R.Matelis: Nykios Kauno puošmenos. Prie jų sugrįšime po metų ir kitų

Pagaliau nurimo rinkiminės batalijos, o Kaunas išsirinko naują, labiausiai geidžiamą merą. Konservatorius Andrius KUPČINSKAS, nepateisinamai ilgai užsibuvęs šiame poste, tikėkimės susipras ir daugiau nebesitaikys į mero kėdę. Na, o ar tikrai pradžiugins naujasis meras Visvaldas MATIJOŠAITIS, pamatysime netrukus.

Tačiau ši mano tema ne teoriniams pamąstymams. Nueinanti konservatorių dauguma miestą paliko tikrai rūgščios išvaizdos. Nežiūrint to, kad vieną kitą vietelę gal šiek tiek ir padailino. O aš, pasiėmęs savo fotoaparatuką, perėjau prabėgomis per miestą ir “įsidėjau“ kai kuriuos nykius vaizdelius. Tikiuosi, kad jau po metų šie vaizdai bus bent dalinai kitokie, o po pusės kadencijos ir visai užmiršime tai kas buvo.

R.Matelis: Be įžangos ir tęsinio apie Kedžių tragediją

Šiandiena gruodžio 30 diena. Realiai – paskutinė metų darbo diena, nes rytoj visi jau mintimis bus prie savų ar miesto eglučių. Tačiau ši diena šį kartą išskirtinė ir kitu kampu: šiandiena paskutinė diena D.Kedytės perdavimo jos motinai L.Stankūnaitei. Keista diena parinkta Kėdainių teismo: sulaukta žiemos [nors kaip ne keista, šiltos], išlaukta iki pat metų pabaigos. Na, bet tiek to tas datas ir orus, nors jie kažkam kažką tikriausiai reiškia – galima spėlioti, bet galima ir nepataikyti.
Visą šios pedofilijos bylos laiką aš pakankamai akylai stebėjau vykstančius įvykius. Tiesa, Klonio gatvėje buvau tik porą kartų. Ir tai todėl, kad mano galva nepajėgi iki galo užčiuopti tiesą. Gal ir todėl, kad asmeniškai niekada neteko matyti pedofilų, gal ir todėl, kad ši byla itin supainiota ir net turintiems įgūdžių belieka kelti versijas, tuo tarpu nustatyti tikros tiesos nepavyksta. Situacija tokia, manau, neatsitiktinai, nes, ko gero, ją naudojasi ir tiesioginiai dalyviai ir ji imta naudoti pašalinių asmenų visai kitų tikslų įgyvendinimui. Kažkur vakar skaičiau, kad čia gal net tarpvalstybinių klausimų sfera tapęs klausimas, tik labai gudriai užmaskuotas. Tikiu ir aš tokia versija, nors pagrinde, manau, čia slypi tikrai valstybę užvaldžiusių įtakingų mafijozu interesai.
Asmeniškai aš, deja, neturiu tvirtos nuomonės kas čia teisus, kas aferistai. Nežinau ir kas nuoširdžiai klysta, o kas nori tik išgarsėti po svetimo skausmo vėliava. Tiesa, aš kur kas labiau liknęs tikėti Venskų versijomis, jiems atiduočiau 75% savo patiklumo. L.Stankūnaitės interesams didesnio palankumo nedrįsčiau reikšti. Bet… O gal… Vis tik ji akivaizdžiai pralošinėja visuomenės reitingų prasme. Pralošinėja visų pirma todėl, kad daugelis tiki, jog ji pardavinėjo, skolino ar nuomavo savo dukrą, o su tokiomis motinomis tauta nelinkusi taikstytis. Visuomenė geriau sutiks gyventi alkana ir nuskurdusi, tačiau skriaudžiamų ir išnaudojamų vaikų ji nelinkusi palikti nelaimėje. Tai puikus žmonių bruožas, tačiau lygiagrečiai eina ir linčo jausmas, o jis ne visada geras, nes dažniausiai kyla ne iš tikros tiesos, o iš emocijų ir panašumų į tiesą. L.Stankūnaitės nelaimė ir jos arogancija: ji natūraliai nemoka būti švelni, moteriška ir net nemoka to suvaidinti. Todėl iš tikrai su šia situacija nesusijusių žmonių tarpo pritarimo sulaukia tik iš kitų, tokių pačių “stuobrių“, gal dar ir iš dorovės jausmo neturinčių asmenų. Nes ne paslaptis, kad nors ir nežymi dalis, tačiau tarp mūsų yra ir tokių, kurie pedofilijose neįžiūri nieko blogo – pamanykite, palaižė vaiką, gal kyštelėjo šipuliuką ir sukelti tokią tragediją! Ką gi, kiekvienas mūsų dar vaikystėje įgavome vis skirtingas gyvenimo vertybių pamokas ir jas nešamės per savo gyvenimus… Nors nepažinęs asmeniškai žmogaus, negaliu apie nieką konkrečiai to teigti.
Vis tik teisūs visi tie, kurie tvirtina, kad Lietuvos teisėsaugos sistema yra absoliučiai neįgali.
Pradedant nuo žemiausių policijos grandžių ir baigiant aukštais prokurorais ir teisėjais. Na neturėtų normaliame pasaulyje taip būti, kad tikros tiesos pagrindinės gijos tarsi teisėsaugininkų rankose, o pačios tiesos jau pusantrų metų niekas nesugeba išvilkti į dienos šviesą. Maža to, man atrodo, kad mūsų teisėsauga nori bet kokia kaina, be skurpulų tą tiesą palikti ramybėje ir sukurti savąją, taip tarsi padėdami tašką šioje kraupioje byloje. Ir tai atrodo neatsitiktinai. Teisėjo V.Kondratjevo priimtas sprendimas akivaizdus to įrodymas. Čia jau nereikia būti dideliu aiškiariagiu: skubėjimas akivaizdus, deja, neparemtas jokiais motyvais. Toks teisėjas tikrai akivaizdus Lietuvos teisėsaugos pūlinys. Nes jis net nepasivargino savo veiksmų [tiksliau – priimto sprendimo absurdiškumo] pavynioti į vatą. Matyt tikėjosi, kad teisėjai ir šiuo atveju liks dievai ir niekas neišdrįs jų sprendimų revizuoti. Net ne teisininkui labai lengvai suprantama, kad Kedžių šalininkų ir net neutralių žmonių [turiu omenyje visų pirma V.Landsbergį] išsakytos mintys apie tai, kad mergaitei neleista teisme pareikšti savo nuomonės, kad ji bus perduota į absoliučiai nesaugią aplinką, kad sprendimas perduoti vaiką motinai, kol nepasibaigę kiti, tiesiogiai su tragedija susiję teismai, yra pirmalaikis, leidžia suvokti, kad kažkas teisėjui Kondratjevui yra pasufleravęs, kad kitos bylų baigtys yra nuspręstos jau iš anksto, o tai didelė klaida. To išsiduoti protingas, tegul ir tendencingas teisėjas neturėjo.
Jei kalbėti apie vaiko nuomonės formavimą, aš manau, kad visai žmogiška, kad abi šalys, pernelyg nekreipdamos dėmesio į galiojančius įstatymus ar kokius nors moralinius kodeksus, deda savo karštligiškas pastangas vaiko palankumui laimėti. Ir jei taip, tai čia viena iš šalių yra teisi, kita – aferistinė. Nes vos ne visi konflikto dalyviai žino didžiąją dalį tiesos. L.Stankūnaitė tikrai žino ar jos dukra buvo tvirkinama, N.Venskienės pusė, reikia manyti, žino ar Drąsius bent jau susijęs su žudynėmis. Sakau “didžiąją dalį“ neatsitiktinai. Nes manau, kad kai kurie įvykiai prie šios istorijos yra tikrai prikabinti ir apie juos negalėjo žinoti nei gyvi išlikę istorijos dalyviai, nei kuris nors iš anapilin išėjusiųjų. Nesuvokiamai skubiai įvyko komisaro V.Račkausko ir jo kolegos Ulpio pašalinimas. Man kažkodėl visa tai labiau panašu į kėdžių perstumdymą ar net į nuvarytų arklių pašalinimą. Liudininkas taip pat man neatrodo tikras. Dar labiau – jis nepanašus net į savo iniciatyva “gimusįjį“. Sklandi eiga šiuo klausimu, man panaši į gerą veiksmų sukoordinavimą: atėjo, pasakė, prokurorai nedelsdami patikrino, o visi nebepageidaujami pareigūnai surašė atsistatydinimus ir išsiskirstė. Tada liudininkas kaip sraigė susitraukė į savo kiautą ir užmigo žiemos miegu. Gal pavasarį prabus, o gal jau ir ne…
Panašu, kad šiandiena D.Kedytė nebus paimta iš jau jos tapusių namų. Tai šaunu, tačiau kokia bus viso to tolimesnė eiga, belieka spėlioti. Labai panašu, kad kažkas labai rimtai bando šiuo pagrindu nuversti Prezidentę. Tačiau aš kažkodėl manau, kad tai nepavyks. Nes D.Grybauskaitė labai protinga moteris, ji galimai išstudijavusi buvusio prezidento R.Pakso klaidas. Ir esant rimtiems bandymams ją nuversti, aš nenustebčiau jei ji, kaip vyriausias kariuomenės vadas, trumpam įvestų net tiesioginį prezidentinį valdymą. O su ja kovoti šešėlinėms struktūroms būtų ir kur kas sunkiau. Nes mūsų Prezidentė jau gerai žinoma ir visoje Europoje ir pasaulyje. R.Paksas buvo silpnesnis, silpnesnė buvo ir jo komanda, bet jį nugnybti buvo taip pat nelengva ir pergalė prieš jį pasiekta vos ne vos. O šiuo atveju riešutėlis dar kietesnis. Laimei. Ir priešai jos, tokie kaip A.Sakalas, regis jau su atšimpančiais snapais…Be to labai akivaizdžiai išsiduoda savo kėslus [žr., kad ir šią laidelę, kur Aloyzas pakviestas kalbėti apie Kedžio tragediją, nukrypsta prie Prezidentės]
Tačiau budrumo ir atsargumo prarasti neturėtume nei mes, tauta, nei Prezidentė.

R.Matelis: N.Puteikio byla. Panašumai ir skirtumai…

Vakar, gruodžio pirmąją dieną, teko sudalyvauti Klaipėdos apylinkės teisme vykusioje baudžiamoje byloje, kurią Klaipėdos apygardos prokuratūra iškėlė šio miesto seimo nariui Nagliui Puteikiui.

Įtempta ir nelengva byla realiai užtruko visą dieną, o prasidėjo pakankamai gausiu mitingu netoli teismo rūmų. Čia savo palaikymą teisiamojo naudai išreiškė politiškai ir pilietiškai aktyvūs žmonės iš visos Lietuvos. Suprantama, vaizdą neobjektyviai pagražinčiau, jei bandyčiau visa tai aprašyti tarsi masinį mitingą: ne, vienu metu, kai iki posėdžio pradžios buvo likę apie pusvalandį, pabandžiau suskaičiuoti susirinkusius žmones. Ar pavyko tai padaryti tiksliai nesiimčiau tvirtinti, bet žmonių buvo ne mažiau 50. Ir gal tai pakankamai normalus rodiklis – vis tik buvo darbo diena, o į šį renginį, kiek žinau, nekvietė nei laikraščiai, nei radijas… Bet tiek to mitingą, tai tik smulki sudedamoji dalis to proceso, kuriuo užsimota prieš iškilesnes asmenybes, nesitaikstančias su elementarių žmogiškų vertybių traiškymu.
Pradėsiu gal nuo savo subjektyvios nuomonės apie teisėją, svarsčiusią prokurorų skundą. Įvertindamas tai, kad byla tikrai nelengva, nes, kaip ten bebūtų, o priimti tinkamus sprendimus  tokiuose konfliktuose tikrai nepavydėtina pareiga, teisėja man pasirodė nebloga. Žinoma, sužinojęs jos sprendimą, gal būt ir pakeisiu šią nuomonę, bet kol kas, bent jau jos elgesį vertinu tikrai gerai. Aišku, klaidų mes darome visi, tačiau svarbu, kad jos nebūtų esminės. Teisėjos Ingridos KRUŠIENĖS atsisakymą prijungti prie bylos N.Puteikio prašomą detalųjį planą, nors ir vertinčiau neigiamai, manau, kad tai nėra didelis brokas, nes teisėjai tokias klaidas nesunkiai gali ir ištaisyti, atėjus momentui priimant kitą sprendimą. O šiuo atveju gal ji tenorėjo parodyti savo objektyvumą.

Kita vertus, manau, kad p. Naglis, jei tai būtų labai svarbu, galėjo tą  dokumentą pateikti dar iki bylos nagrinėjimo. Nes tokiais atvejais, remiantis mano patirtimi, paprastai dokumentai neatmetami. Tačiau šis teisėjos sprendimas sukėlė audringą susirinkusiųjų reakciją, kuri buvo išreikšta gausiu ŪŪŪŪŪŪŪ. Teisėjai padarius pastabą susirinkusiems, į tai tinkamai nesureaguota, todėl pasikartojus salės reakcijai, teisėja pareikalavo dviejose eilėse sėdėjusiems palikti salę. Tai negalėjo man patikti, nes ir aš įsitikinęs, kad Naglis Puteikis šioje byloje yra teisus, tačiau objektyviai vertinant, emocijos negali būti reiškiamos bet kur ir bet kada. Jei pabandytume įsijausti į teisėjo analogišką reakciją, kai teisiamųjų suole sėdėtų koks nors žulikas ir savo emocijas lietų jo sėbrai, gi visi sakytume, kad teisėja padarė labai gerai. Beje, pažymėtina, kad tolimesnių proceso eigoje, kai vieno, jam nepalankaus dokumento prijungimui prieštaravo prokuroras, teisėja nusprendė jį prijungti, taip tarsi ir įnešdama objektyvų balansą. Bet pakaks apie antraeilius reikalus.
Apie konfliktinę situaciją iš interneto ir spaudos žinojau jau senokai. Tiesa, konfliktu gal tai net ne visai teisinga vadinti. Čia labiau tiktų teigti, kad N.Puteikio atsisakymas pasirašyti leidimą “Kretingos grūdų“ dukterinei įmonei “Investicijų Kvadrantas“, buvo akibrokštas Lietuvoje, deja, jau nusistovėjusiai “tvarkai“ nuolaidžiauti stambiajam kapitalui. Mes nei vienas gal neturime teisės teigti, kad visa tai korupcija. Ir neturime todėl, kad kyšininkams visada pakanka proto susimokėti ne viešai, ant scenos, o asmeniškai. Deja, bet vakarietiškos formos demokratija, kurią esame priėmę tarsi katalikybę – besąlygiškai, neleidžia net akivaizdžių dalykų vadinti tikraisiais vardais. Jei mes arba koks nors teismas nėra to įrodęs. Nes tada kažkas netruks įrodyti, kad mes PATYS ESAME NUSIKALTĘ. Paradoksalus tas gyvenimas, bet jis, deja, toks. Ir, laimei, vakarietiška demokratija bent jau nevaržo mūsų minties laisvės. Tačiau, jei Klaipėdos istorijos ir neišdrįsiu vadinti korumpuota, tai turiu neatimamą teisę teigti, kad oficialūs leidimai Klaipėdos centre statyti pigius [savo technologijomis] dangoraižius,  tuo kardinaliai pakeičiant visą istorinį uostamiesčio veidą, yra absoliučiai prieštaraujantis bet kokiai pateisinamai logikai. Ypač žinant, kad tai būtų atlikta ne metams ar dviem, o tokį vaizdą klaipėdiečiai ir miesto svečiai turėtų matyti jau visą likusį savo gyvenimą. Naglis Puteikis, pagautas emocijų, net du kartus išrėžė, kad jis geriau sutiktų atsėdėti kalėjime, negu prieš savo vaikus ateityje teisintis, kad būtent jis leido taip sudarkyti miestą. Gražūs žodžiai, o atviru klausimu vis dar lieka ar civilizuotoje valstybėje bus daleista, kad žmogus nukentėtų už patriotizmą ir teisingus sprendimus? Tai netrukus sužinosime, o pagal būsimą nutartį galėsime matyti ir ko verta Lietuva aplamai kaip demokratiją deklaruojanti valstybė.
Dar iki šio teismo, kaltinamasis N.Puteikis yra ne kartą pabrėžęs, kad Klaipėdos STT ir prokuratūra, kurios bandė priversti jį besąlygiškai pasirašyti viešojo intereso neatitinkantį dokumentą, savo veiksmais akivaizdžiai demonstruoja, kad joms mažai arba visai neįdomus viešojo intereso gynimas, o bandantiems šiuo klausimu talkinti iš šalies, parodoma akivaizdi priešprieša. Nebuvau su juo kartu, tad nemačiau to savo akimis. Tačiau labai tuo tikiu, ypač po vakarykštės dienos, kai savo kaltinimus pareiškė prokuroras Jurijus MICHAILOVSKIS. Kadangi pats esu ne kartą susidūręs su prokuratūros darbo specifika, o ir  tekę seime klausytis Generalinio prokuroro pavaduotojo kalbos, kai jis dalinai pripažino, kad nėra bent patenkinamo išaiškinimo kas tai yra VIEŠASIS INTERESAS ir juo DAŽNAI reikia vadovautis pagal nuojautą, akivaizdu buvo, kad salėje kaltinimą organizavusiems prokurorams su nuojautomis  prastai . Interesas čia neginčijamai verslininkų, tačiau advokatai gi brangūs. Be to, advokatai turi gerą uoslę ir suvokę objekto kainą ir galimą pelningumą, neabejotinai užsiprašytų solidžios sumos. Tad kodėl gi komersantams nesukontaktuoti su prokurorais? Ko gero tai paneigti būtų sunku. Ir nebūtina, nes verslininkas yra verslininkas. Tačiau teisėsaugos atžvilgiu tai jau labai juoda dėmė. Tuo įdomesnė man pasirodė ši situacija, kai aš pats asmeniškai praėjęs analogišką kelią, kuriuo žengia ir teisiamas seimūnas. Tik barikadų pusė mano atveju kita. 20 metų neatgaudamas savo laisvos, neužstatytos žemės Palangoje, o prieš kurį laiką net laimėjęs sunkią bylą Klaipėdos administraciniame teisme, aš nesulaukiau Palangos savivaldybės jokių veiksmų teismo sprendimo vykdymo prasme. Tad gavęs vykdomąjį raštą kreipiausi į teismo antstolį, kad jis išspręstu šį klausimą. Tačiau ir į antstolį nekreipta dėmesio, maža to, jis paduotas į apylinkės teismą kaip viršijantis savo įgaliojimus. Neva jis turi nesuvokti ar teismo sprendimas įvykdytas ar ne. Taip ir toliau tęsiamas vilkinimas, todėl kreipiausi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą, o po jo ir nubausti Palangos savivaldybės administracijos direktorių V.Kuznecovą pagal tuo pačius Baudžiamojo kodekso straipsnius, kurie vakar buvo inkriminuojami N.Puteikiui. Mano skundas nukeliavo į tą pačią Klaipėdos prokuratūrą, kuri persiuntė jį toliau – Klaipėdos STT. Čia jauna, gal dar mažai patirties, o gal ir drąsos turinti tyrėja Renata D. nesurado nusikaltimo požymių ir pradėti ikiteisminį tyrimą atsisakė. Be jokių motyvų, nors įstatymas besąlygiškai ją įpareigoja tai padaryti. Po pakartotinio skundo, analogiško ir vėl nemotyvuoto atsakymo sulaukiau jau iš Klaipėdos apygardos prokuratūros. Po trečiojo skundo man atsakyti teikėsi jau ir Generalinės prokuratūros atstovai, o po ketvirtojo ir pats D.Raulušaitis surašė man savo parašą ant vis dar iš esmės nieko nepasakančio rašto – jame taip pat nebuvo jokio motyvo, tik tvirtinimas, kad motyvas buvo ankstesniuose atsakymuose. Gal ir buvo, deja, tik tarp eilučių. Tuo metu, ko dar nespėjau parašyti savo skaitytojui, nuobodžiai tiksėjo laikrodis, kuris mane artino prie asmeninio priėmimo pas Generalinio prokuroro pavaduotoją. Ir vieną dieną jis paskelbė, kad tas laikas atėjo. Gavau pakvietimą į priėmimą.
Generalinio prokuroro pavaduotojas, pasirodo, malonus žmogus. Kalbėtis su tokiais žmonėmis savotiškai tikrai miela. Net tada, kai pajunti, kad jis taip pat neturi jokio noro pradėti spręsti tavo aktualių problemų. Tavo, nors jos visu 100 procentu atitinka viešojo intereso sampratą. Kaip gi kitaip gali būti teisinėje valstybėje, jei ignoruojami, atkakliai ignoruojami teismo sprendimai? Taigi su Dariumi Raulušaičiu bendravau netoli 1,5 valandos. Ar galėčiau būti nedėkingas už tokį ilgą laiką, turint omenyje, kad Lietuvos teisiniai klausimai sunkiai serga ir juos nuolatos reikia tai čia, tai ten reanimuoti? Aišku ne, tačiau pokalbis vyko tarsi į vienus vartus: man kartas nuo karto buvo tvirtinama – va tau įvartis į tavo vartus, o aš tegalėjau sakyti “ne, aš jo nepraleidau“. Nes ir nepraleidau. Baigiantis pokalbiui, aš vis tik turėjau “išsiduoti“, kad sulaukęs šio pokalbio “suvestinės“ raštu, dabar jau turėsiu teisę [ir ja būtinai pasinaudosiu] registruotis į priėmimą pas Darių Valį. Jis patvirtino, kad tai mano teisė ir maloniai išsiskyrėme. O, po 25 dienų aš… sulaukiau jau džiugaus atsakymo: nutarta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo Palangos savivaldybės administracijos direktoriui ir tai padaryti patikėta ir vėl Klaipėdos apygardos prokuratūrai. Na, čia gal leisiu sau pasišaipyti, kad Generalinė prokuratūra matyt nelabai žino ką veikia jos Klaipėdos padalinys, nes šie akimirksniu tą raštą ir vėl permetė Klaipėdos STT. Pagal kompetenciją, kiek supratau, STT ne kyšininkus dabar jau turi gaudyti, o tiesiog pagal popieriukus nustatinėti ar atliktas teismo sprendimas. Ką gi, laikai keičiasi. Netrukus aš ir vėl sėdėjau Klaipėdos STT tyrėjos kabinete, kur jau kita tyrėja mane paguodė, kad greitai šis klausimas nebus išspręstas. Nes dideli darbo krūviai. Suprantu, o kaip gi. Jei dabar jau komersantų privatūs interesai tapo viešuoju interesu, suprantama, – darbų tikrai daug. Palauksiu, Puteikį nuteisti gi kur kas svarbiau, jis gi ne šiaip kokios savivaldybės administracijos direktorius…

O dabar ir vėl sugrįžkime į teismo salę. Jei pradžioje tarsi ir palaikiau teisėją Ingridą KRUŠIENĘ, vis tik šiek tiek kritikos jai turiu. Teismo salėje savo parodymus davė net keturi liudytojai. Vieno iš jų, žvelgiant į situaciją realiai, liudytoju aš nevadinčiau. Tai kaltintojas, UAB “Kvadrantas“ vadas, tik pasislėpęs po prokuratūros vėliava [oficiali ieškinio teikėja – Klaipėdos prokuratūra]. Bet labiausiai man nepatiko liudytoja, projektuotoja A.JANKUVIENĖ. Bijodama nepataikyti į temą ir taip užsitraukti projekto užsakovų nepasitenkinimą, ji visą laiką išsisukinėjo nuo tiesaus atsakymo arba bendrai atsisakė atsakyti į N.Puteikio teikiamus klausimus. Ir teisėja su tuo taikstėsi. Mano supratimu to negalėjo būti. Kitaip kam ta “lyrinė“ dalis, kai liudytojas duoda priesaiką, jei tuoj pat ją laužo. Kažkodėl manau, kad teisėja turėjo pareikalauti atsakinėti iš esmės, o ne artikeliais ir panosiniu niurnėjimu. Kitaip kur gi teisMinis objektyvumas, jei liudytojai gali liudyti tik toje dalyje, kur jiems atrodo tai naudinga?

This slideshow requires JavaScript.

Kadangi mūsų, kauniečių grupė buvo atvykusi užsakytu autobusu ir jautėmės pakankamai pavargę [išvykome iš Kauno 5:30 val.], nutarėme pabaigos nei nebelaukti. Buvo aišku, kad nutartis tą pačią dieną skelbiama tikrai nebus, o esminius bylos punktus jau suspėjome išgirsti savo ausimis ir pamatyti savo akimis. Tad per paskelbtą bene ketvirtą pertraukėlę, susėdome į savo busiką ir pasukome į namus. Diskusijų ir emocijų pakeliui dar užteko ilgam. Kiek pavyko sužinoti vėliau, iš internetinių pranešimų, nuosprendis bus skelbiamas 2012 m. sausio 12 dieną [ačiū Henrikui L. mane pataisiusiam]. Laukti liko nebe daug. Paviršutiniškai apžvelgdamas visą šią nemalonią bylą, vis tik tikiuosi sėkmingos pabaigos. Nes ne kartą esu skaitęs įstatymą, kuris teismą įpareigoja gilintis ne formaliai tik į sprendžiamą klausimą, bet ir į jo įvairias papildomas aplinkybes. O jos, nėra tokios jau neesminės. Pavyzdžiui proceso metu paaiškėjo, kad projektas nebuvo suderintas su aplinkinių sklypų gyventojais, kurie jokiu būdu nenori šių stiklo pastatų. O jei nenori, tik teismas gali nuspręsti ar kaimynų pretenzijos pagrįstos. Ir tas teismas turi būti Civilinio proceso forma, tad baudžiamoji byla, mano supratimu negali tuo pačiu išspręsti ir šio klausimo. O jei negali, turėtų laikyti, kad projektas nebuvo tinkamai pateiktas Nagliui Puteikiui, todėl jo atsiskymas jį pasirašyti yra teisėtas. Nes gi Klaipėdos administracinio teismo nutartyje buvo numatyta, kad jis turi pasirašyti tik tinkamai parengtą projektą.

Na ką, belieka laukti. Palaukime…