Archive for the ‘Malinauskas R.’ Category

R.Matelis: Ar Naglį Puteikį išrinksime prezidentu, priklauso tik nuo kiekvieno iš mūsų

 

prokurorai-apskunde-naglio-puteikio-isteisinima-2

Nors nuo Rolando PAKSO nuvertimo iš prezidento laikų, buvau smarkai nusivylęs prezidentinėmis temomis. Tačiau šie rinkimai, kuriuose į prezidentinių kandidatų sąrašą kiek netikėtai įsiterpė Naglis PUTEIKIS, vėl sužadino mano domėjimąsi šia tema. Tiesa, jei kalbant atvirai, pretendento N.PUTEIKIO sprendimas man nebuvo netikėtas. Nežinau kokiomis nuojautomis galėčiau bandyti grįsti savo bene metų senumo prognozes, bet jau 2012 metais aš kai kuriems savo aplinkos žmonėms sakiau: „man panašu, kad Puteikis gali bandyti tapti prezidentu“.

Kodėl gi Naglis Puteikis toks išskirtinis, kad panorau išdėstyti savo regėjimo lauką ne tik gerai pažįstamiems, bet ir straipsnio forma, tai yra tiems, kurių gyvenime gal nesu nei matęs? Atsakymas paprastas: mūsų visuomenėje jau seniai nebemačiau žmogaus, kuris keltų vilčių, kad jis kareivis, norintis bet kokia kaina sutvarkyti stipriai sueižėjusią mūsų šalį.

Naglį pažįstu ne taip jau seniai ir vargu ar galėčiau tvirtinti, kad esame gerai pažįstami. Tiesa, susitikę mes tikrai rastume apie ką pašnekėti, tačiau tai vadinti gera pažintimi aš nedrįsčiau. Čia jei kalbėti apie asmeninius santykius. Tuo tarpu manyti, kad jį gerai žinau – galiu. Nes internetinėje erdvėje per įvairius forumus ir NVO laiškų grupes jį matau pastoviai ir jau senai. Nors esu iš tų žmonių, kurie šimteriopai labiau vertina gyvą pokalbį nei virtualią erdvę, N.Puteikio atvejis kažkodėl kiek kitoks: jo nuostatos man visada kėlė gana didelį pasitikėjimą, nesvarbu kokia forma jos bebūtų pateiktos.

Nevargindamas tų, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių nenori nieko gero girdėti apie šį pretendentą į prezidentus, pranešu – šiame straipsnelyje nerasite sau tinkamų kozirių, tad ir vargintis gal neverta. Jį rašau tam, kad nedviprasmiškai patarti žmonėms – balsuokime už N.Puteikį. Nors tai gal ir ne idealas, geresnio atvejo neturime tikrai.

Tiesa, mano pažintis su Nagliu turėjo ir nelygumų. Mudu nesutarėme dėl Druskininkų mero elgesio A.Balkės skulptūros „Legenda“ atžvilgiu. Bet tai gal ir suprantama: aš realistas ir ne „prie meno“, todėl man visada kur kas svarbesnė tikroviška proza, nei sudievinta kasdienybės poezija. Pašalintoje Druskininkų skulptūrėlėje aš nemačiau jokio išskirtinumo, o miesto vadovo R.Malinausko elgesį vertinau teigiamai, nes jis, mano supratimu, teisingai laikosi pozicijos, kad miesto erdvės yra visų piliečių vienoda nuosavybė, todėl skulptūra galėtų likti amžiams tik tada, jei ji keltų visuotinį, o ne autoritarinį susižavėjimą. Tuo tarpu Naglis Puteikis, mano nuomone, yra tam tikras meninių kūrinių ir istorinio paveldo fanas, todėl jo pasipiktinimą mano straipsniu, palaikančiu merą R.Malinauską, aš iš dalies supratau. Kitaip kaip galima būtų paaiškinti Naglio nuspaustą stabdį Kretingos prakutusių verslininkų užmačioms istorinėje Klaipėdos miesto dalyje pastatyti keletą dangoraižiukų, kurie suniokotų miestą bet kokia istorine prasme. O šis stabdis iš jo atėmė daug gražių gyvenimo valandų: kova buvo labai arši, o jos metu išmėgintos pačios įvairiausios kovos formos. Bet apie tai jau esu rašęs tada kai tai vyko ir nebenoriu kartotis.

Bijodamas eilinį kartą itin smarkiai išplėtoti šią temą, suku iš karto prie Naglio PUTEIKIO, pretendento į prezidentus, analizės. Ko galima bus tikėtis, jei jis taps šalies vadovu? Įžvalgesni politologai jo išskirtinį bruožą – nesijungti į korumpuotas struktūras – galėjo pastebėti jau seniai. Būdamas Klaipėdos miesto tarybos nariu jis neplaukė pasroviui ir tiesą bei žmogiškumą gynė ne pasyviu rankos kilnojimu balsavimų metu, o piktavaliams atstatęs visą save. Tai nepatiko ne tik miestą valdančių kitų partijų atstovams, bet net ir tuometiniams jo bendrapartiečiams – konservatoriams. Todėl ten kildavo nemažai žodinių pasišpagavimų, o N.Puteikis įgijo nemažai baikščių priešų, kurie užsislaptinę [svetimais arba pasisavindami jo vardą] kūrė neva jo internetinius tinklapius ir juose rašinėdavo savo absurdiškus kliedesius, taip siekdami jį paniekinti, sugniuždyti ar sužlugdyti. Nepavyko. Šis riešutėlis pasirodė neįtikėtinai kietas jų dantims. Būdamas Klaipėdos miesto tarybos nariu, apart kitų klausimų, jis iškėlė į viešumą nesuvokiamai įžūliai išpučiamas taip vadintas tarybos narių kanceliarines išlaidas, kurios iš esmės tapo tarsi antruoju tarybos narių atlyginimu. Nepatiko tai didžiajai daugumai tarybos narių, kreivai į tai žiūrėjo ir vienas kitas eilinis pilietis. Nes jų nuomone nenormalu atsisakyti gaunamų pinigų, nesvarbu kokiu būdu jie bepasiektų tavo kišenę… O kaip tau atrodo, mielas skaitytojau? Ar teisingumas leidžia vieniems turėti geras pareigas ir jose dar lupti papildomas sumas? Beje, prisimenant, kad tokios lėšos paimamos iš visų mūsų sunešamų mokesčių. Iš mokesčių, kurių, kai juos švaistant pritrūkstama, pareikalaujama vėl gi iš mūsų…

Kai Vilniuje, o netrukus ir Kaune prasidėjo valdžios palaimintas reketas – renkami pinigai už automobilio pasistatymą centrinių miestų dalių gatvėse, beje, už surinktus pinigus neteikiant jokios paslaugos: nei apsaugos, nei tvarkingo parkavimo ir net neįrengiant patogaus užvažiavimo ant bordiūrų, Klaipėda dar skendėjo tyloje. Bet plėšikavimo virusas netruko nusigauti ir į uostamiestį. Man nesuvokiama, kodėl jau daugiau nei dešimtmetį vykdomam prievartiniam lupikavimui nepasipriešina pažangioji tautos dalis. Bet tokią padėtį laikau tarsi lakmusu visiems kitiems Lietuvos perspektyvos reikalams. Kol tauta nuolankiai atidavinės savo dažnai paskutinius pinigus saviems [ne okupaciniams] despotams, tol geresnio gyvenimo nematysime. Tačiau Naglis PUTEIKIS Klaipėdoje pakankamai aktyviai bandė pasipriešinti šiai savivalės formai. Suprantama, viskam nepakako laiko ir jėgų, tačiau paslapčia aš viliuosi, kad jei prezidentu taps Puteikis, jis prisimins ir panaikins šią anomaliją.

Į Lietuvos Respublikos seimą pretendentas pakliuvo ne nuo kadencijos pradžios. Pakliuvo per papildomus rinkimus, atsilaisvinus kažkuriais tai vietai. Tas likęs intervalas buvo jau nebeilgas, tačiau net ir tada Puteikis suspėjo pasižymėti savo principingumu. Todėl nekeista – matėme ir jo partijos lyderių A.Kubiliaus, R.Juknevičienės, K.Masiulio ir kitų galvoskausmį – ramybės drumstėjas netiko ne tik svetimų partijų nariams, bet ir saviems. Tik savais juos dar tada gal laikė Naglis. Iš tikro jis jiems buvo svetimas. Šioje vietoje aš jo niekada nesupratau iki galo. … Šie „saviečiai“ nuolatos stengėsi apriboti pretendento į prezidentus veiksmus ir galimybes, būtų jų valia, jis ir į seimą niekada nebūtų pakliuvęs. Bet… Naglis nebijojo savo žmonių, todėl drąsiai ėjo į vienamandates apygardas ir jose kilo aukštyn. Taip buvo ir naujuose rinkimuose į seimą, kurio nariu jis yra ir šiandiena. Tai geras ir – pabrėžiu – būtinas bruožas žmogui, siekiančiam valdyti ne kokią nors daugiabučio bendriją, o visą valstybę. Kada už valstybės vairo susėda skystablauzdžiai, blogiau gali būti tik tose pat vietose susėdę savanaudžiai. Tačiau abiem atvejais valstybė pasmerkiama skurdui ir korupcijai. Gi turėdama stiprų prezidentą šalis, net ir neturėdama tarptautinės galios, gali labai daug. Man patiko Naglio Puteikio viena kalba per televiziją, kur jis ramiai dėstė apie savo afganišką jaunystę. Net nežinau ar tai ne per drąsu, bet jo teiginys, kad „aš, praėjęs Afganistano košmarą, šiandiena nebemoku ko nors bijoti. Aš galiu nuvažiuoti ir į tą pačią Rusiją ir ten pasakyti – ką jūs darote, gi…“ nuskambėjo tikrai įspūdingai ir pakankamai įkvepiančiai. Nes iš tikro, su savimi nešantis gražias iniciatyvas ir gerus kėslus, bei pasižymint didele drąsa, pasiekti daug galima ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir vadovaujant savo tautai. Ir pasiekti taikiai, be karo pavojaus.

Ne vieną ir ne du kartus pretendentui teko susikirsti su teisėsauga, tačiau tai buvo konkretūs atvejai, atvejai, kai policija ar kitos jėgos struktūros buvo vertos pasmerkimo. Senutės Ramanauskienės iš Kauno Žaliakalnio byla, kai jėgų kupina, ištreniruota policininkė panaudojo kovinius veiksmus prieš galimai ligotą pensininkę, ne vietoje prekiavusią vaistažolėmis, ilgą laiką buvo prižiūrima seimo nario N.Puteikio. Ką padarysi, kad mūsų šalyje iš seimo narių atimtos realios bet kokios galios. Vis tik seimūno parama mažam nuskriaustam žmogui yra tarsi tabletė, todėl Puteikio poelgiai šioje ir kitose panašiose bylose vertintini tik kaip gerbtini. Nors labai liūdna buvo kartais girdėti kai kuriuos, šiaip jau tarsi pagarbos vertus policijos veteranus, kurie nei nebandė gilintis į konkrečias aplinkybes ir bet kuriuo atveju visus N.Puteikio veiksmus vertino kaip jo puolimą prieš visą policiją. Tokie teiginiai be galo absurdiški, todėl manau, kad jie būdavo surašyti su kažkokiomis kitomis, man nežinomomis intencijomis. Gaila, bet tokių faktų būta. Nes gindamas senukus Ramanauskienę ar prie Kauno Saulėtekio prekiavusį kitą pensininką, o tuo labiau – savo žmoną Niką Puteikienę, kuriai ant galvos atvykėliai iš viešbučio pažėrė krušą stiklo šukių ir skeveldrų, jis atliko tai, ką turėtume atlikti kiekvienas iš mūsų, nesvarbu kokiame statuse bebūtume.

Paskutiniu metu, jau rinkiminės kompanijos eigoje Naglio PUTEIKIO išsakomos idėjos, mintys ir planai, susilaukia ne tik visuomenininkų pasitenkinimo, bet ir žiniatiekos atstovų susižavėjimo. Pretendentą, gal ir ne visai noromis, giria net tie, kurie oi kaip labai nenorėtų matyti jo S.Daukanto aikštės Vilniuje rūmuose. Tačiau paneigti tai kas akivaizdu, ne visada ir įmanoma. Tad geras garsas sklinda. Ar jis pakankamas, kad N.Puteikis taptų Lietuvos vadovu, parodys ateities. Tačiau šio mano rašinio tikslas yra tik vienas – paraginti žmones, kad jie gerai įsiklausytų į tai ką surašiau, suderintų savo nuomonę su maniškiais teiginiais ir padarytų teisingas išvadas rinkimų metu. Pasyvumas čia netoleruotinas. Nei vienas iš mūsų neturime teisės į pasyvumą, t.y. į nuostatą „Nuspręs ir be manęs“. Ir tai tvirtinu jau vien dėl to, kad visi suprastumėme: tokių tingių personų Lietuvoje labai daug. O jei visi jie neateis į balsavimo apylinkes, visi ir pralaimės. Nes triumfuos tie, kurių prezidentas atstovaus ne Lietuvą, o tik jų privačius interesus.

R.Matelis: Politinis kastuvas, skirtas mero pamatams išklibinti?

Druskininkai

Druskininkai, A.Balkės skulptūra “Legenda”

Nors gyvenime nesu mėgėjas reikšti savo nuomonę apie dalykus, kurių gerai nežinau, šį kartą bandau tai daryti. Druskininkų miestas ir gyvenimas jame man tarsi anapus ribos, jame niekada nebuvau pastovus gyventojas, o ir poilsiavęs ne tiek jau daug, kad galėčiau teigti, kad viską čia žinau. Tačiau sakydamas „anapus ribos“, omenyje turiu ne mane skyrusią nepermatomą sieną. Ne. Veikiau šį miestą, kartas nuo karto, mačiau tarsi per langą. Na, arba televizoriaus ekrane.

Gi kita vertus tokia situacija gal kaip tik leidžia kur kas objektyviau viską vertinti. Nes jei čia turėčiau bičiulių ar draugų, nebūtų lengva atsilaikyti prieš jų vienokias ar kitokias nuomones ir nuostatas. O šiuo atveju, esu čia vykstančius įvykius tarsi stebintis iš viršaus, iš taško, kur objektyviai nuomonei kelias pats tiesiausias. Tad tokiais žodžiais save padrąsinęs pradedu minčių mozaikos dėlionę.

Prieš keletą dienų, dar būdamas šiame kurorte, sumaniau pasigilinti į prasidėjusio puolimo prieš merą R.Malinauską esmę ir aplinkybes ir pradines nuostatas surašiau savo rašinyne. Tai buvo kiek paviršutiniškas įspūdžių išdėliojimas ir visai nesitikėjau, kad gyvenimas pastūmės rašyti šį tęsinį. Na, bet jei jau taip gavosi, gailėtis neturiu ko. Priešingai, jei jau mano mintraštis sukėlė kad ir nedidelį aidą, tuo galiu tik džiaugtis: reiškia rašiau ne veltui. Kur kas būtų liūdniau, jei po mano pasisakymo tvyrotų absoliuti tyla. Šiame savo straipsnelyje pabandysiu paanalizuoti tik trijų, tačiau labai aktyvių įvykių Druskininkuose dalyvių išsakytas nuomones.

N.Puteikis man autoritetu buvo nuo pirmos pažinties dienos

N.Puteikio pavardę pirmą kartą išgirdau internete, Netlog‘o tinklapyje, kurį prieš keletą metų buvau labai pamėgęs. Žavėjo jo tiesus žodis, keliamos aktualios problemos, analitiškas žvilgsnis į mus supančią kasdienybę ir, kas mane itin stebino, jo visai ne konservatoriška elgsena daugeliu problemų sprendime. Šimtą kartų teisūs tie, kurie sako, kad svarbiausia ne žmogaus partiškumas, o jo elgesys ir siekiai gyvenime. Nors kiek vėliau man iškilo klausimas – o ar gali doras žmogus būti tarpe gėriui abejingų ar net demonstratyviai jį atmetančiųjų? Atsakymo į šį klausimą nežinau dar ir šiandiena ir nors viliuosi kažkada jį surasti, tuo labai tikras nesu. Nes aplinka, kurioje būname, negali nedaryti absoliučiai jokio poveikio.

Kiek vėliau Naglį Puteikį pažinau jau ir asmeniškai. Ir tas pažinimas manęs nenuvylė: priešingai, būtent po to net ėmiau šiek tiek keisti nuomonę apie virtualias pažintis, nes iki tol, jų atžvilgiu buvau gana skeptiškas. Tačiau pažinimas, ko gero, nėra konstanta arba nekintamas reiškinys. Psichologai tvirtina, kad nei vienas žmogus net pats savęs negali pažinti iki galo, tai yra negali būti tikras kaip ateityje jis elgtųsi vienoje ar kitoje situacijoje. Todėl mąstantis žmogus tai turėtų visada vertinti ir itin smarkiai nesistebėti jei jo vienaip ar kitaip anksčiau apibudinta persona, su laiku ėmė ir pasikeitė. Bent jau aš pripratau prie tokios gyvenimo realijos. Kai grynai iš asmeninių nuostatų važiavau į Naglio teismus Klaipėdoje, kur jį bandyta nuteisti už nepajudinamas nuostatas kultūros paveldo srityje ir, po to, tuos teismus aprašinėjau savo blog‘uose, su džiaugsmu girdėjau ne vieną nuomonę, kad man pasisekė puikiai išlaikyti objektyvumą. Regis panašiai mąstė ir pats N.Puteikis, – man taip leidžia galvoti jo nevienkartinis „apsilankymas“ komentarų skiltyse. Tikiuosi ir dabar jis sutiks, kad rašau atvirai ir principingai, nors šis tekstas tikrai nesutampa su jo šiandieniniais pareiškimais viešose erdvėse.

Niekada neskubėjau pritarti kolegoms iš nevyriausybinių organizacijų, kai jie teigdavo, kad pakliuvimas į valdžią sugadina kiekvieną žmogų. Manau, kad tie, kurie pakliuvę, kad ir į seimą mums ima rodytis kitokiais nei juos pažinojome anksčiau, gal ne tiek labai pasikeitė, o paprasčiausiai mes patys jų savo laiku nesugebėjome deramai pažinti. Bet būna ir kitaip – komanda, į kurią įsiliejama daro itin stiprų poveikį, o jausmas, kad be jų, greitai gali likti nuliu, gal taip pat padaro savo. Tačiau nelįsdamas giliau į šiuos klausimus, turiu pripažinti, kad vakarykštis N.Puteikio komentaras po mano straipsniu, nustebino. Situacija, besiformuojanti Druskininkuose šiandiena, akivaizdžiai veidmainiška. Tarsi keliamas klausimas dėl nedidelės skulptūrėlės šiame mieste pašalinimo, o iš tikro kišamas politinis kastuvas po mero R.Malinausko pamatais. Man tokie politiniai manevrai visada buvo itin negražūs: jei jau kyla noras pašalinti kokį nors vadovą, tai ir ieškokime jo neatitikimo užimamoms pareigoms, priežasčių. Ir išsakykime jas tiesiai šviesiai, o ne prisidengę meninių vertybių angelais sargais.

Kad geriau viskas matytųsi, pradėkime nuo startinio taško. Liepos pirmomis dienomis Druskininkuose demontuotas susidėvėjęs fontanas su jame stovėjusia skulptoriaus A.Balkės skulptūra „Legenda“. „Menas priklauso liaudžiai“ – berods laikoma kažkada Lenino ištartu teiginiu. Abejoju ar pirmasis tai sugalvojo Iljičius, tačiau nors tai būtų pasakyta ir paties liucipieriaus, tai yra absoliuti tiesa. Menas, kuris nepriimtinas žmonėms, savaime suprantama, neturėtų puikuotis miestų teritorijose. Šiais savo teiginiais jokiu būdu nenorėčiau sumenkinti aptariamos „Legendos“ vertės. Tuo labiau, kad pamatęs šio kūrinio nuotraukėlę, tikrai nesusidariau nuomonės, kad tai dėmesio nevertas akmenukas. Tačiau gyventojų nuomonėms atstovauti pas mus patikėta miestų taryboms ir jų vadovams. Tad kas gi daugiau, jei ne merai ir savivaldybių administracijų vadovai turėtų tarti galutinį žodį, sprendžiant „būti ar nebūti“ vienam ar kitam kultūros objektui? Aišku, visai kita kalba apie tai kaip pas mus veikia vadinamoji atstovaujamoji demokratija: ji tikrai nevykusi, tačiau tai jau ne Druskininkų, o gal net ir ne Lietuvos išskirtinė problema. Ir, be jokios abejonės ją reikia spręsti. Tik ne bandant pasikasti po vienu ar kitu meru, o civilizuotai, per savo turimus parlamentarus. Tačiau tema apie skulptūrą, o tiksliau – apie bandymą meną naudoti politiniams tikslams, tad labai nesuksiu į šoną. Kodėl manau, kad seimo narys N.Puteikis kryptelėjo į šoną nuo savo tiesaus kelio? Ogi todėl, kad ši skulptūra nėra išimtis Lietuvos kasdienybėje. Kaune, bene prieš dešimtmetį, stiklo lakštais uždangstytas buvęs „Miestprojekto“ pastatas Vienybės aikštėje. O tai gi buvo gerbtino ir talentingo architekto Algimanto SPRINDŽIO autorinis darbas. Kaip ir didžiajai daliai kauniečių artimas „Merkurijus“ Laisvės alėjoje. Kodėl tylėta tada? Na tiek to tą Miestprojektą, tai buvo senokai, tačiau ar vandalizmo akto – Merkurijaus griovimo nematyta ne todėl, kad tai praktiškai laimino konservatorių atstovas, Kauno meras Andrius Kupčinskas? Ir nematoma šiandiena, kai Kauno centre žiojėja buvusio univermago „skylė“ jau bene 6 metai? Džiaugiuosi, mielas Nagli, kad sudalyvavai protesto akcijose dėl Kauno centrą sudarkiusio „akvariumo“ šalia Kauno savivaldybės. Tačiau kodėl šiuo atveju nebuvo kaltas Kauno meras, o Druskininkuose besąlygiškai kaltas meras? Dėl jokių autoritetingų komisijų oficialiai neįvardinto atlikto neteisingo veiksmo… Gal kažkam negražus buvo ir Kauno Merkurijus? Gal, nes nėra ir negali būti objekto, kuris vienodai patiktų visiems. Ir todėl renkamos miestų tarybos, kurios privalo priimti sprendimus, taip neleisdamos kilti begalinėms diskusijoms. Tačiau aš, visą gyvenimą praleidęs gimtajame Kaune, žinau puikiai – „Merkurijaus“ gedėjo didžioji dalis mano kartos kauniečių. O 20 metų atidavęs turizmui, drąsiai galiu tvirtinti, kad tai buvo tikrai mūsų miesto prestižą kėlęs statinys: puikiai prisimenu lenkų, vokiečių, ispanų turistų pagyrimus, kurie teigdavo, kad Merkurijus sėkmingai galėtų papuošti daugelį Vakarų Europos miestų…

Fontanėlis Druskininkuose… taip pat nieko naujo. Kaune, Sporto halės prieigose daug metų buvo taip vadinamieji Dainuojantys fontanai. Tarybų Sąjungoje garsesni šio tipo fontanai buvo tik Jerevane. Atstačius Nepriklausomybę, man nežinomi meno atstovai nusprendė jį išmontuoti ir jo vietoje pastatyti skulptūrą Dariui ir Girėnui… Neneigiu, garbė Kaune turėti gražų monumentą šiems iškiliems, Lietuvą pasaulyje išgarsinusiems lakūnams. Tačiau net ir šiandiena čia nebaigta tvarkyti aplinka – aplink paminklą sijoto žvyro sankasa. Tuomet, kai nuspręsta išardyti čia buvusį fontaną, kėliau klausimą miesto tarybos atstovams – neardykime fontano. Statykime skulptūrą fontano viduryje. Taip išlaikysime ir tai, kas gero sukurta okupacijos metais, ir pagerbsime tautos didvyrius. Tuo labiau, kad kam jau kam, o lakūnams, nugalėjusiems Atlantą, buti baseino viduryje būtų labai simboliška. Niekas negirdėjo… Ir niekas nekaitino politinių batalijų…

Mielas Nagli, vertinti galima įvairiai, tačiau aš manau, kad pats skulptūros perkėlimas iš vienos vietos į kitą nėra joks barbarizmo aktas. Kiek žinau, skulptoriaus A.Balkės kūrinys nėra sunaikintas, jis tik nukeltas ir galimai ateityje bus įkurdintas kitoje Druskininkų vietoje. Gi mes visi palaikėme estus, kai jie sovietinių okupantų paminklus perkėlė į kitą, nuošalesnę vietą. Ir Kaune Vytauto Didžiojo paminklą atkūrėme jau kitoje vietoje. Aš tikrai visada buvau aktyvus šalininkas, kad Vytautas stovėtų šalia savivaldos pastato ir džiaugiuosi, kad taip ir atsitiko. Tiesa, slapta tikėjausi, kad tai įpareigos miesto tarybos deputatus sąžiningai atlikti savo pareigas, deja, taip neatsitiko. Vis tik ar galėtume į vieną gretą pagal reikšmingumą statyti aptariamą skulptūrą Legenda ir Vytautą Didijį? Manau – ne. Tad kas gali šiandiena įtikinti Lietuvą, kad Druskininkų skulptūra stovėjo pačioje tinkamiausioje vietoje? Jei gerai susigaudžiau, ponas Balkė dar neseniai buvo Druskininkų vyriausias dailininkas. Tad kas galėtų tvirtai paneigti, kad šios pareigos tada nepadėjo ir šiai skulptūrai atsirasti ten, iš kur jos kai kas taip nenori iškelti? Bet, kaip jau minėjau, mažai žinau apie Druskininkus, todėl tai tik mano viena iš prielaidų.

„Labiausiai “veža” atsisakymas parodyti kūrinio liekanas“? Bet gi tai tik eilinis, sakyčiau privatus konfliktas, kurį „XXI amžiaus ES valstybėje“ derėtų spręsti teisme, o ne penkis mėnesius ne itin sėkmingai renkant parašiukus. Bet regis ir šios problemos nebelikę… Tik, va, skulptoriui A.Balkei nepavyko deramoje šviesoje pamatyti skulptūros „liekanų“. Sutikite, tai jau kiek juokinga. Kaip ir jo ekspertiškas požiūris, kad tos „liekanos“ į polietileną suvyniotos tik prieš jam atvykstant į sandėlius. Negaliu nesusilaikyti retoriškai nepaklausęs – o ar aikštėje, kurioje ji stovėjo, ji buvo po skėčiu? Idant saulės spinduliai ir lietus nesugadintų akmens, iš kurio ji padaryta?

Keista skaityti ir, kad kaltindami merą, cituojate vicemerą… Iš to peršasi išvada, kad Druskininkų taryba laikosi pakankamai vieningai šio, sukelto skandalo, atžvilgiu. Tai kodėl gi turėtume manyti, kad miestiečiai yra kitokios nuomonės? O kaip ne kaip, o Druskininkai – visų pirma jo gyventojų miestas. Ir tik po to Lietuvos. Jau praeityje tarybinė santvarka, kai Maskvoje buvo sprendžiama kaip turi atrodyti kiekvienas „neobjatnos rodinos“ kampelis.

Manau, Gerbiamas Nagli, kad tokios Jūsų nuostatos tikrai neteikia objektyvaus žmogaus įvaizdžio. Bet tai tik mano nuomonė…

Šūkis – „TieSOS“

Nuo pat prasidėjusios akcijos TieSOS visada širdimi buvau su jos iniciatoriais ir tęsėjais, o savo Netlogo puslapį papuošiau įspūdinga nuotraukėlę, vienas iš pirmųjų.   Džiaugiausi ir atsiradusiu „Tiesos“ tinklapiu. Tačiau dabar imu kiek abejoti jos išlikusiu skaidrumu. To priežastimi tapo vakar perskaitytas Ramutės Bingelienės straipsnis „Druskininkų miesto mero Ričardo Malinausko pareiškimas“. Kaip be jokių ekspertų pagalbos atskiriame darbinį drabužį nuo išeiginio kostiumo, taip sėkmingai visi matome kada autorius objektyviai dėsto savo nuomonę, o kada ji rašo pagal iš anksto parinktą schemą. Abejoju ar esu kada matęs autorę, tačiau straipsnis, mano akimis, tikrai neįtikinantis. Nesistatydamas tikslo atlikti nuodugnią analizę, parinkau tik keletą citatų.

„…mes panagrinėsime tik keletą esminių dalykų, kad išties būtų galima pamatyti, kas čia ką klaidina“, rašo autorė. Galima būtų pajuokauti, kaip vertinama situacijos, kai žmogus save vadina „mes“, tačiau gal tai ne jokia jau klaida? Gal tikrai straipsnį rašė grupė „bendraminčių“, ką aš įvardinau kaip „iš anksto parinktą schemą“? Tiek to, tai neverta platesnės diskusijos, situacija…

Nesuvokiama autorės „analizė“ lyginant jų pačių per 5 mėnesius surinktus 160 parašų, su dar spalio pabaigoje surinktais 600 parašų, vienaip ar kitaip pritariančių savivaldybės veiksmams: ar ne akivaizdu, kad 4 kartus didesnis kiekis surinktas per trumpesnį laiką? Ir dar… „<…>parašai po šiuo pačios savivaldybės parengtu laišku buvo rinkti gerokai anksčiau – spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje, kai Druskininkų savivaldybės taryboje svarstant Tado Gutausko „Skydo“ investicinį projektą kai kuriems Tarybos nariams kilo klausimas: „O ką apie visa tai mano druskininkiečiai?…“ Tai kas gi čia smerktino? Argi negerai, kad tarybos nariams kilo abejonė dėl vietinių gyventojų nuomonės ir jie, savivaldybės vardu, atliko tokią apklausą? Sprendžia patys – blogai. Sprendžia atsiklausę visuomenės – dar blogiau. Gerai būtų tik jei nieko nespręstų ir nedarytų?

Taigi kas ką klaidina? Ar per 160 laisvųjų menininkų, mokslininkų ir piliečių, pasirašiusių kreipimąsi į Ministrą pirmininką Algirdą Butkevičių ir raginančių atkurti sunaikintą skulptūrą, ar Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, savo pranešime teigiantis, esą du dešimtmečius visiems akis badęs nuostolingas įrenginys buvo demontuotas teisėtai, šimtams druskininkiečių tokį demontavimą sveikinant“ – klausia Ramutė Bingelienė. Kadangi klausimas retorinis, pabandau atsakyti: iš to, kas surašyta, peršasi nuomonė, kad labiausiai visus klaidina pati autorė. Pretenzijos reiškiamos, kad 600 parašų lapuose, dauguma pasirašiusiųjų yra biudžetinių įstaigų darbuotojai, o 160 parašų sudėjo „laisvieji“ menininkai. Linksma skaityti tokius vaikams tinkamus argumentus. Ką reiškia „laisvi menininkai“? Kas gi Lietuvoje suteikinėja tokius „titulus“? Gi jau daugeli metų žinome ir ką reiškia LNK televizija.. Na, o nežinantiems – pasakysiu. Tai „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“. Tik ar nuo to jau ėmėte tikėti, kad jis tikrai laisvas nuo netiesos, nuo abejotinos ir net neteisingos informacijos skleidimo? O gal tai reiškia menininkus – bedarbius? Na, tokius, kurie neturi jokių darbo sutarčių su įstaigomis ir daro kas ką sumanęs? Jei jau kažkas imtųsi analizuoti Druskininkų mero vertėjų sąrašą, neabejoju, kad ten tokių atsirastų tik vienas kitas. Jei iš viso atsirastų. Deja, autorė stengiasi priversti skaitytoją tiesiog aklai patikėti jos teiginiais. Atleiskite, Ramute, bet aš taip nemoku…

Mano tinklapio naujasis komentatorius Gintaras Žilys

Apie tuos komentatorius, kurie suirzo pamatę mano „neteisingas“ mintis straipsnyje „Meras R.Malinauskas man ima patikti…” neverta nei ką nors rašyti. Akivaizdžiai nieko vertos pretenzijos, kurių tikslas aiškus – jiems būtų labai miela, kad mano rašinukų niekas nerastų. Tačiau va Gintaras Žilys man pasirodė kitoks. Jis bando kalbėti normalia kalba ir tai mane džiugina. Kitas dalykas, kad su jo išsakytomis mintimis man sutikti sunku. Tiesa, komentare po mano rašinuku jis teišsakė vieną mintį – „Tik jautrus ir subtilus architekto-menininko (o ne kokio nors mero) žvilgsnis gali nuspręsti, kokie turi atrodyti Druskininkai“, tačiau skaitytojai man atsiuntė ir jo straipsnį iš laikraščio, kur nuomonė išguldyta kur kas plačiau. Negraži man, o ir neteisinga, akivaizdžiai susireikšminanti čia paminėta citata. Nes aš niekada nesutiksiu, kad diplomas apsprendžia teisę spręsti miesto ar šiaip kokios nors vietovės likimą. Ne, turime daug kitų profesijų žmonių, kurie nei kiek ne prasčiau suvokia grožį ir gėrį, nei diplomuoti piliečiai architektai ar menininkai. Kaip ir baigusių architektūrą ar dailę, o nieko įkvepiančio nesugebančių gyvenime sukurti. Beje, man gyvenime teko sutikti profesionalų žurnalistų, kurie niekaip nenorėjo tikėti, kad nesu studijavęs žurnalistikos, o esu ekonomistas. Žurnalistika gal kai kam atrodo taip pat priskirtina menui, nes bent jau tarpe minimų 160 parašų radau ne tiek jau mažai žmonių, įvardintų žurnalistais. Tad tiems galiu pranešti, kad tokie plunksnos grandai, kaip Artūras Račas ar Rimvydas Valatka taip pat baigę ne žurnalistikos ir net ne literatūros mokslus. Na, o apie tai, kad mero postas tuo labiau neatima jo teisės ir galimybės turėti gerą skonį, kalbėti, manau, nei neverta.

Vietoje apibendrinimo

Tiesą sakant, jau pavargau nuo šio rašinio. Ko gero matydamas mane dabar rašantį šiuos sakinius, vienas šmaikštuolis mano draugas eilinį kartą pasakytų – „dirbi kaip už pinigus“. Ir jis būtų teisus. Užsivedžiau, nes ieškoti gyvenimo tiesų yra ne tik mane įsukusio gyvenimo būtinybė, bet ir hobby. Užsivedžiau todėl, kad savo akimis pamačiau puikiai tvarkomus Druskininkus ir jo gyventojų daugumos pasitenkinimą savo miesto valdžia. Tai unikalus reiškinys, nes Lietuvoje ne taip jau daug rasime miestų ar miestelių, kur dauguma džiaugtųsi turimu meru. Džiaugiasi juo ir poilsiautojai, todėl pikta, kad kažkas su įniršiu bando visa tai nutraukti. Kažkam, regis, galioja ta nevykusi patarlė – „kuo blogiau, tuo geriau“. Nors gal ši patarlė ir ne prie ko. Nes jaučiasi stiprus politinis fonas: laikas jau pradėti krimsti socdemus, nes ketveri metai netruks praeiti. Pasikartosiu – niekada nebuvau socialdemokratų fanas, tačiau jei jau tautos valia priėjome išvados, kad atėjo jų valanda, tai dirbtinai kliudyti jų veiklai nėra jokio reikalo. Kaltuosius barkime už tikrai jų padarytus blogus darbus. Ir šalinkime iš postų, bauskime. Tačiau vadovautis vien pretekstais – negarbinga ir neperspektyvu.

 

 

 

R.Matelis: Meras R.Malinauskas man ima patikti. Nors niekada nesu jo matęs

Žodžiai „stabdyti Druskininkų mero vandalizmą” straipsnio pavadinime, negalėjo nestebinti, todėl viską skaičiau įdėmiai ir neskubėdamas

Šis straipsnis papildytas 2012-12-22 d. 12:00 val. vaizdine iliustracija [žr. apačioje], kurioje matosi ginčo objektas – paminklas “Legenda”. Ačiū už šią galimybę Seimo nariui Nagliui Puteikiui.

R.M.

Apie Ričardą Malinauską esu girdėjęs ne kartą, tačiau tik prabėgomis, liaudiškai sakant – viena ausimi. Kiek dabar pamenu, tai dažniausiai būdavo pagiriamieji sakinukai – gerai tvarkosi savo mieste, iniciatyvus, inovatoriškas ir pan., tačiau, matyt, esu iki arterijų gelmių skeptikas, nes kai girdžiu pagyrimus apie vadovus, jie man paprasčiausiai būna neįdomūs. Tokiais atvejais mintyse automatiškai susiformuoja nuostata: įtakingųjų žmonių gyrimas, tikriausiai tėra tam tikrų žmonių, tam tikrų interesų išraiška.

Tačiau šį kartą aplinkybės susiklostė kitaip: R.Malinausko pavardę radau neigiamam fone, o aš – įdomus sutapimas – ką tik atvykęs į Druskininkus. Pirmos dienos savo pribuvimo į Druskininkus pavakarę, sėdėjau jaukiame sanatorijos kambarėlyje ir varčiau vietinį laikraštuką “Druskininkų Naujienos”, kurį nusipirkau norėdamas susipažinti su čionykščio gyvenimo pulsu. Ne, nesu čia naujokas, dar M.Gorbačiovo valdymo metais apie porą savaičių praleidau “Eglėje”, vėliau čia buvau dar apie 10 kartų, tačiau vėliau sekė ilga, bene  penkiolikos metų pertrauka… Žodžiai „stabdyti Druskininkų mero vandalizmą” straipsnio pavadinime, negalėjo nestebinti, todėl viską skaičiau įdėmiai ir neskubėdamas. Kas gi atsitiko, kad daug kur ir ilgokai girtas žmogus, staiga tapo „vandalu“? Čia kažkas neįprasto…, o ir pats žodis “vandalas”, mano supratimu – itin griežtas, kokiu šiaip sau švaistytis nederėtų.

Kai ką nors skaitau itin atidžiai, nepripažįstu jokių smulkmenų. Gal todėl man jau pirmame sakinyje keistai pasirodė junginys “menininkų, mokslininkų ir aktyvių piliečių“. Pagal, gal niekur oficialiai neįvardintas hierarchijas, mano supratimu ši rezginukas turėjo išsidėstyti kita eile. Įprasčiau žiūrėtųsi rikiuotė “mokslininkų, menininkų, ir aktyvių piliečių“, nes mes, lietuviai, esame įpratę pradėti nuo to, kas svariausia. Ne mažiau stebino įvardis “aktyvūs piliečiai”? Gal būsiu pernelyg savimyla, tačiau save taip pat jau seniai laikau aktyviu piliečiu, todėl net pyktelėjau [juokauju, aišku], kodėl apie šį kreipimąsi girdžiu pirmą kartą. Na, bet tiek to, gal tik pats apie save taip gerai manau, o iš pašalies žiūrint, esu tik paprastas mulkis. Gal… Netrukus peršokau prie pasirašiusiųjų pavardžių analizės. Buvo įdomu, nes pavardės mūsų gyvenime, dažnai būna pirmaisiais sufleriais. Tiesa, mažai domėdamasis meno pasauliu, negalėjau tikėtis rasti daug sau žinomų personų, o vėliau tai tik pasitvirtino. Čia akivaizdžiai jautėsi bandymai pagelbėti tokiems kaip aš – prie kai kurių pavardžių surašytos profesijos, titulai arba bent pareigybės, o tuos, kurie niekaip neįvardinti, matyt reikia laikyti tais aktyviais piliečiais. Pavardžių gausybė, jei žiūrėsime iš vienos pusės, tačiau ne tiek jau daug, jei vertinsime, kad šis raštas pasirodė tik praėjus penkiems mėnesiams nuo čia minimo paminklo nukėlimo. 5 mėnesiai tikrai keistai ilgas laikas, todėl ėmė spiestis mintys, kad šis raštas kilęs ne tiek iš liūdesio dėl menui padarytos žalos, kiek iš politinių paskatų. Juk, kaip sužinojau dabar, meras ne tik kad socdemais, bet ir A.Butkevičiaus pavaduotojas šalies mąstu Gal klystu, tačiau man susiformavo tokia ir tik tokia nuomonė. O jei taip, tai jis nešvarus ir paprasčiausiai nevertas dėmesio. Po paskutinių kelių vaizdelių televizoriaus ekrane, naujasis premjeras, deja, man ėmė blankti. Kol kas neskubėsiu su tvirtomis išvadomis, tačiau pradžia tokia. Ir vis tik, jei tai anos, ką tik buvusios seimo daugumos toks darbo braižas, pradedant savo pokiliminę išankstinę politinę kovą dėl sugrįžimo į valdžią po ketverių metų, tai šis metodas man vimdo. Tačiau neskubėsiu su galutinėmis išvadomis.

Iš sąraše suvardintų asmenybių, labiausiai man pažįstami E.Šiugžda, N.Puteikis, D.Kuolys,  A.Stancikienė ir, savaime suprantama – V.Landsbergis, N.Sadūnaitė, A.Endriukaitis. Aišku, galėčiau dar vardinti apie 12-15 man žinomų žmonių, bet ne juose esmė. Man kirba kitas klausimas: ar visada visi, pasirašantieji tokius raštus, deramai pagalvoja ką pasirašo… Įdomu ir ar jie natūroje žino ir džiaugėsi buvusia skulptūra… O gal gi daugelis brūkštelėjo autografus nei deramai nežinodami ar tikrai jie širdimi su parašų rinkėju? O gal jie tik rašėsi dėl bendro reikalo? Bet atsakymų į šiuos klausimus nesužinosiu niekada, tad palieku juos…

Dabar man jau atsiranda noras tapti tarsi tikru žurnalistu ir sužinoti nuomonę vietinių gyventojų: kaip ne kaip, o jei jau kažkas patyrė nuostolį, tai labiausiai tą pajusti turėjo druskininkiečiai. Čia jų žemė, pro šį paminklą kasdiena vaikščiojo būtent jie. Susirašau keletą klausimėlių, atsakymus į kuriuos parankiosiu per artimiausias kelias dienas. Laiko čia turiu daug, o esant dideliam sniego sluoksniui,  veikti nelabai ką ir turiu. Procedūros čia, kaip ir visur, ne ilgos, todėl tokia priemonė, pakankamai mielas užsiėmimas.

Nevarginsiu skaitytojų tiksliais atsakymais, kuriuos man pavyko surankioti apklausinėjant keliolika įvairaus amžiaus ir erudicijos žmones. Tačiau jų atsakymai mane nustebino savo vieningumu. Visų pirma buvau labai nustebintas, kad paminklo „Legenda“ visai nežinojo net trys ketvirtadaliai mano respondentų. Likusieji jį tarsi ir žinojo, tačiau ne itin ryškiai galėjo apie jį ką nors pasakyti. Esant tokiai situacijai, nei vienas mano kalbintasis žmogus negalėjo tvirtai pasakyti gerai ar blogai, kad nebėra šio paminklo. Tačiau visi vieningai gyvai atsakinėjo į kitus klausimus, kurie sukosi labiau apie patį jų, jau ketvirtą kadenciją poste esantį merą R.Malinauską ir apie pačius Druskininkus aplamai. Ir mano surankiota išvada tokia: meras Druskininkuose geras, nors ir pakankamai autokratas. Jis nenuilstamai rūpinasi miestu aplamai ir jo gyventojais atskirai. Nustebino vieno bariuko jaunos barmenės atsakymas. Ji teigė: „čia aš gyvenu jau trylika metų. Ir jau bent penkerius metus sakau – jei ne mūsų vaikai, tai anūkai, bet jam paminklą vis tiek pastatys. Kai atvažiavau į Druskininkus iš Lazdijų, kurortas merdėjo. Kaip ir visa Lietuva. Tačiau R.Malinauskas ji, regis visai nesunkiai pakėlė. Šiandiena mes gyvename pakankamai neblogai, nors geriau gi visada norėtųsi. Vis tik, pabendravus su draugais iš kitur, galiu drąsiai tvirtinti – mums tikrai pasisekė“.

Vaikštinėjau šiandiena eilinį kartą po man jau baigiančius atsibosti Druskininkus. Atsibosti ne todėl, kad imu nusivilti kurortu. Ne, čia ir gražu, ir malonūs žmonės, o sanatorijoje aptarnavimas tikrai puikus. Turiu su kuo lyginti, nes prieš metus buvau net dviejose analogiškose sanatorijose – Palangos „Pušyne“ ir Viršužiglyje. Paprasčiausiai, esu čia svetimas, neturiu nieko savo, todėl nėra ir veiklos. O pasyvus bastymasis iš kampo į kampą – ne man. Jei nebūtų šaltą, tikrai prisigalvočiau ką veikti, tačiau žiemos šalčių nemėgau niekada. O dabar būtent toks laikas. Vis tik negaliu nesidžiaugti pasivaikščiojimais gatvėmis. Čia nuolat matau sniegą valančius – mašinas ir žmones. Triūsia ir santechnikai, nes tai čia tai ten pratrūko koks vamzdis. O vaikščiojimas nuvalytomis gatvėmis visai kas kita nei braidžiojimas po sniego ir druskos mišiniu prisotintas Kauno gatves… i? karto nesumąsčiau čia atsivežti fotoaparato, tačiau po poros dienų žmona man jį atsiuntė per autobuso parko dispečerinę tarnybą. Tad turiu galimybę keletu nuotraukų pailiustruoti tai, apie ką rašau. Tegyvuoja Druskininkai, man jie ima patikti labiau nei bet kada. Ir meras R.Malinauskas, nors gyvai jo, bent iki šiol, taip ir nesutikau.

Druskininkai

Druskininkai. “Legenda”