N.Puteikis: TS-LKD pirmininko rinkimai – Gedimino stulpai prieš kregždutę

Naglis Puteikis 

TS-LKD pirmininko rinkimai – Gedimino stulpai prieš kregždutę

Tiesiog negalėjau neperkopijuoti šio Naglio Puteikio straipsnelio-nuomonės apie tai, kas vyksta jo partijos – Tėvynės sąjungos – Lietuvos Krikščionių demokratų viduje… Mano supratimu, šios Puteikio mintys labai teisingos ir drąsios – R.M.

V.Landsbergis ir I.Degutienė, mano manymu, TS-LKD nariams asocijuojasi su Sąjūdžio vertybėmis: idealizmu, viešumu, antikorupcija, tiesa, teisingumu, teise į mitingus, teise kritikuoti valdžią, socialiniu jautrumu, pagarba lietuvių istorijai, kalbai,  kultūrai, krikščioniškomis vertybėmis. Kalbant alegorijomis – žalia spalva, ąžuolo lapai, Gedimino stulpai.

A.Kubilius, mano galva, daugiau siejamas su modernumu, liberalumu, laisva rinka, turtingų, jaunų, sveikų žmonių interesais. Jei ženklais – balta spalva, kregždutė.

V.Landsbergio vadovaujamas TS-LKD Politikos komitetas jau daug metų bando ginčytis su A. Kubiliumi ir jo komanda, kad dažnai vertybiniai dalykai yra svarbiau, nei ekonomika. Bet diskusijų kasmet vis mažiau, nes TS-LKD mažėja aukščiau minėtų V.L. šalininkų. Jie miršta arba traukiasi iš partijos, ypač po to, kai nebuvo kietai ginami atleistieji FNTT vadovai V.Gailius, V.Giržadas, nebuvo vertinamas policijos smurtas Garliavos šturmo metu.

TS-LKD partijoje kasmet daugėja A.Kubiliaus šalininkų, kurie mano, kad ekonomika svarbiau nei eilinių žmonių rūpesčiai. TS-LKD reklaminiuose pristatymuose pradeda vyrauti liberalų, net libertarų požiūriai, pvz. A.Ramanausko-Greitai, A.Užkalnio, M.Adomėno.

I.Degutienei atsisakius kandidatuoti, nebebūtų kam atstovauti Sąjūdžio ir krikščioniškųjų vertybių. Todėl V.Landsbergis ir kandidatuoja – kad neprasidėtų dar viena idealistų išėjimo iš TS-LKD banga.

L.L.Andrikienė yra abiejų požiūrių kompromisinė šalininkė, todėl jai sunku tikėtis, kad ją pamatys balsuotojai, kurie rinksis arba žalią Landsbergio, arba baltą Kubiliaus spalvą, o ne kompromisą.

V.Stundį, skirtingai nei I.Degutienę, mano manymu, dauguma TS-LKD narių supranta kaip A.Kubiliaus šalininką, kaip prailgintą jo ranką, todėl jam taip pat sunku tikėtis sėkmės.

Naglis Puteikis

R.Matelis: Į Vyriausiojo administracinio teismo mįslę man neatsakyta

Keletą dienų neturėjau laiko apsilankyti savo rašinukuose, nes vakar Vyriausiame administraciniame teisme vyko netrumpai lauktas teismo posėdis, kuris turi išsklaidyti visas iki šiol esančias abejones dėl mano, jau prieš gerą pusmetį paskelbto klausimo: Lietuva TEISINĖ ar tik TEISmINĖ valstybė? Tiesa, tas atsakymas bus tik spalio 25 dieną, nes būtent tą dieną, 15:00 valandą Vilniuje bus skelbiamas sprendimas arba nutartis.

Vakar jaučiausi tikrai ne itin…, jautėsi nuovargis, nes kovoti prieš vyriausybės vykdomas neteisines veikas Lietuvoje, eiliniam piliečiui viltys ne tokios jau didelės. Tačiau aš jų neprarandu.

Turiu pasidžiaugti, kad šiandiena atsivertęs savo svečių šiame tinklapyje apsilankymų statistiką, radau konstataciją – paskutines dvi savaites mano tinklapį aplankę žmonės dažniausiai skaitė mano rašytą straipsniuką “Vyriausiojo administracinio teismo vadovai pateikė mįslę“. Tai, iš dalies ir tapo akstinu bent jau kažką parašyti. Suprantu, kad Jums įdomu sužinoti “o kas toliau?“

Deja, nieko džiugesnio pasakyti negaliu: LVAT vadovas su atsakymu vėlavo ir atsiuntė jį man tik šiandiena, t.y. praėjus 20-čiai valandų po teismo posėdžio.  Būdamas mandagus ir susipratęs, nes puikiai žinau, kad esu nulis ir negaliu niekaip revizuoti ne tik teisėjų, bet, tuo labiau, ir teismo pirmininko darbo, neimsiu niurzgėti ir interneto eteriui aiškinti, kad toks atsakymas man buvo reikalingas prieš bylą, o ne po jos, kas šiuo atveju liko jau tik kaip atributas asmeniniam archyvui. Tiesa, ne mažiau keista aplinkybė man buvo ir tai, kad nors praktiškai savo raštą pateikiau LVAT pirmininkui R.Piličiauskui [pokalbio metu jis man pasiūlė savo raštą užregistruoti raštinėje], atsakymą man pasirašė  Laikinai einantis teismo pirmininko pavaduotojo pareigas – Romanas Klišauskas. Rašau “atsakymą“, nors priekabesnis skaitytojas galėtų teisingai suabejoti ar tai laikytina atsakymu [po poros dienų įkelsiu jo kopiją]. Nes į mano keltus klausimus, vargu ar atsakyta. Man, dar ruošiantis teismo procesui, buvo būtina žinoti “ar Valstybė laikoma atsakovu šioje byloje?“, tačiau net ir šiandiena to nežinau, deja… Matyt pavaduotojas šios vietos nepastebėjo… Aišku, spalio 25 dieną jau žinosiu.

Apytikriai po keturių mėnesių, kai išsiunčiau ir internete paskelbiau savo viešą laišką premjerui Andriui Kubiliui, kuriame jo prašiau Atšaukti Lietuvos Respublikos Vyriausybės   1998 m. liepos 23 d.  Nutarimo   Nr. 920, 2010-04-09 d.  pakeitimą [naują redakciją], kurio pasekoje po 20 metų laukimo, likusiai iki šiol neatgavusiai naujo žemės sklypo kauniečių daliai atimta galimybė jį atgauti, mane, man jau netikėtai, susirado A.Kubiliaus patarėja Eglė Stonkutė ir pakvietė atvažiuoti, pasiaiškinti visą situaciją. Suderinome laiką ir liepos 12 d. aš jau buvau vyriausybės rūmuose. Pokalbis, suprantama, buvo tarsi ir malonus, tačiau aš dar tada nesusilaikiau jos nepaklausęs ar ne per mažai liko laiko iki kadencijos pabaigos, kad pakeisti situaciją, į ką išgirdau atsakymą, kad labai norint,- suspėti galima. Liko tik neištartas klausimas “ar tas noras bus?“ Ir šiandiena jau galiu į jį atsakyti – deramo noro nebuvo. Dar to paties apsilankymo metu kilo įtarimas dėl tokios valios atsiradimo tikrumo, nes E.Stonkutė išdėstė keistoką informaciją – ji netrukus, po kelių dienų išeina mėnesio laiko atostogoms, tad norinti pilnai išsiaiškinti problemą ir iki atostogų pavesti kažkokiems ekspertams viską išsiaiškinti. Kad grįžus būtų jau aišku kas ir kaip, ir būtų galima imtis veiksmų. Deja, realių veiksmų imtasi nebuvo, ko gero tai buvo tik priešrinkiminė manipuliacija mano veiklumu skleidžiant tiesą apie konservatorių darbą. Nes, logiškai mąstant, jau rugpjūčio viduryje patarėja turėjo grįžti atgal į darbą, o ant jos stalo jau turėjo gulėti išvados…

Tačiau aš nesulaukiau jokio pranešimo nei rugpjūčio viduryje, nei gale. Suprantama, nesėdėjau rankų susidėjęs ir rugsėjo pradžioje ėmiau skambinėti pats. Nesisekė, keletą dienų man nebuvo atsiliepiama, tačiau vėliau prisiskambinau. Ekspertai dar nebuvo baigę savo pavedimo… Dienelė po dienos ir aš skambinau vėl ir vėl. Pagaliau panelė Eglė paskambino man pati ir vėl pakvietė pokalbiui. Antrą kartą, jos kabineto duris pravėriau rugsėjo 24 dieną. Ir… netrukus supratau, kad važiavau veltui. Tą informaciją, kurią gavau atvykęs, galėjau išklausyti ir telefonu, vis tik vienas reisas į Vilnių kainuoja 80 lt., o tai didelio džiaugsmo neteikia. Aišku, jei žinios būtų iš tikro geros ir vertos gyvo aptarimo, negaila būtų ir kur kas didesnės sumos, bet… sužinojau “naujieną“, kuri buvo mano paties atskleista jau birželio mėnesio LVAT teismo posėdžio metu. O ji tokia: Vyriausias administracinis teismas jau be manęs, dar 2010 ir 2011 metais buvo nagrinėjęs mažiausiai dvi bylas, kur piliečiai skundėsi Nacionalinės žemės tarnybos veiksmais, nes tiems piliečiams, kuriems jų turėtoje vietoje buvo atstatyta nuosavybė į bent dalį buvusios žemės, buvo teigiama, kad jiems  yra neatlygintinai suteikta žemės, todėl duodant kitą plotą naujoje vietoje, atgautasis žemės gabalas išminusuojamas kaip jau neatlygintinai suteiktas. Abejose bylose LVAT pripažino, kad tai buvo ne gavimas neatlygintinai, o nuosavybės atstatymas, todėl ta žemės dalis negali būti išminusuojama iš kitoje vietoje suteikiamo sklypo dydžio. Šios dvi precedentinės bylos jau yra padariusios takoskyrą šiais klausimais ir vargu ar kas nors begalėtų priimti kitokią nutartį, tačiau dar vasaros pabaigoje, kai kreipiausi į Kauno žemėtvarką su raštu, kuriuo prašiau, nelaukiant šiame straipsnyje aptariamos bylos pabaigos, sugrąžinti atgal į eilę mano mirusią mamą [ironiškai gi skamba, ar ne, toks mirusiųjų “mėtymas“ iš eilės ir atgal jų atstatymas?], gavau Kauno žemėtvarkos atsakymą, kad atgal į eilę Mama nebus atstatoma, kol nepriimtas naujas sprendimas teisme…. Tai kiek gi galima tą patį klausimą aptarinėti teismuose, mieli žemėtvarkininkai? Bet  Dabar gi, Nacionalinės tarnybos ekstremalių situacijų komisija nusprendė, kad ir be naujo teismo verdikto reikia visus Lietuvos išbrauktus piliečius sugrąžinti atgal į eilę… Nes suprato, kad interneto laikais vis tik žmonės jau susiranda NŽT pralaimėtas bylas ir tų pralaimėjimų ilgiau slėpti nebėra prasmės…

Išeinant iš antrojo vizito Eglės kabinete, ji manęs paklausė ar sutinku, kad mano kelionė pas ją buvo “ne veltui“[?] į ką kukliai neatsakiau, tad atsakymas pateikiamas dabar, šiame straipsnyje… Kubiliaus vadovaujama vyriausybė nepadarė absoliučiai nieko gero, kad mes, porą dešimtmečių vedžioti už nosies, galėtume jam nors puse lūpų padėkoti. Priešingai, ši vyriausybė, blogiau nei bet kuri, buvusi iki šiol, ėmė priiminėti nesuvokiamai neteisinius ir žmogiškumui prieštaraujančius aktus. O kas liečia pačią E.Stonkutę… na, aišku, negaliu nieko blogo pasakyti. Jos toks darbas, ji tiesiog atliko tą vaidmenį, kurį jai buvo pavedęs A.Kubilius.

Tiek tad šiandiena, mieli skaitytojai. Šių temų tęsinys, tikėkimės, gal jau gerokai džiugesnis, bus paskelbus vakarykščio teismo sprendimą…Nenoriu išankstiniai aprašinėti vakarykščios bylos niuansų, viską dar reikia susidėlioti mintyse. Pasakysiu tik viena – Kauno Žemėtvarkos tarnyba teismo salėje keletą kartų bandė mane “įkalbėti“ sudaryti TAIKOS sutartį… Juokas pro ašaras. Sudaryti taikos sutartį, kuria pripažinti, kad vyriausybės nutarimas teisėtas? Ir dar netekti galimybės net atsiimti teismo išlaidas? Nors mano kaltės šiose bylose net didžiausias priešas nerastų…

Netrukus rinkimai… Aš net labai prašomas nesugebėčiau balsuoti už TS-LKD [konservatorius]… Gal Jūs kitaip?

R.Matelis: Artūro Račo paskatintas – apie Lietuvos “šviesulį“ – T konservatorių S

Žinau, kad kažkas pamanys, kad esu mažaraštis žioplys, nes net partijos pavadinimo tikslaus nežinau, tačiau tokie žmonės labai apsiriks. Šios kadencijos seimo lyderę – TS-LKD vadinti Tėvynės sąjunga man ne tik neapsiverčia liežuvis, bet ir pirštai nepajėgia suspaudyti tokios kombinacijos. Manau, kad geriausia tiktų pavadinimas su daugtaškiu tarp žodžių, į kurių vietą Kiekvienas galėtų įsirašyti  tai, kas jam atrodytų tinkamiausia. O Krikščionys demokratai čia visai ne į temą, nes ši partija, mano įsitikinimu, niekada ir nieko krikščioniško nepademonstravo. Taigi, tiksliausias trumpinys, manau, būtų T…S, kur vieni gal rašytų Tėvynės skurdintojų sąjunga, kiti, gal Tėvynės mulkintojų sąjunga, treti … dar kitaip. Tiek to, nesistatau tikslo tapti pavadinimų kūrėjų, todėl apie tai tik tiek.

Retai kada imuosi laisvomis temomis rašyti iš pat ryto, tačiau šis kartas išimtinis. Įsijungęs kompiuterį visai atsitiktinai pataikiau į “15min“ laikraštyje atsiradusį Artūro Račo straipsnį “Dūstu iš pavydo“ ir prisimindamas savo naujai atsiradusį pomėgį “kalbėtis“ mintimis, supratau, kad turiu įsiterpti. Nes, šiaip jau man visada mielas BNS direktorius, galimai varžomas įvairių etikos kodeksų, galimai negalėjo išsakyti daugiau nei tai padarė. Džiaugiuosi, kad esu nevaržomas žurnalistų kodeksų, todėl galiu kalbėti daugiau, iki tos ribos, kuri leidžiama bet kuriam, demokratiją deklaruojančios valstybės eiliniam piliečiui.

Dėl laiko stokos, šį kartą apsiribosiu tik Artūro RAČO bakstelėjimu pirštu į pirmą pasitaikiusią iliuziją „Užtikrintos geresnės sąlygos auginti vaikus“ ir ją pabandysiu papildyti savo mintimis ir įžvalgomis. Skubėdamas prisipažinti, kad esu toks pats “šiek tiek nenormalus“ ir nesidomiu ne tik politikų raugiamais agurkais ar sodinamais ridikėliais, bet manęs nedomina net ir politikų šypsenos ar naudojami kvepalai. O kai atmeti šiuos jų pliusus atsiranda platesnės galimybės matyti šių tautos atstovų mintis, tikslus ir siekius. Arba jų nebuvimą.

Šiandiena visuomenei, o reiškia – rinkėjams, vis labiau brukama mintis, kad kiekvienoje partijoje yra ir gerų, ir blogų žmonių, todėl negalima nusistatyti prieš kurią nors partiją, o reikia tiesiog stengtis pelenuose rasti aukso. Aukso, aišku nerasime, tačiau kurį laiką aš su šia nuomone sutikau. Dalinai sutinku ir dabar, tačiau kaskart į tai žiūriu ir vis labiau kritiškai. Nes imu suprasti, kad nežinau ką reikėtų laikyti geru žmogumi. Tuo labiau, kalbant apie politikus. Nors įvairios pasaulio ideologijos teoriškai gana skirtingai traktuoja asmenybės, o reiškia – lyderio rolę visuomenėje, ginčytis čia nėra dėl ko. Gyvenime, lyderiai neabejotinai įtakoja savo pavaldinių veiksmus, tad ar gali būti geras žmogus, kuris savo valia talkina blogam lyderiui?

Aš kažkada jau esu rašęs, kad konservatorių vadas dar iki rinkimų neslėpė daugelio, mano akimis žiūrint, savo nežmoniškų nuostatų visuomenės atžvilgiu. [Kiek tolėliau šiek tiek paanalizuosiu kai kurias jų.] Ir jei manau, kad visuomenė dalinai kalta, kad pritrūko kantrybės ar mentaliteto į tai pasigilinti, tai tos partijos nariams tokia kaltė krenta neabejotinai. Nežinau ką manyčiau apie konservatorius, jei jie būtų į pirmininkus išsirinkę I.Degutienę, tačiau, kaip ten bebūtų, faktas, kad vadovu liko A.Kubilius, aiškiai parodė, kad šioje partijoje gerų žmonių yra mažiau pusės. Nes sąžiningai ir patriotiškai mąstantis žmogus negalėjo balsuoti už dabartinį premjerą.

Galėčiau pabandyti vardinti daugelį Lietuvos skaudulių, kurie dar labiau ar visai naujai užgriuvo eilinį Lietuvos gyventoją valdant šiam ministrui pirmininkui, tačiau tai itin plati tema, todėl ją pasiliksiu ateičiai. Ir apsiribosiu pakartotina jo atsakymų anketoje „Mano balsas“ analize prieš ketverius metus. Tuo labiau, kad šio lyderio „amžius jau ne reprodukcinis”, o reiškia, nuostatos smarkiai pasikeisti ir negalėjo.

Seimo rinkimuose 2008, A.Kubilius, kaip ir visi kandidatai, atsakinėjo į visiems vienodus klausimus. Keletą jų pacituosiu…

Klausimas:  Ar pritariate tam, kad aukštasis mokslas didesnei daliai studijuojančių būtų mokamas?
Atsakymas:  “TAIP”	Tad, gerbiamas Artūrai, ar galima dar tikėtis kitokio rezultato su ikimokyklinio amžiaus vaikais? Manau – ne. Šio atsakymo potekstėje slypi tvirta nuostata – gyventi pilnavertį gyvenimą verti tik tie, kas turi daug pinigų
Klausimas: Ar pritariate tam, kad Lietuvoje būtų įvestas progresinis gyventojų pajamų mokesčio tarifas?
Atsakymas: „NE“	Mano komentaras: Ir valdžios atstumtieji ir oligarchai turi solidariai [mėgstama valdančiųjų frazė] vienodą procentą. Ir tie, kuriems nebeliko maistui, ir tiems, kuriems radus 10 lt. neverta net lenktis jų pakelti
Klausimas: Ar pritariate tam, kad Lietuva įsileistų daugiau emigrantų iš Europos Sąjungai nepriklausančių šalių?
Atsakymas: „Tikriausiai TAIP“	Mano komentaras: Imigrantai iš ne ES šalių – akivaizdžiai pigesnė darbo jėga. Ją įsileidus, ne tik bus slopinamas tautinis identitetas, bet ir vietiniams gyventojams nekils darbo užmokestis. Didės bedarbystė. Ačiū ne ES sąjungos piliečiams už supratingumą, kad jie dar pas mus nesiveržia. Nors tas supratingumas, veikiausiai, kiek kitoks – jie supranta, kad Lietuva, kaip ir jų tėvynė, pagal pragyvenimo lygį tik trečiarūšė šalis.
Klausimas: Ar pritariate tam, kad merai būtų renkami tiesiogiai?
Atsakymas: „neturiu nuomonės“	Nežinau kaip kitiems, bet man keista, kaip žmogus, pretendavęs į premjerus, neturėjo nuomonės šiuo klausimu. Gal nenorėjo jos sakyti?

Tai šiam kartui tiek… Permečiau akimis ką parašiau ir supratau, kad ne taip jau daug pavyko susieti su Artūro išridentu klausimu apie „Užtikrintas geresnes sąlygas auginti vaikus“. Bet gal tame ir yra nepriklausomo rašeivos privalumas? O kita vertus, nėra visa tai jau taip ir nesusiję. Nes mūsų gyvenime, šiaip jau viskas yra viename mazge.

R.Matelio atviras laiškas Premjerui A.KUBILIUI

Kuriame Lietuvos ateitį? Puiku, tik ar teisingą ateitį kuriame?

Lietuvos Respublikos Vyriausybės Vadovui,

Premjerui Andriui KUBILIUI

Gedimino pr. 11, Vilnius,

01103 mptarnyba@lrv.lt

2012 m. balandžio 22 d.

Romualdo MATELIO,

Xxxxxxxx g. xx-xx Kaune,

XXXXX, reromaka@mail.ru

.

VIEŠAS PAREIŠKIMAS – PRAŠYMAS

Ponas Premjere. Jūsų vadovavimo laike, nors ryškesnių poslinkių žemės nuosavybės atstatymo piliečiams klausimais, kurių nuosavybė okupacijos metais buvo neteisėtai nusavinta, tarsi ir nepasijuto, tačiau kai kurių „judesių“ atlikta. Ir, deja, man pavyko patirti ne tuos, kurie džiugintų, o priešingai: Jūsų vadovaujamų ministerijų kai kurie priimti nutarimai ir kitokie norminiai dokumentai leido pastebėti, kad jie ne tik, kad savo esme nenukreipti teisingumo atstatymo linkme, bet ir padaryti pažeidžiant LR Konstituciją ir galiojančius įstatymus.

Kadangi iš asmeninės praktikos žinau, kad nesate  mėgėjas pats atsakinėti į Jums adresuotus paklausimus, o persiunčiate juos į ministerijas, o iš viešųjų informacijos šaltinių jau tapo visuotinai žinoma, kad Jūsų nuomonė ne visada sutampa su ministrų nuomone, šio rašto pradžioje noriu išreikšti prašymą, kad į šį mano paklausimą atsakytumėte asmeniškai: gal gi Jūsų asmeninis požiūris į nuosavybės atstatymą netikėtai sutaps su manuoju, o tai man būtų didelis palengvinimas mano be galo nelengvoje kovoje už teisingą nuosavybės į mano tėvų turėtas žemes atstatymą. Be to – kas svarbiausia – šiame rašte kalbėsiu apie dokumentus, kuriuos yra išleidusi vyriausybė, o ne atskiros ministerijos.

Nors savęs nelaikau naiviu, vis tik pabandysiu paprašyti ir rasti galimybę priimti mane asmeniškai, nes mano nuosavybės atstatymo problema itin didelė ir akivaizdi, be to ji susijusi net su trimis Lietuvos regionais.

Norėdamas, kad galima būtų sklandžiau viską išdėstyti ir šiuo laišku stengdamasis itin neišsiplėtoti, pateiksiu tik du klausimus ir juos išdėstysiu dviemis atskiromis dalimis.

I dalis. Apie lygiaverčių sklypų suteikimą Kauno mieste

Visą vilties į būsimą teisingą nuosavybės atstatymą laikotarpį Kauno miestui galiojo žemiau esanti nuostata:

„Kauno mieste naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai, dydis“

 

Vietovės pavadinimas	Naujų žemės sklypų miestuose dydžiai, hektarais
	Numatoma perduoti individualiai statybai	Numatoma perduoti sodams, daržams ir kitoms panašioms reikmėms
Kaunas:  centrinėje miesto dalyjeteritorijose su išplėtota infrastruktūrateritorijose su neišplėtota infrastruktūra  kitose teritorijose	0,04Nuo 0,04 ir ne didesnį kaip 0,06Nuo 0,06 ir ne didesnį kaip 0,12 Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2 [ha]	Nenumatyta

Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω

Šie duomenys yra datuojami nuo 2000-10-09 ir yra paimti iš LR Seimo tinklapio, kur nurodoma, kad tokia nutarimo redakcija nustojo galioti tik 2007-06-06. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=111166&p_query=&p_tr2=2  Tačiau iš tikro nenustojo, nes  jau kitame – http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=298806&p_query=&p_tr2=2 puslapyje rašoma, jog Kaune tokios pačios normos išliko ir toliau, iki 2010-04-08.

Kas aktualaus šiose lentelėse? Ogi tai, kad kauniečiams, o tame tarpe ir man, mano jau mirusios Mamos asmenyje, buvo pažadėta skirti naujus sklypus „kitose teritorijose“ iki 20 arų ploto dydžio. Ir štai nuo 2010-04-08 d. ši eilutė paslaptingai dingo. Gal būt todėl, kad jau reikalingi asmenys suspėjo pasinaudoti ir atsiimti kompensacinį sklypą, o likusiesiems juos suteikti nebūtina? Ko gero… tačiau aš įsitikinęs, kad taip Jūsų vadovaujama Vyriausybė pažeidė vieną pagrindinių konstitucinių principų – būti visiems vienodai teisinga.

Kad man buvo numatyta skirti žemės pagal šį punktą, liudija ir daugybiniai Žemės ūkio ministerijos, NŽT ir Kauno žemėtvarkos raštai ir tas faktas, kad man buvo pateiktas vienas siūlymas pasirinkti žemės sklypą, tačiau jie buvo nesuvokiamai beverčiai, todėl aš pasinaudojau teisine galimybe laukti sekančio, o jei reikės ir dar sekančio siūlymo. Nes mano turėta žemė yra viena brangiausių Kaune ir Lietuvoje. O tokią galimybę man suteikė galiojantis įstatymas.

Kodėl tvirtinu, kad veiksmai, kuriuos atliko Vyriausybė, netikėtai išimdama įrašą apie Kaune „kitose teritorijose“ skirtiną sklypą iki 20 arų, yra neteisingi ir neteisėti?

Visų pirma todėl, kad Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymo[1997 m. liepos 1  d. Nr. VIII-359] 5 straipsnio 3 punktas nurodo, kad: „Piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste  tvirtina Vyriausybė miesto, rajono   savivaldybės siūlymu. Minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą). Maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha <…>, Kaune, <…>“.

Mano paryškintos dvi vietos: pirma – Vyriausybė dydį TVIRTINA. Tas patvirtinimas jau įvykęs seniai, jo niekas neginčijo. Gi pastarieji [2010 m.] Jūsų vadovaujamos vyriausybės veiksmai teisiškai reiškė ne tvirtinimą, o PAKEITIMĄ. O to daryti, kaip matome, įstatymas galimybės nenumatė, todėl laikytina, kad Vyriausybė priėmė sprendimą, nenumatytą Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme.

Ir antra… Net jei praleisti pro pirštus sąvokų „Tvirtinti“ ir „Keisti“ neadekvačias prasmes, čia pat nurodyta, kad toks veiksmas gali būti atliktas tik savivaldybės siūlymu. Norėdamas sužinoti ar Kauno m. savivaldybė iš tikrųjų pateikė Vyriausybei nesąžiningą ir neteisingą, eilėje sklypo laukiančių piliečių atžvilgiu siūlymą sumažinti sklypų dydį, aš oficialiu raštu kreipiausi į dabartinį [ir praeitos kadencijos] Kauno miesto merą Andrių Kupčinską [spausti ČIA], klausdamas kada, kieno iniciatyva ir kodėl pateiktas toks diskriminacinis siūlymas vyriausybei ir kas pavardžiui balsavo už tokio dokumento priėmimą. Ir netrukus sulaukiau atsakymo, kad Kauno savivaldybė niekada nesikreipė į LRV dėl sklypų Kaune sumažinimo! [spausti ČIA].

Iš to seka išvada, kad LR vyriausybė žemės plotų dydžius sumažino savo iniciatyva, be savivaldos institucijos ir siūlymo, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą. Esu įsitikinęs, kad tai pripažindama, Vyriausybė turi nedelsiant atitaisyti šią klaidą. Viliuosi, kad Jūsų sąžinė, o ir galimai artėjantys rinkimai, kas paprastai būna tam gera paskata, neleis Jums nueiti seniai pamėgtu keliu, t.y. laukti Teismų išaiškinimo šiais klausimais, nes situacija aiški ir be teismo įsikišimo.

Šiuo klausimu tarsi jau ir išsakiau viską, tačiau negaliu neišsakyti kelių sakinių apie moralines tokio veiksmo pasekmės. Po to, kai iš LRV nutarimo teksto netikėtai dingo „kitų teritorijų“ žemė ir Nacionalinė žemės tarnyba išplatino raštus tiems, kam tokiu būdu paprasčiausiai dingo galimybė gauti taip ilgai lauktą sklypą, aš dar kartą peržvelgiau kauniečių, jau dvidešimt ir daugiau metų eilėje laukiančių teisingumo atstatymo, sąrašą. Jis sutrumpėjo apie 500 žmonių. Ką tai reiškia, Premjere? Ogi tai, kad šis normų pakeitimas sulaužė didelio skaičiaus žmonių likimus. Taip, likimus, aš neapsirinku tai teigdamas, nes netekus tikėjimo savo valstybe, žmogus nebetenka ir tikėjimo šviesia savo ateitimi. Jis nebetenka tikėjimo, kad korupcija, o šiuo atveju jos atmaina – kyšininkavimas [ką kiekvienas galėjo padaryti anksčiau ir likti be problemų], yra blogis. Jis paprasčiausiai gal net pasijunta nebeturintis Tėvynės. Ir ar gali būti kitaip, kai teisingumo atstatymo laukėme >20 metų, žinome, kad daugeliui Lietuvos gyventojų, tokiomis pačiomis aplinkybėmis buvo suteikti „kompensaciniai“ sklypai, o likusiems nebeduodama nieko?

II dalis. Apie TEISINGĄ ATLYGINIMĄ už žemę, kai jos grąžinti natūra nebeįmanoma

Įkainiai, kuriuos atlyginant pinigais [arba vertybiniais popieriais, kurių, kaip teigia Turto fondas, atsakydamas į mano paklausimą, nebėra] už nebeįmanomą grąžinti žemę yra nustačiusi Vyriausybė, yra akivaizdi APGAULĖ! Lietuvos piliečių apgaulė. Kad nebūtų galimybės mane suprasti neteisingai, išdėstau viską pakankamai detaliai… pasiremdamas konkrečiu pavyzdžiu – mano paveldėtos žemės Palangos mieste pavyzdžiu ir straipsniu iš „Lietuvos ryto“ laikraščio. Jų galėčiau pateikti ir daugiau.

Palangos miesto centrinėje dalyje mano giminės paveldimos žemės plotas yra 3,78 ha. Šiuo metu iš šio ploto, man asmeniškai tenkanti dalis sudaro 1,0503 ha. LR Seimui papildžius Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą, piliečiams, laukiantiems nuosavybės atstatymo, atsirado galimybė pakeisti savo valią ir iki 2012 metų birželio pirmos dienos už negrąžintą ir neatlygintą žemę prašyti piniginės kompensacijos. Aš kreipiausi į NŽT Palangos miesto Žemėtvarkos skyrių, su paklausimu, kiek pinigų man būtų išmokėta. Atsakyme man nurodoma, kad už 1,0503 ha. žemės plotą valstybė man išmokėtų 5792 lt. [spausti čia]. Didesnio aiškumo dėlei paaiškinu, kad suma siūloma už >1 ha, rinkoje atitinka apytikriai 0,5 aro kainą, įvertinant žemę būtent toje vietoje, kur yra mano paveldima žemė.

Vis tik rinkos kaina yra labai nevienprasmiškas ir gana ginčytinas klausimas. Todėl įrodymą, kad vyriausybė stengiasi apgauti savo piliečius, pateiksiu kiek kitokiu pavyzdžiu … Mano paveldėtoje žemėje šiandiena įsikūrė „Pušyno“ poilsio namai. Patys poilsio namai [pastatas] užima labai nežymų plotą, o visa kita – realiai nenaudojamas milžiniškas kiemas su prūdeliu ir želdiniais.

Norėdamas sužinoti kokia mano paveldimos žemės vertė, jai tapus „Pušyno“ žeme, paimu Registrų Centro išduotą pažymą, kurioje nurodomi visi „Pušyno“ parametrai [spausti ČIA]:

Adresas	Palanga, Žvejų g. 1
Pagrindinė tikslinė paskirtis	Kita
Žemės sklypo plotas	2,7212 ha.
Užstatyta teritorija	0,2203 ha.
Indeksuota žemės sklypo vertė	1 780 318 Lt.
Nuosavybės teisė	Lietuvos Respublika, a/k 11110****
Sudaryta panaudos sutartis:	LR VRM Poilsio ir reabilitacijos centras„Pušynas“, a.k. 18871****
Įrašas galioja:	Nuo 2006-08-29

“Pušyno“ Registrų centro pažyma

Taigi, pačios valstybės nustatyta indeksuota žemės vertė [o ji keletą kartų žemesnė už vidutinę realią rinkos vertę] yra 1 mln. 780 318 lt. už 2,7212 ha. arba 654 240 Lt. už 1 ha. Tuo tarpu man siūloma už 1 ha. atsiimti 5514 lt.

Reiškia Valstybė pasisavintų 654240 – 5514 = 648726 lt. man priklausančios vertės!

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis teigia:  “Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Kad man atsiųstame atsakyme nėra nieko panašaus į Teisingumą, neabejotų nei vaikas. Situacija NEsuvokiama, todėl pabandžiau išsiaiškinti ar Teisingo atlyginimo sąvoka įtvirtinta tik Konstitucijoje ar ir įstatyme… Tame pačiame Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme, Bendrosiose nuostatose yra parašyta:   “Lietuvos Respublikos Seimas, <…> pabrėždamas, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš  okupaciją  įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą; <…> pabrėždamas,   kad   tęstinių   nuosavybės   teisių   atkūrimas  grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos  įstatymo  “Dėl  piliečių  nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį  turtą  atstatymo  tvarkos  ir  sąlygų“ nuostata –  Lietuvos  Respublikos  piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o  jei  šios  galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama;“

Ponas Premjere. Jums iš pirmo žvilgsnio gal gali pasirodyti nereikšmingu straipsnis apie Jūsų bendrapartietį 2012 m. balandžio 16 d. dienraštyje “Lietuvos rytas”, straipsnyje “Aukso gyslą veikėjas rado pajūrio žemėje“, kur aprašoma taip pat žemės nuosavybės istorija Palangoje. Straipsnis paremtas faktais iš teismų, o tarpe jų yra ir tokie duomenys: „28 arų žemės sklypą V.Š*****is vienam šiauliečiui pardavė už 3,3 mln. Litų“, „<…>beveik pusės hektaro ploto sklypą įvertinęs 35 tūkst. litų <…> Beveik 8 arų ploto žemės sklypą fiktyviuose tarpusavio sandoriuose abu verslininkai įvertino juokinga 5 tūkst. litų suma. Nepraėjus nė metams V.Š*****is abu šiuos sklypus bendrovei „Vanagupės parkas” pardavė už 7 mln. litų“. Tačiau čia atkreiptinas dėmesys, kad tiek už 3,3 mln. lt. parduotas 28 arų sklypas, tiek pusės hektaro žemės plotas, realizuotas už 7 mln. lt. yra finansiniu-vertiniu požiūriu kur kas mažesnės vertės zonoje, t.y. Palangos pakraštyje, prie „Vanagupės“ poilsiavietės, tuo tarpu mano žemė yra Palangos centrinėje dalyje, todėl jos ir vidutinė rinkos kaina yra gerokai aukštesnė.

Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį ir į šią pastraipą: „Po tokio teismo sprendimo Palangos apylinkės prokuratūra nusprendė, kad restitucijos taikyti negalima, nes žemės sklypus įsigiję asmenys ir bendrovės yra sąžiningi pirkėjai. Prokurorai mano, kad dėl apsimestinių sandorių nepagrįstai praturtėjęs ir valstybei turėjusią priklausyti žemę pardavęs V.Š*****is privalo sumokėti piniginę kompensaciją – 11,015 mln. litų, kuriuos jis gavo už žemės sklypus.“ O privačių asmenų atveju kaip su restitucija?

Ponas Premjere. Šis straipsnis ir jame aprašoma tikra istorija yra labai analogiška mano neatgaunamų žemių atžvilgiu. Tik dalyviai čia sukeisti vietomis priešingai. Straipsnyje aprašytas atvejis, kai privatus asmuo, melagingai vertindamas žemės kainą, apgaudinėjo valstybę. Gi mano atveju su manimi taip, deja, nori pasielgti valstybė. Iš to galima būtų padaryti net labai kraupią išvadą, kad Lietuvos valstybė ėmė konkuruoti su pavieniais privačiais asmenimis – „kas ką labiau sugebės apgauti“. O tai, jei taip būtų iš tikro, būtų jau tragedija šalies mastu. Tokia valstybė, neabejotinai liktų pasmerkta susinaikinimui. Neleiskite piliečiams ir užsienio nedraugams susidaryti tokių minčių, gelbėkite Lietuvos prestižą.

Baigdamas šį raštą, noriu jį sukonkretinti. Labai prašau Jūsų kritiškai įvertinti esamą, mano nurodytą situaciją ir:

–         Atšaukti Lietuvos Respublikos Vyriausybės   1998 m. liepos 23 d.  N u t a r i m o   Nr. 920, 2010-04-09 d.  pakeitimą [naują redakciją], kurio pasekoje po 20 metų laukimo, likusiai iki šiol neatgavusiai naujo žemės sklypo kauniečių daliai atimta galimybė jį atgauti, t.y. prašau įrašyti atgal eilutę, numatančią suteikiamo neatlygintinai sklypo dydį Kauno mieste „kitose teritorijose – Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2“.

–          Pakeisti Vyriausybės atlyginimo piliečiams už valstybės priverstinai išperkamą žemę metodiką, ko pasekmėje žmonėms būtų išmokamos kompensacijos, kurios atitiktų visuotinai suprantamą TEISINGUMO sąvoką.

Romualdas Matelis

Ir pabaigai keletas nuotraukų iš “Pušyno“, nors ir prižiūrimo, bet niekaip nenaudojamo teritorijos. Mano paveldimos žemės

This slideshow requires JavaScript.

Susiję temos:

Buvau susitikti su vyriausybės nariais….

Gyvenimas Lietuvoje. I dalis: Bendravimas su valdžia

Asmeniškai aš apie 30 metų svajojau apie Lietuvos Nepriklausomybę. Kai kas supras, kad tai tikrai ilgas laukimas. Kai kam tai atrodys begalybė, o kai kam gal visai suprantamas laikotarpis. Tai priklauso nuo skaitytojo amžiaus. Pagaliau nesvarbu kas kaip tai vertinsite. Kur kas įdomiau – ko sulaukėme. Nes tai palietė daugelį: tiek tuos, kurie nebeapsikentę emigravo, tiek tuos, kurie kramto plutas laisvoje post tarybų Lietuvoje. Bet nesiruošiu šiame straipsnyje aimanuoti. Norint susigrąžinti prarastą gyvenimo kokybę, reikia atkakliai kovoti.

„Su kuo?“ – paklausite? Tebūnie tai atviras klausimas. Nes daugelis Jūsų atsakymus žinote ir be manęs. O apibendrintai pasakius – su tais, kurie pavertė mūsų gyvenimus minipragaru. Ir su tais, kurie manipuliuodami pažadais, agitacija ir… gerais ryšiais, susėdo į aukštus, nieko neįpareigojančius, bet gausias pajamas užtikrinančius krėslus.

Bet gausios pajamos gi ne viskas. Matomai todėl valdžioje esantys ponai susimąsto įvairių, tik jiems malonių pramogų. Nuo seno žmonės nuoboduliui vaikyti imdavosi kokių nors žaidimų. Bet ne visi mėgsta kortas, sprigtukus ar „Riči rač“, todėl nuolatos kuriama vis kas nors naujo. Žaidimų įvairovė neturintiems problemų kaip susimokėti už būstą ar duoną, pakankamai plati, tačiau su laiku įsivyrauja vis naujos ir naujos pasismaginimo formos. Iš senųjų žaidimų šiandieninės Valstybės vadovams dar labai įdomus žaidimas „Labirintas“, kurio metu partneris – eilinis paprastas žmogelis turi sukti galvą ne tik kaip patekti pas vadovaujantį darbuotoją, bet dažnu atveju ir pas gydytoją, architektą ir panašiai. Tačiau naujovių konstruktoriai nemiega taip pat ir tarpe kitų, sukūrė dar negirdėtą, nežinau ar pavadinimą turintį, bet labai įspūdingą žaidimą. „Atspėk su kuo kalbi“ – sąlyginai, prisimindamas seną TV laidą „Atspėk kainą“ pavadinsiu jį, nors ne mažiau tiktų ir „TU greit palūši“, nes šį žaidimą jei ir laimėsi, tai gyvenimą pasitrumpinęs bent dešimtmečiu būsi tikrai. Ši naujovė dideliu greičiu prasiskyrė kelią į pačius viršutinius valdžios piramidės sluoksnius ir pasiekė jau premjerą, jo kanclerius, ministrus ir kitus garbius ponus. Sako ir Prezidentė jį vis labiau mėgsta, bet aš kol kas dar neįsidrąsinau, tad bandau ši žaidimėlį su premjero komanda. Iš karto pasakysiu, kad tai simultano stiliaus žaidimas, jame turi žaisti vienas prieš visus, tuo tarpu tavo partneriai, kai pavargsta nuo tavo atkaklumo, gali bet kada keistis tarpusavyje. Maža to, partneriams galima naudoti ir samdomus asistentus, tad tavo šansai krenta dar labiau…

O koks gi prizas laimėjusiems? – tikriausiai pasidomėsite. Į tai konkretaus atsakymo neturiu, nes niekada nežaidžiau anoje barikadų pusėje, bet intuityviai jaučiu, kad prizai labai vertingi. Prisimenate seną frazę „Ne iš dvaro lošiam“? Tada tikrai lošdavom nebent iš kelių kapeikų, bet šiuo atveju man regis šis posakis tikrai nebegalioja. Nes bent jau tavo prarastas vertė kartais gali viršyti ir kelis dvarus. Tiesa, oponentas, nenorėdamas labai skaudinti tavęs, dažnai nustato tam tikras kainas, pagal kurias tu turėtum susivokti, kad tavo dvaras tikrai tik šuns būdos vertės.

Viena pirmųjų mano partijų buvo trumpa, o aš ją pralaimėjau pakankamai gėdingai. Nes pradėjau ją visai nesiruošęs, tad netrukus pasidaviau. Vis tik, ji klasikinė, todėl aš, tarsi koks padorus šachmatistas, aprašiau ją savo virtualiame vadovėlyje “www.matelislt.wordpress.com“. Jei kam įdomu, šis skyrius vadinasi „Ar Lietuva vienodai teisinga savo piliečiams? Atviras laiškas Premjerui A.Kubiliui“, o su juo susipažinti galite tiesiog pele spustelėję ant pavadinimo. Tada, išeidamas iš virtualaus vyriausybės kazino, teištariau: „Vyriausybės žodis turėtų skambėti solidžiai, o, deja, klausosi komiškai“

Pradėdamas antrąją savo partiją aš jau pasistudijavau taisykles, kurias dabar įprasta labiau vadinti įstatymais. Ir šią partiją pradedu kupinas ryžto nugalėti. Pilnai suvokiu, kad ji man kainuos gal minėtą dešimtį gyvenimo metų, o gal ir daugiau, bet žinau – lošiu ją iki pergalės. Tiesa, buvau pamiršęs paminėti, kad šis žaidimas turi ir vieną pliusą – ritinėdamas savo šešiaakį kamuoliuką, gali pataikyti ir ant gerų fantų, kurie vadinasi „Vietiniai teismai“ , „Strasbūro teismas“  arba „Lisabonos sutarties galios“ . Yra ir menkesnių, kaip „Kreipimasis į …, …“. Šie fantai nėra absoliutūs ir kartais gali ir nesuveikti, tačiau jei ridenimą darai pakankamai susikoncentravęs, panašiai kaip boulinge ar bilijarde, tikimybė labai didelė. Be to, pagal žaidimo taisykles, kai pasimato, kad tu gavai fantą, priešininkas turi teisę tau siūlyti išpirką. Na, sakysime, matydamas, kad tu laimi visą partiją, jis gali tau pasiūlyti laimėjimą 90% ir tada sutartumėte, kad tu atsisakai fanto. Suprantama, tokio aukšto procento tau tikrai niekas nesiūlys iš karto. Norėdamas įsitikinti tavo mąstymo gebėjimais jis pradžioje blefuos, siūlys 30, vėliau 50 procentų. Ir tik jei pamatys, kad tavo viršugalvį dengianti aura yra pakankamai stipri, jis suvoks, kad geriau parlaimėti 90 nei visą 100 procentų. Bet jis gali tai suvokti ir per vėlai, o tada, už dar tam tikrą savo sveikatos indėlį, tu laimėsi viską, kas tau priklauso. Žaidimas įdomus dar ir tuo, kad nugalėjęs pilietis įgauną dar vieną prizą – teisę kovoti superfinale. Dėl neturtinės žalos, t.y. prarastų sveikatos ląstelių kompensacijos. Ji neturi matematinių formulių, bet kartais iškrenta visai neblogas prizas.

Taigi antrąją partiją pradėjau tuo pačiu, paprastu, bet pakankamai motyvuotu ėjimu – laišku premjerui A.KUBILIUI. Kaip ir pirmąjį kartą, matyt nežinodamas atsakymo, jis laiško gal nelietė, o gal permetė jį kanclerio pavaduotojui O.ROMANČIKUI, kuris reagavo žaibiškai ir persiuntė jį Žemės ūkio ministerijai , ir, sutinkamai su žaidimo taisyklėmis apie tai signalizavo mane. Kadangi oponentas nepataikė [buvau įvardinęs raštą „Premjerui asmeniškai“] man atsirado galimybė daryti du ėjimus iš eilės ir aš tuo pasinaudojau. Pasiunčiau paklausimą kanclerio pavaduotojui „Ar premjeras matė mano laišką?“ ir Kreipimąsi į visus seimo narius .

Iš kanclerio pavaduotojo atskriejo automatiškai sugeneruotas atsakymas – O.ROMANČIKAS  ilsisi [atostogauja, matyt toks greitas atsakymas man pareikalavo tam tikros relaksacijos]. Todėl turėjau paruošti naują pasą artimiausiai esančiam žaidėjui. Šioje situacijoje juo buvo pats kancleris Deividas MATULIONIS.  Deja, dabar neatspėjau su kuo kalbu. Mat, kaip jau minėjau, gavęs laišką iš pareigūno niekada negali būti tikras, kad jis ir toliau su tavimi kalbės. Tad siunčiau Matulioniui , o gavau atsakymą iš, ko gero, laisvai samdomo asistento Dariaus STRODOMSKO, žaidžiančio savo patronės – Komunikacijos departamento Piliečių ir atviros Vyriausybės skyriaus vedėjos Vidos NAGURNAITĖS pavedimu. Kadangi čia, intensyviosios homoterapijos etape susidarė priverstinė pauzė, beveik galėčiau baigti ir šį rašinuką. Pažadėdamas, kad jo tęsinys, kaip ir pats žaidimas, bus nuolatos atnaujinamas.  Tačiau Vidos NAGURNAITĖS atsakymas, nors ir ne premjero, vis tiek reikalauja analizės. Nes žaidimas tuo ir klastingas, kad jame gali būti nematomų „povandeninių rifų“. Tad perkopijuoju šį 1,5 puslapio laiškelį ir paskaitykime jį…

Dabar įkeliu du “bazinius“ dokumentus [priedai Nr. 1, 2], kurių pagrindu ir atsirado šis straipsnis, o žemiau, žaliu šriftu mano analizė.

p. Deividui Matulioniui, Ministro Pirmininko Kancleriui deividas.matulionis@lrv.lt Romualdo Matelio, Gyv. Xxxxxxxx XX-XX Kaunas, XXXXX, reromaka@mail.ru 2012 m. balandžio 30 d. PAKLAUSIMAS             Šiandiena gavau LRV kanclerio pavaduotojo O.Romančiko pasirašytą raštą [ruoštą p. D.Strodomsko] Nr. M-831/33-243, kurio originalas išsiųstas į Žemės ūkio ministeriją. Juo Žemės ūkio ministerijos prašoma, kad išnagrinėtų mano „pareiškime keliamus klausimus“ [tai mano 2012 m. balandžio 22 d. Viešas pareiškimas – paklausimas Premjerui Andriui KUBILIUI,  [kopiją prisegu]. Šį pareiškimą aš buvau adresavęs A.Kubiliui su prierašu – asmeniškai, todėl noriu sužinoti ar ministras Pirmininkas jį skaitė asmeniškai ir ar jo nurodymu šis mano raštas persiųstas ŽŪM. Tuo pačiu, jei tai padaryta be Premjero nurodymo, norėčiau gauti informaciją kieno nurodymu ir kodėl priimtas toks sprendimas. Nes mano rašte keliami klausimai ne apie Žemės ūkio ministerijos veiklos klausimus, o LR Vyriausybės priimtus teisinius aktus. Šį paklausimą siunčiau gauto atsakymo autoriui, p. O.Romančikui, tačiau netrukus atskriejo automatinis pranešimas su tekstu „Esu atostogose. Darbo vietoje būsiu gegužės 10 dieną. O.Romančikas“ , todėl taupydamas laiką, peradresuoju savo paklausimą Jums, Gerb. D.Matulioni. Paklausimą Jums siunčiu elektroniniu paštu. Būsiu dėkingas, jei atsiųsite patvirtinimą apie jo gavimą. Neprieštarauju, kad ir atsakymas būtų siunčiamas tik elektroniniu paštu Pagarbiai, Romualdas Matelis                             _          _          _

~~~M~~~A~~~N~~~O~~~~~K~~~O~~~M~~~E~~~N~~~T~~~A~~~R~~~A~~~S~~

Pasilinksminimui pradėsiu nuo V.Nagurnaitės vadovaujamo skyriaus pavadinimo. „Piliečių ir atvirosios vyriausybės“ skyrius, na argi ne žavingai skamba? Tik susirašinėdamas, o reiškia sutikęs su primestu sveikatą alinančiu žaidimu, pilietis gali sužinoti, kad mūsų vyriausybė ATVIRA. Hmmm, kažin ką reiškia tas atvirumas? Gal, kad vyriausybė planuoja visus piliečius, bandančius apginti savo teisėtus interesus, ateityje atvirai pasiųsti po velnių? Nes tokių požymių matosi perskaičius kad ir vakarykštį Dano NAGELĖS straipsnį <Privatus turtas būtų atimamas viešiau> „Respublikoje“. Ir čia negaliu neprisiminti savo senėlesnio straipsniuko apie po raštais “mėtytu“, pakankamai cinišku užrašu “Tikime laisve”. Jame išreiškiau nusistebėjimą šia sąvoka, siuntinėjama piliečiams po raštais, kaip sudėtine atsakymo į paklausimus dalimi. Gerokai pasipiktinęs kėliau klausimą kokia gi laisve tiki Lietuvos valdžios institucijos? Ar tik ne laisve savivaliauti kaip tinkami? Tyla tada buvo, niekas niekaip tarsi ir nesureagavo, bet… vis tik sureagavo, nes netrukus pradėjau gauti raštus su kitokiu logotipu ir pakankamai mįslingu užrašu „Laisvės liepsna“. Tada pagalvojau, kad jau kažkieno laisvė ėmė liepsnoti. Aišku, gyvendamas Lietuvoje tikrai mačiau, kad valdininkų laisvė vis dar neliepsnoja. Bet žmonių, eilinių piliečių, po truputį – taip. Šiandiena, kaip matome, laiškai ateina jau ir be šio „svarbaus“ atributo. Gal susiprato, kad nereikia gyventojų erzinti? O gal nusprendė, kad tai žmonių laisvė jau suliepsnojo? Bet ne, jei taip vyriausybė mano, tai klysta. Jau vien Klonio gatvės įvykiai rodo, kad ne žmonių laisvė suliepsnojo, o valdžios dantys ėmė atšipinėti.

Na, paskaitykime toliau ponios Vidos atsakymą. Pirmoje 14 eilučių pastraipoje išsakyta viena mintis – Ministro pirmininko tarnyboje užregistruoti raštai turi teisę būti perduoti nagrinėti pavaldžioms institucijoms. Valio, gerbiamieji, nagrinėkite, aš neprieštarauju. Nagrinėkite kaip naujieną, kaip problemą ar dar kokiu aspektu. Aš gi pretenzijos dėl to nekėliau. Ir ant savo rašto nebuvau uždėjęs „grifo“ – VISIŠKAI SLAPTAI. Tačiau buvau užrašęs, kad savo raštą adresuoju “ASMENIŠKAI“ Premjerui. Tad ir kanclerio klausiu tik vieno dalyko – „noriu sužinoti ar ministras Pirmininkas jį skaitė asmeniškai ir ar jo nurodymu šis mano raštas persiųstas ŽŪM.“ Į antrą klausimo dalį tarsi ir atsakyta: ne premjeras nurodė, o pasinaudota sau susikurtu įstatymu [atrodo nesuklysiu manydamas, kad 2009 metais premjeru jau buvo A.Kubilius?]. O ar jis skaitė?

Antroje pastraipoje sužinome, kad ŽŪ ministerija paprašyta „<…> apie nagrinėjimo rezultatus informuoti (mane) bei Ministro pirmininko tarnybą. Gauta informacija <…> bus perduota ir Ministro pirmininko sekretoriatui“. Iš čia aiškėja, kad vyriausybėje funkcionuoja tarsi dvi, tarpusavyje mažai susijusios tarnybos – Ministro pirmininko tarnyba ir Ministro pirmininko sekretoriatas. Ką gi, pasitelkus logiką panašu, kad tarnyba veikia labiau savarankiškai, o sekretoriatas, matomai, kasdieniškai susijęs su premjeru. Puiku, reškia ŽŪM atsakymas [išvada] pasieks bent jau premjero duris. Tik ar prasivers jam? Nes iš tolo stebint galima pagalvoti, kad ten kokia nors sekretorė ir vėl gi pati nuspręs ar verta A.Kubiliui vargintis dėl kažkokio piliečio Matelio keliamo klausimo… O vis tik atsakymo aš lauksiu ne iš ŽŪ ministerijos, nes jos padalinys – NŽT man jau yra atsiuntęs menkavertį ir absurdišką atsakymą, o iš premjero. Nes noriu būti tikras, kad jis ASMENIŠKAI žino apie neteisybę, kurią daugelio per okupaciją nukentėjusių piliečių atžvilgiu, jo parašu įteisino LR Vyriausybė… Nes tai faktorius, kuris dabar moderniškai vadinamas reitingu. Ir jis laikytinas tiek paties premjero, tiek ir visos jo vadovaujamos Konservatorių partijos.

Trečioje pastraipoje matome švelnų kaltės dėl žmonių mulkinimo ir apiplėšimo suvertimą Žemės ūkio ministerijai. Gal būt, nežinau, tačiau mane pasiekusios žinios kitokios. Kažkodėl agentūra VBS mane informavo, kad tai Aplinkos ministerijos iniciatyva atliktas kompensuojamos žemės dydžio [liaudiškai sakant – netikėtai, daliai tautiečių – špygos atkišimas] sumažinimas nuo 20 iki 12 arų. Ir visai nedžiugina žinia, kad tai kolektyvinio darbo pasekmė. Nes kiekvienas mąstantis žmogus puikiai supranta, kad sveikatos apsaugos ministrui gali būti visai neįdomu ar kauniečiai gaus 20 ar 12 arų kančioje 20 metų lauktos žemės. Tad jis, kaip ir bet kuris kitas žmogus, šioje pozicijoje savęs paprasčiausiai gali neapsunkinti ir tik mechaniškai pakilnoti ranką kur yra kažkieno prašomas. Be to, esant tokiai tvarkai, kyla tam tikras įtarimas ar tikrai didi yra premjero pareigybė? Visame pasaulyje tai labai svarbi persona, nes ministras pirmininkas, tarsi tos šalies genijus, viską žino, kas vyksta jo valdžios plotuose. Pro garbų premjerą niekas nepraslysta nepastebėtas, jis taria galutinį žodį teisingai spendžiant visas socialines ir ekonomines bei panašias problemas. Kai kuriose valstybėse premjeras kur kas svarbesnis ir už prezidentą, nes tai žmogus asmenybė. Tikiuosi, netrukus sužinosime ką turime Lietuvoje…

O va paskutinioji, ketvirta pastraipa man kelia ir tam tikrą nusistebėjimą ir, gal, net pasipiktinimą. Ponia, o gal panelė V.Nagurnaitė, man maloniai paaiškina, kad aš galiu pasinaudoti Peticijų įstatymu ir parašyti peticiją, vardan to, kad vyriausybės „plika“ akimi matomi ir mano rašte jau detaliai išvardinti įstatymų ir Konstitucijos pažeidimai būtų pripažinti negaliojančiais. Atleiskite gerbiamoji Nagurnaite, bet ar Jūs suvokiate ką siūlote? Peticija geras dalykas, jei nori įteisinti kažkokį naują, visai ar daliai visuomenės svarbų teisinį aktą. Tačiau kam ji tada, kai aš jau viską išvardinau raštu premjerui? Tam , kad neįtinka rašto pavadinimas? Na jei jau taip, tai aš viešai pareiškiu, kad neprieštarauju, kad Jūs mano raštą Premjerui laikytumėte ne raštu o peticija. Regis visi puikiai suvokiame koks pasibaisėtinai niekingas ir valstybei beveik visada žalingas yra biurokratizmas. O jūs man siūlote rašyti peticiją… Ar tai ne biurokratizmas? Ar vyriausybėje dirba  robotai, kuriems reikia pateikti raštus tik pagal tam tikrus failus? O ar Jūs žinote koks sunkus darbas ruošti ir „stumti“ peticijas? Ar už tą milžinišką darbą man bus išmokėta premija ar atlyginimas? Tikriausiai po visų klaustukų sudėsite žodelius „NE“. Tada man belieka pridurti, kad aš, kaip ir visi LR piliečiai savo privalomų mokesčių tvarka, skiriu dalį lėšų vyriausybės išlaikymui. Vardan to, kad ji sklandžiai funkcionuotų ir tinkamai sureguliuotų mano ir visos tautos gyvenimą…

Be abejo, šis raštas tik mano minčių išraiškos grožinė forma. Vidai Nagurnaitei jau artimiausiu metu parašysiu oficialų raštą. Taip, kaip yra priimta civilizuotame pasaulyje. Tačiau skaitytojams biurokratiniai raštai tikrai vargu ar būtų įdomu, todėl pasistengiau išdėstyti situacijos absurdiškumą. Viliuosi, kad bent kažkam į užklydusiųjų į mano rašinukus, šis raštas atvėrė akis apie mūsų sistemos ydas. Tikiuosi, kad atsiras ir daugiau pasekėjų, kurie teisinėmis priemonėmis ir cenzūrine forma prabils apie kitus mūsų gyvenimo skaudulius. Nes kol kas visas gyvenimas sukasi tik peticijų lygmenyje. Pabaigai noriu padėkoti – Ačiū vyriausybei, kad man dar nesiūlo rengti referendumo.

R.Matelis: Teko teikti dar vieną paklausimą LRV. Šį kartą kancleriui D.Matulioniui

Teisūs buvo komentatoriai, kurie perskaitę mano Atvirą pareiškimą premjerui A.Kubiliui [spausti ČIA], rašė, kad vargu ar sulauksiu jo atsakymo. Ima aiškėti, kad šio mano rašto kelionė kartojasi. Kai prieš metus laiko rašiau ministrui pirmininkui kitą atvirą laišką, jis taip pat buvo persiųstas į ŽŪM, o iš ten nukeliavo į Nacionalinę žemės tarnybą… Tai galite pamatyti čia

Tačiau aš nesuprantu tokio vadovavimo valstybei stiliaus, todėl šiandiena pat, vos gavęs kanclerio pavaduotojo O.Romančiko laišką, išsiunčiau jam paklausimą ar pats premjeras jį įpareigojo persiųsti mano raštą į ŽŪM. Deja, išsiuntus laišką su grifu patvirtinti gavimą, netrukus atskriejo žinutė, kad iki gegužės 10 d. šis pareigūnas atostogauja. teko persiųsti raštą dar kartą, šį – tiesiai kancleriui D.Matulioniui. Jūsų įdomumui šis trumpas susirašymas…

p. Deividui Matulioniui,

Ministro Pirmininko

Kancleriui

deividas.matulionis@lrv.lt

 

Romualdo Matelio,

Gyv. Xxxxxxxx XX-XX

Kaunas, XXXXX,

reromaka@mail.ru

2012 m. balandžio 30 d.

PAKLAUSIMAS

            Šiandiena gavau LRV kanclerio pavaduotojo O.Romančiko pasirašytą raštą [ruoštą p. D.Strodomsko] Nr. M-831/33-243, kurio originalas išsiųstas į Žemės ūkio ministeriją. Juo Žemės ūkio ministerijos prašoma, kad išnagrinėtų mano „pareiškime keliamus klausimus“ [tai mano 2012 m. balandžio 22 d. Viešas pareiškimas – paklausimas Premjerui Andriui KUBILIUI, kopiją prisegu].

Šį pareiškimą aš buvau adresavęs A.Kubiliui su prierašu – asmeniškai, todėl noriu sužinoti ar ministras Pirmininkas jį skaitė asmeniškai ir ar jo nurodymu šis mano raštas persiųstas ŽŪM.

Tuo pačiu, jei tai padaryta be Premjero nurodymo, norėčiau gauti informaciją kieno nurodymu ir kodėl priimtas toks sprendimas. Nes mano rašte keliami klausimai ne apie Žemės ūkio ministerijos veiklos klausimus, o LR Vyriausybės priimtus teisinius aktus.

Šį paklausimą siunčiau gauto atsakymo autoriui, p. O.Romančikui, tačiau netrukus atskriejo automatinis pranešimas su tekstu „Esu atostogose. Darbo vietoje būsiu gegužės 10 dieną. O.Romančikas“ , todėl taupydamas laiką, peradresuoju savo paklausimą Jums, Gerb. D.Matulioni.

Paklausimą Jums siunčiu elektroniniu paštu. Būsiu dėkingas, jei atsiųsite patvirtinimą apie jo gavimą. Neprieštarauju, kad ir atsakymas būtų siunčiamas tik elektroniniu paštu

Pagarbiai,

Romualdas Matelis                             _          _          _

Romualdas MATELIS: „Teisingumo vertė Lietuvoje – keli skatikai. Ar pakels jo vertę valdžia ar teismai?“

22 metai… Toks laiko tarpas niekingai trumpas, jei kalbėtume apie mūsų planetą. Ne ką vertesnis jis pasirodytų ir jei bandytume kalbėti apie valstybę arba tautą. Tačiau jei į tokį laiko tarpsnį pažvelgtume per žmogaus gyvenimo trukmės lęšį, jis jau visiems atrodytų be galo ilgas. Nes kiekvienas puikiai suvokiame, kad tai, ko blogo, tik gal kiek daugiau nei trečdalis vidutinės žmogaus gyvenimo trukmės. Kiekvienas iš mūsų, kuris jau sulaukęs brandos amžiaus, turime jau begalę savo jaunystės prisiminimuose nugrimzdusių draugų, kurių, deja, žinome, jau niekada nebepamatysime.

50 metų trukusi sovietinė okupacija, tai laikotarpis, kuris prarijo ištisas kelias kartas. Kai kas taip niekada gyvenime ir neprisilietė prie Lietuvos Nepriklausomybės: jie gimė narve, pagyveno tam tikrą tarpsnį ir… išėjo į ten, iš kur nebegrįžtama. Gaila tų žmonių, todėl tarsi nežymią paguodą matome tame, kad vis tik didesnė tautos dalis per savo gyvenimą bent kažkiek matė ir laisvės. Kas jaunystėje buvo spėjęs įkvėpti gaivios Nepriklausomybės gūsį, kas jau gerokai senstelėjęs sulaukė išsvajoto tautos savarankiškumo. Bet ar tikrai sulaukė? Šiandiena šia tema galima ginčytis tarpusavyje iki nukritimo ir neprieiti vieningos nuomonės. Keista? Gal ne taip jau ir keista. Nes ilgus metus mus supusios sąlygos, deja, daugeliui spėjusios tapti natūraliomis, nebe visiems leidžia suvokti kur esame ir ko taip ilgai troško mūsų tėvai ir senoliai. Adaptavusis brandaus socializmo sąlygomis, nebe kiekvienam pavyksta suvokti kas yra gėris ir kokį nuostabų jausmą jis gali sukelti, jei jį teikiame savo broliams ir seserims, draugams ir net visai nepažįstamiems. Už tai daugumai labai puikiai suprantamu tapo arši ir bekompromisinė kova dėl bet kurios, reikalingos arba visai nebūtinos materialinės vertybės. Ženkli dalis mūsų žmonių nustojo skirti gėrį nuo blogio, o sąžinė tapo tik paplėkusia praeities atgyvena. Pilnos piniginės prasibrovė į visus gyvenimo švyturius, o jų klastinga šviesa atėmė mus supančios aplinkos realų suvokimą. Valdžia, kas automatiškai ėmė garantuoti šiuos pseudo šviesulius, tapo vieninteliu gyvenimo troškimu.

Kaip nebūtų liūdna daryti tokias konstatacijas, dar liūdniau suvokti, kad buvusi tarybų valdžia čia ne pagrindinė kaltininkė. Taip, ji demoralizavo didelę žmonių dalį, tačiau net ji pati savyje nebuvo tokia be gailesčio žiauri ir abejinga blogiui, kokią turime šiandiena. Ne, tegul nesupyksta tie, kuriems pasirodys, kad teisinu sovietinę okupaciją –  to jokiu būdu negalėčiau daryti jau vien todėl, kad mano sąmonėje neišoperuojamai įaugę tie nežmoniški genocido metai, kai didžiąją imperiją valdė despotai stalinai, dzeržinskiai ir berijos. Atėmę iš manęs galimybę kada nors matyti savo dieduką, priešokupacinės Lietuvos armijos karininką, sušaudytą Sibiro politinių kalinių kalėjime. Tačiau kaip bet kokios gamtos stichijos, taip ir kraugerių epocha vėliau atslūgo ir mano kartoje jau gyveno tik pasyvioji baimė. Kalbu apie tą jausmą, kurį mums daugeliui, slapčia, savo be galo karčios patirties rezultate, buvo įskiepyje Tėvai. Laimei, bent jau mano karta, gimusieji keletą metų po rezistencinio pasipriešinimo palaužimo, tikros kraugerystės nebepatyrė. Todėl, nors buvome ir pakankamai atsargūs, palaipsniui jau ir drąsėjome. Romo Kalantos auka ir po to sekusioji mažoji lietuvių revoliucija, akivaizdus to įrodymas: mes nebebuvome epušės lapai, nors ir puikiai suvokėme, kad drakonas, visu svoriu užkritęs ant mūsų, tik nebe toks agresyvus, bet nusikelti jį vis tiek ne mūsų jėgoms. Tiesa, netolima praeitis parodė, kad šioje vietoje mes klydome, bet ta klaida nėra nei apmaudi, nei smerktina. Tiesiog klydome. Kodėl klydome, jei būsime sąžiningi, neturime vienareikšmio atsakymo ir šiandiena. Tik prielaidas, bet jos gana skirtingos…

– Mes nugalėjome! – šiandiena šūkalioja pavieniai mano amžininkai. Bet tai daugumoje mažai moralines vertybes išpažįstantys žmogeliai. Tai, paprastai tie, kuriems Tiesa yra tik išmislas. Tai dažnai tie, kurie per kraupius sausio įvykius sėdėjo namuose užsisklendę duris ir į viešumą išlindo tik prasidėjus giedrai. Jie puikiai „sukosi“ ir prie okupacinės valdžios, vadovavo komjaunimui ir tuometinėms, nieko nesprendžiančioms profsąjungoms, bet galimai jautėsi vis dar nepakankamai įvertinti. O tikrumoje nugalėjome ne mes. Tikrumoje savo nevykusį gyvenimą atgyveno didysis drakonas, jis nusilpo ir ėmė merdėti. Jo kūną vargino ne atskiri spazmai, o pilnumoje įsigalėję traukuliai. Ir jis, gavęs keletą stiprių spyrių nuo savo amžinojo konkurento – kapitalizmo, ėmė pasidavinėti, kol galiausiai sukniubo. Ne, jokiu būdu negalėčiau nors kiek sumenkinti tikrųjų patriotų, susiliejusių į persitvarkymo, o vėliau ir išsivadavimo Sąjūdį, veiklos ir ryžto. Tai buvo itin žvali, iškili ir išprususi tautos dalis ir savo veiksmais puikiai pagrindė seną patarlę, kad mažas akmenėlis didelį vežimą verčia. Tačiau negalima nesuvokti, kad ne kiekvienas akmenėlis tokius vežimus verčia: tam turi būti ir akivaizdus nuolydis, ir neteisingas vežimo svorio subalansavimas.

Tačiau imperijos šermenys jau tolokai praeityje, o mano šio rašinio tikslas tikrai ne anų metų analizė. Man rūpi tai, kuo gyvename šiandiena, tuo labiau, kai turime dviejų epochų akistatą ir tikrai nėra aišku kuriai daugiau pliusiukų sudėliotų tauta jei kas nors sumąstytų tokį referendumą. Nes išsvajotoji [o gal okupacijos pasekmėje – labiau dirbtinai išreklamuota] demokratija, nebeturėdama konkurento, iššiepė daugeliui mūsų savo jau raukšlėtus nasrus ir parodė ne mažiau sutręšusius, bet dar skaudžiai kandančius dantis. Demokratija, ko gero, jau sparčiai sensta ir tik ta aplinkybė, kad ji dar sąlyginai neseniai buvo nugalėtoja, o naujasis konkurentas dar neužaugęs, jai dar sudaro tarsi tam tikrą saugumo iliuziją. Bet ji jau nebeturi savo patrauklumo ir, man atrodo, kad to pasekoje ji kasdiena vis labiau išsikvepia. Jos papuošalai tapo tik menkaverčiais blizgučiais – pilnos gėrybių vitrinos vis tik yra tik vitrinos, o jos daugeliui mūsų tapo tuo pačiu, ką mes matėme ir sovietmečiu. Taip pat per stiklą, tik tai buvo televizijos ekranai. O per stiklą medaus nepalaižysi…

Aš nematau didelio skirtumo kaip mes vadinsime turimą epochą – demokratija ar tiesiog kapitalizmu. Rausiantis vadovėlyje, žinoma, surasčiau kuris iš jų yra kūnas, o kuris tik skraistė. Tačiau tai ir nėra svarbu. Tiek demokratija, tiek kapitalizmas tik mulkina mus, neva, mes turime lygias galimybes į bet ką. Iš tikro gi, net pilnametystės sulaukęs jaunuolis jau aiškiai suvokia, kad jo galimybės kur kas menkesnės, o gal net nulinės, lyginant su kilmingu bendraamžiu. Bet palaukite, kilmingu? O ar tokių turime? Aš labai abejoju, nes visas gerasis tautos genofondas sovietmečiu buvo išnaikintas arba išblaškytas po pasaulį. O pagaliau kas tas genofondas? Tarsi tai sakydami, turėtume galvoti apie mumyse glūdinčius DNR. Bet nėra nei to, nes joks mokslas iki šiol nėra paskelbęs, kad pas kažką iš mūsų geri DNR, o pas kažką – blogi. Žinoma, jei negalvosime apie natūralius apsigimimus, kurių pasitaikė visais laikais tiek tarp turtingųjų, tiek tarp biedniokų. Viena, ko gaila, tai tautos kultūros. Ji nunyko arba bent jau labai sumenko. O su ja pasitraukė ir vertybės. Būtent todėl šiandiena mažai kam rūpi tikrasis žmogaus intelektas – kam vertinti šiandiena tai, kas savaime neduoda pajamų? Kad intelekto nebereikia nei varguoliams, nei turtuoliams, puikiai įrodo ir tai, kokie žmonės vis gausiau išrenkami į seimą, ir tai, kokie paskiriami į atsakingus postus. Pagaliau ir tai, kokios televizijos ir radijo laidos turi aukščiausius reitingus. Aš pats puikiai prisimenu savo jaunystę ir žinau, kokia ji maištinga, kaip veržliai braunasi prie naujienų. Bet tam yra tam tikras gyvenimo tarpsnis. O šiandiena? Šiandiena net senukai aptarinėja neretai atvirai nusišnekančius ar drastiškai vulgariai bandančius nusipirkti vietą scenoje „meno“ veikėjus. Todėl aš neretai mąstau, kad gal ta laiminga aplinkybė, kad nepatyrėme karo baisumų, deja, sąlygoja tai, kad mes daugelis taip ir nesubrendome? Tiesa, nuojauta ir loginis mąstymas man kužda, kad visa tai laikina situacija, kad netrukus ir vėl sugrįš pas žmones tradicinės vertybės, nes be jų gyvenimas taps ne gyvenimu, o egzistencija. O žmogus taip jau sutvertas, kad ilgai negalės gėrėtis beprasmybėmis. Tik laiko klausimas, kada atsiras lyderiai vėl atvesiantys tautą į tiesų, šimtmečiais patikrintą kelią. Bet kol kas turime situaciją, kurią galima drąsiai vadinti būtent vienu iš demokratijos, vargu ar bepagydomos ligos požymių.

Kas stipresnis, tas ir teisus, – įvardindavo neva džiunglių įstatymu alegorijų mėgėjai. Ir tai suprantama, ten, miškuose ir slėniuose tikrai egzistuoja tokia gamtos tvarka. Bet žmonės, save įvardinę skambia lotyniška sąvoka HOMO SAPIENS [mąstantis žmogus], visada matė savo išskirtinumą prieš kitas gyvybės formas būtent tame, kad jie išmokę žmonių tarpusavio santykius ir santykius tarp atskirų individų ir valstybės reguliuoti įstatymais, o tai reiškė, kad įmanomai – teisingumo principais. Bet kur jie, tie, kurie tai darė su tikru užsidegimu? Galima manyti, kad visais laikais studijuoti teisę rinkosi būtent tie, kuriems sąžinė buvo pagrindinis gyvenimo stimuliatorius. O ką turime šiandiena? Taip vadinama rinkos ekonomika, ko gero, sugniuždė tą vienintelį mūsų pranašumą prieš kitas gyvybės formas. Nes teisė ir teisingumas, vargu ar išliko daugumos Temidės tarnų pašaukimu. Čia, galima manyti, į priekį prasibrovė taip pat materialinių vertybių švyturiai. Kitaip argi galėtume turėti tokius žemus teismų reitingus? Teisininko, savo profesijos patrioto, aukščiausia garbės pakopa, neabejotinai turėtų būti geras jo vardas. Bet panašu, kad ir čia viską nustelbę materialiniai pseudo švyturiai. O suprantamą teisininko pasididžiavimą savo teisingomis ir išmintingomis nutartimis, pakeitęs noras būti neliečiamam ir netikrinamam. Jausti tarsi su šventojo aureole. Suprantama, bloga aplinka, neabejotinai daro didelį neigiamą poveikį ir tiems, kurie gal būt norėtų priiminėti teisingus sprendimus. Nes galimai visose gyvenimo srityse įsivyravusi baimė tarti teisingą žodį, kuris nepatiks galingiesiems materialinių vertybių valdytojams, iš dalies suprantamas jausmas kai galvojame apie sistemą, kuri niekaip neužtikrina saugios socialinės aplinkos.

Vis tik visus pinigų klapčiukus [ir čia kalbu nebūtinai apie Temidės žmones] aš būčiau linkęs suskirstyti į dvi dalis. Vienus į pasyviuosius, kurie savyje jaučiasi per silpni ką nors keisti ir todėl pasirinkę plaukimą pasroviui ir į tuos, kurie bado patys reguliuoti tas sroves. Jei pirmuosius iš dalies galima ir suprasti, tai antrieji yra tikros visuomenės piktžolės. Čia kalbu apie tuos, kurie deda pastangas tas sroves nukreipinėti ne pagal gamtos numatytas trajektorijas, o viską suvesti tik sau palankia kryptimi. Tik kur gi ta gamtos galybė, kad taip ilgai neparuošiamas deramas atkirtis savavaldžiautojams? Atsakymo nežinau, bet tikiu, kad jis netrukus atsiras pats. Nes vis daugiau atsirandančių mozolių ant visuomenės kūno, negalės nepažadinti tų, kurie ilgą laiką pasyviai žvalgėsi į kitus ir tingiai laukė savaiminio doros sugrįžimo. Teisingumas negali nesugrįžti, nes kitaip laukia absoliutus visuomenės išsigimimas, degradacija, o galutinėje pasekmėje ir susinaikinimas. Neįtikėtina, kad žmonija sutiktų sugrįžti į pirmykštę bendruomenę, nors tokių požymių šiandiena aš matau. Teisingumas turi ir vėl iškilti aukščiau visko, o mes privalome kiekvienas pagal savo sugebėjimus tą inicijuoti.

Tai tiek gal tos „lyrinės“ dalies. Tiek tos teorijos. Dabar pereisiu prie konkrečių gyvenimo neteisingumo svarsčių, užgulusių ne tik mane, bet ir pakankamai ženklią silpnosios mūsų visuomenės dalį. Pereisiu prie daug kam jau užmirštos nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo. Tiesa, ir čia negaliu nesugrįžti prie sovietinės imperijos kasdienybės ciklų. Gyvenome vienaip, o teigėme kitaip. Pasaulio bendruomenės tai vertino kaip sunkiai suvokiamą žmogaus teisių paniekinimą, bet mes gyvenome… Mes buvome išmokę per egzaminus sakyti, kad ten, Vakaruose, žmogus nuo ryto iki vakaro engiamas, nors širdyje galvodavome, kad yra priešingai. Prisimenu daug kam sunkiai įveikiamą mokslinio komunizmo valstybinį egzaminą. Be jo, mūsų apsiginti diplomai, būtų neįgavę teisinės formos. Mano grupiokės, artėjant šiam egzaminui, drebėjo iš baimės. O aš, prisimenu, juokiausi iš jų. Ir mokinau jas – „Tai gi taip viskas paprasta. Tiesiog viską sakykite priešingai negu manote ir egzaminas išlaikytas“. Tokia tikrovė tuo pačiu ir juokino ir smarkiai slėgė. Gi negali jaustis itin maloniai, kai esi priverstas kalbėti prieš savo įsitikinimus, tačiau melas buvo labai nesudėtingas, o jo pateikinėti kažkokia įtikinama forma nei nereikėjo. Vis tik tai buvo šlykšti mūsų kasdienybė. Tokios, kitur nei sovietuose, būti, atrodė, nei negalėjo būti. Bet pasirodo, galėjo. Nežinau ar tai sąlygoja tai, kad Lietuvoje dar vis dominuoja buvusieji komjaunuoliai, ar todėl, kad ir visas Vakarų pasaulis jau sugedęs, bet analogiškai gyvename ir šiandiena. Tik dabar meluoja jau ne studentai, o tie patys, kurie melu grindė savo gyvenimą okupacinėse struktūrose. Ir tas melas tokiomis aplinkybėmis, dešimteriopai šlykštesnis, o su juo taikstytis negalima niekaip.

Man dar prieš akis egzaminas, kurį turėsiu laikyti teismuose. Ir tik po jų aš galėsiu parašyti naują, išsamų referatą apie tai. Jei nors truputi tikėti, kad Lietuvos Konstitucija yra tikrai šventas teisingumo pagrindas, reikia tikėti ir savo pergale. Naivus aš ar ne, nežinau, bet tikiu nugalėsiąs melą ir apgaulę. Nuosavybės teisių atstatymas į paveldėtą nekilnojamąjį turtą pas mane užsitęsė taip ilgai tik dėl mano velionio Tėvuko begaliniu tikėjimu Nepriklausomybės atstačiusios Lietuvos dora. Jie, praėjęs Sibiro universitetus, mane nuolatos ramino: „Neskubėkime į teismus, Lietuva dar silpna, neatgavusi jėgų, todėl dar negali visko deramai sutvarkyti. Jau jau, netrukus viskas susitvarkys, luktelėkime dar šiek tiek“. Tiesą sakant aš savyje nesutikdavau su jo šiomis mintimis, nes mačiau labai daug priešingų požymių. Tačiau jo senas amžius, silpna sveikata ir patriotiniai jausmai, neleido man nepaklūsti, tad visa tai tęsėsi… Ir pasiekė šią dieną.

Prieš mėnesį laiko gavau iš kelių žemėtvarkos tarnybų laiškus, kuriuose buvau tarsi džiuginamas – seimas priėmė laikiną įstatymą, pagal kurį visi pretendentai į nuosavybės atstatymą, iki šių metų birželio 1 d. gali pakeisti savo valią ir parašyti prašymą, vietoje natūra atstatomos nuosavybės į turėtą žemę, išmokėti pinigais. Kiek jų būtų mokama, raštuose neužsiminta ir tai kvepėjo klasta. Parašiau prašymus į šias žemėtvarkas, kalbėti konkrečių skaičių kalba, o ne užuominomis ir netrukus sulaukiau atsakymų. Suprantama, deramo atlygio nesitikėjau, tačiau tai, ko sulaukiau, pranoko net blogiausius sapnus. Už Kaune man nesugrąžintus 27 arus brangios žemės [rajonas, kuriame yra nacionalizuota žemė šiandiena yra antras iš brangiausių Kaune] man pasiūlyta 21 tūkstantis litų suma. Čia turiu pastebėti, kad per sovietmetį mano tėvams pavyko išlaikyti savo valdyme 9,5 aro, ši žemė nors Savivaldybės potvarkiu jau seniai grąžinta, iki šiol, dėl Kauno valdininkų kaltės neįregistruota Registrų centre. Nežiūrint to, per paskutinius keletą metų mane tiesiog atakavo keli greta esančių daugiaaukščių namų gyventojai, su prašymais parduoti tuos nepilnus 10 arų. Aš visada jiems atsakydavau, kad man pačiam čia gera gyventi ir neturiu jokio tikslo emigruoti nežinai kur, tačiau vieną kartą juokais pasakiau vienam jų – „Jei duosit 3 milijonus, gal ir parduosiu“. Reakcija buvo tokia: „Gal šiek tiek per daug, bet už vieną milijoną nupirkčiau jau šiandien pat“. Taigi rinkos kainą, sprendžiant pagal šį atvejį nors ir nėra tvirtas rodiklis, tačiau pasako daug ką… Na ar galėtų kas nors tvirtinti, net įvertinant esančią stagnaciją nekilnojamojo turto rinkoje, kad tris kartus didesnis žemės plotas yra vertas 21 tūkstančio? Aišku ne. Bet valstybė, kurios Konstitucijoje be jokių dviprasmybių parašyta, kad jei žemė iš piliečio priverstinai išperkama, už ją turi būti TEISINGAI atlyginama, PASIRODO, GALI. Ne, gerbiamieji, negali. Valstybė tik apsimeta visagale ir tuo pačiu demonstruoja, kad vadovaujantiems ponams Konstitucija tik vaikiškos pasakos.  Ar ilgai tai gali tęstis? Va čia ir klausimas kaip į tai reaguos Teismai. Viliuosi, kad bent prieš visą pasaulį Lietuvos valdininkai nenorės parodyti to, ką rodo daugeliui iš mūsų po vieną…

Sulaukęs visų Nacionalinės žemės tarnybų atsakymų, kuriuose atsiskleidė piliečius pašiepiančios piniginės vertės, parašiau apibendrintą pareiškimą Nacionalinei žemės tarnybai prie LŽŪ ministerijos, kuriame paprašiau kritiškai įvertinti visus šiuos paistalus ir įpareigoti pavaldžius skyrius apskaičiuoti Teisingo atlyginimo dydį. Šioje vietoje buvau priverstas pažymėti savo įsitikinimą, kad tiek skaitydami Konstituciją, tiek ir nuosavybės atstatymo įstatymą, kurio bendrojoje dalyje įrašyta ta pati konstitucinė nuostata teisingai atlyginti, valdininkai ir vyriausybė galimai paprasčiausiai praleido žodį „Teisingai“ ir to rezultate gavosi bet kokia, iš debesėlio nukabinta kompensacijos suma. Tačiau netrukęs ateiti atsakymas, kuriame nebuvo atsakoma net į eilę mano pateiktų klausimų, skambėjo maždaug pagal sparnuotąja tapusia rusiška fraze – „Vsio zakonno“. Šiandiena teko išsiųsti į NŽT jau naują raštą, kurį perkopijuoju šio rašinio apačioje. Baiginėju ir atskirą raštą premjerui A.Kubiliui, kurio tekstą Jums tikiuosi paviešinti jau rytoj. Tiesa, dalis Jūsų gal dar prisimenate mano vieną atvirą paklausimą Premjerui A.Kubiliui praeitų metų vasarą ir žinote, kad ministras pirmininkas nežinojo ką atsakyti į klausimą „Ar Lietuva oficialiai yra Teisinė valstybė, ar tik tautosakiniame lygmenyje?“ bei dar kelis klausimus, todėl kreipėsi pagalbos į Žemės ūkio ministrą, persiųsdamas mano paklausimą jam. Deja, žemės ūkio specialistams, manau, tai dar labiau nežinoma mįslė, todėl man į tai taip ir nebuvo niekaip atsakyta. Tačiau dabar aš jau labiau apsiskaitęs ir žinau, kad į paklausimus vyriausybė piliečiams atsakyti privalo, todėl tikiuosi ir į šį ir į kitus savo raštus atsakymų sulauksiu ir apie tai būtinai informuosiu ir savo platų skaitytojų ratą.

Ateityje paviešinsiu ir kitas turimas įdomesnes žinias iš teisinės valstybės vadovų ar jų pavaldinių. Paprasčiausiai tam šiandiena man niekaip neužtenka laiko, nes spaudžia teisminiai klausimai dėl nuosavybės deramo atstatymo Palangoje… O teismai griežti, juose nustatyti terminai „siauri“. Pražiopsojus juos gali jau visai „teisėtai“ nebetekti vilties į teisingą nuosavybės atstatymą. 22 valstybės vilkinti metai – niekieno ir niekaip nepasmerkti, bet piliečiams galioja kitokios datos – 30, 20 ir net 7 dienos. Ir jų pažeisti nevalia, tvarkykis nors ir be miego.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijosVadovui Algiui BAGDONUIalgis.bagdonas@nzt.lt 2012 04 17 Romualdo MATELIO gyv. Xxxxxx g. XX-XX Kaunas, XXXXX, rexxxxxka@mail.ru PAREIŠKIMAS [dėl NŽT prie ŽŪM atsakymo į mano 2012-03-31 d. raštą] Dėkoju už atsakymą ir už „paraginimą“ jį skųsti LR Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau manau, kad šis raginimas per ankstyvas, nes likote neatsakę į mano raštą, todėl negalėčiau net tinkamai suformuluoti paties skundo turinio. Tikiuosi, kad tik per apsirikimą įrašėte, kad išnagrinėjote mano skundą, nes atsakyme liko daug neatsakytų vietų. Iš esmės Jūsų atsakymas rodo tik tai, kad manote, kad Jums pavaldūs skyriai paskaičiavimus atliko teisingai, t.y. „vadovaujantis Žemės įvertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205“, tačiau nepaaiškinote man kaip ši tvarka sietina su Konstitucine nuostata TEISINGAI ATLYGINTI už valstybės išperkamą žemę, nors tikiuosi, jog sutiksite, kad LR Konstitucija yra aukščiausios galios teisinis aktas, kurio pagrindu priimami įstatymai ir tik tada, remiantis šiais įstatymais yra priimami LRV nutarimai. Savo atsakyme Jūs, p. A.Bagdonai, absoliučiai nepasisakėte apie mano pateiktus Registrų centro įkainavimus to juridinio subjekto, kuris šiuo metu yra užėmęs mano paveldimą žemę, t.y. apie „Pušyno“ pensionato valstybinės įmonės Registrų centras nustatytą kainą. Gal, kaip Žemės ūkio ministerijai pavaldi institucija, Nacionalinė žemės tarnyba paprasčiausiai vengia bandyti analizuoti LRV nutarimo – aukščiau stovinčios organizacijos priimtų aktų teisėtumą ir teisingumą Lietuvos piliečių atžvilgiu? Nors aš įsitikinęs, kad Teisinei demokratinei valstybei tokios savybės neturėtų būti įmanomos, tai galimai tik autokratinės šalies valdymo stilius. Todėl man paprasčiausiai kyla klausimas, kaip Nacionalinė žemės tarnyba supranta teisingą atlyginimą. Panašų klausimą atskiru raštu pateikiu ir LR premjerui Andriui Kubiliui, tačiau tik esant kelių suinteresuotų institucijų atskiroms nuomonėms galima pasiekti bendrą teisingą sprendimą. Nuosavybės atstatymo įstatyme, toje dalyje, kuri liečia nuosavybės atstatymą į pastatus, yra paaiškinta labai suprantamai: teisingu atlyginimu laikoma tokia pinigų suma, už kurią pilietis gali nusipirkti lygiavertį pastatą, lygiavertėje vietoje. Deja, aiškinant išperkamos žemės teisingą apmokėjimą, tokio aiškaus išaiškinimo nėra. Vis tik peršasi išvada, kad atlyginant už bet kurį nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, remiantis protingumo kriterijumi ir šiuo atveju pilietis, už gautą kompensaciją turėtų galėti nusipirkti kitą, tokio pat dydžio toje pačioje vietoje žemės sklypą. Kitaip kuo gi pasireikštų Konstitucijos numatomas TEISINGAS ATLYGINIMAS? Ta pačia proga noriu sužinoti kokios yra mano galimybės atsiimti natūra bent didesnę dalį „Pušyno“ poilsio namų teritorijos, nes ji, mano paveldimos žemės rėžyje, yra apie 90% laisva, neužstatyta žemė ir niekaip nenaudojama jokioms rekreacijos reikmėms. Aš niekada nesu atsisakęs pretenzijų į nuosavybės natūra atstatymą šiai žemei, todėl prašau man išaiškinti ką turėčiau daryti, kad galėčiau atgauti paveldimą žemę. Čia, užbėgdamas galimoms manipuliacijoms už akių, turiu pažymėti, kad praeitų metų birželio mėnesį 2. turėjau kelialapį ir gydžiausi „Pušyne“ todėl puikiai mačiau, kad kiemas poilsiautojams nėra reikalingas, nežiūrint to, kad jis tikrai gražiai apsodintas gėlėmis. Nevargindamas Jūsų plačios apimties raštais, viliuosi, kad mano klausimai yra suprantami. O apibendrindamas juos vis tik dar kartą juos pakartosiu: 1.   Prašau man paaiškinti kas yra TEISINGAS atlyginimas į valstybės išperkamą žemę, kada nėra įmanomą jos grąžinti pretendentams? Ir kuo pasireiškia tas teisingumas? 2.   Ar tai, kad Registrų centras yra nustatęs, kad „Pušyno“ pensionato 1 ha. kiemo kaina yra 654 240 lt. yra teisingi duomenys? 3.   Kauno Žemėtvarkos sk. mane informavo, kad už man neatstatomą nuosavybę į 0,2752 ha žemės, aš gaučiau 21135 lt., kuriuo man valstybė mokėtų galimai neapibrėžtą ilgą laiką. Ar įmanoma už minimus 21 tūkstantį litų Kaune, mano gimtajame Žaliakalnyje, kur žemės pačios brangiausios, nusipirkti kitą 27 arų dydžio žemės plotą? Aš sąmoningai, taupydamas Jūsų laiką, nepateikinėsiu klausimų kitų mano nacionalizuotų žemių klausimu, nes tikiuosi, kad visose Lietuvos vietovėse vadovaujatės bent jau analogiškomis nuostatomis. Be kita ko, norėdamas išvengti galimų nemalonių situacijų, informuoju Jus, kad visus savo susirašinėjimus ir kitus šios rūšies dokumentus, aš skelbiu internete, taip siekdamas viešumo, todėl iš anksto atsiriboju nuo bet kokių galimų pretenzijų ateityje, kad tai darau neįspėjęs ir tarsi pažeisdamas susirašinėjimo konfidencialumą. Pagarbiai                                                                                                             _             _             _                             R.Matelis

R.Matelio laiškas Gerb. Vytautui Landsbergiui, kuris, pasirodo irgi kartais klysta

Skaitau šiandiena Gerb. V.Landsbergio kovo 14 d. straipsnį “Melagių šurmuliai“ ir savyje pasijuntu labai nemaloniai. Tema politinė, svarbi tarptautinių santykių su Lenkija, prasme, tačiau  akys, deja, užkliūna už tokio pat melo, koks aprašomas ir lenkų adresu. Na, melu gal vadinti per drąsu, gi galimas atvejis, kad mielas Kazys Starkevičius kokiam nors privačiam pokalbyje jam pateikė tokią “tiesą“. O profesoriui, tikriausiai nesuklysiu manydamas – Konservatorių partijos steigėjui, gi tiesiog labai sunku būtų nebetikėti visais savo senaisiais bendražygiais. Kaip ir man: galvoti, kad Vytautas Landsbergis sąmoningai meluoja, nors žino visai kitokią tiesą. Norėtųsi pamiršti šį perskaitytą straipsnį, bet negaliu. Nes tada tapsiu tarsi bendrininku to gyvenimo, iki kurio atėjo šiandiena Lietuva. Gi būtent mūsų pačių,- pašnekovų ar oratorių iš įvairių tribūnų skirstymas į gerus ir blogus, nutylėjimas klausant netiesos žodį ir panašūs poelgiai šiandieninę Lietuvą pavertė valstybės butaforija, jei taip dar galima išsireikšti. Be tiesos ir net be vilties į jos įmanomumą.

Tegul siunta ant manęs kiek nori tie, kurie seniai vienas kitam yra įrodę koks negeras yra Vytautas Landsbergis, bet aš niekada nebuvau jo aklas kritikas. Ir bendrai nebuvau tarp jo nemėgstančiųjų. Kiekvienas gyvenimą pažįstame kiek kitaip, kiekvienas skirtingai gebame įsijausti į situacijas, kurių veikėjus matome tik ekrane arba girdime juos per mikrofonus. Todėl bet kada, kai girdėdavau vienas už kitą labiau besiveržiančius pasisakyti koks jis egoistas ir melagis, savyje tai vertindavau kitaip. Bet tema ne apie profesorių. Tema apie jo šviežiausius teiginius straipsnyje.

Nemanau, kad vertėtų perkėlinėti pas save visą straipsnį, tuo labiau, kad didžioji jo dalis nesusijusi su žemės grąžinimu. Tačiau kelios vietos ten man atrodo šventvagiškos. Arba be rimto pasiruošimo. V.Landsbergis – europarlementaras, todėl tikėtina, kad Lietuvos vidaus klausimams skiria vis mažiau analitinį dėmesį. Tik aš gal, jei nežinočiau tikros padėties, nei nesiimčiau ko nors rašyti. “Melagių šurmulių“ autoriui gavosi kitaip… Aš tikrai pabandysiu surasti kokį nors kontaktą su profesoriumi ir pats pirmas parodyti jam šį atsakomąjį savo straipsnį Jei pavyks. Bet tikiuosi. 🙂

Minimame straipsnyje skaitome va tokį sakinuką: “<…> visoje Lietuvoje ligi šiol dar yra neatgavusių ir stumdomų po įstaigas arba teismus; tačiau galų gale žemės nuosavybės dalykai sureguliuoti, grąžinus arba kompensavus per 95 proc. pageidavusių savininkų bei palikuonų“. Negaliu nepaklausti, nors tai bebūtų tik mano pokalbis su pačiu savimi, apie ką profesorius galvoja sakydamas “Kompensavus“? Mano supratimu kompensacija yra tokia atlyginimo forma [dažniausiai] pinigais, kuriuos pasiėmęs gali įsigyti kitą, analogišką tokios pat vertės daiktą. O jeigu su tuo sutiktume, reiškia kompensacijos niekada [gal išskyrus išimtinus atvejus] Lietuvoje dar nebuvo. Tiek Konstitucinis teismas, tiek ir galiojantys Lietuvos įstatymai nedviprasmiškai tvirtina – už nuosavybę turi būti TEISINGAI atlyginta. Tačiau teisingumu, jei žemė natūra turėtoje vietoje negrąžinama, net nekvepia. Tas teisingumas jau nebūtų teisingumu, jei gautume už turėta [arba paveldimą] žemę du kartus mažiau. O kaip pavadinti teisingumą, kuris yra mažesnis 200 kartų?

Tačiau savo skaitytojui galiu pasirodyti tuščiažodžiautojas, jei kalbėsiu tik iš debesėlio. Tad, kad nesusidarytų tokia nuomonė, pasiimsiu pirmą pasitaikiusį po ranka dokumentą. O jis šviežias, gautas šiandiena, kaip atsakymas į mano paklausimą kokią sumą pinigais man išmokėtų valstybė, jei pasinaudočiau naujai  seimo priimta įstatymo dėl nuosavybės grąžinimo pataisa ir pakeisčiau, kaip siūloma, savo valią, pareikšdamas, kad vietoje žemės natūra sutinku gauti piniginę kompensaciją? Dokumente, kurį pasirašo Nacionalinės Žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos žemėtvarkos skyriaus vedėja Nijolė JONIKIENĖ, rašoma, kad už mano velionei Mamai priklausantį 1,0503 ha. žemės plotą [esantį Palangos miesto centrinėje dalyje], būtų išmokama indeksuota 5791,87 lt. suma. Jei pabandytumėte pasigilinti į šiandiena realią rinkos kainą Palangos mieste, netruktumėte įsitikinti, kad aš paprasčiausiai pasikuklinau sakydamas, kad ta žemė “kompensuojama“ tik 200 kartų mažesne suma. Bet tiek to, nesivarginkite. Vien paviršutiniškai žiūrint, manau, bet kas supranta koks žemės plotas yra 1 hektaras ir kokia suma yra 5791 litų.

Taigi, tokius “atlyginimo“ įkainius vadinti kompensavimu, paprasčiausiai nepadoru. Žinoma, galima filosofuoti, kad tam yra teismai [šią galimybę, jei užteks sveikatos, aš būtinai išbandysiu], tačiau ar visada jais galima tikėti? Žmonės kalba, kad jie turi polinkį kartais būti labiau “teisingi“ valstybei nei žmogui… Ir ar kiekvienam pretendentui, kurių amžius jau pakankamai solidus, gali užtekti sveikatos norimam teisingumui pasiekti? Be jokių abejonių  – NE. Čia, prisimindamas seną, liūdnai šmaikštų tarybinio laikotarpio karjeros posakį, kad nepakeičiamų žmonių pilnos kapinės, turiu pasakyti, kad kapinės pilnos jau ir laisvos Lietuvos apmulkintų žmonių. Norint, tuo įsitikinti galima nesunkiai. Pakanka atsiversti Nacionalinės žemės tarnybos internetinį tinklapį su eilėje atgauti kompensacinį sklypą Kaune “stovinčiųjų“ pavardėmis ir akimirksniu įsitikinsime, kad daugelis iš jų, deja, jau gulintys. Tikrąja to žodžio prasme.

Taigi, nors būdamas lietuvis patriotas, visada skaudžiai pergyvenantis tautos pasitaikančias nesėkmes, manau, kad lenkų pretenzijos, toje dalyje, kuri liečia žemės grąžinimą, skirtingai nei pavardžių ar švietimo klausimai, greičiausiai yra visai pagrįstos. Ir neabejoju, kad jiems nei kiek ne šilčiau, kad Lietuva nežmoniškai tyčiojasi ir iš savų tautiečių. Jie nori atgauti tai kas jiems priklauso ir čia vargu ar yra neteisūs.

Nei kiek ne mažiau liūdna skaityti ir V.Landsbergio sakinuką “<…> Andriaus Kubiliaus Vyriausybės nusibrėžtas tikslas – užbaigti žemės grąžinimą natūra jau šiemet, o visus žemės nuosavybės dalykus ligi 2013 metų pabaigos – yra realus ir galėtų būti pasiektas net anksčiau“. Bet gi ir vėl… Gal profesorius paprasčiausiai nežino [o Kazys Starkevičius apie tai vargu ar pasivargino papasakoti], kad prieš metus laiko patyliukais buvo priimtas LRV nutarimo pakeitimas, ko pasekoje dalis kauniečių, 20 metų laukusių naujai paskiriamo kompensacinio sklypo, neteko teisės į jį aplamai. Šių eilučių autorius – taip pat. Reikalas tame, kad kauniečiams visus tuos metus buvo numatyta, jog jie gali gauti žemės sklypą iki 20 arų. Dabar gi jis staiga sumažintas iki 12 arų, o to pasekoje ir atsižvelgiant į tai, kad atgaunamo sklypo dydis negali būti mažesnis nei 4 arai, dalis žmonių veltui puoselėjo savo teisėtus lūkesčius į naujo sklypo gavimą.

Taip, šie dalykai palikti taip pat teismams. Kaip išspręs mano šį klausimą Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, kuriame byla laukia savo eilės, nespėliosiu. Tačiau akivaizdu, kad ŽŪM ministras negalėjo nesuvokti kokią neteisybę sukurs toks nutarimo pasalūniškas pakeitimas. Ir premjeras Andrius Kubilius – taip pat. Kaip ir negalėjo nežinoti, kad tas veiksmas net ir teisiškai buvo neteisėtas. Nes įstatymas numato, kad kompensacinio sklypo ploto dydį, savivaldybės prašymu, nustato Lietuvos respublikos vyriausybė. Čia susidaro net du konfliktiniai klausimai: pirmasis – įstatyme rašoma, kad Vyriausybė nustato, ką ji jau buvo padariusi, o dabartiniai veiksmai labiau vertintini kaip keitimas, nei nustatymas. Ir antra – sužinojęs apie pakeistą nutarimą, aš oficialiu raštu užklausiau Kauno miesto merą A.Kupčinską kodėl, kada ir kurių tarybos narių balsais buvo nuspręsta kreiptis į Vyriausybę dėl žemės ploto Kaune sumažinimo nuo 20 iki 12 arų. Ir jau esu gavęs atsakymą, kad savivaldybė tokio klausimo niekada nesvarstė ir į vyriausybę su prašymu sumažinti žemės sklypų dydžius nesikreipė. Taigi, matome, kad tai padaryta pačios vyriausybės iniciatyva, nors to daryti, įstatymas įgaliojimų jai nesuteikė.

Iš viso, ką čia pavardinau, galima tikrai manyti, kad A.Kubilius galėjo “visus žemės nuosavybės dalykus“ užbaigti net anksčiau. Gi argi problema pasirašyti raštą, nutraukiantį teisėtus žmonių lūkesčius, o po to, atsisegus piniginę, išdalinti piliečiams po kokią dešimtinę litų? Ir garsiai pareikšti – teisingumo atstatymą mes jau užbaigėme. Dabar einame pasiimti premijų už gerą darbą.

 

Tai, ką aprašiau šiame rašinuke, toli gražu dar ne visos problemos, liečiančios mane. O tuo labiau – visus Lietuvos piliečius, laukiančius nesulaukiančius teisingumo. Keleto problemas žinau jau šiandiena, todėl netrukus parašysiu ir daugiau.

 

R.Matelis: Ar Lietuva vienodai teisinga savo piliečiams? Atviras laiškas Premjerui A.Kubiliui

Šiuos savo jau nebenaujus straipsnius čia atkeliu iš savo antrojo blogo, kurį vedžiau tada, kai negalėjau čia prisijungti. Dabar gi, jiems jau senstelėjus, atsirado naujos aplinkybės, todėl dar 2012 metų sausį pasirodys jo tęsiniai.

Romualdas Matelis

Ar Lietuva vienodai teisinga savo piliečiams? Atviras laiškas Premjerui A.Kubiliui

• Posted on 2011/07/03 by matelislt

Lietuvos Respublikos Vyriausybės Vadovui,

Premjerui Andriui KUBILIUI
Gedimino pr. 11, Vilnius, LT-01103 mptarnyba@lrv.lt

Romualdo MATELIO

ATVIRAS PAREIŠKIMAS – PAKLAUSIMAS
2011 m. liepos 4 d.

Prieš savaitę laiko gavau Kauno m. Žemėtvarkos skyriaus raštą, kuriame rašoma [cituoju]:
„ Vadovaujantis LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 36 punktu, bendras piliečiui perduoto neatlygintinai nuosavybėn jo naudojamo žemės sklypo ir papildomai perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo plotas neturi būti didesni už Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-07-23 nutarimu Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ nustatyta perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai bei kitai paskirčiai tame mieste plotą, šio nutarimo nauja redakcija Kauno mieste numato naujo žemės sklypo dydį ne didesnį kaip 0,1200 ha. “ ir šiuo pagrindu „vykdant Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pavedimą dėl Piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn eilės patvirtinimo“ nuspręsta mano velionei Mamai Birutei MATELIENEI nebeskirti papildomo žemės sklypo.
Rašto lydraštyje nurodoma, kad „vadovaujantis Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 18 straipsniu skundą dėl protokolu priimto sprendimo per 20 darbo dienų“ galiu paduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriui.
Situacija, kokia susidarė po šių dokumentų atsiradimo yra tiesiog nesuvokiama. Ji yra absurdiška, įteisinanti neteisingumą ir diskredituojanti Lietuvą kaip teisinę valstybę.
Suprantama, aš pasinaudosiu man nurodyta teise per 20 darbo dienų paduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriui, skundą. Tačiau jau šiandiena nujaučiu koks bus atsakymas – vadovaujantis jau paminėtais normatyviniais aktais Kauno Žemėtvarkos tarnyba pasielgė teisingai. Ir jie bus formaliai teisūs. Nes šios situacijos akivaizdus kaltininkas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė, pakeitusi 1998-07-23 d. Vyriausybės nutarimo redakciją.
Be abejo, aš pasinaudosiu ir galimybe kreiptis į Teismą, tačiau ir Teismai vadovaujasi įstatymais, o vyriausybės priimti nutarimai dažniausiai jiems prilyginami. Kita vertus aš paprasčiausiai nežinau kas turi būti atsakovu teisme ir ar, būdamas tik LR pilietis, t.y. fizinis asmuo, turiu teisę duoti į teismą vyriausybės nutarimą. Tačiau galimai turiu, nes jis man daro didelę asmeninę materialinę ir moralinę [neturtinę] žalą. Aš esu įsitikinęs, kad tokio dokumento atsiradimas griauna ne tik mano, bet ir dar daugelio LR piliečių likimus. Vietoje to, kad asmenims, kuriems daugiau nei 20 metų po Nepriklausomybės atgavimo, neatstatomas teisingumas, kurį nutraukė tarybinė nekilnojamojo turto [žemės] nacionalizacija ir Valstybė, prisiimdama atsakomybę už ilgą vilkinimą, numatytų jiems papildomas kompensacijas, vienu parašu nubraukiamas bet koks teisingumas. O juk kažkas atgavo didesnius sklypus, nes kita vyriausybė buvo numačiusi, kad didžiuosiuose miestuose bus suteikiami sklypai iki 20 arų. Tai ar Valstybė vienodai teisinga visiems savo žmonėms?
Nemanau, kad net verta kalbėti apie tai, kas, ko gero, bus bandoma teigti Jūsų atsakyme, apie tai, kad valstybė sumokės pinigines kompensacijas. Nes net nebūtina turėti vidurinio mokslo atestatą, kad suvokti, jog piliečiams paskaičiuojamos kompensacijos ir reali, šiuo atveju iš jų pakartotinai nusavinama žemė, savo rinkos verte skiriasi kaip žvirblis nuo gandro. Žemės kaina Lietuvoje labai nevienoda, tačiau kai kur numatomos kompensacijos nuo rinkos kainos skiriasi iki 200 kartų!!! Taip, ne du ir ne dvidešimt, o du šimtus. Tai ar lietuviai turi valstybę, kuri visiems vienodai teisinga?
Gerb. Premjere. Noriu iš Jūsų gauti atsakymus į šiuos klausimus:
– Kokia tvarka aš turiu pradėti siekti teisingumo? Kaip nurodyta mano gautame rašte – pradžioje kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą ir skųsti jiems jų pačių veiksmus ar iš karto kreiptis į teismą ir skųsti Vyriausybę?
– Ar tai, kad aš, kaip savo velionės Mamos turto paveldėtojas, iki šiol nesu atgavęs kompensacinio sklypo natūra, Vyriausybė laiko mano ar savo kalte?
– Ar LRV turi planų kada nors kompensacijas už žemę suderinti su realia turėtos žemės rinkos kaina?
– Lietuva vadinama Teisine valstybe. Ar tai oficialus statusas ar tik šnekamosios kalbos gražbylystė?
– Ar yra galimybė, kad šis mano raštas bus svarstomas Vyriausybės posėdyje ir bus prieitas teisingas, iki šiol žemės neatgavusiųjų žmonių atžvilgiu, sprendimas ar tokie raštai tėra taip vadinamas garo nuleidimas, o teisingumu Jūsų Vyriausybė nesiruošia domėtis?

SPĖJU, KAD DALIAI MANO SKAITYTOJŲ BUS ĮDOMU KOKIO ATSAKYMO SULAUKSIU. APIE TAI BŪTINAI PARAŠYSIU, KAI TIK GAUSIU ATSAKYMĄ. O ŠIANDIENA GAVAU TRUMPĄ PAŽYMĖLĘ, KURIĄ ČIA, KOL KAS NEUŽVESDAMAS NAUJOS TEMOS IR ĮDEDU.

====================================================

R.Matelis. Kai vyriausybės žodis skamba ne solidžiai, o, deja, komiškai

Posted on 2011/07/18 by matelislt

Vyriausybės žodis turėtų skambėti solidžiai. Bet suskambo komiškai [apie mano paklausimo premjerui, kelionę]

          Sveiki. 

Ko gero daugelis mano skaitytojų interneto tyruose, atsimena mano liepos 4 d. atvirą paklausimą LR Vyriausybės vadovui A.Kubiliui.

Ar Lietuva vienodai teisinga savo piliečiams? Atviras laiškas Premjerui A.Kubiliui

 Ir nors jame parašiau tik keletą klausimų, kurie, nors ir emocionalūs, premjerui neturėtų būti per sudėtingi, panašu, kad atsakymo iš jo galiu ir nesulaukti. Nes penktadienį iš LIETUVOS RESPUBLIKOS MINISTRO PIRMININKO TARNYBOS gavau kopiją [žr. prisegtoje nuotraukoje] rašto Žemės ūkio ministerijai [2011-07-12 Nr. M-1310/33-502], kuriuo panelė Vaiva Bernotaitė, Komunikacijos departamento Piliečių ir atviros Vyriausybės skyriaus vedėjo pavaduotojos Vidos Nagurnaitės vardu, prašo šios ministerijos specialistų pagalbos. Ji prašo „atsakyti į keliamus klausimus pagal kompetenciją“.

 

Na kas gi čia blogo jei vyriausybės darbuotoja kreipiasi į pavaldžios institucijos kolegas? – gali paklausti kuris nors skaitytojas. Ir tikrai gal būtų visai nieko tokio, nes kompetencija yra kompetencija ir pasidalijimas patirtimi visai normalus dalykas teisinėje visuomenėje. Normalu bus ir jei sulaukusi atsakymo šio departamento darbuotoja apibendrins visas žinias ir pateiks man kvalifikuotą atsakymą. Tik iš praktikos kažkodėl jaučiu, kad viskas klostysis kiek kitaip. Ir, ko gero, solidumą pakeis komiškumas.

 

Kažkodėl man atrodo, kad atsakymą man atsiųs jau ne ministro pirmininko tarnybos darbuotoja [ir tuo labiau ne ministras pirmininkas], o kažkas iš Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos veikėjų. Ir va čia aš jau liksiu nepatenkintas, nes labai abejoju ar žemės ūkio specialistų kompetencijoje atsakyti į tokį klausimą kaip „Ar tai, kad Lietuva vadinama Teisine valstybe yra oficialus statusas ar tik šnekamosios kalbos gražbylystė?“ Ne mažiau abejotina ar LŽŪM kompetencijoje spręsti apie vyriausybės planus [klausimas – Ar LRV turi planų kada nors kompensacijas už žemę suderinti su realia turėtos žemės rinkos kaina?]. Apie klausimą „Ar tai, kad aš, kaip savo velionės Mamos turto paveldėtojas, iki šiol nesu atgavęs kompensacinio sklypo natūra, Vyriausybė laiko mano ar savo kalte?„, savo nuomonę, suprantama, gali pareikšti ne tik ministerija, bet ir eilinis pilietis, tik jei LŽŪ ministerija net ir norėtų pripažinti, kad tai Vyriausybės kaltė, jie gi to neišdrįstų rašyti, nes tai būtų tarsi savižudybė. Na argi Lietuvoje galima blogai rašyti apie savo valdžią? Veikiausiai tik teoriškai…  Bet ką dabar darysi… Tenka laukti tolimesnės įvykių eigos. O gal gi Vaiva Bernotaitė, sulaukus žemės ūkio specialistų konsultacijų, visa tai apibendrins ir pateiks premjerui A.Kubiliui ir šis brūkštels man atsakymą?

PALAUKIME KARTU, KOLEGOS.