R.Matelis: “Kas juokiasi, kas pyksta, o man tapo aišku, kad…“

Šeštadienis buvo niūrus ir lietingas tuo parodydamas, kad ne tik vasara pasibaigė ankstokai, bet ir prasidėjęs ruduo nežada lepinti mūsų gražiais orais. Jaučiausi apsimiegojęs, nesinorėjo nieko veikti, o dieną pusvalandžiui prigulęs atsipūsti prabudau tik po pusantros valandos. “Toks šiandiena oras, kad visi kaip apkvaitę“ – vėliau man aiškino telefonu draugelis. Gal būt, tačiau sekmadienis buvo visai kitoks: temperatūra +20 laipsnių, tad, manau,- pats tas tiems, kuriems vis per karšta, neturėjo skųstis ir nemėgstantys šalčio. Susiskambinome su pussesere, nes buvo svarbių reikalų ir nutarėme susitikti Kauno “Molo“ picerijoje. Nei nežinau kaip ji ten vadinasi, gal “Pizza Jazz“, gal “Can Can“ ar dar kitaip. Man jos visos vienodos, nekreipiu į tai dėmesio.

17 valandą jau atsisveikinome, bet namo dar neskubėjome. Žmona pasiūlė paklaidžioti po “Molo“ krautuvėles, tad be diskusijų taip ir padarėme. Prašliaužėme visus koridorius, akimis išmatavome “Kikos“ arą ir pradegustavome prieskonių lentynas, o kai jau susiruošėme namo, atsiminiau, kad į pabaigą mano turimos cigaretės. Tad pasukome link prie “Maximos“ esančio alkoholio ir svaigalų skyriaus. Skirtingai nei prie kasų, šiuose skyriuose dabar eilių pasitaiko retai. Tad ir šį kartą prieš mane testovėjo vienas aukštas kumptelėjęs pagyvenęs vyriškis. Jo reti žili plaukai rodė, kad jis sulaukęs arti 60-ties, o suvargusi fizionomija rodė, kad lengvo gyvenimo jam vargu ar kada tekę matyti. Paskui mane atsistojo gal keturiasdešimtmetė moteris: šviesiaplaukė, guvaus veido ir pakankamai linksmų akių. Prie kasos aparato sukinėjosi nedidukė pardavėja ar gal, kaip dabar madoje – konsultantė, nei nežinau.

Alkoholio skyriuje, šiame prekybos centre, kiek kitaip nei kitur. Pardavėja atleidinėja ne tik tuos, kurie atėję rūkalų ar alkoholio, bet ir iš salės išeinančius pirkėjus, tad duotuoju momentu ji skaičiavo savitarnos salės pirkėjų prekes. Tačiau netruko atsisukti ir į mus. Vyriškis paprašė parduoti jam 250 gr. Dainavos buteliuką. Pardavėja, paėmusi jį iš lentynos, pakankamai sutrikusiu veidu paklausė pirkėjo: “Ar galite man pasakyti kelintų metų gimimo esate?“

Pauzė… Tada mano pirmtakas eilėje paprašo pakartoti klausimą ir pardavėja jį pakartoja.

“Kam jums to reikia?“ – klausia žilasis kaimynas eilėje. “Man 54 metai, bet kam jums tai?“

“Mums liepta klausti amžiaus visų be išimties“ – atsako mergina… “Kad neparduotume nepilnamečiams“

Matau susierzinusią šio žmogaus reakciją, kurią palydi keiksmažodis ir pliūpsnis kelių sakinių: jis buvęs Norvegijoje ir ten tokio debilizmo niekur nematęs. Parduotuvėse ne tik amžiaus niekas neklausinėje, bet ir apsauginių jokių nėra, o čia… vaikšto uniformuoti veltėdžiai… Bet nė iš tų jis, kad itin atšiauriai rėkautų, kišasi į kišenę mažąjį butelaitį ir eina savo keliais. Matau ir sutrikusį kasininkės veidą, kuri patylomis, tarsi labiau sau, nei pirkėjams, teisinasi – “mums kitaip uždrausta“. Jaučiu ir savo nedidelį sutrikimą, nors mintyse bandau kaltinti darbuotoją… Na juk negali būti, kad liepė net pensininkų klausinėti kiek jiems metų…

“Man pakelį šių cigarečių“ – parodau į lentynoje išdėstytas prekes. Kasininkė paima pakutį ir klausia manęs: “Ar galėtumėte man pasakyti kelintų metų jūs gimimo?“ Dabar jau man akimirksnio šokas. Ir cigaretėms reikia sakyti savo amžių? Vis tik, skirtingai nei anas vyriškis, pasakau kaip klaustas – ne savo amžių, o gimimo metus. Ir juos pasakęs tuoj pat pasigailiu… Gi dokumentų neprašo. Tiesiog joms liepta klausti. O kas būtų jei būčiau laiku sureagavęs ir pasakęs, kad man 19? Na, arba, kad esu gimęs kokiais 1990 metais… Ech, paskubėjau, ryt būtinai nueisiu ten dar kartą…

Belaukiant grąžos, man už nugaros stovėjusi keturiasdešimtmetė prakalbo pati: “Kažkokia kvailystė“ – sakė ji. – “Aš va ten pirkau vakar,“ – ranka parodė kažkur į gatvės pusę, – “tai man irgi liepė pasakyti gimimo metus“. Nesumečiau nei ką atsakyti… Mintimis jau grimzdau į kažkokią keistą euforijos būseną. O gal tiesiog į apmąstymus… Iš kai kurių LR miestų jau sklinda vis garsesnės kalbos, kad dabartinė valdžia ir teisėsauga prisimindama, ko gero, savo tėvų pasakojimus apie Stalino, Chruščiovo ir Brėžnevo laikus, kaskart dažniau ima taikyti priverstinius neparankių visuomenės aktyvistų tikrinimus psichiatrinėse ligoninėse, kur galimai taikoma ir tam tikras medikamentinis apdorojimas. Tokios žinios jau gana plačiai sklinda internete, gal būt ir laikraščiuose, bet aš vis dar nežinau ar tuo reikia tikėti vienas prie vieno. Įtarti galima, kad tokiu pat būdu manyta susitvarkyti ir su neparankia profsąjungų aktyviste Vilniaus Karoliniškių poliklinikoje…

Kita vertus mane jau senokai piktina “proto testai“, kuriuos vis plačiau naudoja įvairūs prekybininkai. Apie tai rašiau ne kartą, tame tarpe “R-kiosk“ už surinktus lipdukus siūlomos nusipirkti neadekvačių kainų skudurinės onutės, ir “IKI“ į telefonus siuntinėjami slaptažodžiai, kurį pasakęs galėsi nusipirkti vandens butelį už 5 litus… Bet ši situacija manęs jau nei kiek nebepiktino. Nes supratau, kad tokių akcijų sumanytojus jau tikrai reikia patikrinti pas medikus.

“IKI“ pablūdo. Arba mus tokiais laiko

Ech, nejaukiai jaučiuosi, kai susiduriu su žioplais mulkinimo metodais. Kai kažkas daroma rafinuoto, tai nors ir pikta, bet dar gal kažkiek ir įdomu, na, gal pasijunti tarsi koks detektyvas iš Holywood’o, bet kai tau be jokio grimo atkišamas š*dukas ir sakoma – “Imk, čia labai geras ir brangus dalykas už mažą kainą“, aš paprasčiausiai suglumstu. Jei tai daroma betarpiškai, susitikus akis į akį, tokiam atvejui aš jau ir savo šabloninį atsakymą turiu – “Gal galite paskolinti veidrodėlį? Noriu pasižiūrėti, nejaugi jau taip praradau savo žmogiškąją išvaizdą“

Tačiau kai mane kvaila reklama pasiekia komunikacijų linijomis, susinervinu ir tiek. Šiandiena kaip tik tokia diena.

Prieš penkias minutes suskambo SMS žinutė, bet neturėjau laiko, nepriėjau. Po šio – dar vienas signalas. Na. pamaniau, kad kažkam skubiai kažko reikia ir paėmiau į rankas telefoną. O čia skaitau tekstą: “IKI paslaptis … Kitu SMS gausite slaptazodi,kuri pasake IKI kasininkei ir pateike lojalumo kortele- FAZER sokolada,200g. isigysite tik uz 4,24Lt (-50% nuolaida)!“

Kalbos netaisiau, perrašiau 1 : 1. Netrukus ir sekanti SMS, o čia: “IKI slaptazodis – GERIAUSIAS MAISTO PREKIU ASORTIMENTAS! FAZER sokolado pasiulymas galioja SU SLAPTAZODZIU IR LOJALUMO KORTELE TIK 04/30d.Prekiu kiekis ribotas! Siuntejas IKI“.

Na net milijonieriumi būdamas nepirkčiau šokolado už 8,48 lt. Ir už 4,24 nežinau kodėl turėčiau pirkti? Prieš porą savaičių kažkur radau kitokių šokoladų – “BLOCK Bohme“. Jie kainavo [be jokių makaronų kabinimo] – 3,20 lt. už 200 gr. Kam dar turėčiau viską metęs eiti į IKI ir tarsi koks juokdarys kažkam sakyti “Aš žinau slaptažodį, parduok man brangiai šokolado?“

Ta pačia  tema:

Prekybininkai testuoja mūsų protą? Apie ‘R Kiosk’ siūlomas lėles

R.Matelis: Prekybininkai testuoja mūsų protą? Apie ‘R Kiosk’ siūlomas lėles

Prisipažinsiu – kai sumąstau parašyti kritinį straipsnį, tam būnu pilnai pribrendęs ir nerašyti tiesiog negaliu. O mintys tokiais atvejais liejasi laisvai. Tačiau šis kartas visiškai kitoks. Jau kelias dienas vis susimąstau kaip čia visa tai, kas sukasi galvoje aprašyti, nuo kurio galo pradėti? Nes ne tiek jau dažnai tenka rašyti apie absurdus.

Prieš pat Naujuosius metus, kažkodėl nutariau, kad reikia susimokėti mokesčius. Pasiėmiau dvi knygeles ir tiek pat sąskaitų ir atvykau į “R Kiosk“. Čia paprastai atlieku visus savo mokėjimus, nes čia pigiausia – po 0,40 lt. už kiekvieną įmoką. Apie šią norvegų firmą, po kurios vardu slypi ir buvusi lietuviška įmonė “Lietuvos spauda“, niekada nebuvau blogos nuomonės. Man čia visai patinka ir laikraštuką, ir cigarečių nusipirkti. Neretai paimu ir popierinį puodelį kavos, o tokiais atvejais man neretai pasiūlo ir kokį nors keksą ar roksą. Žodžiu šie kioskai atitinka mano skonį.
Taigi ir dabar atėjau su nemaža suma. Vien už dujas ir elektrą man šį kartą teko mokėti apie tūkstantį litų, o suskaičiavus grąžą pardavėja ėmė vynioti man lipdukų juostą. Tikrąja to žodžio prasme vynioti, nes kaip netrukus sužinojau, už įmokėtus 10 lt. duodamas vienas lipdukas. Taigi, man priklausė apie 100 tų lipnių popierėlių. Lipdukai, aišku, jau nebe naujiena. Juos dalina visur ir visi kas tik netingi – tiek Maximos, tiek Rimi, IKI ir kiti. Ir “R Kiosk“ juos jau pusmetį dalino, o už juos siūlė pirkti krepšinio kamuolius. Tačiau pastebėjau, kad šie dar nematyto apipavidalinimo, kaip dabar madoje sakyti – dizaino. Tad laukdamas tingiai pasiteiravau kokie puodai man bus siūlomi.

Atsakymas pranoko bet kokį mano skepticizmą tokioms akcijoms. Buvau tiesiog priblokštas kai man parodė lentynose sumestas skudurines lėles. Tokio meno, kokį pamačiau, aš, būdamas žmogus “ne prie meno“, neimčiau net už dyką. Na, jei net į rankas tokią dovaną įspraustų, pasijusčiau labai nemaloniai kvailai ir, tikriausiai nežinodamas ką į tai atsakyti, atatupstas išeičiau į gatvę ir tuoj pat imčiau ieškoti šiukšlių dėžės, kad kuo skubiau pabėgti nuo tokios nemalonios situacijos.
Tačiau tai dar ne viskas. Galutinai mane subalamutino pamatytos šių skudurėlių kainos. Jos siekė net 50 lt. Ir čia ne šiaip sau perkant, o kantriai renkant lipdukus ir juos vėliau [tikriausiai reikėtų su labai pakilia nuotaika ir iškilminga apranga] atsinešus į kioską įteikiant kaip įrodymą, kad esi lojalus klientas. Ar jau suspėjote įvertinti situaciją? Gerai tiems, kas čia moka mokesčius. O jei kas to nedaro [gi patiklieji moka internetu arba jiems mokesčius nurašo pagal debitorinę sutartį], tai už kiekvieną lipduką turėtų išleisti ne mažiau 10 lt. Ir tai daryti privalėtų net 30 kartų!!!

Būsiu atviras, tokiais atvejais aš imu mąstyti, kad nieko nebesuprantu šiame gyvenime. Ar gali atsirasti žmonių, kuriems šie absurdiški “meno kūriniai“ taip patiktų, kad jie leistų sau tokias išlaidas? Vis tik – R Kiosk tik kioskas, tad čia kad kažką nupirkti už dešimt litų, dar reikia gerai pamąstyti ką pirkti…

Ir kokios mintys sukosi pas tuos, kurie sugalvojo tokią akciją? Aš tai manau, kad kažkas užsakė tautos protinio potencialo patikrą. Kad kažkam labai įdomu kiek per visą Lietuvą atsiras tokių, kurie paprasčiausiai pasiduoda bet kokiais reklamai – jei siūlo, reiškia čia kažkas gero slypi. Pirksiu, kad neatsilikti nuo kitų. O kokia to pirkinio prasmė?