugriebiau kišenėje buvusį popieriuką, parkeriuku ir viską užsirašiau. O po to nusekiau paskui jį koridoriumi. Rankos mostu man parodytą durys kur turiu užeiti ir tuo pat momentu jis dar pratarė – „Jus pakvies, palaukite čia“.
Kabinete sėdėjo gal septyniese. Nežinau ar dar kas nors atėjo po manęs, bet man per akis pakako ir tų, kurie ten jau buvo. Nors regis ir visko matęs gyvenime, šįkart suvokiau, kad dar nesu matęs gyvų aukštų karininkų. Trys iš buvusiųjų laukiamajame buvo su vienokia ar kitokia karine uniforma. Teatskyriau vieną iš jų, kad jis iš laivyno. Bet visų trijų žvaigždės ant pečių buvo kažkokios galingos, deja man nežinomos. Admirolai? Generalisimusai ar dar kažkas? Nežinau. O trys ar keturi buvo civiliai, tačiau jų veidai rodė kažkokią labai didelę gyvenimo patirtį ir aukštą visuomeninį rangą. Visi tylėjo, veidai jų buvo marmuriniai, kas rodė, kad nei vienas iš jų nenusiteikęs imti kitą kalbinti.
Po keleto minučių, atsigavęs ir truputi apsipratęs su aplinka kaip kuri nors mano iš prekybos parsinešta papūgėlė pabandžiau pragysti. Kariškius kalbinti neišdrįsau, todėl užšnekinau solidų, bene septyniasdešimties metų vyriškį: „- Ar Jūs čia visi laukiate į priėmimą pas draugą Tarazėvičių?“ – Į tai sekė galvos linktelėjimas ir tyla tęsė savo spektaklį. Tada surezgiau sekantį klausimą. – „Jūs čia kokiais nors tarnybiniais reikalais ar asmeniškai?“ Ir matyt pataikiau, vis tik norėjosi jam išsikalbėti dar prieš susitikimą su vierchu. Tad jis prabilo netikėtai ir gana noriai.
– Aš esu TSRS Mokslų akademijos tikrasis narys. Aš jau penki metai esu padaręs išradimą kaip galima išgydyti vėžį. Tačiau mano valdžia sąmoningai mane ignoruoja ir neregistruoja mano išradimo. Įsivaizduojate? Žmonės masiškai miršta nuo šios ligos, o kažkas, dėl savo asmeninių ambicijų, spjauna į mano išradimą. Per tiek metų mes gi galėjome oho kiek žmonių išgelbėti. Laikas baigti su tuo. Tikėjausi pakliūti pas draugą Gromyko, deja jis netikėtai iššauktas į Kremlių, tad peršnekėsiu su jo pavaduotoju Georgijum Stanislavovičium. Sako – neblogas jis vyras, tikiuosi kad pajudės reikalai. O jūs ko čia?“
Pokalbis dar kiek pasirutuliavo toliau, į jį įsijungė ir vienas kariškis, kuris, neva, žino kaip galima pilnai nukenksminti neutroninę bombą, bet ir jam kiša pagalius į ratus vadai. Kiti du kariškiai tik akimis sekė mūsų pokalbį, bet taip ir neprabilo. Iš kabineto išėjus vienam prie manęs įėjusiam interesantui, netikėtai nuskambo mano pavardė. Tikėjausi, kad tokia kaip atėjau eile ir būsiu kviečiamas, o pasirodo kažkodėl tapau antru.
Vos įžengus į kabinetą, suvokiau kad tai visai ne kabinetas, o didelė salė. Tokios pakaktų pusės Lietuvos senjorų šokių šokėjams, kurie susispiečia ankštose mokyklų salėse. Su lyg pirma mano įėjimo į šią salę akimirka į mane prapliupo blicų kruša. Net negalėjau įžvelgti kas ir iš kur fotografuoja, tačiau buvau tikras, kad jų ne mažiau kaip dešimt. Ir vėl nuginkluotas, o kojos ėmė smulkiai virpėti. Dabar jau galima sakyti, kad nuginkluotas buvau eilinį kartą…

Man ir šiandiena liko neaišku kaip pastatas, kuris man rodėsi toks nedidelis, galėjo sutalpinti tokią jūrą žmonių. Bet sutalpino. Nes prasidėjus priėmimo laikui visi, kad ir vėžlio žingsniu, netrukus sugužėjo vidun. Pagaliau ir aš peržengiau priimamojo slenkstį ir tada pamačiau prieš save nusidriekusį ilgą holą. Gale buvo tik du langeliai: virš vieno kabėjo užrašas TSRS, virš kito – RTFSR. Tą pačia akimirką mane suėmė juokas, staiga prisiminiau seną tiems laikams anekdotą – „Traukinys Tbilisi – Ryga, vyks per TSRS teritoriją“. Manau kažkas ir iš Jūsų prisimena jį… Šiandiena jaunuolis nebelabai ir supras koks čia juokas, o tada juokėmės. Nes TSRS buvo viskas; ir Gruzija, ir Latvija, ir visa teritorija per kurią važiuodavo tie traukiniai. O šios, neva, traukinių informatorės pranešimo sąskambis buvo toks, lyg tai Latvija ar Gruzija būtų užsienio valstybės… Ech… keičiasi laikai, keičiasi ir sąvokos.
Nežiūrint mano nesulaikomos šypsenos, aš iš karto suvokiau, kad man reikia persirikiuoti į eilę, kuri vedė prie TSRS langelio. Nes Lietuva gi niekada nebuvo Rusijos federacijos dalis. Dar gera valandėlė ir aš buvau jau per 10 žmonių nuo langelio. Tikslas artėjo kažkaip nepastebimai sparčiai, o tuo metu prie manęs priėjo moteris, kuri trumpai instruktavo – „Iš anksto atverskite paso su nuotrauka puslapį ir priėję prie langelio neprašomi jį pateikite viduje esančiai darbuotojai. Tuo pačiu nelaukdami klausimų, informuokite ją kokiu tikslu esate atvykę“. – Tai nors ir nebuvo absoliuti naujiena, visus laukiančiuosius drausmino, o dabar, kai galiu visa tai palyginti su pas mus veikiančiais kompiuteriniais „Vieno langelio“ principais, galiu net tvirtinti, kad gyvas bendravimas su žmogumi buvo tikrai efektyvesnis nei dabartinės elektroninės sistemos. Nes jos veikia nerangiai, dažnai klysta, o interesantus suskirsto pagal logiškai sunkiai suvokiamus principus.
Jau būdamas per keturis penkis žmones nuo tikslo, pagaliau primečiau, kad vienam piliečiui skiriama ne ilgiau kaip 30 sekundžių. Stulbinančiai puiki darbo organizacija. Tik aš sudrumsčiau šią tradiciją. Mano klausimas pasirodė nestandartinis, todėl pasimetusi darbuotoja bene tris kartus iš naujo tikslinosi mano atvykimo tikslą. Po to kažkur ėjo pasitarti ir galiausiai nusprendė į kurį kabinetą mane siųsti… Taip, nuo pirmųjų kooperatyvų gimimo buvo tepraėję vos aštuoni mėnesiai, tad spėju, kad jei ir ne pats pirmasis buvau tokiu klausimu, tai tikrai patekau į pirmąjį penketuką. Tą rodė tiek minimos registratorės, tiek ir kitų pareigūnų, su kuriais teko kontaktuoti veido išraiška. Jei visus susirinkusiuosius buvo galima suskirstyti į keletą kabinetų – kas dėl negauto buto, kas dėl nusuktos paskyros automobiliui, tai skųstis dėl draudimo įsteigti kooperatyvą čia dar niekas nebuvo pramynęs keliuko. Tad galiausiai mane nuspręsta pasiųsti pas skyriaus vadą Čerenkovą [ech kaip keistai jaučiuosi, kai nebeprisimenu jo vardo ir tėvavardžio [очество] – Rusijoje tai visada buvo būtinas pagarbos atributas.
-Sveiki, prašom užeiti, – pakvietė mane Čerenkovas vos man kyštelėjus nosį į kabinetą. – Jūs Matielis iš Lietuvos? – Ir rankos mostu pasiūlė prisėsti. – Tai kame ten pas jus problemos? Kooperatyvo įkurti neleidžia?
Nenoriu būti didelis pagyrūnas, todėl turiu pasakyti, kad pokalbio pradžioje, nežiūrint to, kad buvau lyg ir viską apsvarstęs ir tinkamai pasiruošęs bet kokiems netikėtumams, šiek tiek jutausi sutrikęs, todėl net pats savo balse nelabai girdėjau sau įprasto balso tvirtumo. Tačiau po kurio laiko atsigavau ir tolimesniu pokalbiu jau likau patenkintas. Bet iki tam tikros ribos. Buvau išklausytas, po to apibertas gerai pragalvotais klausimais – kiek gi Kaune gyventojų, kokiame plote jis išsidėstęs, ką jame jau tokio įdomaus gali pamatyti atvykęs turistas, kokias paslaugas aš jiems teiksiu ir tada, kai į dalį jų atsakiau, jis manęs netikėtai paklausė. – O ar Jūs gerai išstudijavote naująjį įstatymą? Ar Jūs atkreipėte dėmesį, kad įstatyme parašyta, kad apie kooperatyvo reikalingumą, tai apsvarstę, sprendžia Vykdomieji komitetai? [suprask – Жираф большой, ему видней]. Įtampa augo, tačiau aš jau nuo mokyklos suolo buvau gerai įsisąmoninęs tarybinę tikrovę: kaip gyvename, taip gyvename, bet santykiuose su partiniais ar vietinių tarybų organais būtina nepamiršti kartas nuo karto įterpti „patriotinių“ frazių. Todėl atsakiau jam, kad šią aplinkybę žinau puikiai, tačiau viename nesename savo pasisakyme draugas M.Gorbačiovas yra nedviprasmiškai pasakęs, kad šalyje nebegalima vadovautis visur tinkančiais standartais, o būtina kiekvieną atvejį spręsti individualiai, įsigilinant į konkrečias aplinkybes. Ir mano atvejis yra būtent toks, prie kurio prieiti būtina labai atidžiai… Nors nuo pat pradžios iki galo pokalbis buvo labai korektiškas ir tokio tono iniciatorius buvo draugas Čerenkovas, po tokių savo pareiškimų pajutau augant sunkiai nusakomą įtampą. Buvau paprašytas paaiškinti kuom gi jau toks ypatingas mano atvejis, kad net Maskva turėtų imtis spręsti mano problemą. Su labai giliai paslėpta ironijos gaidele, jis pasiteiravo: – gi Kaune Ekskursijų biuras egzistuoja ir toliau. Ir tikriausiai dirba visai neblogai? Į tai jam atsakiau, kad ar gerai dirba objektyviai gal galėtų atsakyti Kaune apsilankę turistai, tačiau aš savo veikloje esu numatęs papildomų paslaugų, kurių šiaip ar taip, biuras neteikia ir vargu ar teiks. Tada buvau paprašytas papasakoti ką aš manau tobulinti, kokias teikti papildomas paslaugas. Tai nebuvo sunkus klausimas, jo tikėjausi iš anksto. Tuo labiau, kad ir iš tikro jau buvau savo planuose susidaręs naujas kalkuliacijas, o į jas įtraukęs „Undinės“ pirties lankymą, įskaitant pasiplaukiojimą baseine, turistų pavėžinimą Videotrolibaru, vienos dienos išvyką į Latviją [gal Liepoją, gal Rygą] arba į Kaliningradą, arba į Gardiną. Mano kalkuliacijose buvo numatyta ir po tris nuotraukas kiekvienam turistui prie įdomesnių, atmintinų objektų. Viena iš vakarienių naktiniame bare [gal „Orbita“, gal „Kaukas“, gal „Pasimatymas“, gal…], o pietų maitinimo racioną tikrinti asmeniškai ne rečiau kaip tris kartus per savaitę. Niuansų buvo ir daugiau ir juos su laiku aš sąžiningai įvykdžiau. Bet praktika buvo kur kas vėliau, o dabar tęsėsi dialogas. Ir jis tolydžio sunkėjo. Kai atsakęs į pakankamai detalius, o ir sunkius klausimus aš akimirkai imdavau džiaugtis, kaip studentas va va jau išlaikantis egzaminą, pasigirsdavo naujas, dar sudėtingesnis klausimas. Situacija keblėjo,nes mane ėmė išmušinėti iš vėžių tai, kad klausimai rodė, kad jis pasiruošęs mane bet kokia kaina sudirbti, o intonacija buvo stabiliai maloni. Ėmė atrodyti, kad šis žmogus turi paprasta akimi mano neįžiūrimo sarkazmo dozę ir ja tik puikuojasi. Kai įtemptas pokalbis persirito jau per 50 minučių, aš buvau jau palaužtas. Šmėkštelėjo mintis, kad reikia viską nutraukti ir mandagiai ištarus, kad „Jūs mane įtikinote, kad Tarybų Sąjungai nereikia tokio kooperatyvo ir sprukti iš kabineto į pilkšvą Maskvos gatvę. Bet aš dar delsiau.
Sunku pasakyti kiek dar realiai man būtų užtekę parako toliau ginti savo pozicijas, bet staiga ir visai ne į temą jis ištarė: – „O Jūs žinote? Man patinka jūsų ryžtas. Ir tai ką jūs išdėstėte – taip pat. Ar jūs ilgam atvažiavote į Maskvą? Kada važiuojate atgal? O savaitės? Puiku. Gal jūs galėtumėte užeiti pas mus dar kartą rytoj?
Toks netikėtas posūkis mane tiesiog apsvaigino. Maskva buvo nuostabi, namai gražūs, o žmonės, rodėsi maloniai šypsojosi. Ėjau gatve net nesukdamas galvos kur einu. Koks gi skirtumas, bet kur po manimi kursuoja traukiniai, o Kolcevąja linija iš bet kur parveš į viešbutį.
Bet neperšokęs per griovį, nesakyk OP. Aš ir pats puikiai supratau, kad laukia dar sunkesnis etapas, tačiau dabar, sekantį rytą į vakar sausakimšą gatvę atvažiavau su dar platesne aura aplink savo galvą. Laimėsiu! – sukosi viena mintis. Bet įsukus į Aukščiausios tarybos priimamojo gatvę, pamačiau ją tuščią. „Pasiklydau“, – sunerimau, nes iki paskirtojo laiko buvo likę visai mažai, o jei vėl grįžti atgal į metro, jei aš nuklydau ne į tą pusę, tai taip gali ir sugriūti visa tai, ką puoselėjau bent jau tris mėnesius. O siaube… Bet ne, na gi viskas kaip vakar. Namai gi tikrai tie patys. Va, vakar aš su minia įėjau pro šias duris. Tik kodėl tada nebėra tos masės žmonių? Ir tik vėliau aš sužinosiu, kad aš atsitiktinai buvau patekęs į priėmimo dieną. Tad didžiosios šalies žmonės taip tirštai buvo susispietę ne vien todėl, kad jų geografija išsidėsčiusi per kelis žemynus, bet ir todėl, kad savaitėje buvo tik dvi priėmimo dienos… O dabar aš, lyg ir neabejotinai atpažinęs duris, pabandžiau paklibinti jų rankeną. Tą pačią akimirką už stiklinių durų, viduje aš įžiurėjau ten stovinčius keturis milicininkus su Kalašnikovo automatais ant pečių. Nustėrau ir ėmiau trauktis atgal. Matyt vis tik ne čia atsiradau. Tačiau iš už durų netruko išlįsti ir vienas milicininkas, kuris skardžiu balsu manęs paklausė: „Kak familija?
– Oi ne, aš paprasčiausia ne čia pataikiau – išlemenau išsigandusiu balsu. Bet jis to nenorėjo girdėti ir vėl sukomandavo – „Kaк _фамилия?
Pasakiau, kur gi dėsiesi, tačiau jutausi tarsi būčiau kažką vogęs ir esu pagautas. Kažkoks siaubas, iš kur čia taip? O tada jis išsitraukė nedidelį bloknotėlį, parkeriuku pervedė per vieną jo lapelį ir kareiviškai apsisukęs „Aplink“ padavė sekančią komandą – „Следуите за мной“. Kur? Kodėl jis čia manęs laukė? – apėmė neramios mintys. – Kodėl ginkluoti jie? Gal ne veltui mano vaikystės draugelis sakė, kad perestroijkos tikslas yra surinkti visus kontras niedobytas ir išvežti į Sibirą, taip užbaigiant antrąjį etapą? Gi niekas, absoliučiai niekas niekada ir nesužinotų kur aš pakliuvau. Nes apie šį vizitą nepasisakiau net naujiems kolegoms viešbutyje. Nes nenorėjau, kad žinotų. O dabar va. Bet ėjau, kur gi dėsiesi.
Įžengęs į liftą jis be žodžių pasislinko į šoną, taip parodydamas, kad su juo keltis kažkur viršum turiu ir aš. O kai lifte pastebėjau, kad jis spaudžia septintą aukštą, ir jis dar ne paskutinis, supratau, kad esu ne tokiame jau mažame name, kaip jis man atrodė vakar. Atsidarius lifto durims patekome į koridorių. Pakankamai tamsų ir niūrų. Bent jau man tada taip atrodė, o daugiau gyvenime aš jame ir nebuvau. Čia dar viena netikėtumas – milicininkas man kažkodėl liepė užsirašyti – „Вас принимает первый заместитель председателя президиума верховного совета CCCP, товарищ Георгий Станиславович Таразевич“. Nesitikėjęs tokio posūkio taip pat kareiviškai greita sugriebiau kišenėje buvusį popieriuką, parkeriuku ir viską užsirašiau. O po to nusekiau paskui jį koridoriumi. Rankos mostu man parodytą durys kur turiu užeiti ir tuo pat momentu jis dar pratarė – „Jus pakvies, palaukite čia“.
Kabinete sėdėjo gal septyniese. Nežinau ar dar kas nors atėjo po manęs, bet man per akis pakako ir tų, kurie ten jau buvo. Nors regis ir visko matęs gyvenime, šįkart suvokiau, kad dar nesu matęs gyvų aukštų karininkų. Trys iš buvusiųjų laukiamajame buvo su vienokia ar kitokia karine uniforma. Teatskyriau vieną iš jų, kad jis iš laivyno. Bet visų trijų žvaigždės ant pečių buvo kažkokios galingos, deja man nežinomos. Admirolai? Generalisimusai ar dar kažkas? Nežinau. O trys ar keturi buvo civiliai, tačiau jų veidai rodė kažkokią labai didelę gyvenimo patirtį ir aukštą visuomeninį rangą. Visi tylėjo, veidai jų buvo marmuriniai, kas rodė, kad nei vienas iš jų nenusiteikęs imti kitą kalbinti.
Po keleto minučių, atsigavęs ir truputi apsipratęs su aplinka kaip kuri nors mano iš prekybos parsinešta papūgėlė pabandžiau pragysti. Kariškius kalbinti neišdrįsau, todėl užšnekinau solidų, bene septyniasdešimties metų vyriškį: „- Ar Jūs čia visi laukiate į priėmimą pas draugą Tarazėvičių?“ – Į tai sekė galvos linktelėjimas ir tyla tęsė savo spektaklį. Tada surezgiau sekantį klausimą. – „Jūs čia kokiais nors tarnybiniais reikalais ar asmeniškai?“ Ir matyt pataikiau, vis tik norėjosi jam išsikalbėti dar prieš susitikimą su vierchu. Tad jis prabilo netikėtai ir gana noriai.
– Aš esu TSRS Mokslų akademijos tikrasis narys. Aš jau penki metai esu padaręs išradimą kaip galima išgydyti vėžį. Tačiau mano valdžia sąmoningai mane ignoruoja ir neregistruoja mano išradimo. Įsivaizduojate? Žmonės masiškai miršta nuo šios ligos, o kažkas, dėl savo asmeninių ambicijų, spjauna į mano išradimą. Per tiek metų mes gi galėjome oho kiek žmonių išgelbėti. Laikas baigti su tuo. Tikėjausi pakliūti pas draugą Gromyko, deja jis netikėtai iššauktas į Kremlių, tad peršnekėsiu su jo pavaduotoju Georgijum Stanislavovičium. Sako – neblogas jis vyras, tikiuosi kad pajudės reikalai. O jūs ko čia?“
Pokalbis dar kiek pasirutuliavo toliau, į jį įsijungė ir vienas kariškis, kuris, neva, žino kaip galima pilnai nukenksminti neuroninę bombą, bet ir jam kiša pagalius į ratus vadai. Kiti du kariškiai tik akimis sekė mūsų pokalbį, bet taip ir neprabilo. Iš kabineto išėjus vienam prie manęs įėjusiam interesantui, netikėtai nuskambo mano pavardė. Tikėjausi, kad tokia kaip atėjau eile ir būsiu kviečiamas, o pasirodo kažkodėl tapau antru.
Vos įžengus į kabinetą, suvokiau kad tai visai ne kabinetas, o didelė salė. Tokios pakaktų pusės Lietuvos senjorų šokių šokėjams, kurie susispiečia ankštose mokyklų salėse. Su lyg pirma mano įėjimo į šią salę akimirka į mane prapliupo blicų kruša. Net negalėjau įžvelgti kas ir iš kur fotografuoja, tačiau buvau tikras, kad jų ne mažiau kaip dešimt. Ir vėl nuginkluotas, o kojos ėmė smulkiai virpėti. Dabar jau galima sakyti, kad nuginkluotas buvau eilinį kartą…

Po truputį bandau žvalgytis po salę ir greitai suvokiu bent jau pagrindinius kas yra kas. Viduryje patalpos stovi rusiškos „G“ [nežinantiems rusų abėcėlės, parašau – „Г“] formos stalas, kurio vienoje linijoje matau vadą, antroje gi sėdi bene penkiese. Ir kai tą jau suvokiu, išgirstu valdingą, bet malonų balsą: „Būkite malonus, prieikite“, o man priartėjus ir pasiūlymą prisėsti. Nenorėdamas varginti pažodiniu sakinių atpasakojimu, nors tai gal galėčiau padaryti pakankamai tiksliai net prabėgus šitiek metų, apeisiu įvairias nereikšmingas detales, nes tuo metu kai man buvo užduodami pirmieji mano asmenybę patikslinamieji klausimai, aš jau sugebėjau ir į juos atsakinėti ir po truputį bandyti dairytis kas gi čia tie žmonės, kuriuos prisimenant kažkokį klasiką, drąsiai galima vadinti „люди, приближонные к императору“ [imperatoriui artimi žmonės]. Ir tada netikėtai labai nudžiungu. Nudžiungu taip, tarsi sutikęs seną draugą. Trečias nuo draugo G.S.Tarazėvičiaus, sėdi Čerenkovas. Tas pats priimamojo skyriaus vedėjas, kuris dar vakar mane apie valandą laiko „tarkavo“ įvairiausiais klausimais ir provokacijomis. Pagavęs mano žvilgsnį, jis suokalbiškai mirkteli ir linkteli galvą, tarsi sakydamas – „Vakar atlaikei mano ataką, atlaikysi ir šiandiena. Pažadu.“ Ir nuo šios minutės pasijuntu tarsi atgavęs laisvą kvėpavimą. „Niekas čia nesiruošia manęs vežti į jokį Sibirą, be reikalo tryzniuoti pradėjau“ – mintyse imu barti pats save. Suvokiu, kad paprasčiausiai priėjau labai sudėtingą savo kovos etapą, pasiekiau beveik tai, apie ką svarsčiau ir kam ruošiausi dieną naktį pastaruosius kelis mėnesius. Na, taip, ne Gorbačiovas, tik Tarazėvičius, tačiau ir tokio etapo nepasiekia net dažnas Maskvos činas [rusiškai – svarbi asmenybė, analogiškai angliškam – VIP], o aš esu čia. Ir man tereikia protingai ir drąsiai išdėstyti savo mintis ir planus…
Vis tik paimituosiu keletą šios man įtemptos dramos frazių…
G.T.: Tai sakote nutarėte įkurti turizmo kooperatyvą? Hm, gal ir neblogai sugalvota. Tik kodėl manote, kad jis kam nors reikalingas?
Aš: Tarybinio turizmo sistemoje dirbu jau virš 18 metų. Ši sritis man absoliučiai žinoma. Su visais savo privalumais ir trūkumais. O kadangi taip, norėtųsi turizmą Lietuvoje padaryti dar labiau patraukliu.
G.T.: Žodžiu turite energijos ir planų, bet jums viskam trukdo vietinės valdžios?
Aš: Deja, taip.
G.T.: Tačiau ar Jums žinoma, kad TSRS Vyriausybė spręsti kas kokioje vietovėje reikalinga, o kas ne, pavedė vietinėms taryboms? Ir pagal įstatymą būtent joms ir suteikta teisė tarti galutinį žodį tokiose situacijose.
Aš: Taip, žinau.
G.T.: Tada…?
Aš: Žinau. Bet žinau ir kitką. Žinau ir pagrindinę perestroijkos liniją. Nuo šiol turi būti šalinamas biurokratizmas ir jo sudaromos įvairios kliūtis gerai, pažangiai ir liaudies ūkiui reikalingai bei naudingai veiklai. Taip, gal būt Kauno miesto valdžiai plėtoti ar tobulinti turizmą ir nėra didelės būtinybės, tačiau šalies mastu tai labai opus klausimas. Ir aš pasiryžęs aktyviai prisidėti prie jo sprendimo. O kur gi kitur turėčiau kreiptis kai kalba eina apie visos TSRS reikalus?
G.T.: Sakote visos šalies reikalas. O kuom tai galite pagrįsti?
Aš: Per daugelį metų teko kalbėtis su turistais tiek iš Vidurinės Azijos, tiek iš Centrinių šalies rajonų, tiek iš Tolimųjų Rytų. Ir visi jie vienbalsiai pasakodavo, kad kelialapių į Pabaltijį reikia laukti net keturis, penkis ar daugiau metų. Jie man sakydavo, kad paradoksalu, bet į Lenkiją, Bulgariją ar Čekiją nuvažiuoti jiems kur kas lengviau negu pas mus į Lietuvą.
G.T.: Ir kaip Jūs įsivaizduojate savo kooperatyvo veiklą? Pas jus sunku atvažiuoti, kiek aš žinau, vien todėl, kad trūksta viešbučių. Ar jums žinoma ši situacija? Ir jei taip, tai iš kur Jūs paimsite tuos viešbučius?
Aš: Kaip jau ne kartą yra sakęs draugas Michailas Gorbačiovas, kooperatyvai neturi atiminėti kažko iš valstybinio sektoriaus. Visa kooperatyvų esmė yra tame, kad jie turi ieškoti papildomų, kažkur esančių užslėptų rezervų. Ir juos suradę, imtis vystyti savo veiklą. Būtent šiuo kaliu aš žadu ir eiti. Nėra naujiena, kad daugelis Lietuvos turizmo firmų jau keletą metų turistus apnakvydina pas vietinius gyventojus. Privačiuose jų butuose. Tačiau tai kas padaryta, jau senokai nebeplėtojama. Aš esu įsitikinęs, kad galėdamas už nakvynę gyventojams mokėti brangiau negu Ekskursijų biuras, sugebėsiu surasti ir naujų butų, kuriuose įsikurs atvykę turistai.
G.T.: Daleiskime… Bet turizmas yra ne vien nakvynė…
Aš: Taip, turizmas yra kur kas platesnė sąvoka. Turizmui būtina ir maitinimas, transporto paslaugos, muziejai ir dar daug kitų pasitaikančių poreikių.
G.T.: Ir kaip čia?
Aš: Jau greit metai, kai prasidėjo kooperatyvų veikla. Kaune jau šiandiena galėčiau suskaičiuoti apie 20 kooperatinių kavinių ir valgyklų. Jos su mielu noru maitintų mano turistus. Transportas, nors kol kas dominuoja valstybinis, nėra deficitas, tad autobusus galima užsisakyti ir valdiškame parke. Kita vertus jau atsirado galimybė privatiems vairuotojams nuomotis valstybinius autobusus ir užsiimti savo verslu. Kai kurie jau tą daro, o žinodami apie mano darbo pasiūlą, tikiuosi ir kiti iniciatyvūs vairuotojai galės pasekti savo pirmtakų pėdomis. Muziejai niekada nebuvo neįveikiamas barjeras – juose visada telpa tiek kiek yra norinčių.
G.T.: Tada šiek tiek kitaip. Kodėl jūs manote, kad tarybinis turistas rinksis būtent Jūsų, o ne valstybinį biurą?
Aš: To tikiuosi, nes mano veikla ne tik atkartos valstybinio biuro darbą, bet turės ir eilę pranašumų. Pradžia gal bus sunki, nes išsireklamuoti nebus paprasta, tačiau su laiku ledai turėtų pajudėti.
G.T.: Ir kokie gi bus tie pranašumai?
Aš: Na aš neatsivežiau sudarytų kalkuliacijų, tačiau už labai panašią kainą mano turistai apart to, ką gauna valstybiniame biure, be papildomo apmokėjimo dar gaus tris nuotraukas prie įsimintiniausių Lietuvos objektų, jiems bus organizuota papildoma apžvalginė ekskursija aplink Kauną su jau veikiančiu video-troli-baru, į kelialapio kainą įeis maudynės viename prabangiausių TSRS pirčių kompleksų – Kauno „Undinėje“, bus ir dar keletas malonių smulkmenų. Be to aš esu numatęs, skirtingai negu valdiškame turizme, turistus maitinti ne vis toje pačioje valgykloje, o virtuves keisti bent kas trečią maitinimą į vis kitą. Bus atliekama ir reguliari maisto asortimento kontrolė.
G.T.: Gerai, tada jūs man pasakykite dar tokį dalyką. Va aš, maskvietis, galiu bet kurį vakarą sėsti į traukinį Maskva – Kaunas. Įsėdu 20 valandų 15 minučių, išsimiegu ir ryte septintą aš jau Kaune. Keletas autobuso sustojimų ir aš jau jūsų gražuolėje Laivės alėjoje. Pasižvalgau, pasivaikščioju, aplankau jūsų Velnių muziejų, Čiurlionį, tada papietauju pavyzdžiui „Orbitoje“, pasiklausau Varpų muzikos koncerto arba Sobore vargonų muzikos koncerto ir vakare 21 valandą 10 minučių aš jau vėl sėdu į traukinį, kuris mane atveža atgal į Maskvą. Kam man dar jūsų kooperatyvo paslaugos?

Šioje vietoje aš ir vėl akimirksniui sutrinku. Tarazėvičius parodo neįtikėtinai gerą Kauno žinojimą. Maža to, jis dar atkartoja tikslų traukinių judėjimo grafiką. Kas tai? Negaliu patikėti, kad jis būtų specialiai ruošęsis mano priėmimui net tiek detaliai, kad studijuotų Kauno turizmo planą ir traukinių judėjimo grafikus. Bet visa tai, kuom dabar jis bando mane priremti prie sienos, yra nenuginčijamai tikslu… Ne, kažkokia nesąmonė, kad jis taip ir daręs kaip čia dabar kalba… Vėliau aš vis tik prieinu išvados, kad jis kažkam iš pavaldinių pavedė jau iš vakaro išanalizuoti būsimo pokalbio detales, tad nesunkiai įsidėmėjo ir keletą pavadinimų bei laikų.
Į tai jam atsakau: Taip, Jūsų prielaidos yra pakankamai teisingos. Tik truputi supaprastintos. Man labai malonu sužinoti, kad Jūs taip daug žinote apie Kauną, tačiau norėčiau Jumis papildyti. Taip, Kaune tarybiniam turistui, plačiausiai žinomos Jūsų paminėtos vietos. Visgi turėčiau gerokai papildyti tai, ką Jūs pavardinote. Kaunas Lietuvoje garsus ne tik Velniais ir Čiurlioniu. Jame yra apie 12 muziejų, kurie bet kada būtų įdomūs daugeliui turistų. Ir tai – neskaitant memorialinių muziejų. Pavalgyti Orbitoje tikrai skanu ir malonu. Bet ši kavinė jau nebe naujausia ir ne pažangiausia. Kur kas geresnės virtuvės yra „Pasimatyme“, „Kauke“, „Nemune“. Tikrai maskviečiai dažnai atvažiuoja į Kauną Jūsų paminėtais traukiniais. Tačiau jie nenori važiuoti vieną naktį į Kauną, o sekančia vėl dundėti atgal, todėl net ir maskviečiai pas mus važiuoja kaip minimum trims dienoms. Vienadienė ekskursija būtų labai varginanti ir mažai informatyvi. Pagaliau Maskva, jei ir ranka pasiekiama, tai to nebūtų galima pasakyti apie Jakutską, Tomską, Taškentą ir daugelį kitų didelių TSRS miestų. Kai kuriems, o ypač sibiriečiams tektų traukiniu važiuoti vos ne savaitę, tad argi jiems būtų malonu pabuvoti tik vieną dieną?
Šiuo metu aš jau pakankamai įsidrąsinęs, kaip sakant ant bangos, todėl tvirtas mano balsas ir ypač – nusistatymas, jaučiu ima sudaryti visai gerą atmosferą. Akimis dar kartą bandau peržvelgti visą salę ir tada pastebiu, kad tolimiausiame salės kampe sustatyti dar gal penki stalai, šiek tiek atskirti vienas nuo kito. Prie kiekvieno iš jų sėdi po žmogų, tačiau tik vienas iš jų akylai stebi mano kalbą. Kiti gi kažką rašo ir man atrodo, kad aš jiems neikiek neįdomus….
Neapsirinku. Vienas iš jų netrukus man užduoda pakankamai, jo akimis, kompromituojantį klausimą: ar aš jau tikrai viską išbandžiau Lietuvoje, kad ryžausi atvažiuoti net į Maskvą. Tą akimirką imu įtarti, kad tai bus kažkoks LTSR pasiuntinybės Maskvoje darbuotojas. Iš dalies tai išduoda ir jo šiek tiek nerusiškas, netgi baltiškas akcentas. Bet tai nėra sunkus klausimas, nes aš tikrai jau viską išbandęs Lietuvoje. Gal vieno tik neišbandęs – kam nors pasiūlyti kyšį. Bet gi Perestroijka, o aš bent jau tuo metu šventai tikiu, kad tas, kas širdimi už socializmo kardinalią pertvarką, kyšių ir nelaukia. Gal klydau, bet tada man taip atrodė… Tad mane užkalbinusiam oratoriui malonia intonacija atrėžiu – „taip, man regis, kad padariau viską, nes net ir į Ministrų tarybą esu važiavęs ne vieną kartą“. Ir šio atsakymo pakanka, atstovas daugiau nieko ir nebeklausia, matyt skaito, kad jau parodė, kad sėdi toje salėje ne vien dėl kvapo.
Dar keliolika klausimų ir netikėtai G.Tarazėvičius pakeičia pokalbio kursą:
-Gerai, – sako. – Šiandiena aš jums nepažadu, kad mes tikrai sudarysime sąlygas įkurti šį kooperatyvą, nors jūs mane jau beveik įtikinote. Tačiau aš jums pasakau štai ką – mes paprašysime draugo Sakalausko, kad jis pats asmeniškai pasigilintų į esamą situaciją ir duotų jums ir mums išsamų atsakymą kodėl šiandiena yra būtent taip kaip yra. Ir paprašysime, kad į jūsų klausimą pažiūrėtų nuoširdžiai, neformaliai. Ar jums tiktų toks mūsų nutarimas? Beje, ar jūs pažystate Sakalauska? [Šioje vietoje aš netikėtai pasijuntu esąs egzaminuojamas kaip mokinukas]
Aš: Na ne, asmeniškai jo tikrai nepažįstu. Tik tiek žinau, kiek jį žino ir visi kiti Lietuvos žmonės.
G.T.: Suprantu. Bet ar Jūs žinote kas toks yra Sakalauskas?
Aš: Be abejo, žinau…
G.T. O kas tada jis toks?
Aš: LTSR Ministrų tarybos pirmininkas.
G.T. Teisingai, džiaugiuosi, kad jūs tinkamai susipažinęs su vietine valdžia [šiuos jo žodžius nulydi šiek tiek, beveik nepastebima sarkastiška šypsenėlė.
Aš: Taip, be jokios abejonės mane tenkina toks klausimo sprendimas.
G.T. Tada gerai. Jūs ramiai grįžkite namo ir mėnesį luktelėkite kol jūsų klausimas bus apsvarstytas ir išnagrinėtas. Aš tikiuosi, kad atsakymas pagaliau tenkins ir jus. Tačiau, jei vis tik tas atsakymas jūsų netenkintų, aš neturiu kito varianto, kaip tik pasiūlyti jums atvažiuoti pas mus dar kartą. Tada, kai jau turėsime abiejų pusių išsamias nuomones, galėsime jei to prireiks, viską pabandyti spręsti ir čia, vietoje.
Nors atvirai sakant nei karto nebuvau susimastęs apie tai kaip atrodys mano galutinė vizito situacija, vis tik nei važiuodamas į Maskvą, nei jau būdamas joje nebuvau ant tiek lengvamintis, kad tikėčiausi, kad Gorbačiovas, pokalbio su manimi metu pakels ragelį ir paskambinęs V.Sakalauskui į Vilnių ir griežtu tonu pasiteiraus kodėl man trukdo įkurti kooperatyvą. Ne. Tikėjausi kažkokio teigiamo sprendimo, bet dabar jutausi nugalėtoju, kaip bet kuris poetas tikriausiai tai pavadintų – „pakylėtas ant sparnų“. Todėl ta diena mano gyvenime įsirėžė kaip viena iš išskirtiniausių. Nebebuvo jokio nusivylimo, kad pakliuvau ne pas Gorbačiovą, o pas Tarazėvičių. Buvau garantuotas, kad pagaliau apėjau eilę mėnesių mane kankinusią tylos sieną. Net neabejojau, kad Vilnius nebeišdrįs toliau gilinti konfliktą ir tokiu būdu užsitraukti galimą Kremliaus nemalonę…
Šiandiena, prabėgus vos ne dvidešimčiai metų, turiu pasakyti, kad vis tik liko keletas klaustukų. Ir atsakymų į juos aš nebesužinosiu jau niekada gyvenime. Taip, prabėgus kelioms savaitėms, aš iš tikro gavau atsakymą iš LTSR Ministrų tarybos. Tačiau jis nebuvo toks kokio aš tikėjausi. O ir pasirašė jį ne LTSR premjeras, o tik kažkoks kanceliarijos vadovas Grigalevičius. Aš gavau atsakymą, kuris tarsi nieko gero ir nežadėjo. Bet tarp eilučių tarsi jautėsi kažkokia paslėpta mintis – „tu veik, pradėk dirbti. Ir nors mes tau oficialiai neleidžiame, mes prie tavęs nesikabinsime… Bet apie tai kiek vėliau. Dabar manęs laukė dar dviejų komandiruočių pabaiga, viena iš kurių buvo tik hoby, o kita turėjo pateisinti mano Vytauto parke įgytą pasitikėjimą. Bet ji, žinant, kad net LTSR Kultūros ministras nieko nesugebėjo padaryti, turėjo būti taip pat labai sudėtinga ir varginanti…

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

Tiesa sakant, nors dekoratyvinė paukštininkystė buvo mano pakankamai didelis hoby, apie mano dalyvavimą parodoje nelabai yra ką rašyti. Tuo labiau, kad per tiek metų įspūdžiai jau gerokai priblėsę. Na taip, susipažinau ten su keletu įvairių, tuo metu garsių TSRS paukštininkystės specialistų, su „Птицеводство“ žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi Kirilu Roždestvenskiu, bei kitais įdomiais žmonėmis. Bet tai privatūs įspūdžiai, kurie mažai kam būtų įdomūs.
Ilgai nedelsdamas, po dienos ėmiausi ieškoti „Sojuzgoscirk“ administracijos.

Союзгосцирк

Sakvojaže [taip tada vadinome tam tikros rūšies portfelius] jau eilę dienų ilsėjosi pora buteliukų „Malūnininko“ – dar tarptautinėje jaunimo stovykloje „Žemčiužina“ išbandytas, rusus užburiantis gėrimas ir solidus gabalas gerai išdžiovintos dešros. Sakysite kyšis? Na, taip, tačiau jis kiek kitoks nei tai būna šiandiena. Visų pirma jis buvo parinktas ne asmeninėms, o visų kauniečių ir labiausiai – mažųjų pramogoms patenkinti. Antra, toks tada buvo tarpžinybinis bendravimas, gi priešingu atveju nevertėtų nei eiti, nei važiuoti. O man labai jau norėjosi įnešti kažką naujo, įdomaus į kauniečių pakankamai monotonišką kasdienybę.
Su orientacija aplinkoje problemų neturėjau niekada, tad kiek pasiklausinėjęs, nesunkiai atradau šią firmą. Nustebino tai, kad pastatas senas ir neišvaizdus. O joje gi sėdi tokie garbūs ir garsūs veikėjai… Kyštelėjęs nosį į vieną kitą kabinetukus, netrukus atsiduriau pas senyvą, bet labai energingą žydelį. „Igor Zacharovič Raoitman – direktor gastroliruojūščich Luna parkov“, – prisistatė jis man ir tuoj pat pasidomėjo kas aš ir ko norėčiau…
– Esu iš tokio Lietuvos miesto Kaunas, – atsakiau jam. – Nors mūsų miestas Tarybų Sąjungoje gal ir ne visur žinomas, tačiau Lietuvoje jis antras pagal dydį, – pasigyriau. Ir be pauzės pridūriau, kad atvažiavau prašyti luna parko vasarai į Kauną.
Čia Zacharovičius energingai ėmė juoktis. „Kokių naivuolių dar pasitaiko“, ko gero mąstė jis, tačiau visa tai jis padarė kažkokiu draugišku tonu, todėl manęs nei kiek neišmušė iš vėžių ir aš čia pat sumečiau, kad su tokiu svajoku galima kalbėtis tarpiniu variantu: iš dalies apsimetant naiviu kaimietuku, iš dalies atviru ir ryžtingu blatniaku. Tad tiesiai jam ir pasakiau: „palaukite, ko gi juokiatės? Matyt dar nežinote, kad lietuviai turi įvairių patrauklių fantų, kurie jiems kartais leidžia pasiekti ir sunkiai įmanomus dalykus“.
– Nagi nagi, labai įdomu ką gi čia turi omenyje, – paklausė jis ir tuo momentu pažvelgė į mano sakvojažą. Ko gero pajuto, kad jame slypi mano stebuklingoji fleita.
– Na nieko ypatingo, tiesą sakant, gal ir neturiu, bet vis tiek tikiuosi, kad Jums tai patiks, – pralemenau tarsi kiek susigėdęs ir atsegęs portfelį ištraukiau savo „fantus“, kuriuos tvarkingai sudėliojau ant jo stalo. – Pabandykite grįžęs namo, turėtų patikti. O Jei atvažiuosite į Lietuvą, tokių dalykų ir daugiau surasti nebus problemos. O aš gal ryt pas Jus užeisiu dar kartą?
– O tu jaunuoli, atkaklus, – šyptelėjo jis man. Ir pridūrė, kad jei jau taip, tai užeičiau ryt 10 valandą.
Nebeįdomu būtų viską detaliai aprašinėti ir toliau, tačiau kitą dieną pokalbis buvo nuo pat pradžios dalykiškas, tarsi aš būčiau atvažiavęs ne prašyti, o tik į eilinę komandiruotę suderinti savaime suprantamų klausimų. Net pats nesitikėjau, kad viskas gausis taip elementariai, Roitmanas buvo labai mielas žmogelis, su juo jau kalbėjausi kaip su senu pažįstamu. Tiesa, tolesnis bendravimas jau nebebuvo toks mielas, bet visa tai vyko jau po kelių mėnesių Kaune. Čia jis kasdiena [išbuvo visą trijų savaičių laiką kartu su gastroliuojančiu lenkų luna-parku „Polonija“] buvo irzlus, visur įžvelgdavo kasininkų ir bilietų kontrolierių sukčiavimus ir nuolatos kėlė skandaliukus. Nedidelius, bet jie nuotaikos vis tiek niekaip negerino.
Vis tik aš jaučiausi tada, o ir dabar, labai pakiliai, nes pavyko padaryti tai, ko niekas netikėjo ir laikė, kad tai neįmanoma. O kaip matote, kita vertus visa tai gavosi labai paprastai. Gal ne veltui sakoma, kad genialu tai kas paprasta. Bet tikriausiai visa sėkmės priežastis tame, kad į kaip ir visuomeniniam reikalui aš atsidaviau visa savo širdimi. Į luna-parko gavimą žiūrėjau tarsi į sau asmeniškai labai aktualų klausimą. Tada aš dar net nežinojau, kad atrakcionų gastrolės iš dalies atvers naują puslapį ir mano asmeniniams gyvenime. Tik prieš pat jo atvykimą sužinojau, kad tokiuose parkuose būna net trys direktoriai – lenkų [arba čekų], rusų ir lietuvių. Kauno Vytauto parke be jokių svyravimų buvo nespręsta, kad lietuvių direktoriumi būsiu paskirtas aš. Ir šis darbas man buvo tikrai gera ir įdomi pamoka gyvenime: visų pirma aš pirmą kartą buvau oficialus vadovas, antra – tai buvo mano charakterį itin atitinkanti sfera. Teko organizuoti visai naujų, laikinam darbui priimamų žmonių veiklą ir juos įdėmiai kontroliuoti. Trečia – luna-parkas neįtikėtinai išplėtė mano pažinčių ratą bei leido ir vėl sutikti daug jaunystės dienų draugų, apie kuriuos jau seniai buvo pamiršta. Tad tokia ta nedidelė mano atrakcioniška biografija. Tiesa, po metų laiko jau be didesnių pastangų į Kauną atkeliavo naujas gastroliuojantis atrakcionas – čekų luna-parkas, kuriam direktoriauti ir vėl teko man. Bet Igorio Zacharovičiaus Roitmano su juo jau nebebuvo. Ir kaip nekeista, buvo kažkodėl liūdnoka, nors kaip minėjau, jis sukeldavo gana daug konfliktų. Kita vertus, tie jo skandaliukai buvo visai pagrįsti, nes sezoniniam darbui susirinkusieji kasininkai ir bilietų kontrolieriai iš tikro labai gviešėsi pinigų ir visomis išgalėmis bandė jų kuo daugiau susirinkti.

[…bus daugiau…]