R.Matelis: Mero A.KUPČINSKO man jau pakaks. Tikiuosi ir Jums

 II dalis

 

I dalis ČIA
Jei manęs kas nors paklaustų kas per žmogus yra Andrius KUPČINSKAS, ko gero, nieko blogo pasakyti negalėčiau. „Žmogus kaip žmogus“, – tikriausiai suformuluočiau atsakymą. Tačiau Kaunas ne tik didelis ir svarbus Lietuvos miestas, jis yra ir daugelio mūsų vilčių, lūkesčių ir poreikių patenkinimo miestas. O kas žino, esant tokiai politikai kaip šiandiena, gal dar ir vėl sostine jam teks būti… Todėl jam vadovauti turi ne eilinių gebėjimų, o apsukrus, talentingas ir teisingas žmogus. Kita vertus, Kauno meras turi būti ORUS, o jo išsakyti ŽODŽIAI TURI BŪTI SVARŪS ir niekam nekelti abejonių dėl jų teisingumo. Ar tokioje rolėje sugeba ir gali būti A.Kupčinskas?

Ko gero, ne. Ko gero Kauno merui dar stipriai trūksta solidumo, todėl net per rinkimus, prasidėjus II turui, daugelį smarkiai papiktino neetiška ir nekorektiška reklama su milicininko [suprask – Matijošaičio] ir kažkokio eigulio [suprask – patrioto Kupčinsko] kepurėmis. Beje, meras neretai mėgsta pabrėžti, kad jis nėra pralobęs ir gyvena pagal savo ne itin didelį atlyginimą, tad kaip gi čia su tais milžiniškais stendais, kurių kainos šiaip jau yra kosminės? Ar jie merui iškabinti su nuolaida, ar vis tik jiems pinigų “pavyko“ užsidirbti? Bet tiek to tą savigarbos stokojančią Andriaus reklamą… Kur kas bjauriau yra tai [nes parodo TS-LKP partijoje dar vis tūnant kažkurį nevykėlį, kuris „komponuoja reklaminius veiksmus“], kad akivaizdžiai buksuojantys “tradiciniai“ politikai konservatoriai, nuolatos bando niekinti žmogų pagal profesiją. Taip bandyti susirinkti balsų sau yra paprasčiausiai kvaila ir neperspektyvu. Negaliu neprisiminti akivaizdžiai to paties konservatorių „chormeisterio“ kai buvo puolamas R.PAKSAS: pamanykite, prezidentu būti išdrįso lakūnas… O ar lakūnas kuo nors nepagarbi profesija tokioms pareigoms? Tikriausiai toks kritikas pats net keleiviu į lėktuvą bijotų įlipti… Taip ir čia – bandoma kąsti už milicininko [policininko] buvusią veiklą? Ir kam čia tada pataikaujama? Nusikaltėliams? Gal… Vis tik tai tikrai apgailėtini brovimosi į mero postą Kupčinsko metodai. Kaip ir tai, ką vakar perskaitėme spaudoje – Žaliakalnio gyventojams į dėžutes sumėtyti lapeliai, juodinantys V.MATIJOŠAITĮ! Na ne, sere mere, taip į savo nusėdėtą krėslą jūs jau nebesugrįšite. Garantuoju!

Jau minėjau, kad Kauno meras, be jokių diskusijų turi būti teisingas žmogus. O va prieš rinkimų pradžią jis paskelbia, kad TS-LKD Kauno skyrius, pirmieji pagaliau atpigino šildymą Kaune. Gerbiamieji skaitytojai, ar tai ne viršūnė? Tai akivaizdus veiksmas, parodantis, kad Kupčinskasi rinkėjus vertina ne labiau, nei mažamečius vaikus, kurie, jo manymu, net nesugeba aritmetinių tiesų suvokti. Jokia paslaptis, kad 2013/2014 metų žiema buvo gana šilta, tačiau šių metų žiema jau ir rekordiškai įvardinta: šalčių tarsi visai nebūta. Deja, sąskaitos už šildymą daugiabučių gyventojams jei ne didesnės, tai bent jau tokios pat. O turėjo būti smarkiai mažesnės. Ir tai įvardinama kaip atpiginome šildymą? Eigulių bendruomenės organizuotame gyventojų susitikime su pretendentais į merus viena senyva moteris atsistojo ir pasakė tiesiai, be užuolankų: „Man nereikia jokio atsakymo, nes tai ką aš pasakysiu yra ne klausimas, o paprastas pastebėjimas: Andrius KUPČINSKAS meluoja, kad atpigino šildymą. Jis neatpigo nei kiek, mes visi tą žinome. Negražu taip elgtis“ [čia cituoju iš atminties]. Ir vietoje mero dalyvavęs šiaip jau gana sėkmingai gebantis manipuliuoti auditorija Marijus PANCERIS, šioje vietoje tapo bejėgiu. Nes faktas niekada nebūna nuginčijamas gražbylystėmis.

Nueinantis meras eilę metų mėgsta vis džiaugtis Kaune įrengtais duračiu [čia mano asmeninis terminas, aš įsitikinęs, kad ateityje žodis „dviratis“ bus pakeistas į teisingą žodį „DURATIS“] takais, kažkada net pats žadėjo į darbą duračiu važinėti. Gerbiamieji, na gal ir aš ne viską suprantu, bet kame gi čia tas žygdarbis? Ar per Laisvės alėją ir Ąžuolyną nubrėžtos baltų dažų linijos? Tada jau jūs man atleiskite, kad aš nieko nebesuprantu. Ar čia merui reikia šlovintis dėl tokių „žygdarbių“? Bet va apie Laisvės alėja tai jau ir laikas pakalbėti… Dar prieš ketvertą penketą metų buvo gyvai kalbama, kad „atgaivinsime Laisvės alėjos dvasią“. Bet kalbomis retai kas ir retai kada atsigaivina, o darbų jokių nesimatė. Tiesa, prieš antros kadencijos rinkimus, meras Andrius buvo visus pradžiuginęs, nes iki 17 valandos sutrumpino mokėjimo už automobilių stovėjimą centre, laiką. Bet o viešpatie, kokie naivūs mes buvome tada: tas sutrumpintas laikas teegzistavo iki naujų postų išsidalinimo. Ir po to ne tik vėl prailgėjo, bet savo kainomis dar labiau iš miesto centro išvaikė žmones. Nes nors sakyti garsiai, kad brangu mokėti už nieką, nedrįstą niekas [vis tik tokie baikštūs jau esame], kiekvienas tą turi galvoje ir todėl mąsto: o ko man į tą centrą važiuoti? Kad pinigus už nieką sumokėti? Taigi ilgalaikis kalbėjimas apie centro atgaivinimą, kuris akivaizdžiai neįvyko, pakeistas į Laisvės alėjos atnaujinimą. Šis „judesys“, nors ir reikalingas, tarsi paslėpė neįvykdytus pažadus ir pavertė juos į perspektyvią dirvą pasipinigautojams. Nes čia atsiveria dideli klodai, milijoninės sumos gatvės rekonstrukcijai. Tačiau jei įvertintume viską iš pašalies, Laisvės alėja „numarinta jau labai daug metų ir tokia bus dar ilgai.

Kai kovo devintą dieną laikraščio 15 min. korespondentai pateikė klausimą A.Kupčinskui: „Prieš 2011 metų rinkimus žadėjote, kad po „Žalgirio“ arenos atėjo eilė Laisvės alėjos rekonstrukcijai. Taip pat žadėjote įkurti studentų centrą Nemuno saloje, pradėti statyti Kongresų rūmus. Tad kodėl Laisvės alėja vis dar tokia pati, nėra Kongresų rūmų pamatų, studentų centro Nemuno saloje?“, sekė toks paprastas ir tarsi ne to paties buvusio žadėtojo atsakymas: „Žinoma, visko nespėjome ir tą pripažįstu. Neįmanoma visko padaryti per vieną kadenciją“. O žadėti buvo galima? Kaip ir įtikinėti, kad šildymas atpigo? Ir dar įsiklausykime, ‚sakoma pripažįstu, kad visko nespėjome“. Betgi, kad iš išvardytų darbų šiame klausime jūs nieko „nespėjote“. … Nors aš asmeniškai tai ir džiaugiuosi, kad tie Kongresų rūmai nepradėti. Nereikia jų Kaunui. Bent jau dar ne laikas jiems atsirasti. Net jei tai ir už svetimus, ES pinigus būtų daroma.

Nebesiplėtosiu, pagal komentarus spaudoje esu įsitikinęs, kad A.KUPČINSKAS nebebus renkamas. Nežiūrint to, kad jam nesuvokiamus palaikymus ėmė reikšti žmonės, kurie, švelniai tariant niekaip nesusiję su sprendimais ar Kaunui reikia Kupčinsko valdžios. Čia turi omenyje europarlamentaro A.MAZURONIO ir Palangos mero, konservatoriaus Š.VAITKAUS palaikomuosius pareiškimus. Ech, … politinė kultūra Lietuvoje dar keista. Man atrodo, kad tokių pareiškimų autoriai paprasčiausiai turėtų ilgai labai nepatogiai jaustis.

Tai va ir viskas, ką norėjau pasakyti savo bičiuliams kauniečiams. Iki. Susitiksime sekmadienį prie urnų.

R.Matelis: Jūs manote, kad aš meru rinksiu A.Kupčinską? Tada jūs klystate.

I dalis

Aštuonerius pastaruosius metus [su trumpa pauze], Kaunui vadovauja meras Andrius KUPČINSKAS. Daug tai ar mažai? Jei mąstytume valstybės ar miesto amžiumi, galima būtų manyti, kad mažai. Tačiau mero patirtį mes turime vertinti žmogaus sąmoningo gyvenimo ribose ir aštuonių metų laikotarpis tada pasirodo visai nemažas. Jei kalbėtume apie daugelio valstybių prezidentus, tai ilgiau užsibūti šiame poste neleidžia net įstatymai. Dar gal prieš trisdešimt metų žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ buvo skelbiama, kad Vakarų psichologai ir sociologai nustatė, jog tose pačiose pareigose žmogui dera dirbti ne ilgiau nei septynis metus. Nes po to seka tam tikra atrofacija ir užsibuvusiųjų darbo rezultatai ima ženkliai smukti. Tokie tyrimai ne vienkartiniai, jais tenka tikėti ir šiandiena. Juos patvirtina ir mūsų stebėjimai, jei tokius vykdome, nes tai paslėpti yra sunku.

Kadangi atstovauju tik savo asmeninę nuomone, rašysiu vienaskaitoje. Ir pabandysiu trumpai apžvelgti mero A.Kupčinsko meravimo taką. Taip jau lėmė gyvenimas, kad tada, kai šis jaunuolis tapo meru, aš dirbau Kauno miesto Rinkimų apygardoje. Kadangi jau 25 metai kovoju dėl teisingo savo nuosavybės į kažkada nacionalizuotą žemę atstatymo, dar tada, kai Kupčinskas tapo Kauno meru ir savivaldybės salėje dėstė būsimas savo meravimo vizijas, labai ryškiai atkreipiau savo dėmesį į pažadą, kad kauniečiams sparčiai ir sąžiningai bus atstatoma nuosavybė į išlikusį nekilnojamąjį turtą arba, nesant galimybės atstatyti jos į buvusį turtą, bus suteikiami derami sklypai kitoje vietoje. Apygardos komisijos nariams buvo privalu dalyvauti inauguracinėje išrinkto mero kalboje, todėl tai buvo pirmasis mero pažadas, kuris įsirėžė man į atmintį. Deja, deja, tai ir teliko pažadu. Gerokai vėliau, jau po kelerių metų, vienas iš konservatorių lyderių man asmeniškai pareiškė: Kaune yra daug laisvų gerų žemių, bet Kauno savivaldybė absoliučiai nusišalinusi nuo nuosavybės atstatymo klausimų sprendimo, todėl žmonėms brukami nieko neverti sklypai, kurie tik teoriškai yra miesto ribose, o iš tikro jiems siūlomi žemės gabalėliai yra Pakaunės vietovėse. … Šiame straipsnelyje savo vizito į mero kabinetą nuosavybės klausimu, vykusiu dar I kadencijos pabaigoje, tik pažymėsiu, kad jis buvo daugiau negu keistas: meras apie 80 procentų mano priėmimo laiko su kažkuo kalbėjosi telefonu, o man teko tenkintis pokalbiu su iki gyvo kaulo atsibodusiais valdininkais, pas kuriuos patekti nebūtų reikėję tuo metu lauktų penkerių savaičių… Gal, sakau, tą kartą meras taip bandė išvengti akistatos prieš faktą, kad mulkinami kažkada neteisėtai nacionalizuotų žemių savininkai? Gal, bet veiksmų, padėčiai ištaisyti, jis taip niekada ir nesiėmė.

Tiesa, šiandiena ir už tokį priėmimą gal jau tektų būti kažkiek dėkingam, nes mero Kupčinsko meravimo metais, kauniečiams buvo pilnai ir galutinai užvertos savivaldybės durys, todėl miestiečiams, atėjusiems į Kauno savivaldybę belieka vienintelis džiaugsmas „pasiskuti“ senovinėmis besisukančiomis įėjimo durimis: pirmyn ir atgal – namo. Nors savivaldybės pirmame aukšte dirba budintis policininkas, jo kompetencija patikrinti atvykstančius žmones čia nebepasitikima. Nejaugi Kauno savivaldybės vadovai net patys save laiko tokiais nusidėjusiais, kad net bijo savo gyventojų? O gal jei į kabinetus užeidinėtų bet kas iš gatvės, ten tektų nuolatos imituoti kur kas rimtesnę darbo atmosferą nei ji yra ir tai kai kam sudarytų nemažai nepatogumų? O gal prasti reikalai su darbo drausme ir to neturėtų žinoti pašaliečiai? Bet neieškosiu atsakymo, nes svarbiau už viską yra tai, kad gyventojų išrinkti atstovai nuo jų atsitvėrė neįveikiamais užraktais ir tai sukelia daug minčių…

Vis tik įdomiausia bus pabandyti apibendrinti ką gero Kaunui nuveikė aptariamasis meras… Be abejo, įvairias smulkmenas paliksiu už šio rašinėlio ribų, nes smulkmenos todėl ir smulkmenos, kad jų daugelis nei nepastebi. Tačiau Kauno meras yra tokia figūra, kurios darbo indėlis turi būti vienodai gerai matomas tiek trumparegiams, tiek toliaregiams. Pirmasis ‚šaršalas‘ apie gerą mero Andriaus darbą, ko gero, buvo „Žalgirio“ sporto arenos statyba. Kol ta statyba vyko, aš labai nuoširdžiai džiaugiausi meru Kupčinsku. Žiniatiekoje mirksėjusios žinutės tvirtino, kad naujoji arena bus puiki ir dešimteriopai pigesnė nei ją norėjo prastumti ‚korumpuotasis‘ A.Garbaravičius [prieš tai buvęs Kauno meras]. Bet netrukus, po arenos atidarymo, aš ją nužvelgiau iš išorės ir… „-O bože bože, – pasakytų koks nors rusų starovieras“. Nes savo išore nuo, tarkime, M.K.Čiurlionio tilto, šie sporto rūmai priminė ne ką kita, o kokią nors, ne visai naują tarybinių laikų gamyklą. Jokio iškilmingumo, jokios pastato pompastikos, jiems priešpastatant atvirus ventiliacijos vamzdynus ir surūdijusias „dekoracijas“. Kurias neseniai, gal prieš savaitę, kaip didelį šimtmečio įvykį Andrius Kupčinskas pabandė pridengti elementariu bėgančiu elektroniniu užrašu „Žalgirio“ arena“, analogišku „Soliario“ autobusų ir troleibusų informacijos užrašams… Tiesiog pasiaukojantis mero visos kadencijos darbas? Ar kas tai? O gal tai skonio neturintis meras? O gal deramų patarėjų stoka? Ar tiesiog meras, kuris neturi tvirtų savo nuostatų? Deja, nežinau atsakymo.

Bet gal gi grožis spindi viduje, vis dar kirbėjo maža viltis? Tačiau po kurio laiko apsilankęs šiame ‘kluone‘ pamačiau labai nykų vaizdą: čia ir vėl „dusino“ puošmenų vaidmenį atliekantys vamzdynai ir elektros kabeliai, o bufetas [o gal kas nors tai drįstų vadinti kavine?] tiesiog pribloškė savo „žaismingumu“. Niekada anksčiau, gyvenime, nebūčiau pagalvojęs, kad grožiu gali tapti šiukšlių eksponavimas permatomose šiukšliadėžėse, bet čia buvo ir dar šiandiena yra būtent taip…

Tiesą sakant, nebelabai viską prisimenu iš I kadencijos – per daug laiko praėjo. Na, o kaip su antrąja? Mane visada glumino [ir ne tik mane, o daugumą mūsų] gatvių danga ir šuliniai, kurie sumontuoti labai kreivai ir arba per giliai, arba per iškiliai. Tai laužo mūsų automobilius, kenkia nuotaikai ir net darbingumui. Todėl labai apsidžiaugiau, kai prasidėjus rinkiminiam turui [prieš antrąją kadenciją], meras viešai įsipareigojo iki naujos kadencijos pabaigos, kartu su savo konservatorių komanda, užtikrinti VISŲ GATVIŲ ŠULINIŲ DANGČIUS IŠKELTI į esfalto lygį. Tuo metu, suprasdamas, kad tai didelis darbas, tikėjausi, jog tai bus pradėta jau pirmaisiais metais. Bet ne. Gatvėse įdubos buvo neliečiamos. Vaizdas nesikeitė ir antraisiais bei trečiaisiais metais. Ir tik 2014 metų vasaros pabaigoje pamačiau pradedant daryti tai, ko žmonėms reikėjo tiek ilgai laukti ir kas daugumą jų vertė nuolatos leisti pinigus automobilių remontui. Su tam tikru kartėliu, bet vis tiek apsidžiaugiau. Tačiau ir tą maža laimės kibirkštėlė pasirodė per ankstyva. Darbai „paknibinėti“ tai šen, tai ten, o kur pačios svarbiausios miesto vietos, viskas palikta kaip buvę. Nagi pabandykite be įtampos pravažiuoti Kauno Savanorių prospektu, kai užsikelsite į kalną. Iki sankryžos su Taikos prospektu. Garantuoju – nepavyks, nes bent jau dešinysis jūsų automobilio ratas laužysis į giliai įsmukusius šulinių dangčius. Kai kur ir kairysis… Kuklumas nėra mano kasdieninė būsena, todėl prisijungęs prie savo paskyros Feijsbuke, mero lentoje parašiau maždaug tokią atvirą pastabėlę: „Savanorių prospektas, prestižinė miesto arterija, o šuliniai ten „pamiršti“. Netrukus buvau tiesiog priblokštas: meras man patarė kreiptis į „Kauno vandenų“ vadovą ir net nurodė telefoną. Kas tai? Sumani dalykiška mero veikla ar noras pamiršti savo pažadus? Juokais tą situaciją, žinoma, pakomentavau kaip mero išsiblaškymą, t.y. tai, kad meras gal sumaišė kuris iš mūsų yra meras ir kuriam priklauso rūpintis šiomis problemomis.

Čia negaliu neprisiminti ir kito panašaus atvejo, kai prieš keletą metų man įkyrėjo pavojinga ir nuolat judri Pašilės ir Rytų gatvių sankryža, kuria tekdavo gana dažnai važiuoti. Pavojinga ji tuo, kad važiuojant iš Rytų gatvės, pažvelgus į kairią pusę tematai aukštą mūrinę piliečio tvorą, o ir iš dešinės ne ką geriau – čia bent jau vasarą lapoja tanki gyvatvorė, todėl važiuojamąją dalį iš abiejų pusių gali pamatyti tik iškišęs savo automobilio „snapą“ į važiuojamąją dalį. Be jokių abejonių, jei koks žioplys, važiuojantis pagrindine Pašilės gatve atsitrenktų į tave, liktum kaltas, kaip įvažiavęs į sankryžą neįsitikinęs, kad tai netrukdo kitiems eismo dalyviams. (…) Bet čia situacija įdomi dar ir tuo, kad ši gyvatvorė saugo nuo kelio dulkių paties mero daugiabutį. Tad mano pastebėjimas Feijsbūke, Andriaus Kupčinsko saite dėl eismo saugumo prastos būklės, buvo sutiktas net ne žodžiais, o kažkokiomis internetinėmis ikonėlėmis. Ir liūdna ir pikta, kai taip reaguojama į teisingas pastabas.

Jau prieš daugelį metų meras Kupčinskas tvirtino, kad jis išspręs dviejų, miesto vaiduokliais tapusių, o iš esmės – kažkada didingais turėjusių būti pastatų-viešbučių „Respublika“ ir „Britanika“ klausimus. Tada jis teigė, kad netrukus bus užbaigta jų statyba ir Kaunas žavės mus visus savo naujais architektūriniais šedevrais. Bet nepavyko, … todėl prieš porą savaitėlių išgirdome kitą pseudodžiaugsmingą jo žinią – šie pastatai pagaliau kažkieno bus nugriauti. Juokingu, tokių pareiškimų nepavadinsi, nes galutiniame rezultate paaiškėja, kad miesto vadas tesugeba griauti tai, ko įrengti taip ir nesugebėjo. Nors ir nugriauti iki kadencijos pabaigos, nesuspėjo, ji pasibaigė. Iš to, mieli kauniečiai, peršasi išvada, kad jums siūloma rinkti nebe merą kūrėją, o merą griovėją. Beje, griovimų srityje aš Andriaus Kupčinsko prastu žodžiu minėti negalėčiau. Efektingai kažkada nugriovė buvusį Kauno centro pasididžiavimą – Merkurijaus univermagą, o ciksint paskutinėms meravimo sekundėms dar ir tarybinio meno apraiškas nuo Aleksoto tilto atramų suspėjo nulupti. Palaimino dviejų ponių veiksmus nugriaunant buvusį „Lietuvos“ viešbučio filialą į jo vietą pastatant stiklo vaiduoklį, ko gero su šelmiška šypsena žvelgdavo į kampu su savivaldybės pastatu stovintį namą, kuris išdarkytas ant jo stogo užmaunant apverstą akvariumą. Auksinio tualeto jau nei neminėsiu, nes gerai nei nežinau ar čia Andriaus, ar jo konkurento R.Mikaičio veiklos padarinys. Bet šiai daliai gal pakaks. Geros dienos Jums…

R.Matelis: Iki prezidento rinkimų likus trims dienoms…

Iki naujų prezidento rinkimų liko trys dienos, todėl jau pats laikas apžvelgti susikristalizavusią situaciją. Tiesa, visos jos neaptarinėsiu, tačiau bent iš kelių pozicijų pažvelgti tikrai norisi. Kaip moralinis Naglio PUTEIKIO rėmėjas jau esu išreiškęs savo apsisprendimą balsuoti už jį. Ir ši nuostata nepakito iki pat galo. Nes būtent N.Puteikis parodė savo tvirtą stuburą ir nuostatas, be kurių aš nematau Lietuvos šviesesnių perspektyvų. Mums jau seniai nebereikia besiglaustančių pretendentų, tai yra tokių žmonių, kurie stebi kas kurioje situacijoje galingesnis ir tada šliejasi prie jų interesų. Lietuvai reikia prezidento, kuris savo sprendimus priiminės pagal visos Lietuvos poreikius, o ne pagal interesų grupių užsakymus. Gal karas Afganistane, o gal įgimtos savybės jį suformavo kaip tikrą kovotoją už svarbius tautai interesus. Todėl nuomonė atiduoti savo balsą už Naglį PUTEIKĮ pas mane išliko per visą rinkimų laikotarpį iki paskutinio momento. Tikiuosi, o ir internetiniai komentarai bei gyvi pokalbiai su žmonėmis tai rodo, kad į antrą turą pateks ligšiolinė prezidentė Dalia GRYBAUSKAITĖ ir Naglis PUTEIKIS.

Skirtingai negu kai kurie visuomeniniai aktyvistai, aš nelabai įžiūriu už ką reikėtų labai smerkti dabartinę prezidentę. Na nematau jos labai didelių nuodėmių, tačiau… aš nematau ir jos jokio atlikto darbo. Ilgas kadencijos laikas pats savaime reikalauja, kad geras prezidentas būtų atlikęs kur kas daugiau darbų. Be to aš esu įsitikinęs, kad prezidentinė kadencija turėtų būti viena. Pasaulyje nėra nepakeičiamų žmonių, todėl neteisingas įstatymas, leidžiantis rinkti tą patį žmogų antrą kartą. Be to, kadencijai pasibaigus, gyvenimas buvusio prezidento neužblokuoja, nesuvynioja į kokį nors kokoną, todėl tikrai geras, Lietuvai atsidavęs žmogus visada ras galimybių tęsti naudingą savo šaliai darbą kitomis formomis.

Plačiau neaptarinėsiu Vilniaus miesto mero A.ZUOKO, nors vieną susitikimą su juo ir apturėjau. Man susidarė nuomonė, kad tai itin gerai žodį valdantis žmogus, kas tarsi suteikia jam šiokių tokių šancų, tačiau… pasigilinus kiek labiau, man kai kurie jo teiginiai pasidarė nerimti. Viename savo reviu Kaune jis pabandė kaip labai teigiamą darbą pristatyti žinią, kad internete jau kuris laikas išviešinta visų Vilniaus savivaldybės įmonių vadovaujančių darbuotojų atlyginimai, kas tarsi padarė labai teigiamą poveikį vilniečiams. Iš pirmo žvilgsnio – tikrai, atrodo žavu. Bet labiau pagalvojus – ar tikrai taip? Ir tada supratau, kad viešai surašyti nepelnytai aukštus atlyginimus nėra jokia paslauga vilniečiams. Priešingai, tai tarsi apynasris eiliniams žmonėms: „Grožėkitės kokias sumas lupa savivaldybės valdininkai ir tylėkite. Nes jūsų balsas – na patys žinote, į niekur neina“. Taigi išviešinimas didelių atlyginimų gal pasitarnavo tik patiems oligarchiukams, nes po pradžioje patirto šoko dabar jie jau nebebijo dėl savo galimai pernelyg didelių algų iš miesto biudžeto. Tarybiniais laikais mes irgi matėme prabangias funkcionierių vilas, bet argi ką pakeisti galėjome? Ne. Todėl tokios informacijos buvimas iš mūsų darė dar didesnius vergus nei iki tol. Kai kurie rinkosi padlaižūnų gyvenimo būdą, vardan aukštesnės savo namų tvoros ir platesnės lovos miegamajame.

Šiuose rinkimuose, kaip ir visada, atsiradęs Lietuvai naujas žmogus – Bronis ROPĖ. Tiesa, savam Aukštaitijos krašte – jie nėra jokia naujiena, bet Lietuvos lygmeniu jis buvo žinomas labai mažai. Rinkiminės kompanijos starte jis atrodė labai neblogai – neklaninis, kuklus ir išmintingas žmogus. Tačiau vėliau, pasirodžius „eteryje“ Puteikiui ir rinkiminei kompanijai įsibėgėjus, tapo aišku, kad Bronis nepajėgs nurungti šio buvusio konservatorių „rakšties“. Ir šiandiena aš jau manau, kad klydome manydami, kad Ropė tikrai labai geras kandidatas. Nes tuo atveju, jei jis visa širdimi už Lietuvą ir geras permainas joje, mano įsitikinimu, jau likus savaitei iki rinkimų jis turėjo atsitraukti iš šios kompanijos ir savo rėmėjams patarti balsuoti už N.Puteikį. Taip nebūtų išskaidyti tautos balsai. Bet… to neįvyko ir tai įneš iki paskutinės dienos tam tikrą sąmyšį patriotų gretose.

Rolandas PAKSAS... Labai, na jau labai labai jis norėjo sugrįžti į Daukanto aikštės rūmus. Tačiau šiandiena, net jei jam būtų pavykę gauti leidimą kandidatuoti, aš už jį jau tikrai nebebalsuočiau. O kažkada atidaviau šiam žmogui visą save –gyniau kaip įmanydamas nuo sąmokslininkų. Nesulaukęs išbaigtinės pagalbos iš Europos institucijų, eksprezidentas R.Paksas netikėtai pasiūlė savo rėmėjams balsuoti už Zigmantą BALČYTĮ. Tiesa, kai kurie seni partiečiai sako negirdėję tokio nurodymo. Jei atvirai – man asmeniškai Z.Balčytis tikrai nėra blogis ir jei nebūtų Puteikio, aš gal net už jį ir savo balsą atiduočiau. Tačiau Puteikis, mano akimis vertinant, yra ne kas kita, o ano, dešimtmečiu ankstesnio Pakso antrininkas. Tik dar energingesnis ir išmanesnis. Jis savo visa esybe su tauta, su eiliniais žmonėmis. Nors joks ne priešas ir pasiturintiems, bet sąžiningiems verslininkams… Sunku pasakyti, gal amžius kai kuriems žmonėms nebeleidžia išlikti autoritetais tautai, bet, mano giliu įsitikinimu, Paksas save nokautavo. Labai abejoju ar jis dar turi besąlygiškų fanų, kuriems jo žodis atitiktų įstatymą, bet nuo savęs, šiuo veiksmu, jis ko gero galutinai atstūmė daugelį dar buvusių mąstančių rėmėjų. Nes toks veiksmas leidžia įtarti ne Pakso atsiradusią meilę socdemams, o jau gana aukštą lygį pasiekusį jo prisitaikėliškumą. Iš tokio pareiškimo –  jau galima drąsiai daryti prielaidas, kad nesugebėjęs susiderinti interesų su USPASKICH, PAKSAS tai netrukus pabandys padaryti su Butkevičiumi. Arba dar kitais žodžiais tariant – paseks savo amžino konkurento Artūro PAULAUSKO keliu, atvedusiu jį į Darbo partiją.

Ar sekmadienį vyksiantys rinkimai bus tautos teisingas pasirinkimas, parodys jau greita ateitis. PUTEIKIO rėmėjų tikrai daug, tačiau įdomu kaip elgsis B.Ropės ir kitų pretendentų pasekėjai. Juk jei savo pralaimėjimo neįvertino pats Bronis, tai jo rinkėjai situaciją mato akivaizdžiai…

R.Matelis: Ar Naglį Puteikį išrinksime prezidentu, priklauso tik nuo kiekvieno iš mūsų

 

Nors nuo Rolando PAKSO nuvertimo iš prezidento laikų, buvau smarkai nusivylęs prezidentinėmis temomis. Tačiau šie rinkimai, kuriuose į prezidentinių kandidatų sąrašą kiek netikėtai įsiterpė Naglis PUTEIKIS, vėl sužadino mano domėjimąsi šia tema. Tiesa, jei kalbant atvirai, pretendento N.PUTEIKIO sprendimas man nebuvo netikėtas. Nežinau kokiomis nuojautomis galėčiau bandyti grįsti savo bene metų senumo prognozes, bet jau 2012 metais aš kai kuriems savo aplinkos žmonėms sakiau: „man panašu, kad Puteikis gali bandyti tapti prezidentu“.

Kodėl gi Naglis Puteikis toks išskirtinis, kad panorau išdėstyti savo regėjimo lauką ne tik gerai pažįstamiems, bet ir straipsnio forma, tai yra tiems, kurių gyvenime gal nesu nei matęs? Atsakymas paprastas: mūsų visuomenėje jau seniai nebemačiau žmogaus, kuris keltų vilčių, kad jis kareivis, norintis bet kokia kaina sutvarkyti stipriai sueižėjusią mūsų šalį.

Naglį pažįstu ne taip jau seniai ir vargu ar galėčiau tvirtinti, kad esame gerai pažįstami. Tiesa, susitikę mes tikrai rastume apie ką pašnekėti, tačiau tai vadinti gera pažintimi aš nedrįsčiau. Čia jei kalbėti apie asmeninius santykius. Tuo tarpu manyti, kad jį gerai žinau – galiu. Nes internetinėje erdvėje per įvairius forumus ir NVO laiškų grupes jį matau pastoviai ir jau senai. Nors esu iš tų žmonių, kurie šimteriopai labiau vertina gyvą pokalbį nei virtualią erdvę, N.Puteikio atvejis kažkodėl kiek kitoks: jo nuostatos man visada kėlė gana didelį pasitikėjimą, nesvarbu kokia forma jos bebūtų pateiktos.

Nevargindamas tų, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių nenori nieko gero girdėti apie šį pretendentą į prezidentus, pranešu – šiame straipsnelyje nerasite sau tinkamų kozirių, tad ir vargintis gal neverta. Jį rašau tam, kad nedviprasmiškai patarti žmonėms – balsuokime už N.Puteikį. Nors tai gal ir ne idealas, geresnio atvejo neturime tikrai.

Tiesa, mano pažintis su Nagliu turėjo ir nelygumų. Mudu nesutarėme dėl Druskininkų mero elgesio A.Balkės skulptūros „Legenda“ atžvilgiu. Bet tai gal ir suprantama: aš realistas ir ne „prie meno“, todėl man visada kur kas svarbesnė tikroviška proza, nei sudievinta kasdienybės poezija. Pašalintoje Druskininkų skulptūrėlėje aš nemačiau jokio išskirtinumo, o miesto vadovo R.Malinausko elgesį vertinau teigiamai, nes jis, mano supratimu, teisingai laikosi pozicijos, kad miesto erdvės yra visų piliečių vienoda nuosavybė, todėl skulptūra galėtų likti amžiams tik tada, jei ji keltų visuotinį, o ne autoritarinį susižavėjimą. Tuo tarpu Naglis Puteikis, mano nuomone, yra tam tikras meninių kūrinių ir istorinio paveldo fanas, todėl jo pasipiktinimą mano straipsniu, palaikančiu merą R.Malinauską, aš iš dalies supratau. Kitaip kaip galima būtų paaiškinti Naglio nuspaustą stabdį Kretingos prakutusių verslininkų užmačioms istorinėje Klaipėdos miesto dalyje pastatyti keletą dangoraižiukų, kurie suniokotų miestą bet kokia istorine prasme. O šis stabdis iš jo atėmė daug gražių gyvenimo valandų: kova buvo labai arši, o jos metu išmėgintos pačios įvairiausios kovos formos. Bet apie tai jau esu rašęs tada kai tai vyko ir nebenoriu kartotis.

Bijodamas eilinį kartą itin smarkiai išplėtoti šią temą, suku iš karto prie Naglio PUTEIKIO, pretendento į prezidentus, analizės. Ko galima bus tikėtis, jei jis taps šalies vadovu? Įžvalgesni politologai jo išskirtinį bruožą – nesijungti į korumpuotas struktūras – galėjo pastebėti jau seniai. Būdamas Klaipėdos miesto tarybos nariu jis neplaukė pasroviui ir tiesą bei žmogiškumą gynė ne pasyviu rankos kilnojimu balsavimų metu, o piktavaliams atstatęs visą save. Tai nepatiko ne tik miestą valdančių kitų partijų atstovams, bet net ir tuometiniams jo bendrapartiečiams – konservatoriams. Todėl ten kildavo nemažai žodinių pasišpagavimų, o N.Puteikis įgijo nemažai baikščių priešų, kurie užsislaptinę [svetimais arba pasisavindami jo vardą] kūrė neva jo internetinius tinklapius ir juose rašinėdavo savo absurdiškus kliedesius, taip siekdami jį paniekinti, sugniuždyti ar sužlugdyti. Nepavyko. Šis riešutėlis pasirodė neįtikėtinai kietas jų dantims. Būdamas Klaipėdos miesto tarybos nariu, apart kitų klausimų, jis iškėlė į viešumą nesuvokiamai įžūliai išpučiamas taip vadintas tarybos narių kanceliarines išlaidas, kurios iš esmės tapo tarsi antruoju tarybos narių atlyginimu. Nepatiko tai didžiajai daugumai tarybos narių, kreivai į tai žiūrėjo ir vienas kitas eilinis pilietis. Nes jų nuomone nenormalu atsisakyti gaunamų pinigų, nesvarbu kokiu būdu jie bepasiektų tavo kišenę… O kaip tau atrodo, mielas skaitytojau? Ar teisingumas leidžia vieniems turėti geras pareigas ir jose dar lupti papildomas sumas? Beje, prisimenant, kad tokios lėšos paimamos iš visų mūsų sunešamų mokesčių. Iš mokesčių, kurių, kai juos švaistant pritrūkstama, pareikalaujama vėl gi iš mūsų…

Kai Vilniuje, o netrukus ir Kaune prasidėjo valdžios palaimintas reketas – renkami pinigai už automobilio pasistatymą centrinių miestų dalių gatvėse, beje, už surinktus pinigus neteikiant jokios paslaugos: nei apsaugos, nei tvarkingo parkavimo ir net neįrengiant patogaus užvažiavimo ant bordiūrų, Klaipėda dar skendėjo tyloje. Bet plėšikavimo virusas netruko nusigauti ir į uostamiestį. Man nesuvokiama, kodėl jau daugiau nei dešimtmetį vykdomam prievartiniam lupikavimui nepasipriešina pažangioji tautos dalis. Bet tokią padėtį laikau tarsi lakmusu visiems kitiems Lietuvos perspektyvos reikalams. Kol tauta nuolankiai atidavinės savo dažnai paskutinius pinigus saviems [ne okupaciniams] despotams, tol geresnio gyvenimo nematysime. Tačiau Naglis PUTEIKIS Klaipėdoje pakankamai aktyviai bandė pasipriešinti šiai savivalės formai. Suprantama, viskam nepakako laiko ir jėgų, tačiau paslapčia aš viliuosi, kad jei prezidentu taps Puteikis, jis prisimins ir panaikins šią anomaliją.

Į Lietuvos Respublikos seimą pretendentas pakliuvo ne nuo kadencijos pradžios. Pakliuvo per papildomus rinkimus, atsilaisvinus kažkuriais tai vietai. Tas likęs intervalas buvo jau nebeilgas, tačiau net ir tada Puteikis suspėjo pasižymėti savo principingumu. Todėl nekeista – matėme ir jo partijos lyderių A.Kubiliaus, R.Juknevičienės, K.Masiulio ir kitų galvoskausmį – ramybės drumstėjas netiko ne tik svetimų partijų nariams, bet ir saviems. Tik savais juos dar tada gal laikė Naglis. Iš tikro jis jiems buvo svetimas. Šioje vietoje aš jo niekada nesupratau iki galo. … Šie „saviečiai“ nuolatos stengėsi apriboti pretendento į prezidentus veiksmus ir galimybes, būtų jų valia, jis ir į seimą niekada nebūtų pakliuvęs. Bet… Naglis nebijojo savo žmonių, todėl drąsiai ėjo į vienamandates apygardas ir jose kilo aukštyn. Taip buvo ir naujuose rinkimuose į seimą, kurio nariu jis yra ir šiandiena. Tai geras ir – pabrėžiu – būtinas bruožas žmogui, siekiančiam valdyti ne kokią nors daugiabučio bendriją, o visą valstybę. Kada už valstybės vairo susėda skystablauzdžiai, blogiau gali būti tik tose pat vietose susėdę savanaudžiai. Tačiau abiem atvejais valstybė pasmerkiama skurdui ir korupcijai. Gi turėdama stiprų prezidentą šalis, net ir neturėdama tarptautinės galios, gali labai daug. Man patiko Naglio Puteikio viena kalba per televiziją, kur jis ramiai dėstė apie savo afganišką jaunystę. Net nežinau ar tai ne per drąsu, bet jo teiginys, kad „aš, praėjęs Afganistano košmarą, šiandiena nebemoku ko nors bijoti. Aš galiu nuvažiuoti ir į tą pačią Rusiją ir ten pasakyti – ką jūs darote, gi…“ nuskambėjo tikrai įspūdingai ir pakankamai įkvepiančiai. Nes iš tikro, su savimi nešantis gražias iniciatyvas ir gerus kėslus, bei pasižymint didele drąsa, pasiekti daug galima ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir vadovaujant savo tautai. Ir pasiekti taikiai, be karo pavojaus.

Ne vieną ir ne du kartus pretendentui teko susikirsti su teisėsauga, tačiau tai buvo konkretūs atvejai, atvejai, kai policija ar kitos jėgos struktūros buvo vertos pasmerkimo. Senutės Ramanauskienės iš Kauno Žaliakalnio byla, kai jėgų kupina, ištreniruota policininkė panaudojo kovinius veiksmus prieš galimai ligotą pensininkę, ne vietoje prekiavusią vaistažolėmis, ilgą laiką buvo prižiūrima seimo nario N.Puteikio. Ką padarysi, kad mūsų šalyje iš seimo narių atimtos realios bet kokios galios. Vis tik seimūno parama mažam nuskriaustam žmogui yra tarsi tabletė, todėl Puteikio poelgiai šioje ir kitose panašiose bylose vertintini tik kaip gerbtini. Nors labai liūdna buvo kartais girdėti kai kuriuos, šiaip jau tarsi pagarbos vertus policijos veteranus, kurie nei nebandė gilintis į konkrečias aplinkybes ir bet kuriuo atveju visus N.Puteikio veiksmus vertino kaip jo puolimą prieš visą policiją. Tokie teiginiai be galo absurdiški, todėl manau, kad jie būdavo surašyti su kažkokiomis kitomis, man nežinomomis intencijomis. Gaila, bet tokių faktų būta. Nes gindamas senukus Ramanauskienę ar prie Kauno Saulėtekio prekiavusį kitą pensininką, o tuo labiau – savo žmoną Niką Puteikienę, kuriai ant galvos atvykėliai iš viešbučio pažėrė krušą stiklo šukių ir skeveldrų, jis atliko tai, ką turėtume atlikti kiekvienas iš mūsų, nesvarbu kokiame statuse bebūtume.

Paskutiniu metu, jau rinkiminės kompanijos eigoje Naglio PUTEIKIO išsakomos idėjos, mintys ir planai, susilaukia ne tik visuomenininkų pasitenkinimo, bet ir žiniatiekos atstovų susižavėjimo. Pretendentą, gal ir ne visai noromis, giria net tie, kurie oi kaip labai nenorėtų matyti jo S.Daukanto aikštės Vilniuje rūmuose. Tačiau paneigti tai kas akivaizdu, ne visada ir įmanoma. Tad geras garsas sklinda. Ar jis pakankamas, kad N.Puteikis taptų Lietuvos vadovu, parodys ateities. Tačiau šio mano rašinio tikslas yra tik vienas – paraginti žmones, kad jie gerai įsiklausytų į tai ką surašiau, suderintų savo nuomonę su maniškiais teiginiais ir padarytų teisingas išvadas rinkimų metu. Pasyvumas čia netoleruotinas. Nei vienas iš mūsų neturime teisės į pasyvumą, t.y. į nuostatą „Nuspręs ir be manęs“. Ir tai tvirtinu jau vien dėl to, kad visi suprastumėme: tokių tingių personų Lietuvoje labai daug. O jei visi jie neateis į balsavimo apylinkes, visi ir pralaimės. Nes triumfuos tie, kurių prezidentas atstovaus ne Lietuvą, o tik jų privačius interesus.

R.Matelis: Internetinis balsavimas būtų tautos tragedija

Tai, ką rasite žemiau – ne straipsnis. Ir net ne rašinukas. Tai paprasčiausiai mano laiškas, atsakymas vienoje googlegruop [laiškų grupėje] į užmaskuotą internetinio balsavimo propagandą. Matyt, nepavykus atvirais tekstais paguldyti ant menčių patriotiškai nusiteikusiųjų mąstančių piliečių, propagandistai “povandenininkai“ ėmėsi naujos taktikos. Ir ta taktika šiaip jau visai nebloga. Ta prasme, kad visa apgaulė įvyniota į tikrai kokybišką “patalą“: daug ir įtikinamai kalbama apie būtinumą keisti referendumo įstatymą, sumažinant referendumą remiančių parašų rinkimą nuo 300 tūkstančių iki 100 000, kad tauta turėtų realias galimybes išnaudoti Konstitucijos teikiamą tautos prioritetinio vaidmens valstybės valdyme, kortą, “atsisakyti konsultacinio referendumo instituto egzistavimo nacionalinėje Lietuvos teisinėje sistemoje, kaip menkaverčio ir neturinčio esminės naudos teisinės ir politinės sistemos tobulinimui“ ir panašiai. Tiesa, realių žingsnių nenurodoma, tik skambūs žodžiai, kurių, skirtingai nei dar prieš keletą metų, valdžia jau nebebijo, nes įsitikino savo nenugalimumu. Ir taip sau netyčia, ketvirtuoju punktu tame laiške įrašyta sakinys, kurio tiesiog negalėjau neperbraukti. Vardan to, kad matytumėte koks “nekaltas“ punktas įspraustas tame tekste buvo.

4)Kuo greičiau, Referendumo įstatyme, nustatyti galimybės balsuoti internetu teisinio reguliavimo mechanizmą, kuris leistų įtraukti daugiau jauniausios visuomenės dalies sprendžiant valstybei svarbius klausimus ir didinant visuomenės politinį aktyvumą.

Mano pastabos išdėstytos žemiau, atsiprašau už vietomis prasibrovusią ironiją – pasirodo, net ir labai gebėdamas valdyti savo emocijas, kartais prarandu šį privalumą…

=============================================================

Taigi, pradėsiu nuo atsitiktinai aplankiusios alegorijos… Šiandiena mes {Lietuva} važiuojame intensyvaus eismo magistrale. Pakankamai dideliu greičiu. Bet jau kuris laikas pradėjo pliaupti didelis lietus, jis vis didėja, o mūsų automobilio stiklų valytuvai neveikia. Salone sėdintys keleiviai siūlo stabtelėti arba bent jau smarkiai sumažinti greitį. Tačiau keli „entuziastai“ ima garsiai įrodinėti priešingai – blogas matomumas – nieko tokio. Maža to, jie siūlo vairuotojui visai užsirišti akis juoda skepeta ir visu greičiu pirmyn! Kas bus tas bus!!!

Ir nors čia ne mįslė, kur nuvažiuos toks automobilis [o mūsų atveju – Lietuva], kiekvienas atsakykite  sau patys…

*****************

Naujesniam savo skaitytojui pabrėždamas, kad kompiuterijoje, nors ir ne specialistas, nesu ir naujokas, o interneto “galaktikose“ nardau jau apie 10 metų, turiu pasakyti, jog būtų netikusi mintis, jei tokia užklystų, kad prieš internetinį balsavimą piestu stojasi tik tie, kurie nieko apie jį neišmano ir gal tik elektroninį laišką šiaip ne taip sugeba parašyti…

Mąstantiems ir akylai gyvenimą stebintiems žmonėms šiandiena aišku, kad pas mus vykstantys rinkimai skaidrumu nepasižymi. Klastotėms kelias užkertamas toli gražu ne visur ir ne visada. Tai tęsiasi jau nebe pirmi metai, o mes, piliečiai vis tylime. Tačiau padėtis rinkimuose, kaip ir bet kuriame kitame darbų bare, galėtų būti nesunkiai pataisoma. Pavyzdžiui galima pasiekti, kad balsų skaičiavimo komisijos nepasitenkintu tuo, kad jose dalyvauja įvairių partijų atstovai, nes tie atstovai dažnai būna „bebalsiai“, mato nešvarius dalykus, bet dėl savo asmeninių charakterio savybių arba dėl „bendro“ susitarimo su dominuojančių partijų atstovais, visa tai praleidžia pro pirštus. Ir tada rezultatai būna tokie, kokius turime. O gi galima siekti ir atsiekti, kad balsų skaičiavimo komisijos balsus skaičiuotų viešai, prieš visą Lietuvą, pavyzdžiui visus skaičiavimus filmuojant ir tiesiogiai transliuojant per televiziją. Ar tada liktų galimybės klastoti? Jei ir liktų, tai labai jau sumažėtų. Bet kažkodėl didieji “patriotai“ tyli apie televizijos įjungimą į rinkimus. Ko gero todėl, kad taip kai kam būtų kur kas blogiau net už internetinio balsavimo atmetimą…

Tačiau dažnas internetinio balsavimo šalininkas tvirtina tuos pačius, iki skausmo atsibodusius kliedesius. Jie sako, kad internetiniu balsavimu bus galima pasiekti skaidrumo. Gerbiamieji ponai, kas tai per skaidrumas? Greičio – taip. „Elektronai“ su gyventojų balsais internetu į centrinę būstinę tikrai sulėks žaibo greitumu. Tačiau nepamirškime, kad visose pervažose būna tik vienas, gal du ar trys iešmininkai, kurie pagal savo supratimą nukreipia vagonus tik jiems vieniems tuo metu suprantama kryptimi… Neabejotina, kad prie centrinio serverio pulto sėdės ne dievas, o žmogus. Žmogus, kuris, jei panorės, nukreips gyventojų balsus ten, kur jam atrodys, kad reikia. Tiesa, ne, tai nebus toks savarankiškas iešmininkas, jis vykdys valią tų įtakingų asmenų, kurie vėliau jį pilnai apgins, jei kas nors kėsintųsi patikrinti elektroniškai jo atlikto darbo sąžiningumą.

Internetinio balsavimo „entuziastai“ paprastai visada teikia labai „svarų“ argumentą: „Internetinis balsavimas padarys lengvai prieinamą balsavimą jaunimui“. Nejuokinkite ponai, nesame tokie kvaili, kad nesuprastume, jog rinkimai vyksta tik kartą per ketverius metus. Na dar rinkimai į tarybas ir prezidento rinkimai. Taigi, blogiausiu atveju,- per ketverius metus balsuojame tris kartus. O balsavimų apylinkės, dažnu atveju, arčiau negu maisto parduotuvės į kurias bent jau kas trečią dieną einame. Tai apie ką kalbate, entuziastai? Apie tai, kad jaunam žmogui nepakeliama našta nueiti į rinkimų apylinkę ir atlikti savo pareigą kartą per 16 mėnesių??? Sakote, kai internetas namuose, balsuos ir tie, kurie tingi net ir taip retai nueiti iki apylinkės? Gal ir balsuos. Tik ar tas jų, tingi9nių balsavimas ko nors vertas? Ar tautai reikia balsų tų asobų, kurios neturi noro nueiti ir pabalsuoti įprastu būdu? O ar Jūs garantuojate, kad tokie žmonės galvos už ką balsuoti? Ar esate tikri, kad jie nebaksnos klavišų kaip papuolė, tuo dar labiau deformuodami mūsų gyvenimo perspektyvas?

Aaa, kai kas dar sako, kad į užsienį išvykusiems emigrantams sunku pasiekti, tarkime, Oslą… Norvegija mat tokia ilga… Na taip, čia internetas būtų kur kas arčiau. Bet… Pridėkite ranką prie širdies ir pasakykite, ar visi emigrantai išlikę tokiais dideliais patriotais, ar tikrai visi jie įdėmiai stebi savo ekranuose kas vyksta ŠIANDIENA Lietuvoje ir gerai gaudosi už ką verta balsuoti? Pagaliau, jei jie išvykę į ten su mintimi į Lietuvą niekada nebegrįžti, ar jiems tikrai labai svarbu, kas čia kaip vyks artimiausius ketverius metus? Galite tuščiai ir neatsakingai balbatulinti liežuviais, kad kalbu labai nepatriotiškai, tačiau tiesos mano šiuose klausimuose labai daug… Nežiūrint to, kad kaip ir daugelis mūsų, likusiųjų Lietuvoje, turiu emigravusių savo mielų draugų ir bičiulių.

Man būna net šleikštu klausytis argumentų, kai kas nors ima teigti, kad tokiu, internetiniu būdu, bus užkirstas kelias net rinkėjų papirkinėjimui. Tai demagogija, kuri tolygi sakant, kad juoda yra balta. Nesutinkate? Na tada paprieštaraukite… Va, sakykime aš paprastas žmogelis, pas kurį nesunkiai, kad ir už tris litus galima nusipirkti balsą. Nes man dzin kas bus toje valdžioje. Mane anksčiau, sakykime, pirkdavo gatvėje, sodindavo į autobusą ir veždavo į apylinkę. Ten, autobusui sustojus tolėliau, liepdavo mums po vieną eiti su tam tikru laiko intervalu ir balsuoti už Miką. Prieš tai įdavę tą pažadėtą pinigėlį. Nuėjęs į kabiną aš likdavau vienas ir galėjau daryti ką noriu. Pavyzdžiui, jei mano sąžinė dar nepragerta iki galo, aš galėjau galvoti – Jūs ką, asilai, manote, kad nupirkote mane? O aš tikrai nebalsuosiu už Miką,, nes man patinka labiau Anzelmas. Bet jums pasakysiu, kad pabalsavau kaip lieptas. Taip sakant – sukčiui sukčiaus ir rezultatas. A va kai bus internetinis balsavimas, mano „sponsorius“ ateis pas mane į namus, atsistos už nugaros ir stebės kaip aš savo balsą nusiunčiau… Čia jau nori nenori teks balsuoti už Miką.

Taigi tiek šia laisva tema. Tiesa, dar vieną mįslę-nemįslę paliksiu Jums: ar lietuviai tikrai jau protingesni už visus pasaulyje, kad veržiasi antri [po estų, kurie, su kai kuriais pakalbėjus, jau seniai keiksnoja internetinį balsavimą] į tokį absurdo spektaklį kaip internetinis balsavimas?

===================================================================

Kitur skelbtos nuomonės balsavimų ir bankininkystės, naudojantis internetu tema:

1. _    2012.11.06 metų pokalbiai forume

2. _ 2014.02.13 Straipsnis “Balse“ – “Hakeriai veikia kaip realios įmonės“

Visą straipsnį galite rasti

Internetinis balsavimas = kelias į saviapgaulę

================================================

Тайна кремлевского Кощея

Internetas ir falsifikacijos

 

Необходимо было уже давно раскрыть тайну этого кремлевского лохотрона, который первые лица страны называют «Свободными демократическими выборами»

Jau seniai reikėjo šią Kremliaus klastą atskleisti…

Iš:  → TOMSK.FM → Новости, политика