R.Matelis: “Kas juokiasi, kas pyksta, o man tapo aišku, kad…“

Šeštadienis buvo niūrus ir lietingas tuo parodydamas, kad ne tik vasara pasibaigė ankstokai, bet ir prasidėjęs ruduo nežada lepinti mūsų gražiais orais. Jaučiausi apsimiegojęs, nesinorėjo nieko veikti, o dieną pusvalandžiui prigulęs atsipūsti prabudau tik po pusantros valandos. “Toks šiandiena oras, kad visi kaip apkvaitę“ – vėliau man aiškino telefonu draugelis. Gal būt, tačiau sekmadienis buvo visai kitoks: temperatūra +20 laipsnių, tad, manau,- pats tas tiems, kuriems vis per karšta, neturėjo skųstis ir nemėgstantys šalčio. Susiskambinome su pussesere, nes buvo svarbių reikalų ir nutarėme susitikti Kauno “Molo“ picerijoje. Nei nežinau kaip ji ten vadinasi, gal “Pizza Jazz“, gal “Can Can“ ar dar kitaip. Man jos visos vienodos, nekreipiu į tai dėmesio.

17 valandą jau atsisveikinome, bet namo dar neskubėjome. Žmona pasiūlė paklaidžioti po “Molo“ krautuvėles, tad be diskusijų taip ir padarėme. Prašliaužėme visus koridorius, akimis išmatavome “Kikos“ arą ir pradegustavome prieskonių lentynas, o kai jau susiruošėme namo, atsiminiau, kad į pabaigą mano turimos cigaretės. Tad pasukome link prie “Maximos“ esančio alkoholio ir svaigalų skyriaus. Skirtingai nei prie kasų, šiuose skyriuose dabar eilių pasitaiko retai. Tad ir šį kartą prieš mane testovėjo vienas aukštas kumptelėjęs pagyvenęs vyriškis. Jo reti žili plaukai rodė, kad jis sulaukęs arti 60-ties, o suvargusi fizionomija rodė, kad lengvo gyvenimo jam vargu ar kada tekę matyti. Paskui mane atsistojo gal keturiasdešimtmetė moteris: šviesiaplaukė, guvaus veido ir pakankamai linksmų akių. Prie kasos aparato sukinėjosi nedidukė pardavėja ar gal, kaip dabar madoje – konsultantė, nei nežinau.

Alkoholio skyriuje, šiame prekybos centre, kiek kitaip nei kitur. Pardavėja atleidinėja ne tik tuos, kurie atėję rūkalų ar alkoholio, bet ir iš salės išeinančius pirkėjus, tad duotuoju momentu ji skaičiavo savitarnos salės pirkėjų prekes. Tačiau netruko atsisukti ir į mus. Vyriškis paprašė parduoti jam 250 gr. Dainavos buteliuką. Pardavėja, paėmusi jį iš lentynos, pakankamai sutrikusiu veidu paklausė pirkėjo: “Ar galite man pasakyti kelintų metų gimimo esate?“

Pauzė… Tada mano pirmtakas eilėje paprašo pakartoti klausimą ir pardavėja jį pakartoja.

“Kam jums to reikia?“ – klausia žilasis kaimynas eilėje. “Man 54 metai, bet kam jums tai?“

“Mums liepta klausti amžiaus visų be išimties“ – atsako mergina… “Kad neparduotume nepilnamečiams“

Matau susierzinusią šio žmogaus reakciją, kurią palydi keiksmažodis ir pliūpsnis kelių sakinių: jis buvęs Norvegijoje ir ten tokio debilizmo niekur nematęs. Parduotuvėse ne tik amžiaus niekas neklausinėje, bet ir apsauginių jokių nėra, o čia… vaikšto uniformuoti veltėdžiai… Bet nė iš tų jis, kad itin atšiauriai rėkautų, kišasi į kišenę mažąjį butelaitį ir eina savo keliais. Matau ir sutrikusį kasininkės veidą, kuri patylomis, tarsi labiau sau, nei pirkėjams, teisinasi – “mums kitaip uždrausta“. Jaučiu ir savo nedidelį sutrikimą, nors mintyse bandau kaltinti darbuotoją… Na juk negali būti, kad liepė net pensininkų klausinėti kiek jiems metų…

“Man pakelį šių cigarečių“ – parodau į lentynoje išdėstytas prekes. Kasininkė paima pakutį ir klausia manęs: “Ar galėtumėte man pasakyti kelintų metų jūs gimimo?“ Dabar jau man akimirksnio šokas. Ir cigaretėms reikia sakyti savo amžių? Vis tik, skirtingai nei anas vyriškis, pasakau kaip klaustas – ne savo amžių, o gimimo metus. Ir juos pasakęs tuoj pat pasigailiu… Gi dokumentų neprašo. Tiesiog joms liepta klausti. O kas būtų jei būčiau laiku sureagavęs ir pasakęs, kad man 19? Na, arba, kad esu gimęs kokiais 1990 metais… Ech, paskubėjau, ryt būtinai nueisiu ten dar kartą…

Belaukiant grąžos, man už nugaros stovėjusi keturiasdešimtmetė prakalbo pati: “Kažkokia kvailystė“ – sakė ji. – “Aš va ten pirkau vakar,“ – ranka parodė kažkur į gatvės pusę, – “tai man irgi liepė pasakyti gimimo metus“. Nesumečiau nei ką atsakyti… Mintimis jau grimzdau į kažkokią keistą euforijos būseną. O gal tiesiog į apmąstymus… Iš kai kurių LR miestų jau sklinda vis garsesnės kalbos, kad dabartinė valdžia ir teisėsauga prisimindama, ko gero, savo tėvų pasakojimus apie Stalino, Chruščiovo ir Brėžnevo laikus, kaskart dažniau ima taikyti priverstinius neparankių visuomenės aktyvistų tikrinimus psichiatrinėse ligoninėse, kur galimai taikoma ir tam tikras medikamentinis apdorojimas. Tokios žinios jau gana plačiai sklinda internete, gal būt ir laikraščiuose, bet aš vis dar nežinau ar tuo reikia tikėti vienas prie vieno. Įtarti galima, kad tokiu pat būdu manyta susitvarkyti ir su neparankia profsąjungų aktyviste Vilniaus Karoliniškių poliklinikoje

Kita vertus mane jau senokai piktina “proto testai“, kuriuos vis plačiau naudoja įvairūs prekybininkai. Apie tai rašiau ne kartą, tame tarpe “R-kiosk“ už surinktus lipdukus siūlomos nusipirkti neadekvačių kainų skudurinės onutės, ir “IKI“ į telefonus siuntinėjami slaptažodžiai, kurį pasakęs galėsi nusipirkti vandens butelį už 5 litus… Bet ši situacija manęs jau nei kiek nebepiktino. Nes supratau, kad tokių akcijų sumanytojus jau tikrai reikia patikrinti pas medikus.

Reklama

8 responses to this post.

  1. Posted by Eglė Mirončkienė on 2012.09.03 at 02:52

    Iš aš vakar mačiau tokį vaizdelį – kasininkė paprašė pensininkės pasakyti pirmuosius 6 asmens kodo skaičius. Buvo juokinga. Manau, prekybininkai turi motyvą elgtis absurdiškai, nes ko gero tikisi, kad kai žmonės pradės masiškai piktintis, tokia tvarka bus pakeista.

    Atsakyti

  2. Posted by Danguole. on 2012.09.03 at 07:10

    Na jau visai eina is proto zmones Lietuvoje. Jeigu jau abejoji del pirkejo amziaus, galima paprasyti asmens dokumento su nuotrauka, bet ne klausti kelintais metais zmogus gimes.

    Atsakyti

  3. Posted by Gileta on 2012.09.03 at 10:39

    O man tokie uolūs visų įsakymų vykdytojai kelia juoką, kai amžius jau aiškiai matosi. Suprasčiau, jei kartais iki 30 metų prašytų dokumentų, gal kas ir jaunai labai atrodo. Bet visada buvo bukapročių, kurie vykdo visus įsakymus nieko negalvodami, pagal “raidę“.

    Atsakyti

    • Gileta, visa tai taip ir yra. Tik esant šiandieninei situacijai darbo rinkoje arba, tiksliau sakant – masinei bedarbystei [jei įvertintume kiek bedarbių būtų įskaičiuojant tuos, kurie yra emigravę – kitaip nepavadinsi], kasininkės kaltinti vis tik negalima. Nes nevykdydama paliepimo ji galėtų jau sekančią dieną atsirasti gatvės “biržoje“.

      Atsakyti

  4. Posted by Rita (Klaipėda) on 2012.09.03 at 10:55

    Juokinga. Nejaugi kiekvieno augusio ar pagyvenusio žmogaus reikia klausinėti, kiek jam metų ar asmens dokumentą parodyti. Manau, kad paprašyti asmens dokumento reikia jaunimo.

    Atsakyti

  5. Posted by Aldona on 2012.09.03 at 12:35

    Išsidirbinėjimas, ne kitaip! Aišku, pardavėjų kaltint negalima – jos vykdo įsakymus, bet kas tokią nesąmonę sumanė, tai jau tikrai siųst pas psichiatrą! Kuo toliau, tuo gražiau! Gal perkant lovą, reiks pasakyt, su kuo miegosi ir ką toje lovoje dar veiksi?Absurdas! Nei juoktis, nei verkt…..

    Atsakyti

  6. Posted by kukuliukas on 2012.09.03 at 22:46

    TAI- Prekybininkų ir alkoholio gamybininkų priemonė, skirta valstybės piliečių nepasitenkininui sukelti, mokslo metų pradžios šventės progai skirtam draudimui.
    Šis metodas vadinamas LETRIZMU, Šią formą pirmieji panaudojo anarchistai.

    Atsakyti

    • Daleiskime, kad ir taip. O kas iš tokios akcijos ir ką galėtų laimėti? Nepasitenkinimo pas mus ir taip jau per akis, bet nuo to niekas nesikeičia.

      Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: