Posts Tagged ‘R.Šimašius’

R.Matelis: Teisingumo ministro mintys

Užklydau į Teisingumo ministro dienoraštį ir, kaip ne keista, likau patenkintas. Nors kiek ankstėliau čia esu rašęs, kad prie dabartinės teisinės tvarkos Lietuvoje, Teisingumo ministerija nereikalinga visai, šios mano mintys nėra kliūtis pareikšti pasitenkinimą asmeniškai ministru Remigijumi Šimašiumi. Tokia situacija teparodo, kad net ir protingas žmogus yra nulis, jei jis dirba ten, kur jis nieko negali keisti ar įtakoti.

Atkeliu straipsniuką iš R.Šimašiaus blog’o.

Kuo skiriasi geri teisininkai nuo blogų?

Pagrindinėje teisininkų kalvėje – Vilniaus universiteto Teisės fakultete – įteikiant diplomus  absolventams kaip svečiai susirinko ne tik šios mokyklos absolventai, dabar užimantys aukštas pareigas įvairiose institucijose. Ne tik švieži absolventai – pasitempę jaunuoliai ir išsičiustijusios panelės bei jų tėvai. Atėjo ir žmonės, kurie „ne prie ko“, t.y. su teise turi nedaug ką bendro.

Ir ką gi aš girdžiu, pavyzdžiui, iš gerbiamos Veronikos Povilionienės, kuri įteikė vieną iš prizų geriausiems studentams? Pirmiausiai, žinoma, girdžiu puikią dainą… Po jos girdžiu palinkėjimą, kad jaunieji teisininkai neužmirštų, jog visokie įstatymai ir nutarimai nėra svarbiausias dalykas – kad svarbiau yra tiesa, teisingumas, Dievas. Girdžiu palinkėjimą nebūti formalistais, nebūti įsikibusiais tik teisės aktų raidės. Šis palinkėjimas tarsi turėtų būti didelė naujiena ir lengvas akibrokštas teisininkų kalvėje. Tačiau paradoksas štai kur: tokias pačias tiesas teisės studijų metu studentams nuolat ir kala į galvą geri Universiteto dėstytojai. Ne kodeksų zubrinimas yra teisės studijų esmė, o gebėjimas atrasti tiesą ir teisingumą. Tą patį, kol dėsčiau, zulindavau ir bandydavau studentams įteigti ir aš pats.

Ar dauguma absolventų šiandien iš tikrųjų yra pasiruošę būti kūrybingais teisininkais, realizuojančiais teisingumą, o ne aklais teisinės sistemos sraigteliais, tikras visgi nesu. Kodėl – gal pakalbėsime kitą kartą. O dabar tiesiog pasakysiu savo nuomonę kuo labiausiai skiriasi geras teisininkas nuo blogo. Geras teisininkas visų pirma vadovaujasi vertybėmis ir prigimtine teise. Blogas teisininkas vadovaujasi instrukcijomis ir nurodymais. Geras teisininkas žino, kad teisės aktai yra tam, kad žmonės išspręstų savo ginčus ir taikiai sugyventų, o ne tam, kad prisikurtų biurokratinių problemų. Blogas teisininkas gi net nesvarsto kodėl priimtas teisės aktas ar atskiros juo nuostatos. Tai – politikų reikalas, sako jis, jie nusprendžia, mes vykdome.

Geras teisininkas galvoja kaip įstatymus panaudoti, kad būtų pasiekti jo kliento ir visuomenės tikslai. Blogas teisininkas savo klientui ir visuomenei aiškina kokie gali ir kokie negali būti jų tikslai, net kai jų siekimas niekam, išskyrus įstatymo raidę, nekliudo. Geras teisininkas skaito teisės aktą taip, tarsi jis būtų prasmingas, žmonėms gyvenimą palengvinantis dokumentas. Blogas teisininkas pritaiko teisės aktą paraidžiui, o vakare prie alaus bokalo su draugais guodžiasi kokie blogi teisės aktai. (Po to kai pasiguodžia, jie, skirtingai nuo gerų teisininkų, nepasivargina bent pirštą pajudinti, kad teisės aktas būtų pakeistas į gerą). Geras teisininkas žino, kad teisingumas yra teisėtumo sudedamoji dalis, o teisėtumas – teisingumo sudedamoji dalis. Blogas teisininkas gi nuolat postringauja apie tai, kuo skiriasi teisėtumas nuo teisingumo.

Geras teisininkas žino, kad teisėje svarbiausi ir praktiškiausi dalykai yra teisės principai, tarp jų – teisingumo, sąžiningumo, protingumo, proporcingumo. Blogas teisininkas principus laiko deklaracijomis, kurias kažkada iškalė egzaminui, o po to gali užmiršti. Geras teisininkas, susidūręs su neprotingu teisiniu reikalavimu, iš karto prisimena principus ir juos taiko. Blogas teisininkas taiko bet kokius reikalavimus, ir tai yra jo vienintelis principas. Geras teisininkas pripažįsta problemas, įskaitant savo, ir jas sprendžia. Blogas teisininkas yra visada teisus. Bent jau savo paties akyse.

Geras teisininkas bent bando šnekėti taip, kad jį suprastų bet koks žmogus. Blogas teisininkas didžiuojasi, kad bet kas iš gatvės jo kalbos negali suprasti. Būti geru teisininku nėra lengva. Tam reikia ne tik (ne tiek) išsilavinimo, kiek išminties ir drąsos. Reikia neužmiršti teisės tikslo – kad visuomenėje būtų teisingumas ir taika, ir kiekvieną teisinę problemą spręsti iš šio tikslo perspektyvos.

P.S. Kokias permainas beinicijuočiau kaip teisingumo ministras, nuolat tenka susidurti su blogų teisininkų suformuota kultūra. Tai, ką turi daryti geras teisininkas, dažnai tampa didele naujiena valstybės tarnautojams, pareigūnams. Dažniausiai jie būna daug kartų girdėję blogų teisininkų primygtinius patikinimus, kad negalima elgtis taip, kaip turėtų siūlyti geri teisininkai.

Todėl kreipiuosi į valstybės tarnautojus, pareigūnus, pačius teisininkus – meskite lauk iš galvos blogų teisininkų receptus ir elkitės kaip geri teisininkai.

Reklama

R.Matelis: Versti Teisingumo ministrą? Gal, bet mano mintys siekia toliau

 “Tvarka ir teisingumas” reikalauja teisingumo ministro R. Šimašiaus galvos“, – šiandiena skelbia dauguma laikraščių portalų. Gal būt, neturiu apie šį ministrą savo vienareikšmės nuomonės. Tiesa, vizualiai jis tikrai neministriškas. Tiesiog studentėlis. Bet ne išvaizdoje ministrų esmė. Dažnas gi vis dūsauja, kad neturime šlubo vokiečio, nes jis greitai pas mus tvarką įvestų. Ir gal taip ir būtų…

Šiek tiek pažinodamas Valentiną Mazuronį, manau, kad jis žino ką daro, tad nesigilinsiu į tai ką jis siūlo. Tačiau man kirba kitas klausimas – o kas ta Teisingumo ministerija? Ar ji pas mus subalansuota su gyvenimu? Kam ji reikalinga?

Gal pabandykime step by step pražygiuoti per visą mūsų teisinę sistemą. Ką jungia mūsų šalies teisingumas? Na, visų pirma žvilgsnis krypsta į teismus. Teismai Lietuvoje [iš karto noriu atkreipti skaitytojo dėmesį, kad keletu sakinių sąmoningai kalbėsiu tarsi oficialus valstybės klerkas] vieninteliai vykdo teisingumą. Jie niekam nepavaldūs, jiems nurodinėti neturi teisės net prezidentas. Ministras – taip pat. Maža to, eilinis teisėjas realiai nepavaldus nei teismo pirmininkui. Tik jis vienas žino tikrą tiesą, na, nebent aukštesnės instancijos teismas pakeistų jo sprendimą. Taigi, teismams jokia ministerija nereikalinga, jie aukščiau už ministrą.

Teismuose paprastai renkasi advokatai ir prokurorai. Jie taip pat nepavaldūs ministrui ir savo sprendimus reguliuoja pagal savo supratimo ir išprusimo laipsnį. Aišku, pirmieji dar ir pagal kliento interesą. Advokatai, kaip, beje, ir teisėjai, dar turi savo tarybas, kurios tam tikrais atvejais gali daryti šiokią tokią įtaką jų darbui. Bet ministerija? Ministerija ir jiems praktiškas nulis. Ministerija ne prie ko. Na, gal išskyrus išimtinus atvejus, kai pabandoma reglamentuoti iš klientų imamo mokesčio dydį. Tačiau ir čia, jei neklystu, nustatytas maksimalus tarifas yra tik formalumas. Nes ne itin noriai jo laikomasi.

Ką turime dar? Turime policiją ir įvairias inspekcijas. Bet policija turi savo – Vidaus reikalų ministeriją. Čia, mano supratimu, taip pat vyksta nuolatiniai bandymai “palengvinti“ ministrų dalią, tuo tikslu įkūrus generalinio komisaro pareigybę ir atliekant kitus, panašius veiksmus. Bet VRM jau kita tema, nesiplėtosiu. Nors vėliau vienu sakinuku dar ir sugrįšiu prie jos…

Tiesa, Teisingumo ministerijai tarsi pavaldūs notarai. Bet ir čia tiek to pavaldumo. Tikriausiai daugelis dar prisimena nesenus laikus, kai vienas TM ministras pabandė sutvarkyti notariato kiemą. Tik ar pavyko? Į šį klausimą atsakykime kiekvienas pats sau. Aš manau, kad nelabai kas gavosi, nes gi notarai mūsuose jau seniai privatūs, o jei taip, tai tiek jiems tas pavaldumas ir terūpi. Tuo labiau žinant, kad ir čia yra savi Notarų rūmai, kurie, ko gero, daugeliu atvejų taria lemiamą žodį.

Tad kam Lietuvai aplamai Teisingumo ministerija? Kokios jos galios? Seniai prigijusi sparnuota frazė – “ministras be portfelio“. To nepasakysi apie mūsų Teisingumo ministrą. Jis su portfeliu. Tik bėda, kad tas portfelis labai jau apytuštis. Todėl man peršasi mintis, kad jos visai nei nereikia. Na padarykime Teisingumo departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, perkelkime į ten trečdalį dabartinės TM darbuotojų ir taip valstybę išvaduosime iš papildomo biurokratinio balasto.

Nors taip rašydamas, vis tik, manau ką kitą. Ir girdžiu sodrius kurių ir nekrošių kritikos balsus: taip yra visoje Europoje. Tokios struktūros reikalauja demokratija. Mat jei teismai bus pavaldūs ministerijai, o teisėjai pavaldūs pirmininkams, gali įsivyrauti teisingumo deformacijos, o tai sukels tiesioginę grėsmę Lietuvos valstybingumui. Ir net patiems valstybės pamatams…

Nejuokinkite garbūs kritikai. Mes jau prisiklausėme jūsų legendų įvairiose televizijos laidose. Valstybingumui kenkia aklas Vakarų plagijavimas, o ne savarankiškas mąstymas ir nepriklausomai pasirinktas šalies vystymosi kelias. Gi vis dar deklaruojame save, kad esame Nepriklausoma valstybė! O teismų nepriklausomumas nėra jokia jų objektyvumo garantija. Priešingai, kontrolės stoka yra kaip tik tai, kas leidžia bylas, o po jomis ir glūdinčius žmonių likimus spręsti nepakankamai sąžiningai ir objektyviai. Nes palikta viskas teisėjo sąžinei. O ar visi jie ją turi? Taip, mes kartas nuo karto pamatome tarsi vidinį šio korpuso apsivalymą. Bet ar tai užtikrina teisingumą? Ne. Nes teisingumas neturi senaties termino. Todėl aš laisvas manyti, kad jei atsirado už rankos nutvertas teisėjas, kuris buvo pašalintas, jis galėjo ir iki tol priimti daug neteisingų nutarčių ir sprendimų.

Ir kame čia tas demokratijos garantas? Na nepavaldūs teismai ministrui, bet savotiškai priklausomi nuo teisėjų tarybos. Aha, tada jei aš noriu įtakoti teisėjų sprendimus, man neverta eiti į teisingumo ministrus. Nes ten aš būsiu nulis. O į tarybos pirmininkus gal ir verta? Nes ten mano galios bus kitokios.Iš anksto apsisaugodamas nuo galimų kaltinimų, jei netyčia į mano rašinukus užklystų koks piktas teisininkas, turiu paaiškinti, kad aš neteigiu, kad visa taip ir yra. Aš tik teoriškai pateikiu savo samprotavimus. Bet tuo pačiu aš ir piktinuosi neretai skleidžiama kai kurių teisės korifėjų demagogija, neva, net bandant svarstyti apie kitokią teisinę sistemą, yra kėsinamasi į valstybinės pamatus. Nes niekada bent jau man neteko girdėti oratoriaus, teigiančio, kad Lietuvai nereikia teismų ar prokurorų. Jie būtini šiandiena ir bus būtini visada. Tad vieši svarstymai ar gera mūsų teisinė sistema kėsinasi ne į valstybę, o nebent į kai kurių atskirų individualybių asmeninį gerbūvį.

Tad baigdamas, noriu apibendrinti savo rašinėlį: V.Maūronis kelia klausimą apie ministro personaliją. O aš keliu ar reikalinga ministerija aplamai. O jei reikalinga, tai ar ji ir toliau turi likti tokia bejėgė?