Romualdas Matelis: Prancūzijoje dar nebuvau. Teks šią klaidą taisyti. Strasbūras.

Šiandiena gavau smūgį žemiau juosmens. Į tą vietą, kur iki šiol maniau esant draudžiama vieta. Pabūsiu atviras – esu priblokštas, nes maniausi savąją teisminę valstybę jau šiek tiek perpratęs. Klydau. Pasirodo Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, bent jau kai kolegijos sudėtyje yra teismo pirmininkas R.Piličiauskas, gali sau leisti priimti sprendimus, kurie … Tiek jau to, jau vidurnaktis, esu pavargęs ir neieškosiu šiandiena teisingo žodžio, dėl kurio galėčiau būti ramus, kad jis nepažeidžia leistinų normų… Daugybę metų, savo begale pasekmių nesukeliančių nutarčių ir sprendimų mane dusinę Lietuvos kai kurie administraciniai teismai, matyt pavargo labiau už mane. Gi nelengva, o  deklaratyviai – ir negalima iš neteisės suregzti teisę.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kurio sudėtyje Laimutis ALECHNAVIČIUS  (kolegijos pirm. ), Ramūnas GADLIAUSKAS  (pranešėjas) ir eilinis narys [tačiau iš tikro – šio teismo pirmininkas] Ričardas PILIČIAUSKAS 2014.03.05 d. 15:00 valandą, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą Nr. 3-63-3-00816-2013-6 | AS-552-180-14 *, kur pareiškėjas (apeliantas) Romualdas Matelis, atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija ( 125196077) ir trečiasis suinteresuotas asmuo Vytautas Jonas Norkus  ** ir nusprendė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013-11-28 nutartį palikti nepakeistą.

Savo skaitytojus su situacija detaliai supažindinsiu vėliau, o kol kas noriu tik paaiškinti, kad būtent šis LVAT kolegijos sprendimas, kad ir koks nesuvokiamas bebūtų, atvėrė man vartus į Strasbūro teismą.  Nes pagal Europos tarptautinę teisę į Strasbūrą kreiptis galima tik tada, kai išsemi visas teisines galimybes savojoje šalyje. Kaip tik  Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo [na arba Lietuvos aukščiausiojo teismo] sprendimas ir yra laikoma ta riba, kai piliečiai išsemia savo šalies teisingumą ir nebeturi kitos išeities. Tad… tad atsiprašau už tokį trumpą ir sausą savo rašinuką. Viliuosi, kad ateityje surašytieji bus kur kas įdomesni.

R.Matelis: Viešinu Žemėtvarkos [NŽT] požiūrį į nuosavybės grąžinimą. Arba „Tuk tuk tuk…“ II dalis

Tęsinys. Pradžia – 2013 m. birželio 7 d. Spausti ČIA

Pirmoje netrumpo straipsnio „Tuk tuk tuk. Ar galima užeiti? Pakalbėti nuosavybės atstatymo klausimais“ dalyje aprašiau pirmuosius valstybės žingsnius pradedant atstatyti piliečiams nuosavybės teises į TSRS nacionalizuotą žemę, o straipsnį baigiau prisiminimais  apie tai, kaip 2009 metais [o ir šiandiena] Kauno Žemėtvarkos darbuotojai pateikia pretendentams siūlymus pasirinkti kompensacinius sklypus. Šioje dalyje apžvelgiu visa tai, ką pamačiau nuvykęs pasiūlytais adresais.

Pirma aplankyta vieta ieškant Kauno žemėtvarkos siūlomų kompensacinių sklypų – Šiaurės prospektas. Keistai čia sumąstę Kauno kūrėjai: viena gatvės pusė vadinasi Šiaurės prospektu, o priešingoji jau Islandijos plentas. Tuo pačiu Islandijos plentu vadinama ir autostrada Klaipėda – Vilnius, esanti per bene 1,5 km. nuo miesto krašto. Vis tik šnekamojoje kalboje ir antroji gatvės pusė dažniau vadinama Šiaurės prospektu, o šioje gatvės pusėje dar nuo TSRS laikų tęsiasi begalė buvusių kooperatinių garažų. Šiaip jau čia žinoma vieta, nes juose dirba daug įvairiausių automobilių remontininkų, todėl dažnas atvažiuoja pasitvarkyti sugedusį savo transportą.

Surasti čia esantį 5,83 aro žemės sklypą būtų tikrai sudėtinga, bet iš anksto pasivarčius maps.lt, viskas šiek tiek supaprastėja: kraštinio garažo pakraščiu į kalniuką kyla takelis. Matyt juo kažkas įpratęs gamtinių reikaliukų pasivaikščioti, nes už garažų „nugaros“ plyti brūzgynai krūmų su šiokiais tokiais stepių elementais, o toje vietoje, kur plane atžymėtas grąžintinas sklypas – didžiulė duobė. Lakesnės fantazijos žmogus čia gal manytų kažkada meteoritui nukritus. Na gal ne Tunguskos, bet labai jau ne menkam. Tačiau aš realistas ir suprantu, kad bene prieš 30 metų, kai čia laukuose imta statyti milžinišką virtinę garažų, žemė buvo  galingų buldozerių sustumdyta į didžiulius kalnus, o patys garažai,  nemąstant apie jokią plytų ar cemento ekonomiją, pastatyti vos ne triaukščio namo dydžio iš neparadinės pusės. Taip darbai vyko kur kas sparčiau. Nebeaprašinėsiu toliau šios vietos, nes visa tai jau aprašyta „Kauno dienoje“, o viena iš dviejų nuotraukų ir yra būtent iš šios vietos. Privalau tik liūdnai pajuokauti, kad turint atliekamų porą milijonų čia būtų įmanoma dar kartą suvežti buldozerius ir jie per kokią savaitę šią daubą, manau, įveiktų. Ir poros kilometrų ilgio kelia pravažiavimui, ko gero, įrengtų. Tiesa, problemų būtų kitokių: į Šiaurės prospektą nusitiesti kelią vargu ar įmanoma, tad reikėtų įvažiavimą voluotis į autostradą, nors tai, kiek žinau, pagal ES standartus yra draudžiama. Bet tie pora atliekamų milijonų, neabejotina, apsukrų žmogų išgelbėtų. Gi iš spaudos daugelis žinome, kad būna brangių tepaliukų, kurie taip perfect sutepa valdininkų liežuvius, kad šie absoliučiai nebegirgžda.

Ne taip jau toli nuo čia ir Ašigalio gatvė, tad vairuoju į ten. Jau iš anksto žinau, kad jei pasirinksiu čia siūlomą vienintelį sklypą, turėsiu prieš pensiją dar ir profesiją savo pakeisti.  Mat čia, 4,2 aro žemės plotelyje, kažkurie išmintingieji Kauno valdininkai numatė svarbų objektą statyti. Įvairūs reikalavimai ir reglamentai šiai žemei imperatyviai nurodo, kad čia Inžinerinės infrastruktūros teritorija, o pats sklypas skirtas susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų objektų statybai. Kad skaitytojui būtų paprasčiau susigaudyti, nuskanavau per du paveikslėlius šią žemę reglamentuojantį brėžinį. Bet neabejoju, susigaudyti paprasčiau bus tik tada, jei esate ilgametis projektuotojas. Mano velionis Tėvas, 36 gyvenimo metus paskyręs braižybos lentai, suprantama, kažką būtų supratęs, bet man, suprasti viską nuo A iki Ž nepakanka būti statybos inžinieriaus konstruktoriaus sūnumi. Ne itin daug naudos čia duoda ir inžinieriaus ekonomisto diplomas, todėl bandau gilintis į įrašus šiame brėžinyje. Ir kai ką suprantu…

Va, lentelėje surašyti apribojimai. Ryšių linijos apsaugos zona – po  2 m. Elektra mažiau įnoringa, tad jai žemės saugoma tik po metrą. Besotei vandentiekio ir kanalizacijos linijai skiriama net po 10 m. man siūlomos žemės ir po tiek pat – šilumos ir karšto vandens tiekimo linijoms. Viskas tarsi aišku, neaišku tik, o kas tada lieka man jei pasirinksiu šį sklypą, pasikeisiu profesiją ir imsiuosi statyti inžinerinių komunikacijų objektą. Nes viso šios žemės yra tik 4,2 aro.

Bet gudragalviai bičiuliai mane dar tada, tais 2009 metais buvo nuraminę: „nereikės tau nieko studijuoti ir, tuo labiau statyti“ – sakė jie. „Kai tik įsiforminsi šį sklypą, pas tave netruks ateiti šios srities asai, mestels tau ant stalo kokius 4 tūkstančius litukų ir tau beliks išlaužti mielą šypseną ir linktelėti galva. Nes puikiai suprasi, kad tokios svarbios srities specialistų-pirkėjų nelabai daugiau ir rasi“. Gal būt…

Ir vis tik, vartydamas šio adreso planą aš supratau dar kai ką. Inžinierius R.Kamaitis šį detalųjį planą suderino dar 2006 metų žiemą, o velionis P.Sabeckis jį pasirašė 2007 metų kovo 18 dieną. Pats detalusis planas mane, kaip pretendentą pasiekė jau po 2,5 metų, besibaigiant 2009 metams. Gerbiamieji, gi detalus planas, nors kai jis užbaigiamas gal tam tikruose kabinetuose ir aplaistomas brendžiu, vis tik nėra brendis, kurį reikėtų ilgą laiką brandinti rūsiuose. Tai ar tai nėra akivaizdus įrodymas to, kad su pretendentais į nuosavybės atstatymą absoliučiai nesiskaitoma ir gal net kažkuris piktas valdininkas paslapčia laukė, kad visi „jie“ išmirs ir nebereikės žemės duoti niekam? … Kai šių metų gegužės 4 dieną su žurnalistu lankėmės šiame sklype, šis žemės plotas ramiai snaudė ir toliau. Tai ar tikrai Kaune nėra laisvos žemės? Man taip neatrodo… O tada, 2009 metų žiemą, pasukau į Šilainių pakraštį, kur mane pasitikti turėjo ne prastesnis reginys. Čia, per vos kelis metrus nuo benzino kolonėlės, popieriuje buvo atžymėta trys sklypeliai po 5 arus. Kitoje jų pusėje dūzgė automobiliai. Žemaičių plentas nutyla gal tik kelioms valandom tada, kai daugelis žmonių sumiega. Tačiau jūs nesibaiminkite, šioje vietoje niekas ne tik, kad nesiūlė statytis gyvenamojo namo, bet tokias mintis net ir draudė: šių sklypų paskirtis, kaip ir ankstesniojo – nedviprasmiška. Čia, atsiėmęs 5 arų žemės gabalėlį privalėtum statyti kokius nors sandėlius. Kur tu gyvensi valdžiai nerūpėjo, svarbu, kad turėtum iš ko duonos riekę nusipirkti. O ką? Turėsi sandėlį, gal jį kam nors išnuomosi, gausi kokį litą antrą ir kompensacijų už šildymą neprašysi. Racionalu gi. Įdomu tik kodėl tada, kai daliai pretendentų priklausė atgauti kompensacinį sklypą iki 20 arų, būtent panašaus dydžio žemės gabaliukas padalintas net į keturis minimalius sklypelius? Tiesa, ši paslaptis vėliau paaiškėjo, Nacionalinės žemės tarnybos kai kurie atsakingi darbuotojai net neslėpė savo nuostatų, kad jie nori visiems pretendentams duoti žemės po lygiai. Todėl labai nustebo, kai viename teisminiame dokumente jiems priminiau, kad lygiava buvo taip vadinto išsivysčiusio socializmo įprastinis atributas. Tada visiems po lygiai dalino komunalinius butus, sodus, garažus ir net maisto paketus. Tuo tarpu dabar, jau eilę metų Lietuva oficialiai deklaruoja nebe lygiavą, o teisingumą, kas reiškia, kad turėjusiam pavyzdžiui 50 arų žemės duodama vienoks plotas, o visai kitoks tam, iš kurio tarybų valdžia nusavino tik 5 turėtus arus.

Tais, 2009 metais dar apžiūrėjau kelis siūlomus sklypus Ateities plente. Nebesiplėtosiu, tai buvo nesuvokiama. Žemės sklypai nupiešti ten, kur natūroje, šalia viaduko per geležinkelį, kol nevažiuodavo joks traukinys, rymojo brūzgynai. Tokioje vietoje drąsiai galėtum sakyti – gyvenu net ne prie geležinkelio, o jame… Absoliučiai niekam netinkamas žemės ruožas, todėl beliko apžiūrėti už miesto ribos, už Onkologinės ligoninės siūlomą daugelio sklypų pripieštą teritoriją.

Sekančią dieną grįžau pas žemėtvarkininkę N.Buzienę ir paprašiau, kad mane palydėtų į tą vietą, mat ten buvo suplanuota [nesiverčia liežuvis sakyti suprojektuota] gana daug sklypelių, kurie turėjo gyvenamąją paskirtį. Tačiau ši nustebo. Dar nei vienas neprašė jiems parodyti natūroje šias žemes – atrėžė man. Visi važiuoja patys. Suprantu, valstybei sunkmetis, bet ne man. Todėl mielai pasisiūlau nusivežti šią damą savo automobiliu: taip nei ji, nei tarnyba nepatirs nei menkiausio nuostolio, o aš savo akimis pamatysiu žemė, su kuria gal būt susiesiu savo gyvenimo perspektyvą. „Ne – sako Buzienė, – nevažiuosiu. Nes pati ten nesu buvusi“. Bandau ją įtikinti, kad ji, bent jau kaip ilgametė žemėtvarkininkė, man padės reperius, žyminčius sklypų ribas, atpažinti, tačiau ji atsisako važiuoti. Tada rašau raštą-reikalavimą ir paprašau jį užregistruoti. Neregistruoti nedrįso, o tą minutę jai išsprūdo – nėra ten jokių reperių sukalta. Ir žiūrėti nėra į ką. Laukai ir tiek… Viskas kas matosi, tai ant popieriaus. Pagaliau tampa aišku ir kodėl taip atkakliai siūloma viską ieškotis internete. Nes nėra į ką žiūrėti – katė tai gi maiše. Pagaliau tampa aišku ir kitkas – per daugiau nei 20 metų Žemėtvarka tik imitavo energingą darbą, o rezultate ne tik, kad neatžymėta žemės ribos, bet patys žemėtvarkininkai jau seniai prarado šią kvalifikaciją ir tapo tik keista juristų atmaina, nebegalinčia pateikti jokios informacijos savo tiesioginės specialybė klausimais.

[Bus daugiau]

Susiję straipsniai:

“Respublika“    Didžioji vagystė prasidės jau vasarį

Tuk tuk tuk. Galima užeiti? Pakalbėti apie nuosavybės atstatymą

„Belsk ir bus atidaryta“ – sako sena liaudies išmintis. Ir aš, kaip itin retai abejojantis liaudies posakių tikrumu, prieš keletą dienų pasibeldžiau. Į „Kauno dienos“ redakcijos duris. Tiesa, į virtualias duris. Ir čia noriu būti tikslus, todėl skaitytojui paaiškinsiu – virtualumu aš laikau ne tik internetą, kas pas mus šiaip ar taip dar gana nauja technologija, bet ir pokalbius telefonu. Taigi, paskambinau į redakciją, kur atsiliepė kažkuri atsakinga darbuotoja ir trumpai išdėsčiau savo klausimą: Nuosavybės atstatymas į tarybų valdžios nacionalizuotas piliečių žemes ne tik, kad negerėja, bet kuo toliau, tuo labiau degraduoja. Tarpe daugiau nei tūkstančio kauniečių, kurie vis dar kantriai [o gal tik naiviai?] tikisi sulaukti tikro teisingumo, esu ir aš, Romualdas Matelis. Gal gi dar redakcijai tai nėra iki „gyvo kaulo“ atsibodusi tema? Nes nors visa tai jau rašyta, aprašyta ir perrašyta dešimtis kartų, problema išlikusi, todėl jos nurašyti dar gi negalima… Ir man tos durys buvo atidarytos: „Prašome užeiti, pasukus numerį NNNNNNNNN“. O už šių durų virtualiai išvydau reporterį Tadą ŠIRVINSKĄ, apie kurį visada liksiu tik geros nuomonės. Žmogus nepatingėjo išklausyti ne tik mano nuosavybės Neatstatymo problemą ir ją aprašyti, bet ir paprašė aprodyti nuosavybės atstatymui siūlomus „sklypus“, o vėliau mano išsakytas faktus patikrino ir Nacionalinės žemės tarnybos Kauno skyriaus ir Kauno savivaldybės kabinetuose. Po ko šiandiena, 2013 metų birželio 7 dieną, popieriniame laikraščio variante skaitytojai išvydo straipsnį „Už protėvių žemę Kaune bruka beverčius sklypus“.

 Tokios neįprastos įžangos priežastis, šį rytą sulaukti net 8 skambučiai iš įvairių bičiulių ir pažįstamų. Beveik visi skambinusieji pakankamai neblogai žino mano ir daugelio kitų skriaudžiamų Lietuvos žmonių problemas. Tačiau vos ne be išimties visus mano pašnekovus domino kas kita: kaip gi čia atsitiko, kad laikraščio redakcija susirado būtent tave? Tad tenka atsakyti – ne, tiesa yra kita. Manęs nesusirado, nes ne aš vienas, o ir gal ne pats ryškiausias esu tarpe tų, kurie dangstantis įstatymais, vyriausybės paplėkusiais nutarimais ir netgi teismų ne visada įgaliais sprendimais yra brutaliai mulkinami, kvailinami ir niekinami. Pagalbos į redakciją kreipiausi pats ir labai džiaugiuosi, kad ji buvo suteikta. Tiesa, kiek tokia pagalbos forma kaip straipsnis viename iš skaitomiausių laikraščių, svarbi tiems, kurie valdo teisingumo svertus, parodys ateitis. Jau seniai nebebūdamas jaunatviškai naiviu, aš ne kartą pastebėjau, kad per du su viršum dešimtmečius, eilės valdininkų oda surambėjo taip smarkiai, kad jiems galėtų pavydėti net pitonai ar krokodilai, todėl reporterio plunksna dažnai jiems net juoko nebesukeliantis ginklas. Tačiau ten, aukštai aukštai, kartais matau ir tokių, kurie ne tik patys kažkodėl vis dar tiki, kad mes gyvename teisinėje valstybėje, bet šį savo tikėjimą neretai bando įpiršti ir visiems kitiems. Ir kaip nebūtų keista, tie kiti aplink juos, kartais ima ir reaguoja į idealistų pastabas. Todėl ir straipsnis šiandieninėje „Kauno dienoje“, toli gražu nėra toks jau nurašytas kovos už teisingumą atributas.

Bet gal pradėsiu nuo pradžių. Nes nesu tikras, kad mano straipsnelius skaito vis tie patys žmonės. Gal gi kai kas visas žemės NEgražinimo istorijas girdi pirmą kartą. O gal gi šis rašinys bus naudingas ateities istorikams, kurie panorės kuo tiksliau aprašyti šiandieninę, melo ir neteisybės liūne įklimpusią lietuvą. Taigi truputis konspektuotos istorijos.

DENACIONALIZACIJOS  PRADŽIA,  KURIĄ ALEGORIŠKAI GALIMA JAU VADINTI   PRIEŠISTORIJA

Vos ne iš karto, kai buvo paskelbtas Nepriklausomybės atkūrimo aktas, per televiziją ir kitur spaudoje buvo pradėta skelbti, kad jau galima savivaldybėms [o gal tada dar Vykdomiesiems komitetams(?)] paduoti raštiškus pageidavimus, jei tokie yra, atstatyti nuosavybę į okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę. Mano Tėvai [šiandiena abu jau Anapilyje, taip ir nesulaukę išsvajotojo teisingumo], o su jais ir aš, nuskubėjome į Kauno savivaldybę su namuose ranka parašytais pareiškimais. Tačiau ten mums paaiškinta, kad jau yra sukurti vieningos formos blankai, todėl mes turime ne pateikti atsineštus, o užpildyti jų nustatytos formos lapą, tada dar negirdėto pavadinimo dokumentą – PRAŠYMĄ atstatyti nuosavybės teises į Kauno mieste iki nacionalizacijos turėtą žemę [TSRS laikais įprasta dokumento, teikiamo valdininkams forma vadinosi Pareiškimas]. Tarsi viskas ir suprantama, blankas kur kas geriau, nes jei kiekvienas imtų neštis savo kūrybos pareiškimus, suprantama, valdininkams būtų be galo sunku juos iššifruoti: žmonės gi ne visi vienodai gabūs surašyti konkrečius savo pageidavimus. Tiesa, jau tada keistoka pasirodė, kad išduota tik po vieną blankutę, nes iki tol [kaip ir šiandiena] buvome įpratę, kad teikiami dokumentai surašomi du, vienodi, iš kurių vienas egzempliorius lieka pateikėjui. Tačiau tada visi buvome idealistai, gyvenome Nepriklausomybės euforija, o mums paaiškinta, kad valstybė kol kas labai neturtinga, neturi popieriaus, o ir kopijavimo technikos pajėgumai labai riboti…  Tai buvo 1991 metų vasaros pradžia. Berods birželio pirmosios dienos! Tų pačių metų pabaigoje mūsų, kaip ir daugelio, šeima, sulaukėme pakvietimo atvykti į Savivaldybę pakartotinai. Čia mums paaiškinta, kad senieji blankai buvo ne visai tinkami, be to tada dar nebuvo išleistas Nuosavybės atstatymo įstatymas, o dabar, jam jau esant, reikia perrašyti prašymus į naujus lapus. Gerai pamenu, kad jau tada man kilo įtarimas, kad taip gali būti sudrumstas eiliškumas, tačiau į tokią abejonę iškalusius „sklandaus“ atsakymo, kad jokių nukrypimų būti negali, nes mes jau esame suregistruoti į knygas, o naujas blankas yra tik formalumas ir, kad nuosavybės atstatymas vyks žaibiškai, nes jokių problemų jam įvykdyti nėra – „žemės sovietai neišsivežė, ji, kaip akivaizdu liko po mūsų kojomis“, į ginčus nesivėlėme ir paklusome prašymui perrašyti blankutes. Šiandiena, deja, puikiai suprantu, kad TAI BUVO DIDELĖ KLAIDA. Nes nuosavybės teisė daugeliui neatstatyta iki šiol, o ir daugeliui tų, kam laikoma atstatyta, padaryta grubiai pažeidžiant bet kokias teisingumo ir padorumo normas. O pažeidimams paslėpti kaip tik ir pasinaudota naujųjų blankų pildymu, kas valdininkams piktavaliams leido nekontroliuojamai manipuliuoti eiliškumu, švelniai tariant, žemes skiriant pagal pretendento akių ar plaukų spalvą, baso tembrą ir kitas, tik eiles sustatinėjusiems asmenims žinomas savybes. Mes gi, – tie, kurie anksčiau visų įtikėjome į tautos ne tik kaip nuosavybę atstatančios visuomenės padorumo sugrįžimą, bet ir teisingumo šviesą, likome paprasčiausiais mulkiais. Asmeniškai man tai, tiesa – nesėkmingai, prieš porą metų bandė įrodyti iš pažiūros garbi valdininkė, iš Vilniaus Nacionalinės žemės tarnybos atvykusi  Žemės reformos skyriau vedėjo pavaduotoja Irena BUJAVIČIENĖ. Kauno skyriaus patalpose, dalyvaujant tuometiniams skyriaus viršininkui, mįslingai iš gyvenimo pasitraukusiam P.SABECKIUI, ne mažiau paslaptingai prieš keletą savaičių iš darbo išėjusiai ilgametei žemėtvarkininkei N.BUZIENEI ir Žemės savininkų sąjungos tuometinei pirmininkei A.VENCKIENEI, ponia Irena BUJAVIČIENĖ įžūliai man į akis melavo, kad mano tėvų prašymas ne tik, kad paduotas 1991 metų lapkričio mėnesį [o iš tikro – tų metų birželį], bet anksčiau ir negalėjo būti paduotas, nes niekas Lietuvoje dar nežinojo, kad bus galima susigrąžinti nacionalizuotą žemę, o ir įstatymo šiuo klausimu tada dar nebuvo. Matyt ponia I.Bujavičienė niekaip negalėjo numatyti tokios nestandartinės aplinkybės, kad kartu su savo velioniais Tėvais aš pats asmeniškai buvau atvykęs ir padėjau jiems tvarkytis dokumentus. Nes ir iš tikro, tuomet mano bendraamžiai mažai susivokė žemės susigrąžinimo svarbos klausimais, o daugelis jų į tai žiūrėjo atvirai skeptiškai. Bet laikas jau pakeitė ir jų tuometinę mąstyseną, todėl kai kurie net praradusieji galimybę atgauti nacionalizuotas žemes, šiandiena su liūdesiu prisimena tada padarytas klaidas… Kai vėliau, elektroniniu paštu šiai poniai išsiunčiau Klaipėdos apskrities viršininko raštą, liudijantį, kad mano tėvai prašymą atstatyti nuosavybę į Palangoje buvusią žemę pateikė 1991 metų birželio viduryje, ji paprasčiausiai į tai nieko nebeatsakė. Ignoravo šį dokumentą tarsi jo negavusi. Ką gi, labai suprantama, tolimesnė diskusija perspektyvoje galėjo išvirsti į didelį skandalą, todėl pasirinkta ignoravimo taktika jai, matyt, pasirodė geriausia gynybos forma… Praleisdamas daugybę susirašinėjimų ir susitikimų su Žemės ūkio ministerijos Nacionalinės žemės tarnybos, apskričių valdytojų [viršininkų] administracijų ir savivaldybių administracijų darbuotojais, vykusių per prabėgusius kelis dešimtmečius, peršoksiu prie pastarųjų metų. Prie 2009 metų pabaigos, kai sulaukiau rašto iš Kauno žemėtvarkininkų, kuriame buvo siūloma per, berods porą savaičių, pasirinkti kompensuojamąjį sklypą Kauno mieste. Tiesa, nenurodyta kaip tai padaryti, todėl tik pasiskambinus man paaiškinta, kad viską išsirankioti reikia internete. Tokiais momentais, aš, nors ir pakankamai neblogai gebėdamas naudotis internetu, save mintimis pastatau į pirminio savininko vietą, įsivaizduoju, kad esu tas senukas, iš kurio kažkada, prieš 50 metų buvo atimta žemė, įsijaučiu, kad esu žmogus jau nebegalintis įsisavinti interneto mandrybių. Ką daryti? Ar gali taip „moderniškai“ elgiamasi su šiais žmonėmis? Kaip tokiam žmogui rinktis jam siūlomą kompensaciją? Ir atsakymą randu tik vieną – realiai niekaip. Beliktų tik besąlygiškai ieškoti ir tikėti geranoriškumu kokio nors jaunuolio, galimai studento, kuris sutiktų ekrane gilintis į siūlomas žemes ir nuoširdžiai analizuoti siūlomo sklypo visas charakteristikas. Bet taip pat realiai tikra, kad tokių žmonių nelabai ir pavyktų surasti. Ne todėl, kad jaunimas nenorėtų padėti senam žmogui, bet jau vien todėl, kad šiuolaikinis jaunas žmogus retai kada ir geba teisingai vertinti tokius faktorius, kurie gali atsirasti tik su metais, su patirtimi ir tik savo akimis matant siūlomą žemę. Vis tik, griežtai pareikalavus, N.Buzienė man atspausdina siūlomų žemių planus ant popieriaus ir pasiėmęs juos pradedu savo keistas ekskursijas aplink Kauną. Taip, neapsirikau, ne po Kauną, o aplink Kauną. Man, kaip pretendentui į nuosavybės atstatymą, visiškai nusispjaut, kad prieš keletą metų aplink Kauną buvusios dykvietės, kuriose šiandiena „suprojektuoti“ kompensaciniai sklypai, teoriškai inkorporuotos į Kauno miesto ribas. Realiai tai kaimo žemė dar negyvenamos pievos ir jos sudominti gali nebent kokius nors nemirtinguosius MakLaudus arba tuos, kuriems dar bene keturi ar nors trys dešimtmečiai nusimato kaip šviesaus rytojaus laiko etapas, per kurį šios stepės taps žydinčiais sodais. Man gi jau artėja 60-metis, o įvertindamas tai, kad mano nusavintos žemės yra beveik miesto centre – brangios ir patogios, aš noriu gauti deramą žemės sklypą, nes tik taip gali būti užtikrintas Konstitucijoje, Nuosavybės atstatymo įstatyme ir bet kokioje tarptautinėje teisėje įtvirtintas Teisingumas… Bet mygtukas START paspaustas ir aš išsiruošiu į kelionę aplink Kauną… [BUS DAUGIAU]

Straipsnis “Kauno dienoje“

Sekančią dieną straipsnis pasirodė ir internetinėje erdvėje:

Atgauti senelių žemę Kaune – misija neįmanoma

Paskelbta 2013-06-08, 05:10  Tadas Širvinskas

Susiję straipsniai:

Didžioji vagystė prasidės jau vasarį

R.Matelis: Nuosavybės klausimai juda skausmingai lėtai. Bet juda.

 Paskutiniu metu mano bylinėjimosi su įvairiais valdininkais maratone buvo susidariusi tam tikra pauzė. Ją sąlygojo ilgesni terminai sprendimų paskelbimui ir kitos, panašios aplinkybės. Tačiau…

…šią savaitę suplaukė daug naujos informacijos, kurią nuodugniai išanalizuoti dar nesuspėjau. Vis tik, labai apibendrintai, jau galiu paskelbti, kad Lietuvos Vyriausiasis administracinis Teismas [kitur dar ir LVAT], mano byloje prieš Nacionalinę žemės tarnybą ir Lietuvos vyriausybę [nors pastaroji  taip iki galo ir nebuvo pripažinta kaip atsakovė], kur bylos pradžia susiformavo po to, kai pernai netikėtai iš eilės neatlygintinai gauti naują, iki 20 arų žemės sklypą Kauno mieste, buvo išbraukta mano velionė Mama Birutė Matelienė, pakankamai plačiai praskleidė gaubusį paslapties šydą, apie ką rašiau šių metų rugsėjo ir spalio mėnesiais, savo straipsniuose Vyriausiojo administracinio teismo vadovai pateikė mįslę  ir Į Vyriausiojo administracinio teismo mįslę man neatsakyta. Spalio 25 dieną LVAT priėmė nutartį, kuri vienaip žiūrint gal ir labai nebloga, tačiau ją vertinant kitais kriterijais, manęs itin džiuginti gal ir negali: aukštasis Teismas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės kai kurie veiksmai nuosavybės atstatymo atžvilgiu neprieštarauja Konstitucijai. Liūdna šioje situacijoje tai, kad kaip žinia, Konstituciniame Teisme viskas sukasi labai lėtai, tad, ko blogo, byla bus išnagrinėta tik po keturių metų, o turint omenyje, kad mano gyvenimo didelė dalis jau suaukota laukiant teisingumo ir jau artėja prie kritinės ribos, tai be galo ilgas laikas. Tuo labiau turint omenyje, kad Konstitucinis teismas ne visada priima sprendimus, kurie mums būna pilnai suvokiami ir gali dar tekti prašyti pagalbos iš tolimojo Strasbūro, kur bylos prigula poilsio dar solidesniam laiko tarpui, ši nutartis tikrai jau neatrodo labai džiugi. Vis tik kreipimosi į Konstitucinį Teismą turinys, sušildo smarkiai, nes LVAT teisėjai jį surašė labai įtikinamai, praktiškai nepraleisdami nei vieno mano kelto klausimo. Bet tai mano pirminės nuostatos šiuo klausimu, gal gi įdėmiai išstudijavęs visus 14 lapų rasiu dar ir kitokių niuansų, bet kol kas jaučiu labai didelį dėkingumą šios ir, aišku, prieš tai buvusios kolegijų teisėjams bent jau už tikrai nuoširdžią ir giliai analitinę visos bylos analizę ir mano keltų problemų teisingą suvokimą. Tačiau apie šią LVAT bylą dar grįšiu artimoje ateityje, o šiandiena, nekantriausiems savo ištikimiems skaitytojams jau įdedu nuorodą į Konstitucinio teismo tinklapį, kuriame ši kreipimasis jau atspausdintas ir jam suteiktas numeris 82.

 Šiandiena noriu pasidžiaugti kitu – Klaipėdos apygardos teismo sprendimu… Kai kas iš Jūsų, manau, pamenate kai kuriuos mano rašinukus apie Palangos savivaldybės administracijos akibrokštus teismų atžvilgiu. Omenyje turiu savo bylą, kuri buvo laimėta Klaipėdos apygardos administraciniame teisme dar 2009 metų balandžio mėnesį, tačiau šis sprendimas buvo apskųstas LVAT, o šis teismas, dėl tuo metu susidariusiu didelių eilių, tik po metų laiko peržiūrėjęs šį Palangos savivaldybės administracijos skundą, jį atmetė. Taigi, Klaipėdos administracinio teismo sprendimas, kuriuo savivaldybė buvo įpareigota pateikti visą išsamią informaciją apie mano senelių turėtą žemę topografinėje medžiagoje, įsigaliojo 2010 metų birželio mėnesį ir turėjo būti įvykdytas jau po mėnesio laiko. Tačiau ne. Palangos savivaldybės administracija nei už ką nenorėjo pateikinėti išsamios informacijos, nes tada paaiškėtų, kad dar daug mano paveldimos žemės yra laisvos ir ją privalu grąžinti. O administracijos direkcija, matyt buvo [ir tebėra] įsitikinusi, kad yra kur kas mielesnių už mane žmonių, kurie su džiaugsmu priglaustų mano priklausančias žemes, tad kaip gi čia dabar imti ir atiduoti tą žemę teisėtiems jos paveldėtojams… Vilkinant sprendimo vykdymą, buvo atlikta eilė nusikalstamų veiksmų, pradedant imitaciniu naujo įsakymo surašymu, teismo sprendimo vykdymą prižiūrinčios antstolės veiksmų skundimu į teismą ir panašiais veiksmais, laikas slinko, aišku, ne mano naudai. Neabejotinai buvo tikimasi, kad toks nesiskaitymas su įstatymais, palauš mane galutinai ir aš, kaip ir daugelis lietuvių analogiškose situacijose, mintyse palaidosiu man priklausančią nuosavybę… Apsiriko. Baudžiamuosius šios istorijos aspektus jau kelintą kartą nagrinėja Klaipėdos STT [tyrėja J.GAVEIKIENĖ], į kurios rankas, per Klaipėdos apygardos prokuratūrą visa medžiaga pateko iš Generalinės prokuratūros ir viliuosi, kad šį kartą Klaipėdos STT jau iš esmės peržvelgs šią bylą, nors, kad to daryti labai nenori, aš supratau jau per ankstesnius jų tyrimus. Vis tik anksčiau ar vėliau, tikiuosi, ši institucija privalės pamiršti savo simpatijas kai kuriems Palangos aukštiems veikėjams ir turės priimti sprendimus, kuriuos diktuoja ne emocijos, o Lietuvos Respublikos įstatymai. Šiuo atveju noriu padėkoti kai kuriems Generalinės prokuratūros pareigūnams ir pačiam Generaliniam Prokurorui Dariui VALIUI, kuris buvo mane priėmęs asmeniškai ir, panašu – suprato, kad Palangos mieste ir Klaipėdos apygardoje jau pernelyg ryškiai toleruojamas nebaudžiamumas ir savavaldžiavimas.

Grįžtant prie teismų „karuselės“ Palangos klausimais, nebesiplėtosiu į visas detales. Tiesiog trumpai galiu pasakyti, kad teismo posėdžių ir sprendimų bei nutarčių lavina mane vienu metu jau išmušinėjo iš pusiausvyros tikrąja to žodžio prasme. Nes jų per tą, sąlyginai neilgą laiką jau buvo ne vienas ir ne dvi dešimtys. Vis tik prieš porą metų Palangos apylinkės teismas, nors ir labai nenoriai, Palangos savivaldybės administracijos buvusiam direktoriui Valerijui Kuznecovui paskyrė 200 lt. baudą. Sutikite, bauda tikrai simbolinė, nes vienas mano vizitas į Palangą man kainuodavo ne ką mažiau. Tačiau netrukus po šios baudos, ir toliau savivaldybei nevykdant minėto Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimo, antstolė paprašė teismo skirti ir antrąją baudą. Palangos teismas ir toliau rodė didelę meilę savo miesto valdžiai, todėl antrąją baudą paskyrė tik 600 lt. Nors sprendimas vilkinamas buvo jau ne mėnesį ir ne du, o visus pusantrų metų. Savivaldybės administracijos direktorė Akvilė Kilijonienė su tokia bauda nesutiko ir apskundė šį sprendimą Klaipėdos apygardos teismui, o šis [teisėjas Žydrūnas BERTAŠIUS] nesugebėjo išspręsti ar ankstesniojo teismo sprendimas įvykdytas, baudą panaikino ir grąžino bylą nagrinėti atgal į Palangos apylinkės teismą iš naujo… Nesu mėgėjas sąmokslo teorijų, tačiau šiuo atveju man išliko įtarimas, kad tai galėjo būti tolimesnio nuosavybės atstatymo vilkinimo sudėtinė dalis: gi Klaipėda ir Palanga vos ne vienas ir tas pats miestas, o dar turint omenyje, kad kai kurie teisininkai galimai susiję ir studijų laikų ryšiais… Tiek to, nesigilinsiu į tai, ko tiksliai gal niekada ir nesužinosiu. Kur kas svarbiau, kad į vilkinimo grandinę, tiesiogiai ar ne visai, įsijungė ir Palangos Temidė. Keletą teismo posėdžių buvo paskirta apgaulei, man siūlyta Taikos sutartis, kurios iš tikro nei nebandyta siekti. Nebent aš nei iš šio, nei iš to pradėčiau manyti, kad man visai ir nereikia atgauti visko, kas priklauso. O paskutinis Palangos teismo posėdis ir įvykiai po jo, mane privertė jau kreiptis į teisėju etikos komisiją [apie tai taip esu rašęs šiame savo tinklapyje], nes teisėja Liucija Paulauskaitė ne tik, kad be pagrindo priėmė Palangos savivaldybės administracijos direktorės išteisinamąjį sprendimą, bet ir jo net man neišsiuntė, taip bandydama atimti mano galimybę apskųsti šį sprendimą aukštesnės instancijos teismui. Vis tik aš, net ir neturėdamas šios nutarties, ją apskundžiau Klaipėdos apygardos teismui. „Be motyvų“, tačiau taip sustabdydamas laikrodį. Nors ir to bandyta nepripažinti. Vis tik, ko gero mano skundas pasiekęs Teisėju tarybą suvaidino savo vaidmenį ir mano atskirasis skundas buvo priimtas, o prabėgus netrumpam laikui, pagaliau ir išspręstas. Šį kartą Klaipėdos apygardos teismas mano skundą nukreipė nebe minėtajam teisėjui Ž.Bertašiui, kuris kaip parodė ankstesnės bylos nagrinėjimas, ne itin pajėgus nuspręsti kada koks teismo sprendimas būna įvykdytas, o kada ne, o pakliuvo Teisėjai Danguolei MARTINAVIČIENEI. Teismas vyko rašytinio proceso tvarka, tad man nei netekę matyti šios Teisėjos, tačiau ir be to reiškiu jai didžiausią pagarbą, nes jos nutartis, kitaip įvardinti nei negalėčiau, tarsi gaivaus oro gūsis priplėkusioje lietuviško Temidės aplinkoje. Be abejo, aš puikiai suprantu, kad bet kurioje byloje kiekvienas iš mūsų vertina tuos teisėjus, kurie priėmė jiems palankius sprendimus, tačiau mano byla kiek kitokia: čia esmė ne tame, kad sprendimas palankus man. Čia svarbiausia, kad atsirado Teisėja iš didžiosios raidės, kuri sugebėjo įžvelgti daugelį mūsų suvyniojusį teisinį nihilizmą, valdininkų nepagarbą įstatymams ir teismų sprendimams, pasityčiojimą iš bet kokio teisinės valstybės statuso, kurį deklaruoja Lietuva ir nusprendė tam duoti atkirtį. Ji negrąžino, kaip dažniausiu atveju įprasta, bylos dar kartą nagrinėti į L.Paulauskaitės teismą Palangoje [jei neklystu, per tą laiką ši teisėja tapo Palangos apylinkės teismo pirmininke, gal todėl jos etiką svarstyti ir atsisakė teisėjų taryba?], o nutarė pati išspręsti šią bylą iš esmės. Ir tai padarė – paskyrė Palangos savivaldybės administracijos direktorei Akvilei KILIJONIENEI ne 600, o visą 1000 litų, t.y. maksimalią, įstatymu numatytą baudą. Suprantu, kad tokių pareigų asmenims tūkstantis litų yra, liaudiškai sakant, tik drambliui bombonkė, tačiau čia ne mažiau svarbus ir ženklas tai pačiai administracijai, kad pakaks! Kad atėjo laikas laikytis įstatymų, nes ne visi Lietuvos piliečiai yra teisiniai analfabetai.

Artimiausiuose Klaipėdos apygardos administracinio teismo posėdžiuose bus sprendžiami kiti, ne mažiau aktualūs mano nuosavybės atstatymo klausimai: vienas iš jų, atviras Palangos teisininko Vytauto KORSAKO apsimetinėjimas Nežiniuku. Jis mat, atstovaudamas tą pačią direktorę, neįtaria nieko blogo, kad važinėti į savo valdą man priklausančiu žemės ruožu Palangos savivaldybė kažin kokia forma leidusi, ko gero, įtakingam palangiškiui Arūnui GRIGALAUSKUI. Šis Lietuvos teniso federacijos prezidento pavaduotojas, Vėtros poilsio namų direktorius, Rotary klubo atstovas, prieš dešimtmetį buvęs Palangos tarybos narys dar tada patylomis susitvarkė sau leidimus disponuoti mano giminei grąžintina žeme, o Palangos savivaldybė galimai taip ilgai ir nevykdė Klaipėdos teismo sprendimo, nes reikėjo truks plyš išlaikyti paslaptyje šį antikonstitucinį veiksmą. Taigi, viliuosi kad artimiausiame teismo posėdyje ponui Korsakui jau bus atšalęs noras neteisiniams veiksmams įteisinti pasitelkinėti vietinius gyventojus, kurie, neva, gali patvirtinti, kad man negražinamos žemės negrąžinamos „zakonno“.

Tai tokia mano šios dienos nuomonė, o kaip bus iš tikro, netrukus parodys ateitis.

R.Matelis: Į Vyriausiojo administracinio teismo mįslę man neatsakyta

Keletą dienų neturėjau laiko apsilankyti savo rašinukuose, nes vakar Vyriausiame administraciniame teisme vyko netrumpai lauktas teismo posėdis, kuris turi išsklaidyti visas iki šiol esančias abejones dėl mano, jau prieš gerą pusmetį paskelbto klausimo: Lietuva TEISINĖ ar tik TEISmINĖ valstybė? Tiesa, tas atsakymas bus tik spalio 25 dieną, nes būtent tą dieną, 15:00 valandą Vilniuje bus skelbiamas sprendimas arba nutartis.

Vakar jaučiausi tikrai ne itin…, jautėsi nuovargis, nes kovoti prieš vyriausybės vykdomas neteisines veikas Lietuvoje, eiliniam piliečiui viltys ne tokios jau didelės. Tačiau aš jų neprarandu.

Turiu pasidžiaugti, kad šiandiena atsivertęs savo svečių šiame tinklapyje apsilankymų statistiką, radau konstataciją – paskutines dvi savaites mano tinklapį aplankę žmonės dažniausiai skaitė mano rašytą straipsniuką “Vyriausiojo administracinio teismo vadovai pateikė mįslę“. Tai, iš dalies ir tapo akstinu bent jau kažką parašyti. Suprantu, kad Jums įdomu sužinoti “o kas toliau?“

Deja, nieko džiugesnio pasakyti negaliu: LVAT vadovas su atsakymu vėlavo ir atsiuntė jį man tik šiandiena, t.y. praėjus 20-čiai valandų po teismo posėdžio.  Būdamas mandagus ir susipratęs, nes puikiai žinau, kad esu nulis ir negaliu niekaip revizuoti ne tik teisėjų, bet, tuo labiau, ir teismo pirmininko darbo, neimsiu niurzgėti ir interneto eteriui aiškinti, kad toks atsakymas man buvo reikalingas prieš bylą, o ne po jos, kas šiuo atveju liko jau tik kaip atributas asmeniniam archyvui. Tiesa, ne mažiau keista aplinkybė man buvo ir tai, kad nors praktiškai savo raštą pateikiau LVAT pirmininkui R.Piličiauskui [pokalbio metu jis man pasiūlė savo raštą užregistruoti raštinėje], atsakymą man pasirašė  Laikinai einantis teismo pirmininko pavaduotojo pareigas – Romanas Klišauskas. Rašau “atsakymą“, nors priekabesnis skaitytojas galėtų teisingai suabejoti ar tai laikytina atsakymu [po poros dienų įkelsiu jo kopiją]. Nes į mano keltus klausimus, vargu ar atsakyta. Man, dar ruošiantis teismo procesui, buvo būtina žinoti “ar Valstybė laikoma atsakovu šioje byloje?“, tačiau net ir šiandiena to nežinau, deja… Matyt pavaduotojas šios vietos nepastebėjo… Aišku, spalio 25 dieną jau žinosiu.

Apytikriai po keturių mėnesių, kai išsiunčiau ir internete paskelbiau savo viešą laišką premjerui Andriui Kubiliui, kuriame jo prašiau Atšaukti Lietuvos Respublikos Vyriausybės   1998 m. liepos 23 d.  Nutarimo   Nr. 920, 2010-04-09 d.  pakeitimą [naują redakciją], kurio pasekoje po 20 metų laukimo, likusiai iki šiol neatgavusiai naujo žemės sklypo kauniečių daliai atimta galimybė jį atgauti, mane, man jau netikėtai, susirado A.Kubiliaus patarėja Eglė Stonkutė ir pakvietė atvažiuoti, pasiaiškinti visą situaciją. Suderinome laiką ir liepos 12 d. aš jau buvau vyriausybės rūmuose. Pokalbis, suprantama, buvo tarsi ir malonus, tačiau aš dar tada nesusilaikiau jos nepaklausęs ar ne per mažai liko laiko iki kadencijos pabaigos, kad pakeisti situaciją, į ką išgirdau atsakymą, kad labai norint,- suspėti galima. Liko tik neištartas klausimas “ar tas noras bus?“ Ir šiandiena jau galiu į jį atsakyti – deramo noro nebuvo. Dar to paties apsilankymo metu kilo įtarimas dėl tokios valios atsiradimo tikrumo, nes E.Stonkutė išdėstė keistoką informaciją – ji netrukus, po kelių dienų išeina mėnesio laiko atostogoms, tad norinti pilnai išsiaiškinti problemą ir iki atostogų pavesti kažkokiems ekspertams viską išsiaiškinti. Kad grįžus būtų jau aišku kas ir kaip, ir būtų galima imtis veiksmų. Deja, realių veiksmų imtasi nebuvo, ko gero tai buvo tik priešrinkiminė manipuliacija mano veiklumu skleidžiant tiesą apie konservatorių darbą. Nes, logiškai mąstant, jau rugpjūčio viduryje patarėja turėjo grįžti atgal į darbą, o ant jos stalo jau turėjo gulėti išvados…

Tačiau aš nesulaukiau jokio pranešimo nei rugpjūčio viduryje, nei gale. Suprantama, nesėdėjau rankų susidėjęs ir rugsėjo pradžioje ėmiau skambinėti pats. Nesisekė, keletą dienų man nebuvo atsiliepiama, tačiau vėliau prisiskambinau. Ekspertai dar nebuvo baigę savo pavedimo… Dienelė po dienos ir aš skambinau vėl ir vėl. Pagaliau panelė Eglė paskambino man pati ir vėl pakvietė pokalbiui. Antrą kartą, jos kabineto duris pravėriau rugsėjo 24 dieną. Ir… netrukus supratau, kad važiavau veltui. Tą informaciją, kurią gavau atvykęs, galėjau išklausyti ir telefonu, vis tik vienas reisas į Vilnių kainuoja 80 lt., o tai didelio džiaugsmo neteikia. Aišku, jei žinios būtų iš tikro geros ir vertos gyvo aptarimo, negaila būtų ir kur kas didesnės sumos, bet… sužinojau “naujieną“, kuri buvo mano paties atskleista jau birželio mėnesio LVAT teismo posėdžio metu. O ji tokia: Vyriausias administracinis teismas jau be manęs, dar 2010 ir 2011 metais buvo nagrinėjęs mažiausiai dvi bylas, kur piliečiai skundėsi Nacionalinės žemės tarnybos veiksmais, nes tiems piliečiams, kuriems jų turėtoje vietoje buvo atstatyta nuosavybė į bent dalį buvusios žemės, buvo teigiama, kad jiems  yra neatlygintinai suteikta žemės, todėl duodant kitą plotą naujoje vietoje, atgautasis žemės gabalas išminusuojamas kaip jau neatlygintinai suteiktas. Abejose bylose LVAT pripažino, kad tai buvo ne gavimas neatlygintinai, o nuosavybės atstatymas, todėl ta žemės dalis negali būti išminusuojama iš kitoje vietoje suteikiamo sklypo dydžio. Šios dvi precedentinės bylos jau yra padariusios takoskyrą šiais klausimais ir vargu ar kas nors begalėtų priimti kitokią nutartį, tačiau dar vasaros pabaigoje, kai kreipiausi į Kauno žemėtvarką su raštu, kuriuo prašiau, nelaukiant šiame straipsnyje aptariamos bylos pabaigos, sugrąžinti atgal į eilę mano mirusią mamą [ironiškai gi skamba, ar ne, toks mirusiųjų “mėtymas“ iš eilės ir atgal jų atstatymas?], gavau Kauno žemėtvarkos atsakymą, kad atgal į eilę Mama nebus atstatoma, kol nepriimtas naujas sprendimas teisme…. Tai kiek gi galima tą patį klausimą aptarinėti teismuose, mieli žemėtvarkininkai? Bet  Dabar gi, Nacionalinės tarnybos ekstremalių situacijų komisija nusprendė, kad ir be naujo teismo verdikto reikia visus Lietuvos išbrauktus piliečius sugrąžinti atgal į eilę… Nes suprato, kad interneto laikais vis tik žmonės jau susiranda NŽT pralaimėtas bylas ir tų pralaimėjimų ilgiau slėpti nebėra prasmės…

Išeinant iš antrojo vizito Eglės kabinete, ji manęs paklausė ar sutinku, kad mano kelionė pas ją buvo “ne veltui“[?] į ką kukliai neatsakiau, tad atsakymas pateikiamas dabar, šiame straipsnyje… Kubiliaus vadovaujama vyriausybė nepadarė absoliučiai nieko gero, kad mes, porą dešimtmečių vedžioti už nosies, galėtume jam nors puse lūpų padėkoti. Priešingai, ši vyriausybė, blogiau nei bet kuri, buvusi iki šiol, ėmė priiminėti nesuvokiamai neteisinius ir žmogiškumui prieštaraujančius aktus. O kas liečia pačią E.Stonkutę… na, aišku, negaliu nieko blogo pasakyti. Jos toks darbas, ji tiesiog atliko tą vaidmenį, kurį jai buvo pavedęs A.Kubilius.

Tiek tad šiandiena, mieli skaitytojai. Šių temų tęsinys, tikėkimės, gal jau gerokai džiugesnis, bus paskelbus vakarykščio teismo sprendimą…Nenoriu išankstiniai aprašinėti vakarykščios bylos niuansų, viską dar reikia susidėlioti mintyse. Pasakysiu tik viena – Kauno Žemėtvarkos tarnyba teismo salėje keletą kartų bandė mane “įkalbėti“ sudaryti TAIKOS sutartį… Juokas pro ašaras. Sudaryti taikos sutartį, kuria pripažinti, kad vyriausybės nutarimas teisėtas? Ir dar netekti galimybės net atsiimti teismo išlaidas? Nors mano kaltės šiose bylose net didžiausias priešas nerastų…

Netrukus rinkimai… Aš net labai prašomas nesugebėčiau balsuoti už TS-LKD [konservatorius]… Gal Jūs kitaip?

„Flešmobo“ organizatorei L.Šulcienei skirta 500 litų bauda | Alkas.lt

„Flešmobo“ organizatorei L.Šulcienei skirta 500 litų bauda | Alkas.lt.

Kauno miesto apylinkės teismas (Teisėjas Rimantas SIPAVIČIUS) trečiadienį paskelbė nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje KTU dėstytoja Lina Šulcienė pripažinta pažeidusi susirinkimų įstatymą.

Teisiamoji L.Šulcienė su atstovu E.Dambrausku

Teismas nustatė, kad L.Šulcienė šių metų gegužės 19 d. organizavo eitynes nuo Kauno Šv. Arkangelo (Įgulos) bažnyčios iki Rotušės aikštės, apie susirinkimą raštišku pranešimu neinformavusi Susirinkimų įstatyme numatytos institucijos bei negavusi pažymėjimo dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos.

Įrodyta, kad gegužės 19 d., 15 val., prie Kauno Šv. Arkangelo (Įgulos) bažnyčios susirinko 400-500 žmonių, kurie reiškė pasipiktinimą dėl teisėsaugos veiksmų, vykusių Garliavoje gegužės 17 d. Netrukus žmonių būrys pajudėjo link Rotušės aikštės, skandavo „gėda, gėda“, nešė kelis plakatus bei vėliavas. Po pusvalandžio iki 1300-1500 asmenų išaugusi minia susirinko prie R. Kalantos paminklo. 16 val. dalis žmonių išsiskirstė, o kita dalis, apie 200 žmonių, nuėjo į Rotušės aikštę. Vėliau asmenys susibūrė ir sakė kalbas prie Maironio paminklo, rašoma KMAT pranešime.

Lina Šulcienė pripažįsta gegužės 19 d. organizavus „flešmobą“ – eiseną po aštuonis užklijuotomis burnomis.

Ji prašė leidimo mitingui, bet vietoj to gavo pasiūlymą organizuoti „flašmobą“ – taip ir padarė. Tačiau, nuo gegužės 17-osios įvykių įkaitę žmonės, susipainiojo, kas kur vyksta (tądien mitingas vyko Vilniuje) ir spontaniškai pradėjo mitinguoti prieš pat prasidedant „flašmobui“. Žmonės, vieni kitų nepažįstantys, tai vienur, tai kitur kalbėjo pro garsiakalbius. Visa Laisvės alėja sruvo žmonėmis, kurie jungėsi, kur papuola. Prie Linos eisenos užklijuotomis burnomis irgi jungėsi žmonės, bet, kadangi žmonėmis plūdo visa Laisvės alėja, tai Lina ir kaltinama viskuo, kas tądien ten vyko.

Už administracinės teisės pažeidimo padarymą L.Šulcienei skirta 500 litų bauda. Nutarimas per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno miesto apylinkės teismą.

R.Matelis: Startavo A.Matulevičiaus administracinė byla. Pradžia neįspūdinga…

    Šiandiena ryte, 9:20 val. buvau užsirašęs į priėmimą pas Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo pirmininką Ričardą Piličiauską, o būdamas Vilniuje tiesiog negalėjau praleisti progos atvykti ir į Vilniaus miesto Trečiąjį apylinkės teismą, kur buvo svarstoma dr. Algimanto Matulevičiaus politinė byla dėl pavasarį vykusio mitingo. Laikas išsidėstė sėkmingai, pokalbis truko tik apie 10-15 min., taigi, kiek paklaidžiojęs, susiradau Laisvės prospektą ir jame 79A pastatą, kuriame susikėlę bene visi Vilniaus apylinkės teismai.

    Koridoriuje jau lūkuriavo keli būreliai žmonių, kuriuos vienodai galima  vadinti tiek žiūrovais, tiek stebėtojais. Tačiau man artimiausias būtų šių žmonių įvardijimas kaip A.Matulevičiaus palaikymo komanda, nes, skirtingai nei internete, kur kartas nuo karto pasimato pakankamai ciniškų šio visuomeninio lyderio pareiškimų komentatorių, į viešumą jie nesirodo, todėl ir teisme nesimatė nei vieno politinio oponento. Toks jau tas, veikiausiai – samdinių, ryžtingumas, kad drąsūs jie tik rašydami anoniminius komentarus, tačiau ginkdie nedrįsta viešai parodyti savo fizionomijų. Bet ir gerai, kam gi matyti tautos atplaišas.

This slideshow requires JavaScript.

   Prieš sueinant į posėdžių salę, pabandžiau suskaičiuoti visus susirinkusiuosius ir, jei manęs nepavedė mokykloje išmoktos aritmetikos pamokos, atvykusiųjų buvo trisdešimt. Atvirai sakant, šis žmonių būrys mane kiek nudžiugino. Ne gausa, nes palaikymo komanda, mano supratimu, buvo nei didelė, nei maža, o tuo, kad tarpe šių žmonių mačiau ne tiek jau daug pažįstamų veidų. Gal kažkam pasirodys nesuprantamas šis džiaugsmas, todėl iš karto bandau paaiškinti: matydamas naujus žmones aš priėjau išvados, kad progresyvių kovotojų už teisingumą ir už permainas Lietuvoje ratas plečiasi. Suprantama, visada malonu sutikti pažįstamus bendraminčius, tačiau matyti vis naujus „prabudusius“ žmones yra ne mažesnė vertybė.

    Apie patį teismo posėdį šį kartą rašyti kaip ir nėra ką. Pradžioje, kaip visada ir visur, vyko įžanginės Temidės maldos, kurių metu išaiškinama dalyvių teisės ir pareigos, o netrukus po to prasidėjo ir tuoj pat baigėsi teisminis procesas. Šiame nedideliame laiko intervale, teisėjai pasiūlius teikti teismui pageidavimus, A.Matulevičius šią galimybę perleido savo advokatui Ignui Vėgėlei, o pastarasis išvardino prašymus teismui: pakviesti į posėdį kai kuriuos liudytojus ir išreikalauti iš Vilniaus miesto savivaldybės tam tikrus dokumentus bei, kaip ir priklauso, paaiškino teismui ko siekiant teikiami tokie prašymai. Teisėja Galina Taraškėvič patenkino šiuos visus prašymus ir paskelbė naują teisminio bylos nagrinėjimo  datą – šių metų spalio 3 dieną, 13 valandą. Tiek šiuo raštu tegaliu pateikti statistinės informacijos. Tačiau, kaip būna dažniausiai, aprašydamas savo stebėtas bylas, noriu paskelbti ir keletą savo įžvalgų. Apie A.Matulevičiaus advokatą ir apie teisėją.

    Tiek Galiną Taraškėvič, tiek Igną Vėgėlę mačiau pirmą kartą gyvenime. Tačiau šiaip jau su šių pareigybių žmonėmis, mane gyvenimas privertė kontaktuoti pakankamai dažnai. Žvelgdamas į teisėjos elgesį, nedvejodamas supratau, kad A.Matulevičiui negresia bent kiek didesnės sankcijos. Ši moteris viena iš taikiausių, kurias man yra tekę matyti po teisėjo mantija. Buvo akivaizdu, kad tai represijoms nelinkusi asmenybė, o jos sutikimas su visais advokato prašymais tai tik patvirtino. Vienintelį jos minusą įžvelgiau tame, kad jos kalbos dikcija pernelyg tyli, todėl labai abejoju ar pavyks salėje daromi garso įrašai.

    O advokatas I.Vėgėlė man pasirodė visai neblogas, nors suteikinėti jam, kad ir mintyse, aukščiausio rango, nebuvau linkęs: jautėsi, kad jis pasirinkęs neblogą gynybos kryptį, nors teisėjos pastaba, kad pageidavimus galėjo pateikti raštu ir iš anksto, laikau visai pagrįstus ir motyvuotus. Grįžus namo ir interneto pagalba pasiieškojus  platesnės informacijos apie jį, pasirodė, kad gal gi turėjau jam suteikti ir aukštesnį balą. Tačiau gi ne pagal wikipedijas žmones turime vertinti. Tad visa tai lieka dar atviru klausimu. Nežinau ar sekančiame teismo posėdyje dalyvausiu, tačiau bet kokiu atveju kažkas aprašys antrąjį šios bylos etapą. Tad, blogiausiu atveju, teks naudotis informacija iš antrų lūpų.

Ta pačia tema:  Atidėtas politiko Algimanto Matulevičius teismas (nuotraukos, video)

Panašios mano temos: R.Matelis: N.Puteikio byla. Panašumai ir skirtumai… R.Matelis: Ką nuspręs Teisėjų etikos Komisija? R.Matelis: Apie naują N.Puteikio bylos etapą, deja, neparašysiu R.Matelis: Kaltinamasis Letas Palmaitis. Viena pirmųjų Kregždžių?

R.Matelis: Ką nuspręs Teisėjų etikos Komisija?

Nors visada gyvenime stengiuosi išlaikyti taktą ir visuotinai priimtinas bendravimo normas ir prie to jau seniai esu pripratęs, kartais susiformuoja situacijos, kai reikia peržengti šios ramovės slenkstį. Kiek toli tai gali nuvesti, šiandiena dar negaliu prognozuoti. Vis tik viliuosi, kad tai, kas nebeleidžia toliau būti užsisklendus sąlyginėje tyloje, bus pastebėta iš karto. Ir tinkamai įvertinta. Bet kol kas tai tik viltis…

2012 m. rugpjūčio 6 d., intarpas

Naudodamasis tam tikrais įrankiais, matau, kad kasdiena į šią temą ateina besidominčių šios istorijos tęsiniu. Malonu žinoti.

Ką atsakė TED komisija jau galite pažiūrėti čia –>>> http://piktnaudziavimas.wordpress.com/2012/08/06/r-matelis-teiseju-etikos-ir-drausmes-komisija-jau-nusprende-atostogauti-gi-vasara/ Nieko kito nebeliko šiuo klausimu, kaip tik rašyti šio atsakymo recenziją. Tą šiomis dienomis ir darau

Nuosavybės į žemę  klausimai, kuriuos mano šeima, įskaitant ir tolimus gimines, sprendžia jau apie 22 metus, tarsi senas neteptas, bet laimei – tvirtas traktorius, juda pirmyn. Tik juda labai braškėdamas. Matyt taip ir turi būti, nes tepimu neužsiėmiau niekada. Jei tai iš tikro būtų koks metalinis mechanizmas, suprantama, būčiau jau seniai sutepęs. Bet moralinių tepinių nepripažinau ir, ko gero, niekada nepripažinsiu.

Tiesa, susimąstyti apie tokių nuostatų tvirtumą, man tenka. Neretai vėl ir vėl iš naujo svarstau kodėl korupcija oficialiai pasmerkta, jei ji tokia daugeliui artima? Kam  reikalingas toks „žaidimas“? Bet atsakymo nerandu. Tik pavienės spėlionės. Gal tai Darvino ar dar kažkurio gamtininko atrastoji natūraliosios atrankos sudėtinė dalis? O jei būtų viskas popieriuje, tai jau vadintųsi civilizacijos pasiekimu?

Vis tik NEsu pilnai nusivylęs teisine padėtimi Lietuvoje. Nes mozaikiškai, nors ir neproporcingai ir labai netolygiai, tačiau teismuose kartais pavyksta apginti tiesą. Yra padorių teisėjų, kurie priima sprendimus, ne pagal įtakingųjų įgeidžius, o pagal sąžinę. Nežinau, gal jie ne visada vienodai  elgiasi, bet būna ir taip, teko tai patirti. Iš dalies įsivaizduoju kaip jiems tokiais būti nelengva, suprantu kokia kaina įmanoma tokiais išlikti, tačiau ne mažiau suvokiu ir tą kitą jausmą, kuris turėtų lydėti teisėją gal net visą gyvenimą, kai jis pardavęs sąžinę korumpuotiems ar proteguotiems „kolegoms“, bent jau kartas nuo karto blaškytųsi savo veiksmų prisiminimuose. Nes tai ateina visiems, tuo esu tikras. Tik laiko klausimas kada toks bumerangas sugrįš. Būdamas nebe jaunuolis, ne kartą gyvenime stebėjau nuo savo šlovės olimpų nulipusius žmones. Dažniausiai tai būna išėjusieji į pensiją, o kartu ir netekusieji buvusių postų. Tai pavėluotai prablaivo tokius žmones: gyvenimas jau negrįžtamai besibaigiąs ir jie pasijunta nebereikalingi ir niekam neįdomūs. Dažnu atveju tokios buvusios „žvaigždės“ ir savo vaikų nesugebėjo išsiauklėti „savais“, todėl šie tik formaliai su jais retsykiais pabendrauja. Be meilės, be atjautos… Битая карта – yra toks rusiškas posakis, kas lietuviškai reiškia, kad ta korta jau praradusi savo galią, o tuo pačiu ir nors kieno nors žavesį. Ir tada šie žmonės eina pas bet ką, nes jiems nebėra prasčiokų, nebėra runkelių. Yra tik nenumaldomas troškimas su kuo nors pabendrauti. Ir net aptarti koks neteisingas pasaulis juos supa. Vėlu, deja.

Negerų teisėjų buvimą  sąlygoja ne tik sąžinė ir pagundos. Prie tokios devalvacijos ženkliai prisideda ir pati sistema, valstybė, kurioje jie turi veikti. Ir net įstatymai, kurie dažnai švelniai tariant yra keisti. Visi mes esame nuo vaikystės susiję su tam tikra aplinka, kurią vadiname gimtine. Nebūtina net gimti kuriame nors Lietuvos kampelyje – jei ilgėliau gyveni viename ar kitame miestelyje, visi netrunka tapti pažįstamais, o kai kurie ir bičiuliais. Teisėjas turi būti objektyvus, tą suprantame visi. Bet ar taip visada įmanoma? Va, jei gyveni provincijoje, o esi teisėjas, ar lengva nuteisti savo aplinkos žmogų kito, atvykėlio ar netgi visai prašalaičio naudai? Ko gero sunku. Tad kodėl įstatymai verčia, kad teismai bylas spręstų pagal atsakovo buvimo vietą? Argi blogai būtų, jei pretendentas į teisingumą galėtų iš karto rinktis bešališką teismą? Juk pralaimėjimo atveju teisiajam priklauso visos bylinėjimosi išlaidos. Tame tarpe ir kelionės. Kitaip sakant – nuostoliai kompensuojami. Na, tiek to, nepakeisiu įstatymų, tad nesiplėtosiu šia kryptimi. Grįžtu prie piktybiško nuosavybės NEatstatymo Palangoje, o gal netrukus reikės rašyti ir apie analogiškas problemas Kaune.

Ilgai ir atkakliai kovojęs už teisingą nuosavybės atstatymą į visą laisvą žemę šiame Lietuvos kurorte Klaipėdos apygardos administraciniame teisme, pagaliau pasiekiau pergalę. Tačiau su ja nenorėjo sutikti kai kurie Palangos valdininkai. Neabejojau, kad nebetekę vilties man pažerti tik kelis trupinius iš viso priklausančio kepalo, jie sąmoningai ėmėsi viską vilkinti. Tačiau tada dar nežinojau, kad tai sąlygoje ne vien nesveikos ambicijos, bet ir paslėptas interesas. Dabar jau žinau, bet kol kas nerašysiu. Palauksiu kol visus tuos klausimus išnagrinės teismai. O tada, 2009 metų vasarą, neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik laukti, kad mano laimėjimą patvirtintų Vyriausias administracinis teismas. Ir jis tai padarė: žemai lenkiuosi prieš teisėjus A.Bakavecką, L.Baltrūnaitę ir A.Sutkevičių, nes jie, be mažiausio poveikio iš šalies, priėmė teisingą sprendimą. Palangos savivaldybės atstovė Daiva Zubytė į teismą net neatvyko: argi galėčiau tokią poziciją vertinti kitaip nei sąmoningą vilkinimą? Nes visiems tuo metu buvo žinoma – vyriausiame teisme eilės ne trumpesnės nei metams laiko. Tiek to… savivaldybė išnaudojo įstatymais leistą vilkinimą. Tačiau toliau viskas turėtų normalizuotis, o teismo sprendimas vykdomas.

Patikėjote tokiu scenarijum? Tada jūs dar naivesni už mane. Nuo to laiko, kai teismo sprendimas įsiteisėjo, praėjo jau virš dviejų metų… Nuo to laiko jau priimta dar apie 50 teismų nutarčių ir sprendimų, bet Palanga, jos savivaldybės administracijos vadovų asmenyje, viską vilkina ir šiandiena. Neaprašinėsiu viską detaliai, taip tapčiau tranu, čiulpiančiu savo skaitytojo laiką, o visas aprašymas iš manęs atimtų dar bent dvi paras. Teisės paslapčių galima mokytis universitetuose arba kolegijose, bet ne menkesnė patirtis ir praktikoje įgyjama. Dar prieš du metus kreipiausi į Palangos antstolę, kuri, regis, energingai ir ryžtingai ėmėsi darbo. Ji kreipėsi į Palangos teismą su prašymu paskirti baudą Palangos savivaldybės administracijos direktoriui už teismo sprendimo nevykdymą… Pirmasis posėdis, pagaliau paskyręs nuobaudą direktoriui V.Kuznecovui, įvyko 2011 metų liepos 5 dieną, t.y. praėjus jau 14 mėnesių nuo tos dienos, kai sprendimas turėjo būti įvykdytas. Kiekvienas tai gali vertinti savaip, tačiau paskirtoji bauda – tik 200 litų ir tik po to, kai kadencijai pasibaigus V.Kuznecovas jau nebebuvo direktoriumi, man regis sako daug ką. Tuo labiau įvertinant, kad Palangos teisėjos „užmiršo“ apie šią baudą informuoti savivaldybę… Na tiek to, gal gi prasidės jau nuosavybės atstatymas… Bet ne, visi atsakingieji savivaldybės asmenys ir toliau lyg niekur nieko „snūduriavo“, gal todėl, kad vasara, aplink vien poilsiautojai? Leiskite nusijuokti, pasibaigė ta vasara, bet ir kiti sezonai neatnešė nieko naujo. Juk 200 litų už kažkam sugadintus gyvenimo metus visai smulkmė…

Bet antstolė nesnūduriavo ir jau 2011 metų rugpjūčio mėnesį kreipėsi su nauju prašymu skirti antrą baudą į Palangos teismą. Antroji bauda buvo vos didesnė ir vėl akivaizdžiai neadekvati prabėgusiam laikui. 600 litų, kurie Palangos savivaldybei pasirodė vis tik per dideli ir jie šį nutarimą apskundė Klaipėdos apygardos teismui. Net nespėliosiu kodėl ir kaip į šią nuobaudą žvelgė teisėjas Žydrūnas BERTAŠIUS, tačiau jo sprendimas panaikinti baudą buvo gal net provokacinis: gal gi Matelis apskųs jį apeliacinės instancijos teismui, o taip jis, galimai praras dar apie metus laiko. Neskundžiau, nes mano tikslas kuo skubiau atgauti paveldimą nuosavybę, o ne bylinėtis. Tačiau šiandiena nei nežinau ar laimėjau ką nors, nes Palangos apylinkės teisėja Liucija Paulauskaitė nebeskubėjo ir net nebenorėjo dar kartą grįžti prie šių klausimų: per visą žiemą, matyt, įtemptai mąsčiusi, pavasarį, šių metų kovo 3 dieną priėmė itin keistą nutartį – sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Klaipėdos apygardos administraciniame teisme bus išnagrinėta kita mano nuosavybės byla. Tarsi Palangos teismas tiesiog nepajėgus suvokti ar senas Klaipėdos administracinio teismo sprendimas jau įvykdytas ar dar ne. Vis tik, mano prašymu ir šiek tiek pasikeitus aplinkybėms, prie šios bylos sugrįžta ir gegužės 22 dieną priimta dar „saliamoniškesnė“ nutartis – baudos nebeskirti visai. Tai kas, kad jau 26 mėnesiai teismo sprendimas neįvykdytas? Kas tas Matelis iš Kauno? Kur kas svarbiau geri santykiai su savo miesto valdžia. Ko gero, tokios mintys sukosi teisėjos galvoje, nes net teismo posėdžio metu man akcentuojant, kad savivaldybės nusikalstamo vilkinimo pasekmėje jau du paveldėtojai, mano Tėvai nebesulaukė teisingumo, Liucija Paulauskaitė netikėtai mane nutraukė ir pareikalavo gerbti teismą. Tarsi tiesos sakymas posėdžio metu būtų jam didelė nepagarba… Gi aš manau, kad toks teismo sprendimas pats savaime parodė nepagarbą kito teismo įsiteisėjusiam sprendimui…

Šiuo raštu, be kita ko, noriu labai padėkoti keletui klaipėdiečių, kurie parodė susidomėjimą nuosavybės klausimais ir atvyko prie teismo [žr. nuotraukose], deja, nebuvo įleisti stebėti teismo posėdžio…

Esant tokioms aplinkybėms man nebeliko nieko kito, kaip tokį elgesį apskųsti Lietuvos Teisėjų etikos Komisijai. Koks bus jos sprendimas, tikiuosi, netrukus sužinosime…

Gegužės 17 diena, prieš Palangos teismo posėdį

Žemiau perspausdinu šį skundą.

PRAŠYMAS [SKUNDAS]I. Prašyme naudojami trumpiniaiKlaipėdos Apygardos administracinis teismas – „KlAAT“,Klaipėdos Administracinis teismas –„KlAT“

Lietuvos Vyriausiasis administracinis Teismas –  „LVAT“

Palangos miesto apylinkės teismas – „Palangos teismas“

Palangos m. savivaldybės administracija – „Palangos administracija“ arba ir „PSA“

Nutartis arba sprendimas – „Procesinis sprendimas“ arba ir „PS“

II. Faktinės aplinkybės, susijusios su abejone teisėjų bešališkumu

 1. 2009 m. balandžio 23 d. Klaipėdos Apygardos administracinis teismas iš dalies patenkino mano skundą ir priėmė Procesinį sprendimą: “<…> Įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administraciją, ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Palangos miesto žemėtvarkos skyriui pateikti informaciją kartografinėje medžiagoje apie visą laisvą [neužstatytą] Jono ir Pranės Norkų turėtą žemę”. Palangos m. Savivaldybės administracija su nutartimi nesutiko ir apskundė ją Lietuvos Vyriausiajam administraciniam Teismui.

 2. 2010 m. balandžio 19 d. LVAT priėmė PS, kuriuo paliko galioti KlAAT PS nepakeistu. Teismo nutartis įsiteisėjo, tačiau Palangos administracija Teismų procesinius sprendimus ignoravo ir faktiškai jų nevykdė: 2010 m. birželio 30 d. PSA direktorius išleido imitacinį įsakymą Nr. A1-481, kuris buvo žodis į žodį perrašytas ir teismų jau vertintas kaip neteisingas 2007 m. birželio 11 d. PSA direktoriaus įsakymo Nr. A1-489 kopija, tekste teįterpiant žodžius „vykdant Klaipėdos apygardos administracinio teismo nutartį“.

 3. 2010 m. rugpjūčio 13 d. KlAAT man išduotas Vykdomasis raštas, kurį aš pateikiau Palangos antstolei Redai Vizgaudienei, o ši kreipėsi į PSA su reikalavimu vykdyti teismo sprendimą. PSA tinkamai nereagavo į antstolės reikalavimą, o pabandė apkaltinti ją viršijant savo įgaliojimus. Tokiu būdu Palangos teismui 2010 m. spalio 19 d. buvo paduotas skundas prieš antstolę R.Vizgaudienę. Palangos teismas 2010-10-21 d. atsisakė priimti PSA skundą, todėl ši PS Palangos administracija apskundė Klaipėdos apygardos teismui, kuris 2011 m. sausio 26 d. išnagrinėjo skundą ir priėmė PS panaikinti Palangos teismo nutartį ir skundą grąžinti Palangos teismui nagrinėti iš esmės.

 4. 2010 m. lapkričio 10 d. antstolė R.Vizgaudienė [savo ruožtu] kreipėsi į Palangos teismą su prašymu dėl teismo sprendimo neįvykdymo klausimo išsprendimo ir skirti PSA direktoriui piniginę baudą. Palangos teismas [teisėja E.Žakevičiūtė] 2011 m.  vasario 11 d. skundą atmetė, todėl aš šį PS apskundžiau KlAT, kuris [teisėjų kolegijos pirmininkė E.Morkūnienė] 2011 m. gegužės 19 d. išnagrinėjo mano skundą ir įpareigojo Palangos teismą nagrinėti antstolės pateiktą skundą iš naujo.

 5. 2011 m. liepos 5 d. Palangos teismas [teisėja D.Jakštienė] išnagrinėjo antstolės skundą pakartotinai ir priėmė nutartį skirti Palangos administracijos direktoriui [jau tuo metu nebedirbusiam šiose pareigose] 200.00 lt. baudą. Apie paskirtą baudą Palangos teismas, deja, „pamiršo“ informuoti PSA.

 6. 2011 m.  rugpjūčio 12 d., PSA ir toliau nevykdant teismų PS, antstolė R.Vizgaudienė kreipėsi į Palangos teismą su nauju prašymu paskirti Palangos administracijos direktoriui naują baudą už tolesnį KlAAT PS nevykdymą.

 7. 2011 m. rugpjūčio 24 d. Palangos teismas [teisėja D.Jakštienė] priėmė PS – skirti antrą baudą PSA direktoriui, sumoje 600 lt. PSA šį sprendimą apskundė KlAT.

 8. 2011 m. lapkričio 3 d. KlAT [teisėjas Ž.Bertašius] priėmė PS panaikinti Palangos teismo sprendimą ir grąžinti jį atgal į Palangą nagrinėti iš naujo.

 9. 2011 m.  gruodžio 14 d. Palangos teismas [teisėja L.Paulauskaitė] iš naujo nagrinėjo šią bylą. Posėdis pradėtas ryte, 11:45 val., bet po 10 min. teisėja L.Paulauskaitė netikėtai paskelbė 2,5 valandos pertrauką ir išėjo iš salės. Pertraukos metu, ne mažiau netikėtai, PSA teisininkas V.Korsakas man primygtinai ėmė siūlyti sudaryti Taikos sutartį, prašė sutikti su jo prašymu teismui bylos nagrinėjimą atkelti trims savaitėms. Po 2,5 valandos, tęsiant teismo posėdį, PSA atstovo paprašytas teismas bylos nagrinėjimą nukėlė į 2012 m. sausio 19 d.

 10. 2012 m. sausio 18 d., iki tol nesulaukęs PSA Taikos sutarties projekto, Palangos teismą [teisėją L.Paulauskaitę] telefonu ir elektroniniu paštu informavau, kad teisininkas, man paskambinus jam, informavo, jog sausio 19 d. bus Vilniuje ir net nežino ar kas nors teisme atstovaus PSA, o įsipareigojimo teismui – sutarties nėra paruošęs ir jos nebus. Prašiau teismo šios bylos nagrinėjimą nukelti į kitą artimiausią datą, nes mano kelionė, nesant sutarties projektui ir nedalyvaujant PSA atstovui būtų greičiausiai beprasmė, o byla būtų atidėta. Teismas sutiko su tokiu mano situacijos vertinimu ir paskyrė naują posėdžio datą – vasario 15 d.

 11. 2012 m. vasario 15 d. Palangos teisme vyko naujas posėdis [teisėja L.Paulauskaitė], kurio nutartis paskelbta 2012-03-06 d., o šiuo PS nutarta šią civilinę bylą sustabdyti iki bus išnagrinėtas mano skundas Klaipėdos apygardos administraciniame teisme dėl PSA 2012 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. A1-30, kuris netikėtai atsirado man laukiant žadėtos Taikos sutarties.

 12. 2012 m. kovo 5 d. PSA direktorė parašė naują įsakymą Nr. 174, kuriuo pati, nelaukdama KlAAT sprendimo, panaikino savo sausio 13 d. įsakymą. Esant tokioms aplinkybėms aš atsiėmiau savo skundą iš KlAAT, kaip nebelikus skundžiamo subjekto, o 2012 m. balandžio 7 d. paprašiau Palangos teismo pirmininkės D.Jakštienės atnaujinti bylos dėl baudos Palangos administracijos direktoriui, nagrinėjimą.

 13. 2012 m. gegužės 17 d. Palangos teisme įvyko naujas teismo posėdis, kuriam teismas buvo nepasiruošęs: salėje, kur turėjo vykti bylos nagrinėjimas, buvo užimta, o teisėja L.Paulauskaitė, praėjus 20 minučių bylai skirto laiko, man ir antstolei R.Vizgaudienei nurodė eiti į jos kabinetą. Bylos svarstyme neleista dalyvauti keletui stebėti posėdžio atvykusių visuomenininkų. Posėdžio PS paskelbimas nurodytas 2012-05-22 d. Šio procesinio dokumento nesu gavęs iki šios dienos, todėl, nežinodamas teismo motyvų, negaliu jo deramai apskųsti.

 14. 2012 m. gegužės 23 d., paskambinęs telefonu Palangos teismo sekretorei, sužinojau, kad antstolės prašymas paskirti antrą baudą PSA direktoriui atmestas, o nutarimas man išsiųstas paštu. Dar po dviejų dienų nesulaukęs šios siuntos, skambinau pakartotinai, tačiau sekretoriato darbuotoja pakartojo tą patį – PS man išsiųstas Neregistruotu (?) laišku.

 15. 2012 m. gegužės 30 d., nesulaukęs minimos nutarties ir nenorėdamas praleisti apskundimo termino, išsiunčiau apeliacinį skundą [be motyvų] į KlAT, kuriuo apskundžiau Palangos teismo 2012-05-22 d. PS.

 16. 2012 m. birželio 5 d. KlAT [teisėja R.Zubernienė] priėmė nutartį atsisakyti priimti mano atskirąjį skundą dėl Palangos teismo 2012-05-22 d. nutarties ir man skundą grąžino, paaiškinant, kad atskirąjį skundą galiu teikti tik per Palangos teismą ir turiu prašyti Palangos teismo atnaujinti skundo padavimo terminą.

 17. 2012 m. birželio 14 d. Palangos Teismas [teisėja D.Jakštienė] priėmė nutartį, kuria atsisakė priimti mano atskirąjį skundą dėl praleisto termino ir grąžinti jį man.

 18. 2012 m. birželio 26 d. Palangos teismas [teisėja L.Paulauskaitė] priėmė nutartį atnaujinti terminą dėl 2012-05-22 d. nutarties skundui paduoti ir skundą priimti.

 19. 2012 m. liepos 2 d. aš dar vis nesu gavęs Palangos teismo gegužės 22 d. nutarties.

 III. Situacijos chronologinis aprašymas

 Šiuo skundu noriu atkreipti LR Teisėjų etikos komisijos ir Teisėjų tarybos dėmesį į Palangos miesto apylinkės teismo teisėjos Liucijos Paulauskaitės ir iš dalies, teisėjos Dianos Jakštienės veiksmus, sprendžiant su mano nuosavybės atstatymu Palangoje susijusias bylas, kurie, galimai, pažeidžia mano teisėtus interesus ir lūkesčius į bešališką teismą. Rašydamas šį raštą viliuosi, kad Teisėjų etikos komisija objektyviai nustatys ir kritiškai įvertins Palangos teisme įsigalėjusią tvarką, kuria, galimai proteguojami, Palangos savivaldybės administracijos vadovų neteisėti veiksmai, o pats teismas, pamindamas visuotinai žinomas Teisinės valstybės principus, savo veiksmais nuvertina kitų teismų sprendimus, taip sudarydamas sąlygas valdininkams [ir, galimai – politikams] pažeidinėti Konstituciją, nevykdyti LR galiojančių įstatymų ir žeminti teismų, kaip teisingumo garantų šalyje, autoritetą, o visuomenei didina nepasitikėjimą teismų priimamais sprendimais.

 Bendram Garbios Etikos komisijos situacijos suvokimui, aukščiau esančias FAKTINES APLINKYBES išdėsčiau pilnai, nors ne visos jos tiesiogiai susijusios su mano šiuo skundu. Noriu paaiškinti, kad aplinkybės, verčiančios mane ne tik jausti, bet ir manyti, kad paminėtos Palangos teisėjos nėra bešališkos nurodytose bylose, prasidėjo tik nuo tada, kai į Palangos administraciją ir kiek vėliau į Palangos teismą, mano prašymu, gindama mano Klaipėdos apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiu sprendimu įtvirtintą interesą kreipėsi Palangos antstolė R.Vizgaudienė. Palangos administracija, nenorėdama vykdyti įsigaliojusio Klaipėdos administracinio teismo sprendimo, 2010 m. birželio 30 d. parašė naują, susijusį su mano nuosavybės atstatymu, imitacinį įsakymą. Kad naujasis, PSA direktoriaus įsakymas yra tik apsimestinis, nesunkiai galėjo įsitikinti ne tik antstolė, bet ir teisinio išsilavinimo neturintis asmuo: įsakymas parašytas, matyt, paskubomis, todėl jis nurašytas žodis į žodį toks pats kaip ir senasis, išleistas dar 2007 m. birželio 11 d., kurį iš esmės buvau apskundęs Klaipėdos apygardos administraciniam teismui ir kurio netinkamumą pripažino Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, palikdamas galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistu. Naujame įsakyme PSA tik įterpė žodžius „Vykdydamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą“, o visi kiti žodžiai, įskaitant net kablelius ir taškus, palikti nepakeisti. Antstolės reikalavimą vykdyti teismo sprendimą Palangos savivaldybė sutiko priešiškai ir suskubo paduoti prieš ją skundą į Palangos teismą, kuriame teigė, kad antstolė Reda Vizgaudienė neturi teisės tikrinti jų imitacinio įsakymo teisingumo. Palangos apylinkės teismas atsisakė priimti šį skundą: apie tai buvau informuotas telefonu ir tai, tuo metu mane labai pradžiugino, nes teikė viltį į teisingą bylos baigtį. Netrukus mane pasiekė kita žinia, kad PSA tokį sprendimą apskundė Klaipėdos apygardos teismui. Nors tuo metu ir tikėjau, kad Palangos teismas jau pirmomis dienomis pasirodė principingas, nutariau tuo įsitikinti iki galo, todėl nuvažiavau į Klaipėdos apygardos teismą susipažinti su skundo atmetimo motyvais ir kita bylos medžiaga. Perskaičius byloje esančius dokumentus ir sužinojus, kad šis skundas Klaipėdoje bus svarstomas tik po trijų mėnesių, man kilo jau pirmasis įtarimas, kad tai gali būti labiau vilkinimo požymių turintis veiksmas, negu sąžiningas Palangos teismo nutarimas. Toliau besigilinant į bylos medžiagą šis įtarimas tik sustiprėjo: pasirodė, kad Palangos teismas nepriėmė skundo ne dėl jo nepagrįstumo, o todėl, kad Palangos administracijos atstovo įgaliojime trūko vieno įrašo. Norint teisingai ir, galimai, per trumpiausią laiką išspręsti bylą, PSA atstovai, kurių įstaiga yra praktiškai kitoje gatvės pusėje, galėjo savo įgaliojimą pataisyti per pusvalandį, tačiau pasirinktas kitas, laiką nutolinantis kelias – skųsti sprendimą Klaipėdos teismui, matomai akivaizdžiai žinant, kad ten šis skundas savivaldybei „laimės“ dar bent tris mėnesius. Galiu ir apsirikti, bet vėliau man pasirodė, kad tokia įvykių eiga galėjo būti aptarta ir su Palangos teismu. Tuo labiau, kad KlAT, savo  2011 m. sausio 26 d. priimtu PS nustatė, kad ginčijamas įgaliojimas yra pakankamas, todėl byla grąžinta Palangos teismui nagrinėti iš naujo… Vėliau, Palangos teismas, savivaldybės skundą nagrinėjęs iš naujo, jį atmetė, nes nebuvo jokios galimybės pripažinti, kad antstolė neturi teisės suvokti, kad naujasis įsakymas yra senojo, teismo jau paneigto įsakymo, paprasčiausia kopija.

 Tuo tarpu Anstolės skundą Palangos teismui prieš PSA, Palangos teismas atmetė ir tik man, kaip suinteresuotam asmeniui šį PS apskundus KlAT, Apygardos teismas jį grąžino Palangos teismui nagrinėti iš naujo. Tik po šio, ir vėl laiką susiurbusio veiksmo Palangos apylinkės teismas priėmė PS – skirti 200 lt. baudą PSA direktoriui V.Kuznecovui. Gal tik sutapimas, tačiau bauda direktoriui buvo paskirta būtent tada, kai jau praėjo nauji rinkimai į vietines tarybas, o su jais savo kadenciją jau buvo pabaigęs ir tuometinis PSA direktorius, o jo vietoje jau dirbo nauja direktorė A.Kilijonienė, kuri, deja, tęsia savo pirmtako blogą tradiciją – mano įsitikinimu – piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Tačiau ta aplinkybė, kuri paaiškėjo jau gerokai po šio, seniai įsiteisėjusio PS, aš laikau kaip sąmoningą aplinkybę: Palangos teismas „pamiršo“ apie priimtą sprendimą informuoti Palangos miesto savivaldybės administraciją. O tai vėliau sąlygojo Klaipėdos apygardos teismo teisėjo Ž.Bertašiaus PS – patenkinti PSA skundą dėl antrosios baudos, sumoje 600 lt direktorei paskyrimo ir grąžinti bylą Palangos teismui nagrinėti iš naujo. Noriu atkreipti Jūsų dėmesį, kad nuo pirminio antrosios baudos paskyrimo jau praėjo beveik metai laiko, o įsiteisėjusio sprendimo nėra iki šiol. Ir nėra dėl Palangos teismo daromų „klaidų“, kurios akivaizdžiai skatina PSA vadovybę nereaguoti į teismų priimamus sprendimus, juos ignoruoti ir, kaip paskutiniais mėnesiais man ėmė aiškėti, tai daryti ne atsitiktinai ir ne iš tingumo, o aiškiai siekiant nuslėpti kur kas didesnius įstatymų pažeidimus ir ignoravimus, kurie, tikiuosi, ateityje gali būti teismų pripažinti kaip nusikalstami.

Kad teisėja Liucija Paulauskaitė nėra objektyvi šioje byloje, akivaizdžiai man ėmė aiškėti paskutiniaisiais mėnesiais. Tačiau kartkartėmis įsiterpiantys kadenciją baigiančios teismo pirmininkės D.Jakštienės veiksmai ir rolė šioje bylinėjimosi  dalyje kelia ne mažiau abejonių. Mane yra pasiekę internetinių piliečių pranešimai-patarimai reikalauti viso Palangos teismo nusišalinimo, nes, šių šaltinių duomenimis, Palangos administracijos naujasis teisininkas Vytautas Korsakas yra buvęs šių teisėjų kolega, t.y. prieš keletą metų yra dirbęs Palangos teisme kartu su L.Paulauskaite ir D.Jakštiene. Tačiau aš nesivėliau į dar didesnes teisines gilumas: visų pirma nesu tikras tokių teiginių teisingumu, antra – neįžvelgiau būtinumo protestuoti net jei V.Korsakas tikrai buvęs šio teismo darbuotoju. Todėl įvardiju tai tik tarp kitko, nebent jei Etikos komisijai tai taptų įdomu ir ji pati panorėtų pasigilinti į šias aplinkybes.

 Vis tik, kad V.Korsakas galimai neblogas teisėjos bičiulis aš ėmiau įtarinėti po 2011 m.  gruodžio 14 d. vykusio teismo posėdžio, o tiksliau, netgi jo metu. Atvykus į teismo pastatą mane pasitiko kažkokie neįprasti p. V.Korsako ir teisėjos L.Paulauskaitės tiriantys žvilgsniai, tačiau pats keistumas prasidėjo posėdžio pradžioje: paprašius leidimo darytis garso įrašą [juos darausi visuose posėdžiuose, prieš tai gavęs teisėjo sutikimą], teisėja nerišliai ėmė klausinėti kodėl man jis reikalingas, teigė, kad ir taip teismas tą daro, bet vėliau leido. Pravedusi įžanginę įprastinę kalbą, išaiškinusi šalių pareigas ir teises, ir sutikrinusi kas dalyvauja, ji netikėtai vietoj bylos nagrinėjimo pradžios paskelbė 2,5 valandos pertrauką. Be jokių motyvų. Ir išėjo iš salės. Tuoj po to V.Korsakas priėjo prie manęs ir mįslingai ėmė klausinėti kokia mano nuomonė apie galimą Taikos sutartį. Į tai atsakiau, kad taikos sutartis, jei ji priimtina abiems pusėms, mano nuomone yra teisingas sprendimas. Tačiau jai turi būti tinkamai ir iš anksto pasiruošta. V.Korsakas netikėtai pasižadėjo per tris savaites pilnai įvykdyti vis vilkinamą teismo sprendimą ir labai atsargiai klausinėjo ar aš sutiksiu su tokiu laiku. Sutikau, nes maniau, kad tai būtų tikrai civilizuotas, nors ir nepateisinamai uždelstas klausimo sprendimas. Pasibaigus ilgai pertraukai V.Korsakas išsakė L.Paulauskaitei apie mūsų preliminarų sutarimą ir teisėja, tuo nei kiek nenustebusi paskyrė kitą datą. Ne už trijų savaičių, o dar vėliau – už mėnesio. Deja, mano tikėjimas gerais palangiškių norais buvo per naivus. Artėjant paskirtai teismo posėdžio datai, bet nesulaukęs sutartos Taikos sutarties projekto paskambinau V.Korsakui, kuris lyg niekur nieko man atsakė, kad jis jokio projekto neparuošęs, o ir net nežino ar dalyvaus kas nors iš savivaldybės teismo posėdyje, sakė: „gal ką nors direktorė atsiųs, o aš tai išvažiuoju į Vilnių“. Tapo aišku, kad taikos sutarties nebus, o visa tai buvo ir vėl eilinis laiko atitolinimas. Dabar jau galiu spėti, kad tas laikas buvo panaudotas naujam neteisingam įsakymo surašymui ir išleidimui, kuriame man skirta tik dalis laisvos [neužstatytos] mano paveldimos žemės. Esu įsitikinęs, kad teisėja L.Paulauskaitė, matydama tokią apgaulę [PSA, prašydama teismo atidėti nagrinėjimą pretekstu taikos sutarties ruošimui, tai įtvirtino oficialiu raštu, kurio kopiją išreikalavau ir sau], turėjo pritaikyti administracines drausminančias priemones. Bet į tai sureaguota labai nuolankiai… Vėliau sekusiame teismo posėdyje, iš manęs sužinojusi, kad aš naująjį PSA įsakymą jau esu apskundęs Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, teisėja L.Paulauskaitė priėmė nutartį visai sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, kol bus išspręstas naujojo įsakymo panaikinimo klausimas. Sunku vertinti tokį žingsnį kitaip, kaip oficialų ir bepriežastinį teismo nusišalinimą nuo bylos svarstymo, nes mano Klaipėdos teismui apskųstas naujasis įsakymas mažai kuo siejosi su jau seniai įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymu. Negaliu patikėti, kad teisėja neįvertino tokios aplinkybės, kad galimai pralaimėjusi šią bylą PSA naująjį PS skųs į LVAT, o šiame teisme esančios eilės pasiglemš dar metus laiko.

 Tačiau vėliau besikeičiančios aplinkybės [PSA pati atšaukė savo sausio mėnesio įsakymą] viską pakoregavo savaip, todėl man atsiėmus skundą iš KlAAT, bylą vėl buvo galima tęsti, todėl parašiau Palangos teismui prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą. Tai buvo padaryta, o posėdis paskirtas š.m. gegužės 17 d.

 Nustatytu laiku atvykus į teismą, skelbimų lentoje esančiame grafike nurodytą salę radau užimtą. Netrukus paskui mane atvyko keletas piliečių, panorusių stebėti mano žemės negrąžinimo bylą, kas labai suerzino teisėją L.Paulauskaitę. Laikas ėjo, o mes, bylos dalyviai ir stebėtojai stovėjome koridoriuje. Praėjus apie 20 minučių nuo paskirto posėdžio pradžios, teisėjos sekretorė išėjo į koridorių ir pranešė, kad laisvos salės nėra [(!), tarsi posėdis būtų iš anksto nenumatytas], todėl bylos dalyviai turi eiti į teisėjos asmeninį kabinetą, o stebėtojai įleidžiami nebus. Tokiomis aplinkybėmis teisėjos valia tesimo posėdis tapo uždaru ir net su manimi į Palangą atvykusi mano žmona į kabinetą pateko ne iš karto. Esu įsitikinęs, kad tai taip pat vienas iš Teismų įstatymo pažeidimų, padarytų teisėjos L.Paulauskaitės.

 Šio posėdžio metu, man sakant savo kalbą ir minint, kad dėl Palangos savivaldybės administracijos piktybinio nuosavybės atstatymo vilkinimo, teisingumo jau nebesulaukė mano abu velioniai tėvai, o ir mano sveikata jau gerokai sumenkus ir galimai siekiama mane palaužti moraliai ar net taip sulaukti paskutinio pretendento išėjimo į Anapilį, teisėja L.Paulauskaitė tai kažkodėl palaikė kaip nepagarbą teismui ir mane pertraukė reikalavimu gerbti teismą. Tik man ryžtingai patvirtinus, kad teismą gerbiu ir neturiu jokių užmačių elgtis kitaip, galėjau toliau tęsti savo kalbą [esant reikalui, šio posėdžio audioįrašą taip pat turiu]. Tokios jos nepagrįstos pastabos trikdė mano susikoncentravimą, esu įsitikinęs, kad teisėjas turėtų būti tikras, kad jo pastaba reiškiama ten, kur ji yra būtina ir teisinga. Šiame teismo posėdyje nedalyvavo joks PSA atstovas, tačiau tai nekėlė jokios nuostabos teisėjai, kas leido manyti, kad ir tokia aplinkybė jai buvo žinoma iš anksto, o PSA teisininkas jai iš anksto neabejojo savo pergale. Pasibaigus teismo posėdžiui teisėja pranešė, kad PS bus skelbiamas gegužės 22 dieną, tačiau man atvykti į paskelbimą nėra būtina, apie jį būsiu informuotas raštu. Negalėdamas būti abejingu bylos baigčiai ir norėdamas kuo greičiau sužinoti apie priimtą PS, nustatytą dieną paskambinau į Palangos teismą. Buvau informuotas, kad antstolės pareiškimas atmestas, o nutartis man išsiųsta paštu. Ją apskųsti galėsiu per 7 dienas. Nutarties nesulaukiau ne tik per visą apskundimo laiką, bet nesu jos matęs iki dabar. Kaip, beje ir nežinau kuo baigėsi į Palangos teismą iš Klaipėdos grįžęs PSA skundas prieš antstolę, nes manęs Palangos teismas apie tai nesivargino informuoti. Iš pačios antstolės tik žodžiu esu sužinojęs, kad Palangos tą skundą atmetė.

 Atrodytų jau pakankamai pažeidimų, kad kreipčiausi į Jus su skundu, tačiau stengiausi būti kantrus ir neskubėti – gal gi pavyks apsieiti be pagalbos iš Teisėjų tarybos ar Etikos komisijos. Tačiau tolimesni Palangos skundžiamų teisėjų veiksmai jau viršijo visas įmanomas ribas. Nesulaukęs gegužės 22 d. skelbtos nutarties, todėl nežinodamas jos motyvų, tačiau nenorėdamas praleisti 7 d. termino, išsiunčiau skundą [be motyvų] į KlAT, tačiau iš čia jis man grąžintas, nes pagal CPK nuostatas Palangos teismą turiu skųsti per tą patį Palangos teismą. Ir nors manau, kad Klaipėdos apygardos teismas turėjo atsižvelgti į realią padėti ir priimti skundą, nes skunde buvau nurodęs, kad baigiasi apskundimo terminas, o nutartis man neatsiunčiama, man skundas grąžintas, patariant prašyti Palangos teismo atstatyti terminą. Kodėl turiu prašyti atstatyti terminą man ir iki šiol neaišku, nes aš jo nepraleidau: ta aplinkybė, kad aš kreipiausi į Klaipėdos apygardos teismą turėjo būti pripažinta kaip „laikrodžio sustabdymas“, tačiau ne… Tada išsiunčiau skundą be motyvų į Palangos teismą, bet teisėja D.Jakštienė jo nepriėmė ir grąžino. Motyvas – aš neįrašiau prašymo atnaujinti terminą. Teko rašyti dar kartą, atliekant tą formalų, nors mano įsitikinimu, neteisingą „reveransą“ – pridėti prašymą atstatyti terminą. Ir pagaliau Palangos teisėja L.Paulauskaitė priėmė nutartį terminą atnaujinti ir priimti mano atskirąjį skundą. Deja, ši nutartis taip pat neinformatyvi, nes nenurodoma iki kada man pratęstas terminas. Tačiau svarbiausia, kad abiejuose skunduose Klaipėdos apygardos teismui per Palangos teismą prašiau pagaliau man atsiųsti gegužės 22 d. nutartį, tačiau abu kartus vokuose taip ir nebuvo įdėta minima nutartis, kas rodo, kad mano atžvilgiu naudojamas ir toliau moralinis spaudimas atsisakyti savo teisėtų reikalavimų į pilną nuosavybės atstatymą.

 Ta pačia proga noriu atkreipti Etikos komisijos dėmesį, kad mano paminėti dokumentų neteisingi rašymo ir išsiuntimo momentai nėra vienetiniai. Tokiu būdu, aplaidžiai žiūrint į savo pareigas, nebuvo išsiųstas sprendimas apie 200 lt. baudos paskyrimą administracijos direktoriui, tokiu būdu ir man niekaip neišsiunčiama teismo nutartis. Analogiškai, paskutinėje teismo nutartyje neįrašytas terminas iki kada pratęstas mano skundo padavimo terminas. O panašia ir netgi man nesuprantama aplaidumo aplinkybe, manau, reikia laikyti ir tokią situaciją: kadangi pareiškėja šiose visose bylose buvo antstolė Reda Vizgaudienė ir ji prašė teismo skirti baudą PSA direktoriui, aš visą laiką buvau įsitikinęs, kad tokios paskirtos baudos eina į valstybės biudžetą. Tačiau paskutinio, gegužės 17 d. posėdžio metu antstolė, savo kalboje prašė teismo paskirti baudą R.Matelio naudai. Mane tai nustebino, pasibaigus posėdžiui pamaniau, kad paprasčiausiai antstolė suklydo išsireikšdama. Todėl grįžęs namo susiradau seną, jau seniai įsiteisėjusį 2011 m. liepos 5 d. Palangos teismo [teisėja D.Jakštienė]  sprendimą, kuriuo 200 lt. bauda paskirta buvusiam direktoriui V.Kuznecovui. Deja, šiame sprendime nenurodyta kam Valerijus Kuznecovas turėjo sumokėti šią baudą. Priimtoje nutartyje rašoma tik „paskirti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriui Valerijui Kuznecovui 200 litų baudą“ ir nenurodoma kam ir per kiek laiko jis ją turi sumokėti. Atsiradus tokiam neaiškumui, 2012-06-21 d. išsiunčiau paklausimą Palangos teismo pirmininkei kam ta nutartimi turėjo sumokėti baudą direktorius. Oficialaus atsakymo dar nesu sulaukęs, tačiau 2012 m. birželio 26 d. sulaukiau keistoko skambučio iš Palangos teismo. Skambinusi moteris prisistatė kaip Palangos teismo sekretorė, prašė manęs nurodyti savo bankinę sąskaitą, kurią reikia pateikti mokesčių inspekcijai, kad ji man pervestų 200 lt., nes bauda paskirta mano naudai. Pokalbio metu buvau priblokštas: nejaugi už V.Kuznecovą man minimus pinigus ruošiasi mokėti Mokesčių inspekcija? Tačiau kalbėjusi moteris sakė, kad „taip, kol kas pinigus praves VMI“. Tokia tvarka man kelia didelę nuostabą, nes iki šiol buvau įsitikinęs, kad paskirtas baudas, nesvarbu kam jos turi būti sumokėtos, turi mokėti pats kaltininkas, o jei jis to nepadaro gera valia, priteistas sumas turi iš jo išieškoti antstolis.

 IV. Pareiškėjo prašymas

Gerbiama Teisėjų etikos Komisija. Prašau Jūsų nuodugniai įsigilinti į mano išdėstytą problemą, teisėjų L.Paulauskaitės ir D.Jakštienės pareigybinę elgseną ir etikos normų laikymąsi atliekant savo pareigą ir vadovaujantis komisijos nuostatais bei dalinai Teisėjų tarybos kompetencijos aprašu, tinkamaiįvertinti ir priimti teisingą sprendimą šių teisėjų atžvilgiu. Manant, kad tikslinga mane kviestis apklausai į komisijos posėdį, prašau mane apie tai informuoti – visada sutiksiu pakartotinai ir išsamiai paaiškinti šiame rašte išdėstytas, o jei reikės – ir kitas aplinkybes.

2012 m. gegužės 17 d.

Panašios temos:

A.Račas: Ypatingoji padėtis Lietuvoje truks amžinai?

R.Matelis: „Afekto būsena N.Venckienei neleistina?“

Objektyviai parašyti apie Kedžių šeimos tragediją – labai sunkus uždavinys. Nes čia veikia padidinto jautrumo faktoriai, o visiškai būti tikram susiklosčiusių tragedijų tikslumu – neįmanoma. Tačiau vėlesni valstybės veiksmai Neringos Venckienės atžvilgiu, matomi ir be padidinamojo stiklo. Matosi, kad daug kas daroma ne taip, kaip turėtų būti. Matoma akivaizdi logikos stoka. Matomas noras užbaigti viską bet kokia forma, išskyrus teisingumo paieškas. Todėl rašau… Nors ir niekada nebuvau šių įvykių sūkuriuose.

Dar nuo tarybinių laikų gerai prisimenu teisėje vartojamą sąvoką „Afekto būsena“. Iš principo šis terminas man niekada nebuvo paslaptingas, gal todėl, kad teise domėjausi visą gyvenimą. O gal todėl, kad jis panašus į plačiai vartojamą sąvoką „efektas“, kuri kažkuo tapati su afektu. Vis tik prieš pradėdamas rašyti šias eilutes, nukreipiau savo žvilgsnį į Wikipediją ir turimą seną Tarptautinių žodžių žodyną, idant šnekėčiau tiksliai, o ne iš piršto laužtomis sąvokomis.

Taigi matome, [http://lt.wikipedia.org/wiki/Afektas] kad Afektas yra stipri ir palyginti trumpa emocinė reakcija, dažniausiai kylanti, kai staiga pakinta subjektui svarbios gyvenimo aplinkybės, o šią būseną lydi net vidaus organų funkcijų sutrikimai. Savais žodžiais tariant, tai yra akimirkos liga arba žmogaus būsena, už kurią jis negali būti atsakingas. Tiesa, Baudžiamasis kodeksas pilnai neatleidžia nuo atsakomybės nusikaltimą padariusių asmenų, nes ši būsena paprastai prisimenama tik žmogžudystės arba labai sunkaus sužalojimo atvejais, tačiau realioje teismų praktikoje, dažniausiu atveju tokie nusikaltimai nurašomi arba skiriamos tik lygtinės bausmės. Dar 1936 metais išleistas tarptautinių žodžių žodynas aiškino, kad AFEKTAS (lot.), tai smarki jausminė reakcija į staigius, stiprius jaudinimus; griežtai pasireiškiąs jausmas.

Šiame rašinėlyje neturiu tikslo analizuoti žmogžudysčių. Mintys sukasi tik apie pačią afekto būseną, jos stiprumą ir… dažnu atveju – neišvengiamumą. Manau, kiekvienas iš mūsų galėtume savo asmeninėje patirtyje atrasti situacijų, kada esame buvę beveik afekto būsenoje. Nes lietuviškai, mano nuomone, afektą galima vadinti įtūžiu, o tai pasitaiko kiekvienam. Tad visai suprantama afekto galima būsena teisėjai Neringai Venckienei. Nes…

Valstybė, o mūsų atveju tai yra prokuratūra ir seimas, panaikinti šios teisėjos neliečiamumą galėtų ne anksčiau, nei būtų bent jau oficialiai įrodyta, kad J.Furmanavičių ir V.Naruševičienę nužudė D.Kedys. O kol valstybės vardu [teismo] tokia išvada nėra paskelbta, be išlygų privalu pripažinti, kad abi versijos, tiek ta, kad tai padarė Drąsius Kedys, tiek, kad jis pats buvo auka [juo pasinaudota] yra lygiateisės. Visiškai suprantama, kad eiliniai piliečiai gali galvoti arba įtikėti tiek viena, tiek kita iš jų; čia jau paprasčiausiai gyvenimiškos patirties ir žmogaus įžvalgumo klausimas. Tuo labiau, kad situacija yra išskirtinio painumo. Ir nevalia pamiršti, kad tam painumui atsirasti, sąlygas sudarė būtent ta pati prokuratūrą ir policija. Tiesa, asmenys šiose struktūrose gal kiek nauji, tačiau kai kalbama apie valstybę, ją suprantame kaip juridinį vienetą, todėl personų pasikeitimas esmės nekeičia.

Tokia nuostata vadovaujantis siūlau ir pažvelgti į tai, ką turime šiandiena. Anapilyje ir D.Kedys, ir J.Furmanavičius, ir V.Naruševičienė, ir A.Ūsas – jie įrodymų jau nebepateiks. Tačiau Drąsiui Kedžiui būnant gyvam, jo sesuo Neringa Venckienė visada buvo šalia. Nes abu gyveno toje pačioje vietoje, be to, praktiškai kartu su savo Tėvais. Kas galėjo geriau žinoti tikrąsias Drąsiaus gyvenimo nuostatas ir požiūrį į jo vaiko tvirkinimą, jei jis tuo buvo įsitikinęs, jei ne jo tėvai ir sesuo su jos vyru? Niekas. Nei kaimynai, nei kokie nors tyrėjai, nei, tuo labiau B.Varsackas ar V.Kondratjevas. Tik va, galimybės demonstruoti savo žinojimą, atvirkščiai proporcingos realijoms. Venckienė, reikia manyti, žino viską, o V.Kondratjevas tik iš bylos medžiagos. Čia taip teoriškai, nes bent jau man niekaip neišeitų patikėti, kad jis teismo sprendimą priiminėjo pagal tai ką „žino“, o ne pagal tai, kaip reikėjo. Kažkam reikėjo… Na ką gi gali žinoti pilietis, gyvenantis kažkur Kėdainiuose? Tik jam suneštus „faktus“, kurie toli gražu ne visada yra faktais, o dažnai būna tik gražiai sukurtos versijos.

Neringa Venckienė, jei ji yra absoliučiai tikra, kad jos brolis, o vėliau ir visa šeima kažkokių pragaištingų jėgų numatyti ir padaryti aukomis, kitaip nei stresu ar afekto būsena nei negalėjo reaguoti į neteisingus teismų sprendimus. Teismų, kurių teisingumu, kaip vienintele išeitimi, ji galimai patikėjusi, pati pasirinko šią profesiją. Todėl smūgiai, kurie galimai jai trenkiami kondratjevų plunksnakočiais, pilnai suvoktini kaip sukėlusieji afekto būseną.

Mes visada viską matuojame. Nueitą kelią kilometrais, įsigytas prekes kilogramais arba vienetais. Šaltį ar šiltį – Celsijaus laipsniais. Tik skriaudų kiekiui, o, tuo labiau, netektims išmatuoti dar nenustatėme mato vieneto. Bet savyje jį vis tiek turime, žinome, kad bet kokiu atveju aukščiausia vertybė yra žmogaus gyvybė. Ir didžiausias nusikaltimas –  ją atimti. Toliau seka pasikėsinimai į orumą, kančių sukėlimai ir taip toliau. Tiesa, nužmogėję cinikai visa tai matuoja litais [pinigais]: už tam tikrą jų sumą jie gali atimti gyvybę, už kitokią sumą apginti ją atėmusįjį. Niekada taip ir netapusieji žmogumi gali net džiaugtis artimo netektimi, jei po to jam liks kažkoks turtas. Tai tarsi ne mūsų pasaulio asmenybių nuostatos. Bet jų kartais pasimato tiek daug, kad gali imi abejoti ar tikrai jie ne mūsų pasaulio atstovai. O gal gi mes ne čia pataikėme gimti?

Artėja seimo komisijos verdikto N.Venckienei, diena. Ir jei ši diena ir neparodys mūsų tautos žmogiškumo vertės, tai komisijos narių žmogiškoji vertė paaiškės neabejotinai. Tautos vertė paaiškės kiek vėliau, tada, kai ji skirstys savo balsus šiems seimo nariams į naująjį seimą. Normalus žmogus negali nesuvokti kokį skausmą patiria ši teisėja, todėl negali nepritarti jos drąsiems pareiškimams, tegul formaliai ir pažeidžiantiems etikos normas. Nes kas gali duoti nurodymą elgtis mandagiai ir maloniai su žmonėmis, kurie prisidengę įstatymais priima, galimai nežmoniškus sprendimus?

Gyvenimas Lietuvoje. II dalis: Bendravimas su teismais

[Pradžia. Bus tęsinys]

Teismai į mano gyvenimą atėjo jau seniai, 1992 metais. Tik nesu tikras ar tai, ką turime šiandiena ir tada, šviežiai sudygusioje Nepriklausomybėje, galima lyginti. Aišku, kažkiek galima, bet tada teismai turėjo didesnį autoritetą visuomenės akyse nei šiandiena. Gal būt tam yra ir objektyvių, ar kitais žodžiais sakant, labiau pateisinamų priežasčių, tačiau visa tai gali būti tik sąlyginis faktorius, kuris ne pats įtakojo teismų objektyvumą, o atvirkščiai. Gal teismų teisingumo pasikeitimas lėmė pakankamai kitokią auditoriją teismų salėse šiandiena, nei ji buvo prieš du dešimtmečius.

Nori nenori, o tada, posovietinėje Lietuvoje su teismais artimiau susipažinę buvo kur kas mažesnė gyventojų dalis nei šiandiena. Nes, mano manymu, į teismus žmonės ėjo pagrinde apginti savo ginčytinas tiesas. T.y. tiesas, kai abi pusės kažkurioje gyvenimo stadijoje buvo įsitikinusios savo teisumu ir paprasčiausiai nepajėgdavo susitarti geruoju. O kaip šiandiena? Akivaizdu, kad šiandiena teismai iš dalies tapo pragyvenimo šaltiniu ne tik teisininkams ir kitos specifikos juristams, bet ir jais manipuliuojantiems asmenims. Ko gero dažniau kryžiažodžius žaidžiantis skaitytojas jau atspėjo ką turiu omenyje. O tiems, kurie nesusigaudė, atsakysiu – kalbu apie daugelį prievartinių lupikavimo formų, kurios „demokratiškai“ įaugo į taip vadinamą demokratijos dirvą. Čia nekalbėsiu apie tuos, kurie nepajėgia susimokėti už dujas, vandenį ar šildymą; gyvenimas daugelį privertė viską naudoti taupiai, tačiau vis tik įklimpti į skolas. Tai tarsi natūralu, nors žodį „tarsi“ rašau ne atsitiktinai, nes mano įsitikinimu, tikros demokratijos šalyje gyvenimas turi būti taip sureguliuotas, kad neturintys piktnaudžiavimo siekių, galėtų susimokėti už pirmo būtinumo arba kitaip sakant – už būtinus gyvybinius poreikius užtikrinančias reikmes.

Teismų salytėse vis dažniau rengiami posėdžiai svarstyti bylas tų žmonių, kurie niekada neprašė ir nesinaudojo kažkokiomis paslaugomis, o už jas priversti mokėti. Tokioms mokėjimų rūšims priskirčiau tiek daugiabučius namus administruojančių bendrovių, tiek automobilių apmokestinimą už stovėjimą miesto gatvėse organizuojančių, tiek jokios logikos neatitinkančias šiukšlių surinkėjų rinkliavas. Ne taip jau ir seniai, šiai bylų rūšiai atsiradęs ir gamybinius procesus atitinkantis būdvardis – konvejerinės bylos. Jos piktina daugelį, nes mokėti už negaunamas paslaugas tikrai nežmoniška. O ypač jei nėra iš ko mokėti. O tokių žmonių vis daugėja ir jei jie sunkiai gaudosi Temidės labirintuose, jie paprasčiausiai teismo yra nuskriaudžiami. Nes teismai, nors ir pagal įstatymus privalo įsigilinti į realias bet kurios bylos peripetijas, dažniausiai to nedaro: jie perskaito kiek panašesnį į susidariusią situaciją, įstatymą ar kitą normatyvinį dokumentą ir paskiria baudą plius sumokėti skolą, kurios iš tikro niekada ir nebuvo. Na ar teisinga reikalauti mokėti už administravimą, kai ne tik gyventojai, bet ir administruojančios įmonės atstovai teismuose nežino kaip paaiškinti kas tai per paslauga? Na ar teisinga, jei pilietis dirbantis kur nors atokiau nuo centro atvažiavęs į darbą pasistato automobilį ir gali be rūpesčio dirbti, o žmogus, gal labai sunkiai susiradęs darbą miesto centre, turi mokėti už valandą iki 4 ar 5 litų? Ir kodėl, vardan kokio teisingumo pilietis, per gyvenimą sugebėjęs įsigyti didesnį butą, šiandiena turi mokėti šiukšlininkams per mėnesį tiek, kiek atliekų realiai surenka gal tik per metus? Visa tai neabejotinai smukdo teismų autoritetą. Tačiau ar čia tie teismai kalti? Jei ir kalti, tai labai jau minimaliai. Kalti čia mūsų išrinktieji, tie, kurie ne tik laimina, bet ir dažnu atveju galimai randa stimulą sukurti nedemokratiškus norminius aktus ir juos buldozeriniu principu įskiepyti į gyvenimą. Tačiau tai tik viena mūsų demokratinio principo teismų ląstelė, tik tas vienas šaukštas deguto, kuris pagadina statinaitę medaus. O tokių šaukštų jau labai nemažai, tad galima spėlioti ar ateities lietuviai, liūdnai juokaudami, neskelbs naujos patarlės… Kad šaukštas medaus gadina statinę deguto.

Pagrindinę kaltę ne teismams, o įstatymų leidėjams aš būčiau linkęs versti ir dėl klastingų nuskurdinimo siekių turinčių reklamų. Nors čia gal ne visada ir ne vien jų tiesioginė kaltė: tarsi turime pakankamai neblogą melagingą reklamą draudžiantį įstatymą, bet reklamą kontroliuojančios instancijos dažniausiai nuobodžiauja. Jei niekas nepasiskundė, jie tarsi ir neturi teisės ką nors tikrinti. O kodėl? Kam gi pakenktų savarankiškai šias pareigas atliekanti tarnyba? Gal nebent nesveikoms kažkieno ambicijoms. Bet pagrinde, tai žalią šviesą sukčiavimui uždegančios įstatyminės nuostatos. Gi kontroliuojančios įstaigos darbuotojas yra taip pat LR pilietis, tai kodėl jis turi laukti skundo iš kito piliečio ir tik tada imasi tam tikrų veiksmų? Kam tai naudinga? Atsakymas paprastas – dažnas „revizorius“ gali tuo tik džiaugtis – nėra skundų nėra darbo. O atlyginimas tai humaniškas, neskirsto žmonių į dirbančius ir nedirbančius. Bet nesikabinėsiu prie šių tarnybų, gal gi jie turi pakankamai skundų ir dirba be atokvėpio. Kaip sakant nemačiau, tai negaliu ir tvirtai teigti. Tik va melagingos reklamos pas mus netrūksta. Paimkime kad ir greitus kreditus siūlančias bendroves. Ar kas nors suvedinėja statistiką, kiek naivuolių, apsuktomis nuo pažadų galvomis, vėliau pėdino į teismus, o iš jų išėję juos keikė. Vargu ar yra tokia statistika. Nes ji net kenktų. Kam kenktų? Ogi „demokratijos“ plėtrai…

Tačiau tai tik teismų gyvenimo sekluma į kurią paprastai subrenda maži žmogeliai. Tad ir smūgiai čia, nors skaudūs, toli negirdimi. O pagrindiniai arimai kitur, ten kur grumiasi sunkiasvoriai. Kur didelės sumos ir konkrečiai nulemti žmonių gyvenimai.

Bet apie juos parašysiu kitą kartą. Šios pačios temos tęsinyje. O dabar – labanakt. J

Romualdas MATELIS: „Teisingumo vertė Lietuvoje – keli skatikai. Ar pakels jo vertę valdžia ar teismai?“

22 metai… Toks laiko tarpas niekingai trumpas, jei kalbėtume apie mūsų planetą. Ne ką vertesnis jis pasirodytų ir jei bandytume kalbėti apie valstybę arba tautą. Tačiau jei į tokį laiko tarpsnį pažvelgtume per žmogaus gyvenimo trukmės lęšį, jis jau visiems atrodytų be galo ilgas. Nes kiekvienas puikiai suvokiame, kad tai, ko blogo, tik gal kiek daugiau nei trečdalis vidutinės žmogaus gyvenimo trukmės. Kiekvienas iš mūsų, kuris jau sulaukęs brandos amžiaus, turime jau begalę savo jaunystės prisiminimuose nugrimzdusių draugų, kurių, deja, žinome, jau niekada nebepamatysime.

50 metų trukusi sovietinė okupacija, tai laikotarpis, kuris prarijo ištisas kelias kartas. Kai kas taip niekada gyvenime ir neprisilietė prie Lietuvos Nepriklausomybės: jie gimė narve, pagyveno tam tikrą tarpsnį ir… išėjo į ten, iš kur nebegrįžtama. Gaila tų žmonių, todėl tarsi nežymią paguodą matome tame, kad vis tik didesnė tautos dalis per savo gyvenimą bent kažkiek matė ir laisvės. Kas jaunystėje buvo spėjęs įkvėpti gaivios Nepriklausomybės gūsį, kas jau gerokai senstelėjęs sulaukė išsvajoto tautos savarankiškumo. Bet ar tikrai sulaukė? Šiandiena šia tema galima ginčytis tarpusavyje iki nukritimo ir neprieiti vieningos nuomonės. Keista? Gal ne taip jau ir keista. Nes ilgus metus mus supusios sąlygos, deja, daugeliui spėjusios tapti natūraliomis, nebe visiems leidžia suvokti kur esame ir ko taip ilgai troško mūsų tėvai ir senoliai. Adaptavusis brandaus socializmo sąlygomis, nebe kiekvienam pavyksta suvokti kas yra gėris ir kokį nuostabų jausmą jis gali sukelti, jei jį teikiame savo broliams ir seserims, draugams ir net visai nepažįstamiems. Už tai daugumai labai puikiai suprantamu tapo arši ir bekompromisinė kova dėl bet kurios, reikalingos arba visai nebūtinos materialinės vertybės. Ženkli dalis mūsų žmonių nustojo skirti gėrį nuo blogio, o sąžinė tapo tik paplėkusia praeities atgyvena. Pilnos piniginės prasibrovė į visus gyvenimo švyturius, o jų klastinga šviesa atėmė mus supančios aplinkos realų suvokimą. Valdžia, kas automatiškai ėmė garantuoti šiuos pseudo šviesulius, tapo vieninteliu gyvenimo troškimu.

Kaip nebūtų liūdna daryti tokias konstatacijas, dar liūdniau suvokti, kad buvusi tarybų valdžia čia ne pagrindinė kaltininkė. Taip, ji demoralizavo didelę žmonių dalį, tačiau net ji pati savyje nebuvo tokia be gailesčio žiauri ir abejinga blogiui, kokią turime šiandiena. Ne, tegul nesupyksta tie, kuriems pasirodys, kad teisinu sovietinę okupaciją –  to jokiu būdu negalėčiau daryti jau vien todėl, kad mano sąmonėje neišoperuojamai įaugę tie nežmoniški genocido metai, kai didžiąją imperiją valdė despotai stalinai, dzeržinskiai ir berijos. Atėmę iš manęs galimybę kada nors matyti savo dieduką, priešokupacinės Lietuvos armijos karininką, sušaudytą Sibiro politinių kalinių kalėjime. Tačiau kaip bet kokios gamtos stichijos, taip ir kraugerių epocha vėliau atslūgo ir mano kartoje jau gyveno tik pasyvioji baimė. Kalbu apie tą jausmą, kurį mums daugeliui, slapčia, savo be galo karčios patirties rezultate, buvo įskiepyje Tėvai. Laimei, bent jau mano karta, gimusieji keletą metų po rezistencinio pasipriešinimo palaužimo, tikros kraugerystės nebepatyrė. Todėl, nors buvome ir pakankamai atsargūs, palaipsniui jau ir drąsėjome. Romo Kalantos auka ir po to sekusioji mažoji lietuvių revoliucija, akivaizdus to įrodymas: mes nebebuvome epušės lapai, nors ir puikiai suvokėme, kad drakonas, visu svoriu užkritęs ant mūsų, tik nebe toks agresyvus, bet nusikelti jį vis tiek ne mūsų jėgoms. Tiesa, netolima praeitis parodė, kad šioje vietoje mes klydome, bet ta klaida nėra nei apmaudi, nei smerktina. Tiesiog klydome. Kodėl klydome, jei būsime sąžiningi, neturime vienareikšmio atsakymo ir šiandiena. Tik prielaidas, bet jos gana skirtingos…

– Mes nugalėjome! – šiandiena šūkalioja pavieniai mano amžininkai. Bet tai daugumoje mažai moralines vertybes išpažįstantys žmogeliai. Tai, paprastai tie, kuriems Tiesa yra tik išmislas. Tai dažnai tie, kurie per kraupius sausio įvykius sėdėjo namuose užsisklendę duris ir į viešumą išlindo tik prasidėjus giedrai. Jie puikiai „sukosi“ ir prie okupacinės valdžios, vadovavo komjaunimui ir tuometinėms, nieko nesprendžiančioms profsąjungoms, bet galimai jautėsi vis dar nepakankamai įvertinti. O tikrumoje nugalėjome ne mes. Tikrumoje savo nevykusį gyvenimą atgyveno didysis drakonas, jis nusilpo ir ėmė merdėti. Jo kūną vargino ne atskiri spazmai, o pilnumoje įsigalėję traukuliai. Ir jis, gavęs keletą stiprių spyrių nuo savo amžinojo konkurento – kapitalizmo, ėmė pasidavinėti, kol galiausiai sukniubo. Ne, jokiu būdu negalėčiau nors kiek sumenkinti tikrųjų patriotų, susiliejusių į persitvarkymo, o vėliau ir išsivadavimo Sąjūdį, veiklos ir ryžto. Tai buvo itin žvali, iškili ir išprususi tautos dalis ir savo veiksmais puikiai pagrindė seną patarlę, kad mažas akmenėlis didelį vežimą verčia. Tačiau negalima nesuvokti, kad ne kiekvienas akmenėlis tokius vežimus verčia: tam turi būti ir akivaizdus nuolydis, ir neteisingas vežimo svorio subalansavimas.

Tačiau imperijos šermenys jau tolokai praeityje, o mano šio rašinio tikslas tikrai ne anų metų analizė. Man rūpi tai, kuo gyvename šiandiena, tuo labiau, kai turime dviejų epochų akistatą ir tikrai nėra aišku kuriai daugiau pliusiukų sudėliotų tauta jei kas nors sumąstytų tokį referendumą. Nes išsvajotoji [o gal okupacijos pasekmėje – labiau dirbtinai išreklamuota] demokratija, nebeturėdama konkurento, iššiepė daugeliui mūsų savo jau raukšlėtus nasrus ir parodė ne mažiau sutręšusius, bet dar skaudžiai kandančius dantis. Demokratija, ko gero, jau sparčiai sensta ir tik ta aplinkybė, kad ji dar sąlyginai neseniai buvo nugalėtoja, o naujasis konkurentas dar neužaugęs, jai dar sudaro tarsi tam tikrą saugumo iliuziją. Bet ji jau nebeturi savo patrauklumo ir, man atrodo, kad to pasekoje ji kasdiena vis labiau išsikvepia. Jos papuošalai tapo tik menkaverčiais blizgučiais – pilnos gėrybių vitrinos vis tik yra tik vitrinos, o jos daugeliui mūsų tapo tuo pačiu, ką mes matėme ir sovietmečiu. Taip pat per stiklą, tik tai buvo televizijos ekranai. O per stiklą medaus nepalaižysi…

Aš nematau didelio skirtumo kaip mes vadinsime turimą epochą – demokratija ar tiesiog kapitalizmu. Rausiantis vadovėlyje, žinoma, surasčiau kuris iš jų yra kūnas, o kuris tik skraistė. Tačiau tai ir nėra svarbu. Tiek demokratija, tiek kapitalizmas tik mulkina mus, neva, mes turime lygias galimybes į bet ką. Iš tikro gi, net pilnametystės sulaukęs jaunuolis jau aiškiai suvokia, kad jo galimybės kur kas menkesnės, o gal net nulinės, lyginant su kilmingu bendraamžiu. Bet palaukite, kilmingu? O ar tokių turime? Aš labai abejoju, nes visas gerasis tautos genofondas sovietmečiu buvo išnaikintas arba išblaškytas po pasaulį. O pagaliau kas tas genofondas? Tarsi tai sakydami, turėtume galvoti apie mumyse glūdinčius DNR. Bet nėra nei to, nes joks mokslas iki šiol nėra paskelbęs, kad pas kažką iš mūsų geri DNR, o pas kažką – blogi. Žinoma, jei negalvosime apie natūralius apsigimimus, kurių pasitaikė visais laikais tiek tarp turtingųjų, tiek tarp biedniokų. Viena, ko gaila, tai tautos kultūros. Ji nunyko arba bent jau labai sumenko. O su ja pasitraukė ir vertybės. Būtent todėl šiandiena mažai kam rūpi tikrasis žmogaus intelektas – kam vertinti šiandiena tai, kas savaime neduoda pajamų? Kad intelekto nebereikia nei varguoliams, nei turtuoliams, puikiai įrodo ir tai, kokie žmonės vis gausiau išrenkami į seimą, ir tai, kokie paskiriami į atsakingus postus. Pagaliau ir tai, kokios televizijos ir radijo laidos turi aukščiausius reitingus. Aš pats puikiai prisimenu savo jaunystę ir žinau, kokia ji maištinga, kaip veržliai braunasi prie naujienų. Bet tam yra tam tikras gyvenimo tarpsnis. O šiandiena? Šiandiena net senukai aptarinėja neretai atvirai nusišnekančius ar drastiškai vulgariai bandančius nusipirkti vietą scenoje „meno“ veikėjus. Todėl aš neretai mąstau, kad gal ta laiminga aplinkybė, kad nepatyrėme karo baisumų, deja, sąlygoja tai, kad mes daugelis taip ir nesubrendome? Tiesa, nuojauta ir loginis mąstymas man kužda, kad visa tai laikina situacija, kad netrukus ir vėl sugrįš pas žmones tradicinės vertybės, nes be jų gyvenimas taps ne gyvenimu, o egzistencija. O žmogus taip jau sutvertas, kad ilgai negalės gėrėtis beprasmybėmis. Tik laiko klausimas, kada atsiras lyderiai vėl atvesiantys tautą į tiesų, šimtmečiais patikrintą kelią. Bet kol kas turime situaciją, kurią galima drąsiai vadinti būtent vienu iš demokratijos, vargu ar bepagydomos ligos požymių.

Kas stipresnis, tas ir teisus, – įvardindavo neva džiunglių įstatymu alegorijų mėgėjai. Ir tai suprantama, ten, miškuose ir slėniuose tikrai egzistuoja tokia gamtos tvarka. Bet žmonės, save įvardinę skambia lotyniška sąvoka HOMO SAPIENS [mąstantis žmogus], visada matė savo išskirtinumą prieš kitas gyvybės formas būtent tame, kad jie išmokę žmonių tarpusavio santykius ir santykius tarp atskirų individų ir valstybės reguliuoti įstatymais, o tai reiškė, kad įmanomai – teisingumo principais. Bet kur jie, tie, kurie tai darė su tikru užsidegimu? Galima manyti, kad visais laikais studijuoti teisę rinkosi būtent tie, kuriems sąžinė buvo pagrindinis gyvenimo stimuliatorius. O ką turime šiandiena? Taip vadinama rinkos ekonomika, ko gero, sugniuždė tą vienintelį mūsų pranašumą prieš kitas gyvybės formas. Nes teisė ir teisingumas, vargu ar išliko daugumos Temidės tarnų pašaukimu. Čia, galima manyti, į priekį prasibrovė taip pat materialinių vertybių švyturiai. Kitaip argi galėtume turėti tokius žemus teismų reitingus? Teisininko, savo profesijos patrioto, aukščiausia garbės pakopa, neabejotinai turėtų būti geras jo vardas. Bet panašu, kad ir čia viską nustelbę materialiniai pseudo švyturiai. O suprantamą teisininko pasididžiavimą savo teisingomis ir išmintingomis nutartimis, pakeitęs noras būti neliečiamam ir netikrinamam. Jausti tarsi su šventojo aureole. Suprantama, bloga aplinka, neabejotinai daro didelį neigiamą poveikį ir tiems, kurie gal būt norėtų priiminėti teisingus sprendimus. Nes galimai visose gyvenimo srityse įsivyravusi baimė tarti teisingą žodį, kuris nepatiks galingiesiems materialinių vertybių valdytojams, iš dalies suprantamas jausmas kai galvojame apie sistemą, kuri niekaip neužtikrina saugios socialinės aplinkos.

Vis tik visus pinigų klapčiukus [ir čia kalbu nebūtinai apie Temidės žmones] aš būčiau linkęs suskirstyti į dvi dalis. Vienus į pasyviuosius, kurie savyje jaučiasi per silpni ką nors keisti ir todėl pasirinkę plaukimą pasroviui ir į tuos, kurie bado patys reguliuoti tas sroves. Jei pirmuosius iš dalies galima ir suprasti, tai antrieji yra tikros visuomenės piktžolės. Čia kalbu apie tuos, kurie deda pastangas tas sroves nukreipinėti ne pagal gamtos numatytas trajektorijas, o viską suvesti tik sau palankia kryptimi. Tik kur gi ta gamtos galybė, kad taip ilgai neparuošiamas deramas atkirtis savavaldžiautojams? Atsakymo nežinau, bet tikiu, kad jis netrukus atsiras pats. Nes vis daugiau atsirandančių mozolių ant visuomenės kūno, negalės nepažadinti tų, kurie ilgą laiką pasyviai žvalgėsi į kitus ir tingiai laukė savaiminio doros sugrįžimo. Teisingumas negali nesugrįžti, nes kitaip laukia absoliutus visuomenės išsigimimas, degradacija, o galutinėje pasekmėje ir susinaikinimas. Neįtikėtina, kad žmonija sutiktų sugrįžti į pirmykštę bendruomenę, nors tokių požymių šiandiena aš matau. Teisingumas turi ir vėl iškilti aukščiau visko, o mes privalome kiekvienas pagal savo sugebėjimus tą inicijuoti.

Tai tiek gal tos „lyrinės“ dalies. Tiek tos teorijos. Dabar pereisiu prie konkrečių gyvenimo neteisingumo svarsčių, užgulusių ne tik mane, bet ir pakankamai ženklią silpnosios mūsų visuomenės dalį. Pereisiu prie daug kam jau užmirštos nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo. Tiesa, ir čia negaliu nesugrįžti prie sovietinės imperijos kasdienybės ciklų. Gyvenome vienaip, o teigėme kitaip. Pasaulio bendruomenės tai vertino kaip sunkiai suvokiamą žmogaus teisių paniekinimą, bet mes gyvenome… Mes buvome išmokę per egzaminus sakyti, kad ten, Vakaruose, žmogus nuo ryto iki vakaro engiamas, nors širdyje galvodavome, kad yra priešingai. Prisimenu daug kam sunkiai įveikiamą mokslinio komunizmo valstybinį egzaminą. Be jo, mūsų apsiginti diplomai, būtų neįgavę teisinės formos. Mano grupiokės, artėjant šiam egzaminui, drebėjo iš baimės. O aš, prisimenu, juokiausi iš jų. Ir mokinau jas – „Tai gi taip viskas paprasta. Tiesiog viską sakykite priešingai negu manote ir egzaminas išlaikytas“. Tokia tikrovė tuo pačiu ir juokino ir smarkiai slėgė. Gi negali jaustis itin maloniai, kai esi priverstas kalbėti prieš savo įsitikinimus, tačiau melas buvo labai nesudėtingas, o jo pateikinėti kažkokia įtikinama forma nei nereikėjo. Vis tik tai buvo šlykšti mūsų kasdienybė. Tokios, kitur nei sovietuose, būti, atrodė, nei negalėjo būti. Bet pasirodo, galėjo. Nežinau ar tai sąlygoja tai, kad Lietuvoje dar vis dominuoja buvusieji komjaunuoliai, ar todėl, kad ir visas Vakarų pasaulis jau sugedęs, bet analogiškai gyvename ir šiandiena. Tik dabar meluoja jau ne studentai, o tie patys, kurie melu grindė savo gyvenimą okupacinėse struktūrose. Ir tas melas tokiomis aplinkybėmis, dešimteriopai šlykštesnis, o su juo taikstytis negalima niekaip.

Man dar prieš akis egzaminas, kurį turėsiu laikyti teismuose. Ir tik po jų aš galėsiu parašyti naują, išsamų referatą apie tai. Jei nors truputi tikėti, kad Lietuvos Konstitucija yra tikrai šventas teisingumo pagrindas, reikia tikėti ir savo pergale. Naivus aš ar ne, nežinau, bet tikiu nugalėsiąs melą ir apgaulę. Nuosavybės teisių atstatymas į paveldėtą nekilnojamąjį turtą pas mane užsitęsė taip ilgai tik dėl mano velionio Tėvuko begaliniu tikėjimu Nepriklausomybės atstačiusios Lietuvos dora. Jie, praėjęs Sibiro universitetus, mane nuolatos ramino: „Neskubėkime į teismus, Lietuva dar silpna, neatgavusi jėgų, todėl dar negali visko deramai sutvarkyti. Jau jau, netrukus viskas susitvarkys, luktelėkime dar šiek tiek“. Tiesą sakant aš savyje nesutikdavau su jo šiomis mintimis, nes mačiau labai daug priešingų požymių. Tačiau jo senas amžius, silpna sveikata ir patriotiniai jausmai, neleido man nepaklūsti, tad visa tai tęsėsi… Ir pasiekė šią dieną.

Prieš mėnesį laiko gavau iš kelių žemėtvarkos tarnybų laiškus, kuriuose buvau tarsi džiuginamas – seimas priėmė laikiną įstatymą, pagal kurį visi pretendentai į nuosavybės atstatymą, iki šių metų birželio 1 d. gali pakeisti savo valią ir parašyti prašymą, vietoje natūra atstatomos nuosavybės į turėtą žemę, išmokėti pinigais. Kiek jų būtų mokama, raštuose neužsiminta ir tai kvepėjo klasta. Parašiau prašymus į šias žemėtvarkas, kalbėti konkrečių skaičių kalba, o ne užuominomis ir netrukus sulaukiau atsakymų. Suprantama, deramo atlygio nesitikėjau, tačiau tai, ko sulaukiau, pranoko net blogiausius sapnus. Už Kaune man nesugrąžintus 27 arus brangios žemės [rajonas, kuriame yra nacionalizuota žemė šiandiena yra antras iš brangiausių Kaune] man pasiūlyta 21 tūkstantis litų suma. Čia turiu pastebėti, kad per sovietmetį mano tėvams pavyko išlaikyti savo valdyme 9,5 aro, ši žemė nors Savivaldybės potvarkiu jau seniai grąžinta, iki šiol, dėl Kauno valdininkų kaltės neįregistruota Registrų centre. Nežiūrint to, per paskutinius keletą metų mane tiesiog atakavo keli greta esančių daugiaaukščių namų gyventojai, su prašymais parduoti tuos nepilnus 10 arų. Aš visada jiems atsakydavau, kad man pačiam čia gera gyventi ir neturiu jokio tikslo emigruoti nežinai kur, tačiau vieną kartą juokais pasakiau vienam jų – „Jei duosit 3 milijonus, gal ir parduosiu“. Reakcija buvo tokia: „Gal šiek tiek per daug, bet už vieną milijoną nupirkčiau jau šiandien pat“. Taigi rinkos kainą, sprendžiant pagal šį atvejį nors ir nėra tvirtas rodiklis, tačiau pasako daug ką… Na ar galėtų kas nors tvirtinti, net įvertinant esančią stagnaciją nekilnojamojo turto rinkoje, kad tris kartus didesnis žemės plotas yra vertas 21 tūkstančio? Aišku ne. Bet valstybė, kurios Konstitucijoje be jokių dviprasmybių parašyta, kad jei žemė iš piliečio priverstinai išperkama, už ją turi būti TEISINGAI atlyginama, PASIRODO, GALI. Ne, gerbiamieji, negali. Valstybė tik apsimeta visagale ir tuo pačiu demonstruoja, kad vadovaujantiems ponams Konstitucija tik vaikiškos pasakos.  Ar ilgai tai gali tęstis? Va čia ir klausimas kaip į tai reaguos Teismai. Viliuosi, kad bent prieš visą pasaulį Lietuvos valdininkai nenorės parodyti to, ką rodo daugeliui iš mūsų po vieną…

Sulaukęs visų Nacionalinės žemės tarnybų atsakymų, kuriuose atsiskleidė piliečius pašiepiančios piniginės vertės, parašiau apibendrintą pareiškimą Nacionalinei žemės tarnybai prie LŽŪ ministerijos, kuriame paprašiau kritiškai įvertinti visus šiuos paistalus ir įpareigoti pavaldžius skyrius apskaičiuoti Teisingo atlyginimo dydį. Šioje vietoje buvau priverstas pažymėti savo įsitikinimą, kad tiek skaitydami Konstituciją, tiek ir nuosavybės atstatymo įstatymą, kurio bendrojoje dalyje įrašyta ta pati konstitucinė nuostata teisingai atlyginti, valdininkai ir vyriausybė galimai paprasčiausiai praleido žodį „Teisingai“ ir to rezultate gavosi bet kokia, iš debesėlio nukabinta kompensacijos suma. Tačiau netrukęs ateiti atsakymas, kuriame nebuvo atsakoma net į eilę mano pateiktų klausimų, skambėjo maždaug pagal sparnuotąja tapusia rusiška fraze – „Vsio zakonno“. Šiandiena teko išsiųsti į NŽT jau naują raštą, kurį perkopijuoju šio rašinio apačioje. Baiginėju ir atskirą raštą premjerui A.Kubiliui, kurio tekstą Jums tikiuosi paviešinti jau rytoj. Tiesa, dalis Jūsų gal dar prisimenate mano vieną atvirą paklausimą Premjerui A.Kubiliui praeitų metų vasarą ir žinote, kad ministras pirmininkas nežinojo ką atsakyti į klausimą „Ar Lietuva oficialiai yra Teisinė valstybė, ar tik tautosakiniame lygmenyje?“ bei dar kelis klausimus, todėl kreipėsi pagalbos į Žemės ūkio ministrą, persiųsdamas mano paklausimą jam. Deja, žemės ūkio specialistams, manau, tai dar labiau nežinoma mįslė, todėl man į tai taip ir nebuvo niekaip atsakyta. Tačiau dabar aš jau labiau apsiskaitęs ir žinau, kad į paklausimus vyriausybė piliečiams atsakyti privalo, todėl tikiuosi ir į šį ir į kitus savo raštus atsakymų sulauksiu ir apie tai būtinai informuosiu ir savo platų skaitytojų ratą.

Ateityje paviešinsiu ir kitas turimas įdomesnes žinias iš teisinės valstybės vadovų ar jų pavaldinių. Paprasčiausiai tam šiandiena man niekaip neužtenka laiko, nes spaudžia teisminiai klausimai dėl nuosavybės deramo atstatymo Palangoje… O teismai griežti, juose nustatyti terminai „siauri“. Pražiopsojus juos gali jau visai „teisėtai“ nebetekti vilties į teisingą nuosavybės atstatymą. 22 valstybės vilkinti metai – niekieno ir niekaip nepasmerkti, bet piliečiams galioja kitokios datos – 30, 20 ir net 7 dienos. Ir jų pažeisti nevalia, tvarkykis nors ir be miego.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijosVadovui Algiui BAGDONUIalgis.bagdonas@nzt.lt 2012 04 17 Romualdo MATELIO gyv. Xxxxxx g. XX-XX Kaunas, XXXXX, rexxxxxka@mail.ru PAREIŠKIMAS [dėl NŽT prie ŽŪM atsakymo į mano 2012-03-31 d. raštą] Dėkoju už atsakymą ir už „paraginimą“ jį skųsti LR Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau manau, kad šis raginimas per ankstyvas, nes likote neatsakę į mano raštą, todėl negalėčiau net tinkamai suformuluoti paties skundo turinio. Tikiuosi, kad tik per apsirikimą įrašėte, kad išnagrinėjote mano skundą, nes atsakyme liko daug neatsakytų vietų. Iš esmės Jūsų atsakymas rodo tik tai, kad manote, kad Jums pavaldūs skyriai paskaičiavimus atliko teisingai, t.y. „vadovaujantis Žemės įvertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205“, tačiau nepaaiškinote man kaip ši tvarka sietina su Konstitucine nuostata TEISINGAI ATLYGINTI už valstybės išperkamą žemę, nors tikiuosi, jog sutiksite, kad LR Konstitucija yra aukščiausios galios teisinis aktas, kurio pagrindu priimami įstatymai ir tik tada, remiantis šiais įstatymais yra priimami LRV nutarimai. Savo atsakyme Jūs, p. A.Bagdonai, absoliučiai nepasisakėte apie mano pateiktus Registrų centro įkainavimus to juridinio subjekto, kuris šiuo metu yra užėmęs mano paveldimą žemę, t.y. apie „Pušyno“ pensionato valstybinės įmonės Registrų centras nustatytą kainą. Gal, kaip Žemės ūkio ministerijai pavaldi institucija, Nacionalinė žemės tarnyba paprasčiausiai vengia bandyti analizuoti LRV nutarimo – aukščiau stovinčios organizacijos priimtų aktų teisėtumą ir teisingumą Lietuvos piliečių atžvilgiu? Nors aš įsitikinęs, kad Teisinei demokratinei valstybei tokios savybės neturėtų būti įmanomos, tai galimai tik autokratinės šalies valdymo stilius. Todėl man paprasčiausiai kyla klausimas, kaip Nacionalinė žemės tarnyba supranta teisingą atlyginimą. Panašų klausimą atskiru raštu pateikiu ir LR premjerui Andriui Kubiliui, tačiau tik esant kelių suinteresuotų institucijų atskiroms nuomonėms galima pasiekti bendrą teisingą sprendimą. Nuosavybės atstatymo įstatyme, toje dalyje, kuri liečia nuosavybės atstatymą į pastatus, yra paaiškinta labai suprantamai: teisingu atlyginimu laikoma tokia pinigų suma, už kurią pilietis gali nusipirkti lygiavertį pastatą, lygiavertėje vietoje. Deja, aiškinant išperkamos žemės teisingą apmokėjimą, tokio aiškaus išaiškinimo nėra. Vis tik peršasi išvada, kad atlyginant už bet kurį nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, remiantis protingumo kriterijumi ir šiuo atveju pilietis, už gautą kompensaciją turėtų galėti nusipirkti kitą, tokio pat dydžio toje pačioje vietoje žemės sklypą. Kitaip kuo gi pasireikštų Konstitucijos numatomas TEISINGAS ATLYGINIMAS? Ta pačia proga noriu sužinoti kokios yra mano galimybės atsiimti natūra bent didesnę dalį „Pušyno“ poilsio namų teritorijos, nes ji, mano paveldimos žemės rėžyje, yra apie 90% laisva, neužstatyta žemė ir niekaip nenaudojama jokioms rekreacijos reikmėms. Aš niekada nesu atsisakęs pretenzijų į nuosavybės natūra atstatymą šiai žemei, todėl prašau man išaiškinti ką turėčiau daryti, kad galėčiau atgauti paveldimą žemę. Čia, užbėgdamas galimoms manipuliacijoms už akių, turiu pažymėti, kad praeitų metų birželio mėnesį 2. turėjau kelialapį ir gydžiausi „Pušyne“ todėl puikiai mačiau, kad kiemas poilsiautojams nėra reikalingas, nežiūrint to, kad jis tikrai gražiai apsodintas gėlėmis. Nevargindamas Jūsų plačios apimties raštais, viliuosi, kad mano klausimai yra suprantami. O apibendrindamas juos vis tik dar kartą juos pakartosiu: 1.   Prašau man paaiškinti kas yra TEISINGAS atlyginimas į valstybės išperkamą žemę, kada nėra įmanomą jos grąžinti pretendentams? Ir kuo pasireiškia tas teisingumas? 2.   Ar tai, kad Registrų centras yra nustatęs, kad „Pušyno“ pensionato 1 ha. kiemo kaina yra 654 240 lt. yra teisingi duomenys? 3.   Kauno Žemėtvarkos sk. mane informavo, kad už man neatstatomą nuosavybę į 0,2752 ha žemės, aš gaučiau 21135 lt., kuriuo man valstybė mokėtų galimai neapibrėžtą ilgą laiką. Ar įmanoma už minimus 21 tūkstantį litų Kaune, mano gimtajame Žaliakalnyje, kur žemės pačios brangiausios, nusipirkti kitą 27 arų dydžio žemės plotą? Aš sąmoningai, taupydamas Jūsų laiką, nepateikinėsiu klausimų kitų mano nacionalizuotų žemių klausimu, nes tikiuosi, kad visose Lietuvos vietovėse vadovaujatės bent jau analogiškomis nuostatomis. Be kita ko, norėdamas išvengti galimų nemalonių situacijų, informuoju Jus, kad visus savo susirašinėjimus ir kitus šios rūšies dokumentus, aš skelbiu internete, taip siekdamas viešumo, todėl iš anksto atsiriboju nuo bet kokių galimų pretenzijų ateityje, kad tai darau neįspėjęs ir tarsi pažeisdamas susirašinėjimo konfidencialumą. Pagarbiai                                                                                                             _             _             _                             R.Matelis