Paskutiniu metu mano bylinėjimosi su įvairiais valdininkais maratone buvo susidariusi tam tikra pauzė. Ją sąlygojo ilgesni terminai sprendimų paskelbimui ir kitos, panašios aplinkybės. Tačiau…
…šią savaitę suplaukė daug naujos informacijos, kurią nuodugniai išanalizuoti dar nesuspėjau. Vis tik, labai apibendrintai, jau galiu paskelbti, kad Lietuvos Vyriausiasis administracinis Teismas [kitur dar ir LVAT], mano byloje prieš Nacionalinę žemės tarnybą ir Lietuvos vyriausybę [nors pastaroji taip iki galo ir nebuvo pripažinta kaip atsakovė], kur bylos pradžia susiformavo po to, kai pernai netikėtai iš eilės neatlygintinai gauti naują, iki 20 arų žemės sklypą Kauno mieste, buvo išbraukta mano velionė Mama Birutė Matelienė, pakankamai plačiai praskleidė gaubusį paslapties šydą, apie ką rašiau šių metų rugsėjo ir spalio mėnesiais, savo straipsniuose Vyriausiojo administracinio teismo vadovai pateikė mįslę ir Į Vyriausiojo administracinio teismo mįslę man neatsakyta. Spalio 25 dieną LVAT priėmė nutartį, kuri vienaip žiūrint gal ir labai nebloga, tačiau ją vertinant kitais kriterijais, manęs itin džiuginti gal ir negali: aukštasis Teismas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės kai kurie veiksmai nuosavybės atstatymo atžvilgiu neprieštarauja Konstitucijai. Liūdna šioje situacijoje tai, kad kaip žinia, Konstituciniame Teisme viskas sukasi labai lėtai, tad, ko blogo, byla bus išnagrinėta tik po keturių metų, o turint omenyje, kad mano gyvenimo didelė dalis jau suaukota laukiant teisingumo ir jau artėja prie kritinės ribos, tai be galo ilgas laikas. Tuo labiau turint omenyje, kad Konstitucinis teismas ne visada priima sprendimus, kurie mums būna pilnai suvokiami ir gali dar tekti prašyti pagalbos iš tolimojo Strasbūro, kur bylos prigula poilsio dar solidesniam laiko tarpui, ši nutartis tikrai jau neatrodo labai džiugi. Vis tik kreipimosi į Konstitucinį Teismą turinys, sušildo smarkiai, nes LVAT teisėjai jį surašė labai įtikinamai, praktiškai nepraleisdami nei vieno mano kelto klausimo. Bet tai mano pirminės nuostatos šiuo klausimu, gal gi įdėmiai išstudijavęs visus 14 lapų rasiu dar ir kitokių niuansų, bet kol kas jaučiu labai didelį dėkingumą šios ir, aišku, prieš tai buvusios kolegijų teisėjams bent jau už tikrai nuoširdžią ir giliai analitinę visos bylos analizę ir mano keltų problemų teisingą suvokimą. Tačiau apie šią LVAT bylą dar grįšiu artimoje ateityje, o šiandiena, nekantriausiems savo ištikimiems skaitytojams jau įdedu nuorodą į Konstitucinio teismo tinklapį, kuriame ši kreipimasis jau atspausdintas ir jam suteiktas numeris 82.
Šiandiena noriu pasidžiaugti kitu – Klaipėdos apygardos teismo sprendimu… Kai kas iš Jūsų, manau, pamenate kai kuriuos mano rašinukus apie Palangos savivaldybės administracijos akibrokštus teismų atžvilgiu. Omenyje turiu savo bylą, kuri buvo laimėta Klaipėdos apygardos administraciniame teisme dar 2009 metų balandžio mėnesį, tačiau šis sprendimas buvo apskųstas LVAT, o šis teismas, dėl tuo metu susidariusiu didelių eilių, tik po metų laiko peržiūrėjęs šį Palangos savivaldybės administracijos skundą, jį atmetė. Taigi, Klaipėdos administracinio teismo sprendimas, kuriuo savivaldybė buvo įpareigota pateikti visą išsamią informaciją apie mano senelių turėtą žemę topografinėje medžiagoje, įsigaliojo 2010 metų birželio mėnesį ir turėjo būti įvykdytas jau po mėnesio laiko. Tačiau ne. Palangos savivaldybės administracija nei už ką nenorėjo pateikinėti išsamios informacijos, nes tada paaiškėtų, kad dar daug mano paveldimos žemės yra laisvos ir ją privalu grąžinti. O administracijos direkcija, matyt buvo [ir tebėra] įsitikinusi, kad yra kur kas mielesnių už mane žmonių, kurie su džiaugsmu priglaustų mano priklausančias žemes, tad kaip gi čia dabar imti ir atiduoti tą žemę teisėtiems jos paveldėtojams… Vilkinant sprendimo vykdymą, buvo atlikta eilė nusikalstamų veiksmų, pradedant imitaciniu naujo įsakymo surašymu, teismo sprendimo vykdymą prižiūrinčios antstolės veiksmų skundimu į teismą ir panašiais veiksmais, laikas slinko, aišku, ne mano naudai. Neabejotinai buvo tikimasi, kad toks nesiskaitymas su įstatymais, palauš mane galutinai ir aš, kaip ir daugelis lietuvių analogiškose situacijose, mintyse palaidosiu man priklausančią nuosavybę… Apsiriko. Baudžiamuosius šios istorijos aspektus jau kelintą kartą nagrinėja Klaipėdos STT [tyrėja J.GAVEIKIENĖ], į kurios rankas, per Klaipėdos apygardos prokuratūrą visa medžiaga pateko iš Generalinės prokuratūros ir viliuosi, kad šį kartą Klaipėdos STT jau iš esmės peržvelgs šią bylą, nors, kad to daryti labai nenori, aš supratau jau per ankstesnius jų tyrimus. Vis tik anksčiau ar vėliau, tikiuosi, ši institucija privalės pamiršti savo simpatijas kai kuriems Palangos aukštiems veikėjams ir turės priimti sprendimus, kuriuos diktuoja ne emocijos, o Lietuvos Respublikos įstatymai. Šiuo atveju noriu padėkoti kai kuriems Generalinės prokuratūros pareigūnams ir pačiam Generaliniam Prokurorui Dariui VALIUI, kuris buvo mane priėmęs asmeniškai ir, panašu – suprato, kad Palangos mieste ir Klaipėdos apygardoje jau pernelyg ryškiai toleruojamas nebaudžiamumas ir savavaldžiavimas.
Grįžtant prie teismų „karuselės“ Palangos klausimais, nebesiplėtosiu į visas detales. Tiesiog trumpai galiu pasakyti, kad teismo posėdžių ir sprendimų bei nutarčių lavina mane vienu metu jau išmušinėjo iš pusiausvyros tikrąja to žodžio prasme. Nes jų per tą, sąlyginai neilgą laiką jau buvo ne vienas ir ne dvi dešimtys. Vis tik prieš porą metų Palangos apylinkės teismas, nors ir labai nenoriai, Palangos savivaldybės administracijos buvusiam direktoriui Valerijui Kuznecovui paskyrė 200 lt. baudą. Sutikite, bauda tikrai simbolinė, nes vienas mano vizitas į Palangą man kainuodavo ne ką mažiau. Tačiau netrukus po šios baudos, ir toliau savivaldybei nevykdant minėto Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimo, antstolė paprašė teismo skirti ir antrąją baudą. Palangos teismas ir toliau rodė didelę meilę savo miesto valdžiai, todėl antrąją baudą paskyrė tik 600 lt. Nors sprendimas vilkinamas buvo jau ne mėnesį ir ne du, o visus pusantrų metų. Savivaldybės administracijos direktorė Akvilė Kilijonienė su tokia bauda nesutiko ir apskundė šį sprendimą Klaipėdos apygardos teismui, o šis [teisėjas Žydrūnas BERTAŠIUS] nesugebėjo išspręsti ar ankstesniojo teismo sprendimas įvykdytas, baudą panaikino ir grąžino bylą nagrinėti atgal į Palangos apylinkės teismą iš naujo… Nesu mėgėjas sąmokslo teorijų, tačiau šiuo atveju man išliko įtarimas, kad tai galėjo būti tolimesnio nuosavybės atstatymo vilkinimo sudėtinė dalis: gi Klaipėda ir Palanga vos ne vienas ir tas pats miestas, o dar turint omenyje, kad kai kurie teisininkai galimai susiję ir studijų laikų ryšiais… Tiek to, nesigilinsiu į tai, ko tiksliai gal niekada ir nesužinosiu. Kur kas svarbiau, kad į vilkinimo grandinę, tiesiogiai ar ne visai, įsijungė ir Palangos Temidė. Keletą teismo posėdžių buvo paskirta apgaulei, man siūlyta Taikos sutartis, kurios iš tikro nei nebandyta siekti. Nebent aš nei iš šio, nei iš to pradėčiau manyti, kad man visai ir nereikia atgauti visko, kas priklauso. O paskutinis Palangos teismo posėdis ir įvykiai po jo, mane privertė jau kreiptis į teisėju etikos komisiją [apie tai taip esu rašęs šiame savo tinklapyje], nes teisėja Liucija Paulauskaitė ne tik, kad be pagrindo priėmė Palangos savivaldybės administracijos direktorės išteisinamąjį sprendimą, bet ir jo net man neišsiuntė, taip bandydama atimti mano galimybę apskųsti šį sprendimą aukštesnės instancijos teismui. Vis tik aš, net ir neturėdamas šios nutarties, ją apskundžiau Klaipėdos apygardos teismui. „Be motyvų“, tačiau taip sustabdydamas laikrodį. Nors ir to bandyta nepripažinti. Vis tik, ko gero mano skundas pasiekęs Teisėju tarybą suvaidino savo vaidmenį ir mano atskirasis skundas buvo priimtas, o prabėgus netrumpam laikui, pagaliau ir išspręstas. Šį kartą Klaipėdos apygardos teismas mano skundą nukreipė nebe minėtajam teisėjui Ž.Bertašiui, kuris kaip parodė ankstesnės bylos nagrinėjimas, ne itin pajėgus nuspręsti kada koks teismo sprendimas būna įvykdytas, o kada ne, o pakliuvo Teisėjai Danguolei MARTINAVIČIENEI. Teismas vyko rašytinio proceso tvarka, tad man nei netekę matyti šios Teisėjos, tačiau ir be to reiškiu jai didžiausią pagarbą, nes jos nutartis, kitaip įvardinti nei negalėčiau, tarsi gaivaus oro gūsis priplėkusioje lietuviško Temidės aplinkoje. Be abejo, aš puikiai suprantu, kad bet kurioje byloje kiekvienas iš mūsų vertina tuos teisėjus, kurie priėmė jiems palankius sprendimus, tačiau mano byla kiek kitokia: čia esmė ne tame, kad sprendimas palankus man. Čia svarbiausia, kad atsirado Teisėja iš didžiosios raidės, kuri sugebėjo įžvelgti daugelį mūsų suvyniojusį teisinį nihilizmą, valdininkų nepagarbą įstatymams ir teismų sprendimams, pasityčiojimą iš bet kokio teisinės valstybės statuso, kurį deklaruoja Lietuva ir nusprendė tam duoti atkirtį. Ji negrąžino, kaip dažniausiu atveju įprasta, bylos dar kartą nagrinėti į L.Paulauskaitės teismą Palangoje [jei neklystu, per tą laiką ši teisėja tapo Palangos apylinkės teismo pirmininke, gal todėl jos etiką svarstyti ir atsisakė teisėjų taryba?], o nutarė pati išspręsti šią bylą iš esmės. Ir tai padarė – paskyrė Palangos savivaldybės administracijos direktorei Akvilei KILIJONIENEI ne 600, o visą 1000 litų, t.y. maksimalią, įstatymu numatytą baudą. Suprantu, kad tokių pareigų asmenims tūkstantis litų yra, liaudiškai sakant, tik drambliui bombonkė, tačiau čia ne mažiau svarbus ir ženklas tai pačiai administracijai, kad pakaks! Kad atėjo laikas laikytis įstatymų, nes ne visi Lietuvos piliečiai yra teisiniai analfabetai.
Artimiausiuose Klaipėdos apygardos administracinio teismo posėdžiuose bus sprendžiami kiti, ne mažiau aktualūs mano nuosavybės atstatymo klausimai: vienas iš jų, atviras Palangos teisininko Vytauto KORSAKO apsimetinėjimas Nežiniuku. Jis mat, atstovaudamas tą pačią direktorę, neįtaria nieko blogo, kad važinėti į savo valdą man priklausančiu žemės ruožu Palangos savivaldybė kažin kokia forma leidusi, ko gero, įtakingam palangiškiui Arūnui GRIGALAUSKUI. Šis Lietuvos teniso federacijos prezidento pavaduotojas, Vėtros poilsio namų direktorius, Rotary klubo atstovas, prieš dešimtmetį buvęs Palangos tarybos narys dar tada patylomis susitvarkė sau leidimus disponuoti mano giminei grąžintina žeme, o Palangos savivaldybė galimai taip ilgai ir nevykdė Klaipėdos teismo sprendimo, nes reikėjo truks plyš išlaikyti paslaptyje šį antikonstitucinį veiksmą. Taigi, viliuosi kad artimiausiame teismo posėdyje ponui Korsakui jau bus atšalęs noras neteisiniams veiksmams įteisinti pasitelkinėti vietinius gyventojus, kurie, neva, gali patvirtinti, kad man negražinamos žemės negrąžinamos „zakonno“.
Tai tokia mano šios dienos nuomonė, o kaip bus iš tikro, netrukus parodys ateitis.
4. Mano skaitytojų mintys