Posts Tagged ‘SODRA’

Romualdas Matelis: Su Rasa Juknevičiene kartais pasikalbu… Tik ar verta? Nežinau

Nors nemanau, kad su visais gyvenime sutiktais žmonėmis verta imti diskutuoti bet kuriomis temomis, nes naudos iš to, kaip sakoma – tiek, kiek iš ožio pieno, kartais vis tik pabandau. Nors ir nepuoselėdamas vilčių į tarpusavio supratimą. Šiandiena neišturėjau ir pareplikavau buvusios Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės lapelyje Facebook‘e. Ir ką Jūs manote? Ogi šį kartą sulaukiau ir jos atsakymų. Tiesa, kad rašė ji pati, yra tik mano prielaida, bet gal gi taip ir buvo?

Facebook‘as, tai tarsi tekanti kalnų upė: dalis vandens dar ilgai matoma šuoliuojanti įvairiais kriokliais, o dalis prasmenga į tarpeklius ar pasislepia po akmenimis, todėl kokia nors nuoroda į diskusiją jau po kurio laiko gali būti nutekėjusi. Įvertindamas tai, nutariau padaryti patirto įspūdžio fotografiją ir pateikti ją savo skaitytojams.

Žemiau pateikiu R.Juknevičienės išlietą širdgėlą dėl premjero A.Butkevičiaus ir keletą įsiterpusių jos gerbėjų komentarų. Be abejo, čia ir mano pokalbio ištraukėlės.

Rasa Juknevičienė 

Eksministrė Rasa Juknevičienė
Eksministrė Rasa Juknevičienė Facebook’e

Prieš 6 val. šalia Vilnius, Vilniaus Apskritis ·

·         Mane buvo sugraudinę jautrūs dabartinės valdžios, ypač premjero A. Butkevičiaus žodžiai apie neapsakomą jų puolimą, neduodant 100 dienų. Dabar žiūriu, kad yra visiškai atvirkščiai – beatodairiškai puolama buvusi Vyriausybė, Butkevičius aršiausias.

1Patinka · · Nebesekti pranešimų · Dalintis

Vincas Vyrukaitis Pakalni tu pakalni ir kas is tavys belike????/////

Prieš 2 val. · Patinka

Adomas Pakalnis o kas prabilo :))) turbut l.nuosirdziai didziuojate Algiu Greitai, kuris skleidzia krikscioniskas vertybes. Geda, o dar verkia kad kiti ant jusu pyla srutas.

Prieš 2 val. · Patinka

Vincas Vyrukaitis Kad jau Pyla tai pila ,net pakalnen teka

Prieš 2 val. · Patinka · 1

Adomas Pakalnis beleka kad senajam komunistui butu dziaugsmo oj nekomunistui Vincas juk dabar patriotas

Vincas Vyrukaitis TARP KITKO VINCAS NERA KONSERVATORIUS

maždaug prieš valandą · Patinka

Adomas Pakalnis o apie koki vinca kalbame? juk ne apie babyliu?

maždaug prieš valandą · Patinka

Matelis Romualdas 0 Jūs norite, kad palauktų 100 dienų po jūsų kadencijos pabaigos, Rasa? Hmmm, tikrai novatoriška mintis.

Prieš 57 min. · Patinka

Rasa Juknevičienė Tai juk jie sako, kad dirbti nori, kad kritikuoti negalima. Bet nedirba, net memorandumų internete neranda. Tik interviu paperkamuose laikraščiuose apie blogiečius iš buvusios Vyriausybės

Prieš 42 min. · Patinka · 1

Matelis Romualdas Irgi įdomi situacija… Ar nueinanti vyriausybė neprivalėjo perduoti viso valdyto ūkio? Ar nauja vyriausybė turi viską susirasti internete? Ir kaip jums pavyko nustatyti kurie tie paperkami laikraščiai? Ar ne pagal savo buvusį darbo braižą kartais vertinate?…Žiūrėti daugiau

Prieš 35 min. · Patinka

Rasa Juknevičienė PVM transportui sumažino buvęs Seimas dar 2012 metų pavasario sesijoje

Prieš 29 min. · Patinka

Vincas Vyrukaitis Mateli ar skaityt mokate …PVM sumazintas dar pernai pavasari, toks jus ir PASALINIS

Prieš 24 min. · Patinka

Matelis Romualdas Tada, šiuo atveju atsiimu savo susižavėjimą nauja vyriausybe. Vis tik keistoka, kodėl pernykštėje sesijoje priėmėte nutarimą sumažinti kainas [PVM] tik nuo tada, kai jau nebebūsite valdžioje. Gal gi manėte, kad kol valdžioje esate, reikalingas kiekvienas litukas, o ateinantys į valdžią tegul kukuoja be pinigų?…Žiūrėti daugiau

Prieš 23 min. · Patinka

Matelis Romualdas Vincai, moku, kaip ir jūs. Ir parašiau nedelsdamas atsakymą į šią žinią. O ujus tai tenkina? Tikriausiai jums gerai būtų net jei kadencijos pradžioje TS LKD būtų priėmusi nutarimus atstatyti visus mokesčius tik po to, kai jų jau nebebus?

Prieš 21 min. · Patinka

Vincas Vyrukaitis Ir pradzioje pagyrete o gale apspjaudete. PASALIETISKAI bet ANGAZUOTAI

Prieš 20 min. · Patinka

Matelis Romualdas: Vincai Vyrukaiti, ką aš ir kur pagyriau? Ir, o siaube, ką aš apspjaudžiau? Ar jūs kritišką, bet kultūringai dėstomą nuomonę laikote spjaudymu? Ar manote, kad gyvenimo pagrindinis variklis yra padlaižiavimas be jokios priežasties?

Prieš 16 min. · Patinka

Rasa Juknevičienė Sunku su tokia kompetencija, kaip Romualdo, ginčytis, bet prisiversdama pasakysiu, kad mokesčiams priimti yra nustatyta tvarka. Planuojant kitų metų biudžetą, reikia žinoti iš anksto, kokios bus pajamos. PVM – viena iš sudėtinių proceso dalių.

Prieš 13 min. · Patinka

Matelis Romualdas Beje, nors niekada nesispjaudžiau, tačiau kritikos nuėjusiais vyriausybei negailėjau nuo pat pradžių. Ir pirma mano kritika pasirodė dar tada, kai ponia rasa, su visa tuometine vyriausybe buvo atvykę į Kauno Girstučio Kultūros Centrą ir žadėjo atsakyti į visus kauniečių klausimus. O jei nesuspės, tada BŪTINAI ATSAKYS RAŠTU PER PAŠTĄ. Nesulaukiau atsakymo į savo raštelį, nors puikiai mačiau kaip jis keliavo iš vieno ministro rankų į kito. Mačiau nes jį buvau atsinešęs pasirašytą kompiuteriu [taip norėjau išreikšti pagarbą, nevarginant ministrų šifruojant rankraščius] ant kitos spalvos, nei buvo dalinama salėje, popieriaus… Labai jau sunkus buvo mano klausimas, tą suprantu. jame dėsčiau apie SODRĄ – ji įkurdinta į nepelnytai brangius pastatus. Nėra iš ko mokėti pensijų? Tada, rašiau – parduokite šiuos pastatus Amerikos magnatams, o SODROS darbuotojams nupirkite 1960 metų bendrabutį, tokį, kokiuose dabar dirba seniūnijos… Nes tie brangūs ir prabangūs rūmai visoje Lietuvoje, ne iš dangaus, o iš piliečių įmokų, už ką visų pirma turi būti mokama pensijos, leidžiančios žmogui likti gyvam.

Prieš 9 min. · Patinka

Matelis Romualdas Kompetencija… Tikrai gražus žodis. Tik šiuo atveju gal labiau tiktų lietuviškas – patirtis? Nes kompetenciją, paprastai suprantame kaip universitetuose įgytas žinias plius patyrimą toje srityje. O šiuo atveju, aš, kaip ekonomistas, nemanau turįs mažiau žinių už gydytoją. Tiesa, tam tikrų reglamentų, man, skirtingai nei Jūs – nebuvusiam daugelį metų seimo nariu, gal galima ir nežinoti. Beje, smalsu, ar atėjusi į “karo” ministres iš karto pasijutote kompetetinga?

Prieš kelias sekundes. · Patinka

·

Rasa Juknevičienė Nelengva buvo, nelengva ir yra, bet visada pirmiausia išsiaiškinu, jei ko nežinau. Prokuroro tonu nesidrabstau, kad kažkas žmonių nemyli

Prieš 17 min. · Patinka

Matelis Romualdas Žinau… Apie negerai atliktus darbus galima ir labai miela intonacija. Tik kam tai?

Prieš 2 min. · Patinka

Komentuoti

O pabaigai – visiems džiugi žinia iš internetinių tyrų: Žinia apie atpigusius kelionių bilietus:

Su Kautra keliaukite pigiau

Keleiviai važiuojantys tarpmiestiniais „Kautros“ autobusais už bilietus mokės mažiau.

Nuo šių metų pradžios pridėtinės vertės mokestis keleivių vežimo paslaugoms mažėjo nuo 21 iki 9 proc. Nuo sausio KAUTROS tarpmiestinių bilietų kainos sumažėjo tokiu pačiu dydžiu, kokiu sumažinamas pridėtinės vertės mokestis.

Sumažėjusias kainas pajus keliaujantys visais KAUTROS tarpmiestiniais maršrutais. Pavyzdžiui, šiuo metu 20 litų kainuojantis bilietas važiuoti iš Vilniaus į Kauną atpigs iki 18 litų, kelionė iš Kauno į Klaipėdą vietoj 52 litų kainuos 47 litus.

  • <…>
http://www.autobusubilietai.lt/tarpmiestiniai-ir-tarptautiniai-tvarkarasciai/Su-Kautra-keliaukite-pigiau/?&utm_source=newsletter&utm_medium=email&utm_campaign=Keliaukite_pigiau

“Vėlykinių pensijų” nebus. Verkti ar džiaugtis?

§ Pensininkas Arūnas Kazys Kynas nesupranta, kodėl “Sodra” nesuteikia galimybės didžiausios krikščionių šventės – Šv. Vėlykų – švęsti ir pensininkams. “Kai pats pasidomėjau, ar bus mokamos pensijos prieš šventes, man atsakė, kad “Sodros” valdyba nutarė mokėti pagal įprastą grafiką, tai yra iškart po švenčių, balandžio 10 dieną, nors prieš Kalėdas tokią išimtį buvo padariusi – rašo Mažeikių krašto laikraštis “Santara”.


§  Pagal galiojančią tvarką, pensijos į gavėjų sąskaitas kredito įstaigose pervedamos kiekvieno mėnesio 10–12 ir 28 d.d., o į namus pristatomos 10–26 d.d., o motinystės (tėvystės) pašalpos mokamos 15 dieną.
Kai „Sodros“ išmokų mokėjimo diena sutampa su poilsio ar oficialių švenčių dienomis, ji pasislenka. Jei išmokos mokėjimo ar pristatymo diena sutampa su poilsio diena šeštadieniu, išmoka mokama ar pristatoma penktadienį, jei išmokos mokėjimo ar pristatymo diena sutampa su poilsio diena sekmadieniu, mokėjimas ar pristatymas įvykdomas pirmadienį. –
paaiškina dienraštis “Lietuvos žinios”

      Spauda vakar, ko gero užsikrėtusi viena nuo kitos, plačiai kėlė klausimą apie pensijų išmokėjimą. Ir pagrindinė mintis čia buvo SODROS moralizavimas, neva ji nepasistengia sudaryti sąlygas pensininkams riebiai atšvęsti Šv.Vėlykas. Nors bet kuriuo momentu visur ir visada pasisakau už pensininkų garbią ir deramą senatvę, šiuo atveju nemanau, kad paankstintas pensijų išmokėjimas iš tikrųjų atstovautų senjorų interesams. Taip, pensininkai, kaip ir vaikai bei vidutinio amžiaus piliečiai, kartais mėgsta nepamatuotai švystelėti vieną kitą kupiūrą. Bet po to jiems liūdesio laikas būna kur kas ilgesnis nei patirtas džiaugsmas. Vėlykos yra kasmetinė šventė ir jei jau esame nuskurdinti, kur kas racionaliau bus jas praleisti kukliai. Vardan sekančių dienų, kurių, tikėkimės dar bus daug.

Tačiau va prekybininkams, čia tikrai didelis minusas. Nes jų tikėtosios įplaukos gali būti smarkiai mažesnės. Tad šiuo atveju džiaugsis tie, kurie turi valios prekiauti saikingomis kainomis, o didieji lupikautojai patirs tikrą šventę: nors įplaukų turės mažai, mažai bus ir darbo. Manau, kad tik jie čia ir praloš…

Romualdas Matelis: Ką mąsto valdžia? Apie brangaus būsto apmokestinimą

Pastarosiomis dienomis žiniatiekoje, o ir prie įvairių staliukų, dažnos diskusijos apie naująją Lietuvos valdžios mokesčių politiką. Kitaip ir būti negali, nes suruošti siurprizai, panašu, palies   vos ne kiekvieną žmogų: vienus labai aštriai, kitus vos pastebimai. Nežiūrint to, daugelis džiūgauja, o stambesnės žuvys drebia priekaištus ir kuria pseudo teorijas. Kitaip gal ir būti negali, toks jau tas mūsų drumzlinas gyvenimas, kad dažnai be priežasties  krykštaujame kai kažkam nepasiseka, o kartais gailimės to, kuris vargu ar to gailesčio vertas.
Žiūrint į tai, kas paskubomis sukurpta, negalima nesutikti, kad seimas ir vyriausybė savo veiksmais primena skęstančio laivo denyje besiblaškančius jūreivius. Mokesčiai nustatyti be jokios analitinės logikos, be pamatuoto aptarimo tarp savų ir su tautos atstovais. Nieko nepadarysi, gyvename lietuviškoje demokratijoje, kuri, bent man, visada panaši į aukščiausią diktatūros išsivystymo formą. Kai kas sako, kad vis tik demokratija pas mus akivaizdi, nes galima rašyti ir kalbėti tai, ką manai. Ačiū už bent šią galimybę, tačiau tai tik vienas, mūsų sudėtingo statinio kampinis akmuo. O kur visa kita?
Nebuvau seimo salėje, kai buvo priiminėjami naujieji įstatymai. Apie juos težinau iš spaudos, kaip ir dauguma mirtingųjų. Tačiau vaizdas toks, kad bene trys ar keturi seimūnai iš pusantro šimto, padėliojo iš tribūnos savo sapnus ir jiems pritarta. Neabejoju, kad netrukus bus dar daug korektūrų ir pakeitimų, tačiau ar tai puošia Lietuvą? Žinoma, kažkas su džiaugsmu man pasakys seną, jau seniai atsibodusią frazę, kad net civilizuotieji italai ar intelektualieji japonai seime susimuša – suprask, Lietuva tokiame fone atrodo tiesiog labai puikiai. O po kurio laiko, gal kas nors užsakys kokį pagiriamąjį straipsnį kokiame nors suvargusiame bulvariniame Londono laikraštėlyje ir su pasimėgavimu rodys tautai – va kaip šiltai apie mus rašo Vakarai.
Bet grįžtu atgal prie šiandiena pasirinktos temos – brangaus [arba milijoninio] nekilnojamojo turto apmokestinimo. Iš esmės tai gal ir nėra pati didžiausia blogybė iš viso priimto įstatymų paketo. Ir gal visai ne blogybė, bet ne todėl, kad manyčiau, kad valstybės biudžetas yra pagrindinė to priežastis. Ne, apie valstybės biudžetą sutikčiau kalbėti tik tada, kai matyčiau, kad kitų būdų jau nebėra. O dabar, prisimindamas Michailo Gorbačiovo mėgtą terminologiją, turiu pasakyti, kad dar niekas realiai nebandė išieškoti visų įmanomų vidinių rezervų. O, bent kiek mąstančiam žmogui, manau, turėtų būti aišku, kad nuo to būtina pradėti. Aš jau esu rašęs savo straipsniuose [blog‘uose], kad niekaip nepateisinami prabangūs SODRŲ rūmai. Ir čia kalba eina ne tik apie pastatų kainas, kurios išleistos akivaizdžiai iš mūsų visų lėšų, bet ir apie jų neekonomišką architektūrinį sprendimą. Lietuvos visų finansinių vargų, lyginant su Vakarų šalimis, viena iš pagrindinių bėdų yra tai, kad gyvename šalto klimato zonoje, kur vos ne pusę metų turime šildytis. O tas šildymas mums brangus, gerokai brangesnis už kur kas šaltesnėje zonoje gyvenančius rusus. Nes jie turi dievo skirtus gamtinius išteklius. Net neįmanoma lyginti mūsų priverstinių nuostolių su tais kraštais, kur žiemos tik simbolinės. Už dujas, kol kas pagrindinį šilumos šaltinį, rusiškąjam Gasprom‘ui mes mokame milžiniškus pinigus. Tiek savo būstuose, tiek visuomeninės paskirties patalpose, tiek ir bet kurioje darbovietėje. Tačiau mokėti, kai to nėra būtina argi protinga? SODROS vien Kauno skyriuje, aš drįsčiau teigti, – pusė visos erdvės ne tik, kad neišnaudojama, bet jos ir neįmanoma kada nors panaudoti. Nes ten didžiuliai holai per visus keturis pastato aukštus. Tad šildome oranžerijas, skirtas net ne augalams, o neaišku kam. Tai grožis? Gal būt, jei kažkam hoby yra mėtyti pinigus į bet kur. Man, suvokiant finansinius nuostolius ir girdint, kad nėra už ką mokėti pensijas, tai liūdnas vaizdas. Todėl visus neteisingai pastatytus SODRŲ pastatus, jei būtų mano valia, nurodyčiau, parduoti, o šios, gerai dirbti nesugebančios institucijos darbuotojus perkelčiau į 1970 metų statybos bendrabučius. Na, panašiai, kokiuose dabar įsikūrę daugelis seniūnijų.

This slideshow requires JavaScript.


Vis tik manau, kad brangių ir prabangių pastatų apmokestinimas yra gerai. Ir, ko gero, būtinas. Ne todėl, kad per šiuos mokesčius pasireikštų tautos pavydas turtingiesiems. Ne. Čia aš įžvelgiu kur kas gilesnę prasmę. Visame skurstančiame pasaulyje lygiagrečiai vyksta ir nuolatinės varžybos. Nedidelis procentas turtingųjų, o reiškia, šiaip jau protingų žmonių, yra paprasčiausiai susirgę turtomanija. Jie visomis įmanomomis formomis stengiasi per savo sukauptus turtus pademonstruoti aplinkiniams savo išskirtinumą. Tai nėra lengva liga ir jos gydymui, ko gero, niekas niekada neišras jokių tablečių. Tačiau apmokestinimas gali paveikti gydomai: oligarchai ar tiesiog šiaip turtuoliai susimąstys kiek jiems visko reikia iš tikrųjų. Ir daugelis jų ims sveikti – sukauptus viršpelnius nebekraus tokiais besaikiais mastais į nekilnojamąjį turtą ir kitus prabangos ženklus. Jie tikrai nenukentės, jei apsiribos savo šeimos gyvenamąjį plotą, pavyzdžiui iki 25 kvadratinių metrų vienam ten gyvenančiam šeimos nariui. O turimus pinigus panaudos kur kas tikslingiau – kelionėms, pramogoms ir poilsiui. Iš to laimėti turėtų visi: ir turtingieji, ir varganesnė tautos dalis. Savaime suprantama, laimės ir šalies biudžetas. Tik jei jis bus ir toliau besaikiai švaistomas įvairioms išvykoms, įforminamomis komandiruotėmis, „kanceliarinėmis“ išrinktųjų ir paskirtųjų išlaidoms, bei prie šalies gyventojų atlyginimo vidurkio nepriderintoms algoms, biudžetas nuolatos bus deficitinis.
Taigi, įvedami pastatų prabangos mokesčiai nėra absoliutus blogis. Greičiau visai teigiamas niuansas, aišku, su sąlyga, kad jis bus nustatytas protingo dydžio ir taikomas protingiems viršpločiams. Transporto ir indėlių mokesčiai matytini jau kiek kitoje šviesoje, todėl apie juos parašysiu vėliau.

R.Matelis: Serenados po jaunimo langais?

Nors man nepatinkanti populizmo sąvoka, regis, palaipsniui jau traukiasi iš kasdienybės akiračio, kai kurios jo apraiškos kartas nuo karto vis dar pasireiškia. Nesunku jį įžvelgti tada, kai jis sklinda iš kažkurių partijų rūmų, tačiau kur kas sunkiau, kai juo ima užsiimti regis eiliniai, tegul ir garsūs žmonės. Nes tada imi dvejoti: kam jie tai daro? Kokių nematomų tikslų siekia? O gal tai visai ne populizmas, gal tai tik paprasčiausiai to žmogaus gyvenimo nuostatos?

Šiandiena jau nebegalėčiau pasakyti kada į mano žinomų pavardžių sąrašą pateko ekonomistė Aušra Maldeikienė, tačiau tai buvo sąlyginai ne taip jau seniai. Internetas gi labai išplėtojo mūsų asmenines duomenų bazes, tačiau, tuo pačiu ir atitolino mus nuo išsamios mums girdėtų žmonių analizės. Vis tik šią moterį visada buvau sąlyginai įterpęs tarp teigiamų asmenybių. Nežinau kodėl, tačiau ji man atrodė kaip blaiviai vertinanti mus supančią aplinką, kaip žmogus garsiai sakantis kitokią, teisingą nei mums formuoja žiniatieka, nuomonę. Trumpai – tai buvo man teigiamas herojus. Ir, ko gero, taip būtų likę ir dar ilgiau, jei ne galingasis Feisbukas [Facebook]. Dabar visa tai smarkiai susvyravo.

Atsitiktinai suradęs A.Maldeikienės nuomonę dėl pensijų žmonėms atstatymo, buvau šokiruotas. Netgi maniau, kad kažko nesupratau, nes gi kiekvienam iš mūsų nelengva sužinoti, kad galimai klydai. Tačiau netrukus, antrą kartą pataikęs į tas pačias kreivas vėžias, supratau, kad nesapnuoju – ponia Aušra iš tikro turi visai kitokius įsitikinimus, kurie arba nepamatuoti arba tėra sąmoningas reveransas jaunajai lietuvių kartai.

Taigi sėdau rašyti savo nuomonę

Skambus straipsnio pavadinimas – Padidinkite mano mokesčius ir atiduokite jaunimui iš karto parodo, kad apie realų pasiūlymą padidinti poniai Aušrai mokesčius, kalbos čia nebus. Nes mokesčiai nėra šiaip sau pinigų rinkliava, jie reglamentuojami įstatymais ir kitais normatyviniais dokumentais. Tačiau norint iš tikro skirti dalį savo pajamų jaunimui, jokių kliūčių gi nėra. Mes visi turime tokias galimybes, aišku, jei turime ką duoti [o gaunant 5327 lt. į rankas per mėnesį, tokia galimybė tikrai yra]. Paprasčiau – tai vadinama labdara, o ją galime teikti pačiomis įvairiausiomis formomis. Pradedant nuo pinigų įteikimo rankiniu būdu žmogui asmeniškai, kuriam manome, kad tikrai labai reikia pagalbos ir baigiant bankiniu pavedimu į kažkurią tai atitinkamos struktūros sąskaitą. Suprantama, visai žmogiška, kad atlikus gerą darbą, norime būti tinkamai įvertinti aplinkinių. Bet tai įmanoma tik jei tikrai mes tą darbą tikrai padarysime. Tiek to, nesigilinsiu toliau į tikruosius nurodyto straipsnio tikslus, nors man ir labai kelia įtarimą, kad vertinant tai, jog internete žymiai didesnė dalis jaunimo nei pensininkų, tai gali būti ir priešrinkiminė serenada jaunimui. Norėčiau klysti, bet atsakymas į šį klausimą – tik artimos ateities klausimas. O dabar man įdomesnė šio straipsnio pati  vertė. Arba, kitaip sakant, išreikštų teiginių objektyvumas.

Iš karto noriu pareikšti savo skaitytojui, kad šį straipsniuką rašau su viltimi, kad man pavyks čia pasikviesti ponią Aušrą ir ji turės galimybę visaverčiai paprieštarauti mano teiginiams. Kitaip gi būtų negarbinga, gautųsi tarsi apkalba.

Pradėsiu nuo pačios SODROS sampratos. Kas tai? Loterija ar draudimas? Regis šį klausimą atsakysime visi vienodai, tai draudimas, nes taip be trumpinio šią instituciją ir vadiname – Socialinis draudimas. Na, o jei taip, tai kaip į jį turime žiūrėti? Aš įsitikinęs, kad esminis skirtumas tarp loterijos ir draudimo yra tas, kad loterijoje mes savo noru rizikuojame, siekdami gauti dideles pajamas, o drausdamiesi, mes neturime patirti jokios rizikos. Draudimo atveju mes jam atiduodame savo lėšas, o šis, atėjus laikui arba atsiradus tam tikroms aplinkybėms, PRIVALO mums teikti aptartas išmokas [kompensacijas]. Tiesa, SODRA yra privalomo draudimo rūšis, bet tai tik dar labiau įpareigoja valstybę užtikrinti, kad nebūtų apvilti žmogaus teisėti lūkesčiai. Konkrečiai kalbant, privalo nusenusį, nusilpusį ar darbingumo netekusį žmogų išlaikyti, rūpintis jo gydymu ir išgyvenimo galimybe. Diskusijų čia tarsi ir neturėtų būti. Bet politikoje toli gražu ne viskas paremta nediskutuotinais gyvenimo dėsniais. Sakysite kame čia politika? Deja, taip, tai dalis politikos, nes šiandieninėje situacijoje valstybės prievolės savo gyventojams yra perkainuojamos politikų. Mažai kreipiant dėmesį į eilinio piliečio nuomonę.

Bet grįžkime prie draudimo esmės. Tie, kurie bando pasukti SODROS klausimus sau palankia linkme, o aptariamu atveju, ko gero, ir Aušra, šiandiena tvirtina, kad pensininkai yra išlaikomi dirbančiųjų. Ar tai tiesa? Ne, gerbiamieji. Kas ir nuo kada nustatė, kad mokantis privalomąjį draudimą, jį moka senelių išlaikymui? Tai netiesa, o taip būti gal būt dalinai galėtų jei socialinis draudimas būtų kažkas naujo, atsiradęs tuščiame lauke. Bet šis draudimas jau pats su „pensijiniu“ stažu, todėl tokia nuomonė yra žmones klaidinanti. Kiekvienas dirbantis arba tiesiog besidraudžiantis žmogus žino, kad jis, mokėdamas mokesčius, ne šelpia pensininkus, o KAUPIA savo pinigus savo senatvei. Tą patį jis gal galėtų daryti dalį savo atlyginimo atidėdamas į banką. Bet negali [o ir anksčiau negalėjo], nes šalyje funkcionuoja PRIVALOMAS draudimas. Čia, pats laikas pastebėti, kad daugelis žmonių nors ir sukaupė lėšas pensijai, jų nebepamatė. Nes mirė nesulaukę pensijos. Va tos lėšos atiteko kitiems, jį pažinojusiems ir jo nei nemačiusiems žmonėms. Tokia jau šio draudimo struktūra ir esmė. Gi niekas niekada negrąžino mirusio pensininko sukauptų lėšų jo artimiesiems. Nes SODROS įmokos nepaveldimos. Reiškia jos niekur negalėjo ir dingti. Tik ar teisingai jos panaudotos brangiai kainavusiems [ir kainuojantiems], prabanga tviskantiems rūmams statyti ir eksploatuoti, klausimas, nuo kurio bėga premjeras ir kiti šalies vadovai.

Autorė teigia: „apsidairau ir aprašau dvi realias situacijas“. Įdomu, o ką gi reiškia dvi realios situacijos? Ar pateikiama kažkokios pačios charakteringiausios Lietuvai situacijos, ar aprašoma tik kažkas, kas po ranka tuo metu pakliuvo? Pirmuoju atveju vertėtų suklusti, bet jei tai tik šiaip dvi kontrastingos situacijos, tai ar jos vertos dėmesio ar, tuo labiau, diskusijos? Taigi paskaitykime…

Pirmasis iš pateiktų „pavyzdžių“ [patrumpintai cituoju] – pensininkė, kuri turi „gerai įrengtą butą Vilniuje netoli centro (mažiausiai 200 tūkst. litų vertės). Gana nauji baldai, moderni virtuvės įranga. Dviejuose kambariuose gyvena viena. Valdo pusę namo Palangoje, kur ir atostogauja. Tiesa, būdama darbšti ir mėgdama bendrauti, vasaromis nuomoja tris iš ten esančių keturių kambarių ir taip kasmet prisiduria dar vidutiniškai 6-7 tūkst. litų. Palangoje turi keletą arų žemės, bet žemės mokesčio nemoka, nes yra pensininkė. Jos pensija 980 litų (iki sumažinimo buvo 1030 litų)“. Mane visų pirma nustebina, kad žemės mokesčio savininkė nemoka. Nes žinau pavyzdžių, kai pensininkai Palangoje moka. O nemoka tik tie pensininkai, kurie žemę nuomojasi. Bet gal laikai pasikeitė… Aprašomas pavyzdys tikrai netradicinis, Lietuvai necharakteringas. Tačiau net ir šiuo atveju peršasi nuomonė, kad kalba eina apie moterį, kuri nugyveno galimai tvarkingą gyvenimą, neišlaidavo ir niekada nebuvo ne tik Vietname, bet ir Lenkijoje. Nes, spėjant pagal jos amžių, visą savo darbingą gyvenimą gyveno geležiniame narvelyje [TSRS]. Ji gi į devintą dešimtį įžengusi pensininkė, tad ar labai daug galėjo pasidžiaugti gyvenimu kai sulaukė [o gal net ženkliai prisidėjo?] Nepriklausomybės? Vis tik buvo jau įžengusi į septintąją dešimtį? Bet, gal šiuo konkrečiu atveju ir kitaip? Gal ta moteris visą gyvenimą vogė mėsą kažkuriame mėsos kombinate arba putlius siūlus Kauno Dirbtinio pluošto gamykloje? Nežinau. Žinau kitką, tokių pasiturinčių pensininkų Lietuvoje labai mažas nuošimtis. Tad šios situacijos aš niekaip negalėčiau priimti už etaloninę visai Lietuvai. Ir pagal šį pavyzdį tvirtinti, kad ir visi kiti senukai tikri laimės kūdikiai, mažų mažiausia – nesąžininga.

Beje, gal klystu, bet man pasirodė, kad čia tarp eilučių paslėpta ir gaida, kuri skamba, kad senam žmogui jau nieko nereikia, kad jis turi būti patenkintas savo, pageidautina, vieno kambario buteliu kur nors priemiestyje. Nes tokiuose metuose likęs vienintelis deramas rūpestis – galvoti apie pomirtinį gyvenimą, o vienintelis kelionių maršrutas: namai – bažnyčia – kapinės – namai. Bet ir vėl viliuosi, kad klystu, na negali būti tokie žiaurūs žmonės aplink mus. Visi gi suprantame, kad mūsų, jaunesniųjų žmonių, privaloma pareiga užtikrinti, kad mūsų tėvai ar seneliai galėtų gyventi garbingai ir maloniai iki pat paskutinio atodūsio. Kaip sakant, kiek Dievo jam duota. Ir visi turime suvokti, kad taip, kaip elgiamės su savo seneliais šiandiena mes, taip bus ir su mumis, jei mes tos senatvės aplamai sulauksime.

Aušra piktinasi, kad senolė [dalinai cituoju] „per mėnesį bent porą kartų apsilanko poliklinikoje, kur gydytoja jai išrašo kompensuojamų vaistų (vien vaistų vertė, tad ir jų kaina mokesčių mokėtojams, mažiausiai keli šimtai litų per mėnesį)“. Miela Aušra, čia ir vėl panaši situacija kaip su SODRA. Ne mokesčių mokėtojams kainuoja jos vaistų dalinė kompensacija. Ji tai per savo gyvenimą užsidirbo. Ir visai jokio skirtumo, kad tada, kai ji buvo jauna, nebuvo atskirai sveikatos draudimo. Tada mokėjome bendrą socialinio draudimo mokestį, kuris dabar išdalintas į dvi dalis – SODRAI ir PSD. Beje, spėju, kad ponia Aušra labai sveika. Aš tuo pasigirti negalėčiau, man tenka pirkti vaistų. Todėl labai gerai žinau, kad kompensuojamųjų vaistų sąrašas yra labai siauras, o jame tik patys prasčiausi savo veikliąją sudėtimi, medikamentai. Didesniąją dalį esame verčiami pirktis už pilną kainą. O vaistai gi ne prabangos atributas, nusipirkę prastesnius, pigesnius gi galime padaryti nepataisomą klaidą… Taigi, nepavydėkime žmogui, kuris du kartus per mėnesį eina į polikliniką. Ten ne pramogų rūmai, į ten einama tik tada, kai kitaip elgtis jau nebegalima.

Na, o dabar paskaitykime antrąjį pavyzdį. Kiek patrumpinęs tekstą, atkeliu čia kai kurias mintis: „Antroji šeima. Pajamos — 3400 litų į rankas. Iš jų 1500 litų nuomojamas prastesnės, nei anos pensininkės, butas (nuompinigiai ir komunalinės išlaidos). Sumokėjus 250 litų už vaikų darželį, likę 1650 litų skiriami maistui, <…>. Žinoma, galbūt pajamas galima padidinti prisigalvojus kokio darbo po darbo, bet šeimoje vaikutis, kuriam reikia tėvelių ir jų dėmesio (o tai, kai esi sveiko proto ir turi normaliai sudėliotas vertybes, yra svarbiau…). Norint paimti banko paskolą butui, tegul ir itin kukliam Vilniaus mastais už 150 tūkst. litų, reikia turėti pradinę bent 17-18 tūkst litų įmoką. Kiek laiko užimtų ją sutaupyti? <…> Tiesa, sveikas protas ir išsilavinimas šiai jaunai šeimai sako, kad paskolos imti negalima jokiu būdu, nes darbo vietos labai nestabilios. <…> Žinoma, tokioje situacijoje svajonės apie antrą, juolab trečią vaikutį, kurios taip žavėjo prieš kelis metus, virsta miražu dykumoje. Juk ši šeima, valdžios galvų nuomone, nežmoniškai turtinga, ar ne?“ Sakykite, o Jūs ar iš pat jaunų dienų jau turėjote butą, geresnį nei ilgus gyvenimo metus darbui jau suspėję atiduoti žmonės? Gal… bet aš tokių nepažįstu. Mano laikų jaunimas ilgus metus gyveno bendrabučiuose. Taip pat su vienu ar dviem vaikais, kas buvo dar blogiau už nuomojamus butus. Nes jie kainavo kur kas brangiau. O gal Jūsų aprašytoji pensininkė jau būdama studentė nusipirko tą savo puikųjį butą Vilniaus centre? Ar ir jos jaunystė buvo tokia pat skurdi kaip aprašomos šeimos? O jei skurdi, tai ar nebūtų padoru manyti, kad gyvenimas turi turėti balansą, jūs gi ekonomistė? Jei tuometinė okupacija buvo deformavusi šiandieninių pensininkų jaunystę, ar Jūs nemanote, kad bent senatvėje jiems reikia suteikti šviesesnių akimirkų? Nors pilnai jau to, kas prarasta nebekompensuos niekas. Nes tokiuose metuose viską apjuodina prarasta sveikata.

Įdomu pastebėti, kad Aušra visai teisi, sakydama, kad pajamas galima padidinti prisigalvojus kokio darbo po darbo. Bet čia pat reikia ir patikslinti – tokia galimybė yra tik jaunam žmogui. Nes visi skelbimai apie laisvas darbo vietas visada vainikuojami, kad priimama tik iki 35 metų amžiaus ir dar todėl, kad pensininkai ne tik, kad jau nebeįdomūs darbdaviam, jie paprasčiausiai jau nebeturi sveikatos ką nors dirbti darbdaviui. Sau dar kaip ne kaip.

Nors logiška, bet labai liūdna, jog ponią Aušrą piktina, kad Prezidentė [cituoju] „D. Grybauskaitė pyksta, nervinasi ir griežtai aiškina, kad jokių būdu negalima  nuvilti pensininkės ir jai privalu kompensuoti  visas prarastas išmokas, nes kitaip bus pažeisti lūkesčiai ir nebus teisybės“? Šiam pasipiktinimui neabejotinai pritartų koks nors Lauras Bielinis. O aš manau, kad būtent čia ir atsiskleidžia Prezidentės žmoniškumas, sugebėjimas ne vien skaičiais vertinti visą mūsų aplinkinį gyvenimą. Ir todėl ji turi tokį platų gyventojų palaikymą, dėl ko dalis funkcionierių labai piktinasi.

Miela Aušra, nenueikite liūdnos šlovės politikų keliais, pažvelkite į situaciją realiai ir iš širdies. Aš kažkodėl vis tikiu, kad Jūs tiesiog paskubėjote išreikšti savo nuomonę, o pervertinus viską suprasite, kad klydote. Neskaldykime tautos, nes dauguma jaunų žmonių vis tik myli savo tėvus ir senelius, todėl suvokia, kad didesnė pensija yra gyvenimo palengvinimas ir jam pačiam. Kitaip jis iš savo skurdžių lėšų turės remti juos.

Pagarbiai – Jūsų FB draugas Romualdas