R.Matelis: Iki prezidento rinkimų likus trims dienoms…

Iki naujų prezidento rinkimų liko trys dienos, todėl jau pats laikas apžvelgti susikristalizavusią situaciją. Tiesa, visos jos neaptarinėsiu, tačiau bent iš kelių pozicijų pažvelgti tikrai norisi. Kaip moralinis Naglio PUTEIKIO rėmėjas jau esu išreiškęs savo apsisprendimą balsuoti už jį. Ir ši nuostata nepakito iki pat galo. Nes būtent N.Puteikis parodė savo tvirtą stuburą ir nuostatas, be kurių aš nematau Lietuvos šviesesnių perspektyvų. Mums jau seniai nebereikia besiglaustančių pretendentų, tai yra tokių žmonių, kurie stebi kas kurioje situacijoje galingesnis ir tada šliejasi prie jų interesų. Lietuvai reikia prezidento, kuris savo sprendimus priiminės pagal visos Lietuvos poreikius, o ne pagal interesų grupių užsakymus. Gal karas Afganistane, o gal įgimtos savybės jį suformavo kaip tikrą kovotoją už svarbius tautai interesus. Todėl nuomonė atiduoti savo balsą už Naglį PUTEIKĮ pas mane išliko per visą rinkimų laikotarpį iki paskutinio momento. Tikiuosi, o ir internetiniai komentarai bei gyvi pokalbiai su žmonėmis tai rodo, kad į antrą turą pateks ligšiolinė prezidentė Dalia GRYBAUSKAITĖ ir Naglis PUTEIKIS.

Skirtingai negu kai kurie visuomeniniai aktyvistai, aš nelabai įžiūriu už ką reikėtų labai smerkti dabartinę prezidentę. Na nematau jos labai didelių nuodėmių, tačiau… aš nematau ir jos jokio atlikto darbo. Ilgas kadencijos laikas pats savaime reikalauja, kad geras prezidentas būtų atlikęs kur kas daugiau darbų. Be to aš esu įsitikinęs, kad prezidentinė kadencija turėtų būti viena. Pasaulyje nėra nepakeičiamų žmonių, todėl neteisingas įstatymas, leidžiantis rinkti tą patį žmogų antrą kartą. Be to, kadencijai pasibaigus, gyvenimas buvusio prezidento neužblokuoja, nesuvynioja į kokį nors kokoną, todėl tikrai geras, Lietuvai atsidavęs žmogus visada ras galimybių tęsti naudingą savo šaliai darbą kitomis formomis.

Plačiau neaptarinėsiu Vilniaus miesto mero A.ZUOKO, nors vieną susitikimą su juo ir apturėjau. Man susidarė nuomonė, kad tai itin gerai žodį valdantis žmogus, kas tarsi suteikia jam šiokių tokių šancų, tačiau… pasigilinus kiek labiau, man kai kurie jo teiginiai pasidarė nerimti. Viename savo reviu Kaune jis pabandė kaip labai teigiamą darbą pristatyti žinią, kad internete jau kuris laikas išviešinta visų Vilniaus savivaldybės įmonių vadovaujančių darbuotojų atlyginimai, kas tarsi padarė labai teigiamą poveikį vilniečiams. Iš pirmo žvilgsnio – tikrai, atrodo žavu. Bet labiau pagalvojus – ar tikrai taip? Ir tada supratau, kad viešai surašyti nepelnytai aukštus atlyginimus nėra jokia paslauga vilniečiams. Priešingai, tai tarsi apynasris eiliniams žmonėms: „Grožėkitės kokias sumas lupa savivaldybės valdininkai ir tylėkite. Nes jūsų balsas – na patys žinote, į niekur neina“. Taigi išviešinimas didelių atlyginimų gal pasitarnavo tik patiems oligarchiukams, nes po pradžioje patirto šoko dabar jie jau nebebijo dėl savo galimai pernelyg didelių algų iš miesto biudžeto. Tarybiniais laikais mes irgi matėme prabangias funkcionierių vilas, bet argi ką pakeisti galėjome? Ne. Todėl tokios informacijos buvimas iš mūsų darė dar didesnius vergus nei iki tol. Kai kurie rinkosi padlaižūnų gyvenimo būdą, vardan aukštesnės savo namų tvoros ir platesnės lovos miegamajame.

Šiuose rinkimuose, kaip ir visada, atsiradęs Lietuvai naujas žmogus – Bronis ROPĖ. Tiesa, savam Aukštaitijos krašte – jie nėra jokia naujiena, bet Lietuvos lygmeniu jis buvo žinomas labai mažai. Rinkiminės kompanijos starte jis atrodė labai neblogai – neklaninis, kuklus ir išmintingas žmogus. Tačiau vėliau, pasirodžius „eteryje“ Puteikiui ir rinkiminei kompanijai įsibėgėjus, tapo aišku, kad Bronis nepajėgs nurungti šio buvusio konservatorių „rakšties“. Ir šiandiena aš jau manau, kad klydome manydami, kad Ropė tikrai labai geras kandidatas. Nes tuo atveju, jei jis visa širdimi už Lietuvą ir geras permainas joje, mano įsitikinimu, jau likus savaitei iki rinkimų jis turėjo atsitraukti iš šios kompanijos ir savo rėmėjams patarti balsuoti už N.Puteikį. Taip nebūtų išskaidyti tautos balsai. Bet… to neįvyko ir tai įneš iki paskutinės dienos tam tikrą sąmyšį patriotų gretose.

Rolandas PAKSAS... Labai, na jau labai labai jis norėjo sugrįžti į Daukanto aikštės rūmus. Tačiau šiandiena, net jei jam būtų pavykę gauti leidimą kandidatuoti, aš už jį jau tikrai nebebalsuočiau. O kažkada atidaviau šiam žmogui visą save –gyniau kaip įmanydamas nuo sąmokslininkų. Nesulaukęs išbaigtinės pagalbos iš Europos institucijų, eksprezidentas R.Paksas netikėtai pasiūlė savo rėmėjams balsuoti už Zigmantą BALČYTĮ. Tiesa, kai kurie seni partiečiai sako negirdėję tokio nurodymo. Jei atvirai – man asmeniškai Z.Balčytis tikrai nėra blogis ir jei nebūtų Puteikio, aš gal net už jį ir savo balsą atiduočiau. Tačiau Puteikis, mano akimis vertinant, yra ne kas kita, o ano, dešimtmečiu ankstesnio Pakso antrininkas. Tik dar energingesnis ir išmanesnis. Jis savo visa esybe su tauta, su eiliniais žmonėmis. Nors joks ne priešas ir pasiturintiems, bet sąžiningiems verslininkams… Sunku pasakyti, gal amžius kai kuriems žmonėms nebeleidžia išlikti autoritetais tautai, bet, mano giliu įsitikinimu, Paksas save nokautavo. Labai abejoju ar jis dar turi besąlygiškų fanų, kuriems jo žodis atitiktų įstatymą, bet nuo savęs, šiuo veiksmu, jis ko gero galutinai atstūmė daugelį dar buvusių mąstančių rėmėjų. Nes toks veiksmas leidžia įtarti ne Pakso atsiradusią meilę socdemams, o jau gana aukštą lygį pasiekusį jo prisitaikėliškumą. Iš tokio pareiškimo –  jau galima drąsiai daryti prielaidas, kad nesugebėjęs susiderinti interesų su USPASKICH, PAKSAS tai netrukus pabandys padaryti su Butkevičiumi. Arba dar kitais žodžiais tariant – paseks savo amžino konkurento Artūro PAULAUSKO keliu, atvedusiu jį į Darbo partiją.

Ar sekmadienį vyksiantys rinkimai bus tautos teisingas pasirinkimas, parodys jau greita ateitis. PUTEIKIO rėmėjų tikrai daug, tačiau įdomu kaip elgsis B.Ropės ir kitų pretendentų pasekėjai. Juk jei savo pralaimėjimo neįvertino pats Bronis, tai jo rinkėjai situaciją mato akivaizdžiai…

R.Matelis: Laiškas V.Vasiliauskui, Lietuvos banko vadovui

Nors oficialiąją šio laiško versiją, išdėstytą popieriuje, Lietuvos banko valdybos pirmininkui išsiunčiau kaip pareiškimą, tekstas daug maž autentiškas. Su gal tik mažais nesminiais pakeitimais. Jis štai čia:

UAB „Medicinos bankas“, o, gal būt, ir kiti Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai pradėjo reikalauti iš savo klientų pasirašyti įvairius sutikimus, tarpe kurių ir „Sutikimas tvarkyti asmens duomenis“. Šiame „sutikime“, be kita ko, dvejomis žvaigždutėmis [**] pažymėta kas bus tiems, kurie nesutiks, kad jo duomenimis bankas galėtų manipuliuoti pagal galimai tik jiems suprantamus Lietuvos Respublikos įstatymus: NESUTIKUS, BANKAS TURI TEISĘ NESUDARYTI BANKO SĄSKAITOS SUTARTIES“, – rašoma pateikiamame blanke.

Tačiau net šis, abejotinos teisinės galios pagrasinimas, yra dar ne viskas. Realybėje, asmenys nesutinkantys pasirašyti šio sutikimo, jau šiandiena yra šantažuojami, kad ir esamos sutartys bus nedelsiant nutraukiamos. Tai buvo daroma atvykus į Kauno filialą V.Krėvės prospekte, tą patį išgirdau ir šiandiena paskambinęs į šio banko centrinę būstinę Vilniuje, telefonu (8 5) 264 4830. Kažkodėl neabejoju, kad ši situacija Jums žinoma, todėl prašau šį mano pareiškimą priimti kaip viešą informaciją, kurią galimai skelbsiu ir internete.

Susidariusi padėtis, visų pirma, reikalauja aptarti pačią tokio reikalavimo esmę. Toks piliečių prievartavimas visų pirma yra politinis, o ne finansinis ar ekonominis aktas, o kaip žinia, politinius sprendimus Lietuvoje patikėta daryti Lietuvos Respublikos Seimui, įstatymų leidybos forma. Ir seimas tai daugiau ar mažiau sėkmingai daro. Tuo tarpu bankų, tiek komercinių, tiek valstybinių paskirtis ir tikslai yra visai kitokie. Štai Jūsų vadovaujamas Lietuvos bankas savo misija ir pagrindiniais tikslais nurodo: puoselėti šalies pinigų, kredito ir atsiskaitymų sistemų patvarumą ir vientisumą, jų stabilų, patikimą ir efektyvų funkcionavimą, palaikyti kainų stabilumą. Medicinos bankas internetiniame puslapyje, savo misija nurodo – padėti klientams kurti bei vystyti nuosavą verslą finansuojant jo augimą, o tikslu įvardina pelningos ir stabilios banko veiklos užtikrinimą. Todėl akivaizdu, kad bankai Lietuvoje iki šiol dar neturėjo nei tikslų, nei teisinio pagrindo pradėti kaupti duomenis apie piliečius, jais keisti ir kitaip manipuliuoti. Tačiau, o kaip yra šiandiena?

Kalbant su žemutinės grandies bankų specialistais, akivaizdu, kad jie nei nežino iš viršaus jiems nuleistų naujų nurodymų esmės ir prasmės, todėl keista būtų jei jie dar bandytų galvoti apie tokių veikų galimas pasekmes. Tačiau piliečiai, jei jie nori būti visapusiškai saugūs, privalo apgalvotai reaguoti į tokius, kaip aprašytasis, reikalavimus. Ir tai tikrai nėra joks požymis, kad pilietis, saugantis savo asmeninius duomenis, yra linkęs nusikalsti ar net tai jau padaręs. Paprasčiausiai visi turime žinoti, kad Lietuvos teisinė sistema vis dar nepateisinamai mažo pajėgumo, todėl liaudiškas, kažkada vieno kino filmo išpopuliarintas posakis, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas, tebėra realistiškas ir šiandiena.

Bet visa tai tik teorija. Pažvelkime ką gi Medicinos bankas teigia priverstinai brukamu „sutikimu“.  Tekstas neilgas, tad percituoju jį:

„SUTINKU, kad UAB Medicinos bankas (toliau – Bankas) tvarkytų mano asmens duomenis, įskaitant asmens kodą,  Banko sąskaitos sutarties vykdymo ir kitais teisėtais tikslais ir juos teiktų tretiesiems asmenims Lietuvos respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

Esu informuotas (-ta) apie savo teisę susipažinti su Banke tvarkomais mano asmens duomenimis ir teise reikalauti ištaisyti neteisingus, neišsamius ir netikslius asmens duomenis.“

Gerbiamas Valdybos Pirmininke, kas tai? Kokių tikslų siekiama verčiant piliečius, banko klientus arba indėlininkus pasirašyti tokius sutikimus? Juk jei, kaip teigia Medicinos banko žemutinės grandies specialistės, omenyje turima tik teisėti, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyti duomenų panaudojimo atvejai, tai kam reikalingas piliečio sutikimas? Gi nei vienoje gyvenimo srityje, ko gero, nei vienoje pasaulio šalyje neimami piliečių raštiški sutikimai laikytis įstatymų. Tačiau jei gerai pasigilinsime į šiuos du sakinius, brukamus bankų, galime įžvelgti ir kažkokių klastos momentų. Ir ar ne dėl jų bandoma surinkti klientų parašus?

Paaiškinkite man, prašau, ką reiškia „Tvarkyti mano asmens duomenis, įskaitant asmens kodą“? Nors, ko gero abu nesame lituanistai, puikiai suprantame, ką reiškia žodis „Tvarkyti“. Tvarkyti mes galime kambarius, sugedusį mechanizmą arba nuotraukas savo albume. Zodynas.lt dar nurodo, kad tvarkyti galima gyvenimą, buitį, sąskaitas… Bet kokiu  atveju tai suprantama sąvoka, kurią dažnu atveju galima apibudinti kaip tam tikrą reorganizaciją arba tiesiog sugedusio daikto taisymą. Tačiau kaip gi bankininkas ruošiasi tvarkyti mano asmens kodą? Ir kaip kitus asmens duomenis tvarkys? Nesuprantu… Gi gal nesiruošia Medicinos banko ekonomistai ar buhalteriai keisti mano pavardės, gimimo metų ar kitų duomenų?  Tai kame tada reikalas? Tai gal jokio tvarkymo nei nebus? Gal paprasčiausiai nėra kaip skelbtis, kad parūpo pradėti prekyba Lietuvos piliečių duomenimis, todėl duomenų tvarkymas šiuo atveju teatlieka „vatos“ vaidmenį į kurį suvyniojamas duomenų perdavinėjimas kažkokioms trečiosioms šalims?

Gerbiamas Pirmininke. Prisiminus kažkada žiniatiekos pagarsintą ir sparnuotąja tapusią Jūsų frazę apie ne šio pasaulio dimensijas, norisi tikėti, kad pripažinsite, jog savo duomenų saugojimas nuo trečiųjų šalių yra vis dar šio pasaulio dimensija, ji teisėta, todėl bet kokie bankininkų nurodymai jų atsisakyti yra galiojantiems LR įstatymams prieštaraujantys aktai ir tokia veika nedelsiant turi būti nutraukta. Atvejai, kai teismas suteikia galimybę prokuratūrai, policijai ar kitai teisėsaugos institucijai gauti duomenis apie vieną ar kitą įtariamąjį, nėra diskutuotini, jie turi būti vykdomi ir šiam tikslui pasiekti nėra būtinas joks piliečių raštiškas sutikimas.

Prašau Jūsų, kaip Lietuvos banko kuris yra priežiūros institucija ir stebi ar finansų rinkos dalyviai laikosi įstatymų, Vadovo, pripažinti, kad demokratinėje šalyje negali būti prievartos, kada komercinė struktūra daro spaudimą fiziniams asmenims, reikalaudama iš jų atsisakyti savo asmens duomenų apsaugos ir perleisti ją jai. Lietuvos bankas, pagal savo skelbiamus įsipareigojimus, nagrinėja vartotojų ir prižiūrimų įstaigų tarpusavio ginčus, teikia rekomendacijas, kaip, Lietuvos banko nuomone, turėtų būti išspręstas konkretus ginčas tarp vartotojo ir finansų įstaigos. Todėl prašau Jūsų imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias neteisiniams komercinių bankų, o visų pirma – Medicinos banko veiksmams.

Pagarbiai Romualdas Matelis

R.Matelis: Dviguba pilietybė – būtinybė ar užslėpta interesų dvikova?

Gyvenimas lekia sparčiai, todėl net sunku patikėti, kad emigracija iš Lietuvos jau pakankamai senas reiškinys. Ir ji tokia didelė, kad apie ją tylėti jau seniai neįmanoma. Tiesa, kalbama apie ją gana įvairiai: vieni tai priima kaip neišvengiamybę, kiti tai vertina kaip lengvabūdiškumą arba gero gyvenimo siekį. Emigracija iš pagrindų pakeitė visų mūsų gyvenimą ir įgavo pakankamai neįtikėtinų formų bei dar daugiau tų formų aiškinimų. Ir, toli gražu, tie aiškinimai neketina susilieti į vieningą teoriją.
Rimtesnių mokslinių traktatų šia tema, atrodo, nėra parašyta, o kol taip, pabandysiu savo pamąstymus parašyti ir aš. Juo labiau, kad artėja diena, kai Lietuvos valdžia turės padaryti pakankamai svarbų sprendimą: leisti dvigubą pilietybę ar ne. Ir rašau tai su viltimi, kad mano mintys gal gi pasieks ausis tų, kurie nuoširdžiai nežino kaip tinkamai pasielgti. Ir, gal tai bus į naudą visiems…
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai aktualu tik patiems emigrantams. Nes tarsi koks skirtumas tiems, kurie likę savo gimtinėje ir nesiruošia keisti gyvenamosios vietos į užsienį. Jei taip būtų, klausimas gal būtų ne toks sunkus: apsukresni užsienio lietuviai rastų būdų kaip prisitrinti prie Lietuvos valdžios ir netruktų gauti palaiminimą būti amerikiečiais ir lietuviečiais vienu ir tuo pačiu metu. Tačiau ne. Šis klausimas pakankamai sudėtingas ir išvykusiems, ir likusiems, ir pačiai Lietuvai apskritai.
Pradėsiu gal nuo Lietuvos interesų, nors apie tai kalbėti noriu mažiausiai. Mūsų šalis turi pagrįstą norą apsisaugoti tiek nuo mažai geidžiamų imigrantų iš tolimųjų šalių, tiek bijo savo buvusių sugyventinių – rusų ar lenkų, kurie, pagal kai kuriuos mąstytojus, gavę dvigubą pilietybę, nevaržomai galės gyventi čia ir tuo pat metu galimai šnipinės kaimyninės šalies naudai. O, gal būt, netgi bus inicijuojami nedraugiškos valstybės supirkti Lietuvos žemes ir taip tarsi oficialiai okupuoti Lietuvą. Yra tokios teorijos, jas girdėjome daugelis, tačiau spręsti kiek tai realu, nėra lengva. Tam nepakanka turėti didelę gyvenimišką patirtį, tam reikėtų ir prieiti prie slaptos informacijos, kuri akylai saugoma specialiųjų tarnybų seifuose. Vis tik aš nemanau, kad tokios grėsmės būtų realios, nes Lietuva nėra joks Dievo apdovanotas kampelis į kurį taip labai noriai vėl ir vėl veržtųsi rusai ar lenkai. Pastarieji, gal dar kiek skatinami subjektyvios nostalgijos Vilniaus kraštui, gali turėti tokių minčių, tuo tarpu rusai, man regis pavargo vadovauti į visas puses per tūkstančius kilometrų, apie ką spręsti, gal būt galima vien iš to, kad sovietinės kariuomenės išvedimas iš Lietuvos nors ir nebuvo toks jau absoliučiai laisvanoriškas, vis tik buvo sąlyginai taikus. Nors patyrėme aukų, pasaulio ir Lietuvos istorijos pamokos rodo, kad tiek okupacijos, tiek išsivaduojamieji keliais būna kur kas kruvinesni.
Diena iš dienos vis garsiau pasigirsta ir naujesnės teorijos apie galimas invazijas iš Azijos ar islamo dominuojamų šalių. Pasaulis visas, ne tik Lietuva ima jausti stiprų pavojų ypač gausiausios gyventojų skaičiumi ir sparčiai ekonomiškai kylančios Kinijos, todėl apie galimą kinų antplūdį šnekėti tampa netgi madinga. Viena vertus taip bandoma susigrąžinti vis labiau tolstančius pirkėjus iš europinių rinkų, kita vertus – toks pavojus iškyla ir iš tikrųjų. Nėra Kinija stebuklų šalis savo gamtinėmis sąlygomis, klimatu ar kitais teritoriniais faktoriais, nors būdama pakankamai didelė turi ir tikrai įspūdingų vietovių. Vis tik tam tikrą dalį kinų jau seniai vilioja vakarietiški kraštai, todėl jau labai didelės jų diasporos egzistuoja tiek Amerikoje, tiek ir Vakarų Europos šalyse. Ir jei Lietuva priimtų supaprastintą – dvigubos pilietybės Konstituciją, nebeįmanomu taptų ir kiniečių ignoravimas: leisdami dvigubą pilietybę savo emigrantams, turėtume leisti tokią pat įgyti ir imigrantams iš užsienio. To netruktų pareikalauti ne tik Kinija, Turkija ar Libanas, bet net ir manomai draugiškos Europos Sąjungos šalys. Patys dusdami nuo atvykėlių, jie tokiu reikalavimu gal net tikėtųsi sumažinti imigrantų skaičių savo teritorijose. Todėl manau, kad šiuo aspektu Lietuvos valstybė, įsivedusi dvigubos pilietybės galimybę, daugiau ar mažiau tikrai nukentėtų.
Tačiau palikę valstybinius interesus pažvelkime į grynai mūsų emigrantų poreikius turėti dvigubą pilietybę. Ir pažvelkime labai paprastai, be užslėptų teorinių išvedžiojimų. Kam lietuviui, išvykusiam į Vakarus ar Rytus ir, ko blogo niekada nebegrįšiančiam, bereikalinga Lietuvos pilietybė? Dažnai girdžiu tokių sunkių teiginių, kuriais, kol bent pats gyvenu Lietuvos žemėje, niekada nepatikėsiu. Esą, tarkime, Amerikoje gyvenančiam lietuviui, jei jis, priimdamas JAV pilietybę neteks jos Lietuvoje, nebebus įmanoma čia laisvai atvažiuoti, o atvykus legaliai, po kurio laiko jis turės palikti savo gimtinę. Nes jis jau užsienietis. Na netikiu aš, kad tokios problemos gali susidaryti. Tuo labiau, kad kol kas mes esame tarsi draugiška Amerikai valstybė. Bet net jei tokia problema ir kiltų iš tikrųjų, ją galima pašalinti protingai paredagavus veikiančius įstatymus. Ir Konstitucija šioje dalyje ne prie ko. Gi savaime suprantama, kad kas jau kas, o lietuvis Lietuvoje visada turi jaustis laisvas nuo kokių nors judėjimo ar viešnagės apsunkinimų. Kita kalba ar mūsų emigrantas savo atvykimu į Lietuvą turėtų sudaryti kokių nors sunkumų čia likusiesiems. Ne paslaptis, kad vietinius žmones vis labiau erzina periodiškai į Lietuvą sugrįžtančių tautiečių įprotis remontuotis savo sveikatą.
Lietuva netapo tokia pažangia vakarietiška šalimi apie kokią svajojome gyvendami tarybiniame narvelyje, tai yra kurioje nebebūtų jokių eilių, klientas visada ir visur būtų laukiamas su šypsena, o aptarnavimo kokybė būtų itin aukšta. Ne. Šiandiena turime neabejotinas komplikacijas tiek su pragyvenimo lygiu, tiek su aptarnavimo kultūra ir kokybe, o medicinoje tai jaučiama tuo labiau. Patekti pas gydytoją per trumpą laiką, ligai dar neįsisenėjus praktiškai neįmanoma, o tai labai slogiai atsiliepia sveikatą praradusiems žmonėms. Suprantama, vis dar turintys gerus pragyvenimo šaltinius tokį gyvenimo akibrokštą jaučia gal kur kas mažiau, nes apart privalomojo sveikatos draudimo susimokėjus papildomai, eilės gerokai sutrumpėja, bet gi ar daug kas iš mūsų turi tokias galimybes? Tuo labiau nepamirštant to, kad sveikata – itin opus klausimas vyresnės kartos, tai yra labiausiai atstumtai ir silpniausiajai, gyventojų daliai. Ir kai galvojame apie emigrantų viešnages pas stomatologus, kardiologus ar bet kurios kitos specializacijos medikus, atsiranda savaiminis susipriešinimas. Kaip ten bebūtų, o atvykęs tautietis nėra toks nemokus, kaip vietinis vidutiniokas, todėl paprastam Lietuvos gyventojui eilės nepelnytai dar labiau pailgėja. Ir tada jau atsiranda pastoviųjų gyventojų ir emigrantų interesų konfliktas, o tai įvertindami žmonės stoja prieš dvigubą pilietybę.
Bet pamąstykime – o kam gi tam lietuviui svečioje šalyje reikalinga antra pilietybė? Ji suteikia daugiau ir platesnes galimybes gyventi komfortabiliai? Tikriausiai taip. Ir būtų labai jau negarbinga pavydėti kitam laimės. Tegul imasi, nors mano akimis žiūrint, dvigubos pilietybės buvimas tiesiog absoliučiai panaikina pačios pilietybės prasmę. Nes mano nuomone pilietybė yra tarsi priesaika mylėti ir būti ištikimam tik savo vienintelei šaliai. Antros pilietybės turėjimas bet kurį žmogų paverčia tarsi dviveidžiu, o kad ši sąvoka neturi teigiamų prasmių, žinoma kiekvienam. Ir jau vien iš šių paskatų vertinant mes neturėtume sutikti su dvigubos pilietybės atsiradimo galimybe. Tačiau kaip gi tada su tuo galimu pavydu savo artimui? Kaip su natūraliu kiekvieno žmogaus siekiu gyventi kuo geriau? Aklavietė?
Ne, aklavietės jokios nėra. Ir jokia Konstitucija nemaišo Lietuvos gyventojų normaliam siekui gyventi kuo geriau. Tereikia didesnio lankstumo. Mes negalime atstumti savo išvykusiųjų žmonių. Netgi jei kyla labai didelės abejonės ar jie dar kada nors panorės sugrįžti nuolatiniam gyvenimui į Lietuvą. Tačiau neturime ir išskirtinai mylėti pabėgusiųjų, tai yra suruošti jiems geresnes galimybes nei likusiems „nevykėliams“ kurie atlaiko visas socialines skriaudas ir niekur neišvažiuoja.
Tad ką daryti? – paklausite. Ir pagaliau atskleisiu savo nuomonę, ką iki šiol delsiau. Mes turime įvesti naują sąvoką, tegul gal pasaulyje dar nei negirdėtą sąvoką – PILIETYBĖS SUSPENDAVIMĄ. Seimui priėmus naują įstatymą ar jau galiojančių įstatymų pataisas, turi būti nustatoma, kad Lietuvos pilietis turi teisę sustabdyti savo pilietybę, jei jis išvyksta ilgesniam laikui gyventi į užsienį ir ten ruošiasi gauti kitos šalies pilietybę. Gal būt tame įstatyme reikėtų numatyti ir aplinkybes, kokios laisvės ir galimybės jam bus teikiamos laikinai sugrįžus į Lietuvą, vardan to, kad išnyktų galimybė piktnaudžiauti mano jau paminėta medicina ar kitais panašiais atvejais. O kai žmogus susiruoš sugrįžti į Tėvynę nuolatiniam gyvenimui, jis atsisakys užsienio šalies pilietybės ir be jokių didelių vilkinimų vėl taps Lietuvos pilnateisiu piliečiu. Tiesa, pilietybės suspendavimas neturėtų būti begaliniu. Manau, kad išvykusiems užsidirbti į turtingesnes šalis, turėtų pakakti penkerių ar šešerių metų. O jei jis niekaip nebeprisiruošia namo ilgesnį laiką, Lietuva tokius turėtų skaityti kaip visiškai nutraukusius savo pilietybę ir jos gavimas iš naujo turėtų vykti bendra tvarka, kokia pilietybė įgyjama šiandiena. Ko gero ne mažiau svarbu numatyti ir kiek kartų per gyvenimą Lietuvos pilietis gali suspenduoti savo pilietybę, tačiau vertinant tai, kad užsienio šalys nesimėto savo pilietybėmis ir jas duoda ne bet kam, tikėtina, kad tokių kartų oper žmogaus gyvenimą pakaktų ne daugiau dviejų.
Todėl apibendrintas mano siūlymas toks: neturime menkinti savo pilietybės vertės leidžiant ją dubliuoti su kitų šalių pilietybe. Neturime ir varžyti savo piliečių galimybės iš gyvenimo pasiimti visa tai, ką jis jiems pasiūlo. Todėl neturime įteisinti dvigubos pilietybės buvimo, o turime įsivesti PILIETYBĖS SUSPENDAVIMO [SUSTABDYMO] SĄVOKĄ Ir atitinkamą įstatymą. Laikinai išvykusiems  piliečiams tokio kompromiso tikrai, manau, pakaks. Esu tikras, kad tokiai galimybei neturėtų priekaištų ir geros valios Lietuvos sėslieji gyventojai. Nejudinkime bent jau šioje dalyje savo Konstitucijos, gerbkime save, savo artimus žmones ir valstybės pagrindinį įstatymą – Konstituciją.

R.Matelis: Moraliai apsinuoginęs Kęstutis Masiulis man savotiškai patinka

Viliuosi, jog skaitytojas puikiai supras, kad žodį „patinka“ tarsi turėjau rašyti kabutėse. Nes žavėtis tuo, kas to nevertas, šiaip jau niekada nesugebu. Žavesio čia tik tiek, kad dar ir dar kartą pasimato kas kokiomis mintimis, viltimis ir lūkesčiai gyvena. O išeinant iš to ir, kad nei minutei neklydau, manydamas, kad TS LKD partijai, bent kol joje dominuoja tokios personos kaip Masiulis ar Kubilius, ne vieta politinėje scenoje. Tiesa, ši partija turi tam tikrą „talentą“, todėl, būdamas realistu, manau, kad jie dar ilgai ragais ir nagais brausis į seimo valdančiąsias koalicijas. Visgi vis labiau ryškėja ir antroji vizija: su tokiais žmonėmis šios partijos viltys bus bergždžios.

Bet ne apie pačią partiją prisėdau rašyti. Pakaks ir vieno jų stratego – Kęstučio Masiulio. Šis žmogus man būtų visai neįdomus, tačiau užkabino jo straipsnis „Lietuvos jaunimas nedirbs agurkėlių fabrikuose“, atspausdintas Delfi. Nes čia be jokios lupos pasimatė kas yra kas seimo dešiniųjų stovykloje. Neskaičiusiems, siūlyčiau pradžioje perskaityti jį nuo pradžios iki galo, nes jis neilgas, bet mąstančiam žmogui labai informatyvus. Dvelkiantis gal neapykanta paprastam žmogui arba absoliučiu nesusigaudymų gyvenimo realijose, parodantis šio profesoriaus požiūrį į šiandiena egzistuojančią socialinę atskirtį tarp mūsų tautiečių ir jo siekius tai tik didinti.

Pavartykime šio piliečio mintis papunkčiui. Štai pirmasis sakinys – „Viktoras Uspaskichas ir Algirdas Butkevičius nesugeba mąstyti strategiškai, matyti sisteminių problemų ir brėžti ilgalaikių tikslų. <…> V. Uspaskichas, sako, kad pirmenybę reikia suteikti maisto ir plataus vartojimo prekių gamybai, kur bus sukuriama daug darbo vietų. <…> Tokia politika, tai tėra trumpalaikiai ir abejotini metodai.“

Štai taip… Konservatorių žvaigždutė K.Masiulis nemano, kad Lietuvoje reikėtų sukurti daug darbo vietų ir tokius siekius laiko trumpalaikiais, o „naujadaras“ generuojanti ekonomika – nesuprantamas. Tarkime, kad esu mažai susigaudantis žmogus ir bandydamas išsiaiškinti kame čia reikalas, kreipiuosi į Tarptautinių žodžių žodyną. Čia žodis „GENERUOJANTIS“ nebelieka paslaptimi… Generuoti, pasirodo reiškia: gimdyti, gaminti, kurti,  o iš to paaiškėja, kad generuojanti ekonomika yra ne kas kita, o kurianti ekonomika. Atrodytų normalus tikslas. Bet ne K.Masiuliui. Jis mano, kad kurianti ekonomika ir joje, galimai 1100 Lt alga netenkins Lietuvos jaunimo. Šioje vietoje man pasirodo, kad gal profesorius kalba ne apie Lietuvos jaunimą, o mintyse turi savo vaikus, ar jų bičiulius. Tada gal ir taip, nors nevertėtų ignoruoti senos lietuvių liaudies patarlės, kad „nespjauk į šulinį, nes gali tekti iš jo gerti“. Tačiau nebūdamas orakulu, nesigilinsiu į masiulių jaunimo perspektyvas, o žvelgiu toliau ką paisto  rašliavos autorius… Matau, jo susižavėjimo sulaukė į Lietuvą perkeliamas „Danske“ banko paslaugų centras su 300 darbo vietų. <…> šios darbo vietos bus gerai apmokamos, dirbantys specialistai nuolat tobulės ir turės aukštai kvalifikacijai reikalingų žinių, o jų sukuriamas produktas turės aukštą pridėtinę vertę. Mat kaip… Tikėtina, kad tikrai „Danske“ bankas negamins jokios produkcijos ir vartysis tik finansinėse manipuliacijose. Iš tikro trijų šimtų darbo vietų turėtų pakakti vienai ar kelioms šios politinės negalios lyderių šeimoms, tačiau ar apie jas kalba Viktoras Uspaskich? Šiuo rašiniu nesiimu spėlioti ar V.Uspaskich iš tikro sieks įgyvendinti pažadus, tačiau jo kalbos labai racionalios ir įkvepiančios. Nes jis kalba apie visą Lietuvą, o jei taip, tada tie 300 vietų yra nulis. Tuo tarpu Masiuliui, panašu, visai ir neįdomi tauta. Jam, regis, pakanka savam „chore“ paniurnėti, kad jie ir tik jie yra tikroji Lietuva ir nebalsuojantys už TS yra ne kas kita, o Lietuvos priešai… Bet akivaizdžiai pamiršta, kad ir visi kiti lietuviai nėra dėmesio neverti menkystos. Ir, kad LR Konstitucija, kuri nustato, kad Lietuva turi būti visiems žmonėms vienodai teisinga šalis, nėra praeities atgyvena.

Man, kaip neturinčiam profesoriaus laipsnio, tarsi turėtų būti nepatogu mokinti tokio rango pilietį.  Tačiau, nors ir manydamas, kad šis ponas niekada neskaitys mano šio rašinuko, vis tik leisiu sau įsivaizduoti, kad mokinu jį ekonomikos pradžiamokslio. Taigi, ponas Kęstuti, dar kartą sugrįždamas prie jūsų rašliavos, imu kitą sakinuką… Kokia ironija –  jums taip nepasisekė, kad tėvai jus pakrikštijo tais pačiais, kaip ir jums paranoiškai nepatinkančio Karlo Markso inicialais. Bet jūs taip giliai dėl to nesisielokite, niekas tikrai nemano, kad jūs esate vienodo lygio asmenybės. Tik jei jau norite būti gerbtinas, pabandykite savo raštams pasitelkti bent jau elementariąją aritmetiką. Va, jūs tvirtinate, kad 700 darbuotojų … sukuria 1 proc. Lietuvos BVP. Ir norėtumėte, kad į tai būtų orientuota visa naujosios vyriausybės elgsena? Paskaičiuokime… Pagal šią logiką gaunasi, kad 7000 piliečių sukurtų net 10% BVP? O jei dar padauginsime iš dešimties, tai 70 tūkstančių Lietuvos piliečių sukurs visą 100 procentų Lietuvos Bendrojo vidaus produkto… O visi kiti? Net jei manytume, kad Lietuvoje likę jau tik 2,5 milijono žmonių, tai jie ką, nebereikalingi žmonės? Atmatos, nebeturintys teisės į egzistavimą? Nors ne, aišku, jūs sakysite, kad niekas jiems egzistuoti nedraudžia. Nes visi jie jau ir dabar tik egzistuoja. O tokia situacija yra ne kas kita, o jūsų minima „Sėkminga Andriaus Kubiliaus vyriausybės politika“.

O pabaigai noriu tik pateikti gyvenimo aksiomą: jei žmogus nesibrauna į valstybinę politiką, jam [gal?] ir neprivalu rūpintis savo valstybės piliečių išgyvenimo problemomis. Tačiau tie, kurie sau prisiskiria tautos ganytojo rolę, PRIVALO rūpintis, kad būtų užtikrinta kiekvieno gyventojo prigimtinė ir neatimama teisė į gyvybę. O tai reiškia į maistą, šilumą ir sveikatos apsaugą. Jūsų požiūris į valstybiškumą, per siauras, todėl turėtumėte suprasti, kad esate vertas spręsti tik sau aktualius klausimus. Neapsimetant tautos atstovu.

=======================================

Kai kas dar, susiję su K.Masiuliu…

1. K.Masiulis kreipėsi į teisėsaugą dėl programišių antpuolio – DELFI …

2. Seimo narys K. Masiulis teisiamas už Gariūnų turgaus įžeidimą …

Gyvenimas Lietuvoje. II dalis: Bendravimas su teismais

[Pradžia. Bus tęsinys]

Teismai į mano gyvenimą atėjo jau seniai, 1992 metais. Tik nesu tikras ar tai, ką turime šiandiena ir tada, šviežiai sudygusioje Nepriklausomybėje, galima lyginti. Aišku, kažkiek galima, bet tada teismai turėjo didesnį autoritetą visuomenės akyse nei šiandiena. Gal būt tam yra ir objektyvių, ar kitais žodžiais sakant, labiau pateisinamų priežasčių, tačiau visa tai gali būti tik sąlyginis faktorius, kuris ne pats įtakojo teismų objektyvumą, o atvirkščiai. Gal teismų teisingumo pasikeitimas lėmė pakankamai kitokią auditoriją teismų salėse šiandiena, nei ji buvo prieš du dešimtmečius.

Nori nenori, o tada, posovietinėje Lietuvoje su teismais artimiau susipažinę buvo kur kas mažesnė gyventojų dalis nei šiandiena. Nes, mano manymu, į teismus žmonės ėjo pagrinde apginti savo ginčytinas tiesas. T.y. tiesas, kai abi pusės kažkurioje gyvenimo stadijoje buvo įsitikinusios savo teisumu ir paprasčiausiai nepajėgdavo susitarti geruoju. O kaip šiandiena? Akivaizdu, kad šiandiena teismai iš dalies tapo pragyvenimo šaltiniu ne tik teisininkams ir kitos specifikos juristams, bet ir jais manipuliuojantiems asmenims. Ko gero dažniau kryžiažodžius žaidžiantis skaitytojas jau atspėjo ką turiu omenyje. O tiems, kurie nesusigaudė, atsakysiu – kalbu apie daugelį prievartinių lupikavimo formų, kurios „demokratiškai“ įaugo į taip vadinamą demokratijos dirvą. Čia nekalbėsiu apie tuos, kurie nepajėgia susimokėti už dujas, vandenį ar šildymą; gyvenimas daugelį privertė viską naudoti taupiai, tačiau vis tik įklimpti į skolas. Tai tarsi natūralu, nors žodį „tarsi“ rašau ne atsitiktinai, nes mano įsitikinimu, tikros demokratijos šalyje gyvenimas turi būti taip sureguliuotas, kad neturintys piktnaudžiavimo siekių, galėtų susimokėti už pirmo būtinumo arba kitaip sakant – už būtinus gyvybinius poreikius užtikrinančias reikmes.

Teismų salytėse vis dažniau rengiami posėdžiai svarstyti bylas tų žmonių, kurie niekada neprašė ir nesinaudojo kažkokiomis paslaugomis, o už jas priversti mokėti. Tokioms mokėjimų rūšims priskirčiau tiek daugiabučius namus administruojančių bendrovių, tiek automobilių apmokestinimą už stovėjimą miesto gatvėse organizuojančių, tiek jokios logikos neatitinkančias šiukšlių surinkėjų rinkliavas. Ne taip jau ir seniai, šiai bylų rūšiai atsiradęs ir gamybinius procesus atitinkantis būdvardis – konvejerinės bylos. Jos piktina daugelį, nes mokėti už negaunamas paslaugas tikrai nežmoniška. O ypač jei nėra iš ko mokėti. O tokių žmonių vis daugėja ir jei jie sunkiai gaudosi Temidės labirintuose, jie paprasčiausiai teismo yra nuskriaudžiami. Nes teismai, nors ir pagal įstatymus privalo įsigilinti į realias bet kurios bylos peripetijas, dažniausiai to nedaro: jie perskaito kiek panašesnį į susidariusią situaciją, įstatymą ar kitą normatyvinį dokumentą ir paskiria baudą plius sumokėti skolą, kurios iš tikro niekada ir nebuvo. Na ar teisinga reikalauti mokėti už administravimą, kai ne tik gyventojai, bet ir administruojančios įmonės atstovai teismuose nežino kaip paaiškinti kas tai per paslauga? Na ar teisinga, jei pilietis dirbantis kur nors atokiau nuo centro atvažiavęs į darbą pasistato automobilį ir gali be rūpesčio dirbti, o žmogus, gal labai sunkiai susiradęs darbą miesto centre, turi mokėti už valandą iki 4 ar 5 litų? Ir kodėl, vardan kokio teisingumo pilietis, per gyvenimą sugebėjęs įsigyti didesnį butą, šiandiena turi mokėti šiukšlininkams per mėnesį tiek, kiek atliekų realiai surenka gal tik per metus? Visa tai neabejotinai smukdo teismų autoritetą. Tačiau ar čia tie teismai kalti? Jei ir kalti, tai labai jau minimaliai. Kalti čia mūsų išrinktieji, tie, kurie ne tik laimina, bet ir dažnu atveju galimai randa stimulą sukurti nedemokratiškus norminius aktus ir juos buldozeriniu principu įskiepyti į gyvenimą. Tačiau tai tik viena mūsų demokratinio principo teismų ląstelė, tik tas vienas šaukštas deguto, kuris pagadina statinaitę medaus. O tokių šaukštų jau labai nemažai, tad galima spėlioti ar ateities lietuviai, liūdnai juokaudami, neskelbs naujos patarlės… Kad šaukštas medaus gadina statinę deguto.

Pagrindinę kaltę ne teismams, o įstatymų leidėjams aš būčiau linkęs versti ir dėl klastingų nuskurdinimo siekių turinčių reklamų. Nors čia gal ne visada ir ne vien jų tiesioginė kaltė: tarsi turime pakankamai neblogą melagingą reklamą draudžiantį įstatymą, bet reklamą kontroliuojančios instancijos dažniausiai nuobodžiauja. Jei niekas nepasiskundė, jie tarsi ir neturi teisės ką nors tikrinti. O kodėl? Kam gi pakenktų savarankiškai šias pareigas atliekanti tarnyba? Gal nebent nesveikoms kažkieno ambicijoms. Bet pagrinde, tai žalią šviesą sukčiavimui uždegančios įstatyminės nuostatos. Gi kontroliuojančios įstaigos darbuotojas yra taip pat LR pilietis, tai kodėl jis turi laukti skundo iš kito piliečio ir tik tada imasi tam tikrų veiksmų? Kam tai naudinga? Atsakymas paprastas – dažnas „revizorius“ gali tuo tik džiaugtis – nėra skundų nėra darbo. O atlyginimas tai humaniškas, neskirsto žmonių į dirbančius ir nedirbančius. Bet nesikabinėsiu prie šių tarnybų, gal gi jie turi pakankamai skundų ir dirba be atokvėpio. Kaip sakant nemačiau, tai negaliu ir tvirtai teigti. Tik va melagingos reklamos pas mus netrūksta. Paimkime kad ir greitus kreditus siūlančias bendroves. Ar kas nors suvedinėja statistiką, kiek naivuolių, apsuktomis nuo pažadų galvomis, vėliau pėdino į teismus, o iš jų išėję juos keikė. Vargu ar yra tokia statistika. Nes ji net kenktų. Kam kenktų? Ogi „demokratijos“ plėtrai…

Tačiau tai tik teismų gyvenimo sekluma į kurią paprastai subrenda maži žmogeliai. Tad ir smūgiai čia, nors skaudūs, toli negirdimi. O pagrindiniai arimai kitur, ten kur grumiasi sunkiasvoriai. Kur didelės sumos ir konkrečiai nulemti žmonių gyvenimai.

Bet apie juos parašysiu kitą kartą. Šios pačios temos tęsinyje. O dabar – labanakt. J

Gyvenimas Lietuvoje. I dalis: Bendravimas su valdžia

Asmeniškai aš apie 30 metų svajojau apie Lietuvos Nepriklausomybę. Kai kas supras, kad tai tikrai ilgas laukimas. Kai kam tai atrodys begalybė, o kai kam gal visai suprantamas laikotarpis. Tai priklauso nuo skaitytojo amžiaus. Pagaliau nesvarbu kas kaip tai vertinsite. Kur kas įdomiau – ko sulaukėme. Nes tai palietė daugelį: tiek tuos, kurie nebeapsikentę emigravo, tiek tuos, kurie kramto plutas laisvoje post tarybų Lietuvoje. Bet nesiruošiu šiame straipsnyje aimanuoti. Norint susigrąžinti prarastą gyvenimo kokybę, reikia atkakliai kovoti.

„Su kuo?“ – paklausite? Tebūnie tai atviras klausimas. Nes daugelis Jūsų atsakymus žinote ir be manęs. O apibendrintai pasakius – su tais, kurie pavertė mūsų gyvenimus minipragaru. Ir su tais, kurie manipuliuodami pažadais, agitacija ir… gerais ryšiais, susėdo į aukštus, nieko neįpareigojančius, bet gausias pajamas užtikrinančius krėslus.

Bet gausios pajamos gi ne viskas. Matomai todėl valdžioje esantys ponai susimąsto įvairių, tik jiems malonių pramogų. Nuo seno žmonės nuoboduliui vaikyti imdavosi kokių nors žaidimų. Bet ne visi mėgsta kortas, sprigtukus ar „Riči rač“, todėl nuolatos kuriama vis kas nors naujo. Žaidimų įvairovė neturintiems problemų kaip susimokėti už būstą ar duoną, pakankamai plati, tačiau su laiku įsivyrauja vis naujos ir naujos pasismaginimo formos. Iš senųjų žaidimų šiandieninės Valstybės vadovams dar labai įdomus žaidimas „Labirintas“, kurio metu partneris – eilinis paprastas žmogelis turi sukti galvą ne tik kaip patekti pas vadovaujantį darbuotoją, bet dažnu atveju ir pas gydytoją, architektą ir panašiai. Tačiau naujovių konstruktoriai nemiega taip pat ir tarpe kitų, sukūrė dar negirdėtą, nežinau ar pavadinimą turintį, bet labai įspūdingą žaidimą. „Atspėk su kuo kalbi“ – sąlyginai, prisimindamas seną TV laidą „Atspėk kainą“ pavadinsiu jį, nors ne mažiau tiktų ir „TU greit palūši“, nes šį žaidimą jei ir laimėsi, tai gyvenimą pasitrumpinęs bent dešimtmečiu būsi tikrai. Ši naujovė dideliu greičiu prasiskyrė kelią į pačius viršutinius valdžios piramidės sluoksnius ir pasiekė jau premjerą, jo kanclerius, ministrus ir kitus garbius ponus. Sako ir Prezidentė jį vis labiau mėgsta, bet aš kol kas dar neįsidrąsinau, tad bandau ši žaidimėlį su premjero komanda. Iš karto pasakysiu, kad tai simultano stiliaus žaidimas, jame turi žaisti vienas prieš visus, tuo tarpu tavo partneriai, kai pavargsta nuo tavo atkaklumo, gali bet kada keistis tarpusavyje. Maža to, partneriams galima naudoti ir samdomus asistentus, tad tavo šansai krenta dar labiau…

O koks gi prizas laimėjusiems? – tikriausiai pasidomėsite. Į tai konkretaus atsakymo neturiu, nes niekada nežaidžiau anoje barikadų pusėje, bet intuityviai jaučiu, kad prizai labai vertingi. Prisimenate seną frazę „Ne iš dvaro lošiam“? Tada tikrai lošdavom nebent iš kelių kapeikų, bet šiuo atveju man regis šis posakis tikrai nebegalioja. Nes bent jau tavo prarastas vertė kartais gali viršyti ir kelis dvarus. Tiesa, oponentas, nenorėdamas labai skaudinti tavęs, dažnai nustato tam tikras kainas, pagal kurias tu turėtum susivokti, kad tavo dvaras tikrai tik šuns būdos vertės.

Viena pirmųjų mano partijų buvo trumpa, o aš ją pralaimėjau pakankamai gėdingai. Nes pradėjau ją visai nesiruošęs, tad netrukus pasidaviau. Vis tik, ji klasikinė, todėl aš, tarsi koks padorus šachmatistas, aprašiau ją savo virtualiame vadovėlyje “www.matelislt.wordpress.com“. Jei kam įdomu, šis skyrius vadinasi „Ar Lietuva vienodai teisinga savo piliečiams? Atviras laiškas Premjerui A.Kubiliui“, o su juo susipažinti galite tiesiog pele spustelėję ant pavadinimo. Tada, išeidamas iš virtualaus vyriausybės kazino, teištariau: „Vyriausybės žodis turėtų skambėti solidžiai, o, deja, klausosi komiškai“

Pradėdamas antrąją savo partiją aš jau pasistudijavau taisykles, kurias dabar įprasta labiau vadinti įstatymais. Ir šią partiją pradedu kupinas ryžto nugalėti. Pilnai suvokiu, kad ji man kainuos gal minėtą dešimtį gyvenimo metų, o gal ir daugiau, bet žinau – lošiu ją iki pergalės. Tiesa, buvau pamiršęs paminėti, kad šis žaidimas turi ir vieną pliusą – ritinėdamas savo šešiaakį kamuoliuką, gali pataikyti ir ant gerų fantų, kurie vadinasi „Vietiniai teismai“ , „Strasbūro teismas“  arba „Lisabonos sutarties galios“ . Yra ir menkesnių, kaip „Kreipimasis į …, …“. Šie fantai nėra absoliutūs ir kartais gali ir nesuveikti, tačiau jei ridenimą darai pakankamai susikoncentravęs, panašiai kaip boulinge ar bilijarde, tikimybė labai didelė. Be to, pagal žaidimo taisykles, kai pasimato, kad tu gavai fantą, priešininkas turi teisę tau siūlyti išpirką. Na, sakysime, matydamas, kad tu laimi visą partiją, jis gali tau pasiūlyti laimėjimą 90% ir tada sutartumėte, kad tu atsisakai fanto. Suprantama, tokio aukšto procento tau tikrai niekas nesiūlys iš karto. Norėdamas įsitikinti tavo mąstymo gebėjimais jis pradžioje blefuos, siūlys 30, vėliau 50 procentų. Ir tik jei pamatys, kad tavo viršugalvį dengianti aura yra pakankamai stipri, jis suvoks, kad geriau parlaimėti 90 nei visą 100 procentų. Bet jis gali tai suvokti ir per vėlai, o tada, už dar tam tikrą savo sveikatos indėlį, tu laimėsi viską, kas tau priklauso. Žaidimas įdomus dar ir tuo, kad nugalėjęs pilietis įgauną dar vieną prizą – teisę kovoti superfinale. Dėl neturtinės žalos, t.y. prarastų sveikatos ląstelių kompensacijos. Ji neturi matematinių formulių, bet kartais iškrenta visai neblogas prizas.

Taigi antrąją partiją pradėjau tuo pačiu, paprastu, bet pakankamai motyvuotu ėjimu – laišku premjerui A.KUBILIUI. Kaip ir pirmąjį kartą, matyt nežinodamas atsakymo, jis laiško gal nelietė, o gal permetė jį kanclerio pavaduotojui O.ROMANČIKUI, kuris reagavo žaibiškai ir persiuntė jį Žemės ūkio ministerijai , ir, sutinkamai su žaidimo taisyklėmis apie tai signalizavo mane. Kadangi oponentas nepataikė [buvau įvardinęs raštą „Premjerui asmeniškai“] man atsirado galimybė daryti du ėjimus iš eilės ir aš tuo pasinaudojau. Pasiunčiau paklausimą kanclerio pavaduotojui „Ar premjeras matė mano laišką?“ ir Kreipimąsi į visus seimo narius .

Iš kanclerio pavaduotojo atskriejo automatiškai sugeneruotas atsakymas – O.ROMANČIKAS  ilsisi [atostogauja, matyt toks greitas atsakymas man pareikalavo tam tikros relaksacijos]. Todėl turėjau paruošti naują pasą artimiausiai esančiam žaidėjui. Šioje situacijoje juo buvo pats kancleris Deividas MATULIONIS.  Deja, dabar neatspėjau su kuo kalbu. Mat, kaip jau minėjau, gavęs laišką iš pareigūno niekada negali būti tikras, kad jis ir toliau su tavimi kalbės. Tad siunčiau Matulioniui , o gavau atsakymą iš, ko gero, laisvai samdomo asistento Dariaus STRODOMSKO, žaidžiančio savo patronės – Komunikacijos departamento Piliečių ir atviros Vyriausybės skyriaus vedėjos Vidos NAGURNAITĖS pavedimu. Kadangi čia, intensyviosios homoterapijos etape susidarė priverstinė pauzė, beveik galėčiau baigti ir šį rašinuką. Pažadėdamas, kad jo tęsinys, kaip ir pats žaidimas, bus nuolatos atnaujinamas.  Tačiau Vidos NAGURNAITĖS atsakymas, nors ir ne premjero, vis tiek reikalauja analizės. Nes žaidimas tuo ir klastingas, kad jame gali būti nematomų „povandeninių rifų“. Tad perkopijuoju šį 1,5 puslapio laiškelį ir paskaitykime jį…

Dabar įkeliu du “bazinius“ dokumentus [priedai Nr. 1, 2], kurių pagrindu ir atsirado šis straipsnis, o žemiau, žaliu šriftu mano analizė.

p. Deividui Matulioniui, Ministro Pirmininko Kancleriui deividas.matulionis@lrv.lt Romualdo Matelio, Gyv. Xxxxxxxx XX-XX Kaunas, XXXXX, reromaka@mail.ru 2012 m. balandžio 30 d. PAKLAUSIMAS             Šiandiena gavau LRV kanclerio pavaduotojo O.Romančiko pasirašytą raštą [ruoštą p. D.Strodomsko] Nr. M-831/33-243, kurio originalas išsiųstas į Žemės ūkio ministeriją. Juo Žemės ūkio ministerijos prašoma, kad išnagrinėtų mano „pareiškime keliamus klausimus“ [tai mano 2012 m. balandžio 22 d. Viešas pareiškimas – paklausimas Premjerui Andriui KUBILIUI,  [kopiją prisegu]. Šį pareiškimą aš buvau adresavęs A.Kubiliui su prierašu – asmeniškai, todėl noriu sužinoti ar ministras Pirmininkas jį skaitė asmeniškai ir ar jo nurodymu šis mano raštas persiųstas ŽŪM. Tuo pačiu, jei tai padaryta be Premjero nurodymo, norėčiau gauti informaciją kieno nurodymu ir kodėl priimtas toks sprendimas. Nes mano rašte keliami klausimai ne apie Žemės ūkio ministerijos veiklos klausimus, o LR Vyriausybės priimtus teisinius aktus. Šį paklausimą siunčiau gauto atsakymo autoriui, p. O.Romančikui, tačiau netrukus atskriejo automatinis pranešimas su tekstu „Esu atostogose. Darbo vietoje būsiu gegužės 10 dieną. O.Romančikas“ , todėl taupydamas laiką, peradresuoju savo paklausimą Jums, Gerb. D.Matulioni. Paklausimą Jums siunčiu elektroniniu paštu. Būsiu dėkingas, jei atsiųsite patvirtinimą apie jo gavimą. Neprieštarauju, kad ir atsakymas būtų siunčiamas tik elektroniniu paštu Pagarbiai, Romualdas Matelis                             _          _          _

~~~M~~~A~~~N~~~O~~~~~K~~~O~~~M~~~E~~~N~~~T~~~A~~~R~~~A~~~S~~

Pasilinksminimui pradėsiu nuo V.Nagurnaitės vadovaujamo skyriaus pavadinimo. „Piliečių ir atvirosios vyriausybės“ skyrius, na argi ne žavingai skamba? Tik susirašinėdamas, o reiškia sutikęs su primestu sveikatą alinančiu žaidimu, pilietis gali sužinoti, kad mūsų vyriausybė ATVIRA. Hmmm, kažin ką reiškia tas atvirumas? Gal, kad vyriausybė planuoja visus piliečius, bandančius apginti savo teisėtus interesus, ateityje atvirai pasiųsti po velnių? Nes tokių požymių matosi perskaičius kad ir vakarykštį Dano NAGELĖS straipsnį <Privatus turtas būtų atimamas viešiau> „Respublikoje“. Ir čia negaliu neprisiminti savo senėlesnio straipsniuko apie po raštais “mėtytu“, pakankamai cinišku užrašu “Tikime laisve”. Jame išreiškiau nusistebėjimą šia sąvoka, siuntinėjama piliečiams po raštais, kaip sudėtine atsakymo į paklausimus dalimi. Gerokai pasipiktinęs kėliau klausimą kokia gi laisve tiki Lietuvos valdžios institucijos? Ar tik ne laisve savivaliauti kaip tinkami? Tyla tada buvo, niekas niekaip tarsi ir nesureagavo, bet… vis tik sureagavo, nes netrukus pradėjau gauti raštus su kitokiu logotipu ir pakankamai mįslingu užrašu „Laisvės liepsna“. Tada pagalvojau, kad jau kažkieno laisvė ėmė liepsnoti. Aišku, gyvendamas Lietuvoje tikrai mačiau, kad valdininkų laisvė vis dar neliepsnoja. Bet žmonių, eilinių piliečių, po truputį – taip. Šiandiena, kaip matome, laiškai ateina jau ir be šio „svarbaus“ atributo. Gal susiprato, kad nereikia gyventojų erzinti? O gal nusprendė, kad tai žmonių laisvė jau suliepsnojo? Bet ne, jei taip vyriausybė mano, tai klysta. Jau vien Klonio gatvės įvykiai rodo, kad ne žmonių laisvė suliepsnojo, o valdžios dantys ėmė atšipinėti.

Na, paskaitykime toliau ponios Vidos atsakymą. Pirmoje 14 eilučių pastraipoje išsakyta viena mintis – Ministro pirmininko tarnyboje užregistruoti raštai turi teisę būti perduoti nagrinėti pavaldžioms institucijoms. Valio, gerbiamieji, nagrinėkite, aš neprieštarauju. Nagrinėkite kaip naujieną, kaip problemą ar dar kokiu aspektu. Aš gi pretenzijos dėl to nekėliau. Ir ant savo rašto nebuvau uždėjęs „grifo“ – VISIŠKAI SLAPTAI. Tačiau buvau užrašęs, kad savo raštą adresuoju “ASMENIŠKAI“ Premjerui. Tad ir kanclerio klausiu tik vieno dalyko – „noriu sužinoti ar ministras Pirmininkas jį skaitė asmeniškai ir ar jo nurodymu šis mano raštas persiųstas ŽŪM.“ Į antrą klausimo dalį tarsi ir atsakyta: ne premjeras nurodė, o pasinaudota sau susikurtu įstatymu [atrodo nesuklysiu manydamas, kad 2009 metais premjeru jau buvo A.Kubilius?]. O ar jis skaitė?

Antroje pastraipoje sužinome, kad ŽŪ ministerija paprašyta „<…> apie nagrinėjimo rezultatus informuoti (mane) bei Ministro pirmininko tarnybą. Gauta informacija <…> bus perduota ir Ministro pirmininko sekretoriatui“. Iš čia aiškėja, kad vyriausybėje funkcionuoja tarsi dvi, tarpusavyje mažai susijusios tarnybos – Ministro pirmininko tarnyba ir Ministro pirmininko sekretoriatas. Ką gi, pasitelkus logiką panašu, kad tarnyba veikia labiau savarankiškai, o sekretoriatas, matomai, kasdieniškai susijęs su premjeru. Puiku, reškia ŽŪM atsakymas [išvada] pasieks bent jau premjero duris. Tik ar prasivers jam? Nes iš tolo stebint galima pagalvoti, kad ten kokia nors sekretorė ir vėl gi pati nuspręs ar verta A.Kubiliui vargintis dėl kažkokio piliečio Matelio keliamo klausimo… O vis tik atsakymo aš lauksiu ne iš ŽŪ ministerijos, nes jos padalinys – NŽT man jau yra atsiuntęs menkavertį ir absurdišką atsakymą, o iš premjero. Nes noriu būti tikras, kad jis ASMENIŠKAI žino apie neteisybę, kurią daugelio per okupaciją nukentėjusių piliečių atžvilgiu, jo parašu įteisino LR Vyriausybė… Nes tai faktorius, kuris dabar moderniškai vadinamas reitingu. Ir jis laikytinas tiek paties premjero, tiek ir visos jo vadovaujamos Konservatorių partijos.

Trečioje pastraipoje matome švelnų kaltės dėl žmonių mulkinimo ir apiplėšimo suvertimą Žemės ūkio ministerijai. Gal būt, nežinau, tačiau mane pasiekusios žinios kitokios. Kažkodėl agentūra VBS mane informavo, kad tai Aplinkos ministerijos iniciatyva atliktas kompensuojamos žemės dydžio [liaudiškai sakant – netikėtai, daliai tautiečių – špygos atkišimas] sumažinimas nuo 20 iki 12 arų. Ir visai nedžiugina žinia, kad tai kolektyvinio darbo pasekmė. Nes kiekvienas mąstantis žmogus puikiai supranta, kad sveikatos apsaugos ministrui gali būti visai neįdomu ar kauniečiai gaus 20 ar 12 arų kančioje 20 metų lauktos žemės. Tad jis, kaip ir bet kuris kitas žmogus, šioje pozicijoje savęs paprasčiausiai gali neapsunkinti ir tik mechaniškai pakilnoti ranką kur yra kažkieno prašomas. Be to, esant tokiai tvarkai, kyla tam tikras įtarimas ar tikrai didi yra premjero pareigybė? Visame pasaulyje tai labai svarbi persona, nes ministras pirmininkas, tarsi tos šalies genijus, viską žino, kas vyksta jo valdžios plotuose. Pro garbų premjerą niekas nepraslysta nepastebėtas, jis taria galutinį žodį teisingai spendžiant visas socialines ir ekonomines bei panašias problemas. Kai kuriose valstybėse premjeras kur kas svarbesnis ir už prezidentą, nes tai žmogus asmenybė. Tikiuosi, netrukus sužinosime ką turime Lietuvoje…

O va paskutinioji, ketvirta pastraipa man kelia ir tam tikrą nusistebėjimą ir, gal, net pasipiktinimą. Ponia, o gal panelė V.Nagurnaitė, man maloniai paaiškina, kad aš galiu pasinaudoti Peticijų įstatymu ir parašyti peticiją, vardan to, kad vyriausybės „plika“ akimi matomi ir mano rašte jau detaliai išvardinti įstatymų ir Konstitucijos pažeidimai būtų pripažinti negaliojančiais. Atleiskite gerbiamoji Nagurnaite, bet ar Jūs suvokiate ką siūlote? Peticija geras dalykas, jei nori įteisinti kažkokį naują, visai ar daliai visuomenės svarbų teisinį aktą. Tačiau kam ji tada, kai aš jau viską išvardinau raštu premjerui? Tam , kad neįtinka rašto pavadinimas? Na jei jau taip, tai aš viešai pareiškiu, kad neprieštarauju, kad Jūs mano raštą Premjerui laikytumėte ne raštu o peticija. Regis visi puikiai suvokiame koks pasibaisėtinai niekingas ir valstybei beveik visada žalingas yra biurokratizmas. O jūs man siūlote rašyti peticiją… Ar tai ne biurokratizmas? Ar vyriausybėje dirba  robotai, kuriems reikia pateikti raštus tik pagal tam tikrus failus? O ar Jūs žinote koks sunkus darbas ruošti ir „stumti“ peticijas? Ar už tą milžinišką darbą man bus išmokėta premija ar atlyginimas? Tikriausiai po visų klaustukų sudėsite žodelius „NE“. Tada man belieka pridurti, kad aš, kaip ir visi LR piliečiai savo privalomų mokesčių tvarka, skiriu dalį lėšų vyriausybės išlaikymui. Vardan to, kad ji sklandžiai funkcionuotų ir tinkamai sureguliuotų mano ir visos tautos gyvenimą…

Be abejo, šis raštas tik mano minčių išraiškos grožinė forma. Vidai Nagurnaitei jau artimiausiu metu parašysiu oficialų raštą. Taip, kaip yra priimta civilizuotame pasaulyje. Tačiau skaitytojams biurokratiniai raštai tikrai vargu ar būtų įdomu, todėl pasistengiau išdėstyti situacijos absurdiškumą. Viliuosi, kad bent kažkam į užklydusiųjų į mano rašinukus, šis raštas atvėrė akis apie mūsų sistemos ydas. Tikiuosi, kad atsiras ir daugiau pasekėjų, kurie teisinėmis priemonėmis ir cenzūrine forma prabils apie kitus mūsų gyvenimo skaudulius. Nes kol kas visas gyvenimas sukasi tik peticijų lygmenyje. Pabaigai noriu padėkoti – Ačiū vyriausybei, kad man dar nesiūlo rengti referendumo.

R.Matelis: Laiškas, kurį V.02. išplatinau seimo nariams į asmenines dėžutes.

Žinau, kad toli gražu ne visiems, bet pagal gaunamus asmeninius laiškus į privatų susirašinėjimą, pastebėjau, kad daug kam įdomu ir, gal net svarbu, kokia eiga vystosi mano teisybės paieškos nuosavybės atstatymo klausimais.Svarbu gal dėl to, kad kažkas susitaikė su tokia neteisybe, o kai kas gal taip pat, kaip ir aš, kovoja už tikrąją kompensaciją arba paveldėtos nuosavybės atstatymą natūra.

Todėl įdedu laiško, kurį išsiunčiau kiekvienam seimo nariui į jų privačias elektronines pašto dėžutes, turinį.

=====================================================

Lietuvos Respublikos Seimo nariui,

Kiekvienam asmeniškai

Vardas.Pavarde@lrs.lt

2012 m. gegužės 02 d.

Romualdo MATELIO,

Xxxxxx g. XX-XX Kaune,

XXXXX, reromaka@mail.ru

VIEŠAS KREIPIMASIS-PRAŠYMAS

IMTIS  INICIATYVOS  TEISINGUMO  DEFORMACIJOMS  IŠTAISYTI

Gerbiamas Seimo nary. Kad kažkada teks rašyti kreipimąsi į Jus, Seimo narius, jaučiau jau senokai. Tačiau, kad galutinai suformuluoti tikslias mintis, tam prireikė nemažai laiko. Nes reikėjo Jums paruošti išsamų, gerai apgalvotą ir dokumentais pagrįstą esamos situacijos analizę. Situacijos, kuri šiandiena įsivyravo Lietuvoje, mūsų garbioje Tėvynėje, kuri daugelio valstybės, vyriausybės asmenyje vykdomų veiksnių, ima sparčiai prarasti tą pagarbą ne tik mūsų piliečių širdyse, bet ir užsienio valstybių akyse. Kitaip ir negali būti, kada neteisybė prasiveržia į patį gyvenimo viršų ir be skrupulų pradeda griauti bet kokius teisingumo likučius. Mes, tiek paprasti piliečiai, tiek, tuo labiau teisininkai, Seimo ir Vyriausybės nariai, ministerijų atsakingi darbuotojai ir šiaip valstybinių institucijų tarnautojai, pakankamai garsiai deklaruojame tezę, kad iš neteisybės negali atsirasti teisybė. Deklaruojame, tačiau praktikoje jau aiškiai matome visai priešingą vaizdą. Ir tai tęsiasi nebe pirmi metai. Prasidėjo tai dar gerokai anksčiau nei dirba Jūsų kadencijos Seimas ir mes, tie, kurie laukėme teisingo atstatymo į tarybų nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, o konkrečiai – žemę, kažkada vylėmės, kad va, naujasis Seimas gal įneš naujų vėjų ir išvėdins susikaupusį melo ir apgaulės tvaiką.

Panašu, kad klydome. Iki Jūsų kadencijos pabaigos liko jau labai nedaug laiko, o gerų poslinkių šioje srityje nėra. Priešingai, kai kurie Jūsų Vyriausybės atliekami veiksmai žemės grąžinimo arba atlyginimo už negalimą grąžinti žemę srityje, smarkiai pakrypo dar didesnio neteisingumo kryptimi. Ir nors šiam Seimui likęs vos pusmetis, tereikia tik politinės valios ir pilietiškumo jausmo ir padėtį galima kardinaliai atstatyti.

Aš labai apgailestauju, kad dabartinis Seimas nepadarė jokių teigiamų sprendimų viešojo intereso gynimo srityje. Tad po tam tikrų pasvarstymų, viešasis interesas ir toliau liko negintinas ne tik fizinių asmenų, bet net ir visuomeninių organizacijų. Ką tai reiškia? Ar tai demokratijos žavesio esminis akcentas? Manau, kad kiekvienas savyje Jūs suprantate, kad priešingai: situacija, kai net gausiai tautos daliai palikta tik nežymaus pabaksnojimo Seimui ar Vyriausybei galimybė, nėra demokratijos apraiška, o labiau primena mūsų visų smerkiamą autokratijos valdymo formą. Tad gal laikas tai pakeisti?

Vis tik, turiu liūdnai pasidžiaugti, man nėra atimta teisinė galimybė per savo asmeniškai patiriamą neteisingumo praktiką, viešai ir garsiai atskleisti Jums neteisybę ir negeroves, kurios smaugia ne tik mane, bet ir ženklią tautos ir piliečių dalį. Ir parodyti tas valstybės dviveidiškumo vietas, kurios matomos net jokio ekonominio ar politinio išsilavinimo neturintiems žmonėms. Nes to nematyti paprasčiausiai negalima. Arba galima tik visai tuo nesidomint. Noriu  tikėti, kad Jūs esate vienas iš tų Seimo narių, kurie nėra abejingi nei žmonių likimams, nei teisingumui, nei mūsų Valstybės prestižui pasaulio akivaizdoje. Todėl ir rašau šį kreipimąsi.

Taip jau lėmė mano likimas, kad mano velionė Mama, paveldėjo kai kurias žemes net trijose Lietuvos vietose: Kaune, Palangoje ir Plungėje. Vos Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, ji parašė prašymus atstatyti nuosavybę į visą turėtą nekilnojamąjį turtą. Prabėgo jau 21 metai ir ji, kaip ir mano velionis Tėvas nebesulaukė teisingumo savo Tėvynėje. Ne tik ji nesulaukė, tokių Lietuvoje jau labai nemažai. Teisė į žemę, mūsų Konstitucijoje įtvirtintą kaip neliečiamą nuosavybę, perėjo man ir mano giminėms [jų dalies tikrieji įstatyminiai ar testamentiniai perėmėjai taip pat jau mirę]. Kadangi, kaip minėjau, turiu teisę atstovauti tik savo privačius turtinius interesus, toliau kalbėsiu tik apie savo paveldėtą žemę. Prieš keletą dienų, labai panašaus turinio kaip žemiau, šiame rašte tekstas, laišką, išsiunčiau Premjerui A.Kubiliui. Jame jo prašiau asmeniškai įvertinti mano pateiktus faktus ir teiginius, nenukreipti mano rašto Žemės ūkio ministerijai, nes mano rašte atskleidžiami būtent Vyriausybės priimti neteisingi poįstatyminiai aktai, o ministerijos, būdamos tik Vyriausybės sudėtine dalimi, negali pakeiti tų dokumentų, kuriuos pasirašo Vyriausybės vadovas. Prašiau atrasti galimybę išimties tvarka priimti mane, nes, savaime suprantama, kad gyvu žodžiu nepalyginami lengviau išaiškinti visą neteisybę, kurią patiriu, tarpe daugelio kitų Lietuvos žmonių, nei ji pasimato skaitant raštą. Tuo labiau, kad jei ir tikėti premjero geranoriškumu, vis tik negalima atmesti galimybės, kad net ir jo aplinkoje gali atsirasti asmenų, kurie nėra  suinteresuoti tikru teisingumo, po TSRS nacionalizacijos atstatymu ir gali bandyti jam pateikinėti kitokią informaciją. Deja… Prieš dvi dienas sulaukiau Vyriausybės kanclerio pavaduotojo formalaus laiškelio, kuriuo esu informuojamas, kad mano raštas persiunčiamas Žemės ūkio ministerijai. Suprasčiau jei tai būtų pasikonsultavimo tikslu persiunčiama rašto kopija, tačiau yra, matomai, ne taip. Nes rezoliucinėje kanclerio pavaduotojo Olego Romančiko dalyje rašoma: „<…> prašyčiau išnagrinėti R.Matelio pareiškime keliamus klausimus ir apie nagrinėjimo rezultatus informuoti pareiškėją (kopija – Ministro Pirmininko tarnybai)“. Manau, kad ir Jums tai pasirodys suprantama – ministerija turi atsakyti man, o Vyriausybę tik informuoti. Na, luktelsim ir tikrovė netruks paaiškėti. Ko gero sulauksiu trafaretinio atsakymo, kad viskas atitinka galiojantiems Vyriausybės teisiniams aktams, nes tokį atsakymą jau esu gavęs iš Nacionalinės žemės tarnybos. Tačiau šiuo savo raštu ministrui Pirmininkui, aš kreipiausi ne dėl Nacionalinės žemės tarnybos vykdomų veiksmų neatitikimo LRV nutarimams, o kreipiausi į Vyriausybę, informuodamas, kad JOS PRIIMTI DOKUMENTAI NEATITINKA VISUOTINAI SUPRANTAMOMS TEISINGUMO SAMPRATOMS ir prašydamas juos pakeisti.

Dabar pereisiu prie konkrečios nuosavybės mano bylose, atstatymo. Tiesa, visko nevardinsiu. Čia galėčiau aprašyti ilgą mano bylinėjimosi vienoje nežymioje nuosavybės atstatymo dalyje dėl Palangos Savivaldybės administracijos piktnaudžiavimo nuosavybės atstatyme laisvoje, neužstatytoje žemės dalyje, tačiau visuotinai žinoma, kad Seimas nekontroliuoja teismų veiklos, todėl šią ilgo procesų vilkinimo dalį ateityje pateiksiu teismų tarybos verdiktui.

Siekdamas kaip įmanoma kompaktiškiau išdėstyti Jums visą neteisingumą, patiriamą iš valstybės, pateiksiu tik du klausimus ir juos išdėstysiu dviemis atskiromis dalimis.

I dalis. Apie lygiaverčių sklypų suteikimą Kauno mieste

Visą vilties į būsimą teisingą nuosavybės atstatymą laikotarpį Kauno miestui galiojo žemiau esanti nuostata:

„Kauno mieste naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai, dydis“

Vietovės pavadinimas

Naujų žemės sklypų miestuose dydžiai, hektarais
Numatoma perduoti individualiai statybai	Numatoma perduoti sodams, daržams ir kitoms panašioms reikmėms
Kaunas:
centrinėje miesto dalyje	0,04	Nenumatyta
teritorijose su išplėtota infrastruktūra	Nuo 0,04 ir ne didesnį kaip 0,06	Nenumatyta
teritorijose su neišplėtota infrastruktūra	Nuo 0,06 ir ne didesnį kaip 0,12	Nenumatyta
kitose teritorijose	Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2	Nenumatyta

Šie duomenys yra datuojami nuo 2000-10-09 ir yra paimti iš LR Seimo tinklapio, kur nurodoma, kad tokia nutarimo redakcija nustojo galioti tik 2007-06-06. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=111166&p_query=&p_tr2=2  Tačiau iš tikro nenustojo, nes  jau kitame – http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=298806&p_query=&p_tr2=2 puslapyje rašoma, jog Kaune tokios pačios normos išliko ir toliau, iki 2010-04-08.

Kas aktualaus šiose lentelėse? Ogi tai, kad kauniečiams, o tame tarpe ir man, mano velionės Mamos asmenyje, buvo pažadėta skirti naujus sklypus „kitose teritorijose“ iki 20 arų ploto dydžio. Ir štai nuo 2010-04-08 d. ši eilutė paslaptingai dingo. Gal būt todėl, kad jau reikalingi asmenys suspėjo pasinaudoti ir atsiimti kompensacinį sklypą, o likusiesiems juos suteikti nebūtina? Ko gero… tačiau aš įsitikinęs, kad taip Vyriausybė pažeidė vieną pagrindinių konstitucinių principų – būti visiems vienodai teisinga. tuo labiau, kad ir piniginės kompensacijos nesuteikiamos, o piliečiams skiriamos sumos tėra kompensacijos imitacija. ir  Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą pažeidė.

Kad man buvo numatyta skirti žemės pagal šį punktą, liudija ir daugybiniai Žemės ūkio ministerijos, NŽT ir Kauno žemėtvarkos raštai ir tas faktas, kad man buvo pateiktas vienas siūlymas pasirinkti žemės sklypą, tačiau jie buvo nesuvokiamai beverčiai, todėl aš pasinaudojau teisine galimybe laukti sekančio, o jei reikės ir dar sekančio siūlymo. Nes mano turėta žemė yra viena brangiausių Kaune ir Lietuvoje. O tokią galimybę man suteikė galiojantis įstatymas.

Kodėl tvirtinu, kad veiksmai, kuriuos atliko Vyriausybė, netikėtai išimdama įrašą apie Kaune „kitose teritorijose“ skirtiną sklypą iki 20 arų, yra neteisingi ir neteisėti?

Visų pirma todėl, kad Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymo[1997 m. liepos 1  d. Nr. VIII-359] 5 straipsnio 3 punktas nurodo, kad: „Piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste  tvirtina Vyriausybė miesto, rajono   savivaldybės siūlymu. Minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą). Maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha <…>, Kaune, <…>“.

Mano paryškintos dvi vietos: pirma – Vyriausybė dydį TVIRTINA. Tas patvirtinimas jau įvykęs seniai, jo niekas neginčijo. Gi pastarieji [2010 m.] Jūsų vadovaujamos vyriausybės veiksmai teisiškai reiškė ne tvirtinimą, o PAKEITIMĄ. O to daryti, kaip matome, įstatymas galimybės nenumatė, todėl laikytina, kad Vyriausybė priėmė sprendimą, nenumatytą Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme.

Ir antra… Net jei praleisti pro pirštus sąvokų „Tvirtinti“ ir „Keisti“ neadekvačias prasmes, čia pat nurodyta, kad toks veiksmas gali būti atliktas tik savivaldybės siūlymu. Norėdamas sužinoti ar Kauno m. savivaldybė iš tikrųjų pateikė Vyriausybei nesąžiningą ir neteisingą, eilėje sklypo laukiančių piliečių atžvilgiu siūlymą sumažinti sklypų dydį, aš oficialiu raštu kreipiausi į dabartinį [ir praeitos kadencijos] Kauno miesto merą Andrių Kupčinską [kopiją pateiksiu esant pirmam Jūsų prašymui], klausdamas kada, kieno iniciatyva ir kodėl pateiktas toks diskriminacinis siūlymas vyriausybei ir kas pavardžiui balsavo už tokio dokumento priėmimą. Ir netrukus sulaukiau atsakymo, kad Kauno savivaldybė niekada nesikreipė į LRV dėl sklypų Kaune sumažinimo! [kopiją pateiksiu esant pirmam Jūsų prašymui].

Iš to seka išvada, kad LR vyriausybė žemės plotų dydžius sumažino savo iniciatyva, be savivaldos institucijos ir siūlymo, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą. Esu įsitikinęs, kad tai pripažindama, Vyriausybė turi nedelsiant atitaisyti šią klaidą. Viliuosi, kad Jūsų sąžinė, o ir galimai artėjantys rinkimai, kas paprastai būna tam gera paskata, neleis Jums nueiti seniai pamėgtu keliu, t.y. laukti Teismų išaiškinimo šiais klausimais, nes situacija aiški ir be teismo įsikišimo.

Šiuo klausimu tarsi jau ir išsakiau viską, tačiau negaliu neišsakyti kelių sakinių apie moralines tokio veiksmo pasėkmes. Po to, kai iš LRV nutarimo teksto netikėtai dingo „kitų teritorijų“ žemė ir Nacionalinė žemės tarnyba išplatino raštus tiems, kam tokiu būdu paprasčiausiai dingo galimybė gauti taip ilgai lauktą sklypą, aš dar kartą peržvelgiau kauniečių, jau dvidešimt ir daugiau metų eilėje laukiančių teisingumo atstatymo, sąrašą. Jis sutrumpėjo apie 500 žmonių. Ką tai reiškia, Premjere? Ogi tai, kad šis normų pakeitimas sulaužė didelio skaičiaus žmonių likimus. Taip, likimus, aš neapsirinku tai teigdamas, nes netekus tikėjimo savo valstybe, žmogus nebetenka ir tikėjimo šviesia savo ateitimi. Jis nebetenka tikėjimo, kad korupcija, o šiuo atveju jos atmaina – kyšininkavimas [ką kiekvienas galėjo padaryti anksčiau ir likti be problemų], yra blogis. Jis paprasčiausiai gal net pasijunta nebeturintis Tėvynės. Ir ar gali būti kitaip, kai teisingumo atstatymo laukėme >20 metų, žinome, kad daugeliui Lietuvos gyventojų, tokiomis pačiomis aplinkybėmis buvo suteikti „kompensaciniai“ sklypai, o likusiems nebeduodama nieko?

II dalis. Apie TEISINGĄ ATLYGINIMĄ už žemę, kai jos grąžinti natūra nebeįmanoma

Įkainiai, kuriuos atlyginant pinigais [arba vertybiniais popieriais, kurių, kaip teigia Turto fondas, atsakydamas į mano paklausimą, nebėra] už nebeįmanomą grąžinti žemę yra nustačiusi Vyriausybė, yra akivaizdi APGAULĖ! Lietuvos piliečių apgaulė. Kad nebūtų galimybės mane suprasti neteisingai, išdėstau viską pakankamai detaliai… pasiremdamas konkrečiu pavyzdžiu – mano paveldėtos žemės Palangos mieste pavyzdžiu ir straipsniu iš „Lietuvos ryto“ laikraščio. Jų galėčiau pateikti ir daugiau.

Palangos miesto centrinėje dalyje mano giminės paveldimos žemės plotas yra 3,78 ha. Šiuo metu iš šio ploto, man asmeniškai tenkanti dalis sudaro 1,0503 ha. LR Seimui papildžius Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą, piliečiams, laukiantiems nuosavybės atstatymo, atsirado galimybė pakeisti savo valią ir iki 2012 metų birželio pirmos dienos už negrąžintą ir neatlygintą žemę prašyti piniginės kompensacijos. Aš kreipiausi į NŽT Palangos miesto Žemėtvarkos skyrių, su paklausimu, kiek pinigų man būtų išmokėta. Atsakyme man nurodoma, kad už 1,0503 ha. žemės plotą valstybė man išmokėtų 5792 lt. [kopiją pateiksiu esant pirmam Jūsų prašymui]. Didesnio aiškumo dėlei paaiškinu, kad suma siūloma už >1 ha, rinkoje atitinka apytikriai 0,5 aro kainą, įvertinant žemę būtent toje vietoje, kur yra mano paveldima žemė.

Vis tik rinkos kaina yra labai nevienprasmiškas ir gana ginčytinas klausimas. Todėl įrodymą, kad vyriausybė stengiasi apgauti savo piliečius, pateiksiu kiek kitokiu pavyzdžiu … Mano paveldėtoje žemėje šiandiena įsikūrė „Pušyno“ poilsio namai. Patys poilsio namai [pastatas] užima labai nežymų plotą, o visa kita – realiai nenaudojamas milžiniškas kiemas su prūdeliu ir želdiniais.

Norėdamas sužinoti kokia mano paveldimos žemės vertė, jai tapus „Pušyno“ žeme, paimu Registrų Centro išduotą pažymą, kurioje nurodomi visi „Pušyno“ parametrai [kopiją pateiksiu esant pirmam Jūsų prašymui]:

Adresas	Palanga, Žvejų g. 1
Pagrindinė tikslinė paskirtis	Kita
Žemės sklypo plotas	2,7212 ha.
Užstatyta teritorija	0,2203 ha.
Indeksuota žemės sklypo vertė	1 780 318 Lt.
Nuosavybės teisė	Lietuvos Respublika, a/k 11110****
Sudaryta panaudos sutartis:	LR VRM Poilsio ir reabilitacijos centras

„Pušynas“, a.k. 18871****Įrašas galioja:Nuo 2006-08-29

Taigi, pačios valstybės nustatyta indeksuota žemės vertė [o ji keletą kartų žemesnė už vidutinę realią rinkos vertę] yra 1 mln. 780 318 lt. už 2,7212 ha.

arba 654 240 Lt. už 1 ha. Tuo tarpu man siūloma už 1 ha. atsiimti 5514 lt.

Reiškia Valstybė pasisavintų 654 240 – 5514 = 648 726 lt. man priklausančios vertės!

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis teigia: http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm “Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Kad man atsiųstame atsakyme nėra nieko panašaus į Teisingumą, neabejotų nei vaikas. Situacija NEsuvokiama, todėl pabandžiau išsiaiškinti ar Teisingo atlyginimo sąvoka įtvirtinta tik Konstitucijoje ar ir įstatyme… Tame pačiame Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme, Bendrosiose nuostatose yra parašyta: „Lietuvos Respublikos Seimas, <…> pabrėždamas, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš  okupaciją  įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą; <…> pabrėždamas,   kad   tęstinių   nuosavybės   teisių   atkūrimas  grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos  įstatymo  “Dėl  piliečių  nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį  turtą  atstatymo  tvarkos  ir  sąlygų“ nuostata –  Lietuvos  Respublikos  piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o  jei  šios  galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama;“ http://www.zum.lt/min/index.cfm?fuseaction=displayHTML&attributes.file=File_828.cfm&langparam=LT

Ko, Gerb. Seimo nary,  aš tikiuosi iš Jūsų, kaip LR Seimo nario? Visų pirma, kad Jūsų įgyta patirtis leis Jums surasti teisinius svertus, kuriais remiantis galėsite padaryti poveikį Vyriausybei, ir ji, savitarpio sutarimu pripažins klaidą, bei atitaisys savo 1998 m. liepos 23 d.  N u t a r i m o   Nr. 920, 2010-04-09 d.  pakeitimą [naują redakciją], po kurio priėmimo išnyko Kaune [o gal ir kitur?] maksimalus neatlygintinai suteikiamos žemės ploto dydis iki 20 arų. Manau, kad toks pakeitimas galimai sąlygojo ir taip be galo aukštą korupcijos lygį Lietuvoje. Ir tuo pačiu negalima nepakeisti Vyriausybės atlyginimo piliečiams už valstybės priverstinai išperkamą žemę metodikos, ko pasekmėje žmonėms išmokamos [siūlomos] kompensacijos, niekaip neatitinka visuotinai elementariai suprantamos TEISINGUMO sąvokos.

Su pagarba –

Romualdas Matelis,

Kaunas, 2012 m. gegužės 2 d.

R.Matelis: Versti Teisingumo ministrą? Gal, bet mano mintys siekia toliau

 “Tvarka ir teisingumas” reikalauja teisingumo ministro R. Šimašiaus galvos“, – šiandiena skelbia dauguma laikraščių portalų. Gal būt, neturiu apie šį ministrą savo vienareikšmės nuomonės. Tiesa, vizualiai jis tikrai neministriškas. Tiesiog studentėlis. Bet ne išvaizdoje ministrų esmė. Dažnas gi vis dūsauja, kad neturime šlubo vokiečio, nes jis greitai pas mus tvarką įvestų. Ir gal taip ir būtų…

Šiek tiek pažinodamas Valentiną Mazuronį, manau, kad jis žino ką daro, tad nesigilinsiu į tai ką jis siūlo. Tačiau man kirba kitas klausimas – o kas ta Teisingumo ministerija? Ar ji pas mus subalansuota su gyvenimu? Kam ji reikalinga?

Gal pabandykime step by step pražygiuoti per visą mūsų teisinę sistemą. Ką jungia mūsų šalies teisingumas? Na, visų pirma žvilgsnis krypsta į teismus. Teismai Lietuvoje [iš karto noriu atkreipti skaitytojo dėmesį, kad keletu sakinių sąmoningai kalbėsiu tarsi oficialus valstybės klerkas] vieninteliai vykdo teisingumą. Jie niekam nepavaldūs, jiems nurodinėti neturi teisės net prezidentas. Ministras – taip pat. Maža to, eilinis teisėjas realiai nepavaldus nei teismo pirmininkui. Tik jis vienas žino tikrą tiesą, na, nebent aukštesnės instancijos teismas pakeistų jo sprendimą. Taigi, teismams jokia ministerija nereikalinga, jie aukščiau už ministrą.

Teismuose paprastai renkasi advokatai ir prokurorai. Jie taip pat nepavaldūs ministrui ir savo sprendimus reguliuoja pagal savo supratimo ir išprusimo laipsnį. Aišku, pirmieji dar ir pagal kliento interesą. Advokatai, kaip, beje, ir teisėjai, dar turi savo tarybas, kurios tam tikrais atvejais gali daryti šiokią tokią įtaką jų darbui. Bet ministerija? Ministerija ir jiems praktiškas nulis. Ministerija ne prie ko. Na, gal išskyrus išimtinus atvejus, kai pabandoma reglamentuoti iš klientų imamo mokesčio dydį. Tačiau ir čia, jei neklystu, nustatytas maksimalus tarifas yra tik formalumas. Nes ne itin noriai jo laikomasi.

Ką turime dar? Turime policiją ir įvairias inspekcijas. Bet policija turi savo – Vidaus reikalų ministeriją. Čia, mano supratimu, taip pat vyksta nuolatiniai bandymai “palengvinti“ ministrų dalią, tuo tikslu įkūrus generalinio komisaro pareigybę ir atliekant kitus, panašius veiksmus. Bet VRM jau kita tema, nesiplėtosiu. Nors vėliau vienu sakinuku dar ir sugrįšiu prie jos…

Tiesa, Teisingumo ministerijai tarsi pavaldūs notarai. Bet ir čia tiek to pavaldumo. Tikriausiai daugelis dar prisimena nesenus laikus, kai vienas TM ministras pabandė sutvarkyti notariato kiemą. Tik ar pavyko? Į šį klausimą atsakykime kiekvienas pats sau. Aš manau, kad nelabai kas gavosi, nes gi notarai mūsuose jau seniai privatūs, o jei taip, tai tiek jiems tas pavaldumas ir terūpi. Tuo labiau žinant, kad ir čia yra savi Notarų rūmai, kurie, ko gero, daugeliu atvejų taria lemiamą žodį.

Tad kam Lietuvai aplamai Teisingumo ministerija? Kokios jos galios? Seniai prigijusi sparnuota frazė – “ministras be portfelio“. To nepasakysi apie mūsų Teisingumo ministrą. Jis su portfeliu. Tik bėda, kad tas portfelis labai jau apytuštis. Todėl man peršasi mintis, kad jos visai nei nereikia. Na padarykime Teisingumo departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, perkelkime į ten trečdalį dabartinės TM darbuotojų ir taip valstybę išvaduosime iš papildomo biurokratinio balasto.

Nors taip rašydamas, vis tik, manau ką kitą. Ir girdžiu sodrius kurių ir nekrošių kritikos balsus: taip yra visoje Europoje. Tokios struktūros reikalauja demokratija. Mat jei teismai bus pavaldūs ministerijai, o teisėjai pavaldūs pirmininkams, gali įsivyrauti teisingumo deformacijos, o tai sukels tiesioginę grėsmę Lietuvos valstybingumui. Ir net patiems valstybės pamatams…

Nejuokinkite garbūs kritikai. Mes jau prisiklausėme jūsų legendų įvairiose televizijos laidose. Valstybingumui kenkia aklas Vakarų plagijavimas, o ne savarankiškas mąstymas ir nepriklausomai pasirinktas šalies vystymosi kelias. Gi vis dar deklaruojame save, kad esame Nepriklausoma valstybė! O teismų nepriklausomumas nėra jokia jų objektyvumo garantija. Priešingai, kontrolės stoka yra kaip tik tai, kas leidžia bylas, o po jomis ir glūdinčius žmonių likimus spręsti nepakankamai sąžiningai ir objektyviai. Nes palikta viskas teisėjo sąžinei. O ar visi jie ją turi? Taip, mes kartas nuo karto pamatome tarsi vidinį šio korpuso apsivalymą. Bet ar tai užtikrina teisingumą? Ne. Nes teisingumas neturi senaties termino. Todėl aš laisvas manyti, kad jei atsirado už rankos nutvertas teisėjas, kuris buvo pašalintas, jis galėjo ir iki tol priimti daug neteisingų nutarčių ir sprendimų.

Ir kame čia tas demokratijos garantas? Na nepavaldūs teismai ministrui, bet savotiškai priklausomi nuo teisėjų tarybos. Aha, tada jei aš noriu įtakoti teisėjų sprendimus, man neverta eiti į teisingumo ministrus. Nes ten aš būsiu nulis. O į tarybos pirmininkus gal ir verta? Nes ten mano galios bus kitokios.Iš anksto apsisaugodamas nuo galimų kaltinimų, jei netyčia į mano rašinukus užklystų koks piktas teisininkas, turiu paaiškinti, kad aš neteigiu, kad visa taip ir yra. Aš tik teoriškai pateikiu savo samprotavimus. Bet tuo pačiu aš ir piktinuosi neretai skleidžiama kai kurių teisės korifėjų demagogija, neva, net bandant svarstyti apie kitokią teisinę sistemą, yra kėsinamasi į valstybinės pamatus. Nes niekada bent jau man neteko girdėti oratoriaus, teigiančio, kad Lietuvai nereikia teismų ar prokurorų. Jie būtini šiandiena ir bus būtini visada. Tad vieši svarstymai ar gera mūsų teisinė sistema kėsinasi ne į valstybę, o nebent į kai kurių atskirų individualybių asmeninį gerbūvį.

Tad baigdamas, noriu apibendrinti savo rašinėlį: V.Maūronis kelia klausimą apie ministro personaliją. O aš keliu ar reikalinga ministerija aplamai. O jei reikalinga, tai ar ji ir toliau turi likti tokia bejėgė?

==== Valstybė ====

Sveiki užeinantys bičiuliai ir nepažįstamieji. Palengva ruošiu savo nuomonę apie Valstybę. Bet, kad ji būtų išsamesnė, man reikalinga Jūsų pagalba.
Kokia?
Ogi visai nesudėtinga. Man paprasčiausiai norėtųsi, kad mano šios temos komentaruose surašytumėte kiekvienas savo nuomonę kokios yra valstybės pagrindinės ir šalutinės funkcijos. Kam mums reikalinga valstybė? Ką ji mums duoda? Kodėl yra gražu būti savo valstybės patriotu ir t.t ir panašiai.
Tikiuosi nerašysite vadovėlinių frazių, nes viskas reikalinga tas, kas plaukia iš širdies.

Iš anksto ačiū! Romualdas.

Romualdas Matelis: Argi ne Lietuvos valioje spręsti dėl sezoninio laiko atsisakymo?

Kadangi kartas nuo karto vis pamąstau apie mūsų valstybės neįgalumą ne tik sunkiose visuomeninio gyvenimo problemose, bet ir absoliučiai paprastose, sakyčiau netgi primityvokose situacijose, šiandiena, prasidėjus antram kalendoriniam žiemos mėnesiui susiradau kiek anksčiau prabėgomis skaitytą informaciją. Ji čia –>>> “Sezoninio laiko atsisakymas Lietuvoje būtų palankus žmonių sveikatai, bet grėstų ES sankcijos“. Be kitų, mano akimis, ne itin išmintingų minčių šioje apybraižoje, skaitau ir tokį sakinį:
“Europos teisės departamentas įspėja, kad ne Lietuvos valdžios valioje spręsti dėl sezoninio laiko atsisakymo. Tokie sprendimai, anot jo, „priklauso Europos Sąjungos, o ne valstybių narių kompetencijai“.
Na atleiskite gerbiamieji, tai ar mes jau nebeturime savo Valstybės? Ar jau tapome kažkokia autonomine respublika, kuri nebeturi teisės spręsti savo šalies kasdienybės klausimų? Nesuprantu tokių išvedžiojimų. Dar keisčiau skamba Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto specialistų teiginiai, kad jei Lietuva liktų gyventi vasaros laiku, „tai neatitiktų valstybės geografinės padėties ir laiko juostos“. Stebiuosi kodėl gi dar iki šiol šie specialistai nesvarsto klausimo, kad Lietuvoje uždrausti savo būstus šildyti žiemos metu? Gi tai taip pat neatitinka valstybės geografinės padėties ir laiko juostos: turėtume teisę nebent susimūturuoti į antklodes ir taip bandyti išlikti gyvi iki sekančios vasaros. Natūrali atranka, taip sakant, tada būtų. Ir pilnai atitiktų visus gamtos parėdymus. Juokas pro dideles ašaras…

O gal pabandykime pamąstyti savarankiškai, be jokių Vilniaus mokslininkų ar Europos politikų pagalbos? Ir mąstykime, taip sakant papunkčiui. Taip vadinamas natūralus Lietuvos laikas mums šiandiena teikia galimybę ryte anksčiausiai sulaukti šviesos. Tai būtų ne taip jau ir blogai, tačiau turime įvertinti tai, kad šviesaus paros laiko trukmė yra stabili, jos prailginti negalėtume ne tik su Europos, bet ir su viso pasaulio išminčių pagalba. Tad ką mums duoda ankstyva šviesa ryte? Kalbėsiu, kad suprantamiau būtų, dirbančio   žmogaus akimis. Ryte mes keliamės, prausiamės, pusryčiaujame ir… keliaujame į darbą. Vonios kambaryje, ko gero, niekas natūralios šviesos nei neturime, tad elektros lemputė yra mūsų vienintelis šviesos tiekėjas. Reiškiasi, nepriklausomai, nuo to, lauke tamsu ar šviesu, mes naudojame ir mokame už elektrą. Po to atvykstame į darbą, o čia apšvietimo kaštai jau darbdavio reikalas. Tai normalu – darbdavių kur kas mažesnis procentas negu paprastų, samdomų piliečių, tad tautos interesas turėtų tuo pačiu būti laikomas ir viešuoju interesu… Vakarop, jei darbą mes baigiame apie 17 valandą, išeiname jau sutemus ar bent pritemus, o namus pasiekiame, paprastai jau sutemus. Bene porą mėnesių metuose, pagal dabartinį laiką, mes jau iš darbo išeiname tamsoje. Ką veikti kai aplinkui ir šalta ir dar tamsu? Ogi nieko, keliauti namo ir kiurksoti prie televizoriaus, kompiuterio arba skaityti knygą. Po to eiti miegoti ir ryte vėl pradėti tą patį ratą.
O jei mes gyventume ne pagal savo geografinį laiką? Jei mes jį pamirštume ir darytume taip, kad mūsų realusis gyvenimas prailgėtų? Vasarą pakanka ir to laiko, kokį turime dabar, dukart per metus sukinėdami laikrodį. O jei atėjus žiemai, laikrodžius persuktumėme į kitą pusę? Tada mes iš darbo išėję dar turėtume apie valandą, o kitu laiku ir dvi valandas šviesaus laiko. Tada mes ne tik, kad mažiau elektros sunaudotume namuose [reiškia kažkiek atpigtų ir taip mums gamtos primesti dideli išgyvenimo kaštai], bet dar su malonumu galėtume ir pasivaikščioti parkuose ar alėjose, kas neabejotinai teigiamai  atsilieptų bendrai sveikatai, nuotaikai ir netgi sekančios dienos darbingumui. Todėl neatsitiktinai sakau – taip prailgėtų ir realus mūsų gyvenimo laikas. Juk daugelis tikrai sutiksite, kad pilnakraujis gyvenimas yra tada, kai mes judame, bendraujame, kažką veikiame, o ne snūduriuojame užpečkyje ir miegame. Neabejoju, kad mažai rastume sveikos mąstysenos ir geranoriškų ketinimų žmonių, kurie manytų, kad, be kita ko – mūsų rizikingos kriminogeninės gyvensenos sąlygomis, maloniau yra vaikštinėti tamsoje nei dienos šviesoje.

Romualdas Matelis: PERESTROIJKA mano gyvenime

**********=**********=**********=**********=**********=**********=**********

Šį, deja, ne iki galo pabaigtą savo autobiografinį straipsniuką, pradėjau dar prieš tris metus NetLog’e. Tačiau dabar sumąsčiau jį atkelti į čia, į WordPress‘a. Tikiu, kad mano autentiški prisiminimai iš tokių, tarsi dar nelabai senų laikų, kažkam gyvenime bus įdomūs. Neabejoju, kad kaip ir visur gyvenime, bus ir nepatenkintų – gi rašau viską objektyviai, nei pagražindamas, nei patamsindamas, o ne visiems tiesa patinka. Toks jau tas gyvenimas… Bet gero skaitymo visiems čia užsukusiems

**********=**********=**********=**********=**********=**********=**********

Pradedu savo prisiminimus apie TSRS imperijos paskutinįjį etapą – Perestroijką ir save joje. Gal ne visiems tai bus įdomu, gal tiems, kas jos nematė, o ir girdėjo ne itin daug, tai tik senos nuobodžios pasakos. Tačiau dar daug yra ir mano amžininkų, kurie tikrai su malonumu prisimins tą neseną laiką. O tuo pačiu ir sužinos tai, ko anksčiau nežinojo.

Įžangai – minimaliai apie save
Taip jau susiklostė mano gyvenimas, kad dar būdamas vienuoliktoku  susipažinau mielą merginą iš Kauno senamiesčio. Jaunystėje, o gal tai reikėtų vadinti dar paauglyste, gi viskas labai greitai. Tada dar nereikia kažkokių svarių aplinkybių pažinčiai. Tiesiog kažkokiomis aplinkybėmis imi ir susipažįsti.

Tiek šalia jos, tiek šalia manęs visada būdavo dar krūvos geresnių ar menkesnių draugų, tačiau mudu būdavome tarsi vienas kitą suprantantys iš pusės žodžio.
Nežinau kiek laiko mudu jau buvome pažįstami, kai vieną dieną ji man pasigyrė, kad jau apie mėnesį dirba ekskursijų vadove. Nustebau, o tiksliau net nepatikėjau. Pamaniau, kad buvau pervertinęs savo draugę, o ji tokia kaip ir visos – mėgėja girtis ir net meluoti. Tačiau klydau – ji sakė tiesą. Tuo įsitikinau jau po keleto dienų, kai ji mane nusivedė į LLKJS komiteto Kauno miesto skyriuje įsikūrusį Tarptautinio jaunimo turizmo biurą “Sputnik“. Nors pasiryžti eiti ten bandyti tartis, kad ir mane priimtų dirbti ekskursijų vadovu nebuvo lengva, nes maniausi esąs beveik nemokantis rusų kalbos, o tuo labiau dar neturintis ne tik aukštojo, bet ir nesuspėjęs baigti vidurinio mokslo, Nijolė mane įkalbėjo – ji gi irgi dar tik abiturientė, o ją jau priėmė. Be to “Sputnikas“ dar naujai atsiradusi organizacija, todėl pradžioje didelių reikalavimų savo darbuotojams nekelia. O čia ir turistai… taip pat daugumoje yra mokiniai, todėl ir pačiam būti tokiame statuse visai garbinga….
Taigi, tapau ekskursijų vadovu. Nors dar labai menkos orientacijos, o tuo labiau – išprusimo. Kad kokybiškai pravesti ekskursiją po Kauną, reikia – nori to ar nenori, turėti daug istorinių žinių, išmanyti architektūrą, turėti organizacinių sugebėjimų. Na, pastarųjų gal man ir netrūko, tačiau su dviem pirmaisiais reikalai buvo prastoki. Tuo labiau, kad ir istorijos pamokose man dažniausiai buvo nuobodu. Atrodydavo – kas ta istorija? Gi atsilikimas. Va dabar kokie mes kieti esame, o tada, prieš šimtą ar daugiau metų… Ar verta dėl tų negrįžtamai nebūtin išėjusiųjų dar laužyti galvas. Bet dabar, kai suvokiau, kad pradėsiu bent jau laisvalaikiu turistams pasakoti apie savo mielą Kauną, viskas jau atrodė visiškai kitaip. Kaune jau eilę metų veikė alternatyvus biuras – Kauno Kelionių ir ekskursijų biuras. Jis buvo kur kas solidesnis, tačiau man ten dar nesišvietė, nes ten pirmasis reikalavimas buvo aukštasis išsilavinimas. O man jis atrodė dar taip toli… Ten buvo reikalaujama dirbti pagal paruoštą metodinę medžiagą, o visas darbas su turistais buvo paskaičiuotas valandomis ir minutėmis. KKEB savo darbuotojams nurodydavo net ir pilną maršrutą kokiomis gatvėmis reikia vedžioti turistus, tuo tarpu sputnikiečiai turėjo visišką veiksmų laisvę, todėl darbas kurį mes ten dirbome, šiuolaikinio jaunimo terminais sakant buvo vežantis…. Jis užkabindavo daugelį, o mane įtraukė ir visam mano gyvenimui.

Gorbačiovas Michailas, I TSRS prezidentas

Dar gal dešimtmetį iki Gorbačiovo pradėtos perestroijkos, aš dažnai sėdėdavau prie televizoriaus. Tarpe kitų, tikrai tam laikui įdomių laidų iš Maskvos, viena iš įdomesnių būdavo “Kino keliautojų klubas“. Šių laidų metu tarybinis žmogus galėdavo kaip niekada aiškiai pamatyti daugelį uždraustų užsienio šalių. Na ir kas, kad ekrane, vis tiek tokios laidos nepamirštamos, nes kitaip neįpratęs, jausdavaisi kaip pilnateisis turistas. Šiandiena galiu bandyti netgi teigti, kad tai ką pamatydavome tose laidose, buvo informatyviau, negu iš tikro aplankyti užsienio šalį. Ne, jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad tai geriau. Tikra kelionė turi kur kas daugiau savo žavesio ir įspūdžių, tačiau informacijos gavimo požiūriu, žiūrėdami televizijos laidas, mes dažnai galime sužinoti kur kas daugiau nei iš vietinio ekskursijų vadovo.

Bet ne apie TV laidų kokybę noriu pasakyti. Aš iki šiandiena ryškų ryškiausiai prisimenu, kaip dažnai man suspausdavo širdį žiūrint kino kelionių laidas. Pavyzdžiui Maskvos televedantysis kartais pateikdavo tokią frazę: “Monako, miniatiūrinė Europos valstybėlė, kuri neturi jokios pramonės, o visa šalis gyvena tik iš turizmo. Ir gyvena pakankamai gerai“. Ir man netrukdavo užvirti kraujas, o tuo pačių įsismelkti liūdesys – kodėl aš, šiandiena jau pripažintas ekskursijų vadovas, turiu skursti už TSRS sienų, kada laisvame pasaulyje galėčiau gyventi laimingai ir be rūpesčių…
Ir vis dėl to, man buvo lemta sulaukti. Sulaukti to laiko, kada tarsi per didelius šalčius pasigirsta garsai nešildomo pastato sienose, o dabar ėmė braškėti imperijos sienos. Su Gorbačiovo paskelbta Perestroijka jau buvome apsipratę. Tiesa, mažai tikėjome, kad ji gali kažkur nuvesti. Tačiau vieną vakarą, kai aš įprastai žiūrėjau TV programą “Vremia“, aš nebepatikėjau savo ausimis. Vedantysis komentatorius [taip tada dažniausiai vadinome telereporterius], paskelbė TSRS Aukščiausiosios tarybos nutarimą – nuo rytdienos, siekiant dar labiau suaktyvinti tarybinę ekonomiką, leidžiama imti steigti buitinio gyventojų aptarnavimo kooperatyvus, kurie turės konkuruoti su valstybinėmis įmonėmis ir taip kelti bendrą šalies kokybinį ir ekonominį verslo lygį. Ir svarbiausia, kad tai galės daryti jau nebe valstybė, o privatūs asmenys. Tiesa, kaip tada buvo sakoma, kooperatyvai negalės “kabėti“ ore. Jie turės būti steigiami prie esančių giminingų valstybinių įmonių. Nežiūrint to, jie patys reguliuos savo veiklos parametrus, patys ir skirstysis savo gautas pajamas…. Tai buvo neįtikėtina fantastika. Tai buvo kažkas nerealaus. Tai buvo ta žinia, kurios aš laukiau visą savo gyvenimą. Tai buvo pranešimas, kuris man nebeleido tą naktį dorai net užmigti…

Sekantį rytą aš jau pravėriau Kauno vykdomojo komiteto duris… Visur aplinkui – man taip atrodė – jautėsi jau tikrasis Perestroijkos kvapas… Ir jis buvo neįtikėtinai nuostabus… Pagaliau mes tampame žmonėmis.
Niekada nebuvau naivus ar lengvatikis, todėl tikrai nesitikėjau, kad įžengus į Vykdomojo komiteto pastatą būsiu pasitiktas su gėlėmis ir orkestru. Puikiai suvokiau, kad metų metais ten dirbantiems valdininkams, Gorbačiovas tapo tik dideliu šašu ant nosies, kuris maišo žvelgti į jų pasirinktą gyvenimo kelią. Tačiau žinojau ir tai, kad būtent jie visi ten užsibuvo ir patys tai jautė todėl, nors labiau už kitus turi imunitetą bet kokiems gyvenimo atšalimams ir skersvėjams, tampa vis baikštesni. Vis tik Gorbačiovo Perestroijka energijos ir idėjų kupiniems jauniems žmonėms stimuliavo labai didelę, iki tol kažkur genuose glūdėjusią jėgą ir ryžtą. O dabar ji išsiveržė pro visus tuos šarvus, kurie mus saugojo nuo negandų visą ligtolinį gyvenimą. Mane taip pat.
Yra posakis, kuris skelbia, kad kiekviename humore yra bent jau trečdalis teisybės. Gal būt. Prisimenu, kai vienu metu kiek aktyviau bendravau su savo vaikystės kaimynu, kuris perestroijkos metais buvo vienos gydymo įstaigos komjaunimo sekretorius. Apie mano sunkią kovą už turizmo kooperatyvo įsteigimą, vienu metu jis juokais man pasakė: Perestroijka yra tik tam, kad patikrinti kiek dar yra likę jūsų, „kontrų niedabytųjų“[čia rusų kalbos nemokančiam jaunimui noriu išversti – kontra niedobytąją dar Lenino laikais buvo vadinami turtingesni, kapitalistiškai aktyvesni žmonės]. Ir tokie pašmaikštavimai, aišku, visada man kėlė šiokią tokią baimę – o gal jo šiame pasakyme net ne 30, o visas 100% tiesos. Gal manęs, kaip ir mano dieduko, buvusio Lietuvos Armijos karinio komendanto, laukia nauji trėmimai pas baltąsias meškas?

Mano Diedukas, kapitonas Jonas Matelis su savo sūnumis: kairėje mano velionis Tėvukas Algimantas Teodoras Matelis, dešinėje jo brolis Keistutis Matelis. Deja, nei vieno jau nebėra

Vykdomajame komitete sužinojau, kad dėl kooperatyvų steigimo reikia kreiptis į juristę. Tuo metu tai buvo Živilė U. ir nors ją mačiau pirmą kartą ji man pasirodė maloni ir teikė vilčių. Tačiau tos viltys švytėjo ne ilgiau, negu tęsėsi sapnas pirmąją naktį po to, kai išgirdau apie leidimą kurti kooperatyvus. Susiskambinusi su kažkuo ir kažkur pusvalandžiui pasivaikščiojusi, ji sugrįžo su niūria žinia: turizmo kooperatyvo kurti negalima. Nes tai yra ideologinis darbas. O Maskva leido kurti buitinio gyventojų aptarnavimo kooperatyvus.- Gerai, – bandžiau keisti pokalbio trajektoriją. – Tada aš pasakojimui apie Kauną imsiu vadovą iš ekskursijų biuro. O visa kita – nakvynė, maitinimas, transporto paslaugos gi ir yra buitis… Tačiau ne, man buvo nedviprasmiškai parodyta, kad mano svajonės bergždžios ir geriau toliau nebegaišinti nei savęs nei jos.
Bet aš galvojau kitaip, todėl ją gaišinau dar ilgai ir nuobodžiai. Gal apie 6 mėnesius. Tiesa, ne taip jau tankiai, nes po kurio laiko mano vizitai jau suko į Kauno vykdomojo komiteto vadovų kabinetus, pas pirmąjį ir antrąjį LKP partijos sekretorius ir net pas Ministrų tarybos pirmininką. Priimdavo, jie, aišku mane ne taip jau dažnai, bet pavardę buvo išmokę puikiai, net neabejoju. Nes net po metų laiko Laisvės alėjoje mane sutikęs Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Zigmas K., stabtelėjęs pakalbino pavarde, žinoma su priklausiniu „draugas“, pasiteiravo kaip mano kooperatyvas, ar jau veikia. Tiesa, tai nebuvo draugiškas jo rūpestis mano firma. Greičiau ironija, nes jis manė, kad aš jo taip ir neturiu. Bet jei taip manė, tai klydo. Nes aš jau sukau savo verslo karuselę.
Bet tiek to tie visi mano keliai ir koridoriai kuriais vaikščiojau. Ilgai aš dar vargau su įvairiais LTSR pareigūnais, kol galiausiai apsisprendžiau važiuoti į Maskvą. Pasiryžau pamatyti patį M.Gorbačiovą ir išdėstyti savo bėdas. Taip, aš buvau kupinas ryžto nugalėti ir tai man vis tik pavyko. Tiesa, ne taip jau tiesiai, tačiau pavyko. Gorbačiovo taip ir nepamačiau, už tai apie valandą laiko diskutavau su jo referente, kuri sugebėjo mane įtikinti, kad šiuo klausimu aš turiu kreiptis į TSRS Aukščiausios tarybos pirmininką A.Gromyko. Šio imperijos vado aš, deja, taip pat nepamačiau, nes tą dieną, kai man buvo paskirtas priėmimo laikas, jis kažkur išvyko, tad mane priėmė pirmasis jo pavaduotojas, Baltarusijos TSR Aukščiausios tarybos pirmininkas Georgijus Tarazėvič‘ius.

Kelionė į Maskvą niekada nebuvo sudėtingas dalykas. Bilieto kaina būdavo pilnai suprantama – 21 rub. jei važiuosi kupė, o plackartiniame vagone pakako ir 17 rublių. Kooperatyvų gimimo epochoje tai nebuvo labai jau iššaukiančiai pigu, nes rublis dar buvo stabilus ir turėjo savo vertę, bet per bent keletą mėnesių kelionei į ten ir atgal galėjo sukrapštyti bet kuris normalus žmogus. Va nakvynė tai buvo epochos galvosūkis daugeliui. Nes bet koks viešbutis tarybų šalyje buvo amžinas deficitas. Nesvarbu kalbėsime apie Rusiją ar Gruziją, Lietuvą ar Kazachstaną. Tiesa, aš turėjau kažkokį net man pačiam nesuprantamą talentą, todėl skirtingai nuo kitų savo draugų ar kolegų, niekada neturėjau apsinakvydinimo galvosūkių. Ir niekada nevežiau jokių kyšių administratoriams, nors kiti net prisikrovę didelius lagaminus, vežė dešras ar dar kažką, kad tik nereikėtų nakvoti sėdint stoties perone. Vis tik nakvynės kainos Maskvoje buvo pakankamai aukštos, bent jau pagal mano tuometinę kišenę, todėl teko pasukti galvą kokį čia originalesnį sprendimą susigalvoti, kad išlaidos būtų minimalios. Bet viskas susiklostė labai gerai.
Tuo metu aš dirbau Kauno Vytauto kultūros ir poilsio parke, į kurį, beje, papuoliau būtent dėl savo steigiamo kooperatyvo. Nors mano atlyginimas buvo ir labai mizernas – 90 rub./mėn., jį pilnai kompensavo ta aplinkybė, kad parke aš buvau tarsi šešėlinis direktoriaus pavaduotojas. Visada buvau kviečiamas į taip vadintus gamybinius susirinkimus, visada parko vadovai skyrė didelį dėmesį mano nuomonei bet kuriais ten vykusios veiklos klausimais. Tad bemąstant kaip čia susiorganizavus valdišką kelionę į šalies sostinę, man toptelėjo mintis, kad jau keletą metų į Vilnių gastrolėms atvažiuoja čekų luna parkai. Pagal tuometinę spaudą buvo akivaizdu, kad jie yra labai populiarūs, nes atvykus čekų atrakcionams į Vingio parką, Lietuvos keliais nusidriekdavo vilktinės autobusų iš visų jos kampelių. Tad parko Direktorių R.Butkevičių ir užkalbinau vieną dieną: – šefe, niekaip nesuprantu kodėl mes nusileidžiame Vilniui? Argi Kauno Ąžuolynas kuom nors menkesnis už Vilniaus Vingį, kad mes niekada dar nesame sulaukę luna parko?
Į tai direktorius man atsakė su atlaidžia šypsena: Maskvos Kultūros ministerija yra nustačiusi, kad luna parkai gali būti siunčiami tik į milijoninius TSRS miestus. Ir visas sąjunginių respublikų sostines, nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus. Deja, Kaunas neatitiko nei pirmo, nei antrojo reikalavimo.
– Blefas, – tada atsakiau jam. – Maskvoje stebuklingą galią turi lietuviškas servelatas ir spalvota degtinė. Mane “Sojuzgoscirkas“ supras, – bandžiau su humoru paprieštarauti savo vadui. Bet jis turėjo tvirtą savo nuomonę šiuo klausimu, tad mūsų pokalbis pirmą kartą įgavo net nemalonaus konflikto atspalvį. Dar po keliolikos minučių pokalbio jis man išdrožė: – Romualdai, jei tu užsinorėjai pasibastyti po Maskvą, man makaronų nei nekabink. Sakyk tą tiesiai ir nekvailink, kad tu gausi luna parką.
Nieko baisaus neįvyko, jis gal net nujautė, kad aš skverbiuosi į Maskvą dėl savo kooperatyvo, nes daugeliu steigimo klausimų aš su juo konsultuodavausi ir tardavausi visai atvirai. Tik luna-parko tema jį savotiškai sudirgino. Nes, pasirodo dėl jo jau keletą metų kalbėta LTSR Kultūros ministerijoje ir net pats ministras yra bandęs įkalbėti Maskvos šulus, bet tai jam nepavyko. Todėl suprantama, kad suerzino kažkokio eilinio parko kultmasovyko užmojis perspjauti visus kietuolius. Bet manęs giliai nesujaudino net ši žinia, aš intuityviai tikėjau savo pergale. Todėl, tąkart mes priėjome Savotiško kompromiso – jis ir toliau galvos, kad aš tik šiaip noriu patenkinti savo kelionės aistrą, o aš galiu galvoti, kad aš gausiu tą luna parką, bet grįžęs turėsiu nulenkęs galvą atgailauti, kad elgiausi nesąžiningai ir kvailai pūsdamas tokius kvarabus. Ir sutarėme mano komandiruotės datą. Viskas jau būtų gerai, jeigu… jeigu neatsitiktų dar geresnis dalykas. Tuo metu aš laikiau keliasdešimt kambarinių dekoratyvinių paukštelių ir tos pačios dienos, kai galutinai suderinau savo komandiruote vakarą, atėjęs į Kauno Dekoratyvinių paukštelių klubo susirinkimą sužinojau netikėtą žinią: Maskvoje nuolat veikiančioje TSRS Liaudies ūkio pasiekimų parodoje [ВВДНХ], netrukus bus dviejų savaičių paroda apie namuose auginamus įvairius augintinius.

**********=**********=**********=**********=**********=*

**********=**********=**********=**********=**********=*

**********=**********=**********=**********=**********=*
Lietuvai skirta viena vieta, o tai reiškia, kad vienas žmogus iš Lietuvos turi būti siunčiamas į tą parodą kartu su dalimi savo augintinių. Didieji Lietuvos miestai, kurie turėjo analogiškus klubus, metė burtus kieno atstovas turi važiuoti. Išpuolė Kaunui, o Kauno paukštelių augintojai nutarė siųsti mane. Ne, aš tikrai toli gražu nebuvau surinkęs įdomiausią kolekciją Kaune. Tačiau visiems pasirodė svarbiausia ne paukščiai [jų pas daugelį Maskvos augintojų yra kur kas daugiau ir įvairesnių negu pas bet kurį mūsiškį], o tai, kad aš buvau žinomas kaip daugelį šia tema teorinių veikalų perskaitęs asmuo, tad jei kils kokių klausimų, gėdos Lietuvai neturėčiau padaryti.
Taigi, nors iki komandiruotės buvo likę gal apie dvi savaites, aš, apsiginklavęs dviem komandiruotėmis mintimis jau keliavau į Maskvą.

                                        **********=**********

Kaip jau minėjau, pasiekti Maskvą tarybiniais laikais nebuvo sudėtinga. Netgi priešingai – labai patogu. Nes bene trys kasdiena kursavę traukiniai išvažiuodavo vakare ir anksti ryte keleiviai išsilaipindavo „Baltarusijos“ stotyje [Беларуский вокзал]. Vienas iš jų buvo tiesioginis, Kaunas-Maskva kitas Vilnius-Maskva, o trečiasis į Kauną atvykdavo iš Karaliaučiaus [Калининград]. Kauno traukinys būdavo pats priimtiniausias tiek tuo, kad lengviau būdavo galima pasirinkti vagoną, tiek ir savo išvykimo laiku. Jis į geležinkelio tunelį įlįsdavo 19:15 val., tad jau apie aštuntą vakaro daugelis keleivių skubėdavo į vagoną restoraną, kur net jei esi namuose jau pavakarieniavęs, gali pasiėmęs šimtgramį ar daugiau „Starkos“ ar „Užuovėjos“ pakankamai įdomiai praleisti laiką iki pat pogulio. O anksti rytą, dar valandą iki galinio sustojimo, keliaujančiuosius garsiu balsu pažadindavo palydovės. Ir kelionė baigta. Nors mikriukai jau seniai nebebuvo naujiena ir Kaune, Maskvoje jų maršrutai buvo išsidėstę labai gausiai ir patogiai, tad pasiekti daugelį TSRS sostinės vietų buvo galima net neperlipant i Metro. Tiesa, atvejais, kai tavo pasirinktas kelionės taškas labai toli, kelionė požeminiu traukiniu būdavo patogesnė ir operatyvesnė.
Kaip ne kaip, o mano pirmasis lankytinas taškas buvo VDNCH, nes ten būtent buvau laukiamas kaip parodos dalyvis, tuo tarpu „Sojuzgoscirk“ apie mano egzistavimą šiame pasaulyje nei nenutuokė. Kaip parodos dalyvis aš turėjau gauti nukreipimą į viešbutį, o tai, nors ir nebuvo man didelė laimė, nes tokiems eiliniams kaip aš dalyviams maža vilties gauti geresnį korpusą, buvo pirminis normalaus įsikurdinimo garantas. Tiesa sakant, aš ir iki šiol nesu supratęs koks tikslas ieškotis komfortabilaus viešbučio atvykus į kažkurią užsienio šalį. Man visada svarbu, kad jis būtų arti centro, nes būtent ten aš norėsiu praleisti savo vakarus. O televizorius jame bus ar nebus, aš jo tikrai nesijungsiu. Nedomina manęs niekada ir prabangios vonios ar dideli veidrodžiai jose. Nes ne tuo tikslu važiuoju šimtus ar net tūkstančius kilometrų, kad ten tuoj pradėti gyventi tokį pat gyvenimą, kokį gyvenu namuose kasdienybėje. Viešbutis man yra tik miego prieglobstis ir daugiau nieko. Tad ir Maskvoje žiūrėjau tik į jo geografinę padėti. Ir tai man pavyko, kaip rusai sako – неотходя от кассы. Atsakinga darbuotoja man pasiūlė komfortabilų kambarį gerokai toli tiek nuo centro, tiek nuo parodos. Tačiau sužinojusi, kad mane domina tik atstumas, net nudžiugo ir aš gavau kambariuką pačioje VDNCh teritorijoje. Pasisekė, nes apart mano norimų kriterijų, pasirodė, kad viešbučio direktorius Algimantas Gurauskas. Jūs nesunkiai nuspėsite, kad Maskvoje rasti vadovaujančias pareigas užimantį lietuvį nebuvo labai jau eilinis įvykis. Kaip ir jam pas save sulaukti tautiečio kliento. Todėl, nežiūrint didoko amžiaus skirtumo, tarp mūsų užsimezgė maloni pažintis.

Įėjimas į ВДНХ

-Na ką aš… Aš jau seniai surusėjęs, – pasakė jis man dar pirmojo pokalbio metu. Nors kalba buvo pakankamai švari. Bent jau lyginant su kai kuriais jaunystės draugais, kurie tarybinėje armijoje pabuvę vos porą metų, sugrįžę po tarnybos kartais vos suregzdavo sakinį be rusiškų žodžių. „Tarnavau tam, kur kromie kamneij ničievo nėra“ – kaip dabar prisimenu Vytelio, savo vieno mokyklos laikų draugelio pirmuosius žodžius po kariuomenės. Sunku tai vienareikšmiškai vertinti – vieni, gyvendami dominuojančioje kitoje kalboje net per keliasdešimt metų, jos taip ir neišmoksta, kiti labai greitai pamiršta gimtąją ir prireikia kažkiek laiko, kad galėtų vėl kalbėtis su saviškiais taip, kaip kalbėjo iki išvykimo…
Vis tik Gurausko kalboje labai greitai pagavau nostalgijos gaidelę ir tai buvo malonu, nes jutau, kad žmogus bendrauja noriai ir nuoširdžiai. Tiesa, tai buvo tik šiaip kažkokio artimesnio pašnekovo radimas, nes Maskvoje draugų kaip ir neturėjau. Na, gal išskyrus keletą kažkada buvusių mano turistų, tačiau dabar prieš mane buvo žmogus, kuris per 25 gyvenimo Maskvoje metus, čia viską žinojo puikiai ir aš galėjau tikėtis nuoširdžių patarimų kaip prasibrauti iki M.Gorbačiovo ar bent prie luna-parkų valdžios. Gi ne kiekvienam emigrantui pavyksta tapti Maskvos viešbučio direktoriumi. Ir neklydau. Užbėgant įvykiams už akių, turiu pasakyti, kad jis ne tik suteikė man pradinę vertingą informaciją apie būsimus vizitus, bet patarė ir kaip parodoje užsiimti geresnes pozicija. O ateityje jis dar ne kartą padėjo ne tik man, bet ir keletą kartų užbroniravo viešbučius į Maskvą įvairiais reikalais vykusiam mano Tėvukui. Gaila tik, kad jis, nors ir mano atkakliai įkalbinėtas sugrįžti į Lietuvą, tam neberado drąsos. Neapsilankė net ir nors kelioms dienoms, jam rodėsi, kad Lietuva ir mylima, bet jis jai jau nebereikalingas ir neįdomus.
Puikiausiai išsimiegojęs, sekantį rytą atvykau į VDNCh trečiąjį paviljoną, kur palengva kurdinosi neaprėpiamos „tėvynės“ kolegos. Iš tikro tai pamačius jų atsivežtą turtą – gausybę retų, natūroje nematytų paukščių, tapo labai nejauku. Jaučiausi tarsi bomželis pakliuvęs į Vienos balių. Nors apranga gal ir nebuvau prasčiausiųjų tarpe, tačiau su savo keliomis nimfomis, kanarėlėmis ir banguotukėmis buvau pionierius tarp studentų diplomantų. Bet tiek to, gi siunčiantieji viską puikiai tai žinojo. Ir jie man sakė – „nesibaimink, svarbu tavo išprusimo lygis. Paukščiais maskviečių vis tiek nenustebinsi“. Tad ir apsiraminau. O gėdintis ir nebuvo labai ko, nes vėliau tokių kaip aš privažiavo ir iš kitų respublikų. Tiek to ta paroda, gal toliau nebevarginsiu su detalėmis. Ne toks šio rašymo tikslas. Tikslas buvo TSKP generalinis sekretorius, todėl sekantį rytą aš jau klaidžiojau metro ir miesto gatvėmis, o apie pietus pasiekiau Kremlių, šalia kurio buvo pastatas skirtas gyventojų priėmimui. Kažkokiu keistu būdu jau po trijų valandų sėdėjau Gorbačiovo referentės kabinete ir įraudęs iš baimės to, ką darau ir savo tiesos įtikinėjimo mišinio, dėsčiau kodėl man būtina pakliūti būtent pas Michailą Sergėjėvičių Gorbačiovą.
Pirmasis mano žygis baigėsi tarsi pralaimėjimu. Ilgai, bet labai įtikinamai ir mandagiai mane „perorientuoti“ bandžius moteris laimėjo. Ji mane įtikino, kad Gorbačiovas nesprendžia kooperatyvų kūrimo klausimų, nežiūrint to, kad jis ir ne kas kitas yra perestroijkos iniciatorius. „Šie klausimai sprendžiami TSRS Aukščiausioje taryboje, todėl Jums reikia pas Andrėjų Gromyko – bene dešimtį kartų vis iš naujo kartojo man referentė. O į mano gana drąsų atkirtimą, kad A.Gromyko yra senosios politikos atstovas, todėl jam pertvarka [perestroijka] tik formalus dalykas ji kantriai atsakinėjo – ne, aš mąstau neteisingai. Būtent anksčiau, dar prie Černenkos ir kitų partijos vadų jis dirbo prisitaikėliškai, o prie Gorbačiovo jam atsivėrė antras kvėpavimas, nes jis įgavo teisę elgtis absoliučiai pagal savo sąžinę. Pasirinkimo kaip ir nebeturėjau. O ir nebegalėjau gi eiti toliau ir bandyti paneiginėti Gromykos sąžinę… Tad porą dienų tolimesniems veiksmams kaupęsis parodoje, ketvirtąjį rytą [buvo ketvirtadienis] išvykau į TSRS Aukščiausiosios tarybos priimamąjį.
Rytas buvo gražus, o klaidžioti labai neteko. Jau buvau išmokęs, ralistų terminais sakant, kelionės legendą iki čionykštės stotelės, tad išlipus iš metro ir autobuso, beliko susirasti gatvę ir namą, pažymėtą man reikiamu numeriu. Bet dar tik atradus reikiamą gatvelę [lyginant su Maskva, ji buvo nedidelė ir siaura, su ne labai aukštais namai], mane ištiko netikėtumo smūgis. Gatvė buvo sklidina žmonių, kažkas panašaus į dabar kartais per TV rodomus gausius streikus Prancūzijoje ar kažkokiame kitame pasaulio krašte… Tačiau ne, niekas čia nestreikavo. Tai kaip supratau vėliau, buvo paprasčiausia minia tokių pat kaip aš, minia žmonių suvažiavusių iš visos TSRS, pabandyti rasti teisingumą, išsikovoti tai, kas jų manymu jiems priklausė. O kadangi priimamasis dirbo nuo 10 valandos, visi laukė kol bus atvertos šio pastato durys.

Man ir šiandiena liko neaišku kaip pastatas, kuris man rodėsi toks nedidelis, galėjo sutalpinti tokią jūrą žmonių. Bet sutalpino. Nes prasidėjus priėmimo laikui visi, kad ir vėžlio žingsniu, netrukus sugužėjo vidun. Pagaliau ir aš peržengiau priimamojo slenkstį ir tada pamačiau prieš save nusidriekusį ilgą holą. Gale buvo tik du langeliai: virš vieno kabėjo užrašas TSRS, virš kito – RTFSR. Tą pačia akimirką mane suėmė juokas, staiga prisiminiau seną tiems laikams anekdotą – „Traukinys Tbilisi – Ryga, vyks per TSRS teritoriją“. Manau kažkas ir iš Jūsų prisimena jį… Šiandiena jaunuolis nebelabai ir supras koks čia juokas, o tada juokėmės. Nes TSRS buvo viskas; ir Gruzija, ir Latvija, ir visa teritorija per kurią važiuodavo tie traukiniai. O šios, neva, traukinių informatorės pranešimo sąskambis buvo toks, lyg tai Latvija ar Gruzija būtų užsienio valstybės… Ech… keičiasi laikai, keičiasi ir sąvokos.
Nežiūrint mano nesulaikomos šypsenos, aš iš karto suvokiau, kad man reikia persirikiuoti į eilę, kuri vedė prie TSRS langelio. Nes Lietuva gi niekada nebuvo Rusijos federacijos dalis. Dar gera valandėlė ir aš buvau jau per 10 žmonių nuo langelio. Tikslas artėjo kažkaip nepastebimai sparčiai, o tuo metu prie manęs priėjo moteris, kuri trumpai instruktavo – „Iš anksto atverskite paso su nuotrauka puslapį ir priėję prie langelio neprašomi jį pateikite viduje esančiai darbuotojai. Tuo pačiu nelaukdami klausimų, informuokite ją kokiu tikslu esate atvykę“. – Tai nors ir nebuvo absoliuti naujiena, visus laukiančiuosius drausmino, o dabar, kai galiu visa tai palyginti su pas mus veikiančiais kompiuteriniais „Vieno langelio“ principais, galiu net tvirtinti, kad gyvas bendravimas su žmogumi buvo tikrai efektyvesnis nei dabartinės elektroninės sistemos. Nes jos veikia nerangiai, dažnai klysta, o interesantus suskirsto pagal logiškai sunkiai suvokiamus principus.
Jau būdamas per keturis   penkis  žmones nuo tikslo, pagaliau primečiau,   kad   vienam   piliečiui   skiriama ne ilgiau kaip 30 sekundžių.   Stulbinančiai   puiki   darbo  organizacija.  Tik   aš sudrumsčiau šią tradiciją. Mano klausimas pasirodė nestandartinis, todėl pasimetusi  darbuotoja  bene  tris  kartus  iš naujo tikslinosi mano atvykimo tikslą.  Po to  kažkur  ėjo pasitarti ir galiausiai nusprendė  į  kurį kabinetą  mane siųsti…  Taip,  nuo  pirmųjų kooperatyvų gimimo buvo tepraėję vos aštuoni mėnesiai, tad spėju, kad jei ir ne pats pirmasis buvau tokiu klausimu, tai tikrai patekau į pirmąjį penketuką. Tą rodė tiek minimos registratorės, tiek ir kitų pareigūnų,  su kuriais teko kontaktuoti veido išraiška.  Jei visus susirinkusiuosius buvo galima suskirstyti į keletą kabinetų – kas dėl negauto buto,  kas dėl nusuktos   paskyros  automobiliui, tai skųstis dėl draudimo įsteigti kooperatyvą čia dar niekas nebuvo pramynęs keliuko. Tad galiausiai mane nuspręsta pasiųsti pas skyriaus  vadovą  Čerenkovą   [ech  kaip  keistai  jaučiuosi,  kai nebeprisimenu jo vardo ir tėvavardžio [очество] – Rusijoje tai visada buvo būtinas pagarbos atributas.

–Sveiki, prašom užeiti, – pakvietė mane Čerenkovas vos man kyštelėjus nosį į kabinetą. – Jūs Matielis iš Lietuvos? – Ir rankos mostu pasiūlė prisėsti. – Tai kame ten pas jus problemos? Kooperatyvo įkurti neleidžia?
Nenoriu būti didelis pagyrūnas, todėl turiu pasakyti, kad pokalbio pradžioje, nežiūrint to, kad buvau lyg ir viską apsvarstęs ir tinkamai pasiruošęs bet kokiems netikėtumams, šiek tiek jutausi sutrikęs, todėl net pats savo balse nelabai girdėjau sau įprasto balso tvirtumo. Tačiau po kurio laiko atsigavau ir tolimesniu pokalbiu jau likau patenkintas. Bet iki tam tikros ribos. Buvau išklausytas, po to apibertas gerai pragalvotais klausimais – kiek gi Kaune gyventojų, kokiame plote jis išsidėstęs, ką jame jau tokio įdomaus gali pamatyti atvykęs turistas, kokias paslaugas aš jiems teiksiu ir tada, kai į dalį jų atsakiau, jis manęs netikėtai paklausė. – O ar Jūs gerai išstudijavote naująjį įstatymą? Ar Jūs atkreipėte dėmesį, kad įstatyme parašyta, kad apie kooperatyvo reikalingumą, tai apsvarstę, sprendžia Vykdomieji komitetai? [suprask – Жираф большой, ему видней]. Įtampa augo, tačiau aš jau nuo mokyklos suolo buvau gerai įsisąmoninęs tarybinę tikrovę: kaip gyvename, taip gyvename, bet santykiuose su partiniais ar vietinių tarybų organais būtina nepamiršti kartas nuo karto įterpti „patriotinių“ frazių. Todėl atsakiau jam, kad šią aplinkybę žinau puikiai, tačiau viename nesename savo pasisakyme draugas M.Gorbačiovas yra nedviprasmiškai pasakęs, kad šalyje nebegalima vadovautis visur tinkančiais standartais, o būtina kiekvieną atvejį spręsti individualiai, įsigilinant į konkrečias aplinkybes. Ir mano atvejis yra būtent toks, prie kurio prieiti būtina labai atidžiai… Nors nuo pat pradžios iki galo pokalbis buvo labai korektiškas ir tokio tono iniciatorius buvo draugas Čerenkovas, po tokių savo pareiškimų pajutau augant sunkiai nusakomą įtampą. Buvau paprašytas paaiškinti kuom gi jau toks ypatingas mano atvejis, kad net Maskva turėtų imtis spręsti mano problemą. Su labai giliai paslėpta ironijos gaidele, jis pasiteiravo: – gi Kaune Ekskursijų biuras egzistuoja ir toliau. Ir tikriausiai dirba visai neblogai? Į tai jam atsakiau, kad ar gerai dirba objektyviai gal galėtų atsakyti Kaune apsilankę turistai, tačiau aš savo veikloje esu numatęs papildomų paslaugų, kurių šiaip ar taip, biuras neteikia ir vargu ar teiks. Tada buvau paprašytas papasakoti ką aš manau tobulinti, kokias teikti papildomas paslaugas. Tai nebuvo sunkus klausimas, jo tikėjausi iš anksto. Tuo labiau, kad ir iš tikro jau buvau savo planuose susidaręs naujas kalkuliacijas, o į jas įtraukęs „Undinės“ pirties lankymą, įskaitant pasiplaukiojimą baseine, turistų pavėžinimą Videotrolibaru, vienos dienos išvyką į Latviją [gal Liepoją, gal Rygą] arba į Kaliningradą, arba į Gardiną. Mano kalkuliacijose buvo numatyta ir po tris nuotraukas kiekvienam turistui prie įdomesnių, atmintinų objektų. Viena iš vakarienių naktiniame bare [gal „Orbita“, gal „Kaukas“, gal „Pasimatymas“, gal…], o pietų maitinimo racioną tikrinti asmeniškai ne rečiau kaip tris kartus per savaitę. Niuansų buvo ir daugiau ir juos su laiku aš sąžiningai įvykdžiau. Bet praktika buvo kur kas vėliau, o dabar tęsėsi dialogas. Ir jis tolydžio sunkėjo. Kai atsakęs į pakankamai detalius, o ir sunkius klausimus aš akimirkai imdavau džiaugtis, kaip studentas va va jau išlaikantis egzaminą, pasigirsdavo naujas, dar sudėtingesnis klausimas. Situacija keblėjo,nes mane ėmė išmušinėti iš vėžių tai, kad klausimai rodė, kad jis pasiruošęs mane bet kokia kaina sudirbti, o intonacija buvo stabiliai maloni. Ėmė atrodyti, kad šis žmogus turi paprasta akimi mano neįžiūrimo sarkazmo dozę ir ja tik puikuojasi. Kai įtemptas pokalbis persirito jau per 50 minučių, aš buvau jau palaužtas. Šmėkštelėjo mintis, kad reikia viską nutraukti ir mandagiai ištarus, kad „Jūs mane įtikinote, kad Tarybų Sąjungai nereikia tokio kooperatyvo ir sprukti iš kabineto į pilkšvą Maskvos gatvę. Bet aš dar delsiau.
Sunku pasakyti kiek dar realiai man būtų užtekę parako toliau ginti savo pozicijas, bet staiga ir visai ne į temą jis ištarė: – „O Jūs žinote? Man patinka jūsų ryžtas. Ir tai ką jūs išdėstėte – taip pat. Ar jūs ilgam atvažiavote į Maskvą? Kada važiuojate atgal? O savaitės? Puiku. Gal jūs galėtumėte užeiti pas mus dar kartą rytoj?
Toks netikėtas posūkis mane tiesiog apsvaigino. Maskva buvo nuostabi, namai gražūs, o žmonės, rodėsi maloniai šypsojosi. Ėjau gatve net nesukdamas galvos kur einu. Koks gi skirtumas, bet kur po manimi kursuoja traukiniai, o Kolcevąja linija iš bet kur parveš į viešbutį.
Bet neperšokęs per griovį, nesakyk OP. Aš ir pats puikiai supratau, kad laukia dar sunkesnis etapas, tačiau dabar, sekantį rytą į vakar sausakimšą gatvę atvažiavau su dar platesne aura aplink savo galvą. Laimėsiu! – sukosi viena mintis. Bet įsukus į Aukščiausios tarybos priimamojo gatvę, pamačiau ją tuščią. „Pasiklydau“, – sunerimau, nes iki paskirtojo laiko buvo likę visai mažai, o jei vėl grįžti atgal į metro, jei aš nuklydau ne į tą pusę, tai taip gali ir sugriūti visa tai, ką puoselėjau bent jau tris mėnesius. O siaube… Bet ne, na gi viskas kaip vakar. Namai gi tikrai tie patys. Va, vakar aš su minia įėjau pro šias duris. Tik kodėl tada nebėra tos masės žmonių? Ir tik vėliau aš sužinosiu, kad aš atsitiktinai buvau patekęs į priėmimo dieną. Tad didžiosios šalies žmonės taip tirštai buvo susispietę ne vien todėl, kad jų geografija išsidėsčiusi per kelis žemynus, bet ir todėl, kad savaitėje buvo tik dvi priėmimo dienos… O dabar aš, lyg ir neabejotinai atpažinęs duris, pabandžiau paklibinti jų rankeną. Tą pačią akimirką už stiklinių durų, viduje aš įžiurėjau ten stovinčius keturis milicininkus su Kalašnikovo automatais ant pečių. Nustėrau ir ėmiau trauktis atgal. Matyt vis tik ne čia atsiradau. Tačiau iš už durų netruko išlįsti ir vienas milicininkas, kuris skardžiu balsu manęs paklausė:

„Kak familija?“   [как фамилия?]
– Oi ne, aš paprasčiausia ne čia pataikiau – išlemenau išsigandusiu balsu.

Bet jis to nenorėjo girdėti ir vėl sukomandavo – „Kaк _фамилия? “

Pasakiau, kur gi dėsiesi, tačiau jutausi tarsi būčiau kažką vogęs ir esu pagautas. Kažkoks siaubas, iš kur čia taip? O tada jis išsitraukė nedidelį bloknotėlį, parkeriuku pervedė per vieną jo lapelį ir kareiviškai apsisukęs „Aplink“ padavė sekančią komandą – „Следуите за мной“. Kur? Kodėl jis čia manęs laukė? – apėmė neramios mintys. – Kodėl ginkluoti jie? Gal ne veltui mano vaikystės draugelis sakė, kad perestroijkos tikslas yra surinkti visus kontras niedobytas ir išvežti į Sibirą, taip užbaigiant antrąjį etapą? Gi niekas, absoliučiai niekas niekada ir nesužinotų kur aš pakliuvau. Nes apie šį vizitą nepasisakiau net naujiems kolegoms viešbutyje. Nes nenorėjau, kad žinotų. O dabar va. Bet ėjau, kur gi dėsiesi.
Įžengęs į liftą jis be žodžių pasislinko į šoną, taip parodydamas, kad su juo keltis kažkur viršum turiu ir aš. O kai lifte pastebėjau, kad jis spaudžia septintą aukštą, ir jis dar ne paskutinis, supratau, kad esu ne tokiame jau mažame name, kaip jis man atrodė vakar. Atsidarius lifto durims patekome į koridorių. Pakankamai tamsų ir niūrų. Bent jau man tada taip atrodė, o daugiau gyvenime aš jame ir nebuvau. Čia dar viena netikėtumas – milicininkas man kažkodėl liepė užsirašyti – „Вас принимает первый заместитель председателя президиума верховного совета CCCP, товарищ Георгий Станиславович Таразевич“. Nesitikėjęs tokio posūkio taip pat kareiviškai greita sugriebiau kišenėje buvusį popieriuką, parkeriuku ir viską užsirašiau. O po to nusekiau paskui jį koridoriumi. Rankos mostu man parodytą durys kur turiu užeiti ir tuo pat momentu jis dar pratarė – „Jus pakvies, palaukite čia“.
Kabinete sėdėjo gal septyniese. Nežinau ar dar kas nors atėjo po manęs, bet man per akis pakako ir tų, kurie ten jau buvo. Nors regis ir visko matęs gyvenime, šįkart suvokiau, kad dar nesu matęs gyvų aukštų karininkų. Trys iš buvusiųjų laukiamajame buvo su vienokia ar kitokia karine uniforma. Teatskyriau vieną iš jų, kad jis iš laivyno. Bet visų trijų žvaigždės ant pečių buvo kažkokios galingos, deja man nežinomos. Admirolai? Generalisimusai ar dar kažkas? Nežinau. O trys ar keturi buvo civiliai, tačiau jų veidai rodė kažkokią labai didelę gyvenimo patirtį ir aukštą visuomeninį rangą. Visi tylėjo, veidai jų buvo marmuriniai, kas rodė, kad nei vienas iš jų nenusiteikęs imti kitą kalbinti.
Po keleto minučių, atsigavęs ir truputi apsipratęs su aplinka kaip kuri nors mano iš prekybos parsinešta papūgėlė pabandžiau pragysti. Kariškius kalbinti neišdrįsau, todėl užšnekinau solidų, bene septyniasdešimties metų vyriškį: „- Ar Jūs čia visi laukiate į priėmimą pas draugą Tarazėvičių?“ – Į tai sekė galvos linktelėjimas ir tyla tęsė savo spektaklį. Tada surezgiau sekantį klausimą. – „Jūs čia kokiais nors tarnybiniais reikalais ar asmeniškai?“ Ir matyt pataikiau, vis tik norėjosi jam išsikalbėti dar prieš susitikimą su vierchu. Tad jis prabilo netikėtai ir gana noriai.
– Aš esu TSRS Mokslų akademijos tikrasis narys. Aš jau penki metai esu padaręs išradimą kaip galima išgydyti vėžį. Tačiau mano valdžia sąmoningai mane ignoruoja ir neregistruoja mano išradimo. Įsivaizduojate? Žmonės masiškai miršta nuo šios ligos, o kažkas, dėl savo asmeninių ambicijų, spjauna į mano išradimą. Per tiek metų mes gi galėjome oho kiek žmonių išgelbėti. Laikas baigti su tuo. Tikėjausi pakliūti pas draugą Gromyko, deja jis netikėtai iššauktas į Kremlių, tad peršnekėsiu su jo pavaduotoju Georgijum Stanislavovičium. Sako – neblogas jis vyras, tikiuosi kad pajudės reikalai. O jūs ko čia?“
Pokalbis dar kiek pasirutuliavo toliau, į jį įsijungė ir vienas kariškis, kuris, neva, žino kaip galima pilnai nukenksminti neutroninę bombą, bet ir jam kiša pagalius į ratus vadai. Kiti du kariškiai tik akimis sekė mūsų pokalbį, bet taip ir neprabilo. Iš kabineto išėjus vienam prie manęs įėjusiam interesantui, netikėtai nuskambo mano pavardė. Tikėjausi, kad tokia kaip atėjau eile ir būsiu kviečiamas, o pasirodo kažkodėl tapau antru.
Vos įžengus į kabinetą, suvokiau kad tai visai ne kabinetas, o didelė salė. Tokios pakaktų pusės Lietuvos senjorų šokių šokėjams, kurie susispiečia ankštose mokyklų salėse. Su lyg pirma mano įėjimo į šią salę akimirka į mane prapliupo blicų kruša. Net negalėjau įžvelgti kas ir iš kur fotografuoja, tačiau buvau tikras, kad jų ne mažiau kaip dešimt. Ir vėl nuginkluotas, o kojos ėmė smulkiai virpėti. Dabar jau galima sakyti, kad nuginkluotas buvau eilinį kartą…

Man ir šiandiena liko neaišku kaip pastatas, kuris man rodėsi toks nedidelis, galėjo sutalpinti tokią jūrą žmonių. Bet sutalpino. Nes prasidėjus priėmimo laikui visi, kad ir vėžlio žingsniu, netrukus sugužėjo vidun. Pagaliau ir aš peržengiau priimamojo slenkstį ir tada pamačiau prieš save nusidriekusį ilgą holą. Gale buvo tik du langeliai: virš vieno kabėjo užrašas TSRS, virš kito – RTFSR. Tą pačia akimirką mane suėmė juokas, staiga prisiminiau seną tiems laikams anekdotą – „Traukinys Tbilisi – Ryga, vyks per TSRS teritoriją“. Manau kažkas ir iš Jūsų prisimena jį… Šiandiena jaunuolis nebelabai ir supras koks čia juokas, o tada juokėmės. Nes TSRS buvo viskas; ir Gruzija, ir Latvija, ir visa teritorija per kurią važiuodavo tie traukiniai. O šios, neva, traukinių informatorės pranešimo sąskambis buvo toks, lyg tai Latvija ar Gruzija būtų užsienio valstybės… Ech… keičiasi laikai, keičiasi ir sąvokos.
Nežiūrint mano nesulaikomos šypsenos, aš iš karto suvokiau, kad man reikia persirikiuoti į eilę, kuri vedė prie TSRS langelio. Nes Lietuva gi niekada nebuvo Rusijos federacijos dalis. Dar gera valandėlė ir aš buvau jau per 10 žmonių nuo langelio. Tikslas artėjo kažkaip nepastebimai sparčiai, o tuo metu prie manęs priėjo moteris, kuri trumpai instruktavo – „Iš anksto atverskite paso su nuotrauka puslapį ir priėję prie langelio neprašomi jį pateikite viduje esančiai darbuotojai. Tuo pačiu nelaukdami klausimų, informuokite ją kokiu tikslu esate atvykę“. – Tai nors ir nebuvo absoliuti naujiena, visus laukiančiuosius drausmino, o dabar, kai galiu visa tai palyginti su pas mus veikiančiais kompiuteriniais „Vieno langelio“ principais, galiu net tvirtinti, kad gyvas bendravimas su žmogumi buvo tikrai efektyvesnis nei dabartinės elektroninės sistemos. Nes jos veikia nerangiai, dažnai klysta, o interesantus suskirsto pagal logiškai sunkiai suvokiamus principus.
Jau būdamas per keturis penkis žmones nuo tikslo, pagaliau primečiau, kad vienam piliečiui skiriama ne ilgiau kaip 30 sekundžių. Stulbinančiai puiki darbo organizacija. Tik aš sudrumsčiau šią tradiciją. Mano klausimas pasirodė nestandartinis, todėl pasimetusi darbuotoja bene tris kartus iš naujo tikslinosi mano atvykimo tikslą. Po to kažkur ėjo pasitarti ir galiausiai nusprendė į kurį kabinetą mane siųsti… Taip, nuo pirmųjų kooperatyvų gimimo buvo tepraėję vos aštuoni mėnesiai, tad spėju, kad jei ir ne pats pirmasis buvau tokiu klausimu, tai tikrai patekau į pirmąjį penketuką. Tą rodė tiek minimos registratorės, tiek ir kitų pareigūnų, su kuriais teko kontaktuoti veido išraiška. Jei visus susirinkusiuosius buvo galima suskirstyti į keletą kabinetų – kas dėl negauto buto, kas dėl nusuktos paskyros automobiliui, tai skųstis dėl draudimo įsteigti kooperatyvą čia dar niekas nebuvo pramynęs keliuko. Tad galiausiai mane nuspręsta pasiųsti pas skyriaus vadą Čerenkovą [ech kaip keistai jaučiuosi, kai nebeprisimenu jo vardo ir tėvavardžio [очество] – Rusijoje tai visada buvo būtinas pagarbos atributas.
-Sveiki, prašom užeiti, – pakvietė mane Čerenkovas vos man kyštelėjus nosį į kabinetą. – Jūs Matielis iš Lietuvos? – Ir rankos mostu pasiūlė prisėsti. – Tai kame ten pas jus problemos? Kooperatyvo įkurti neleidžia?
Nenoriu būti didelis pagyrūnas, todėl turiu pasakyti, kad pokalbio pradžioje, nežiūrint to, kad buvau lyg ir viską apsvarstęs ir tinkamai pasiruošęs bet kokiems netikėtumams, šiek tiek jutausi sutrikęs, todėl net pats savo balse nelabai girdėjau sau įprasto balso tvirtumo. Tačiau po kurio laiko atsigavau ir tolimesniu pokalbiu jau likau patenkintas. Bet iki tam tikros ribos. Buvau išklausytas, po to apibertas gerai pragalvotais klausimais – kiek gi Kaune gyventojų, kokiame plote jis išsidėstęs, ką jame jau tokio įdomaus gali pamatyti atvykęs turistas, kokias paslaugas aš jiems teiksiu ir tada, kai į dalį jų atsakiau, jis manęs netikėtai paklausė. – O ar Jūs gerai išstudijavote naująjį įstatymą? Ar Jūs atkreipėte dėmesį, kad įstatyme parašyta, kad apie kooperatyvo reikalingumą, tai apsvarstę, sprendžia Vykdomieji komitetai? [suprask – Жираф большой, ему видней]. Įtampa augo, tačiau aš jau nuo mokyklos suolo buvau gerai įsisąmoninęs tarybinę tikrovę: kaip gyvename, taip gyvename, bet santykiuose su partiniais ar vietinių tarybų organais būtina nepamiršti kartas nuo karto įterpti „patriotinių“ frazių. Todėl atsakiau jam, kad šią aplinkybę žinau puikiai, tačiau viename nesename savo pasisakyme draugas M.Gorbačiovas yra nedviprasmiškai pasakęs, kad šalyje nebegalima vadovautis visur tinkančiais standartais, o būtina kiekvieną atvejį spręsti individualiai, įsigilinant į konkrečias aplinkybes. Ir mano atvejis yra būtent toks, prie kurio prieiti būtina labai atidžiai… Nors nuo pat pradžios iki galo pokalbis buvo labai korektiškas ir tokio tono iniciatorius buvo draugas Čerenkovas, po tokių savo pareiškimų pajutau augant sunkiai nusakomą įtampą. Buvau paprašytas paaiškinti kuom gi jau toks ypatingas mano atvejis, kad net Maskva turėtų imtis spręsti mano problemą. Su labai giliai paslėpta ironijos gaidele, jis pasiteiravo: – gi Kaune Ekskursijų biuras egzistuoja ir toliau. Ir tikriausiai dirba visai neblogai? Į tai jam atsakiau, kad ar gerai dirba objektyviai gal galėtų atsakyti Kaune apsilankę turistai, tačiau aš savo veikloje esu numatęs papildomų paslaugų, kurių šiaip ar taip, biuras neteikia ir vargu ar teiks. Tada buvau paprašytas papasakoti ką aš manau tobulinti, kokias teikti papildomas paslaugas. Tai nebuvo sunkus klausimas, jo tikėjausi iš anksto. Tuo labiau, kad ir iš tikro jau buvau savo planuose susidaręs naujas kalkuliacijas, o į jas įtraukęs „Undinės“ pirties lankymą, įskaitant pasiplaukiojimą baseine, turistų pavėžinimą Videotrolibaru, vienos dienos išvyką į Latviją [gal Liepoją, gal Rygą] arba į Kaliningradą, arba į Gardiną. Mano kalkuliacijose buvo numatyta ir po tris nuotraukas kiekvienam turistui prie įdomesnių, atmintinų objektų. Viena iš vakarienių naktiniame bare [gal „Orbita“, gal „Kaukas“, gal „Pasimatymas“, gal…], o pietų maitinimo racioną tikrinti asmeniškai ne rečiau kaip tris kartus per savaitę. Niuansų buvo ir daugiau ir juos su laiku aš sąžiningai įvykdžiau. Bet praktika buvo kur kas vėliau, o dabar tęsėsi dialogas. Ir jis tolydžio sunkėjo. Kai atsakęs į pakankamai detalius, o ir sunkius klausimus aš akimirkai imdavau džiaugtis, kaip studentas va va jau išlaikantis egzaminą, pasigirsdavo naujas, dar sudėtingesnis klausimas. Situacija keblėjo,nes mane ėmė išmušinėti iš vėžių tai, kad klausimai rodė, kad jis pasiruošęs mane bet kokia kaina sudirbti, o intonacija buvo stabiliai maloni. Ėmė atrodyti, kad šis žmogus turi paprasta akimi mano neįžiūrimo sarkazmo dozę ir ja tik puikuojasi. Kai įtemptas pokalbis persirito jau per 50 minučių, aš buvau jau palaužtas. Šmėkštelėjo mintis, kad reikia viską nutraukti ir mandagiai ištarus, kad „Jūs mane įtikinote, kad Tarybų Sąjungai nereikia tokio kooperatyvo ir sprukti iš kabineto į pilkšvą Maskvos gatvę. Bet aš dar delsiau.
Sunku pasakyti kiek dar realiai man būtų užtekę parako toliau ginti savo pozicijas, bet staiga ir visai ne į temą jis ištarė: – „O Jūs žinote? Man patinka jūsų ryžtas. Ir tai ką jūs išdėstėte – taip pat. Ar jūs ilgam atvažiavote į Maskvą? Kada važiuojate atgal? O savaitės? Puiku. Gal jūs galėtumėte užeiti pas mus dar kartą rytoj?
Toks netikėtas posūkis mane tiesiog apsvaigino. Maskva buvo nuostabi, namai gražūs, o žmonės, rodėsi maloniai šypsojosi. Ėjau gatve net nesukdamas galvos kur einu. Koks gi skirtumas, bet kur po manimi kursuoja traukiniai, o Kolcevąja linija iš bet kur parveš į viešbutį.
Bet neperšokęs per griovį, nesakyk OP. Aš ir pats puikiai supratau, kad laukia dar sunkesnis etapas, tačiau dabar, sekantį rytą į vakar sausakimšą gatvę atvažiavau su dar platesne aura aplink savo galvą. Laimėsiu! – sukosi viena mintis. Bet įsukus į Aukščiausios tarybos priimamojo gatvę, pamačiau ją tuščią. „Pasiklydau“, – sunerimau, nes iki paskirtojo laiko buvo likę visai mažai, o jei vėl grįžti atgal į metro, jei aš nuklydau ne į tą pusę, tai taip gali ir sugriūti visa tai, ką puoselėjau bent jau tris mėnesius. O siaube… Bet ne, na gi viskas kaip vakar. Namai gi tikrai tie patys. Va, vakar aš su minia įėjau pro šias duris. Tik kodėl tada nebėra tos masės žmonių? Ir tik vėliau aš sužinosiu, kad aš atsitiktinai buvau patekęs į priėmimo dieną. Tad didžiosios šalies žmonės taip tirštai buvo susispietę ne vien todėl, kad jų geografija išsidėsčiusi per kelis žemynus, bet ir todėl, kad savaitėje buvo tik dvi priėmimo dienos… O dabar aš, lyg ir neabejotinai atpažinęs duris, pabandžiau paklibinti jų rankeną. Tą pačią akimirką už stiklinių durų, viduje aš įžiurėjau ten stovinčius keturis milicininkus su Kalašnikovo automatais ant pečių. Nustėrau ir ėmiau trauktis atgal. Matyt vis tik ne čia atsiradau. Tačiau iš už durų netruko išlįsti ir vienas milicininkas, kuris skardžiu balsu manęs paklausė: „Kak familija?
– Oi ne, aš paprasčiausia ne čia pataikiau – išlemenau išsigandusiu balsu. Bet jis to nenorėjo girdėti ir vėl sukomandavo – „Kaк _фамилия?
Pasakiau, kur gi dėsiesi, tačiau jutausi tarsi būčiau kažką vogęs ir esu pagautas. Kažkoks siaubas, iš kur čia taip? O tada jis išsitraukė nedidelį bloknotėlį, parkeriuku pervedė per vieną jo lapelį ir kareiviškai apsisukęs „Aplink“ padavė sekančią komandą – „Следуите за мной“. Kur? Kodėl jis čia manęs laukė? – apėmė neramios mintys. – Kodėl ginkluoti jie? Gal ne veltui mano vaikystės draugelis sakė, kad perestroijkos tikslas yra surinkti visus kontras niedobytas ir išvežti į Sibirą, taip užbaigiant antrąjį etapą? Gi niekas, absoliučiai niekas niekada ir nesužinotų kur aš pakliuvau. Nes apie šį vizitą nepasisakiau net naujiems kolegoms viešbutyje. Nes nenorėjau, kad žinotų. O dabar va. Bet ėjau, kur gi dėsiesi.
Įžengęs į liftą jis be žodžių pasislinko į šoną, taip parodydamas, kad su juo keltis kažkur viršum turiu ir aš. O kai lifte pastebėjau, kad jis spaudžia septintą aukštą, ir jis dar ne paskutinis, supratau, kad esu ne tokiame jau mažame name, kaip jis man atrodė vakar. Atsidarius lifto durims patekome į koridorių. Pakankamai tamsų ir niūrų. Bent jau man tada taip atrodė, o daugiau gyvenime aš jame ir nebuvau. Čia dar viena netikėtumas – milicininkas man kažkodėl liepė užsirašyti – „Вас принимает первый заместитель председателя президиума верховного совета CCCP, товарищ Георгий Станиславович Таразевич“. Nesitikėjęs tokio posūkio taip pat kareiviškai greita sugriebiau kišenėje buvusį popieriuką, parkeriuku ir viską užsirašiau. O po to nusekiau paskui jį koridoriumi. Rankos mostu man parodytą durys kur turiu užeiti ir tuo pat momentu jis dar pratarė – „Jus pakvies, palaukite čia“.
Kabinete sėdėjo gal septyniese. Nežinau ar dar kas nors atėjo po manęs, bet man per akis pakako ir tų, kurie ten jau buvo. Nors regis ir visko matęs gyvenime, šįkart suvokiau, kad dar nesu matęs gyvų aukštų karininkų. Trys iš buvusiųjų laukiamajame buvo su vienokia ar kitokia karine uniforma. Teatskyriau vieną iš jų, kad jis iš laivyno. Bet visų trijų žvaigždės ant pečių buvo kažkokios galingos, deja man nežinomos. Admirolai? Generalisimusai ar dar kažkas? Nežinau. O trys ar keturi buvo civiliai, tačiau jų veidai rodė kažkokią labai didelę gyvenimo patirtį ir aukštą visuomeninį rangą. Visi tylėjo, veidai jų buvo marmuriniai, kas rodė, kad nei vienas iš jų nenusiteikęs imti kitą kalbinti.
Po keleto minučių, atsigavęs ir truputi apsipratęs su aplinka kaip kuri nors mano iš prekybos parsinešta papūgėlė pabandžiau pragysti. Kariškius kalbinti neišdrįsau, todėl užšnekinau solidų, bene septyniasdešimties metų vyriškį: „- Ar Jūs čia visi laukiate į priėmimą pas draugą Tarazėvičių?“ – Į tai sekė galvos linktelėjimas ir tyla tęsė savo spektaklį. Tada surezgiau sekantį klausimą. – „Jūs čia kokiais nors tarnybiniais reikalais ar asmeniškai?“ Ir matyt pataikiau, vis tik norėjosi jam išsikalbėti dar prieš susitikimą su vierchu. Tad jis prabilo netikėtai ir gana noriai.
– Aš esu TSRS Mokslų akademijos tikrasis narys. Aš jau penki metai esu padaręs išradimą kaip galima išgydyti vėžį. Tačiau mano valdžia sąmoningai mane ignoruoja ir neregistruoja mano išradimo. Įsivaizduojate? Žmonės masiškai miršta nuo šios ligos, o kažkas, dėl savo asmeninių ambicijų, spjauna į mano išradimą. Per tiek metų mes gi galėjome oho kiek žmonių išgelbėti. Laikas baigti su tuo. Tikėjausi pakliūti pas draugą Gromyko, deja jis netikėtai iššauktas į Kremlių, tad peršnekėsiu su jo pavaduotoju Georgijum Stanislavovičium. Sako – neblogas jis vyras, tikiuosi kad pajudės reikalai. O jūs ko čia?“
Pokalbis dar kiek pasirutuliavo toliau, į jį įsijungė ir vienas kariškis, kuris, neva, žino kaip galima pilnai nukenksminti neuroninę bombą, bet ir jam kiša pagalius į ratus vadai. Kiti du kariškiai tik akimis sekė mūsų pokalbį, bet taip ir neprabilo. Iš kabineto išėjus vienam prie manęs įėjusiam interesantui, netikėtai nuskambo mano pavardė. Tikėjausi, kad tokia kaip atėjau eile ir būsiu kviečiamas, o pasirodo kažkodėl tapau antru.
Vos įžengus į kabinetą, suvokiau kad tai visai ne kabinetas, o didelė salė. Tokios pakaktų pusės Lietuvos senjorų šokių šokėjams, kurie susispiečia ankštose mokyklų salėse. Su lyg pirma mano įėjimo į šią salę akimirka į mane prapliupo blicų kruša. Net negalėjau įžvelgti kas ir iš kur fotografuoja, tačiau buvau tikras, kad jų ne mažiau kaip dešimt. Ir vėl nuginkluotas, o kojos ėmė smulkiai virpėti. Dabar jau galima sakyti, kad nuginkluotas buvau eilinį kartą…

Po truputį bandau žvalgytis po salę ir greitai suvokiu bent jau pagrindinius kas yra kas. Viduryje patalpos stovi rusiškos „G“ [nežinantiems rusų abėcėlės, parašau – „Г“] formos stalas, kurio vienoje linijoje matau vadą, antroje gi sėdi bene penkiese. Ir kai tą jau suvokiu, išgirstu valdingą, bet malonų balsą: „Būkite malonus, prieikite“, o man priartėjus ir pasiūlymą prisėsti. Nenorėdamas varginti pažodiniu sakinių atpasakojimu, nors tai gal galėčiau padaryti pakankamai tiksliai net prabėgus šitiek metų, apeisiu įvairias nereikšmingas detales, nes tuo metu kai man buvo užduodami pirmieji mano asmenybę patikslinamieji klausimai, aš jau sugebėjau ir į juos atsakinėti ir po truputį bandyti dairytis kas gi čia tie žmonės, kuriuos prisimenant kažkokį klasiką, drąsiai galima vadinti „люди, приближонные к императору“ [imperatoriui artimi žmonės]. Ir tada netikėtai labai nudžiungu. Nudžiungu taip, tarsi sutikęs seną draugą. Trečias nuo draugo G.S.Tarazėvičiaus, sėdi Čerenkovas. Tas pats priimamojo skyriaus vedėjas, kuris dar vakar mane apie valandą laiko „tarkavo“ įvairiausiais klausimais ir provokacijomis. Pagavęs mano žvilgsnį, jis suokalbiškai mirkteli ir linkteli galvą, tarsi sakydamas – „Vakar atlaikei mano ataką, atlaikysi ir šiandiena. Pažadu.“ Ir nuo šios minutės pasijuntu tarsi atgavęs laisvą kvėpavimą. „Niekas čia nesiruošia manęs vežti į jokį Sibirą, be reikalo tryzniuoti pradėjau“ – mintyse imu barti pats save. Suvokiu, kad paprasčiausiai priėjau labai sudėtingą savo kovos etapą, pasiekiau beveik tai, apie ką svarsčiau ir kam ruošiausi dieną naktį pastaruosius kelis mėnesius. Na, taip, ne Gorbačiovas, tik Tarazėvičius, tačiau ir tokio etapo nepasiekia net dažnas Maskvos činas [rusiškai – svarbi asmenybė, analogiškai angliškam – VIP], o aš esu čia. Ir man tereikia protingai ir drąsiai išdėstyti savo mintis ir planus…
Vis tik paimituosiu keletą šios man įtemptos dramos frazių…
G.T.: Tai sakote nutarėte įkurti turizmo kooperatyvą? Hm, gal ir neblogai sugalvota. Tik kodėl manote, kad jis kam nors reikalingas?
Aš: Tarybinio turizmo sistemoje dirbu jau virš 18 metų. Ši sritis man absoliučiai žinoma. Su visais savo privalumais ir trūkumais. O kadangi taip, norėtųsi turizmą Lietuvoje padaryti dar labiau patraukliu.
G.T.: Žodžiu turite energijos ir planų, bet jums viskam trukdo vietinės valdžios?
Aš: Deja, taip.
G.T.: Tačiau ar Jums žinoma, kad TSRS Vyriausybė spręsti kas kokioje vietovėje reikalinga, o kas ne, pavedė vietinėms taryboms? Ir pagal įstatymą būtent joms ir suteikta teisė tarti galutinį žodį tokiose situacijose.
Aš: Taip, žinau.
G.T.: Tada…?
Aš: Žinau. Bet žinau ir kitką. Žinau ir pagrindinę perestroijkos liniją. Nuo šiol turi būti šalinamas biurokratizmas ir jo sudaromos įvairios kliūtis gerai, pažangiai ir liaudies ūkiui reikalingai bei naudingai veiklai. Taip, gal būt Kauno miesto valdžiai plėtoti ar tobulinti turizmą ir nėra didelės būtinybės, tačiau šalies mastu tai labai opus klausimas. Ir aš pasiryžęs aktyviai prisidėti prie jo sprendimo. O kur gi kitur turėčiau kreiptis kai kalba eina apie visos TSRS reikalus?
G.T.: Sakote visos šalies reikalas. O kuom tai galite pagrįsti?
Aš: Per daugelį metų teko kalbėtis su turistais tiek iš Vidurinės Azijos, tiek iš Centrinių šalies rajonų, tiek iš Tolimųjų Rytų. Ir visi jie vienbalsiai pasakodavo, kad kelialapių į Pabaltijį reikia laukti net keturis, penkis ar daugiau metų. Jie man sakydavo, kad paradoksalu, bet į Lenkiją, Bulgariją ar Čekiją nuvažiuoti jiems kur kas lengviau negu pas mus į Lietuvą.
G.T.: Ir kaip Jūs įsivaizduojate savo kooperatyvo veiklą? Pas jus sunku atvažiuoti, kiek aš žinau, vien todėl, kad trūksta viešbučių. Ar jums žinoma ši situacija? Ir jei taip, tai iš kur Jūs paimsite tuos viešbučius?
Aš: Kaip jau ne kartą yra sakęs draugas Michailas Gorbačiovas, kooperatyvai neturi atiminėti kažko iš valstybinio sektoriaus. Visa kooperatyvų esmė yra tame, kad jie turi ieškoti papildomų, kažkur esančių užslėptų rezervų. Ir juos suradę, imtis vystyti savo veiklą. Būtent šiuo kaliu aš žadu ir eiti. Nėra naujiena, kad daugelis Lietuvos turizmo firmų jau keletą metų turistus apnakvydina pas vietinius gyventojus. Privačiuose jų butuose. Tačiau tai kas padaryta, jau senokai nebeplėtojama. Aš esu įsitikinęs, kad galėdamas už nakvynę gyventojams mokėti brangiau negu Ekskursijų biuras, sugebėsiu surasti ir naujų butų, kuriuose įsikurs atvykę turistai.
G.T.: Daleiskime… Bet turizmas yra ne vien nakvynė…
Aš: Taip, turizmas yra kur kas platesnė sąvoka. Turizmui būtina ir maitinimas, transporto paslaugos, muziejai ir dar daug kitų pasitaikančių poreikių.
G.T.: Ir kaip čia?
Aš: Jau greit metai, kai prasidėjo kooperatyvų veikla. Kaune jau šiandiena galėčiau suskaičiuoti apie 20 kooperatinių kavinių ir valgyklų. Jos su mielu noru maitintų mano turistus. Transportas, nors kol kas dominuoja valstybinis, nėra deficitas, tad autobusus galima užsisakyti ir valdiškame parke. Kita vertus jau atsirado galimybė privatiems vairuotojams nuomotis valstybinius autobusus ir užsiimti savo verslu. Kai kurie jau tą daro, o žinodami apie mano darbo pasiūlą, tikiuosi ir kiti iniciatyvūs vairuotojai galės pasekti savo pirmtakų pėdomis. Muziejai niekada nebuvo neįveikiamas barjeras – juose visada telpa tiek kiek yra norinčių.
G.T.: Tada šiek tiek kitaip. Kodėl jūs manote, kad tarybinis turistas rinksis būtent Jūsų, o ne valstybinį biurą?
Aš: To tikiuosi, nes mano veikla ne tik atkartos valstybinio biuro darbą, bet turės ir eilę pranašumų. Pradžia gal bus sunki, nes išsireklamuoti nebus paprasta, tačiau su laiku ledai turėtų pajudėti.
G.T.: Ir kokie gi bus tie pranašumai?
Aš: Na aš neatsivežiau sudarytų kalkuliacijų, tačiau už labai panašią kainą mano turistai apart to, ką gauna valstybiniame biure, be papildomo apmokėjimo dar gaus tris nuotraukas prie įsimintiniausių Lietuvos objektų, jiems bus organizuota papildoma apžvalginė ekskursija aplink Kauną su jau veikiančiu video-troli-baru, į kelialapio kainą įeis maudynės viename prabangiausių TSRS pirčių kompleksų – Kauno „Undinėje“, bus ir dar keletas malonių smulkmenų. Be to aš esu numatęs, skirtingai negu valdiškame turizme, turistus maitinti ne vis toje pačioje valgykloje, o virtuves keisti bent kas trečią maitinimą į vis kitą. Bus atliekama ir reguliari maisto asortimento kontrolė.
G.T.: Gerai, tada jūs man pasakykite dar tokį dalyką. Va aš, maskvietis, galiu bet kurį vakarą sėsti į traukinį Maskva – Kaunas. Įsėdu 20 valandų 15 minučių, išsimiegu ir ryte septintą aš jau Kaune. Keletas autobuso sustojimų ir aš jau jūsų gražuolėje Laivės alėjoje. Pasižvalgau, pasivaikščioju, aplankau jūsų Velnių muziejų, Čiurlionį, tada papietauju pavyzdžiui „Orbitoje“, pasiklausau Varpų muzikos koncerto arba Sobore vargonų muzikos koncerto ir vakare 21 valandą 10 minučių aš jau vėl sėdu į traukinį, kuris mane atveža atgal į Maskvą. Kam man dar jūsų kooperatyvo paslaugos?

Šioje vietoje aš ir vėl akimirksniui sutrinku. Tarazėvičius parodo neįtikėtinai gerą Kauno žinojimą. Maža to, jis dar atkartoja tikslų traukinių judėjimo grafiką. Kas tai? Negaliu patikėti, kad jis būtų specialiai ruošęsis mano priėmimui net tiek detaliai, kad studijuotų Kauno turizmo planą ir traukinių judėjimo grafikus. Bet visa tai, kuom dabar jis bando mane priremti prie sienos, yra nenuginčijamai tikslu… Ne, kažkokia nesąmonė, kad jis taip ir daręs kaip čia dabar kalba… Vėliau aš vis tik prieinu išvados, kad jis kažkam iš pavaldinių pavedė jau iš vakaro išanalizuoti būsimo pokalbio detales, tad nesunkiai įsidėmėjo ir keletą pavadinimų bei laikų.
Į tai jam atsakau: Taip, Jūsų prielaidos yra pakankamai teisingos. Tik truputi supaprastintos. Man labai malonu sužinoti, kad Jūs taip daug žinote apie Kauną, tačiau norėčiau Jumis papildyti. Taip, Kaune tarybiniam turistui, plačiausiai žinomos Jūsų paminėtos vietos. Visgi turėčiau gerokai papildyti tai, ką Jūs pavardinote. Kaunas Lietuvoje garsus ne tik Velniais ir Čiurlioniu. Jame yra apie 12 muziejų, kurie bet kada būtų įdomūs daugeliui turistų. Ir tai – neskaitant memorialinių muziejų. Pavalgyti Orbitoje tikrai skanu ir malonu. Bet ši kavinė jau nebe naujausia ir ne pažangiausia. Kur kas geresnės virtuvės yra „Pasimatyme“, „Kauke“, „Nemune“. Tikrai maskviečiai dažnai atvažiuoja į Kauną Jūsų paminėtais traukiniais. Tačiau jie nenori važiuoti vieną naktį į Kauną, o sekančia vėl dundėti atgal, todėl net ir maskviečiai pas mus važiuoja kaip minimum trims dienoms. Vienadienė ekskursija būtų labai varginanti ir mažai informatyvi. Pagaliau Maskva, jei ir ranka pasiekiama, tai to nebūtų galima pasakyti apie Jakutską, Tomską, Taškentą ir daugelį kitų didelių TSRS miestų. Kai kuriems, o ypač sibiriečiams tektų traukiniu važiuoti vos ne savaitę, tad argi jiems būtų malonu pabuvoti tik vieną dieną?
Šiuo metu aš jau pakankamai įsidrąsinęs, kaip sakant ant bangos, todėl tvirtas mano balsas ir ypač – nusistatymas, jaučiu ima sudaryti visai gerą atmosferą. Akimis dar kartą bandau peržvelgti visą salę ir tada pastebiu, kad tolimiausiame salės kampe sustatyti dar gal penki stalai, šiek tiek atskirti vienas nuo kito. Prie kiekvieno iš jų sėdi po žmogų, tačiau tik vienas iš jų akylai stebi mano kalbą. Kiti gi kažką rašo ir man atrodo, kad aš jiems neikiek neįdomus….
Neapsirinku. Vienas iš jų netrukus man užduoda pakankamai, jo akimis, kompromituojantį klausimą: ar aš jau tikrai viską išbandžiau Lietuvoje, kad ryžausi atvažiuoti net į Maskvą. Tą akimirką imu įtarti, kad tai bus kažkoks LTSR pasiuntinybės Maskvoje darbuotojas. Iš dalies tai išduoda ir jo šiek tiek nerusiškas, netgi baltiškas akcentas. Bet tai nėra sunkus klausimas, nes aš tikrai jau viską išbandęs Lietuvoje. Gal vieno tik neišbandęs – kam nors pasiūlyti kyšį. Bet gi Perestroijka, o aš bent jau tuo metu šventai tikiu, kad tas, kas širdimi už socializmo kardinalią pertvarką, kyšių ir nelaukia. Gal klydau, bet tada man taip atrodė… Tad mane užkalbinusiam oratoriui malonia intonacija atrėžiu – „taip, man regis, kad padariau viską, nes net ir į Ministrų tarybą esu važiavęs ne vieną kartą“. Ir šio atsakymo pakanka, atstovas daugiau nieko ir nebeklausia, matyt skaito, kad jau parodė, kad sėdi toje salėje ne vien dėl kvapo.
Dar keliolika klausimų ir netikėtai G.Tarazėvičius pakeičia pokalbio kursą:
-Gerai, – sako. – Šiandiena aš jums nepažadu, kad mes tikrai sudarysime sąlygas įkurti šį kooperatyvą, nors jūs mane jau beveik įtikinote. Tačiau aš jums pasakau štai ką – mes paprašysime draugo Sakalausko, kad jis pats asmeniškai pasigilintų į esamą situaciją ir duotų jums ir mums išsamų atsakymą kodėl šiandiena yra būtent taip kaip yra. Ir paprašysime, kad į jūsų klausimą pažiūrėtų nuoširdžiai, neformaliai. Ar jums tiktų toks mūsų nutarimas? Beje, ar jūs pažystate Sakalauska? [Šioje vietoje aš netikėtai pasijuntu esąs egzaminuojamas kaip mokinukas]
Aš: Na ne, asmeniškai jo tikrai nepažįstu. Tik tiek žinau, kiek jį žino ir visi kiti Lietuvos žmonės.
G.T.: Suprantu. Bet ar Jūs žinote kas toks yra Sakalauskas?
Aš: Be abejo, žinau…
G.T. O kas tada jis toks?
Aš: LTSR Ministrų tarybos pirmininkas.
G.T. Teisingai, džiaugiuosi, kad jūs tinkamai susipažinęs su vietine valdžia [šiuos jo žodžius nulydi šiek tiek, beveik nepastebima sarkastiška šypsenėlė.
Aš: Taip, be jokios abejonės mane tenkina toks klausimo sprendimas.
G.T. Tada gerai. Jūs ramiai grįžkite namo ir mėnesį luktelėkite kol jūsų klausimas bus apsvarstytas ir išnagrinėtas. Aš tikiuosi, kad atsakymas pagaliau tenkins ir jus. Tačiau, jei vis tik tas atsakymas jūsų netenkintų, aš neturiu kito varianto, kaip tik pasiūlyti jums atvažiuoti pas mus dar kartą. Tada, kai jau turėsime abiejų pusių išsamias nuomones, galėsime jei to prireiks, viską pabandyti spręsti ir čia, vietoje.
Nors atvirai sakant nei karto nebuvau susimastęs apie tai kaip atrodys mano galutinė vizito situacija, vis tik nei važiuodamas į Maskvą, nei jau būdamas joje nebuvau ant tiek lengvamintis, kad tikėčiausi, kad Gorbačiovas, pokalbio su manimi metu pakels ragelį ir paskambinęs V.Sakalauskui į Vilnių ir griežtu tonu pasiteiraus kodėl man trukdo įkurti kooperatyvą. Ne. Tikėjausi kažkokio teigiamo sprendimo, bet dabar jutausi nugalėtoju, kaip bet kuris poetas tikriausiai tai pavadintų – „pakylėtas ant sparnų“. Todėl ta diena mano gyvenime įsirėžė kaip viena iš išskirtiniausių. Nebebuvo jokio nusivylimo, kad pakliuvau ne pas Gorbačiovą, o pas Tarazėvičių. Buvau garantuotas, kad pagaliau apėjau eilę mėnesių mane kankinusią tylos sieną. Net neabejojau, kad Vilnius nebeišdrįs toliau gilinti konfliktą ir tokiu būdu užsitraukti galimą Kremliaus nemalonę…
Šiandiena, prabėgus vos ne dvidešimčiai metų, turiu pasakyti, kad vis tik liko keletas klaustukų. Ir atsakymų į juos aš nebesužinosiu jau niekada gyvenime. Taip, prabėgus kelioms savaitėms, aš iš tikro gavau atsakymą iš LTSR Ministrų tarybos. Tačiau jis nebuvo toks kokio aš tikėjausi. O ir pasirašė jį ne LTSR premjeras, o tik kažkoks kanceliarijos vadovas Grigalevičius. Aš gavau atsakymą, kuris tarsi nieko gero ir nežadėjo. Bet tarp eilučių tarsi jautėsi kažkokia paslėpta mintis – „tu veik, pradėk dirbti. Ir nors mes tau oficialiai neleidžiame, mes prie tavęs nesikabinsime… Bet apie tai kiek vėliau. Dabar manęs laukė dar dviejų komandiruočių pabaiga, viena iš kurių buvo tik hoby, o kita turėjo pateisinti mano Vytauto parke įgytą pasitikėjimą. Bet ji, žinant, kad net LTSR Kultūros ministras nieko nesugebėjo padaryti, turėjo būti taip pat labai sudėtinga ir varginanti…

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

Tiesa sakant, nors dekoratyvinė paukštininkystė buvo mano pakankamai didelis hoby, apie mano dalyvavimą parodoje nelabai yra ką rašyti. Tuo labiau, kad per tiek metų įspūdžiai jau gerokai priblėsę. Na taip, susipažinau ten su keletu įvairių, tuo metu garsių TSRS paukštininkystės specialistų, su „Птицеводство“ žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi Kirilu Roždestvenskiu, bei kitais įdomiais žmonėmis. Bet tai privatūs įspūdžiai, kurie mažai kam būtų įdomūs.
Ilgai nedelsdamas, po dienos ėmiausi ieškoti „Sojuzgoscirk“ administracijos.

Союзгосцирк

Sakvojaže [taip tada vadinome tam tikros rūšies portfelius] jau eilę dienų ilsėjosi pora buteliukų „Malūnininko“ – dar tarptautinėje jaunimo stovykloje „Žemčiužina“ išbandytas, rusus užburiantis gėrimas ir solidus gabalas gerai išdžiovintos dešros. Sakysite kyšis? Na, taip, tačiau jis kiek kitoks nei tai būna šiandiena. Visų pirma jis buvo parinktas ne asmeninėms, o visų kauniečių ir labiausiai – mažųjų pramogoms patenkinti. Antra, toks tada buvo tarpžinybinis bendravimas, gi priešingu atveju nevertėtų nei eiti, nei važiuoti. O man labai jau norėjosi įnešti kažką naujo, įdomaus į kauniečių pakankamai monotonišką kasdienybę.
Su orientacija aplinkoje problemų neturėjau niekada, tad kiek pasiklausinėjęs, nesunkiai atradau šią firmą. Nustebino tai, kad pastatas senas ir neišvaizdus. O joje gi sėdi tokie garbūs ir garsūs veikėjai… Kyštelėjęs nosį į vieną kitą kabinetukus, netrukus atsiduriau pas senyvą, bet labai energingą žydelį. „Igor Zacharovič Raoitman – direktor gastroliruojūščich Luna parkov“, – prisistatė jis man ir tuoj pat pasidomėjo kas aš ir ko norėčiau…
– Esu iš tokio Lietuvos miesto Kaunas, – atsakiau jam. – Nors mūsų miestas Tarybų Sąjungoje gal ir ne visur žinomas, tačiau Lietuvoje jis antras pagal dydį, – pasigyriau. Ir be pauzės pridūriau, kad atvažiavau prašyti luna parko vasarai į Kauną.
Čia Zacharovičius energingai ėmė juoktis. „Kokių naivuolių dar pasitaiko“, ko gero mąstė jis, tačiau visa tai jis padarė kažkokiu draugišku tonu, todėl manęs nei kiek neišmušė iš vėžių ir aš čia pat sumečiau, kad su tokiu svajoku galima kalbėtis tarpiniu variantu: iš dalies apsimetant naiviu kaimietuku, iš dalies atviru ir ryžtingu blatniaku. Tad tiesiai jam ir pasakiau: „palaukite, ko gi juokiatės? Matyt dar nežinote, kad lietuviai turi įvairių patrauklių fantų, kurie jiems kartais leidžia pasiekti ir sunkiai įmanomus dalykus“.
– Nagi nagi, labai įdomu ką gi čia turi omenyje, – paklausė jis ir tuo momentu pažvelgė į mano sakvojažą. Ko gero pajuto, kad jame slypi mano stebuklingoji fleita.
– Na nieko ypatingo, tiesą sakant, gal ir neturiu, bet vis tiek tikiuosi, kad Jums tai patiks, – pralemenau tarsi kiek susigėdęs ir atsegęs portfelį ištraukiau savo „fantus“, kuriuos tvarkingai sudėliojau ant jo stalo. – Pabandykite grįžęs namo, turėtų patikti. O Jei atvažiuosite į Lietuvą, tokių dalykų ir daugiau surasti nebus problemos. O aš gal ryt pas Jus užeisiu dar kartą?
– O tu jaunuoli, atkaklus, – šyptelėjo jis man. Ir pridūrė, kad jei jau taip, tai užeičiau ryt 10 valandą.
Nebeįdomu būtų viską detaliai aprašinėti ir toliau, tačiau kitą dieną pokalbis buvo nuo pat pradžios dalykiškas, tarsi aš būčiau atvažiavęs ne prašyti, o tik į eilinę komandiruotę suderinti savaime suprantamų klausimų. Net pats nesitikėjau, kad viskas gausis taip elementariai, Roitmanas buvo labai mielas žmogelis, su juo jau kalbėjausi kaip su senu pažįstamu. Tiesa, tolesnis bendravimas jau nebebuvo toks mielas, bet visa tai vyko jau po kelių mėnesių Kaune. Čia jis kasdiena [išbuvo visą trijų savaičių laiką kartu su gastroliuojančiu lenkų luna-parku „Polonija“] buvo irzlus, visur įžvelgdavo kasininkų ir bilietų kontrolierių sukčiavimus ir nuolatos kėlė skandaliukus. Nedidelius, bet jie nuotaikos vis tiek niekaip negerino.
Vis tik aš jaučiausi tada, o ir dabar, labai pakiliai, nes pavyko padaryti tai, ko niekas netikėjo ir laikė, kad tai neįmanoma. O kaip matote, kita vertus visa tai gavosi labai paprastai. Gal ne veltui sakoma, kad genialu tai kas paprasta. Bet tikriausiai visa sėkmės priežastis tame, kad į kaip ir visuomeniniam reikalui aš atsidaviau visa savo širdimi. Į luna-parko gavimą žiūrėjau tarsi į sau asmeniškai labai aktualų klausimą. Tada aš dar net nežinojau, kad atrakcionų gastrolės iš dalies atvers naują puslapį ir mano asmeniniams gyvenime. Tik prieš pat jo atvykimą sužinojau, kad tokiuose parkuose būna net trys direktoriai – lenkų [arba čekų], rusų ir lietuvių. Kauno Vytauto parke be jokių svyravimų buvo nespręsta, kad lietuvių direktoriumi būsiu paskirtas aš. Ir šis darbas man buvo tikrai gera ir įdomi pamoka gyvenime: visų pirma aš pirmą kartą buvau oficialus vadovas, antra – tai buvo mano charakterį itin atitinkanti sfera. Teko organizuoti visai naujų, laikinam darbui priimamų žmonių veiklą ir juos įdėmiai kontroliuoti. Trečia – luna-parkas neįtikėtinai išplėtė mano pažinčių ratą bei leido ir vėl sutikti daug jaunystės dienų draugų, apie kuriuos jau seniai buvo pamiršta. Tad tokia ta nedidelė mano atrakcioniška biografija. Tiesa, po metų laiko jau be didesnių pastangų į Kauną atkeliavo naujas gastroliuojantis atrakcionas – čekų luna-parkas, kuriam direktoriauti ir vėl teko man. Bet Igorio Zacharovičiaus Roitmano su juo jau nebebuvo. Ir kaip nekeista, buvo kažkodėl liūdnoka, nors kaip minėjau, jis sukeldavo gana daug konfliktų. Kita vertus, tie jo skandaliukai buvo visai pagrįsti, nes sezoniniam darbui susirinkusieji kasininkai ir bilietų kontrolieriai iš tikro labai gviešėsi pinigų ir visomis išgalėmis bandė jų kuo daugiau susirinkti.

[…bus daugiau…]