Archive for the ‘Vartotojų teisės’ Category

R.Matelis: Laiškas V.Vasiliauskui, Lietuvos banko vadovui

vasiliauskas-lrt-stop-kadras-2Nors oficialiąją šio laiško versiją, išdėstytą popieriuje, Lietuvos banko valdybos pirmininkui išsiunčiau kaip pareiškimą, tekstas daug maž autentiškas. Su gal tik mažais nesminiais pakeitimais. Jis štai čia:

UAB „Medicinos bankas“, o, gal būt, ir kiti Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai pradėjo reikalauti iš savo klientų pasirašyti įvairius sutikimus, tarpe kurių ir „Sutikimas tvarkyti asmens duomenis“. Šiame „sutikime“, be kita ko, dvejomis žvaigždutėmis [**] pažymėta kas bus tiems, kurie nesutiks, kad jo duomenimis bankas galėtų manipuliuoti pagal galimai tik jiems suprantamus Lietuvos Respublikos įstatymus: NESUTIKUS, BANKAS TURI TEISĘ NESUDARYTI BANKO SĄSKAITOS SUTARTIES“, – rašoma pateikiamame blanke.

Tačiau net šis, abejotinos teisinės galios pagrasinimas, yra dar ne viskas. Realybėje, asmenys nesutinkantys pasirašyti šio sutikimo, jau šiandiena yra šantažuojami, kad ir esamos sutartys bus nedelsiant nutraukiamos. Tai buvo daroma atvykus į Kauno filialą V.Krėvės prospekte, tą patį išgirdau ir šiandiena paskambinęs į šio banko centrinę būstinę Vilniuje, telefonu (8 5) 264 4830. Kažkodėl neabejoju, kad ši situacija Jums žinoma, todėl prašau šį mano pareiškimą priimti kaip viešą informaciją, kurią galimai skelbsiu ir internete.

Susidariusi padėtis, visų pirma, reikalauja aptarti pačią tokio reikalavimo esmę. Toks piliečių prievartavimas visų pirma yra politinis, o ne finansinis ar ekonominis aktas, o kaip žinia, politinius sprendimus Lietuvoje patikėta daryti Lietuvos Respublikos Seimui, įstatymų leidybos forma. Ir seimas tai daugiau ar mažiau sėkmingai daro. Tuo tarpu bankų, tiek komercinių, tiek valstybinių paskirtis ir tikslai yra visai kitokie. Štai Jūsų vadovaujamas Lietuvos bankas savo misija ir pagrindiniais tikslais nurodo: puoselėti šalies pinigų, kredito ir atsiskaitymų sistemų patvarumą ir vientisumą, jų stabilų, patikimą ir efektyvų funkcionavimą, palaikyti kainų stabilumą. Medicinos bankas internetiniame puslapyje, savo misija nurodo padėti klientams kurti bei vystyti nuosavą verslą finansuojant jo augimą, o tikslu įvardina pelningos ir stabilios banko veiklos užtikrinimą. Todėl akivaizdu, kad bankai Lietuvoje iki šiol dar neturėjo nei tikslų, nei teisinio pagrindo pradėti kaupti duomenis apie piliečius, jais keisti ir kitaip manipuliuoti. Tačiau, o kaip yra šiandiena?

Kalbant su žemutinės grandies bankų specialistais, akivaizdu, kad jie nei nežino iš viršaus jiems nuleistų naujų nurodymų esmės ir prasmės, todėl keista būtų jei jie dar bandytų galvoti apie tokių veikų galimas pasekmes. Tačiau piliečiai, jei jie nori būti visapusiškai saugūs, privalo apgalvotai reaguoti į tokius, kaip aprašytasis, reikalavimus. Ir tai tikrai nėra joks požymis, kad pilietis, saugantis savo asmeninius duomenis, yra linkęs nusikalsti ar net tai jau padaręs. Paprasčiausiai visi turime žinoti, kad Lietuvos teisinė sistema vis dar nepateisinamai mažo pajėgumo, todėl liaudiškas, kažkada vieno kino filmo išpopuliarintas posakis, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas, tebėra realistiškas ir šiandiena.

Bet visa tai tik teorija. Pažvelkime ką gi Medicinos bankas teigia priverstinai brukamu „sutikimu“.  Tekstas neilgas, tad percituoju jį:

„SUTINKU, kad UAB Medicinos bankas (toliau – Bankas) tvarkytų mano asmens duomenis, įskaitant asmens kodą,  Banko sąskaitos sutarties vykdymo ir kitais teisėtais tikslais ir juos teiktų tretiesiems asmenims Lietuvos respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

Esu informuotas (-ta) apie savo teisę susipažinti su Banke tvarkomais mano asmens duomenimis ir teise reikalauti ištaisyti neteisingus, neišsamius ir netikslius asmens duomenis.“

Gerbiamas Valdybos Pirmininke, kas tai? Kokių tikslų siekiama verčiant piliečius, banko klientus arba indėlininkus pasirašyti tokius sutikimus? Juk jei, kaip teigia Medicinos banko žemutinės grandies specialistės, omenyje turima tik teisėti, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyti duomenų panaudojimo atvejai, tai kam reikalingas piliečio sutikimas? Gi nei vienoje gyvenimo srityje, ko gero, nei vienoje pasaulio šalyje neimami piliečių raštiški sutikimai laikytis įstatymų. Tačiau jei gerai pasigilinsime į šiuos du sakinius, brukamus bankų, galime įžvelgti ir kažkokių klastos momentų. Ir ar ne dėl jų bandoma surinkti klientų parašus?

Paaiškinkite man, prašau, ką reiškia „Tvarkyti mano asmens duomenis, įskaitant asmens kodą“? Nors, ko gero abu nesame lituanistai, puikiai suprantame, ką reiškia žodis „Tvarkyti“. Tvarkyti mes galime kambarius, sugedusį mechanizmą arba nuotraukas savo albume. Zodynas.lt dar nurodo, kad tvarkyti galima gyvenimą, buitį, sąskaitas… Bet kokiu  atveju tai suprantama sąvoka, kurią dažnu atveju galima apibudinti kaip tam tikrą reorganizaciją arba tiesiog sugedusio daikto taisymą. Tačiau kaip gi bankininkas ruošiasi tvarkyti mano asmens kodą? Ir kaip kitus asmens duomenis tvarkys? Nesuprantu… Gi gal nesiruošia Medicinos banko ekonomistai ar buhalteriai keisti mano pavardės, gimimo metų ar kitų duomenų?  Tai kame tada reikalas? Tai gal jokio tvarkymo nei nebus? Gal paprasčiausiai nėra kaip skelbtis, kad parūpo pradėti prekyba Lietuvos piliečių duomenimis, todėl duomenų tvarkymas šiuo atveju teatlieka „vatos“ vaidmenį į kurį suvyniojamas duomenų perdavinėjimas kažkokioms trečiosioms šalims?

Gerbiamas Pirmininke. Prisiminus kažkada žiniatiekos pagarsintą ir sparnuotąja tapusią Jūsų frazę apie ne šio pasaulio dimensijas, norisi tikėti, kad pripažinsite, jog savo duomenų saugojimas nuo trečiųjų šalių yra vis dar šio pasaulio dimensija, ji teisėta, todėl bet kokie bankininkų nurodymai jų atsisakyti yra galiojantiems LR įstatymams prieštaraujantys aktai ir tokia veika nedelsiant turi būti nutraukta. Atvejai, kai teismas suteikia galimybę prokuratūrai, policijai ar kitai teisėsaugos institucijai gauti duomenis apie vieną ar kitą įtariamąjį, nėra diskutuotini, jie turi būti vykdomi ir šiam tikslui pasiekti nėra būtinas joks piliečių raštiškas sutikimas.

Prašau Jūsų, kaip Lietuvos banko kuris yra priežiūros institucija ir stebi ar finansų rinkos dalyviai laikosi įstatymų, Vadovo, pripažinti, kad demokratinėje šalyje negali būti prievartos, kada komercinė struktūra daro spaudimą fiziniams asmenims, reikalaudama iš jų atsisakyti savo asmens duomenų apsaugos ir perleisti ją jai. Lietuvos bankas, pagal savo skelbiamus įsipareigojimus, nagrinėja vartotojų ir prižiūrimų įstaigų tarpusavio ginčus, teikia rekomendacijas, kaip, Lietuvos banko nuomone, turėtų būti išspręstas konkretus ginčas tarp vartotojo ir finansų įstaigos. Todėl prašau Jūsų imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias neteisiniams komercinių bankų, o visų pirma – Medicinos banko veiksmams.

Pagarbiai Romualdas Matelis

Matelis: Atspėkime mįslę. Kodėl per banką pigiau?

Jei Jums atsibodo Jūsų butas, automobilis ar norite pasikeisti savo turimą sklypą į kitą, natūralu, kad Jūs pasistengsite išplatinti savo sukurtą skelbimą. Tai galima padaryti, jį pateikiant laikraštyje arba įkeliant į tam skirtas internetines svetaines. Pakalbėkime apie antrąjį variantą, pabandykime jį įkelti į www.domo.plius.lt

“Atėję” šiuo adresu mes turime šiam tinklapiui avansu susimokėti, o tam yra skirti trys būdai: internetinė bankininkystė, banko kortele arba SMS žinute iš savojo telefono. Mįslių nebūtų, jei visi trys būdai būtų lygiateisiai. Bet ne, jei norite papildyti SMS žinute iš savo telefono, turėsite sumokėti DVIGUBAI BRANGIAU! Ne 2, ne 3 ir net ne 10, o visu 100 % brangiau.

Akimirkai įsijauskime, kad esame domo.plius savininkai ar vadovai. Koks gi mūsų tikslas vystant šią veiklą? Manau, atspėjote visi – pagrindinis tikslas yra gauti maksimalų pelną. Kiek antraeiliai tikslai, tikriausiai, yra turėti gerą savo firmos vardą, įsigyti patikimų partnerių ir t.t. ir jokiu būdu neturėtų būti tikslas žongliruoti savo paslaugomis, t.y. vienokiam klientui pateikinėti vienokią sąskaitą, kitokiam – kitokią. Nebent jei tai galėtų sąlygoti tavo pelno dydį.

Kai bankai primygtinai siūlo gyventojams mokėti internetu, situacija suprantama: jie nori visus įpratinti susimokėti už bet ką internetu, kas jiems leis ir toliau siaurinti savo filialų tinklą, o reiškia – nebereikės mokėti už patalpas ir jų šildymą, bus galima atleisti į gatvę daugelį darbuotojų [kokie beviltiškai naivūs bankų padalinių operatoriai, siūlantys internetinę bankininkystę žmonėms – jie kertasi šaką ant kurios sėdi], o išlaidų sumažėjimas, suprantama, savininkams didins pelną.

Tačiau KAM skelbimų lentos savininkams ar vadovams reikia truks pliš pinigus gauti per banką – per kortelę arba internetinę bankininkystę?

Berods Lomonosovas nustatė, kad medžiaga iš niekur neatsiranda ir be pėdsako neišnyksta. Suprantama, jo epochoje dar nebuvo internetinių bankininkysčių ar kreditinių bei debitorinių kortelių, o tai gal būtų ir apie jas ką parašęs. Todėl savotiškai naują aksiomą bandau skurti  aš:

XXI amžiaus kapitalistai, be jokio suinteresuotumo nedaro nieko, tad jei jau jie ką nors padarė, reiškia turėjo tą tikslą.

Tad belieka paspėlioti. Man kyla kelios padrikos versijos, jas surašau, o Jūs, mieli skaitytojai, pasirinkite vieną iš Jums tinkančių atsakymų. Žinoma, jei turite savo versiją, parašykite ją…

1. Skelbimų portalų vadovai labai myli bankus, todėl besąlygiškai ir be naudos sau [o gal net atbaidydami dalį savo vartotojų] kovoja už bankų šviesesnį rytojų, skatindami savo vartotojus naudotis internetiniais mokėjimais.

2. Skelbimų portalų vadovai yra užkietėję kolekcionieriai ir renka ne bet ką, o mūsų esminius asmeninius duomenis [asmens kodus, sąskaitas ir t.t.]

3. Šių firmų vadai iš prigimties yra statistikos mėgėjai, todėl jiems įdomu kokių bankų paslaugomis labiausiai naudojasi jų klientai.

4. Kažkas iš pašalies jų paprašė surinkti tuos mūsų duomenis ir jie tai uoliai atlieka.

5. Iš naivumo. Tiesiog pamanė, kad tokiu būdu taps labai moderniška kompanija.

Na, o kol suksite galvas su šiomis mįslėmis, galite pasižiūrėti į žemiau esančias iliustracijas, kurios, gal dar aiškiau, nei mano straipsnelis parodo apie ką kalba eina…

============================================

============================================

Papildyti sąskaitą per elektroninę bankininkystę yra 2 kartus pigiau, nei trumpąja SMS žinute.

Sąskaitos papildymas pavedimu per banką internete

Suma : Lt (5 pliusai – 5 litai) Pasirinkite banką:

Swedbank  Seb  DnB Nord  UB   Danske  parex  Nordea  Šiaulių bankas

Atlikę apmokėjimą spauskite žemiau esantį mygtuką “Atnaujinti”.
Atnaujinti

Sąskaitos papildymas banko kortele

Suma: Lt (5 pliusai – 5 litai)


Jei norite gauti sąskaitą faktūrą parašykite laišką į finance@plius.lt nurodydami įmonės rekvizitus, apmokėjimo datą ir paskutinius 4 mokėjimo kortelės nr. skaičius

Pliusų sąskaitos papildymas trumpąja žinute (SMS)   Latvia

Norėdami papildyti sąskaitą, siųskite SMS žinutę numeriu 1679 su tekstu, esančiu lentelėje žemiau:

Žinutės žodis Kaina Pliusų suma  
PLIUS1 2 Lt 1
PLIUS2 4 Lt 2
PLIUS3 6 Lt 3
PLIUS4 8 Lt 4
PLIUS5
10 Lt

5

PLIUS 10 Lt 5

Išsiuntę SMS paspauskite “atnaujinti”

R.Matelis: “Kas juokiasi, kas pyksta, o man tapo aišku, kad…”

Šeštadienis buvo niūrus ir lietingas tuo parodydamas, kad ne tik vasara pasibaigė ankstokai, bet ir prasidėjęs ruduo nežada lepinti mūsų gražiais orais. Jaučiausi apsimiegojęs, nesinorėjo nieko veikti, o dieną pusvalandžiui prigulęs atsipūsti prabudau tik po pusantros valandos. “Toks šiandiena oras, kad visi kaip apkvaitę” – vėliau man aiškino telefonu draugelis. Gal būt, tačiau sekmadienis buvo visai kitoks: temperatūra +20 laipsnių, tad, manau,- pats tas tiems, kuriems vis per karšta, neturėjo skųstis ir nemėgstantys šalčio. Susiskambinome su pussesere, nes buvo svarbių reikalų ir nutarėme susitikti Kauno “Molo” picerijoje. Nei nežinau kaip ji ten vadinasi, gal “Pizza Jazz”, gal “Can Can” ar dar kitaip. Man jos visos vienodos, nekreipiu į tai dėmesio.

17 valandą jau atsisveikinome, bet namo dar neskubėjome. Žmona pasiūlė paklaidžioti po “Molo” krautuvėles, tad be diskusijų taip ir padarėme. Prašliaužėme visus koridorius, akimis išmatavome “Kikos” arą ir pradegustavome prieskonių lentynas, o kai jau susiruošėme namo, atsiminiau, kad į pabaigą mano turimos cigaretės. Tad pasukome link prie “Maximos” esančio alkoholio ir svaigalų skyriaus. Skirtingai nei prie kasų, šiuose skyriuose dabar eilių pasitaiko retai. Tad ir šį kartą prieš mane testovėjo vienas aukštas kumptelėjęs pagyvenęs vyriškis. Jo reti žili plaukai rodė, kad jis sulaukęs arti 60-ties, o suvargusi fizionomija rodė, kad lengvo gyvenimo jam vargu ar kada tekę matyti. Paskui mane atsistojo gal keturiasdešimtmetė moteris: šviesiaplaukė, guvaus veido ir pakankamai linksmų akių. Prie kasos aparato sukinėjosi nedidukė pardavėja ar gal, kaip dabar madoje – konsultantė, nei nežinau.

Alkoholio skyriuje, šiame prekybos centre, kiek kitaip nei kitur. Pardavėja atleidinėja ne tik tuos, kurie atėję rūkalų ar alkoholio, bet ir iš salės išeinančius pirkėjus, tad duotuoju momentu ji skaičiavo savitarnos salės pirkėjų prekes. Tačiau netruko atsisukti ir į mus. Vyriškis paprašė parduoti jam 250 gr. Dainavos buteliuką. Pardavėja, paėmusi jį iš lentynos, pakankamai sutrikusiu veidu paklausė pirkėjo: “Ar galite man pasakyti kelintų metų gimimo esate?”

Pauzė… Tada mano pirmtakas eilėje paprašo pakartoti klausimą ir pardavėja jį pakartoja.

“Kam jums to reikia?” – klausia žilasis kaimynas eilėje. “Man 54 metai, bet kam jums tai?”

“Mums liepta klausti amžiaus visų be išimties” – atsako mergina… “Kad neparduotume nepilnamečiams”

Matau susierzinusią šio žmogaus reakciją, kurią palydi keiksmažodis ir pliūpsnis kelių sakinių: jis buvęs Norvegijoje ir ten tokio debilizmo niekur nematęs. Parduotuvėse ne tik amžiaus niekas neklausinėje, bet ir apsauginių jokių nėra, o čia… vaikšto uniformuoti veltėdžiai… Bet nė iš tų jis, kad itin atšiauriai rėkautų, kišasi į kišenę mažąjį butelaitį ir eina savo keliais. Matau ir sutrikusį kasininkės veidą, kuri patylomis, tarsi labiau sau, nei pirkėjams, teisinasi – “mums kitaip uždrausta”. Jaučiu ir savo nedidelį sutrikimą, nors mintyse bandau kaltinti darbuotoją… Na juk negali būti, kad liepė net pensininkų klausinėti kiek jiems metų…

“Man pakelį šių cigarečių” – parodau į lentynoje išdėstytas prekes. Kasininkė paima pakutį ir klausia manęs: “Ar galėtumėte man pasakyti kelintų metų jūs gimimo?” Dabar jau man akimirksnio šokas. Ir cigaretėms reikia sakyti savo amžių? Vis tik, skirtingai nei anas vyriškis, pasakau kaip klaustas – ne savo amžių, o gimimo metus. Ir juos pasakęs tuoj pat pasigailiu… Gi dokumentų neprašo. Tiesiog joms liepta klausti. O kas būtų jei būčiau laiku sureagavęs ir pasakęs, kad man 19? Na, arba, kad esu gimęs kokiais 1990 metais… Ech, paskubėjau, ryt būtinai nueisiu ten dar kartą…

Belaukiant grąžos, man už nugaros stovėjusi keturiasdešimtmetė prakalbo pati: “Kažkokia kvailystė” – sakė ji. – “Aš va ten pirkau vakar,” – ranka parodė kažkur į gatvės pusę, – “tai man irgi liepė pasakyti gimimo metus”. Nesumečiau nei ką atsakyti… Mintimis jau grimzdau į kažkokią keistą euforijos būseną. O gal tiesiog į apmąstymus… Iš kai kurių LR miestų jau sklinda vis garsesnės kalbos, kad dabartinė valdžia ir teisėsauga prisimindama, ko gero, savo tėvų pasakojimus apie Stalino, Chruščiovo ir Brėžnevo laikus, kaskart dažniau ima taikyti priverstinius neparankių visuomenės aktyvistų tikrinimus psichiatrinėse ligoninėse, kur galimai taikoma ir tam tikras medikamentinis apdorojimas. Tokios žinios jau gana plačiai sklinda internete, gal būt ir laikraščiuose, bet aš vis dar nežinau ar tuo reikia tikėti vienas prie vieno. Įtarti galima, kad tokiu pat būdu manyta susitvarkyti ir su neparankia profsąjungų aktyviste Vilniaus Karoliniškių poliklinikoje

Kita vertus mane jau senokai piktina “proto testai”, kuriuos vis plačiau naudoja įvairūs prekybininkai. Apie tai rašiau ne kartą, tame tarpe “R-kiosk” už surinktus lipdukus siūlomos nusipirkti neadekvačių kainų skudurinės onutės, ir “IKI” į telefonus siuntinėjami slaptažodžiai, kurį pasakęs galėsi nusipirkti vandens butelį už 5 litus… Bet ši situacija manęs jau nei kiek nebepiktino. Nes supratau, kad tokių akcijų sumanytojus jau tikrai reikia patikrinti pas medikus.

R.Matelis: Siekti asmeninės gerovės, bet kokia kaina. Apie kinologus

  _  

Nežinau kaip kitiems, bet mane apima toks šlykštus jausmas, kada tampa sunku net valdytis, kai matai žmogų, kuris bet kokia kaina bando tave paversti kvailiu. Ir visa tai daroma grynai vardan savo galimos finansinės gerovės. Tokių pavyzdžių kiekvienas galėtume rasti aibes, tačiau klausimas ne kiek ir kokių jų yra, o tame, ar mes patys save gerbiame, jei mums kartais demonstruojama tokia nuomonė? Pasakysiu dar plačiau: ar gerbia save redakcijos, spausdindamos akivaizdžiai finansinės naudos siekiančius straipsnius? Aš manau, kad ne. Nors suprantama, kad gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis, būdamas laikraščio savininku aš tikrai neleisčiau gadinti savo leidinio prestižo. Ir tegul atlaidžiai žiūri į mano šiuos teiginius dienraščių redaktoriai ar bosai, nes tame, ką tvirtinu, tiesos daug. Bet čia teoriniai pamąstymai, o dabar pereisiu prie konkrečios temos.

Vakar dienos žinių sraute pasitaikė ir toks rašinukas: Prekiautojus keturkojais veja iš turgaus. Jei vertinti ir neabejotinai jo užsakovų komentarus po straipsniu, tai tuščias, nieko įdomaus nepranešantis, bet savo esme man šlykštus rašinėlis. Niekada giliai nesidomėjau “Ūkio banko” savininko kapitalo apimtimi, bet neįmanoma nežinoti, kad “Kauno diena” tarsi jam priklausantis laikraštis. O jei jau taip, tai tuo labiau manęs niekas neįtikins, kad koks nors šunų augintojas sugebėjo papirkti patį V.Romanovą. Ne, matyt savininkas tinkamai neprižiūri savo nuosavybės, o tuo puikiai pasinaudoja redaktoriai ar kiti atsakingi darbuotojai.

Straipsnio esmė [tingintiems skaityti], ne nauja. Veislinių šunų ir kačių savininkai jau daug metų nori įkinkyti Lietuvos įstatymdavystę savo finansinei padėčiai pagerinti. Ne visi jie tobuli, todėl tai išsidavę jau ne kartą ir įvairiose situacijose. Tikslas jų tik vienas – ne išveisti ar išsaugoti kokią nors įdomią, unikalią ir patrauklią veislę, o paprasčiausiai uždirbti daug pinigų. Kažkas gali ir toliau manyti, kad kinologų ir panašūs klubai turi paskirtį suburt šunų augintojų fanus, o aš, manau nedaug suklysiu, teigdamas, kad tai tik eilinė grupuotė, turinti vieną tikslą – pinigus. Kodėl sakau, kad mažai suklysiu? Ogi todėl, kad tarpe jų neabejotinai yra tikrai fanų, kurie čia pakliuvę dėl didelio susidomėjimo augintiniais. Tačiau tokie entuziastai paprastai lieka be postų, kuriuos užima pelno siekiantys karjeristai.

Dar prieš eilę metų man teko ilgokai klavišais kautis su tokiais žmonėmis “Bitėplius” forume. Tada buvo bukai kalama mintis, kad reikia priimti įstatymą, kuris draustų beveislių šunų ir kačių laikymą. Motyvuota, kad tik klubininkai gali deramai patikrinti šunų psichiką nuo pat jų gimimo, todėl taip jie išgelbėtų pasaulį nuo šunų dantų. Nenorėjo girdėti tada to forumo “entuziastai” nei, kad spaudoje daug aprašytų atvejų, kai būtent žmones ir vaikus apkandžioja veisliniai, klubuose įsigyti šunys [tada buvo šviežia istorija apie Jonavoje smarkiai apkandžiotą vaiką Čiau čiau veislės šuns. Neįdomūs jiems buvo ir mano argumentai, kai aš parašiau, kad gal ir maistą leiskime auginti tik tiems, kas sėklas naudoja ne savo, o perka parduotuvėse, nes kas žino kokia bus suvalgyto agurko psichika? :))

Komentaruose keliais vardais pasirašę veikėjai labai pritaria straipsniui. Nors be abejonės tie pritariantys patys tiesiogiai susiję su šiuo verslu. Kai kurie pavirkauja kaip sunku užauginti veislinį šuniuką. Na tai neauginkite jei Jums neapsimoka. Bet auginate, reiškia meluojate, kad tai neva ne pelninga, o grynas nuostolis.

Bet tiek to tie žmogeliai, kurie labai jau nori priverstinai žmones suvaryti pirkti iš jų. Tokiu amoralių asmenybių buvo ir bus. Tačiau jei toks įstatymas ar kitas norminis aktas iš tikro būtų priimtas, jų iniciatorius tikrai turėtume įtraukti į Gėdos knygą. Tai būtų absoliutus demokratijos sutraiškymas. Kokią teisę man kažkas turi nurodyti, kad aš turiu puikuotis kažkieno išrašytu “diplomu”? Mano skonis yra mano skonis ir man dažnu atveju gali būti kur kas gražesnis jokios veilsės neturintis šuo, negu jūsų pudeliai, straforšyrai ir t.t. Aš nesuvokiu kodėl žmogus turi ploti tada, kai jam nepatiko spektaklis. Aš nesuprantu kodėl turėčiau girti architektą, nesugebėjusį nieko sukurti ir todėl Kauno pilį padariusį tarsi bičių korį. Ir tuo labiau nesuprantu kodėl turėčiau mokėti pinigus kažkokiam klubininkui už tai, kad jis savo kalę ar šunį nuvežė pas tokį patį klubininką vokietį. Ne, nerevizuoju aš jų hobio, tegul vežioja jei turi iš to džiaugsmą. Bet ar turi tą džiaugsmą? Labai abejoju, man atrodo, kad jie turi tik pinigų siekį.

Berašant šias mintis ką tik toptelėjo mintis – o ar veislinių šunų ar kačių veisėjai moka LATGA’i? Autorinių teisių reketininkams… Gi turėtų, nes išveista šuns veislė, be jokių abejonių toks pat autorinis darbas, kaip ir sukurta kompiuterinė programa ar Druskininkuose, Grūto parke stovinti Lenino skulptūra. Labai abejoju, bet manau, kad va čia vertėtų kelti šį klausimą viešumon. Gal tada “kuklesniais” taptų bent jau ta įžūlioji klubininkų dalis, kuri už dviejų gyvenimo džiaugsmą patiriančių gyvūnų sutenerystę įsigudrinę jau priverstinai imti reikalauti pinigų. Iš visų, be išlygų.

“Sterilizuoti [iškastruoti – R.M.] reikia beveislius šunis ir kates” – skelbia klubininkai proto bokštai. O gal patys mielieji sterilizuokitės, a? Idant ateities kartoms nepersiduotų jūsų reketiški siekiai REIKALAUTI PINIGŲ iš bet ko, kuris nori namuose turėti paprastą šuniuką ar katytę. “Pilnos gatvės kakučių, va koks rezultatas beveislių šunų mylėtojų” antrina kitas. O ne, mielieji, čia joks ne įrodymas, netgi priešingai. Beveislių šunų augintojai dažniausiai jų ir nevedžioja po miestą. Juos laiko savo kiemuose ir susitvarko patys. O “veisliniai” entuziastai kaip tik veržiasi į gatves pademonstruoti savo “kūrinius” ir sukrauna masę “turtų” šaligatvių pakraščiuose. Nekraukite savo įpročių ant beveislių gyvūnų augintojų.

Gėda, tikrai nuoširdžiai gėda, kad kažkas atranda savyje drąsos pradėti tokias temas, brukti pseudo argumentus visai tautai. Laimei, tikiuosi, tokių nėra daug. Tik jie garsiai rėkauja.

Romualdas Matelis: Apskaita gatvėje, o vartotojas už borto?

Tikriausiai gautume šoką, jei vieną dieną atėję į banką pasidėti pinigų, išgirstume pasiūlymą juos palikti kokioje nors IKI ar Maximos saugojimo kameroje. Taip, aišku, ir nebus. Tačiau, o kaip su mūsų apskaitos skaitikliais, kurie išrikiuoti beveik visų miestų gatvėse? Juk jie ir reguliuoja mūsų piniginių plotį.

Lietuvoje pirmieji iš gyventojų atiminėti apskaitos priemones pradėjo elektrikai. Tada jie dar vadinosi paprasčiausiai „Elektros tinklais“. Šias tradicijas mielai tęsė ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ [VST, dabar LESTO]. Kuria prasme atiminėti, manau, skaitytojas susigaudys: iki tol ramiai gyventojų butuose buvę skaitliukai pradėti iškėlinėti į lauką, dažniausiai į gatvėje sumontuotą stovelį arba tiesiog ant elektros stulpo. Nesunku nuspėti ir kam tai buvo daroma. Tiesa, vienareikšmio atsakymo aš nežinau, gal būt jo ir nebuvo. Nes čia galėjo susigretinti net keli interesai. Spėju, kad vienas iš jų buvo iki Elektros tinklų privatizacijos prichvatizuoti kuo daugiau valdiškų pinigų. Nes iškėlimus, kaip taisyklė, vykdė koks nors UAB‘as, o kainos tokio nesudėtingo darbo būdavo tiesiog paauksuotos. Antrasis interesas, kurio niekas garsiai niekada neįvardijo, bet visi jį tarsi ir jautėme – o gal gi savo bute mes sustabdome tą skaitliuką. Arba kaip nors nuimame plombas ir atsukame rodmenis atgal. O va gatvėje tai padaryti jau bus neįmanoma.

Netrukus savo „giminaičių“ pavyzdžiu užsikrėtė ir dujų tiekėjai. „Lietuvos dujos“, nors dar ir nepasiekė tokio masiškumo, žingsnis po žingsnio vejasi elektrikus. Spėju, kad surinkti milijonai už gyventojams tiekiamas dujas, ne taip jau paprastai sulenda į privačias kišenes, gal gi atsiranda institucija Lietuvoje, kuri atlieka realų auditą [reviziją] ir patikrina kokio dydžio yra realios dujotiekių išlaidos, kokios pajamos ir, radusi nežmonišką pelną, gal būt, lieptų sumažinti mums tiekiamų dujų kainas. Tačiau dabar… dabar ir auditoriams nepaliekama šansų, nes išlaidos tarsi ir išaugusios, nesunku pirštu bakstelėti į kokį nors popieriuką: „va kiek sumokame už apskaitos prietaisų iškėlimą. Mums vis dar trūksta pinigų. Mūsų pelnas visai nedidelis“.

Kažkas gal galėtų bandyti ir pateisinti tokį elgesį. Jei įtikėtų, kad tikrai lietuviai masiškai vagia dujas ar elektrą. Tačiau ar tai padaryti paprastam žmogui įmanoma? Manau, kad ne, nes, kad ir kur bebūtų apskaita, plombos ant jos ne šiaip sau švininės „balvankės“ kaip kažkada. Šiuolaikinės plombos itin sudėtingos. O įžūlus vagis ir gatvėje jaučiasi kaip namuose. Žinome tai visi, skaitome gi įvairias kriminalines kronikas.

Tačiau dabar pažvelkime į visa tai iš kitos pusės. Net socialistinės diktatūros metais nebuvo taip  paniekinta žmogaus  teisė žinoti, kad jis moka už tikrai savo sunaudotą energijos kiekį. Dabar, kai save įvardijame kaip gyvenančius demokratijos sąlygomis, realybėje matome, kad ta demokratija, toli gražu, ne visada skirta mums, vartotojams. Tačiau kai kurie įstatyminiai aktai tikrai demokratiški tik didžiosioms monopolijoms. Įdėmiai peržvelkime kokias sutartis mums yra primetę elektros ir dujų tiekėjai.

Prieš keletą metų, kai elektros tiekėjai bandė iškelti mano skaitliuką iš buto į gatvę, nesutikau. Nes ne mano valdoje esantis skaitliukas tampa bet kam prieinamas, reiškia net nepilnametis šposininkas gali atsidaryti dėžutės dureles ir, pavyzdžiui, nuplėšti plombą. O atsakomybę už tai parašu būčiau prisiėmęs aš. Ir ji ne simbolinė, tiekėjui radus nuimtą plombą, jis iš manęs galėtų reikalauti apmokėti maksimaliu esančių įrengimų pajėgumu net už kelis mėnesius. Lyg viską įsijungęs, naudočiau elektrą dieną naktį. Na, bet elektros reikalai jau praeityje. Po ilgos ir nelengvos kovos, mano interesus vis tik apgynė Vyriausioji ginčų komisija, kuri neleido iškelti mano skaitliuko, o elektrikus įpareigojo pasistatyti antrą, kontrolinį skaitiklį. Neleido ir nuimti plombų nuo mano bute likusiojo, pagal kurio rodmenis moku ir šiandiena. O būtent bent jau nuimti plombą labai troško VST darbuotojai. Klausimas kodėl? Atsakymas tik vienas – jie kažkodėl labai nenorėjo, kad aš turėčiau galimybę, esant reikalui, įrodyti, kad mano skaitliukas rodo tikrą sunaudojimą. Gi jei jis būtų be plombos, būtų galima teigti, kad aš manipuliuoju savo apskaitos prietaisu.

Šių metų pradžioje mane pradėjo atakuoti ir „Lietuvos dujų“ Kauno filialas: „Norime iškelti jūsų skaitliuką į lauką“. Vėl teko prirašyti kupetą raštų, kol agresyviosios „Lietuvos dujos“ buvo apramintos. Tiesa, nežinau kiek ilgam, bet to tikiuosi. Vartau rankose „Lietuvos dujų“ Kauno filialo tipinės sutarties kopiją, kurios taip ir nepasirašiau. Jos 4 skyriuje [„Vartotojas privalo“], 4.6 eilutėje įrašyta: „leisti Tiekėjo įgaliotiems atstovams <…> atlikti skaitiklių <…> iškėlimą“. Ar tai ne primetamas beteisiškumas? Gi situacija ta pati, gatvėje aš negaliu užtikrinti jokio skaitiklio saugumo. Maža to, „Lietuvos dujos“, kaip žinia, yra privataus kapitalo įmonė, tad kodėl aš turėčiau tikėti, kad ten dirba šventieji ir niekada man nebus padidinti skaitiklio parodymai? O jei jie bus padidinti, turėsiu mokėti brangiau. Štai todėl ir pradėjau, kad pinigams turi būti derama apsauga, o ne metalinė dėžutė, kuriai tinka bet koks raktelis.

Nebesiplėtodamas pasidžiaugsiu, kad mano, regis, nelygioje kovoje su milžinišku monstru – „Lietuvos dujų“ Kauno filialu, šį kartą nereikėjo važiuoti iki LR Vyriausios ginčų komisijos. Mane suprato Valstybinė Vartotojų teisių apsaugos tarnyba, kuri įsigilino į savo anksčiau ratifikuotą „Lietuvos dujų“ tipinę sutartį ir 2011-10-11 d. priėmė naują Nutarimą Nr. 10-599, kuriuo konstatavo, kad Kauno vartotojams besąlygiškai primetamos tipinės sutarties net keturi punktai [4.3, 4.6, 10 ir 12] neatitinka Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punkto [nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu], todėl AB „Lietuvos dujos“ Kauno filialui pasiūlyta per 14 dienų nuo šio nutarimo gavimo, „pakeisti, panaikinti ar netaikyti“ šių punktų santykiuose su vartotojais.

Džiaugiuosi apgynęs viešąjį interesą, nes jei ne man, tai kažkam kitam tikrai galėjo kilti didelių ir sunkiai nekaltumą įrodytinų nemalonumų, neįdėmiai pasirašius tokią sutartį. O dabar galiu jau beveik nuraminti bent jau kauniečius, kad Jums nebereikės nervintis dėl gatvėje esančių skaitliukų techninio stovio. Rašau „beveik“, nes dar nežinau šios AB reakcijos, tačiau jei ji nesutiks su šiuo Vartotojų apsaugos tarnybos nutarimu, pastaroji kreipsis į tesimą, kur, tikėkimės, privers „Lietuvos dujas“ paisyti įstatymų.

O jei Jūs gyvenate ne Kaune… Ar pas Jus nėra tokių diskriminacinių punktų? Jei yra, patariu – pasistenkite juos atšaukti, precedentas jau yra.

Apačioje pridedu Valstybinės Vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimą ir jo techninės klaidos pataisymą.

Romualdas Matelis,

ekonomistas

Vieniems – didelės teisės, kitiems – tik sunkios pareigos