R.Matelis: Nepriimti gamtos dovanų – nedovanotina klaida. Apie skalūnines dujas

Kartais atsiranda tokių kvailų diskusijų, į kurias labai nesinorėtų įsijungti. Nes jos paprasčiausiai alina. Jaučiasi, kad tavo oponentas ne diskutuoja, o dirba. Ir dirba už solidų atlygį, tad, kai pagalvoji, o kam gi tau kištis į tokias, atseit, diskusijas? Deja, bet tokios temos, dažnai būna labai rizikingos. Rizikingos visai mūsų tautai arba Lietuvai apskritai. Jose, be jokios abejonės, kaip ir šaltojo karo laikais, susigrumia Rytai ir Vakarai, o mes, tie, kurie bandome vadovautis tik savo sąžine, norim to ar nenorime, tampame eilinėmis pieškomis šioje be galo didelėje šachmatų lentoje.

Ne, jokiu būdu nenoriu, o ir negaliu apkaltinti parsidavimu už pinigus visų tų, kurie pakankamai aktyviai pasisako prieš skalūninių dujų išgavimą Lietuvoje. Tikriausiai 4/5 iš jų, nuoširdžiai patiklūs žmonės, todėl jau žengia paskui tuos slaptuosius profesionalus, kurių užduotis Lietuvą ir ateityje palikti paprasčiausia bomže gausiame pasaulio valstybių sąraše.

Būdamas tikrai visa širdimi atsidavęs savo tautai, jos istorinės šlovės puslapiams ir viltims į šviesią ateitį, aš visada gyvenime viską stebiu tarsi bešališkai, tarsi nepriklausyčiau niekam, o visa kas vyksta aplink mane, matyčiau per televizijos ekraną. Taip kur kas lengviau rasti tiesą, o tada jau ir susiformuoti savo nuomonę. Tokiu metodu stebiu mane supantį pasaulį jau didžiąją savo gyvenimo dalį, todėl savo liūdesiui, esu jau seniai priėjęs išvados, kad dauguma mane supančių žmonių paprasčiausiai nenori mąstyti ir visada mieliau renkasi svetimą, eksportuotą nuomonę, kurios priėmimą kaip savą sąlygoja paprasčiausiai primityvūs kriterijai: va tas ar anas labai turtingas, reiškia už mane žymiai protingesnis, reiškia jo tai jau neapgausi, o jo nuomonė yra teisingiausia.

Dujos yra giliau už vandenį

Bet ne apie motyvus sėdau rašyti šį kartą. Ir ne mane supančius žmones aptarinėti. Manau, kad ilgiau tylėti nebegaliu, nes absurdo nuostatos, kurios jau “įsodintos“ daugeliui tautiečių mūsų galimai turimų skalūninių dujų klausimu, tampa pavojingomis visiems mums. Patikėk, mielas skaitytojau, vandenį, kaip ir tu, geriu ir aš. Ir geriu jį tokį pat švarų, nors niekada nepirkau jokių vandens filtrų ir nesiruošiu to daryti ateityje. Tegul filtrai lieka lengvatikiams ir tiems, kurie iš to užsidirba didelius pinigus. O man rūpi tie, kurie arba jau tapo benamiais, arba artimoje ateityje gali nepelnytai papildyti jų gretas. Nes nekontroliuojamos mūsų šildymo kainos veda mus tik šia ir ne jokia kita kryptimi. O pasipriešinti tokiai padėčiai, bent iki šiandiena nelabai ir galėjome. Nes esame plikablauzdžiai [teatleidžia man tie, kurie save laiko bent jau pasiturinčiais], žmonės, neturintys nei savo aukso klodų, nei deimantų, nei jokių kitų naudingųjų iškasenų. Maža to, skirtingai nuo kokio nors po palme nuolat snaudžiančio afrikiečio, kuriam pati gamta laikas nuo laiko iš medžio viršūnės numeta kokį nors ananasą ar kokosą, mes neturime ir gausiai augmenijai palankaus klimato. Nuo išnykimo mus tegelbėja viena  adaptacija, kurios pasekmėje net ir per trumpą vasarą mūsų valstiečiai sugeba užauginti šiokį tokį daržovių ir grūdinių kultūrų derlių. Ne tik sau, bet ir mums, broliams iš miestų. Na ir dar kokį paršiuką ar karvytę užaugina. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, kai atsivėrė valstybių sienos ir jos įveikiamos lėktuvais, o ne raišu arkliuku, pinigų srautai keliauja nepalyginamai greičiau, o mus, nuolatinius biedniokus [nekalbu apie atskiras personas – išimtis iš taisyklių] vis labiau į neviltį varo jau vien vaizdai, stebint tegul ir eilinius vakarų turistus, ką jau bekalbėti apie magnatus iš stambių vakarų korporacijų… 

Ir tikrai nesuklysiu, kad ir mes norime gyventi padoriai, naudotis tokiomis galimybėmis, kurias paprastai turi bet kuris civilizuoto pasaulio atstovas. Ne kas kita, o būtent ši priežastis jau baigia sunaikinti visą mūsų tautą, kuri ieškodama geresnio gyvenimo, ko blogo visam laikui išsiblaškė po geresnį pasaulį. Mes galime save apgaudinėti teiginiais, kad dauguma jų sugrįš, galime dumti patys sau akis, tvirtindami, kad dauguma iš jų bėgo nuo mirties iš bado, tačiau pagrindinė masė išvyko ne dėl tokios jaudinančios priežasties – paprasčiausiai, jie, kaip ir visi normalūs žmonės, norėjo gyventi geriau, o to noro įgyvendinimui, jiems ir ryžto pakako.

Nors nesu pavyzdingas krikščionis, o greičiau tik formalus katalikas, vis tik tikiu į jėgas, kurios sukūrė žmoniją ir gal būt net kartkartėmis pakoreguoja mūsų gyvenimus. Todėl manau, kad Kūrėjas galimai nutarė pametėti mums gelbėjimosi ratą: atvedė prie žinios, kad ir mūsų, ne tik išrinktųjų žemės gelmės turi didžiąją išsigelbėjimo paslaptį – skalūnines dujas arba naftą. Tačiau nenorėkime, kad jis už mus ją ir išgavinėti imtų. Toliau eilė jau mūsų proto ir darbo vienybei, tačiau čia pat piestu stojasi ir kitos jėgos. Tai tos jėgos, kurios bijo prarasti iki šiol turėtą menkavertį vergą, kuris va, – ėmė grasinti tapti tokiu pačiu kaip ir jie. Suprantama, tokia padėtis negali tenkinti tų, kurie manosi visam laikui esantys aukštesni visa savo esybe. Kitaip niekaip nepaaiškinama kova už skalūninio aukso palikimą žemės gelmėse.

Kaip atpažinti tuos, kurie klysta natūraliai, patys prieš savo valią ir kaip tuos, kurie „ardosi“ pagal užsakymą? Tikslaus atsakymo nežinau, o rašydamas netiksliai, galėčiau nepelnytai įskaudinti gerus žmones. Todėl susilaikysiu nuo tokių rekomendacijų ir aprašysiu tik atskirus antiskalūnininkų mėtomų „argumentų“ požymius. Visų pirma reikia atkreipti dėmesį į tai, kad į šią kovą suplakta du skirtingi dalykai: galimybė Lietuvai įgauti didelį energetinį, o reiškia ir politinį nepriklausomumą ir kai kurių valdžios atstovų pastangas atiduoti dujų gavybą Lietuvoje amerikiečių kompanijai „Chevron“. Atkreipkite dėmesį – dar nėra jokio kontrakto su šia kompanija, o norint gąsdinti tautiečius, kai kuriuose straipsniuose jau rašoma, kad tai kompanija „Chevron Lietuva“! Tikrai meistriška manipuliacija žmonių jausmais. Ir platinama egzistuojanti ir gal net visai šviežiai sukurta medžiaga apie tos kompanijos antžmogiškumą iš viso pasaulio. Bet palaukite – o ko gi verta tokia medžiaga? Man regis, tik surūdijusio skatiko. Ji teparodo, kad pasaulyje yra nemažai vietų, kur žmonės gyvena tikrai demokratinėmis sąlygomis ir turi teisę laisvai reikšti savo mintis, net jei jos menkavertės arba atstovauja tik kažkokios grupelės asmeninius interesus. Pažvelkime į Lietuvą… Klonio gatvės tragedija sutraukė didžiąją dalį tautos. Ir net savotiškai neformaliai ją suvienijo. Tačiau ne tokia jau maža garsiakalbių grupelė nuolatos atakuoja vieningus kovotojus už D.K. laimingą vaikystę. Ir jie rašo straipsnius, ruošia klipus, kuria internetinius tinklapius. Jokia paslaptis, kad analogiškai elgiamasi ir kitose pasaulio šalyse. Ir ne tik pedofilijos atvejais, bet ir kovojant prieš finansinius konkurentus. Ten, kur sukasi dideli pinigai, jokia problema pasisamdyti režisierių ir sukurti „meninį“ klipą, kurio paskirtis atbaidyti žmones nuo vienos ar kitos kompanijos. Tai daroma jau seniai, o tokie filmai, kai jie nebetenka prasmės duotojoje šalyje, eksportuojami į kitas pasaulio dalis. Pasiekia jie ir Lietuvą. Taigi kas gali paneigti, kad didžioji dalis nuo „Chevron“ tolyn bloškiančių filmų tėra viešųjų ryšių nešvarūs darbai?

Bet tiek to, nežinau nieko apie tą „Chevron“, todėl negaliu jos nei pulti, nei ginti. Gal gi ir tikrai ji labai negera kompanija. Man ji tiesiog neįdomi, nes ir aš jos jokiu būdu nenoriu įsileisti į Lietuvą. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad aš išdrįsčiau lietuviams pasakyti – likite alkani ir sušalę, bet turimų žemės turtų nelieskite. Ir nebandykite gyventi normaliai, nes esate iš aukščiau numatyta kaip pažemintųjų tauta. Ne, mes esame pilnavertė tauta ir turime gyventi taip, kaip ir dauguma pasaulio civilizuotų žmonių. Tačiau kai tai rašau įvairiose laiškų grupėse, jų antiskalūniniai aktyvistai nei nenori girdėti tokių teiginių. Jų devizas vienas – Lietuva turi gyventi be savo energetinių šaltinių, kas reiškia, kad ji turi būti amžina išmaldų prašytoja. Aš su tuo nesutinku.

Nors jau eilę metų turime vis naujas, abejotino patikimumo ir savarankiškumo valdžias, tai nėra joks pagrindas manyti, kad ir ši, šiandieninė yra neįgali tautos klausimus spręsti protingai ir teisingai. Savaime suprantama, tautos patariamasis balsas reikalingas kiekvienai valdžiai, tačiau kaip bus toliau, jei kažkas manipuliuodamas tuo tautos balsu, jį siekia padaryti apgailėtiną? Aš be galo džiaugčiausi, jei ryt Vilniuje vyksiančio mitingo metu būtų kalbama apie tai, kad į Lietuvą nereikia įsileisti „Chevron“. Ir nors ką tik rašiau, kad nežinau ar ši kompanija gera ar bloga, vis tiek manau, kad jos įsileisti čia nereikia. Lietuva yra Valstybė, o ne kokia nors Lauručių kaimo seniūnaitija. Mes neprivalome žvalgytis nei į vieną užsienio valstybę, nes turime savas galvas, savus protus ir… veikimui laisvas rankas. Nors, suprantama, visada naudinga matyti ir tai, kas vyksta užsienyje. Tegul man kalba kas ką nori apie Norvegiją ir jos išgaunamus žemės turtus, tačiau aš esu tikras, kad ten žmonės laimingi, kad jų gelmių auksas realizuojamas. Ir tai įrodo ne tik tai, kad bene kas ketvirtas tautietis emigruoja būtent į šią šalį. Pagrindiniu to rodikliu norėčiau laikyti tą faktą, kad Norvegija iki šiol nėra Europos sąjungos šalis. Ką tai parodo? Ogi tai, kad ji finansiškai apsirūpinusi taip puikiai, kad jungimasis į Europos struktūras jai būtų vien nuostolis. 

Bet nepulsiu propaguoti šios skandinavų šalies, nes man ji vis tiek nėra joks idealas. Jau vien dėl šalto klimato aš niekada nenorėčiau gyventi šiaurėje. O ir vargu ar jų pasirinktas kelias naftos išgavimo erdvėje pats teisingiausias. Spėju, kad ne. Spėju, kad ir jiems savo laiku koją pakišo skubėjimas. Rusai turi gerą patarlę: „поспешиш – людей несмешиш [Jei pernelyg skubėsi – tai tik žmones prajuokinsi]“. Mes kartą jau prajuokinome. Kalbu apie laiką, kai Gedimino Vagnoriaus vyriausybė skubėjo išpardavinėti visą iš TSRS perimtą turtą ir tai darė arba nepragalvojusi visų įmanomų situacijų. Būtų liūdna jei taip pasielgtų ir dabartinė valdžia, tačiau tikėkimės, kad patirties jai pakanka.

Link ko suku? Ogi link visai paprastos ir nesudėtingos išeities. Mes neturime įsileisti užsienio kompanijų skalūninių dujų išgavimui. Mes turime kurti savo valstybinę kompaniją, kuri pradės eksploatuoti mūsų skalūnines dujas. Ir nereikia baidytis žodžio VALSTYBINĘ. Šių dujų gavyba tokia pat svarbi kaip ir pensija, sveikatos apsauga ar kitos valstybės garantijos, teikiamos kiekvienam be išimties žmogui. Tai strateginė mūsų valstybės sritis, todėl turi būti valstybės rankose. Ir valstybė čia turi būti ne mažiau ryžtinga, kaip ir karinės intervencijos atveju. Mitingai uždrausti dujų gavybą Lietuvoje yra absurdiški, o į juos rinksis daugumoje tie, kurie nutolę nuo savarankiško mąstymo. Ir jų teiginiai apie iš lietuvių atimamą geriamąjį vandenį yra nei juokingi, nei brandūs. Lietuva, visų pirma, jau mažai geria gruntinį vandenį – šuliniai eksploatuojami vis mažesnėje vienkiemių dalyje, o vandentiekiai naudoja upių vandenį, kurį valo ir tiekia mums. Tačiau tai, suprantama, nėra argumentas, jei manytume, kad požeminiai vandenys po Lietuva iš tiesų taps nuodingi. Bet netaps, tai nei teoriškai nėra įmanoma. Žinoma, tam tikra teritorija, tam tikram laikui užsiteršti gali. Gali ir šuliniai tam tikram laikui tapti nebeeksploatuotini, tačiau turint tinkamą technologijų kontrolę, tokios avarijos ne labiau tikėtinos, kaip ir lėktuvų kritimas ar traukinių susidūrimas.

Baigdamas šį straipsnį, noriu apibendrinti savo mintis. Teisinga yra kova tiek prieš „Chevroną“, tiek ir prieš bet kurią kitą užsienio korporaciją, kai kalbama apie ilgalaikės eksploatacijos sutarties pasirašymą ir toleruotina gal būtų nebent dalinio dalyvavimo junginys, jokiu būdu iš valstybės rankų neišleidžiant kontrolinio akcijų paketo. O tiesiausias ir teisingiausias kelias būtų sukurti savo, lietuvišką dujų gavybos įmonę į ją pasitelkiant įgudusius užsienio specialistus. Jei jau Andriaus Kubiliaus vyriausybė sugebėjo milijonus pažerti kažkokiam šveicarų bankų administravimo „genijui“, tai šiai sričiai specialistams gailėti gero atlygio nevalia.  Ir tada užvesime nuosavą ir galingą gavybos mašiną, kas neabejotinai leis atsitiesti Lietuvos žmonėms. O to pasekoje gyventi oriai ir garbingai.

==== Valstybė ====

Sveiki užeinantys bičiuliai ir nepažįstamieji. Palengva ruošiu savo nuomonę apie Valstybę. Bet, kad ji būtų išsamesnė, man reikalinga Jūsų pagalba.
Kokia?
Ogi visai nesudėtinga. Man paprasčiausiai norėtųsi, kad mano šios temos komentaruose surašytumėte kiekvienas savo nuomonę kokios yra valstybės pagrindinės ir šalutinės funkcijos. Kam mums reikalinga valstybė? Ką ji mums duoda? Kodėl yra gražu būti savo valstybės patriotu ir t.t ir panašiai.
Tikiuosi nerašysite vadovėlinių frazių, nes viskas reikalinga tas, kas plaukia iš širdies.

Iš anksto ačiū! Romualdas.

R.Matelis: “Apie toleranciją … ir kitus, iš Vakarų atskriejusius “šviesulius“

Man kaskart, o tikiu, kad ir daugeliui, vis dažniau peršama mintis,kad keistis reikia pradėti nuo savęs. Nesutinku su aklai brukama tokia formuluote. Kai dar prieš dešimtmetį nesutikau su dievinama sąvoka apie tolerancijos absoliutumą ir būtinumą. Ir kaip nesutikau su apie prieš penkmetį plačiai propaguotu lozungu “Mes turime dar labiau mylėti save“.

Keliais žodžiais apie toleranciją. Pamenu, viename mano moderuotame forume, nesutikdamas su tolerancijos absoliutumu, įgijau bene 6-8 žmonių priešpriešą. Šiandiena gal jų būtų jau gerokai mažiau, nes daugelis jau pamatė, praregėjo, kad tokia sąvoka kaip tolerancija, yra labai sąlyginė. tačiau mano oponentai nenorėdavo su tuo sutikti. Jie manė, kad visada ir visur nei vienas iš mūsų neturi kištis į nieką: reikia žiūrėti atlaidžiai ir taškas. Tada labai atkakliai aiškinau, kad jų mėgstama tolerancija nėra jokia tolerancija, o yra paprasčiausias abejingumas, kurį daugeliu atveju tiek žmonės, tiek ir oficiali valdžia laiko net nusikalstamu. Primityviausiu pavyzdžiu galima būtų įvardinti pamatytą kito žmogaus skriaudimą. Važiuoju troleibusu ir matau kišenvagį, traukiantį piniginę iš senutės ridikiulio. Toletrantas šiuo atveju man sakytų, kad kiekvieno asmeninė pareiga pasirūpinti savo vertybių apsauga, gi toks teigimas yra nusikalstamas. Nes ir veiksmas nusikalstamas: žinia, nepranešimas apie vykdomą nusikaltimą, dažnu atveju gali užtraukti ir baudžiamąją atsakomybę. Tačiau suprantu tolerantus, gi miela į nieką nesikišti, taip nepatirsi ir nemalonumų. Tik ar ne tokia tolerancija Lietuvą atvedė į ten, kur dabar esame? Tai, kaip minėjau, banali tolerancija. Tačiau ne ką geresnė ji ir daugeliu kitų atvejų. Sakykime mes matome iš darbdavio vagiantį kolegą ir tolerantiškai nutylime. Bet ar vieną dieną mes nepradedame ant jo burnoti, kad jis moka mažą atlyginimą? O jei taip, ar pagalvojame iš kur jam mokėti, jei patys vagiame? O tolerancija triukšmo kėlėjams naktį ar net dieną – ar tai tolerancija? Mes matome triukšmaujančius paauglius, suvokiame, kad tai, kas jiems teikia džiaugsmą, gal būt labai skaudžiai atsiliepia sunkiam, netoliese lovoje gulinčiam ligoniui? Ar turime tylėti, o jei taip darysime, ar tai bus tolerancija? O gal paprasčiausiai šiuo žodžiu užmaskuota baimė? Baimė, kad patys nukentėsime nuo triukšmadarių… Be abejo, jei žmogus pasirinko keistą šukuoseną ar šokiruojantį drabužį, mes neturėtume pulti jo auklėti, kad tai atgyvenę ir jis turi persišukuoti, persirengti. Tačiau taip mes dažnai elgėmės visada, be atskiro tolerancijos apibrėžimo.

“Labiau mylėkime save!“, – prieš keletą metų pasigirdo neabejotinai kažkokių viešųjų ryšių specialistų parengta lėkšta agitacija. Tarsi pas mus mažai dar tokių esti. Gerbiamieji, bet gi tai akivaizdi savimylizmo propaganda. Ir kam ji reikalinga? Manote niekam? Ne, ne viskas taip paprasta, čia ir vėl užslėptos užmačios glūdi. Ir tikslas labai akivaizdus – sugriauti žmonėse gėdos jausmą. Nuo neatmenamų laikų žmonės vadovavosi nekintamais, nors ir nerašytais moraliniais kodeksais. Ir savimyla visada buvo smerktina. tačiau šiandiena, masinio Lietuvos turto prichvatizacijos pasekmėje reikia kažkaip save pateisinti. Ir reikia išnaikinti bet kokius bendruomeniškumo saitus. O kas, tokiame reikale gali būti geriau už savęs mylėjimo propagandą: ji tokia patraukli, kas gi jai gali pasipriešinti? Bet gali. Galime mes visi, jei suvoksime, kad tokiais veiksmais bandoma ne mums padėti, o įteisinti ir vėl gi – mūsų abejingumą supančiai aplinkai. Ir šias “idėjas“ propaguoja ne eiliniai žmonės, jos reikalingos tiems, kas nuolatos “inteligentiškai“ nusikalsta. Nes jie stovi prie valstybės seifų, o Jūs, mylėkite save kiek norite, bet netrukdykite ir grobuonims mylėti save. Ar jaučiate kodėl Jums siūloma dar labiau mylėti save? Ogi, paprastais žodžiais sakant, todėl, kad nesipiktintumėte ir kitais “save mylinčiais“. Ir nebesuvoktume, kad jie vagia visų mūsų vertybes.

“Pradėkime nuo savęs“ – bene naujausias ir įžūliausias šūkis plintantis šiomis dienomis. Tiesa ir jis paviršutiniškai žiūrint atrodo nekaltas ir netgi puikus. Čia braunamasi jau į visų sąžines, nes, ko gero, kiekvienas vis tiek kartas nuo karto padarome kažką negero ir turime vienokią ar kitokią graužatį savyje. Tad kaip gi praleisti progą tuo pasinaudoti? Patiklus žmogus tikrai prisimins, kad kažkada ant kažko piktai suburnojo, kažkam gal nepaskolino jam būtino lito ar skubėdamas svarbiu reikalu pralindo kur nors be eilės. Juk ir katalikiškas tikėjimas paremtas kažkuo panašiu – doras tikintysis turi reguliariai eiti išpažinties, o ta prievolė jį verčia susumuoti visas padarytas nuodėmes. Net blogas mintis dera išpažinti.

Taip, visi mes nuodėmingi, tačiau ar visiems mums reikia pradėti nuo savęs? Ko mes dar galime reikalauti iš šiaip jau padoraus žmogaus, tačiau varganai durstančio galą su galu, žmogaus? Juk tai, jei jis permąstęs savo didžiąsias nuodėmes, ateityje nebeburnos ant valdžios, kad ji dažnu atveju nesiskaito su eiliniu piliečiu, bus į mostį tik tiems monstrams, kurie be jokių įstatymų nusprendžia kam reikia socialinio būsto, o kuris tegul tampa bomžu ir tampa galutinai nurašytu iš gyvenimo. Konkrečių situacijų įvairovės nei nevardinsiu, visi žinome vis naujų pavyzdžių. Ir jų žinome daug. Tad belieka dar kartą kritiškai įvertinti tą “Pradėkime nuo savęs“, kad suvoktume, kad pradėti nuo savęs reikia tikrai ne visai visuomenei – daugelis ir be to gyvena sąžiningai, gal tiksliau pasakius – sąžiningai skursta. Pradėti reikia, būtina tiems, kas nuolatos apsilenkia su savo sąžine. O gal ją net išbraukę iš savo gyvenimo paletės.

Todėl raginkime pradėti nuo savęs ne vienas kitą, nes tai yra tik savo vienybės skaldymas, o reikalaukime to iš tų, kurie mano, kad įstatymai yra ne jiems, o tiems, kurie apačioje. Pradėkime nuo niekadėjų.

Tolerancija…

R.Matelis: Serenados po jaunimo langais?

Nors man nepatinkanti populizmo sąvoka, regis, palaipsniui jau traukiasi iš kasdienybės akiračio, kai kurios jo apraiškos kartas nuo karto vis dar pasireiškia. Nesunku jį įžvelgti tada, kai jis sklinda iš kažkurių partijų rūmų, tačiau kur kas sunkiau, kai juo ima užsiimti regis eiliniai, tegul ir garsūs žmonės. Nes tada imi dvejoti: kam jie tai daro? Kokių nematomų tikslų siekia? O gal tai visai ne populizmas, gal tai tik paprasčiausiai to žmogaus gyvenimo nuostatos?

Šiandiena jau nebegalėčiau pasakyti kada į mano žinomų pavardžių sąrašą pateko ekonomistė Aušra Maldeikienė, tačiau tai buvo sąlyginai ne taip jau seniai. Internetas gi labai išplėtojo mūsų asmenines duomenų bazes, tačiau, tuo pačiu ir atitolino mus nuo išsamios mums girdėtų žmonių analizės. Vis tik šią moterį visada buvau sąlyginai įterpęs tarp teigiamų asmenybių. Nežinau kodėl, tačiau ji man atrodė kaip blaiviai vertinanti mus supančią aplinką, kaip žmogus garsiai sakantis kitokią, teisingą nei mums formuoja žiniatieka, nuomonę. Trumpai – tai buvo man teigiamas herojus. Ir, ko gero, taip būtų likę ir dar ilgiau, jei ne galingasis Feisbukas [Facebook]. Dabar visa tai smarkiai susvyravo.

Atsitiktinai suradęs A.Maldeikienės nuomonę dėl pensijų žmonėms atstatymo, buvau šokiruotas. Netgi maniau, kad kažko nesupratau, nes gi kiekvienam iš mūsų nelengva sužinoti, kad galimai klydai. Tačiau netrukus, antrą kartą pataikęs į tas pačias kreivas vėžias, supratau, kad nesapnuoju – ponia Aušra iš tikro turi visai kitokius įsitikinimus, kurie arba nepamatuoti arba tėra sąmoningas reveransas jaunajai lietuvių kartai.

Taigi sėdau rašyti savo nuomonę

Skambus straipsnio pavadinimas – „Padidinkite mano mokesčius ir atiduokite jaunimui“ iš karto parodo, kad apie realų pasiūlymą padidinti poniai Aušrai mokesčius, kalbos čia nebus. Nes mokesčiai nėra šiaip sau pinigų rinkliava, jie reglamentuojami įstatymais ir kitais normatyviniais dokumentais. Tačiau norint iš tikro skirti dalį savo pajamų jaunimui, jokių kliūčių gi nėra. Mes visi turime tokias galimybes, aišku, jei turime ką duoti [o gaunant 5327 lt. į rankas per mėnesį, tokia galimybė tikrai yra]. Paprasčiau – tai vadinama labdara, o ją galime teikti pačiomis įvairiausiomis formomis. Pradedant nuo pinigų įteikimo rankiniu būdu žmogui asmeniškai, kuriam manome, kad tikrai labai reikia pagalbos ir baigiant bankiniu pavedimu į kažkurią tai atitinkamos struktūros sąskaitą. Suprantama, visai žmogiška, kad atlikus gerą darbą, norime būti tinkamai įvertinti aplinkinių. Bet tai įmanoma tik jei tikrai mes tą darbą tikrai padarysime. Tiek to, nesigilinsiu toliau į tikruosius nurodyto straipsnio tikslus, nors man ir labai kelia įtarimą, kad vertinant tai, jog internete žymiai didesnė dalis jaunimo nei pensininkų, tai gali būti ir priešrinkiminė serenada jaunimui. Norėčiau klysti, bet atsakymas į šį klausimą – tik artimos ateities klausimas. O dabar man įdomesnė šio straipsnio pati  vertė. Arba, kitaip sakant, išreikštų teiginių objektyvumas.

Iš karto noriu pareikšti savo skaitytojui, kad šį straipsniuką rašau su viltimi, kad man pavyks čia pasikviesti ponią Aušrą ir ji turės galimybę visaverčiai paprieštarauti mano teiginiams. Kitaip gi būtų negarbinga, gautųsi tarsi apkalba.

Pradėsiu nuo pačios SODROS sampratos. Kas tai? Loterija ar draudimas? Regis šį klausimą atsakysime visi vienodai, tai draudimas, nes taip be trumpinio šią instituciją ir vadiname – Socialinis draudimas. Na, o jei taip, tai kaip į jį turime žiūrėti? Aš įsitikinęs, kad esminis skirtumas tarp loterijos ir draudimo yra tas, kad loterijoje mes savo noru rizikuojame, siekdami gauti dideles pajamas, o drausdamiesi, mes neturime patirti jokios rizikos. Draudimo atveju mes jam atiduodame savo lėšas, o šis, atėjus laikui arba atsiradus tam tikroms aplinkybėms, PRIVALO mums teikti aptartas išmokas [kompensacijas]. Tiesa, SODRA yra privalomo draudimo rūšis, bet tai tik dar labiau įpareigoja valstybę užtikrinti, kad nebūtų apvilti žmogaus teisėti lūkesčiai. Konkrečiai kalbant, privalo nusenusį, nusilpusį ar darbingumo netekusį žmogų išlaikyti, rūpintis jo gydymu ir išgyvenimo galimybe. Diskusijų čia tarsi ir neturėtų būti. Bet politikoje toli gražu ne viskas paremta nediskutuotinais gyvenimo dėsniais. Sakysite kame čia politika? Deja, taip, tai dalis politikos, nes šiandieninėje situacijoje valstybės prievolės savo gyventojams yra perkainuojamos politikų. Mažai kreipiant dėmesį į eilinio piliečio nuomonę.

Bet grįžkime prie draudimo esmės. Tie, kurie bando pasukti SODROS klausimus sau palankia linkme, o aptariamu atveju, ko gero, ir Aušra, šiandiena tvirtina, kad pensininkai yra išlaikomi dirbančiųjų. Ar tai tiesa? Ne, gerbiamieji. Kas ir nuo kada nustatė, kad mokantis privalomąjį draudimą, jį moka senelių išlaikymui? Tai netiesa, o taip būti gal būt dalinai galėtų jei socialinis draudimas būtų kažkas naujo, atsiradęs tuščiame lauke. Bet šis draudimas jau pats su „pensijiniu“ stažu, todėl tokia nuomonė yra žmones klaidinanti. Kiekvienas dirbantis arba tiesiog besidraudžiantis žmogus žino, kad jis, mokėdamas mokesčius, ne šelpia pensininkus, o KAUPIA savo pinigus savo senatvei. Tą patį jis gal galėtų daryti dalį savo atlyginimo atidėdamas į banką. Bet negali [o ir anksčiau negalėjo], nes šalyje funkcionuoja PRIVALOMAS draudimas. Čia, pats laikas pastebėti, kad daugelis žmonių nors ir sukaupė lėšas pensijai, jų nebepamatė. Nes mirė nesulaukę pensijos. Va tos lėšos atiteko kitiems, jį pažinojusiems ir jo nei nemačiusiems žmonėms. Tokia jau šio draudimo struktūra ir esmė. Gi niekas niekada negrąžino mirusio pensininko sukauptų lėšų jo artimiesiems. Nes SODROS įmokos nepaveldimos. Reiškia jos niekur negalėjo ir dingti. Tik ar teisingai jos panaudotos brangiai kainavusiems [ir kainuojantiems], prabanga tviskantiems rūmams statyti ir eksploatuoti, klausimas, nuo kurio bėga premjeras ir kiti šalies vadovai.

Autorė teigia: „apsidairau ir aprašau dvi realias situacijas“. Įdomu, o ką gi reiškia dvi realios situacijos? Ar pateikiama kažkokios pačios charakteringiausios Lietuvai situacijos, ar aprašoma tik kažkas, kas po ranka tuo metu pakliuvo? Pirmuoju atveju vertėtų suklusti, bet jei tai tik šiaip dvi kontrastingos situacijos, tai ar jos vertos dėmesio ar, tuo labiau, diskusijos? Taigi paskaitykime…

Pirmasis iš pateiktų „pavyzdžių“ [patrumpintai cituoju] – pensininkė, kuri turi „gerai įrengtą butą Vilniuje netoli centro (mažiausiai 200 tūkst. litų vertės). Gana nauji baldai, moderni virtuvės įranga. Dviejuose kambariuose gyvena viena. Valdo pusę namo Palangoje, kur ir atostogauja. Tiesa, būdama darbšti ir mėgdama bendrauti, vasaromis nuomoja tris iš ten esančių keturių kambarių ir taip kasmet prisiduria dar vidutiniškai 6-7 tūkst. litų. Palangoje turi keletą arų žemės, bet žemės mokesčio nemoka, nes yra pensininkė. Jos pensija 980 litų (iki sumažinimo buvo 1030 litų)“. Mane visų pirma nustebina, kad žemės mokesčio savininkė nemoka. Nes žinau pavyzdžių, kai pensininkai Palangoje moka. O nemoka tik tie pensininkai, kurie žemę nuomojasi. Bet gal laikai pasikeitė… Aprašomas pavyzdys tikrai netradicinis, Lietuvai necharakteringas. Tačiau net ir šiuo atveju peršasi nuomonė, kad kalba eina apie moterį, kuri nugyveno galimai tvarkingą gyvenimą, neišlaidavo ir niekada nebuvo ne tik Vietname, bet ir Lenkijoje. Nes, spėjant pagal jos amžių, visą savo darbingą gyvenimą gyveno geležiniame narvelyje [TSRS]. Ji gi į devintą dešimtį įžengusi pensininkė, tad ar labai daug galėjo pasidžiaugti gyvenimu kai sulaukė [o gal net ženkliai prisidėjo?] Nepriklausomybės? Vis tik buvo jau įžengusi į septintąją dešimtį? Bet, gal šiuo konkrečiu atveju ir kitaip? Gal ta moteris visą gyvenimą vogė mėsą kažkuriame mėsos kombinate arba putlius siūlus Kauno Dirbtinio pluošto gamykloje? Nežinau. Žinau kitką, tokių pasiturinčių pensininkų Lietuvoje labai mažas nuošimtis. Tad šios situacijos aš niekaip negalėčiau priimti už etaloninę visai Lietuvai. Ir pagal šį pavyzdį tvirtinti, kad ir visi kiti senukai tikri laimės kūdikiai, mažų mažiausia – nesąžininga.

Beje, gal klystu, bet man pasirodė, kad čia tarp eilučių paslėpta ir gaida, kuri skamba, kad senam žmogui jau nieko nereikia, kad jis turi būti patenkintas savo, pageidautina, vieno kambario buteliu kur nors priemiestyje. Nes tokiuose metuose likęs vienintelis deramas rūpestis – galvoti apie pomirtinį gyvenimą, o vienintelis kelionių maršrutas: namai – bažnyčia – kapinės – namai. Bet ir vėl viliuosi, kad klystu, na negali būti tokie žiaurūs žmonės aplink mus. Visi gi suprantame, kad mūsų, jaunesniųjų žmonių, privaloma pareiga užtikrinti, kad mūsų tėvai ar seneliai galėtų gyventi garbingai ir maloniai iki pat paskutinio atodūsio. Kaip sakant, kiek Dievo jam duota. Ir visi turime suvokti, kad taip, kaip elgiamės su savo seneliais šiandiena mes, taip bus ir su mumis, jei mes tos senatvės aplamai sulauksime.

Aušra piktinasi, kad senolė [dalinai cituoju] „per mėnesį bent porą kartų apsilanko poliklinikoje, kur gydytoja jai išrašo kompensuojamų vaistų (vien vaistų vertė, tad ir jų kaina mokesčių mokėtojams, mažiausiai keli šimtai litų per mėnesį)“. Miela Aušra, čia ir vėl panaši situacija kaip su SODRA. Ne mokesčių mokėtojams kainuoja jos vaistų dalinė kompensacija. Ji tai per savo gyvenimą užsidirbo. Ir visai jokio skirtumo, kad tada, kai ji buvo jauna, nebuvo atskirai sveikatos draudimo. Tada mokėjome bendrą socialinio draudimo mokestį, kuris dabar išdalintas į dvi dalis – SODRAI ir PSD. Beje, spėju, kad ponia Aušra labai sveika. Aš tuo pasigirti negalėčiau, man tenka pirkti vaistų. Todėl labai gerai žinau, kad kompensuojamųjų vaistų sąrašas yra labai siauras, o jame tik patys prasčiausi savo veikliąją sudėtimi, medikamentai. Didesniąją dalį esame verčiami pirktis už pilną kainą. O vaistai gi ne prabangos atributas, nusipirkę prastesnius, pigesnius gi galime padaryti nepataisomą klaidą… Taigi, nepavydėkime žmogui, kuris du kartus per mėnesį eina į polikliniką. Ten ne pramogų rūmai, į ten einama tik tada, kai kitaip elgtis jau nebegalima.

Na, o dabar paskaitykime antrąjį pavyzdį. Kiek patrumpinęs tekstą, atkeliu čia kai kurias mintis: „Antroji šeima. Pajamos — 3400 litų į rankas. Iš jų 1500 litų nuomojamas prastesnės, nei anos pensininkės, butas (nuompinigiai ir komunalinės išlaidos). Sumokėjus 250 litų už vaikų darželį, likę 1650 litų skiriami maistui, <…>. Žinoma, galbūt pajamas galima padidinti prisigalvojus kokio darbo po darbo, bet šeimoje vaikutis, kuriam reikia tėvelių ir jų dėmesio (o tai, kai esi sveiko proto ir turi normaliai sudėliotas vertybes, yra svarbiau…). Norint paimti banko paskolą butui, tegul ir itin kukliam Vilniaus mastais už 150 tūkst. litų, reikia turėti pradinę bent 17-18 tūkst litų įmoką. Kiek laiko užimtų ją sutaupyti? <…> Tiesa, sveikas protas ir išsilavinimas šiai jaunai šeimai sako, kad paskolos imti negalima jokiu būdu, nes darbo vietos labai nestabilios. <…> Žinoma, tokioje situacijoje svajonės apie antrą, juolab trečią vaikutį, kurios taip žavėjo prieš kelis metus, virsta miražu dykumoje. Juk ši šeima, valdžios galvų nuomone, nežmoniškai turtinga, ar ne?“ Sakykite, o Jūs ar iš pat jaunų dienų jau turėjote butą, geresnį nei ilgus gyvenimo metus darbui jau suspėję atiduoti žmonės? Gal… bet aš tokių nepažįstu. Mano laikų jaunimas ilgus metus gyveno bendrabučiuose. Taip pat su vienu ar dviem vaikais, kas buvo dar blogiau už nuomojamus butus. Nes jie kainavo kur kas brangiau. O gal Jūsų aprašytoji pensininkė jau būdama studentė nusipirko tą savo puikųjį butą Vilniaus centre? Ar ir jos jaunystė buvo tokia pat skurdi kaip aprašomos šeimos? O jei skurdi, tai ar nebūtų padoru manyti, kad gyvenimas turi turėti balansą, jūs gi ekonomistė? Jei tuometinė okupacija buvo deformavusi šiandieninių pensininkų jaunystę, ar Jūs nemanote, kad bent senatvėje jiems reikia suteikti šviesesnių akimirkų? Nors pilnai jau to, kas prarasta nebekompensuos niekas. Nes tokiuose metuose viską apjuodina prarasta sveikata.

Įdomu pastebėti, kad Aušra visai teisi, sakydama, kad pajamas galima padidinti prisigalvojus kokio darbo po darbo. Bet čia pat reikia ir patikslinti – tokia galimybė yra tik jaunam žmogui. Nes visi skelbimai apie laisvas darbo vietas visada vainikuojami, kad priimama tik iki 35 metų amžiaus ir dar todėl, kad pensininkai ne tik, kad jau nebeįdomūs darbdaviam, jie paprasčiausiai jau nebeturi sveikatos ką nors dirbti darbdaviui. Sau dar kaip ne kaip.

Nors logiška, bet labai liūdna, jog ponią Aušrą piktina, kad Prezidentė [cituoju] „D. Grybauskaitė pyksta, nervinasi ir griežtai aiškina, kad jokių būdu negalima  nuvilti pensininkės ir jai privalu kompensuoti  visas prarastas išmokas, nes kitaip bus pažeisti lūkesčiai ir nebus teisybės“? Šiam pasipiktinimui neabejotinai pritartų koks nors Lauras Bielinis. O aš manau, kad būtent čia ir atsiskleidžia Prezidentės žmoniškumas, sugebėjimas ne vien skaičiais vertinti visą mūsų aplinkinį gyvenimą. Ir todėl ji turi tokį platų gyventojų palaikymą, dėl ko dalis funkcionierių labai piktinasi.

Miela Aušra, nenueikite liūdnos šlovės politikų keliais, pažvelkite į situaciją realiai ir iš širdies. Aš kažkodėl vis tikiu, kad Jūs tiesiog paskubėjote išreikšti savo nuomonę, o pervertinus viską suprasite, kad klydote. Neskaldykime tautos, nes dauguma jaunų žmonių vis tik myli savo tėvus ir senelius, todėl suvokia, kad didesnė pensija yra gyvenimo palengvinimas ir jam pačiam. Kitaip jis iš savo skurdžių lėšų turės remti juos.

Pagarbiai – Jūsų FB draugas Romualdas

R.Matelis: Kam skanus istorijos ir perspektyvos mutinys?

Šiandiena jūs išsiruošėte į polikliniką. Pas stomatologą, kur jums jau seniai reikia, nes dar kiek uždelsus, gali tekti išrauti dantį. Jau ir taip neleistinai buvote uždelsęs, na, bet dar gal nevėlu. Reikalas rimtas, nes dantys ne tik išvaizdos klausimas, jie tampriai susiję ir su visa jūsų sveikata, o tai reiškia su visa jūsų gyvenimo perspektyva.

Išsukus į gatvę, regis, tvirtai žengiate pasirinkta kryptimi, tačiau… netikėtai prieš akis išdygsta kolega. Taip, būtent kolega, nes su juo yra tekę dirbti. Draugu jo tikrai niekada nepavadintumėte, nes ne kartą jau įsitikinote jo elgsenos klastingumu: tai žmogus, prieš tavo akis nuolatos demonstruojantis šypseną ir visada už akių niekinantis kitus. Vardan taip jo įsivaizduojamos asmeninės karjeros. Gal jis net savo autoritetą taip suvokia. Na nepakeliui jums su juo, nors niekada į atlapus susikibti ir neteko…

– Kur išsiruošęs, draugeli? – užkalbina jis jus ir sužinojęs, kad einate pas dantistą, suskumba jus atkalbinėti. – Einam geriau į bariuką, vaišinu škotišku viskiu, aš ką tik algą pasiėmęs. Stomatologas niekur nepabėgs…

Jūs intuityviai jaučiate, kad šis žmogus sunerimo, kad jūs galite ir toliau trykšti sveikata ir energija. Ne veltui net pavaišinti siūlosi. Bet pagunda taip pat didelė, tuo labiau, kad viskis iš tikro tas gėrimas, kuriam nesate abejingas. Taigi, jūs stovite moralinėje kryžkelėje. Kryžkelėje, kur gerai žinote, vienas kelias tikras, svarbus ir jums tikrai reikalingas, o kitas abejotinas ir net smarkiai rizikingas. Gi ryt gal ir vėl neberasite nei laiko, nei noro eiti ten, kur šiandiena esate išsiruošęs.

*  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  * 

Atleisk man skaitytojau už gal ne visai talentingą literatūrinį bandymą. Jis tiesiog taip, minties mankštai. Dantistas ir kolega – išgalvoti personažai, kurie, mano manymu, padės lengviau susigaudyti tame, apie ką noriu su tavimi padiskutuoti. Tema apie tai ar mokame gyventi plačiąja to žodžio prasme. Ar mokame atskirti kas aplink mus tikra, o kas dažnai mums priverstinai “implantuojama“ į smegenis. O pakalbėti noriu apie daug ką: apie pasaulinį klimato atšilimą ir apie GMO, apie septynis pasaulio oligarchus, kurie nori sumažinti mūsų populiaciją iki 2 milijardų ir apie niekingus krikščionybės nešėjus, okupavusius mūsų kilnias pagoniškas sielas. Tik visko neaprėpsiu, tad tau leidus pradėsiu nuo antro galo. Nuo krikščionybės Lietuvoje. Ir, gal bendrai nuo senosios Lietuvos istorijos.

Kadangi paskutiniais metais vis labiau mintimis susiliejau su kovotojais už Lietuvos šviesesnę perspektyvą, matau, kad reikalai dar nėra tokie blogi, kaip mėgstame kartais visa tai vertinti. Akivaizdu, kad mylinčių Lietuvą žmonių dar su žiburiu ieškoti nereikia. Tačiau, tarsi senoje rusų multiplikacinėje pasakoje, daugelį mūsų apgaubęs tingumo ir pasyvumo debesėlis. Na nėra jis toks labai tirštas, bet ir pakankamas tam, kad tie, kurie kažką bando su ugnele ir užsidegimu, neretai greitai išsikvėptų. Tačiau ir ne pasyvumas pas mus pats didžiausias priešas. Didžiausi kovotojų už teisingumą [jei norite – demokratiją] pavojai tyko įvairaus plauko infiltrantuose, t.y. iškalbingose asmenybėse, kurie nuolatos ir atkakliai stengiasi nukreipti visų dėmesį kitomis, niekaip nesusijusiomis su mūsų nūdiena, kryptimis.

Aš vis dažniau pastebiu nežinia iš kur netikėtai nusileidžiančius straipsnius apie krikščionybės žalą, apie tai kokie niekingi buvo jos nešėjai į Lietuvą, apie žiaurius inkvizicijos laikus ir panašiai. Ir tuose straipsniuose galimai daug tiesos, todėl jie daugelį užkabina. Ne tik diskusijom, gal net ir mąstymo kriterijų pervertinimui. Tačiau tai jau istorija, įvykę faktai, kurių vykdytojų nei palikuonių nebelikę. Na pagalvokime, nuo krikščionybės įvedimo pas mus praėjo jau eilė šimtmečių, o jei įvertintume, kad per šimtą metų pasikeičia apytikriai 5 kartos, tai nesunkiai suvoktume, kad tokių straipsnių autoriai bando revanšuotis prieš tuos, kurie jau prieš 25-30 kartų apleido šį pasaulį. Tad prieš ką kovoti siūlo šių straipsnių autoriai? Prieš bevardes šimtametes vėles?

Šiandieniniame mūsų pasaulyje religija, nors ir turinti tam tikrą įtaką, pasireiškiančią, deja, ir politikoje, nėra didžiųjų blogybių nešėja. Nesvarbu apie kurią bekalbėtume. Priklausomumas katalikams ar pagonims neturi jokios įtakos mūsų socialinei padėčiai ar karjerai. Skirtingai nuo partiškumo, niekas nieko neįkalbinėja eiti į sekmadienines pamaldas, gal, išskyrus kunigus per pamokslus mišiose. Taigi, žilosios istorijos analizė, o tuo labiau emocijos, į kurias neretai įsiveliame, neveda mūsų į jokią šviesesnę perspektyvą. Ir jei mes iš tikro norime šviesesnio rytojaus, tiek moraline, tiek socialine prasmėmis, mes turėtume nepamesti savo tikrųjų vertybių. Nes jos turi būti besąlygiškai orientuotos į ateitį, į perspektyvą, o ne į šimtamečių įvykių analizę. Bent kiek mąstantys žmonės, manau, suvokia – tam tikros visuomenės grupelės suinteresuotos nukreipti mūsų dėmesį nuo realių problemų sprendimo. Daugelis, ko gero, ir puikiai jaučiame – tas ar anas tiesiog infiltruotas skleisti dezorentuojančias temas. Jiems į talką nejučia ateina ir iš tikro keistuoliai, tai yra žmonės, savo veiksmais gana aktyvūs, bet neturintys pastovaus gyvenimo vektoriaus – šiandiena jie teigia viena, o ryt, pasigavę naujų idėjų, jau suka mus kita, gal net priešinga kryptimi.

Ir pabaigai parašysiu savo vieną nuostatą: istoriją palikime specialistams. Ir laisvalaikio skaitiniams palikime. Istorijos rato atgal niekas dar nepasuko, o jei ir pasuko, tai tik dalinai ir labai trumpam. Lietuvai šiandiena labai reikalinga vienybė. O, kad ji atsirastų, visų pirma reikia atkurti pagarbą žmogui. O pagarba neapsiriboja vien rankos paspaudimu. Jei gerbiame žmogų, turime stebėti ir jo gyvenimą ir prireikus jam padėti. Lietuva turi rūpintis savo žmonių išgyvenimo galimybėmis ir solidumu. Tik tada ji ir vėl galės tikėtis būti patriotų šalimi. Tad nesikapstykime religijų šaknyne, o žvelkime į priekį, į ateitį. Nes vienu metu kuriant ateitį ir gręžiojantis į kunigaikštystės laikus, gausime istorijos ir perspektyvos mutinį. Ir tikrai nerealu, kad jis gausis skanus ir pavykęs.

O ką manote Jūs?