Archive for the ‘Pseudoteisuoliai’ Category

R.Matelis: Apie baimę būti diskredituotam

 

Gyvenime mes sutinkame daug įvairių žmonių. Pasitaiko malonių, su kuriais regis galėtum būti nuo ryto iki vakaro. Pasitaiko nuobodžių ar įkyrių asmenybių, kurioms nesinori gaišinti savo gyvenimo. Bet pasitaiko ir tokių, kurie be užuolankų, pasako tiesiai tau tai, ko tikėjaisi, jog niekas nemato, nežino, nesuuodžia. Pastarųjų nors ne tiek jau daug, jie mus išbalansuoja, paverčia mus bejėgiais ir silpnais. Taip pasitaiko, ko gero, kiekvienam iš mūsų. Tik kai skirtingos mūsų nuodėmės, skirtinga ir mūsų reakcija į jas. Taip yra realiame mūsų gyvenime. Ne kitaip ir virtualiame pasaulyje, tame tarpe ir Feijsbuke.

Jei natūraliame gyvenime mes šias problemas išspręsti galime gana sunkiai, nes netikėtai sutikus tokį žmogų, pabėgti nuo jo gana keblu – jis gali ateiti pas tave į namus ar darbą, tai virtualusis pasaulis tarsi leidžia visa tai išspręsti kur kas paprasčiau. Paspaudi mygtuką „Blokuoti“ ir bėdos kaip nebūta. Nei jis tavęs, nei tu jo nebematysi. Ir tik nebent tavo nemielas pažįstamas susikurs naują anketą, paprastai klonu vadinamą, teks padirbėti ši naujo ir dar kartą sugrįžti prie mygtuko „Blokuoti“.

Blokavimas nėra garbingas veiksmas, ypač jei esi viešas asmuo ir tave kas nors puola, apnuogindamas tavo tamsiąją gyvenimo pusę. Neretai virtualus tavo kaukės nuėmimas baisesnis už neigiamą nuomonę spaudoje, nes laikraščiai greitai nueina į nebūtį, o pasenusių straipsnių žmonės ne itin mėgsta. Tuo tarpu internetiniai pokalbiai, jei jų iniciatorius to nori, išlieka be galo ilgam, o stebukladarės internetinės paieškos akimirksniu iškelia aukštyn net dešimties metų senumo informaciją ar tiesiog šiaip rašytinius tekstus. Tad šis rašinėlis apie blokavimą, kuris mano nuomone, būna kartais ir pateisinamas.

Istorija yra parodžiusi, kad ne tik priešai, bet ir gerbėjai kartais gali būti kenksmingi ir net pražūtingi. Tikriausiai prisimenate atvejų, kai psichiškai sutrikę žmonės kėsinosi nužudyti jiems patikusias pramogų verslo žvaigždes, politikus, netgi valstybių prezidentus ir monarchus… Tiesa, nebūtina būti žvaigždute, gali būti tik eilinis žmogutis, bet į tavo virtualią aplinką ima ir įsisuka koks nors silpnos psichikos veikėjas, kuris ne tik nuolatos kompromituoja ir erzina tave, bet paprasčiausiai išmuša tave iš kasdienybės vėžių. Imi tada ir paspaudi tą primityvųjį „Block“ ir toliau gyveni savo gyvenimą… Ne tik silpnapročiai gali tave atakuoti internete. Čia gali pasitaikyti ir apsimetėlių nusikaltėlių, kurie vaidins tavo faną, o iš tikro sieks grėsmingų tikslų. Ar verta su tokiais išdykauti? Manau ne, manau, kad atsikratymas tokiais asmenimis nėra gėdingas veiksmas. Todėl esu ir pats užblokavęs keletą personų. Tačiau to niekada nedarau su tais, kurie nors ir priešingų gyvenimo vertybių išpažintojai, neperžengia padorumo ribų.

Šių vertybių skatinamas ir pats visada elgiuosi etiškai, o savo nuomonę dėstau ją motyvuodamas, įrodinėdamas kodėl taip ir ne kitaip. Nežiūrint to, esu užblokuotas ar bent jau pašalintas iš taip vadinamų draugų [ironiška, bet internetiniai „draugai“ dažnai net nepanašūs į draugus, o jais tampame vien todėl, kad norime sulaukti pranešimų apie oponento veiksmus] bene dešimties virtualių asmenybių. Kai kuriuos iš jų labai suprantu. Na nesutampa nuomonės nors tu ką ir ilgainiui tai tampa nepakenčiama, tad žmonės nebeištveria.

Bet kai mane blokuoja užsilipusieji ant didžiosios Lietuvos scenos, apima toks sarkastiškas džiaugsmas: „Aš buvau teisus. Tu pritrūkai argumentų, todėl pasislėpei nuo manęs. Bet aš gi tik eilinis nuomonės reiškėjas, o tu..? Tu save laikai tautos garsiakalbiu, išmintimi, vertybe, manaisi esąs politiku. O pasirodei daug silpnesniu už mane“.

Suprantu, kad daugeliui skaitytojų smalsu kas iš tų, neva, žvaigždučių yra mane užblokavęs. Sąrašas neilgas – tai Rasa JUKNEVIČIENĖ, Aušra MALDEIKIENĖ ir „Lietuvos žinių“ korespondentė Jurga TVASKIENĖ. Skardūs metalofonai, transliuojantys, deja, prasto skambesio muziką. O paskata šiam mano rašinėliui buvo žinia, kad Aušra MALDEIKIENĖ neištvėrė ne tik mano kritikos. Pasidavė ji ir gana gerai žinomai politikei Agnei ZUOKIENEI. Tad kas gi ji, ta virtualiai gležnoji Aušra? Mano akimis tai Vytauto Šustausko, Petro Gražulio ir kai kurių kitų politikų antrininkė. Tik save jau eilę metų reklamuojanti kaip ekonomikos žinovė. Mokslininkė, apie kurios pasiekimus mažai kas ką yra girdėjęs.

O plačiau apie šią situaciją rasite čia —>> Socialiniuose tinkluose susikirto dvi žinomos moterys – Agnė Zuokienė ir Seimo narė Aušra Maldeikienė. Panašu, kad konfliktas tarp moterų kilo tada, kai SODRA paskelbė visų šalies įmonių vidutinius darbuotojams mokamus atlyginimus

Reklama

NEMUŠKITE VALATKOS, NES KAS GI ŽINO KOKIA BUS JŪSŲ SENATVĖ

Dažnai su pasibaisėjimu girdime žmonių padūsavimus: nusenusi mama nebepažįsta dukters, močiutė nustebusi klausia savo anūkės – kas tu esi ir iš kur čia atsiradai? Senatvė iš tikro baisus dalykas ir kas gi žino kokia ateitis laukia mūsų pačių. Tiesa, jei jau kažkada pradėsime nusišnekėti, tikriausiai to tikrai nebesuvoksime ir save laikysime pačiais išmintingiausiais žmonėmis. Todėl manau, kad negražu kai jauni ir tvirti žmonės lupa senukus.

Jei kažkada, kai velionis signataras Algirdas Patackas seime gerai vožtelėjo kolegai Rimvydui Valatkai, tai atrodė tikrai verta dėmesio sensacija. Tačiau dabar reaguoti į pastarojo nusikalbėjimus, manau, jau ir neverta, ir net negražu. Atėjo metas, kai turime atlaidžiau žiūrėti tiek į senukų kliedesius, tiek į jų vis stiprėjantį norą ką nors protingo pareikšti. Ir nebe jų kaltė, kad tai nebesigauna. Jei iš inercijos dar vis nepavyksta akimis praeiti pro, manyčiau, devalvuotą pavardę, būkime atlaidūs, tegul kalba… Tegul kalba, kas kaip sakoma, ant liežuvio galo.

Aš jau senokai žvilgsniu peršoku per šios personos straipsnius, neužsukdamas paviešėti į jų terpę, tačiau šį kartą vis tik peržvelgiau sapaliones, kurios, kaip pastaraisiais metais jau tapo beveik įprasta, išbarstytos Delfi straipsnelyje „R. Valatka: Kalėdos – be Kristaus, valstiečių valdovas – be vieno cveko“. Tam pastūmėjo mano bičiulio Kęstučio nuoroda Feijsbuke.

Na kaip kitaip pavadinsi tokias padrikas mintis kaip „Seimo vaikams reikia naujo fortepijono“,  „Anei valstiečių balsų, anei jų parašų skripkos, anei mokytojams – papildomo pyragėlio“, „Užmuškit Saulę pavogusią gyvatę! Muškit blukį!“, „Teologinis klausimas – dar vienas išbandymas velniais ir gyvatėmis – doro komunisto dukrai, svarbiausiai Lietuvos teologijos daktarei Širinskienei“… Noras parodyti save kaip tautosakos žinovą? Duok Dieve jei tik tai. Bet man regis, Rimvydui atėjo laikas, kai galvoje girdisi jaunystėje girdėtų muzikinių žanrų mišinys ir jam tai atrodo labiausiai vykusi jo poema.

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/r-valatka-kaledos-be-kristaus-valstieciu-valdovas-be-vieno-cveko.d?id=73273466

R.Matelis: Ką daryti kai noriu į valdžią, o pasigirti nėra kuo? Arba gėdingi veiksmai

Šį kartą pabandysiu apžvelgti politiką Lietuvoje iš kitos pusės. Tai yra ne tuos, kurie yra valdžioje, o rinkėju valia nusmukdytuosius į opoziciją. Ar verti rinkėjų pasitikėjimo šie žmonės?

Gabrielius Landsbergis, Lietuvos Tėvynės sąjungos pirmininkas, „buvęs Europos parlamento narys kritikavo Žemės ūkio ministeriją ir V.Baltraitienę dėl korupcijos“, – 2016 m. rugpjūčio 26 d. skelbė virtualraštis „Delfi“. Praėjus vos trims dienoms po šios publikacijos savo puslapyje Feijsbuke jam antrina tos pačios konservatorių sąjungos vienas iš lyderių [atsiprašau jei klystu, nes tam yra ir kai kurių abejonių] Jurgis Razma. Ši partija, ilgus metus save nuolatos ramsčiusi savygira, prieš keturis metus rinkėjų valia buvo nustumta į politikos antraeilininkų gretas, tad tokiu elgesiu stebėtis gal ir neverta. Nei kiek nestebina ir politikos posto paveldėtojo G.Landsbergio elgesys. O va Jurgis Razma, stebina. Nes net ir nuolatos buvęs tarp parlamentarų, daugeliui kurių pagarbos pajusti man taip niekada ir nepavyko, asmeniškai jis sugebėdavo išlikti pakankamai solidus, objektyvus, nenusirisdavo iki pigaus bulvarinio politiko lygmens. Bet va, matyt, artėjantys rinkimai anksčiau ar vėliau padaro savo. O jei komanda abejotino solidumo, gal net nevalia pernelyg išsišokti…[?]

Bet absurdo vertę, bandydamas save sureikšminti, pradėjo G.Landsbergis, tad nuo jo pareiškimo ir pradėsiu.

„Dėl nuolatinių korupcijos skandalų ir iškilusių abejonių (…) siūlysiu TS-LKD frakcijai Seime (…) inicijuoti interpeliacijos procedūrą V.Baltraitienei“ – sako konservatorių sosto paveldėtojas. Garsus šūktelėjimas, kurio įgyvendinti jis, ko gero, nei nepabandys. Tačiau gi verta kažkada pabandyti prabilti, pasirodyti veikliu, tegul ir nuo zonduojamojo pareiškimo. Tik ar turi šis žmogus tokią moralinę teisę? Nes demokratinei valstybei, kokia esant Lietuvą deklaruoja vos ne absoliučiai visos politinės jėgos, nėra ir negali būti būdinga vietų partijos pirmininko poste, paveldimumas. Tikrai demokratinis pasaulis vienodai griežtai smerkia ir korupciją ir protekcionizmą. Nes pastarasis yra tik vienas iš sudėtinių korupcijos dalių. O kaip gi kitaip galima vertinti padėtį, kai buvęs partijos pirmininkas A.Kubilius savo paveldėtoju pasiūlo savo pirmtako anūką ir visi paklusniai pakelia rankas – „pritariam“. Ir akimirksniu mažai kam girdėtas anūkas tampa vienos iš ilgiausiai valdžiose užsėdėjusių vadu. Šioje vietoje turiu pastebėti, kad kai kurie TS-LKD gerbėjai jau kuris laikas įsidrąsino šią personą vadinti partijos lyderiu. Bet ar tikrai lyderis? Ne, mielieji, lyderiai ne skiriami, jais tampama už savo aktyvią ir pažangią veiklą. O gal aš paprasčiausiai atsilikęs? Gal kas nors žinote šio žmogaus iškilių darbų? Apart to, kad jis ir rinkimų sąraše savojoje partijoje tapo nereitinguotinu pirmuoju numeriu…

O kaip su Jurgiu Razma? Kažkurioje žiniatiekoje teko girdėti, kad jį jaunieji konservatoriai ėmė stumti į šoną, kaip ir daugelį senbuvių, ir dėl to įsižeidęs jis net atsisakė būti partijos rinkimų štabo nariu. Bet politikoje karščiuotis dažnai pavojinga, tad manau, kad gerbiamas Jurgis tai netrukus suprato todėl nutarė bent jau šioje kvailoje „interpopuliacijoje“ pasirodyti savu ir veikliu.

Pasigilinkime ką jis rašo savo Feijsbuko paskyroje… Kaip ir dera save sunkiasvoriu politiku laikančiam veikėjui, savo rašliavėlę jis pradeda nuo ultimatyvaus sakinio: „Žemės ūkio ministrė turi nedelsiant trauktis iš pareigų. A.Butkevičius turi atsiprašyti Latvijos ministro“. Ir toliau jau dengiasi Prezidentės skydu, esą po jos išsakytos nuomonės ministrė, net jei ji ir niekuo nekalta, turėjo bėgte lėkti pas premjerą, o šis stverti ragelį ir skambinti kaimyninės šalies ministrui. Tik ar tikrai turėjo? Ar taip būtų elgęsis jo buvęs patronas Andrius Kubilius? Ir nuo kada tokios ministro pirmininko pareigos? Liūdna, kad tiek metų politikoje besisukinėjantis seimūnas taip mažai išmano apie vyriausybės veiklą. Žinoma, atsiprašyti gal ir gero tono ženklas. Bet atsiprašymą jau ir padarė pati ministrė. Tad… Bet gi jau tas laikas kai trūks plyš reikia rodyti savo veiklumą, ko gero gerokai praretėjusiems rinkėjams. Tad ko gi nepadarysi dėl savojo AŠ.

O pabaigai – pasvarstymai apie ministrės kaltes. Tiek „lyderis“, tiek ir Razma postringauja, kad ŽŪM kontroliuojamų įstaigų vadovai įtariami korupcinėmis veikomis. Įtariami buvo ir tos pačios ministerijos buvusio ministro Kazio Starkevičiaus pavaldūs asmenys „mailiaus“ byloje, tik ar tada tą patį kalbėjo šiedu veikėjai? O, pagaliau, ar teismas nuteisė tuos įtariamuosius? Ne, teismas išteisino ir ponas Razma šiandiena gal gali teigti, kad jie buvo nekalti, todėl teisingai darė, kad Starkevičius neatsistatydino. Bet gi niekas nenuteistas ir šiuose įtarimuose. Tad kodėl Baltraitienė turėtų elgtis kitaip nei Starkevičius? Įtarimai įtarimais, o jei dėl kiekvieno įtarimo pradėsime švaistytis pareigūnais, tai ar netrukus į ministrus nebūsime priversti skirti kiekvieną melžėją, kuri anot seno proletariato vado gali valdyti valstybę?

Ir baigiamajame žodyje noriu paklausti ar tikrai nuoširdžiai kas nors mano, kad ministro pareiga bėgti į šoną nuo bet kurio sutikto verslininko? Net laukinių gentys, ko gero, nesugalvotų teigti tokias „išmintingas idėjas“. Civilizuotų šalių vadovai į keliones su savimi vežasi ne vieną ir ne du verslininkus. Nes jie nori, kad vystytųsi jų prekyba, gamyba ir ekonomika. Lietuviai – ne išimtis. Prezidentas Valdas Adamkus į kelione į užsienio šalis taip pat veždavosi dešimtis pramonininkų. Ir visa tai piešėme šviesiomis spalvomis. O kas gi nutiko blogo čia? Sąmokslo teorijos ir niekinga konkurencija dėl vietos po seimo kupolais. O kai nebėra minčių kaip tą padaryti civilizuotai, tinka ir nevykėliškai sukurptas skandalas? Šiuo atveju bandoma begėdiškai pasinaudoti ministrių B.Vėsaitės ir R.Šalaševičiūtės vertimo istorijomis. Bet ne visada švento Jono dienos. Regis šiuo atveju lėkšti tekstai nepadės. Nes rinkėjai jau susivokė, jiems reikalingi veiklūs, solidūs ir garbūs lyderiai.

R.Matelis: Litas mums yra ir herbas, ir himnas, ir vėliava. Išsaugokime jį

Aušra Maldeikienė, mano akimis žiūrint, gana populiari savo privačių nuomonių reiškėja Lietuvos žiniatiekoje. Kai kas mano, kad ji dar ir gera ekonomistė. Ir nesvarbu, kad mano nuomonė šiais klausimais kitokia, nes kai kalbame apie euro įvedimą Lietuvoje, svarbu bet kurios mintys, kurios paskleistos garsiai ir plačiai. Būtent todėl, radęs Maldeikienės straipsnelį Delfio tyruose, laikau, kad būtina paviešinti savo padarytą analizę jos mintims.

Nors čia tik iš dalies į temą, noriu dar ir dar kartą atkreipti visų skaitančiųjų dėmesį į savo susiformavusią nuomonę euro įvedimo Lietuvoje klausimu:

ESU ĮSITIKINĘS, KAD LIETUVOJE ŠIANDIENA PAKANKA PRIIMTI POLITEKONOMINĮ SPRENDIMĄ, KAD MŪSŲ ŠALYJE ATĖJO LAIKAS PRIIMTI TAM TIKRĄ DIREKTYVĄ, KURĮ NURODYTŲ, JOG LIETUVOJE LYGIATEISIŠKAI CIRKULIUOJA DVI VALIUTOS: NACIONALINĖ – LITAS IR TARPTAUTINĖ – EURAS. PILIEČIAI LAISVI RINKTIS KURIAI VALIUTAI ATIDUOTI PRIORITETĄ, TAČIAU VISOJE LIETUVOS TERITORIJOJE ABI VALIUTOS YRA VIENODAI PRIVALOMOS PRIIMTI TIEK PERKANT PREKES AR GAUNANT PASLAUGAS, TIEK IR KITUOSE FIZINIŲ IR JURIDINIŲ ASMENŲ TARPUSAVIO ATSISKAITYMUOSE.

 

„Galiu galvą duoti nukirsti, kad Lietuvoje su euru bus kaip Estijoje“ – žurnalistui Audriui Sarcevičiui siūlosi VU docentė, visuomenėje neretai vertinama tarsi įžvalgia ekonomiste, ponia Aušra Maldeikienė. Bet aš labai abejoju ar tos galvos kam nors reikia, nes jei įdėmiai pasiskaitai jos mintis, tenka įsitikinti, kad ta galva gal ne tokia jau ir vertybė. Tačiau šio mano rašinuko tikslas ne Maldeikienės vertė, o LITO IŠSAUGOJIMAS ir euro galios apribojimas mūsų šalyje. Nors ne, gal nesu labai tikslus. Euro riboti gal ir nereikia, tegul jis veikia sau įprastu ritmu. Man gi svarbu apsaugoti lietuvišką herbą, himną ir vėliavą viename – lietuvišką pinigą LITĄ. Nes 50 metų apie jį viltingai svajojusi tauta nėra nusipelniusi jo netekti tik todėl, kad…. tik todėl jog tokie dabartinės Lietuvos valdžios ir kai kurių euroentuziastų įnoriai. O rimtų argumentų gi niekas taip ir nepateikė. Tame tarpe ir kai ko gerbiama A.Maldeikienė [toliau tekste trumpinys A.M.]. Tad pažiūrėkime ką ji šį kartą suvardino žurnalistui. Paanalizuokime.

Analizė yra analizė, ji geriausiai suprantama tada, kai aptariami teiginiai cituojami. Todėl šis rašinukas bus dėstomas citatos surašymu ir jos aptarimu.

 

A.M.:

– Lietuva jau prieš 12 metų fiksuotu kursu susiejo litą su euru, tad dabar nebereikėtų gręžiotis atgal, mano Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto docentė Aušra Maldeikienė.

Jei jau kalbame apie lito sunaikinimą ir euro įvedimą, šiuos klausimus svarstančiai personai vertėtų neklaidinti žmonių. Neteko girdėti protesto balsų, kad kas nors keltų nepasitenkinimą dėl lito susiejimo su euru santykio, o jei tokie ir atsirastų, tai būtų visai kita tema. Dabar gi kalbama apie kitos, svetimos ir dirbtinos valiutos įsiviešpatavimą mūsų valstybėje ir tai nėra vienas ir tas pats kas kalba apie mūsų nacionalinės valiutos kursą.

DSC02457

A.M.:

– Aš negaliu vertinti, mano supratimu, nesąmonės. Jeigu pono J. Pankos lietuviškumas priklauso nuo valiutos, kurią jis naudoja, tai galiu pasakyti, kad aš savo gyvenime esu naudojusi daugelio šalių valiutą. Kai, pavyzdžiui, mokiausi ar buvau stažuotėse kitose šalyse. Kaip buvau lietuvė, taip ir likau lietuvė. Emociniai argumentai mane mažai veikia. Tai, kad sovietinio rublio buvo lietuviškas žodis, man buvo labai baisu ir man visai nebaisu dabar naudoti litus, ant kurių užrašyta lietuviškai, bet iš tiesų tam tikra forma tai euro atmaina. Jaučiuosi dabar daug laisvesnė. Gal ponas J. Panka Sovietų Sąjungoje jautėsi laisvas ir jo tapatybė buvo labai gražiai atskleista, bet aš jaučiausi uždaryta kalėjime. O tai, kad tame kalėjime man leidžia lietuviškai šnekėti… Aš ir taip visada su savim galiu lietuviškai pasišnekėti.

Šią ekonomistės Maldeikienės sakinių laviną bet kuris bešališkas žmogus vertins, manau, vienodai – norėjosi pasakyti kažką protingo, ale nesigavo… Vis tik iš viso to galima susidaryti pakankamai aiškų įspūdį, kad gerbiamai ekonomistei sunkiai prieinamos tautinės savigarbos ir pasididžiavimo sąvokos, todėl jas pabandyta pakeisti nevykusia ironija.

A.M.: į žurnalisto klausimą apie euro įvedimo kainą – 1 milijardą litų atsako labai „šmaikščiai“:

– Viskas pasaulyje kainuoja. <…> Iš parduotuvės be 50 litų išeini – jogurtukas, sviestukas … Tai kainuoja. Galiu pataupyti apie mėnesį, o po to bus tik viena vienkartinė „išlaida“ –kapinėse pakas. <…> Bet iš tiesų kalba yra apie rimtesnius dalykus – apie tai, kiek mes galėsime gauti papildomų pajamų iš to. Jeigu kažką dirbi, kažką investuoji, dažniausiai iš to gauni naudos. <…> Paprastai yra manoma, kad tokiai mažai, atvirai ekonomikai, kokia yra Lietuva, svarbu užsienio prekyba. Litais mes kitose šalyse pardavinėti negalime, mums reikia turėti tą valiutą, kurią naudoja mūsų pirkėjas. Jeigu mūsų pirkėjams reikės pirkti litus, kurie bus nekonvertuojami arba konvertuojami menkoje zonoje ir dar visą laiką svyruos, tada mūsų pirkėjai ne taip noriai pirks mūsų prekes. Kada mes turime bendrą valiutą, tuomet mūsų prekės tampa paklausesnės ir galime daugiau jų parduoti. Jei galime daugiau jų parduoti, reiškia, kad yra daugiau darbo vietų mūsų žmonėms ir turime didesnį bendrą pajamų srautą.

Rimtesniam pašnekovui pasakyčiau tiesiai: nesvaik, pirkėjas perka prekę, jos kokybę, deficitiškumą ir paklausumą, o ne mūsų litus. Užsienio rinkose niekas nei iki šiol, nei ateityje neprekiaus litais. Dažniausiai prekiaujama eurais arba doleriais ir tai daro ne tik „mažos, atviros ekonomikos“ kaip Lietuva, bet ir didžiausia pasaulio valstybė – Kinija. Lietuviškų prekių paklausumas nuo mūsų euro įsivedimo nepadidės. Esmė slypi pačioje kainoje ir kokybėje arba jų santykyje.

A.M.:

– <…> mes už tą milijardą perkame galimybę turėti daugiau darbo vietų. Man atrodo, kad tai yra naudinga.

Na, čia jau negirdėtas sąmojus. Ar iki šiol lietuviai atsisakydavo dirbti, nes jiems atlyginimai buvo siūlomi litais? O gal besivystančių Azijos šalių imigrantai noriau suvažiuos į Lietuvą, nes pinigus taupyti jiems mieliau eurais? Tiek to, pasakysiu tiesiai, bet mandagiai – ir garsiems žmonėms pasitaiko nusišnekėti. Dažniausiai tai būna už gerą atlygį, o kaip yra Maldeikienės atveju, man belieka tik spėlioti.

 

A.M.:

– <…> Euras yra šiek tiek dirbtinė valiuta. Jos darbas iš dalies yra būti atsvara tarptautinei valiutai – JAV doleriui – tam tikroje zonoje. <…> euro zona vienija šalis, kurios turi labai skirtingas ekonomikas, tarkime, Estija, Vokietija ir Graikija skiriasi daug kuo: socialine struktūra, ūkio struktūra ir t.t. Kas gali atsitikti? Vienoje šalyje gali būti krizė, kitoje šalyje gali būti ekonomikos pakilimas. Jeigu turi bendrą valiutą, turi ir bendrą ekonominę politiką. Vienur gali reikėti stabdyti ekonomiką, kitoje šalyje gali reikėti skatinti ekonomiką. Taip gali atsitikti.

Ir štai Aušra ima ir netikėtai pripažįsta, kad euro įvedimas pasitarnaus kažkam kitam, bet ne lietuviams. Gal Graikijai, gal Bulgarijai, Gal Vokietijai. O tai gal ir Lietuvai? O ne, mielieji. Valstybei gali pasitarnauti tik darbas: doras, sąžiningas ir nuoširdus. Kokybiškas ir paklausus. Nes nėra pasaulyje pirkėjo ar vartotojo, kuris atsisakytų pirkti jam reikalingą prekę todėl, kad gamintojo šalyje vartojama kita nei pas jį valiuta. O valiutos turi įprastą savybę – keistis į kitas valiutas. Ir tas keitimas nėra toks jau brangus. Pagaliau valstybių – ES narių rankose nustatyti ir keitimo maržas, t.y. viršutinę keitimo kainos ribą. Gi jau keletą metų stebime kaip Europos sąjungos vadovybė ėmėsi nustatinėti mobiliųjų telefonų operatorių teikiamų paslaugų įkainius, tad kas gi jiems draudžia tą patį daryti ir valiutų srityje? Niekas, reikia tik noro. Bet akivaizdu – tai nėra joks probleminis klausimas. Nebent bankams skirtingų valiutų egzistavimas trukdo dar labiau mažinti savo darbuotojų skaičių, todėl valiutų suvienodinimas yra ne kas kita, o valstybės paklusimas bankų diktatui.

Ir vis tik į straipsnio pabaigą nustebino Aušros MALDEIKIENĖS atvirumas… Gal tiesiog praslydo pro vidinę cenzūrą atvira mintis..? O ji tokia:

Didžioji dalis ekonominių dalykų yra politinių sutarimų objektas. Mūsų tautai aiškinama, kad ekonomika yra ne retorika, neva egzistuoja kažkokia ekonomika–teisybė. <…>.

R.Matelis: Nepriimti gamtos dovanų – nedovanotina klaida. Apie skalūnines dujas

Gaz balionas220p

Kartais atsiranda tokių kvailų diskusijų, į kurias labai nesinorėtų įsijungti. Nes jos paprasčiausiai alina. Jaučiasi, kad tavo oponentas ne diskutuoja, o dirba. Ir dirba už solidų atlygį, tad, kai pagalvoji, o kam gi tau kištis į tokias, atseit, diskusijas? Deja, bet tokios temos, dažnai būna labai rizikingos. Rizikingos visai mūsų tautai arba Lietuvai apskritai. Jose, be jokios abejonės, kaip ir šaltojo karo laikais, susigrumia Rytai ir Vakarai, o mes, tie, kurie bandome vadovautis tik savo sąžine, norim to ar nenorime, tampame eilinėmis pieškomis šioje be galo didelėje šachmatų lentoje.

Ne, jokiu būdu nenoriu, o ir negaliu apkaltinti parsidavimu už pinigus visų tų, kurie pakankamai aktyviai pasisako prieš skalūninių dujų išgavimą Lietuvoje. Tikriausiai 4/5 iš jų, nuoširdžiai patiklūs žmonės, todėl jau žengia paskui tuos slaptuosius profesionalus, kurių užduotis Lietuvą ir ateityje palikti paprasčiausia bomže gausiame pasaulio valstybių sąraše.

Būdamas tikrai visa širdimi atsidavęs savo tautai, jos istorinės šlovės puslapiams ir viltims į šviesią ateitį, aš visada gyvenime viską stebiu tarsi bešališkai, tarsi nepriklausyčiau niekam, o visa kas vyksta aplink mane, matyčiau per televizijos ekraną. Taip kur kas lengviau rasti tiesą, o tada jau ir susiformuoti savo nuomonę. Tokiu metodu stebiu mane supantį pasaulį jau didžiąją savo gyvenimo dalį, todėl savo liūdesiui, esu jau seniai priėjęs išvados, kad dauguma mane supančių žmonių paprasčiausiai nenori mąstyti ir visada mieliau renkasi svetimą, eksportuotą nuomonę, kurios priėmimą kaip savą sąlygoja paprasčiausiai primityvūs kriterijai: va tas ar anas labai turtingas, reiškia už mane žymiai protingesnis, reiškia jo tai jau neapgausi, o jo nuomonė yra teisingiausia.

Dujos yra giliau už vandenį

Bet ne apie motyvus sėdau rašyti šį kartą. Ir ne mane supančius žmones aptarinėti. Manau, kad ilgiau tylėti nebegaliu, nes absurdo nuostatos, kurios jau “įsodintos“ daugeliui tautiečių mūsų galimai turimų skalūninių dujų klausimu, tampa pavojingomis visiems mums. Patikėk, mielas skaitytojau, vandenį, kaip ir tu, geriu ir aš. Ir geriu jį tokį pat švarų, nors niekada nepirkau jokių vandens filtrų ir nesiruošiu to daryti ateityje. Tegul filtrai lieka lengvatikiams ir tiems, kurie iš to užsidirba didelius pinigus. O man rūpi tie, kurie arba jau tapo benamiais, arba artimoje ateityje gali nepelnytai papildyti jų gretas. Nes nekontroliuojamos mūsų šildymo kainos veda mus tik šia ir ne jokia kita kryptimi. O pasipriešinti tokiai padėčiai, bent iki šiandiena nelabai ir galėjome. Nes esame plikablauzdžiai [teatleidžia man tie, kurie save laiko bent jau pasiturinčiais], žmonės, neturintys nei savo aukso klodų, nei deimantų, nei jokių kitų naudingųjų iškasenų. Maža to, skirtingai nuo kokio nors po palme nuolat snaudžiančio afrikiečio, kuriam pati gamta laikas nuo laiko iš medžio viršūnės numeta kokį nors ananasą ar kokosą, mes neturime ir gausiai augmenijai palankaus klimato. Nuo išnykimo mus tegelbėja viena  adaptacija, kurios pasekmėje net ir per trumpą vasarą mūsų valstiečiai sugeba užauginti šiokį tokį daržovių ir grūdinių kultūrų derlių. Ne tik sau, bet ir mums, broliams iš miestų. Na ir dar kokį paršiuką ar karvytę užaugina. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, kai atsivėrė valstybių sienos ir jos įveikiamos lėktuvais, o ne raišu arkliuku, pinigų srautai keliauja nepalyginamai greičiau, o mus, nuolatinius biedniokus [nekalbu apie atskiras personas – išimtis iš taisyklių] vis labiau į neviltį varo jau vien vaizdai, stebint tegul ir eilinius vakarų turistus, ką jau bekalbėti apie magnatus iš stambių vakarų korporacijų… gaz ugnis37

Ir tikrai nesuklysiu, kad ir mes norime gyventi padoriai, naudotis tokiomis galimybėmis, kurias paprastai turi bet kuris civilizuoto pasaulio atstovas. Ne kas kita, o būtent ši priežastis jau baigia sunaikinti visą mūsų tautą, kuri ieškodama geresnio gyvenimo, ko blogo visam laikui išsiblaškė po geresnį pasaulį. Mes galime save apgaudinėti teiginiais, kad dauguma jų sugrįš, galime dumti patys sau akis, tvirtindami, kad dauguma iš jų bėgo nuo mirties iš bado, tačiau pagrindinė masė išvyko ne dėl tokios jaudinančios priežasties – paprasčiausiai, jie, kaip ir visi normalūs žmonės, norėjo gyventi geriau, o to noro įgyvendinimui, jiems ir ryžto pakako.

Nors nesu pavyzdingas krikščionis, o greičiau tik formalus katalikas, vis tik tikiu į jėgas, kurios sukūrė žmoniją ir gal būt net kartkartėmis pakoreguoja mūsų gyvenimus. Todėl manau, kad Kūrėjas galimai nutarė pametėti mums gelbėjimosi ratą: atvedė prie žinios, kad ir mūsų, ne tik išrinktųjų žemės gelmės turi didžiąją išsigelbėjimo paslaptį – skalūnines dujas arba naftą. Tačiau nenorėkime, kad jis už mus ją ir išgavinėti imtų. Toliau eilė jau mūsų proto ir darbo vienybei, tačiau čia pat piestu stojasi ir kitos jėgos. Tai tos jėgos, kurios bijo prarasti iki šiol turėtą menkavertį vergą, kuris va, – ėmė grasinti tapti tokiu pačiu kaip ir jie. Suprantama, tokia padėtis negali tenkinti tų, kurie manosi visam laikui esantys aukštesni visa savo esybe. Kitaip niekaip nepaaiškinama kova už skalūninio aukso palikimą žemės gelmėse.

Kaip atpažinti tuos, kurie klysta natūraliai, patys prieš savo valią ir kaip tuos, kurie „ardosi“ pagal užsakymą? Tikslaus atsakymo nežinau, o rašydamas netiksliai, galėčiau nepelnytai įskaudinti gerus žmones. Todėl susilaikysiu nuo tokių rekomendacijų ir aprašysiu tik atskirus antiskalūnininkų mėtomų „argumentų“ požymius. Visų pirma reikia atkreipti dėmesį į tai, kad į šią kovą suplakta du skirtingi dalykai: galimybė Lietuvai įgauti didelį energetinį, o reiškia ir politinį nepriklausomumą ir kai kurių valdžios atstovų pastangas atiduoti dujų gavybą Lietuvoje amerikiečių kompanijai „Chevron“. Atkreipkite dėmesį – dar nėra jokio kontrakto su šia kompanija, o norint gąsdinti tautiečius, kai kuriuose straipsniuose jau rašoma, kad tai kompanija „Chevron Lietuva“! Tikrai meistriška manipuliacija žmonių jausmais. Ir platinama egzistuojanti ir gal net visai šviežiai sukurta medžiaga apie tos kompanijos antžmogiškumą iš viso pasaulio. Bet palaukite – o ko gi verta tokia medžiaga? Man regis, tik surūdijusio skatiko. Ji teparodo, kad pasaulyje yra nemažai vietų, kur žmonės gyvena tikrai demokratinėmis sąlygomis ir turi teisę laisvai reikšti savo mintis, net jei jos menkavertės arba atstovauja tik kažkokios grupelės asmeninius interesus. Pažvelkime į Lietuvą… Klonio gatvės tragedija sutraukė didžiąją dalį tautos. Ir net savotiškai neformaliai ją suvienijo. Tačiau ne tokia jau maža garsiakalbių grupelė nuolatos atakuoja vieningus kovotojus už D.K. laimingą vaikystę. Ir jie rašo straipsnius, ruošia klipus, kuria internetinius tinklapius. Jokia paslaptis, kad analogiškai elgiamasi ir kitose pasaulio šalyse. Ir ne tik pedofilijos atvejais, bet ir kovojant prieš finansinius konkurentus. Ten, kur sukasi dideli pinigai, jokia problema pasisamdyti režisierių ir sukurti „meninį“ klipą, kurio paskirtis atbaidyti žmones nuo vienos ar kitos kompanijos. Tai daroma jau seniai, o tokie filmai, kai jie nebetenka prasmės duotojoje šalyje, eksportuojami į kitas pasaulio dalis. Pasiekia jie ir Lietuvą. Taigi kas gali paneigti, kad didžioji dalis nuo „Chevron“ tolyn bloškiančių filmų tėra viešųjų ryšių nešvarūs darbai?

Bet tiek to, nežinau nieko apie tą „Chevron“, todėl negaliu jos nei pulti, nei ginti. Gal gi ir tikrai ji labai negera kompanija. Man ji tiesiog neįdomi, nes ir aš jos jokiu būdu nenoriu įsileisti į Lietuvą. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad aš išdrįsčiau lietuviams pasakyti – likite alkani ir sušalę, bet turimų žemės turtų nelieskite. Ir nebandykite gyventi normaliai, nes esate iš aukščiau numatyta kaip pažemintųjų tauta. Ne, mes esame pilnavertė tauta ir turime gyventi taip, kaip ir dauguma pasaulio civilizuotų žmonių. Tačiau kai tai rašau įvairiose laiškų grupėse, jų antiskalūniniai aktyvistai nei nenori girdėti tokių teiginių. Jų devizas vienas – Lietuva turi gyventi be savo energetinių šaltinių, kas reiškia, kad ji turi būti amžina išmaldų prašytoja. Aš su tuo nesutinku.

Nors jau eilę metų turime vis naujas, abejotino patikimumo ir savarankiškumo valdžias, tai nėra joks pagrindas manyti, kad ir ši, šiandieninė yra neįgali tautos klausimus spręsti protingai ir teisingai. Savaime suprantama, tautos patariamasis balsas reikalingas kiekvienai valdžiai, tačiau kaip bus toliau, jei kažkas manipuliuodamas tuo tautos balsu, jį siekia padaryti apgailėtiną? Aš be galo džiaugčiausi, jei ryt Vilniuje vyksiančio mitingo metu būtų kalbama apie tai, kad į Lietuvą nereikia įsileisti „Chevron“. Ir nors ką tik rašiau, kad nežinau ar ši kompanija gera ar bloga, vis tiek manau, kad jos įsileisti čia nereikia. Lietuva yra Valstybė, o ne kokia nors Lauručių kaimo seniūnaitija. Mes neprivalome žvalgytis nei į vieną užsienio valstybę, nes turime savas galvas, savus protus ir… veikimui laisvas rankas. Nors, suprantama, visada naudinga matyti ir tai, kas vyksta užsienyje. Tegul man kalba kas ką nori apie Norvegiją ir jos išgaunamus žemės turtus, tačiau aš esu tikras, kad ten žmonės laimingi, kad jų gelmių auksas realizuojamas. Ir tai įrodo ne tik tai, kad bene kas ketvirtas tautietis emigruoja būtent į šią šalį. Pagrindiniu to rodikliu norėčiau laikyti tą faktą, kad Norvegija iki šiol nėra Europos sąjungos šalis. Ką tai parodo? Ogi tai, kad ji finansiškai apsirūpinusi taip puikiai, kad jungimasis į Europos struktūras jai būtų vien nuostolis. Gaz objekt ctures-2

Bet nepulsiu propaguoti šios skandinavų šalies, nes man ji vis tiek nėra joks idealas. Jau vien dėl šalto klimato aš niekada nenorėčiau gyventi šiaurėje. O ir vargu ar jų pasirinktas kelias naftos išgavimo erdvėje pats teisingiausias. Spėju, kad ne. Spėju, kad ir jiems savo laiku koją pakišo skubėjimas. Rusai turi gerą patarlę: „поспешиш – людей несмешиш [Jei pernelyg skubėsi – tai tik žmones prajuokinsi]“. Mes kartą jau prajuokinome. Kalbu apie laiką, kai Gedimino Vagnoriaus vyriausybė skubėjo išpardavinėti visą iš TSRS perimtą turtą ir tai darė arba nepragalvojusi visų įmanomų situacijų. Būtų liūdna jei taip pasielgtų ir dabartinė valdžia, tačiau tikėkimės, kad patirties jai pakanka.

Link ko suku? Ogi link visai paprastos ir nesudėtingos išeities. Mes neturime įsileisti užsienio kompanijų skalūninių dujų išgavimui. Mes turime kurti savo valstybinę kompaniją, kuri pradės eksploatuoti mūsų skalūnines dujas. Ir nereikia baidytis žodžio VALSTYBINĘ. Šių dujų gavyba tokia pat svarbi kaip ir pensija, sveikatos apsauga ar kitos valstybės garantijos, teikiamos kiekvienam be išimties žmogui. Tai strateginė mūsų valstybės sritis, todėl turi būti valstybės rankose. Ir valstybė čia turi būti ne mažiau ryžtinga, kaip ir karinės intervencijos atveju. Mitingai uždrausti dujų gavybą Lietuvoje yra absurdiški, o į juos rinksis daugumoje tie, kurie nutolę nuo savarankiško mąstymo. Ir jų teiginiai apie iš lietuvių atimamą geriamąjį vandenį yra nei juokingi, nei brandūs. Lietuva, visų pirma, jau mažai geria gruntinį vandenį – šuliniai eksploatuojami vis mažesnėje vienkiemių dalyje, o vandentiekiai naudoja upių vandenį, kurį valo ir tiekia mums. Tačiau tai, suprantama, nėra argumentas, jei manytume, kad požeminiai vandenys po Lietuva iš tiesų taps nuodingi. Bet netaps, tai nei teoriškai nėra įmanoma. Žinoma, tam tikra teritorija, tam tikram laikui užsiteršti gali. Gali ir šuliniai tam tikram laikui tapti nebeeksploatuotini, tačiau turint tinkamą technologijų kontrolę, tokios avarijos ne labiau tikėtinos, kaip ir lėktuvų kritimas ar traukinių susidūrimas.

Baigdamas šį straipsnį, noriu apibendrinti savo mintis. Teisinga yra kova tiek prieš „Chevroną“, tiek ir prieš bet kurią kitą užsienio korporaciją, kai kalbama apie ilgalaikės eksploatacijos sutarties pasirašymą ir toleruotina gal būtų nebent dalinio dalyvavimo junginys, jokiu būdu iš valstybės rankų neišleidžiant kontrolinio akcijų paketo. O tiesiausias ir teisingiausias kelias būtų sukurti savo, lietuvišką dujų gavybos įmonę į ją pasitelkiant įgudusius užsienio specialistus. Jei jau Andriaus Kubiliaus vyriausybė sugebėjo milijonus pažerti kažkokiam šveicarų bankų administravimo „genijui“, tai šiai sričiai specialistams gailėti gero atlygio nevaliaGaz objekt 15_4 Ir tada užvesime nuosavą ir galingą gavybos mašiną, kas neabejotinai leis atsitiesti Lietuvos žmonėms. O to pasekoje gyventi oriai ir garbingai.

R.Matelis: Kiaušiniai virti net nebandė

     Paveikslėlis  Niekada gyvenime neapkenčiau apgaulės, sapalionių ar mulkinimo, nors vienoje diskusijoje man ir yra tekę ginti “šventąjį“ melą. Keista, kad dažnai žmonės, kurie balsu pasisako už ABSOLIUČIĄ TIESĄ, realybėje, beveik be jokių pašalinių pastangų, leidžiasi kvailinami. Visos kalbos apie klimato atšilimą, “tragiškas“ GMO pasėkmes, kurios pasireikš gal trečiajai kartai po 100 ar 150 metų, ant mūsų galvų iš lėktuvų barstomus NANO miltelius, mobiliųjų telefonų itin kenksmingą poveikį mūsų smegenims ir t.t., man dažnai sukelia vidinį diskomfortą: rodos tarybiniais laikais visi pasiekėme pakankamai aukštą intelektualinį lygį, buvome  išsilavinę, protingi, visada mokėjome skirti kas tikra, o kas tik proto trojanai, bandomi mums implantuoti į smegenis, siekiant tam tikrų, dažniausiai politinių tikslų. Tad, o kokie gi mes šiandiena?

Žemiau esančio straipsnio negalėjau neparašyti po to, kai gavau apačioje, lentelėje esantį “perspėjimą“.

SPINDULIAVIMO JĖGA

Labai svarbus pranešimas visiems

Perskaitykite jį įdėmiai.

1 kiaušinis ir 2 mobilieji telefonai ir

65 minutės ryšio tarp mobiliųjų.

Tai buvo atlikta panašiai, kaip parodyta foto:

Inicijuotas ryšys tarp dviejų mobiliųjų telefonų

ir palikta maždaug 65 minutėms….

Per pirmas 15 minučių nieko nenutiko;

Po 25 minučių kiaušinis pradėjo darytis vis šiltesnis;

Po 45 minučių kiaušinis pasidarė karštas;

Po 65 minučių kiaušinis buvo išviręs.

Išvada: Spinduliavimas tarp dviejų mobiliųjų telefonų turi savybę pakeisti kiaušinio baltymus.

Įsivaizduokite, kas gali atsitikti su baltymais jūsų smegenyse kai ilgai kalbate.

Pasistenkite sutrumpinti savo pokalbius mobiliaisiais ir perduokite šią žinutę draugams bei šeimos nariams kuriais Jūs rūpinatės

 

======================================================

  –>>

Bet neplėtosiu šios dienos temos iki dausų, o paliesiu tik vieną, plačiai paskleistą žinią, kad paprastas vištos kiaušinis, laikomas 1 valandą tarp dviejų tarpusavyje “besikalbančių“ telefonų, išverda. Ką tik leidau sau prabangą patikrinti šį faktą. Su “magaryčiomis“ – telefonai veikė net 1 val. 15 minučių ir rezultate gavosi tai, ką matote nuotraukose. Kiaušinis net nebandė virti ar šilti.

Paveikslėlis

Absurdo pagąsdinimai visada turėjo savo auditoriją. Gal todėl, kad kai kuriems žmonėms tikrai nuolatos trūksta taip vadinamo adrenalino ir jie jo atkakliai ieško, o nerasdami, tenkinasi bent jau pseudo tiesomis. Aš puikiai prisimenu ir tokius “baisus“ pabauginimus, sklandžiusius prieš bene 15 metų, tai yra tada, kai pasirodė pirmieji pigūs sausainiai “DISKO“. Kaip tik nekovota su jais: kalbėta ir, kad jie iš medžio pjuvenų, ir dar visokių nesąmonių, o pagrindinis “nenuginčijamas“ įrodymas kokie jie blogi, būdavo tai, kad jie DEGA. Žmogus, kuris nebijo vaikščioti įsijungęs savo protą, niekada neišsigąs to, kad sausainis dega. Gi jis grūdinės kultūros – kviečio gaminys. Tad natūralu, kad sausi miltiniai gaminiai dega. Bet… matyt mažai kam patinka įsijunginėti savo asmeninį mąstymą, todėl šis “siaubas“ sklandė iš lūpų į ausis dar ilgai. Ir taip smarkiai, ko gero, kirto pigių sausainių gamintojams. O iš tikro tai buvo tik paprastas brangininkų kerštas tiems, kas nenorėjo lupikauti. Mūsų turguose nuo neatmenamų laikų gyva praktika, kad pigiau už kitus parduodantys piliečiai yra gąsdinami, šantažuojami ar net naikinami fiziškai [dažniausiai padegant kioskelius]. Todėl tik labai atkaklūs, iš anksto pasiryžę kovai už žmogaus gerovę prekiautojai, kurių, deja, vis mažėja, pajėgia atsilaikyti prieš šią prievartą.

Tačiau grįžtu prie telefonų. Kaip ten bebūtų, asmeniškai aš tikrai neabejoju, kad radiacija, kokios formos ji bebūtų, tikrai kenkia žmogui. Ateities žmogui gal ir nebekenks, nes gyvieji organizmai turi savo prigimtinį kozirį – mutuoti, keistis ir prisitaikyti prie naujų sąlygų. Tik tas prisitaikymas vyksta kur kas lėčiau negu norėtųsi. Aš tikrai neabejoju, kad mobilus telefonas mūsų kišenėse nuolatos daro ne patį geriausią poveikį kūnui. Kaip ir ekranas, kuris šią minutę prieš mano akis. Ir jei įmanoma, būtina tas dozes mažinti. Todėl niekam niekada nepatariau įsirengti mobilųjį internetą [jei tam nėra būtinumo] ir net naudotis radijo pele. Na neužima tas laidelis vietos, bet laidinė pelė vis tiek bent jau mūsų kraujo neužteršia per mūsų delną, kuriame ji gyvena. Ir telefonai sveikatai tikrai kenkia. Bet kiaušiniai nuo jų tikrai neverda. Beje, kai buvo situacija kitokia, pačios vištos dėjo “virtus“ kiaušinius, apie tai rašiau taip pat tiesiai ir be dviprasmybių. Kartu su  “Lietuvos ryto“ ir “Ūkininko patarėjo“ pagalba. Bet nebuvo pas tarnybų darbuotojus visuomeninio intereso sužinoti tiesą iki galo, tad viskas taip ir liko neišaiškinta… Gaila.

Tačiau ar padoru siekti kilnių tikslų melo būdu? Skleisti va tokias “žinias“ apie nuo telefonų verdančius kiaušinius arba teigti, kad aplinkiniams labiau kenkia nikotino dūmai, negu pačiam rūkančiajam. Tai irgi “informacija“ išjungtiems protams. Nes žmogaus logika ir be jokių prietaisų neklystanti, kai kalbama apie akivaizdžius dalykus. Na kaip gali nerūkančiam labiau kenkti? Jei labiau kenkia, reiškia jis gauna daugiau nikotino? Bet tai neįmanoma. Nes rūkorius, išpūtęs cigaretės dūmą, taip pat kvėpuoja aplinkos oru. Reiškia jis gauna ir praskiestą dūmą ir jo koncentratą. Taigi, akivaizdu, kad tai tik melaginga agitacinė kilnios kovos prieš rūkymą, priemonė.

Ne visada, mano manymu toks melas būna ir kilnus. Arba bent jau labai abejotinas tas jo kilnumas. Jau bene 5 metai gana žymi tautos dalis panikuoja dėl GMO [genetiškai modifikuotų produktų], kas suprantama kalba reiškia, kad inžinerinės genetikos pagalba išvedamos visai naujos augalų ir gyvūnų rūšys. Pavojaus varpai muša, bet kokią melodiją jie skleidžia, suprasti mąstančiam žmogui sunku. Kokių tik teorijų neteko girdėti, bet visos jos, nejučia pačios save demaskuoja: jei bus pradėta GMO augalininkystė, paprastam eiliniam žmogui bus neįperkamos tokios sėklos, todėl žemdirbiai žlugs finansiškai. Tačiau šiam, prasprūstančiam baimės faktoriui užmaskuoti naudojami klastingi aprėdai ir apavai: va, iš tokių augalų išaugs mutantai, o juos suvalgę žmonės, gal taps zombiais arba vampyrais. Absurdas, bet populiarus lengvatikių tarpe. Arba tų, kurie nemėgsta įsijungti protą priimdami naują žinią. Galėčiau save paskelbti vos ne didvyriu, nes modifikuotą soją pradėjau valgyti dar nuo tarybinių laikų, o kavą balinu jau taip pat ne mažiau kaip 10 metų. Sojos pienu arba grietinėle. Mano oponentai, nebeturėdami kuo atsikirsti, man teškia – tai tau gal ir nieko, bet tai gali pasireikšti antrai arba trečiai kartai. Gali? O kodėl? O kodėl ne ketvirtai ar penkiasdešimtai? Beje, taip svarstant galima manyti, kad ir automobilio keliamas triukšmas atsilieps mūsų 10-ajai kartai. Gal sukame atgal į akmens amžių? Tik nepamirškime, kad tada mūsų gyvenimo trukmė sutrumpės ir 25-metis jau bus laikomas senuku… Kiti prieš GMO kovoja žvelgdami iš dieviškojo prado pozicijų. Esą tokia genoinžinerija prieštarauja Dievo valiai. Argi? Nejaugi jie laiko Dievą tokių bejėgiu, o jo kūrybines galias vertinai tiek žemai, kad mano, kad GMO inžinieriai jau pranoko Dievą, visatos kūrėją? O gal gi Dievui patinka, kad žmogus taip ištobulėjo, kad ėmė “žaisti“ su jo kūriniais? Gal būtent tuose išradimuose ir pasireiškia Dievo žadėtoji laisva valia? Aš manau būtent taip. O į GMO žiūriu analogiškai kaip ir į veislių išvedimą kryžminant, radiacijos pagalba ar dar kitais metodais. Juk ir čia galima manyti, kad Dievas nepatenkintas, nes pagal jo valią, galima tvirtinti, visos veislės turi būti nekintamos. Kaip žinia, sukryžminus dvi skirtingas veisles, jų palikuonys dažniausiai būna nevaisingi. Tai kodėl gi tylima prieš selekciją, prieš bet kokią veislininkystę? Ne, aš įsitikinęs, kad Dievas tikrai už GMO nepyksta. Kitaip žmogus paprasčiausiai neišgautų jokios gyvybės zooinžinerijos pagalba.

Kodėl rašau visa tai? Gal turiu begales laiko? Ne. Viskas kur kas suprantamiau. Aš paprasčiausiai noriu, kiek tai įmanoma internete, garsiai pasisakyti, pakalbėti su Jumis, padiskutuoti tokiu klausimu: ARGI MES VIENAS KITĄ TURIME VERTINTI RIBOTO PROTO ASMENYBĖMIS, KAD KILNIŲ TIKSLŲ SIEKTI MELO IR MULKINIMO KELIU?

R.Matelis: Visagino atominė elektrinė tieks pigią elektrą?

Prieš penkias minutes įsijungiu savo “bliūdo“ transliuojamą vienintelį lietuvišką LTV kanalą ir pataikau į laidelę “Teisė [ne]žinoti“.  Sukviestieji veidai gerai pažįstami – V.Uspaskich, L.Balsys, A.Anušauskas ir R.žilinskas, tema taip pat: reikia Lietuvai atominės elektrinės ar ne? Retas svečias esu lietuviškoje televizijoje, bet iš kažkur žinau, kad šią laidą veda Rita Miliūtė, o jei taip, tai geriau pasileisiu kokį nors itališką muzikinį kanalą, nes nemėgstu laidų kuriose kvailinami žmonės. Geriau Felicita paklausyti. Nemėgstu  klausytis sinoptikų ir Miliūtės… Tačiau netikėtai įsitikinu, kad vedantysis kitas, jis man nekelia rūgštaus pojūčio…

Vis tik pakanka šią laidą pažiūrėti penkias minutes, kad suprasčiau jog čia girdėsiu tą patį per tą patį. Tą patį, ką vakar girdėjau per radiją važiuodamas automobiliu, o užvakar skaičiau bene tris spamo pavidale gautus laiškus, gundančius arba sutikti su atomine arba jai priešintis… Lyg mano balsas būtų toks svarbus… Nejuokinkite žmonės, argi čia tema? Kad referendumas nepavyks, aišku ir taip. Pas mus tokia šalies konstrukcija, kad referendumas nesigaus. Kaip ir iš akmens sunkos neišspausi. O jei ir būtų tokia viltis, kas iš to? Asmeniškai aš labai puikiai suprantu, kad čia ne ta valstybė, bent jau kol kas, kurioje tautai būtų prasmė statyti arba nestatyti. Nes pas mus ne tautinė, o interesų valstybė. Ir magnatų interesai visada svarbesni už paprastų žmonių lūkesčius. Todėl aš abejingai stebiu visą pradėtą kudakavimą arba prieš.

Tačiau savo nuomonę vis tik turiu. Tokią ne vientisą, o labiau fragmentišką ar epizodinę. Va, tūlas saliamonas sako, kad Lietuvai pilnai pakaktų vėjo malūnų ir saulės baterijų ant namų stogų. Spėju, kad jo nuomonė susiformavo kažkur Ispanijoje, ten kur žiemą vasarą šilta ir elektra reikalinga gal tik kavamalei ir dulkių siurbliui. Na, dar šaldytuvui… O Lietuvoje siaubingi šalčiai pasitaiko. Tokie, kokių nelabai suvokia gal net 4/5 pasaulio populiacijos. Todėl žiemą, kai saulė “šalta“, vienas vėjas tikrai neužtikrintų mūsų visų poreikių. Bet jokių abejonių, kad kaip papildomas elektros išgavimo būdas tai būtų labai teisinga. Kaip ir visokios hidro elektrinės.

Bet ne. Konfliktuojančios šalys, kaip ir dera, stengiasi laikytis tik kraštutinumų. Arba gryn atomas, arba tik vėjas su saule. Na, dar sako, kad giliai į žemę įsirausus galima kažkiek šilumos žiemą ištraukti. Tiesa, ta šiluma tikrąją to žodžio prasme – tik šiluma. Karščiu jos nepavadinsi, nes, kiek girdėjau, radiatorius įšildo tik iki 10-12 laipsnių.

Atomo šalininkai įsitikinę irgi labai įdomiai. Jie suvokia, kad ta naujoji elektrinė, kuri veikti pradėtų tik gal 2021 metais, o atsipirktų, t.y. pradėtų būti ekonomiška [jei pradėtų], dar gal tik po 25 metų…, todėl, matyt, mano, kad ją statydami padarys kilnų darbą savo anūkams. Mat anie kai gims ir užaugs, turės nuosavą atominę elektrinę ir jausis tarsi gimę šalia nuosavos aukso kasyklos. 0, turėdami nuosavą atominę, tai mes pagaliau pabėgsime nuo ruso. Nuo jo naftos ir dujų jau būsime kaip ir nepriklausomi… Ne, kolegos ir mieli skaitytojai, tai primena labai jau gyvenimo nepažįstančių žmonių elgesį.

Man patiko per radiją pateiktas moters klausimas: “O kur mes tas atomines atliekas dėsime?“ Va šis klausimas yra be galo aktualus ir labai toliaregiškas. Mes šiandiena manome, kad atominė elektrinė pigi. Gerai, o kodėl ji pigi? Nes mažai kuro reikės? Gal būt. Bet argi negali būti, kad tada, kai po 10 metų ji ims veikti, tie, kurie tą kurą išgauna, sumanys jo kainą pakelti žymiai labiau nei jis kainuoja šiandiena? Gali! Gal pakilti net ne 2, ne 10, o 100 kartų. Nes visi uranai, plutoniai ir panašios būtinos radioaktyvios medžiagos gi yra retenybė ir jų, man regis, pasaulyje turi tip pat kaip ir naftos ar dujų, tik keletas šalių. Akivaizdu, kad Lietuva savų žaliavų neturi. Matome kas darosi su benzinu, su dujomis, tai kodėl gi to paties nebus su uranu? Bus.

O atliekas, – geras buvo klausytojos pastebėjimas, – kur dėsime? Gal nuvešime į atvirą jūrą ir išpilsime? Ne brangieji, ne tie laikai. To nebus galima daryti. Atliekas iš mūsų gal priims taip pat tik neaprėpiama Rusija. Gal dar kokia Kinija. Žodžiu, atliekas priimti gali sutikti tik didžiosios valstybės, kurios turi toli nuo gyvenamųjų vietų nutolusių kampelių. O iš kur mums šiandiena žinoti, kad tos šalys ir čia nesumanys užsikelti kainų? Labai įmanoma, kad taip ir bus. Ir ką tada? Žaliava bus brangi, atliekų laidojimo vietos brangios tai ir elektra nebegalės būti pigi. Galutiniame rezultate, prakonstravę savo “šviesią“ ateitį ir tam suaukoję masę pinigų ir daugelį metų, vieną rytą galime suvokti, kad ta elektra mūsų jau be galo brangi, o mes, eilinį kartą tapę jos įkaitais?

Paneikite tai, jei kas turite argumentų…