R.Matelis: Ar Naglį Puteikį išrinksime prezidentu, priklauso tik nuo kiekvieno iš mūsų

 

Nors nuo Rolando PAKSO nuvertimo iš prezidento laikų, buvau smarkai nusivylęs prezidentinėmis temomis. Tačiau šie rinkimai, kuriuose į prezidentinių kandidatų sąrašą kiek netikėtai įsiterpė Naglis PUTEIKIS, vėl sužadino mano domėjimąsi šia tema. Tiesa, jei kalbant atvirai, pretendento N.PUTEIKIO sprendimas man nebuvo netikėtas. Nežinau kokiomis nuojautomis galėčiau bandyti grįsti savo bene metų senumo prognozes, bet jau 2012 metais aš kai kuriems savo aplinkos žmonėms sakiau: „man panašu, kad Puteikis gali bandyti tapti prezidentu“.

Kodėl gi Naglis Puteikis toks išskirtinis, kad panorau išdėstyti savo regėjimo lauką ne tik gerai pažįstamiems, bet ir straipsnio forma, tai yra tiems, kurių gyvenime gal nesu nei matęs? Atsakymas paprastas: mūsų visuomenėje jau seniai nebemačiau žmogaus, kuris keltų vilčių, kad jis kareivis, norintis bet kokia kaina sutvarkyti stipriai sueižėjusią mūsų šalį.

Naglį pažįstu ne taip jau seniai ir vargu ar galėčiau tvirtinti, kad esame gerai pažįstami. Tiesa, susitikę mes tikrai rastume apie ką pašnekėti, tačiau tai vadinti gera pažintimi aš nedrįsčiau. Čia jei kalbėti apie asmeninius santykius. Tuo tarpu manyti, kad jį gerai žinau – galiu. Nes internetinėje erdvėje per įvairius forumus ir NVO laiškų grupes jį matau pastoviai ir jau senai. Nors esu iš tų žmonių, kurie šimteriopai labiau vertina gyvą pokalbį nei virtualią erdvę, N.Puteikio atvejis kažkodėl kiek kitoks: jo nuostatos man visada kėlė gana didelį pasitikėjimą, nesvarbu kokia forma jos bebūtų pateiktos.

Nevargindamas tų, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių nenori nieko gero girdėti apie šį pretendentą į prezidentus, pranešu – šiame straipsnelyje nerasite sau tinkamų kozirių, tad ir vargintis gal neverta. Jį rašau tam, kad nedviprasmiškai patarti žmonėms – balsuokime už N.Puteikį. Nors tai gal ir ne idealas, geresnio atvejo neturime tikrai.

Tiesa, mano pažintis su Nagliu turėjo ir nelygumų. Mudu nesutarėme dėl Druskininkų mero elgesio A.Balkės skulptūros „Legenda“ atžvilgiu. Bet tai gal ir suprantama: aš realistas ir ne „prie meno“, todėl man visada kur kas svarbesnė tikroviška proza, nei sudievinta kasdienybės poezija. Pašalintoje Druskininkų skulptūrėlėje aš nemačiau jokio išskirtinumo, o miesto vadovo R.Malinausko elgesį vertinau teigiamai, nes jis, mano supratimu, teisingai laikosi pozicijos, kad miesto erdvės yra visų piliečių vienoda nuosavybė, todėl skulptūra galėtų likti amžiams tik tada, jei ji keltų visuotinį, o ne autoritarinį susižavėjimą. Tuo tarpu Naglis Puteikis, mano nuomone, yra tam tikras meninių kūrinių ir istorinio paveldo fanas, todėl jo pasipiktinimą mano straipsniu, palaikančiu merą R.Malinauską, aš iš dalies supratau. Kitaip kaip galima būtų paaiškinti Naglio nuspaustą stabdį Kretingos prakutusių verslininkų užmačioms istorinėje Klaipėdos miesto dalyje pastatyti keletą dangoraižiukų, kurie suniokotų miestą bet kokia istorine prasme. O šis stabdis iš jo atėmė daug gražių gyvenimo valandų: kova buvo labai arši, o jos metu išmėgintos pačios įvairiausios kovos formos. Bet apie tai jau esu rašęs tada kai tai vyko ir nebenoriu kartotis.

Bijodamas eilinį kartą itin smarkiai išplėtoti šią temą, suku iš karto prie Naglio PUTEIKIO, pretendento į prezidentus, analizės. Ko galima bus tikėtis, jei jis taps šalies vadovu? Įžvalgesni politologai jo išskirtinį bruožą – nesijungti į korumpuotas struktūras – galėjo pastebėti jau seniai. Būdamas Klaipėdos miesto tarybos nariu jis neplaukė pasroviui ir tiesą bei žmogiškumą gynė ne pasyviu rankos kilnojimu balsavimų metu, o piktavaliams atstatęs visą save. Tai nepatiko ne tik miestą valdančių kitų partijų atstovams, bet net ir tuometiniams jo bendrapartiečiams – konservatoriams. Todėl ten kildavo nemažai žodinių pasišpagavimų, o N.Puteikis įgijo nemažai baikščių priešų, kurie užsislaptinę [svetimais arba pasisavindami jo vardą] kūrė neva jo internetinius tinklapius ir juose rašinėdavo savo absurdiškus kliedesius, taip siekdami jį paniekinti, sugniuždyti ar sužlugdyti. Nepavyko. Šis riešutėlis pasirodė neįtikėtinai kietas jų dantims. Būdamas Klaipėdos miesto tarybos nariu, apart kitų klausimų, jis iškėlė į viešumą nesuvokiamai įžūliai išpučiamas taip vadintas tarybos narių kanceliarines išlaidas, kurios iš esmės tapo tarsi antruoju tarybos narių atlyginimu. Nepatiko tai didžiajai daugumai tarybos narių, kreivai į tai žiūrėjo ir vienas kitas eilinis pilietis. Nes jų nuomone nenormalu atsisakyti gaunamų pinigų, nesvarbu kokiu būdu jie bepasiektų tavo kišenę… O kaip tau atrodo, mielas skaitytojau? Ar teisingumas leidžia vieniems turėti geras pareigas ir jose dar lupti papildomas sumas? Beje, prisimenant, kad tokios lėšos paimamos iš visų mūsų sunešamų mokesčių. Iš mokesčių, kurių, kai juos švaistant pritrūkstama, pareikalaujama vėl gi iš mūsų…

Kai Vilniuje, o netrukus ir Kaune prasidėjo valdžios palaimintas reketas – renkami pinigai už automobilio pasistatymą centrinių miestų dalių gatvėse, beje, už surinktus pinigus neteikiant jokios paslaugos: nei apsaugos, nei tvarkingo parkavimo ir net neįrengiant patogaus užvažiavimo ant bordiūrų, Klaipėda dar skendėjo tyloje. Bet plėšikavimo virusas netruko nusigauti ir į uostamiestį. Man nesuvokiama, kodėl jau daugiau nei dešimtmetį vykdomam prievartiniam lupikavimui nepasipriešina pažangioji tautos dalis. Bet tokią padėtį laikau tarsi lakmusu visiems kitiems Lietuvos perspektyvos reikalams. Kol tauta nuolankiai atidavinės savo dažnai paskutinius pinigus saviems [ne okupaciniams] despotams, tol geresnio gyvenimo nematysime. Tačiau Naglis PUTEIKIS Klaipėdoje pakankamai aktyviai bandė pasipriešinti šiai savivalės formai. Suprantama, viskam nepakako laiko ir jėgų, tačiau paslapčia aš viliuosi, kad jei prezidentu taps Puteikis, jis prisimins ir panaikins šią anomaliją.

Į Lietuvos Respublikos seimą pretendentas pakliuvo ne nuo kadencijos pradžios. Pakliuvo per papildomus rinkimus, atsilaisvinus kažkuriais tai vietai. Tas likęs intervalas buvo jau nebeilgas, tačiau net ir tada Puteikis suspėjo pasižymėti savo principingumu. Todėl nekeista – matėme ir jo partijos lyderių A.Kubiliaus, R.Juknevičienės, K.Masiulio ir kitų galvoskausmį – ramybės drumstėjas netiko ne tik svetimų partijų nariams, bet ir saviems. Tik savais juos dar tada gal laikė Naglis. Iš tikro jis jiems buvo svetimas. Šioje vietoje aš jo niekada nesupratau iki galo. … Šie „saviečiai“ nuolatos stengėsi apriboti pretendento į prezidentus veiksmus ir galimybes, būtų jų valia, jis ir į seimą niekada nebūtų pakliuvęs. Bet… Naglis nebijojo savo žmonių, todėl drąsiai ėjo į vienamandates apygardas ir jose kilo aukštyn. Taip buvo ir naujuose rinkimuose į seimą, kurio nariu jis yra ir šiandiena. Tai geras ir – pabrėžiu – būtinas bruožas žmogui, siekiančiam valdyti ne kokią nors daugiabučio bendriją, o visą valstybę. Kada už valstybės vairo susėda skystablauzdžiai, blogiau gali būti tik tose pat vietose susėdę savanaudžiai. Tačiau abiem atvejais valstybė pasmerkiama skurdui ir korupcijai. Gi turėdama stiprų prezidentą šalis, net ir neturėdama tarptautinės galios, gali labai daug. Man patiko Naglio Puteikio viena kalba per televiziją, kur jis ramiai dėstė apie savo afganišką jaunystę. Net nežinau ar tai ne per drąsu, bet jo teiginys, kad „aš, praėjęs Afganistano košmarą, šiandiena nebemoku ko nors bijoti. Aš galiu nuvažiuoti ir į tą pačią Rusiją ir ten pasakyti – ką jūs darote, gi…“ nuskambėjo tikrai įspūdingai ir pakankamai įkvepiančiai. Nes iš tikro, su savimi nešantis gražias iniciatyvas ir gerus kėslus, bei pasižymint didele drąsa, pasiekti daug galima ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir vadovaujant savo tautai. Ir pasiekti taikiai, be karo pavojaus.

Ne vieną ir ne du kartus pretendentui teko susikirsti su teisėsauga, tačiau tai buvo konkretūs atvejai, atvejai, kai policija ar kitos jėgos struktūros buvo vertos pasmerkimo. Senutės Ramanauskienės iš Kauno Žaliakalnio byla, kai jėgų kupina, ištreniruota policininkė panaudojo kovinius veiksmus prieš galimai ligotą pensininkę, ne vietoje prekiavusią vaistažolėmis, ilgą laiką buvo prižiūrima seimo nario N.Puteikio. Ką padarysi, kad mūsų šalyje iš seimo narių atimtos realios bet kokios galios. Vis tik seimūno parama mažam nuskriaustam žmogui yra tarsi tabletė, todėl Puteikio poelgiai šioje ir kitose panašiose bylose vertintini tik kaip gerbtini. Nors labai liūdna buvo kartais girdėti kai kuriuos, šiaip jau tarsi pagarbos vertus policijos veteranus, kurie nei nebandė gilintis į konkrečias aplinkybes ir bet kuriuo atveju visus N.Puteikio veiksmus vertino kaip jo puolimą prieš visą policiją. Tokie teiginiai be galo absurdiški, todėl manau, kad jie būdavo surašyti su kažkokiomis kitomis, man nežinomomis intencijomis. Gaila, bet tokių faktų būta. Nes gindamas senukus Ramanauskienę ar prie Kauno Saulėtekio prekiavusį kitą pensininką, o tuo labiau – savo žmoną Niką Puteikienę, kuriai ant galvos atvykėliai iš viešbučio pažėrė krušą stiklo šukių ir skeveldrų, jis atliko tai, ką turėtume atlikti kiekvienas iš mūsų, nesvarbu kokiame statuse bebūtume.

Paskutiniu metu, jau rinkiminės kompanijos eigoje Naglio PUTEIKIO išsakomos idėjos, mintys ir planai, susilaukia ne tik visuomenininkų pasitenkinimo, bet ir žiniatiekos atstovų susižavėjimo. Pretendentą, gal ir ne visai noromis, giria net tie, kurie oi kaip labai nenorėtų matyti jo S.Daukanto aikštės Vilniuje rūmuose. Tačiau paneigti tai kas akivaizdu, ne visada ir įmanoma. Tad geras garsas sklinda. Ar jis pakankamas, kad N.Puteikis taptų Lietuvos vadovu, parodys ateities. Tačiau šio mano rašinio tikslas yra tik vienas – paraginti žmones, kad jie gerai įsiklausytų į tai ką surašiau, suderintų savo nuomonę su maniškiais teiginiais ir padarytų teisingas išvadas rinkimų metu. Pasyvumas čia netoleruotinas. Nei vienas iš mūsų neturime teisės į pasyvumą, t.y. į nuostatą „Nuspręs ir be manęs“. Ir tai tvirtinu jau vien dėl to, kad visi suprastumėme: tokių tingių personų Lietuvoje labai daug. O jei visi jie neateis į balsavimo apylinkes, visi ir pralaimės. Nes triumfuos tie, kurių prezidentas atstovaus ne Lietuvą, o tik jų privačius interesus.

R.Matelis: Apie naują N.Puteikio bylos etapą, deja, neparašysiu

Šiandiena, kovo 22 d. Klaipėdos apygardos teisme prasidėjo antrasis seimo nario Naglio Puteikio raundas-simultanas prieš prokuratūrą ir įžūlų [galimai korumpuotą] verslą. Plačiau apie bylos esmę jau esu rašęs po teismo posėdžio Klaipėdos apylinkės teisme [ž. ČIA].

Deja, neturėjęs galimybės, o tiksliau laiko stebėti visą bylą, savo akimis mačiau tik teismo posėdžio pradžią. Nes vienu šūviu buvau nutaręs nušauti net tris zuikius. Tad pirmasis “zuikis“ liko tik pašautas – N.Puteikio posėdyje tebuvau apie 15 minučių, po ko turėjau išskubėti savo reikalais į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, kuris prieš mano valią tapęs bemaž trečiaisiais namais ir į Klaipėdos apygardos prokuratūrą. Mano nuosavybės atstatymo klausimai Palangos mieste, ir toliau piktybiškai vilkinami ir čia aš praktiškai neturiu kito pasirinkimo. Tik kovoti iki galo. Apie tai parašysiu kitoje temoje, o dabar apie N.Puteikio bylą, kurią labiau iliustruos apačioje esančios nuotraukos, negu mano pasakojimas.

Ankstų rytą, 5:30 val., autobusu SETRA iš Kauno išvažiavome grupė entuziastų. Žmonių, norinčių savo akimis matyti teisingumo sunkų skverbimąsi į Lietuvos gyvenimą. Kryžkalnyje  už bendrakeleivius prisijungė dar keletas šiauliečių ir tauragiškis, tad į Klaipėdą atvykome beveik pilnas autobusas. Nors buvome ankstyvi, prie Klaipėdos apygardos teismo jau laukė ne mažiau patriotiškai nusiteikusių pajūrio aktyvistų grupė. Vis tik, bent iš pažiūros, man pasirodė, kad šį kartą mūsų buvo šiek tiek mažiau. Tai suprantama, ne visi gi turime galimybę palikti darbo vietas ir susirinkti prie teismo. Be to entuziazmą galėjo kiek sumažinti ir pirmosios bylos nesklandumai, kai posėdžiui buvo parinkta maža salytė ir galimai ilgą kelią atkakusieji žmonės turėjo laiką leisti teismo koridoriuose. Laimei, šį kartą viskas vyko kur kas žmoniškiau, teismo sekretorė dar prieš bylą paprašyta surasti didesnę salė, tą padarė nerodydama jokių ambicijų. Tad sugužėjome į salę, kurios efektą padidino ypač didelis narvas teisiamiesiems. Lakios fantazijos žmonėms tai buvo kraupoka atrakcija, vieni niūriai apžiūrinėjo stambių grotų architektūrinį šedevrą, kiti ne stengėsi jame nusifotografuoti. Bet viskas suprantama, teismas nėra muziejus ar koncertų salė, jame turi būti užtikrinta dalyvių apsauga, tad turi būti ir narvai.

Netrukus į salę įžengęs N.Puteikis, man pasirodė kiek neįprastai suglumęs, tačiau ne tiek, kad būtų dėl ko jaudintis. Priežastis, pasirodo, buvo visai paprasta: jam prisistatė advokatas, kuris nebuvo planuotas nei sapnuose. N.Puteikis iki šiol sąmoningai nesikvietė jokio advokato, nes jo įsitikinimu, negali kitas žmogus, net jei tai ir aukštos klasės teisininkas, kalbėti apie tariamą baudžiamąjį nusikaltimą geriau už patį teisiamąjį. Ir šioje vietoje asmeniškai aš jam labai pritariu. Pats jau daugelyje bylų vaikštau be advokato ir taip tikrai išvengiu galimo bylos nukreipimo negera linkme. Tuo tarpu savo laikotarpį, kai turtinius interesus nuosavybės atstatymo byloje gyniau su advokatės R.Čilinskaitės “pagalba“, prisimenu su liūdesiu. Esu įsitikinęs, kad būtent dėl jos kai kurių netinkamų formuluočių mano klausimai mane alina iki šiandien.

Netrukus į salę atvyko ir teisėjų trio: Savinijus Katauskas, Linas Pauliukėnas ir  jiems pirmininkaujanti Violeta Miliuvienė. Pirmasis įspūdis man rodė, kad jie nusiteikę galimiems nesklandumams santykiuose su žiūrovais, todėl stengėsi parodyti išskirtinį stiprumą. Tas labai jautėsi iš pirmininkaujančios teisėjos. Tai buvo geras ženklas, nes psichologiškai mąstant, rodė, kad jie suvokia, kad ši byla nėra įprastinė, t.y. tokia, kai teisiamųjų suole sėdi eilinis kriminalinis nusikaltėlis ar koks nors aferistas.

Neturiu ką rašyti apie posėdžio pradžią, nes nieko tokio įstringančio nepastebėjau. Išskyrus vieną niuansą – teisėja balsu paklausė kuris iš salėje esančiųjų yra išteisintasis Naglis Puteikis ir akimis perbraukė salės pirmuosius suolus. Nors išteisintasis [kaip šaunu vis tik pabuvoti teismuose, va, ėmiau ir sužinojau naują teisminį terminą :)] seime dar tikrai naujokas ir teoriškai galima jo nepažinoti iš veido, įvertinant tai, kad jis jau eilę metų drumsčia nenorinčių pagal įstatymus gyventi klaipėdiečių ramybę, aš nepatikėjau, kad tai buvo nuoširdi paieška. Mano įsitikinimu dauguma teismo procesų Lietuvoje yra tik spektakliai, kurie, na ką padarysi, toks gyvenimas, yra privalomi. Vis tik manau, kad daugumos bylų atveju teisėjų galvose jau būna aiški proceso baigtis. Nes jie yra šių spektaklių režisieriai, tad argi jie galėtų nežinoti scenarijaus atmintinai?

Kaip ir pirmosios instancijos teisme, griežtoji kolegijos pirmininkė man nepasirodė neigiama. O apie kitus du teisėjus nei nebandžiau susidaryti tvirtos nuomonės, nes tai buvo mažai aktualu. Mano įsitikinimu itin retai būna atvejų, kad antrasis ir trečiasis narys imtų nesutikti su pirmininkaujančiojo nuomone. O tokį įsitikinimą nulėmė paprasčiausia gyvenimiška patirtis. Vien Konstitucinio teismo bylų analizė parodo, kad dažniausiai visos bylos priimamos vieningai. Tiksliau sakant – vienbalsiai. Nors tos bylos būna oi kaip smarkiai abejotinos.

Dar keliais žodžiais apie dalyvius… Išteisintąjam salėje pareiškus nusistebėjimą, dėl netikėto advokato šalia jo atsiradimo, šis nepasimetė. Korektiškumas išlaikytas ir iš teisėjų pusės: paaiškinta, kad tokio pobūdžio bylose valstybė, nori to ar nenori, o advokatą skiria kaip būtiną proceso dalyvį. Aišku, čia taip pat sudėtinė spektaklio dalis. Juk neįmanomas vaidinimas, jei, pavyzdžiui, neatvyktų apšvietėjas. 🙂 Tuo tarpu prokuroras Jevgenij’us Michailovskis, mano manymu, sėdėjo be mažiausios vilties, kad jo skundas apygardos teismui bus patenkintas. Tiesiog į darbą gi reikia eiti, nors kartais ir labai nesinori.

Tokioje fazėje aš ir apleidau salę. Po visų savo vojažų, vėl susitikęs su kolektyvu, nieko labai įspūdingo ir nebesužinojau. Teisėja atsiklaususi proceso dalyvių ar jie ne prieš, kad byla bus vedama pagal sutrumpinto proceso tvarką, jį vedė pakankamai operatyviai. Tiesa, stebėtojų nuomone, netikėtasis advokatas tapo savotišku šviesuliu ginant N.Puteikį: jo kalba buvo sklandi ir motyvuota… gera žinoti, kad Lietuvoje dar turime advokatų, kurie ir be materialinio paskatinimo savo darbą atlieka nuo širdies ir su ugnele. Šlovė tokiems žmonėms.

O čia pažadėtosios nuotraukos:

This slideshow requires JavaScript.

Plačiau apie bylą parašė:

N.Puteikį teisme palaikė gausios visuomenininkų pajėgos (nuotraukos)

R.Matelis: N.Puteikio byla finišavo?

alfa.lt, Kauno diena, neabejoju, ir visa kita Lietuvos žiniatieka šiandiena atspausdino Klaipėdos apylinkės teisme paskelbtą Teisėjos Ingridos   KRUŠIENĖS priimtą sprendimą, išteisinantį buvusį Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos teritorinio padalinio vadovą, dabar – seimo narį N.Puteikį. Nors pats šį kartą Klaipėdoje nebuvau, laikraščiuose, be kita ko,   rašoma, kad tokį sprendimą džiugiai palaikė NVO [visuomeniniai] aktyvistai.

Džiaugdamasis šia pergale su pasitenkinimu prisimenu ir tai, kad Teisėjos normaliai bešališką elgesį buvau įžvelgęs dar teismo posėdžio metu…

R.Matelis: N.Puteikio byla. Panašumai ir skirtumai… by matelis

R.Matelis: N.Puteikio byla. Panašumai ir skirtumai…

Vakar, gruodžio pirmąją dieną, teko sudalyvauti Klaipėdos apylinkės teisme vykusioje baudžiamoje byloje, kurią Klaipėdos apygardos prokuratūra iškėlė šio miesto seimo nariui Nagliui Puteikiui.

Įtempta ir nelengva byla realiai užtruko visą dieną, o prasidėjo pakankamai gausiu mitingu netoli teismo rūmų. Čia savo palaikymą teisiamojo naudai išreiškė politiškai ir pilietiškai aktyvūs žmonės iš visos Lietuvos. Suprantama, vaizdą neobjektyviai pagražinčiau, jei bandyčiau visa tai aprašyti tarsi masinį mitingą: ne, vienu metu, kai iki posėdžio pradžios buvo likę apie pusvalandį, pabandžiau suskaičiuoti susirinkusius žmones. Ar pavyko tai padaryti tiksliai nesiimčiau tvirtinti, bet žmonių buvo ne mažiau 50. Ir gal tai pakankamai normalus rodiklis – vis tik buvo darbo diena, o į šį renginį, kiek žinau, nekvietė nei laikraščiai, nei radijas… Bet tiek to mitingą, tai tik smulki sudedamoji dalis to proceso, kuriuo užsimota prieš iškilesnes asmenybes, nesitaikstančias su elementarių žmogiškų vertybių traiškymu.
Pradėsiu gal nuo savo subjektyvios nuomonės apie teisėją, svarsčiusią prokurorų skundą. Įvertindamas tai, kad byla tikrai nelengva, nes, kaip ten bebūtų, o priimti tinkamus sprendimus  tokiuose konfliktuose tikrai nepavydėtina pareiga, teisėja man pasirodė nebloga. Žinoma, sužinojęs jos sprendimą, gal būt ir pakeisiu šią nuomonę, bet kol kas, bent jau jos elgesį vertinu tikrai gerai. Aišku, klaidų mes darome visi, tačiau svarbu, kad jos nebūtų esminės. Teisėjos Ingridos KRUŠIENĖS atsisakymą prijungti prie bylos N.Puteikio prašomą detalųjį planą, nors ir vertinčiau neigiamai, manau, kad tai nėra didelis brokas, nes teisėjai tokias klaidas nesunkiai gali ir ištaisyti, atėjus momentui priimant kitą sprendimą. O šiuo atveju gal ji tenorėjo parodyti savo objektyvumą.

Kita vertus, manau, kad p. Naglis, jei tai būtų labai svarbu, galėjo tą  dokumentą pateikti dar iki bylos nagrinėjimo. Nes tokiais atvejais, remiantis mano patirtimi, paprastai dokumentai neatmetami. Tačiau šis teisėjos sprendimas sukėlė audringą susirinkusiųjų reakciją, kuri buvo išreikšta gausiu ŪŪŪŪŪŪŪ. Teisėjai padarius pastabą susirinkusiems, į tai tinkamai nesureaguota, todėl pasikartojus salės reakcijai, teisėja pareikalavo dviejose eilėse sėdėjusiems palikti salę. Tai negalėjo man patikti, nes ir aš įsitikinęs, kad Naglis Puteikis šioje byloje yra teisus, tačiau objektyviai vertinant, emocijos negali būti reiškiamos bet kur ir bet kada. Jei pabandytume įsijausti į teisėjo analogišką reakciją, kai teisiamųjų suole sėdėtų koks nors žulikas ir savo emocijas lietų jo sėbrai, gi visi sakytume, kad teisėja padarė labai gerai. Beje, pažymėtina, kad tolimesnių proceso eigoje, kai vieno, jam nepalankaus dokumento prijungimui prieštaravo prokuroras, teisėja nusprendė jį prijungti, taip tarsi ir įnešdama objektyvų balansą. Bet pakaks apie antraeilius reikalus.
Apie konfliktinę situaciją iš interneto ir spaudos žinojau jau senokai. Tiesa, konfliktu gal tai net ne visai teisinga vadinti. Čia labiau tiktų teigti, kad N.Puteikio atsisakymas pasirašyti leidimą “Kretingos grūdų“ dukterinei įmonei “Investicijų Kvadrantas“, buvo akibrokštas Lietuvoje, deja, jau nusistovėjusiai “tvarkai“ nuolaidžiauti stambiajam kapitalui. Mes nei vienas gal neturime teisės teigti, kad visa tai korupcija. Ir neturime todėl, kad kyšininkams visada pakanka proto susimokėti ne viešai, ant scenos, o asmeniškai. Deja, bet vakarietiškos formos demokratija, kurią esame priėmę tarsi katalikybę – besąlygiškai, neleidžia net akivaizdžių dalykų vadinti tikraisiais vardais. Jei mes arba koks nors teismas nėra to įrodęs. Nes tada kažkas netruks įrodyti, kad mes PATYS ESAME NUSIKALTĘ. Paradoksalus tas gyvenimas, bet jis, deja, toks. Ir, laimei, vakarietiška demokratija bent jau nevaržo mūsų minties laisvės. Tačiau, jei Klaipėdos istorijos ir neišdrįsiu vadinti korumpuota, tai turiu neatimamą teisę teigti, kad oficialūs leidimai Klaipėdos centre statyti pigius [savo technologijomis] dangoraižius,  tuo kardinaliai pakeičiant visą istorinį uostamiesčio veidą, yra absoliučiai prieštaraujantis bet kokiai pateisinamai logikai. Ypač žinant, kad tai būtų atlikta ne metams ar dviem, o tokį vaizdą klaipėdiečiai ir miesto svečiai turėtų matyti jau visą likusį savo gyvenimą. Naglis Puteikis, pagautas emocijų, net du kartus išrėžė, kad jis geriau sutiktų atsėdėti kalėjime, negu prieš savo vaikus ateityje teisintis, kad būtent jis leido taip sudarkyti miestą. Gražūs žodžiai, o atviru klausimu vis dar lieka ar civilizuotoje valstybėje bus daleista, kad žmogus nukentėtų už patriotizmą ir teisingus sprendimus? Tai netrukus sužinosime, o pagal būsimą nutartį galėsime matyti ir ko verta Lietuva aplamai kaip demokratiją deklaruojanti valstybė.
Dar iki šio teismo, kaltinamasis N.Puteikis yra ne kartą pabrėžęs, kad Klaipėdos STT ir prokuratūra, kurios bandė priversti jį besąlygiškai pasirašyti viešojo intereso neatitinkantį dokumentą, savo veiksmais akivaizdžiai demonstruoja, kad joms mažai arba visai neįdomus viešojo intereso gynimas, o bandantiems šiuo klausimu talkinti iš šalies, parodoma akivaizdi priešprieša. Nebuvau su juo kartu, tad nemačiau to savo akimis. Tačiau labai tuo tikiu, ypač po vakarykštės dienos, kai savo kaltinimus pareiškė prokuroras Jurijus MICHAILOVSKIS. Kadangi pats esu ne kartą susidūręs su prokuratūros darbo specifika, o ir  tekę seime klausytis Generalinio prokuroro pavaduotojo kalbos, kai jis dalinai pripažino, kad nėra bent patenkinamo išaiškinimo kas tai yra VIEŠASIS INTERESAS ir juo DAŽNAI reikia vadovautis pagal nuojautą, akivaizdu buvo, kad salėje kaltinimą organizavusiems prokurorams su nuojautomis  prastai . Interesas čia neginčijamai verslininkų, tačiau advokatai gi brangūs. Be to, advokatai turi gerą uoslę ir suvokę objekto kainą ir galimą pelningumą, neabejotinai užsiprašytų solidžios sumos. Tad kodėl gi komersantams nesukontaktuoti su prokurorais? Ko gero tai paneigti būtų sunku. Ir nebūtina, nes verslininkas yra verslininkas. Tačiau teisėsaugos atžvilgiu tai jau labai juoda dėmė. Tuo įdomesnė man pasirodė ši situacija, kai aš pats asmeniškai praėjęs analogišką kelią, kuriuo žengia ir teisiamas seimūnas. Tik barikadų pusė mano atveju kita. 20 metų neatgaudamas savo laisvos, neužstatytos žemės Palangoje, o prieš kurį laiką net laimėjęs sunkią bylą Klaipėdos administraciniame teisme, aš nesulaukiau Palangos savivaldybės jokių veiksmų teismo sprendimo vykdymo prasme. Tad gavęs vykdomąjį raštą kreipiausi į teismo antstolį, kad jis išspręstu šį klausimą. Tačiau ir į antstolį nekreipta dėmesio, maža to, jis paduotas į apylinkės teismą kaip viršijantis savo įgaliojimus. Neva jis turi nesuvokti ar teismo sprendimas įvykdytas ar ne. Taip ir toliau tęsiamas vilkinimas, todėl kreipiausi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą, o po jo ir nubausti Palangos savivaldybės administracijos direktorių V.Kuznecovą pagal tuo pačius Baudžiamojo kodekso straipsnius, kurie vakar buvo inkriminuojami N.Puteikiui. Mano skundas nukeliavo į tą pačią Klaipėdos prokuratūrą, kuri persiuntė jį toliau – Klaipėdos STT. Čia jauna, gal dar mažai patirties, o gal ir drąsos turinti tyrėja Renata D. nesurado nusikaltimo požymių ir pradėti ikiteisminį tyrimą atsisakė. Be jokių motyvų, nors įstatymas besąlygiškai ją įpareigoja tai padaryti. Po pakartotinio skundo, analogiško ir vėl nemotyvuoto atsakymo sulaukiau jau iš Klaipėdos apygardos prokuratūros. Po trečiojo skundo man atsakyti teikėsi jau ir Generalinės prokuratūros atstovai, o po ketvirtojo ir pats D.Raulušaitis surašė man savo parašą ant vis dar iš esmės nieko nepasakančio rašto – jame taip pat nebuvo jokio motyvo, tik tvirtinimas, kad motyvas buvo ankstesniuose atsakymuose. Gal ir buvo, deja, tik tarp eilučių. Tuo metu, ko dar nespėjau parašyti savo skaitytojui, nuobodžiai tiksėjo laikrodis, kuris mane artino prie asmeninio priėmimo pas Generalinio prokuroro pavaduotoją. Ir vieną dieną jis paskelbė, kad tas laikas atėjo. Gavau pakvietimą į priėmimą.
Generalinio prokuroro pavaduotojas, pasirodo, malonus žmogus. Kalbėtis su tokiais žmonėmis savotiškai tikrai miela. Net tada, kai pajunti, kad jis taip pat neturi jokio noro pradėti spręsti tavo aktualių problemų. Tavo, nors jos visu 100 procentu atitinka viešojo intereso sampratą. Kaip gi kitaip gali būti teisinėje valstybėje, jei ignoruojami, atkakliai ignoruojami teismo sprendimai? Taigi su Dariumi Raulušaičiu bendravau netoli 1,5 valandos. Ar galėčiau būti nedėkingas už tokį ilgą laiką, turint omenyje, kad Lietuvos teisiniai klausimai sunkiai serga ir juos nuolatos reikia tai čia, tai ten reanimuoti? Aišku ne, tačiau pokalbis vyko tarsi į vienus vartus: man kartas nuo karto buvo tvirtinama – va tau įvartis į tavo vartus, o aš tegalėjau sakyti “ne, aš jo nepraleidau“. Nes ir nepraleidau. Baigiantis pokalbiui, aš vis tik turėjau “išsiduoti“, kad sulaukęs šio pokalbio “suvestinės“ raštu, dabar jau turėsiu teisę [ir ja būtinai pasinaudosiu] registruotis į priėmimą pas Darių Valį. Jis patvirtino, kad tai mano teisė ir maloniai išsiskyrėme. O, po 25 dienų aš… sulaukiau jau džiugaus atsakymo: nutarta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo Palangos savivaldybės administracijos direktoriui ir tai padaryti patikėta ir vėl Klaipėdos apygardos prokuratūrai. Na, čia gal leisiu sau pasišaipyti, kad Generalinė prokuratūra matyt nelabai žino ką veikia jos Klaipėdos padalinys, nes šie akimirksniu tą raštą ir vėl permetė Klaipėdos STT. Pagal kompetenciją, kiek supratau, STT ne kyšininkus dabar jau turi gaudyti, o tiesiog pagal popieriukus nustatinėti ar atliktas teismo sprendimas. Ką gi, laikai keičiasi. Netrukus aš ir vėl sėdėjau Klaipėdos STT tyrėjos kabinete, kur jau kita tyrėja mane paguodė, kad greitai šis klausimas nebus išspręstas. Nes dideli darbo krūviai. Suprantu, o kaip gi. Jei dabar jau komersantų privatūs interesai tapo viešuoju interesu, suprantama, – darbų tikrai daug. Palauksiu, Puteikį nuteisti gi kur kas svarbiau, jis gi ne šiaip kokios savivaldybės administracijos direktorius…

O dabar ir vėl sugrįžkime į teismo salę. Jei pradžioje tarsi ir palaikiau teisėją Ingridą KRUŠIENĘ, vis tik šiek tiek kritikos jai turiu. Teismo salėje savo parodymus davė net keturi liudytojai. Vieno iš jų, žvelgiant į situaciją realiai, liudytoju aš nevadinčiau. Tai kaltintojas, UAB “Kvadrantas“ vadas, tik pasislėpęs po prokuratūros vėliava [oficiali ieškinio teikėja – Klaipėdos prokuratūra]. Bet labiausiai man nepatiko liudytoja, projektuotoja A.JANKUVIENĖ. Bijodama nepataikyti į temą ir taip užsitraukti projekto užsakovų nepasitenkinimą, ji visą laiką išsisukinėjo nuo tiesaus atsakymo arba bendrai atsisakė atsakyti į N.Puteikio teikiamus klausimus. Ir teisėja su tuo taikstėsi. Mano supratimu to negalėjo būti. Kitaip kam ta “lyrinė“ dalis, kai liudytojas duoda priesaiką, jei tuoj pat ją laužo. Kažkodėl manau, kad teisėja turėjo pareikalauti atsakinėti iš esmės, o ne artikeliais ir panosiniu niurnėjimu. Kitaip kur gi teisMinis objektyvumas, jei liudytojai gali liudyti tik toje dalyje, kur jiems atrodo tai naudinga?

This slideshow requires JavaScript.

Kadangi mūsų, kauniečių grupė buvo atvykusi užsakytu autobusu ir jautėmės pakankamai pavargę [išvykome iš Kauno 5:30 val.], nutarėme pabaigos nei nebelaukti. Buvo aišku, kad nutartis tą pačią dieną skelbiama tikrai nebus, o esminius bylos punktus jau suspėjome išgirsti savo ausimis ir pamatyti savo akimis. Tad per paskelbtą bene ketvirtą pertraukėlę, susėdome į savo busiką ir pasukome į namus. Diskusijų ir emocijų pakeliui dar užteko ilgam. Kiek pavyko sužinoti vėliau, iš internetinių pranešimų, nuosprendis bus skelbiamas 2012 m. sausio 12 dieną [ačiū Henrikui L. mane pataisiusiam]. Laukti liko nebe daug. Paviršutiniškai apžvelgdamas visą šią nemalonią bylą, vis tik tikiuosi sėkmingos pabaigos. Nes ne kartą esu skaitęs įstatymą, kuris teismą įpareigoja gilintis ne formaliai tik į sprendžiamą klausimą, bet ir į jo įvairias papildomas aplinkybes. O jos, nėra tokios jau neesminės. Pavyzdžiui proceso metu paaiškėjo, kad projektas nebuvo suderintas su aplinkinių sklypų gyventojais, kurie jokiu būdu nenori šių stiklo pastatų. O jei nenori, tik teismas gali nuspręsti ar kaimynų pretenzijos pagrįstos. Ir tas teismas turi būti Civilinio proceso forma, tad baudžiamoji byla, mano supratimu negali tuo pačiu išspręsti ir šio klausimo. O jei negali, turėtų laikyti, kad projektas nebuvo tinkamai pateiktas Nagliui Puteikiui, todėl jo atsiskymas jį pasirašyti yra teisėtas. Nes gi Klaipėdos administracinio teismo nutartyje buvo numatyta, kad jis turi pasirašyti tik tinkamai parengtą projektą.

Na ką, belieka laukti. Palaukime…