Posts Tagged ‘korupcijos šleifas’

R.Matelis: Viešinu Žemėtvarkos [NŽT] požiūrį į nuosavybės grąžinimą. Arba „Tuk tuk tuk…“ II dalis

Tęsinys. Pradžia – 2013 m. birželio 7 d. Spausti ČIA

Pirmoje netrumpo straipsnio „Tuk tuk tuk. Ar galima užeiti? Pakalbėti nuosavybės atstatymo klausimais“ dalyje aprašiau pirmuosius valstybės žingsnius pradedant atstatyti piliečiams nuosavybės teises į TSRS nacionalizuotą žemę, o straipsnį baigiau prisiminimais  apie tai, kaip 2009 metais [o ir šiandiena] Kauno Žemėtvarkos darbuotojai pateikia pretendentams siūlymus pasirinkti kompensacinius sklypus.

Šioje dalyje apžvelgiu visa tai, ką pamačiau nuvykęs pasiūlytais adresais.

Pirma aplankyta vieta ieškant Kauno žemėtvarkos siūlomų kompensacinių sklypų – Šiaurės prospektas. Keistai čia sumąstę Kauno kūrėjai: viena gatvės pusė vadinasi Šiaurės prospektu, o priešingoji jau Islandijos plentas. Tuo pačiu Islandijos plentu vadinama ir autostrada Klaipėda – Vilnius, esanti per bene 1,5 km. nuo miesto krašto. Vis tik šnekamojoje kalboje ir antroji gatvės pusė dažniau vadinama Šiaurės prospektu, o šioje gatvės pusėje dar nuo TSRS laikų tęsiasi begalė buvusių kooperatinių garažų. Šiaip jau čia žinoma vieta, nes juose dirba daug įvairiausių automobilių remontininkų, todėl dažnas atvažiuoja pasitvarkyti sugedusį savo transportą.

Surasti čia esantį 5,83 aro žemės sklypą būtų tikrai sudėtinga, bet iš anksto pasivarčius maps.lt, viskas šiek tiek supaprastėja: kraštinio garažo pakraščiu į kalniuką kyla takelis. Matyt juo kažkas įpratęs gamtinių reikaliukų pasivaikščioti, nes už garažų „nugaros“ plyti brūzgynai krūmų su šiokiais tokiais stepių elementais, o toje vietoje, kur plane atžymėtas grąžintinas sklypas – didžiulė duobė. Lakesnės fantazijos žmogus čia gal manytų kažkada meteoritui nukritus. Na gal ne Tunguskos, bet labai jau ne menkam. Tačiau aš realistas ir suprantu, kad bene prieš 30 metų, kai čia laukuose imta statyti milžinišką virtinę garažų, žemė buvo  galingų buldozerių sustumdyta į didžiulius kalnus, o patys garažai,  nemąstant apie jokią plytų ar cemento ekonomiją, pastatyti vos ne triaukščio namo dydžio iš neparadinės pusės. Taip darbai vyko kur kas sparčiau. Nebeaprašinėsiu toliau šios vietos, nes visa tai jau aprašyta „Kauno dienoje“, o viena iš dviejų nuotraukų ir yra būtent iš šios vietos. Privalau tik liūdnai pajuokauti, kad turint atliekamų porą milijonų čia būtų įmanoma dar kartą suvežti buldozerius ir jie per kokią savaitę šią daubą, manau, įveiktų. Ir poros kilometrų ilgio kelia pravažiavimui, ko gero, įrengtų. Tiesa, problemų būtų kitokių: į Šiaurės prospektą nusitiesti kelią vargu ar įmanoma, tad reikėtų įvažiavimą voluotis į autostradą, nors tai, kiek žinau, pagal ES standartus yra draudžiama. Bet tie pora atliekamų milijonų, neabejotina, apsukrų žmogų išgelbėtų. Gi iš spaudos daugelis žinome, kad būna brangių tepaliukų, kurie taip perfect sutepa valdininkų liežuvius, kad šie absoliučiai nebegirgžda.

Ne taip jau toli nuo čia ir Ašigalio gatvė, tad vairuoju į ten. Jau iš anksto žinau, kad jei pasirinksiu čia siūlomą vienintelį sklypą, turėsiu prieš pensiją dar ir profesiją savo pakeisti. Ašigalio skl.1 Mat čia, 4,2 aro žemės plotelyje, kažkurie išmintingieji Kauno valdininkai numatė svarbų objektą statyti. Įvairūs reikalavimai ir reglamentai šiai žemei imperatyviai nurodo, kad čia Inžinerinės infrastruktūros teritorija, o pats sklypas skirtas susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų objektų statybai. Kad skaitytojui būtų paprasčiau susigaudyti, nuskanavau per du paveikslėlius šią žemę reglamentuojantį brėžinį. Bet neabejoju, susigaudyti paprasčiau bus tik tada, jei esate ilgametis projektuotojas. Mano velionis Tėvas, 36 gyvenimo metus paskyręs braižybos lentai, suprantama, kažką būtų supratęs, bet man, suprasti viską nuo A iki Ž nepakanka būti statybos inžinieriaus konstruktoriaus sūnumi. Ne itin daug naudos čia duoda ir inžinieriaus ekonomisto diplomas, todėl bandau gilintis į įrašus šiame brėžinyje. Ir kai ką suprantu… Ašigalio skl.2

Va, lentelėje surašyti apribojimai. Ryšių linijos apsaugos zona – po  2 m. Elektra mažiau įnoringa, tad jai žemės saugoma tik po metrą. Besotei vandentiekio ir kanalizacijos linijai skiriama net po 10 m. man siūlomos žemės ir po tiek pat – šilumos ir karšto vandens tiekimo linijoms. Viskas tarsi aišku, neaišku tik, o kas tada lieka man jei pasirinksiu šį sklypą, pasikeisiu profesiją ir imsiuosi statyti inžinerinių komunikacijų objektą. Nes viso šios žemės yra tik 4,2 aro.

Bet gudragalviai bičiuliai mane dar tada, tais 2009 metais buvo nuraminę: „nereikės tau nieko studijuoti ir, tuo labiau statyti“ – sakė jie. „Kai tik įsiforminsi šį sklypą, pas tave netruks ateiti šios srities asai, mestels tau ant stalo kokius 4 tūkstančius litukų ir tau beliks išlaužti mielą šypseną ir linktelėti galva. Nes puikiai suprasi, kad tokios svarbios srities specialistų-pirkėjų nelabai daugiau ir rasi“. Gal būt…

Ir vis tik, vartydamas šio adreso planą aš supratau dar kai ką. Inžinierius R.Kamaitis šį detalųjį planą suderino dar 2006 metų žiemą, o velionis P.Sabeckis jį pasirašė 2007 metų kovo 18 dieną. Pats detalusis planas mane, kaip pretendentą pasiekė jau po 2,5 metų, besibaigiant 2009 metams. Gerbiamieji, gi detalus planas, nors kai jis užbaigiamas gal tam tikruose kabinetuose ir aplaistomas brendžiu, vis tik nėra brendis, kurį reikėtų ilgą laiką brandinti rūsiuose. Tai ar tai nėra akivaizdus įrodymas to, kad su pretendentais į nuosavybės atstatymą absoliučiai nesiskaitoma ir gal net kažkuris piktas valdininkas paslapčia laukė, kad visi „jie“ išmirs ir nebereikės žemės duoti niekam? … Kai šių metų gegužės 4 dieną su žurnalistu lankėmės šiame sklype, šis žemės plotas ramiai snaudė ir toliau. Tai ar tikrai Kaune nėra laisvos žemės? Man taip neatrodo… O tada, 2009 metų žiemą, pasukau į Šilainių pakraštį, kur mane pasitikti turėjo ne prastesnis reginys. Čia, per vos kelis metrus nuo benzino kolonėlės, popieriuje buvo atžymėta trys sklypeliai po 5 arus. Kitoje jų pusėje dūzgė automobiliai. Žemaičių plentas nutyla gal tik kelioms valandom tada, kai daugelis žmonių sumiega. Tačiau jūs nesibaiminkite, šioje vietoje niekas ne tik, kad nesiūlė statytis gyvenamojo namo, bet tokias mintis net ir draudė: šių sklypų paskirtis, kaip ir ankstesniojo – nedviprasmiška. Čia, atsiėmęs 5 arų žemės gabalėlį privalėtum statyti kokius nors sandėlius. Kur tu gyvensi valdžiai nerūpėjo, svarbu, kad turėtum iš ko duonos riekę nusipirkti. O ką? Turėsi sandėlį, gal jį kam nors išnuomosi, gausi kokį litą antrą ir kompensacijų už šildymą neprašysi. Racionalu gi. Įdomu tik kodėl tada, kai daliai pretendentų priklausė atgauti kompensacinį sklypą iki 20 arų, būtent panašaus dydžio žemės gabaliukas padalintas net į keturis minimalius sklypelius? Tiesa, ši paslaptis vėliau paaiškėjo, Nacionalinės žemės tarnybos kai kurie atsakingi darbuotojai net neslėpė savo nuostatų, kad jie nori visiems pretendentams duoti žemės po lygiai. Todėl labai nustebo, kai viename teisminiame dokumente jiems priminiau, kad lygiava buvo taip vadinto išsivysčiusio socializmo įprastinis atributas. Tada visiems po lygiai dalino komunalinius butus, sodus, garažus ir net maisto paketus. Tuo tarpu dabar, jau eilę metų Lietuva oficialiai deklaruoja nebe lygiavą, o teisingumą, kas reiškia, kad turėjusiam pavyzdžiui 50 arų žemės duodama vienoks plotas, o visai kitoks tam, iš kurio tarybų valdžia nusavino tik 5 turėtus arus.

Tais, 2009 metais dar apžiūrėjau kelis siūlomus sklypus Ateities plente. Nebesiplėtosiu, tai buvo nesuvokiama. Žemės sklypai nupiešti ten, kur natūroje, šalia viaduko per geležinkelį, kol nevažiuodavo joks traukinys, rymojo brūzgynai. Tokioje vietoje drąsiai galėtum sakyti – gyvenu net ne prie geležinkelio, o jame… Absoliučiai niekam netinkamas žemės ruožas, todėl beliko apžiūrėti už miesto ribos, už Onkologinės ligoninės siūlomą daugelio sklypų pripieštą teritoriją.

Sekančią dieną grįžau pas žemėtvarkininkę N.Buzienę ir paprašiau, kad mane palydėtų į tą vietą, mat ten buvo suplanuota [nesiverčia liežuvis sakyti suprojektuota] gana daug sklypelių, kurie turėjo gyvenamąją paskirtį. Tačiau ši nustebo. Dar nei vienas neprašė jiems parodyti natūroje šias žemes – atrėžė man. Visi važiuoja patys. Suprantu, valstybei sunkmetis, bet ne man. Todėl mielai pasisiūlau nusivežti šią damą savo automobiliu: taip nei ji, nei tarnyba nepatirs nei menkiausio nuostolio, o aš savo akimis pamatysiu žemė, su kuria gal būt susiesiu savo gyvenimo perspektyvą. „Ne – sako Buzienė, – nevažiuosiu. Nes pati ten nesu buvusi“. Bandau ją įtikinti, kad ji, bent jau kaip ilgametė žemėtvarkininkė, man padės reperius, žyminčius sklypų ribas, atpažinti, tačiau ji atsisako važiuoti. Tada rašau raštą-reikalavimą ir paprašau jį užregistruoti. Neregistruoti nedrįso, o tą minutę jai išsprūdo – nėra ten jokių reperių sukalta. Ir žiūrėti nėra į ką. Laukai ir tiek… Viskas kas matosi, tai ant popieriaus. Pagaliau tampa aišku ir kodėl taip atkakliai siūloma viską ieškotis internete. Nes nėra į ką žiūrėti – katė tai gi maiše. Pagaliau tampa aišku ir kitkas – per daugiau nei 20 metų Žemėtvarka tik imitavo energingą darbą, o rezultate ne tik, kad neatžymėta žemės ribos, bet patys žemėtvarkininkai jau seniai prarado šią kvalifikaciją ir tapo tik keista juristų atmaina, nebegalinčia pateikti jokios informacijos savo tiesioginės specialybė klausimais.

[Bus daugiau]

Susiję straipsniai:
  “Respublika”    Didžioji vagystė prasidės jau vasarį

Tuk tuk tuk. Galima užeiti? Pakalbėti apie nuosavybės atstatymą

„Belsk ir bus atidaryta“ – sako sena liaudies išmintis. Ir aš, kaip itin retai abejojantis liaudies posakių tikrumu, prieš keletą dienų pasibeldžiau. Į „Kauno dienos“ redakcijos duris. Tiesa, į virtualias duris. Ir čia noriu būti tikslus, todėl skaitytojui paaiškinsiu – virtualumu aš laikau ne tik internetą, kas pas mus šiaip ar taip dar gana nauja technologija, bet ir pokalbius telefonu. Taigi, paskambinau į redakciją, kur atsiliepė kažkuri atsakinga darbuotoja ir trumpai išdėsčiau savo klausimą: Nuosavybės atstatymas į tarybų valdžios nacionalizuotas piliečių žemes ne tik, kad negerėja, bet kuo toliau, tuo labiau degraduoja. Tarpe daugiau nei tūkstančio kauniečių, kurie vis dar kantriai [o gal tik naiviai?] tikisi sulaukti tikro teisingumo, esu ir aš, Romualdas Matelis. Gal gi dar redakcijai tai nėra iki „gyvo kaulo“ atsibodusi tema? Nes nors visa tai jau rašyta, aprašyta ir perrašyta dešimtis kartų, problema išlikusi, todėl jos nurašyti dar gi negalima… Ir man tos durys buvo atidarytos: „Prašome užeiti, pasukus numerį NNNNNNNNN“. O už šių durų virtualiai išvydau reporterį Tadą ŠIRVINSKĄ, apie kurį visada liksiu tik geros nuomonės. Žmogus nepatingėjo išklausyti ne tik mano nuosavybės Neatstatymo problemą ir ją aprašyti, bet ir paprašė aprodyti nuosavybės atstatymui siūlomus „sklypus“, o vėliau mano išsakytas faktus patikrino ir Nacionalinės žemės tarnybos Kauno skyriaus ir Kauno savivaldybės kabinetuose. Po ko šiandiena, 2013 metų birželio 7 dieną, popieriniame laikraščio variante skaitytojai išvydo straipsnį „Už protėvių žemę Kaune bruka beverčius sklypus“.

 Tokios neįprastos įžangos priežastis, šį rytą sulaukti net 8 skambučiai iš įvairių bičiulių ir pažįstamų. Beveik visi skambinusieji pakankamai neblogai žino mano ir daugelio kitų skriaudžiamų Lietuvos žmonių problemas. Tačiau vos ne be išimties visus mano pašnekovus domino kas kita: kaip gi čia atsitiko, kad laikraščio redakcija susirado būtent tave? Tad tenka atsakyti – ne, tiesa yra kita. Manęs nesusirado, nes ne aš vienas, o ir gal ne pats ryškiausias esu tarpe tų, kurie dangstantis įstatymais, vyriausybės paplėkusiais nutarimais ir netgi teismų ne visada įgaliais sprendimais yra brutaliai mulkinami, kvailinami ir niekinami. Pagalbos į redakciją kreipiausi pats ir labai džiaugiuosi, kad ji buvo suteikta. Tiesa, kiek tokia pagalbos forma kaip straipsnis viename iš skaitomiausių laikraščių, svarbi tiems, kurie valdo teisingumo svertus, parodys ateitis. Jau seniai nebebūdamas jaunatviškai naiviu, aš ne kartą pastebėjau, kad per du su viršum dešimtmečius, eilės valdininkų oda surambėjo taip smarkiai, kad jiems galėtų pavydėti net pitonai ar krokodilai, todėl reporterio plunksna dažnai jiems net juoko nebesukeliantis ginklas. Tačiau ten, aukštai aukštai, kartais matau ir tokių, kurie ne tik patys kažkodėl vis dar tiki, kad mes gyvename teisinėje valstybėje, bet šį savo tikėjimą neretai bando įpiršti ir visiems kitiems. Ir kaip nebūtų keista, tie kiti aplink juos, kartais ima ir reaguoja į idealistų pastabas. Todėl ir straipsnis šiandieninėje „Kauno dienoje“, toli gražu nėra toks jau nurašytas kovos už teisingumą atributas.

Bet gal pradėsiu nuo pradžių. Nes nesu tikras, kad mano straipsnelius skaito vis tie patys žmonės. Gal gi kai kas visas žemės NEgražinimo istorijas girdi pirmą kartą. O gal gi šis rašinys bus naudingas ateities istorikams, kurie panorės kuo tiksliau aprašyti šiandieninę, melo ir neteisybės liūne įklimpusią lietuvą. Taigi truputis konspektuotos istorijos.

DENACIONALIZACIJOS  PRADŽIA,  KURIĄ ALEGORIŠKAI GALIMA JAU VADINTI   PRIEŠISTORIJA

Vos ne iš karto, kai buvo paskelbtas Nepriklausomybės atkūrimo aktas, per televiziją ir kitur spaudoje buvo pradėta skelbti, kad jau galima savivaldybėms [o gal tada dar Vykdomiesiems komitetams(?)] paduoti raštiškus pageidavimus, jei tokie yra, atstatyti nuosavybę į okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę. Mano Tėvai [šiandiena abu jau Anapilyje, taip ir nesulaukę išsvajotojo teisingumo], o su jais ir aš, nuskubėjome į Kauno savivaldybę su namuose ranka parašytais pareiškimais. Tačiau ten mums paaiškinta, kad jau yra sukurti vieningos formos blankai, todėl mes turime ne pateikti atsineštus, o užpildyti jų nustatytos formos lapą, tada dar negirdėto pavadinimo dokumentą – PRAŠYMĄ atstatyti nuosavybės teises į Kauno mieste iki nacionalizacijos turėtą žemę [TSRS laikais įprasta dokumento, teikiamo valdininkams forma vadinosi Pareiškimas]. Tarsi viskas ir suprantama, blankas kur kas geriau, nes jei kiekvienas imtų neštis savo kūrybos pareiškimus, suprantama, valdininkams būtų be galo sunku juos iššifruoti: žmonės gi ne visi vienodai gabūs surašyti konkrečius savo pageidavimus. Tiesa, jau tada keistoka pasirodė, kad išduota tik po vieną blankutę, nes iki tol [kaip ir šiandiena] buvome įpratę, kad teikiami dokumentai surašomi du, vienodi, iš kurių vienas egzempliorius lieka pateikėjui. Tačiau tada visi buvome idealistai, gyvenome Nepriklausomybės euforija, o mums paaiškinta, kad valstybė kol kas labai neturtinga, neturi popieriaus, o ir kopijavimo technikos pajėgumai labai riboti…  Tai buvo 1991 metų vasaros pradžia. Berods birželio pirmosios dienos!

Tų pačių metų pabaigoje mūsų, kaip ir daugelio, šeima, sulaukėme pakvietimo atvykti į Savivaldybę pakartotinai. Čia mums paaiškinta, kad senieji blankai buvo ne visai tinkami, be to tada dar nebuvo išleistas Nuosavybės atstatymo įstatymas, o dabar, jam jau esant, reikia perrašyti prašymus į naujus lapus. Gerai pamenu, kad jau tada man kilo įtarimas, kad taip gali būti sudrumstas eiliškumas, tačiau į tokią abejonę iškalusius „sklandaus“ atsakymo, kad jokių nukrypimų būti negali, nes mes jau esame suregistruoti į knygas, o naujas blankas yra tik formalumas ir, kad nuosavybės atstatymas vyks žaibiškai, nes jokių problemų jam įvykdyti nėra – „žemės sovietai neišsivežė, ji, kaip akivaizdu liko po mūsų kojomis“, į ginčus nesivėlėme ir paklusome prašymui perrašyti blankutes. Šiandiena, deja, puikiai suprantu, kad TAI BUVO DIDELĖ KLAIDA. Nes nuosavybės teisė daugeliui neatstatyta iki šiol, o ir daugeliui tų, kam laikoma atstatyta, padaryta grubiai pažeidžiant bet kokias teisingumo ir padorumo normas. O pažeidimams paslėpti kaip tik ir pasinaudota naujųjų blankų pildymu, kas valdininkams piktavaliams leido nekontroliuojamai manipuliuoti eiliškumu, švelniai tariant, žemes skiriant pagal pretendento akių ar plaukų spalvą, baso tembrą ir kitas, tik eiles sustatinėjusiems asmenims žinomas savybes. Mes gi, – tie, kurie anksčiau visų įtikėjome į tautos ne tik kaip nuosavybę atstatančios visuomenės padorumo sugrįžimą, bet ir teisingumo šviesą, likome paprasčiausiais mulkiais. Asmeniškai man tai, tiesa – nesėkmingai, prieš porą metų bandė įrodyti iš pažiūros garbi valdininkė, iš Vilniaus Nacionalinės žemės tarnybos atvykusi  Žemės reformos skyriau vedėjo pavaduotoja Irena BUJAVIČIENĖ. Kauno skyriaus patalpose, dalyvaujant tuometiniams skyriaus viršininkui, mįslingai iš gyvenimo pasitraukusiam P.SABECKIUI, ne mažiau paslaptingai prieš keletą savaičių iš darbo išėjusiai ilgametei žemėtvarkininkei N.BUZIENEI ir Žemės savininkų sąjungos tuometinei pirmininkei A.VENCKIENEI, ponia Irena BUJAVIČIENĖ įžūliai man į akis melavo, kad mano tėvų prašymas ne tik, kad paduotas 1991 metų lapkričio mėnesį [o iš tikro – tų metų birželį], bet anksčiau ir negalėjo būti paduotas, nes niekas Lietuvoje dar nežinojo, kad bus galima susigrąžinti nacionalizuotą žemę, o ir įstatymo šiuo klausimu tada dar nebuvo. Matyt ponia I.Bujavičienė niekaip negalėjo numatyti tokios nestandartinės aplinkybės, kad kartu su savo velioniais Tėvais aš pats asmeniškai buvau atvykęs ir padėjau jiems tvarkytis dokumentus. Nes ir iš tikro, tuomet mano bendraamžiai mažai susivokė žemės susigrąžinimo svarbos klausimais, o daugelis jų į tai žiūrėjo atvirai skeptiškai. Bet laikas jau pakeitė ir jų tuometinę mąstyseną, todėl kai kurie net praradusieji galimybę atgauti nacionalizuotas žemes, šiandiena su liūdesiu prisimena tada padarytas klaidas…

Kai vėliau, elektroniniu paštu šiai poniai išsiunčiau Klaipėdos apskrities viršininko raštą, liudijantį, kad mano tėvai prašymą atstatyti nuosavybę į Palangoje buvusią žemę pateikė 1991 metų birželio viduryje, ji paprasčiausiai į tai nieko nebeatsakė. Ignoravo šį dokumentą tarsi jo negavusi. Ką gi, labai suprantama, tolimesnė diskusija perspektyvoje galėjo išvirsti į didelį skandalą, todėl pasirinkta ignoravimo taktika jai, matyt, pasirodė geriausia gynybos forma…

Praleisdamas daugybę susirašinėjimų ir susitikimų su Žemės ūkio ministerijos Nacionalinės žemės tarnybos, apskričių valdytojų [viršininkų] administracijų ir savivaldybių administracijų darbuotojais, vykusių per prabėgusius kelis dešimtmečius, peršoksiu prie pastarųjų metų. Prie 2009 metų pabaigos, kai sulaukiau rašto iš Kauno žemėtvarkininkų, kuriame buvo siūloma per, berods porą savaičių, pasirinkti kompensuojamąjį sklypą Kauno mieste. Tiesa, nenurodyta kaip tai padaryti, todėl tik pasiskambinus man paaiškinta, kad viską išsirankioti reikia internete. Tokiais momentais, aš, nors ir pakankamai neblogai gebėdamas naudotis internetu, save mintimis pastatau į pirminio savininko vietą, įsivaizduoju, kad esu tas senukas, iš kurio kažkada, prieš 50 metų buvo atimta žemė, įsijaučiu, kad esu žmogus jau nebegalintis įsisavinti interneto mandrybių. Ką daryti? Ar gali taip „moderniškai“ elgiamasi su šiais žmonėmis? Kaip tokiam žmogui rinktis jam siūlomą kompensaciją? Ir atsakymą randu tik vieną – realiai niekaip. Beliktų tik besąlygiškai ieškoti ir tikėti geranoriškumu kokio nors jaunuolio, galimai studento, kuris sutiktų ekrane gilintis į siūlomas žemes ir nuoširdžiai analizuoti siūlomo sklypo visas charakteristikas. Bet taip pat realiai tikra, kad tokių žmonių nelabai ir pavyktų surasti. Ne todėl, kad jaunimas nenorėtų padėti senam žmogui, bet jau vien todėl, kad šiuolaikinis jaunas žmogus retai kada ir geba teisingai vertinti tokius faktorius, kurie gali atsirasti tik su metais, su patirtimi ir tik savo akimis matant siūlomą žemę.

Vis tik, griežtai pareikalavus, N.Buzienė man atspausdina siūlomų žemių planus ant popieriaus ir pasiėmęs juos pradedu savo keistas ekskursijas aplink Kauną. Taip, neapsirikau, ne po Kauną, o aplink Kauną. Man, kaip pretendentui į nuosavybės atstatymą, visiškai nusispjaut, kad prieš keletą metų aplink Kauną buvusios dykvietės, kuriose šiandiena „suprojektuoti“ kompensaciniai sklypai, teoriškai inkorporuotos į Kauno miesto ribas. Realiai tai kaimo žemė dar negyvenamos pievos ir jos sudominti gali nebent kokius nors nemirtinguosius MakLaudus arba tuos, kuriems dar bene keturi ar nors trys dešimtmečiai nusimato kaip šviesaus rytojaus laiko etapas, per kurį šios stepės taps žydinčiais sodais. Man gi jau artėja 60-metis, o įvertindamas tai, kad mano nusavintos žemės yra beveik miesto centre – brangios ir patogios, aš noriu gauti deramą žemės sklypą, nes tik taip gali būti užtikrintas Konstitucijoje, Nuosavybės atstatymo įstatyme ir bet kokioje tarptautinėje teisėje įtvirtintas Teisingumas…

Bet mygtukas START paspaustas ir aš išsiruošiu į kelionę aplink Kauną…

[BUS DAUGIAU]

Straipsnis "Kauno dienoje"

Straipsnis “Kauno dienoje”

Už protėvių žemę beverčiai sklypai 2 K.D. 2013 06 07

Sekančią dieną straipsnis pasirodė ir internetinėje erdvėje:

R.Matelis: Nuosavybės klausimai juda skausmingai lėtai. Bet juda.

 Paskutiniu metu mano bylinėjimosi su įvairiais valdininkais maratone buvo susidariusi tam tikra pauzė. Ją sąlygojo ilgesni terminai sprendimų paskelbimui ir kitos, panašios aplinkybės. Tačiau…

…šią savaitę suplaukė daug naujos informacijos, kurią nuodugniai išanalizuoti dar nesuspėjau. Vis tik, labai apibendrintai, jau galiu paskelbti, kad Lietuvos Vyriausiasis administracinis Teismas [kitur dar ir LVAT], mano byloje prieš Nacionalinę žemės tarnybą ir Lietuvos vyriausybę [nors pastaroji  taip iki galo ir nebuvo pripažinta kaip atsakovė], kur bylos pradžia susiformavo po to, kai pernai netikėtai iš eilės neatlygintinai gauti naują, iki 20 arų žemės sklypą Kauno mieste, buvo išbraukta mano velionė Mama Birutė Matelienė, pakankamai plačiai praskleidė gaubusį paslapties šydą, apie ką rašiau šių metų rugsėjo ir spalio mėnesiais, savo straipsniuose Vyriausiojo administracinio teismo vadovai pateikė mįslę  ir Į Vyriausiojo administracinio teismo mįslę man neatsakyta. Spalio 25 dieną LVAT priėmė nutartį, kuri vienaip žiūrint gal ir labai nebloga, tačiau ją vertinant kitais kriterijais, manęs itin džiuginti gal ir negali: aukštasis Teismas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės kai kurie veiksmai nuosavybės atstatymo atžvilgiu neprieštarauja Konstitucijai. Liūdna šioje situacijoje tai, kad kaip žinia, Konstituciniame Teisme viskas sukasi labai lėtai, tad, ko blogo, byla bus išnagrinėta tik po keturių metų, o turint omenyje, kad mano gyvenimo didelė dalis jau suaukota laukiant teisingumo ir jau artėja prie kritinės ribos, tai be galo ilgas laikas. Tuo labiau turint omenyje, kad Konstitucinis teismas ne visada priima sprendimus, kurie mums būna pilnai suvokiami ir gali dar tekti prašyti pagalbos iš tolimojo Strasbūro, kur bylos prigula poilsio dar solidesniam laiko tarpui, ši nutartis tikrai jau neatrodo labai džiugi. Vis tik kreipimosi į Konstitucinį Teismą turinys, sušildo smarkiai, nes LVAT teisėjai jį surašė labai įtikinamai, praktiškai nepraleisdami nei vieno mano kelto klausimo. Bet tai mano pirminės nuostatos šiuo klausimu, gal gi įdėmiai išstudijavęs visus 14 lapų rasiu dar ir kitokių niuansų, bet kol kas jaučiu labai didelį dėkingumą šios ir, aišku, prieš tai buvusios kolegijų teisėjams bent jau už tikrai nuoširdžią ir giliai analitinę visos bylos analizę ir mano keltų problemų teisingą suvokimą. Tačiau apie šią LVAT bylą dar grįšiu artimoje ateityje, o šiandiena, nekantriausiems savo ištikimiems skaitytojams jau įdedu nuorodą į Konstitucinio teismo tinklapį, kuriame ši kreipimasis jau atspausdintas ir jam suteiktas numeris 82.

 Šiandiena noriu pasidžiaugti kitu – Klaipėdos apygardos teismo sprendimu… Kai kas iš Jūsų, manau, pamenate kai kuriuos mano rašinukus apie Palangos savivaldybės administracijos akibrokštus teismų atžvilgiu. Omenyje turiu savo bylą, kuri buvo laimėta Klaipėdos apygardos administraciniame teisme dar 2009 metų balandžio mėnesį, tačiau šis sprendimas buvo apskųstas LVAT, o šis teismas, dėl tuo metu susidariusiu didelių eilių, tik po metų laiko peržiūrėjęs šį Palangos savivaldybės administracijos skundą, jį atmetė. Taigi, Klaipėdos administracinio teismo sprendimas, kuriuo savivaldybė buvo įpareigota pateikti visą išsamią informaciją apie mano senelių turėtą žemę topografinėje medžiagoje, įsigaliojo 2010 metų birželio mėnesį ir turėjo būti įvykdytas jau po mėnesio laiko. Tačiau ne. Palangos savivaldybės administracija nei už ką nenorėjo pateikinėti išsamios informacijos, nes tada paaiškėtų, kad dar daug mano paveldimos žemės yra laisvos ir ją privalu grąžinti. O administracijos direkcija, matyt buvo [ir tebėra] įsitikinusi, kad yra kur kas mielesnių už mane žmonių, kurie su džiaugsmu priglaustų mano priklausančias žemes, tad kaip gi čia dabar imti ir atiduoti tą žemę teisėtiems jos paveldėtojams… Vilkinant sprendimo vykdymą, buvo atlikta eilė nusikalstamų veiksmų, pradedant imitaciniu naujo įsakymo surašymu, teismo sprendimo vykdymą prižiūrinčios antstolės veiksmų skundimu į teismą ir panašiais veiksmais, laikas slinko, aišku, ne mano naudai. Neabejotinai buvo tikimasi, kad toks nesiskaitymas su įstatymais, palauš mane galutinai ir aš, kaip ir daugelis lietuvių analogiškose situacijose, mintyse palaidosiu man priklausančią nuosavybę… Apsiriko. Baudžiamuosius šios istorijos aspektus jau kelintą kartą nagrinėja Klaipėdos STT [tyrėja J.GAVEIKIENĖ], į kurios rankas, per Klaipėdos apygardos prokuratūrą visa medžiaga pateko iš Generalinės prokuratūros ir viliuosi, kad šį kartą Klaipėdos STT jau iš esmės peržvelgs šią bylą, nors, kad to daryti labai nenori, aš supratau jau per ankstesnius jų tyrimus. Vis tik anksčiau ar vėliau, tikiuosi, ši institucija privalės pamiršti savo simpatijas kai kuriems Palangos aukštiems veikėjams ir turės priimti sprendimus, kuriuos diktuoja ne emocijos, o Lietuvos Respublikos įstatymai. Šiuo atveju noriu padėkoti kai kuriems Generalinės prokuratūros pareigūnams ir pačiam Generaliniam Prokurorui Dariui VALIUI, kuris buvo mane priėmęs asmeniškai ir, panašu – suprato, kad Palangos mieste ir Klaipėdos apygardoje jau pernelyg ryškiai toleruojamas nebaudžiamumas ir savavaldžiavimas.

Grįžtant prie teismų „karuselės“ Palangos klausimais, nebesiplėtosiu į visas detales. Tiesiog trumpai galiu pasakyti, kad teismo posėdžių ir sprendimų bei nutarčių lavina mane vienu metu jau išmušinėjo iš pusiausvyros tikrąja to žodžio prasme. Nes jų per tą, sąlyginai neilgą laiką jau buvo ne vienas ir ne dvi dešimtys. Vis tik prieš porą metų Palangos apylinkės teismas, nors ir labai nenoriai, Palangos savivaldybės administracijos buvusiam direktoriui Valerijui Kuznecovui paskyrė 200 lt. baudą. Sutikite, bauda tikrai simbolinė, nes vienas mano vizitas į Palangą man kainuodavo ne ką mažiau. Tačiau netrukus po šios baudos, ir toliau savivaldybei nevykdant minėto Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimo, antstolė paprašė teismo skirti ir antrąją baudą. Palangos teismas ir toliau rodė didelę meilę savo miesto valdžiai, todėl antrąją baudą paskyrė tik 600 lt. Nors sprendimas vilkinamas buvo jau ne mėnesį ir ne du, o visus pusantrų metų. Savivaldybės administracijos direktorė Akvilė Kilijonienė su tokia bauda nesutiko ir apskundė šį sprendimą Klaipėdos apygardos teismui, o šis [teisėjas Žydrūnas BERTAŠIUS] nesugebėjo išspręsti ar ankstesniojo teismo sprendimas įvykdytas, baudą panaikino ir grąžino bylą nagrinėti atgal į Palangos apylinkės teismą iš naujo… Nesu mėgėjas sąmokslo teorijų, tačiau šiuo atveju man išliko įtarimas, kad tai galėjo būti tolimesnio nuosavybės atstatymo vilkinimo sudėtinė dalis: gi Klaipėda ir Palanga vos ne vienas ir tas pats miestas, o dar turint omenyje, kad kai kurie teisininkai galimai susiję ir studijų laikų ryšiais… Tiek to, nesigilinsiu į tai, ko tiksliai gal niekada ir nesužinosiu. Kur kas svarbiau, kad į vilkinimo grandinę, tiesiogiai ar ne visai, įsijungė ir Palangos Temidė. Keletą teismo posėdžių buvo paskirta apgaulei, man siūlyta Taikos sutartis, kurios iš tikro nei nebandyta siekti. Nebent aš nei iš šio, nei iš to pradėčiau manyti, kad man visai ir nereikia atgauti visko, kas priklauso. O paskutinis Palangos teismo posėdis ir įvykiai po jo, mane privertė jau kreiptis į teisėju etikos komisiją [apie tai taip esu rašęs šiame savo tinklapyje], nes teisėja Liucija Paulauskaitė ne tik, kad be pagrindo priėmė Palangos savivaldybės administracijos direktorės išteisinamąjį sprendimą, bet ir jo net man neišsiuntė, taip bandydama atimti mano galimybę apskųsti šį sprendimą aukštesnės instancijos teismui. Vis tik aš, net ir neturėdamas šios nutarties, ją apskundžiau Klaipėdos apygardos teismui. „Be motyvų“, tačiau taip sustabdydamas laikrodį. Nors ir to bandyta nepripažinti. Vis tik, ko gero mano skundas pasiekęs Teisėju tarybą suvaidino savo vaidmenį ir mano atskirasis skundas buvo priimtas, o prabėgus netrumpam laikui, pagaliau ir išspręstas. Šį kartą Klaipėdos apygardos teismas mano skundą nukreipė nebe minėtajam teisėjui Ž.Bertašiui, kuris kaip parodė ankstesnės bylos nagrinėjimas, ne itin pajėgus nuspręsti kada koks teismo sprendimas būna įvykdytas, o kada ne, o pakliuvo Teisėjai Danguolei MARTINAVIČIENEI. Teismas vyko rašytinio proceso tvarka, tad man nei netekę matyti šios Teisėjos, tačiau ir be to reiškiu jai didžiausią pagarbą, nes jos nutartis, kitaip įvardinti nei negalėčiau, tarsi gaivaus oro gūsis priplėkusioje lietuviško Temidės aplinkoje. Be abejo, aš puikiai suprantu, kad bet kurioje byloje kiekvienas iš mūsų vertina tuos teisėjus, kurie priėmė jiems palankius sprendimus, tačiau mano byla kiek kitokia: čia esmė ne tame, kad sprendimas palankus man. Čia svarbiausia, kad atsirado Teisėja iš didžiosios raidės, kuri sugebėjo įžvelgti daugelį mūsų suvyniojusį teisinį nihilizmą, valdininkų nepagarbą įstatymams ir teismų sprendimams, pasityčiojimą iš bet kokio teisinės valstybės statuso, kurį deklaruoja Lietuva ir nusprendė tam duoti atkirtį. Ji negrąžino, kaip dažniausiu atveju įprasta, bylos dar kartą nagrinėti į L.Paulauskaitės teismą Palangoje [jei neklystu, per tą laiką ši teisėja tapo Palangos apylinkės teismo pirmininke, gal todėl jos etiką svarstyti ir atsisakė teisėjų taryba?], o nutarė pati išspręsti šią bylą iš esmės. Ir tai padarė – paskyrė Palangos savivaldybės administracijos direktorei Akvilei KILIJONIENEI ne 600, o visą 1000 litų, t.y. maksimalią, įstatymu numatytą baudą. Suprantu, kad tokių pareigų asmenims tūkstantis litų yra, liaudiškai sakant, tik drambliui bombonkė, tačiau čia ne mažiau svarbus ir ženklas tai pačiai administracijai, kad pakaks! Kad atėjo laikas laikytis įstatymų, nes ne visi Lietuvos piliečiai yra teisiniai analfabetai.

Artimiausiuose Klaipėdos apygardos administracinio teismo posėdžiuose bus sprendžiami kiti, ne mažiau aktualūs mano nuosavybės atstatymo klausimai: vienas iš jų, atviras Palangos teisininko Vytauto KORSAKO apsimetinėjimas Nežiniuku. Jis mat, atstovaudamas tą pačią direktorę, neįtaria nieko blogo, kad važinėti į savo valdą man priklausančiu žemės ruožu Palangos savivaldybė kažin kokia forma leidusi, ko gero, įtakingam palangiškiui Arūnui GRIGALAUSKUI. Šis Lietuvos teniso federacijos prezidento pavaduotojas, Vėtros poilsio namų direktorius, Rotary klubo atstovas, prieš dešimtmetį buvęs Palangos tarybos narys dar tada patylomis susitvarkė sau leidimus disponuoti mano giminei grąžintina žeme, o Palangos savivaldybė galimai taip ilgai ir nevykdė Klaipėdos teismo sprendimo, nes reikėjo truks plyš išlaikyti paslaptyje šį antikonstitucinį veiksmą. Taigi, viliuosi kad artimiausiame teismo posėdyje ponui Korsakui jau bus atšalęs noras neteisiniams veiksmams įteisinti pasitelkinėti vietinius gyventojus, kurie, neva, gali patvirtinti, kad man negražinamos žemės negrąžinamos „zakonno“.

Tai tokia mano šios dienos nuomonė, o kaip bus iš tikro, netrukus parodys ateitis.

R.Matelio atviras laiškas Premjerui A.KUBILIUI

Gyvenimas Lietuvoje. II dalis: Bendravimas su teismais

[Pradžia. Bus tęsinys]

Teismai į mano gyvenimą atėjo jau seniai, 1992 metais. Tik nesu tikras ar tai, ką turime šiandiena ir tada, šviežiai sudygusioje Nepriklausomybėje, galima lyginti. Aišku, kažkiek galima, bet tada teismai turėjo didesnį autoritetą visuomenės akyse nei šiandiena. Gal būt tam yra ir objektyvių, ar kitais žodžiais sakant, labiau pateisinamų priežasčių, tačiau visa tai gali būti tik sąlyginis faktorius, kuris ne pats įtakojo teismų objektyvumą, o atvirkščiai. Gal teismų teisingumo pasikeitimas lėmė pakankamai kitokią auditoriją teismų salėse šiandiena, nei ji buvo prieš du dešimtmečius.

Nori nenori, o tada, posovietinėje Lietuvoje su teismais artimiau susipažinę buvo kur kas mažesnė gyventojų dalis nei šiandiena. Nes, mano manymu, į teismus žmonės ėjo pagrinde apginti savo ginčytinas tiesas. T.y. tiesas, kai abi pusės kažkurioje gyvenimo stadijoje buvo įsitikinusios savo teisumu ir paprasčiausiai nepajėgdavo susitarti geruoju. O kaip šiandiena? Akivaizdu, kad šiandiena teismai iš dalies tapo pragyvenimo šaltiniu ne tik teisininkams ir kitos specifikos juristams, bet ir jais manipuliuojantiems asmenims. Ko gero dažniau kryžiažodžius žaidžiantis skaitytojas jau atspėjo ką turiu omenyje. O tiems, kurie nesusigaudė, atsakysiu – kalbu apie daugelį prievartinių lupikavimo formų, kurios „demokratiškai“ įaugo į taip vadinamą demokratijos dirvą. Čia nekalbėsiu apie tuos, kurie nepajėgia susimokėti už dujas, vandenį ar šildymą; gyvenimas daugelį privertė viską naudoti taupiai, tačiau vis tik įklimpti į skolas. Tai tarsi natūralu, nors žodį „tarsi“ rašau ne atsitiktinai, nes mano įsitikinimu, tikros demokratijos šalyje gyvenimas turi būti taip sureguliuotas, kad neturintys piktnaudžiavimo siekių, galėtų susimokėti už pirmo būtinumo arba kitaip sakant – už būtinus gyvybinius poreikius užtikrinančias reikmes.

Teismų salytėse vis dažniau rengiami posėdžiai svarstyti bylas tų žmonių, kurie niekada neprašė ir nesinaudojo kažkokiomis paslaugomis, o už jas priversti mokėti. Tokioms mokėjimų rūšims priskirčiau tiek daugiabučius namus administruojančių bendrovių, tiek automobilių apmokestinimą už stovėjimą miesto gatvėse organizuojančių, tiek jokios logikos neatitinkančias šiukšlių surinkėjų rinkliavas. Ne taip jau ir seniai, šiai bylų rūšiai atsiradęs ir gamybinius procesus atitinkantis būdvardis – konvejerinės bylos. Jos piktina daugelį, nes mokėti už negaunamas paslaugas tikrai nežmoniška. O ypač jei nėra iš ko mokėti. O tokių žmonių vis daugėja ir jei jie sunkiai gaudosi Temidės labirintuose, jie paprasčiausiai teismo yra nuskriaudžiami. Nes teismai, nors ir pagal įstatymus privalo įsigilinti į realias bet kurios bylos peripetijas, dažniausiai to nedaro: jie perskaito kiek panašesnį į susidariusią situaciją, įstatymą ar kitą normatyvinį dokumentą ir paskiria baudą plius sumokėti skolą, kurios iš tikro niekada ir nebuvo. Na ar teisinga reikalauti mokėti už administravimą, kai ne tik gyventojai, bet ir administruojančios įmonės atstovai teismuose nežino kaip paaiškinti kas tai per paslauga? Na ar teisinga, jei pilietis dirbantis kur nors atokiau nuo centro atvažiavęs į darbą pasistato automobilį ir gali be rūpesčio dirbti, o žmogus, gal labai sunkiai susiradęs darbą miesto centre, turi mokėti už valandą iki 4 ar 5 litų? Ir kodėl, vardan kokio teisingumo pilietis, per gyvenimą sugebėjęs įsigyti didesnį butą, šiandiena turi mokėti šiukšlininkams per mėnesį tiek, kiek atliekų realiai surenka gal tik per metus? Visa tai neabejotinai smukdo teismų autoritetą. Tačiau ar čia tie teismai kalti? Jei ir kalti, tai labai jau minimaliai. Kalti čia mūsų išrinktieji, tie, kurie ne tik laimina, bet ir dažnu atveju galimai randa stimulą sukurti nedemokratiškus norminius aktus ir juos buldozeriniu principu įskiepyti į gyvenimą. Tačiau tai tik viena mūsų demokratinio principo teismų ląstelė, tik tas vienas šaukštas deguto, kuris pagadina statinaitę medaus. O tokių šaukštų jau labai nemažai, tad galima spėlioti ar ateities lietuviai, liūdnai juokaudami, neskelbs naujos patarlės… Kad šaukštas medaus gadina statinę deguto.

Pagrindinę kaltę ne teismams, o įstatymų leidėjams aš būčiau linkęs versti ir dėl klastingų nuskurdinimo siekių turinčių reklamų. Nors čia gal ne visada ir ne vien jų tiesioginė kaltė: tarsi turime pakankamai neblogą melagingą reklamą draudžiantį įstatymą, bet reklamą kontroliuojančios instancijos dažniausiai nuobodžiauja. Jei niekas nepasiskundė, jie tarsi ir neturi teisės ką nors tikrinti. O kodėl? Kam gi pakenktų savarankiškai šias pareigas atliekanti tarnyba? Gal nebent nesveikoms kažkieno ambicijoms. Bet pagrinde, tai žalią šviesą sukčiavimui uždegančios įstatyminės nuostatos. Gi kontroliuojančios įstaigos darbuotojas yra taip pat LR pilietis, tai kodėl jis turi laukti skundo iš kito piliečio ir tik tada imasi tam tikrų veiksmų? Kam tai naudinga? Atsakymas paprastas – dažnas „revizorius“ gali tuo tik džiaugtis – nėra skundų nėra darbo. O atlyginimas tai humaniškas, neskirsto žmonių į dirbančius ir nedirbančius. Bet nesikabinėsiu prie šių tarnybų, gal gi jie turi pakankamai skundų ir dirba be atokvėpio. Kaip sakant nemačiau, tai negaliu ir tvirtai teigti. Tik va melagingos reklamos pas mus netrūksta. Paimkime kad ir greitus kreditus siūlančias bendroves. Ar kas nors suvedinėja statistiką, kiek naivuolių, apsuktomis nuo pažadų galvomis, vėliau pėdino į teismus, o iš jų išėję juos keikė. Vargu ar yra tokia statistika. Nes ji net kenktų. Kam kenktų? Ogi „demokratijos“ plėtrai…

Tačiau tai tik teismų gyvenimo sekluma į kurią paprastai subrenda maži žmogeliai. Tad ir smūgiai čia, nors skaudūs, toli negirdimi. O pagrindiniai arimai kitur, ten kur grumiasi sunkiasvoriai. Kur didelės sumos ir konkrečiai nulemti žmonių gyvenimai.

Bet apie juos parašysiu kitą kartą. Šios pačios temos tęsinyje. O dabar – labanakt. J

R.Matelis: Teko teikti dar vieną paklausimą LRV. Šį kartą kancleriui D.Matulioniui

Teisūs buvo komentatoriai, kurie perskaitę mano Atvirą pareiškimą premjerui A.Kubiliui [spausti ČIA], rašė, kad vargu ar sulauksiu jo atsakymo. Ima aiškėti, kad šio mano rašto kelionė kartojasi. Kai prieš metus laiko rašiau ministrui pirmininkui kitą atvirą laišką, jis taip pat buvo persiųstas į ŽŪM, o iš ten nukeliavo į Nacionalinę žemės tarnybą… Tai galite pamatyti čia

Tačiau aš nesuprantu tokio vadovavimo valstybei stiliaus, todėl šiandiena pat, vos gavęs kanclerio pavaduotojo O.Romančiko laišką, išsiunčiau jam paklausimą ar pats premjeras jį įpareigojo persiųsti mano raštą į ŽŪM. Deja, išsiuntus laišką su grifu patvirtinti gavimą, netrukus atskriejo žinutė, kad iki gegužės 10 d. šis pareigūnas atostogauja. teko persiųsti raštą dar kartą, šį – tiesiai kancleriui D.Matulioniui. Jūsų įdomumui šis trumpas susirašymas…

p. Deividui Matulioniui,

Ministro Pirmininko

Kancleriui

deividas.matulionis@lrv.lt

 

Romualdo Matelio,

Gyv. Xxxxxxxx XX-XX

Kaunas, XXXXX,

reromaka@mail.ru

2012 m. balandžio 30 d.

PAKLAUSIMAS

            Šiandiena gavau LRV kanclerio pavaduotojo O.Romančiko pasirašytą raštą [ruoštą p. D.Strodomsko] Nr. M-831/33-243, kurio originalas išsiųstas į Žemės ūkio ministeriją. Juo Žemės ūkio ministerijos prašoma, kad išnagrinėtų mano „pareiškime keliamus klausimus“ [tai mano 2012 m. balandžio 22 d. Viešas pareiškimas – paklausimas Premjerui Andriui KUBILIUI, kopiją prisegu].

Šį pareiškimą aš buvau adresavęs A.Kubiliui su prierašu – asmeniškai, todėl noriu sužinoti ar ministras Pirmininkas jį skaitė asmeniškai ir ar jo nurodymu šis mano raštas persiųstas ŽŪM.

Tuo pačiu, jei tai padaryta be Premjero nurodymo, norėčiau gauti informaciją kieno nurodymu ir kodėl priimtas toks sprendimas. Nes mano rašte keliami klausimai ne apie Žemės ūkio ministerijos veiklos klausimus, o LR Vyriausybės priimtus teisinius aktus.

Šį paklausimą siunčiau gauto atsakymo autoriui, p. O.Romančikui, tačiau netrukus atskriejo automatinis pranešimas su tekstu „Esu atostogose. Darbo vietoje būsiu gegužės 10 dieną. O.Romančikas“ , todėl taupydamas laiką, peradresuoju savo paklausimą Jums, Gerb. D.Matulioni.

Paklausimą Jums siunčiu elektroniniu paštu. Būsiu dėkingas, jei atsiųsite patvirtinimą apie jo gavimą. Neprieštarauju, kad ir atsakymas būtų siunčiamas tik elektroniniu paštu

Pagarbiai,

Romualdas Matelis                             _          _          _

R.Matelis: “Apie toleranciją … ir kitus, iš Vakarų atskriejusius “šviesulius”

Man kaskart, o tikiu, kad ir daugeliui, vis dažniau peršama mintis,kad keistis reikia pradėti nuo savęs. Nesutinku su aklai brukama tokia formuluote. Kai dar prieš dešimtmetį nesutikau su dievinama sąvoka apie tolerancijos absoliutumą ir būtinumą. Ir kaip nesutikau su apie prieš penkmetį plačiai propaguotu lozungu “Mes turime dar labiau mylėti save”.

Keliais žodžiais apie toleranciją. Pamenu, viename mano moderuotame forume, nesutikdamas su tolerancijos absoliutumu, įgijau bene 6-8 žmonių priešpriešą. Šiandiena gal jų būtų jau gerokai mažiau, nes daugelis jau pamatė, praregėjo, kad tokia sąvoka kaip tolerancija, yra labai sąlyginė. tačiau mano oponentai nenorėdavo su tuo sutikti. Jie manė, kad visada ir visur nei vienas iš mūsų neturi kištis į nieką: reikia žiūrėti atlaidžiai ir taškas. Tada labai atkakliai aiškinau, kad jų mėgstama tolerancija nėra jokia tolerancija, o yra paprasčiausias abejingumas, kurį daugeliu atveju tiek žmonės, tiek ir oficiali valdžia laiko net nusikalstamu. Primityviausiu pavyzdžiu galima būtų įvardinti pamatytą kito žmogaus skriaudimą. Važiuoju troleibusu ir matau kišenvagį, traukiantį piniginę iš senutės ridikiulio. Toletrantas šiuo atveju man sakytų, kad kiekvieno asmeninė pareiga pasirūpinti savo vertybių apsauga, gi toks teigimas yra nusikalstamas. Nes ir veiksmas nusikalstamas: žinia, nepranešimas apie vykdomą nusikaltimą, dažnu atveju gali užtraukti ir baudžiamąją atsakomybę. Tačiau suprantu tolerantus, gi miela į nieką nesikišti, taip nepatirsi ir nemalonumų. Tik ar ne tokia tolerancija Lietuvą atvedė į ten, kur dabar esame? Tai, kaip minėjau, banali tolerancija. Tačiau ne ką geresnė ji ir daugeliu kitų atvejų. Sakykime mes matome iš darbdavio vagiantį kolegą ir tolerantiškai nutylime. Bet ar vieną dieną mes nepradedame ant jo burnoti, kad jis moka mažą atlyginimą? O jei taip, ar pagalvojame iš kur jam mokėti, jei patys vagiame? O tolerancija triukšmo kėlėjams naktį ar net dieną – ar tai tolerancija? Mes matome triukšmaujančius paauglius, suvokiame, kad tai, kas jiems teikia džiaugsmą, gal būt labai skaudžiai atsiliepia sunkiam, netoliese lovoje gulinčiam ligoniui? Ar turime tylėti, o jei taip darysime, ar tai bus tolerancija? O gal paprasčiausiai šiuo žodžiu užmaskuota baimė? Baimė, kad patys nukentėsime nuo triukšmadarių… Be abejo, jei žmogus pasirinko keistą šukuoseną ar šokiruojantį drabužį, mes neturėtume pulti jo auklėti, kad tai atgyvenę ir jis turi persišukuoti, persirengti. Tačiau taip mes dažnai elgėmės visada, be atskiro tolerancijos apibrėžimo.

“Labiau mylėkime save!”, – prieš keletą metų pasigirdo neabejotinai kažkokių viešųjų ryšių specialistų parengta lėkšta agitacija. Tarsi pas mus mažai dar tokių esti. Gerbiamieji, bet gi tai akivaizdi savimylizmo propaganda. Ir kam ji reikalinga? Manote niekam? Ne, ne viskas taip paprasta, čia ir vėl užslėptos užmačios glūdi. Ir tikslas labai akivaizdus – sugriauti žmonėse gėdos jausmą. Nuo neatmenamų laikų žmonės vadovavosi nekintamais, nors ir nerašytais moraliniais kodeksais. Ir savimyla visada buvo smerktina. tačiau šiandiena, masinio Lietuvos turto prichvatizacijos pasekmėje reikia kažkaip save pateisinti. Ir reikia išnaikinti bet kokius bendruomeniškumo saitus. O kas, tokiame reikale gali būti geriau už savęs mylėjimo propagandą: ji tokia patraukli, kas gi jai gali pasipriešinti? Bet gali. Galime mes visi, jei suvoksime, kad tokiais veiksmais bandoma ne mums padėti, o įteisinti ir vėl gi – mūsų abejingumą supančiai aplinkai. Ir šias “idėjas” propaguoja ne eiliniai žmonės, jos reikalingos tiems, kas nuolatos “inteligentiškai” nusikalsta. Nes jie stovi prie valstybės seifų, o Jūs, mylėkite save kiek norite, bet netrukdykite ir grobuonims mylėti save. Ar jaučiate kodėl Jums siūloma dar labiau mylėti save? Ogi, paprastais žodžiais sakant, todėl, kad nesipiktintumėte ir kitais “save mylinčiais”. Ir nebesuvoktume, kad jie vagia visų mūsų vertybes.

“Pradėkime nuo savęs” – bene naujausias ir įžūliausias šūkis plintantis šiomis dienomis. Tiesa ir jis paviršutiniškai žiūrint atrodo nekaltas ir netgi puikus. Čia braunamasi jau į visų sąžines, nes, ko gero, kiekvienas vis tiek kartas nuo karto padarome kažką negero ir turime vienokią ar kitokią graužatį savyje. Tad kaip gi praleisti progą tuo pasinaudoti? Patiklus žmogus tikrai prisimins, kad kažkada ant kažko piktai suburnojo, kažkam gal nepaskolino jam būtino lito ar skubėdamas svarbiu reikalu pralindo kur nors be eilės. Juk ir katalikiškas tikėjimas paremtas kažkuo panašiu – doras tikintysis turi reguliariai eiti išpažinties, o ta prievolė jį verčia susumuoti visas padarytas nuodėmes. Net blogas mintis dera išpažinti.

Taip, visi mes nuodėmingi, tačiau ar visiems mums reikia pradėti nuo savęs? Ko mes dar galime reikalauti iš šiaip jau padoraus žmogaus, tačiau varganai durstančio galą su galu, žmogaus? Juk tai, jei jis permąstęs savo didžiąsias nuodėmes, ateityje nebeburnos ant valdžios, kad ji dažnu atveju nesiskaito su eiliniu piliečiu, bus į mostį tik tiems monstrams, kurie be jokių įstatymų nusprendžia kam reikia socialinio būsto, o kuris tegul tampa bomžu ir tampa galutinai nurašytu iš gyvenimo. Konkrečių situacijų įvairovės nei nevardinsiu, visi žinome vis naujų pavyzdžių. Ir jų žinome daug. Tad belieka dar kartą kritiškai įvertinti tą “Pradėkime nuo savęs”, kad suvoktume, kad pradėti nuo savęs reikia tikrai ne visai visuomenei – daugelis ir be to gyvena sąžiningai, gal tiksliau pasakius – sąžiningai skursta. Pradėti reikia, būtina tiems, kas nuolatos apsilenkia su savo sąžine. O gal ją net išbraukę iš savo gyvenimo paletės.

Todėl raginkime pradėti nuo savęs ne vienas kitą, nes tai yra tik savo vienybės skaldymas, o reikalaukime to iš tų, kurie mano, kad įstatymai yra ne jiems, o tiems, kurie apačioje. Pradėkime nuo niekadėjų.

Tolerancija…