Posts Tagged ‘pastatai’

R.Matelis: Nykios Kauno puošmenos. Prie jų sugrįšime po metų ir kitų

Pagaliau nurimo rinkiminės batalijos, o Kaunas išsirinko naują, labiausiai geidžiamą merą. Konservatorius Andrius KUPČINSKAS, nepateisinamai ilgai užsibuvęs šiame poste, tikėkimės susipras ir daugiau nebesitaikys į mero kėdę. Na, o ar tikrai pradžiugins naujasis meras Visvaldas MATIJOŠAITIS, pamatysime netrukus.

Tačiau ši mano tema ne teoriniams pamąstymams. Nueinanti konservatorių dauguma miestą paliko tikrai rūgščios išvaizdos. Nežiūrint to, kad vieną kitą vietelę gal šiek tiek ir padailino. O aš, pasiėmęs savo fotoaparatuką, perėjau prabėgomis per miestą ir “įsidėjau“ kai kuriuos nykius vaizdelius. Tikiuosi, kad jau po metų šie vaizdai bus bent dalinai kitokie, o po pusės kadencijos ir visai užmiršime tai kas buvo.

SAM_0464

SAM_0465

SAM_0466

SAM_0580

SAM_0581

SAM_0582

Reklama

R.Matelis: Jūs manote, kad aš meru rinksiu A.Kupčinską? Tada jūs klystate.

I dalis

Aštuonerius pastaruosius metus [su trumpa pauze], Kaunui vadovauja meras Andrius KUPČINSKAS. Daug tai ar mažai? Jei mąstytume valstybės ar miesto amžiumi, galima būtų manyti, kad mažai. Tačiau mero patirtį mes turime vertinti žmogaus sąmoningo gyvenimo ribose ir aštuonių metų laikotarpis tada pasirodo visai nemažas. Jei kalbėtume apie daugelio valstybių prezidentus, tai ilgiau užsibūti šiame poste neleidžia net įstatymai. Dar gal prieš trisdešimt metų žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ buvo skelbiama, kad Vakarų psichologai ir sociologai nustatė, jog tose pačiose pareigose žmogui dera dirbti ne ilgiau nei septynis metus. Nes po to seka tam tikra atrofacija ir užsibuvusiųjų darbo rezultatai ima ženkliai smukti. Tokie tyrimai ne vienkartiniai, jais tenka tikėti ir šiandiena. Juos patvirtina ir mūsų stebėjimai, jei tokius vykdome, nes tai paslėpti yra sunku.

Kadangi atstovauju tik savo asmeninę nuomone, rašysiu vienaskaitoje. Ir pabandysiu trumpai apžvelgti mero A.Kupčinsko meravimo taką. Taip jau lėmė gyvenimas, kad tada, kai šis jaunuolis tapo meru, aš dirbau Kauno miesto Rinkimų apygardoje. Kadangi jau 25 metai kovoju dėl teisingo savo nuosavybės į kažkada nacionalizuotą žemę atstatymo, dar tada, kai Kupčinskas tapo Kauno meru ir savivaldybės salėje dėstė būsimas savo meravimo vizijas, labai ryškiai atkreipiau savo dėmesį į pažadą, kad kauniečiams sparčiai ir sąžiningai bus atstatoma nuosavybė į išlikusį nekilnojamąjį turtą arba, nesant galimybės atstatyti jos į buvusį turtą, bus suteikiami derami sklypai kitoje vietoje. Apygardos komisijos nariams buvo privalu dalyvauti inauguracinėje išrinkto mero kalboje, todėl tai buvo pirmasis mero pažadas, kuris įsirėžė man į atmintį. Deja, deja, tai ir teliko pažadu. Gerokai vėliau, jau po kelerių metų, vienas iš konservatorių lyderių man asmeniškai pareiškė: Kaune yra daug laisvų gerų žemių, bet Kauno savivaldybė absoliučiai nusišalinusi nuo nuosavybės atstatymo klausimų sprendimo, todėl žmonėms brukami nieko neverti sklypai, kurie tik teoriškai yra miesto ribose, o iš tikro jiems siūlomi žemės gabalėliai yra Pakaunės vietovėse. … Šiame straipsnelyje savo vizito į mero kabinetą nuosavybės klausimu, vykusiu dar I kadencijos pabaigoje, tik pažymėsiu, kad jis buvo daugiau negu keistas: meras apie 80 procentų mano priėmimo laiko su kažkuo kalbėjosi telefonu, o man teko tenkintis pokalbiu su iki gyvo kaulo atsibodusiais valdininkais, pas kuriuos patekti nebūtų reikėję tuo metu lauktų penkerių savaičių… Gal, sakau, tą kartą meras taip bandė išvengti akistatos prieš faktą, kad mulkinami kažkada neteisėtai nacionalizuotų žemių savininkai? Gal, bet veiksmų, padėčiai ištaisyti, jis taip niekada ir nesiėmė.

Tiesa, šiandiena ir už tokį priėmimą gal jau tektų būti kažkiek dėkingam, nes mero Kupčinsko meravimo metais, kauniečiams buvo pilnai ir galutinai užvertos savivaldybės durys, todėl miestiečiams, atėjusiems į Kauno savivaldybę belieka vienintelis džiaugsmas „pasiskuti“ senovinėmis besisukančiomis įėjimo durimis: pirmyn ir atgal – namo. Nors savivaldybės pirmame aukšte dirba budintis policininkas, jo kompetencija patikrinti atvykstančius žmones čia nebepasitikima. Nejaugi Kauno savivaldybės vadovai net patys save laiko tokiais nusidėjusiais, kad net bijo savo gyventojų? O gal jei į kabinetus užeidinėtų bet kas iš gatvės, ten tektų nuolatos imituoti kur kas rimtesnę darbo atmosferą nei ji yra ir tai kai kam sudarytų nemažai nepatogumų? O gal prasti reikalai su darbo drausme ir to neturėtų žinoti pašaliečiai? Bet neieškosiu atsakymo, nes svarbiau už viską yra tai, kad gyventojų išrinkti atstovai nuo jų atsitvėrė neįveikiamais užraktais ir tai sukelia daug minčių…

Vis tik įdomiausia bus pabandyti apibendrinti ką gero Kaunui nuveikė aptariamasis meras… Be abejo, įvairias smulkmenas paliksiu už šio rašinėlio ribų, nes smulkmenos todėl ir smulkmenos, kad jų daugelis nei nepastebi. Tačiau Kauno meras yra tokia figūra, kurios darbo indėlis turi būti vienodai gerai matomas tiek trumparegiams, tiek toliaregiams. Pirmasis ‚šaršalas‘ apie gerą mero Andriaus darbą, ko gero, buvo „Žalgirio“ sporto arenos statyba. Kol ta statyba vyko, aš labai nuoširdžiai džiaugiausi meru Kupčinsku. Žiniatiekoje mirksėjusios žinutės tvirtino, kad naujoji arena bus puiki ir dešimteriopai pigesnė nei ją norėjo prastumti ‚korumpuotasis‘ A.Garbaravičius [prieš tai buvęs Kauno meras]. Bet netrukus, po arenos atidarymo, aš ją nužvelgiau iš išorės ir… „-O bože bože, – pasakytų koks nors rusų starovieras“. Nes savo išore nuo, tarkime, M.K.Čiurlionio tilto, šie sporto rūmai priminė ne ką kita, o kokią nors, ne visai naują tarybinių laikų gamyklą. Jokio iškilmingumo, jokios pastato pompastikos, jiems priešpastatant atvirus ventiliacijos vamzdynus ir surūdijusias „dekoracijas“. Kurias neseniai, gal prieš savaitę, kaip didelį šimtmečio įvykį Andrius Kupčinskas pabandė pridengti elementariu bėgančiu elektroniniu užrašu „Žalgirio“ arena“, analogišku „Soliario“ autobusų ir troleibusų informacijos užrašams… Tiesiog pasiaukojantis mero visos kadencijos darbas? Ar kas tai? O gal tai skonio neturintis meras? O gal deramų patarėjų stoka? Ar tiesiog meras, kuris neturi tvirtų savo nuostatų? Deja, nežinau atsakymo.

Bet gal gi grožis spindi viduje, vis dar kirbėjo maža viltis? Tačiau po kurio laiko apsilankęs šiame ‘kluone‘ pamačiau labai nykų vaizdą: čia ir vėl „dusino“ puošmenų vaidmenį atliekantys vamzdynai ir elektros kabeliai, o bufetas [o gal kas nors tai drįstų vadinti kavine?] tiesiog pribloškė savo „žaismingumu“. Niekada anksčiau, gyvenime, nebūčiau pagalvojęs, kad grožiu gali tapti šiukšlių eksponavimas permatomose šiukšliadėžėse, bet čia buvo ir dar šiandiena yra būtent taip…

Tiesą sakant, nebelabai viską prisimenu iš I kadencijos – per daug laiko praėjo. Na, o kaip su antrąja? Mane visada glumino [ir ne tik mane, o daugumą mūsų] gatvių danga ir šuliniai, kurie sumontuoti labai kreivai ir arba per giliai, arba per iškiliai. Tai laužo mūsų automobilius, kenkia nuotaikai ir net darbingumui. Todėl labai apsidžiaugiau, kai prasidėjus rinkiminiam turui [prieš antrąją kadenciją], meras viešai įsipareigojo iki naujos kadencijos pabaigos, kartu su savo konservatorių komanda, užtikrinti VISŲ GATVIŲ ŠULINIŲ DANGČIUS IŠKELTI į esfalto lygį. Tuo metu, suprasdamas, kad tai didelis darbas, tikėjausi, jog tai bus pradėta jau pirmaisiais metais. Bet ne. Gatvėse įdubos buvo neliečiamos. Vaizdas nesikeitė ir antraisiais bei trečiaisiais metais. Ir tik 2014 metų vasaros pabaigoje pamačiau pradedant daryti tai, ko žmonėms reikėjo tiek ilgai laukti ir kas daugumą jų vertė nuolatos leisti pinigus automobilių remontui. Su tam tikru kartėliu, bet vis tiek apsidžiaugiau. Tačiau ir tą maža laimės kibirkštėlė pasirodė per ankstyva. Darbai „paknibinėti“ tai šen, tai ten, o kur pačios svarbiausios miesto vietos, viskas palikta kaip buvę. Nagi pabandykite be įtampos pravažiuoti Kauno Savanorių prospektu, kai užsikelsite į kalną. Iki sankryžos su Taikos prospektu. Garantuoju – nepavyks, nes bent jau dešinysis jūsų automobilio ratas laužysis į giliai įsmukusius šulinių dangčius. Kai kur ir kairysis… Kuklumas nėra mano kasdieninė būsena, todėl prisijungęs prie savo paskyros Feijsbuke, mero lentoje parašiau maždaug tokią atvirą pastabėlę: „Savanorių prospektas, prestižinė miesto arterija, o šuliniai ten „pamiršti“. Netrukus buvau tiesiog priblokštas: meras man patarė kreiptis į „Kauno vandenų“ vadovą ir net nurodė telefoną. Kas tai? Sumani dalykiška mero veikla ar noras pamiršti savo pažadus? Juokais tą situaciją, žinoma, pakomentavau kaip mero išsiblaškymą, t.y. tai, kad meras gal sumaišė kuris iš mūsų yra meras ir kuriam priklauso rūpintis šiomis problemomis.

Čia negaliu neprisiminti ir kito panašaus atvejo, kai prieš keletą metų man įkyrėjo pavojinga ir nuolat judri Pašilės ir Rytų gatvių sankryža, kuria tekdavo gana dažnai važiuoti. Pavojinga ji tuo, kad važiuojant iš Rytų gatvės, pažvelgus į kairią pusę tematai aukštą mūrinę piliečio tvorą, o ir iš dešinės ne ką geriau – čia bent jau vasarą lapoja tanki gyvatvorė, todėl važiuojamąją dalį iš abiejų pusių gali pamatyti tik iškišęs savo automobilio „snapą“ į važiuojamąją dalį. Be jokių abejonių, jei koks žioplys, važiuojantis pagrindine Pašilės gatve atsitrenktų į tave, liktum kaltas, kaip įvažiavęs į sankryžą neįsitikinęs, kad tai netrukdo kitiems eismo dalyviams. (…) Bet čia situacija įdomi dar ir tuo, kad ši gyvatvorė saugo nuo kelio dulkių paties mero daugiabutį. Tad mano pastebėjimas Feijsbūke, Andriaus Kupčinsko saite dėl eismo saugumo prastos būklės, buvo sutiktas net ne žodžiais, o kažkokiomis internetinėmis ikonėlėmis. Ir liūdna ir pikta, kai taip reaguojama į teisingas pastabas.

Jau prieš daugelį metų meras Kupčinskas tvirtino, kad jis išspręs dviejų, miesto vaiduokliais tapusių, o iš esmės – kažkada didingais turėjusių būti pastatų-viešbučių „Respublika“ ir „Britanika“ klausimus. Tada jis teigė, kad netrukus bus užbaigta jų statyba ir Kaunas žavės mus visus savo naujais architektūriniais šedevrais. Bet nepavyko, … todėl prieš porą savaitėlių išgirdome kitą pseudodžiaugsmingą jo žinią – šie pastatai pagaliau kažkieno bus nugriauti. Juokingu, tokių pareiškimų nepavadinsi, nes galutiniame rezultate paaiškėja, kad miesto vadas tesugeba griauti tai, ko įrengti taip ir nesugebėjo. Nors ir nugriauti iki kadencijos pabaigos, nesuspėjo, ji pasibaigė. Iš to, mieli kauniečiai, peršasi išvada, kad jums siūloma rinkti nebe merą kūrėją, o merą griovėją. Beje, griovimų srityje aš Andriaus Kupčinsko prastu žodžiu minėti negalėčiau. Efektingai kažkada nugriovė buvusį Kauno centro pasididžiavimą – Merkurijaus univermagą, o ciksint paskutinėms meravimo sekundėms dar ir tarybinio meno apraiškas nuo Aleksoto tilto atramų suspėjo nulupti. Palaimino dviejų ponių veiksmus nugriaunant buvusį „Lietuvos“ viešbučio filialą į jo vietą pastatant stiklo vaiduoklį, ko gero su šelmiška šypsena žvelgdavo į kampu su savivaldybės pastatu stovintį namą, kuris išdarkytas ant jo stogo užmaunant apverstą akvariumą. Auksinio tualeto jau nei neminėsiu, nes gerai nei nežinau ar čia Andriaus, ar jo konkurento R.Mikaičio veiklos padarinys. Bet šiai daliai gal pakaks. Geros dienos Jums…

Romualdas M.: Mano autonominiai pusryčiai

Šiandiena prabudau vėlai, nes naktis buvo bemiegė, teko pasiknaisioti juridiniuose interneto tyruose, kurie ne tokie jau maži. Nors rytas jau rudeniškai šaltas, o naktį vietomis net pasirodė pirmoji šalna, pabudino mieli saulės spinduliai, kas sudarė iliuziją, kad vis dar vasara. Prisimenu garsiosios anglų premjerės Margaret Techer kažkada duotą interviu, kad pusryčiams ji tik geria kavą su citrina, tokiu būdu nesuvaržydama savo veiklumo bent jau pirmąjį pusdienį. Bet aš elgiuosi kitaip. Mėgstu liaudies patarles ir posakius, o vienas iš jų sako, kad pusryčius suvalgyk pats [suprask – vienas], pietus pasidalink su draugu, o vakarienę atiduok priešui. Vis tik nesu  absoliutus tautos idėjų fanas, todėl ir vakarienės priešams nedalinu.  O kažin ir ar imtų, nes mano turimi priešai labai pasiturintys, jie sėdi trijų miestų savivaldybėse ir nuolatos suka galvas ką čia dar padarius, kad negrąžinti R.M. ir kitiems savininkams jiems priklausančios, nacionalizuotos žemės. Mūsų respublikoje, sutinkamai su galiojančiais įstatymais, sėdėjimas tokiose kėdėse gi gerai apmokamas “darbas“, tad ir pusryčiai pas juos, spėju, kur kas geresni nei mano.

Papusryčiavau visai neblogai, nors ir ne oligarchiškai, o po to prisėdau ir vėl prie interneto. Bet mintimis vis dar sugrįždavau prie savo ką tik suvalgytų autonominių pusryčių – tarp dviejų baltos forminės duonos riekių įspraustų kelių, liaudiškai šprotais vadinamų žuvelių, kurias užsikaitinau specialioje elektrinėje keptuvėje –  žnyplėse, oficialiai, ko gero, skrudintuve vadinamoje.

Nei kiek neabejoju, kad jūs suklusote – kas čia per naujadaras  autonominiai pusryčiai? Taip tai mano sugalvotas naujas išsireiškimas ir todėl šiuo rašinuku sieksiu, kad jis būtų įteisintas kaip mano autorinis darbas. 😀 Gaila, tik, kad išrastiems žodžiams nesuteikiami vardai, todėl negaliu siekti, kad ateities kartos šį terminą vadintu mano vardu. 🙂

Bet gi jums itin nekantru sužinoti kas tai, tie autonominiai pusryčiai. Tiesą sakant anksčiau niekada ir nesusimąsčiau apie tai, tą supratau tik skaitydamas Nekilnojamojo turto skelbimus. Tik pamanykite, dabar ko ne visi brangūs namai Lietuvoje parduodami su autonominiu šildymu. Mažiau eruditas gali niekaip ir nesuprasti kas čia per šildymas, nes anksčiau turėdavome tik šildymą malkomis, anglimi, briketais arba dujomis, o dabar jie visi tapo autonominiais. Paskambinėjus agentams ir pasidomėjus kas čia per kuro rūšis, paaiškėjo, kad čia nieko naujo. Tai tas pats kuras, tik dabar jį gali naudoti kada užsinori. Ir šildymo kiekį reguliuojiesi pats, ne pagal kieno nors primetamą valią… Na taip, kai kalbame apie būstus daugiabučiuose, pabrėžti , kad butas atskirtas nuo daugeliui privalomų “komunų“, kur kiek ir kokios tau reikia šilumos nusprendžia šildymą organizuojančios įmonės, svarbu. Tačiau kai aprašomi nuosavi namai, tokia informacija akivaizdžiai perteklinė ir pakaktų parašyti ar namas šildomas kietu ar dujiniu kuru…

Bet va, reklama [atsiprašau, gal jau turėčiau vadinti viešaisiais ryšiais?] nenuilstamai tobulina mūsų žodyną.

Vis tik, gerokai pamąstęs apie sąvoką “autonomija“, supratau, kad esu labai autonomiškas žmogus, nes visada einu ten kur noriu, bendrauju su tuo, kas man patinka ir net valgau… tai, ką susigalvoju. Taigi, mano pusryčiai būna visada autonominiai. Kitokiais jie taptų tik tada, jei maisto komponentes rinkčiausi ne iš galvos, o iš “Šeimininkės vadovų“.

Autonominio šildymo pradininkai

==== Valstybė ====

Sveiki užeinantys bičiuliai ir nepažįstamieji. Palengva ruošiu savo nuomonę apie Valstybę. Bet, kad ji būtų išsamesnė, man reikalinga Jūsų pagalba.
Kokia?
Ogi visai nesudėtinga. Man paprasčiausiai norėtųsi, kad mano šios temos komentaruose surašytumėte kiekvienas savo nuomonę kokios yra valstybės pagrindinės ir šalutinės funkcijos. Kam mums reikalinga valstybė? Ką ji mums duoda? Kodėl yra gražu būti savo valstybės patriotu ir t.t ir panašiai.
Tikiuosi nerašysite vadovėlinių frazių, nes viskas reikalinga tas, kas plaukia iš širdies.

Iš anksto ačiū! Romualdas.

R.Matelis: Vilos Neringoje. Tragedija ar išpūstas burbulas?

!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!


© Vytauto Liaudanskio nuotr.

Jau praeitų, 2011 metų pabaigoje, tarsi gerokai prigesęs laužas, vėl plykstelėjo Neringos arba Arvydo Sabonio problema dėl ten atsiradusių pastatų, kuriuos imta vadinti bent jau man iki šiol negirdėtu terminu BOTELIAI. [Ką gi, turtėja mūsų kalba, šalia viešbučių kažkada atsirado gostinicos, kempingai, parkingai, vėliau hoteliai, dar vėliau – moteliai, o štai jau turime ir botelius]. Tiesą sakant, dar niekada nesu su niekuo diskutavęs šia tema. Ir, tikiuosi, kad smarkiai nediskutuosiu ir ateityje. Nes gyvenime turime kur kas opesnių problemų, negu gal keliasdešimties arų žemės lopinėlis, tegul ir labai gražiame Lietuvos kampelyje. Bet vieną kartą noriu pareikšti savo nuostatas šiuo klausimu, nes jos, bevartant laikraščių ir interneto puslapius, jau spėjo susiformuoti galutinai.

Miškai, upės, kalnai ir ežerai. Lygumos ir dykumos… Tai grožis, kurį, jei pasakysiu, kad Dievas sukūrė žmogui, tikriausiai niekas nesiginčys. Bet tada pasiginčysiu pats su savimi. Nes niekas iš mūsų negalime būti tikri, kad kūrėjas turėjo norą taip gausiai apdovanoti mus, žmones. O gal atvirkščiai? Gal Dievas sukūrė mus tam, kad mes, turėdami išskirtinį protą, tinkamai prižiūrėtume visą gamtos grožį? O jeigu taip, tai tada mūsų tiesioginė paskirtis visa tai ir daryti. Tvarkyti miškus, tame tarpe.

Akivaizdu, skirtingi žmonės skirtingai supranta šią pareigą, tačiau labiausiai dominuojanti nuomonė, deja, tokia, kad gamtoje mes turime nedaryti nieko. Nenulaužti šakelės, nepersodinti laukinio augaliuko, netvenkti upių ir, savaime suprantama, nešiukšlinti gamtos. Jei su pastaruoju teiginiu nesutikti negalima, tai visi kiti man labai abejotini. Nes Dievas sukūrė gamtą tokią, kad ji dažniausiai sugeba atsinaujinti: nulaužtas medis išleidžia net keletą atžalų, miške skurstanti nykstanti žibutė, parnešta ir patręšta mūsų darželyje sutviska visu savo įmanomu gražumu, o sugadintą orą įkvepia augalai ir jį sugražina vėl prisotintą deguonimi. Tad neretai man kyla mintis, kad tokia gamtos sauga tėra mišinys minčių tų žmonių, vieni iš kurių linkę viską palikti savieigai, kiti bijo konkurencijos, kad jo gausiai auginamas atsivežtines rožes su laiku gali nukonkuruoti mūsų laukų ir miškų gėlės, treti tiesiog tingi mąstyti ir aklai atkartoja kieno nors garsiai ištartus teiginius. Ne mielieji, jokiu būdu nesupraskite, kad aš pasisakau prieš gamtos apsaugą! Ne, gamtos priežiūra yra būtina. Jau vien dėl to, kad daugelis mūsų, homo sapiens’ų, paprasčiausiai tokiais nėra. Jie be jokių motyvų gali darkyti gamtą ir tikrai padaryti sunkiai pataisomą žalą planetai, o joje ir mums visiems. Tačiau ar nevertėtų dar ir dar kartą peržiūrėti nusistovėjusias nuostatas? Patikrinti ar tikrai jos pačios geriausios, ar jos visada atitinka Kūrėjo valią. Bet kadangi nesu itin religingas žmogus, toliau apie Dievo valią gal nei nesvarstysiu. Tačiau paanalizuosiu viską žmogiškomis akimis. Ir, kadangi, tema apie Neringą, kalbėsiu labiau apie miškus ir parkus.

Miškai yra viena svarbiausių Lietuvos problemų gamtosaugos klausimais. Nes į juos nuolatos, siekdami asmeninės naudos, kėsinasi kai kurie verslininkai. Tai ta kategorija žmonių, kurie be gailesčio galėtų išpjauti ir parduoti tokius plotus, pajamos už kuriuos jiems užtikrintų ne tik jų visą gyvenimo materialiąją kokybę, bet ir dar dešimtims kartų. Su tokiais monstrais būtina kovoti nuolatos. Tačiau ta kova turi būti protinga ir gerai suorientuota. Negalima neskirti kenkėjiškos veiklos mastų, tikslų ir pasekmių. O man atrodo, kad dažnai kovojama ne dėl daromos žalos, o dėl pavydo, kad kažkas gyvens gražesnėje aplinkoje nei kiti. Visose gyvenimo srityse šie reiškiniai matomi plika akimi, gamtosauga taip pat ne išimtis. Aklas įstatymų taikymas, mano įsitikinimu, nėra gėris. Kartais net žalingas. Nes įstatymų leidėjas, net jei jis ir labai išmintingas, popieriaus lape negali numatyti visų gyvenimo paletės spalvų. Aš prieš bene dešimt metų vienoje pamiškėje aptikau keletą nuskurusių žibučių. Jos neabejotinai ten atsitiktinai pasisėjo, bet perspektyvos ilgai išgyventi neturėjo. Parsivežiau į namus 6 augaliukus ir pasodinau tarpe kitų turimų gėlių. Per keletą metų jos sustiprėjo, tačiau vieną dieną pas mane atėjęs draugas pranešė, kad žibutės įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą, tad galėčiau dėl to turėti nemalonumų. Gal… juokas pro ašaras. Nes aš tas žibutes, nors ir pažeisdamas įstatymą, išgelbėjau. Su metais jos ėmė daugintis, tačiau nusprendžiau, kad man jų daug nereikia, todėl apsiribojau ties skaičiumi 15, o kitas, per keletą metų esu išnešęs ir pasodinę Kauno ąžuolyno pakraštyje. „Jokio čia didvyriškumo, nes žibučių ir taip visada buvo ąžuolyne“ – pasakys kuris nors skaitytojas. Ir jis bus teisus. Tačiau aš įsitikinęs, kad vis tik atlikau tą mažą gerą darbą, nes padauginau nykstančią rūšį, o dalį jų iškeldamas į parką, taip sustiprinau ir jų genetinį fondą: juk visuotinai žinoma, kad susikryžmindami su genetiškai tolimos šaknies kitais augalais, jie sutvirtėja.

Bet grįžkime prie miškų. Miškas yra nenuginčijamas mūsų gyvenimo gėris. Net išgyvenimo šaltinis, nes jis teikia ne tik maistą, bet ir valo orą. Tačiau požiūris į miškus, įvairiose pasaulio šalyse skiriasi smarkiai. Vienur pripažįstami sutvarkyti, išvalyti nuo sausuolių miškai, kitur manoma, kad visos išvartos turi išlikti, o žmogus neturi teisės niekaip kištis į šį procesą. Kaip minėjau, aš manau, kad labai galimas dalykas, kad žmonės tiesiog susireikšmino, manydami, kad miškas sukurtas tik jų naudai. Taip nėra, miškas ir žmogus, naudodami vienas kitą, turi sudaryti vieningą harmoniją. Aš įsitikinęs, kad kaip savo namų buitį, miestus ir visą supančią aplinką, taip ir miškus žmogus privalo prižiūrėti, juos valyti ir netgi atsodinti. Ir nemanau, kad kas nors blogo, jei žmogus įsikuria miške ar šalia jo. Deja, dalis visuomenės kažkodėl apie tai nesusimąsto ir skelbia arčiausiai nosies esančius teiginius. Tai atsitikę su automobilių parkavimu miestuose, taip yra ir miškuose – kažkas ima isteriškai kelti triukšmą dėl ne vietoje pastatyto namelio ir tuo triukšmu sugeba aplink save sutelkti daug „bendraminčių“. Rašau kabutėse, nes manau, kad dalis tokių žmonių aplamai neturi minčių išgarsintais klausimais, o tik kitokių tikslų skatinami įsijungia į „koncertą“ – pažiūrėkite, ir aš proto bokštų galerijoje. Liūdna. Prisimenu spaudoje plačiai garsintą Loretos Graužinienės istoriją. Nuosavam miške moteris pasistatė kilnojamą vežimėlį. Tragedija sukelta neregėto mąsto, o į ją įsijungė bene visos žiniatiekos priemonės. Tuo tarpu neabejotinai praleisdamos kitas svarbias žinias, nepastebėdamos tikrų pavojų, kurių pasekmėje visa visuomenė klimpo į korupcijos liūną. Parašiau moteris, bet akivaizdu, kad daliai rėksnių tai nebuvo tik moteris. Ji gi seimūnė, tuo metu dar pakankamai puolamos darbo partijos viena iš lyderių. Na gi tikrai kažkam buvo begalinis malonumas bent jau taip pakenkti žmogui. O iš esmės kas čia blogo ar nenormalaus? Nediskutuotina būtų jei ji tą vagonėlį pasistatytų valdiškoje žemėje ir nemokėtų mokesčių už naudojamą žemę. Bet ji pasistatė ten, kur žemė jos, kai tuo tarpu beveik visos daugiabučių namų bendrijos gyvena neišsipirkusios žemės ir nemoka prideramų mokesčių Valstybei. Ir tai nieko, nes tokių žmonių gal daugiau kaip pusė Lietuvos. O va Graužinienė viena, tikrai puikus malonumas įkasti už veiksmą, kuris neatnešė niekam jokios žalos. Na, bet esame žmonės, todėl visi vis tik dar kažkiek galime suprasti tą savyje nešiojamą bjaurų, deja, neišgyvendinamą jausmą – meilę arba neapykantą vienai ar kitai politinei jėgai. Tačiau Arvydas Sabonis! Lietuvos šlovė! Savo juodžiausiu darbu padėjęs pasaulio žmonėms pradėti ir vėl atskirti Lietuvą nuo Rusijos. Nes gi anksčiau mažai kas žinojo tokią Lithuania. O ši, pasaulinio ryškumo krepšinio žvaigždė leido pasauliui mus pažinti kaip lietuvius. Už ką bandoma keršyti jam ar jo bendrovei?

Aš suprantu, kad Lietuvoje, kaip ir kitose pasaulio valstybėse, gyvena įvairių tautybių žmonės. Suprantu, kad tam tikrai daliai nei neįdomu ar žinoma ta Lietuva ir jei žinoma, tai ar kaip gėrio ar blogio šalis? Aš suprantu, kad tai daliai žmonių vienintelis tikras malonumas yra kąsti. Nesvarbu kam, svarbu kąsti. Neturinčių gėrio sampratos asmenų visada buvo ir bus. Bet mane stebina jų gausa. Ir savo tokių nuostatų atviras paviešinimas stebina… Aš suprantu, kad tai tokie žmonės, kurie manosi, kad pasieks savo šlovės viršūnes, aklai propaguodami įstatymų šventumą, nors vargu ar kitose situacijose patys nepažeidinės įstatymų. Bet garsiai jie visada postringaus apie įstatymų šventumą, net tada, kai įstatymai akivaizdžiai kreivi.

Tačiau manau, jog protingi ir sąžiningi žmonės, turėtų mąstyti kur kas plačiau. Gyvename šalyje, kurioje plika akimi matosi, kad teisingumas tapęs dideliu deficitu. Gal jo tiesiog net nebėra. Nežiūrint to, kažkas iš aukštai aukštai, nuolatos mums bando parodyti, kad tas teisingumas yra. Ir tuo tikslu pasirenka į aukas garsius žmones… Tai labai panašu į tarybinių laikų paveldą. Tada, žmonės plačiai pasakojo, kad, pavyzdžiui, Kauno Mėsos kombinato kratėjos [taip tada vadindavosi dabartiniai apsaugininkai], vieną kartą per mėnesį smarkiai prisigerdavo. Kodėl? Ogi todėl, kad sąžinė jų to reikalavo, nes jiems būdavo nurodyta artimiausiu metu „suėsti“ ką nors iš savo tarpo. Situacija labai paprasta būdavo – visi dirbo kartu, visi vogė, bet kratėjai iš viršaus gaudavo nurodymus vieną iš iki tol pavyzdingai duokles mokėjusių asmenų suareštuoti, po ko jie pakliūdavo į kalėjimą. O tai buvo daroma dėl akių – atseit niekas tarybinėje visuomenėje nevagia, o jei toks netyčia atsiranda, jis tuoj pat deramai nubaudžiamas.

Kur link suku? O suku link to, kad šį kartą už auką pasirinktas A.Sabonis. Pasaulyje gerai žinomas sportininkas, kuris į turtingų žmonių sąrašus pakliuvo ne taip, kaip pas mus dažniausiai pasitaiko – ne su korumpuota komanda, o vienas, savo asmeninio darbo pasekmėje.
Pažiūrėkite:

Tiesa, kas galėtų paneigti, kad jis pasirinktas visai atsitiktinai? Gi galima kelti įvairių versijų, tarpe kurių įtarti net ir L.R. įtakingąją korporaciją, kuri galimai keršytų Saboniui už jo atkaklią meilę „Žalgiriui“ ir nesitaikstymą su antrosios komandos įgeidžiais. Bet nesu taip toli siekiantis, kad galėčiau tai tvirtinti, tai tik atsitiktinė mano spėlionė.

Ir vis tik kodėl už „pamoką“ tautai pasirinktas A.Sabonis? Gal jis korumpuotas kyšininkas? Ne, tokių žinių dar nepaskleidė niekas. Tai gal aklas pavydas, kad jis tapo milijonieriumi? Gal… Tokios versijos neatmetu. Tačiau gerbiamieji, ar jis savo milijonus susikrovė klasta, apgaule, kažką engdamas ar mulkindamas? Ne, jis juos susikrovė savo juodu darbu [vargu ar daug kas iš mūsų būtume turėję tokią valią, net jei būtume 2,5 metrų aukščio], savo sveikatos sąskaita [žmogus gal galėtų pretenduoti į liūdną labiausiai traumuotųjų sportininkų Gineso rekordą]. O ir jo neseniai patirtas širdies infarktas neabejotinai sporto pasekmė. Kas dar taip gražiai pašlovino Lietuvą? Gi daugelis skaitėme nostalgiškus Amerikos garsiausiųjų krepšinio grandų gailestį, kad jų šaliai taip ir neteko pamatyti pačios galingiausios formos Sabonio. Amerikiečiai, svetimos šalies piliečiai sugeba gražiai pagerbti mūsų garsų žmogų, o mes ką? Mes jam stengiamės įkąsti… Suprantu kaip skaudu turėtų būti žmogui, visą save atidavusiam Lietuvos šlovei ir manais už tai gaunančiam šaltą akmenį. O jūs ar suprantate?

O gal tikrai Sabonis labai subjaurojo Neringą, Lietuvos pasididžiavimą? Gal jis ten numato ateityje su danais auginti kiaules? Ne… Nieko panašaus. Tie pastatai, kuriuos man teko matyti tik ekranuose, yra tikrai gražūs. Čia ne Klaipėdos [N.Puteikio bylos] variantas, kur miesto centre, prie nieko nepriderinti išdygtų stiklo dangoraižiai. Ir tik skonio reikalas, kad vieniems jie gražūs, kitiems – ne. Pagaliau ar visi tie, kurie taip norite “atkeršyti“ Saboniui, tikrai esate įsitikinę, kad jie jums nepatinka? Abejoju. Šioje vietoje, mano giliu įsitikinimu, aklai tikima kraštosaugininkų išaiškinimais. O jie, man ne visada suprantami. Pavyzdžiui ar ne kvailystė, kai kur nors pamiškėje žmogus priverčiamas savo žemėje ieškotis kokių nors senų pamatų ir tik juos radęs ten gali statytis namą. Savoje žemėje… Man keistos tokios situacijos, tarsi tie, kurie gyveno prieš 100 metų, buvo tikresni tos žemės šeimininkai negu dabartiniai. O gal nepagalvojate, kad prie juos, dar tūkstantį metų anksčiau gyveno dar kiti žmonės… Ir jei jie ten neturėjo namo, tai gal imkime tikrinti ar tie, kur tie pasistatė ten namus prieš 100 metų, turėjo teisę ten statytis? Taip galime nueiti iki absoliutaus absurdo. Tačiau, kad to neatsitiktų, aš siūlau viską daryti remiantis savo protu. Nes niekas, dar laimei, niekada nebandė įrodinėti, kad mes, šios epochos žmonės esame kvailesni už savo protėvius.
O gal tikrai Sabonio boteliai griauna Lietuvos teisinę sistemą? Ir teisingumą joje? Gal jis tikrai niekadėjas, pasikėsinęs sugriauti mūsų iki šiol puikiai veikusius įstatymus? Abejoju ar nors vienas sutiksite su tokia prielaida. Kodėl mes, tylime arba tik panosėje bambame kai realiai išteisinamas seimo ekspirmininkas Viktoras Muntianas? Kodėl mes nekovojame prieš įvairias rentas ir manome, kad politikai yra išskirtinai Lietuvai nusipelniusieji? Kodėl mes tylime, kai valdžios atstovai išsimoka dešimtūkstantines algas ir premijas už labai abejotinos kvalifikacijos darbus? O gal jau esme susitaikę, kad tobuloje visuomenėje turi būti pateptųjų klasė ir jiems taip gyventi priklauso? Gal mes tikrai įtikėjome, kad visur pas mus jau tvarka ir laikas peržiūrėti tikrų Lietuvos patriotų negausų sąrašą? O gal Sabonis tik eilinis karjeristas ir joks ne patriotas? Tada siūlyčiau prisiminti, kaip atkakliai jį bandė į Rusiją išlupti Aleksandras Gomelskis. Kiek pastangų jį pasisavinti dėjo visa TSRS valdžia. Bet jis nepasidavė, jis visada norėjo atstovauti Lietuvai. Ir jai, kol jautėsi itin reikalingas, visada nuoširdžiai atstovavo. Tik vėliau, kai jau buvo apmažusios realios viltys tapti milijardieriumi, jis trumpam paliko Lietuvą, Europą ir išvyko į Ameriką.

Kodėl parašiau šį straipsnelį? Gi puikiai suvokiu, kad mano mintys neturi jokios įtakos tolimesnei teisinei įvykių eigai. Vis tik manau, kad kažkas prabus, susivoks ir pažvelgs į šią situaciją iš kitos pusės. Aišku, ne visi.

*************************

p.s.1.   Kai vakar dar tebuvau parašęs šio straipsnelio impulsyvųjį variantą, ir paskleidžiau savo šią nuomonę vienoje laiškų grupėje – demokratinio judėjimo erdvėje, sulaukiau kelių pritariamų komentarų. Bet, nors nenustebau, sulaukiau ir priešingo komentaro. Jame pilietis A.R., pasiūlė man „nekristi po traukiniu kaip viena signatarė kad daug kartų darė. Nežinau kuri čia signatarė taip darė, bet žmogiškai pasidarė kur kas smalsiau sužinoti ką nors plačiau apie šio laiško autorių. Mūsų laikais tai iš dalies leidžia visagalis internetas, nes pavardė ir vardas man žinomi. Tik iš pagarbos vyresnio amžiaus žmogui jos net nebandau viešinti, gi visi klystame. Vis tik jo pasakyta sekanti mintis – „Kaip sakė A. Solženicinas- NESUSIKURKITE STABŲ“, leido pajusti, kad žmogus ne itin suvokia garsaus rusų disidento mintis. Nes Sabonio niekas niekada nevadino ir nelaikė stabu. Jį paprasčiausiai žmonės gerbė už jo realius darbus. Stabai yra visai kas kita. Tai situacijos, kai mes gerbiame žmogų už nieką. Na, gal tik už gražbylystes.

p.s.2.  Vakare man paskambino viena draugė, kuri pasiūlė: O tu jų paklausk, kodėl Sabonio boteliai turi būti nugriauti, o Palangoje, praktiškai ant kopų stovinčios vilos, kurios akivaizdžiai taip pastatytos pažeidžiant įstatymus, taip ir nejudinamos?

Linksma, paklausčiau aš “jų“, tik kas tie jie? Teisėjų gi nepakalusiu. Vyriausybė, jau įsitikinau anksčiau, į mano rimtesnius klausimus neatsakinėja. Tad gal skaitytojai man ką galite atsakyti?

R.Matelis: Seimo prabudimas? Džiugu ir liūdna tuo pačiu metu

Jau kelintą dieną per kai kurias radijo stotis pasiklausau informacijos apie pakankamai plačiai nušviečiama kai kurių seimo narių iniciatyvą pažaboti GRAFFENIJUS [graffiti “genijus“]. Atvirai sakant, pastatų ir tvorų gadinimas mane piktino jau prieš 20 metų, t.y. tada kai visa tai tik prasidėjo. Iki šių dienų aš jau išmokau į tai nebereaguoti, nes suvokiau, kad savyje nuolatos nešiotis šleikštulį paprasčiausiai kenkia sveikatai. :))
Vis tik ši informacija labai pradžiugino, nes niekada nemaniau, kad taip susirinkdami Vakarų šiukšles, tapsime modernesniais, laisvesniais, kad nuo to imsime gyventi geriau. Labai gerai prisimenu tuos laikus, kai šie akibrokštai tik prasidėjo. Tada, tuo pačiu metu plačiai ėmė plisti ir kita bacila – mokyklose nenorintys mokytis mokinukai vis dažniau imdavo informuoti direktorius ir policiją apie užminuotas mokyklas. To pasekoje į mokyklą sulėkdavo spec pajėgos, jas, nors ir intuityviai jausdami, kad tai paauglių apgaulė, tikrino, o vaikams tą dieną nebūdavo pamokų. Tai buvo du, šalia vienas kito einantys galvosūkiai teisėsaugai ir ilgai tai tęstis negalėjo. Kai atsirado tikras noras užbaigti paauglių patyčias su mokyklomis, viskas išspręsta gana greitai – priimti atitinkami teisiniai aktai ir visa mokyklų problema liko užmarštyje. Tačiau seimūnams ir vyriausybei, graffiti, matomai, pasirodė visai linksmas šposas. Todėl šis klausimas užsitęsė kelis dešimtmečius.
Niekada neturėjau ryškesnės nuomonės apie seimo narį V.Žiemelį. Na pasiklausydavau, kad jo sūnus kažkoks žemių pirklys, besiruošiąs susipirkti visą Lietuvą, bet tam dėmesio niekada neskyriau, nes kur nekilnojamas turtas, ten visada ir pavydas. O pavydas neretai grindžiamas melu. Bet va dabar jau apie šį parlamentarą turėsiu nuomonę. Ir, deja, pakankamai prastą. Kelis kartus paklausęs jo motyvų, buvau lengvai šokiruotas. Tik pamanykite, gaila jaunimą skriausti, nes gal tas paauglys ateityje norės tapti geru teisėju, o mes jam būsime jau sugadinę gyvenimą. Na tiek to, nedėstysiu savo nuomonės ar labai geri būtų teisėjai, kurie nuo jaunų dienų be gailesčio gadino žmonių turtą. Tačiau smalsu, o ką gi V.Žiemelis mąsto apie analogiškas bausmes tiems paaugliams, kurie “minuoja“ mokyklas? Aišku, nesužinosiu ką jis mano. Ir tiek to. Tik jei sutikčiau Vidmantą, būtinai paklausčiau ar jis yra ėmesis kokių nors priemonių mokyklų “minavimo“ legalizavimui. Juk dvigubi standartai nėra demokratinės valstybės bruožas.

This slideshow requires JavaScript.


p.s. Pastatų bjaurojimas, mano giliu įsitikinimu, yra viena šlykščiausių mūsų visuomenės ydų. Tiesą sakant aš nesu tikras, kad tuo užsiima viena jaunimas. Tačiau teršalų šalinimas neabejotinai kainuoja labai brangiai. Todėl metų metais jie vienus piktina, o kiti, kuriems iš savo lėšų tenka tai tvarkyti, skaudina. Problema yra ir ją spręsti būtina. Apie tai esu rašęs jau prieš metus ir seniau.

O šioje foto vaizdukas iš Vilniaus: bandymas atstatyti pastato šalia ŽŪ ministerijos išvaizdą nesėkmingas