Archive for the ‘Konstitucija’ Category

R.Matelio atviras laiškas Premjerui A.KUBILIUI

Reklama

R.Matelis: Teko teikti dar vieną paklausimą LRV. Šį kartą kancleriui D.Matulioniui

Teisūs buvo komentatoriai, kurie perskaitę mano Atvirą pareiškimą premjerui A.Kubiliui [spausti ČIA], rašė, kad vargu ar sulauksiu jo atsakymo. Ima aiškėti, kad šio mano rašto kelionė kartojasi. Kai prieš metus laiko rašiau ministrui pirmininkui kitą atvirą laišką, jis taip pat buvo persiųstas į ŽŪM, o iš ten nukeliavo į Nacionalinę žemės tarnybą… Tai galite pamatyti čia

Tačiau aš nesuprantu tokio vadovavimo valstybei stiliaus, todėl šiandiena pat, vos gavęs kanclerio pavaduotojo O.Romančiko laišką, išsiunčiau jam paklausimą ar pats premjeras jį įpareigojo persiųsti mano raštą į ŽŪM. Deja, išsiuntus laišką su grifu patvirtinti gavimą, netrukus atskriejo žinutė, kad iki gegužės 10 d. šis pareigūnas atostogauja. teko persiųsti raštą dar kartą, šį – tiesiai kancleriui D.Matulioniui. Jūsų įdomumui šis trumpas susirašymas…

p. Deividui Matulioniui,

Ministro Pirmininko

Kancleriui

deividas.matulionis@lrv.lt

 

Romualdo Matelio,

Gyv. Xxxxxxxx XX-XX

Kaunas, XXXXX,

reromaka@mail.ru

2012 m. balandžio 30 d.

PAKLAUSIMAS

            Šiandiena gavau LRV kanclerio pavaduotojo O.Romančiko pasirašytą raštą [ruoštą p. D.Strodomsko] Nr. M-831/33-243, kurio originalas išsiųstas į Žemės ūkio ministeriją. Juo Žemės ūkio ministerijos prašoma, kad išnagrinėtų mano „pareiškime keliamus klausimus“ [tai mano 2012 m. balandžio 22 d. Viešas pareiškimas – paklausimas Premjerui Andriui KUBILIUI, kopiją prisegu].

Šį pareiškimą aš buvau adresavęs A.Kubiliui su prierašu – asmeniškai, todėl noriu sužinoti ar ministras Pirmininkas jį skaitė asmeniškai ir ar jo nurodymu šis mano raštas persiųstas ŽŪM.

Tuo pačiu, jei tai padaryta be Premjero nurodymo, norėčiau gauti informaciją kieno nurodymu ir kodėl priimtas toks sprendimas. Nes mano rašte keliami klausimai ne apie Žemės ūkio ministerijos veiklos klausimus, o LR Vyriausybės priimtus teisinius aktus.

Šį paklausimą siunčiau gauto atsakymo autoriui, p. O.Romančikui, tačiau netrukus atskriejo automatinis pranešimas su tekstu „Esu atostogose. Darbo vietoje būsiu gegužės 10 dieną. O.Romančikas“ , todėl taupydamas laiką, peradresuoju savo paklausimą Jums, Gerb. D.Matulioni.

Paklausimą Jums siunčiu elektroniniu paštu. Būsiu dėkingas, jei atsiųsite patvirtinimą apie jo gavimą. Neprieštarauju, kad ir atsakymas būtų siunčiamas tik elektroniniu paštu

Pagarbiai,

Romualdas Matelis                             _          _          _

Romualdas MATELIS: „Teisingumo vertė Lietuvoje – keli skatikai. Ar pakels jo vertę valdžia ar teismai?“

22 metai… Toks laiko tarpas niekingai trumpas, jei kalbėtume apie mūsų planetą. Ne ką vertesnis jis pasirodytų ir jei bandytume kalbėti apie valstybę arba tautą. Tačiau jei į tokį laiko tarpsnį pažvelgtume per žmogaus gyvenimo trukmės lęšį, jis jau visiems atrodytų be galo ilgas. Nes kiekvienas puikiai suvokiame, kad tai, ko blogo, tik gal kiek daugiau nei trečdalis vidutinės žmogaus gyvenimo trukmės. Kiekvienas iš mūsų, kuris jau sulaukęs brandos amžiaus, turime jau begalę savo jaunystės prisiminimuose nugrimzdusių draugų, kurių, deja, žinome, jau niekada nebepamatysime.

50 metų trukusi sovietinė okupacija, tai laikotarpis, kuris prarijo ištisas kelias kartas. Kai kas taip niekada gyvenime ir neprisilietė prie Lietuvos Nepriklausomybės: jie gimė narve, pagyveno tam tikrą tarpsnį ir… išėjo į ten, iš kur nebegrįžtama. Gaila tų žmonių, todėl tarsi nežymią paguodą matome tame, kad vis tik didesnė tautos dalis per savo gyvenimą bent kažkiek matė ir laisvės. Kas jaunystėje buvo spėjęs įkvėpti gaivios Nepriklausomybės gūsį, kas jau gerokai senstelėjęs sulaukė išsvajoto tautos savarankiškumo. Bet ar tikrai sulaukė? Šiandiena šia tema galima ginčytis tarpusavyje iki nukritimo ir neprieiti vieningos nuomonės. Keista? Gal ne taip jau ir keista. Nes ilgus metus mus supusios sąlygos, deja, daugeliui spėjusios tapti natūraliomis, nebe visiems leidžia suvokti kur esame ir ko taip ilgai troško mūsų tėvai ir senoliai. Adaptavusis brandaus socializmo sąlygomis, nebe kiekvienam pavyksta suvokti kas yra gėris ir kokį nuostabų jausmą jis gali sukelti, jei jį teikiame savo broliams ir seserims, draugams ir net visai nepažįstamiems. Už tai daugumai labai puikiai suprantamu tapo arši ir bekompromisinė kova dėl bet kurios, reikalingos arba visai nebūtinos materialinės vertybės. Ženkli dalis mūsų žmonių nustojo skirti gėrį nuo blogio, o sąžinė tapo tik paplėkusia praeities atgyvena. Pilnos piniginės prasibrovė į visus gyvenimo švyturius, o jų klastinga šviesa atėmė mus supančios aplinkos realų suvokimą. Valdžia, kas automatiškai ėmė garantuoti šiuos pseudo šviesulius, tapo vieninteliu gyvenimo troškimu.

Kaip nebūtų liūdna daryti tokias konstatacijas, dar liūdniau suvokti, kad buvusi tarybų valdžia čia ne pagrindinė kaltininkė. Taip, ji demoralizavo didelę žmonių dalį, tačiau net ji pati savyje nebuvo tokia be gailesčio žiauri ir abejinga blogiui, kokią turime šiandiena. Ne, tegul nesupyksta tie, kuriems pasirodys, kad teisinu sovietinę okupaciją –  to jokiu būdu negalėčiau daryti jau vien todėl, kad mano sąmonėje neišoperuojamai įaugę tie nežmoniški genocido metai, kai didžiąją imperiją valdė despotai stalinai, dzeržinskiai ir berijos. Atėmę iš manęs galimybę kada nors matyti savo dieduką, priešokupacinės Lietuvos armijos karininką, sušaudytą Sibiro politinių kalinių kalėjime. Tačiau kaip bet kokios gamtos stichijos, taip ir kraugerių epocha vėliau atslūgo ir mano kartoje jau gyveno tik pasyvioji baimė. Kalbu apie tą jausmą, kurį mums daugeliui, slapčia, savo be galo karčios patirties rezultate, buvo įskiepyje Tėvai. Laimei, bent jau mano karta, gimusieji keletą metų po rezistencinio pasipriešinimo palaužimo, tikros kraugerystės nebepatyrė. Todėl, nors buvome ir pakankamai atsargūs, palaipsniui jau ir drąsėjome. Romo Kalantos auka ir po to sekusioji mažoji lietuvių revoliucija, akivaizdus to įrodymas: mes nebebuvome epušės lapai, nors ir puikiai suvokėme, kad drakonas, visu svoriu užkritęs ant mūsų, tik nebe toks agresyvus, bet nusikelti jį vis tiek ne mūsų jėgoms. Tiesa, netolima praeitis parodė, kad šioje vietoje mes klydome, bet ta klaida nėra nei apmaudi, nei smerktina. Tiesiog klydome. Kodėl klydome, jei būsime sąžiningi, neturime vienareikšmio atsakymo ir šiandiena. Tik prielaidas, bet jos gana skirtingos…

– Mes nugalėjome! – šiandiena šūkalioja pavieniai mano amžininkai. Bet tai daugumoje mažai moralines vertybes išpažįstantys žmogeliai. Tai, paprastai tie, kuriems Tiesa yra tik išmislas. Tai dažnai tie, kurie per kraupius sausio įvykius sėdėjo namuose užsisklendę duris ir į viešumą išlindo tik prasidėjus giedrai. Jie puikiai „sukosi“ ir prie okupacinės valdžios, vadovavo komjaunimui ir tuometinėms, nieko nesprendžiančioms profsąjungoms, bet galimai jautėsi vis dar nepakankamai įvertinti. O tikrumoje nugalėjome ne mes. Tikrumoje savo nevykusį gyvenimą atgyveno didysis drakonas, jis nusilpo ir ėmė merdėti. Jo kūną vargino ne atskiri spazmai, o pilnumoje įsigalėję traukuliai. Ir jis, gavęs keletą stiprių spyrių nuo savo amžinojo konkurento – kapitalizmo, ėmė pasidavinėti, kol galiausiai sukniubo. Ne, jokiu būdu negalėčiau nors kiek sumenkinti tikrųjų patriotų, susiliejusių į persitvarkymo, o vėliau ir išsivadavimo Sąjūdį, veiklos ir ryžto. Tai buvo itin žvali, iškili ir išprususi tautos dalis ir savo veiksmais puikiai pagrindė seną patarlę, kad mažas akmenėlis didelį vežimą verčia. Tačiau negalima nesuvokti, kad ne kiekvienas akmenėlis tokius vežimus verčia: tam turi būti ir akivaizdus nuolydis, ir neteisingas vežimo svorio subalansavimas.

Tačiau imperijos šermenys jau tolokai praeityje, o mano šio rašinio tikslas tikrai ne anų metų analizė. Man rūpi tai, kuo gyvename šiandiena, tuo labiau, kai turime dviejų epochų akistatą ir tikrai nėra aišku kuriai daugiau pliusiukų sudėliotų tauta jei kas nors sumąstytų tokį referendumą. Nes išsvajotoji [o gal okupacijos pasekmėje – labiau dirbtinai išreklamuota] demokratija, nebeturėdama konkurento, iššiepė daugeliui mūsų savo jau raukšlėtus nasrus ir parodė ne mažiau sutręšusius, bet dar skaudžiai kandančius dantis. Demokratija, ko gero, jau sparčiai sensta ir tik ta aplinkybė, kad ji dar sąlyginai neseniai buvo nugalėtoja, o naujasis konkurentas dar neužaugęs, jai dar sudaro tarsi tam tikrą saugumo iliuziją. Bet ji jau nebeturi savo patrauklumo ir, man atrodo, kad to pasekoje ji kasdiena vis labiau išsikvepia. Jos papuošalai tapo tik menkaverčiais blizgučiais – pilnos gėrybių vitrinos vis tik yra tik vitrinos, o jos daugeliui mūsų tapo tuo pačiu, ką mes matėme ir sovietmečiu. Taip pat per stiklą, tik tai buvo televizijos ekranai. O per stiklą medaus nepalaižysi…

Aš nematau didelio skirtumo kaip mes vadinsime turimą epochą – demokratija ar tiesiog kapitalizmu. Rausiantis vadovėlyje, žinoma, surasčiau kuris iš jų yra kūnas, o kuris tik skraistė. Tačiau tai ir nėra svarbu. Tiek demokratija, tiek kapitalizmas tik mulkina mus, neva, mes turime lygias galimybes į bet ką. Iš tikro gi, net pilnametystės sulaukęs jaunuolis jau aiškiai suvokia, kad jo galimybės kur kas menkesnės, o gal net nulinės, lyginant su kilmingu bendraamžiu. Bet palaukite, kilmingu? O ar tokių turime? Aš labai abejoju, nes visas gerasis tautos genofondas sovietmečiu buvo išnaikintas arba išblaškytas po pasaulį. O pagaliau kas tas genofondas? Tarsi tai sakydami, turėtume galvoti apie mumyse glūdinčius DNR. Bet nėra nei to, nes joks mokslas iki šiol nėra paskelbęs, kad pas kažką iš mūsų geri DNR, o pas kažką – blogi. Žinoma, jei negalvosime apie natūralius apsigimimus, kurių pasitaikė visais laikais tiek tarp turtingųjų, tiek tarp biedniokų. Viena, ko gaila, tai tautos kultūros. Ji nunyko arba bent jau labai sumenko. O su ja pasitraukė ir vertybės. Būtent todėl šiandiena mažai kam rūpi tikrasis žmogaus intelektas – kam vertinti šiandiena tai, kas savaime neduoda pajamų? Kad intelekto nebereikia nei varguoliams, nei turtuoliams, puikiai įrodo ir tai, kokie žmonės vis gausiau išrenkami į seimą, ir tai, kokie paskiriami į atsakingus postus. Pagaliau ir tai, kokios televizijos ir radijo laidos turi aukščiausius reitingus. Aš pats puikiai prisimenu savo jaunystę ir žinau, kokia ji maištinga, kaip veržliai braunasi prie naujienų. Bet tam yra tam tikras gyvenimo tarpsnis. O šiandiena? Šiandiena net senukai aptarinėja neretai atvirai nusišnekančius ar drastiškai vulgariai bandančius nusipirkti vietą scenoje „meno“ veikėjus. Todėl aš neretai mąstau, kad gal ta laiminga aplinkybė, kad nepatyrėme karo baisumų, deja, sąlygoja tai, kad mes daugelis taip ir nesubrendome? Tiesa, nuojauta ir loginis mąstymas man kužda, kad visa tai laikina situacija, kad netrukus ir vėl sugrįš pas žmones tradicinės vertybės, nes be jų gyvenimas taps ne gyvenimu, o egzistencija. O žmogus taip jau sutvertas, kad ilgai negalės gėrėtis beprasmybėmis. Tik laiko klausimas, kada atsiras lyderiai vėl atvesiantys tautą į tiesų, šimtmečiais patikrintą kelią. Bet kol kas turime situaciją, kurią galima drąsiai vadinti būtent vienu iš demokratijos, vargu ar bepagydomos ligos požymių.

Kas stipresnis, tas ir teisus, – įvardindavo neva džiunglių įstatymu alegorijų mėgėjai. Ir tai suprantama, ten, miškuose ir slėniuose tikrai egzistuoja tokia gamtos tvarka. Bet žmonės, save įvardinę skambia lotyniška sąvoka HOMO SAPIENS [mąstantis žmogus], visada matė savo išskirtinumą prieš kitas gyvybės formas būtent tame, kad jie išmokę žmonių tarpusavio santykius ir santykius tarp atskirų individų ir valstybės reguliuoti įstatymais, o tai reiškė, kad įmanomai – teisingumo principais. Bet kur jie, tie, kurie tai darė su tikru užsidegimu? Galima manyti, kad visais laikais studijuoti teisę rinkosi būtent tie, kuriems sąžinė buvo pagrindinis gyvenimo stimuliatorius. O ką turime šiandiena? Taip vadinama rinkos ekonomika, ko gero, sugniuždė tą vienintelį mūsų pranašumą prieš kitas gyvybės formas. Nes teisė ir teisingumas, vargu ar išliko daugumos Temidės tarnų pašaukimu. Čia, galima manyti, į priekį prasibrovė taip pat materialinių vertybių švyturiai. Kitaip argi galėtume turėti tokius žemus teismų reitingus? Teisininko, savo profesijos patrioto, aukščiausia garbės pakopa, neabejotinai turėtų būti geras jo vardas. Bet panašu, kad ir čia viską nustelbę materialiniai pseudo švyturiai. O suprantamą teisininko pasididžiavimą savo teisingomis ir išmintingomis nutartimis, pakeitęs noras būti neliečiamam ir netikrinamam. Jausti tarsi su šventojo aureole. Suprantama, bloga aplinka, neabejotinai daro didelį neigiamą poveikį ir tiems, kurie gal būt norėtų priiminėti teisingus sprendimus. Nes galimai visose gyvenimo srityse įsivyravusi baimė tarti teisingą žodį, kuris nepatiks galingiesiems materialinių vertybių valdytojams, iš dalies suprantamas jausmas kai galvojame apie sistemą, kuri niekaip neužtikrina saugios socialinės aplinkos.

Vis tik visus pinigų klapčiukus [ir čia kalbu nebūtinai apie Temidės žmones] aš būčiau linkęs suskirstyti į dvi dalis. Vienus į pasyviuosius, kurie savyje jaučiasi per silpni ką nors keisti ir todėl pasirinkę plaukimą pasroviui ir į tuos, kurie bado patys reguliuoti tas sroves. Jei pirmuosius iš dalies galima ir suprasti, tai antrieji yra tikros visuomenės piktžolės. Čia kalbu apie tuos, kurie deda pastangas tas sroves nukreipinėti ne pagal gamtos numatytas trajektorijas, o viską suvesti tik sau palankia kryptimi. Tik kur gi ta gamtos galybė, kad taip ilgai neparuošiamas deramas atkirtis savavaldžiautojams? Atsakymo nežinau, bet tikiu, kad jis netrukus atsiras pats. Nes vis daugiau atsirandančių mozolių ant visuomenės kūno, negalės nepažadinti tų, kurie ilgą laiką pasyviai žvalgėsi į kitus ir tingiai laukė savaiminio doros sugrįžimo. Teisingumas negali nesugrįžti, nes kitaip laukia absoliutus visuomenės išsigimimas, degradacija, o galutinėje pasekmėje ir susinaikinimas. Neįtikėtina, kad žmonija sutiktų sugrįžti į pirmykštę bendruomenę, nors tokių požymių šiandiena aš matau. Teisingumas turi ir vėl iškilti aukščiau visko, o mes privalome kiekvienas pagal savo sugebėjimus tą inicijuoti.

Tai tiek gal tos „lyrinės“ dalies. Tiek tos teorijos. Dabar pereisiu prie konkrečių gyvenimo neteisingumo svarsčių, užgulusių ne tik mane, bet ir pakankamai ženklią silpnosios mūsų visuomenės dalį. Pereisiu prie daug kam jau užmirštos nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo. Tiesa, ir čia negaliu nesugrįžti prie sovietinės imperijos kasdienybės ciklų. Gyvenome vienaip, o teigėme kitaip. Pasaulio bendruomenės tai vertino kaip sunkiai suvokiamą žmogaus teisių paniekinimą, bet mes gyvenome… Mes buvome išmokę per egzaminus sakyti, kad ten, Vakaruose, žmogus nuo ryto iki vakaro engiamas, nors širdyje galvodavome, kad yra priešingai. Prisimenu daug kam sunkiai įveikiamą mokslinio komunizmo valstybinį egzaminą. Be jo, mūsų apsiginti diplomai, būtų neįgavę teisinės formos. Mano grupiokės, artėjant šiam egzaminui, drebėjo iš baimės. O aš, prisimenu, juokiausi iš jų. Ir mokinau jas – „Tai gi taip viskas paprasta. Tiesiog viską sakykite priešingai negu manote ir egzaminas išlaikytas“. Tokia tikrovė tuo pačiu ir juokino ir smarkiai slėgė. Gi negali jaustis itin maloniai, kai esi priverstas kalbėti prieš savo įsitikinimus, tačiau melas buvo labai nesudėtingas, o jo pateikinėti kažkokia įtikinama forma nei nereikėjo. Vis tik tai buvo šlykšti mūsų kasdienybė. Tokios, kitur nei sovietuose, būti, atrodė, nei negalėjo būti. Bet pasirodo, galėjo. Nežinau ar tai sąlygoja tai, kad Lietuvoje dar vis dominuoja buvusieji komjaunuoliai, ar todėl, kad ir visas Vakarų pasaulis jau sugedęs, bet analogiškai gyvename ir šiandiena. Tik dabar meluoja jau ne studentai, o tie patys, kurie melu grindė savo gyvenimą okupacinėse struktūrose. Ir tas melas tokiomis aplinkybėmis, dešimteriopai šlykštesnis, o su juo taikstytis negalima niekaip.

Man dar prieš akis egzaminas, kurį turėsiu laikyti teismuose. Ir tik po jų aš galėsiu parašyti naują, išsamų referatą apie tai. Jei nors truputi tikėti, kad Lietuvos Konstitucija yra tikrai šventas teisingumo pagrindas, reikia tikėti ir savo pergale. Naivus aš ar ne, nežinau, bet tikiu nugalėsiąs melą ir apgaulę. Nuosavybės teisių atstatymas į paveldėtą nekilnojamąjį turtą pas mane užsitęsė taip ilgai tik dėl mano velionio Tėvuko begaliniu tikėjimu Nepriklausomybės atstačiusios Lietuvos dora. Jie, praėjęs Sibiro universitetus, mane nuolatos ramino: „Neskubėkime į teismus, Lietuva dar silpna, neatgavusi jėgų, todėl dar negali visko deramai sutvarkyti. Jau jau, netrukus viskas susitvarkys, luktelėkime dar šiek tiek“. Tiesą sakant aš savyje nesutikdavau su jo šiomis mintimis, nes mačiau labai daug priešingų požymių. Tačiau jo senas amžius, silpna sveikata ir patriotiniai jausmai, neleido man nepaklūsti, tad visa tai tęsėsi… Ir pasiekė šią dieną.

Prieš mėnesį laiko gavau iš kelių žemėtvarkos tarnybų laiškus, kuriuose buvau tarsi džiuginamas – seimas priėmė laikiną įstatymą, pagal kurį visi pretendentai į nuosavybės atstatymą, iki šių metų birželio 1 d. gali pakeisti savo valią ir parašyti prašymą, vietoje natūra atstatomos nuosavybės į turėtą žemę, išmokėti pinigais. Kiek jų būtų mokama, raštuose neužsiminta ir tai kvepėjo klasta. Parašiau prašymus į šias žemėtvarkas, kalbėti konkrečių skaičių kalba, o ne užuominomis ir netrukus sulaukiau atsakymų. Suprantama, deramo atlygio nesitikėjau, tačiau tai, ko sulaukiau, pranoko net blogiausius sapnus. Už Kaune man nesugrąžintus 27 arus brangios žemės [rajonas, kuriame yra nacionalizuota žemė šiandiena yra antras iš brangiausių Kaune] man pasiūlyta 21 tūkstantis litų suma. Čia turiu pastebėti, kad per sovietmetį mano tėvams pavyko išlaikyti savo valdyme 9,5 aro, ši žemė nors Savivaldybės potvarkiu jau seniai grąžinta, iki šiol, dėl Kauno valdininkų kaltės neįregistruota Registrų centre. Nežiūrint to, per paskutinius keletą metų mane tiesiog atakavo keli greta esančių daugiaaukščių namų gyventojai, su prašymais parduoti tuos nepilnus 10 arų. Aš visada jiems atsakydavau, kad man pačiam čia gera gyventi ir neturiu jokio tikslo emigruoti nežinai kur, tačiau vieną kartą juokais pasakiau vienam jų – „Jei duosit 3 milijonus, gal ir parduosiu“. Reakcija buvo tokia: „Gal šiek tiek per daug, bet už vieną milijoną nupirkčiau jau šiandien pat“. Taigi rinkos kainą, sprendžiant pagal šį atvejį nors ir nėra tvirtas rodiklis, tačiau pasako daug ką… Na ar galėtų kas nors tvirtinti, net įvertinant esančią stagnaciją nekilnojamojo turto rinkoje, kad tris kartus didesnis žemės plotas yra vertas 21 tūkstančio? Aišku ne. Bet valstybė, kurios Konstitucijoje be jokių dviprasmybių parašyta, kad jei žemė iš piliečio priverstinai išperkama, už ją turi būti TEISINGAI atlyginama, PASIRODO, GALI. Ne, gerbiamieji, negali. Valstybė tik apsimeta visagale ir tuo pačiu demonstruoja, kad vadovaujantiems ponams Konstitucija tik vaikiškos pasakos.  Ar ilgai tai gali tęstis? Va čia ir klausimas kaip į tai reaguos Teismai. Viliuosi, kad bent prieš visą pasaulį Lietuvos valdininkai nenorės parodyti to, ką rodo daugeliui iš mūsų po vieną…

Sulaukęs visų Nacionalinės žemės tarnybų atsakymų, kuriuose atsiskleidė piliečius pašiepiančios piniginės vertės, parašiau apibendrintą pareiškimą Nacionalinei žemės tarnybai prie LŽŪ ministerijos, kuriame paprašiau kritiškai įvertinti visus šiuos paistalus ir įpareigoti pavaldžius skyrius apskaičiuoti Teisingo atlyginimo dydį. Šioje vietoje buvau priverstas pažymėti savo įsitikinimą, kad tiek skaitydami Konstituciją, tiek ir nuosavybės atstatymo įstatymą, kurio bendrojoje dalyje įrašyta ta pati konstitucinė nuostata teisingai atlyginti, valdininkai ir vyriausybė galimai paprasčiausiai praleido žodį „Teisingai“ ir to rezultate gavosi bet kokia, iš debesėlio nukabinta kompensacijos suma. Tačiau netrukęs ateiti atsakymas, kuriame nebuvo atsakoma net į eilę mano pateiktų klausimų, skambėjo maždaug pagal sparnuotąja tapusia rusiška fraze – „Vsio zakonno“. Šiandiena teko išsiųsti į NŽT jau naują raštą, kurį perkopijuoju šio rašinio apačioje. Baiginėju ir atskirą raštą premjerui A.Kubiliui, kurio tekstą Jums tikiuosi paviešinti jau rytoj. Tiesa, dalis Jūsų gal dar prisimenate mano vieną atvirą paklausimą Premjerui A.Kubiliui praeitų metų vasarą ir žinote, kad ministras pirmininkas nežinojo ką atsakyti į klausimą „Ar Lietuva oficialiai yra Teisinė valstybė, ar tik tautosakiniame lygmenyje?“ bei dar kelis klausimus, todėl kreipėsi pagalbos į Žemės ūkio ministrą, persiųsdamas mano paklausimą jam. Deja, žemės ūkio specialistams, manau, tai dar labiau nežinoma mįslė, todėl man į tai taip ir nebuvo niekaip atsakyta. Tačiau dabar aš jau labiau apsiskaitęs ir žinau, kad į paklausimus vyriausybė piliečiams atsakyti privalo, todėl tikiuosi ir į šį ir į kitus savo raštus atsakymų sulauksiu ir apie tai būtinai informuosiu ir savo platų skaitytojų ratą.

Ateityje paviešinsiu ir kitas turimas įdomesnes žinias iš teisinės valstybės vadovų ar jų pavaldinių. Paprasčiausiai tam šiandiena man niekaip neužtenka laiko, nes spaudžia teisminiai klausimai dėl nuosavybės deramo atstatymo Palangoje… O teismai griežti, juose nustatyti terminai „siauri“. Pražiopsojus juos gali jau visai „teisėtai“ nebetekti vilties į teisingą nuosavybės atstatymą. 22 valstybės vilkinti metai – niekieno ir niekaip nepasmerkti, bet piliečiams galioja kitokios datos – 30, 20 ir net 7 dienos. Ir jų pažeisti nevalia, tvarkykis nors ir be miego.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijosVadovui Algiui BAGDONUIalgis.bagdonas@nzt.lt

2012 04 17

Romualdo MATELIO

gyv. Xxxxxx g. XX-XX

Kaunas, XXXXX,

rexxxxxka@mail.ru

PAREIŠKIMAS

[dėl NŽT prie ŽŪM atsakymo į mano 2012-03-31 d. raštą]

Dėkoju už atsakymą ir už „paraginimą“ jį skųsti LR Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau manau, kad šis raginimas per ankstyvas, nes likote neatsakę į mano raštą, todėl negalėčiau net tinkamai suformuluoti paties skundo turinio. Tikiuosi, kad tik per apsirikimą įrašėte, kad išnagrinėjote mano skundą, nes atsakyme liko daug neatsakytų vietų. Iš esmės Jūsų atsakymas rodo tik tai, kad manote, kad Jums pavaldūs skyriai paskaičiavimus atliko teisingai, t.y. „vadovaujantis Žemės įvertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205“, tačiau nepaaiškinote man kaip ši tvarka sietina su Konstitucine nuostata TEISINGAI ATLYGINTI už valstybės išperkamą žemę, nors tikiuosi, jog sutiksite, kad LR Konstitucija yra aukščiausios galios teisinis aktas, kurio pagrindu priimami įstatymai ir tik tada, remiantis šiais įstatymais yra priimami LRV nutarimai.

Savo atsakyme Jūs, p. A.Bagdonai, absoliučiai nepasisakėte apie mano pateiktus Registrų centro įkainavimus to juridinio subjekto, kuris šiuo metu yra užėmęs mano paveldimą žemę, t.y. apie „Pušyno“ pensionato valstybinės įmonės Registrų centras nustatytą kainą. Gal, kaip Žemės ūkio ministerijai pavaldi institucija, Nacionalinė žemės tarnyba paprasčiausiai vengia bandyti analizuoti LRV nutarimo – aukščiau stovinčios organizacijos priimtų aktų teisėtumą ir teisingumą Lietuvos piliečių atžvilgiu? Nors aš įsitikinęs, kad Teisinei demokratinei valstybei tokios savybės neturėtų būti įmanomos, tai galimai tik autokratinės šalies valdymo stilius. Todėl man paprasčiausiai kyla klausimas, kaip Nacionalinė žemės tarnyba supranta teisingą atlyginimą. Panašų klausimą atskiru raštu pateikiu ir LR premjerui Andriui Kubiliui, tačiau tik esant kelių suinteresuotų institucijų atskiroms nuomonėms galima pasiekti bendrą teisingą sprendimą. Nuosavybės atstatymo įstatyme, toje dalyje, kuri liečia nuosavybės atstatymą į pastatus, yra paaiškinta labai suprantamai: teisingu atlyginimu laikoma tokia pinigų suma, už kurią pilietis gali nusipirkti lygiavertį pastatą, lygiavertėje vietoje. Deja, aiškinant išperkamos žemės teisingą apmokėjimą, tokio aiškaus išaiškinimo nėra. Vis tik peršasi išvada, kad atlyginant už bet kurį nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, remiantis protingumo kriterijumi ir šiuo atveju pilietis, už gautą kompensaciją turėtų galėti nusipirkti kitą, tokio pat dydžio toje pačioje vietoje žemės sklypą. Kitaip kuo gi pasireikštų Konstitucijos numatomas TEISINGAS ATLYGINIMAS?

Ta pačia proga noriu sužinoti kokios yra mano galimybės atsiimti natūra bent didesnę dalį „Pušyno“ poilsio namų teritorijos, nes ji, mano paveldimos žemės rėžyje, yra apie 90% laisva, neužstatyta žemė ir niekaip nenaudojama jokioms rekreacijos reikmėms. Aš niekada nesu atsisakęs pretenzijų į nuosavybės natūra atstatymą šiai žemei, todėl prašau man išaiškinti ką turėčiau daryti, kad galėčiau atgauti paveldimą žemę. Čia, užbėgdamas galimoms manipuliacijoms už akių, turiu pažymėti, kad praeitų metų birželio mėnesį

2.

turėjau kelialapį ir gydžiausi „Pušyne“ todėl puikiai mačiau, kad kiemas poilsiautojams nėra reikalingas, nežiūrint to, kad jis tikrai gražiai apsodintas gėlėmis.

Nevargindamas Jūsų plačios apimties raštais, viliuosi, kad mano klausimai yra suprantami. O apibendrindamas juos vis tik dar kartą juos pakartosiu:

1.   Prašau man paaiškinti kas yra TEISINGAS atlyginimas į valstybės išperkamą žemę, kada nėra įmanomą jos grąžinti pretendentams? Ir kuo pasireiškia tas teisingumas?

2.   Ar tai, kad Registrų centras yra nustatęs, kad „Pušyno“ pensionato 1 ha. kiemo kaina yra 654 240 lt. yra teisingi duomenys?

3.   Kauno Žemėtvarkos sk. mane informavo, kad už man neatstatomą nuosavybę į 0,2752 ha žemės, aš gaučiau 21135 lt., kuriuo man valstybė mokėtų galimai neapibrėžtą ilgą laiką. Ar įmanoma už minimus 21 tūkstantį litų Kaune, mano gimtajame Žaliakalnyje, kur žemės pačios brangiausios, nusipirkti kitą 27 arų dydžio žemės plotą?

Aš sąmoningai, taupydamas Jūsų laiką, nepateikinėsiu klausimų kitų mano nacionalizuotų žemių klausimu, nes tikiuosi, kad visose Lietuvos vietovėse vadovaujatės bent jau analogiškomis nuostatomis. Be kita ko, norėdamas išvengti galimų nemalonių situacijų, informuoju Jus, kad visus savo susirašinėjimus ir kitus šios rūšies dokumentus, aš skelbiu internete, taip siekdamas viešumo, todėl iš anksto atsiriboju nuo bet kokių galimų pretenzijų ateityje, kad tai darau neįspėjęs ir tarsi pažeisdamas susirašinėjimo konfidencialumą.

Pagarbiai                                                                                                             _             _             _                             R.Matelis