R.Matelis: Apie baimę būti diskredituotam

 

Gyvenime mes sutinkame daug įvairių žmonių. Pasitaiko malonių, su kuriais regis galėtum būti nuo ryto iki vakaro. Pasitaiko nuobodžių ar įkyrių asmenybių, kurioms nesinori gaišinti savo gyvenimo. Bet pasitaiko ir tokių, kurie be užuolankų, pasako tiesiai tau tai, ko tikėjaisi, jog niekas nemato, nežino, nesuuodžia. Pastarųjų nors ne tiek jau daug, jie mus išbalansuoja, paverčia mus bejėgiais ir silpnais. Taip pasitaiko, ko gero, kiekvienam iš mūsų. Tik kai skirtingos mūsų nuodėmės, skirtinga ir mūsų reakcija į jas. Taip yra realiame mūsų gyvenime. Ne kitaip ir virtualiame pasaulyje, tame tarpe ir Feijsbuke.

Jei natūraliame gyvenime mes šias problemas išspręsti galime gana sunkiai, nes netikėtai sutikus tokį žmogų, pabėgti nuo jo gana keblu – jis gali ateiti pas tave į namus ar darbą, tai virtualusis pasaulis tarsi leidžia visa tai išspręsti kur kas paprasčiau. Paspaudi mygtuką „Blokuoti“ ir bėdos kaip nebūta. Nei jis tavęs, nei tu jo nebematysi. Ir tik nebent tavo nemielas pažįstamas susikurs naują anketą, paprastai klonu vadinamą, teks padirbėti ši naujo ir dar kartą sugrįžti prie mygtuko „Blokuoti“.

Blokavimas nėra garbingas veiksmas, ypač jei esi viešas asmuo ir tave kas nors puola, apnuogindamas tavo tamsiąją gyvenimo pusę. Neretai virtualus tavo kaukės nuėmimas baisesnis už neigiamą nuomonę spaudoje, nes laikraščiai greitai nueina į nebūtį, o pasenusių straipsnių žmonės ne itin mėgsta. Tuo tarpu internetiniai pokalbiai, jei jų iniciatorius to nori, išlieka be galo ilgam, o stebukladarės internetinės paieškos akimirksniu iškelia aukštyn net dešimties metų senumo informaciją ar tiesiog šiaip rašytinius tekstus. Tad šis rašinėlis apie blokavimą, kuris mano nuomone, būna kartais ir pateisinamas.

Istorija yra parodžiusi, kad ne tik priešai, bet ir gerbėjai kartais gali būti kenksmingi ir net pražūtingi. Tikriausiai prisimenate atvejų, kai psichiškai sutrikę žmonės kėsinosi nužudyti jiems patikusias pramogų verslo žvaigždes, politikus, netgi valstybių prezidentus ir monarchus… Tiesa, nebūtina būti žvaigždute, gali būti tik eilinis žmogutis, bet į tavo virtualią aplinką ima ir įsisuka koks nors silpnos psichikos veikėjas, kuris ne tik nuolatos kompromituoja ir erzina tave, bet paprasčiausiai išmuša tave iš kasdienybės vėžių. Imi tada ir paspaudi tą primityvųjį „Block“ ir toliau gyveni savo gyvenimą… Ne tik silpnapročiai gali tave atakuoti internete. Čia gali pasitaikyti ir apsimetėlių nusikaltėlių, kurie vaidins tavo faną, o iš tikro sieks grėsmingų tikslų. Ar verta su tokiais išdykauti? Manau ne, manau, kad atsikratymas tokiais asmenimis nėra gėdingas veiksmas. Todėl esu ir pats užblokavęs keletą personų. Tačiau to niekada nedarau su tais, kurie nors ir priešingų gyvenimo vertybių išpažintojai, neperžengia padorumo ribų.

Šių vertybių skatinamas ir pats visada elgiuosi etiškai, o savo nuomonę dėstau ją motyvuodamas, įrodinėdamas kodėl taip ir ne kitaip. Nežiūrint to, esu užblokuotas ar bent jau pašalintas iš taip vadinamų draugų [ironiška, bet internetiniai „draugai“ dažnai net nepanašūs į draugus, o jais tampame vien todėl, kad norime sulaukti pranešimų apie oponento veiksmus] bene dešimties virtualių asmenybių. Kai kuriuos iš jų labai suprantu. Na nesutampa nuomonės nors tu ką ir ilgainiui tai tampa nepakenčiama, tad žmonės nebeištveria.

Bet kai mane blokuoja užsilipusieji ant didžiosios Lietuvos scenos, apima toks sarkastiškas džiaugsmas: „Aš buvau teisus. Tu pritrūkai argumentų, todėl pasislėpei nuo manęs. Bet aš gi tik eilinis nuomonės reiškėjas, o tu..? Tu save laikai tautos garsiakalbiu, išmintimi, vertybe, manaisi esąs politiku. O pasirodei daug silpnesniu už mane“.

Suprantu, kad daugeliui skaitytojų smalsu kas iš tų, neva, žvaigždučių yra mane užblokavęs. Sąrašas neilgas – tai Rasa JUKNEVIČIENĖ, Aušra MALDEIKIENĖ ir „Lietuvos žinių“ korespondentė Jurga TVASKIENĖ. Skardūs metalofonai, transliuojantys, deja, prasto skambesio muziką. O paskata šiam mano rašinėliui buvo žinia, kad Aušra MALDEIKIENĖ neištvėrė ne tik mano kritikos. Pasidavė ji ir gana gerai žinomai politikei Agnei ZUOKIENEI. Tad kas gi ji, ta virtualiai gležnoji Aušra? Mano akimis tai Vytauto Šustausko, Petro Gražulio ir kai kurių kitų politikų antrininkė. Tik save jau eilę metų reklamuojanti kaip ekonomikos žinovė. Mokslininkė, apie kurios pasiekimus mažai kas ką yra girdėjęs.

O plačiau apie šią situaciją rasite čia —>> Socialiniuose tinkluose susikirto dvi žinomos moterys – Agnė Zuokienė ir Seimo narė Aušra Maldeikienė. Panašu, kad konfliktas tarp moterų kilo tada, kai SODRA paskelbė visų šalies įmonių vidutinius darbuotojams mokamus atlyginimus

NEMUŠKITE VALATKOS, NES KAS GI ŽINO KOKIA BUS JŪSŲ SENATVĖ

Dažnai su pasibaisėjimu girdime žmonių padūsavimus: nusenusi mama nebepažįsta dukters, močiutė nustebusi klausia savo anūkės – kas tu esi ir iš kur čia atsiradai? Senatvė iš tikro baisus dalykas ir kas gi žino kokia ateitis laukia mūsų pačių. Tiesa, jei jau kažkada pradėsime nusišnekėti, tikriausiai to tikrai nebesuvoksime ir save laikysime pačiais išmintingiausiais žmonėmis. Todėl manau, kad negražu kai jauni ir tvirti žmonės lupa senukus.

Jei kažkada, kai velionis signataras Algirdas Patackas seime gerai vožtelėjo kolegai Rimvydui Valatkai, tai atrodė tikrai verta dėmesio sensacija. Tačiau dabar reaguoti į pastarojo nusikalbėjimus, manau, jau ir neverta, ir net negražu. Atėjo metas, kai turime atlaidžiau žiūrėti tiek į senukų kliedesius, tiek į jų vis stiprėjantį norą ką nors protingo pareikšti. Ir nebe jų kaltė, kad tai nebesigauna. Jei iš inercijos dar vis nepavyksta akimis praeiti pro, manyčiau, devalvuotą pavardę, būkime atlaidūs, tegul kalba… Tegul kalba, kas kaip sakoma, ant liežuvio galo.

Aš jau senokai žvilgsniu peršoku per šios personos straipsnius, neužsukdamas paviešėti į jų terpę, tačiau šį kartą vis tik peržvelgiau sapaliones, kurios, kaip pastaraisiais metais jau tapo beveik įprasta, išbarstytos Delfi straipsnelyje „R. Valatka: Kalėdos – be Kristaus, valstiečių valdovas – be vieno cveko“. Tam pastūmėjo mano bičiulio Kęstučio nuoroda Feijsbuke.

Na kaip kitaip pavadinsi tokias padrikas mintis kaip „Seimo vaikams reikia naujo fortepijono“,  „Anei valstiečių balsų, anei jų parašų skripkos, anei mokytojams – papildomo pyragėlio“, „Užmuškit Saulę pavogusią gyvatę! Muškit blukį!“, „Teologinis klausimas – dar vienas išbandymas velniais ir gyvatėmis – doro komunisto dukrai, svarbiausiai Lietuvos teologijos daktarei Širinskienei“… Noras parodyti save kaip tautosakos žinovą? Duok Dieve jei tik tai. Bet man regis, Rimvydui atėjo laikas, kai galvoje girdisi jaunystėje girdėtų muzikinių žanrų mišinys ir jam tai atrodo labiausiai vykusi jo poema.

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/r-valatka-kaledos-be-kristaus-valstieciu-valdovas-be-vieno-cveko.d?id=73273466

R.Matelis: Su Artūro Račo mintimis sutinku ne visada, bet jo “Stabas E.Kūris ir jo jovalas“ mane sužavėjo

2012 m. kovo 5 d.,  Artūro Račo blog’as [mano sutrumpinta]
Didelė problema Lietuvos žiniasklaidoje yra kai kurių asmenų mitologizavimas ir jų vertimas stabais visam likusiam gyvenimui, nesugebant kritiškai vertinti kiekvieno konkretaus veiksmo ar teiginio. Paskutinis ir labai puikus tų Lietuvos žiniasklaidos problemų pavyzdys ir plačiai nuskambėjęs buvusio Konstitucinio Teismo pirmininko E.Kūrio pasisakymas apie Seimo Antikorpucijos komisijos išvadas.

E.Kūris žodžių į vatą nevyniojo: visi aplink nuliai, mulkiai, nieko nesupranta, įstatymų neskaito ir politikuoja, o tik jis vienas – E.Kūris – viską supranta, viską žino geriausiai žino geriausiai ir gali visiems paaiškinti. Ir, žinoma, paaiškina, nepamiršdamas pacituoti įstatymą, kad solidžiau atrodytų. Visi išsižioję klauso ir pritariamai linguoja galvomis. O kaipgi kitaip – juk pats E.Kūris, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, tai yra, asmuo priklausantis stabų kategorijai, kalba. O stabais juk niekada neabejojama.

O juk pakaktų atsiversti tą E.Kūrio  išdidžiai cituojamą Antikorupcijos komisijos įstatymą, jį perskaityti ir visa stabo didybė išnyktų kaip dūmas. Antai stabas E.Kūris aiškina, kad “komisija užsiėmė dalykais, kuriais neturėjo užsiimti” ir kad jos veiksmai neatitiko įstatyme apibrėžtų uždavinių ir kompetencijų.

Stabas, žinoma, turi teisę turėti savo išskirtinę nuomonę apie viską, įskaitant ir Lietuvos Respublikos įstatymus, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad stabo nuomonė yra aukščiau įstatymo.

O Antikorupcijos komisijos įstatymo 2 straipsnis, kurio stabas E.Kūris kažkodėl necituoja, nurodo labai aiškiai, kad komisijos uždaviniai yra:

• nagrinėti korupcijos ir su ja susijusius reiškinius bei atvejus, priimti sprendimus nagrinėjamais klausimais ir kontroliuoti, kaip institucijos juos vykdo;
• analizuoti valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių sprendimus, sudarančius sąlygas korupcijai bei nusikaltimams ir kitiems teisės pažeidimams ūkio ir finansų sistemose, siekti, kad tokie sprendimai būtų panaikinti;
• teikti pasiūlymus Seimui, Vyriausybei ir kitoms institucijoms dėl teisės aktų priėmimo ir tobulinimo, korupcijos, ekonominių ir finansinių nusikaltimų bei kitų teisės pažeidimų prevencijos ir užkardymo.

Ar informacijos apie rengiamą “Snoro” nacionalizavimą nutekinimas negalėjo būti korupcijos atvejis? Tai yra, ar už šią valstybės pareigūnų nutekintą informaciją negalėjo būti kaip nors atsilyginta? E.Kūris tikriausiai atsakymą žino. Aš – nežinau, todėl manau, kad galėjo būti visaip. Tai yra, kad galėjo būti ir korupcijos.

Ar R.Palaičio gana skubotas ir menkai argumentuotas sprendimas atleisti FNTT vadovus negalėjo būti susijęs su privačiais interesais tų, kuriems nepatiko FNTT pastaruoju metu vykdomi tyrimai? Stabas E.Kūris tikriausiai atsakymą žino. Aš – ne ir todėl manau, kad antikorupcijos komisija galėjo bandyti ieškoti atsakymų į klausimus. Ar R.Palaičio sprendimas atleisti FNTT vadovus, taip sutrikdant šios institucijos darbą nesudarė sąlygų korupcijai bei nusikaltimams? Stabas E.Kūris tikriausiai atsakymą žino. Aš – ne, ir todėl man atrodo, kad Antikrupcijos komisija yra būtent ta institucija, kuri gali atsakyti į šį klausimą.

Stabas E.Kūris, kaip tikras stabas, kalbėdamas apie mulkius primena, kad ne Seimo ir jo komisijų uždavinys yra tirti nusikaltimus. E.Kūris teisus, bet tikriausiai jis neskaitė komisijos išvadų, kurias taip išdidžiai komentuoja. Nes tose išvadose komisija apie jokius nusikaltimus ir nekalba.

Stabas E.Kūris aiškina, kad “komisija negalėjo priimti absoliučios sprendimų daugumos, kuriuos ji priėmė, išskyrus  pusę sakinio dėl Raimundo Palaičio, ir tai su tam tikru „jeigu“.

Stabais, jei esi mulkis, reikia tikėti. O bet tačiau kadangi man nepatinka būti mulkiu, tai aš skaitau įstatymą. Kuriame (beje, tame pačiame 8 straipsnyje, kurį cituoja stabas E.Kūris) sakoma, kad komisija gali priimti štai tokius sprendimus:

• perduoti medžiagą tirti teisėsaugos institucijoms;
• siūlyti skirti tarnybines nuobaudas netinkamai savo pareigas einantiems pareigūnams ir kitiems valstybės tarnautojams;
• atkreipti pareigūnų ir kitų valstybės tarnautojų dėmesį į įstatymų nesilaikymą, tarnybinės etikos bei kitus pažeidimus ir reikalauti pašalinti nurodytus trūkumus;

Suprantu, kad ne visi randa laiko skaityti Antikorupcijos komisijos sprendimus, tačiau nelabai suprantu, kuo remdamasis stabas E.Kūris teigia, kad komisija negalėjo rekomenduoti atleisti ministro R.Palaičio ir generalinio prokuroro pavaduotojo D.Raulušaičio, kodėl ji negalėjo pasiūlyti Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai išnagrinėti, ar pastarasis nesupainiojo viešų ir privačių interesų.

Juk komisija labai aiškiai nurodė, kokie įstatymai galimai buvo pažeisti ir šias savo išvadas pakankamai aiškiai argumentavo.

Man taip pat visiškai neaišku, kodėl stabo E.Kūrio nuomone, komisija negalėjo pasiūlyti Prezidentei ir Seimo nacionalinio saugumo komitetui siekti tobulinti Valstybės saugumo departamento darbą ir pasiūlyti Seimo operatyvinės veiklos kontrolės tyrimo komisijai pradėti tyrimą dėl galimai neteisėtų VSD veiksmų.

Lygiai taip pat komisija turėjo teisę atkreipti dėmesį į galimą piktnaudžiavimą poligrafo tyrimu ir paprašyti, kaip ir numato įstatymas, atitinkamas institucijas išsiaiškinti ar tokio piktnaudžiavimo būta.

Todėl E.Kūrio samprotavimai apie Antikorupcijos komisijos išvadų teisinę ir politinę reikšmę yra lygiai tokios pat vertės kaip ir pačios Antikorupcijos išvados. Cituojant patį stabą E.Kūrį, jo samprotavimai yra verti ne nuliui, o dideliam skaičiui su minuso ženklu.

Pilno teksto skaitymui spauskite ant šio sakinio