Archive for the ‘Patriotizmas’ Category

R.Matelis: Dviguba pilietybė – būtinybė ar užslėpta interesų dvikova?

Gyvenimas lekia sparčiai, todėl net sunku patikėti, kad emigracija iš Lietuvos jau pakankamai senas reiškinys. Ir ji tokia didelė, kad apie ją tylėti jau seniai neįmanoma. Tiesa, kalbama apie ją gana įvairiai: vieni tai priima kaip neišvengiamybę, kiti tai vertina kaip lengvabūdiškumą arba gero gyvenimo siekį. Emigracija iš pagrindų pakeitė visų mūsų gyvenimą ir įgavo pakankamai neįtikėtinų formų bei dar daugiau tų formų aiškinimų. Ir, toli gražu, tie aiškinimai neketina susilieti į vieningą teoriją.
Rimtesnių mokslinių traktatų šia tema, atrodo, nėra parašyta, o kol taip, pabandysiu savo pamąstymus parašyti ir aš. Juo labiau, kad artėja diena, kai Lietuvos valdžia turės padaryti pakankamai svarbų sprendimą: leisti dvigubą pilietybę ar ne. Ir rašau tai su viltimi, kad mano mintys gal gi pasieks ausis tų, kurie nuoširdžiai nežino kaip tinkamai pasielgti. Ir, gal tai bus į naudą visiems…
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai aktualu tik patiems emigrantams. Nes tarsi koks skirtumas tiems, kurie likę savo gimtinėje ir nesiruošia keisti gyvenamosios vietos į užsienį. Jei taip būtų, klausimas gal būtų ne toks sunkus: apsukresni užsienio lietuviai rastų būdų kaip prisitrinti prie Lietuvos valdžios ir netruktų gauti palaiminimą būti amerikiečiais ir lietuviečiais vienu ir tuo pačiu metu. Tačiau ne. Šis klausimas pakankamai sudėtingas ir išvykusiems, ir likusiems, ir pačiai Lietuvai apskritai.
Pradėsiu gal nuo Lietuvos interesų, nors apie tai kalbėti noriu mažiausiai. Mūsų šalis turi pagrįstą norą apsisaugoti tiek nuo mažai geidžiamų imigrantų iš tolimųjų šalių, tiek bijo savo buvusių sugyventinių – rusų ar lenkų, kurie, pagal kai kuriuos mąstytojus, gavę dvigubą pilietybę, nevaržomai galės gyventi čia ir tuo pat metu galimai šnipinės kaimyninės šalies naudai. O, gal būt, netgi bus inicijuojami nedraugiškos valstybės supirkti Lietuvos žemes ir taip tarsi oficialiai okupuoti Lietuvą. Yra tokios teorijos, jas girdėjome daugelis, tačiau spręsti kiek tai realu, nėra lengva. Tam nepakanka turėti didelę gyvenimišką patirtį, tam reikėtų ir prieiti prie slaptos informacijos, kuri akylai saugoma specialiųjų tarnybų seifuose. Vis tik aš nemanau, kad tokios grėsmės būtų realios, nes Lietuva nėra joks Dievo apdovanotas kampelis į kurį taip labai noriai vėl ir vėl veržtųsi rusai ar lenkai. Pastarieji, gal dar kiek skatinami subjektyvios nostalgijos Vilniaus kraštui, gali turėti tokių minčių, tuo tarpu rusai, man regis pavargo vadovauti į visas puses per tūkstančius kilometrų, apie ką spręsti, gal būt galima vien iš to, kad sovietinės kariuomenės išvedimas iš Lietuvos nors ir nebuvo toks jau absoliučiai laisvanoriškas, vis tik buvo sąlyginai taikus. Nors patyrėme aukų, pasaulio ir Lietuvos istorijos pamokos rodo, kad tiek okupacijos, tiek išsivaduojamieji keliais būna kur kas kruvinesni.
Diena iš dienos vis garsiau pasigirsta ir naujesnės teorijos apie galimas invazijas iš Azijos ar islamo dominuojamų šalių. Pasaulis visas, ne tik Lietuva ima jausti stiprų pavojų ypač gausiausios gyventojų skaičiumi ir sparčiai ekonomiškai kylančios Kinijos, todėl apie galimą kinų antplūdį šnekėti tampa netgi madinga. Viena vertus taip bandoma susigrąžinti vis labiau tolstančius pirkėjus iš europinių rinkų, kita vertus – toks pavojus iškyla ir iš tikrųjų. Nėra Kinija stebuklų šalis savo gamtinėmis sąlygomis, klimatu ar kitais teritoriniais faktoriais, nors būdama pakankamai didelė turi ir tikrai įspūdingų vietovių. Vis tik tam tikrą dalį kinų jau seniai vilioja vakarietiški kraštai, todėl jau labai didelės jų diasporos egzistuoja tiek Amerikoje, tiek ir Vakarų Europos šalyse. Ir jei Lietuva priimtų supaprastintą – dvigubos pilietybės Konstituciją, nebeįmanomu taptų ir kiniečių ignoravimas: leisdami dvigubą pilietybę savo emigrantams, turėtume leisti tokią pat įgyti ir imigrantams iš užsienio. To netruktų pareikalauti ne tik Kinija, Turkija ar Libanas, bet net ir manomai draugiškos Europos Sąjungos šalys. Patys dusdami nuo atvykėlių, jie tokiu reikalavimu gal net tikėtųsi sumažinti imigrantų skaičių savo teritorijose. Todėl manau, kad šiuo aspektu Lietuvos valstybė, įsivedusi dvigubos pilietybės galimybę, daugiau ar mažiau tikrai nukentėtų.
Tačiau palikę valstybinius interesus pažvelkime į grynai mūsų emigrantų poreikius turėti dvigubą pilietybę. Ir pažvelkime labai paprastai, be užslėptų teorinių išvedžiojimų. Kam lietuviui, išvykusiam į Vakarus ar Rytus ir, ko blogo niekada nebegrįšiančiam, bereikalinga Lietuvos pilietybė? Dažnai girdžiu tokių sunkių teiginių, kuriais, kol bent pats gyvenu Lietuvos žemėje, niekada nepatikėsiu. Esą, tarkime, Amerikoje gyvenančiam lietuviui, jei jis, priimdamas JAV pilietybę neteks jos Lietuvoje, nebebus įmanoma čia laisvai atvažiuoti, o atvykus legaliai, po kurio laiko jis turės palikti savo gimtinę. Nes jis jau užsienietis. Na netikiu aš, kad tokios problemos gali susidaryti. Tuo labiau, kad kol kas mes esame tarsi draugiška Amerikai valstybė. Bet net jei tokia problema ir kiltų iš tikrųjų, ją galima pašalinti protingai paredagavus veikiančius įstatymus. Ir Konstitucija šioje dalyje ne prie ko. Gi savaime suprantama, kad kas jau kas, o lietuvis Lietuvoje visada turi jaustis laisvas nuo kokių nors judėjimo ar viešnagės apsunkinimų. Kita kalba ar mūsų emigrantas savo atvykimu į Lietuvą turėtų sudaryti kokių nors sunkumų čia likusiesiems. Ne paslaptis, kad vietinius žmones vis labiau erzina periodiškai į Lietuvą sugrįžtančių tautiečių įprotis remontuotis savo sveikatą.
Lietuva netapo tokia pažangia vakarietiška šalimi apie kokią svajojome gyvendami tarybiniame narvelyje, tai yra kurioje nebebūtų jokių eilių, klientas visada ir visur būtų laukiamas su šypsena, o aptarnavimo kokybė būtų itin aukšta. Ne. Šiandiena turime neabejotinas komplikacijas tiek su pragyvenimo lygiu, tiek su aptarnavimo kultūra ir kokybe, o medicinoje tai jaučiama tuo labiau. Patekti pas gydytoją per trumpą laiką, ligai dar neįsisenėjus praktiškai neįmanoma, o tai labai slogiai atsiliepia sveikatą praradusiems žmonėms. Suprantama, vis dar turintys gerus pragyvenimo šaltinius tokį gyvenimo akibrokštą jaučia gal kur kas mažiau, nes apart privalomojo sveikatos draudimo susimokėjus papildomai, eilės gerokai sutrumpėja, bet gi ar daug kas iš mūsų turi tokias galimybes? Tuo labiau nepamirštant to, kad sveikata – itin opus klausimas vyresnės kartos, tai yra labiausiai atstumtai ir silpniausiajai, gyventojų daliai. Ir kai galvojame apie emigrantų viešnages pas stomatologus, kardiologus ar bet kurios kitos specializacijos medikus, atsiranda savaiminis susipriešinimas. Kaip ten bebūtų, o atvykęs tautietis nėra toks nemokus, kaip vietinis vidutiniokas, todėl paprastam Lietuvos gyventojui eilės nepelnytai dar labiau pailgėja. Ir tada jau atsiranda pastoviųjų gyventojų ir emigrantų interesų konfliktas, o tai įvertindami žmonės stoja prieš dvigubą pilietybę.
Bet pamąstykime – o kam gi tam lietuviui svečioje šalyje reikalinga antra pilietybė? Ji suteikia daugiau ir platesnes galimybes gyventi komfortabiliai? Tikriausiai taip. Ir būtų labai jau negarbinga pavydėti kitam laimės. Tegul imasi, nors mano akimis žiūrint, dvigubos pilietybės buvimas tiesiog absoliučiai panaikina pačios pilietybės prasmę. Nes mano nuomone pilietybė yra tarsi priesaika mylėti ir būti ištikimam tik savo vienintelei šaliai. Antros pilietybės turėjimas bet kurį žmogų paverčia tarsi dviveidžiu, o kad ši sąvoka neturi teigiamų prasmių, žinoma kiekvienam. Ir jau vien iš šių paskatų vertinant mes neturėtume sutikti su dvigubos pilietybės atsiradimo galimybe. Tačiau kaip gi tada su tuo galimu pavydu savo artimui? Kaip su natūraliu kiekvieno žmogaus siekiu gyventi kuo geriau? Aklavietė?
Ne, aklavietės jokios nėra. Ir jokia Konstitucija nemaišo Lietuvos gyventojų normaliam siekui gyventi kuo geriau. Tereikia didesnio lankstumo. Mes negalime atstumti savo išvykusiųjų žmonių. Netgi jei kyla labai didelės abejonės ar jie dar kada nors panorės sugrįžti nuolatiniam gyvenimui į Lietuvą. Tačiau neturime ir išskirtinai mylėti pabėgusiųjų, tai yra suruošti jiems geresnes galimybes nei likusiems „nevykėliams“ kurie atlaiko visas socialines skriaudas ir niekur neišvažiuoja.
Tad ką daryti? – paklausite. Ir pagaliau atskleisiu savo nuomonę, ką iki šiol delsiau. Mes turime įvesti naują sąvoką, tegul gal pasaulyje dar nei negirdėtą sąvoką – PILIETYBĖS SUSPENDAVIMĄ. Seimui priėmus naują įstatymą ar jau galiojančių įstatymų pataisas, turi būti nustatoma, kad Lietuvos pilietis turi teisę sustabdyti savo pilietybę, jei jis išvyksta ilgesniam laikui gyventi į užsienį ir ten ruošiasi gauti kitos šalies pilietybę. Gal būt tame įstatyme reikėtų numatyti ir aplinkybes, kokios laisvės ir galimybės jam bus teikiamos laikinai sugrįžus į Lietuvą, vardan to, kad išnyktų galimybė piktnaudžiauti mano jau paminėta medicina ar kitais panašiais atvejais. O kai žmogus susiruoš sugrįžti į Tėvynę nuolatiniam gyvenimui, jis atsisakys užsienio šalies pilietybės ir be jokių didelių vilkinimų vėl taps Lietuvos pilnateisiu piliečiu. Tiesa, pilietybės suspendavimas neturėtų būti begaliniu. Manau, kad išvykusiems užsidirbti į turtingesnes šalis, turėtų pakakti penkerių ar šešerių metų. O jei jis niekaip nebeprisiruošia namo ilgesnį laiką, Lietuva tokius turėtų skaityti kaip visiškai nutraukusius savo pilietybę ir jos gavimas iš naujo turėtų vykti bendra tvarka, kokia pilietybė įgyjama šiandiena. Ko gero ne mažiau svarbu numatyti ir kiek kartų per gyvenimą Lietuvos pilietis gali suspenduoti savo pilietybę, tačiau vertinant tai, kad užsienio šalys nesimėto savo pilietybėmis ir jas duoda ne bet kam, tikėtina, kad tokių kartų oper žmogaus gyvenimą pakaktų ne daugiau dviejų.
Todėl apibendrintas mano siūlymas toks: neturime menkinti savo pilietybės vertės leidžiant ją dubliuoti su kitų šalių pilietybe. Neturime ir varžyti savo piliečių galimybės iš gyvenimo pasiimti visa tai, ką jis jiems pasiūlo. Todėl neturime įteisinti dvigubos pilietybės buvimo, o turime įsivesti PILIETYBĖS SUSPENDAVIMO [SUSTABDYMO] SĄVOKĄ Ir atitinkamą įstatymą. Laikinai išvykusiems  piliečiams tokio kompromiso tikrai, manau, pakaks. Esu tikras, kad tokiai galimybei neturėtų priekaištų ir geros valios Lietuvos sėslieji gyventojai. Nejudinkime bent jau šioje dalyje savo Konstitucijos, gerbkime save, savo artimus žmones ir valstybės pagrindinį įstatymą – Konstituciją.

R.Matelis: Apie „pavojingesne vaga“ besirutuliojančius įvykius lenkų klausimu

 Mane jau kelintą kartą pasiekia laiškas, kurį įdedu kiek žemiau. Čia rašoma, kad tai persiunčiamas filosofo Vytauto Radžvilo laiškas. Gal būt, nesigilinsiu… Man atrodo, kad šiuo atveju kur kas svarbiau laiško turinys, o ne jo autorius. Ir turinys svarbus ne jo dėstymo tvarka ar sklandumu, o esme. Kadangi tekstas baigiamas skambia fraze, kad [kažko] neišnaudoti būtų nedovanotina ir, gal būt, neatitaisoma klaida, priimu tai kaip savo pilietinę pareigą, rašyti jau šiandiena, nes tikrai tikiu, kad elgdamiesi kitaip galima tokių klaidų prisidaryti… Ir nors anokia čia iš manęs persona, manau, kad šiuo atveju nuoširdžiai išdėstyti savo abejones siūlomoms iniciatyvoms, privalau. Bet pradžioje gautasis tekstas.

Sveiki.

Kaip visi puikiai žinome, įvykiai Vilnijoje rutuliuojasi vis pavojingesne vaga. Kitaip negu autonomininkams nuolaidžiaujanti Lietuvos valdžia, kaimynai, tarp jų Lenkija ir Rusija, žvelgia į ateitį ir nuosekliai ruošia dirvą būsimiems veiksmams. Nematyti panašumų su Klaipėdos krašto istorija tiesiog neįmanoma. LLRA ir diriguojantieji jos veiksmams puikiai žino, ką daro ir ko siekia. Visiškai akivaizdu, kad nuolaidoms nebus galo, nes patenkinus vienus reikalavimus bus keliami nauji.

 Gegužės 2 ar 3 d. G. Kirkilo vadovaujama delegacija vyksta į Varšuvą minėti ATR Gegužės 3 d. konstitucijos ir, atrodo, veža šeimininkams dovanų — pažadus įvykdyti bent jau kai kuriuos Lenkijos ir LLRA reikalavimus. Todėl rengiamas protesto mitingas prieš tokią nuolaidžiavimo politiką. Žiniasklaida neabejotinai mėgins jį pavaizduoti kaip trumparegių “nacionalistų” varganą sambūrėlį. Bus ir įprasto bauginimo. Mūsų visuomenės būklę, tiksliau, kiek ji įbauginta, taip pat gerai žinome. Todėl labai svarbu padrąsinti žmones ir pakviesti juos ateiti. Išvydę šiuos ir galbūt daugiau parašų jie patikės, kad tai ne dar vienas iš anksto pasmerktas nepavykti mažų partijų renginėlis, bet tikra sąjūdinės dvasios protesto akcija. Iš tiesų ją rengia ne partijos, bet iš  nepartinių aktyvių visuomenininkų sudarytas organizacinis komitetas, o didžiąją darbo naštą geranoriškai prisiėmė patriotiškai mąstantis jaunimas.

 Jeigu iš esmės pritartumėte šio Kreipimosi intencijai ir pagrindinėms mintims, prašyčiau tai patvirtinti atsiunčiant žinutę el. paštu.

 Taip pat prašyčiau persiųsti šį tekstą galintiems ir norintiems pasirašyti visuomeniškai aktyvesniems ir žinomesniems pažįstamiems. Surinkus daugiau parašų kitos savaitės pradžioje tekstą būtų galima siųsti žiniasklaidai ir viešinti kitais būdais.

 Baigdamas norėčiau pasiūlyti atidžiai perskaityti, taip pat mintyse praplėsti šio laiškelio adresatų sąrašą. Jeigu panašiam sąrašui būtų lemta išvysti dienos šviesą, ko gero, tai galėtų būti didelio moralinio ir psichologinio lūžio pradžia. Propagandos pučiamas mitas, kad tautinės ir valstybinės idėjos yra atgyvena ir rūpi tik saujelei praeitimi gyvenančių “tamsuolių”, sudužtų į šipulius. Todėl Vilnijos reikalas yra ne tik svarbus iš principo, bet ir yra reta, galbūt net istorinė galimybė prabusti, kuri greitai gali ir nepasikartoti. Todėl neišnaudoti jos būtų nedovanotina ir galbūt neatitaisoma klaida.

 Vytautas Radžvilas

vradzvilas@yahoo.co.uk

Rašydamas šį straipsniuką, viliuosi, kad jį skaitys nuoširdūs ir mąstantys žmonės, nors, gal būt, jis kai kam nepatiks, nes neatitiks jo kažkokių slaptų interesų ar tiesiog turimos gyvenimo patirties. O rašyti nelengva, nes laiške siūlomas iniciatyvas palaiko daugelis mano labai gerbiamų žmonių. Visada patenki į dvasinį nonsensą, kai matai kitokius veiksmus iš piliečių, su kuriais ilgą laiką buvai bendramintis…

Prisimenu, bene prieš dvidešimtį metų mano vienas bičiulis smarkiai įspyrė jį aplojusiam dekoratyviniam pudeliukui. Kai jis cypdamas nubėgo atgal į savo kiemą, paklausiau jo: „O ką būtum daręs, jei tai būtų išbėgęs koks nors buldogas?“ Į tai mano tuometinis bičiulis nedvejodamas atsakė: „Būčiau ramiai sustojęs, jis mane apuostytų ir nubėgtų savo keliais“… Jokiu būdu nenoriu sulyginti žmonių su šunimis, tačiau ši analogija, man atrodo labai įsidėmėtina. Nes gyvenime – pačiuose įvairiausiose santykiuose mes elgiamės gana standartiškai. Kai turime reikalą su sau lygiu ar gerokai stipresniu –  readguojame vienaip, kai su akivaizdžiai mažesniu ir silpnesniu – jau kitaip. Visi mes esame tik tam tikra gamtos dalis, todėl iš jos nuolatos ir turime mokytis. Šiuo atveju reikalą turime su kur kas stipresniais kaimynais, todėl turėtume būti santūresni, neprovokuoti jų, idant nesulauktume stipraus smūgio į dantis.

Daugelis mūsų smerkiame dvigubus standartus politikoje ir bei kitose gyvenimo srityse, bet savo asmeniniame gyvenime ne tik, kad tokio reiškinio nebesmerkiame, bet ir patys jį neretai praktikuojame. Sakysite ne? Na pažiūrėkime…

Prieš keletą metų per Lietuvą nuvilnijo pasipiktinimo banga, nes kažkuris pilietis nušovė jam įkyrėjusį gandrą. Oj kaip mes piktinomės, gandras gi vos ne Lietuvos simbolis, kaip taip galima!? Tas pats būtų ir su gulbėmis, tuo tarpu kai medžiotojai šaudo antis ir žąsis, viskas normalu, jokios reakcijos. Bet gi pažvelkime iš šalies… Ar šių paukščių ne vienoda prigimtinė teisė gyventi? Prieš keletą mėnesių žiniatieka pateikė naują žinią – Kinijoje kažkas valgo šunis! Ir vėl ojojoi koks pasipiktinimas. Kaip gi galima žmogaus draugą valgyti? O va kiaulę, jau kitas reikalas, galima. Nes jau nebeatsimename tų senų laikų, kada žmonės po gatves vedžiodavosi prijaukintus paršiukus…   Žiurkės. Ar kas nors abejoja, kad jas reikia naikinti visomis įmanomomis priemonėmis? Ne, neabejoja, nes jos daro žalą žmonėms. Bet kai į mano kiemą ateina valkataujančios katės ir apdergia pavėsinėje stovinčią sofkutę, kiti mano, kad tai situacija “force majeure” ir nieko daryti nereikia. Kai kartą, visuomenės pažinimo smalsumo pagautas internete parašiau paklausimą – gal kas patars kaip atsikratyti šiomis kenkėjomis, kilo banga: Katė tai gi savas sutvėrimas, jos nei iš tolo negalima lyginti su graužikais. Anuos naikinti galima, o kačių –neee.

Kodėl rašau apie dvigubus standartus? Ogi todėl, kad turime būti protingi ir suvokti, kad dvigubi standartai praktikuojami ne tik Lietuvoje, o visame pasaulyje. Nors oficialiai teigiama priešingai. Dvigubus standartus tylomis pripažįsta visi ar bent jau didžioji dauguma žmonių. Jie tylomis pripažįstami ir tarptautinėje politikoje. Kai rusai įžengė į Gruziją, pasaulis realiai tylėjo. Visuotinai žinoma, kad Kaliningrado sritis jau prieš bene 20 metų turėjo būti atjungta nuo Rusijos, nes toks tarptautinis susitarimas buvo pasirašytas dar po antrojo pasaulinio karo. Bet gi tyla… Na, gal tiksliau sakyti būtų – kartais ką nors kas nors pabamba. Bet tik tiek, nes rusai dideli, su jais reikia skaitytis… O gruzai mažiukai. Bet gi mielieji, o ar mes ne mažiukai? Ko blogo, dar mažesni. Tad pasaulis, bet kokioj konfliktinėj situacijoj, taip pat tik pabambėtų, jei dalį Lietuvos užimtų mūsų didieji kaimynai. Negi Jums įdomu įsitikinti kiek ilgai tas pasaulis bambėtų? Na, gal penkmetį ar ilgėlesnį laiką…  Gal gerokai ilgiau, maždaug tiek kiek Lietuva neturėjo nepriklausomybės… Bet gi bambėjimas nėra jokia reali pagalba. Ar mums reikia tokios situacijos? Ar mums atsibodo taika? Ar norime savo vaikų ir brolių kraujo praliejimo?

Pažvelkime į šiandieninę situaciją kitu kampu. Ko gi tikrai nori Lietuvos lenkai? Dauguma jų nori kalbėti savo kalba – lenkų kalba. Nori didžiuotis tuo, kad jie lenkai. Na ir tegul didžiuojasi, mes gi irgi, net būdami mažiukais, tuo didžiuojamės. Ir didžiuojamės ne tik tais, kurie kažką gero ir svarbaus padaro mūsų žemėje. Lygiai taip mes šloviname ir lietuvius, kurie gal nei nestovėję ant savo Tėvynės žemės. Arba joje yra tik svečiavęsi, o gimę arba jau daugelį metų gyvena – kitur. Toli gražu ne visus lietuvius žinau, bet tokių tarpe galėčiau paminėti Bendoraičio, Šulco, Galdikas ar Mockaus pavardes. Tuo tarpu kaip nuoširdžiai mes smerkiame spaudos draudimą carinės Rusijos okupacijos laikotarpiu. Tai kas gi čia? Ar ne tie patys dvigubi standartai? Kai kurie iš mūsiškių ima tvirtinti, kad tai visai ne lenkai, o gudai ar dar kažkas panašaus. Gal dalinai taip ir yra, bet jei jau jie save laiko lenkais, ne mūsų reikalas įrodinėti, kad jie yra lietuviai. Ir ko gi piktintis, kad jie nori pase turėti raidę W? Kai kuriose laiškų forumuose jau ne kartą esu minėjęs, kad nepritarčiau, jei pasuose NEbūtų parašyta lietuviškai, bet dviem kalbomis… Manau, kad be ginčo pertvarkykime pasų taisykles, pirmame puslapyje įrašydami lenko pavardę lietuviškai, o antrame – lenkiškai. Tikrai nei vienas iš mūsų dėl to neišsižadėsime lietuvybės. Nes mes esame lietuviai, o jie – ne. Todėl kam save apgaudinėti? Gi jei rytoj, paėmęs bendrapiliečio pasą aš antrame puslapyje pamatysiu jo pavardę lenkiškomis raidėmis, aš tik laimėsiu. Aš sužinosiu, kad bendrauju ne su lietuviu, o su lenku. Tad kam bandyti apgauti save ir nežinoti su kuo iš tikro turi reikalą?

O dėl tų gatvių pavadinimų… TSRS laikais, vos ne 50 metų gatvių pavadinimai Lietuvoje buvo surašyti dviem kalbomis: lietuviškai ir rusiškai. Ar nutautėjome? Ar pradėjome ignoruoti savo gimtąją kalbą? Ne, kuo buvome, tuo ir išlikome. Blogai, kad nei per 50 okupacijos, nei per 20 su viršum Nepriklausomybės metų mes nesugebėjome tapti draugais su Lietuvos lenkais. Tad gal dabar pradėkime taisyti šią klaidą? Gi nėra lenkai jokia antžmogių tauta, tai visai normalūs žmonės. Be abejo, tarpe jų yra ir blogų, tą pamatėme ir per pernykščias sporto varžybas Kaune. Tačiau ar dėl to turėtume nuvertinti visus lenkus? [Be to, šios varžybos gi akivaizdžiai parodė, kad mes net nuo sirgalių deramai nesugebame apsiginti, sugebėkime viską vertinti taip, kaip tai yra…].

Ir baigdamas gal paanalizuosiu Vytauto Radžvilo [jei tai tikrai jo] mintis.

Lietuvos valdžia, kaimynai, tarp jų Lenkija ir Rusija, žvelgia į ateitį ir nuosekliai ruošia dirvą būsimiems veiksmams“ Kas tai? Ar filosofas mano, kad mūsų valdžia gavo iš Vilnijos lenkų kyšį? O jei ne, tai kas gi čia blogo, kad Lietuvos valdžia ruošia dirvą? Tai jų pareiga. Blogai būtų, jei Lietuvos valdžia imtųsi revanšistinių veiksmų prieš tuos, kurių jau seniai nebėra [įvertinkime, kad Lietuvą okupavusieji lenkai jau seniai po velėna] ir taip rizikuotų savo piliečių gyvybėmis, o jei jie nepasiduoda provokatoriams, tai reikia tik pasidžiaugti tokiais veiksmais.

Visiškai akivaizdu, kad nuolaidoms nebus galo, nes patenkinus vienus reikalavimus bus keliami nauji“. Ponas Radžvilai, o kame tas akivaizdumas? Jūsų iliuzijose? Kai į mano sodą prikrito kaimyno obels obuolių, jis paprašė juos grąžinti. Grąžinau, bet tai nebuvo jokiu postūmiu jo pretenzijoms perkelti mano tvorą sumažinant mano kiemą. Nei tada, nei po daugelio metų. Todėl stebiuosi išsireiškimu „visiškai akivaizdu“. Nes manau, kad plačiai žinomam žmogui nederėtų savo prielaidas pateikinėti už neišvengiamą faktą. Net jei jis yra filosofas.

Žiniasklaida neabejotinai mėgins jį pavaizduoti kaip trumparegių “nacionalistų” varganą sambūrėlį“? Kodėl gi taip manote? Taip, daugelis mūsų žurnalistų akivaizdžiai prioritetus teikia ne tiesai, o materialiniam suinteresuotumui. Bet gi ne visi. O jei įvertintume, kad net ir tie, sąžinę praradę rašeivos, paradoksalu, bet savyje dar turi nemažai tautinio patriotizmo, aš tokio teiginio brukti neskubėčiau. Tuo labiau, kad nei neįsivaizduoju situacijos kaip atvykęs koks nors lenkų užsienio reikalų ministras galėtų kišti kyšį Lietuvos žurnalistui, kad jis suniekintų „sambūrėlio“ dalyvius.

Nors pono Radžvilo tekste tarsi ir nėra atviro teksto, kad tokius lenkų veiksmus diriguoja Lenkijos ir Rusijos oficialiosios valdžios, tai teko ne kartą girdėti iš kitų panašių minčių autorių. Netiesa, manau. Man panašiau, kad jei jau iš tikro prieš Lietuvą slapta veikia Lenkija ar Rusija, tai be nepamatuoti mūsų veiksmai ir reakcija į lenkų norą naudotis savo kalba kaip tik ir atitinka jų lūkesčius. Neturėtume pasiduoti provokacijoms.

Baigdamas noriu apibendrinti savo nuomonę. Turime leisti antrąja kalba [antroje vietoje] užsirašyti tuos gatvių pavadinimus ant pastatų ir antruose pasų lapeliuose, nes tai nėra joks lietuvių sumenkinimas. Tačiau turime būti atidūs dėl teritorinės priklausomybės, jei tokią imtų reikšti kai kurie ekstremistinių nuostatų lenkai. Turime deramai vertinti taikių sprendimų svarbą ir siekti būti patraukliais ne tik sau, bet ir į mus žvelgiantiems iš šalies. Mes negalime apie menamas problemas kalbėti kaip apie esančias. Privalome išlikti solidūs ir malonūs, kad būtume vertinami kaip ta gražuolė gulbė, o ne medžiojamos žąsys.

===============================================================

Straipsnis panašia tema:

Laima Žilaitytė: Norite lenkų suklestėjimo Lietuvoje – uždrauskite jų kalbą

http://pilietis.delfi.lt/voxpopuli/norite-lenku-suklestejimo-lietuvoje-uzdrauskite-ju-kalba.d?id=60608075