Posts Tagged ‘ministras’

R.Matelis: Pokalbis su ministru K.STARKEVIČIUMI. Mintimis!.. Apie nuosavybės atstatymą Lietuvoje

Jau jaučiu savo skaitytojų šypsenas ir gal net mažą ironiją; tik pamanyk – pokalbis mintimis. Tačiau aš neturiu kito varianto, nes ponas K.Starkevičius tikrai nerastų motyvo leistis su manimi į gyvo žodžio diskusiją. Nežiūrint į tai, kad mums tekę bendrauti ir gyvai. Paskutinį kartą – prie Ramučių kultūros namų, kur jis buvo atvykęs su keletu kitų ministrų savo kadencijos pradžioje. Tada, prieš beveik ketverius metus, jam įteikiau raštą, kuriame detaliai įvardinau problemas, su kuriomis susiduriu siekdamas teisingo nuosavybės į nacionalizuotą žemę atstatymo. Po trumpo pokalbio, tada, likau laukti teigiamų postūmių: vis tik tikėjau šiuo žmogumi, nes jis man gyvenime kartą jau tarsi ir buvo bandęs padėti analogišku klausimu. Deja, „tarsi“ yra tarsi. Tada iki jo kadencijos, kaip Kauno apskrities viršininko, pabaigos buvo likę apie savaitė laiko. Dabar gi manau, kad nieko naujo nebūtų įvykę ir jei ta kadencija būtų tęsusis ilgiau.

 Šiam, virtualiam pokalbiui, mane paskatino šiandieninis žurnalisto Dano NAGELĖS straipsnis, „Respublikoje“: “Žemės reforma nesibaigs niekada“ (01) Malonu kai, nors vis rečiau, dar pasirodo reporterių, kurie išlieka dėmesingi didelėms teisingumo prarajoms. Ačiū, Gerbiamas Danai.

 Tiesą sakant, kai rašai kad ir kokį straipsnį, visada viliesi, kad jis pasieks ne tik atsitiktines ausis, bet ir adresatą. Tad kas gali paneigti, kad po šiuo pokalbiu gali atsirasti ir asmeniškų K.Starkevičiaus minčių tęsinys? Žinoma, bus-nebus, šiandiena nespėliosiu. O mano sumanyta schema, tikiuosi, niekam nepasirodys sudėtinga. Pokalbis čia bus suguldytas trimis eilėmis: korespondentas, ministras ir aš, Romualdas Matelis [paprastumo dėlei – visi inicialais]. Ir ketvirta eilutė  – menamam ministro atsakymui.

Tiesa, iš anksto pabrėžiu vieną “smulkmeną“ – man absoliučiai nepriimtina skambi gražbylystė – Žemės reforma. Jokiomis reformomis pas mus Lietuvoje nekvepia. Vyksta bolševikų kažkada nubuožintų Lietuvos žmonių tolimesnis alinimas, kuris vadinasi Nuosavybės atstatymu, tuo tarpu realybėje vykdomas sąmoningas nuosavybės NEATSTATYMAS.

D.N. – Jūsų vadovaujama ministerija siūlo panaikinti galimybę už valstybės išperkamą turtą atsiskaityti vertybiniais popieriais. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje padaugėjo pinigų, kuriais galima atsiskaityti už žemę, o gal tos žemės, kurią galima grąžinti, miestuose daugiau atsirado?
K.S. Kol kas tokia mintis tik ministerijos viduje cirkuliuoja. Tikrai daugiau pinigų neatsirado. Juo labiau pagal rinkos vertę mes tikrai su savininkais negalėsime atsiskaityti. Pirmiausia tai būtų nesąžininga, nes ką tuomet pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę. Be to, tai yra neįmanoma, nes yra apskaičiuota, kad, norint su visais likusiais atsiskaityti pagal rinkos vertę, reikėtų apie 30 mlrd. litų. Iš kur tokius pinigus gausime?
R.M.

– Ministre, tikiu, kad daugiau pinigų neatsirado. Nes gi lyginant su paprasto, eilinio Lietuvos piliečio atlyginimais [nekalbant jau apie begalinę armiją bedarbių], Jūsų, ne tik ministrų, bet ir daugelio valstybinių įstaigų valdininkų atlyginimai nesuvokiamai dideli, tad argi gali mažas pajamas gaunantys žmogeliai sunešti jums nepažabotus apetitus siekiančius atlyginimus ir dar užtikrinti biudžetą, kuris pajėgtų teisingai atlyginti už okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę? Aišku, kad ne. Bet išeitį aš jums pasufleruosiu: visų pirma ir nesistenkite mokėti pinigais, o grąžinkite žmonėms turėtą žemę. Ir nemeluokite, kad jos nėra. Žemė gali būti vežama sunkvežimiais, bet ji niekada nebuvo išvežta iš Lietuvos. Žmonėms reikia atstatyti nuosavybę ne į žemę, o į žemės plotą, o plotai išliko kaip ir buvę. Tiesa, kurie užstatyti TSRS laiko pastatais, grąžinti nebeįmanoma, tačiau realybėje tie plotai tikrai ne tokie, kad už juos, teisingam atlyginimui reikėtų 30 mlrd. litų. Matyt prasti jūsų ekonomistai, pabandykite paskaičiuoti pats. Tam tikrai nereikės prisiminti sinusų, tangentų ar vektorinės algebros. Pakaks gerai veikiančio kalkuliatoriaus. O jei dar sąžiningai įvertinsite savo ir savo artimiausių pavaldinių atlyginimus ir jų naudingumo Lietuvai koeficientus, pinigų tikrai palaipsniui padaugės.

O dėl sąžinės, ką pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę, tai aišku, kad skola neišnyko ir prieš tuos žmones. Tik negalima neįvertinti, kad tie, kas gavo pinigus tada, kai jie turėjo tam tikrą perkamąją galią, tam tikra prasme jau kažką atgavę, o kiti savo mylimos valstybės aplamai palikti prie suskilusios geldos. Todėl šiukštu manyti, kad jei kažkam prie 20 metų išmokėjote, kad ir 2000 lt., būtų nuskriausti atžvilgiu tų, kurie už tą patį šiandiena gautų 3000 lt. Nes perkamoji lito galia nuvertėjo taip smarkiai, kad už pinigus, kurie tau garantuodavo vidutinišką sodybą paežerėje, šiandiena tegali tikėtis pailsėti porą savaičių panašioje kaimo turizmo sodyboje.

D.N. – O kodėl tada atsisakoma galimybės atsiskaityti vertybiniais popieriais? Gal jie buvo nepaklausūs?
K.S. – Iš tikrųjų dabar nėra patrauklių įmonių, kurių akcijų žmonėms galėtume pasiūlyti. Anksčiau žmonės imdavo „Telekomo“ akcijomis, nes jos buvo paklausios. O dabar nieko panašaus pasiūlyti neturime.
R.M.

– Ar patrauklume esmė? Mane prieš XXX laiko, t.y. 20xx xxx xx d. pasiekė kiek kitokios žinios. Valstybės turto fondas mane informavo, kad vertybinių popierių nebėra aplamai [prisegu rašto kopiją]. Tai kam gi kalbėti spaudai apie neegzistuojančius dalykus? Sakykite tiesiai – vyriausybė ignoruoja LR seimo priimtus nuosavybės atlyginimo įstatymus, nors jei norėtų laikytis jų, turėtų nupirkti jų akcijų biržose. Nors ir krizė, akcijų biržos vertybinių popierių stygiumi nesiskundžia

D.N. – Kol kas reforma į pabaigą eina tik kaimo vietovėse…
K.S. – Taip, kaime žemė grąžinta beveik 100 proc. Ten tik teisinių problemų šiokių tokių yra. O mieste – didžiausios problemos Kaune ir Vilniuje, kur dar nepasiekta ir 50 proc.
R.M.

– Šioje vietoje teturiu tik klausimėlį: ar tai reiškia, kad šiuose miestuose patys didžiausi niekadėjai susirinkę? Ar, kad Nacionalinės žemės tarnybos žemėtvarkininkai čia jau seniai su sąžine atsisveikinę?

D.N. – Žmonės, turėję žemės didmiesčiuose ar kurortuose, nesutinka jos persikelti kitur, imti pinigais ar akcijomis?
K.S. – Būtent, kad nesutinka. Daug kas norėtų pinigais, tačiau sako, kad siūloma per maža suma. Aš tikslių skaičių nežinau, tačiau Kaune būtų apie 3,5 tūkst. žmonių, kuriems neatkurta nuosavybė, o Vilniuje – apie 5 tūkst.
R.M.

– O ar gali sutikti? Jūs sutiktumėte iš savo, jei neklystu, gimtosios Garliavos keltis į Pabradę ar Akmenę? „Sako“, kad per maža suma? Tai gal galėtumėte man paskolinti, kad ir pusvalandžiui 1 mln. litų? Tikrai viešai pasižadu skolą grąžinti sutartu laiku. Tik vietoje milijono atiduosiu 5000 lt. Jums gi neatrodys, kad tai labai negerai. Tikriausiai susiprasite, kad kartais reikia ir šiokių tokių nuolaidų padaryti.

D.N. – Kiek valstybės siūloma žemės kaina skiriasi nuo rinkos vertės?
K.S. – Labai daug skiriasi. Miestuose – nuo 20 iki 100 kartų. Ir kaimuose smarkiai skiriasi nuo rinkos vertės. Anksčiau beveik nesiskirdavo, bet pastaruoju metu ir kaimuose žemė brango, o valstybės kainos apskaičiavimo metodika nesikeitė. Ypač kaimuose aplink didžiuosius miestus skirtumas didelis.
R.M.

– Jūs teigiate, kad atlyginimas pinigais nuo 20 iki 100 kartų mažesnis už rinkos kainą? Aš jau esu paskaičiavęs ir paskelbęs tiek internete, tiek savo atvirame laiške premjerui A.Kubiliui, kad mano asmeniniu atveju siūlomas atlyginimas yra mažesnis virš 200 kartų! Tiek to, neaptarinėkime kiek šimtų kartų mažesnę kompensaciją siūlote. Pakalbėkime apie Konstitucijos imperatyvų reikalavimą, kad valstybė [jos institucijų asmenyje], turi būti vienodai lygi visiems savo piliečiams. Tai kaip gi gali būti, kad kai kam atlyginama tik 20, o kai kam net 100 kartų mažiau? Kame čia Konstitucijos laikymasis? Ar kolegės I.Šimonytės gerai apmokami pavaldiniai prarado gebėjimą gerai skaičiuoti?

D.N. – Dar 2007-ųjų pabaigoje tuometinis premjeras Gediminas Kirkilas žadėjo, kad žemės reforma bus baigta dar 2008-aisiais. Ar bus kada nors reformos pabaiga?
K.S. Matote, 2008-ieji buvo rinkimų metai, todėl ir žadėjo tokius dalykus. Rinkiminiai pažadai. Mes to niekada nežadėsime, nes tokie pažadai yra nerealūs.
R.M.

– Jei apsiriksiu, pataisykite mane: o ar čia ne rinkiminė kompanija daryti tarsi viešą atgailą ir klaidinti visuomenę teisingumo atstatymo neįmanomumu? Ar šiandiena, besibaigiant kadencijai, jūs nemanote, kad paprasčiausiai nesugebėjote deramai dirbti prabėgusius ketverius metus? O gal manote, kad jei nesugebėjote jūs, tai to niekada nebesugebėtų ir niekas kitas jūsų poste? Gi ne atskirti piliečiai Lietuvoje turi teisę ir, tuo labiau – pareigą inicijuoti įstatymų pataisas, kurios užtikrintų Konstitucijoje įtvirtintą teisingumą, o būtent ministrai ir jų „svitos“. O aptariamas klausimas kaip tik Žemės ūkio ministerijos kompetencijoje. Ir jei matėte, kad netinkamai išlankstytas mūsų savivaldos įstatymas, kuris tapęs kliūtimi nuosavybės deramam grąžinimui, tai ar padarėte ką nors, kad ŽŪ ministerija nebūtų savivaldybių „įkaite“? Čia negaliu susilaikyti  ir nepaklausęs: gal jūs, suvokęs savo gabumų stygių, naujuose rinkimuose nebesibolatiruosite?

D.N. – Kad reforma pasistūmėtų didmiesčiuose, reikia pinigų, bet valstybė jų neturi. Kokius siūlysite būdus paspartinti žemės reformą?
K.S. – Ir toliau bus atsiskaitoma pinigais, o jei atsiras kažkur laisvos žemės – siūlysime natūra.
R.M.

– Atsiras… Laisvos žemės miestuose yra pakankamai, žemė negali atsirasti arba išnykti. Tą, berods dar rusų Lomonosovas yra įrodęs savo teoremomis. Vilniuje, jei apsirinku – pataisykite – regis arti 600 ha laisvos žemės. Kas valdo Lietuvą, jei ministras negali tinkamai įvertinti esamos situacijos ir pradėti tą žemę skubiai dalinti? Tiek Vilniuje ar Kaune, tiek kituose miestuose stovi dideli daugiaaukščių masyvai. Tarybiniai projektuotojai, neturėjo pareigos taupyti žemę, todėl tarp daugiaaukščių pastatų numatė milžiniškus atstumus. Tie, kas suinteresuoti nuosavybės neatstatymu, galimai bambėtų, kad skiriant neatlygintinai tuo didžiulius tuščius, niekieno nenaudojamus plotus, būtų sunaikinama žalieji plotai. Tačiau Jūs, ministre, negalite nesuvokti, kad piliečiai, statantys sau gyvenamą namą, niekada neapsiriboja asfaltuotu kiemu: ypač naujakuriai visada skuba apsiželdinti savo teritorijas, vėliau jas kruopščiai prižiūri. Tai kaip jūsų manymu žmonėms gražiau žvelgti  per langą: į metų metais nenušienautas pievas ir krūmų brūzgynus ar į dailiai tvarkomą privataus savininko kiemą?

D.N. – Žmonės skundžiasi, kad kai kurios miestų savivaldybės ir laisvą žemę linkusios pasilaikyti sau: geriau tegul apauga krūmokšniais, bet savininkams negrąžina. Ar tai tiesa?
K.S. – Tikrai yra tokių savivaldybių, kurios laisvos žemės neatiduoda į fondą. Tos laisvos žemės yra ir tame pačiame Vilniuje, ir Kaune. Net šalia miestų centrų yra laisvos nenaudojamos žemės, bet savivaldybės labai vangiai ją perveda į valstybės fondą.
R.M.

– Su tuo sutinku pilnai. Bet ir vėl gi – o koks Jūsų realus indėlis per prabėgusią kadenciją į tai, kad savivaldybės taip nesielgtų? Ar bandėte inicijuoti įstatymo pataisas? Juk vieša paslaptis, kad Lietuvoje tikra savivalda net nekvepia. Turime paralyžuotą savivaldą, kuri retai kada tenkina gyventojų poreikius. Tad ar reikia bijoti čia ką nors keisti? Sugriuvus TSRS, kaip deklaruojama visais valstybės lygmenimis, Lietuva eina demokratijos keliu. Tai kur gi ta demokratija, jei net ministras nekovoja už savo kompetencijos klausimų sprendimą?

1 2

Kazys STARKEVIČIUS

Ministro kadenciją baigiantis konservatorius K.Starkevičius

SKIRTUMAS. Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius atskleidė, kad valstybė už negrąžintą žemę jos savininkams siūlo iki 100 kartų mažesnę sumą, nei turtas kainuoja rinkoje. Viktoro Purio nuotr.
Faktai [iš dienraščio „Respublika“.Nuo žemės reformos pradžios 1991 m. iki šių metų pradžios iš viso pateikta 731,38 tūkst. piliečių prašymų šalies kaimo vietovėse atkurti nuosavybės teises į 4,02 mln. hektarų žemės. Žemės grąžinimas šalies rajonų savivaldybių teritorijose, išskyrus atskiras priemiestines teritorijas, artėja prie pabaigos, nes jau priimta sprendimų atkurti nuosavybės teises į 3,96 mln. hektarų žemės, miško ir vandens telkinių. Tai sudaro 98,46 proc. piliečių prašymuose nurodyto turėto žemės ploto. Šių metų pradžios duomenimis, nuosavybės teisės į žemę kaimo vietovėse dar neatkurtos 26,1 tūkst. piliečių, tačiau 11,1 tūkst. piliečių grąžintinos žemės sklypai jau suprojektuoti, patvirtinti žemės reformos žemėtvarkos projektuose ir vyksta šių projektų įgyvendinimo darbai.

Iki šių metų pradžios atkurti nuosavybės teises į 39,2 tūkst. hektarų žemės miestams iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtose teritorijose yra pateikti 51,5 tūkst. piliečių prašymų. Nuosavybės teisės į miestuose turėtą žemę atkurtos į 28,7 tūkst. hektarų, tai yra į 73,2 proc. piliečių prašymuose nurodyto ploto. Miestuose lieka atkurti nuosavybės teises į 10 tūkst. hektarų žemės. Vilniuje nuosavybės teisė atkurta vos į 32,3 proc. prašymuose nurodyto ploto, Kaune – į 58,2 proc., Panevėžyje – į 46,6 proc., Birštone – į 61,4 proc., Palangoje – į 52,9 proc. Kituose miestuose situacija kur kas geresnė.

Parengta pagal dienraštį “Respublika“

From: Cia mano laiskas [mailto:reromaka@mail.ru]
Sent: Tuesday, October 11, 2011 2:56 PM
To: Valstybės turto fondas info@vtf.lt
Subject: Paklausimas del atlyginimo uz zeme

Laba diena,
aš iki šios dienos nesu atgavęs nuosavybes už TSRS nacionalizuota žemę. Kaip žinia, įstatymas dėl nuosavybės atstatymo <…>, vienu iš savo punktu numato, kad kompensuojama gali buti vertybiniais popieriais. Plungės žemėtvarkos darbuotojai man teigia, kad akcijas aš galėčiau gauti LR Turto fonde.
Noriu pasitikslinti ar si informacija nėra klaidinanti ir jei tikrai Turto fondas kompensuoja savininkams už jų turėtas žemes, tai kokia forma tai butu daroma.

Pagarbiai,

Romualdas Matelis, gyv. Xxxxxxxx
reromaka@mail.ru,
2011-10-11 d.

================================================================================

Paklausimas del atlyginimo uz zeme

От кого: “VINCIUNIENE, Irena“ <I.Vinciuniene@vtf.lt>
Кому: “‘reromaka@mail.ru'“ <reromaka@mail.ru>
Копии: “OVERLINGAS, Stasys“ <S.Overlingas@vtf.lt>, “GURSKIENE, Renata“ <Info@vtf.lt>
Переадресовано от:
Переадресовано для:
Дата переадресации:
Комментарий:

12 октября 2011, 14:46 1 файл важное

Laba diena,

Valstybės turto fondas nuo 2003 m. vykdė atlyginą valstybei priklausančiomis akcijomis už valstybės išperkamą žemę. Per šį laiką akcijomis buvo atlyginta 11,5 tūkst. piliečių. Šiuo metu visos atlyginimui skirtos akcijos jau yra perduotos piliečiams.

Jei atlyginimui už valstybės išperkamą žemę dar bus skirta papildomai akcijų, atlyginimas akcijomis galės būti tęsiamas toliau.

Dėl informacijos apie atlyginimą akcijomis Jūs galite kreiptis į Valstybės turto fondą šiais tel.: 85 2684921, 2684923

Pagarbiai Valstybės turto fondo

Privatizavimo skyriaus viršininko pavaduotoja

Irena Vinciūnienė , tel. 852684925

Reklama

R.Matelis: Teisingumo ministro mintys

Užklydau į Teisingumo ministro dienoraštį ir, kaip ne keista, likau patenkintas. Nors kiek ankstėliau čia esu rašęs, kad prie dabartinės teisinės tvarkos Lietuvoje, Teisingumo ministerija nereikalinga visai, šios mano mintys nėra kliūtis pareikšti pasitenkinimą asmeniškai ministru Remigijumi Šimašiumi. Tokia situacija teparodo, kad net ir protingas žmogus yra nulis, jei jis dirba ten, kur jis nieko negali keisti ar įtakoti.

Atkeliu straipsniuką iš R.Šimašiaus blog’o.

Kuo skiriasi geri teisininkai nuo blogų?

Pagrindinėje teisininkų kalvėje – Vilniaus universiteto Teisės fakultete – įteikiant diplomus  absolventams kaip svečiai susirinko ne tik šios mokyklos absolventai, dabar užimantys aukštas pareigas įvairiose institucijose. Ne tik švieži absolventai – pasitempę jaunuoliai ir išsičiustijusios panelės bei jų tėvai. Atėjo ir žmonės, kurie „ne prie ko“, t.y. su teise turi nedaug ką bendro.

Ir ką gi aš girdžiu, pavyzdžiui, iš gerbiamos Veronikos Povilionienės, kuri įteikė vieną iš prizų geriausiems studentams? Pirmiausiai, žinoma, girdžiu puikią dainą… Po jos girdžiu palinkėjimą, kad jaunieji teisininkai neužmirštų, jog visokie įstatymai ir nutarimai nėra svarbiausias dalykas – kad svarbiau yra tiesa, teisingumas, Dievas. Girdžiu palinkėjimą nebūti formalistais, nebūti įsikibusiais tik teisės aktų raidės. Šis palinkėjimas tarsi turėtų būti didelė naujiena ir lengvas akibrokštas teisininkų kalvėje. Tačiau paradoksas štai kur: tokias pačias tiesas teisės studijų metu studentams nuolat ir kala į galvą geri Universiteto dėstytojai. Ne kodeksų zubrinimas yra teisės studijų esmė, o gebėjimas atrasti tiesą ir teisingumą. Tą patį, kol dėsčiau, zulindavau ir bandydavau studentams įteigti ir aš pats.

Ar dauguma absolventų šiandien iš tikrųjų yra pasiruošę būti kūrybingais teisininkais, realizuojančiais teisingumą, o ne aklais teisinės sistemos sraigteliais, tikras visgi nesu. Kodėl – gal pakalbėsime kitą kartą. O dabar tiesiog pasakysiu savo nuomonę kuo labiausiai skiriasi geras teisininkas nuo blogo. Geras teisininkas visų pirma vadovaujasi vertybėmis ir prigimtine teise. Blogas teisininkas vadovaujasi instrukcijomis ir nurodymais. Geras teisininkas žino, kad teisės aktai yra tam, kad žmonės išspręstų savo ginčus ir taikiai sugyventų, o ne tam, kad prisikurtų biurokratinių problemų. Blogas teisininkas gi net nesvarsto kodėl priimtas teisės aktas ar atskiros juo nuostatos. Tai – politikų reikalas, sako jis, jie nusprendžia, mes vykdome.

Geras teisininkas galvoja kaip įstatymus panaudoti, kad būtų pasiekti jo kliento ir visuomenės tikslai. Blogas teisininkas savo klientui ir visuomenei aiškina kokie gali ir kokie negali būti jų tikslai, net kai jų siekimas niekam, išskyrus įstatymo raidę, nekliudo. Geras teisininkas skaito teisės aktą taip, tarsi jis būtų prasmingas, žmonėms gyvenimą palengvinantis dokumentas. Blogas teisininkas pritaiko teisės aktą paraidžiui, o vakare prie alaus bokalo su draugais guodžiasi kokie blogi teisės aktai. (Po to kai pasiguodžia, jie, skirtingai nuo gerų teisininkų, nepasivargina bent pirštą pajudinti, kad teisės aktas būtų pakeistas į gerą). Geras teisininkas žino, kad teisingumas yra teisėtumo sudedamoji dalis, o teisėtumas – teisingumo sudedamoji dalis. Blogas teisininkas gi nuolat postringauja apie tai, kuo skiriasi teisėtumas nuo teisingumo.

Geras teisininkas žino, kad teisėje svarbiausi ir praktiškiausi dalykai yra teisės principai, tarp jų – teisingumo, sąžiningumo, protingumo, proporcingumo. Blogas teisininkas principus laiko deklaracijomis, kurias kažkada iškalė egzaminui, o po to gali užmiršti. Geras teisininkas, susidūręs su neprotingu teisiniu reikalavimu, iš karto prisimena principus ir juos taiko. Blogas teisininkas taiko bet kokius reikalavimus, ir tai yra jo vienintelis principas. Geras teisininkas pripažįsta problemas, įskaitant savo, ir jas sprendžia. Blogas teisininkas yra visada teisus. Bent jau savo paties akyse.

Geras teisininkas bent bando šnekėti taip, kad jį suprastų bet koks žmogus. Blogas teisininkas didžiuojasi, kad bet kas iš gatvės jo kalbos negali suprasti. Būti geru teisininku nėra lengva. Tam reikia ne tik (ne tiek) išsilavinimo, kiek išminties ir drąsos. Reikia neužmiršti teisės tikslo – kad visuomenėje būtų teisingumas ir taika, ir kiekvieną teisinę problemą spręsti iš šio tikslo perspektyvos.

P.S. Kokias permainas beinicijuočiau kaip teisingumo ministras, nuolat tenka susidurti su blogų teisininkų suformuota kultūra. Tai, ką turi daryti geras teisininkas, dažnai tampa didele naujiena valstybės tarnautojams, pareigūnams. Dažniausiai jie būna daug kartų girdėję blogų teisininkų primygtinius patikinimus, kad negalima elgtis taip, kaip turėtų siūlyti geri teisininkai.

Todėl kreipiuosi į valstybės tarnautojus, pareigūnus, pačius teisininkus – meskite lauk iš galvos blogų teisininkų receptus ir elkitės kaip geri teisininkai.

R.Matelis: Versti Teisingumo ministrą? Gal, bet mano mintys siekia toliau

 “Tvarka ir teisingumas” reikalauja teisingumo ministro R. Šimašiaus galvos“, – šiandiena skelbia dauguma laikraščių portalų. Gal būt, neturiu apie šį ministrą savo vienareikšmės nuomonės. Tiesa, vizualiai jis tikrai neministriškas. Tiesiog studentėlis. Bet ne išvaizdoje ministrų esmė. Dažnas gi vis dūsauja, kad neturime šlubo vokiečio, nes jis greitai pas mus tvarką įvestų. Ir gal taip ir būtų…

Šiek tiek pažinodamas Valentiną Mazuronį, manau, kad jis žino ką daro, tad nesigilinsiu į tai ką jis siūlo. Tačiau man kirba kitas klausimas – o kas ta Teisingumo ministerija? Ar ji pas mus subalansuota su gyvenimu? Kam ji reikalinga?

Gal pabandykime step by step pražygiuoti per visą mūsų teisinę sistemą. Ką jungia mūsų šalies teisingumas? Na, visų pirma žvilgsnis krypsta į teismus. Teismai Lietuvoje [iš karto noriu atkreipti skaitytojo dėmesį, kad keletu sakinių sąmoningai kalbėsiu tarsi oficialus valstybės klerkas] vieninteliai vykdo teisingumą. Jie niekam nepavaldūs, jiems nurodinėti neturi teisės net prezidentas. Ministras – taip pat. Maža to, eilinis teisėjas realiai nepavaldus nei teismo pirmininkui. Tik jis vienas žino tikrą tiesą, na, nebent aukštesnės instancijos teismas pakeistų jo sprendimą. Taigi, teismams jokia ministerija nereikalinga, jie aukščiau už ministrą.

Teismuose paprastai renkasi advokatai ir prokurorai. Jie taip pat nepavaldūs ministrui ir savo sprendimus reguliuoja pagal savo supratimo ir išprusimo laipsnį. Aišku, pirmieji dar ir pagal kliento interesą. Advokatai, kaip, beje, ir teisėjai, dar turi savo tarybas, kurios tam tikrais atvejais gali daryti šiokią tokią įtaką jų darbui. Bet ministerija? Ministerija ir jiems praktiškas nulis. Ministerija ne prie ko. Na, gal išskyrus išimtinus atvejus, kai pabandoma reglamentuoti iš klientų imamo mokesčio dydį. Tačiau ir čia, jei neklystu, nustatytas maksimalus tarifas yra tik formalumas. Nes ne itin noriai jo laikomasi.

Ką turime dar? Turime policiją ir įvairias inspekcijas. Bet policija turi savo – Vidaus reikalų ministeriją. Čia, mano supratimu, taip pat vyksta nuolatiniai bandymai “palengvinti“ ministrų dalią, tuo tikslu įkūrus generalinio komisaro pareigybę ir atliekant kitus, panašius veiksmus. Bet VRM jau kita tema, nesiplėtosiu. Nors vėliau vienu sakinuku dar ir sugrįšiu prie jos…

Tiesa, Teisingumo ministerijai tarsi pavaldūs notarai. Bet ir čia tiek to pavaldumo. Tikriausiai daugelis dar prisimena nesenus laikus, kai vienas TM ministras pabandė sutvarkyti notariato kiemą. Tik ar pavyko? Į šį klausimą atsakykime kiekvienas pats sau. Aš manau, kad nelabai kas gavosi, nes gi notarai mūsuose jau seniai privatūs, o jei taip, tai tiek jiems tas pavaldumas ir terūpi. Tuo labiau žinant, kad ir čia yra savi Notarų rūmai, kurie, ko gero, daugeliu atvejų taria lemiamą žodį.

Tad kam Lietuvai aplamai Teisingumo ministerija? Kokios jos galios? Seniai prigijusi sparnuota frazė – “ministras be portfelio“. To nepasakysi apie mūsų Teisingumo ministrą. Jis su portfeliu. Tik bėda, kad tas portfelis labai jau apytuštis. Todėl man peršasi mintis, kad jos visai nei nereikia. Na padarykime Teisingumo departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, perkelkime į ten trečdalį dabartinės TM darbuotojų ir taip valstybę išvaduosime iš papildomo biurokratinio balasto.

Nors taip rašydamas, vis tik, manau ką kitą. Ir girdžiu sodrius kurių ir nekrošių kritikos balsus: taip yra visoje Europoje. Tokios struktūros reikalauja demokratija. Mat jei teismai bus pavaldūs ministerijai, o teisėjai pavaldūs pirmininkams, gali įsivyrauti teisingumo deformacijos, o tai sukels tiesioginę grėsmę Lietuvos valstybingumui. Ir net patiems valstybės pamatams…

Nejuokinkite garbūs kritikai. Mes jau prisiklausėme jūsų legendų įvairiose televizijos laidose. Valstybingumui kenkia aklas Vakarų plagijavimas, o ne savarankiškas mąstymas ir nepriklausomai pasirinktas šalies vystymosi kelias. Gi vis dar deklaruojame save, kad esame Nepriklausoma valstybė! O teismų nepriklausomumas nėra jokia jų objektyvumo garantija. Priešingai, kontrolės stoka yra kaip tik tai, kas leidžia bylas, o po jomis ir glūdinčius žmonių likimus spręsti nepakankamai sąžiningai ir objektyviai. Nes palikta viskas teisėjo sąžinei. O ar visi jie ją turi? Taip, mes kartas nuo karto pamatome tarsi vidinį šio korpuso apsivalymą. Bet ar tai užtikrina teisingumą? Ne. Nes teisingumas neturi senaties termino. Todėl aš laisvas manyti, kad jei atsirado už rankos nutvertas teisėjas, kuris buvo pašalintas, jis galėjo ir iki tol priimti daug neteisingų nutarčių ir sprendimų.

Ir kame čia tas demokratijos garantas? Na nepavaldūs teismai ministrui, bet savotiškai priklausomi nuo teisėjų tarybos. Aha, tada jei aš noriu įtakoti teisėjų sprendimus, man neverta eiti į teisingumo ministrus. Nes ten aš būsiu nulis. O į tarybos pirmininkus gal ir verta? Nes ten mano galios bus kitokios.Iš anksto apsisaugodamas nuo galimų kaltinimų, jei netyčia į mano rašinukus užklystų koks piktas teisininkas, turiu paaiškinti, kad aš neteigiu, kad visa taip ir yra. Aš tik teoriškai pateikiu savo samprotavimus. Bet tuo pačiu aš ir piktinuosi neretai skleidžiama kai kurių teisės korifėjų demagogija, neva, net bandant svarstyti apie kitokią teisinę sistemą, yra kėsinamasi į valstybinės pamatus. Nes niekada bent jau man neteko girdėti oratoriaus, teigiančio, kad Lietuvai nereikia teismų ar prokurorų. Jie būtini šiandiena ir bus būtini visada. Tad vieši svarstymai ar gera mūsų teisinė sistema kėsinasi ne į valstybę, o nebent į kai kurių atskirų individualybių asmeninį gerbūvį.

Tad baigdamas, noriu apibendrinti savo rašinėlį: V.Maūronis kelia klausimą apie ministro personaliją. O aš keliu ar reikalinga ministerija aplamai. O jei reikalinga, tai ar ji ir toliau turi likti tokia bejėgė?

R.Matelis: Su Artūro Račo mintimis sutinku ne visada, bet jo “Stabas E.Kūris ir jo jovalas“ mane sužavėjo

2012 m. kovo 5 d.,  Artūro Račo blog’as [mano sutrumpinta]
Didelė problema Lietuvos žiniasklaidoje yra kai kurių asmenų mitologizavimas ir jų vertimas stabais visam likusiam gyvenimui, nesugebant kritiškai vertinti kiekvieno konkretaus veiksmo ar teiginio. Paskutinis ir labai puikus tų Lietuvos žiniasklaidos problemų pavyzdys ir plačiai nuskambėjęs buvusio Konstitucinio Teismo pirmininko E.Kūrio pasisakymas apie Seimo Antikorpucijos komisijos išvadas.

E.Kūris žodžių į vatą nevyniojo: visi aplink nuliai, mulkiai, nieko nesupranta, įstatymų neskaito ir politikuoja, o tik jis vienas – E.Kūris – viską supranta, viską žino geriausiai žino geriausiai ir gali visiems paaiškinti. Ir, žinoma, paaiškina, nepamiršdamas pacituoti įstatymą, kad solidžiau atrodytų. Visi išsižioję klauso ir pritariamai linguoja galvomis. O kaipgi kitaip – juk pats E.Kūris, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, tai yra, asmuo priklausantis stabų kategorijai, kalba. O stabais juk niekada neabejojama.

O juk pakaktų atsiversti tą E.Kūrio  išdidžiai cituojamą Antikorupcijos komisijos įstatymą, jį perskaityti ir visa stabo didybė išnyktų kaip dūmas. Antai stabas E.Kūris aiškina, kad “komisija užsiėmė dalykais, kuriais neturėjo užsiimti” ir kad jos veiksmai neatitiko įstatyme apibrėžtų uždavinių ir kompetencijų.

Stabas, žinoma, turi teisę turėti savo išskirtinę nuomonę apie viską, įskaitant ir Lietuvos Respublikos įstatymus, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad stabo nuomonė yra aukščiau įstatymo.

O Antikorupcijos komisijos įstatymo 2 straipsnis, kurio stabas E.Kūris kažkodėl necituoja, nurodo labai aiškiai, kad komisijos uždaviniai yra:

  • nagrinėti korupcijos ir su ja susijusius reiškinius bei atvejus, priimti sprendimus nagrinėjamais klausimais ir kontroliuoti, kaip institucijos juos vykdo;
  • analizuoti valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių sprendimus, sudarančius sąlygas korupcijai bei nusikaltimams ir kitiems teisės pažeidimams ūkio ir finansų sistemose, siekti, kad tokie sprendimai būtų panaikinti;
  • teikti pasiūlymus Seimui, Vyriausybei ir kitoms institucijoms dėl teisės aktų priėmimo ir tobulinimo, korupcijos, ekonominių ir finansinių nusikaltimų bei kitų teisės pažeidimų prevencijos ir užkardymo.

Ar informacijos apie rengiamą “Snoro” nacionalizavimą nutekinimas negalėjo būti korupcijos atvejis? Tai yra, ar už šią valstybės pareigūnų nutekintą informaciją negalėjo būti kaip nors atsilyginta? E.Kūris tikriausiai atsakymą žino. Aš – nežinau, todėl manau, kad galėjo būti visaip. Tai yra, kad galėjo būti ir korupcijos.

Ar R.Palaičio gana skubotas ir menkai argumentuotas sprendimas atleisti FNTT vadovus negalėjo būti susijęs su privačiais interesais tų, kuriems nepatiko FNTT pastaruoju metu vykdomi tyrimai? Stabas E.Kūris tikriausiai atsakymą žino. Aš – ne ir todėl manau, kad antikorupcijos komisija galėjo bandyti ieškoti atsakymų į klausimus. Ar R.Palaičio sprendimas atleisti FNTT vadovus, taip sutrikdant šios institucijos darbą nesudarė sąlygų korupcijai bei nusikaltimams? Stabas E.Kūris tikriausiai atsakymą žino. Aš – ne, ir todėl man atrodo, kad Antikrupcijos komisija yra būtent ta institucija, kuri gali atsakyti į šį klausimą.

Stabas E.Kūris, kaip tikras stabas, kalbėdamas apie mulkius primena, kad ne Seimo ir jo komisijų uždavinys yra tirti nusikaltimus. E.Kūris teisus, bet tikriausiai jis neskaitė komisijos išvadų, kurias taip išdidžiai komentuoja. Nes tose išvadose komisija apie jokius nusikaltimus ir nekalba.

Stabas E.Kūris aiškina, kad “komisija negalėjo priimti absoliučios sprendimų daugumos, kuriuos ji priėmė, išskyrus  pusę sakinio dėl Raimundo Palaičio, ir tai su tam tikru „jeigu“.

Stabais, jei esi mulkis, reikia tikėti. O bet tačiau kadangi man nepatinka būti mulkiu, tai aš skaitau įstatymą. Kuriame (beje, tame pačiame 8 straipsnyje, kurį cituoja stabas E.Kūris) sakoma, kad komisija gali priimti štai tokius sprendimus:

  • perduoti medžiagą tirti teisėsaugos institucijoms;
  • siūlyti skirti tarnybines nuobaudas netinkamai savo pareigas einantiems pareigūnams ir kitiems valstybės tarnautojams;
  • atkreipti pareigūnų ir kitų valstybės tarnautojų dėmesį į įstatymų nesilaikymą, tarnybinės etikos bei kitus pažeidimus ir reikalauti pašalinti nurodytus trūkumus;

Suprantu, kad ne visi randa laiko skaityti Antikorupcijos komisijos sprendimus, tačiau nelabai suprantu, kuo remdamasis stabas E.Kūris teigia, kad komisija negalėjo rekomenduoti atleisti ministro R.Palaičio ir generalinio prokuroro pavaduotojo D.Raulušaičio, kodėl ji negalėjo pasiūlyti Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai išnagrinėti, ar pastarasis nesupainiojo viešų ir privačių interesų.

Juk komisija labai aiškiai nurodė, kokie įstatymai galimai buvo pažeisti ir šias savo išvadas pakankamai aiškiai argumentavo.

Man taip pat visiškai neaišku, kodėl stabo E.Kūrio nuomone, komisija negalėjo pasiūlyti Prezidentei ir Seimo nacionalinio saugumo komitetui siekti tobulinti Valstybės saugumo departamento darbą ir pasiūlyti Seimo operatyvinės veiklos kontrolės tyrimo komisijai pradėti tyrimą dėl galimai neteisėtų VSD veiksmų.

Lygiai taip pat komisija turėjo teisę atkreipti dėmesį į galimą piktnaudžiavimą poligrafo tyrimu ir paprašyti, kaip ir numato įstatymas, atitinkamas institucijas išsiaiškinti ar tokio piktnaudžiavimo būta.

Todėl E.Kūrio samprotavimai apie Antikorupcijos komisijos išvadų teisinę ir politinę reikšmę yra lygiai tokios pat vertės kaip ir pačios Antikorupcijos išvados. Cituojant patį stabą E.Kūrį, jo samprotavimai yra verti ne nuliui, o dideliam skaičiui su minuso ženklu.

Pilno teksto skaitymui spauskite ant šio sakinio