Sūnus paklydėlis, tikiuosi, grįš į namus WordPress’e

Keletą metų nepagrįstai buvau užmetęs savo rašinukus. Nes čia mano draugai mažai komentuodavo, o kai grįžtamojo ryšio trūksta, matyt tai logiška išdava.

Visą tą laiką vegetavau Feijsbuke, nors širdies gilumoje jo taip niekada ir nepamėgau. Jame man visada trūko nuoširdumo, jautėsi nuolatinė cenzorių akis. Tik ta akis buvo valinga, ji sugebėdavo apčiuopiamai neišsiduoti. Laimei, paskutiniu metu ji ėmė stokoti valios, nebesislėpdama pradėjo demonstruoti savo galią. Vis dažniau pakliūdavo straipsneliai, kurių autoriai guodėsi laikinais užblokavimais [banais] dėl vienokio ar kitokio teksto jų įrašuose ar komentaruose.

Vakar Feijsbuko botagas trinktelėjo ir man. Nebegalėjau prisijungti. Na ne tai ne, pamaniau, o šiandiena vis tik buvau prijungtas, bet iš manęs anglų kalba pareikalauta nurodyti savo tikrąją pavardę. Jokia paslaptis mano pavardė, bet per prievartą to reikalauti? Man tai nepriimtina.

Ką gi, virtuali erdvė nėra kažkoks alternatyvus pasaulis, veikiantis atskirai nuo mūsų kūnų ar minčių. Teisus buvau dar prieš 15 metų pareiškęs, kad internetiniai bendravimai tėra gerokai patobulintas telefonas. O telefonu naudotis mes išmokę jau nuo pat vaikystės. Bent jau daugelis iš mūsų. Taigi, atsinaujinus šaltajam karui pasaulyje, jis prasidėjo ir Feijsbuke. Nieko labai keisto.

WordPress visada kitoks. Jis niekada netrukdė laisvai minčiai, nevykdė rašančiųjų persekiojimo. Nors neesu garantuotas, kad laikai ir čia nepasikeis, tikiu, kad šiai dienai jis vis dar išlikęs demokratiškas ir solidus. Tuo pačiu WordPress’as visada sugeba pašalinti niekam neįdomiu spam’us ar flood’us, apsaugo mūsų rašinukus nuo grubių ar net ciniškų išpuolių, o surinktus nereikalingus komentarus vis tik palieka dienoraščio savininkui patikrinti – gal gi elektronika kažkada ėmė ir apsiriko.

Taigi, bičiuliai, lieku laukti jūsų minčių ir pasiūlomųjų temų.

Su viltimi į mielą bendravimą.

 

Romualdas, 2018-03-02

R.Matelis: Apie baimę būti diskredituotam

 

Gyvenime mes sutinkame daug įvairių žmonių. Pasitaiko malonių, su kuriais regis galėtum būti nuo ryto iki vakaro. Pasitaiko nuobodžių ar įkyrių asmenybių, kurioms nesinori gaišinti savo gyvenimo. Bet pasitaiko ir tokių, kurie be užuolankų, pasako tiesiai tau tai, ko tikėjaisi, jog niekas nemato, nežino, nesuuodžia. Pastarųjų nors ne tiek jau daug, jie mus išbalansuoja, paverčia mus bejėgiais ir silpnais. Taip pasitaiko, ko gero, kiekvienam iš mūsų. Tik kai skirtingos mūsų nuodėmės, skirtinga ir mūsų reakcija į jas. Taip yra realiame mūsų gyvenime. Ne kitaip ir virtualiame pasaulyje, tame tarpe ir Feijsbuke.

Jei natūraliame gyvenime mes šias problemas išspręsti galime gana sunkiai, nes netikėtai sutikus tokį žmogų, pabėgti nuo jo gana keblu – jis gali ateiti pas tave į namus ar darbą, tai virtualusis pasaulis tarsi leidžia visa tai išspręsti kur kas paprasčiau. Paspaudi mygtuką „Blokuoti“ ir bėdos kaip nebūta. Nei jis tavęs, nei tu jo nebematysi. Ir tik nebent tavo nemielas pažįstamas susikurs naują anketą, paprastai klonu vadinamą, teks padirbėti ši naujo ir dar kartą sugrįžti prie mygtuko „Blokuoti“.

Blokavimas nėra garbingas veiksmas, ypač jei esi viešas asmuo ir tave kas nors puola, apnuogindamas tavo tamsiąją gyvenimo pusę. Neretai virtualus tavo kaukės nuėmimas baisesnis už neigiamą nuomonę spaudoje, nes laikraščiai greitai nueina į nebūtį, o pasenusių straipsnių žmonės ne itin mėgsta. Tuo tarpu internetiniai pokalbiai, jei jų iniciatorius to nori, išlieka be galo ilgam, o stebukladarės internetinės paieškos akimirksniu iškelia aukštyn net dešimties metų senumo informaciją ar tiesiog šiaip rašytinius tekstus. Tad šis rašinėlis apie blokavimą, kuris mano nuomone, būna kartais ir pateisinamas.

Istorija yra parodžiusi, kad ne tik priešai, bet ir gerbėjai kartais gali būti kenksmingi ir net pražūtingi. Tikriausiai prisimenate atvejų, kai psichiškai sutrikę žmonės kėsinosi nužudyti jiems patikusias pramogų verslo žvaigždes, politikus, netgi valstybių prezidentus ir monarchus… Tiesa, nebūtina būti žvaigždute, gali būti tik eilinis žmogutis, bet į tavo virtualią aplinką ima ir įsisuka koks nors silpnos psichikos veikėjas, kuris ne tik nuolatos kompromituoja ir erzina tave, bet paprasčiausiai išmuša tave iš kasdienybės vėžių. Imi tada ir paspaudi tą primityvųjį „Block“ ir toliau gyveni savo gyvenimą… Ne tik silpnapročiai gali tave atakuoti internete. Čia gali pasitaikyti ir apsimetėlių nusikaltėlių, kurie vaidins tavo faną, o iš tikro sieks grėsmingų tikslų. Ar verta su tokiais išdykauti? Manau ne, manau, kad atsikratymas tokiais asmenimis nėra gėdingas veiksmas. Todėl esu ir pats užblokavęs keletą personų. Tačiau to niekada nedarau su tais, kurie nors ir priešingų gyvenimo vertybių išpažintojai, neperžengia padorumo ribų.

Šių vertybių skatinamas ir pats visada elgiuosi etiškai, o savo nuomonę dėstau ją motyvuodamas, įrodinėdamas kodėl taip ir ne kitaip. Nežiūrint to, esu užblokuotas ar bent jau pašalintas iš taip vadinamų draugų [ironiška, bet internetiniai „draugai“ dažnai net nepanašūs į draugus, o jais tampame vien todėl, kad norime sulaukti pranešimų apie oponento veiksmus] bene dešimties virtualių asmenybių. Kai kuriuos iš jų labai suprantu. Na nesutampa nuomonės nors tu ką ir ilgainiui tai tampa nepakenčiama, tad žmonės nebeištveria.

Bet kai mane blokuoja užsilipusieji ant didžiosios Lietuvos scenos, apima toks sarkastiškas džiaugsmas: „Aš buvau teisus. Tu pritrūkai argumentų, todėl pasislėpei nuo manęs. Bet aš gi tik eilinis nuomonės reiškėjas, o tu..? Tu save laikai tautos garsiakalbiu, išmintimi, vertybe, manaisi esąs politiku. O pasirodei daug silpnesniu už mane“.

Suprantu, kad daugeliui skaitytojų smalsu kas iš tų, neva, žvaigždučių yra mane užblokavęs. Sąrašas neilgas – tai Rasa JUKNEVIČIENĖ, Aušra MALDEIKIENĖ ir „Lietuvos žinių“ korespondentė Jurga TVASKIENĖ. Skardūs metalofonai, transliuojantys, deja, prasto skambesio muziką. O paskata šiam mano rašinėliui buvo žinia, kad Aušra MALDEIKIENĖ neištvėrė ne tik mano kritikos. Pasidavė ji ir gana gerai žinomai politikei Agnei ZUOKIENEI. Tad kas gi ji, ta virtualiai gležnoji Aušra? Mano akimis tai Vytauto Šustausko, Petro Gražulio ir kai kurių kitų politikų antrininkė. Tik save jau eilę metų reklamuojanti kaip ekonomikos žinovė. Mokslininkė, apie kurios pasiekimus mažai kas ką yra girdėjęs.

O plačiau apie šią situaciją rasite čia —>> Socialiniuose tinkluose susikirto dvi žinomos moterys – Agnė Zuokienė ir Seimo narė Aušra Maldeikienė. Panašu, kad konfliktas tarp moterų kilo tada, kai SODRA paskelbė visų šalies įmonių vidutinius darbuotojams mokamus atlyginimus

Kelionė į Aleppo, Syria. Pas Susan Koyali

Internetas, laikraščiai ir įvairiausi ekranai šiandiena sklidini užrašų su žodžiais Aleppo, Syrija. Tai vienas didžiausių sirų miestų, deja, kasdien vis labiau virstantis į griuvėsius…

Aš niekada nebuvau nei Aleppe, nei toje šalyje apskritai, tačiau prisiminimai apie šį miestą vis dar gyvi. Keista? Taip, keista ir man.

Buvo gal 1978 metai. Nerūpestingos mano jaunystės metai. Jau bene 6 metus dirbau Kauno ekskursijų vadovu, nežiūrint to, kad pats dar buvau jaunas ir be gyvenimiškos praktikos. Tokiame amžiuje greitai pasijunti asu, kietuoliu ar dar kuo norite. Tokiu tada jaučiausi ir aš. Ir ne tik jaunystė tai skatino, man tiesiog sekėsi šis darbas, jis buvo ir pragyvenimo šaltinis ir begalinis pomėgis.

Jei pirmuosius keturis – penkis metus man teko dirbti tik su tarybiniais turistais, tai tada man jau pakliūdavo užsieniečių – lenkų, vokiečių, bulgarų. Bet vieną dieną sužinojau, kad netrukus sulauksiu turistų iš Arabijos. Sunku, tikriausiai, įsivaizduoti kokie jausmai buvo tada apėmę mane. Ko gero pats tinkamiausias žodis būtų euforija.  Tai neišpasakytas jausmas, kuris be perstojimo svaigino. Tiesa, žinojau, kad šie turistai bus atvežami tik pusdieniui. Iš Vilniaus, kur jie buvo apsistoję savaitei laiko. Tačiau nesvarbu, Tarybų šalies gyventojui žinia, kad jis galės bendrauti, o maža to, dar ir pasakoti sirams, atrodė kažkas aukščiau už realybę.

Tą dieną, kai į Kauną atvyko ši grupė, prisimenu dar ir šiandiena. Nuo pat ryto sukau galvą kaip čia apsirengti, kankino dvejonės tarsi netrukus turėčiau lipti į sceną prieš visą pasaulį… Apie pietus į sutartą vietą atvažiavo autobusas. Paprastai turistus sutikdavome įlipdami į autobusą, prisistatydami ir trumpai nupasakodami ką apžiūrėsime Kaune. Taip buvo ir šį kartą, tik bendravimas nebuvo betarpiškas, mano žodžius, kiek pamąstęs į reikiamą užsienio kalbą išversdavo svečius atlydintis vertėjas.

Vaizdas įlipus į autobusą buvo nuostabus, tiesa, gerokai ir nustebinęs. Per turizmo sistemą “Sputnik“ daugumoje važiuodavo jauni keliautojai. Gi šiuo atveju prieš mane sėdėjo daug solidžių “dėdžių“. Arabai, sirai… – ši rasė iki tol man buvo visai nematyta, apie ją mąsčiau gal tik pagal susikurtą įvaizdį iš vaikystės pasakų “Tūkstantis ir viena naktis“. Su savo nacionaline simbolika, rūsčiais žvilgsniais ir emocinga laikysena. Nežiūrint to, nepasimečiau, papasakojau apie miestą, o kiek vėliau ekskursija tęsėsi po senamiestį ir Laisvės alėją.

Tarpe šių turistų neužtrukau pamatyti ir keletą jaunų merginų. Tiesiog sužavėjo jų drąsūs ir aštrūs žvilgsniai bei plačios šypsenos. Gyvenimas tuo ir žavingas, kad tarp mūsų visada veikia mums, o ir mokslui nežinomi magnetai. Tad man į akis kritusios arabų damos netrukus prisigretino prie manęs ir mes jau bandėme kalbėtis “privačiai“. Taip jau sutapo laikas, kad grupei viskas buvo papasakota, tad aš savo svečius “paleidau“ porai valandų laisvalaikio, po ko jie turėjo grįžti į autobusą ir važiuoti atgal į Vilnių. Bet koks dar laisvalaikis man ir dviem mano kompanijonėms, kurioms ne mažiau nei man norėjosi pabendrauti akis į akį. Be oficialių postų ir trafaretinių ekskursijų. Tačiau grupei pasklidus po miestą, su viešniomis dar liko ir du seni sirai. Seni? Taip, man tada jie tokie atrodė. Ir tik šiandiena, bandydamas atkelti laiko skraistę, aš susivokiu, kad jie buvo gal keturiasdešimtmečiai, bene porą dešimtmečių jaunesni už mane šiandiena. Tačiau maža patirtis su juodo gymio žmonėmis, o ir mano jaunas amžius [buvau gal 27-28 metų], tada viską rodė kitaip.

Iš kažkokių pašalinių šaltinių aš jau nuo mažens žinojau, kad gruzinai, armėnai ar, tuo labiau arabai yra labai valdingi, pavydūs ir griežti bei žiaurūs. Tad kaustė kažkokia pradinė baimė, kad gal diedulės tuoj užsius, kad bendrauju su jų merginomis ir prasidės neprognozuojamas konfliktas. Tačiau ne… Šie du vyrai, priešingai nei aš tikėjausi, netikėtai nusišypsojo ir prisistatė: vienas iš jų pasisakė esąs Aleppo aukso dirbinių parduotuvės savininkas, o kitas… nebepamenu kuo, bet irgi labai jau didelis činas. Tarybų šalyje nebūdavo net mažiausių privačių kioskelių, o prekyba auksu mūsų smegenyse buvo užkoduota kaip išskirtinė valstybės teisė. Tad tokia žinia mane bloškė kaip uraganinis vėjas: negalėjau patikėti savimi, kad kalbu su aukso prekeiviu.

Tačiau netrukus mano oligarchai dar kartą nusišypsojo ir, ko gero, taip pat kaip ir mano prasta anglų kalba pasakė: “You have a big love. Goodbye“. Ir nuėjo.

Likome trise. Merginos, pamenu kaip dabar, paklausė manęs kur gauti ice cream ir mes netrukus jau sėdėjome K.Donelaičio gatvėje buvusioje “Kava ledai“. Sėdėjome, kiek leido laikas ir anglų kalbos žinios, kalbėjome ir mintyse kūrėme būsimą didelę pažintį. Bet laikas negailestingai suko savo rodyklę ir pokabiai ėjo į pabaigą. Visi trys pasikeitėme adresais ir pasižadėjome nuo pat jų grįžimo namo, apsikeisti laiškais ir įspūdžiais iš kelionės apskritai.

Arti keturiasdešimties metų prabėgo nuo tų dienų… Gyvename jau visai kitame pasaulyje. Sirija, kažkada mums mažai žinoma šalis, šiandiena skamba viso pasaulio radijo ir TV kanalais. Aleppo miestas bene ryškiausiai. Aš taip niekada ir nebuvau šiame mieste, bet googlės pagalba atsivertęs jo griuvėsius jaučiuosi tarsi ten buvęs. Ir kažkaip liūdna, jaučiuosi tarsi praradęs kažką savo brangaus. Nors gal ir praradau. Praradau jaunystės idealus, jie jau seniai sudužo. Praradau neįvykusią, tačiau kažkada labai karštai puoselėtą draugystę. Aš taip ir negavau laiško iš Susan Koyali ir jos draugės, o matydamas šio miesto griuvėsius pagalvoju – o gal jos ten, po jais. Žiauru.

Šiandiena, deja, suprantu, kad tai kas sukasi jaunose galvose, yra idealai. O gyvenimas per kurį mums visiems tenka žengti, tėra nevykęs to idealo atspindys. Mes sukuriami tam, kad patys kurtume gėrį. Bet kuriame jo labai mažai, paskui save dažniausiai palikdami juodą šešėlį. Ir niūrų savo idealo atspindį.

Dvi žmonos. Mintys be fantazijos

Savo politinių, teisinių ir kitokio pobūdžio rašinių paįvairinimui, čia, gal po savaitės parašysiu grožinį-dokumentinį kūrinėlį apie šiomis dienomis, gulint ligoninėje nuolatos stebėtas savo palatos kolegas lankančias moteris. Iš neturėjimo ką veikti kartais pamatai tokių įdomių situacijų, kurių įprastomis aplinkybėmis tikrai nepamatytum.

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

 

Mano palatoje be manęs dar trys vyrai. Apyjaunis linksmas storuliukas iš Pakaunės ir du vyrai, kuriuos, nori nenori, o jau turi vadinti senais. Tik va gyvenimas savo spirgučius skirtingai žmonėms padalinęs. Jaunasis – vienišius, beveik niekieno nelankomas, o seneliukai abu turi lankančias žmonas. Abi pas juos ateina laiku, kasdiena tomis pačiomis valandomis. Iš išvaizdos jos gal kažkuo net panašios, tik viena visada labiau linksma, kita – nuolatos susirūpinusi. Jei būčiau amerikonas, mane turėtų žavėti ta, kuri savo veide neparodo jokio nerimo – na ir kas, kad vyras jau bando peržengti amžinybės slenkstį, visi gi ten keliausime – todėl nestokoja geros nuotaikos bruožų. Jei būčiau amerikonas, tikriausiai privalėčiau susidaryti blogą nuomonę apie antrąją, nes gi viešoje erdvėje nedera parodyti nors kruopelytę nerimo ar liūdesio, reikia šypsotis!!! Tokias nuostatas mums juk bando infiltruoti ne tik amerikiečiai ar jų satelitai vakariečiai, bet ir tie lietuvaičiai, kurie įtikėję, kad pagaliau tapo neatskiriama vakarų mentaliteto dalimi. Bet aš – ne. Aš manau, kad žmogaus akyse ar veide turi atsispindėti jo vidus. O jei veidas rodo ne tai, ką jaučia, vadinama paprastu lietuvišku žodžiu – veidmainyste.

Bet ne apie veidus šis rašinėlis. Apie sunkius ligonius ir jų gyvenimo palydoves. Abu senieji mano palatos žmogučiai jau sunkiose ligos stadijose. Jie sunkiai kvėpuoja, beveik nejuda, o jei nori apsiversti ant kito šono, jiems tai padėti turi slaugė ar seselė [atleiskite, vartoju senuosius terminus, nes naujų dar niekaip neišmokstu]. Arba, suprantama, atėjusios žmonos. Jūs paklausite – o kodėl tyliu apie vaikus? Kad nežinau… Vaikai, tikriausiai kaip ir visi dori lietuviai, susiradę gerus darbus užsieniuose, todėl čia jų nesimato. Tiesa, bene penktą dieną pas vieną jų atėjo jauna moteris, gal ir dukra. Bet ją mačiau tik tą kartą. O žmonos lankė kasdiena. Tik viena savo ligoniuką slaugė, o antra – šiaip “budėjo“. Užbėgdamas įvykiams iš priešakio, noriu Jus pradžiuginti, mano buvimo ligoninėje laike abu pacientai vis tik bent jau apgijo, o su vienu iš jų po 4 dienų aš jau net pasikalbėdavau.

Alfabetine tvarka savo palatiokus pavadinsiu Alfonsu ir Broniumi, o jų žmonas atitinkamai Adele ir Beata. Iš vėlesnių pokalbių sužinojau ir tai, kad Alfonsas su Adele vedę jau virš 30 metų, o Beata už Broniaus ištekėjo dar seniau. Panašumų daug, bet Beata nuolatos sulaukia mano nebylių simpatijų: ji nuolat kruta, bando pataisyti savo vyro pagalvę ar paklodę, įdėmiai stebi atneštą lašelinę, paglosto savo ligonio galvą, pamasažuoja kojas ir rankas, o kai išeina – ir nugarą. Nuolatos sutikrina vaistus, apie ligonio būseną teiraujasi pas sesutę, gilinasi į atliekamų tyrimų rezultatus. Visą laiką jaučiasi žmogaus rūpestingumas. Tuo tarpu Adelė palatoje panašesnė į žmogų šarvojimo salėje: reikia atbūti dar tas likusias valandas, tai ir būnu. Kur gi dėsiesi? Bet rūpesčio savo vyru nepastebiu. Jai nerūpi ar jam patogu gulėti, ji nesusigalvoja pakedenti pagalvę. Tiesa, kai jis suaimanuoja, ji savo gyvenimo bendrakeleiviui, tarsi mažam vaikui tuoj pakiša atsigerti – indelį su soske. Na jei jis man nesuprantama kalba jos paprašo apversti ant kito šono, ji nueina pas palatos seselę ir jos paprašo, kad ji tai padarytų. Nes pati nelabai sakosi, tai mokanti. Tiesa, sesutė nėra kokia kultūristė, jai taip pat sunku vartalioti aukštą, nors ir nestambų vyrą, tad ji paprašo pagalbos žmonos ir ši tada jai padeda. Šiek tiek…

Kaip jau minėjau, Adelė gana linksma moteris, ji visuomeniška ir bendraujanti. Tik nelabai yra su kuo ir apie ką čia pakalbėti. Tad nuolatos stebi rūpestingąją Beatą ir kai ši masažuoja savo vyrą, ši išsišiepusi nuolat kartoja savo pamėgtą klausimą: “o kažin ar tas vyras, jei čia gulėtumėte jūs, taip rūpintųsi jumis?“ Nesu itin stiprių nervų, nors daugelis mano priešingai, todėl kai prasideda tokios išminties išvaržos, stengiuosi išeiti į koridorių. Kad nesigadinčiau nuotaikos. Ne naujiena, kad žmonės tokie skirtingi. Bet vis tiek negaliu priprasti prie tų veidmainysčių: viena ateina, kad bet kokia kaina ištrauktų iš giltinės glėbio savo gyvenimo bendrakeleivį, o kita ateina, nes taip reikia.

… Kai išsirašiau iš ligoninės, tą pačią dieną su manimi jau iškeliavo gerokai pasitaisęs Bronius. Alfonsas dar liko. Tik aš – užuomarša, palatoje pamiršau vieną savo daikčiuką, tad po kelių dienų atėjau jo pasiimti. Alfonso jau nebebuvo, sakė, kad taip pat išrašytas į namus. Mintimis palinkėjau jam stiprybės savo veiksmuose. Nes iš pašalies jis vargu ar jos sulauks…

WordPress.com sveikinimas. Negaliu patikėti

Pora dienų neturėjau laiko užsukti į savo šį saitą, todėl šį vakarą, sugrįžęs į savo rašinukus, nenustebau pamatęs šviečiant komentarų langelį. Tačiau tai, ką pamačiau paspaudęs, gerokai pritrenkė… Nejaugi aš jau keturi metai čia? 

 

Happy Anniversary with WordPress.com! You registered on WordPress.com 4 years ago! Thanks for flying with us. Keep up the good blogging!

 

Prisipažinsiu, tai netikėta ir tuo pačiu – maloni žinia… Tikiuosi ji taps papildomu stimulu rašyti ir toliau…

R.Matelis: Smetoniška savišalpos kasa. Arba dovana pinigais

Kiek pamenu, įvairūs žmonės visada šiek tiek mėgo ginčytis apie dovanų vertę. Ir apie gėlių įteikinėjimą. Aš visada buvau gėlių priešas. Ir dovanos pinigais, taip pat…

Ne, tikriausiai ne taip supratai mano bičiuli. Gėlės man gražu, aš jas labai mėgstu. Kažkada tai slėpiau nuo bendraamžių, nes rodyti savo pomėgį gėlėms būtų buvę nevyriška. 🙂 Tačiau man visada patinka augančios gėlės. Ir jų pas mane dabar jau visada pilnas sodas. Nebebijau būti nevyrišku, išaugau iš to amžiaus. Nieko tokio ir nusiskinti keletą žiedų pasimerkimui į vazą. Tačiau aš visada buvau prieš jų pirkimą ir nešimą kaip meilės, draugiškumo ar dar kažkokio pseudo jausmo įrodymą. Gėles, mano supratimu, tinka nešti tik Anapilin iškeliavusiems. Nors jie jų jau nebemato. Bet… Dovanos gi į kapus ar prie karsto nenuneši.

Netrukus teks eiti į vieną pokylį. Sveikinti žmogų su tam tikru jubiliejumi. Tad ir prisiminiau šią temą, o gal gi Tu parašysi savo nuomonę komentaruose? Toks bendravimas visada malonus, net jei nuomonės ir skirtingos. Žinau, kad ten, kur eisiu, gaji tradicijas nešti ne dovanas, o vokelius su pinigais. Man tai ne mažesnis absurdas, nei skintų gėlių nešimas. Kai eini sveikinti žmogų, manau, jam reikia nešti dovaną. Ji gali būti ir labai kukli, simboliška, bet tai turi būti daiktas. Gyvenimas dažnai ir netikėtai išblaško draugus, išdrasko kolektyvus, o dovanėlė išlieka ilgam, kartais visam gyvenimui. Aišku, emocijomis sotus nebūsi, tačiau kiekvienas gi kažkada susiduriame su senu reliktu, o jie, savo ruožtu, sukelia mielų prisiminimų bangą. O pinigai? Na kokia gi dovana yra pinigai? Jokia. Daugelį metų stebiu pinigus renkančius aktyvistus, kurie juos vėliau įteikia nuo šeimos, nuo kolektyvo, nuo draugų. Tas pats aktyvistas, kuris tau dar vakar perdavė “kolektyvinę dovaną“ – vokelį su pinigais, žiūrėk, ryt jau iš tavęs prašo – “ar nepamiršai, už savaitės Vyckos gimtadienis. Mes metamės po 25 lt., ar prisidėsi?“ Bet gi tai smetoniška savišalpos kasa, apie kurią man dar vaikui pasakojo Mama. Šiandiena gavau 250 lt. savo gimtadienio proga, o iki sekančio visus juos turėsiu grąžinti. Per 10 kartų, bet turėsiu grąžinti. Ir jokio prisiminimo. Tik ironiškas “Kaip mes per gyvenimą šventinį “biznį“ darėme… Davėme davėme, o po to atgavome atgal…

Ir kaip čia neprisiminsi senos pasakos apie gobšą bubulę, kurios senis sugavo auksinę žuvelę..

R.Matelis: V.Šapranausko jumoras man suprantamas retai. Bet mintys – 1:1

 

“…aktorius sako, kad Lietuvoje mažai meno kritikų, kurių nuomonės artistai paiso. „Į tokius kaip šis renginys kritikai apskritai nevaikšto. Jie gi mat intelektualai, – ironizuoja Vytautas, – man buvo svarbi kritikų nuomonė, kai aš buvau jaunas. O dabar manau, kad tai yra lengviausia pasaulyje profesija. Kiekvienas gali būti kritiku. Man labai juokinga, kai atsistoja kritikai prie kokio nors ypač abstraktaus, tarkime, Picasso paveikslo, ir bando įžvelgti, ką jis tuo norėjo pasakyti. O tas Picasso turbūt pusiau girtas pasidrabstė dažais ir jokios gilios minties ten nebuvo“

Arba va šis sakinys: “Aktorius patikina, kad jaunystėje ir jam žvaigždžių liga nebuvo svetima. Vytautas taip pat sekdavo kiekvieną apie save pasirodžiusią naujieną, o jo mama išsikirpdavo ir kruopščiai kaupdavo visus straipsnius apie sūnų“. Tikra tiesa, labai gerai prisimenu, kai didesnio džiaugsmo už kažkokį komplimentą nei nebūdavo. Tik vėliau supratau, kad toks požiūris ir savęs patenkinimas yra tuščias ir niekur nevedantis. Na, gal vedantis, bet dažniau į nereikalingą įtampą. Nes tie, kas tave giria, vėliau suvokia tave kaip skolininką: jie tave liaubsino, dabar tu jiems kažką gero duoj.

 

Aš ir mano svečias. Kaip turėtume bendrauti?

Po gausaus lankytojų būrio paskutinėje mano temoje ir, deja, gerokai mažesnio komentarų skaičiaus, dar ir dar kartą susimąsčiau: kodėl gi savo nuomonę pareiškia tik, gal, kas 20 lankytojas? Kiti tarsi šešėliai, ateina, pasiskaito ir išeina. Ir agitacijos čia mažai ką padeda. Na gal žmogus nepataikė jam įdomiai temai, bet gi ne visi. Nes šiaip jau lankytojų, pastebiu ir džiaugiuosi, daugėja.

Tebūnie tai dar vis atviras klausimas, kažkada, manau, sužinosiu.

Kita vertus ir pats “pasivaikštinėju“ po daugelio žmonių mintis. Apart temų  patrauklumo, dažnai mėgstu pažiūrėti kaip gi elgiasi su savo komentatoriais kiti straipsnių autoriai. Ir pastebiu, kad bene daugiau pusės jų retai atsakinėja komentatoriams. Man tai atrodo neetiška. Žmogus pareiškė savo nuomonę, nesvarbu ar ji tau patiko ar ne, bet kažką atsakyti vis tik reikia… Tiesa, būna komentarų, kur ir norėdamas nesugalvosi ką pripašyti. Ir būna piktų, kuriuose neišsakoma nieko, tik paliejama stiklinė kita pykčio. Na, tokiais atvejais atsakinėti gal būtų net kvailoka. Bet šiaip aš vis tik esu tokios nuomonės, kad visas blog’ų rašymo žavesys yra ne temos sklandume ir net ne minties gilume, o kontakte, kuris užsimezga tarp komentatoriaus ir autoriaus. Todėl artimiausioje ateityje ne mažiau su nekantrumu lauksiu ir Jūsų minčių. Rašykite komentarus….

Tai tiek šį kartą. 🙂