Archive for the ‘Valstybės dviveidystė’ Category

Romualdas Matelis: Prancūzijoje dar nebuvau. Teks šią klaidą taisyti. Strasbūras.

Šiandiena gavau smūgį žemiau juosmens. Į tą vietą, kur iki šiol maniau esant draudžiama vieta. Pabūsiu atviras – esu priblokštas, nes maniausi savąją teisminę valstybę jau šiek tiek perpratęs. Klydau. Pasirodo Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, bent jau kai kolegijos sudėtyje yra teismo pirmininkas R.Piličiauskas, gali sau leisti priimti sprendimus, kurie … Tiek jau to, jau vidurnaktis, esu pavargęs ir neieškosiu šiandiena teisingo žodžio, dėl kurio galėčiau būti ramus, kad jis nepažeidžia leistinų normų… Daugybę metų, savo begale pasekmių nesukeliančių nutarčių ir sprendimų mane dusinę Lietuvos kai kurie administraciniai teismai, matyt pavargo labiau už mane. Gi nelengva, o  deklaratyviai – ir negalima iš neteisės suregzti teisę.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kurio sudėtyje Laimutis ALECHNAVIČIUS  (kolegijos pirm. ), Ramūnas GADLIAUSKAS  (pranešėjas) ir eilinis narys [tačiau iš tikro – šio teismo pirmininkas] Ričardas PILIČIAUSKAS 2014.03.05 d. 15:00 valandą, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą Nr. 3-63-3-00816-2013-6 | AS-552-180-14 *, kur pareiškėjas (apeliantas) Romualdas Matelis, atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija ( 125196077) ir trečiasis suinteresuotas asmuo Vytautas Jonas Norkus  ** ir nusprendė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013-11-28 nutartį palikti nepakeistą.

Savo skaitytojus su situacija detaliai supažindinsiu vėliau, o kol kas noriu tik paaiškinti, kad būtent šis LVAT kolegijos sprendimas, kad ir koks nesuvokiamas bebūtų, atvėrė man vartus į Strasbūro teismą. https://i1.wp.com/i.wp.pl/a/f/jpeg/22071/europejski_trybunal_praw_czlowieka_afp_550.jpeg Nes pagal Europos tarptautinę teisę į Strasbūrą kreiptis galima tik tada, kai išsemi visas teisines galimybes savojoje šalyje. Kaip tik  Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo [na arba Lietuvos aukščiausiojo teismo] sprendimas ir yra laikoma ta riba, kai piliečiai išsemia savo šalies teisingumą ir nebeturi kitos išeities. Tad… tad atsiprašau už tokį trumpą ir sausą savo rašinuką. Viliuosi, kad ateityje surašytieji bus kur kas įdomesni.

R.Matelis: Viešinu Žemėtvarkos [NŽT] požiūrį į nuosavybės grąžinimą. Arba „Tuk tuk tuk…“ II dalis

Tęsinys. Pradžia – 2013 m. birželio 7 d. Spausti ČIA

Pirmoje netrumpo straipsnio „Tuk tuk tuk. Ar galima užeiti? Pakalbėti nuosavybės atstatymo klausimais“ dalyje aprašiau pirmuosius valstybės žingsnius pradedant atstatyti piliečiams nuosavybės teises į TSRS nacionalizuotą žemę, o straipsnį baigiau prisiminimais  apie tai, kaip 2009 metais [o ir šiandiena] Kauno Žemėtvarkos darbuotojai pateikia pretendentams siūlymus pasirinkti kompensacinius sklypus.

Šioje dalyje apžvelgiu visa tai, ką pamačiau nuvykęs pasiūlytais adresais.

Pirma aplankyta vieta ieškant Kauno žemėtvarkos siūlomų kompensacinių sklypų – Šiaurės prospektas. Keistai čia sumąstę Kauno kūrėjai: viena gatvės pusė vadinasi Šiaurės prospektu, o priešingoji jau Islandijos plentas. Tuo pačiu Islandijos plentu vadinama ir autostrada Klaipėda – Vilnius, esanti per bene 1,5 km. nuo miesto krašto. Vis tik šnekamojoje kalboje ir antroji gatvės pusė dažniau vadinama Šiaurės prospektu, o šioje gatvės pusėje dar nuo TSRS laikų tęsiasi begalė buvusių kooperatinių garažų. Šiaip jau čia žinoma vieta, nes juose dirba daug įvairiausių automobilių remontininkų, todėl dažnas atvažiuoja pasitvarkyti sugedusį savo transportą.

Surasti čia esantį 5,83 aro žemės sklypą būtų tikrai sudėtinga, bet iš anksto pasivarčius maps.lt, viskas šiek tiek supaprastėja: kraštinio garažo pakraščiu į kalniuką kyla takelis. Matyt juo kažkas įpratęs gamtinių reikaliukų pasivaikščioti, nes už garažų „nugaros“ plyti brūzgynai krūmų su šiokiais tokiais stepių elementais, o toje vietoje, kur plane atžymėtas grąžintinas sklypas – didžiulė duobė. Lakesnės fantazijos žmogus čia gal manytų kažkada meteoritui nukritus. Na gal ne Tunguskos, bet labai jau ne menkam. Tačiau aš realistas ir suprantu, kad bene prieš 30 metų, kai čia laukuose imta statyti milžinišką virtinę garažų, žemė buvo  galingų buldozerių sustumdyta į didžiulius kalnus, o patys garažai,  nemąstant apie jokią plytų ar cemento ekonomiją, pastatyti vos ne triaukščio namo dydžio iš neparadinės pusės. Taip darbai vyko kur kas sparčiau. Nebeaprašinėsiu toliau šios vietos, nes visa tai jau aprašyta „Kauno dienoje“, o viena iš dviejų nuotraukų ir yra būtent iš šios vietos. Privalau tik liūdnai pajuokauti, kad turint atliekamų porą milijonų čia būtų įmanoma dar kartą suvežti buldozerius ir jie per kokią savaitę šią daubą, manau, įveiktų. Ir poros kilometrų ilgio kelia pravažiavimui, ko gero, įrengtų. Tiesa, problemų būtų kitokių: į Šiaurės prospektą nusitiesti kelią vargu ar įmanoma, tad reikėtų įvažiavimą voluotis į autostradą, nors tai, kiek žinau, pagal ES standartus yra draudžiama. Bet tie pora atliekamų milijonų, neabejotina, apsukrų žmogų išgelbėtų. Gi iš spaudos daugelis žinome, kad būna brangių tepaliukų, kurie taip perfect sutepa valdininkų liežuvius, kad šie absoliučiai nebegirgžda.

Ne taip jau toli nuo čia ir Ašigalio gatvė, tad vairuoju į ten. Jau iš anksto žinau, kad jei pasirinksiu čia siūlomą vienintelį sklypą, turėsiu prieš pensiją dar ir profesiją savo pakeisti. Ašigalio skl.1 Mat čia, 4,2 aro žemės plotelyje, kažkurie išmintingieji Kauno valdininkai numatė svarbų objektą statyti. Įvairūs reikalavimai ir reglamentai šiai žemei imperatyviai nurodo, kad čia Inžinerinės infrastruktūros teritorija, o pats sklypas skirtas susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų objektų statybai. Kad skaitytojui būtų paprasčiau susigaudyti, nuskanavau per du paveikslėlius šią žemę reglamentuojantį brėžinį. Bet neabejoju, susigaudyti paprasčiau bus tik tada, jei esate ilgametis projektuotojas. Mano velionis Tėvas, 36 gyvenimo metus paskyręs braižybos lentai, suprantama, kažką būtų supratęs, bet man, suprasti viską nuo A iki Ž nepakanka būti statybos inžinieriaus konstruktoriaus sūnumi. Ne itin daug naudos čia duoda ir inžinieriaus ekonomisto diplomas, todėl bandau gilintis į įrašus šiame brėžinyje. Ir kai ką suprantu… Ašigalio skl.2

Va, lentelėje surašyti apribojimai. Ryšių linijos apsaugos zona – po  2 m. Elektra mažiau įnoringa, tad jai žemės saugoma tik po metrą. Besotei vandentiekio ir kanalizacijos linijai skiriama net po 10 m. man siūlomos žemės ir po tiek pat – šilumos ir karšto vandens tiekimo linijoms. Viskas tarsi aišku, neaišku tik, o kas tada lieka man jei pasirinksiu šį sklypą, pasikeisiu profesiją ir imsiuosi statyti inžinerinių komunikacijų objektą. Nes viso šios žemės yra tik 4,2 aro.

Bet gudragalviai bičiuliai mane dar tada, tais 2009 metais buvo nuraminę: „nereikės tau nieko studijuoti ir, tuo labiau statyti“ – sakė jie. „Kai tik įsiforminsi šį sklypą, pas tave netruks ateiti šios srities asai, mestels tau ant stalo kokius 4 tūkstančius litukų ir tau beliks išlaužti mielą šypseną ir linktelėti galva. Nes puikiai suprasi, kad tokios svarbios srities specialistų-pirkėjų nelabai daugiau ir rasi“. Gal būt…

Ir vis tik, vartydamas šio adreso planą aš supratau dar kai ką. Inžinierius R.Kamaitis šį detalųjį planą suderino dar 2006 metų žiemą, o velionis P.Sabeckis jį pasirašė 2007 metų kovo 18 dieną. Pats detalusis planas mane, kaip pretendentą pasiekė jau po 2,5 metų, besibaigiant 2009 metams. Gerbiamieji, gi detalus planas, nors kai jis užbaigiamas gal tam tikruose kabinetuose ir aplaistomas brendžiu, vis tik nėra brendis, kurį reikėtų ilgą laiką brandinti rūsiuose. Tai ar tai nėra akivaizdus įrodymas to, kad su pretendentais į nuosavybės atstatymą absoliučiai nesiskaitoma ir gal net kažkuris piktas valdininkas paslapčia laukė, kad visi „jie“ išmirs ir nebereikės žemės duoti niekam? … Kai šių metų gegužės 4 dieną su žurnalistu lankėmės šiame sklype, šis žemės plotas ramiai snaudė ir toliau. Tai ar tikrai Kaune nėra laisvos žemės? Man taip neatrodo… O tada, 2009 metų žiemą, pasukau į Šilainių pakraštį, kur mane pasitikti turėjo ne prastesnis reginys. Čia, per vos kelis metrus nuo benzino kolonėlės, popieriuje buvo atžymėta trys sklypeliai po 5 arus. Kitoje jų pusėje dūzgė automobiliai. Žemaičių plentas nutyla gal tik kelioms valandom tada, kai daugelis žmonių sumiega. Tačiau jūs nesibaiminkite, šioje vietoje niekas ne tik, kad nesiūlė statytis gyvenamojo namo, bet tokias mintis net ir draudė: šių sklypų paskirtis, kaip ir ankstesniojo – nedviprasmiška. Čia, atsiėmęs 5 arų žemės gabalėlį privalėtum statyti kokius nors sandėlius. Kur tu gyvensi valdžiai nerūpėjo, svarbu, kad turėtum iš ko duonos riekę nusipirkti. O ką? Turėsi sandėlį, gal jį kam nors išnuomosi, gausi kokį litą antrą ir kompensacijų už šildymą neprašysi. Racionalu gi. Įdomu tik kodėl tada, kai daliai pretendentų priklausė atgauti kompensacinį sklypą iki 20 arų, būtent panašaus dydžio žemės gabaliukas padalintas net į keturis minimalius sklypelius? Tiesa, ši paslaptis vėliau paaiškėjo, Nacionalinės žemės tarnybos kai kurie atsakingi darbuotojai net neslėpė savo nuostatų, kad jie nori visiems pretendentams duoti žemės po lygiai. Todėl labai nustebo, kai viename teisminiame dokumente jiems priminiau, kad lygiava buvo taip vadinto išsivysčiusio socializmo įprastinis atributas. Tada visiems po lygiai dalino komunalinius butus, sodus, garažus ir net maisto paketus. Tuo tarpu dabar, jau eilę metų Lietuva oficialiai deklaruoja nebe lygiavą, o teisingumą, kas reiškia, kad turėjusiam pavyzdžiui 50 arų žemės duodama vienoks plotas, o visai kitoks tam, iš kurio tarybų valdžia nusavino tik 5 turėtus arus.

Tais, 2009 metais dar apžiūrėjau kelis siūlomus sklypus Ateities plente. Nebesiplėtosiu, tai buvo nesuvokiama. Žemės sklypai nupiešti ten, kur natūroje, šalia viaduko per geležinkelį, kol nevažiuodavo joks traukinys, rymojo brūzgynai. Tokioje vietoje drąsiai galėtum sakyti – gyvenu net ne prie geležinkelio, o jame… Absoliučiai niekam netinkamas žemės ruožas, todėl beliko apžiūrėti už miesto ribos, už Onkologinės ligoninės siūlomą daugelio sklypų pripieštą teritoriją.

Sekančią dieną grįžau pas žemėtvarkininkę N.Buzienę ir paprašiau, kad mane palydėtų į tą vietą, mat ten buvo suplanuota [nesiverčia liežuvis sakyti suprojektuota] gana daug sklypelių, kurie turėjo gyvenamąją paskirtį. Tačiau ši nustebo. Dar nei vienas neprašė jiems parodyti natūroje šias žemes – atrėžė man. Visi važiuoja patys. Suprantu, valstybei sunkmetis, bet ne man. Todėl mielai pasisiūlau nusivežti šią damą savo automobiliu: taip nei ji, nei tarnyba nepatirs nei menkiausio nuostolio, o aš savo akimis pamatysiu žemė, su kuria gal būt susiesiu savo gyvenimo perspektyvą. „Ne – sako Buzienė, – nevažiuosiu. Nes pati ten nesu buvusi“. Bandau ją įtikinti, kad ji, bent jau kaip ilgametė žemėtvarkininkė, man padės reperius, žyminčius sklypų ribas, atpažinti, tačiau ji atsisako važiuoti. Tada rašau raštą-reikalavimą ir paprašau jį užregistruoti. Neregistruoti nedrįso, o tą minutę jai išsprūdo – nėra ten jokių reperių sukalta. Ir žiūrėti nėra į ką. Laukai ir tiek… Viskas kas matosi, tai ant popieriaus. Pagaliau tampa aišku ir kodėl taip atkakliai siūloma viską ieškotis internete. Nes nėra į ką žiūrėti – katė tai gi maiše. Pagaliau tampa aišku ir kitkas – per daugiau nei 20 metų Žemėtvarka tik imitavo energingą darbą, o rezultate ne tik, kad neatžymėta žemės ribos, bet patys žemėtvarkininkai jau seniai prarado šią kvalifikaciją ir tapo tik keista juristų atmaina, nebegalinčia pateikti jokios informacijos savo tiesioginės specialybė klausimais.

[Bus daugiau]

Susiję straipsniai:
  “Respublika”    Didžioji vagystė prasidės jau vasarį

Tuk tuk tuk. Galima užeiti? Pakalbėti apie nuosavybės atstatymą

„Belsk ir bus atidaryta“ – sako sena liaudies išmintis. Ir aš, kaip itin retai abejojantis liaudies posakių tikrumu, prieš keletą dienų pasibeldžiau. Į „Kauno dienos“ redakcijos duris. Tiesa, į virtualias duris. Ir čia noriu būti tikslus, todėl skaitytojui paaiškinsiu – virtualumu aš laikau ne tik internetą, kas pas mus šiaip ar taip dar gana nauja technologija, bet ir pokalbius telefonu. Taigi, paskambinau į redakciją, kur atsiliepė kažkuri atsakinga darbuotoja ir trumpai išdėsčiau savo klausimą: Nuosavybės atstatymas į tarybų valdžios nacionalizuotas piliečių žemes ne tik, kad negerėja, bet kuo toliau, tuo labiau degraduoja. Tarpe daugiau nei tūkstančio kauniečių, kurie vis dar kantriai [o gal tik naiviai?] tikisi sulaukti tikro teisingumo, esu ir aš, Romualdas Matelis. Gal gi dar redakcijai tai nėra iki „gyvo kaulo“ atsibodusi tema? Nes nors visa tai jau rašyta, aprašyta ir perrašyta dešimtis kartų, problema išlikusi, todėl jos nurašyti dar gi negalima… Ir man tos durys buvo atidarytos: „Prašome užeiti, pasukus numerį NNNNNNNNN“. O už šių durų virtualiai išvydau reporterį Tadą ŠIRVINSKĄ, apie kurį visada liksiu tik geros nuomonės. Žmogus nepatingėjo išklausyti ne tik mano nuosavybės Neatstatymo problemą ir ją aprašyti, bet ir paprašė aprodyti nuosavybės atstatymui siūlomus „sklypus“, o vėliau mano išsakytas faktus patikrino ir Nacionalinės žemės tarnybos Kauno skyriaus ir Kauno savivaldybės kabinetuose. Po ko šiandiena, 2013 metų birželio 7 dieną, popieriniame laikraščio variante skaitytojai išvydo straipsnį „Už protėvių žemę Kaune bruka beverčius sklypus“.

 Tokios neįprastos įžangos priežastis, šį rytą sulaukti net 8 skambučiai iš įvairių bičiulių ir pažįstamų. Beveik visi skambinusieji pakankamai neblogai žino mano ir daugelio kitų skriaudžiamų Lietuvos žmonių problemas. Tačiau vos ne be išimties visus mano pašnekovus domino kas kita: kaip gi čia atsitiko, kad laikraščio redakcija susirado būtent tave? Tad tenka atsakyti – ne, tiesa yra kita. Manęs nesusirado, nes ne aš vienas, o ir gal ne pats ryškiausias esu tarpe tų, kurie dangstantis įstatymais, vyriausybės paplėkusiais nutarimais ir netgi teismų ne visada įgaliais sprendimais yra brutaliai mulkinami, kvailinami ir niekinami. Pagalbos į redakciją kreipiausi pats ir labai džiaugiuosi, kad ji buvo suteikta. Tiesa, kiek tokia pagalbos forma kaip straipsnis viename iš skaitomiausių laikraščių, svarbi tiems, kurie valdo teisingumo svertus, parodys ateitis. Jau seniai nebebūdamas jaunatviškai naiviu, aš ne kartą pastebėjau, kad per du su viršum dešimtmečius, eilės valdininkų oda surambėjo taip smarkiai, kad jiems galėtų pavydėti net pitonai ar krokodilai, todėl reporterio plunksna dažnai jiems net juoko nebesukeliantis ginklas. Tačiau ten, aukštai aukštai, kartais matau ir tokių, kurie ne tik patys kažkodėl vis dar tiki, kad mes gyvename teisinėje valstybėje, bet šį savo tikėjimą neretai bando įpiršti ir visiems kitiems. Ir kaip nebūtų keista, tie kiti aplink juos, kartais ima ir reaguoja į idealistų pastabas. Todėl ir straipsnis šiandieninėje „Kauno dienoje“, toli gražu nėra toks jau nurašytas kovos už teisingumą atributas.

Bet gal pradėsiu nuo pradžių. Nes nesu tikras, kad mano straipsnelius skaito vis tie patys žmonės. Gal gi kai kas visas žemės NEgražinimo istorijas girdi pirmą kartą. O gal gi šis rašinys bus naudingas ateities istorikams, kurie panorės kuo tiksliau aprašyti šiandieninę, melo ir neteisybės liūne įklimpusią lietuvą. Taigi truputis konspektuotos istorijos.

DENACIONALIZACIJOS  PRADŽIA,  KURIĄ ALEGORIŠKAI GALIMA JAU VADINTI   PRIEŠISTORIJA

Vos ne iš karto, kai buvo paskelbtas Nepriklausomybės atkūrimo aktas, per televiziją ir kitur spaudoje buvo pradėta skelbti, kad jau galima savivaldybėms [o gal tada dar Vykdomiesiems komitetams(?)] paduoti raštiškus pageidavimus, jei tokie yra, atstatyti nuosavybę į okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę. Mano Tėvai [šiandiena abu jau Anapilyje, taip ir nesulaukę išsvajotojo teisingumo], o su jais ir aš, nuskubėjome į Kauno savivaldybę su namuose ranka parašytais pareiškimais. Tačiau ten mums paaiškinta, kad jau yra sukurti vieningos formos blankai, todėl mes turime ne pateikti atsineštus, o užpildyti jų nustatytos formos lapą, tada dar negirdėto pavadinimo dokumentą – PRAŠYMĄ atstatyti nuosavybės teises į Kauno mieste iki nacionalizacijos turėtą žemę [TSRS laikais įprasta dokumento, teikiamo valdininkams forma vadinosi Pareiškimas]. Tarsi viskas ir suprantama, blankas kur kas geriau, nes jei kiekvienas imtų neštis savo kūrybos pareiškimus, suprantama, valdininkams būtų be galo sunku juos iššifruoti: žmonės gi ne visi vienodai gabūs surašyti konkrečius savo pageidavimus. Tiesa, jau tada keistoka pasirodė, kad išduota tik po vieną blankutę, nes iki tol [kaip ir šiandiena] buvome įpratę, kad teikiami dokumentai surašomi du, vienodi, iš kurių vienas egzempliorius lieka pateikėjui. Tačiau tada visi buvome idealistai, gyvenome Nepriklausomybės euforija, o mums paaiškinta, kad valstybė kol kas labai neturtinga, neturi popieriaus, o ir kopijavimo technikos pajėgumai labai riboti…  Tai buvo 1991 metų vasaros pradžia. Berods birželio pirmosios dienos!

Tų pačių metų pabaigoje mūsų, kaip ir daugelio, šeima, sulaukėme pakvietimo atvykti į Savivaldybę pakartotinai. Čia mums paaiškinta, kad senieji blankai buvo ne visai tinkami, be to tada dar nebuvo išleistas Nuosavybės atstatymo įstatymas, o dabar, jam jau esant, reikia perrašyti prašymus į naujus lapus. Gerai pamenu, kad jau tada man kilo įtarimas, kad taip gali būti sudrumstas eiliškumas, tačiau į tokią abejonę iškalusius „sklandaus“ atsakymo, kad jokių nukrypimų būti negali, nes mes jau esame suregistruoti į knygas, o naujas blankas yra tik formalumas ir, kad nuosavybės atstatymas vyks žaibiškai, nes jokių problemų jam įvykdyti nėra – „žemės sovietai neišsivežė, ji, kaip akivaizdu liko po mūsų kojomis“, į ginčus nesivėlėme ir paklusome prašymui perrašyti blankutes. Šiandiena, deja, puikiai suprantu, kad TAI BUVO DIDELĖ KLAIDA. Nes nuosavybės teisė daugeliui neatstatyta iki šiol, o ir daugeliui tų, kam laikoma atstatyta, padaryta grubiai pažeidžiant bet kokias teisingumo ir padorumo normas. O pažeidimams paslėpti kaip tik ir pasinaudota naujųjų blankų pildymu, kas valdininkams piktavaliams leido nekontroliuojamai manipuliuoti eiliškumu, švelniai tariant, žemes skiriant pagal pretendento akių ar plaukų spalvą, baso tembrą ir kitas, tik eiles sustatinėjusiems asmenims žinomas savybes. Mes gi, – tie, kurie anksčiau visų įtikėjome į tautos ne tik kaip nuosavybę atstatančios visuomenės padorumo sugrįžimą, bet ir teisingumo šviesą, likome paprasčiausiais mulkiais. Asmeniškai man tai, tiesa – nesėkmingai, prieš porą metų bandė įrodyti iš pažiūros garbi valdininkė, iš Vilniaus Nacionalinės žemės tarnybos atvykusi  Žemės reformos skyriau vedėjo pavaduotoja Irena BUJAVIČIENĖ. Kauno skyriaus patalpose, dalyvaujant tuometiniams skyriaus viršininkui, mįslingai iš gyvenimo pasitraukusiam P.SABECKIUI, ne mažiau paslaptingai prieš keletą savaičių iš darbo išėjusiai ilgametei žemėtvarkininkei N.BUZIENEI ir Žemės savininkų sąjungos tuometinei pirmininkei A.VENCKIENEI, ponia Irena BUJAVIČIENĖ įžūliai man į akis melavo, kad mano tėvų prašymas ne tik, kad paduotas 1991 metų lapkričio mėnesį [o iš tikro – tų metų birželį], bet anksčiau ir negalėjo būti paduotas, nes niekas Lietuvoje dar nežinojo, kad bus galima susigrąžinti nacionalizuotą žemę, o ir įstatymo šiuo klausimu tada dar nebuvo. Matyt ponia I.Bujavičienė niekaip negalėjo numatyti tokios nestandartinės aplinkybės, kad kartu su savo velioniais Tėvais aš pats asmeniškai buvau atvykęs ir padėjau jiems tvarkytis dokumentus. Nes ir iš tikro, tuomet mano bendraamžiai mažai susivokė žemės susigrąžinimo svarbos klausimais, o daugelis jų į tai žiūrėjo atvirai skeptiškai. Bet laikas jau pakeitė ir jų tuometinę mąstyseną, todėl kai kurie net praradusieji galimybę atgauti nacionalizuotas žemes, šiandiena su liūdesiu prisimena tada padarytas klaidas…

Kai vėliau, elektroniniu paštu šiai poniai išsiunčiau Klaipėdos apskrities viršininko raštą, liudijantį, kad mano tėvai prašymą atstatyti nuosavybę į Palangoje buvusią žemę pateikė 1991 metų birželio viduryje, ji paprasčiausiai į tai nieko nebeatsakė. Ignoravo šį dokumentą tarsi jo negavusi. Ką gi, labai suprantama, tolimesnė diskusija perspektyvoje galėjo išvirsti į didelį skandalą, todėl pasirinkta ignoravimo taktika jai, matyt, pasirodė geriausia gynybos forma…

Praleisdamas daugybę susirašinėjimų ir susitikimų su Žemės ūkio ministerijos Nacionalinės žemės tarnybos, apskričių valdytojų [viršininkų] administracijų ir savivaldybių administracijų darbuotojais, vykusių per prabėgusius kelis dešimtmečius, peršoksiu prie pastarųjų metų. Prie 2009 metų pabaigos, kai sulaukiau rašto iš Kauno žemėtvarkininkų, kuriame buvo siūloma per, berods porą savaičių, pasirinkti kompensuojamąjį sklypą Kauno mieste. Tiesa, nenurodyta kaip tai padaryti, todėl tik pasiskambinus man paaiškinta, kad viską išsirankioti reikia internete. Tokiais momentais, aš, nors ir pakankamai neblogai gebėdamas naudotis internetu, save mintimis pastatau į pirminio savininko vietą, įsivaizduoju, kad esu tas senukas, iš kurio kažkada, prieš 50 metų buvo atimta žemė, įsijaučiu, kad esu žmogus jau nebegalintis įsisavinti interneto mandrybių. Ką daryti? Ar gali taip „moderniškai“ elgiamasi su šiais žmonėmis? Kaip tokiam žmogui rinktis jam siūlomą kompensaciją? Ir atsakymą randu tik vieną – realiai niekaip. Beliktų tik besąlygiškai ieškoti ir tikėti geranoriškumu kokio nors jaunuolio, galimai studento, kuris sutiktų ekrane gilintis į siūlomas žemes ir nuoširdžiai analizuoti siūlomo sklypo visas charakteristikas. Bet taip pat realiai tikra, kad tokių žmonių nelabai ir pavyktų surasti. Ne todėl, kad jaunimas nenorėtų padėti senam žmogui, bet jau vien todėl, kad šiuolaikinis jaunas žmogus retai kada ir geba teisingai vertinti tokius faktorius, kurie gali atsirasti tik su metais, su patirtimi ir tik savo akimis matant siūlomą žemę.

Vis tik, griežtai pareikalavus, N.Buzienė man atspausdina siūlomų žemių planus ant popieriaus ir pasiėmęs juos pradedu savo keistas ekskursijas aplink Kauną. Taip, neapsirikau, ne po Kauną, o aplink Kauną. Man, kaip pretendentui į nuosavybės atstatymą, visiškai nusispjaut, kad prieš keletą metų aplink Kauną buvusios dykvietės, kuriose šiandiena „suprojektuoti“ kompensaciniai sklypai, teoriškai inkorporuotos į Kauno miesto ribas. Realiai tai kaimo žemė dar negyvenamos pievos ir jos sudominti gali nebent kokius nors nemirtinguosius MakLaudus arba tuos, kuriems dar bene keturi ar nors trys dešimtmečiai nusimato kaip šviesaus rytojaus laiko etapas, per kurį šios stepės taps žydinčiais sodais. Man gi jau artėja 60-metis, o įvertindamas tai, kad mano nusavintos žemės yra beveik miesto centre – brangios ir patogios, aš noriu gauti deramą žemės sklypą, nes tik taip gali būti užtikrintas Konstitucijoje, Nuosavybės atstatymo įstatyme ir bet kokioje tarptautinėje teisėje įtvirtintas Teisingumas…

Bet mygtukas START paspaustas ir aš išsiruošiu į kelionę aplink Kauną…

[BUS DAUGIAU]

Straipsnis "Kauno dienoje"

Straipsnis “Kauno dienoje”

Už protėvių žemę beverčiai sklypai 2 K.D. 2013 06 07

Sekančią dieną straipsnis pasirodė ir internetinėje erdvėje:

R.Matelis: Nuosavybės klausimai juda skausmingai lėtai. Bet juda.

 Paskutiniu metu mano bylinėjimosi su įvairiais valdininkais maratone buvo susidariusi tam tikra pauzė. Ją sąlygojo ilgesni terminai sprendimų paskelbimui ir kitos, panašios aplinkybės. Tačiau…

…šią savaitę suplaukė daug naujos informacijos, kurią nuodugniai išanalizuoti dar nesuspėjau. Vis tik, labai apibendrintai, jau galiu paskelbti, kad Lietuvos Vyriausiasis administracinis Teismas [kitur dar ir LVAT], mano byloje prieš Nacionalinę žemės tarnybą ir Lietuvos vyriausybę [nors pastaroji  taip iki galo ir nebuvo pripažinta kaip atsakovė], kur bylos pradžia susiformavo po to, kai pernai netikėtai iš eilės neatlygintinai gauti naują, iki 20 arų žemės sklypą Kauno mieste, buvo išbraukta mano velionė Mama Birutė Matelienė, pakankamai plačiai praskleidė gaubusį paslapties šydą, apie ką rašiau šių metų rugsėjo ir spalio mėnesiais, savo straipsniuose Vyriausiojo administracinio teismo vadovai pateikė mįslę  ir Į Vyriausiojo administracinio teismo mįslę man neatsakyta. Spalio 25 dieną LVAT priėmė nutartį, kuri vienaip žiūrint gal ir labai nebloga, tačiau ją vertinant kitais kriterijais, manęs itin džiuginti gal ir negali: aukštasis Teismas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės kai kurie veiksmai nuosavybės atstatymo atžvilgiu neprieštarauja Konstitucijai. Liūdna šioje situacijoje tai, kad kaip žinia, Konstituciniame Teisme viskas sukasi labai lėtai, tad, ko blogo, byla bus išnagrinėta tik po keturių metų, o turint omenyje, kad mano gyvenimo didelė dalis jau suaukota laukiant teisingumo ir jau artėja prie kritinės ribos, tai be galo ilgas laikas. Tuo labiau turint omenyje, kad Konstitucinis teismas ne visada priima sprendimus, kurie mums būna pilnai suvokiami ir gali dar tekti prašyti pagalbos iš tolimojo Strasbūro, kur bylos prigula poilsio dar solidesniam laiko tarpui, ši nutartis tikrai jau neatrodo labai džiugi. Vis tik kreipimosi į Konstitucinį Teismą turinys, sušildo smarkiai, nes LVAT teisėjai jį surašė labai įtikinamai, praktiškai nepraleisdami nei vieno mano kelto klausimo. Bet tai mano pirminės nuostatos šiuo klausimu, gal gi įdėmiai išstudijavęs visus 14 lapų rasiu dar ir kitokių niuansų, bet kol kas jaučiu labai didelį dėkingumą šios ir, aišku, prieš tai buvusios kolegijų teisėjams bent jau už tikrai nuoširdžią ir giliai analitinę visos bylos analizę ir mano keltų problemų teisingą suvokimą. Tačiau apie šią LVAT bylą dar grįšiu artimoje ateityje, o šiandiena, nekantriausiems savo ištikimiems skaitytojams jau įdedu nuorodą į Konstitucinio teismo tinklapį, kuriame ši kreipimasis jau atspausdintas ir jam suteiktas numeris 82.

 Šiandiena noriu pasidžiaugti kitu – Klaipėdos apygardos teismo sprendimu… Kai kas iš Jūsų, manau, pamenate kai kuriuos mano rašinukus apie Palangos savivaldybės administracijos akibrokštus teismų atžvilgiu. Omenyje turiu savo bylą, kuri buvo laimėta Klaipėdos apygardos administraciniame teisme dar 2009 metų balandžio mėnesį, tačiau šis sprendimas buvo apskųstas LVAT, o šis teismas, dėl tuo metu susidariusiu didelių eilių, tik po metų laiko peržiūrėjęs šį Palangos savivaldybės administracijos skundą, jį atmetė. Taigi, Klaipėdos administracinio teismo sprendimas, kuriuo savivaldybė buvo įpareigota pateikti visą išsamią informaciją apie mano senelių turėtą žemę topografinėje medžiagoje, įsigaliojo 2010 metų birželio mėnesį ir turėjo būti įvykdytas jau po mėnesio laiko. Tačiau ne. Palangos savivaldybės administracija nei už ką nenorėjo pateikinėti išsamios informacijos, nes tada paaiškėtų, kad dar daug mano paveldimos žemės yra laisvos ir ją privalu grąžinti. O administracijos direkcija, matyt buvo [ir tebėra] įsitikinusi, kad yra kur kas mielesnių už mane žmonių, kurie su džiaugsmu priglaustų mano priklausančias žemes, tad kaip gi čia dabar imti ir atiduoti tą žemę teisėtiems jos paveldėtojams… Vilkinant sprendimo vykdymą, buvo atlikta eilė nusikalstamų veiksmų, pradedant imitaciniu naujo įsakymo surašymu, teismo sprendimo vykdymą prižiūrinčios antstolės veiksmų skundimu į teismą ir panašiais veiksmais, laikas slinko, aišku, ne mano naudai. Neabejotinai buvo tikimasi, kad toks nesiskaitymas su įstatymais, palauš mane galutinai ir aš, kaip ir daugelis lietuvių analogiškose situacijose, mintyse palaidosiu man priklausančią nuosavybę… Apsiriko. Baudžiamuosius šios istorijos aspektus jau kelintą kartą nagrinėja Klaipėdos STT [tyrėja J.GAVEIKIENĖ], į kurios rankas, per Klaipėdos apygardos prokuratūrą visa medžiaga pateko iš Generalinės prokuratūros ir viliuosi, kad šį kartą Klaipėdos STT jau iš esmės peržvelgs šią bylą, nors, kad to daryti labai nenori, aš supratau jau per ankstesnius jų tyrimus. Vis tik anksčiau ar vėliau, tikiuosi, ši institucija privalės pamiršti savo simpatijas kai kuriems Palangos aukštiems veikėjams ir turės priimti sprendimus, kuriuos diktuoja ne emocijos, o Lietuvos Respublikos įstatymai. Šiuo atveju noriu padėkoti kai kuriems Generalinės prokuratūros pareigūnams ir pačiam Generaliniam Prokurorui Dariui VALIUI, kuris buvo mane priėmęs asmeniškai ir, panašu – suprato, kad Palangos mieste ir Klaipėdos apygardoje jau pernelyg ryškiai toleruojamas nebaudžiamumas ir savavaldžiavimas.

Grįžtant prie teismų „karuselės“ Palangos klausimais, nebesiplėtosiu į visas detales. Tiesiog trumpai galiu pasakyti, kad teismo posėdžių ir sprendimų bei nutarčių lavina mane vienu metu jau išmušinėjo iš pusiausvyros tikrąja to žodžio prasme. Nes jų per tą, sąlyginai neilgą laiką jau buvo ne vienas ir ne dvi dešimtys. Vis tik prieš porą metų Palangos apylinkės teismas, nors ir labai nenoriai, Palangos savivaldybės administracijos buvusiam direktoriui Valerijui Kuznecovui paskyrė 200 lt. baudą. Sutikite, bauda tikrai simbolinė, nes vienas mano vizitas į Palangą man kainuodavo ne ką mažiau. Tačiau netrukus po šios baudos, ir toliau savivaldybei nevykdant minėto Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimo, antstolė paprašė teismo skirti ir antrąją baudą. Palangos teismas ir toliau rodė didelę meilę savo miesto valdžiai, todėl antrąją baudą paskyrė tik 600 lt. Nors sprendimas vilkinamas buvo jau ne mėnesį ir ne du, o visus pusantrų metų. Savivaldybės administracijos direktorė Akvilė Kilijonienė su tokia bauda nesutiko ir apskundė šį sprendimą Klaipėdos apygardos teismui, o šis [teisėjas Žydrūnas BERTAŠIUS] nesugebėjo išspręsti ar ankstesniojo teismo sprendimas įvykdytas, baudą panaikino ir grąžino bylą nagrinėti atgal į Palangos apylinkės teismą iš naujo… Nesu mėgėjas sąmokslo teorijų, tačiau šiuo atveju man išliko įtarimas, kad tai galėjo būti tolimesnio nuosavybės atstatymo vilkinimo sudėtinė dalis: gi Klaipėda ir Palanga vos ne vienas ir tas pats miestas, o dar turint omenyje, kad kai kurie teisininkai galimai susiję ir studijų laikų ryšiais… Tiek to, nesigilinsiu į tai, ko tiksliai gal niekada ir nesužinosiu. Kur kas svarbiau, kad į vilkinimo grandinę, tiesiogiai ar ne visai, įsijungė ir Palangos Temidė. Keletą teismo posėdžių buvo paskirta apgaulei, man siūlyta Taikos sutartis, kurios iš tikro nei nebandyta siekti. Nebent aš nei iš šio, nei iš to pradėčiau manyti, kad man visai ir nereikia atgauti visko, kas priklauso. O paskutinis Palangos teismo posėdis ir įvykiai po jo, mane privertė jau kreiptis į teisėju etikos komisiją [apie tai taip esu rašęs šiame savo tinklapyje], nes teisėja Liucija Paulauskaitė ne tik, kad be pagrindo priėmė Palangos savivaldybės administracijos direktorės išteisinamąjį sprendimą, bet ir jo net man neišsiuntė, taip bandydama atimti mano galimybę apskųsti šį sprendimą aukštesnės instancijos teismui. Vis tik aš, net ir neturėdamas šios nutarties, ją apskundžiau Klaipėdos apygardos teismui. „Be motyvų“, tačiau taip sustabdydamas laikrodį. Nors ir to bandyta nepripažinti. Vis tik, ko gero mano skundas pasiekęs Teisėju tarybą suvaidino savo vaidmenį ir mano atskirasis skundas buvo priimtas, o prabėgus netrumpam laikui, pagaliau ir išspręstas. Šį kartą Klaipėdos apygardos teismas mano skundą nukreipė nebe minėtajam teisėjui Ž.Bertašiui, kuris kaip parodė ankstesnės bylos nagrinėjimas, ne itin pajėgus nuspręsti kada koks teismo sprendimas būna įvykdytas, o kada ne, o pakliuvo Teisėjai Danguolei MARTINAVIČIENEI. Teismas vyko rašytinio proceso tvarka, tad man nei netekę matyti šios Teisėjos, tačiau ir be to reiškiu jai didžiausią pagarbą, nes jos nutartis, kitaip įvardinti nei negalėčiau, tarsi gaivaus oro gūsis priplėkusioje lietuviško Temidės aplinkoje. Be abejo, aš puikiai suprantu, kad bet kurioje byloje kiekvienas iš mūsų vertina tuos teisėjus, kurie priėmė jiems palankius sprendimus, tačiau mano byla kiek kitokia: čia esmė ne tame, kad sprendimas palankus man. Čia svarbiausia, kad atsirado Teisėja iš didžiosios raidės, kuri sugebėjo įžvelgti daugelį mūsų suvyniojusį teisinį nihilizmą, valdininkų nepagarbą įstatymams ir teismų sprendimams, pasityčiojimą iš bet kokio teisinės valstybės statuso, kurį deklaruoja Lietuva ir nusprendė tam duoti atkirtį. Ji negrąžino, kaip dažniausiu atveju įprasta, bylos dar kartą nagrinėti į L.Paulauskaitės teismą Palangoje [jei neklystu, per tą laiką ši teisėja tapo Palangos apylinkės teismo pirmininke, gal todėl jos etiką svarstyti ir atsisakė teisėjų taryba?], o nutarė pati išspręsti šią bylą iš esmės. Ir tai padarė – paskyrė Palangos savivaldybės administracijos direktorei Akvilei KILIJONIENEI ne 600, o visą 1000 litų, t.y. maksimalią, įstatymu numatytą baudą. Suprantu, kad tokių pareigų asmenims tūkstantis litų yra, liaudiškai sakant, tik drambliui bombonkė, tačiau čia ne mažiau svarbus ir ženklas tai pačiai administracijai, kad pakaks! Kad atėjo laikas laikytis įstatymų, nes ne visi Lietuvos piliečiai yra teisiniai analfabetai.

Artimiausiuose Klaipėdos apygardos administracinio teismo posėdžiuose bus sprendžiami kiti, ne mažiau aktualūs mano nuosavybės atstatymo klausimai: vienas iš jų, atviras Palangos teisininko Vytauto KORSAKO apsimetinėjimas Nežiniuku. Jis mat, atstovaudamas tą pačią direktorę, neįtaria nieko blogo, kad važinėti į savo valdą man priklausančiu žemės ruožu Palangos savivaldybė kažin kokia forma leidusi, ko gero, įtakingam palangiškiui Arūnui GRIGALAUSKUI. Šis Lietuvos teniso federacijos prezidento pavaduotojas, Vėtros poilsio namų direktorius, Rotary klubo atstovas, prieš dešimtmetį buvęs Palangos tarybos narys dar tada patylomis susitvarkė sau leidimus disponuoti mano giminei grąžintina žeme, o Palangos savivaldybė galimai taip ilgai ir nevykdė Klaipėdos teismo sprendimo, nes reikėjo truks plyš išlaikyti paslaptyje šį antikonstitucinį veiksmą. Taigi, viliuosi kad artimiausiame teismo posėdyje ponui Korsakui jau bus atšalęs noras neteisiniams veiksmams įteisinti pasitelkinėti vietinius gyventojus, kurie, neva, gali patvirtinti, kad man negražinamos žemės negrąžinamos „zakonno“.

Tai tokia mano šios dienos nuomonė, o kaip bus iš tikro, netrukus parodys ateitis.

R.Matelis: Artūro Račo paskatintas – apie Lietuvos “šviesulį” – T konservatorių S

Žinau, kad kažkas pamanys, kad esu mažaraštis žioplys, nes net partijos pavadinimo tikslaus nežinau, tačiau tokie žmonės labai apsiriks. Šios kadencijos seimo lyderę – TS-LKD vadinti Tėvynės sąjunga man ne tik neapsiverčia liežuvis, bet ir pirštai nepajėgia suspaudyti tokios kombinacijos. Manau, kad geriausia tiktų pavadinimas su daugtaškiu tarp žodžių, į kurių vietą Kiekvienas galėtų įsirašyti  tai, kas jam atrodytų tinkamiausia. O Krikščionys demokratai čia visai ne į temą, nes ši partija, mano įsitikinimu, niekada ir nieko krikščioniško nepademonstravo. Taigi, tiksliausias trumpinys, manau, būtų T…S, kur vieni gal rašytų Tėvynės skurdintojų sąjunga, kiti, gal Tėvynės mulkintojų sąjunga, treti … dar kitaip. Tiek to, nesistatau tikslo tapti pavadinimų kūrėjų, todėl apie tai tik tiek.

Retai kada imuosi laisvomis temomis rašyti iš pat ryto, tačiau šis kartas išimtinis. Įsijungęs kompiuterį visai atsitiktinai pataikiau į “15min” laikraštyje atsiradusį Artūro Račo straipsnį “Dūstu iš pavydo” ir prisimindamas savo naujai atsiradusį pomėgį “kalbėtis” mintimis, supratau, kad turiu įsiterpti. Nes, šiaip jau man visada mielas BNS direktorius, galimai varžomas įvairių etikos kodeksų, galimai negalėjo išsakyti daugiau nei tai padarė. Džiaugiuosi, kad esu nevaržomas žurnalistų kodeksų, todėl galiu kalbėti daugiau, iki tos ribos, kuri leidžiama bet kuriam, demokratiją deklaruojančios valstybės eiliniam piliečiui.

Dėl laiko stokos, šį kartą apsiribosiu tik Artūro RAČO bakstelėjimu pirštu į pirmą pasitaikiusią iliuziją „Užtikrintos geresnės sąlygos auginti vaikus“ ir ją pabandysiu papildyti savo mintimis ir įžvalgomis. Skubėdamas prisipažinti, kad esu toks pats “šiek tiek nenormalus“ ir nesidomiu ne tik politikų raugiamais agurkais ar sodinamais ridikėliais, bet manęs nedomina net ir politikų šypsenos ar naudojami kvepalai. O kai atmeti šiuos jų pliusus atsiranda platesnės galimybės matyti šių tautos atstovų mintis, tikslus ir siekius. Arba jų nebuvimą.

Šiandiena visuomenei, o reiškia – rinkėjams, vis labiau brukama mintis, kad kiekvienoje partijoje yra ir gerų, ir blogų žmonių, todėl negalima nusistatyti prieš kurią nors partiją, o reikia tiesiog stengtis pelenuose rasti aukso. Aukso, aišku nerasime, tačiau kurį laiką aš su šia nuomone sutikau. Dalinai sutinku ir dabar, tačiau kaskart į tai žiūriu ir vis labiau kritiškai. Nes imu suprasti, kad nežinau ką reikėtų laikyti geru žmogumi. Tuo labiau, kalbant apie politikus. Nors įvairios pasaulio ideologijos teoriškai gana skirtingai traktuoja asmenybės, o reiškia – lyderio rolę visuomenėje, ginčytis čia nėra dėl ko. Gyvenime, lyderiai neabejotinai įtakoja savo pavaldinių veiksmus, tad ar gali būti geras žmogus, kuris savo valia talkina blogam lyderiui?

Aš kažkada jau esu rašęs, kad konservatorių vadas dar iki rinkimų neslėpė daugelio, mano akimis žiūrint, savo nežmoniškų nuostatų visuomenės atžvilgiu. [Kiek tolėliau šiek tiek paanalizuosiu kai kurias jų.] Ir jei manau, kad visuomenė dalinai kalta, kad pritrūko kantrybės ar mentaliteto į tai pasigilinti, tai tos partijos nariams tokia kaltė krenta neabejotinai. Nežinau ką manyčiau apie konservatorius, jei jie būtų į pirmininkus išsirinkę I.Degutienę, tačiau, kaip ten bebūtų, faktas, kad vadovu liko A.Kubilius, aiškiai parodė, kad šioje partijoje gerų žmonių yra mažiau pusės. Nes sąžiningai ir patriotiškai mąstantis žmogus negalėjo balsuoti už dabartinį premjerą.

Galėčiau pabandyti vardinti daugelį Lietuvos skaudulių, kurie dar labiau ar visai naujai užgriuvo eilinį Lietuvos gyventoją valdant šiam ministrui pirmininkui, tačiau tai itin plati tema, todėl ją pasiliksiu ateičiai. Ir apsiribosiu pakartotina jo atsakymų anketoje „Mano balsas“ analize prieš ketverius metus. Tuo labiau, kad šio lyderio „amžius jau ne reprodukcinis”, o reiškia, nuostatos smarkiai pasikeisti ir negalėjo.

Seimo rinkimuose 2008, A.Kubilius, kaip ir visi kandidatai, atsakinėjo į visiems vienodus klausimus. Keletą jų pacituosiu…

Klausimas:  Ar pritariate tam, kad aukštasis mokslas didesnei daliai studijuojančių būtų mokamas?
Atsakymas:  “TAIP” Tad, gerbiamas Artūrai, ar galima dar tikėtis kitokio rezultato su ikimokyklinio amžiaus vaikais? Manau – ne. Šio atsakymo potekstėje slypi tvirta nuostata – gyventi pilnavertį gyvenimą verti tik tie, kas turi daug pinigų
Klausimas: Ar pritariate tam, kad Lietuvoje būtų įvestas progresinis gyventojų pajamų mokesčio tarifas?
Atsakymas: „NE“ Mano komentaras: Ir valdžios atstumtieji ir oligarchai turi solidariai [mėgstama valdančiųjų frazė] vienodą procentą. Ir tie, kuriems nebeliko maistui, ir tiems, kuriems radus 10 lt. neverta net lenktis jų pakelti
Klausimas: Ar pritariate tam, kad Lietuva įsileistų daugiau emigrantų iš Europos Sąjungai nepriklausančių šalių?
Atsakymas: „Tikriausiai TAIP“ Mano komentaras: Imigrantai iš ne ES šalių – akivaizdžiai pigesnė darbo jėga. Ją įsileidus, ne tik bus slopinamas tautinis identitetas, bet ir vietiniams gyventojams nekils darbo užmokestis. Didės bedarbystė. Ačiū ne ES sąjungos piliečiams už supratingumą, kad jie dar pas mus nesiveržia. Nors tas supratingumas, veikiausiai, kiek kitoks – jie supranta, kad Lietuva, kaip ir jų tėvynė, pagal pragyvenimo lygį tik trečiarūšė šalis.
Klausimas: Ar pritariate tam, kad merai būtų renkami tiesiogiai?
Atsakymas: „neturiu nuomonės“ Nežinau kaip kitiems, bet man keista, kaip žmogus, pretendavęs į premjerus, neturėjo nuomonės šiuo klausimu. Gal nenorėjo jos sakyti?

Tai šiam kartui tiek… Permečiau akimis ką parašiau ir supratau, kad ne taip jau daug pavyko susieti su Artūro išridentu klausimu apie „Užtikrintas geresnes sąlygas auginti vaikus“. Bet gal tame ir yra nepriklausomo rašeivos privalumas? O kita vertus, nėra visa tai jau taip ir nesusiję. Nes mūsų gyvenime, šiaip jau viskas yra viename mazge.

R.Matelis: Pokalbis su ministru K.STARKEVIČIUMI. Mintimis!.. Apie nuosavybės atstatymą Lietuvoje

Jau jaučiu savo skaitytojų šypsenas ir gal net mažą ironiją; tik pamanyk – pokalbis mintimis. Tačiau aš neturiu kito varianto, nes ponas K.Starkevičius tikrai nerastų motyvo leistis su manimi į gyvo žodžio diskusiją. Nežiūrint į tai, kad mums tekę bendrauti ir gyvai. Paskutinį kartą – prie Ramučių kultūros namų, kur jis buvo atvykęs su keletu kitų ministrų savo kadencijos pradžioje. Tada, prieš beveik ketverius metus, jam įteikiau raštą, kuriame detaliai įvardinau problemas, su kuriomis susiduriu siekdamas teisingo nuosavybės į nacionalizuotą žemę atstatymo. Po trumpo pokalbio, tada, likau laukti teigiamų postūmių: vis tik tikėjau šiuo žmogumi, nes jis man gyvenime kartą jau tarsi ir buvo bandęs padėti analogišku klausimu. Deja, „tarsi“ yra tarsi. Tada iki jo kadencijos, kaip Kauno apskrities viršininko, pabaigos buvo likę apie savaitė laiko. Dabar gi manau, kad nieko naujo nebūtų įvykę ir jei ta kadencija būtų tęsusis ilgiau.

 Šiam, virtualiam pokalbiui, mane paskatino šiandieninis žurnalisto Dano NAGELĖS straipsnis, „Respublikoje“: “Žemės reforma nesibaigs niekada“ (01) Malonu kai, nors vis rečiau, dar pasirodo reporterių, kurie išlieka dėmesingi didelėms teisingumo prarajoms. Ačiū, Gerbiamas Danai.

 Tiesą sakant, kai rašai kad ir kokį straipsnį, visada viliesi, kad jis pasieks ne tik atsitiktines ausis, bet ir adresatą. Tad kas gali paneigti, kad po šiuo pokalbiu gali atsirasti ir asmeniškų K.Starkevičiaus minčių tęsinys? Žinoma, bus-nebus, šiandiena nespėliosiu. O mano sumanyta schema, tikiuosi, niekam nepasirodys sudėtinga. Pokalbis čia bus suguldytas trimis eilėmis: korespondentas, ministras ir aš, Romualdas Matelis [paprastumo dėlei – visi inicialais]. Ir ketvirta eilutė  – menamam ministro atsakymui.

Tiesa, iš anksto pabrėžiu vieną “smulkmeną” – man absoliučiai nepriimtina skambi gražbylystė – Žemės reforma. Jokiomis reformomis pas mus Lietuvoje nekvepia. Vyksta bolševikų kažkada nubuožintų Lietuvos žmonių tolimesnis alinimas, kuris vadinasi Nuosavybės atstatymu, tuo tarpu realybėje vykdomas sąmoningas nuosavybės NEATSTATYMAS.

D.N. – Jūsų vadovaujama ministerija siūlo panaikinti galimybę už valstybės išperkamą turtą atsiskaityti vertybiniais popieriais. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje padaugėjo pinigų, kuriais galima atsiskaityti už žemę, o gal tos žemės, kurią galima grąžinti, miestuose daugiau atsirado?
K.S. Kol kas tokia mintis tik ministerijos viduje cirkuliuoja. Tikrai daugiau pinigų neatsirado. Juo labiau pagal rinkos vertę mes tikrai su savininkais negalėsime atsiskaityti. Pirmiausia tai būtų nesąžininga, nes ką tuomet pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę. Be to, tai yra neįmanoma, nes yra apskaičiuota, kad, norint su visais likusiais atsiskaityti pagal rinkos vertę, reikėtų apie 30 mlrd. litų. Iš kur tokius pinigus gausime?
R.M.

– Ministre, tikiu, kad daugiau pinigų neatsirado. Nes gi lyginant su paprasto, eilinio Lietuvos piliečio atlyginimais [nekalbant jau apie begalinę armiją bedarbių], Jūsų, ne tik ministrų, bet ir daugelio valstybinių įstaigų valdininkų atlyginimai nesuvokiamai dideli, tad argi gali mažas pajamas gaunantys žmogeliai sunešti jums nepažabotus apetitus siekiančius atlyginimus ir dar užtikrinti biudžetą, kuris pajėgtų teisingai atlyginti už okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę? Aišku, kad ne. Bet išeitį aš jums pasufleruosiu: visų pirma ir nesistenkite mokėti pinigais, o grąžinkite žmonėms turėtą žemę. Ir nemeluokite, kad jos nėra. Žemė gali būti vežama sunkvežimiais, bet ji niekada nebuvo išvežta iš Lietuvos. Žmonėms reikia atstatyti nuosavybę ne į žemę, o į žemės plotą, o plotai išliko kaip ir buvę. Tiesa, kurie užstatyti TSRS laiko pastatais, grąžinti nebeįmanoma, tačiau realybėje tie plotai tikrai ne tokie, kad už juos, teisingam atlyginimui reikėtų 30 mlrd. litų. Matyt prasti jūsų ekonomistai, pabandykite paskaičiuoti pats. Tam tikrai nereikės prisiminti sinusų, tangentų ar vektorinės algebros. Pakaks gerai veikiančio kalkuliatoriaus. O jei dar sąžiningai įvertinsite savo ir savo artimiausių pavaldinių atlyginimus ir jų naudingumo Lietuvai koeficientus, pinigų tikrai palaipsniui padaugės.

O dėl sąžinės, ką pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę, tai aišku, kad skola neišnyko ir prieš tuos žmones. Tik negalima neįvertinti, kad tie, kas gavo pinigus tada, kai jie turėjo tam tikrą perkamąją galią, tam tikra prasme jau kažką atgavę, o kiti savo mylimos valstybės aplamai palikti prie suskilusios geldos. Todėl šiukštu manyti, kad jei kažkam prie 20 metų išmokėjote, kad ir 2000 lt., būtų nuskriausti atžvilgiu tų, kurie už tą patį šiandiena gautų 3000 lt. Nes perkamoji lito galia nuvertėjo taip smarkiai, kad už pinigus, kurie tau garantuodavo vidutinišką sodybą paežerėje, šiandiena tegali tikėtis pailsėti porą savaičių panašioje kaimo turizmo sodyboje.

D.N. – O kodėl tada atsisakoma galimybės atsiskaityti vertybiniais popieriais? Gal jie buvo nepaklausūs?
K.S. – Iš tikrųjų dabar nėra patrauklių įmonių, kurių akcijų žmonėms galėtume pasiūlyti. Anksčiau žmonės imdavo „Telekomo“ akcijomis, nes jos buvo paklausios. O dabar nieko panašaus pasiūlyti neturime.
R.M.

– Ar patrauklume esmė? Mane prieš XXX laiko, t.y. 20xx xxx xx d. pasiekė kiek kitokios žinios. Valstybės turto fondas mane informavo, kad vertybinių popierių nebėra aplamai [prisegu rašto kopiją]. Tai kam gi kalbėti spaudai apie neegzistuojančius dalykus? Sakykite tiesiai – vyriausybė ignoruoja LR seimo priimtus nuosavybės atlyginimo įstatymus, nors jei norėtų laikytis jų, turėtų nupirkti jų akcijų biržose. Nors ir krizė, akcijų biržos vertybinių popierių stygiumi nesiskundžia

D.N. – Kol kas reforma į pabaigą eina tik kaimo vietovėse…
K.S. – Taip, kaime žemė grąžinta beveik 100 proc. Ten tik teisinių problemų šiokių tokių yra. O mieste – didžiausios problemos Kaune ir Vilniuje, kur dar nepasiekta ir 50 proc.
R.M.

– Šioje vietoje teturiu tik klausimėlį: ar tai reiškia, kad šiuose miestuose patys didžiausi niekadėjai susirinkę? Ar, kad Nacionalinės žemės tarnybos žemėtvarkininkai čia jau seniai su sąžine atsisveikinę?

D.N. – Žmonės, turėję žemės didmiesčiuose ar kurortuose, nesutinka jos persikelti kitur, imti pinigais ar akcijomis?
K.S. – Būtent, kad nesutinka. Daug kas norėtų pinigais, tačiau sako, kad siūloma per maža suma. Aš tikslių skaičių nežinau, tačiau Kaune būtų apie 3,5 tūkst. žmonių, kuriems neatkurta nuosavybė, o Vilniuje – apie 5 tūkst.
R.M.

– O ar gali sutikti? Jūs sutiktumėte iš savo, jei neklystu, gimtosios Garliavos keltis į Pabradę ar Akmenę? „Sako“, kad per maža suma? Tai gal galėtumėte man paskolinti, kad ir pusvalandžiui 1 mln. litų? Tikrai viešai pasižadu skolą grąžinti sutartu laiku. Tik vietoje milijono atiduosiu 5000 lt. Jums gi neatrodys, kad tai labai negerai. Tikriausiai susiprasite, kad kartais reikia ir šiokių tokių nuolaidų padaryti.

D.N. – Kiek valstybės siūloma žemės kaina skiriasi nuo rinkos vertės?
K.S. – Labai daug skiriasi. Miestuose – nuo 20 iki 100 kartų. Ir kaimuose smarkiai skiriasi nuo rinkos vertės. Anksčiau beveik nesiskirdavo, bet pastaruoju metu ir kaimuose žemė brango, o valstybės kainos apskaičiavimo metodika nesikeitė. Ypač kaimuose aplink didžiuosius miestus skirtumas didelis.
R.M.

– Jūs teigiate, kad atlyginimas pinigais nuo 20 iki 100 kartų mažesnis už rinkos kainą? Aš jau esu paskaičiavęs ir paskelbęs tiek internete, tiek savo atvirame laiške premjerui A.Kubiliui, kad mano asmeniniu atveju siūlomas atlyginimas yra mažesnis virš 200 kartų! Tiek to, neaptarinėkime kiek šimtų kartų mažesnę kompensaciją siūlote. Pakalbėkime apie Konstitucijos imperatyvų reikalavimą, kad valstybė [jos institucijų asmenyje], turi būti vienodai lygi visiems savo piliečiams. Tai kaip gi gali būti, kad kai kam atlyginama tik 20, o kai kam net 100 kartų mažiau? Kame čia Konstitucijos laikymasis? Ar kolegės I.Šimonytės gerai apmokami pavaldiniai prarado gebėjimą gerai skaičiuoti?

D.N. – Dar 2007-ųjų pabaigoje tuometinis premjeras Gediminas Kirkilas žadėjo, kad žemės reforma bus baigta dar 2008-aisiais. Ar bus kada nors reformos pabaiga?
K.S. Matote, 2008-ieji buvo rinkimų metai, todėl ir žadėjo tokius dalykus. Rinkiminiai pažadai. Mes to niekada nežadėsime, nes tokie pažadai yra nerealūs.
R.M.

– Jei apsiriksiu, pataisykite mane: o ar čia ne rinkiminė kompanija daryti tarsi viešą atgailą ir klaidinti visuomenę teisingumo atstatymo neįmanomumu? Ar šiandiena, besibaigiant kadencijai, jūs nemanote, kad paprasčiausiai nesugebėjote deramai dirbti prabėgusius ketverius metus? O gal manote, kad jei nesugebėjote jūs, tai to niekada nebesugebėtų ir niekas kitas jūsų poste? Gi ne atskirti piliečiai Lietuvoje turi teisę ir, tuo labiau – pareigą inicijuoti įstatymų pataisas, kurios užtikrintų Konstitucijoje įtvirtintą teisingumą, o būtent ministrai ir jų „svitos“. O aptariamas klausimas kaip tik Žemės ūkio ministerijos kompetencijoje. Ir jei matėte, kad netinkamai išlankstytas mūsų savivaldos įstatymas, kuris tapęs kliūtimi nuosavybės deramam grąžinimui, tai ar padarėte ką nors, kad ŽŪ ministerija nebūtų savivaldybių „įkaite“? Čia negaliu susilaikyti  ir nepaklausęs: gal jūs, suvokęs savo gabumų stygių, naujuose rinkimuose nebesibolatiruosite?

D.N. – Kad reforma pasistūmėtų didmiesčiuose, reikia pinigų, bet valstybė jų neturi. Kokius siūlysite būdus paspartinti žemės reformą?
K.S. – Ir toliau bus atsiskaitoma pinigais, o jei atsiras kažkur laisvos žemės – siūlysime natūra.
R.M.

– Atsiras… Laisvos žemės miestuose yra pakankamai, žemė negali atsirasti arba išnykti. Tą, berods dar rusų Lomonosovas yra įrodęs savo teoremomis. Vilniuje, jei apsirinku – pataisykite – regis arti 600 ha laisvos žemės. Kas valdo Lietuvą, jei ministras negali tinkamai įvertinti esamos situacijos ir pradėti tą žemę skubiai dalinti? Tiek Vilniuje ar Kaune, tiek kituose miestuose stovi dideli daugiaaukščių masyvai. Tarybiniai projektuotojai, neturėjo pareigos taupyti žemę, todėl tarp daugiaaukščių pastatų numatė milžiniškus atstumus. Tie, kas suinteresuoti nuosavybės neatstatymu, galimai bambėtų, kad skiriant neatlygintinai tuo didžiulius tuščius, niekieno nenaudojamus plotus, būtų sunaikinama žalieji plotai. Tačiau Jūs, ministre, negalite nesuvokti, kad piliečiai, statantys sau gyvenamą namą, niekada neapsiriboja asfaltuotu kiemu: ypač naujakuriai visada skuba apsiželdinti savo teritorijas, vėliau jas kruopščiai prižiūri. Tai kaip jūsų manymu žmonėms gražiau žvelgti  per langą: į metų metais nenušienautas pievas ir krūmų brūzgynus ar į dailiai tvarkomą privataus savininko kiemą?

D.N. – Žmonės skundžiasi, kad kai kurios miestų savivaldybės ir laisvą žemę linkusios pasilaikyti sau: geriau tegul apauga krūmokšniais, bet savininkams negrąžina. Ar tai tiesa?
K.S. – Tikrai yra tokių savivaldybių, kurios laisvos žemės neatiduoda į fondą. Tos laisvos žemės yra ir tame pačiame Vilniuje, ir Kaune. Net šalia miestų centrų yra laisvos nenaudojamos žemės, bet savivaldybės labai vangiai ją perveda į valstybės fondą.
R.M.

– Su tuo sutinku pilnai. Bet ir vėl gi – o koks Jūsų realus indėlis per prabėgusią kadenciją į tai, kad savivaldybės taip nesielgtų? Ar bandėte inicijuoti įstatymo pataisas? Juk vieša paslaptis, kad Lietuvoje tikra savivalda net nekvepia. Turime paralyžuotą savivaldą, kuri retai kada tenkina gyventojų poreikius. Tad ar reikia bijoti čia ką nors keisti? Sugriuvus TSRS, kaip deklaruojama visais valstybės lygmenimis, Lietuva eina demokratijos keliu. Tai kur gi ta demokratija, jei net ministras nekovoja už savo kompetencijos klausimų sprendimą?

1 2

Kazys STARKEVIČIUS

Ministro kadenciją baigiantis konservatorius K.Starkevičius

SKIRTUMAS. Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius atskleidė, kad valstybė už negrąžintą žemę jos savininkams siūlo iki 100 kartų mažesnę sumą, nei turtas kainuoja rinkoje. Viktoro Purio nuotr.
Faktai [iš dienraščio „Respublika“.Nuo žemės reformos pradžios 1991 m. iki šių metų pradžios iš viso pateikta 731,38 tūkst. piliečių prašymų šalies kaimo vietovėse atkurti nuosavybės teises į 4,02 mln. hektarų žemės. Žemės grąžinimas šalies rajonų savivaldybių teritorijose, išskyrus atskiras priemiestines teritorijas, artėja prie pabaigos, nes jau priimta sprendimų atkurti nuosavybės teises į 3,96 mln. hektarų žemės, miško ir vandens telkinių. Tai sudaro 98,46 proc. piliečių prašymuose nurodyto turėto žemės ploto. Šių metų pradžios duomenimis, nuosavybės teisės į žemę kaimo vietovėse dar neatkurtos 26,1 tūkst. piliečių, tačiau 11,1 tūkst. piliečių grąžintinos žemės sklypai jau suprojektuoti, patvirtinti žemės reformos žemėtvarkos projektuose ir vyksta šių projektų įgyvendinimo darbai.

Iki šių metų pradžios atkurti nuosavybės teises į 39,2 tūkst. hektarų žemės miestams iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtose teritorijose yra pateikti 51,5 tūkst. piliečių prašymų. Nuosavybės teisės į miestuose turėtą žemę atkurtos į 28,7 tūkst. hektarų, tai yra į 73,2 proc. piliečių prašymuose nurodyto ploto. Miestuose lieka atkurti nuosavybės teises į 10 tūkst. hektarų žemės. Vilniuje nuosavybės teisė atkurta vos į 32,3 proc. prašymuose nurodyto ploto, Kaune – į 58,2 proc., Panevėžyje – į 46,6 proc., Birštone – į 61,4 proc., Palangoje – į 52,9 proc. Kituose miestuose situacija kur kas geresnė.

Parengta pagal dienraštį “Respublika“

From: Cia mano laiskas [mailto:reromaka@mail.ru]
Sent: Tuesday, October 11, 2011 2:56 PM
To: Valstybės turto fondas info@vtf.lt
Subject: Paklausimas del atlyginimo uz zeme

Laba diena,
aš iki šios dienos nesu atgavęs nuosavybes už TSRS nacionalizuota žemę. Kaip žinia, įstatymas dėl nuosavybės atstatymo <…>, vienu iš savo punktu numato, kad kompensuojama gali buti vertybiniais popieriais. Plungės žemėtvarkos darbuotojai man teigia, kad akcijas aš galėčiau gauti LR Turto fonde.
Noriu pasitikslinti ar si informacija nėra klaidinanti ir jei tikrai Turto fondas kompensuoja savininkams už jų turėtas žemes, tai kokia forma tai butu daroma.

Pagarbiai,

Romualdas Matelis, gyv. Xxxxxxxx
reromaka@mail.ru,
2011-10-11 d.

================================================================================

Paklausimas del atlyginimo uz zeme

От кого: “VINCIUNIENE, Irena” <I.Vinciuniene@vtf.lt>
Кому: “‘reromaka@mail.ru'” <reromaka@mail.ru>
Копии: “OVERLINGAS, Stasys” <S.Overlingas@vtf.lt>, “GURSKIENE, Renata” <Info@vtf.lt>
Переадресовано от:
Переадресовано для:
Дата переадресации:
Комментарий:

12 октября 2011, 14:46 1 файл важное

Laba diena,

Valstybės turto fondas nuo 2003 m. vykdė atlyginą valstybei priklausančiomis akcijomis už valstybės išperkamą žemę. Per šį laiką akcijomis buvo atlyginta 11,5 tūkst. piliečių. Šiuo metu visos atlyginimui skirtos akcijos jau yra perduotos piliečiams.

Jei atlyginimui už valstybės išperkamą žemę dar bus skirta papildomai akcijų, atlyginimas akcijomis galės būti tęsiamas toliau.

Dėl informacijos apie atlyginimą akcijomis Jūs galite kreiptis į Valstybės turto fondą šiais tel.: 85 2684921, 2684923

Pagarbiai Valstybės turto fondo

Privatizavimo skyriaus viršininko pavaduotoja

Irena Vinciūnienė , tel. 852684925

R.Matelio atviras laiškas Premjerui A.KUBILIUI