R.Matelis: Litas mums yra ir herbas, ir himnas, ir vėliava. Išsaugokime jį

Aušra Maldeikienė, mano akimis žiūrint, gana populiari savo privačių nuomonių reiškėja Lietuvos žiniatiekoje. Kai kas mano, kad ji dar ir gera ekonomistė. Ir nesvarbu, kad mano nuomonė šiais klausimais kitokia, nes kai kalbame apie euro įvedimą Lietuvoje, svarbu bet kurios mintys, kurios paskleistos garsiai ir plačiai. Būtent todėl, radęs Maldeikienės straipsnelį Delfio tyruose, laikau, kad būtina paviešinti savo padarytą analizę jos mintims.

Nors čia tik iš dalies į temą, noriu dar ir dar kartą atkreipti visų skaitančiųjų dėmesį į savo susiformavusią nuomonę euro įvedimo Lietuvoje klausimu:

ESU ĮSITIKINĘS, KAD LIETUVOJE ŠIANDIENA PAKANKA PRIIMTI POLITEKONOMINĮ SPRENDIMĄ, KAD MŪSŲ ŠALYJE ATĖJO LAIKAS PRIIMTI TAM TIKRĄ DIREKTYVĄ, KURĮ NURODYTŲ, JOG LIETUVOJE LYGIATEISIŠKAI CIRKULIUOJA DVI VALIUTOS: NACIONALINĖ – LITAS IR TARPTAUTINĖ – EURAS. PILIEČIAI LAISVI RINKTIS KURIAI VALIUTAI ATIDUOTI PRIORITETĄ, TAČIAU VISOJE LIETUVOS TERITORIJOJE ABI VALIUTOS YRA VIENODAI PRIVALOMOS PRIIMTI TIEK PERKANT PREKES AR GAUNANT PASLAUGAS, TIEK IR KITUOSE FIZINIŲ IR JURIDINIŲ ASMENŲ TARPUSAVIO ATSISKAITYMUOSE.

 

„Galiu galvą duoti nukirsti, kad Lietuvoje su euru bus kaip Estijoje“ – žurnalistui Audriui Sarcevičiui siūlosi VU docentė, visuomenėje neretai vertinama tarsi įžvalgia ekonomiste, ponia Aušra Maldeikienė. Bet aš labai abejoju ar tos galvos kam nors reikia, nes jei įdėmiai pasiskaitai jos mintis, tenka įsitikinti, kad ta galva gal ne tokia jau ir vertybė. Tačiau šio mano rašinuko tikslas ne Maldeikienės vertė, o LITO IŠSAUGOJIMAS ir euro galios apribojimas mūsų šalyje. Nors ne, gal nesu labai tikslus. Euro riboti gal ir nereikia, tegul jis veikia sau įprastu ritmu. Man gi svarbu apsaugoti lietuvišką herbą, himną ir vėliavą viename – lietuvišką pinigą LITĄ. Nes 50 metų apie jį viltingai svajojusi tauta nėra nusipelniusi jo netekti tik todėl, kad…. tik todėl jog tokie dabartinės Lietuvos valdžios ir kai kurių euroentuziastų įnoriai. O rimtų argumentų gi niekas taip ir nepateikė. Tame tarpe ir kai ko gerbiama A.Maldeikienė [toliau tekste trumpinys A.M.]. Tad pažiūrėkime ką ji šį kartą suvardino žurnalistui. Paanalizuokime. Analizė yra analizė, ji geriausiai suprantama tada, kai aptariami teiginiai cituojami. Todėl šis rašinukas bus dėstomas citatos surašymu ir jos aptarimu.

 

A.M.:

– Lietuva jau prieš 12 metų fiksuotu kursu susiejo litą su euru, tad dabar nebereikėtų gręžiotis atgal, mano Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto docentė Aušra Maldeikienė.

Jei jau kalbame apie lito sunaikinimą ir euro įvedimą, šiuos klausimus svarstančiai personai vertėtų neklaidinti žmonių. Neteko girdėti protesto balsų, kad kas nors keltų nepasitenkinimą dėl lito susiejimo su euru santykio, o jei tokie ir atsirastų, tai būtų visai kita tema. Dabar gi kalbama apie kitos, svetimos ir dirbtinos valiutos įsiviešpatavimą mūsų valstybėje ir tai nėra vienas ir tas pats kas kalba apie mūsų nacionalinės valiutos kursą.

A.M.:

– Aš negaliu vertinti, mano supratimu, nesąmonės. Jeigu pono J. Pankos lietuviškumas priklauso nuo valiutos, kurią jis naudoja, tai galiu pasakyti, kad aš savo gyvenime esu naudojusi daugelio šalių valiutą. Kai, pavyzdžiui, mokiausi ar buvau stažuotėse kitose šalyse. Kaip buvau lietuvė, taip ir likau lietuvė. Emociniai argumentai mane mažai veikia. Tai, kad sovietinio rublio buvo lietuviškas žodis, man buvo labai baisu ir man visai nebaisu dabar naudoti litus, ant kurių užrašyta lietuviškai, bet iš tiesų tam tikra forma tai euro atmaina. Jaučiuosi dabar daug laisvesnė. Gal ponas J. Panka Sovietų Sąjungoje jautėsi laisvas ir jo tapatybė buvo labai gražiai atskleista, bet aš jaučiausi uždaryta kalėjime. O tai, kad tame kalėjime man leidžia lietuviškai šnekėti… Aš ir taip visada su savim galiu lietuviškai pasišnekėti.

Šią ekonomistės Maldeikienės sakinių laviną bet kuris bešališkas žmogus vertins, manau, vienodai – norėjosi pasakyti kažką protingo, ale nesigavo… Vis tik iš viso to galima susidaryti pakankamai aiškų įspūdį, kad gerbiamai ekonomistei sunkiai prieinamos tautinės savigarbos ir pasididžiavimo sąvokos, todėl jas pabandyta pakeisti nevykusia ironija.

A.M.: į žurnalisto klausimą apie euro įvedimo kainą – 1 milijardą litų atsako labai „šmaikščiai“:

– Viskas pasaulyje kainuoja. <…> Iš parduotuvės be 50 litų išeini – jogurtukas, sviestukas … Tai kainuoja. Galiu pataupyti apie mėnesį, o po to bus tik viena vienkartinė „išlaida“ –kapinėse pakas. <…> Bet iš tiesų kalba yra apie rimtesnius dalykus – apie tai, kiek mes galėsime gauti papildomų pajamų iš to. Jeigu kažką dirbi, kažką investuoji, dažniausiai iš to gauni naudos. <…> Paprastai yra manoma, kad tokiai mažai, atvirai ekonomikai, kokia yra Lietuva, svarbu užsienio prekyba. Litais mes kitose šalyse pardavinėti negalime, mums reikia turėti tą valiutą, kurią naudoja mūsų pirkėjas. Jeigu mūsų pirkėjams reikės pirkti litus, kurie bus nekonvertuojami arba konvertuojami menkoje zonoje ir dar visą laiką svyruos, tada mūsų pirkėjai ne taip noriai pirks mūsų prekes. Kada mes turime bendrą valiutą, tuomet mūsų prekės tampa paklausesnės ir galime daugiau jų parduoti. Jei galime daugiau jų parduoti, reiškia, kad yra daugiau darbo vietų mūsų žmonėms ir turime didesnį bendrą pajamų srautą.

Rimtesniam pašnekovui pasakyčiau tiesiai: nesvaik, pirkėjas perka prekę, jos kokybę, deficitiškumą ir paklausumą, o ne mūsų litus. Užsienio rinkose niekas nei iki šiol, nei ateityje neprekiaus litais. Dažniausiai prekiaujama eurais arba doleriais ir tai daro ne tik „mažos, atviros ekonomikos“ kaip Lietuva, bet ir didžiausia pasaulio valstybė – Kinija. Lietuviškų prekių paklausumas nuo mūsų euro įsivedimo nepadidės. Esmė slypi pačioje kainoje ir kokybėje arba jų santykyje.

A.M.:

– <…> mes už tą milijardą perkame galimybę turėti daugiau darbo vietų. Man atrodo, kad tai yra naudinga.

Na, čia jau negirdėtas sąmojus. Ar iki šiol lietuviai atsisakydavo dirbti, nes jiems atlyginimai buvo siūlomi litais? O gal besivystančių Azijos šalių imigrantai noriau suvažiuos į Lietuvą, nes pinigus taupyti jiems mieliau eurais? Tiek to, pasakysiu tiesiai, bet mandagiai – ir garsiems žmonėms pasitaiko nusišnekėti. Dažniausiai tai būna už gerą atlygį, o kaip yra Maldeikienės atveju, man belieka tik spėlioti.

 

A.M.:

– <…> Euras yra šiek tiek dirbtinė valiuta. Jos darbas iš dalies yra būti atsvara tarptautinei valiutai – JAV doleriui – tam tikroje zonoje. <…> euro zona vienija šalis, kurios turi labai skirtingas ekonomikas, tarkime, Estija, Vokietija ir Graikija skiriasi daug kuo: socialine struktūra, ūkio struktūra ir t.t. Kas gali atsitikti? Vienoje šalyje gali būti krizė, kitoje šalyje gali būti ekonomikos pakilimas. Jeigu turi bendrą valiutą, turi ir bendrą ekonominę politiką. Vienur gali reikėti stabdyti ekonomiką, kitoje šalyje gali reikėti skatinti ekonomiką. Taip gali atsitikti.

Ir štai Aušra ima ir netikėtai pripažįsta, kad euro įvedimas pasitarnaus kažkam kitam, bet ne lietuviams. Gal Graikijai, gal Bulgarijai, Gal Vokietijai. O tai gal ir Lietuvai? O ne, mielieji. Valstybei gali pasitarnauti tik darbas: doras, sąžiningas ir nuoširdus. Kokybiškas ir paklausus. Nes nėra pasaulyje pirkėjo ar vartotojo, kuris atsisakytų pirkti jam reikalingą prekę todėl, kad gamintojo šalyje vartojama kita nei pas jį valiuta. O valiutos turi įprastą savybę – keistis į kitas valiutas. Ir tas keitimas nėra toks jau brangus. Pagaliau valstybių – ES narių rankose nustatyti ir keitimo maržas, t.y. viršutinę keitimo kainos ribą. Gi jau keletą metų stebime kaip Europos sąjungos vadovybė ėmėsi nustatinėti mobiliųjų telefonų operatorių teikiamų paslaugų įkainius, tad kas gi jiems draudžia tą patį daryti ir valiutų srityje? Niekas, reikia tik noro. Bet akivaizdu – tai nėra joks probleminis klausimas. Nebent bankams skirtingų valiutų egzistavimas trukdo dar labiau mažinti savo darbuotojų skaičių, todėl valiutų suvienodinimas yra ne kas kita, o valstybės paklusimas bankų diktatui. Ir vis tik į straipsnio pabaigą nustebino Aušros MALDEIKIENĖS atvirumas… Gal tiesiog praslydo pro vidinę cenzūrą atvira mintis..? O ji tokia:

Didžioji dalis ekonominių dalykų yra politinių sutarimų objektas. Mūsų tautai aiškinama, kad ekonomika yra ne retorika, neva egzistuoja kažkokia ekonomika–teisybė. <…>.

R.Matelis: Apie pastatų prievartinę renovaciją

R.Matelis: Apie pastatų prievartinę renovaciją trumpai

Kadangi daugiaaukštyje esu per gyvenimą gyvenęs ne ilgesnį, nei kelis kartus po 2 savaitės laiką, renovacijos tema iki šiol man buvo įdomi ne tiek analitiškai, kiek emociniu požiūriu. Tačiau, paskutiniu metu atėjus naujai vyriausybei, o joje esant keletui pažįstamų ministrų, visos šios peripetijos tapo jau įdomesnėmis. Tad vis dažniau ir vis giliau susimąstau šiais klausimais.

Piešinio autorius “Rytis Daukantas“ <rytis.daukantas@gmail.com>

Visų pirma į daugiabučius supančias naujienas – esamas ir būsimas, pabandžiau žvelgti iš kažkurio šalies vadovaujančio asmens pozicijos ir, būsiu atviras, nepavydžiu jiems. Čia kaip besielgsi, aišku, kad nepatenkintų vis tiek bus. Nes tų didžiųjų namų aprengimas šiltomis stiklo ar akmens vatos šimtasiūlėmis, brangus dalykas. Ir ypač ką nors spręsti sunku, jei vertinsime, kad gyvename demokratinėje, rinkos ekonomika grįstoje valstybėlėje. Tiesa, visa tai tik deklaratyvu, o gi realios demokratijos matosi ne daugiau, kaip sovietiniais metais per geležinės uždangos skylutes matėme. Rinkos ekonomika pas mus taip pat labai jau laukinė, nes plėšiama vadovaujantis ne kokiomis nors darbo ir žaliavų sąnaudomis produkto pagaminimui, o pagal tai, koks paslaugos ar prekės tiekėjo apetitas. Ir kam jau kam, o jam patenkinti pas mus tikrai žalia šviesa visur dega. Tad namų renovacija, kiek man teko pasigilinti į neoficialius duomenis, bus daugiametė našta visiems renovuotinų namų gyventojams. Tiesa, turčiai visa tai priims be tuščio skrandžio opų, o vargingoji ir valstybės užmirštoji gyventojų dalis, jei ir neišplėtos savižudybių ir taip jau gausios statistikos, tai paliks šį žiaurų pasaulį dėl paspartintos senatvės ligų ir netgi bado, kuris, tiems, kas nepabandė gyventi iš 4 ar 6 šimtų dažnai atrodo kaip nevykusi fantazija. Bet tebūnie tai lieka kaip emocionalioji mano rašinio dalis…

Gyventojų masė pas mus labai nevienalytė. Kažkas sugebėjo gerai išsiauklėti vaikus ir gyvena darnų, tęstinumo tradicijomis grįstą gyvenimą. Šiems žmonėms problemų kyla mažiausiai, nes jie beveik tikri, kad butas, kuriame jie gyvena liks jų vaikams, o šie, savo ruožtu visa tai paliks savo vaikams. Tačiau kaip ten beauklėtume vaikus, maža vilties, kad jie kažkada stos prie valstybės vairo ir normalizuos padriką Lietuvos gyvenimą. O jei ne, tada ir jie, ko gero, susikraus čemodanus ir pasuks į vakarus. Ir jei vis dar bus paklausa, gal būt parduos savo butus, o už gautus pinigus įsikurs savo naujose tėvynėse.

Tačiau jau šiandiena labai nemažai vienišų tėvų, kurių vaikai amžiams įsitvirtino kitame pasaulio kampe ir į Lietuvą sugrįžta kartą per metus ar dar rečiau. Kol jie dviese, dar, suprantama, lengviau. Bet… kažkada teks likti tik vienam iš dviejų ir kasdiena akimis bendrauti tik su senomis nuotraukomis arba [o “laime“] su monitoriumi rodančiu vis rečiau gulančias eilutes virtualiame popieriaus lape. Ne tokia jau maža dalis, ypač moterų, nuo jaunystės užsiaugino vaikus gyvendamos vienos. Čia visiškai nesvarbu dėl ko taip gavosi, faktas yra tai, kad jos nei nepatyrė džiaugsmo gyventi dviese ir auginti vaikus arba tas laikas buvo nykstamai mažas. Deja, bet ir jų vaikai ne mažiau noriai iškeliauja savomis kryptimis. Tad geidžiamų paveldėtojų kaip ir nebėra, yra tik juridiniai teisių į turtą perėmėjai, kuriems gautas nekilnojamas turtas bus labiau gyvenimo loterijos laimėjimas nei užtarnautas arba pelnytas giminės turto įgijimas.

Kur kas mažesnė dalis, bet tokių taip pat yra, šeimų nei nesukūrę arba vaikų nesusilaukę asmenys. Jų gyvenimai susiklostė taip, kad jokio realaus paveldėtojo nėra. Tiesa, ir šiuo atveju, po jų mirties atsiras kažkas, kas vaidins teisėtą paveldėtoją pagal įstatymą, nors tikrojo nekilnojamojo turto gal nei nebus matę akyse. Paviršutiniški, į cinišką kritiką linkę žmonės  visada ras savo “sąmojų“ teigdami, kad reikėjo kitaip gyventi, kad turimus vaikus reikėjo mokėti išsiauklėti, kad reikėjo būti mažiau išrankiems ir čiupti vieną ar kitą netoliese buvusį žmogų į savo sutuoktinius. Bet tokie pliurpalai ne tik, kad nieko verti, bet ir nemoralūs. Gyvenimas yra margas, netolygus ir ne visiems vienodai teisingas, jis galėjo pasisukti kita vaga ir tada tas pats kritikas gal būtų likęs šiandiena ironizuojamojo vietoje.

Tikiu, skaitytojas jau suprato, kad kalbu apie tai, kad renovacija daugeliui žmonių yra nepelnyta katastrofa. Šiandiena brangius mokesčius už būsto šildymą pakeis dar didesni mokesčiai už namų apšildymą. Ir tie mokesčiai daugeliui vyresnio amžiaus žmonių taps tarsi neobaudžiava: lažą mokėti reikės iki gyvos galvos, vardan menamo ateities žmogaus, kuris kažkada, po tavęs apsigyvens tavo bute.

Tai kažkur kitur. O pas mus nebus?

Įvertinant laukinio kapitalizmo keistai mielą būdą savivaliauti, galima būti beveik tikriems, kad po 25 ar 30 metų, kai pagaliau bus išmokėtos duoklės už buto apšiltinimą ir tarsi jau turėtų pradėti reikštis taupaus šildymo privalumai, šilumininkai, prisitaikydami prie naujų sąlygų [o tam jie turės daugelį metų], atitinkamai pakels kainas už tiekiamą šilumą, tad realaus pagerėjimo nepajus niekas ir niekada. Oi, ne, ne taip sakau -pagerėjimą visą tą laiką jaus bankininkai, suteikę paskolas ir statybininkai, galimai nepelnytai brangiai pralobę už pagrindinės Lietuvos gyventojų masės būstų apkamšymą mineralinėmis vatomis. Ir šilumos tiekimo tarpininkai visada džiaugsis: Lietuva gi ilgų šalčių viešpatavimo zona, čia šilumininkai jaučiasi kaip rojuje ir jiems niekada neprilygs jų kolegos gyvenantys dievo šiluma apdalintose šalyse. Visi kiti bus nuolatiniai jų įkaitai. Taškas.

Tiesa, taškas reiškia tik sakinio ar atskiros situacijos pabaigą. Tuo tarpu ši tema apipinta ne vien aptartomis subtilybėmis. Būdamas “Brėžnevo anūkas“ [ta prasme, kad augau valdant L.Brežnevui], savo tada dar geromis akimis regėjau kaip dygo pirmieji tarybinės Lietuvos daugiaaukščiai. Gimiau ir augau Kaune todėl turėjau laimę matyti kaip per kopūstų ir kitokių žemės ūkio kultūrų laukus buvo tiesiamas Taikos prospektas, vėliau nutįso Centrinis Bulvaras [dabar tai V.Krėvės pr.], žemėlapiuose atsirado pramonės prospektas. Tada buvau vaikas, bet nuolatos girdėjau suaugusiųjų susižavėjimą, kad naujieji namai statomi su 25 metų garantija. Suprantama, tokia teorinė garantija nereiškė, kad šie namai ilgiau nestovės, tačiau toks laikas leido manyti, kad bent jau po 60 metų juos valdžia griaus ir statys naujus. Kai prasidėjo blokinių namų bumas buvau jau paauglys, bet vis dar mėgdavome pašmirinėti po statybas, todėl matėme savo akimis, kad dideli ir masyvūs blokai buvo sutvirtinami vos keliose vietose, suvirinant betone įlietas metalines plokšteles. Statybos nuo tada vyko nepaliaujamai, todėl šiandiena turime palyginus naujų ir senų blokinių pastatų, bet senajam V.Krėvės prospektui, o tiksliau – jame stovintiems namams šiandiena jau apytikriai po 40 metų. Reiškia nuo garantinio stovėjimo laikas šiandiena viršytas 15 metų. Viskas tvarkoje, nebandau imti skambinti pavojaus varpais, kad laikas jau bėgti iš šių namų, bet… … Pridėkime prie šio amžiaus dar paskolų sugrąžinimo metus ir susivoksime, kad šiems pastatams tapus jau iš tikro taupiais, jie bus bebyrantys ir beįrantys. Nes jiems jau bus po 75-80 metų ir geležiniai suvirinimo įtvarai bus likę tik simboliais, nebegarantuojančiais jokio saugumo. Prisimenu, dar sovietiniais metai televizija rodydavo Amerikoje sprogdinamus daugiaaukščius, nes jie jau atitarnavo savo. Bus tas pats ir pas mus. Ir jei mūsų šalyje vis dar klestės “laisvoji rinka“, gyventojai patys turės pasirinkti: palikti savo butus ir ieškotis kito būsto ar rizikuoti savo gyvybėmis ir laukti kol tie senieji blokai užspaus bemiegantį ar pusryčiaujant.

Kur link lenkiu? Ogi prie elementaraus ekonominio supratimo. Protingi žmonės negali vadovautis emocijomis, jie turi suvokti bet kokios investicijos prasmę. Besiplečianti namų renovacija yra rizika, nei kiek ne mažiau pavojinga nei surengtos futbolo rungtynės minų lauke. Tiesa, visa tai ekonomine prasme. Tad ar nors truputi moralu vykdyti prievartines renovacijas? Manau ne. O ką manote Jūs?

Viliuosi, kad ši, be galo daugeliui aktuali tema neliks skaitytojų nepastebėta. O jei taip, parašysiu ir naujesnių pamąstymų šia tema. Netylėkime, nors daugeliui mūsų, deja, būdinga stebėtojų rolės. Nes tik kalbantys gali užtikrinti savo ateitį.

Ta pačia tema:

Po namo renovacijos namus užpuola pelėsis   [Ačiū Arvydui AUGONIUI už nuorodą]

Vėliau [šia tema] pasirodę straipsniai:

J.Lapėnienė, L.Jankauskienė, Z.Paškevičienė: “’Pamatę sąskaitas už renovaciją klausia, kas čia negerai“’

Ar tikrai renovacija toks baubas. Delfi pilietis

… renovuotų namų gyventojus pribloškė sąskaitos  …

R.Matelis: “Kas juokiasi, kas pyksta, o man tapo aišku, kad…“

Šeštadienis buvo niūrus ir lietingas tuo parodydamas, kad ne tik vasara pasibaigė ankstokai, bet ir prasidėjęs ruduo nežada lepinti mūsų gražiais orais. Jaučiausi apsimiegojęs, nesinorėjo nieko veikti, o dieną pusvalandžiui prigulęs atsipūsti prabudau tik po pusantros valandos. “Toks šiandiena oras, kad visi kaip apkvaitę“ – vėliau man aiškino telefonu draugelis. Gal būt, tačiau sekmadienis buvo visai kitoks: temperatūra +20 laipsnių, tad, manau,- pats tas tiems, kuriems vis per karšta, neturėjo skųstis ir nemėgstantys šalčio. Susiskambinome su pussesere, nes buvo svarbių reikalų ir nutarėme susitikti Kauno “Molo“ picerijoje. Nei nežinau kaip ji ten vadinasi, gal “Pizza Jazz“, gal “Can Can“ ar dar kitaip. Man jos visos vienodos, nekreipiu į tai dėmesio.

17 valandą jau atsisveikinome, bet namo dar neskubėjome. Žmona pasiūlė paklaidžioti po “Molo“ krautuvėles, tad be diskusijų taip ir padarėme. Prašliaužėme visus koridorius, akimis išmatavome “Kikos“ arą ir pradegustavome prieskonių lentynas, o kai jau susiruošėme namo, atsiminiau, kad į pabaigą mano turimos cigaretės. Tad pasukome link prie “Maximos“ esančio alkoholio ir svaigalų skyriaus. Skirtingai nei prie kasų, šiuose skyriuose dabar eilių pasitaiko retai. Tad ir šį kartą prieš mane testovėjo vienas aukštas kumptelėjęs pagyvenęs vyriškis. Jo reti žili plaukai rodė, kad jis sulaukęs arti 60-ties, o suvargusi fizionomija rodė, kad lengvo gyvenimo jam vargu ar kada tekę matyti. Paskui mane atsistojo gal keturiasdešimtmetė moteris: šviesiaplaukė, guvaus veido ir pakankamai linksmų akių. Prie kasos aparato sukinėjosi nedidukė pardavėja ar gal, kaip dabar madoje – konsultantė, nei nežinau.

Alkoholio skyriuje, šiame prekybos centre, kiek kitaip nei kitur. Pardavėja atleidinėja ne tik tuos, kurie atėję rūkalų ar alkoholio, bet ir iš salės išeinančius pirkėjus, tad duotuoju momentu ji skaičiavo savitarnos salės pirkėjų prekes. Tačiau netruko atsisukti ir į mus. Vyriškis paprašė parduoti jam 250 gr. Dainavos buteliuką. Pardavėja, paėmusi jį iš lentynos, pakankamai sutrikusiu veidu paklausė pirkėjo: “Ar galite man pasakyti kelintų metų gimimo esate?“

Pauzė… Tada mano pirmtakas eilėje paprašo pakartoti klausimą ir pardavėja jį pakartoja.

“Kam jums to reikia?“ – klausia žilasis kaimynas eilėje. “Man 54 metai, bet kam jums tai?“

“Mums liepta klausti amžiaus visų be išimties“ – atsako mergina… “Kad neparduotume nepilnamečiams“

Matau susierzinusią šio žmogaus reakciją, kurią palydi keiksmažodis ir pliūpsnis kelių sakinių: jis buvęs Norvegijoje ir ten tokio debilizmo niekur nematęs. Parduotuvėse ne tik amžiaus niekas neklausinėje, bet ir apsauginių jokių nėra, o čia… vaikšto uniformuoti veltėdžiai… Bet nė iš tų jis, kad itin atšiauriai rėkautų, kišasi į kišenę mažąjį butelaitį ir eina savo keliais. Matau ir sutrikusį kasininkės veidą, kuri patylomis, tarsi labiau sau, nei pirkėjams, teisinasi – “mums kitaip uždrausta“. Jaučiu ir savo nedidelį sutrikimą, nors mintyse bandau kaltinti darbuotoją… Na juk negali būti, kad liepė net pensininkų klausinėti kiek jiems metų…

“Man pakelį šių cigarečių“ – parodau į lentynoje išdėstytas prekes. Kasininkė paima pakutį ir klausia manęs: “Ar galėtumėte man pasakyti kelintų metų jūs gimimo?“ Dabar jau man akimirksnio šokas. Ir cigaretėms reikia sakyti savo amžių? Vis tik, skirtingai nei anas vyriškis, pasakau kaip klaustas – ne savo amžių, o gimimo metus. Ir juos pasakęs tuoj pat pasigailiu… Gi dokumentų neprašo. Tiesiog joms liepta klausti. O kas būtų jei būčiau laiku sureagavęs ir pasakęs, kad man 19? Na, arba, kad esu gimęs kokiais 1990 metais… Ech, paskubėjau, ryt būtinai nueisiu ten dar kartą…

Belaukiant grąžos, man už nugaros stovėjusi keturiasdešimtmetė prakalbo pati: “Kažkokia kvailystė“ – sakė ji. – “Aš va ten pirkau vakar,“ – ranka parodė kažkur į gatvės pusę, – “tai man irgi liepė pasakyti gimimo metus“. Nesumečiau nei ką atsakyti… Mintimis jau grimzdau į kažkokią keistą euforijos būseną. O gal tiesiog į apmąstymus… Iš kai kurių LR miestų jau sklinda vis garsesnės kalbos, kad dabartinė valdžia ir teisėsauga prisimindama, ko gero, savo tėvų pasakojimus apie Stalino, Chruščiovo ir Brėžnevo laikus, kaskart dažniau ima taikyti priverstinius neparankių visuomenės aktyvistų tikrinimus psichiatrinėse ligoninėse, kur galimai taikoma ir tam tikras medikamentinis apdorojimas. Tokios žinios jau gana plačiai sklinda internete, gal būt ir laikraščiuose, bet aš vis dar nežinau ar tuo reikia tikėti vienas prie vieno. Įtarti galima, kad tokiu pat būdu manyta susitvarkyti ir su neparankia profsąjungų aktyviste Vilniaus Karoliniškių poliklinikoje…

Kita vertus mane jau senokai piktina “proto testai“, kuriuos vis plačiau naudoja įvairūs prekybininkai. Apie tai rašiau ne kartą, tame tarpe “R-kiosk“ už surinktus lipdukus siūlomos nusipirkti neadekvačių kainų skudurinės onutės, ir “IKI“ į telefonus siuntinėjami slaptažodžiai, kurį pasakęs galėsi nusipirkti vandens butelį už 5 litus… Bet ši situacija manęs jau nei kiek nebepiktino. Nes supratau, kad tokių akcijų sumanytojus jau tikrai reikia patikrinti pas medikus.

R.Matelis: „Afekto būsena N.Venckienei neleistina?“

Objektyviai parašyti apie Kedžių šeimos tragediją – labai sunkus uždavinys. Nes čia veikia padidinto jautrumo faktoriai, o visiškai būti tikram susiklosčiusių tragedijų tikslumu – neįmanoma. Tačiau vėlesni valstybės veiksmai Neringos Venckienės atžvilgiu, matomi ir be padidinamojo stiklo. Matosi, kad daug kas daroma ne taip, kaip turėtų būti. Matoma akivaizdi logikos stoka. Matomas noras užbaigti viską bet kokia forma, išskyrus teisingumo paieškas. Todėl rašau… Nors ir niekada nebuvau šių įvykių sūkuriuose.

Dar nuo tarybinių laikų gerai prisimenu teisėje vartojamą sąvoką „Afekto būsena“. Iš principo šis terminas man niekada nebuvo paslaptingas, gal todėl, kad teise domėjausi visą gyvenimą. O gal todėl, kad jis panašus į plačiai vartojamą sąvoką „efektas“, kuri kažkuo tapati su afektu. Vis tik prieš pradėdamas rašyti šias eilutes, nukreipiau savo žvilgsnį į Wikipediją ir turimą seną Tarptautinių žodžių žodyną, idant šnekėčiau tiksliai, o ne iš piršto laužtomis sąvokomis.

Taigi matome, [http://lt.wikipedia.org/wiki/Afektas] kad Afektas yra stipri ir palyginti trumpa emocinė reakcija, dažniausiai kylanti, kai staiga pakinta subjektui svarbios gyvenimo aplinkybės, o šią būseną lydi net vidaus organų funkcijų sutrikimai. Savais žodžiais tariant, tai yra akimirkos liga arba žmogaus būsena, už kurią jis negali būti atsakingas. Tiesa, Baudžiamasis kodeksas pilnai neatleidžia nuo atsakomybės nusikaltimą padariusių asmenų, nes ši būsena paprastai prisimenama tik žmogžudystės arba labai sunkaus sužalojimo atvejais, tačiau realioje teismų praktikoje, dažniausiu atveju tokie nusikaltimai nurašomi arba skiriamos tik lygtinės bausmės. Dar 1936 metais išleistas tarptautinių žodžių žodynas aiškino, kad AFEKTAS (lot.), tai smarki jausminė reakcija į staigius, stiprius jaudinimus; griežtai pasireiškiąs jausmas.

Šiame rašinėlyje neturiu tikslo analizuoti žmogžudysčių. Mintys sukasi tik apie pačią afekto būseną, jos stiprumą ir… dažnu atveju – neišvengiamumą. Manau, kiekvienas iš mūsų galėtume savo asmeninėje patirtyje atrasti situacijų, kada esame buvę beveik afekto būsenoje. Nes lietuviškai, mano nuomone, afektą galima vadinti įtūžiu, o tai pasitaiko kiekvienam. Tad visai suprantama afekto galima būsena teisėjai Neringai Venckienei. Nes…

Valstybė, o mūsų atveju tai yra prokuratūra ir seimas, panaikinti šios teisėjos neliečiamumą galėtų ne anksčiau, nei būtų bent jau oficialiai įrodyta, kad J.Furmanavičių ir V.Naruševičienę nužudė D.Kedys. O kol valstybės vardu [teismo] tokia išvada nėra paskelbta, be išlygų privalu pripažinti, kad abi versijos, tiek ta, kad tai padarė Drąsius Kedys, tiek, kad jis pats buvo auka [juo pasinaudota] yra lygiateisės. Visiškai suprantama, kad eiliniai piliečiai gali galvoti arba įtikėti tiek viena, tiek kita iš jų; čia jau paprasčiausiai gyvenimiškos patirties ir žmogaus įžvalgumo klausimas. Tuo labiau, kad situacija yra išskirtinio painumo. Ir nevalia pamiršti, kad tam painumui atsirasti, sąlygas sudarė būtent ta pati prokuratūrą ir policija. Tiesa, asmenys šiose struktūrose gal kiek nauji, tačiau kai kalbama apie valstybę, ją suprantame kaip juridinį vienetą, todėl personų pasikeitimas esmės nekeičia.

Tokia nuostata vadovaujantis siūlau ir pažvelgti į tai, ką turime šiandiena. Anapilyje ir D.Kedys, ir J.Furmanavičius, ir V.Naruševičienė, ir A.Ūsas – jie įrodymų jau nebepateiks. Tačiau Drąsiui Kedžiui būnant gyvam, jo sesuo Neringa Venckienė visada buvo šalia. Nes abu gyveno toje pačioje vietoje, be to, praktiškai kartu su savo Tėvais. Kas galėjo geriau žinoti tikrąsias Drąsiaus gyvenimo nuostatas ir požiūrį į jo vaiko tvirkinimą, jei jis tuo buvo įsitikinęs, jei ne jo tėvai ir sesuo su jos vyru? Niekas. Nei kaimynai, nei kokie nors tyrėjai, nei, tuo labiau B.Varsackas ar V.Kondratjevas. Tik va, galimybės demonstruoti savo žinojimą, atvirkščiai proporcingos realijoms. Venckienė, reikia manyti, žino viską, o V.Kondratjevas tik iš bylos medžiagos. Čia taip teoriškai, nes bent jau man niekaip neišeitų patikėti, kad jis teismo sprendimą priiminėjo pagal tai ką „žino“, o ne pagal tai, kaip reikėjo. Kažkam reikėjo… Na ką gi gali žinoti pilietis, gyvenantis kažkur Kėdainiuose? Tik jam suneštus „faktus“, kurie toli gražu ne visada yra faktais, o dažnai būna tik gražiai sukurtos versijos.

Neringa Venckienė, jei ji yra absoliučiai tikra, kad jos brolis, o vėliau ir visa šeima kažkokių pragaištingų jėgų numatyti ir padaryti aukomis, kitaip nei stresu ar afekto būsena nei negalėjo reaguoti į neteisingus teismų sprendimus. Teismų, kurių teisingumu, kaip vienintele išeitimi, ji galimai patikėjusi, pati pasirinko šią profesiją. Todėl smūgiai, kurie galimai jai trenkiami kondratjevų plunksnakočiais, pilnai suvoktini kaip sukėlusieji afekto būseną.

Mes visada viską matuojame. Nueitą kelią kilometrais, įsigytas prekes kilogramais arba vienetais. Šaltį ar šiltį – Celsijaus laipsniais. Tik skriaudų kiekiui, o, tuo labiau, netektims išmatuoti dar nenustatėme mato vieneto. Bet savyje jį vis tiek turime, žinome, kad bet kokiu atveju aukščiausia vertybė yra žmogaus gyvybė. Ir didžiausias nusikaltimas –  ją atimti. Toliau seka pasikėsinimai į orumą, kančių sukėlimai ir taip toliau. Tiesa, nužmogėję cinikai visa tai matuoja litais [pinigais]: už tam tikrą jų sumą jie gali atimti gyvybę, už kitokią sumą apginti ją atėmusįjį. Niekada taip ir netapusieji žmogumi gali net džiaugtis artimo netektimi, jei po to jam liks kažkoks turtas. Tai tarsi ne mūsų pasaulio asmenybių nuostatos. Bet jų kartais pasimato tiek daug, kad gali imi abejoti ar tikrai jie ne mūsų pasaulio atstovai. O gal gi mes ne čia pataikėme gimti?

Artėja seimo komisijos verdikto N.Venckienei, diena. Ir jei ši diena ir neparodys mūsų tautos žmogiškumo vertės, tai komisijos narių žmogiškoji vertė paaiškės neabejotinai. Tautos vertė paaiškės kiek vėliau, tada, kai ji skirstys savo balsus šiems seimo nariams į naująjį seimą. Normalus žmogus negali nesuvokti kokį skausmą patiria ši teisėja, todėl negali nepritarti jos drąsiems pareiškimams, tegul formaliai ir pažeidžiantiems etikos normas. Nes kas gali duoti nurodymą elgtis mandagiai ir maloniai su žmonėmis, kurie prisidengę įstatymais priima, galimai nežmoniškus sprendimus?

Iš VAA Teismo tinklapio: Pravartu paskaityti apie antstolių funkcijas

Manydamas, kad su teismais ir antstoliais susidurti gali tekti kiekvienam iš mūsų ir norėdamas papildyti savo skaitytojų žinių bagažą, kiek patrumpinęs, perspausdinu straipsnelį iš Vilniaus apygardos administracinio teismo puslapio.

Inga Karalienė:teismo sprendimo vykdymo tvarką galėtų nustatyti pats teismasKokios yra antstolių įgaliojimų ribos vykdant teismo sprendimus, ar tikrai visais atvejais nepiniginio pobūdžio sprendimai turi būti pateikiami vykdyti antstoliams, ar tikslinga išduoti vykdomuosius raštus, kai teismo sprendimas yra savaime veiksmingas, – tokius klausimus kelia Inga Karalienė, atsižvelgdama į pastarųjų savaičių aktualijas. Apie tai – INFOLEX pokalbis su Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pirmininke Inga Karaliene apie teismo sprendimų vykdymo ypatumus Lietuvoje.

INFOLEX: Teismo sprendimo vykdymas dėl asmenų, kur dominuoja „žmogiškasis” veiksnys, ir teismo sprendimo, susijusio su turtinio pobūdžio išieškojimais, vykdymas: kuriuo atveju vykdymo procesas paprastai yra sudėtingesnis?

 I. Karalienė: Priteistų skolų išieškojimo ir nepiniginių sprendimų vykdymo procesai labai skiriasi. Turtinio pobūdžio išieškojimai taip pat gali būti sudėtingi, tačiau didelę dalį šios kategorijos vykdomųjų bylų antstoliai sėkmingai užbaigia taikydami standartines priverstinio vykdymo priemones. Nepiniginio pobūdžio sprendimų vykdymo bylos, nors jų yra kur kas mažiau, beveik niekada nebūna „standartinės”, tačiau manau, kad teisinei visuomenei šiandien svarbiau kalbėti apie kitas – praktines – problemas, kurias išryškino rezonansinės nepiniginio pobūdžio bylos ir kurias esame pajėgūs išspręsti tobulindami įstatymus.

Nepiniginio pobūdžio sprendimų vykdymas beveik visada komplikuotas dėl gilaus konflikto tarp priešingų ginčo šalių. Ypač sudėtingas jis tada, kai pačiame teismo sprendime nėra numatyta ir aiškiai apibrėžta sprendimo vykdymo tvarka. Dėl šios priežasties ne tik antstoliams, bet ir kitiems procese dalyvaujantiems pareigūnams kyla daugybė klausimų: ką jie gali ar privalo daryti ir ko negali.

INFOLEX: Kokius teisinio reguliavimo trūkumus išryškino įvykiai rezonansinėje byloje dėl vaiko globos?

I. Karalienė: Gal ir keista, bet šiuo metu Civilinio proceso kodekse iš dviejų sprendimo vykdymo tvarkos nustatymo stadijų yra tik paskesnė: kodekse apibrėžta, kada teismas sprendimo vykdymo tvarką keičia, bet nėra numatyta, kada teismas ją nustato. Kodekso 771 straipsnyje įtvirtinta, kad asmeniui nevykdant sprendimų, įpareigojančių atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą.

Jeigu sprendimo neįvykdymo pasekmės nenurodytos teismo sprendime, aktas perduodamas sprendimą priėmusiam teismui, o teismas išsprendžia sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo klausimą. Vertinant civilinio proceso normų visumą ir derinant vienas kodekso nuostatas su kitomis, būtų logiška laikyti, kad priimdamas su turto perdavimu nesusijusius sprendimus teismas galėtų iš karto nurodyti šių sprendimų vykdymo tvarką. Tai padėtų išvengti nereikalingų interpretacijų, sutrumpintų įvairių teisinių procedūrų eilę ir kartu pagreitintų sprendimo kelią nuo teisėjo stalo iki galutinio rezultato.

Jeigu minėti sprendimo vykdymo aspektai būtų iš karto aptariami teismo sprendime, panašių neaiškumų ir problemų nekiltų. Siekiant sklandesnio ir greitesnio nepiniginio pobūdžio sprendimų vykdymo proceso, reikėtų tobulinti Civilinio proceso kodekso 273 straipsnį, aiškiau apibrėžiant teismo sprendimo turinį. Galbūt vertėtų šį straipsnį papildyti nuostatomis, kad priimdamas sprendimą, kuriuo atsakovas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, teismas išsprendžia sprendimo vykdymo tvarkos klausimus ir nustato vykdymo tvarką.

Dar vienas rimtos diskusijos vertas klausimas – ar tikrai visais atvejais nepiniginio pobūdžio sprendimai turi būti pateikiami vykdyti antstoliams. Dalis šių sprendimų yra savaime besirealizuojantys – jie sukuria teisines pasekmes nepriklausomai nuo to, ar atsakovas atlieka kokius nors veiksmus. Reikėtų įvertinti priverstinių antstolio funkcijų poreikį pagal specifines sprendimų kategorijas ir apsispręsti, ar apskritai tikslinga išduoti vykdomuosius raštus, kai teismo sprendimas yra savaime veiksmingas, pavyzdžiui, kai panaikinamas leidimas vykdyti statybos darbus, nustatoma tėvystė, nustatomos bendravimo su vaiku sąlygos, išsprendžiami globos ar rūpybos klausimai ir pan.

Be abejo, savaime besirealizuojančius sprendimus asmenys taip pat gali ignoruoti. Tačiau kai tokio pobūdžio vykdomieji dokumentai pateikiami vykdyti priverstine tvarka, antstoliams tenka atlikti daugeliu atvejų tik formalias procedūras, pakartojant teismo sprendime suformuluotus įpareigojimus. Ko gero, panašiose situacijose, jeigu atsakovai teismo sprendimų nepaiso, veiksmingesnė jų drausminimo priemonė būtų antstolių teisinės paslaugos, pavyzdžiui, faktinių aplinkybių konstatavimas.

INFOLEX: Kaip ši teismo sprendimo turinio aiškumo problema pasireiškia skubiai vykdant teismo sprendimus?

I. Karalienė: Kokius sprendimus ar jų dalis reikia vykdyti skubiai, sprendžia teismas. Pagal Civilinio proceso kodekso 588 straipsnį šios kategorijos sprendimai vykdomi nelaukiant, kol jie įsiteisės. Apie tai, kad teismo procesinis sprendimas turi būti vykdomas skubiai, nurodoma vykdomajame rašte. Paprastai skubiai vykdyti sprendimus teismai įpareigoja tada, kai ilgesnis vykdymo terminas prieštarautų sprendimo tikslams ar kliudytų juos pasiekti.

Pagal Europos Sąjungos teisę visi sprendimai, nuo kurių priklauso vaikų interesai, turi būti priimami ir vykdomi kaip galima greičiau. Europos Teisingumo Teismas, skubos tvarka išnagrinėjęs Lietuvos pilietės Ingos Rinau bylą ir 2008 m. liepos 11 d. sprendime aiškindamas kai kurias Europos Sąjungos teisės nuostatas, susijusias su santuoka ir tėvų pareigomis, pažymėjo, kad tokiose bylose svarbiausia kuo greičiau priimti sprendimą, kad kuo mažiau nukentėtų vaikas. Kadangi teisiniai procesai Lietuvoje buvo smarkiai užsitęsę, mūsų valstybės atstovui Europos Teisingumo Teisme teko aiškintis, ar šalyje apskritai taikoma skubaus bylų nagrinėjimo tvarka.

Pripažįstant būtinybę tokias ypatingo jautrumo bylas kuo skubiau išnagrinėti teisme, kuo greitesnis vykdymo procesas taip pat turėtų būti savaime suprantamas. Bet tada, kai svarbu įvykdyti sprendimą kuo greičiau, daugiausia problemų ir kelia jau minėtas nepakankamas pačių teismo sprendimų detalumas. Nemažai laiko sugaištama aiškinantis kartais visai paprastus klausimus. Nesąžiningiems proceso dalyviams tokia situacija labai palanki: kuo mažiau konkretumo sprendime, tuo daugiau galimybių jį klaidinamai interpretuoti ar vilkinti.

Kita vertus, plačiai nuskambėjusios su vaikais susijusių sprendimų vykdymo istorijos, kai galutinis teismo įpareigojimas perduoti vaiką neįvykdomas metus ir ilgiau, verčia rimčiau pažiūrėti ir į asmenų piktnaudžiavimą savo procesinėmis teisėmis. Galbūt atėjo laikas konkrečiai apibrėžti atvejus, kada suinteresuoti asmenys pripažįstami piktnaudžiaujančiais vykdymo procese ir griežtinti jų atsakomybę už tokius veiksmus.

INFOLEX: Kaip būtų galima įvertinti situaciją, kai teismo sprendimas nėra įvykdomas/vykdomas pažeidžiant terminus dėl didelio visuomenės pasipriešinimo? Ar tai indikatorius, kad teisė prasilenkia su morale, o galbūt tai reiškia teisinio nihilizmo išvešėjimą?

I. Karalienė: Negali būti priežasčių priešinti teisingumą vykdančius pareigūnus ir visuomenę, arba ignoruoti valstybės vardu priimtus teismų sprendimus – apie tai kalbama gegužės 18 d. priimtame Lietuvos teisininkų draugijos pareiškime „Dėl teisingumo teisinėje valstybėje”. Galiu tik pakartoti šio pareiškimo žodžius, kad teisinės valstybės piliečiams garantuojamos žmogaus teisės negali būti veiksmingai užtikrinamos, jeigu nebus pripažįstamos ir ginamos teisingumą vykdančių asmenų teisės, o visų grandžių teisėsaugos pareigūnai neturi būti priešinami su visuomene dėl to, kad jie vykdo savo pareigas pagal demokratiškai priimtus įstatymus ir savo sąžinę.

Išskirtinai priešiškas visuomenės požiūris į antstolius ir su tuo susijęs profesijos diskriminavimas yra sena mūsų institucijos, ir kartu mūsų visuomenės problema. [O ar ne su protingumo principais prasilenkiantys įkainiai prie to priveda?]

Šiandien matome, kad išankstinei visuomenės neapykantai taip pat yra pasmerktos ir teisėjų, ir prokurorų profesijos. Bet ar vieną dieną staiga pakeitus visus teisėjus, prokurorus ir visus antstolius visuomenė pradėtų juos gerbti? Tikriausiai ne, nes ir tie naujieji teisėjai, prokurorai ar antstoliai turėtų dirbti darbą, kuris daugeliui nepatiktų – teisiniuose ginčuose retai būna patenkintos abi pusės. Vadinasi, normaliam susikalbėjimui tarp teisėsaugos institucijų ir visuomenės reikia permainų ne tik šiose institucijose, bet ir žmonių požiūryje [Į ką? O gal svarbiausia priiminėti logiškesnius, labiau protingumo principais pagrįstus teismo ir antstolių sprendimus ir, esant būtinumui, “nesikuklinti“ visuomenei paaiškinti vieno ar kito sprendimo motyvus žmonėms suprantama kalba?  ]. Reikia veiksmingesnio teisinio švietimo, kad mūsų visuomenės nariai išmoktų kuo daugiau savo problemų išspręsti patys, be priverstinio pareigūnų įsikišimo. Jeigu vienai savo interesus ginančiai pusei – išieškotojams – nereikės kreiptis į antstolius, tai ir antstoliams nereikės taikyti priverstinio pobūdžio priemonių prieš kitą pusę, t.y. savo prievolių nevykdančius asmenis.

 INFOLEX: Dėkojame Jums už pokalbį.

Pastaba: Šviesiai pilkomis raidėmis įrašyti mano, R.Matelio klausimai, į kuriuos atsakymus gali duoti nebent tai žinantis skaitytojas.

Pilietinė akcija Už Lietuvą! Už teisingumą!

Pranešimas spaudai                                                       Vilnius, 2012 m. kovo 16 d.

Pilietinė akcija Už Lietuvą! Už teisingumą!                                          

Rytoj, šeštadienį, kovo 17 dieną, 14 valandą, prie Seimo, Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje įvyks pilietinė akcija Už Lietuvą! Už teisingumą!

Tai vasario 22 dieną prie Prezidento rūmų surengto mitingo, reikalavusio, kad valdžia atkurtų valstybėje teisingumą, išskaidrintų politikų ir šešėlinio verslo ryšius, tąsa.

======================================================

Šiandiena, kovo 18 d. su malonumu galiu įterpti net du mitingo video įrašus:

1) variantas

2) variantas

======================================================

Lietuvos piliečiai kviečiami šį šeštadienį susirinkti prie šalies Parlamento ir dar kartą pareikalauti, kad būtų kuo greičiau išviešinti visų partijų, aukštų politikų, teisėtvarkos ir slaptųjų tarnybų pareigūnų ryšiai su nusikalstamomis struktūromis. Taip pat raginama atkurti teisingumą – nedelsiant sugrąžinti į pareigas be pagrindo nušalintus Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovus generolą Vitalijų Gailių ir majorą Vytautą Giržadą. Reikalaujama atleisti iš pareigų ne tik vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį, bet ir generalinį prokurorą Darių Valį bei jo pavaduotoją Darių Raulušaitį, o į šias pareigas paskirti principingus, sąžiningus ir profesionalius pareigūnus.

Akcijos dalyviai kviečiami paraginti Seimą susigrąžinti Tautos Atstovybės galias. Reikalaujama, kad Seimas užtikrintų parlamentinę Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Generalinės prokuratūros kontrolę, sutramdytų VSD pareigūnų savivalę ir jų neteisėtą kišimąsi į visuomenės gyvenimą. Akcijos rengėjai ragina nedelsiant išviešinti VSD vykdytos kabinetinės „liustracijos“ duomenis ir išlaisvinti buvusius KGB bendradarbius Seime, Vyriausybėje, teisėtvarkoje, žiniasklaidoje nuo dabartinio VSD šantažo.

Seimas kviečiamas atstatydinti parlamento vadovus – Seimo vicepirmininką Algį Čapliką, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininką Stasį Šedbarą, Žmogaus teisių komiteto pirmininką Arminą Lydeką. Taip pat Parlamentas raginamas įsteigti ypatingojo prokuroro instituciją Vytauto Pociūno, Kauno pedofilijos ir žudynių, Eglės Kusaitės, kitų galimų VSD bei Generalinės prokuratūros nusikaltimų ir politinės korupcijos byloms ištirti.

Pilietinės Akcijos organizatoriai – į grupę Už teisingumą susibūrę Nepriklausomybės Akto signatarai Bronislovas Genzelis ir Romualdas Ozolas, Seimo narys Naglis Puteikis, visuomenininkai Alvydas Medalinskas, Šarūnas Valentinavičius, Audrius Nakas ir Darius Kuolys – kviečia visuomenę susitelkti ir pasiekti, kad šalies valdžia stotų ne nusikaltėlių, bet valstybės pusėn. Primindami šv. Augustino žodžius, jog valstybė be teisingumo esanti tik plėšikų gauja, jie ragina piliečius susigrąžinti Lietuvos Respubliką – orią, garbingą ir teisingą.

Akcijos organizatoriai taip pat atkreipia dėmesį į precedento neturintį Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos elgesį. Šio departamento Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas pamėgino perimti iš piliečių visuomeninės akcijos organizavimą ir be rengėjų žinios išplatino žiniasklaidai klaidinančią informaciją apie renginio laiką. Akcijos rengėjai pastebi, kad tokių brutalių priemonių prieš savo krašto visuomenę pastaruoju metu nedrįsta imtis net dabartinės Rusijos valdžia.

 

Daugiau informacijos:

Alvydas Medalinskas  tel. 8 606 00242

Naglis Puteikis  tel. 8 607 83336

Darius Kuolys  tel. 8 671 32461

V.Matulevičius: Pedofilijos skandalas virto išbandymu valstybei ir …

Vytautas Matulevičius man visada buvo pakankamas autoritetas. Toje plotmėje, kad be skurpulų reiškia savo teisingą nuomonę. Tad šiandiena nutariau pasiskolinti jo įžvalgas. Kurios, panašu ir šį kartą labai teisingos

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

 

Autorius: Vytautas MATULEVIČIUS,

“Lietuvos žinios“, 2012 m. sausio 17 d.

Prieš prezidentę Dalią Grybauskaitę telkiasi dar neregėtos pajėgos. Į kovą kyla ne tik teisės korifėjai ar politologai, bet ir įtakingi Seimo valdančiosios daugumos atstovai ir net Vyriausybės nariai. Kas nutiko, kad valstybės vadovei ryžosi pasipriešinti net tie, kurie ligi šiol sau neleisdavo nė menkiausios užuominos, jog turi savo, juo labiau – kitokią nuomonę?

Išmušė lemiama valanda. Drąsiaus Kedžio dukros byla pasiekė tokią ribą, kad dabar arba – arba. Arba mergaitė bus sugrąžinta motinai ir jų niekas daugiau nematys, arba ji liks su savo teta teisėja ir taps pagrindine figūra Andriaus Ūso byloje, kurios laukia pakartotinas nagrinėjimas.

Jeigu liks su teta, gali nutikti ir taip, kad teismas pagaliau bus priverstas atsižvelgti į mergaitės parodymus. O tuomet – jau grandininė reakcija. Atsižvelgs teismas į mergaitės parodymus – teks pateikti kaltinimus motinai. Iškils motinai reali grėsmė netekti laisvės – ji pradės bendradarbiauti su teisėsauga. Pradės bendradarbiauti – išaiškės viskas, ką ligi šiol bendromis jėgomis pavyko nuslėpti. Lietuva sprogs – taip, kaip kadaise sprogo Latvija, kurioje į pedofiliją buvo įklimpusi daugybė itin įtakingų bei garsių žmonių, įskaitant vieną ministrą ir patį šalies premjerą. Tačiau Latvijoje nebuvo serijinių žmogžudysčių grandinės, taigi mūsų krašte sprogimas gali būti nepalyginamai baisesnis.

Dabar įsivaizduokime, kad sprendžiantis štai tokiam reikalui staiga skersai kelio ir vėl atsistoja prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Iš pradžių ji nesutiko, kad Neringa Venckienė būtų atleista iš teisėjų, po to perspėjo, kad vykdant teismo sprendimą dėl vaiko netoleruotinas prievartos naudojimas, o dabar dar ir pareiškė, kad “ponia Venckienė vykdo teismo sprendimą ir siūlo atiduoti mergaitę, jeigu pati mergaitė su tuo sutinka ir nori eiti pas mamą.“

Ką su tuo, pasakykite, daryti? Juk tai – ne kokio Garliavos karštakošio nuomonė, į kurią galima ir nekreipti dėmesio, o nuosekli valstybės vadovės pozicija.

Yra vienintelis kelias – apkaltinti prezidentę, kad ji griauna teisinės valstybės pagrindus. Pirmasis pasiaukojo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas profesorius Vytautas Nekrošius. Tačiau jo žodžiai prezidentei anaiptol nepadarė įspūdžio. Tuomet netikėtai prisidėjo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras, dar ne taip seniai į pedofilijos bylą ir mergaitės likimą žvelgęs lyg ir kitomis akimis. Ir net aptakusis teisingumo ministras Remigijus Šimašius ryžosi pareikšti, kad teismo sprendimas dėl mergaitės grąžinimo motinai nėra vykdomas.

Teismų sprendimus iš tikrųjų būtina vykdyti. Tai – esminis bet kurios teisinės valstybės principas. Bet štai kokia dilema: paklūstant teismui pripažįstama, kad valstybė yra teisinė ir kad joje, priimant sprendimus, vadovaujamasi tik įstatymais ir Konstitucija. Jeigu valstybė tokia nėra, tuomet, paklūstant teismų valiai, paklūstama ne teisingumui ir įstatymų galiai, o tam, kas su jais nesuderinama. Kitaip sakant – teisminei savivalei.

Būtent tokia dilema dabar ir iškilo valstybės vadovei. Palaikysi Neringą Venckienę – būsi apkaltinta teisinės valstybės griovimu. Nepalaikysi – ne tik nuvilsi savo rinkėjus, bet ir leisi galutinai įsigalėti teisiniam banditizmui, veidmainiškai vadinamam teisinės valstybės vardu. Šiame epizode prezidentė pasirinko teisingą poziciją: negalima sugriauti to, ko objektyviai nėra. Galima sugriauti tik ilgai ir kruopščiai puoselėtą mitą, už kurio slypi neadekvati galia ir jos teikiami malonumai.

Jeigu Lietuva būtų teisinė valstybė, Drąsiaus Kedžio dukters byla būtų išspręsta dar esant gyvam jos tėvui. Jeigu Lietuva būtų teisinė valstybė, šioje byloje nebūtų tiek mirčių. O jeigu kas nors ir žūtų, teisėsauga laikytų savo garbės reikalu išsiaiškinti, kodėl žuvo būtent tie, kurie daugiausia žinojo. Tuo labiau ji pati nedalyvautų kuriant abejotinas nelaimingų atsitikimų versijas. Jeigu Lietuva būtų teisinė valstybė, teismas niekuomet nepriimtų sprendimo grąžinti dukros motinai, virš kurios kabo baisių įtarimų šešėlis. Teismas palauktų, kol paaiškės tiesa Andriaus Ūso byloje, ir tik tada tartų savo žodį. Jeigu Lietuva būtų tokia, kaip teigiama, niekam neateitų į galvą mintis, kad į teisėjos būstą įmanoma įsiveržti per jėgą. Teisinėje valstybėje generalinis prokuroras pirmiausia pateiktų prašymą parlamentui panaikinti teisėjos neliečiamybę, ir jeigu šis sutiktų, tik tuomet būtų imamasi veiksmų.

Pagaliau jeigu mūsų šalis būtų teisinė valstybė, kurioje galią turi ne tik teismų nepriklausomumo principas, bet ir parlamentinės kontrolės teisė, ši istorija jau seniai būtų rimtai parūpusi ir Lietuvos Seimui. Tačiau tautos atstovai, matyt, vadovaujasi nuostata, kad verčiau jau leisti sunaikinti aikštingą teisėją, negu per kitus rinkimus įgyti pavojingą varžovę.

Bergždžios viltys: kuo įnirtingiau teisėja bus naikinama, tuo sparčiau Lietuvoje gausės jos šalininkų gretos. Prezidentė tai jau, matyt, suprato – kaip ir tai, kad Lietuvos teisininkų elitas, sykį jau nušalinęs prezidentą Rolandą Paksą, save regi aukščiau už tautos rinktą valdžią.

Prasideda lemiamas kovos už įtaką ir tiesą etapas.

Šiomis dienomis kai kurie apžvalgininkai cituoja buvusios Latvijos prezidentės Vairos Vykės Freibergos žodžius. Tą dieną, kai buvo paskelbta šalies parlamento komisijos ataskaita dėl pedofilijos aplinkybių tyrimo, ji pavadino juoda diena šalies istorijoje.

Sutapimas ar ne, tačiau toje ataskaitoje buvo minima ir tuometinio šalies teisingumo ministro pavardė. Tai nejučiom prisimeni, skaitydamas mūsų įtakingų teisininkų straipsnius, kuriuose bandoma įrodyti, kad pedofilijos skandalas Lietuvoje laužtas iš piršto.

Tik tuomet neaišku, dėl ko gi verda tokia kova.