♠ Teisiniai labirintai ♠

Virtualūs susirašinėjimai gali tapti bylų įrodymais

Alfa.lt – 2016-05-06 08:38

Kas yra įrodymai teisme? Kaip jie keičiasi šiais moderniųjų technologijų laikais? Apie tai Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkę Jolantą Gailevičienę kalbino radijo laida „Teisėjo komentaras“.

Ar šiais laikais pasikeitė įrodymo teisme samprata?

Įrodymų sąvoka pateikiama civilinio proceso kodekse (CPK 177 str. 1 d) ir gyvuoja ne vieną dešimtmetį be pakeitimų ir papildymų. Čia sakoma, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus, atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.

Ar, pavyzdžiui, susirašinėjimas socialiniame tinkle gali tapti įrodymu byloje?

Susirašinėjimas socialiniame tinkle, susirašinėjimas per programą „Skype“, elektroniniu paštu siųsti laiškai, SMS žinutės, kiti elektroniniai dokumentai gali būti įrodymais byloje, nes draudimo elektroninius dokumentus laikyti byloje įrodymais nėra. Ar tokius duomenis laikyti įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla.

Ar teismas linkęs remtis elektroniniais įrodymais? Kokie įrodymai laikomi patikimais, kokie – ne?

Į pirmąją klausimo dalį, ar teismas linkęs remtis elektroniniais įrodymais, negaliu atsakyti „taip“ arba „ne“. Pagal šiuolaikinės teisės doktriną jokie teismui pateikiami duomenys neturi iš anksto nustatytos galios, lemiančios vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą. Nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas rūšis. Visi įrodymai turi būti vertinami bendra tvarka. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą ne vienu įrodymu, bet visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teismų praktikoje teko skaityti sprendimą, kuriame teismas atsakovo pateiktą susirašinėjimą per programą „Skype“ laikė įrodymu, jį vertino ir, atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatavo, kad atsakovas apsigynė nuo jam pareikšto ieškinio.

Patikimi įrodymai yra tokie, kuriais remdamasis teismas konstatuoja, kad aplinkybė (faktiniai duomenys), sudaranti įrodinėjimo dalyką, egzistuoja. Pavyzdžiui, DNR ekspertizės išvados yra patikimas ir objektyvus mokslinis įrodymas, patvirtinantis arba paneigiantis vaiko kilmę iš konkretaus tėvo. Dėl šio įrodymo patikimumo ir objektyvumo jis laikomas pagrindiniu tėvystės nustatymo bylose.

Paminėsiu ir keletą teismų praktikos atvejų, kai įrodymai nebuvo pripažinti patikimais. Pavyzdžiui, 1) teismai nutartyse konstatavo, kad ieškovo pateikta vartotojų apklausa nėra patikimas įrodymas dėl ieškovo pateiktų menamų, siekiant gauti sau palankesnius atsakymus, klausimų; 2) ieškovė nepateikė pakankamai patikimų įrodymų, kad atsakovės buveinėje bylai aktualiu laikotarpiu buvo 101 kompiuteris. Antstoliui konstatuojant faktines aplinkybes buvo apžiūrėti tik trys kabinetai, juose rasti du veikiantys kompiuteriai; 3) archeologo išvadų dalis grįsta ne moksliniais tyrimais, o ieškovo paaiškinimais, todėl ji nėra patikimas įrodymas.

Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo. Ar įrodymus laikyti patikimais ar ne, kiekvienu atveju taip pat sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla.

https://www.alfa.lt/straipsnis/50020428/virtualus-susirasinejimai-gali-tapti-bylu-irodymais ============================================================================

Strasbūro teismas neleido, kad Lietuvos piliečiai mokėtų už institucijų klaidas

Gintautas BARTKUS, advokatas, http://www.DELFI.lt 2017 m. rugpjūčio 26 d. 12:00

Byloje, kuri tęsėsi daugiau nei 15 metų, pagaliau padėtas taškas – Lietuvos valdžios institucijos pripažintos pažeidusios Europos žmogaus teisių konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį.

Dar 2017 m. vasario 15 dieną įsigaliojo Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (peticijos Nr. 49426/09), o Lietuvos Aukščiausias Teismas, siekdamas įgyvendinti EŽTT sprendimą ir ištaisyti padarytas klaidas, neskundžiama nutartimi atnaujino civilinės bylos nagrinėjimą Lietuvoje. Lietuvos piliečius, kurie nutarė savo teises ginti iki galo, reikia ir pasveikinti su teisingumo pergale, ir pasidžiaugti jų ištverme: per ginčo laikotarpį pereitos visos įmanomos teisinės instancijos nacionaliniuose teismuose, areštuotos sąskaitos, antstolio išparduotas turtas, patirtos teisinės išlaidos ir pan. Ne kiekvienam užtenka kantrybės, daugelis pusiaukelėje tiesiog numoja ranka. Susiję straipsniai: Apie tragiško likimo mažametę iš Lietuvos sužinos visa Europa (350) Strasbūro teisme – gėjų iš Lietuvos skundas (237) Trumpa bylos esmė. Pareiškėjams buvo atkurtos nuosavybės teisės ir suteikti sklypai, kuriuos pareiškėjai vėliau pardavė. Maždaug po metų prokuroras kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti Vilniaus apskrities administracijos viršininko sprendimus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, neteisėtais. Teismai nustatė, kad Vilniaus apskrities administracijos viršininko sprendimai priimti pažeidžiant įstatymus. Jokia pareiškėjų kaltė dėl priimtų valdžios neteisėtų sprendimų nustatyta nebuvo. Kadangi apskrities viršininko įsakymai, kuriais atstatytos nuosavybės teisės ir suteikti sklypai, buvo pripažinti neteisėtais, prokurorai pareikalavo, kad pareiškėjai gražintų sklypus. Tačiau kadangi sklypai jau buvo parduoti ir todėl grąžinimas natūra nebeįmanomas, buvo pareikalauta pareiškėjų sumokėti valstybei sklypų rinkos vertę. Sklypų rinkos vertė buvo nustatyta valdžios institucijų pasamdytų vertintojų ir buvo net maždaug 7 kartus didesnė, nei pareiškėjai gavo pardavę žemės sklypus privatiems, nesusijusiems asmenims. Negana to, nustatyta sklypo vertė buvo taip pat maždaug 7 kartus didesnė už Registrų centro nustatytą indeksuotą sklypų vertę. Kitaip sakant, pareiškėjai buvo priversti sumokėti valstybei 7 kartus daugiau, nei gavo pardavę žemės sklypus, todėl, kad Vilniaus apskrities administracija priėmė neteisėtus sprendimus. Tokią situaciją EŽTT pripažino negalima ir pabrėžė, kad valdžios institucijų padarytų klaidų našta negali tekti vien tik pareiškėjams, kai pati valstybė nepatiria jokių nuostolių nepaisant to, kad valstybės institucijos pažeidė nacionalinę teisę. Gintautas Bartkus Gintautas Bartkus © Asmeninis archyvas Tai nei pirma, ir, tikiuosi, ne paskutinė byla, kurioje sėkmingai apginamos piliečių teisės prieš valstybės institucijas. Galima būtų sukritikuoti liūdnai pagarsėjusios NŽT veiksmus, prokurorų ir nacionalinių teismų sprendimus, stebėtis teisininkų išsilavinimo spragomis, pradėti ieškoti kaltų, tačiau, vargu, ar tai būtų konstruktyvu. Svarbu išmokti pamokas, o sprendžiant iš pranešimų spaudoje, jos yra labai aktualios: statinių griovimas Kuršių nerijoje, bandymai nutraukti „Žalgirio“ stadiono sklypo žemės nuomos sutartį Vilniuje, ginčai dėl statybų Palangoje ir t. t. Pamoka Nr. 1. Už valdžios institucijų padarytas klaidas atsako pati valdžia ir tokių neteisėtų sprendimų jokia našta negali būti perkeliama piliečiams. Jei dėl neteisėtų valdžios institucijų sprendimų piliečiai dar ir patiria nuostolius, nuostoliai taip pat turi būti visiškai atlyginti. Aišku, galų gale, už valstybės institucijų klaidas atlyginama ne kuo kitu, o mokesčių mokėtojų pinigais. Todėl ar nevertėtų pagalvoti, kokias pasekmes mokesčių mokėtojams sukels skirtingi valstybinių institucijų požiūriai, kai, pvz., prokuroras Lietuvos Respublikos vardu reikalauja panaikinti sutartis, kurias sudarė kita valstybinė institucija, veikdama taip pat Lietuvos Respublikos vardu. Pamoka Nr. 2. Lietuvos teismai savo sprendimuose nurodė, kad pareiškėjai turėjo žinoti, kad nuosavybės teisės jiems atkuriamos pažeidžiant įstatymus, nes „įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“. Lietuvos teismai tarsi siūlo Lietuvos piliečiams nepasitikėti valdžios institucijomis ir preziumuoti, kad jos elgiasi neteisėtai. Įsivaizduokite, kaip turėtų atrodyti Lietuvos valstybė, jei būtų vadovaujamasi tokia, švelniai tariant, abejotina nuostata – kiekvieną kartą papildomai tirti, ar valdininko sprendimas teisėtas, ar ne, kiekvieną kartą suabejojus teisėtumu, sprendimą skųsti teismams? Kaip, matyt, ir daugelis teisininkų, taip ir EŽTT, su tokia Lietuvos teismų išvada nesutiko – Lietuvos piliečiai turi teisę tikėtis, kad valdžios institucijos atlieka viską, kad išvengtų klaidų taikant teisės aktus. Pamoka Nr. 3. EŽTT teismas pamokė Lietuvos valdžios institucijas elgtis sąžiningai savo piliečių atžvilgiu. Šioje byloje valstybė reikalavo kompensacijos už parduotus sklypus ir rėmėsi vertintojų specialiai tam atliktu įvertinimu, kuris, kaip minėjau, buvo net 7 kartus didesnis nei nustatytas valstybinės įmonės Registrų centras. Tačiau bylose, kur valstybė turi pareigą sumokėti teisingą atlygį piliečiams už nacionalizuojamus sklypus, nacionalizuojamų sklypų vertę grindžia būtent, Registrų centro nustatytomis vertėmis, t. y. kaip šioje byloje, 7 kartus mažesnėmis vertėmis. Taigi, vienaip vertinama, kai reikia gauti, ir kitaip, kai reikia mokėti. Gal ir versliai, bet tikrai nesąžiningai. Ir pabaigai, klausimas: ar neturėtų prokurorai ir teismai, gindami visuomenės interesą ir teisingumą, peržiūrėti ir tas ankstesnes valdžios institucijų praktikas, ir tuos ankstesnius Lietuvos teismų sprendimus, kurie buvo grindžiami EŽTT sukritikuotais argumentais? Gal tada atsirastų didesnis pasitikėjimas valdžios institucijomis?

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/daily/law/strasburo-teismas-neleido-kad-lietuvos-pilieciai-moketu-uz-instituciju-klaidas.d?id=75577063

============================================================================

Advokatų kontoroms gali tekti keisti sutartis su klientais

Advokatų profesinė bendrija Judickienė ir partneriai JUREX   2018.02.21

Daugumai didžiųjų advokatų kontorų gali tekti koreguoti teisinių paslaugų sutarčių su klientais sąlygas ir keisti ginčų su klientais nagrinėjimo tvarką: Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė, kad advokatų ir jų klientų ginčai nebegali būti nagrinėjami arbitraže. Anot JUREX verslo ginčų advokatų kontoros advokato Igno Dargužo, toks sprendimas turės įtakos advokatų kontorų rizikų valdymo procesams.

„Jau kelis metus teisinių paslaugų rinkoje vyravo tendencija teisinių paslaugų sutartyse tarp advokatų ir jų klientų numatyti arbitražines išlygas, įtvirtinančias jog ginčai tarp advokatų ir klientų nagrinėjami arbitraže. Toks susitarimas buvo sudaromas siekiant išvengti advokatų ir klientų ginčų eskalavimo teismuose, užtikrinti konfidencialų ir spartų ginčų nagrinėjimą, greitai išspręsti tarpusavio finansines pretenzijas“, – sako I. Dargužas.

Prieš kelias dienas Lietuvos apeliacinis teismas paskelbė nutartį, kuria panaikino Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimą byloje tarp advokatų profesinės bendrijos ir jos kliento (privataus juridinio asmens). Apeliacinis teismas nusprendė, kad ginčai dėl teisinių paslaugų kokybės bei klientų įsiskolinimo advokatams turi būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme.

„Jei ši nutartis nebus panaikinta ir iš teisinių paslaugų sutarčių išnyks arbitražinės išlygos – ginčai bus nagrinėjami teismuose ir išvengti skandalų bus labai sudėtinga. Apribota galimybė tarpusavio ginčus spręsti konfidencialiai. Jei suformuota Lietuvos apeliacinio teismo praktika nesikeis, ateityje gali atsirasti ir teismų sprendimų, kuriais naikinamas teisinių paslaugų sutarčių nuostatos, ribojančios advokatų civilinę atsakomybę“, – teigia I. Dargužas.
Nutartyje apeliacinis teismas nurodo, kad advokatų profesinė bendrija savo turimomis teisinėmis žiniomis negali būti laikoma lygiaverte klientui (nepriklausomai nuo to, jis juridinis ar fizinis asmuo), su kuriuo pasirašoma teisinių paslaugų sutartis, todėl laikė klientą mažiau patyrusia ir silpnesne sutarties šalimi.

Apeliacinis teismas išaiškino, kad ginčą sprendžiant arbitraže yra mažesnės procesinės galimybės ginti savo teises (dėl ginčo esmės negalimas apeliacinis procesas ir kasacija). Todėl teismas laikėsi nuomonės, kad sudarant sutartį buvo žinoma, kad advokatų bendrijai interesas spręsti ginčą arbitraže gali kilti tik tuo atveju, jeigu klientas nesumoka honoraro. Kiti ginčai (dėl paslaugų kokybės, apmokėjimo dydžio, žalos atlyginimo) gali būti keliami tik kliento, todėl teisinių paslaugų teikimo sutartyje įtraukdama ginčo sprendimo būdą arbitraže iškėlė savo, kaip teisiškai pranašesnės sutarties šalies, interesus aukščiau kliento ir tokiu būdu elgėsi neetiškai.

Anot I. Dargužo, teismo argumentai susiję su ribota galimybe peržiūrėti arbitražo sprendimus, kaip arbitražo trūkumu, demonstruoja teismų nepasitikėjimą arbitražu. Jis teigia, kad šis šalių ginčas turi perspektyvų pasiekti ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą.

http://www.infolex.lt/portal/start.asp?act=news&refer=naujienlaiskis&tema=1&str=63099