R.Matelis: Artūro Račo paskatintas – apie Lietuvos “šviesulį“ – T konservatorių S

Žinau, kad kažkas pamanys, kad esu mažaraštis žioplys, nes net partijos pavadinimo tikslaus nežinau, tačiau tokie žmonės labai apsiriks. Šios kadencijos seimo lyderę – TS-LKD vadinti Tėvynės sąjunga man ne tik neapsiverčia liežuvis, bet ir pirštai nepajėgia suspaudyti tokios kombinacijos. Manau, kad geriausia tiktų pavadinimas su daugtaškiu tarp žodžių, į kurių vietą Kiekvienas galėtų įsirašyti  tai, kas jam atrodytų tinkamiausia. O Krikščionys demokratai čia visai ne į temą, nes ši partija, mano įsitikinimu, niekada ir nieko krikščioniško nepademonstravo. Taigi, tiksliausias trumpinys, manau, būtų T…S, kur vieni gal rašytų Tėvynės skurdintojų sąjunga, kiti, gal Tėvynės mulkintojų sąjunga, treti … dar kitaip. Tiek to, nesistatau tikslo tapti pavadinimų kūrėjų, todėl apie tai tik tiek.

Retai kada imuosi laisvomis temomis rašyti iš pat ryto, tačiau šis kartas išimtinis. Įsijungęs kompiuterį visai atsitiktinai pataikiau į “15min“ laikraštyje atsiradusį Artūro Račo straipsnį “Dūstu iš pavydo“ ir prisimindamas savo naujai atsiradusį pomėgį “kalbėtis“ mintimis, supratau, kad turiu įsiterpti. Nes, šiaip jau man visada mielas BNS direktorius, galimai varžomas įvairių etikos kodeksų, galimai negalėjo išsakyti daugiau nei tai padarė. Džiaugiuosi, kad esu nevaržomas žurnalistų kodeksų, todėl galiu kalbėti daugiau, iki tos ribos, kuri leidžiama bet kuriam, demokratiją deklaruojančios valstybės eiliniam piliečiui.

Dėl laiko stokos, šį kartą apsiribosiu tik Artūro RAČO bakstelėjimu pirštu į pirmą pasitaikiusią iliuziją „Užtikrintos geresnės sąlygos auginti vaikus“ ir ją pabandysiu papildyti savo mintimis ir įžvalgomis. Skubėdamas prisipažinti, kad esu toks pats “šiek tiek nenormalus“ ir nesidomiu ne tik politikų raugiamais agurkais ar sodinamais ridikėliais, bet manęs nedomina net ir politikų šypsenos ar naudojami kvepalai. O kai atmeti šiuos jų pliusus atsiranda platesnės galimybės matyti šių tautos atstovų mintis, tikslus ir siekius. Arba jų nebuvimą.

Šiandiena visuomenei, o reiškia – rinkėjams, vis labiau brukama mintis, kad kiekvienoje partijoje yra ir gerų, ir blogų žmonių, todėl negalima nusistatyti prieš kurią nors partiją, o reikia tiesiog stengtis pelenuose rasti aukso. Aukso, aišku nerasime, tačiau kurį laiką aš su šia nuomone sutikau. Dalinai sutinku ir dabar, tačiau kaskart į tai žiūriu ir vis labiau kritiškai. Nes imu suprasti, kad nežinau ką reikėtų laikyti geru žmogumi. Tuo labiau, kalbant apie politikus. Nors įvairios pasaulio ideologijos teoriškai gana skirtingai traktuoja asmenybės, o reiškia – lyderio rolę visuomenėje, ginčytis čia nėra dėl ko. Gyvenime, lyderiai neabejotinai įtakoja savo pavaldinių veiksmus, tad ar gali būti geras žmogus, kuris savo valia talkina blogam lyderiui?

Aš kažkada jau esu rašęs, kad konservatorių vadas dar iki rinkimų neslėpė daugelio, mano akimis žiūrint, savo nežmoniškų nuostatų visuomenės atžvilgiu. [Kiek tolėliau šiek tiek paanalizuosiu kai kurias jų.] Ir jei manau, kad visuomenė dalinai kalta, kad pritrūko kantrybės ar mentaliteto į tai pasigilinti, tai tos partijos nariams tokia kaltė krenta neabejotinai. Nežinau ką manyčiau apie konservatorius, jei jie būtų į pirmininkus išsirinkę I.Degutienę, tačiau, kaip ten bebūtų, faktas, kad vadovu liko A.Kubilius, aiškiai parodė, kad šioje partijoje gerų žmonių yra mažiau pusės. Nes sąžiningai ir patriotiškai mąstantis žmogus negalėjo balsuoti už dabartinį premjerą.

Galėčiau pabandyti vardinti daugelį Lietuvos skaudulių, kurie dar labiau ar visai naujai užgriuvo eilinį Lietuvos gyventoją valdant šiam ministrui pirmininkui, tačiau tai itin plati tema, todėl ją pasiliksiu ateičiai. Ir apsiribosiu pakartotina jo atsakymų anketoje „Mano balsas“ analize prieš ketverius metus. Tuo labiau, kad šio lyderio „amžius jau ne reprodukcinis”, o reiškia, nuostatos smarkiai pasikeisti ir negalėjo.

Seimo rinkimuose 2008, A.Kubilius, kaip ir visi kandidatai, atsakinėjo į visiems vienodus klausimus. Keletą jų pacituosiu…

Klausimas:  Ar pritariate tam, kad aukštasis mokslas didesnei daliai studijuojančių būtų mokamas?
Atsakymas:  “TAIP”	Tad, gerbiamas Artūrai, ar galima dar tikėtis kitokio rezultato su ikimokyklinio amžiaus vaikais? Manau – ne. Šio atsakymo potekstėje slypi tvirta nuostata – gyventi pilnavertį gyvenimą verti tik tie, kas turi daug pinigų
Klausimas: Ar pritariate tam, kad Lietuvoje būtų įvestas progresinis gyventojų pajamų mokesčio tarifas?
Atsakymas: „NE“	Mano komentaras: Ir valdžios atstumtieji ir oligarchai turi solidariai [mėgstama valdančiųjų frazė] vienodą procentą. Ir tie, kuriems nebeliko maistui, ir tiems, kuriems radus 10 lt. neverta net lenktis jų pakelti
Klausimas: Ar pritariate tam, kad Lietuva įsileistų daugiau emigrantų iš Europos Sąjungai nepriklausančių šalių?
Atsakymas: „Tikriausiai TAIP“	Mano komentaras: Imigrantai iš ne ES šalių – akivaizdžiai pigesnė darbo jėga. Ją įsileidus, ne tik bus slopinamas tautinis identitetas, bet ir vietiniams gyventojams nekils darbo užmokestis. Didės bedarbystė. Ačiū ne ES sąjungos piliečiams už supratingumą, kad jie dar pas mus nesiveržia. Nors tas supratingumas, veikiausiai, kiek kitoks – jie supranta, kad Lietuva, kaip ir jų tėvynė, pagal pragyvenimo lygį tik trečiarūšė šalis.
Klausimas: Ar pritariate tam, kad merai būtų renkami tiesiogiai?
Atsakymas: „neturiu nuomonės“	Nežinau kaip kitiems, bet man keista, kaip žmogus, pretendavęs į premjerus, neturėjo nuomonės šiuo klausimu. Gal nenorėjo jos sakyti?

Tai šiam kartui tiek… Permečiau akimis ką parašiau ir supratau, kad ne taip jau daug pavyko susieti su Artūro išridentu klausimu apie „Užtikrintas geresnes sąlygas auginti vaikus“. Bet gal tame ir yra nepriklausomo rašeivos privalumas? O kita vertus, nėra visa tai jau taip ir nesusiję. Nes mūsų gyvenime, šiaip jau viskas yra viename mazge.

D.Kuolys: “Lietuvai reikia plačios demokratinės bangos“

Paskelbta 2012-07-28

Darius Kuolys atsako į viešumoje keliamus klausimus, kuriuos apibendrino ir pateikė Ramutė Bingelienė

I dalis

– Liepos 5-ąją, Valstybės dienos išvakarėse, Daukanto aikštėje buvo įsteigta „Lietuvos sąrašo“ partija. Liepos 27-ąją Teisingumo ministerija patvirtino jos steigimo dokumentus. Taip pat daug kalbėta apie Seimo rinkimams telkiamą platų Lietuvos sąrašą. Tačiau iš visų kalbų neaišku, kas turima omeny. Kiek tų sąrašų dabar yra, kas juos kuria? Gal pakomentuotumėte susidariusią padėtį?

– Matyt, reikėtų pradėti nuo pradžių. Plataus Lietuvos sąrašo, kaip demokratinių jėgų bangos, idėja buvo iškelta S. Daukanto aikštėje dar gegužės mėnesį.

Tai buvo natūralus atsakas į cinišką valdžios tylą. Ne vienerius metus piliečiai rinkosi šioje Vilniaus aikštėje pasisakydami prieš valdžios organizuotą žuvusio pulkininko Vytauto Pociūno šmeižtą. Šių metų vasarį čia protestuota prieš kriminalinio pasaulio susidorojimą su FNTT vadovais. Gegužės 17-osios rytą aikštėn susirinko žmonės, pasipiktinę valdžios smurtu Garliavoje. Piliečiai ėjo į aikštę, tikėdamiesi dialogo su išsirinkta valdžia. Vildamiesi, kad aukščiausi pareigūnai pagaliau paaiškins, kas Lietuvos valstybėje vyksta. Tačiau valdžia nuo tautos atsitvėrė tylos siena, taip nutraukdama moralinę sutartį su visuomene, įstumdama valstybę į rimtą politinę krizę.

Taigi Lietuvos sąrašas buvo pasiūlytas kaip kelias moralinei sutarčiai atkurti, politiniam susvetimėjimui įveikti. Kaip būdas piliečiams susigrąžinti demokratinę valstybę. Ši idėja nėra kieno nors nuosavybė – nei kurio nors judėjimo, nei kurios nors partijos. Idėja subrandinta piliečių, kurie, matydami dabartinės valdžios bejėgystę ir cinizmą, ieško alternatyvos į rinkimus einančiam Viktoro Uspaskich sąrašui. Norėta šiai idėjai suteikti stipresnes atramas, kad ji galėtų plačiau telkti permainų siekiančias jėgas. Manėme, kad viena iš tokių atramų gali būti savita, viena valdžios nesiekianti „Lietuvos sąrašo“ partija. Nors dėstėme argumentus, tokios pastangos sulaukė dalies „Drąsos kelio“ žmonių abejonių ir tam tikro nepasitikėjimo. Neringai Venckienei viešai pareiškus, kad ji vadovaus Lietuvos sąrašo formavimui „Drąsos kelio“ pagrindu, neprieštaravome jos valiai, viešai pasveikinome tokį sprendimą ir pristabdėme parašų rinkimą „Lietuvos sąrašo“ partijai steigti.

Vis dėlto „Drąsos keliui“ liepos 2-ąją pristačius visuomenei „Lietuvos sąrašo branduolį“, tapo aišku, kad vienos partijos pagrindu plataus, Seimo daugumo siekti galinčio Sąrašo sudaryti nepavyks. Tai pripažino ir kai kurie „Drąsos kelio“ žmonės. Netrukus jie viešai atsisakė Lietuvos sąrašo idėjos. Todėl mėgindami išsaugoti plačios srovės galimybę, ne tik atnaujinome, bet ir paspartinome parašų rinkimą. Liepos 5-ąją įsteigėme „Lietuvos sąrašo“ partiją. Iš anksto pareiškėme, kad ši partija skirta tik platesnei permainų bangai telkti, kad ji konkurencijos naujoms jėgoms nesudarys. Tokios nuostatos laikydamiesi, „Drąsos kelio“ lyderiams pasiūlėme du galimus bendro veikimo būdus: dar kartą pamėginti kartu sutelkti platų Lietuvos sąrašą arba, jei tai nebūtų priimtina, remti demokratinėms permainoms įsipareigojusius jų kandidatus vienmandatėse apygardose. „Drąsos kelias“ pasirinko antrąjį bendradarbiavimo būdą. Gerbiame tokį sprendimą ir remsime atskirus „Drąsos kelio“ žmones vienmandatėse.

– Ar toks kelias nėra per daug sudėtingas? Kodėl neprisidėjote prie „Drąsos kelio“ partijos kaip Valdas Vasiliauskas ir Povilas Gylys?

Iš tiesų, buvau ir lieku įsipareigojęs „Drąsos keliui“ padėti sudaryti jų rinkiminį sąrašą. Lietuvai svarbu, kad su šiuo sąrašu į Seimą ateitų kuo daugiau sąžiningų ir stiprių žmonių. Puiku, kad žinomi mokslininkai, visuomenininkai šiandien prisijungia prie „Drąsos kelio“ ir jį tvirtina. Tačiau turime matyti ir dabartinę tikrovę. „Drąsos kelio“, net didelės sėkmės atveju, nepakaks Seimo rinkimams laimėti. Mano dalyvavimas „Drąsos kelio“ sąraše padėties nepakeistų.

Lietuvos Respublikai kaip laisvų piliečių sąjungai atkurti reikia plačios demokratinės bangos. Reikia ir tos visuomenės dalies, kuri nesutinka su dabartine grupuočių savivale, kuri nori demokratinių permainų, tačiau nėra apsisprendusi tragiškos Garliavos istorijos atžvilgiu. Tokių žmonių yra daug ir jų pozicija taip pat gerbtina, jų talka bendram reikalui taip pat labai reikalinga. Šiandien būtina ir ilgalaikė, ne tik į dabartinius Seimo rinkimus orientuota, bendro piliečių veikimo perspektyva. Tik ją turėdami, galėsime susigrąžinti demokratinę valstybę, atkurti konstitucinę santvarką. Labai svarbu atrasti ne tik patikimus visuomenės ir valdžios dialogo, bendradarbiavimo būdus, užtikrinti pilietinę valdžios priežiūrą, bet susikurti pačios visuomenės susikalbėjimui ir sugyvenimui reikalingus idėjinius ir vertybinius pamatus. Juk Respublika – tai draugyste pagrįsta piliečių bendrija. Įprastais, vien į jėgos žaidimus nukreiptais, kovos logika grindžiamais sprendimais jos atgaivinti nepavyks. Respublika gali rastis tik iš piliečių pasitikėjimo, pagarbos ir bičiulystės ryšių. Juos megzti, stiprinti – vienas sudėtingiausių dabarties uždavinių. Tokiems uždaviniams reikalingi netradiciniai sprendimai. Tikimės, kad savita, „nepartinė“ „Lietuvos sąrašo“ partija kartu su kitais galės prie tokių sprendimų prisidėti.

[apie „Lietuvos sąrašo“ partijos siekius ir jos visuomenei siūlomą Lietuvos darbų sąrašą – antroje pokalbio dalyje]