Archive for the ‘Valstybė’ Category

R.Matelis: Iki prezidento rinkimų likus trims dienoms…

Iki naujų prezidento rinkimų liko trys dienos, todėl jau pats laikas apžvelgti susikristalizavusią situaciją. Tiesa, visos jos neaptarinėsiu, tačiau bent iš kelių pozicijų pažvelgti tikrai norisi. Kaip moralinis Naglio PUTEIKIO rėmėjas jau esu išreiškęs savo apsisprendimą balsuoti už jį. Ir ši nuostata nepakito iki pat galo. Nes būtent N.Puteikis parodė savo tvirtą stuburą ir nuostatas, be kurių aš nematau Lietuvos šviesesnių perspektyvų. Mums jau seniai nebereikia besiglaustančių pretendentų, tai yra tokių žmonių, kurie stebi kas kurioje situacijoje galingesnis ir tada šliejasi prie jų interesų. Lietuvai reikia prezidento, kuris savo sprendimus priiminės pagal visos Lietuvos poreikius, o ne pagal interesų grupių užsakymus. Gal karas Afganistane, o gal įgimtos savybės jį suformavo kaip tikrą kovotoją už svarbius tautai interesus. Todėl nuomonė atiduoti savo balsą už Naglį PUTEIKĮ pas mane išliko per visą rinkimų laikotarpį iki paskutinio momento. Tikiuosi, o ir internetiniai komentarai bei gyvi pokalbiai su žmonėmis tai rodo, kad į antrą turą pateks ligšiolinė prezidentė Dalia GRYBAUSKAITĖ ir Naglis PUTEIKIS.

Skirtingai negu kai kurie visuomeniniai aktyvistai, aš nelabai įžiūriu už ką reikėtų labai smerkti dabartinę prezidentę. Na nematau jos labai didelių nuodėmių, tačiau… aš nematau ir jos jokio atlikto darbo. Ilgas kadencijos laikas pats savaime reikalauja, kad geras prezidentas būtų atlikęs kur kas daugiau darbų. Be to aš esu įsitikinęs, kad prezidentinė kadencija turėtų būti viena. Pasaulyje nėra nepakeičiamų žmonių, todėl neteisingas įstatymas, leidžiantis rinkti tą patį žmogų antrą kartą. Be to, kadencijai pasibaigus, gyvenimas buvusio prezidento neužblokuoja, nesuvynioja į kokį nors kokoną, todėl tikrai geras, Lietuvai atsidavęs žmogus visada ras galimybių tęsti naudingą savo šaliai darbą kitomis formomis.

Plačiau neaptarinėsiu Vilniaus miesto mero A.ZUOKO, nors vieną susitikimą su juo ir apturėjau. Man susidarė nuomonė, kad tai itin gerai žodį valdantis žmogus, kas tarsi suteikia jam šiokių tokių šancų, tačiau… pasigilinus kiek labiau, man kai kurie jo teiginiai pasidarė nerimti. Viename savo reviu Kaune jis pabandė kaip labai teigiamą darbą pristatyti žinią, kad internete jau kuris laikas išviešinta visų Vilniaus savivaldybės įmonių vadovaujančių darbuotojų atlyginimai, kas tarsi padarė labai teigiamą poveikį vilniečiams. Iš pirmo žvilgsnio – tikrai, atrodo žavu. Bet labiau pagalvojus – ar tikrai taip? Ir tada supratau, kad viešai surašyti nepelnytai aukštus atlyginimus nėra jokia paslauga vilniečiams. Priešingai, tai tarsi apynasris eiliniams žmonėms: „Grožėkitės kokias sumas lupa savivaldybės valdininkai ir tylėkite. Nes jūsų balsas – na patys žinote, į niekur neina“. Taigi išviešinimas didelių atlyginimų gal pasitarnavo tik patiems oligarchiukams, nes po pradžioje patirto šoko dabar jie jau nebebijo dėl savo galimai pernelyg didelių algų iš miesto biudžeto. Tarybiniais laikais mes irgi matėme prabangias funkcionierių vilas, bet argi ką pakeisti galėjome? Ne. Todėl tokios informacijos buvimas iš mūsų darė dar didesnius vergus nei iki tol. Kai kurie rinkosi padlaižūnų gyvenimo būdą, vardan aukštesnės savo namų tvoros ir platesnės lovos miegamajame.

Šiuose rinkimuose, kaip ir visada, atsiradęs Lietuvai naujas žmogus – Bronis ROPĖ. Tiesa, savam Aukštaitijos krašte – jie nėra jokia naujiena, bet Lietuvos lygmeniu jis buvo žinomas labai mažai. Rinkiminės kompanijos starte jis atrodė labai neblogai – neklaninis, kuklus ir išmintingas žmogus. Tačiau vėliau, pasirodžius „eteryje“ Puteikiui ir rinkiminei kompanijai įsibėgėjus, tapo aišku, kad Bronis nepajėgs nurungti šio buvusio konservatorių „rakšties“. Ir šiandiena aš jau manau, kad klydome manydami, kad Ropė tikrai labai geras kandidatas. Nes tuo atveju, jei jis visa širdimi už Lietuvą ir geras permainas joje, mano įsitikinimu, jau likus savaitei iki rinkimų jis turėjo atsitraukti iš šios kompanijos ir savo rėmėjams patarti balsuoti už N.Puteikį. Taip nebūtų išskaidyti tautos balsai. Bet… to neįvyko ir tai įneš iki paskutinės dienos tam tikrą sąmyšį patriotų gretose.

Rolandas PAKSAS... Labai, na jau labai labai jis norėjo sugrįžti į Daukanto aikštės rūmus. Tačiau šiandiena, net jei jam būtų pavykę gauti leidimą kandidatuoti, aš už jį jau tikrai nebebalsuočiau. O kažkada atidaviau šiam žmogui visą save –gyniau kaip įmanydamas nuo sąmokslininkų. Nesulaukęs išbaigtinės pagalbos iš Europos institucijų, eksprezidentas R.Paksas netikėtai pasiūlė savo rėmėjams balsuoti už Zigmantą BALČYTĮ. Tiesa, kai kurie seni partiečiai sako negirdėję tokio nurodymo. Jei atvirai – man asmeniškai Z.Balčytis tikrai nėra blogis ir jei nebūtų Puteikio, aš gal net už jį ir savo balsą atiduočiau. Tačiau Puteikis, mano akimis vertinant, yra ne kas kita, o ano, dešimtmečiu ankstesnio Pakso antrininkas. Tik dar energingesnis ir išmanesnis. Jis savo visa esybe su tauta, su eiliniais žmonėmis. Nors joks ne priešas ir pasiturintiems, bet sąžiningiems verslininkams… Sunku pasakyti, gal amžius kai kuriems žmonėms nebeleidžia išlikti autoritetais tautai, bet, mano giliu įsitikinimu, Paksas save nokautavo. Labai abejoju ar jis dar turi besąlygiškų fanų, kuriems jo žodis atitiktų įstatymą, bet nuo savęs, šiuo veiksmu, jis ko gero galutinai atstūmė daugelį dar buvusių mąstančių rėmėjų. Nes toks veiksmas leidžia įtarti ne Pakso atsiradusią meilę socdemams, o jau gana aukštą lygį pasiekusį jo prisitaikėliškumą. Iš tokio pareiškimo –  jau galima drąsiai daryti prielaidas, kad nesugebėjęs susiderinti interesų su USPASKICH, PAKSAS tai netrukus pabandys padaryti su Butkevičiumi. Arba dar kitais žodžiais tariant – paseks savo amžino konkurento Artūro PAULAUSKO keliu, atvedusiu jį į Darbo partiją.

Ar sekmadienį vyksiantys rinkimai bus tautos teisingas pasirinkimas, parodys jau greita ateitis. PUTEIKIO rėmėjų tikrai daug, tačiau įdomu kaip elgsis B.Ropės ir kitų pretendentų pasekėjai. Juk jei savo pralaimėjimo neįvertino pats Bronis, tai jo rinkėjai situaciją mato akivaizdžiai…

Reklama

R.Matelis: Laiškas V.Vasiliauskui, Lietuvos banko vadovui

vasiliauskas-lrt-stop-kadras-2Nors oficialiąją šio laiško versiją, išdėstytą popieriuje, Lietuvos banko valdybos pirmininkui išsiunčiau kaip pareiškimą, tekstas daug maž autentiškas. Su gal tik mažais nesminiais pakeitimais. Jis štai čia:

UAB „Medicinos bankas“, o, gal būt, ir kiti Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai pradėjo reikalauti iš savo klientų pasirašyti įvairius sutikimus, tarpe kurių ir „Sutikimas tvarkyti asmens duomenis“. Šiame „sutikime“, be kita ko, dvejomis žvaigždutėmis [**] pažymėta kas bus tiems, kurie nesutiks, kad jo duomenimis bankas galėtų manipuliuoti pagal galimai tik jiems suprantamus Lietuvos Respublikos įstatymus: NESUTIKUS, BANKAS TURI TEISĘ NESUDARYTI BANKO SĄSKAITOS SUTARTIES“, – rašoma pateikiamame blanke.

Tačiau net šis, abejotinos teisinės galios pagrasinimas, yra dar ne viskas. Realybėje, asmenys nesutinkantys pasirašyti šio sutikimo, jau šiandiena yra šantažuojami, kad ir esamos sutartys bus nedelsiant nutraukiamos. Tai buvo daroma atvykus į Kauno filialą V.Krėvės prospekte, tą patį išgirdau ir šiandiena paskambinęs į šio banko centrinę būstinę Vilniuje, telefonu (8 5) 264 4830. Kažkodėl neabejoju, kad ši situacija Jums žinoma, todėl prašau šį mano pareiškimą priimti kaip viešą informaciją, kurią galimai skelbsiu ir internete.

Susidariusi padėtis, visų pirma, reikalauja aptarti pačią tokio reikalavimo esmę. Toks piliečių prievartavimas visų pirma yra politinis, o ne finansinis ar ekonominis aktas, o kaip žinia, politinius sprendimus Lietuvoje patikėta daryti Lietuvos Respublikos Seimui, įstatymų leidybos forma. Ir seimas tai daugiau ar mažiau sėkmingai daro. Tuo tarpu bankų, tiek komercinių, tiek valstybinių paskirtis ir tikslai yra visai kitokie. Štai Jūsų vadovaujamas Lietuvos bankas savo misija ir pagrindiniais tikslais nurodo: puoselėti šalies pinigų, kredito ir atsiskaitymų sistemų patvarumą ir vientisumą, jų stabilų, patikimą ir efektyvų funkcionavimą, palaikyti kainų stabilumą. Medicinos bankas internetiniame puslapyje, savo misija nurodo padėti klientams kurti bei vystyti nuosavą verslą finansuojant jo augimą, o tikslu įvardina pelningos ir stabilios banko veiklos užtikrinimą. Todėl akivaizdu, kad bankai Lietuvoje iki šiol dar neturėjo nei tikslų, nei teisinio pagrindo pradėti kaupti duomenis apie piliečius, jais keisti ir kitaip manipuliuoti. Tačiau, o kaip yra šiandiena?

Kalbant su žemutinės grandies bankų specialistais, akivaizdu, kad jie nei nežino iš viršaus jiems nuleistų naujų nurodymų esmės ir prasmės, todėl keista būtų jei jie dar bandytų galvoti apie tokių veikų galimas pasekmes. Tačiau piliečiai, jei jie nori būti visapusiškai saugūs, privalo apgalvotai reaguoti į tokius, kaip aprašytasis, reikalavimus. Ir tai tikrai nėra joks požymis, kad pilietis, saugantis savo asmeninius duomenis, yra linkęs nusikalsti ar net tai jau padaręs. Paprasčiausiai visi turime žinoti, kad Lietuvos teisinė sistema vis dar nepateisinamai mažo pajėgumo, todėl liaudiškas, kažkada vieno kino filmo išpopuliarintas posakis, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas, tebėra realistiškas ir šiandiena.

Bet visa tai tik teorija. Pažvelkime ką gi Medicinos bankas teigia priverstinai brukamu „sutikimu“.  Tekstas neilgas, tad percituoju jį:

„SUTINKU, kad UAB Medicinos bankas (toliau – Bankas) tvarkytų mano asmens duomenis, įskaitant asmens kodą,  Banko sąskaitos sutarties vykdymo ir kitais teisėtais tikslais ir juos teiktų tretiesiems asmenims Lietuvos respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

Esu informuotas (-ta) apie savo teisę susipažinti su Banke tvarkomais mano asmens duomenimis ir teise reikalauti ištaisyti neteisingus, neišsamius ir netikslius asmens duomenis.“

Gerbiamas Valdybos Pirmininke, kas tai? Kokių tikslų siekiama verčiant piliečius, banko klientus arba indėlininkus pasirašyti tokius sutikimus? Juk jei, kaip teigia Medicinos banko žemutinės grandies specialistės, omenyje turima tik teisėti, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyti duomenų panaudojimo atvejai, tai kam reikalingas piliečio sutikimas? Gi nei vienoje gyvenimo srityje, ko gero, nei vienoje pasaulio šalyje neimami piliečių raštiški sutikimai laikytis įstatymų. Tačiau jei gerai pasigilinsime į šiuos du sakinius, brukamus bankų, galime įžvelgti ir kažkokių klastos momentų. Ir ar ne dėl jų bandoma surinkti klientų parašus?

Paaiškinkite man, prašau, ką reiškia „Tvarkyti mano asmens duomenis, įskaitant asmens kodą“? Nors, ko gero abu nesame lituanistai, puikiai suprantame, ką reiškia žodis „Tvarkyti“. Tvarkyti mes galime kambarius, sugedusį mechanizmą arba nuotraukas savo albume. Zodynas.lt dar nurodo, kad tvarkyti galima gyvenimą, buitį, sąskaitas… Bet kokiu  atveju tai suprantama sąvoka, kurią dažnu atveju galima apibudinti kaip tam tikrą reorganizaciją arba tiesiog sugedusio daikto taisymą. Tačiau kaip gi bankininkas ruošiasi tvarkyti mano asmens kodą? Ir kaip kitus asmens duomenis tvarkys? Nesuprantu… Gi gal nesiruošia Medicinos banko ekonomistai ar buhalteriai keisti mano pavardės, gimimo metų ar kitų duomenų?  Tai kame tada reikalas? Tai gal jokio tvarkymo nei nebus? Gal paprasčiausiai nėra kaip skelbtis, kad parūpo pradėti prekyba Lietuvos piliečių duomenimis, todėl duomenų tvarkymas šiuo atveju teatlieka „vatos“ vaidmenį į kurį suvyniojamas duomenų perdavinėjimas kažkokioms trečiosioms šalims?

Gerbiamas Pirmininke. Prisiminus kažkada žiniatiekos pagarsintą ir sparnuotąja tapusią Jūsų frazę apie ne šio pasaulio dimensijas, norisi tikėti, kad pripažinsite, jog savo duomenų saugojimas nuo trečiųjų šalių yra vis dar šio pasaulio dimensija, ji teisėta, todėl bet kokie bankininkų nurodymai jų atsisakyti yra galiojantiems LR įstatymams prieštaraujantys aktai ir tokia veika nedelsiant turi būti nutraukta. Atvejai, kai teismas suteikia galimybę prokuratūrai, policijai ar kitai teisėsaugos institucijai gauti duomenis apie vieną ar kitą įtariamąjį, nėra diskutuotini, jie turi būti vykdomi ir šiam tikslui pasiekti nėra būtinas joks piliečių raštiškas sutikimas.

Prašau Jūsų, kaip Lietuvos banko kuris yra priežiūros institucija ir stebi ar finansų rinkos dalyviai laikosi įstatymų, Vadovo, pripažinti, kad demokratinėje šalyje negali būti prievartos, kada komercinė struktūra daro spaudimą fiziniams asmenims, reikalaudama iš jų atsisakyti savo asmens duomenų apsaugos ir perleisti ją jai. Lietuvos bankas, pagal savo skelbiamus įsipareigojimus, nagrinėja vartotojų ir prižiūrimų įstaigų tarpusavio ginčus, teikia rekomendacijas, kaip, Lietuvos banko nuomone, turėtų būti išspręstas konkretus ginčas tarp vartotojo ir finansų įstaigos. Todėl prašau Jūsų imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias neteisiniams komercinių bankų, o visų pirma – Medicinos banko veiksmams.

Pagarbiai Romualdas Matelis

R.Matelis: Dviguba pilietybė – būtinybė ar užslėpta interesų dvikova?

Gyvenimas lekia sparčiai, todėl net sunku patikėti, kad emigracija iš Lietuvos jau pakankamai senas reiškinys. Ir ji tokia didelė, kad apie ją tylėti jau seniai neįmanoma. Tiesa, kalbama apie ją gana įvairiai: vieni tai priima kaip neišvengiamybę, kiti tai vertina kaip lengvabūdiškumą arba gero gyvenimo siekį. Emigracija iš pagrindų pakeitė visų mūsų gyvenimą ir įgavo pakankamai neįtikėtinų formų bei dar daugiau tų formų aiškinimų. Ir, toli gražu, tie aiškinimai neketina susilieti į vieningą teoriją.
Rimtesnių mokslinių traktatų šia tema, atrodo, nėra parašyta, o kol taip, pabandysiu savo pamąstymus parašyti ir aš. Juo labiau, kad artėja diena, kai Lietuvos valdžia turės padaryti pakankamai svarbų sprendimą: leisti dvigubą pilietybę ar ne. Ir rašau tai su viltimi, kad mano mintys gal gi pasieks ausis tų, kurie nuoširdžiai nežino kaip tinkamai pasielgti. Ir, gal tai bus į naudą visiems…
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai aktualu tik patiems emigrantams. Nes tarsi koks skirtumas tiems, kurie likę savo gimtinėje ir nesiruošia keisti gyvenamosios vietos į užsienį. Jei taip būtų, klausimas gal būtų ne toks sunkus: apsukresni užsienio lietuviai rastų būdų kaip prisitrinti prie Lietuvos valdžios ir netruktų gauti palaiminimą būti amerikiečiais ir lietuviečiais vienu ir tuo pačiu metu. Tačiau ne. Šis klausimas pakankamai sudėtingas ir išvykusiems, ir likusiems, ir pačiai Lietuvai apskritai.
Pradėsiu gal nuo Lietuvos interesų, nors apie tai kalbėti noriu mažiausiai. Mūsų šalis turi pagrįstą norą apsisaugoti tiek nuo mažai geidžiamų imigrantų iš tolimųjų šalių, tiek bijo savo buvusių sugyventinių – rusų ar lenkų, kurie, pagal kai kuriuos mąstytojus, gavę dvigubą pilietybę, nevaržomai galės gyventi čia ir tuo pat metu galimai šnipinės kaimyninės šalies naudai. O, gal būt, netgi bus inicijuojami nedraugiškos valstybės supirkti Lietuvos žemes ir taip tarsi oficialiai okupuoti Lietuvą. Yra tokios teorijos, jas girdėjome daugelis, tačiau spręsti kiek tai realu, nėra lengva. Tam nepakanka turėti didelę gyvenimišką patirtį, tam reikėtų ir prieiti prie slaptos informacijos, kuri akylai saugoma specialiųjų tarnybų seifuose. Vis tik aš nemanau, kad tokios grėsmės būtų realios, nes Lietuva nėra joks Dievo apdovanotas kampelis į kurį taip labai noriai vėl ir vėl veržtųsi rusai ar lenkai. Pastarieji, gal dar kiek skatinami subjektyvios nostalgijos Vilniaus kraštui, gali turėti tokių minčių, tuo tarpu rusai, man regis pavargo vadovauti į visas puses per tūkstančius kilometrų, apie ką spręsti, gal būt galima vien iš to, kad sovietinės kariuomenės išvedimas iš Lietuvos nors ir nebuvo toks jau absoliučiai laisvanoriškas, vis tik buvo sąlyginai taikus. Nors patyrėme aukų, pasaulio ir Lietuvos istorijos pamokos rodo, kad tiek okupacijos, tiek išsivaduojamieji keliais būna kur kas kruvinesni.
Diena iš dienos vis garsiau pasigirsta ir naujesnės teorijos apie galimas invazijas iš Azijos ar islamo dominuojamų šalių. Pasaulis visas, ne tik Lietuva ima jausti stiprų pavojų ypač gausiausios gyventojų skaičiumi ir sparčiai ekonomiškai kylančios Kinijos, todėl apie galimą kinų antplūdį šnekėti tampa netgi madinga. Viena vertus taip bandoma susigrąžinti vis labiau tolstančius pirkėjus iš europinių rinkų, kita vertus – toks pavojus iškyla ir iš tikrųjų. Nėra Kinija stebuklų šalis savo gamtinėmis sąlygomis, klimatu ar kitais teritoriniais faktoriais, nors būdama pakankamai didelė turi ir tikrai įspūdingų vietovių. Vis tik tam tikrą dalį kinų jau seniai vilioja vakarietiški kraštai, todėl jau labai didelės jų diasporos egzistuoja tiek Amerikoje, tiek ir Vakarų Europos šalyse. Ir jei Lietuva priimtų supaprastintą – dvigubos pilietybės Konstituciją, nebeįmanomu taptų ir kiniečių ignoravimas: leisdami dvigubą pilietybę savo emigrantams, turėtume leisti tokią pat įgyti ir imigrantams iš užsienio. To netruktų pareikalauti ne tik Kinija, Turkija ar Libanas, bet net ir manomai draugiškos Europos Sąjungos šalys. Patys dusdami nuo atvykėlių, jie tokiu reikalavimu gal net tikėtųsi sumažinti imigrantų skaičių savo teritorijose. Todėl manau, kad šiuo aspektu Lietuvos valstybė, įsivedusi dvigubos pilietybės galimybę, daugiau ar mažiau tikrai nukentėtų.
Tačiau palikę valstybinius interesus pažvelkime į grynai mūsų emigrantų poreikius turėti dvigubą pilietybę. Ir pažvelkime labai paprastai, be užslėptų teorinių išvedžiojimų. Kam lietuviui, išvykusiam į Vakarus ar Rytus ir, ko blogo niekada nebegrįšiančiam, bereikalinga Lietuvos pilietybė? Dažnai girdžiu tokių sunkių teiginių, kuriais, kol bent pats gyvenu Lietuvos žemėje, niekada nepatikėsiu. Esą, tarkime, Amerikoje gyvenančiam lietuviui, jei jis, priimdamas JAV pilietybę neteks jos Lietuvoje, nebebus įmanoma čia laisvai atvažiuoti, o atvykus legaliai, po kurio laiko jis turės palikti savo gimtinę. Nes jis jau užsienietis. Na netikiu aš, kad tokios problemos gali susidaryti. Tuo labiau, kad kol kas mes esame tarsi draugiška Amerikai valstybė. Bet net jei tokia problema ir kiltų iš tikrųjų, ją galima pašalinti protingai paredagavus veikiančius įstatymus. Ir Konstitucija šioje dalyje ne prie ko. Gi savaime suprantama, kad kas jau kas, o lietuvis Lietuvoje visada turi jaustis laisvas nuo kokių nors judėjimo ar viešnagės apsunkinimų. Kita kalba ar mūsų emigrantas savo atvykimu į Lietuvą turėtų sudaryti kokių nors sunkumų čia likusiesiems. Ne paslaptis, kad vietinius žmones vis labiau erzina periodiškai į Lietuvą sugrįžtančių tautiečių įprotis remontuotis savo sveikatą.
Lietuva netapo tokia pažangia vakarietiška šalimi apie kokią svajojome gyvendami tarybiniame narvelyje, tai yra kurioje nebebūtų jokių eilių, klientas visada ir visur būtų laukiamas su šypsena, o aptarnavimo kokybė būtų itin aukšta. Ne. Šiandiena turime neabejotinas komplikacijas tiek su pragyvenimo lygiu, tiek su aptarnavimo kultūra ir kokybe, o medicinoje tai jaučiama tuo labiau. Patekti pas gydytoją per trumpą laiką, ligai dar neįsisenėjus praktiškai neįmanoma, o tai labai slogiai atsiliepia sveikatą praradusiems žmonėms. Suprantama, vis dar turintys gerus pragyvenimo šaltinius tokį gyvenimo akibrokštą jaučia gal kur kas mažiau, nes apart privalomojo sveikatos draudimo susimokėjus papildomai, eilės gerokai sutrumpėja, bet gi ar daug kas iš mūsų turi tokias galimybes? Tuo labiau nepamirštant to, kad sveikata – itin opus klausimas vyresnės kartos, tai yra labiausiai atstumtai ir silpniausiajai, gyventojų daliai. Ir kai galvojame apie emigrantų viešnages pas stomatologus, kardiologus ar bet kurios kitos specializacijos medikus, atsiranda savaiminis susipriešinimas. Kaip ten bebūtų, o atvykęs tautietis nėra toks nemokus, kaip vietinis vidutiniokas, todėl paprastam Lietuvos gyventojui eilės nepelnytai dar labiau pailgėja. Ir tada jau atsiranda pastoviųjų gyventojų ir emigrantų interesų konfliktas, o tai įvertindami žmonės stoja prieš dvigubą pilietybę.
Bet pamąstykime – o kam gi tam lietuviui svečioje šalyje reikalinga antra pilietybė? Ji suteikia daugiau ir platesnes galimybes gyventi komfortabiliai? Tikriausiai taip. Ir būtų labai jau negarbinga pavydėti kitam laimės. Tegul imasi, nors mano akimis žiūrint, dvigubos pilietybės buvimas tiesiog absoliučiai panaikina pačios pilietybės prasmę. Nes mano nuomone pilietybė yra tarsi priesaika mylėti ir būti ištikimam tik savo vienintelei šaliai. Antros pilietybės turėjimas bet kurį žmogų paverčia tarsi dviveidžiu, o kad ši sąvoka neturi teigiamų prasmių, žinoma kiekvienam. Ir jau vien iš šių paskatų vertinant mes neturėtume sutikti su dvigubos pilietybės atsiradimo galimybe. Tačiau kaip gi tada su tuo galimu pavydu savo artimui? Kaip su natūraliu kiekvieno žmogaus siekiu gyventi kuo geriau? Aklavietė?
Ne, aklavietės jokios nėra. Ir jokia Konstitucija nemaišo Lietuvos gyventojų normaliam siekui gyventi kuo geriau. Tereikia didesnio lankstumo. Mes negalime atstumti savo išvykusiųjų žmonių. Netgi jei kyla labai didelės abejonės ar jie dar kada nors panorės sugrįžti nuolatiniam gyvenimui į Lietuvą. Tačiau neturime ir išskirtinai mylėti pabėgusiųjų, tai yra suruošti jiems geresnes galimybes nei likusiems „nevykėliams“ kurie atlaiko visas socialines skriaudas ir niekur neišvažiuoja.
Tad ką daryti? – paklausite. Ir pagaliau atskleisiu savo nuomonę, ką iki šiol delsiau. Mes turime įvesti naują sąvoką, tegul gal pasaulyje dar nei negirdėtą sąvoką – PILIETYBĖS SUSPENDAVIMĄ. Seimui priėmus naują įstatymą ar jau galiojančių įstatymų pataisas, turi būti nustatoma, kad Lietuvos pilietis turi teisę sustabdyti savo pilietybę, jei jis išvyksta ilgesniam laikui gyventi į užsienį ir ten ruošiasi gauti kitos šalies pilietybę. Gal būt tame įstatyme reikėtų numatyti ir aplinkybes, kokios laisvės ir galimybės jam bus teikiamos laikinai sugrįžus į Lietuvą, vardan to, kad išnyktų galimybė piktnaudžiauti mano jau paminėta medicina ar kitais panašiais atvejais. O kai žmogus susiruoš sugrįžti į Tėvynę nuolatiniam gyvenimui, jis atsisakys užsienio šalies pilietybės ir be jokių didelių vilkinimų vėl taps Lietuvos pilnateisiu piliečiu. Tiesa, pilietybės suspendavimas neturėtų būti begaliniu. Manau, kad išvykusiems užsidirbti į turtingesnes šalis, turėtų pakakti penkerių ar šešerių metų. O jei jis niekaip nebeprisiruošia namo ilgesnį laiką, Lietuva tokius turėtų skaityti kaip visiškai nutraukusius savo pilietybę ir jos gavimas iš naujo turėtų vykti bendra tvarka, kokia pilietybė įgyjama šiandiena. Ko gero ne mažiau svarbu numatyti ir kiek kartų per gyvenimą Lietuvos pilietis gali suspenduoti savo pilietybę, tačiau vertinant tai, kad užsienio šalys nesimėto savo pilietybėmis ir jas duoda ne bet kam, tikėtina, kad tokių kartų oper žmogaus gyvenimą pakaktų ne daugiau dviejų.
Todėl apibendrintas mano siūlymas toks: neturime menkinti savo pilietybės vertės leidžiant ją dubliuoti su kitų šalių pilietybe. Neturime ir varžyti savo piliečių galimybės iš gyvenimo pasiimti visa tai, ką jis jiems pasiūlo. Todėl neturime įteisinti dvigubos pilietybės buvimo, o turime įsivesti PILIETYBĖS SUSPENDAVIMO [SUSTABDYMO] SĄVOKĄ Ir atitinkamą įstatymą. Laikinai išvykusiems  piliečiams tokio kompromiso tikrai, manau, pakaks. Esu tikras, kad tokiai galimybei neturėtų priekaištų ir geros valios Lietuvos sėslieji gyventojai. Nejudinkime bent jau šioje dalyje savo Konstitucijos, gerbkime save, savo artimus žmones ir valstybės pagrindinį įstatymą – Konstituciją.

R.Matelis: Moraliai apsinuoginęs Kęstutis Masiulis man savotiškai patinka

Viliuosi, jog skaitytojas puikiai supras, kad žodį „patinka“ tarsi turėjau rašyti kabutėse. Nes žavėtis tuo, kas to nevertas, šiaip jau niekada nesugebu. Žavesio čia tik tiek, kad dar ir dar kartą pasimato kas kokiomis mintimis, viltimis ir lūkesčiai gyvena. O išeinant iš to ir, kad nei minutei neklydau, manydamas, kad TS LKD partijai, bent kol joje dominuoja tokios personos kaip Masiulis ar Kubilius, ne vieta politinėje scenoje. Tiesa, ši partija turi tam tikrą „talentą“, todėl, būdamas realistu, manau, kad jie dar ilgai ragais ir nagais brausis į seimo valdančiąsias koalicijas. Visgi vis labiau ryškėja ir antroji vizija: su tokiais žmonėmis šios partijos viltys bus bergždžios.

Bet ne apie pačią partiją prisėdau rašyti. Pakaks ir vieno jų stratego – Kęstučio Masiulio. Šis žmogus man būtų visai neįdomus, tačiau užkabino jo straipsnis Lietuvos jaunimas nedirbs agurkėlių fabrikuose, atspausdintas Delfi. Nes čia be jokios lupos pasimatė kas yra kas seimo dešiniųjų stovykloje. Neskaičiusiems, siūlyčiau pradžioje perskaityti jį nuo pradžios iki galo, nes jis neilgas, bet mąstančiam žmogui labai informatyvus. Dvelkiantis gal neapykanta paprastam žmogui arba absoliučiu nesusigaudymų gyvenimo realijose, parodantis šio profesoriaus požiūrį į šiandiena egzistuojančią socialinę atskirtį tarp mūsų tautiečių ir jo siekius tai tik didinti.

Pavartykime šio piliečio mintis papunkčiui. Štai pirmasis sakinys – „Viktoras Uspaskichas ir Algirdas Butkevičius nesugeba mąstyti strategiškai, matyti sisteminių problemų ir brėžti ilgalaikių tikslų. <…> V. Uspaskichas, sako, kad pirmenybę reikia suteikti maisto ir plataus vartojimo prekių gamybai, kur bus sukuriama daug darbo vietų. <…> Tokia politika, tai tėra trumpalaikiai ir abejotini metodai.“

Štai taip… Konservatorių žvaigždutė K.Masiulis nemano, kad Lietuvoje reikėtų sukurti daug darbo vietų ir tokius siekius laiko trumpalaikiais, o „naujadaras“ generuojanti ekonomika – nesuprantamas. Tarkime, kad esu mažai susigaudantis žmogus ir bandydamas išsiaiškinti kame čia reikalas, kreipiuosi į Tarptautinių žodžių žodyną. Čia žodis „GENERUOJANTIS“ nebelieka paslaptimi… Generuoti, pasirodo reiškia: gimdyti, gaminti, kurti,  o iš to paaiškėja, kad generuojanti ekonomika yra ne kas kita, o kurianti ekonomika. Atrodytų normalus tikslas. Bet ne K.Masiuliui. Jis mano, kad kurianti ekonomika ir joje, galimai 1100 Lt alga netenkins Lietuvos jaunimo. Šioje vietoje man pasirodo, kad gal profesorius kalba ne apie Lietuvos jaunimą, o mintyse turi savo vaikus, ar jų bičiulius. Tada gal ir taip, nors nevertėtų ignoruoti senos lietuvių liaudies patarlės, kad „nespjauk į šulinį, nes gali tekti iš jo gerti“. Tačiau nebūdamas orakulu, nesigilinsiu į masiulių jaunimo perspektyvas, o žvelgiu toliau ką paisto  rašliavos autorius… Matau, jo susižavėjimo sulaukė į Lietuvą perkeliamas „Danske“ banko paslaugų centras su 300 darbo vietų. <…> šios darbo vietos bus gerai apmokamos, dirbantys specialistai nuolat tobulės ir turės aukštai kvalifikacijai reikalingų žinių, o jų sukuriamas produktas turės aukštą pridėtinę vertę. Mat kaip… Tikėtina, kad tikrai „Danske“ bankas negamins jokios produkcijos ir vartysis tik finansinėse manipuliacijose. Iš tikro trijų šimtų darbo vietų turėtų pakakti vienai ar kelioms šios politinės negalios lyderių šeimoms, tačiau ar apie jas kalba Viktoras Uspaskich? Šiuo rašiniu nesiimu spėlioti ar V.Uspaskich iš tikro sieks įgyvendinti pažadus, tačiau jo kalbos labai racionalios ir įkvepiančios. Nes jis kalba apie visą Lietuvą, o jei taip, tada tie 300 vietų yra nulis. Tuo tarpu Masiuliui, panašu, visai ir neįdomi tauta. Jam, regis, pakanka savam „chore“ paniurnėti, kad jie ir tik jie yra tikroji Lietuva ir nebalsuojantys už TS yra ne kas kita, o Lietuvos priešai… Bet akivaizdžiai pamiršta, kad ir visi kiti lietuviai nėra dėmesio neverti menkystos. Ir, kad LR Konstitucija, kuri nustato, kad Lietuva turi būti visiems žmonėms vienodai teisinga šalis, nėra praeities atgyvena.

Man, kaip neturinčiam profesoriaus laipsnio, tarsi turėtų būti nepatogu mokinti tokio rango pilietį.  Tačiau, nors ir manydamas, kad šis ponas niekada neskaitys mano šio rašinuko, vis tik leisiu sau įsivaizduoti, kad mokinu jį ekonomikos pradžiamokslio. Taigi, ponas Kęstuti, dar kartą sugrįždamas prie jūsų rašliavos, imu kitą sakinuką… Kokia ironija –  jums taip nepasisekė, kad tėvai jus pakrikštijo tais pačiais, kaip ir jums paranoiškai nepatinkančio Karlo Markso inicialais. Bet jūs taip giliai dėl to nesisielokite, niekas tikrai nemano, kad jūs esate vienodo lygio asmenybės. Tik jei jau norite būti gerbtinas, pabandykite savo raštams pasitelkti bent jau elementariąją aritmetiką. Va, jūs tvirtinate, kad 700 darbuotojų … sukuria 1 proc. Lietuvos BVP. Ir norėtumėte, kad į tai būtų orientuota visa naujosios vyriausybės elgsena? Paskaičiuokime… Pagal šią logiką gaunasi, kad 7000 piliečių sukurtų net 10% BVP? O jei dar padauginsime iš dešimties, tai 70 tūkstančių Lietuvos piliečių sukurs visą 100 procentų Lietuvos Bendrojo vidaus produkto… O visi kiti? Net jei manytume, kad Lietuvoje likę jau tik 2,5 milijono žmonių, tai jie ką, nebereikalingi žmonės? Atmatos, nebeturintys teisės į egzistavimą? Nors ne, aišku, jūs sakysite, kad niekas jiems egzistuoti nedraudžia. Nes visi jie jau ir dabar tik egzistuoja. O tokia situacija yra ne kas kita, o jūsų minima „Sėkminga Andriaus Kubiliaus vyriausybės politika“.

O pabaigai noriu tik pateikti gyvenimo aksiomą: jei žmogus nesibrauna į valstybinę politiką, jam [gal?] ir neprivalu rūpintis savo valstybės piliečių išgyvenimo problemomis. Tačiau tie, kurie sau prisiskiria tautos ganytojo rolę, PRIVALO rūpintis, kad būtų užtikrinta kiekvieno gyventojo prigimtinė ir neatimama teisė į gyvybę. O tai reiškia į maistą, šilumą ir sveikatos apsaugą. Jūsų požiūris į valstybiškumą, per siauras, todėl turėtumėte suprasti, kad esate vertas spręsti tik sau aktualius klausimus. Neapsimetant tautos atstovu.

=======================================

Kai kas dar, susiję su K.Masiuliu…

1. K.Masiulis kreipėsi į teisėsaugą dėl programišių antpuolio – DELFI

2. Seimo narys K. Masiulis teisiamas už Gariūnų turgaus įžeidimą …

Gyvenimas Lietuvoje. II dalis: Bendravimas su teismais

[Pradžia. Bus tęsinys]

Teismai į mano gyvenimą atėjo jau seniai, 1992 metais. Tik nesu tikras ar tai, ką turime šiandiena ir tada, šviežiai sudygusioje Nepriklausomybėje, galima lyginti. Aišku, kažkiek galima, bet tada teismai turėjo didesnį autoritetą visuomenės akyse nei šiandiena. Gal būt tam yra ir objektyvių, ar kitais žodžiais sakant, labiau pateisinamų priežasčių, tačiau visa tai gali būti tik sąlyginis faktorius, kuris ne pats įtakojo teismų objektyvumą, o atvirkščiai. Gal teismų teisingumo pasikeitimas lėmė pakankamai kitokią auditoriją teismų salėse šiandiena, nei ji buvo prieš du dešimtmečius.

Nori nenori, o tada, posovietinėje Lietuvoje su teismais artimiau susipažinę buvo kur kas mažesnė gyventojų dalis nei šiandiena. Nes, mano manymu, į teismus žmonės ėjo pagrinde apginti savo ginčytinas tiesas. T.y. tiesas, kai abi pusės kažkurioje gyvenimo stadijoje buvo įsitikinusios savo teisumu ir paprasčiausiai nepajėgdavo susitarti geruoju. O kaip šiandiena? Akivaizdu, kad šiandiena teismai iš dalies tapo pragyvenimo šaltiniu ne tik teisininkams ir kitos specifikos juristams, bet ir jais manipuliuojantiems asmenims. Ko gero dažniau kryžiažodžius žaidžiantis skaitytojas jau atspėjo ką turiu omenyje. O tiems, kurie nesusigaudė, atsakysiu – kalbu apie daugelį prievartinių lupikavimo formų, kurios „demokratiškai“ įaugo į taip vadinamą demokratijos dirvą. Čia nekalbėsiu apie tuos, kurie nepajėgia susimokėti už dujas, vandenį ar šildymą; gyvenimas daugelį privertė viską naudoti taupiai, tačiau vis tik įklimpti į skolas. Tai tarsi natūralu, nors žodį „tarsi“ rašau ne atsitiktinai, nes mano įsitikinimu, tikros demokratijos šalyje gyvenimas turi būti taip sureguliuotas, kad neturintys piktnaudžiavimo siekių, galėtų susimokėti už pirmo būtinumo arba kitaip sakant – už būtinus gyvybinius poreikius užtikrinančias reikmes.

Teismų salytėse vis dažniau rengiami posėdžiai svarstyti bylas tų žmonių, kurie niekada neprašė ir nesinaudojo kažkokiomis paslaugomis, o už jas priversti mokėti. Tokioms mokėjimų rūšims priskirčiau tiek daugiabučius namus administruojančių bendrovių, tiek automobilių apmokestinimą už stovėjimą miesto gatvėse organizuojančių, tiek jokios logikos neatitinkančias šiukšlių surinkėjų rinkliavas. Ne taip jau ir seniai, šiai bylų rūšiai atsiradęs ir gamybinius procesus atitinkantis būdvardis – konvejerinės bylos. Jos piktina daugelį, nes mokėti už negaunamas paslaugas tikrai nežmoniška. O ypač jei nėra iš ko mokėti. O tokių žmonių vis daugėja ir jei jie sunkiai gaudosi Temidės labirintuose, jie paprasčiausiai teismo yra nuskriaudžiami. Nes teismai, nors ir pagal įstatymus privalo įsigilinti į realias bet kurios bylos peripetijas, dažniausiai to nedaro: jie perskaito kiek panašesnį į susidariusią situaciją, įstatymą ar kitą normatyvinį dokumentą ir paskiria baudą plius sumokėti skolą, kurios iš tikro niekada ir nebuvo. Na ar teisinga reikalauti mokėti už administravimą, kai ne tik gyventojai, bet ir administruojančios įmonės atstovai teismuose nežino kaip paaiškinti kas tai per paslauga? Na ar teisinga, jei pilietis dirbantis kur nors atokiau nuo centro atvažiavęs į darbą pasistato automobilį ir gali be rūpesčio dirbti, o žmogus, gal labai sunkiai susiradęs darbą miesto centre, turi mokėti už valandą iki 4 ar 5 litų? Ir kodėl, vardan kokio teisingumo pilietis, per gyvenimą sugebėjęs įsigyti didesnį butą, šiandiena turi mokėti šiukšlininkams per mėnesį tiek, kiek atliekų realiai surenka gal tik per metus? Visa tai neabejotinai smukdo teismų autoritetą. Tačiau ar čia tie teismai kalti? Jei ir kalti, tai labai jau minimaliai. Kalti čia mūsų išrinktieji, tie, kurie ne tik laimina, bet ir dažnu atveju galimai randa stimulą sukurti nedemokratiškus norminius aktus ir juos buldozeriniu principu įskiepyti į gyvenimą. Tačiau tai tik viena mūsų demokratinio principo teismų ląstelė, tik tas vienas šaukštas deguto, kuris pagadina statinaitę medaus. O tokių šaukštų jau labai nemažai, tad galima spėlioti ar ateities lietuviai, liūdnai juokaudami, neskelbs naujos patarlės… Kad šaukštas medaus gadina statinę deguto.

Pagrindinę kaltę ne teismams, o įstatymų leidėjams aš būčiau linkęs versti ir dėl klastingų nuskurdinimo siekių turinčių reklamų. Nors čia gal ne visada ir ne vien jų tiesioginė kaltė: tarsi turime pakankamai neblogą melagingą reklamą draudžiantį įstatymą, bet reklamą kontroliuojančios instancijos dažniausiai nuobodžiauja. Jei niekas nepasiskundė, jie tarsi ir neturi teisės ką nors tikrinti. O kodėl? Kam gi pakenktų savarankiškai šias pareigas atliekanti tarnyba? Gal nebent nesveikoms kažkieno ambicijoms. Bet pagrinde, tai žalią šviesą sukčiavimui uždegančios įstatyminės nuostatos. Gi kontroliuojančios įstaigos darbuotojas yra taip pat LR pilietis, tai kodėl jis turi laukti skundo iš kito piliečio ir tik tada imasi tam tikrų veiksmų? Kam tai naudinga? Atsakymas paprastas – dažnas „revizorius“ gali tuo tik džiaugtis – nėra skundų nėra darbo. O atlyginimas tai humaniškas, neskirsto žmonių į dirbančius ir nedirbančius. Bet nesikabinėsiu prie šių tarnybų, gal gi jie turi pakankamai skundų ir dirba be atokvėpio. Kaip sakant nemačiau, tai negaliu ir tvirtai teigti. Tik va melagingos reklamos pas mus netrūksta. Paimkime kad ir greitus kreditus siūlančias bendroves. Ar kas nors suvedinėja statistiką, kiek naivuolių, apsuktomis nuo pažadų galvomis, vėliau pėdino į teismus, o iš jų išėję juos keikė. Vargu ar yra tokia statistika. Nes ji net kenktų. Kam kenktų? Ogi „demokratijos“ plėtrai…

Tačiau tai tik teismų gyvenimo sekluma į kurią paprastai subrenda maži žmogeliai. Tad ir smūgiai čia, nors skaudūs, toli negirdimi. O pagrindiniai arimai kitur, ten kur grumiasi sunkiasvoriai. Kur didelės sumos ir konkrečiai nulemti žmonių gyvenimai.

Bet apie juos parašysiu kitą kartą. Šios pačios temos tęsinyje. O dabar – labanakt. J

Gyvenimas Lietuvoje. I dalis: Bendravimas su valdžia

Asmeniškai aš apie 30 metų svajojau apie Lietuvos Nepriklausomybę. Kai kas supras, kad tai tikrai ilgas laukimas. Kai kam tai atrodys begalybė, o kai kam gal visai suprantamas laikotarpis. Tai priklauso nuo skaitytojo amžiaus. Pagaliau nesvarbu kas kaip tai vertinsite. Kur kas įdomiau – ko sulaukėme. Nes tai palietė daugelį: tiek tuos, kurie nebeapsikentę emigravo, tiek tuos, kurie kramto plutas laisvoje post tarybų Lietuvoje. Bet nesiruošiu šiame straipsnyje aimanuoti. Norint susigrąžinti prarastą gyvenimo kokybę, reikia atkakliai kovoti.

Su kuo?“ – paklausite? Tebūnie tai atviras klausimas. Nes daugelis Jūsų atsakymus žinote ir be manęs. O apibendrintai pasakius – su tais, kurie pavertė mūsų gyvenimus minipragaru. Ir su tais, kurie manipuliuodami pažadais, agitacija ir… gerais ryšiais, susėdo į aukštus, nieko neįpareigojančius, bet gausias pajamas užtikrinančius krėslus.

Bet gausios pajamos gi ne viskas. Matomai todėl valdžioje esantys ponai susimąsto įvairių, tik jiems malonių pramogų. Nuo seno žmonės nuoboduliui vaikyti imdavosi kokių nors žaidimų. Bet ne visi mėgsta kortas, sprigtukus ar „Riči rač“, todėl nuolatos kuriama vis kas nors naujo. Žaidimų įvairovė neturintiems problemų kaip susimokėti už būstą ar duoną, pakankamai plati, tačiau su laiku įsivyrauja vis naujos ir naujos pasismaginimo formos. Iš senųjų žaidimų šiandieninės Valstybės vadovams dar labai įdomus žaidimas „Labirintas“, kurio metu partneris – eilinis paprastas žmogelis turi sukti galvą ne tik kaip patekti pas vadovaujantį darbuotoją, bet dažnu atveju ir pas gydytoją, architektą ir panašiai. Tačiau naujovių konstruktoriai nemiega taip pat ir tarpe kitų, sukūrė dar negirdėtą, nežinau ar pavadinimą turintį, bet labai įspūdingą žaidimą. „Atspėk su kuo kalbi“ – sąlyginai, prisimindamas seną TV laidą „Atspėk kainą“ pavadinsiu jį, nors ne mažiau tiktų ir „TU greit palūši“, nes šį žaidimą jei ir laimėsi, tai gyvenimą pasitrumpinęs bent dešimtmečiu būsi tikrai. Ši naujovė dideliu greičiu prasiskyrė kelią į pačius viršutinius valdžios piramidės sluoksnius ir pasiekė jau premjerą, jo kanclerius, ministrus ir kitus garbius ponus. Sako ir Prezidentė jį vis labiau mėgsta, bet aš kol kas dar neįsidrąsinau, tad bandau ši žaidimėlį su premjero komanda. Iš karto pasakysiu, kad tai simultano stiliaus žaidimas, jame turi žaisti vienas prieš visus, tuo tarpu tavo partneriai, kai pavargsta nuo tavo atkaklumo, gali bet kada keistis tarpusavyje. Maža to, partneriams galima naudoti ir samdomus asistentus, tad tavo šansai krenta dar labiau…

O koks gi prizas laimėjusiems? – tikriausiai pasidomėsite. Į tai konkretaus atsakymo neturiu, nes niekada nežaidžiau anoje barikadų pusėje, bet intuityviai jaučiu, kad prizai labai vertingi. Prisimenate seną frazę „Ne iš dvaro lošiam“? Tada tikrai lošdavom nebent iš kelių kapeikų, bet šiuo atveju man regis šis posakis tikrai nebegalioja. Nes bent jau tavo prarastas vertė kartais gali viršyti ir kelis dvarus. Tiesa, oponentas, nenorėdamas labai skaudinti tavęs, dažnai nustato tam tikras kainas, pagal kurias tu turėtum susivokti, kad tavo dvaras tikrai tik šuns būdos vertės.

Viena pirmųjų mano partijų buvo trumpa, o aš ją pralaimėjau pakankamai gėdingai. Nes pradėjau ją visai nesiruošęs, tad netrukus pasidaviau. Vis tik, ji klasikinė, todėl aš, tarsi koks padorus šachmatistas, aprašiau ją savo virtualiame vadovėlyje “www.matelislt.wordpress.com“. Jei kam įdomu, šis skyrius vadinasi „Ar Lietuva vienodai teisinga savo piliečiams? Atviras laiškas Premjerui A.Kubiliui“, o su juo susipažinti galite tiesiog pele spustelėję ant pavadinimo. Tada, išeidamas iš virtualaus vyriausybės kazino, teištariau: „Vyriausybės žodis turėtų skambėti solidžiai, o, deja, klausosi komiškai“

Pradėdamas antrąją savo partiją aš jau pasistudijavau taisykles, kurias dabar įprasta labiau vadinti įstatymais. Ir šią partiją pradedu kupinas ryžto nugalėti. Pilnai suvokiu, kad ji man kainuos gal minėtą dešimtį gyvenimo metų, o gal ir daugiau, bet žinau – lošiu ją iki pergalės. Tiesa, buvau pamiršęs paminėti, kad šis žaidimas turi ir vieną pliusą – ritinėdamas savo šešiaakį kamuoliuką, gali pataikyti ir ant gerų fantų, kurie vadinasi „Vietiniai teismai“ , „Strasbūro teismas“  arba „Lisabonos sutarties galios“ . Yra ir menkesnių, kaip „Kreipimasis į …, …“. Šie fantai nėra absoliutūs ir kartais gali ir nesuveikti, tačiau jei ridenimą darai pakankamai susikoncentravęs, panašiai kaip boulinge ar bilijarde, tikimybė labai didelė. Be to, pagal žaidimo taisykles, kai pasimato, kad tu gavai fantą, priešininkas turi teisę tau siūlyti išpirką. Na, sakysime, matydamas, kad tu laimi visą partiją, jis gali tau pasiūlyti laimėjimą 90% ir tada sutartumėte, kad tu atsisakai fanto. Suprantama, tokio aukšto procento tau tikrai niekas nesiūlys iš karto. Norėdamas įsitikinti tavo mąstymo gebėjimais jis pradžioje blefuos, siūlys 30, vėliau 50 procentų. Ir tik jei pamatys, kad tavo viršugalvį dengianti aura yra pakankamai stipri, jis suvoks, kad geriau parlaimėti 90 nei visą 100 procentų. Bet jis gali tai suvokti ir per vėlai, o tada, už dar tam tikrą savo sveikatos indėlį, tu laimėsi viską, kas tau priklauso. Žaidimas įdomus dar ir tuo, kad nugalėjęs pilietis įgauną dar vieną prizą – teisę kovoti superfinale. Dėl neturtinės žalos, t.y. prarastų sveikatos ląstelių kompensacijos. Ji neturi matematinių formulių, bet kartais iškrenta visai neblogas prizas.

Taigi antrąją partiją pradėjau tuo pačiu, paprastu, bet pakankamai motyvuotu ėjimu – laišku premjerui A.KUBILIUI. Kaip ir pirmąjį kartą, matyt nežinodamas atsakymo, jis laiško gal nelietė, o gal permetė jį kanclerio pavaduotojui O.ROMANČIKUI, kuris reagavo žaibiškai ir persiuntė jį Žemės ūkio ministerijai , ir, sutinkamai su žaidimo taisyklėmis apie tai signalizavo mane. Kadangi oponentas nepataikė [buvau įvardinęs raštą „Premjerui asmeniškai“] man atsirado galimybė daryti du ėjimus iš eilės ir aš tuo pasinaudojau. Pasiunčiau paklausimą kanclerio pavaduotojui „Ar premjeras matė mano laišką?“ ir Kreipimąsi į visus seimo narius .

Iš kanclerio pavaduotojo atskriejo automatiškai sugeneruotas atsakymas – O.ROMANČIKAS  ilsisi [atostogauja, matyt toks greitas atsakymas man pareikalavo tam tikros relaksacijos]. Todėl turėjau paruošti naują pasą artimiausiai esančiam žaidėjui. Šioje situacijoje juo buvo pats kancleris Deividas MATULIONIS.  Deja, dabar neatspėjau su kuo kalbu. Mat, kaip jau minėjau, gavęs laišką iš pareigūno niekada negali būti tikras, kad jis ir toliau su tavimi kalbės. Tad siunčiau Matulioniui , o gavau atsakymą iš, ko gero, laisvai samdomo asistento Dariaus STRODOMSKO, žaidžiančio savo patronės – Komunikacijos departamento Piliečių ir atviros Vyriausybės skyriaus vedėjos Vidos NAGURNAITĖS pavedimu. Kadangi čia, intensyviosios homoterapijos etape susidarė priverstinė pauzė, beveik galėčiau baigti ir šį rašinuką. Pažadėdamas, kad jo tęsinys, kaip ir pats žaidimas, bus nuolatos atnaujinamas.  Tačiau Vidos NAGURNAITĖS atsakymas, nors ir ne premjero, vis tiek reikalauja analizės. Nes žaidimas tuo ir klastingas, kad jame gali būti nematomų „povandeninių rifų“. Tad perkopijuoju šį 1,5 puslapio laiškelį ir paskaitykime jį…

Dabar įkeliu du “bazinius“ dokumentus [priedai Nr. 1, 2], kurių pagrindu ir atsirado šis straipsnis, o žemiau, žaliu šriftu mano analizė.

p. Deividui Matulioniui,

Ministro Pirmininko

Kancleriui

deividas.matulionis@lrv.lt

Romualdo Matelio,

Gyv. Xxxxxxxx XX-XX

Kaunas, XXXXX,

reromaka@mail.ru

2012 m. balandžio 30 d.

PAKLAUSIMAS

            Šiandiena gavau LRV kanclerio pavaduotojo O.Romančiko pasirašytą raštą [ruoštą p. D.Strodomsko] Nr. M-831/33-243, kurio originalas išsiųstas į Žemės ūkio ministeriją. Juo Žemės ūkio ministerijos prašoma, kad išnagrinėtų mano „pareiškime keliamus klausimus“ [tai mano 2012 m. balandžio 22 d. Viešas pareiškimas – paklausimas Premjerui Andriui KUBILIUI[kopiją prisegu].

Šį pareiškimą aš buvau adresavęs A.Kubiliui su prierašu – asmeniškai, todėl noriu sužinoti ar ministras Pirmininkas jį skaitė asmeniškai ir ar jo nurodymu šis mano raštas persiųstas ŽŪM.

Tuo pačiu, jei tai padaryta be Premjero nurodymo, norėčiau gauti informaciją kieno nurodymu ir kodėl priimtas toks sprendimas. Nes mano rašte keliami klausimai ne apie Žemės ūkio ministerijos veiklos klausimus, o LR Vyriausybės priimtus teisinius aktus.

Šį paklausimą siunčiau gauto atsakymo autoriui, p. O.Romančikui, tačiau netrukus atskriejo automatinis pranešimas su tekstu „Esu atostogose. Darbo vietoje būsiu gegužės 10 dieną. O.Romančikas“ , todėl taupydamas laiką, peradresuoju savo paklausimą Jums, Gerb. D.Matulioni.

Paklausimą Jums siunčiu elektroniniu paštu. Būsiu dėkingas, jei atsiųsite patvirtinimą apie jo gavimą. Neprieštarauju, kad ir atsakymas būtų siunčiamas tik elektroniniu paštu

Pagarbiai,

Romualdas Matelis                             _          _          _

 

 

 

~~~M~~~A~~~N~~~O~~~~~K~~~O~~~M~~~E~~~N~~~T~~~A~~~R~~~A~~~S~~

Pasilinksminimui pradėsiu nuo V.Nagurnaitės vadovaujamo skyriaus pavadinimo. „Piliečių ir atvirosios vyriausybės“ skyrius, na argi ne žavingai skamba? Tik susirašinėdamas, o reiškia sutikęs su primestu sveikatą alinančiu žaidimu, pilietis gali sužinoti, kad mūsų vyriausybė ATVIRA. Hmmm, kažin ką reiškia tas atvirumas? Gal, kad vyriausybė planuoja visus piliečius, bandančius apginti savo teisėtus interesus, ateityje atvirai pasiųsti po velnių? Nes tokių požymių matosi perskaičius kad ir vakarykštį Dano NAGELĖS straipsnį <Privatus turtas būtų atimamas viešiau>Respublikoje“. Ir čia negaliu neprisiminti savo senėlesnio straipsniuko apie po raštais “mėtytu“, pakankamai cinišku užrašu “Tikime laisve”. Jame išreiškiau nusistebėjimą šia sąvoka, siuntinėjama piliečiams po raštais, kaip sudėtine atsakymo į paklausimus dalimi. Gerokai pasipiktinęs kėliau klausimą kokia gi laisve tiki Lietuvos valdžios institucijos? Ar tik ne laisve savivaliauti kaip tinkami? Tyla tada buvo, niekas niekaip tarsi ir nesureagavo, bet… vis tik sureagavo, nes netrukus pradėjau gauti raštus su kitokiu logotipu ir pakankamai mįslingu užrašu „Laisvės liepsna“. Tada pagalvojau, kad jau kažkieno laisvė ėmė liepsnoti. Aišku, gyvendamas Lietuvoje tikrai mačiau, kad valdininkų laisvė vis dar neliepsnoja. Bet žmonių, eilinių piliečių, po truputį – taip. Šiandiena, kaip matome, laiškai ateina jau ir be šio „svarbaus“ atributo. Gal susiprato, kad nereikia gyventojų erzinti? O gal nusprendė, kad tai žmonių laisvė jau suliepsnojo? Bet ne, jei taip vyriausybė mano, tai klysta. Jau vien Klonio gatvės įvykiai rodo, kad ne žmonių laisvė suliepsnojo, o valdžios dantys ėmė atšipinėti.

Na, paskaitykime toliau ponios Vidos atsakymą. Pirmoje 14 eilučių pastraipoje išsakyta viena mintis – Ministro pirmininko tarnyboje užregistruoti raštai turi teisę būti perduoti nagrinėti pavaldžioms institucijoms. Valio, gerbiamieji, nagrinėkite, aš neprieštarauju. Nagrinėkite kaip naujieną, kaip problemą ar dar kokiu aspektu. Aš gi pretenzijos dėl to nekėliau. Ir ant savo rašto nebuvau uždėjęs „grifo“ – VISIŠKAI SLAPTAI. Tačiau buvau užrašęs, kad savo raštą adresuoju “ASMENIŠKAI“ Premjerui. Tad ir kanclerio klausiu tik vieno dalyko – „noriu sužinoti ar ministras Pirmininkas jį skaitė asmeniškai ir ar jo nurodymu šis mano raštas persiųstas ŽŪM.“ Į antrą klausimo dalį tarsi ir atsakyta: ne premjeras nurodė, o pasinaudota sau susikurtu įstatymu [atrodo nesuklysiu manydamas, kad 2009 metais premjeru jau buvo A.Kubilius?]. O ar jis skaitė?

Antroje pastraipoje sužinome, kad ŽŪ ministerija paprašyta „<…> apie nagrinėjimo rezultatus informuoti (mane) bei Ministro pirmininko tarnybą. Gauta informacija <…> bus perduota ir Ministro pirmininko sekretoriatui“. Iš čia aiškėja, kad vyriausybėje funkcionuoja tarsi dvi, tarpusavyje mažai susijusios tarnybos – Ministro pirmininko tarnyba ir Ministro pirmininko sekretoriatas. Ką gi, pasitelkus logiką panašu, kad tarnyba veikia labiau savarankiškai, o sekretoriatas, matomai, kasdieniškai susijęs su premjeru. Puiku, reškia ŽŪM atsakymas [išvada] pasieks bent jau premjero duris. Tik ar prasivers jam? Nes iš tolo stebint galima pagalvoti, kad ten kokia nors sekretorė ir vėl gi pati nuspręs ar verta A.Kubiliui vargintis dėl kažkokio piliečio Matelio keliamo klausimo… O vis tik atsakymo aš lauksiu ne iš ŽŪ ministerijos, nes jos padalinys – NŽT man jau yra atsiuntęs menkavertį ir absurdišką atsakymą, o iš premjero. Nes noriu būti tikras, kad jis ASMENIŠKAI žino apie neteisybę, kurią daugelio per okupaciją nukentėjusių piliečių atžvilgiu, jo parašu įteisino LR Vyriausybė… Nes tai faktorius, kuris dabar moderniškai vadinamas reitingu. Ir jis laikytinas tiek paties premjero, tiek ir visos jo vadovaujamos Konservatorių partijos.

Trečioje pastraipoje matome švelnų kaltės dėl žmonių mulkinimo ir apiplėšimo suvertimą Žemės ūkio ministerijai. Gal būt, nežinau, tačiau mane pasiekusios žinios kitokios. Kažkodėl agentūra VBS mane informavo, kad tai Aplinkos ministerijos iniciatyva atliktas kompensuojamos žemės dydžio [liaudiškai sakant – netikėtai, daliai tautiečių – špygos atkišimas] sumažinimas nuo 20 iki 12 arų. Ir visai nedžiugina žinia, kad tai kolektyvinio darbo pasekmė. Nes kiekvienas mąstantis žmogus puikiai supranta, kad sveikatos apsaugos ministrui gali būti visai neįdomu ar kauniečiai gaus 20 ar 12 arų kančioje 20 metų lauktos žemės. Tad jis, kaip ir bet kuris kitas žmogus, šioje pozicijoje savęs paprasčiausiai gali neapsunkinti ir tik mechaniškai pakilnoti ranką kur yra kažkieno prašomas. Be to, esant tokiai tvarkai, kyla tam tikras įtarimas ar tikrai didi yra premjero pareigybė? Visame pasaulyje tai labai svarbi persona, nes ministras pirmininkas, tarsi tos šalies genijus, viską žino, kas vyksta jo valdžios plotuose. Pro garbų premjerą niekas nepraslysta nepastebėtas, jis taria galutinį žodį teisingai spendžiant visas socialines ir ekonomines bei panašias problemas. Kai kuriose valstybėse premjeras kur kas svarbesnis ir už prezidentą, nes tai žmogus asmenybė. Tikiuosi, netrukus sužinosime ką turime Lietuvoje…

O va paskutinioji, ketvirta pastraipa man kelia ir tam tikrą nusistebėjimą ir, gal, net pasipiktinimą. Ponia, o gal panelė V.Nagurnaitė, man maloniai paaiškina, kad aš galiu pasinaudoti Peticijų įstatymu ir parašyti peticiją, vardan to, kad vyriausybės „plika“ akimi matomi ir mano rašte jau detaliai išvardinti įstatymų ir Konstitucijos pažeidimai būtų pripažinti negaliojančiais. Atleiskite gerbiamoji Nagurnaite, bet ar Jūs suvokiate ką siūlote? Peticija geras dalykas, jei nori įteisinti kažkokį naują, visai ar daliai visuomenės svarbų teisinį aktą. Tačiau kam ji tada, kai aš jau viską išvardinau raštu premjerui? Tam , kad neįtinka rašto pavadinimas? Na jei jau taip, tai aš viešai pareiškiu, kad neprieštarauju, kad Jūs mano raštą Premjerui laikytumėte ne raštu o peticija. Regis visi puikiai suvokiame koks pasibaisėtinai niekingas ir valstybei beveik visada žalingas yra biurokratizmas. O jūs man siūlote rašyti peticiją… Ar tai ne biurokratizmas? Ar vyriausybėje dirba  robotai, kuriems reikia pateikti raštus tik pagal tam tikrus failus? O ar Jūs žinote koks sunkus darbas ruošti ir „stumti“ peticijas? Ar už tą milžinišką darbą man bus išmokėta premija ar atlyginimas? Tikriausiai po visų klaustukų sudėsite žodelius „NE“. Tada man belieka pridurti, kad aš, kaip ir visi LR piliečiai savo privalomų mokesčių tvarka, skiriu dalį lėšų vyriausybės išlaikymui. Vardan to, kad ji sklandžiai funkcionuotų ir tinkamai sureguliuotų mano ir visos tautos gyvenimą…

Be abejo, šis raštas tik mano minčių išraiškos grožinė forma. Vidai Nagurnaitei jau artimiausiu metu parašysiu oficialų raštą. Taip, kaip yra priimta civilizuotame pasaulyje. Tačiau skaitytojams biurokratiniai raštai tikrai vargu ar būtų įdomu, todėl pasistengiau išdėstyti situacijos absurdiškumą. Viliuosi, kad bent kažkam į užklydusiųjų į mano rašinukus, šis raštas atvėrė akis apie mūsų sistemos ydas. Tikiuosi, kad atsiras ir daugiau pasekėjų, kurie teisinėmis priemonėmis ir cenzūrine forma prabils apie kitus mūsų gyvenimo skaudulius. Nes kol kas visas gyvenimas sukasi tik peticijų lygmenyje. Pabaigai noriu padėkoti – Ačiū vyriausybei, kad man dar nesiūlo rengti referendumo.

R.Matelis: Laiškas, kurį V.02. išplatinau seimo nariams į asmenines dėžutes.

Žinau, kad toli gražu ne visiems, bet pagal gaunamus asmeninius laiškus į privatų susirašinėjimą, pastebėjau, kad daug kam įdomu ir, gal net svarbu, kokia eiga vystosi mano teisybės paieškos nuosavybės atstatymo klausimais.Svarbu gal dėl to, kad kažkas susitaikė su tokia neteisybe, o kai kas gal taip pat, kaip ir aš, kovoja už tikrąją kompensaciją arba paveldėtos nuosavybės atstatymą natūra.

Todėl įdedu laiško, kurį išsiunčiau kiekvienam seimo nariui į jų privačias elektronines pašto dėžutes, turinį.

=====================================================

Lietuvos Respublikos Seimo nariui,

Kiekvienam asmeniškai

Vardas.Pavarde@lrs.lt

2012 m. gegužės 02 d.

Romualdo MATELIO,

Xxxxxx g. XX-XX Kaune,

XXXXX, reromaka@mail.ru

VIEŠAS KREIPIMASIS-PRAŠYMAS

IMTIS  INICIATYVOS  TEISINGUMO  DEFORMACIJOMS  IŠTAISYTI

Gerbiamas Seimo nary. Kad kažkada teks rašyti kreipimąsi į Jus, Seimo narius, jaučiau jau senokai. Tačiau, kad galutinai suformuluoti tikslias mintis, tam prireikė nemažai laiko. Nes reikėjo Jums paruošti išsamų, gerai apgalvotą ir dokumentais pagrįstą esamos situacijos analizę. Situacijos, kuri šiandiena įsivyravo Lietuvoje, mūsų garbioje Tėvynėje, kuri daugelio valstybės, vyriausybės asmenyje vykdomų veiksnių, ima sparčiai prarasti tą pagarbą ne tik mūsų piliečių širdyse, bet ir užsienio valstybių akyse. Kitaip ir negali būti, kada neteisybė prasiveržia į patį gyvenimo viršų ir be skrupulų pradeda griauti bet kokius teisingumo likučius. Mes, tiek paprasti piliečiai, tiek, tuo labiau teisininkai, Seimo ir Vyriausybės nariai, ministerijų atsakingi darbuotojai ir šiaip valstybinių institucijų tarnautojai, pakankamai garsiai deklaruojame tezę, kad iš neteisybės negali atsirasti teisybė. Deklaruojame, tačiau praktikoje jau aiškiai matome visai priešingą vaizdą. Ir tai tęsiasi nebe pirmi metai. Prasidėjo tai dar gerokai anksčiau nei dirba Jūsų kadencijos Seimas ir mes, tie, kurie laukėme teisingo atstatymo į tarybų nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, o konkrečiai – žemę, kažkada vylėmės, kad va, naujasis Seimas gal įneš naujų vėjų ir išvėdins susikaupusį melo ir apgaulės tvaiką.

Panašu, kad klydome. Iki Jūsų kadencijos pabaigos liko jau labai nedaug laiko, o gerų poslinkių šioje srityje nėra. Priešingai, kai kurie Jūsų Vyriausybės atliekami veiksmai žemės grąžinimo arba atlyginimo už negalimą grąžinti žemę srityje, smarkiai pakrypo dar didesnio neteisingumo kryptimi. Ir nors šiam Seimui likęs vos pusmetis, tereikia tik politinės valios ir pilietiškumo jausmo ir padėtį galima kardinaliai atstatyti.

Aš labai apgailestauju, kad dabartinis Seimas nepadarė jokių teigiamų sprendimų viešojo intereso gynimo srityje. Tad po tam tikrų pasvarstymų, viešasis interesas ir toliau liko negintinas ne tik fizinių asmenų, bet net ir visuomeninių organizacijų. Ką tai reiškia? Ar tai demokratijos žavesio esminis akcentas? Manau, kad kiekvienas savyje Jūs suprantate, kad priešingai: situacija, kai net gausiai tautos daliai palikta tik nežymaus pabaksnojimo Seimui ar Vyriausybei galimybė, nėra demokratijos apraiška, o labiau primena mūsų visų smerkiamą autokratijos valdymo formą. Tad gal laikas tai pakeisti?

Vis tik, turiu liūdnai pasidžiaugti, man nėra atimta teisinė galimybė per savo asmeniškai patiriamą neteisingumo praktiką, viešai ir garsiai atskleisti Jums neteisybę ir negeroves, kurios smaugia ne tik mane, bet ir ženklią tautos ir piliečių dalį. Ir parodyti tas valstybės dviveidiškumo vietas, kurios matomos net jokio ekonominio ar politinio išsilavinimo neturintiems žmonėms. Nes to nematyti paprasčiausiai negalima. Arba galima tik visai tuo nesidomint. Noriu  tikėti, kad Jūs esate vienas iš tų Seimo narių, kurie nėra abejingi nei žmonių likimams, nei teisingumui, nei mūsų Valstybės prestižui pasaulio akivaizdoje. Todėl ir rašau šį kreipimąsi.

Taip jau lėmė mano likimas, kad mano velionė Mama, paveldėjo kai kurias žemes net trijose Lietuvos vietose: Kaune, Palangoje ir Plungėje. Vos Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, ji parašė prašymus atstatyti nuosavybę į visą turėtą nekilnojamąjį turtą. Prabėgo jau 21 metai ir ji, kaip ir mano velionis Tėvas nebesulaukė teisingumo savo Tėvynėje. Ne tik ji nesulaukė, tokių Lietuvoje jau labai nemažai. Teisė į žemę, mūsų Konstitucijoje įtvirtintą kaip neliečiamą nuosavybę, perėjo man ir mano giminėms [jų dalies tikrieji įstatyminiai ar testamentiniai perėmėjai taip pat jau mirę]. Kadangi, kaip minėjau, turiu teisę atstovauti tik savo privačius turtinius interesus, toliau kalbėsiu tik apie savo paveldėtą žemę. Prieš keletą dienų, labai panašaus turinio kaip žemiau, šiame rašte tekstas, laišką, išsiunčiau Premjerui A.Kubiliui. Jame jo prašiau asmeniškai įvertinti mano pateiktus faktus ir teiginius, nenukreipti mano rašto Žemės ūkio ministerijai, nes mano rašte atskleidžiami būtent Vyriausybės priimti neteisingi poįstatyminiai aktai, o ministerijos, būdamos tik Vyriausybės sudėtine dalimi, negali pakeiti tų dokumentų, kuriuos pasirašo Vyriausybės vadovas. Prašiau atrasti galimybę išimties tvarka priimti mane, nes, savaime suprantama, kad gyvu žodžiu nepalyginami lengviau išaiškinti visą neteisybę, kurią patiriu, tarpe daugelio kitų Lietuvos žmonių, nei ji pasimato skaitant raštą. Tuo labiau, kad jei ir tikėti premjero geranoriškumu, vis tik negalima atmesti galimybės, kad net ir jo aplinkoje gali atsirasti asmenų, kurie nėra  suinteresuoti tikru teisingumo, po TSRS nacionalizacijos atstatymu ir gali bandyti jam pateikinėti kitokią informaciją. Deja… Prieš dvi dienas sulaukiau Vyriausybės kanclerio pavaduotojo formalaus laiškelio, kuriuo esu informuojamas, kad mano raštas persiunčiamas Žemės ūkio ministerijai. Suprasčiau jei tai būtų pasikonsultavimo tikslu persiunčiama rašto kopija, tačiau yra, matomai, ne taip. Nes rezoliucinėje kanclerio pavaduotojo Olego Romančiko dalyje rašoma: „<…> prašyčiau išnagrinėti R.Matelio pareiškime keliamus klausimus ir apie nagrinėjimo rezultatus informuoti pareiškėją (kopija – Ministro Pirmininko tarnybai)“. Manau, kad ir Jums tai pasirodys suprantama – ministerija turi atsakyti man, o Vyriausybę tik informuoti. Na, luktelsim ir tikrovė netruks paaiškėti. Ko gero sulauksiu trafaretinio atsakymo, kad viskas atitinka galiojantiems Vyriausybės teisiniams aktams, nes tokį atsakymą jau esu gavęs iš Nacionalinės žemės tarnybos. Tačiau šiuo savo raštu ministrui Pirmininkui, aš kreipiausi ne dėl Nacionalinės žemės tarnybos vykdomų veiksmų neatitikimo LRV nutarimams, o kreipiausi į Vyriausybę, informuodamas, kad JOS PRIIMTI DOKUMENTAI NEATITINKA VISUOTINAI SUPRANTAMOMS TEISINGUMO SAMPRATOMS ir prašydamas juos pakeisti.

Dabar pereisiu prie konkrečios nuosavybės mano bylose, atstatymo. Tiesa, visko nevardinsiu. Čia galėčiau aprašyti ilgą mano bylinėjimosi vienoje nežymioje nuosavybės atstatymo dalyje dėl Palangos Savivaldybės administracijos piktnaudžiavimo nuosavybės atstatyme laisvoje, neužstatytoje žemės dalyje, tačiau visuotinai žinoma, kad Seimas nekontroliuoja teismų veiklos, todėl šią ilgo procesų vilkinimo dalį ateityje pateiksiu teismų tarybos verdiktui.

Siekdamas kaip įmanoma kompaktiškiau išdėstyti Jums visą neteisingumą, patiriamą iš valstybės, pateiksiu tik du klausimus ir juos išdėstysiu dviemis atskiromis dalimis.

I dalis. Apie lygiaverčių sklypų suteikimą Kauno mieste

Visą vilties į būsimą teisingą nuosavybės atstatymą laikotarpį Kauno miestui galiojo žemiau esanti nuostata:

„Kauno mieste naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai, dydis“

Vietovės pavadinimas

Naujų žemės sklypų miestuose dydžiai, hektarais

Numatoma perduoti individualiai statybai

Numatoma perduoti sodams, daržams ir kitoms panašioms reikmėms

Kaunas:

centrinėje miesto dalyje

0,04

Nenumatyta

teritorijose su išplėtota infrastruktūra

Nuo 0,04 ir ne didesnį kaip 0,06

 

Nenumatyta

 

teritorijose su neišplėtota infrastruktūra

Nuo 0,06 ir ne didesnį kaip 0,12

Nenumatyta

 

kitose teritorijose

Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2

 

Nenumatyta

Šie duomenys yra datuojami nuo 2000-10-09 ir yra paimti iš LR Seimo tinklapio, kur nurodoma, kad tokia nutarimo redakcija nustojo galioti tik 2007-06-06. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=111166&p_query=&p_tr2=2  Tačiau iš tikro nenustojo, nes  jau kitame – http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=298806&p_query=&p_tr2=2 puslapyje rašoma, jog Kaune tokios pačios normos išliko ir toliau, iki 2010-04-08.

Kas aktualaus šiose lentelėse? Ogi tai, kad kauniečiams, o tame tarpe ir man, mano velionės Mamos asmenyje, buvo pažadėta skirti naujus sklypus „kitose teritorijose“ iki 20 arų ploto dydžio. Ir štai nuo 2010-04-08 d. ši eilutė paslaptingai dingo. Gal būt todėl, kad jau reikalingi asmenys suspėjo pasinaudoti ir atsiimti kompensacinį sklypą, o likusiesiems juos suteikti nebūtina? Ko gero… tačiau aš įsitikinęs, kad taip Vyriausybė pažeidė vieną pagrindinių konstitucinių principų – būti visiems vienodai teisinga. tuo labiau, kad ir piniginės kompensacijos nesuteikiamos, o piliečiams skiriamos sumos tėra kompensacijos imitacija. ir  Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą pažeidė.

Kad man buvo numatyta skirti žemės pagal šį punktą, liudija ir daugybiniai Žemės ūkio ministerijos, NŽT ir Kauno žemėtvarkos raštai ir tas faktas, kad man buvo pateiktas vienas siūlymas pasirinkti žemės sklypą, tačiau jie buvo nesuvokiamai beverčiai, todėl aš pasinaudojau teisine galimybe laukti sekančio, o jei reikės ir dar sekančio siūlymo. Nes mano turėta žemė yra viena brangiausių Kaune ir Lietuvoje. O tokią galimybę man suteikė galiojantis įstatymas.

Kodėl tvirtinu, kad veiksmai, kuriuos atliko Vyriausybė, netikėtai išimdama įrašą apie Kaune „kitose teritorijose“ skirtiną sklypą iki 20 arų, yra neteisingi ir neteisėti?

Visų pirma todėl, kad Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymo[1997 m. liepos 1  d. Nr. VIII-359] 5 straipsnio 3 punktas nurodo, kad: Piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste  tvirtina Vyriausybė miesto, rajono   savivaldybės siūlymu. Minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą). Maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha <…>, Kaune, <…>“.

Mano paryškintos dvi vietos: pirma – Vyriausybė dydį TVIRTINA. Tas patvirtinimas jau įvykęs seniai, jo niekas neginčijo. Gi pastarieji [2010 m.] Jūsų vadovaujamos vyriausybės veiksmai teisiškai reiškė ne tvirtinimą, o PAKEITIMĄ. O to daryti, kaip matome, įstatymas galimybės nenumatė, todėl laikytina, kad Vyriausybė priėmė sprendimą, nenumatytą Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme.

Ir antra… Net jei praleisti pro pirštus sąvokų „Tvirtinti“ ir „Keisti“ neadekvačias prasmes, čia pat nurodyta, kad toks veiksmas gali būti atliktas tik savivaldybės siūlymu. Norėdamas sužinoti ar Kauno m. savivaldybė iš tikrųjų pateikė Vyriausybei nesąžiningą ir neteisingą, eilėje sklypo laukiančių piliečių atžvilgiu siūlymą sumažinti sklypų dydį, aš oficialiu raštu kreipiausi į dabartinį [ir praeitos kadencijos] Kauno miesto merą Andrių Kupčinską [kopiją pateiksiu esant pirmam Jūsų prašymui], klausdamas kada, kieno iniciatyva ir kodėl pateiktas toks diskriminacinis siūlymas vyriausybei ir kas pavardžiui balsavo už tokio dokumento priėmimą. Ir netrukus sulaukiau atsakymo, kad Kauno savivaldybė niekada nesikreipė į LRV dėl sklypų Kaune sumažinimo! [kopiją pateiksiu esant pirmam Jūsų prašymui].

Iš to seka išvada, kad LR vyriausybė žemės plotų dydžius sumažino savo iniciatyva, be savivaldos institucijos ir siūlymo, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą. Esu įsitikinęs, kad tai pripažindama, Vyriausybė turi nedelsiant atitaisyti šią klaidą. Viliuosi, kad Jūsų sąžinė, o ir galimai artėjantys rinkimai, kas paprastai būna tam gera paskata, neleis Jums nueiti seniai pamėgtu keliu, t.y. laukti Teismų išaiškinimo šiais klausimais, nes situacija aiški ir be teismo įsikišimo.

Šiuo klausimu tarsi jau ir išsakiau viską, tačiau negaliu neišsakyti kelių sakinių apie moralines tokio veiksmo pasėkmes. Po to, kai iš LRV nutarimo teksto netikėtai dingo „kitų teritorijų“ žemė ir Nacionalinė žemės tarnyba išplatino raštus tiems, kam tokiu būdu paprasčiausiai dingo galimybė gauti taip ilgai lauktą sklypą, aš dar kartą peržvelgiau kauniečių, jau dvidešimt ir daugiau metų eilėje laukiančių teisingumo atstatymo, sąrašą. Jis sutrumpėjo apie 500 žmonių. Ką tai reiškia, Premjere? Ogi tai, kad šis normų pakeitimas sulaužė didelio skaičiaus žmonių likimus. Taip, likimus, aš neapsirinku tai teigdamas, nes netekus tikėjimo savo valstybe, žmogus nebetenka ir tikėjimo šviesia savo ateitimi. Jis nebetenka tikėjimo, kad korupcija, o šiuo atveju jos atmaina – kyšininkavimas [ką kiekvienas galėjo padaryti anksčiau ir likti be problemų], yra blogis. Jis paprasčiausiai gal net pasijunta nebeturintis Tėvynės. Ir ar gali būti kitaip, kai teisingumo atstatymo laukėme >20 metų, žinome, kad daugeliui Lietuvos gyventojų, tokiomis pačiomis aplinkybėmis buvo suteikti „kompensaciniai“ sklypai, o likusiems nebeduodama nieko?

II dalis. Apie TEISINGĄ ATLYGINIMĄ už žemę, kai jos grąžinti natūra nebeįmanoma

Įkainiai, kuriuos atlyginant pinigais [arba vertybiniais popieriais, kurių, kaip teigia Turto fondas, atsakydamas į mano paklausimą, nebėra] už nebeįmanomą grąžinti žemę yra nustačiusi Vyriausybė, yra akivaizdi APGAULĖ! Lietuvos piliečių apgaulė. Kad nebūtų galimybės mane suprasti neteisingai, išdėstau viską pakankamai detaliai… pasiremdamas konkrečiu pavyzdžiu – mano paveldėtos žemės Palangos mieste pavyzdžiu ir straipsniu iš „Lietuvos ryto“ laikraščio. Jų galėčiau pateikti ir daugiau.

Palangos miesto centrinėje dalyje mano giminės paveldimos žemės plotas yra 3,78 ha. Šiuo metu iš šio ploto, man asmeniškai tenkanti dalis sudaro 1,0503 ha. LR Seimui papildžius Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą, piliečiams, laukiantiems nuosavybės atstatymo, atsirado galimybė pakeisti savo valią ir iki 2012 metų birželio pirmos dienos už negrąžintą ir neatlygintą žemę prašyti piniginės kompensacijos. Aš kreipiausi į NŽT Palangos miesto Žemėtvarkos skyrių, su paklausimu, kiek pinigų man būtų išmokėta. Atsakyme man nurodoma, kad 1,0503 ha. žemės plotą valstybė man išmokėtų 5792 lt. [kopiją pateiksiu esant pirmam Jūsų prašymui]. Didesnio aiškumo dėlei paaiškinu, kad suma siūloma už >1 ha, rinkoje atitinka apytikriai 0,5 aro kainą, įvertinant žemę būtent toje vietoje, kur yra mano paveldima žemė.

Vis tik rinkos kaina yra labai nevienprasmiškas ir gana ginčytinas klausimas. Todėl įrodymą, kad vyriausybė stengiasi apgauti savo piliečius, pateiksiu kiek kitokiu pavyzdžiu … Mano paveldėtoje žemėje šiandiena įsikūrė „Pušyno“ poilsio namai. Patys poilsio namai [pastatas] užima labai nežymų plotą, o visa kita – realiai nenaudojamas milžiniškas kiemas su prūdeliu ir želdiniais.

Norėdamas sužinoti kokia mano paveldimos žemės vertė, jai tapus „Pušyno“ žeme, paimu Registrų Centro išduotą pažymą, kurioje nurodomi visi „Pušyno“ parametrai [kopiją pateiksiu esant pirmam Jūsų prašymui]:

Adresas Palanga, Žvejų g. 1
Pagrindinė tikslinė paskirtis Kita
Žemės sklypo plotas 2,7212 ha.
Užstatyta teritorija 0,2203 ha.
Indeksuota žemės sklypo vertė 1 780 318 Lt.
Nuosavybės teisė Lietuvos Respublika, a/k 11110****
Sudaryta panaudos sutartis: LR VRM Poilsio ir reabilitacijos centras

„Pušynas“, a.k. 18871****Įrašas galioja:Nuo 2006-08-29

Taigi, pačios valstybės nustatyta indeksuota žemės vertė [o ji keletą kartų žemesnė už vidutinę realią rinkos vertę] yra 1 mln. 780 318 lt. už 2,7212 ha.

arba 654 240 Lt. už 1 ha. Tuo tarpu man siūloma už 1 ha. atsiimti 5514 lt.

Reiškia Valstybė pasisavintų 654 240 – 5514 = 648 726 lt. man priklausančios vertės!

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis teigia: http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Kad man atsiųstame atsakyme nėra nieko panašaus į Teisingumą, neabejotų nei vaikas. Situacija NEsuvokiama, todėl pabandžiau išsiaiškinti ar Teisingo atlyginimo sąvoka įtvirtinta tik Konstitucijoje ar ir įstatyme… Tame pačiame Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme, Bendrosiose nuostatose yra parašyta: Lietuvos Respublikos Seimas, <…> pabrėždamas, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš  okupaciją  įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą; <…> pabrėždamas,   kad   tęstinių   nuosavybės   teisių   atkūrimas  grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos  įstatymo  “Dėl  piliečių  nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį  turtą  atstatymo  tvarkos  ir  sąlygų“ nuostata –  Lietuvos  Respublikos  piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o  jei  šios  galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama; http://www.zum.lt/min/index.cfm?fuseaction=displayHTML&attributes.file=File_828.cfm&langparam=LT

Ko, Gerb. Seimo nary,  aš tikiuosi iš Jūsų, kaip LR Seimo nario? Visų pirma, kad Jūsų įgyta patirtis leis Jums surasti teisinius svertus, kuriais remiantis galėsite padaryti poveikį Vyriausybei, ir ji, savitarpio sutarimu pripažins klaidą, bei atitaisys savo 1998 m. liepos 23 d.  N u t a r i m o   Nr. 920, 2010-04-09 d.  pakeitimą [naują redakciją], po kurio priėmimo išnyko Kaune [o gal ir kitur?] maksimalus neatlygintinai suteikiamos žemės ploto dydis iki 20 arų. Manau, kad toks pakeitimas galimai sąlygojo ir taip be galo aukštą korupcijos lygį Lietuvoje. Ir tuo pačiu negalima nepakeisti Vyriausybės atlyginimo piliečiams už valstybės priverstinai išperkamą žemę metodikos, ko pasekmėje žmonėms išmokamos [siūlomos] kompensacijos, niekaip neatitinka visuotinai elementariai suprantamos TEISINGUMO sąvokos.

Su pagarba –

Romualdas Matelis,

Kaunas, 2012 m. gegužės 2 d.