Dažnai su pasibaisėjimu girdime žmonių padūsavimus: nusenusi mama nebepažįsta dukters, močiutė nustebusi klausia savo anūkės – kas tu esi ir iš kur čia atsiradai? Senatvė iš tikro baisus dalykas ir kas gi žino kokia ateitis laukia mūsų pačių. Tiesa, jei jau kažkada pradėsime nusišnekėti, tikriausiai to tikrai nebesuvoksime ir save laikysime pačiais išmintingiausiais žmonėmis. Todėl manau, kad negražu kai jauni ir tvirti žmonės lupa senukus.
Jei kažkada, kai velionis signataras Algirdas Patackas seime gerai vožtelėjo kolegai Rimvydui Valatkai, tai atrodė tikrai verta dėmesio sensacija. Tačiau dabar reaguoti į pastarojo nusikalbėjimus, manau, jau ir neverta, ir net negražu. Atėjo metas, kai turime atlaidžiau žiūrėti tiek į senukų kliedesius, tiek į jų vis stiprėjantį norą ką nors protingo pareikšti. Ir nebe jų kaltė, kad tai nebesigauna. Jei iš inercijos dar vis nepavyksta akimis praeiti pro, manyčiau, devalvuotą pavardę, būkime atlaidūs, tegul kalba… Tegul kalba, kas kaip sakoma, ant liežuvio galo.
Aš jau senokai žvilgsniu peršoku per šios personos straipsnius, neužsukdamas paviešėti į jų terpę, tačiau šį kartą vis tik peržvelgiau sapaliones, kurios, kaip pastaraisiais metais jau tapo beveik įprasta, išbarstytos Delfi straipsnelyje „R. Valatka: Kalėdos – be Kristaus, valstiečių valdovas – be vieno cveko“. Tam pastūmėjo mano bičiulio Kęstučio nuoroda Feijsbuke.
Na kaip kitaip pavadinsi tokias padrikas mintis kaip „Seimo vaikams reikia naujo fortepijono“, „Anei valstiečių balsų, anei jų parašų skripkos, anei mokytojams – papildomo pyragėlio“, „Užmuškit Saulę pavogusią gyvatę! Muškit blukį!“, „Teologinis klausimas – dar vienas išbandymas velniais ir gyvatėmis – doro komunisto dukrai, svarbiausiai Lietuvos teologijos daktarei Širinskienei“… Noras parodyti save kaip tautosakos žinovą? Duok Dieve jei tik tai. Bet man regis, Rimvydui atėjo laikas, kai galvoje girdisi jaunystėje girdėtų muzikinių žanrų mišinys ir jam tai atrodo labiausiai vykusi jo poema.
MATELIO Romualdo rašiniai 
4. Mano skaitytojų mintys