Archive for the ‘Nekilnojamsis turtas’ Category

R.Matelis: Apie pastatų prievartinę renovaciją

R.Matelis: Apie pastatų prievartinę renovaciją trumpai

Kadangi daugiaaukštyje esu per gyvenimą gyvenęs ne ilgesnį, nei kelis kartus po 2 savaitės laiką, renovacijos tema iki šiol man buvo įdomi ne tiek analitiškai, kiek emociniu požiūriu. Tačiau, paskutiniu metu atėjus naujai vyriausybei, o joje esant keletui pažįstamų ministrų, visos šios peripetijos tapo jau įdomesnėmis. Tad vis dažniau ir vis giliau susimąstau šiais klausimais.

Piešinio autorius “Rytis Daukantas“ <rytis.daukantas@gmail.com>

Visų pirma į daugiabučius supančias naujienas – esamas ir būsimas, pabandžiau žvelgti iš kažkurio šalies vadovaujančio asmens pozicijos ir, būsiu atviras, nepavydžiu jiems. Čia kaip besielgsi, aišku, kad nepatenkintų vis tiek bus. Nes tų didžiųjų namų aprengimas šiltomis stiklo ar akmens vatos šimtasiūlėmis, brangus dalykas. Ir ypač ką nors spręsti sunku, jei vertinsime, kad gyvename demokratinėje, rinkos ekonomika grįstoje valstybėlėje. Tiesa, visa tai tik deklaratyvu, o gi realios demokratijos matosi ne daugiau, kaip sovietiniais metais per geležinės uždangos skylutes matėme. Rinkos ekonomika pas mus taip pat labai jau laukinė, nes plėšiama vadovaujantis ne kokiomis nors darbo ir žaliavų sąnaudomis produkto pagaminimui, o pagal tai, koks paslaugos ar prekės tiekėjo apetitas. Ir kam jau kam, o jam patenkinti pas mus tikrai žalia šviesa visur dega. Tad namų renovacija, kiek man teko pasigilinti į neoficialius duomenis, bus daugiametė našta visiems renovuotinų namų gyventojams. Tiesa, turčiai visa tai priims be tuščio skrandžio opų, o vargingoji ir valstybės užmirštoji gyventojų dalis, jei ir neišplėtos savižudybių ir taip jau gausios statistikos, tai paliks šį žiaurų pasaulį dėl paspartintos senatvės ligų ir netgi bado, kuris, tiems, kas nepabandė gyventi iš 4 ar 6 šimtų dažnai atrodo kaip nevykusi fantazija. Bet tebūnie tai lieka kaip emocionalioji mano rašinio dalis…

Gyventojų masė pas mus labai nevienalytė. Kažkas sugebėjo gerai išsiauklėti vaikus ir gyvena darnų, tęstinumo tradicijomis grįstą gyvenimą. Šiems žmonėms problemų kyla mažiausiai, nes jie beveik tikri, kad butas, kuriame jie gyvena liks jų vaikams, o šie, savo ruožtu visa tai paliks savo vaikams. Tačiau kaip ten beauklėtume vaikus, maža vilties, kad jie kažkada stos prie valstybės vairo ir normalizuos padriką Lietuvos gyvenimą. O jei ne, tada ir jie, ko gero, susikraus čemodanus ir pasuks į vakarus. Ir jei vis dar bus paklausa, gal būt parduos savo butus, o už gautus pinigus įsikurs savo naujose tėvynėse.

Tačiau jau šiandiena labai nemažai vienišų tėvų, kurių vaikai amžiams įsitvirtino kitame pasaulio kampe ir į Lietuvą sugrįžta kartą per metus ar dar rečiau. Kol jie dviese, dar, suprantama, lengviau. Bet… kažkada teks likti tik vienam iš dviejų ir kasdiena akimis bendrauti tik su senomis nuotraukomis arba [o “laime“] su monitoriumi rodančiu vis rečiau gulančias eilutes virtualiame popieriaus lape. Ne tokia jau maža dalis, ypač moterų, nuo jaunystės užsiaugino vaikus gyvendamos vienos. Čia visiškai nesvarbu dėl ko taip gavosi, faktas yra tai, kad jos nei nepatyrė džiaugsmo gyventi dviese ir auginti vaikus arba tas laikas buvo nykstamai mažas. Deja, bet ir jų vaikai ne mažiau noriai iškeliauja savomis kryptimis. Tad geidžiamų paveldėtojų kaip ir nebėra, yra tik juridiniai teisių į turtą perėmėjai, kuriems gautas nekilnojamas turtas bus labiau gyvenimo loterijos laimėjimas nei užtarnautas arba pelnytas giminės turto įgijimas.

Kur kas mažesnė dalis, bet tokių taip pat yra, šeimų nei nesukūrę arba vaikų nesusilaukę asmenys. Jų gyvenimai susiklostė taip, kad jokio realaus paveldėtojo nėra. Tiesa, ir šiuo atveju, po jų mirties atsiras kažkas, kas vaidins teisėtą paveldėtoją pagal įstatymą, nors tikrojo nekilnojamojo turto gal nei nebus matę akyse. Paviršutiniški, į cinišką kritiką linkę žmonės  visada ras savo “sąmojų“ teigdami, kad reikėjo kitaip gyventi, kad turimus vaikus reikėjo mokėti išsiauklėti, kad reikėjo būti mažiau išrankiems ir čiupti vieną ar kitą netoliese buvusį žmogų į savo sutuoktinius. Bet tokie pliurpalai ne tik, kad nieko verti, bet ir nemoralūs. Gyvenimas yra margas, netolygus ir ne visiems vienodai teisingas, jis galėjo pasisukti kita vaga ir tada tas pats kritikas gal būtų likęs šiandiena ironizuojamojo vietoje.

Tikiu, skaitytojas jau suprato, kad kalbu apie tai, kad renovacija daugeliui žmonių yra nepelnyta katastrofa. Šiandiena brangius mokesčius už būsto šildymą pakeis dar didesni mokesčiai už namų apšildymą. Ir tie mokesčiai daugeliui vyresnio amžiaus žmonių taps tarsi neobaudžiava: lažą mokėti reikės iki gyvos galvos, vardan menamo ateities žmogaus, kuris kažkada, po tavęs apsigyvens tavo bute.

Tai kažkur kitur. O pas mus nebus?

Įvertinant laukinio kapitalizmo keistai mielą būdą savivaliauti, galima būti beveik tikriems, kad po 25 ar 30 metų, kai pagaliau bus išmokėtos duoklės už buto apšiltinimą ir tarsi jau turėtų pradėti reikštis taupaus šildymo privalumai, šilumininkai, prisitaikydami prie naujų sąlygų [o tam jie turės daugelį metų], atitinkamai pakels kainas už tiekiamą šilumą, tad realaus pagerėjimo nepajus niekas ir niekada. Oi, ne, ne taip sakau -pagerėjimą visą tą laiką jaus bankininkai, suteikę paskolas ir statybininkai, galimai nepelnytai brangiai pralobę už pagrindinės Lietuvos gyventojų masės būstų apkamšymą mineralinėmis vatomis. Ir šilumos tiekimo tarpininkai visada džiaugsis: Lietuva gi ilgų šalčių viešpatavimo zona, čia šilumininkai jaučiasi kaip rojuje ir jiems niekada neprilygs jų kolegos gyvenantys dievo šiluma apdalintose šalyse. Visi kiti bus nuolatiniai jų įkaitai. Taškas.

Tiesa, taškas reiškia tik sakinio ar atskiros situacijos pabaigą. Tuo tarpu ši tema apipinta ne vien aptartomis subtilybėmis. Būdamas “Brėžnevo anūkas“ [ta prasme, kad augau valdant L.Brežnevui], savo tada dar geromis akimis regėjau kaip dygo pirmieji tarybinės Lietuvos daugiaaukščiai. Gimiau ir augau Kaune todėl turėjau laimę matyti kaip per kopūstų ir kitokių žemės ūkio kultūrų laukus buvo tiesiamas Taikos prospektas, vėliau nutįso Centrinis Bulvaras [dabar tai V.Krėvės pr.], žemėlapiuose atsirado pramonės prospektas. Tada buvau vaikas, bet nuolatos girdėjau suaugusiųjų susižavėjimą, kad naujieji namai statomi su 25 metų garantija. Suprantama, tokia teorinė garantija nereiškė, kad šie namai ilgiau nestovės, tačiau toks laikas leido manyti, kad bent jau po 60 metų juos valdžia griaus ir statys naujus. Kai prasidėjo blokinių namų bumas buvau jau paauglys, bet vis dar mėgdavome pašmirinėti po statybas, todėl matėme savo akimis, kad dideli ir masyvūs blokai buvo sutvirtinami vos keliose vietose, suvirinant betone įlietas metalines plokšteles. Statybos nuo tada vyko nepaliaujamai, todėl šiandiena turime palyginus naujų ir senų blokinių pastatų, bet senajam V.Krėvės prospektui, o tiksliau – jame stovintiems namams šiandiena jau apytikriai po 40 metų. Reiškia nuo garantinio stovėjimo laikas šiandiena viršytas 15 metų. Viskas tvarkoje, nebandau imti skambinti pavojaus varpais, kad laikas jau bėgti iš šių namų, bet… … Pridėkime prie šio amžiaus dar paskolų sugrąžinimo metus ir susivoksime, kad šiems pastatams tapus jau iš tikro taupiais, jie bus bebyrantys ir beįrantys. Nes jiems jau bus po 75-80 metų ir geležiniai suvirinimo įtvarai bus likę tik simboliais, nebegarantuojančiais jokio saugumo. Prisimenu, dar sovietiniais metai televizija rodydavo Amerikoje sprogdinamus daugiaaukščius, nes jie jau atitarnavo savo. Bus tas pats ir pas mus. Ir jei mūsų šalyje vis dar klestės “laisvoji rinka“, gyventojai patys turės pasirinkti: palikti savo butus ir ieškotis kito būsto ar rizikuoti savo gyvybėmis ir laukti kol tie senieji blokai užspaus bemiegantį ar pusryčiaujant.

Kur link lenkiu? Ogi prie elementaraus ekonominio supratimo. Protingi žmonės negali vadovautis emocijomis, jie turi suvokti bet kokios investicijos prasmę. Besiplečianti namų renovacija yra rizika, nei kiek ne mažiau pavojinga nei surengtos futbolo rungtynės minų lauke. Tiesa, visa tai ekonomine prasme. Tad ar nors truputi moralu vykdyti prievartines renovacijas? Manau ne. O ką manote Jūs?

Viliuosi, kad ši, be galo daugeliui aktuali tema neliks skaitytojų nepastebėta. O jei taip, parašysiu ir naujesnių pamąstymų šia tema. Netylėkime, nors daugeliui mūsų, deja, būdinga stebėtojų rolės. Nes tik kalbantys gali užtikrinti savo ateitį.

Ta pačia tema:

Po namo renovacijos namus užpuola pelėsis   [Ačiū Arvydui AUGONIUI už nuorodą]

Vėliau [šia tema] pasirodę straipsniai:

J.Lapėnienė, L.Jankauskienė, Z.Paškevičienė: “’Pamatę sąskaitas už renovaciją klausia, kas čia negerai“’

Ar tikrai renovacija toks baubas. Delfi pilietis

Reklama