R.Matelis: Serenados po jaunimo langais?

Nors man nepatinkanti populizmo sąvoka, regis, palaipsniui jau traukiasi iš kasdienybės akiračio, kai kurios jo apraiškos kartas nuo karto vis dar pasireiškia. Nesunku jį įžvelgti tada, kai jis sklinda iš kažkurių partijų rūmų, tačiau kur kas sunkiau, kai juo ima užsiimti regis eiliniai, tegul ir garsūs žmonės. Nes tada imi dvejoti: kam jie tai daro? Kokių nematomų tikslų siekia? O gal tai visai ne populizmas, gal tai tik paprasčiausiai to žmogaus gyvenimo nuostatos?

Šiandiena jau nebegalėčiau pasakyti kada į mano žinomų pavardžių sąrašą pateko ekonomistė Aušra Maldeikienė, tačiau tai buvo sąlyginai ne taip jau seniai. Internetas gi labai išplėtojo mūsų asmenines duomenų bazes, tačiau, tuo pačiu ir atitolino mus nuo išsamios mums girdėtų žmonių analizės. Vis tik šią moterį visada buvau sąlyginai įterpęs tarp teigiamų asmenybių. Nežinau kodėl, tačiau ji man atrodė kaip blaiviai vertinanti mus supančią aplinką, kaip žmogus garsiai sakantis kitokią, teisingą nei mums formuoja žiniatieka, nuomonę. Trumpai – tai buvo man teigiamas herojus. Ir, ko gero, taip būtų likę ir dar ilgiau, jei ne galingasis Feisbukas [Facebook]. Dabar visa tai smarkiai susvyravo.

Atsitiktinai suradęs A.Maldeikienės nuomonę dėl pensijų žmonėms atstatymo, buvau šokiruotas. Netgi maniau, kad kažko nesupratau, nes gi kiekvienam iš mūsų nelengva sužinoti, kad galimai klydai. Tačiau netrukus, antrą kartą pataikęs į tas pačias kreivas vėžias, supratau, kad nesapnuoju – ponia Aušra iš tikro turi visai kitokius įsitikinimus, kurie arba nepamatuoti arba tėra sąmoningas reveransas jaunajai lietuvių kartai.

Taigi sėdau rašyti savo nuomonę

Skambus straipsnio pavadinimas – Padidinkite mano mokesčius ir atiduokite jaunimui iš karto parodo, kad apie realų pasiūlymą padidinti poniai Aušrai mokesčius, kalbos čia nebus. Nes mokesčiai nėra šiaip sau pinigų rinkliava, jie reglamentuojami įstatymais ir kitais normatyviniais dokumentais. Tačiau norint iš tikro skirti dalį savo pajamų jaunimui, jokių kliūčių gi nėra. Mes visi turime tokias galimybes, aišku, jei turime ką duoti [o gaunant 5327 lt. į rankas per mėnesį, tokia galimybė tikrai yra]. Paprasčiau – tai vadinama labdara, o ją galime teikti pačiomis įvairiausiomis formomis. Pradedant nuo pinigų įteikimo rankiniu būdu žmogui asmeniškai, kuriam manome, kad tikrai labai reikia pagalbos ir baigiant bankiniu pavedimu į kažkurią tai atitinkamos struktūros sąskaitą. Suprantama, visai žmogiška, kad atlikus gerą darbą, norime būti tinkamai įvertinti aplinkinių. Bet tai įmanoma tik jei tikrai mes tą darbą tikrai padarysime. Tiek to, nesigilinsiu toliau į tikruosius nurodyto straipsnio tikslus, nors man ir labai kelia įtarimą, kad vertinant tai, jog internete žymiai didesnė dalis jaunimo nei pensininkų, tai gali būti ir priešrinkiminė serenada jaunimui. Norėčiau klysti, bet atsakymas į šį klausimą – tik artimos ateities klausimas. O dabar man įdomesnė šio straipsnio pati  vertė. Arba, kitaip sakant, išreikštų teiginių objektyvumas.

Iš karto noriu pareikšti savo skaitytojui, kad šį straipsniuką rašau su viltimi, kad man pavyks čia pasikviesti ponią Aušrą ir ji turės galimybę visaverčiai paprieštarauti mano teiginiams. Kitaip gi būtų negarbinga, gautųsi tarsi apkalba.

Pradėsiu nuo pačios SODROS sampratos. Kas tai? Loterija ar draudimas? Regis šį klausimą atsakysime visi vienodai, tai draudimas, nes taip be trumpinio šią instituciją ir vadiname – Socialinis draudimas. Na, o jei taip, tai kaip į jį turime žiūrėti? Aš įsitikinęs, kad esminis skirtumas tarp loterijos ir draudimo yra tas, kad loterijoje mes savo noru rizikuojame, siekdami gauti dideles pajamas, o drausdamiesi, mes neturime patirti jokios rizikos. Draudimo atveju mes jam atiduodame savo lėšas, o šis, atėjus laikui arba atsiradus tam tikroms aplinkybėms, PRIVALO mums teikti aptartas išmokas [kompensacijas]. Tiesa, SODRA yra privalomo draudimo rūšis, bet tai tik dar labiau įpareigoja valstybę užtikrinti, kad nebūtų apvilti žmogaus teisėti lūkesčiai. Konkrečiai kalbant, privalo nusenusį, nusilpusį ar darbingumo netekusį žmogų išlaikyti, rūpintis jo gydymu ir išgyvenimo galimybe. Diskusijų čia tarsi ir neturėtų būti. Bet politikoje toli gražu ne viskas paremta nediskutuotinais gyvenimo dėsniais. Sakysite kame čia politika? Deja, taip, tai dalis politikos, nes šiandieninėje situacijoje valstybės prievolės savo gyventojams yra perkainuojamos politikų. Mažai kreipiant dėmesį į eilinio piliečio nuomonę.

Bet grįžkime prie draudimo esmės. Tie, kurie bando pasukti SODROS klausimus sau palankia linkme, o aptariamu atveju, ko gero, ir Aušra, šiandiena tvirtina, kad pensininkai yra išlaikomi dirbančiųjų. Ar tai tiesa? Ne, gerbiamieji. Kas ir nuo kada nustatė, kad mokantis privalomąjį draudimą, jį moka senelių išlaikymui? Tai netiesa, o taip būti gal būt dalinai galėtų jei socialinis draudimas būtų kažkas naujo, atsiradęs tuščiame lauke. Bet šis draudimas jau pats su „pensijiniu“ stažu, todėl tokia nuomonė yra žmones klaidinanti. Kiekvienas dirbantis arba tiesiog besidraudžiantis žmogus žino, kad jis, mokėdamas mokesčius, ne šelpia pensininkus, o KAUPIA savo pinigus savo senatvei. Tą patį jis gal galėtų daryti dalį savo atlyginimo atidėdamas į banką. Bet negali [o ir anksčiau negalėjo], nes šalyje funkcionuoja PRIVALOMAS draudimas. Čia, pats laikas pastebėti, kad daugelis žmonių nors ir sukaupė lėšas pensijai, jų nebepamatė. Nes mirė nesulaukę pensijos. Va tos lėšos atiteko kitiems, jį pažinojusiems ir jo nei nemačiusiems žmonėms. Tokia jau šio draudimo struktūra ir esmė. Gi niekas niekada negrąžino mirusio pensininko sukauptų lėšų jo artimiesiems. Nes SODROS įmokos nepaveldimos. Reiškia jos niekur negalėjo ir dingti. Tik ar teisingai jos panaudotos brangiai kainavusiems [ir kainuojantiems], prabanga tviskantiems rūmams statyti ir eksploatuoti, klausimas, nuo kurio bėga premjeras ir kiti šalies vadovai.

Autorė teigia: „apsidairau ir aprašau dvi realias situacijas“. Įdomu, o ką gi reiškia dvi realios situacijos? Ar pateikiama kažkokios pačios charakteringiausios Lietuvai situacijos, ar aprašoma tik kažkas, kas po ranka tuo metu pakliuvo? Pirmuoju atveju vertėtų suklusti, bet jei tai tik šiaip dvi kontrastingos situacijos, tai ar jos vertos dėmesio ar, tuo labiau, diskusijos? Taigi paskaitykime…

Pirmasis iš pateiktų „pavyzdžių“ [patrumpintai cituoju] – pensininkė, kuri turi „gerai įrengtą butą Vilniuje netoli centro (mažiausiai 200 tūkst. litų vertės). Gana nauji baldai, moderni virtuvės įranga. Dviejuose kambariuose gyvena viena. Valdo pusę namo Palangoje, kur ir atostogauja. Tiesa, būdama darbšti ir mėgdama bendrauti, vasaromis nuomoja tris iš ten esančių keturių kambarių ir taip kasmet prisiduria dar vidutiniškai 6-7 tūkst. litų. Palangoje turi keletą arų žemės, bet žemės mokesčio nemoka, nes yra pensininkė. Jos pensija 980 litų (iki sumažinimo buvo 1030 litų)“. Mane visų pirma nustebina, kad žemės mokesčio savininkė nemoka. Nes žinau pavyzdžių, kai pensininkai Palangoje moka. O nemoka tik tie pensininkai, kurie žemę nuomojasi. Bet gal laikai pasikeitė… Aprašomas pavyzdys tikrai netradicinis, Lietuvai necharakteringas. Tačiau net ir šiuo atveju peršasi nuomonė, kad kalba eina apie moterį, kuri nugyveno galimai tvarkingą gyvenimą, neišlaidavo ir niekada nebuvo ne tik Vietname, bet ir Lenkijoje. Nes, spėjant pagal jos amžių, visą savo darbingą gyvenimą gyveno geležiniame narvelyje [TSRS]. Ji gi į devintą dešimtį įžengusi pensininkė, tad ar labai daug galėjo pasidžiaugti gyvenimu kai sulaukė [o gal net ženkliai prisidėjo?] Nepriklausomybės? Vis tik buvo jau įžengusi į septintąją dešimtį? Bet, gal šiuo konkrečiu atveju ir kitaip? Gal ta moteris visą gyvenimą vogė mėsą kažkuriame mėsos kombinate arba putlius siūlus Kauno Dirbtinio pluošto gamykloje? Nežinau. Žinau kitką, tokių pasiturinčių pensininkų Lietuvoje labai mažas nuošimtis. Tad šios situacijos aš niekaip negalėčiau priimti už etaloninę visai Lietuvai. Ir pagal šį pavyzdį tvirtinti, kad ir visi kiti senukai tikri laimės kūdikiai, mažų mažiausia – nesąžininga.

Beje, gal klystu, bet man pasirodė, kad čia tarp eilučių paslėpta ir gaida, kuri skamba, kad senam žmogui jau nieko nereikia, kad jis turi būti patenkintas savo, pageidautina, vieno kambario buteliu kur nors priemiestyje. Nes tokiuose metuose likęs vienintelis deramas rūpestis – galvoti apie pomirtinį gyvenimą, o vienintelis kelionių maršrutas: namai – bažnyčia – kapinės – namai. Bet ir vėl viliuosi, kad klystu, na negali būti tokie žiaurūs žmonės aplink mus. Visi gi suprantame, kad mūsų, jaunesniųjų žmonių, privaloma pareiga užtikrinti, kad mūsų tėvai ar seneliai galėtų gyventi garbingai ir maloniai iki pat paskutinio atodūsio. Kaip sakant, kiek Dievo jam duota. Ir visi turime suvokti, kad taip, kaip elgiamės su savo seneliais šiandiena mes, taip bus ir su mumis, jei mes tos senatvės aplamai sulauksime.

Aušra piktinasi, kad senolė [dalinai cituoju] „per mėnesį bent porą kartų apsilanko poliklinikoje, kur gydytoja jai išrašo kompensuojamų vaistų (vien vaistų vertė, tad ir jų kaina mokesčių mokėtojams, mažiausiai keli šimtai litų per mėnesį)“. Miela Aušra, čia ir vėl panaši situacija kaip su SODRA. Ne mokesčių mokėtojams kainuoja jos vaistų dalinė kompensacija. Ji tai per savo gyvenimą užsidirbo. Ir visai jokio skirtumo, kad tada, kai ji buvo jauna, nebuvo atskirai sveikatos draudimo. Tada mokėjome bendrą socialinio draudimo mokestį, kuris dabar išdalintas į dvi dalis – SODRAI ir PSD. Beje, spėju, kad ponia Aušra labai sveika. Aš tuo pasigirti negalėčiau, man tenka pirkti vaistų. Todėl labai gerai žinau, kad kompensuojamųjų vaistų sąrašas yra labai siauras, o jame tik patys prasčiausi savo veikliąją sudėtimi, medikamentai. Didesniąją dalį esame verčiami pirktis už pilną kainą. O vaistai gi ne prabangos atributas, nusipirkę prastesnius, pigesnius gi galime padaryti nepataisomą klaidą… Taigi, nepavydėkime žmogui, kuris du kartus per mėnesį eina į polikliniką. Ten ne pramogų rūmai, į ten einama tik tada, kai kitaip elgtis jau nebegalima.

Na, o dabar paskaitykime antrąjį pavyzdį. Kiek patrumpinęs tekstą, atkeliu čia kai kurias mintis: „Antroji šeima. Pajamos — 3400 litų į rankas. Iš jų 1500 litų nuomojamas prastesnės, nei anos pensininkės, butas (nuompinigiai ir komunalinės išlaidos). Sumokėjus 250 litų už vaikų darželį, likę 1650 litų skiriami maistui, <…>. Žinoma, galbūt pajamas galima padidinti prisigalvojus kokio darbo po darbo, bet šeimoje vaikutis, kuriam reikia tėvelių ir jų dėmesio (o tai, kai esi sveiko proto ir turi normaliai sudėliotas vertybes, yra svarbiau…). Norint paimti banko paskolą butui, tegul ir itin kukliam Vilniaus mastais už 150 tūkst. litų, reikia turėti pradinę bent 17-18 tūkst litų įmoką. Kiek laiko užimtų ją sutaupyti? <…> Tiesa, sveikas protas ir išsilavinimas šiai jaunai šeimai sako, kad paskolos imti negalima jokiu būdu, nes darbo vietos labai nestabilios. <…> Žinoma, tokioje situacijoje svajonės apie antrą, juolab trečią vaikutį, kurios taip žavėjo prieš kelis metus, virsta miražu dykumoje. Juk ši šeima, valdžios galvų nuomone, nežmoniškai turtinga, ar ne?“ Sakykite, o Jūs ar iš pat jaunų dienų jau turėjote butą, geresnį nei ilgus gyvenimo metus darbui jau suspėję atiduoti žmonės? Gal… bet aš tokių nepažįstu. Mano laikų jaunimas ilgus metus gyveno bendrabučiuose. Taip pat su vienu ar dviem vaikais, kas buvo dar blogiau už nuomojamus butus. Nes jie kainavo kur kas brangiau. O gal Jūsų aprašytoji pensininkė jau būdama studentė nusipirko tą savo puikųjį butą Vilniaus centre? Ar ir jos jaunystė buvo tokia pat skurdi kaip aprašomos šeimos? O jei skurdi, tai ar nebūtų padoru manyti, kad gyvenimas turi turėti balansą, jūs gi ekonomistė? Jei tuometinė okupacija buvo deformavusi šiandieninių pensininkų jaunystę, ar Jūs nemanote, kad bent senatvėje jiems reikia suteikti šviesesnių akimirkų? Nors pilnai jau to, kas prarasta nebekompensuos niekas. Nes tokiuose metuose viską apjuodina prarasta sveikata.

Įdomu pastebėti, kad Aušra visai teisi, sakydama, kad pajamas galima padidinti prisigalvojus kokio darbo po darbo. Bet čia pat reikia ir patikslinti – tokia galimybė yra tik jaunam žmogui. Nes visi skelbimai apie laisvas darbo vietas visada vainikuojami, kad priimama tik iki 35 metų amžiaus ir dar todėl, kad pensininkai ne tik, kad jau nebeįdomūs darbdaviam, jie paprasčiausiai jau nebeturi sveikatos ką nors dirbti darbdaviui. Sau dar kaip ne kaip.

Nors logiška, bet labai liūdna, jog ponią Aušrą piktina, kad Prezidentė [cituoju] „D. Grybauskaitė pyksta, nervinasi ir griežtai aiškina, kad jokių būdu negalima  nuvilti pensininkės ir jai privalu kompensuoti  visas prarastas išmokas, nes kitaip bus pažeisti lūkesčiai ir nebus teisybės“? Šiam pasipiktinimui neabejotinai pritartų koks nors Lauras Bielinis. O aš manau, kad būtent čia ir atsiskleidžia Prezidentės žmoniškumas, sugebėjimas ne vien skaičiais vertinti visą mūsų aplinkinį gyvenimą. Ir todėl ji turi tokį platų gyventojų palaikymą, dėl ko dalis funkcionierių labai piktinasi.

Miela Aušra, nenueikite liūdnos šlovės politikų keliais, pažvelkite į situaciją realiai ir iš širdies. Aš kažkodėl vis tikiu, kad Jūs tiesiog paskubėjote išreikšti savo nuomonę, o pervertinus viską suprasite, kad klydote. Neskaldykime tautos, nes dauguma jaunų žmonių vis tik myli savo tėvus ir senelius, todėl suvokia, kad didesnė pensija yra gyvenimo palengvinimas ir jam pačiam. Kitaip jis iš savo skurdžių lėšų turės remti juos.

Pagarbiai – Jūsų FB draugas Romualdas

Reklama

8 responses to this post.

  1. Kadangi su gerbiama A.Maldeikiene pokalbis tęsėsi Feisbuke, pamaniau, kad juos galima atkelti ir į čia. Nes, ko gero, skaitančiajam įdomi abiejų pusių nuomonė

    #
    Aušra Maldeikienė
    Deja, darbai neleidžia išsiplėtoti, tad pasikartosiu. Pirma, rinkimuose nedalyvausiu, nes nesu politikė. Ir tiesą sakant nejaučiu jokio noro niekam atstovauti. Na tokia mano individualistinė mąstymo struktūra. Kita vertus, jei jau kalbėti a…pie populizmą (kurs ne toks jau baisus dalykas, kaip čia ironizuojate), tai populizmas remiasi keletu principu, tarp kurių banalybių kartojimas ir sakymas to, ką (manoma) dauguma nori girdėti. Šiaip jau kaip bežiūrėsi per 22 metus, kuriuos rašau viešoje erdvėje populizmu tokia prasme manęs neapkaltinsi. Rašau ir kalbu ne ką kas nori išgirsti, o ką matau, ką ilgai (ILGAI) mąstau ir apie ką „išžiūriu“ skaičiuose.
    Antra, turiu trejopą išsilavinimą, ir kiekviena jo grandis man priimant sprendimus ir apsisprendžiant už ką nors yra labai svarbi. A). kaip ekonomistė galiu Jums pasakyti (nesvarbu ar tai jums patinka ir kodėl patinka ar nepatinka), kad neatsitikinai ekonomika angliškai turi kitą vardą „dismal science“ (slogus, niūrus mokslas) — ji aiškiai sako: yra kiek yra, ir turite pasidalinti. T.y. nemokamų pietų nebūna — jei ką nors gavote, ką nors praradote. Jei kas nors suvalgė pyrago gabalėlį, kitam neliko, jei vienas turi, tai kitam nėra. Na ekonomistai tai vadina išteklių ribotumu ir analizuoja alternatyvių sąnaudų modeliais. Taigi, jei pyrago dalis (mano galva šiuo metu neproporcingai didelė tenka vyresnei kartai), tai jaunesnei lieka pernelyg mažai. B) kaip politekonomė manau, kad sistema gali gyventi ir plėtotis tik ant normalios ekonomikos pamato, kur išgyvena ne kokios nors išskirtinės grupės (o Lietuvoje dabar susiklosto tokia padėtis), o visos. Jei turime ryškų disbalansą — o mes jį turime — sistema griūva. Lietuvoje tai įrodo emigracija ir masinis nusivylimas. C) kaip religijos mokslų magistrė manau, kad stiprioji senatvės pusė yra ne materialinis laukas, o būtent „išėjimas į mišką“ (vienatvės priėmimas, kuris rodo asmenybės brandą), atsiribojimas ir dalinimasis prieš išeinant. Esu religinis žmogus, tai deklaruoju ir manau, kad tokia laikysena yra duodanti didžiausią gėrį ir pačiam žmogui, ir bendruomenei. Pastaroji pozicija ta ar kita forma būdinga visoms didžiosios religijoms.
    Jei jau kalbėti dėl pateiktų pavyzdžių išskirtinumo, tai nežinau, kokioje aplinkoje jūs gyvenate, vis dėlto atstovaudama viduriniąją klasę galiu pasakyti, kad aplink manę praktiškai visi pensininkai yra pasiturintys, o va jaunimas masiškai emigruoja, nes negali išgyventi. Tad kaip bešauktų „geradėjai“, kai nebus kas dirba, nebus ir pensijų. Net jei dar kokias 3 Konstitucijas priimtumėme, ir kokius 5 ano Konstitucinio teismo sprendimus. Nėra ką dalinti, tad ir nesidalina.
    Kita vertus, būtų labai įdomu išgirsti jūsų samprotavimas (jūsų svarstimų kontekste) apie bedarbius,. Juk jie irgi mokėjo socialinio DRAUDIMO įmokas, kai dirbo, bet kai iš jų Kubiliaus kompanija jas atėmė (perpus sumažino daugeliui), gynėjų neatsirado. Aš tai logiška? Ir bedarbių atveju vėl kalbame apie jaunesnius žmones. Beje, kažkaip neteko girdėti, kad bedarbiams kas ketintų kompensuoti jų prarastas DRAUDIMO įmokas.
    Čia labai daug klausimų tame ką rašote, bet manau pagrindinis atsakymas glūdi tame, kad mes įsivaizduojame (paprastai dėl menko ekonominio išprusimo), kad galima padaryti taip, kad visiems būtų gerai. Deja, tenka rinkis.
    Be kita ko, tai yra ir pagrindinis atsakymas, kodėl Lietuvoje nėra normalesnės politikos. Visi nori, kad būtų tobula. Bet tai neįmanoma.

    #
    Matelis Romualdas
    Miela Aušra, Jūs teisingai akcentuojate, kad mes įsivaizduojame (paprastai dėl menko ekonominio išprusimo), kad galima padaryti taip, kad visiems būtų gerai. Tik išvadas darote neteisingas. Nes yra pasaulyje nemažai pavyzdžių, kur visiems y…ra jei negerai, tai bent ir ne taip jau blogai. Tad ar mes, lietuviai, esame kvailesni? Aš taip nemanau. Ir nors nebandau išaukštinti savo tautos prieš kitas, esu tikras, kad mes normalaus gyvenimo lygio galime ir privalome pasiekti. O ekonominio išprusimo stokos nereikėtų primesti nei man [aš, kaip ir Jūs, ekonomistas], nei kitiems. Nes kartais būna situacijų, kai viskam suvokti pakanka ir tiesiog gyvenimiškos patirties. Jūs teisingai keliate klausimą ir apie bedarbius, tik keliate juos čia, komentaruose. Jei parašysite straipsnį šia tema, aš būtinai prie jos prisijungsiu. Viena, ką, manau, darote neteisingai, Jūs pasirinkote taikiniu senukus, pačią silpniausią žmonių kategorija. O atstovaudama viduriniąją klasę [beje, ne visai supratau ar tikrai turėjote omenyje klasę ar amžių, nes Jūsų deklaruotas atlyginimas vargu ar laikytinas viduriniosios klasės] ir turėdama gerą išsilavinimą, galėjote taikiniu rinktis valdančiuosius [jei tai galima valdymu vadinti, aš labiau būčiau linkęs vadinti savivaliaujančiais]. Nes jų atlyginimai tikrai nepamatuotai aukšti, o veiklos lygis žemiau minimumo. Ir būtent čia slypi visos tautos negandos. Sumažinkime jų finansavimą ir jie prabus, atsigaus ekonomika, o įstatymai taps ne stabdantys, o skatinantys žmonių darbinę veiklą.

    #
    Aušra Maldeikienė
    Na aš taip blogai negalvoju apie valdančiuosius kaip jūs. Jie atstovauja savo rinkėjus — o rinkėjai (ir jūs) manote, kad pensininkai yra silpnoji grandis. Statistika (jei ja pasidomėti) rodo, kad silpnoji grandis Lietuvoje yra vaikai (t.y. …šeimos su vaikais), Jų pajamos mažesnės, nei vidutiniškai pensininkų ir jie daug mažiau apsaugoti socialiai (tik tėvai netenka darbo ir baigta) O jei ir turi darbą, vaikai neretai gauna nemokamą maitinimą (ir tuo pačiu gerą pamoką apie darbo vertę…).Deja, kartoju dar kartą (nepykit, bet faktas) turiu dirbti, tad negaliu leistis į ilgas diskusijas. Beje., apie tai rašau jau gerus 8 metus, tad ir komentarų apie bedarbius ir vaikus, ir pensininkus prirašiau labai daug. Tiesiog paprastai visuomenės girdi ir reaguoja jau po to, kai traukinys prie Vievio (na pavėluota). T.y. ką nors keisti labai sudėtinga. Prieš tris metus sakiau, kad bus blogiau. Dabar tas blogiau jau tampa akivaizdu daugeliui, tad išlikimo žaidime (kurį žaidžia Lietuva) atėjo laikas išmesti naują nebereikalingų žaidėjų porciją ir aistros kaista. Tiesą sakant ilga kalba. Pradėti reikėtų nuo nacionalinių sąskaitų analizės. Dar kartą dėkoju už dėmesį, bet neturiu gvalimybės dalyvauti ilgose Fb diskusijose. Dėl vidutinės klasės. Esu tipiška visuditnė Lietuvos klasė — tikrai jokios nereiklaingos prabangos, jokių ne darbo kilmės pajamų, tad labai menkas apsdugotumas ir aiškiai sociliai pažeidžiama. Beje, Vakatuose pagal daug paramentrų patekčiau į žemesnę nei vidutinis sluoksnis lygą.

    #
    Matelis Romualdas Dėkoju, net ir mažose diskusijose visada atrandame kažkokią tiesą. tegul ir dalinę.

    #
    Aušra Maldeikienė Dabar rašau knygą ir bus visi šie dalykai taip ar kitaip aptarti.:) jei leisite pasinaudosiu ir jūsų laišku.

    #
    Matelis Romualdas Su mielu noru. Jei bus įdomu, pateiksiu jų ir daugiau. Nes net jei puslapiais skaičiuojant atrodo daug, išsakiau tik mažą dalelę savo minčių.

    #
    Aušra Maldeikienė Žinoma. visda įdomu išgirsti kitokisu argumentus. Nors tiesą skakant aš apie kiekvieną jūsų argumntą esu galvojusi dešimtis kartų ir turiu labai aišku, duomenis paremta atsakymą, kodlė aš galvoju taip, o ne kitaip. 🙂

    Atsakyti

  2. Posted by Dana on 2011.12.12 at 13:50

    perskaičiau… Ačiū Romualdai… bet tik giliai įkvėpsiu.. visą gyvenimą galą su galu vos sudurdavau, nes kultūros darbuotojo atlyginimas visada buvo mažiausias, o dar ir iš savos algos visokiems niekniekučiams išleisdavai – juk renginiui reikia. Be to kaskart į sceną nelipsi su ta pačia suknute ir vėl … tai bateliai, tai skrybėlaitės… Tiek tarybiniais metais, tiek ir dabar lėšos šiems dalykams neskiriamos.. Bepigu kur dideli kultūros centrai, ten viskas kitaip išlaviruojama, o jei tai kaimas? Tai va ir pensija mažiausia, o dirbta visada iš širdies, neskaičiuojant nei laiko, nei lėšų… O tokių kaip aš juk ne vienas tūkstantis? Bibliotekininkai, ugnegesiai, policininkai, nors… jie ir namus pasistato… (žinome kaip) ką ir bekalbėt.. Dabar jau tikrai norėtųsi atsikvėpti nuo to gyvenimo bėgimo, streso akimirkų, bet kur tau!… matau ir suprantu, kad mūsų Lietuvos gyventojai, dėl tokios politikos, dėl tokio požiūrio į šeimas, į senjorus greitai bus nušluota … Kas apsigyvens? Gal kinai, gal musulmonai, o mūsų jaunimas išsibarstęs po pasaulio platybes greit ir pamirš, kad tokia žemė yra, nes ta pati žemė juos iš atstūmė, išginė su maldeikienių, kubilių ir visų kitų neišmanių valdininkėlių pagalba… Išliejau savo mintis…

    Atsakyti

    • Gerb. Dana, nelabai turiu ką ir bepridurti prie Jūsų išgyvenimų. Gal tik viena – būkime savyje, o ir auklėkime šalia savęs esantį, atsikratyti požiūrio, kad svetimos bėdos manęs neliečia. Aš jau nebeturiu nei Tėvo, nei mamos, tačiau visada labai užjaučiu senus žmones. Nes labai aiškiai suvokiu, kad jie nekalti, jog jų jaunystė buvo gal ir gerokai blogesnė nei dabartinio jaunimo ir už tai, kiek tai įmanoma, jiems turi būti kompensuojama nors pavėluotai. O teigti, kad jiems jau telieka laukti Dievo malonės, paprasčiausiai žiauru. Gyvas žmogus, manau yra mūsų vertybė, o kas iš tikro bus su Anapilin išėjusiais, mes niekas nežinome, todėl teiginys, kad “stiprioji senatvės pusė yra ne materialinis laukas, o būtent „išėjimas į mišką“ (vienatvės priėmimas, kuris rodo asmenybės brandą), atsiribojimas ir dalinimasis prieš išeinant“ man yra ne tik absurdiškas, bet ir nežmoniškas, atsiduodantis kažkokiais, gal sektos kvapais, gal cinizmu. Bet dėkui Aušrai už tokią atvirą išpažintį. Net ir labai aiškiai suvokiant, kad ji, kai ateis laikas eiti į tą mišką, tikrai nesutiks.

      Atsakyti

  3. Posted by Rūta on 2011.12.12 at 14:41

    Šaunuolis Romualdai, nenusirašykim patys savęs, juk tiek poniai Aušrai, tiek mums visiems, pagal e vieną jaunuolį “seniams“ jau reikia užpečkyje sėdėti,bet kai patys save ten gename, ir aš nelabai suprantu-kodėl?

    Atsakyti

    • Rūta, aš nesu tikras, bet gal toks požiūris į gyvenimą, yra Aušros bandymas būti amžinai su jaunais? Sunku pasakyti…

      Atsakyti

  4. Lygiai kaip ir Jūs Romualdai, ponią Maldeikienę laikiau teigiamu žmogumi. Bet jau senokai pakeičiau nuomonę… gaila, kartais žmonėmis tenka nusivilti. Toks gyvenimas.

    Atsakyti

    • O žinote, mano patarimas ateičiai: neskubėkime sudievinti kitų, mažai perprastų žmonių. Tada ir nusivylimo gal nepatirsime. Arba jis bent bus ne toks sunkus…

      Atsakyti

  5. […] R.Matelis: Ar tai serenados po jaunimo balkonais? […]

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: