Posts Tagged ‘Lietuvos dujos’

R.Matelis: Nepriimti gamtos dovanų – nedovanotina klaida. Apie skalūnines dujas

Gaz balionas220p

Kartais atsiranda tokių kvailų diskusijų, į kurias labai nesinorėtų įsijungti. Nes jos paprasčiausiai alina. Jaučiasi, kad tavo oponentas ne diskutuoja, o dirba. Ir dirba už solidų atlygį, tad, kai pagalvoji, o kam gi tau kištis į tokias, atseit, diskusijas? Deja, bet tokios temos, dažnai būna labai rizikingos. Rizikingos visai mūsų tautai arba Lietuvai apskritai. Jose, be jokios abejonės, kaip ir šaltojo karo laikais, susigrumia Rytai ir Vakarai, o mes, tie, kurie bandome vadovautis tik savo sąžine, norim to ar nenorime, tampame eilinėmis pieškomis šioje be galo didelėje šachmatų lentoje.

Ne, jokiu būdu nenoriu, o ir negaliu apkaltinti parsidavimu už pinigus visų tų, kurie pakankamai aktyviai pasisako prieš skalūninių dujų išgavimą Lietuvoje. Tikriausiai 4/5 iš jų, nuoširdžiai patiklūs žmonės, todėl jau žengia paskui tuos slaptuosius profesionalus, kurių užduotis Lietuvą ir ateityje palikti paprasčiausia bomže gausiame pasaulio valstybių sąraše.

Būdamas tikrai visa širdimi atsidavęs savo tautai, jos istorinės šlovės puslapiams ir viltims į šviesią ateitį, aš visada gyvenime viską stebiu tarsi bešališkai, tarsi nepriklausyčiau niekam, o visa kas vyksta aplink mane, matyčiau per televizijos ekraną. Taip kur kas lengviau rasti tiesą, o tada jau ir susiformuoti savo nuomonę. Tokiu metodu stebiu mane supantį pasaulį jau didžiąją savo gyvenimo dalį, todėl savo liūdesiui, esu jau seniai priėjęs išvados, kad dauguma mane supančių žmonių paprasčiausiai nenori mąstyti ir visada mieliau renkasi svetimą, eksportuotą nuomonę, kurios priėmimą kaip savą sąlygoja paprasčiausiai primityvūs kriterijai: va tas ar anas labai turtingas, reiškia už mane žymiai protingesnis, reiškia jo tai jau neapgausi, o jo nuomonė yra teisingiausia.

Dujos yra giliau už vandenį

Bet ne apie motyvus sėdau rašyti šį kartą. Ir ne mane supančius žmones aptarinėti. Manau, kad ilgiau tylėti nebegaliu, nes absurdo nuostatos, kurios jau “įsodintos“ daugeliui tautiečių mūsų galimai turimų skalūninių dujų klausimu, tampa pavojingomis visiems mums. Patikėk, mielas skaitytojau, vandenį, kaip ir tu, geriu ir aš. Ir geriu jį tokį pat švarų, nors niekada nepirkau jokių vandens filtrų ir nesiruošiu to daryti ateityje. Tegul filtrai lieka lengvatikiams ir tiems, kurie iš to užsidirba didelius pinigus. O man rūpi tie, kurie arba jau tapo benamiais, arba artimoje ateityje gali nepelnytai papildyti jų gretas. Nes nekontroliuojamos mūsų šildymo kainos veda mus tik šia ir ne jokia kita kryptimi. O pasipriešinti tokiai padėčiai, bent iki šiandiena nelabai ir galėjome. Nes esame plikablauzdžiai [teatleidžia man tie, kurie save laiko bent jau pasiturinčiais], žmonės, neturintys nei savo aukso klodų, nei deimantų, nei jokių kitų naudingųjų iškasenų. Maža to, skirtingai nuo kokio nors po palme nuolat snaudžiančio afrikiečio, kuriam pati gamta laikas nuo laiko iš medžio viršūnės numeta kokį nors ananasą ar kokosą, mes neturime ir gausiai augmenijai palankaus klimato. Nuo išnykimo mus tegelbėja viena  adaptacija, kurios pasekmėje net ir per trumpą vasarą mūsų valstiečiai sugeba užauginti šiokį tokį daržovių ir grūdinių kultūrų derlių. Ne tik sau, bet ir mums, broliams iš miestų. Na ir dar kokį paršiuką ar karvytę užaugina. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, kai atsivėrė valstybių sienos ir jos įveikiamos lėktuvais, o ne raišu arkliuku, pinigų srautai keliauja nepalyginamai greičiau, o mus, nuolatinius biedniokus [nekalbu apie atskiras personas – išimtis iš taisyklių] vis labiau į neviltį varo jau vien vaizdai, stebint tegul ir eilinius vakarų turistus, ką jau bekalbėti apie magnatus iš stambių vakarų korporacijų… gaz ugnis37

Ir tikrai nesuklysiu, kad ir mes norime gyventi padoriai, naudotis tokiomis galimybėmis, kurias paprastai turi bet kuris civilizuoto pasaulio atstovas. Ne kas kita, o būtent ši priežastis jau baigia sunaikinti visą mūsų tautą, kuri ieškodama geresnio gyvenimo, ko blogo visam laikui išsiblaškė po geresnį pasaulį. Mes galime save apgaudinėti teiginiais, kad dauguma jų sugrįš, galime dumti patys sau akis, tvirtindami, kad dauguma iš jų bėgo nuo mirties iš bado, tačiau pagrindinė masė išvyko ne dėl tokios jaudinančios priežasties – paprasčiausiai, jie, kaip ir visi normalūs žmonės, norėjo gyventi geriau, o to noro įgyvendinimui, jiems ir ryžto pakako.

Nors nesu pavyzdingas krikščionis, o greičiau tik formalus katalikas, vis tik tikiu į jėgas, kurios sukūrė žmoniją ir gal būt net kartkartėmis pakoreguoja mūsų gyvenimus. Todėl manau, kad Kūrėjas galimai nutarė pametėti mums gelbėjimosi ratą: atvedė prie žinios, kad ir mūsų, ne tik išrinktųjų žemės gelmės turi didžiąją išsigelbėjimo paslaptį – skalūnines dujas arba naftą. Tačiau nenorėkime, kad jis už mus ją ir išgavinėti imtų. Toliau eilė jau mūsų proto ir darbo vienybei, tačiau čia pat piestu stojasi ir kitos jėgos. Tai tos jėgos, kurios bijo prarasti iki šiol turėtą menkavertį vergą, kuris va, – ėmė grasinti tapti tokiu pačiu kaip ir jie. Suprantama, tokia padėtis negali tenkinti tų, kurie manosi visam laikui esantys aukštesni visa savo esybe. Kitaip niekaip nepaaiškinama kova už skalūninio aukso palikimą žemės gelmėse.

Kaip atpažinti tuos, kurie klysta natūraliai, patys prieš savo valią ir kaip tuos, kurie „ardosi“ pagal užsakymą? Tikslaus atsakymo nežinau, o rašydamas netiksliai, galėčiau nepelnytai įskaudinti gerus žmones. Todėl susilaikysiu nuo tokių rekomendacijų ir aprašysiu tik atskirus antiskalūnininkų mėtomų „argumentų“ požymius. Visų pirma reikia atkreipti dėmesį į tai, kad į šią kovą suplakta du skirtingi dalykai: galimybė Lietuvai įgauti didelį energetinį, o reiškia ir politinį nepriklausomumą ir kai kurių valdžios atstovų pastangas atiduoti dujų gavybą Lietuvoje amerikiečių kompanijai „Chevron“. Atkreipkite dėmesį – dar nėra jokio kontrakto su šia kompanija, o norint gąsdinti tautiečius, kai kuriuose straipsniuose jau rašoma, kad tai kompanija „Chevron Lietuva“! Tikrai meistriška manipuliacija žmonių jausmais. Ir platinama egzistuojanti ir gal net visai šviežiai sukurta medžiaga apie tos kompanijos antžmogiškumą iš viso pasaulio. Bet palaukite – o ko gi verta tokia medžiaga? Man regis, tik surūdijusio skatiko. Ji teparodo, kad pasaulyje yra nemažai vietų, kur žmonės gyvena tikrai demokratinėmis sąlygomis ir turi teisę laisvai reikšti savo mintis, net jei jos menkavertės arba atstovauja tik kažkokios grupelės asmeninius interesus. Pažvelkime į Lietuvą… Klonio gatvės tragedija sutraukė didžiąją dalį tautos. Ir net savotiškai neformaliai ją suvienijo. Tačiau ne tokia jau maža garsiakalbių grupelė nuolatos atakuoja vieningus kovotojus už D.K. laimingą vaikystę. Ir jie rašo straipsnius, ruošia klipus, kuria internetinius tinklapius. Jokia paslaptis, kad analogiškai elgiamasi ir kitose pasaulio šalyse. Ir ne tik pedofilijos atvejais, bet ir kovojant prieš finansinius konkurentus. Ten, kur sukasi dideli pinigai, jokia problema pasisamdyti režisierių ir sukurti „meninį“ klipą, kurio paskirtis atbaidyti žmones nuo vienos ar kitos kompanijos. Tai daroma jau seniai, o tokie filmai, kai jie nebetenka prasmės duotojoje šalyje, eksportuojami į kitas pasaulio dalis. Pasiekia jie ir Lietuvą. Taigi kas gali paneigti, kad didžioji dalis nuo „Chevron“ tolyn bloškiančių filmų tėra viešųjų ryšių nešvarūs darbai?

Bet tiek to, nežinau nieko apie tą „Chevron“, todėl negaliu jos nei pulti, nei ginti. Gal gi ir tikrai ji labai negera kompanija. Man ji tiesiog neįdomi, nes ir aš jos jokiu būdu nenoriu įsileisti į Lietuvą. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad aš išdrįsčiau lietuviams pasakyti – likite alkani ir sušalę, bet turimų žemės turtų nelieskite. Ir nebandykite gyventi normaliai, nes esate iš aukščiau numatyta kaip pažemintųjų tauta. Ne, mes esame pilnavertė tauta ir turime gyventi taip, kaip ir dauguma pasaulio civilizuotų žmonių. Tačiau kai tai rašau įvairiose laiškų grupėse, jų antiskalūniniai aktyvistai nei nenori girdėti tokių teiginių. Jų devizas vienas – Lietuva turi gyventi be savo energetinių šaltinių, kas reiškia, kad ji turi būti amžina išmaldų prašytoja. Aš su tuo nesutinku.

Nors jau eilę metų turime vis naujas, abejotino patikimumo ir savarankiškumo valdžias, tai nėra joks pagrindas manyti, kad ir ši, šiandieninė yra neįgali tautos klausimus spręsti protingai ir teisingai. Savaime suprantama, tautos patariamasis balsas reikalingas kiekvienai valdžiai, tačiau kaip bus toliau, jei kažkas manipuliuodamas tuo tautos balsu, jį siekia padaryti apgailėtiną? Aš be galo džiaugčiausi, jei ryt Vilniuje vyksiančio mitingo metu būtų kalbama apie tai, kad į Lietuvą nereikia įsileisti „Chevron“. Ir nors ką tik rašiau, kad nežinau ar ši kompanija gera ar bloga, vis tiek manau, kad jos įsileisti čia nereikia. Lietuva yra Valstybė, o ne kokia nors Lauručių kaimo seniūnaitija. Mes neprivalome žvalgytis nei į vieną užsienio valstybę, nes turime savas galvas, savus protus ir… veikimui laisvas rankas. Nors, suprantama, visada naudinga matyti ir tai, kas vyksta užsienyje. Tegul man kalba kas ką nori apie Norvegiją ir jos išgaunamus žemės turtus, tačiau aš esu tikras, kad ten žmonės laimingi, kad jų gelmių auksas realizuojamas. Ir tai įrodo ne tik tai, kad bene kas ketvirtas tautietis emigruoja būtent į šią šalį. Pagrindiniu to rodikliu norėčiau laikyti tą faktą, kad Norvegija iki šiol nėra Europos sąjungos šalis. Ką tai parodo? Ogi tai, kad ji finansiškai apsirūpinusi taip puikiai, kad jungimasis į Europos struktūras jai būtų vien nuostolis. Gaz objekt ctures-2

Bet nepulsiu propaguoti šios skandinavų šalies, nes man ji vis tiek nėra joks idealas. Jau vien dėl šalto klimato aš niekada nenorėčiau gyventi šiaurėje. O ir vargu ar jų pasirinktas kelias naftos išgavimo erdvėje pats teisingiausias. Spėju, kad ne. Spėju, kad ir jiems savo laiku koją pakišo skubėjimas. Rusai turi gerą patarlę: „поспешиш – людей несмешиш [Jei pernelyg skubėsi – tai tik žmones prajuokinsi]“. Mes kartą jau prajuokinome. Kalbu apie laiką, kai Gedimino Vagnoriaus vyriausybė skubėjo išpardavinėti visą iš TSRS perimtą turtą ir tai darė arba nepragalvojusi visų įmanomų situacijų. Būtų liūdna jei taip pasielgtų ir dabartinė valdžia, tačiau tikėkimės, kad patirties jai pakanka.

Link ko suku? Ogi link visai paprastos ir nesudėtingos išeities. Mes neturime įsileisti užsienio kompanijų skalūninių dujų išgavimui. Mes turime kurti savo valstybinę kompaniją, kuri pradės eksploatuoti mūsų skalūnines dujas. Ir nereikia baidytis žodžio VALSTYBINĘ. Šių dujų gavyba tokia pat svarbi kaip ir pensija, sveikatos apsauga ar kitos valstybės garantijos, teikiamos kiekvienam be išimties žmogui. Tai strateginė mūsų valstybės sritis, todėl turi būti valstybės rankose. Ir valstybė čia turi būti ne mažiau ryžtinga, kaip ir karinės intervencijos atveju. Mitingai uždrausti dujų gavybą Lietuvoje yra absurdiški, o į juos rinksis daugumoje tie, kurie nutolę nuo savarankiško mąstymo. Ir jų teiginiai apie iš lietuvių atimamą geriamąjį vandenį yra nei juokingi, nei brandūs. Lietuva, visų pirma, jau mažai geria gruntinį vandenį – šuliniai eksploatuojami vis mažesnėje vienkiemių dalyje, o vandentiekiai naudoja upių vandenį, kurį valo ir tiekia mums. Tačiau tai, suprantama, nėra argumentas, jei manytume, kad požeminiai vandenys po Lietuva iš tiesų taps nuodingi. Bet netaps, tai nei teoriškai nėra įmanoma. Žinoma, tam tikra teritorija, tam tikram laikui užsiteršti gali. Gali ir šuliniai tam tikram laikui tapti nebeeksploatuotini, tačiau turint tinkamą technologijų kontrolę, tokios avarijos ne labiau tikėtinos, kaip ir lėktuvų kritimas ar traukinių susidūrimas.

Baigdamas šį straipsnį, noriu apibendrinti savo mintis. Teisinga yra kova tiek prieš „Chevroną“, tiek ir prieš bet kurią kitą užsienio korporaciją, kai kalbama apie ilgalaikės eksploatacijos sutarties pasirašymą ir toleruotina gal būtų nebent dalinio dalyvavimo junginys, jokiu būdu iš valstybės rankų neišleidžiant kontrolinio akcijų paketo. O tiesiausias ir teisingiausias kelias būtų sukurti savo, lietuvišką dujų gavybos įmonę į ją pasitelkiant įgudusius užsienio specialistus. Jei jau Andriaus Kubiliaus vyriausybė sugebėjo milijonus pažerti kažkokiam šveicarų bankų administravimo „genijui“, tai šiai sričiai specialistams gailėti gero atlygio nevaliaGaz objekt 15_4 Ir tada užvesime nuosavą ir galingą gavybos mašiną, kas neabejotinai leis atsitiesti Lietuvos žmonėms. O to pasekoje gyventi oriai ir garbingai.

Romualdas Matelis: Apskaita gatvėje, o vartotojas už borto?

Tikriausiai gautume šoką, jei vieną dieną atėję į banką pasidėti pinigų, išgirstume pasiūlymą juos palikti kokioje nors IKI ar Maximos saugojimo kameroje. Taip, aišku, ir nebus. Tačiau, o kaip su mūsų apskaitos skaitikliais, kurie išrikiuoti beveik visų miestų gatvėse? Juk jie ir reguliuoja mūsų piniginių plotį.

Lietuvoje pirmieji iš gyventojų atiminėti apskaitos priemones pradėjo elektrikai. Tada jie dar vadinosi paprasčiausiai „Elektros tinklais“. Šias tradicijas mielai tęsė ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ [VST, dabar LESTO]. Kuria prasme atiminėti, manau, skaitytojas susigaudys: iki tol ramiai gyventojų butuose buvę skaitliukai pradėti iškėlinėti į lauką, dažniausiai į gatvėje sumontuotą stovelį arba tiesiog ant elektros stulpo. Nesunku nuspėti ir kam tai buvo daroma. Tiesa, vienareikšmio atsakymo aš nežinau, gal būt jo ir nebuvo. Nes čia galėjo susigretinti net keli interesai. Spėju, kad vienas iš jų buvo iki Elektros tinklų privatizacijos prichvatizuoti kuo daugiau valdiškų pinigų. Nes iškėlimus, kaip taisyklė, vykdė koks nors UAB‘as, o kainos tokio nesudėtingo darbo būdavo tiesiog paauksuotos. Antrasis interesas, kurio niekas garsiai niekada neįvardijo, bet visi jį tarsi ir jautėme – o gal gi savo bute mes sustabdome tą skaitliuką. Arba kaip nors nuimame plombas ir atsukame rodmenis atgal. O va gatvėje tai padaryti jau bus neįmanoma.

Netrukus savo „giminaičių“ pavyzdžiu užsikrėtė ir dujų tiekėjai. „Lietuvos dujos“, nors dar ir nepasiekė tokio masiškumo, žingsnis po žingsnio vejasi elektrikus. Spėju, kad surinkti milijonai už gyventojams tiekiamas dujas, ne taip jau paprastai sulenda į privačias kišenes, gal gi atsiranda institucija Lietuvoje, kuri atlieka realų auditą [reviziją] ir patikrina kokio dydžio yra realios dujotiekių išlaidos, kokios pajamos ir, radusi nežmonišką pelną, gal būt, lieptų sumažinti mums tiekiamų dujų kainas. Tačiau dabar… dabar ir auditoriams nepaliekama šansų, nes išlaidos tarsi ir išaugusios, nesunku pirštu bakstelėti į kokį nors popieriuką: „va kiek sumokame už apskaitos prietaisų iškėlimą. Mums vis dar trūksta pinigų. Mūsų pelnas visai nedidelis“.

Kažkas gal galėtų bandyti ir pateisinti tokį elgesį. Jei įtikėtų, kad tikrai lietuviai masiškai vagia dujas ar elektrą. Tačiau ar tai padaryti paprastam žmogui įmanoma? Manau, kad ne, nes, kad ir kur bebūtų apskaita, plombos ant jos ne šiaip sau švininės „balvankės“ kaip kažkada. Šiuolaikinės plombos itin sudėtingos. O įžūlus vagis ir gatvėje jaučiasi kaip namuose. Žinome tai visi, skaitome gi įvairias kriminalines kronikas.

Tačiau dabar pažvelkime į visa tai iš kitos pusės. Net socialistinės diktatūros metais nebuvo taip  paniekinta žmogaus  teisė žinoti, kad jis moka už tikrai savo sunaudotą energijos kiekį. Dabar, kai save įvardijame kaip gyvenančius demokratijos sąlygomis, realybėje matome, kad ta demokratija, toli gražu, ne visada skirta mums, vartotojams. Tačiau kai kurie įstatyminiai aktai tikrai demokratiški tik didžiosioms monopolijoms. Įdėmiai peržvelkime kokias sutartis mums yra primetę elektros ir dujų tiekėjai.

Prieš keletą metų, kai elektros tiekėjai bandė iškelti mano skaitliuką iš buto į gatvę, nesutikau. Nes ne mano valdoje esantis skaitliukas tampa bet kam prieinamas, reiškia net nepilnametis šposininkas gali atsidaryti dėžutės dureles ir, pavyzdžiui, nuplėšti plombą. O atsakomybę už tai parašu būčiau prisiėmęs aš. Ir ji ne simbolinė, tiekėjui radus nuimtą plombą, jis iš manęs galėtų reikalauti apmokėti maksimaliu esančių įrengimų pajėgumu net už kelis mėnesius. Lyg viską įsijungęs, naudočiau elektrą dieną naktį. Na, bet elektros reikalai jau praeityje. Po ilgos ir nelengvos kovos, mano interesus vis tik apgynė Vyriausioji ginčų komisija, kuri neleido iškelti mano skaitliuko, o elektrikus įpareigojo pasistatyti antrą, kontrolinį skaitiklį. Neleido ir nuimti plombų nuo mano bute likusiojo, pagal kurio rodmenis moku ir šiandiena. O būtent bent jau nuimti plombą labai troško VST darbuotojai. Klausimas kodėl? Atsakymas tik vienas – jie kažkodėl labai nenorėjo, kad aš turėčiau galimybę, esant reikalui, įrodyti, kad mano skaitliukas rodo tikrą sunaudojimą. Gi jei jis būtų be plombos, būtų galima teigti, kad aš manipuliuoju savo apskaitos prietaisu.

Šių metų pradžioje mane pradėjo atakuoti ir „Lietuvos dujų“ Kauno filialas: „Norime iškelti jūsų skaitliuką į lauką“. Vėl teko prirašyti kupetą raštų, kol agresyviosios „Lietuvos dujos“ buvo apramintos. Tiesa, nežinau kiek ilgam, bet to tikiuosi. Vartau rankose „Lietuvos dujų“ Kauno filialo tipinės sutarties kopiją, kurios taip ir nepasirašiau. Jos 4 skyriuje [„Vartotojas privalo“], 4.6 eilutėje įrašyta: „leisti Tiekėjo įgaliotiems atstovams <…> atlikti skaitiklių <…> iškėlimą“. Ar tai ne primetamas beteisiškumas? Gi situacija ta pati, gatvėje aš negaliu užtikrinti jokio skaitiklio saugumo. Maža to, „Lietuvos dujos“, kaip žinia, yra privataus kapitalo įmonė, tad kodėl aš turėčiau tikėti, kad ten dirba šventieji ir niekada man nebus padidinti skaitiklio parodymai? O jei jie bus padidinti, turėsiu mokėti brangiau. Štai todėl ir pradėjau, kad pinigams turi būti derama apsauga, o ne metalinė dėžutė, kuriai tinka bet koks raktelis.

Nebesiplėtodamas pasidžiaugsiu, kad mano, regis, nelygioje kovoje su milžinišku monstru – „Lietuvos dujų“ Kauno filialu, šį kartą nereikėjo važiuoti iki LR Vyriausios ginčų komisijos. Mane suprato Valstybinė Vartotojų teisių apsaugos tarnyba, kuri įsigilino į savo anksčiau ratifikuotą „Lietuvos dujų“ tipinę sutartį ir 2011-10-11 d. priėmė naują Nutarimą Nr. 10-599, kuriuo konstatavo, kad Kauno vartotojams besąlygiškai primetamos tipinės sutarties net keturi punktai [4.3, 4.6, 10 ir 12] neatitinka Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punkto [nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu], todėl AB „Lietuvos dujos“ Kauno filialui pasiūlyta per 14 dienų nuo šio nutarimo gavimo, „pakeisti, panaikinti ar netaikyti“ šių punktų santykiuose su vartotojais.

Džiaugiuosi apgynęs viešąjį interesą, nes jei ne man, tai kažkam kitam tikrai galėjo kilti didelių ir sunkiai nekaltumą įrodytinų nemalonumų, neįdėmiai pasirašius tokią sutartį. O dabar galiu jau beveik nuraminti bent jau kauniečius, kad Jums nebereikės nervintis dėl gatvėje esančių skaitliukų techninio stovio. Rašau „beveik“, nes dar nežinau šios AB reakcijos, tačiau jei ji nesutiks su šiuo Vartotojų apsaugos tarnybos nutarimu, pastaroji kreipsis į tesimą, kur, tikėkimės, privers „Lietuvos dujas“ paisyti įstatymų.

O jei Jūs gyvenate ne Kaune… Ar pas Jus nėra tokių diskriminacinių punktų? Jei yra, patariu – pasistenkite juos atšaukti, precedentas jau yra.

Apačioje pridedu Valstybinės Vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimą ir jo techninės klaidos pataisymą.

Romualdas Matelis,

ekonomistas

Vieniems – didelės teisės, kitiems – tik sunkios pareigos